Nordkapas su turistais arba pirma pažintis su šiaure

1 dalis. Link vidurnakčio saulės

       Sako - šiaurės Europoje yra žemės plotai su du mėnesius nenusileidžiančia saule juose. Sako - nuo gegužės vidurio iki liepos pabaigos naktimis saulė ten keliauja ypatingą kelią dangum taip ir nepasislėpdama už horizonto. Sako - tai ypatinga Midnight Sun būsena. Man taip neramu jau du ilgus metus ir aš taip noriu matyti jos kelią dangum. Man nesvarbu kiek tai kainuos. Man nesvarbu kas ir kaip mane ten nuveš. Tai svajonė iš būtinai išsipildančių. Tad gera kelionė ir prasideda. Paskutinę naktį prieš ją aš visas nebemiegu, nes dabar jau tikrai visos be išimties mano mintys sukoncentruotos viena kryptim - šiaurės kryptim.

       Trisdešimt penkta vieta autobuse. Tai mano vieta. Liepos antra diena. Tai kelionės pradžia. Vilniaus ankstyvas rytas. Nuo čia autobusas skrodžia Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelius. Kai juos perskrodžia, tai pavakary atvykstam į Taliną. Didžiąją valandos dalį iki kelto aš praleidžiu maisto ir alaus prekių parduotuvėje, ruošdamas asmenines maisto ir alaus atsargas. Kur kas mažesnę valandos dalį aš praleidžiu Talino senamiesčio skersgatviuose, nes juose buvau lygiai prieš mėnesį. Jau kažkur visai vakarop keltas "Nordlandia" išplaukia į Suomijos įlankos vandenis, o dar kažkur po trijų valandų atplaukia ir į Helsinkį. Nakvynė bus kelto kajutėje, bet aš į ten tikrai neskubu. Mano pasirinkimas - kelto denyje kantriai laukti ir sulaukti vidurnakčio. Būtų labai kvaila tikėtis išvysti vidurnakčio saulę Helsinkyje. Bet užtat baltosios naktys garantuotos. Priimu tai kaip kompensaciją ir vidurnakčio sulaukęs baltąją naktį pamatau. Galiu patvirtinti - tokios ten tikrai būna.

       Ryte autobusas mus veža rytų kryptimi ir atveža į Lappeenranta miestą. Miestas turi ledo ritulio komandą "Saipa", tačiau dabar ne sezonas ir į ledo ritulio rungtynes mūsų tikrai nenuves. O gaila. Užtat nuveda į smėlio skulptūrų parką paplūdimy. Mieste pilna rusų, nes labai jau netoli Sankt Peterburgas. Toliau prasideda ežerų Suomija ir kuo toliau tuo gražiau. Kelias Saimaa ežero pakrante ir trumpas sustojimas Imatra miestelyje, kurio pašonėje yra krioklys be vandens. Kelias unikaliu pylimu tarp dviejų ežerų ir jau ilgesnis sustojimas Retretti urvuose. Kelias link Savonlinna ir atvykimas į Savonlinna. Miesto pilies apžiūrėjimas ir valandos plaukiojimas laiveliu Suomijos ežerais. Gražu. Kelias link Joensuu ir atvykimas į Joensuu. Mieste kempingo paieškos ir apsistojimas ten nakvynei. Su kambario draugais maudausi šaltokame ežero vandenyje. Po maudynių maunu visai ne į kempingą, o į atviras vietas šalia ežero. Ten niekieno netrukdomas vartoju estišką alų ir stebiu nusileidžiančią saulę. Žinau, kad ir čia vidurnakčio saulės nebus, bet užtat baltosios naktys man irgi garantuotos. Kitaip ir būti negali, kai kasdien vis labiau tolstam į Šiaurę. Kempingo namukan grįžtu prieš pirmą valandą nakties, šviesiomis miesto gatvėmis.

