"Nežiūrėk taip ilgai į saulėlydį. Kai užaugsi, tau sunku bus gyventi..." - sako tėvas sūnui vienoje Romualdo Granausko novelių. Dabar vienas velnias turbūt težino (rašytojo nebepaklausi), tiesioginę ar perkeltinę prasmę turėjo tėvo žodžiai. Jei tiesioginę, tai ilgai žiūrėjus į saulėlydžius, su regėjimu bus ne kas ir tikrai nebus lengva gyventi. O jei perkeltinę, tai per daug mačius pabaigų, vėliau sunku bus džiaugtis pradžiomis ir jas įžiūrėti. Tėvas blogo nepatartų. Bet tu negali nežiūrėti į saulėlydžius. O jei ir galėtum, vis tiek žinotum, kad saulėlydis - tai pabaiga ir niekaip kitaip.

       Jeigu skaitydami kurią nors šios istorijos vietą numirsite iš juoko - labai ant manęs už tai nepykite. Jeigu iš liūdesio - per daug dėl to manęs nesmerkite. Kai kurių pasakojimo vietų apskritai nereikėtų skaityti aplinkui esant kitiems žmonėms - pašaliniams ar mažiau pašaliniams. Vaikams to skaityti nederėtų apskritai, bent jau iki to amžiaus, kol tėvai neleidžia žaisti su degtukais. O daugiau viskas kaip visada ir kitaip, nei kad būna pas kitus ir kitų kelionių aprašymuose. Į gerą kelią, dėl gero laiko! Šitą kelią aš (vis dar) žinau!

MANO GYVENIMO kelyje SAULĖLYDIS KELYJE


PIRMA DALIS


Tolimieji (Rytai)

Iš Pietų Korėjos į Japoniją

       Kad man ir vėl atėjo laikas iškeliauti, aš kaip taisyklė sugalvoju savaitgalį, kai nėra kas veikti arba veikti yra tik tai, kas kenkia mano sveikatai ir kas neneša jokios naudos nei mano asmeniui, nei mane supančiai visuomenei ar atskirai paimtiems jos individams. Aš turbūt ir šiaip gyvenime užsiiminėju niekais, leisdamas jį vėjais, bet savaitgaliais ypač mėgstu tai daryti, jausdamas tam silpnybę, kokį tai nepaaiškinamą potraukį, liaudyje kas vadinama "šūdo malimu". Nei draugų, nei namų, nei zyzia kas, nei ko reikalauja. Ne gyvenimas, svajonė. Gyvenk ir žvenk. Darbo dienomis man tai visai neblogai sekasi, nuo pirmadienio iki penktadienio programuoju, vadovauju paradui (o aš - pulko vadas) ir nervuoju žmones, kuriems likimas metė iššūkį mane pažinti ir su manimi dirbti. Pajuokavo su jais, ką padarysi. Kartais tai atsibosta, ir kaip taisyklė tais kartais į akis patenka pasaulio žemėlapis, kurį jau ne kartą ir ne du esu pasiuntęs, motyvuodamas tuo, kad visur buvau, o kur nebuvau, ten būti man ir nereikia. Taip nutinka ir šį kartą, paskutinį šios žiemos savaitgalį. Per šeštadienį susidėlioju visą maršrutą kaip nusigausiu į Jordaniją, kaip keliausiu iš jos į Egiptą ir kaip iš Egipto grįšiu namo. Sekmadienį po pietų į viską spjaunu ir perku vieną bilietą pirmyn į Seulą bei kitą bilietą atgal iš Tokijo. Dviese juk sako linksmiau, todėl ir miestai du, nors nė vieno jų nėra nei Jordanijoje, nei Egipte.

       Atrodo paprasta, bet paprasta nebūna, kadangi sumokėjęs už bilietus beveik dvi vidutines lietuviškas pensijas ir gavęs už tai ne kokį "Ačiū kad naudojatės mūsų paslaugomis" ar "Gero bei malonaus Jums skrydžio su mūsų avialinijomis", o baltą bei tuščią ekraną, šalto prakaito išpiltas griebiu telefoną. Iškyla dilema - kur skambinti ir kokį numerį rinkti? Į greitąją, į banką, o gal tiesiai į morgą, kad "mol tak i tak" (liet. "žinote, nutiko taip ir taip"), kad susiruošusį į Tolimuosius Rytus keliautoją-autostopininką-pensininką ištiko širdies smūgis, kadangi pinigus jis vargšiukas atidavė, o bilietų taip ir negavo. Morge turbūt neatsilieps, nes sekmadienio vakaras kaip ne kaip, kas tokiu laiku sugalvos mirti. Greitoji irgi greičiausiai nevažiuos, kadangi mano pasakytas adresas būtinai sutaps su adresu to vaikino, kuris namie laiko guminę kiaulę, davė jai vardą, o kartais su ja dar ir keliauja, ir pas kurį šiuo klausimu jau ne kartą ir ne du buvo važiuota. Belieka skambinti į banką, skambinu. Iš ten mandagiai pasiunčia, kad mes jūsų dviejų pensijų nenuskaičiavome, bandykite pervesti dar dvi. Prisiminęs rusų posakį, bylojantį apie tai, kad "Popytka ne pytka" (lietuviškai nors ir neskamba, bet tiek to, išversiu - "Bandymas ne kankinimas", o rusų kalbą mokinkitės - pravers), pervedu dar dvi pensijas, tik jau iš kitos sąskaitos ir kitais keliais, nors ir tuo pačiu internetu. Ale tikrai rusai neklydo, visai neskauda - tik šnai kelis šimtus euro vieno mygtuko paspaudimu ir jokio skausmo, kas būtų kankinimų atveju. Jergutėliau, o litais kiek tai... Nors litų jau ir seniai nebėra ir jau mažai jų betrūksta, tačiau skaičiuoti jais niekas nepamiršo, kas sveiko proto turi.

