Nordkapas autostopu arba mano Šiaurė, 2008 metų liepa

       Šiaurėje jau greitai baigsis vasara. Ten mūsų pėdas nuplaus rudens lietūs, ten žiemos sniegas jas užpustys. Saulė mėnesiui slėpsis už horizonto ir į šiaurę ateis tamsa. Ir niekas, visiškai niekas neprisimins vasaros mėnesio liepos ir dviejų vyrukų, nuvažiavusių autostopu per visą šiaurės Europą iki jos galinio taško - Nordkapo. Aukso raidėm įrašyta.

       Su Mindaugu mes pažįstami ne daugiau dviejų valandų. Važiuojam į šiaurę, ten ir susipažinsim. Kuprinės sudėtos šalikelėje, nykštys iškeltas į kelią ir kelio atgal nebėra. Mes pradedam. Kaunas, liepos trečiosios rytas, IX fortas. Iki Barenco jūros lieka 2632 km.

       Pirmai mašinai sustabdyti reikėjo dviejų valandų. O ir važiavom su ja mes ne daugiau 15 kilometrų. Gerai bent jau tiek, kad nuo Lietuvos jūros kelio išsukom. Čia gražus kelio vingis tarp miškų. Fotografuok ir sakyk, kad ši nuotrauka iš šiaurės. Niekas nesuprastų apgaulės. Gaudom mašinas link Panevėžio. Iki Barenco jūros lieka 2619 km.

       Pusę Panevėžio praėjom pėsčiomis. Prieš tai mašinos į Panevėžį laukėm pusvalandį ir atvažiavo su ja iki miesto ligoninės kiemo. Beeidami per miestą sutikom kioskelį ir jame papildžiau alaus atsargas. Ir kas gi gali būti gero tranzuojant Panevėžyje? Aišku, kad nieko gero ten būti negali. Gerai bus tada, kai praeis kiek laiko ir sustos mašina. Mes sumesim į ją kuprines, sulipsim patys ir išvažiuosim. Tada ir bus gerai. Iki Barenco jūros lieka 2529 km.

       Oras puikus, stabdom mašinas jau ant Biržų/Rygos kelių sankryžos. Iki čia nuo Panevėžio atvažiavom labai pavojingai, nes vairuotojas vairavimo teises buvo išlaikęs kažkurioje mums nežinomoje šalyje ir važiavo mums nesuprantama trajektorija, dažniausiai kelio viduriu. Nelėtai važiavo. Kažkaip išgyvenom visi. Iki Barenco jūros lieka 2485 km.

       Ant Rygos apvažiavimo ima miegas. Nors krisk šalikelėj ir nusnausk. Bet negalima. Kelias siauras, daug fūrų, karšta ir dulkės. Tranzuojam. Iki Barenco jūros lieka 2401 km.

       Vis dar ant Rygos apvažiavimo, bet jau kiek tolėliau. Viena mašina pasistūmėjom iki Salaspilso. Pavalgėm ir alaus atsigėriau. Karšta. Tranzuoti šalia kelio remonto darbų ne kas ir kelis kilometrus ėjom, kad išsigauti iš to chaoso. Pirmas ilgesnis pasivaikščiojimas gavos. Kuprinės tai spaudžia prie žemės. Kaip ne kaip mes dar tik pratinamės prie svorių. O ir pasirinkimo nėra - nevažiuoti į šiaurę su maišiuku. Iki Barenco jūros lieka 2386 km.

       Rygos apvažiavimą atrodo įveikėm. Tranzuojam Adaži pašonėj. Priešais laukia visų autostopininkų siaubas - ilgas Saulkraste miestelis. Brrr... Iki Barenco jūros lieka 2359 km.

       Be reikalo bijojau ir nerimavau. Kol manęs čia nebuvo, latviai pastatė apvažiavimą, paliekantį Saulkrastę kairiau. Puiki naujiena ir per miestą eiti nereiks. Kaip puiki naujiena ir tai, kad turim galimybę išbandyti autostopą šioje kelio atkarpoje. Kaip ne kaip, tai pirmi nauji įspūdžiai seniai pažįstamam ir atsibodusiam kelyje. Iki Barenco jūros lieka 2337 km.