       Atsibundu, nes išsimiegojau. Pusryčiauju, nes pusryčiai įskaičiuoti. Dienos pradžiai - nuobodoko miesto Joensuu tyrinėjimas. Tame mieste yra turgaus aikštė, upė, keli paminklai, muziejus. Nerekomenduoju. Dienos viduriui - pritrenkiantys ir įspūdingi vaizdai į Pielinen ežerą nuo Koli kalvos. Taip turi atrodyti ežerų Suomija. Rekomenduoju. Dienos pabaigai - kaliausių paradas šalia kelio. Dešinėj kelio pusėj ten tikras madų šou, kuriame dalyvauja nesuskaičiuojama galybė įvairiai aprengtų "damų". Rekomenduoju. Keliuose pradedam sutikinėti šiaurės elnius, tokius niekur neskubančius ir atsipalaidavusius, tiesiog gerai leidžiančius laiką ir ramiai vaikštinėjančius kad ir kelio viduriu. Nieko jiems nepasakysi - juk jie namie, o mes ne. Degalinėje apsirūpinu suomišku alumi ant kurio etiketės pavaizduoti du kardai. Vakare atvykstam į kempingą Kuusamo miesto apylinkėse, bet ten jis kažkoks užimtas ir mus veža į slidininkų bazę. Šalia tokių įstaigų tiesiog privalo būti aukštesnis kalnas ir toks aišku atsiranda. Nieko per daug nelaukęs ir įsimetęs užantin porą butelių alaus bei fotoaparatą, aš patraukiu į kalną. Ten man atsiveria įspūdingi vaizdai į miškus ir ežerą. Laikas 23:30 val. Dangus toks giedras, giedras. Ir... Saulė danguj. Pusvalandis iki vidurnakčio. Ir per tą laiką saulė neturi jokių šansų pasislėpti už horizonto, nes iki jo dar taip nearti. Kaip neturi ji šansų ir pasislėpti debesyse, nes debesų tiesiog nėra. Ką tai reiškia? Tai reiškia tik viena, kad mane visai tuoj ir netrukus ištiks Midnight Sun būsena. Laikas 23:59 val. Saulė dar danguj. Liko minutė. Tokia iš ilgų sekundžių susidedanti netrumpa minutė.

2 dalis. Pas vidurnakčio saulę

       00:00 val. Saulė danguj. Ką tik prasidėjo liepos penkta diena. Man linksma ir gera. Šiąnakt aš turiu alaus ir turiu muzikos. Kai aš pirmą kartą gyvenime matau saulę danguj tuo paros metu kai jos ten būti negali, aš suprantu - šiąnakt nėra nakties. Tokia naktis, kai nėra nakties. Aš visas paskendęs neigime taip seniai žinomų paprastų ir elementarių gyvenimo tiesų. Juk mes jau seniai sužinojom, kad saulė pateka ryte ir tampa šviesu. Tai vadinama diena. Saulė nusileidžia vakare ir tampa tamsu. Tai vadinama naktimi. Viskas kitaip čia. Jau nesuprasi kur pasaulio rytai ir kur vakarai. Nesuprasi kada baigėsi diena ir kada prasidėjo naktis. Nesuprasi kada bus kita diena. Kaip gerai yra nesuprasti tokių dalykų. Aš žinau, kad iki poliarinio rato dar likęs koks šimtas kilometrų ir šitose vietose liepos pradžioje tas geltonas kamuolys danguje per visą naktį tikrai neišsilaikys. Bet jau rytoj aš pasislinksiu stipriai į šiaurę ir ten būtinai stebėsiu pilną saulės kelią nakties dangumi. Man taip svarbu pamatyti kas vyksta su ja danguje pirmą, antrą, galų gale trečią valandą nakties ir kaip ji sugeba tekėti taip ir nenusileidusi. Šiaurės orų dievai būtinai bus su manim ir parūpins man giedrą dangų rytojaus vakarui. 00:20 val. Saulė lenda į debesis kažkur toli už miškų. Dar kelios minutės ir danguje jos neliks. Šiąnakt ji vėl pasiplovė nuo manęs. Bet aš juk žinojau, kad taip atsitiks šiose platumose, tad viskas normaliai. Dozė įspūdžių lieka mano atminty. Dvi valandos vidurnakčio saulės laukimo ir pusvalandis praleistas žiūrint į ją. Ar man to užtenka? Aišku, kad ne. Dideli planai rytojaus vakarui. Man turbūt jau laikas leistis žemyn.

