|
|
|
| Laiko tema (Pasaka apie byrantį smėlį ir bėgantį laiką) | Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) |
|
| O tada visiems juokams atėjo pabaiga ir galas, kai į savo delną paėmęs kiek į jį telpa smėlio ir stipriai, stipriai jį jame suspaudęs, leidau jam iš jo bėgti. Lengvai, po truputį ir pavėjui. Smiltelė po smiltelės. Ne, toje vietoje aš nesijaučiau smėlio laikrodžiu. Tik man tai priminė mano, tavo, jų ir mūsų visų, šioje Žemėje vaikštančių, kada nors joje vaikščiojusių ar dar tik daryti tai besiruošiančių, gyvenimus. Turbūt nereikia pasakoti kas nutinka, kai kiekvieno iš mūsų jam skirtas smėlis Viešpaties delne baigiasi. |
|
|
| Automobilyje grojant armėniškai dainai ir matant priešais save snieguotą Ararato viršūnę, man kyla nenumaldomas noras nusišauti - čia ir dabar. Kad viską pamiršti, kad nieko daugiau niekada neprisiminti apie tai, kad aš žinau kaip tas kalnas atrodo iš Turkijos pusės, ar iš Irano, kur liko tiek dienų ir naktų iš kelio romano. Po velniais, turėtų juk tokioje didelėje kuprinėje būti nors vienas pistoletas. Yra peilis, bet peilis netinka, nes peiliu nenusišausi. O aš noriu būtent nusišauti. Bent durų rankena būtų, bet ir tos nėra. Neplėšiu gi jos nuo mašinos durelių. Tai kaip nusišauti? Labai reikia. |
|
|
| Jaučiuosi ko gero kaip ta vienuolė, kuri visą gyvenimą mylėjosi su žvake ant jos užmovusi prezervatyvą, tačiau vieną kartą tą padaryti pamiršo, ko pasekoje tapo nėščia. |
|
|
| Galėčiau čia net pasilikti sekančioms trims dienoms, kurios likusios iki mano atgalinio reiso namo. Tačiau ne, to nebus. Pagalvokite patys, jei taip būtų galvoję Amundsenas ar Magelanas, nieko iki šiol nežinotumėte nei apie Šiaurės ar Pietų ašigalį, kaip kad nežinotumėte ir apie tai, jog Žemė yra apvali, o ne laikosi ant trijų dramblių ir vėžlio. Arba manytumėte, jog kiečiausias Lietuvos autostopininkas yra tas, kuris bent kartą apvažiavo autostopu aplink pasaulį ir likusį savo gyvenimą dalins interviu apie tai visiems glamūriniams žurnalams. Tad nieko čia keista, kad tokį keliautoją kaip aš kažkas išgina į kelią, vietoj to, kad ramiai sau gulėčiau ramunėlių pilnoje pievoje, kaitindamas pilvą prieš saulutę. |
|
|
| Tu juk ne tas durnas dailininkas iš dainos, kad parduotum savo namus-palapinę tik dėl to, kad kokia tai moteris vieną rytą po savo langais išvystų milijoną raudonų rožių. Nori gėlių? Prašom, pilnas ramunėlių laukas ir už dyką! Ar jų milijonas? Eik ir skaičiuok! Jos ne raudonos? Buvo ir raudonų, už Jerevano! Ne rožės? O kuo blogai aguonos? |
|
|
| Religija, karas, pranašai. Kiek daug sužinojai, pamatei ir girdėjai. Gal net kažką iš viso to prisiminsi. Kada nors. Kai kunigas prie bažnyčios išėjimo paklaus ar mama džiaugsis, dukrelei šventas vietas pamačius. Mudviejų paskutinį vakarą Šventojoje Žemėje, nė vieno iš jų - religijos, karo, pranašų - nebėra. Melskis, kariauk, pranašauk! Jau be mūsų. Čia tiktais dykuma, aš, tu, saulėlydis, jo laukimas, dangaus spalvos po jo, juoda tamsa viso ko finale. Spektaklio uždangai beveik jau laikas leistis. Trumpos keturiolika dienų baigėsi. Tos naktys, tos dienos, ta mūsų idilė. Klausykis, Evelina! |
|
|