       Vakaras. Temsta negreitai, bet temsta. Lengvas light lietus. Palapinę statom šalia kelio miške. Iki Barenco jūros lieka 2312 km.

       Į Salacgriva nuo ryto atvažiavom nesunkiai. Mašinos ilgai laukti nereikėjo. Vis dėlto gerai stoja tuose Latvijos miškuose. Čia pasėdėjom prie jūros, pavalgėm ir miestelio gale laukiam pakeleivingo transporto link Estijos sienos. Iki Barenco jūros lieka 2277 km.

       Vienos sustojusios mašinos buvo per mažai, kad įveikti likusius 12 km. ir galų gale pasiekti Estiją. Teko du kilometrus eiti. Estiją pasiekėm. Iki Barenco jūros lieka 2265 km.

       Per trečdalį Piarnu irgi ėjom. Nieko nepadarysi, tokios žaidimo taisyklės ir ne mes jas sugalvojom. Miesto gale jau kyla retorinis klausimas kiek laiko galima važiuoti į Taliną? Užkniso. Lyja. Nebenoriu būti Estijoje. Noriu būti šiaurėje. Iki Barenco jūros lieka 2197 km.

       Į Talino uostą atvažiavom su blondine. Pakeliui ji mus vaišino kava ir mokino kaip tą kavą reikia gerti važiuojant automobiliu, kad neapsipilti ant kelnių. Net pavyzdį pateikė iš savo asmeninės patirties. Kaip ji sakė - gera jai būti blondine ir naudotis visais to teikiamais privalumais. Taline jos laukė draugės ir savaitgalio tūsas. Taline mūsų laukė laivai. Iki Barenco jūros lieka 2071 km.

       Vakaras Helsinkyje. Temsta lėtai ir iki galo jau tikrai nesutems. Bus baltoji naktis. Pavaikščioję po miesto centrą dvi valandas ir per tiek pat laiko šturmavę išėjimą iš jo, nakvynės vietą išsirinkom šalia autostrados ant kalno. Per daug išrankūs lyg ir nebuvom. Prieš miegą žiūrim į nesutemstantį vasaros dangų. Iki Barenco jūros lieka 1983 km.

       Išleido mus autostrados vidury prie Lahti. Stopas Helsinkyje sudėtingas nebuvo ir pirmą šimtinę kilometrų Suomijos keliais įveikėm greitai. Mergaitė atsisveikindama paprašė itin įdomios paslaugos - užsegti jos palaidinės užtrauktuką. Kas jį atsegė, ji mums nesakė, o mes ir neklausėm. Užsegiau. Iki Barenco jūros lieka 1882 km.

       Kad ir kokia beviltiška vieta buvo tranzuoti autostradoj, mes ten neužtrukom. Mašiną gavom itin greitai. Kai autostrada dešinėj palieka miestelį Heinola ir toliau link Jyvaskylos eina paprastas kelias, mes ir išlipom. Iki Barenco jūros lieka 1840 km.

       Jyvaskyloje nei vaikščioti, nei tranzuoti nereikėjo. Mus vežęs vairuotojas ne tik kad didžiąją dalį kelio važiavo kažkokiais Suomijos ralio miškų keliukais, bet dar ir už miesto išvežė. Čia jau rimtai apsiniaukę. Gal net lis. Iki Barenco jūros lieka 1711 km.

       Aanekoski miestelyje pietavom šalia degalinės. Atvažiavom čia su dviem vaikinais, kurie silpnai kalbėjo angliškai, tačiau važiavo keliasdešimt kilometrų mums reikalinga kryptim. Dėkui jiems už tai. O ir oras čia kur kas geresnis. Tranzuok ir norėk. Iki Barenco jūros lieka 1677 km.

       Liminka, Oulu priemiestis. Įvyko tai kas ir turėjo įvykti po dviejų dienų kankynių Latvijos ir Estijos keliuose. Iki Oulu likus 300 km. ir sustabdėm mašiną važiuojančią tuos kilometrus. Su vakariene ir nakvyne pas vairuotoją namie. Iki Barenco jūros lieka 1405 km.