       Per šviesią naktį grįžtu į kambarį. Miegu. Kitos dienos pradžioj mus nuveža į Karelijos mišką pasiganyti. Miške daug medžių ir teka srauni upė Oulankajoki. Miške praleidžiam pusantros valandos. Optimalus laiko tarpas tokiam reikalui ir net neįsivaizduoju ką ten veikti ilgiau. Už keliasdešimt kilometrų įvyksta poliarinio rato kirtimas. Jeigu kas kada nors rašysit mano biografiją, tai būtinai paminėkit tokį faktą, kad poliarinį ratą mano asmuo kirto E63 keliu šalia Raisala miestelio, 2007 metų liepos 5 dieną 11:46 valandą. Nepamirškit šio itin svarbaus mano gyvenimo įvykio. Poliarinio rato kirtimo taške už tris eurus gavau sertifikatą, skelbiantį tokią tiesą: "Today I Have Crossed The Northern Polar Circle at 66°33´ Northern Latitude, 28°01´ Eastern Longitude". Nemokantiems angliškai pateikiu sertifikato turinį suomių kalba: "Olen Tanaan Ylittanyt Pohjoisen Napapiirin Paikassa 66°33´ Pohjoista Leveytta, 28°01´ Itaista Pituutta". Suomiškame tekste ant kai kurių raidžių yra po du taškelius, susidėliokit juos patys. Ką gi, tai kaip nekaip pirmas mano gyvenime gautas sertifikatas. Važiuojant toliau daugėja tradiciškai gerai leidžiančių laiką keliuose elnių. Dangus stipriai apsiniaukia ir pradeda pilti lietus. Nejaugi šiaurės orų dievai nusiteikę atimti iš manęs gražų ir giedrą dangų, kurio man taip reikės šiandien vakare? Neskubu jų teisti ar keikti. Nesikarščiuosiu ir palauksiu vakaro. Atvažiuojam į Tankavaara aukso kasyklas. Manęs ten neužvaldo aukso karštinė ir plauti aukso aš neinu. Kam man tas auksas, kai pinigų man netrūksta. Bet jeigu būsit ten ir jus aukso karštinė užvaldys, tai už berods tris eurus jums duos bliūdą į rankas, pasems kastuvą smėlio, kojas apaus guminiais batais ir pasodins ant suoliuko vandeny. Po nedidelio instruktažo tapsit tikrais aukso plovėjais ir jūsų išplautas geltonas kruopelytes galėsit vežtis namo. Prieš išvažiuojant iš kasyklų susipažįstu su vietiniu šiaurės elniu, vaikštinėjančiu tose apylinkėse. Vakarop dangus išsigiedrija, kai gražiais, gražiais Suomiškais peizažais atvažiuojam į Inari ežero apylinkes. Nakvynei sustojam Kaamanen kempinge, visai šalia kelio. Nereali šiaurės kelių tuštuma ten gyvena.