       Nežinau kas būtų buvę ir kur būčiau skambinęs jei dar kartą būčiau gavęs ne elektroninį laišką su bilietais, o dar vieną ir vėl baltą ekraną. Bet bobutė juk irgi nežino kas būtų, jei ji būtų ne bobutė, o diedukas. Ko nežinai, galvos dėl to ir neskauda. Liaudis taip sako, kažin ar meluos. Ir ar būčiau ryžęsis pervesti penktą ir šeštą pensijas, jei tada jau tikrai paskambinus į morgą sakytų, kad viskas tvarkoje, veskite toliau tiek kiek turite. Kaip gerai, kad galų gale viskas baigiasi gerai ir be aukų. Už vienuolikos dienų išvykstu. Ir velnias žino kas dėl to kaltas - ar vis nesibaigianti žiema, ar mano merginos (visa laimė, kad buvusios) gimtadienis kaip tik tą dieną - tai jau detalės. O gal dėl visko kaltas bus tas maišelis, apipaišytas-aprašinėtas kokiais tais hieroglifais, kuriame vienas iš neseniai į darbą priimtų kolegų atsinešdavo pietus ir laikė padėjęs tai kasdien ant šaldytuvo prieš mano akis. Jei taip, tada belieka tikėtis, kad bent jau artimiausiu laiku į darbą nepriims kokio tai buritų mėgėjo ir į Meksiką keliauti man nereikės. Ir nuo kada Seulas ir Tokijas yra Jordanijos ar Egipto miestai, o visai ne Pietų Korėjos ir Japonijos? Bet tai jau detalės. Kur kas svarbiau kaip apie tai reiks pasakyti mamai ir pranešti darbe. Man tai nežinia ir bent jau kol kas - didžiulė paslaptis. Sakysiu, kad palakstyti-pabėgioti. Kaip šuo. Tik be pavadėlio.

       Už lango tokia absoliuti juoda tamsa ir jausmas toks, lyg "iš vaikystės vėl vaizdai prabėga, pro sugniaužtus pirštelius, atrodo..." važiuotum tu autobusu namo į Biržus, o ne balansuotum kur tai virš Rusijos platybių, nesuvokiamame protu aukštyje. Zzz... Būtų gerai pamiegoti, pavyksta tik nusnausti. Ir taip daug kartų, ir taip kartojasi kartai. Grrr... Ką gi, ačiū bent už tiek. Kada pagaliau atvažiuosim? Eilinį kartą užmiršęs, kad ne į Biržus važiuoju, nerandu ko paklausti. Gerai, kad bent vietos nestovimos. Nors yra ir verslo klasės vietų, pats mačiau, kuriose sėdinčius pižonus pro juos praeinantys žmonės nužvelgia su panieka, gailesčiu ir pasišlykštėjimu. Tie gandonai net kelioms savo gyvenimo valandoms negali išsiskirti su savo foteliais ir pasiruošę mokėti dvigubą kainą vien už tai, kad turėti papildomus tris centimetrus kojoms. Nors aišku, jei tai būtų paskutinės gyvenimo valandos, skaudu būtų jas praleisti bei amžinybę pasitikti ne fotelyje, apie ką kiekviena svajoja. Matomai taip apsidraudžia. Man gerai ir paprastoje vietoje - ir čia filmus rodo, ir žemėlapyje kur esame informuoja. Viename tų filmų demonstruojant nepadorią sekso sceną, pats užsinoriu pas tą mergą į lovą. Deja, bet šalimais sėdi korėjiečių pensininkas ir nieko čia neprigalvosi. Laimė, kad nors ne visai šalimais, o per krėslą nuo manęs, šalimais prisėdus bei vietą užėmus Ponui Niekui. Tribute to (liet. Duoklė kam): Ponas Niekas (angl. Mr. Nobody) - belgų režisieriaus Žako van Dormalio mokslinės fantastikos drama. Zzz... Po eilinio tokio užsnūdimo-knapsėjimo pabudus ir pro langą žvilgterėjus (o taip, aš sėdžiu prie lango, man sekasi) - man ir vėl atrodo, kad važiuočiau namo. Kas čia dabar su tuo manimi? Tu tas mintis mesk iš galvos. Ir gal tik gaunama informacija apie tai, jog už to lango penkiasdešimties laipsnių šaltis, grąžins į realybę ir suprasi, kad į jokius namus tu nevažiuoji, nes tokių žiemų pas mus jau seniai nebebūna. Ir tada tu pajusi kosmoso šaltį, lyg tomis rugpjūčio-rugsėjo naktimis žvelgdamas į žvaigždes. Ir savo jėgą. Tik ne šį kartą į namus. Ten, namuose - Biržuose garuojantys nelaukia mamos kepti blynai, kadangi šį kartą laukia kiek kituose, bet irgi namuose - Kelyje. Pastaruoju metu aš kur gan retas svečias, nors ir stengiuosi kaip beįmanydamas sugrįžti ten ir kada tik galėdamas, laisvesnę akimirką ištaikęs. Ačiū jums, Kelio namai, kad manęs ten neužmirštat ir kiekvieną kartą man ten sugrįžus, priimat, saugot ir globojat.