       Vėl tranzuojam autostradoj, tik dabar jau už Oulu. Mašinų čia mažai, bet tai vistiek autostrada. Stipriai atšalo ir mes apsirengėm šilčiau. Kepurė ir pirštinės praverčia irgi. Lauke apie +10 laipsnių šilumos ir net nenumanom kas bus toliau, jei jau čia taip nešilta. Bet Dievas neišduos, kiaulė nesuės. Ir bus kaip bus. Iki Barenco jūros lieka 1370 km.

       Esant mažam mašinų skaičiui ir dideliems jų greičiams, autostradoje aišku užlinkom ir tik per dvi valandas pasiekėm miestelį pavadinimu Ii. Šilčiau nepaliko. Iki Barenco jūros lieka 1347 km.

       Turbūt sekmadienis yra gera diena keliauti autostopu Suomijoje. Iki Norvegijos mes su viena mašina ir trimis sustojimais Švedijoje. Tuščiais jos keliais, sraunios upės Kalix pakrante, kertant poliarinį ratą, su grėsmingai atrodančiais Kirunos geležies rūdos kalnais ir pritrenkenčiais Abisko peizažais. Taip mes pasiekėm Norvegijos miestą Narviką. Kepurę ir pirštines dabar jau galima slėpti. Nešalta. Naktį dangum čia turėtų ridentis vidurnakčio saulė. Tik nepamatysim mes jos, nes ji už kalnų. Ilgai sprendėm dėl nakvynės vietos, bet kažką išsirinkom. Prie palapinės gėrėm arbatą ir kovojom su uodais. Miegoti pradedam trečią valandą nakties, nors naktim to ir nepavadinsi. Nėra čia nakties. Iki Barenco jūros lieka 713 km.

       Pirmas gyvenime autostopas Norvegijoje nebuvo iš blogiausių. Na taip, teko pastovėt kelyje kokias tris valandas, bet užtat gavom neblogą mašiną ir likusią dienos dalį važiavom su moteriške. Kelionės gale ji mus nufotkino ir davė pažiūrėt ar mes sutinkam, kad ant nuotraukos atrodom taip kaip atrodom. Įdomu. Toliau tranzuojam miestelio Storslett gale. Iki Barenco jūros lieka 408 km.

       Va čia tai servisas. Ne tik kad sustojo prabangus BMW markės automobilis, bet dar ir į šalikelę pavažiavo. Bagažinę atidarė, kad mes be jokio skubėjimo sumestumėm ten savo kuprines. Pakeliui delikatesine ar tai briediena ar tai elniena vaišino. Pakilus į kalnus kur sniegas ir vėjas, sustojo aikštelėj, kad galėtumėm papyškinti fotoaparatais. Įspūdingi ir pritrenkiantys savo niūrumu vaizdai. Man patiko. Ir jokios atvirukinės Norvegijos, kurios aš labai ir labai nemėgstu. Išlipom Burfjorde. Ant fjordo kranto įsirengėm palapinę ir vakarojom su vaizdu į fjordą ir vidurnakčio saulę. Ten mes ją pamatėm ir ilgai į ją žiūrėjom. Degtinaitės po šlakelį išgėrėm, po cigaretę surūkėm. Arbata ir buljonai liejosi laisvai. Miegoti pradedam vėl vėlai, nes tokios keliavimo šiaurėje taisyklės. Iki Barenco jūros lieka 336 km.

       Ryte užlinkom trims valandoms kol pavažiavom kelis kilometrus iki Langfjordo. Mašinų nėra, tad niekas ir nestoja. Todėl ir užlinkom. Lengva pasiteisint. Iki Barenco jūros lieka 316 km.