       19:50 val. Saulė danguje įtartinai žemai. Sunku patikėti, kad ji išsilaikys ne tik kad iki vidurnakčio, bet dar ir per visą naktį. O būtent taip ir turi būti šiose platumose liepos pradžioje. Kempinge ilgai neužtrunku ir pasidėjęs daiktus šutinu pasivaikščioti tarptautiniu keliu E75. Einu kelis kilometrus vartodamas sidrą nuo kurio man būtinai skaudės galvą. 20:50 val. prieinu laukymę ir susipažįstu su saulės vieta danguje praėjus valandai nuo atvykimo. Prisėdu pakelyje. Visai kaip senais gerais autostopo laikais. Yra gerai taip sėdėti. Sėdėti ir stebėti tą tuščią kelią kuriame beveik nieko nevyksta. Grįžtu į kempingą ir įsitaisau prie upės. Dangus lyg pagal užsakymą - toks giedras ir laisvas nuo debesų. Reiškia šiaurės dievai man vakar nemelavo. 21:40 val. pagaliau pradedu suvokti kaip saulė keliaus toliau. O 22:20 val. mano įtarimai man jau nebekelia jokių abejonių. Atlaikydamas milžiniškus uodų antpuolius aš ruošiuosi artėjančiam vidurnakčiui. Žmonių aplinkui nėra ir aš nepaliauju tuo stebėtis. Tai arba jie nežino kad čia vyksta tokie dalykai arba jie tai jau yra matę. Turbūt antras variantas. Joke. Link vidurnakčio saulė beveik pasiekia medžių viršūnes ir toliau dangum keliauja beveik tiesia linija. Tai štai koks tas jos kelias nakties dangumi. Vakarėjant ji artėja link žemės įstrižai ir palaipsniui mažindama kampą. Kol kažkuriam taške jos kelias pereina į beveik tiesią liniją. Bandykit įsivaizduot. 00:50 val. palieku tą geltoną rutulį kabėti virš miško, o pats einu į namuką atsigerti arbatos su citrina. Juk kažkada ir kažkam aš buvau žadėjęs apie tai, kad kada nors būtinai gersiu tą gėrimą už poliarinio rato šviečiant vidurnakčio saulei man į akis. Pažadą su malonumu išpildau būtent čia ir dabar. Juk tai tokia vieta ir toks laikas, kai turiu visas keturias to pažado sudedamąsias dalis, tokias kaip: poliarinis ratas, vidurnakčio saulė, arbata ir citrina. Kvaila būtų tuo nepasinaudojus, ar ne? 01:10 val. grįžtu į stebėjimo vietą ir užsimetęs ant akių juodus akinius, tęsiu toliau saulės persekiojimą. Kad man būtų sunkiau, šlykštūnai uodai įnirtingai atakuoja trumpai kirptą mano galvą. Aš jų taip nekenčiu ir galvoju koks durnius sugalvojo tuos padarus. Uodai ir toliau krenta nuo mano smūgių nerealiais kiekiais, bet jiems į pamainą atskuba vis kiti gentainiai. Daužau ir juos. O saulė toliau keliauja nakties dangum, lėtai besiridendama dešinėn. Štai ji kokia. 01:30 val. atslenka debesys ir mano stebimas objektas lėtai ir elegantiškai nyra juose. 01:45 val. aš ją dar matau. 01.59 val. - jau nebe. Dėkoju už gerą laiką praleistą kartu. I will miss. Ir tik pilkai geltonas dangus dar ilgai man leis žinoti kur ji yra. Nerealūs spalvų deriniai kokių pas mus turbūt net ir nebūna. Į namuką grįžtu kažkur apie trečią valandą nakties. Namuke pasikloju lovą ir miegu. Kokie paprasti ir buitiški dalykai po nepaprasto septynių valandų maratono ir įspūdingos pažinties. Jau sakiau, kad aš pasiilgsiu. Ir jau galvoju apie sekančius mūsų susitikimus. O dabar miegot.