| Gims, gyvens ir numirs Tomas de Torkemada (isp. Tomas de Torquemada) - Dominikonų ordino vienuolis, karalienės Izabelės nuodėmklausys, pirmasis ir žymiausias Ispanijos generalinis inkvizitorius, kronikose aprašomas kaip "eretikų kūjis, savo šalies išganytojas ir ordino garbė", kaip kad mes visi gimėme, gyvename ir numirsime. |
|
|
| Na, o konkrečiai šis medis Jericho centre aptvertas matomai vadovaujantis patarle apie tai, kad nereikia Dievo varyti į medį. O ir kartis (į jį, ne ant jo) mūsų laikais - ko? Jėzaus vaikščiojančio apylinkėmis vis tiek nepamatysi, dviem tūkstančiais metų į Jerichą atvažiuoti pavėlavęs. Atsiprašau, tačiau anksčiau niekaip neišėjo - arba nebuvau gimęs, arba mama neleido. |
|
|
| Žeimelio kapinių sargas ir Vilniaus kiemsargis nusikeiks beveik vienodai, o aš suprasiu - vasara baigėsi. |
|
|
| Maisto neturėjom jau kelinta diena iš eilės. Alkani sėdėjom degalinės restorane ir žiūrėjom į ispanus, kurie žiūrėjo futbolą. Mes žiūrėjom į jų lėkštes. Mes taip tikėjomės, kad jie paliks nors kiek maisto. Nepaliko ir viskas ką tada radom, buvo čipsų pakelis, kurį patvarkėm. |
|
|
| Viskas negali baigtis ten, kur kažkada prasidėjo. Taip nebūna ir čia nesibaigs - nei mano parašytos kelionių istorijos, nei mano autostopu nuvažiuoti kilometrai, nei mano kelias. Nors daug laiko nuo tų dienų ir praėjo, tačiau šis autostrados Klaipėda - Vilnius 216-asis kilometras ties Kaunu man iki šiol vis dar toks pats mielas, savas bei brangus, kaip ir kadais. Kaip kitaip, juk būtent čia tais tolimais laikais būdamas studentu, aš sustabdžiau savo pirmąjį automobilį ir nuvažiavau su juo "net" į Vilnių. |
|
|
| Legenda byloja, kad prieš keturis šimtus metų šiose vietovėse karaliavusi moteriškė, vardu Gunna. Buvusi ji ar tai ragana, ar tai vaiduokliu, o gal abiem iš karto. Vienu žodžiu - nelaboji. Hmmm... Moteris-ragana-vaiduoklis. Sutikite, kad ir mūsų dienomis dažnai pasitaikantis reiškinys, ne vienas vyras tokią rastų savo namuose. |
|
|
| Matomai ne veltui pagaliau sustojusios mašinos vairuotojas visą tą mūsų ėjimą pavadina daugmaž taip: "Sumanė lietuviai po Islandiją pasivaikščioti". Tai vietinis islandas, jis žino ką sako. Ir neklysdamas atveža mus prie už kokių dviejų kilometrų esančio tilto. Mes tikri šaunuoliai, ne taip ir mažai nuėję tokiomis sąlygomis. Jis tikras geradaris, labai ir labai pagelbėjęs. Kada dar, jei ne tokiam orui esant, vietinis ne vietinius supras. Norėdami suprasti apie ką aš čia kalbu, pabandykite kokią žiemos naktį apsikeisti su savo šunimi vietomis - jis namie, jūs lauke. |
|
|
| Atkalbinėti, grasinti, gąsdinti, bauginti, paslėpti kuprinę, sudeginti miegmaišį, suplėšyti palapinę, susprogdinti dujų balionėlį, išardyti laimę kelionėse nešantį mėlyną megztinį, išardyti fotoaparatą, ištrinti atmintį, atimti nerimą? Niekas nepadės, jeigu viskas nuspręsta. |
|
|
| ...aš tyliai kartoju: "Prisimink, nuo šiol tu esi mano sala". Aš suprantu, kad tu jau ne kartą ir ne du tai girdėjai, visai atrodytų neseniai - iš graikų nacionalistų ar turkų kareivių, kiek anksčiau - iš anglų kolonistų, dar prieš tai - iš kryžiuočių. Ir visi jie manė ar iki šiol tebemano, tau esant jų. Dabar tu būsi dar ir mano. |