       Per pietus užtrukom dar trims valandoms, kol atvažiavom iki Altos. Visą tą laiką tranzavom, bet mašinų buvo irgi mažai. Alta jau nemažas miestas ir pats didžiausias šiuose kraštuose. Centriniam parkelyje pavalgėm ir kiek paėję bandėm tranzuoti. Moteris viena sutojo, bet važiuoti su ja atsisakėm. Vėliau suvokėm, kad tranzuojam vos ne miesto centre. Teko ilgai ir toli žingsniuoti, kad išeit iš miesto galutinai. Tik tą vakarą mes jau niekur ir neišvažiavom. Bandyt tai bandėm, be entuziazmo didesnio. Kam skubėti iš gražių vietų. Kaip ne kaip mes jau šiaurėje. Tad prieš vidurnaktį sunešėm savo mantą ant šalia buvusio kalno ir ten įrengėm palapinę su lauko virtuve. Kaip visada. Gurkšnodami arbatą žvalgėmės į vidurnakčio saulę virš Altos fjordo ir kalnų. Gražu. Ech šiaure tu mano šiaure. Radau aš tave. Iki Barenco jūros lieka 229 km.

       Per niūriausias vietas atvažiavom iki Olderfjordo. Šimtas kilometrų tuštumos ir apsiniaukusio dangaus. Su nė gyvos dvasios aplinkui. Čia Statoile ir nusiprausėm, ir apsipirkom, ir pavalgėm. Toliau ruošiamės paskutiniam ir lemiam šturmui. Ir jeigu iki čia mašinų buvo mažai, tai čia jų praktiškai neliko visai. Net neįsivaizduoju kas mums galėtų sustoti. Iki Barenco jūros lieka 128 km.

       O ką. Ir sustojo, ir atvežė. Be didesnių problemų ar ilgesnio laukimo. Važiavo pro tranzuojančius mus šveicarų turistų porelė Švedijoje nuomota mašina ir sustojo. Kad visi taip kaip jie. Taip mes jau paskutinėje sankryžoje link Nordkapo. Nuo čia variantų nėra ir likusius kilometrus eisim. Bet tai jokia ne staigmena, nes mes tai planavom ir apie tai svajojom dar namie. Kelias daug žadantis. Ne kiekvieną dieną tokiu pasivaikščiosi. Iki Barenco jūros lieka 13 km.

       Tą popietę tame ilgame kelyje link Nordkapo buvo tik tie, kurie turėjo ypatingą svajonę ir su ja atvažiavo iki žemės krašto. Kiti, kurie turėjo kitas svajones, kitur ir buvo. Ir niekam tu kitų čia nereikėjo. Tą popietę dviese ėjom ilgus kilometrus niūriausiu koks tik begali būti šiaurės keliu. Apsiniaukęs ir pilkas dangus grasino mus sulyti kiaurai, o lediniai ir stiprūs arkties vėjai - nupūsti kur toliau. Bet mes ėjom ir ėjom. Kol priėjom žemės kraštą. Iki Barenco jūros lieka 0 km.

       Nordkapą mes pasiekėm. Ir aš noriu rėkt! Visus metus mane niekino ir žemino už tai, kad praeitą vasarą Nordkapą aš pasiekiau ne autostopu. Miniai buvo vis mažai, miniai reikėjo naujų įspūdžių. Ir jeigu šiandien Nordkapas būtų scena, tai aš, sudegusio teatro artistas, žemai žemai nusilenkčiau. Triukšmingoj ovacijų jūroj. Nordkapą mes pasiekėm. Ir ne bet kaip, o šimtaprocentiniu autostopu. Šimtaprocentiškiau nebūna. Ir tegul šiandien aš toli nuo namų, tegul kiek sušalęs ir pavargęs, tegul kiek mažiau pavalgęs, bet šiandien aš Nordkape. Kas gali būti už tai svarbiau aš nežinau.