3 dalis. Pas Nordkapą

       Į šiauriausią Europos tašką veda ilgas kelias. Oras nuo ryto prastas ir viskas pilnai apsiniaukę. Paliekam Suomiją kai atvažiuojam į Norvegiją. Karasjoki miesteliui skiriamos dvi valandos ir siūlomi net trys laisvalaikio praleidimo būdai. Pirmas - eiti su visais į samių muziejų. Antras - eiti vienam į miestelį. Trečias - niekur neiti ir sėdėti autobuse. Renkuosi antrą variantą, ko pasekoj pamatau upę ir parsinešu alaus. Norvegija duoda vaizdų, kuriems abejingu likti neįmanoma. Tai aš tokiu ir nelieku. Fjordai. Gražu ir tiek. Bet kur kas gražiau būna vėliau, kai prasideda akmeninės dykynės. Va ten tai vaizdai iš serijos man patinkančių vaizdų. Septynis kilometrus važiuojam tuneliu po jūra. Išlendam kitam tunelio gale kur sutinkam šaiką šiaurės elnių. Sustojam kelyje visai netoli Nordkapo. Išlipus iš autobuso į kūną krinta šaltis ir vėjas. Na taip ir turi būti, juk šiaurė kaip ne kaip. Tai ko čia tada nerimauti? Priešais kalno šlaite už nedidelės įlankėlės išsidėstęs Honningsvag miestelis. Aš nesu jame niekada buvęs. Bet užtat esu daugybę kartų jį matęs internete per web kameras. Taip įdomu kokią žiemos dieną prisijungus prie tokios kameros pažiūrėti kaip atrodo tas pasaulio kraštas su sniegu ir ankstyvomis dienos sutemomis. Nebandėt? Pabandykit. O va dabar matau jį be tarpininkų. Tai štai vis dėlto koks jis, tas miestelis žemės pakrašty. Vėjas šaltas ir gal net kiek ledinis. Lengvai ledinis. Sekantis sustojimas Skarsvag miestelyje, o tai jau Nordkapo prieeigos. Ten organizuojamas valandos žygelis kalnuotomis vietovėmis link taip vadinamų Nordkapo vartų. Žygį pirmyn atlaikau normaliai ir prie Nordkapo vartų tolumoj pamatau Nordkapo uolą. Tai man pirmas kartas ir savaime suprantama jis būtinai tampa ypatingu, kaip ir priklauso pirmam kartui. Skaitmeninis fotikas "Olympus mju740" dirba be atokvėpio nuotraukų gamyboje ir pagamintų vaizdų rašyme į xD kortelę. Tiek daug ir tokių įvairių fotkių galima prigaminti šiame šiaurės taške. Temos kuo įvairiausios: plikai kirptas vyrukas ir Nordkapo uola, vyrukas su vasarine kepure ir Nordkapo uola, vyrukas su žiemine kepure ir Nordkapo uola, sėdintis vyrukas ir Nordkapo uola, Nordkapo uola be vyruko. Pervargęs po tokios įtemptos fotosesijos, sėdu sau ant akmenuotos žemės ir žiūriu link šiauriausio Europos taško paskendusio debesyse. Pamenu savo pernai metų šiaurės istoriją Škotijoje. Žygį atgal link autobuso atlaikau irgi normaliai, nors būna nelengva dėl kylančio ir nuolat stiprėjančio vėjo.

       Likę 13 km. iki Nordkapo daugiau negu įspūdingi. Siauru keliuku autobusas kyla į kalną ir mes visi skęstam ir pradingstam debesyse. Atvažiavus į vietą beveik nieko nematyti ir vėjas toks verčiantis iš kojų. O aš ir vėl džiūgauju apie tai, kad šiaurės orų dievai man ir šįkart nemelavo. Nes oras kaip pagal užsakymą. Nes labai kvaila būtų atvažiavus į Nordkapą rasti šviečiančią saulę ir dvidešimt penkis laipsnius aukščiau nulio. Tada net galėtum pareikalauti grąžinti pinigus ir visus atsakingus asmenis paduoti į teismą. Dabar to daryti nereikia ir aš negaišdamas laiko nuskuodžiu ant Nordkapo uolos. Va tokia mano atsiradimo šiauriausiame Europos taške istorija. Ar galima aprašyti išsipildančios svajonės akimirką? Aišku, kad galima, bet aš to neaprašinėsiu. Pas Nordkapo metalinį gaublį geriam šampaną ir tas šampanas liejasi laisvai. Tačiau ar galima Nordkape neišgerti ir ko nors stipresnio? Aišku, kad negalima. Ir aš sugrubusiomis nuo šalčio rankomis traukiu iš savo kupriniuko šimtą gramų. Taip taip, būtent tuos pačius šimtą gramų degtinės, apie kurių suvartojimą Nordkape aš kažkam ir kažkada neatsargiai buvau prasitaręs. Prasuku butelaitį ir gurkšteliu iš jo ugninio vandens. Įsisavinu. Tada dar kartą gurkšteliu. Mano sužvarbęs kūnas tai pratoleruoja be problemų. Bus šilčiau ir jaukiau. Žmonės greitai išsiskirsto, prieš tai uždėję sau pliusiuką "Buvau Nordkape". O aš niekur neišsiskirstau. Nes aš ne pliusiukų dėlioti čia esu. Atvažiavau čia tam, kad neatvažiuoti negalėjau. Taip nutyla triukšmas ir lieku vienas. Ne beveik vienas, o būtent vienas. Tada nieko nelaukęs nusprendžiu tapti šiauriausiu europiečiu. Vieta ir laikas tam daugiau negu tinkami. Šiauriausiu europiečiu aš tampu. Koks tai jausmas, paklausit? Nerealus tai jausmas, atsakysiu. Ir dar net kelias ilgas minutes ant Nordkapo uolos būnu vienui vienas. Išgeriu degtinaitės gurkšnelį "už ilgą žvilgsnį trumpo susitikimo". Tai štai mes pagaliau ir susitikom. Aš taip ilgai ieškojau kelių į čia ir tikrai ne iš pirmo ar antro karto juos radau. Dabar man šiaurės jūrų istorija. Ramu. Vėjas ant uolos atgina suomiškų rokerių būrelį ir vienas jų kaip išprotėjęs puola graužti Nordkapo gaublį dantimis. Gurmanas, pagalvoju ir nusprendžiu. Ne kaip kitaip. Nordkapo centre aš sertifikuojuosi gaudamas sertifikatą apie tai, kad mano asmuo buvo ir čia: "It is hereby certified that Donatas L. travelling in the Land of the Midnight Sun has today visited North Cape the northernmost point of Europe". Toliau sertifikate figūruoja mane sertifikavusios merginos(pagalvokit ką nors blogo) parašas ir štampas: "NORDKAPP. 6 JUL 20007. N.LAT.71°10´21´´". Nespėju į kino seansą ir filmo apie Nordkapą nepamatau. Šimtą metų tas filmas man, vyriokui paprastam. Grįžtu ant uolos. Viskas aplinkui kiek pragiedrėja ir pagaliau pamatau Barenco jūrą. Nordkape gerai ir laikas ten neprailgsta. Išsiskyrimo akimirkai atėjus man gal kiek neramu. Bet čia nebus jokių ilgų atsisveikinimo akimirkų. Aš juk žinau, kad būtinų būtiniausiai čia dar sugrįšiu. Tad išsiskiriam greitai neskausmingai. Į autobusą grįžtu paskutinis.