       O kol kas kažkuriuo tai momentu išsijungia visi monitoriai ir kadangi sėdžiu ne autobuse, o lėktuve, tai turbūt tegali reikšti tik vieną, kad tuoj išsijungs ir visa kita - šviesos, varikliai, pilotai, galų gale mano tikėjimas tuo ir apie tai, kad viskas bus gerai. Nors ir ne man. Gal sakau apsieisim be viso šito? Prašau? Maldauju? Ne, aš reikalauju! Matomai šioje vietoje derėtų sugiedoti "Dievo avinėlį" - profilaktiškai, kaip kad išgerti paracetamolio tik pajutus pirmuosius gripo ar peršalimo požymius. Lenkai - tauta religinga, lėktuvo įgula neturėtų už tai bausti. Juk ne "Alach akbar" (liet. "Alachas didis" arba "Šlovė Alachui" arba "Dievas didis") šaukti ruošiuosi. Pianiną dabar iš to oro uosto... Su pačiu Frederiku Šopenu, sėdinčiu už jo klavišų... Jei mirti, tai su muzika, o jei nemirti, bus gerai be jų. Ką, "Dievo avinėlio" aš nesugiedosiu? Klausykit! "Dievo avinėli, tu naikini pasaulio nuodėmes. Pasigailėk, pasigailėk... Neišjunk lėktuvo variklių paskui monitorius... Ir sustabdyk po velniais (jei galima maldoje keiktis) to prakeikto vandens lašėjimą nuo viršuje galvos esančių lentynų...". Tikiuosi nieko nesumaišiau ir ne variklius sustabdyti paprašiau. Juk aš dar toks jaunas vyrukas pačiame jėgų žydėjime, nelyg iš tos dainos, apie kurį daug moterų sukos. Juokauju. Ne apie tą, kas jaunas, o apie tas, kurios sukas. Ne "sportinykas" be smegenų ir ne "verslinykas" su pinigais, ko apie mane suktis. Bet jei ne "sūkos" (liet. kalės), tegul sukas. Taip, kas ten su tuo plieniniu paukščiu? Čia ne tas atvejis, kai sugedus lėktuve kažkam, sugenda viskas? Nuo lentynų virš galvos vis dar lašantis vanduo "nuramins", kad čia tikrai ne tas atvejis. Kapt, kapt, kapt... Jis laša - žemyn, mes skrendam - rytyn. Svarbu, kad ne virš Ukrainos teritorijos skrendam, tad net nukritus lieka viltis, jog mano daiktų nesurinks vietinė fauna bei vėliau jų nepardavinės ar girsis jais lyg kokiais trofėjais. Malaizijos oro linijų skrydžio numeris 17 keleiviams taip nepasisekė. Dievas juk vis dar saugo ir laimina mus, būtume ant žemės mes ar ore, miegotume palapinėje ar stabdytume kelyje? Jei taip, tai ačiū jam už tai. Jei daugiau nebe, tai irgi ačiū, kad darė taip prieš tai. Monitoriai įsijungia, varikliai išsijungę nebuvo, su pilotais irgi atrodo viskas tvarkoje - matau stiuardeses ir stiuardus reguliariai juos aplankant. Negaliu skųstis ir pats, dėmesio netrūksta ir man - ir girdo, ir šeria, ko daugiau gali reikėti ar trūkti. Gal pilotams duoda ir ko daugiau - gal tik stiuardesės, o gal ir stiuardai. Šito nesužinosiu, paklausti nepaklausiu, lenkiškai nešneku, įdomu, nesvarbu.

       Ne, šį kartą tikrai ne namo važiuoju, kadangi kelionė trunka per ilgai. Per tiek laiko jau turėjome privažiuoti Biržus, o jų vis nėra ir nėra, o už lango vis ta pati ir ta pati atrodo niekada nesibaigsianti tamsa. Nesibaigianti, kaip ir visa šita diena, prasidėjusi ryte Vilniuje, nerizikuojant pėsčiomis eiti į oro uostą šaligatviais, primenančiais čiuožyklą. Traukinukui tai kas, jis neslysta, be problemų pristatys. O aš slystu ir dar kaip, progos tuo įsitikinti turiu nueidamas iki geležinkelio stoties. Trumpas skrydis į Varšuvą, lyg būtų pasivažinėjimas troleibusu iki Pašilaičių. Ne todėl, kad būčiau buržujus koks ir važiuoti į Varšuvą autostopu ar autobusu man būtų "zapadlo" (liet. kažkas gėdingo, žeminančio, ne lygis). Skrydis toks - jungiamasis, iš Vilniaus per Varšuvą. Tiesiogiai ten kur man reikia, nei iš Biržų, nei iš Vilniaus niekas neskraido, kadangi Lietuva per maža, o Tolimieji Rytai per toli ir chebros, sutinkančios pasidalinti lėktuvo kuro bei aptarnavimo išlaidas - nepririnks greitai. Todėl tenka susidėti su lenkais. Kiek žinau, mano giminėje už Vilniaus kraštą kovojusių ir iš jo lenkus vijusių senelių bei prosenelių nėra, tad kapuose niekas vartytis lyg ir neturėtų. Penkios su puse valandos bimbinėjimo Varšuvos oro uoste, stiliumi "bim bam po uglam" (liet. "bim bam pakampėmis"). Pro langus matyti vietos, kur kažkur šalia oro uosto pakilimo tako gale nakvojome palapinėje prieš šešerius metus, keliaudami autostopu į Iraną bei laukdami Varšuvoje pastarojo vizos. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Septinta dalis. Persija, (metai) 1391. Septyniasdešimt šeštas skyrius. Liūdna? Tai aišku. Bet ne todėl, kad visa tai buvo, o todėl, kad taip niekada daugiau jau nebus. O jei ir bus, tai ne su manimi ir ne man. Tikrai kad nelinksma.