       Nuo tada mes ir apsigyvenom Nordkape - Europos vietoj, kur gyvenimo sąlygų mielomis tikrai nepavadinsi. Sunkios ten gyvenimo sąlygos ir kad išgyventi ten vasaros vidury, reikia ir kepurės, ir pirštinių, ir šiltų rūbų, ir palapinės, ir miegmaišio, ir kilimėlio, ir maisto, ir svaigalų, ir rūkalų, ir arbatos, ir buljonų, ir ugnies, ir muzikos. Visus tuos dalykus mes turėjom. Gal todėl ir išgyvenom. Netikėkit kvailiais sakančiais, kad gal visai ir ne Nordkapas yra šiauriausia Europos vieta. Ką jie supranta. Miegoti susiruošėm antrą valandą po vidurnakčio. Aplinkui buvo šalta ir apsiniaukę, tad palapinę statėm po stogu. Su vaizdu į Nordkapo gaublį. Nespėjom įsirengti stovyklavietės kaip iki mūsų atvažiavo prancūzų dviratininkas ir savąją palapinę pasistatė šalia mūsiškės. Nuo tada mes tapom palapinių miesteliu su dviem namais ir trimis gyventojais. Gaila, kad pavadinimo tam miesteliui taip ir nesugalvojom. Vakarieniavom, kai pro rūkus ir debesis nušvito saulė. Buvo pusė trijų nakties. Mes žiūrėjom į tą stebuklą žandikaulius pakabinę. Išgėrėm degtinaitės. Nakvynė buvo šalta dėl nuo žemės einančio šalčio. Ryte susipakavę skubėjom šildytis į Nordkapo centro pastatą. Mūsų kaimynas prancūzas sušilti pasirinko mindamas dviratį. Tiek mes jį tematėm. Per pietus patraukėm Marso kanjonais į vakarus. Tai lipom į kalnus, tai leidomės nuo jų. O kai užknisdavo, sėdėdavom ir mėtydavom akmenis į Barenco jūrą. Dangus tai giedas buvo, tai nelabai. Vakarop grįžom ant Nordkapo uolos, kad sulaukti vidurnakčio.

       Iš Nordkapo pradėjom eiti, kai laikrodžiai rodė 00:35 val. Ir tada mūsų šiaurė mums davė vaizdų. Vidurnakčio saulė jau buvo ir ne už rūko ir ne už kokių debesų. Ji švietė beveik giedram šiaurės danguj. Koks jausmas tavyje, kokios spalvos aplinkui. Žodžiai ir nuotraukos blanksta, kai lieka tik prisiminimai. Miniai neparduodami...

       Iki Skarsvago visų 13 km. eiti nereikėjo, nes išbandę Midnight Sun autostopą, pagavom vokiečių turistus. Atvežė jie mus iki Skarsvago. Vidurnakčio saulei iki horizonto buvo likę dar oi kaip toli, bet ji ten ir nesiruošė. Nes ji jau kilo. Taip taip. Toks jau tas saulės kelias dangum šiaurės Europoj liepos mėnesio naktį. Palapinę pastatėm Skarsvage priešais kempingą. 02:53 val. saulė irgi švietė ir mes laimingi užmigom. Ryte ėjau susipažinti su Skarsvagu artimiau. Visų pirma tai šiauriausia Europos gyvenvietė, neskaitant aišku vakar mūsų įkurto palapinių miestelio ant Nordkapo uolos. Visų antra Skarsvage nesutikau nė vieno žmogaus ir mačiau tik dvi mašinas kiemuose. Visų trečia iš Skarsvago yra tik vienas kelias ir to pradžioj stovi šlagbaumas, kad žiemą jį uždaryti. Skarsvage man patiko.

       Mašinų iš Nordkapo buvo mažai. Mašinų iš Skarsvago buvo dar mažiau, nes kaip ir minėjau tame kaime jos tebuvo dvi ir kažin ar šiandien jų šeimininkai ruošėsi kur važiuoti. Daugiau vietų iš kur atsirasti mašinoms E69 kelio pradžioje tiesiog nėra. Nenuostabu, kad užlinkom porai valandų kol sustabdėm kemperį ir pavažiavom keliolika kilometrų iki Gjesver posūkio. Mašinų turėtų padaugėti viena kita.