| Vidurnakčio saulės paradoksas (Mano išvestas) | Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai |
|
| Taip ir palieku aš vidurnakčio saulės žemę šią vasarą, pamatęs ir radęs čia tai ko ieškojau dar kartą. Tą patį per artimiausias penkias dienas teks padaryti ir visiems musulmonams, gyvenantiems virš poliarinio rato. Kaip žinia, šventas jų mėnuo ramadanas šiemet prasideda birželio 28-ąją. Ramadano metu musulmonui trisdešimt dienų griežtai draudžiama valgyti ir gerti nuo aušros iki saulėlydžio. Kadangi čia šiuo metų laiku nesibaigianti poliarinė diena su saule danguje visą parą ir nėra nei aušrų, nei saulėlydžių, tai laikantis pranašo Mohameto nurodymų, dešimt dienų nevalgęs ir negėręs musulmonas greičiausiai numirs, kadangi net žemiausiose poliarinio rato platumose saulė nesislėps už horizonto bent iki liepos 7-os dienos. Reiškia, mažiausiai dešimt dienų musulmonui teks nevalgyti ir negerti. |
|
|
| Man - švarkas nuo vinies, mano kuprinei vėl po stalu drybsoti. Ir prisiminti tuos kelius, kur man kiekvienas kilometras mielas. |
|
|
| Tik va - mano nerūpestingas gegužis baigės. Ir iš šios kelio romano dalies pirmo sakinio per visus skyrius atlėkęs klaustukas klausia: "Kur važiuoti toliau?" Ir ar dar reikia... |
|
|
| Ne šaltibarščiais su keptomis bulvėmis, ne kvailomis kalbomis ir tuščiais pažadais, ne palaidine su iškirpte ir aukštakulniais batais tą vasarą už poliarinio rato ji mane gundė ir žavėjo. |
|
|
| Islamo religijoje su Alahu priešakyje yra sakoma, kad keliautojas - tai svečias nuo Dievo ir jam apsilankius musulmono namuose, tiems namams bus laimė ir ramybė. Gerai, kad vieną tokią dieną ir mes buvome laimę ir ramybę namams nešantys. |
|
|
| Vienoje iš bažnyčių detaliai apžiūrinėjau antkapį, ant kurio pavaizduoti du apsikabinę senoliai - kunigas ir riteris, lyg pasakodami savo seną istoriją, kurioje kryžius ir kardas visada kartu ir šalia. |
|
|
| Visa balta, juodai apsirengusių moterų palaipsniui apsupama, ji tepasakė - "Viską palieku mamai". Paskui mačiau ji ten susirado draugių ir kažką su jomis šnekėjosi man nežinoma ir nesuprantama moterų kalba. |
|
|
| Varšuvos senamiesčio akmenimis grįsta aikštė man priminė jaunystę. |
|
|
| Nėra man geresnės vietos šioj žemėj gyventi. |
|
|
| Ir neganiau aš jo platybėse savo žvilgsnio, nevaikščiojau aš jo baltais krantais. Ir niekada to jau nebebus. |
| "Yra kuo mokėti, bet aš nenoriu pergalės bet kuria kaina" tema | Kelio romanas. VI dalis. Artimieji |
|
| Aš galėjau mokėti lakėjams bet kuriame pasaulio krašte ir jie tuos pinigus būtų atidirbę - ir lovą viešbučio kambary man pakloję, ir skaniausią patiekalą restorane man padavę, ir mašiną man išnuomavę, ir kelią man parodę. Bet aš kaip visada sumokėjau avantiūristams ir tą kovo sekmadienio rytą vėl kėliau ranką kelyje už Vilniaus. |
|
|
| Ji ateis ir viskas bus gerai. Vakarai. |
|
|
| Ir dar vienas vardas aukso raidėm įrašytas. Šalia kito, įrašyto prieš du metus, belieka prirašyti dar vienus metus ir žodelį "dukart". Ir jeigu kada ten būsite autostopu, tai radę tą lentelę su tais trimis vardais "Donatas(dukart) 2008-ieji ir 2010-ieji", "Mindaugas 2008-ieji" ir "Evelina 2010-ieji", jų nenutrinkite, net jeigu jūsų vardui vietos ten ir nebebus. |