4 dalis. Su vidurnakčio saule

       Važiuojam link Altos miesto. Kelias iki ten neartimas ir į Alta atvykstam 23:30 val. Dabar jau vidurnakčio saulę priversti matyti net ir tie kurie jos vengė. Neturi jie pasirinkimo, nes pastaroji šviečia pro visus autobuso langus. Štai žiūrėkit - ji dešinėj mūsų. Atvykus į kempingą jame neužtrunku ir išskubu prie vandens telkinio. Gražūs vaizdai ten vidurnakčio saulės fone kur upėje plaukioja valtis su vidurnakčio žvejais. Tik neilgai saulė šiąnakt bus danguj, nes danguj yra debesų. Išgeriu arbatos ir dar pavaikštau apylinkėmis. Kažkur apie 02:45 val. einu miegot. Ryte važiuojam apžiūrėt pirmykščių žmonių piešinių ant akmenų. Prieš penkis tūkstančius metų ten gyveno žmonės. Prieš penkis tūkstančius metų jūra ten buvo pakilus kur kas aukščiau. Tie pirmykščiai žmonės neturėjo ką veikti laisvalaikiu ir iškalė ant akmenų galybes visokių piešinių apie savo gyvenimus. Gražu, primityvu ir įdomu. Bet skonį tai jie gerą turėjo gyvendami tokioj vietoj. Altos fjordas nerealiai gražus. Turbūt panašiai gražus buvo ir prieš penkis tūkstančius metų. Toliau važiuojam atvirukiniais Norvegijos vaizdais ir atvažiuojam į Gildetun vietovę kalnuose. Ten pirmą kartą gyvenime čiupinėju liepos mėnesio sniegą. Patinka jis man, nes primena žiemą. O prieš išvažiuojant iš ten dar sužinau, kad dabar esu 500 km. nuo Ivalo, 370 km. nuo Nordkapo ir liko 500 km. iki Kirunos. Ten yra medinis ženklas apie tai. Vakare atvažiuojam į Tromso ir bazuojamės prie Ledjūrio katedros. Įspūdingas reikalas. O nakties laiku pabėgu iš nakvynės vietos ir ant įspūdingos formos Tromso tilto mėgaujuosi vidurnakčio saule. Kartu ja mėgaujasi ir būrelis italų, japonų, vokiečių. Tik lietuvio nė vieno nematyti ir pasitvirtina mano nuogastavimai, kad visi mano bendrakeleiviai vidurnakčio saulę jau matę daugybę kartų ir jiems tai tiesiog neįdomu. O man - Tromso Ledjūrio katedra vidurnakčio saulės fone. Nepakartojama... O man - į Tromso atplaukiantys laivai vidurnakčio saulės fone. Nepakartojama... Ar tu buvai, ar matei? Jau grįžinėdamas atgal nerealiai susigadinu nuotaiką ir patiriu šoką, kai šiame šiaurės kampelyje pamatau miestinį autobusą vairuojantį negrą. Lieku gal kiek nustebęs ir gal kiek kažko nesupratęs - ką tas afrika čia veikia? Bandau save įtikinti, kad to būti negali, kad man tai tik pasivaideno, bet nepavyksta ir nuotaika sugadinta nerealiai. Ką padarysi. Vaikštinėju naktinėmis Tromso gatvėmis be tamsos. Vidurnakčio saulės mieste jauku ir gražu. Dar ilgai... Bet gyventi ten nenorėčiau.