       Honningsvagas lieka po kaire, kai mes tranzuojam toliau. Ką tik atmetėm mus vežusio vairuotojo pasiūlymą įsidarbinti jo žuvies fabrike. Pralenkėm einančius keliu turbūt autostopininkus, tad turėtumėm paskubėti iš čia išvažiuoti. Kur ne kur, bet tuščiame šiaurės kelyje konkurentai mums nereikalingi. O ir mes jiems nelabai.

       Šimtą kilometrų kalbėjau rusiškai, nes iki Olderfjordo atvažiavom su rusais. Ir vėl mes Olderfjorde. Degalinėje, kuri kartu kartu yra ir parduotuvė, aš išleidžiu pusšimtį litų, kad nusipirkti būtiniausių maisto produktų. Ten pat beveik viską ir suvalgau. Nieko sau papietavau. Kelias į Alta lieka po dešine, kai mums reikia link Lakselvo.

       Į Lakselvą atvažiavom su samių moterim. Kas yra samiai nepasakosiu. Kelionės metu sėdėjau mašinos gale kur mane suėmė toks miegas, kad neliko nieko kito kaip tik pamiegoti. Dar Olderfjorde turėjom naują kelionės rekordą, kai tranzavom tik dešimt minučių ir per tą laiką sustabdėm net tris mašinas. Tokių masovkių šiaurėj dar nebuvo.

       Ramiai sau tranzavom, kol priešingoj kelio pusėj sustojo moteris ir paaiškino, kad negeroj vietoje tai darom. Ne tik paaiškino, bet ir pasiūlė pavežti du kilometrus mums reikalinga kryptim. Du kilometrai pirmyn, tai ne du kilometrai atgal. Sutinkam.

       Antrame kelio Lakselv-Karasjok kilometre užlinkom jau visoms trims valandoms. Normaliai. Tada atvežė mus į militaristinę zoną, kur negalima ne tik kad fotografuoti, bet ir palapinės statyti. Darėm ir tą ir aną. Užpuolę uodai pasveikino atvykus į miškus. Nebuvo gerai mums, o jiems manau visai patiko. Ryte radom kelią tokį pat tuščią kaip kad vakar vakare buvom palikę. Mašina juo pravažiuoja geriausiu atveju viena per 20 minučių. Mes nežinom kaip iš čia išvažiuosim. Bet ir vėl - Dievas neišduos, kiaulė nesuės. Ir bus kaip bus.

       Ketvirta važiavusi mašina ir sustojo. Vėl teko kalbėt rusiškai, bet dabar jau ne šimtą kilometrų, o visus du šimtus. Bet aš nesiskundžiu. Rusė moteris buvo maloni ir važiavo į Murmanską. Buvo apie ką mums pasikalbėti. Į Murmanską mes su ja aišku nevažiavom ir išsiskyrėm Suomijos miestuke Ivalo. Nuo čia iki Murmansko lieka 300 km. Po tikros šiaurės Ivalo atrodė kaip didmiestis. Pavalgėm ir apžiūrėjom viską.

       O Ivalo kelyje mes užtrukom ilgam ir turėm naują kelionės pasiekimą - 4 valandas mašinos laukimo. Kai pagaliau mašiną sustabdėm, pasveikinom vienas kitą su nauju rekordu ir išvažiavom pas kalėdų senelį į Rovaniemį. Iki ten 300 km. Kaip supratom, mašina važiavo kur kas toliau, bet Rovaniemyje mes turėjom "reikalų" ir dar kelyje pirmyn buvom sutarę, kad ir kas benutiktų, tame mieste mes sustosim būtinai. Kaip tarėm taip ir padarėm. Malonu, kai kelionėje žmonės laikosi duoto žodžio. Vakarojom pas kalėdų senelį. Netrūko nei maisto, nei gėrimų. Nors buvo ir ne kalėdos, o ir pačio šeimininko neradom. Būtent čia praeina poliarinis ratas, tad ir palapinę statėm čia, kad pamiegotumėm tokioj ypatingoj vietoj. Ir nors naktį čia dar šviesu, bet vidurnakčio saulės liepos vidury jau nebūna. Reiškia teisingu laiku dingstam iš šiaurės. Ryte pasisukiojom visur aplinkui ir išėjom šešis kilometrus į Rovaniemį. Pirmas ir svarbiausias reikalas mieste buvo papietauti šiauriausiam pasaulio McDonalde. Ne Europos šiauriausiam, o pasaulio šiauriausiam. Taip ir padarėm. Paskui daug laiko leidom prie upės ir prie Rovaniemio tiltų. Todėl tik stipriai po pietų pasiekėm autostopo vietą miesto gale.