|
|
| Ir aš dabar tikrai nežinau ar yra geresnių viešbučių šiose platumose, nei tas suvenyrų kioskas tą žvarbią šiaurės vasaros naktį buvo mums, šimtas kilometrų iki žemės krašto. |
|
|
| Nordkapas - šiauriausias Europos taškas, matyt jau nujausdamas artėjantį sutriuškinimą ir pralaimėjimą, paskutinius kilometrus per daug ir nesipriešino. Aišku, paprašydavo karts nuo karto savo draugo Arkties vandenyno pasiųsti kokį stipresnį vėjo gūsį, o iš savo veido - apsiniaukusio dangaus išspausdavo kokį didesnį lašą lietaus. Bet tai jau buvo viskas ir tai labiau panašėjo į besąlygišką jo kapituliaciją, pasiruošimą nugalėtojų sutikimui, negu į gynybą ar puolimą. O juk norėdamas tai jis galėtų - užtektų nuleisti debesis kiek žemiau, išspausti iš jų visą ten susikaupusį vandenį ir praskiedus arkties vėjais, paduoti kaip desertą keliautojams. Ilgam atšoktų įkyruoliai. Aš gi žinau, kad jis taip moka, pats esu matęs. |
|
|
| Dar ten valytoju net juodaodis įdarbintas - čia matyt tam, kad į tualetą nusilengvinti atėjęs koks prancūzas pasijaustų kaip namie. |
|
|
| ...nors jau ir nematysim viso jos kelio nakties dangumi. Mes jau per daug priartėję prie poliarinio rato ir jau savaite nutolę nuo vasaros saulėgrįžos. |
|
|
| Evelina telegrafuoja iš namų, kad jau soti, nusipraususi ir savo minkštuose pataluose. Žinutės gale ir šypsenos, ir liūdesio veidukas. Suprask kaip nori, bet turbūt patiko. |
|
|
| Buvo gaila, lyg paliktum kažką artimo ir savo, nežinodamas ar dar kada ir pamatysi. O gal man grįžimas tapo ne grįžimu namo, o grįžimu kiekvieną vasarą į Suomiją? |
|
|
| Kiek pavažiavus vyrukai susigriebia, kad mašinoje yra daugiau negu vienas blaivus asmuo, o kadangi tai prieštarauja nacionaliniams "Drinking trip" ypatumams, gaunam ir mes po skardinę kažkokio gėrimo. |
|
|
| Svarbiausia, kad artyn mūsų nelindo ir laikydamiesi per šūvio atstumą didesnių nepatogumų nekėlė. |
|
|
| Aš pasibelsiu į duris ir būtinai aplenksiu šį rašytą laišką. Nes ne laiškai turi grįžti pas man brangius žmones, pas juos turiu grįžti aš. |
|
|
| Todėl sakau jums iš tiesų, vyrai, nebūkit kaip tas Rygos gaidys ir kažkada besidairę į neaprėpiamus tolius neleiskit, kad jus nuo ten kas nukeltų ir vėliau numetę į rūsį laikytų kaip eksponatą. Žvalgykitės ir dairykitės - tokios kaip Evelina aišku nerasit, bet kažką panašaus gal ir pavyks. Tada keliausit, rašysit ir žemėje nieko netrūks. |
|
|
| Kaskart pažvelgus į apšviestą naktinės Europos žemėlapį, man atrodo, kad ten visai ne miestų, kelių, gamyklų ar mašinų žibintai šviečia. Man atrodo, ten dega vienas šimtas tūkstančių žvakučių ant mano jubiliejinio torto. |
|
|
| Šiaurės vasara trumpa, kaip ir daug kas mano gyvenime. |
|
|
| Ir gal septyniolika pavasario dienų mums praėjo kaip septyniolika pavasario akimirkų. |
|
|
| Kai danguje kažkas sugalvojo keliones, jų pabaigoj įdėjo gražiausią ir daugiausiai emocijų suteikiantį akcentą - grįžimo jausmą. Dėl to jausmo ko gero ir verta keliauti: stabdyti svetimas mašinas, miegoti kur papuola, kartais nepavalgyti, kartais nenusiprausti ar neišsivalyti dantų, kartais neišsiplauti kojinių, kartais permirkti lietuje, kartais pavargti einant per daug kilometrų, kartais keikti savo durną galvą, kartais rizikuoti daugiau negu reikia. |