       Kitą dieną važiuojam link Lofotenų salų. Vakarop į jas ir persikeliam keltu. Lofotenų salos - Europos skydas, aukštų kalnų grandinėmis saugantis Europą nuo Atlanto ciklonų. Skamba išdidžiai ir galingai. Lofotenų salose pagal kelionės programą teks praleisti tris naktis ir dvi dienas. Nesuprantu ką mes ten veiksim, bet ne aš užsakinėju muziką. Tad jei reikia, tai praleisim. Pirmą naktį miegam kaime šalia sostinės Svolverio. Vidurnakčio saulės čia jau nematyti, nes viską užstoja aukšti kaip mūras Lofotenų kalnai. Už tokio vyro bet kuri moteris jaustus saugi. Sekančią dieną keliaujam per visokius kaimelius. Ten pilna namų ant baslių ir menkių džiovinimo karčių. Nieko ypatingo. Kitą dieną dviese patraukiam į kalnus ir šturmuojam viršūnę. Man tai aukščiausia šturmuota kalnų viršūnė gyvenime. Nelabai aš ten norėjau ją šturmuoti, bet turiu tokį bjaurų įprotį nepalikinėti kelionės draugų, kad ir kur jie beeitų. Tad tenka ir dabar pasiaukot. O kalnuose kaip kalnuose - nejaučiu aš jiems jokių sentimentų. Grįžtu aš pilnai nusikalęs kaip penki, o gal net ir visi šeši šunys. Juk viršūnės šturmavime mes neturėjom nė lašo vandens ir mano organizmas pilnai dehidratavosi per tas aštuonias valandas praleistas kalnuose. Sekančiam ryte pilnai apsiniaukę ir mes išplaukiam iš Lofotenų, kur bent jau aš tai nieko gero sau neradau.

       Vakarop atvažiuojam į Narviką. Gražus miestas. Labai. Išsiaiškinu tai pats, nes jei klausytis apie tai net neužsimenančio kelionės vadovo, tai būčiau kaip ir visi kiti apsiribojęs vietinio supermarketo lankymu. Bet aš juk ne toks ir Narvike praleista valanda man neprailgsta. Valandos pabaigoj dar spėju į maisto krautuvę. Bonusas. Čipsai ir jogurtas. Toliau prasideda Švedija. Nerealiai gražus laukinis kraštas lyg atgaiva po Norvegijos atvirukinių fjordų. Važiuoju ir atsipūtęs kaifuoju. Ežero Tornetrask apylinkės pribloškia savo laukiniškumu ir kada nors aš ten norėčiau pasilikti ilgiau. O nakvynė numatyta švediškos geležies rūdos mieste Kirunoje. Jau vaikštinėjant to miesto naktinėmis gatvėmis be tamsos, aš vėl matau vidurnakčio saulę. Kaip man patinka vis dar tas pats nepakartojamas jausmas, kaip ir pamačius ją pirmą kartą. Bet dabar ne pirmas kartas, dabar jis yra paskutinis. Dabar aš žinau, kad reikia atsisveikinti, nes daugiau progų nebus, nes šioje kelionėje jos daugiau nebebus. Ir nors esu tam pasiruošęs, bet atsisveikint vis tiek liūdna. Darau tai geležinkelio stotyje. Sugrįšiu... Kada nors... Pažadu...