       Du šimtus kilometrų nuo Rovaniemo iki Oulu išgliaudėm kaip sėmkes. Dabar jau desperatiškai bandom kažką sustabdyti autostradoje šalia Oulu.

       Sustabdėm. Kažką. Bachūriuko mašinoj nebuvo priekinių durelių stiklo. Gerai, kad nors pačios durelės buvo. Mes jam pasakojom kaip norim važiuoti iki Jyvaskylos, o jis mums karštligiškai aiškino "Oh man, I know where is Jyvaskyla"... Iki Jyvaskylos buvo 300 km. Jis mus pavežė gal kilometrą ir nusuko į Oulu miestą.

       Policijos ilgai laukti nereikėjo ir mūsų tranzavimai autostradoje tam vakarui buvo baigti. Ėjom 10 km. senuoju Oulu keliu link Liminkos. Naktimis ten dar nesutemsta ir kyla rūkas. Miegojom palapinėje miške. Ryte gal kiek ir bandėm tranzuot autostradoj ar jos įvažiavime, bet irgi nieko negavom. Beliko eiti likusius 10 km. iki Liminkos. Ten baigiasi autostrada. Nuo ten tris šimtus kilometrų iki Jyvaskylos atvažiavom su viena mašina, per daug ilgai jos nelaukę. Gal valandą, o gal ir mažiau.

       Nerealaus raudonumo dangus Suomijos ežerų apsupty. 50 km. už Jyvaskylos. Naktį turbūt lis. Naktį ir lijo. O ryte tranzuojam toje ežerų apsupty ir Helsinkyje planuojam būti dar šįvakar.

       Šįvakar Helsinkyje mes gal ir būsim, jei per likusią dienos dalį nuvažiuosim dešimt kartų daugiau nei nuvažiavom per 4 ankstesnes šiandienos valandas. O nuvažiavom mes lygiai 20 km. Aritmetika paprasta. Mus pavežusi žurnalistė gal net straipsnį parašys apie tai.

       Toliau viskas su stopu gerai ir į Helsinkį atvažiavom vakarop, o į Taliną išplaukėm prieš vidurnaktį. Nors plaukiant link namų priklausė žiūrėti į pietus kur ir yra namai, aš vis dar žiūrėjau į šiaurę. Ten šiaurės danguj buvo kuo įvairiausių spalvų, tik juodos tarp jų aš nemačiau arba matyt nenorėjau.

       Taline buvo jau ir naktis, ir žvaigždės, ir mėnulis. Sveiki, seniai matytieji. Per miestą ėjom ilgai. Tris kartus buvom bandomi sustabdyti prašant cigarečių. Nesustojom ir kas būna kai sustoji cigarečių duoti - nežinom. Nakvojam prie degalinės.

       Jau čia, Vilniuje. Nuo Talino iki Vilniaus atvažiavom su olandu. Per devynias valandas. Ir kodėl mes taip nepadarėm važiuodami pirmyn, aš nežinau.

       Šita kelionė taip ir baigias. Gražia ir laiminga pabaiga. Ir dabar aš žinau - nėra kelių sugrįžti į Šiaurę. Ir kad kiekvienas tavo kartas Šiaurėje - tai tavo pirmasis kartas.

       Nukeliauti autostopu iki Nordkapo buvo mano gyvenimo svajonė. Kas toliau? Nieko... Juk neveltui dar 1664 m. keliautojas F.Negri apie Nordkapą rašė: "Čia baigiasi pasaulis, čia baigiasi ir mano smalsumas, ir aš, Viešpaties valia, dabar suksiu namų link..."