|
|
| Su ta mašina atvažiavom į vakarėjantį ir temstantį Vilnių, kuriame kartais būna namai. Aš dar ėjau per temstantį miestą ir galvojau, kaip dažnai būna tie kartai. |
|
|
| Sako - šiaurės Europoje yra žemės plotai su nenusileidžiančia saule juose. Ir aš ten buvau. Sako - naktimis saulė ten keliauja ypatingą kelią dangum taip ir nepasislėpdama už horizonto. Ir aš su ja keliavau. Sako - tai ypatinga Midnight Sun būsena. Aš joje ir likau. |
|
|
| Šiaurėje jau greitai baigsis vasara. Ten mūsų pėdas nuplaus rudens lietūs, ten žiemos sniegas jas užpustys. Saulė mėnesiui slėpsis už horizonto ir į šiaurę ateis tamsa. Ir niekas, visiškai niekas neprisimins vasaros mėnesio liepos ir dviejų vyrukų, nuvažiavusių autostopu per visą šiaurės Europą iki jos galinio taško - Nordkapo. Aukso raidėm įrašyta. |
|
|
| Visus metus mane niekino ir žemino už tai, kad praeitą vasarą Nordkapą aš pasiekiau ne autostopu. Miniai buvo vis mažai, miniai reikėjo naujų įspūdžių. Ir jeigu šiandien Nordkapas būtų scena, tai aš, sudegusio teatro artistas, žemai žemai nusilenkčiau. Triukšmingoj ovacijų jūroj. Nordkapą mes pasiekėm. Ir ne bet kaip, o šimtaprocentiniu autostopu. Šimtaprocentiškiau nebūna. Ir tegul šiandien aš toli nuo namų, tegul kiek sušalęs ir pavargęs, tegul kiek mažiau pavalgęs, bet šiandien aš Nordkape. Kas gali būti už tai svarbiau aš nežinau. |
|
|
| Aš prisimenu kur, kada, su kuo ir kodėl mes sugalvojom Siciliją. Aš prisimenu Šveicariją, jos miestą Lozaną, ten esantį McDonaldą, kai buvo pavasaris, 2000 metai, kai mes sėdėjom alkani ir be pinigų toje užeigoje, vartėm žemėlapį ir galvojom arba sugalvojom, kad Sicilija tai šalis, kur auga alyvuogės ir kur yra miestelis Carleonė, ir kad to pilnai užtenka, kad ten nuvažiuoti. Aš nenoriu prisiminti žmogaus, su kuriuo aš tada varčiau tą žemėlapį, tą pavasarį, toje Šveicarijoje. |
|
|
| Taline jos laukė draugės ir savaitgalio tūsas. Taline mūsų laukė laivai. |
|
|
| Žiemiškam paplūdimy tuščia ir ramu. Visai kaip ir mano namuos. |
|
|
| Tą popietę tame ilgame kelyje link Nordkapo buvo tik tie, kurie turėjo ypatingą svajonę ir su ja atvažiavo iki žemės krašto. Kiti, kurie turėjo kitas svajones, kitur ir buvo. Ir niekam tų kitų čia nereikėjo. |
|
|
| Paryžius mūsų nelauks amžinai. Jau ir taip ilgai laukė. Daug, daug metų. Ech, Notre Dame. Kiek dainių apdainavo, kiek dailininkų piešė, kiek režisierių filmus statė apie šį miestą. O aš tik paprastas autostopininkas-fokusininkas. Kur man iki jų. Tad iš savo juodos fokusininko skrybėlės ištraukiau už ausų šešis iš aštuonių į kelionę pasiimtų baltų triušių. Notre Dame katedra, Senos upė, Luvras, Eliziejaus laukai, Triumfo arka ir Eifelio bokštas. Buvo miela. Stebėti kunigų procesiją, einančią aplink katedrą. Sėdėti Senos pakrantėje valgant jogurtą. Žingsniuoti sunkiai pakrautiems Eliziejaus laukais. Žiūrėti į besileidžiančią saulę už Luvro kupolo. Pusvalandžiui įsikurti po Triumfo arka. Gerti vyną Marso laukuose prie Eifelio. Buvo miela Paryžiuje su Evelina. |