5 dalis. Be vidurnakčio saulės

       Stilingo paminklo keturiems vyrukams su geležinkelio bėgiu ant pečių fone gęsta ir po debesimis slepiasi vidurnakčio saulė. Su ja atsisveikinta ir tą naktį dar ilgai slampinėju miesto gatvėmis. O ryte organizuojama kelių valandų trukmės nepigi išvyka į požemių pasaulį - į Kirunos geležies rūdos kasyklas. Įspūdingas laikas kelių šimtų metrų gylyje po žeme. Sugrįžus iš ten, tuščiais ir apsiniaukusiais Švedijos keliais mes visą dieną važiuojam link Suomijos miesto Rovaniemi. Ten gyvena kalėdų senelis, bet jį pamatyti man nėra jokio poreikio. Man užtenka pabūti jo kaime. Vaikštinėju ant kelio E75 kol apsiniaukia ir pradeda lyti. Dangus įspūdingai pilkas ir tragiškas. Kažkas nusprendžia, kad sustojimo Rovaniemyje nebus. Va taip aplytoje Suomijoje sudūžta mano svajonė apsilankyti šiauriausiame pasaulio McDonald'e ir suvalgyti ten BigMac'ą, kuris turbūt irgi būtų šiauriausias. Nėra tai nėra. Nakvynei atvažiuojam į Oulu miesto kempingą ant Botnijos įlankos kranto. Miestas turi ledo ritulio komandą "Karpat", tačiau dabar ne sezonas ir į ledo ritulio rungtynes mūsų tikrai nenuves. O gaila. Būtų geras ledo ritulys, nes ta komanda yra praeito Suomijos ledo ritulio čempionato nugalėtoja. Na ką padarysi, kad dabar ne sezonas. O ant Botnijos įlankos kranto man paskutinė kelionės baltoji naktis. Man vis dar gražu. Juk rytoj tokiu laiku jau būsiu ne čia ir rytoj tokiu laiku ten kur ne čia bus tamsu.

       Būtent taip atsitiks rytoj, kai visą dieną važiavęs per Suomiją ir vakare persikėlęs su keltu bei išgėręs jame butelį šampano, aš jau kažkur už Talino pasinersiu į pirmą tamsą po beveik dviejų savaičių šviesos. Kad lengviau išgyventi ir ištverti tą sunkią ir nelengvą man tamsos akimirką, aš dar būdamas Taline būtinai pasielgsiu taip kaip elgiasi bet kuris save gerbiantis suomis atvykęs į Estiją - nusipirksiu didesnį kiekį alaus ir jį vartosiu. Tada bus tamsa, bus Latvija, bus Lietuva ir bus kelionės pabaiga. Aš būtinai šį pasakojimą baigiu būsimuoju laiku, nes baisiai nenoriu iš čia išvažiuoti. Kad ir kiek ten to laiko bepraeitų iki mano sugrįžimo šiaurėn, dabar aš baisiai nenoriu iš čia išvažiuoti. Bet teks ir baigtas kriukis.

       Sako - šiaurės Europoje yra žemės plotai su nenusileidžiančia saule juose. Ir aš ten buvau... Sako - naktimis saulė ten keliauja ypatingą kelią dangum taip ir nepasislėpdama už horizonto. Ir aš su ja keliavau... Sako - tai ypatinga Midnight Sun būsena. Aš joje ir likau...

Donatas, 2007.08.27
[Tourist edition]

P.S. Praeis lygiai metai, kai aš nuvažiuosiu į šiaurę ir Nordkapą dar kartą. Tik jau autostopu...