       Kaip ir išgirdus pianino garsus bei prisiminus tą merginą, kuri mielai juo dabar pagrotų. Negali juk Fredericho Šopeno vardu pavadintame oro uoste nebūti tokio atributo, kaip pianinas. Tai jis ir yra, salės viduryje pastatytas, o groti juo gali visi. Iš to ką girdžiu, suprantu, kad mokėti tai daryti - visai nebūtina. Toks įspūdis, kad ne kai kuri mergina, pavargusi groti ant savo vaikino nervų, nusprendė pagroti ant pianino visiems. Vaikinui aišku laimė ir džiaugsmas, aplinkiniams be ausų kamštukų - košmaras, baimė ir rūpestis už žymųjį lenkų kompozitorių Frederichą Šopeną, kad tas neapsiverstų kur grabe ar kape. Juk netoliese palaidotas, visai čia pat - Varšuvoje, Švento Kryžiaus bažnyčioje. Tiesos dėlei reikia paminėti, kad nei grabe, nei kape jis nesivartys - palaidoti tik jo milteliai-pelenai, supakuoti į urną ir minėtos bažnyčios kolonoje įmūryti. Taip, taip, čia būta to paties vaikino, kuris pats parašęs žymųjį "Laidotuvių maršą", pageidavo, kad per jo paties laidotuves grotų ne tą, o Mocarto "Requiem". Lyg būtų koks pageidavimų koncertas. Tribute to (liet. Duoklė kam): Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos). Pasaka apie sugriautą kino teatrą. Laikas pietums? Prašom, McDonald's. Tinka. Pinigų mėtymas aišku, kad ir lenkiškų, tačiau nesu tikras tuo, ar lėktuve maitins, ar nelabai. Kaip taisyklė tokio atstumo skrydžiuose maitina, bet kas žino kaip bus šiuo atveju, juk skrendu su lenkų avialinijomis. Gal kitus ir maitins, bet ar duos maisto lenkas lietuviui? Nors iš Vilniaus 1939-aisiais jų ir nevariau, bet kas ten gali žinoti ar žino, kas lenkui ant proto užšoks. Tai gal aš geriau nerizikuosiu likti be maisto pusei paros, denkit greito maisto stalus greičiau staltiesėm baltom ir išduokit tokios pat spalvos servetėles. "V kabakah zelionyj štof, belye salfetki. Raj dlja niščih i šutov, mne ž kak ptice v kletke." (liet. "Kabakuose (baruose, restoranuose, valgyklose, kavinėse, makdonalduose) žalias butelis, baltos servetėlės. Rojus ubagams ir juokdariams, man gi lyg paukščiui narvely."). Ačiū Volodia už dar vienus žodžius į temą ir "Man sapne - geltonos ugnys" (rus. "V son mne - žoltye ogni") dainą. Gaila tik, kad buvai tu ne tik alkoholikas, bet dar ir narkomanas, kuriais nebūti negalėdamas, palikai visus tarybinius piliečius (mane tame tarpe) 1980-ųjų vasarą. Ir tai per patį Maskvos vasaros olimpinių žaidynių įkarštį - ar tai norėdamas pakišti kiaulę, ar tai nenorėdamas kad kas pastebėtų.

       Todėl nieko keisto, kad tą dainą ir jos autorių prisiminus, laipinant mane ir kitus į lėktuvą, salėje nuskamba to paties Frederiko Šopeno "Laidotuvių maršo" garsai, kurį kompozitorius parašė sužinojęs tai, kuo revoliucija baigėsi jo draugams. Turbūt niekas kitkas skambėti ir negali, kuomet palieki namus ar bent tai, kas būta arti jų. O gal čia vėl kokia mergina salėje, sugrojusi laidotuvių maršą savo vaikinui? Beveik dešimt valandų savo ir lėktuvo sėdynės trynimo. Ir prarastos septynios mano gyvenimo valandos, kurias man grąžins tik tuo atveju ir tada, kai grįšiu ir jeigu grįšiu namo, kadangi būtent tiek valandų skiria mūsų laiką nuo laiko jų. Ką gi, ateinančias dvi savaites žinosiu, kad kažkas man kažką skolingas, gal tai man padės nepaklysti ir nepasimesti.

       "Kur čia dabar eiti ir ką daryti? Kaip žmonės į tai pažiūrės ir ką pagalvos? Ar galima čia apskritai keliauti autostopu, miegoti palapinėje ir kitaip valkatauti? Kur mano jaunystė?"... Ir nors paskutinis klausimas ne iš šios serijos, tačiau tokie ir panašūs jie - klausimai kankina mane tą rytą ankstyvą, kuomet pas mus gūdi naktis, žengiantį pirmuosius bei toliausius žingsnius nuo namų. Viskas bus gerai, nors ir ne man, tik prieš tai dar reikia įveikti biurokratines kliūtis. Ir liautis piktintis bei apsimesti nesuprantančiu, kodėl beveik visus su savimi turimus laikrodžius reikia sukti į priekį ne septynias valandas, o aštuonias, kad pritapti prie jų laiko. Buvau įsitikinęs ir dar namie žinojau, kad sukti reiks septynias, o čia atsiradęs ir tai padaręs matau, kad viena valanda atsilieku. Kaip čia taip? Kur mano gyvenimo valanda? Kitą kartą nepersukinėk laikrodžių valanda atgal Lenkijoje, asile. Piktintis mažiau reikės. Dabar aišku, dėl visko kalti lenkai. Aplinka čia tokia, kad jaučiuosi lyg kokioje ligoninės operacinėje, paskutinį kartą besijautęs taip prieš pusantrų metų, tada atvykęs į Jungtinius Arabų Emyratus. Tik skirtingai nuo tada mane apsupusių žmonių baltais chalatais, čia apsupa žmonės, dėvintys medicinines kaukes. Kuo ne operacinė? Operacija tikiuosi ne smegenų, norint praplauti juos islamo tiesomis. Nieko nelaukęs eičiau toliau, tačiau eiti toliau nelabai yra kur, kuomet priešais susigrūdimas kaip per Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus Šiluvoje.