|
|
| Aš lyg tas mokinukas, paliktas antriems metams kartoti kažkurios ten klasės kurso, kurioje buvo toks dalykas "Kaip nukeliauti autostopu į Portugaliją". Taip jau atsitiko, ir gal ne visai iš blogos valios, kad tų metų mano pažymių knygelėj prie jo puikavosi riebų riebiausias koks tik begalintis būti dvejetas. Neįskaityta. Teks kartoti tau kursą, mielasis. Liūdnai linguodamas galvą murmėjo sau po nosim mokytojas. |
|
|
| Temstant aš jau nebe mieste ir ieškau pirmosios nakvynės Airijoje. Mano dėmesį atkreipia pašiūrė vidury pievos. Braunuosi per tvoras iki jos ir džiaugiuosi būsimu stogu, nes naktį atrodo lis. Visas laimingas prieinu prie pašiūrės. Ir... Ten gyvena arklys. Stovi ir ramiai sau kramsnoja šieną. Bliamba, net kojas pakerta iš nevilties. Ar esate kada nors gyvenime pavydėję arkliui? Aš esu. Persimetam žvilgsniais ir aš pasakau jam viską ką apie jį galvoju. Nieko kito nelieka kaip tik statyti palapinę šalia upės. Naktį beveik nelijo ir mano pavydas arkliui buvo be pagrindo. Ryte atsisveikinu su kaimynu - arkliu, ir atsiprašęs jo už negražius jam vakar pasakytus žodžius, einu tranzuoti. |
|
|
| Jeigu kalnuose dar nevisai nutirpo sniegas, ten dar liko mano pėdos link viršūnės. Ir jeigu miestų gatvių šlavėjai nevisai atsakingai dirba savo darbą, tai jų prižiūrimose gatvėse dar voliojasi mano gliaudytų saulėgrąžų lukštai ar mano valgytų krevečių nusuktos galvos. O jūroje gal dar nebuvo audros ir paplūdimių smėlyje dar liko mano išminti ir vandens nenuplauti pėdsakai. Ir jeigu ten paskutinėmis dienomis nelijo, tai traukinių stočių peronuose vėjas dar sklaido mano išmestus bilietus su užrašytais mano maršrutais ant jų... Jeigu manęs nebėra ten, reiškia aš ir vėl grįžau. |
|
|
|
|
![Fuerteventūroje ir Kanaruose [Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų, 2020]](javascript:show_wnd('?sub=foto&src=2020/ka_0997.jpg'); "Fuerteventūroje ir Kanaruose [Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų, 2020]")
![Nors miestas vienas ir bendras, pavadinimu Mosonmagyarovar (kas paskutinį kartą tai bandė ištarti?), bet dalys jo liko ir užrašytos [Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine, 2019]](javascript:show_wnd('?sub=foto&src=2019/eu_322.jpg'); "Nors miestas vienas ir bendras, pavadinimu Mosonmagyarovar (kas paskutinį kartą tai bandė ištarti?), bet dalys jo liko ir užrašytos [Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine, 2019]")
![Gerai atrodo, kaip pastatytam VIII-ame amžiuje. Duokdie kiekvienam mūsų taip išsilaikyti po tūkstančio metų ir daugiau [Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj, 2018]](javascript:show_wnd('?sub=foto&src=2018/jr_0914.jpg'); "Gerai atrodo, kaip pastatytam VIII-ame amžiuje. Duokdie kiekvienam mūsų taip išsilaikyti po tūkstančio metų ir daugiau [Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj, 2018]")
![Tik kelias ir dykynės aplinkui - II. Ispanijos vakarai [Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose, 2009]](javascript:show_wnd('?sub=foto&src=2009/eu_107.jpg'); "Tik kelias ir dykynės aplinkui - II. Ispanijos vakarai [Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose, 2009]")