       Eilė ilga, kaukėtų daug, miego mažai, grimztu mintyse, muzika ausyse. Kaip man atsikratyti to ilgesio jumis, saulėtos dienos? Kur gi tu dabar, laisve laisva, saulėlydį su kuo sutinki? Klausiu savęs to, klausydamasis to klaususio Viktoro Cojaus iš viena paskui kitą nuskambančių dviejų jo dainų. Kaip aš čia atsiradau ir ko? Juk tikrai ne "savęs ieškoti", kadangi save aš ne tai kad radau, o niekada ir pametęs ar praradęs jo nebuvau. Aš vis dar tas pats keliautojas-autostopininkas iš 1999-ųjų pavasario. Juk visos šitos rytų šalys su visais tais savo budizmais-šmizmais, kamikadzėmis-jadzėmis, anime-kamine, sušiais-triušiais, sakėmis-šakėmis niekada nebuvo "in my mind" (liet. mano mintyse) ar bent "must see" (liet. būtinos pamatyti). Tai ko aš čia? Turbūt vėl iš tos serijos, kad nesvarbu kur važiuoti, svarbu išvažiuoti. Juk pavasaris vis dar kelionių metas, ar ne? Išvažiuosiu! Tai matomai todėl aš ir čia - vėl Kelyje, o kur tas kelias - turbūt nelabai ir svarbu. Ne Gruzija, ne Marokas, ir gerai. Pietų Korėja? Japonija? Dar geriau, kadangi nieko panašaus iki šiol matęs gyvai nesu.

       Imigracinės kortelės, kuriomis visus ne rytietiškai atrodančius keleivius (suprask - lenkus ir mane) apdalino dar lėktuvo salone mums visiems virš debesų būnant, grafoje "Hotel" įrašysiu "Žalias namukas, Seoul", kadangi kitokio viešbučio nežinau, o jie ten to reikalauja. Be to, jokio nusižengimo nedarau, kadangi tai absoliuti tiesa ir būtent tokio pavadinimo viešbutyje apsistosiu Pietų Korėjos sostinėje. O kad nežinau jo adreso, tai jau atleiskite. Kol kas jis kuprinėje. Beje, ten yra dar kai kas, kas vis dar mėgsta keliauti be bilietų. Atspėti jo vardą iš trijų kartų nebus sunku. Štampo į pasą nededa, išduoda atskirą lapelį su štampu. Nejau iš Izraelio išmoko, kurio štampo buvimas pase uždaro visus kelius į keletą arabų ir jiems prijaučiančių šalių? Nejau aš panašus į tą, kuris važiuos į Šiaurės Korėją? Pietų Korėja turi dar kitų priešų? Tikiuosi, man tokia ji netaps, kaip ir jai tokiu netapsiu aš. Noriu tikėti. Tad į gerą kelią, į naujus nuotykius! Tuoj, tik bagažo ir kelionės draugo sulauksiu. Ne raudonu kilimu, juoda juosta atvažiuos. Taip, atspėjote kas spėjote, tam net trijų kartų gal nereikėjo ir jokių užuominų - Frykis, mano guminė kiaulė, čia. Bet būkit ramūs, kas neramūs - šiame tolimame rytietiškame pasakojime jis retai šmėžuos ir retu svečiu šiose eilutėse bus. Skirtingai nei Kaukazo istorijose, kur jis keliavo sargybinio pareigose ir saugojo mane naktimis nuo benamių šunų ar keturių dienų žiemos pasakoje iš Maltos, į kurią jis keliavo po asmeninės dramos jo guminėje šeimoje. Skubu nuraminti ir tuos, kuriems jis patiko - karts nuo karto jis šmėstelės ir čia, Tolimuosiuose Rytuose. O tiems, kuriems jis nepatiko, pernešti jo negali, belieka užmerkti į tai akis ir tas vietas praleisti arba skaityti mano pasakas iš arabų kraštų, kur jam važiuoti uždrausta ir ko jis laikosi, bent jau kol kas. Bet amžino juk nieko nėra ir nebūna. Štai ir mano namai, rakandai, draugai. Į gerą kelią, į naujus nuotykius! "Autostopo dievai dar sugrįš, bet šalyse, didesnėse nei ketvirtadalis Biržų rajono..." - taip žadėjau Maltoje ir tai užrašiau. Pažadėjau, neapgavau, sugrįžo. Šalyse, kur kas didesnėse nei ketvirtadalis Biržų rajono. Einu su jais susitikti nieko nelaukęs, sąlygos tam tinkamos, kuomet oro uostas nuo Seulo nutolęs per penkias dešimtis kilometrų. Nemažai, bet kito nėra, čia pagrindiniai patekimo į Pietų Korėją vartai. Iki miesto tai būtų galima autobusu ar traukiniu, bet tai jau būtų ne apie mane ir ne mano. Kokie dar autobusai ir traukiniai, kai autostopo dievai sugrįžo, kaip ir buvo žadėję. Juk Pietų Korėja ir Japonija - tai ne Malta ir trijų kilometrų autostopu čia neužteks, aš noriu daugiau, kur kas daugiau. Ir aš tai gausiu!

       Nežinau kaip juos ir kitus, bet mane pirmieji mano žingsniai jų - pietų korėjiečių žemėmis, nuteikia pakiliai ir optimistiškai, o tokie dalykai savaime suprantama negali nedžiuginti. Aplinkui tvarka, saulutė virš galvos, kelias puikios kokybės. Ko daugiau gali reikėti ir reikia autostopininkui? Žemėlapio? Žemėlapį aš turiu. Paskutinį kartą taip pakiliai ko gero jaučiausi užvakar, neprisiminęs nė vienos moters, kuriai turėčiau, privalėčiau ar bent norėčiau padovanoti gėlių kovo 8-osios dienos proga, o dar prieš tai - prieš beveik du mėnesius, išsilaipinęs Maltoje. Kiek paėjęs nuo visos tos gyvenimo šventės, kurioje visi žino pas ką atvyko ir kur toliau iš oro uosto jiems važiuoti, bei radęs ramią vietelę, imu užsiiminėti tuo, ko čia atvykau. Būčiau skaičiavęs, nebūčiau turbūt spėjęs ir iki trijų to padaryti, kaip atsirandu pirmoje mano sustabdytoje mašinoje - aš pats, mano didelė kuprinė ir mano mažesnis kupriniukas. Ko tai šioje kelionėje gerai pakrautas, bet taip reikia. Tikras kuprinių karalius. Atrodo, kad kuo jų daugiau ir kuo jos sunkesnės, tuo geriau - labiau pasikankinti jas nešiojant. Kokia laimė. Lyg dar per mažai kilometrų būčiau ant savo kupros per savo gyvenimą kuprinę nutempęs, lyg vis dar trūktų, lyg būtų ne visi. Aš tik tokių atostogų vertas. Na, nieko tokio, bent jau laikas greičiau eis, einant ir bandant prisiminti, kokio velnio į jas prisikrauti tiek reikėjo ir su kuo bei apie ką tada galvojau. Žiūrim ką turim, skaičiuojam, nesinervuojam. Palapinė - gerai, miegmaišis - irgi, kilimėlis - reikalingas, tentas nakčiai nuo lietaus - pravers, antri batai - tebūnie, vaistinėlė - kas žino, niekas neapsaugotas, megztinis ir kelnės - sulijus, šampūnas - uch, bent jau to ačiū Dievui nėra. Bet visa kita kam? Frykis? Tas tai reikalingas, be to ir sveria jis nedaug, be to ir draugas. Turbūt manyje gyvenantis kankinys ir vėl paėmė viršų. Kiek kartų esu prašęs paslėpti jį kur toliau, bent jau man dedantis daiktus ir kitaip ruošiantis kelionei. Bet kur tau, ne. Dabar gaunasi taip, kad jisai ne tik kelionėse su manimi būna, kas neišvengiama, kas mano lemtis ir su kuo jau seniai susitaikiau, bet dar ir daiktų susikrovime būtinai sudalyvauja. O sveiko proto kur būta? Tas matomai tuo metu buvo išėjęs pasivaikščioti. Nors tiek kartų ir esu prašęs jo nepalikti manęs vieno. Tikiuosi bent sugrįžo, kelionėse kaip niekada reikalingas. Ei, tu ten esi? Aš esu. Tada gerai. P.S. Jei iš to, kuris mane neša kuprinėje ant savo pečių, vieną dieną imtų ir atimtų tą, kuris jį kelionėse kankina ar per daug daiktų į kelią jam sudeda, keliauti jis vis tiek keliautų, tapdamas "saloniniu keliautoju", o to net didžiausiam savo priešui linkėti nelinkėčiau, tai ką jau ten jam. Nepanašus jis į tą, kuris taip galėtų. P.S.2. Jūsų Frykis.

       Sunkiąją kuprinę keliu į sustojusio pikapo priekabą, lengvąją imu su savimi į automobilio saloną bei su liūdesiu akyse nužvelgęs pirmąją autostopo vietą šiuose kraštuose, esu išvežamas. Su liūdesiu ne tik todėl, kad dažnai būna liūdna skirtis su tuo, ką savo gyvenimuose įvardijame kaip "pirmas", bet dar ir dėl to, kad artimiausias dvi savaites kažin ar dar pasitaikys tokių gerų bei autostopui tinkamų vietų šiuose kraštuose. Autostopo taisyklės čia juk kaip Vakarų Europoje, "autostradinės" - nuo degalinės iki degalinės, įvažiavimuose į autostradas ir panašiai. Nors seniai tai dariau, taip kad būtų diena iš dienos, bet kiek atsimenu - lengva nebūna, pasikankinti tenka. Tai apsidžiaugs manyje gyvenantis kankinys, tai laimės jam bus. Galima aišku ir ne autostradomis, o regioniniais keliais ir keliukais, bet tada kankiniui džiaugsmo bus dar daugiau, gal net pilnos kelnės, kuomet man bandant išeiti iš nesibaigiančių miestų, ne vieną, ne penkis ir ne dešimtį kilometrų teks nužingsniuoti, velkant kuprinę, kurią sukrovė jis, padla - būtų ji ant manęs, ar jau aš po ja - kaip kam patogiau. Valio, aš tai padariau, aš keliavau autostopu Pietų Korėjoje. Va čia tai man patinka, va čia tai servisas ir priėmimas. Paveža nelabai toli ir iki traukinių stoties, bet kai mano korėjiečių kalbos žinios viršija vairuotojo anglų kalbos žinias, tai nėra labai kuo ir stebėtis. Faktas tas, kad rankos šiose šalyse bus reikalingos abi. Dešinė - tranzuoti pirmoje, kairė - tranzuoti antroje, abi - susikalbėti abiejose. Hieroglifuose nepasiklydęs ir nesunkiai radęs ko man reikia bei perlipęs vieną užtvarą, štai aš ir vėl savo namuose, tai yra kelyje. Tai laikai atėjo, kada norėdamas patekti į savo namus, turi laipioti per visokias tvoras ir užtvaras. Autostopas ir toliau džiugina, stovėti ir toliau netenka ilgiau nei prieš tai. Seulo centrą vėl pasiekiu angliškus žodžius girdėdamas tik iš savęs, kadangi mane pavežantis kinas labiau mėgsta bei supranta gestų kalbą. Ką gi, gestų kalba tai gestų - teks prisiminti pusantrų metų senumo dieneles, kai šią kalbą buvau puikiai įvaldęs keliaudamas Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omano Sultonate, kur nei man ko trūko, nei kas nesuprato kas aš toks ir ko iš jų visų noriu. Vežė, maitino, girdė, rodė, pasakojo. Dar niekas turbūt nesugalvojo geresnės kalbos, kuria lietuviui susikalbėti su arabu. Belieka tik teisingai parinkti tos gestų kalbos dialektą korėjiečiams bei japonams ir jie mane veš, maitins, girdys, rodys ir pasakos. Ir bus man laimė, o jiems - svečias.

       Pačiame Seule gyvena dešimt su puse milijonų gyventojų, dar pusantro karto tiek trinasi jo metropolinėje teritorijoje, kartu su Inčono (angl. Incheon) uostu bei aplinkiniais miestais, taip sudarydami pusę visos šalies populiacijos. Man, trys žmonės su manimi kuriam jau - minia, tai yra nemenkas iššūkis sutikti jų tiek vienoje vietoje, kad ir mažų. Kiek tik akys užmato, visur aplinkui daug ir begalės mūsų mažųjų draugų - korėjiečių, japonų, kinų, dar kažkokio velnio. Neklausinėsiu kiekvieno pro mane praeinančio - korėjietis jis, japonas, kinas, ar prie tų kitų. Tiesiog visi jie mūsų mažieji draugai - tokiais jie buvo mums juos matant Europoje, tokie jie bus man juos matant jų teritorijoje. Gal ir priprasiu prie tokio jų kiekio, o gal ir ne. Lyg turėčiau pasirinkimą. Pirmu reikalu nusprendžiu šturmuoti kalną, į kurį vilioja vienas Seulo simbolių - televizijos bokštas, kad jau taip nutiko ir iki pat to kalno papėdės atvežė. Nepraignoruoti juk, ne kasdien juk atvažiuoji. Prieš tai dar kiek pafilmuoju triukšmingą miestą - jo žmones, transportą, gatves, darydamas tai skubiai, slėpdamasis nuo aplinkinių ir visaip kitaip besimaskuodamas. Ne tai kad bijočiau jog kamerą kas nuneš iš rankų, o tik taupydamas laiką, kad kas nepalydėtų į muziejų - aparatas nors ir išdidžiai skambančiu pavadinimu "Sony", bet ne skaitmeninis, kokių jau geras dešimtmetis, o tai ir daugiau nei kas naudoja, nei tokius kas gamina. Užtat filmuoja gerai. Kas čia toks ir iš kokio kaimo? Tai aš, bet jūs tik nepergyvenkit, pas mus ten ne visi tokie, yra ir naujesnės technikos prilaikančių. Jei manimi kartais netikite, tai jūs būtinai atvažiuokite - ten, pas mus, kaip kadaise kvietė vienas toks savo dainoje. O jeigu dar tuo metu vyšnios žydės, kaip kad jos matau žydi pas jus šiuo metu, tai iš vis visų atvažiavusių dienos bus kaip šventės. Su Jamaika tik nesumaišykite, kur tas pats vienas toks kitoje savo dainoje nuvykti nei galėjo, nei jam to reikėjo. Sakote toli? Ką jūs sakote... Taip, ne arti, bet aš pas jus tai atvykau. Nors niekas manęs ir nekvietė, skirtingai nei jūsų.

       Pas mus - tai vakar mano paliktoje Lietuvoje, kurios būta dar po sniegais. Och ir ach, o gal dar net visas ech - kaip ji ten dabar be manęs - ar neišvogs valstybės tarnautojai jos sau bei savo artimiesiems, ar neišparduos jos nusmurgėliai politikai "briuseliams" galutinai? Juk būtent rytoj ta diena, kurią kiekvienas Lietuvos landsbergis kels vėliavą ant namo, o kiekvieną Lietuvos ne landsbergį vėliavos neiškėlusį, turės teisę nubausti pinigine bauda. Pačiam nepavyko išvykti prieš mėnesį modernios Lietuvos gimimo šimtmečio proga, tai bent pasišalinau turbūt irgi modernios Lietuvos atkūrimo dvidešimt aštuntmečio išvakarėse. Kas galėtų pagalvoti, kad nemyliu Lietuvos, tai Lietuvą aš myliu, bet tik tą, kur kapai ir namai, kur laukas, kelias, pieva, upė. O visa kita ir visi kiti tegul eina po velnių. Jei nebuvo. O jei buvo, tegul eina dar kartą. Ir daugiau niekada nebegrįžta į tą, mano Lietuvą, kur laukas, kelias, pieva, upė. Klausytis rėkiančių apie tai garsiau ir mylinčių ją labiau? Nenoriu. Todėl ir pasirinkau tą dieną tėvynėje nebūti, jos neginti, nieko apie ją nežinoti bei visoje toje gyvenimo šventėje nedalyvauti. Be manęs. Ar galima būtų už tai mane smerkti? Ar aš vienas toks? Tikrai ne. Aš tik imu pavyzdį iš kitų. Senesni žmonės dar atsimena, kad Lietuvos naujųjų laikų herojus Vytautas Lietuvos šimtmečio minėjime prieš mėnesį irgi nedalyvavo. Kodėl? Sako susirgo. Netikiu. Aš, kaip tas Panikovskis iš Ilfo ir Petrovo "Aukso veršio", neprivalau viskuo tikėti. Tiesiog vasario šešioliktoji yra daktaro Jono ūkis bei daržas, ne muzikanto Vytauto. Tad pastarasis matomai ir nusprendė ramiai sau išlaukti kovo vienuoliktosios - dienos, kai visų lūpose ir kalbose bus tik jis - pianistas, o ne kažkoks ten daktaras, kurio nei gyvo kas matė, nei žino - buvo toks ar nelabai. Aišku, išskyrus profesorių Mažylį - tas tai žino vasario šešioliktosios Joną ir dažnai su juo kalbasi vokiečių archyvuose. Geras pavyzdys, jis užkrečiamas. O kaip dėl ginti? Ginti aš nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Rusijos, nei Mozambiko, nei Dramblio Kaulo kranto neginčiau ir bet kurią kitą dieną, būtų šventinė ji ar nelabai. Tai ne man. O kaip su vėliava? Su ja viskas gerai, ją aš turiu kuprinėje, dar nuo kelionės po Kaukazą laikų ir jei norėsiu - kelsiu, nenorėsiu - nekelsiu.

       Michailo Bulgakovo knygos "Šuns širdis" herojaus profesoriaus Priobroženskio komunistų aktyvistams į jo namus atėjus ir paklausus, kodėl jis nesutinka paaukoti kelių rublių badaujantiems kažkurio ten krašto vaikams, pirkdamas kokį tai nereikalingą šlamštą, apeliuodami į tai, kad galbūt jam gaila "červonco" ar negaila tų vaikų, profesorius atsakė, kad neaukos jis visai ne todėl, kad būtų gaila pinigų ar nebūtų gaila vaikų, o todėl, kad jis nenori to daryti. Nenori ir tiek. Nejau tai nepakankama priežastis? Pagalvoti apie tai galėtų kiekvienas, kai kitą kartą aukos ar ruošis aukoti produktus maisto bankams. Aš irgi nenoriu kelti vėliavos, kadangi ne už tokią Lietuvą kovojau. Ir tuo labiau nesiruošiu mokėti dvylikos eurų baudos už jos neiškėlimą. Ar ne absurdas, kuomet už valstybinės vėliavos neiškėlimą privalu susimokėti ir dar ne tos valstybės pinigais? Nepaimtumėte tugrikais? O doleriais? Dolarais visi juk ima, visur ir už viską. Todėl manau paprasčiau man tą dieną bus būti toli nuo namų, kur nors kitur ir ne namie, pavyzdžiui kad ir pas jus, mažieji mūsų (mano) draugai Azijoje. Pasakykite, kad bent jūs čia nežinote kas per diena rytoj Lietuvoje ir kad manęs nenubausite neradę trispalvės ant žalio mano namo stogo. Ką jau ką, bet žalią namą - palapinę aš jums pažadu šiam vakarui kur nors Seule tai tikrai, vėliavos rytoj ryte - visai ne.

       Pas jus - tai šiandien mano pasiektoje Pietų Korėjoje, kur temperatūros kiek kitoniškos. Tai nėra visai į gera lipant į kalną, bet... Tą popietę karštą aš ant kalno lipau, norėjau Seulą išvyst iš aukščiau. Ačiū grupei "Foje" - ne už tai, kad tada tą ir dėl to dariau, o už tai, kad susirimavo - pas juos apie vaikystės stogą, pas mane - apie Seulo. O kur dar man reikėjo lipti? Ne ant seulietės juk, kad ją išvyst iš viršaus. O jei ji būtų ne seulietė, o tik šiaip kokia korėjietė? Ir jei ne pietų, o šiaurės? Ne, tarptautinis konfliktas man nereikalingas, geriau jau aš lipsiu į kalną. Man karšta, bet aš lipu į tą kalną. Mano kuprinė sunki ir man karšta - aš vis tiek lipu į tą prakeiktą kalną. Man daug metų, mano kuprinė sunki ir man karšta - aš vis dar lipu ir vis dar į tą patį kalną. Gal ir užlipsiu. Tai aišku, kad užlipsiu. Ne ant tokių užlipau. Ta prasme - ne ant tokių kalnų esu užlipęs. Šalimais yra funikulierius, tačiau jis vaikams, pensininkams, buržujams ir ne man. Tikrinti to net nebandžiau. O kam? Vis vien pamatyčiau savo ar kito kokio žmogaus su kuprine raudonu brūkšniu perbrauktą nuotrauką, su prierašu man nežinoma kalba ir ženklais apie tai, kad "autostopininkams vietos čia nėra". Valio, užlipau! Ant kalno. Pakeliui papuškavęs, paprakaitavęs, pasėdėjęs bei padaręs kelias fotosesijas, kuriose pastebėtas ne tik Seulas ar aš pats, tačiau ir Frykis. Kaip gi be viso to guminio reikalo. O viršuje - bokšto pavėsyje ir saulės atokaitoje - gražu, kultūringa - liaudis taip sakoma "guljaet" (liet. išėję pasivaikščioti). Štai vaikinas kariška uniforma, pozuoja su mergina. Ne špionas koks, iš kaimyninės Korėjos šiaurėje? O ji turbūt kokia agentė, irgi nuo tos pačios pusės? "Shiny love" arba "Spindinti meilė" - prikabinėtos spynelės bei pakabukai širdučių formos išduos, kad žmonės ir čia tiki amžinąją meile. Jų tiek daug ir tiek skirtingų spalvų. Bet ne viskas dar prarasta, kuomet ant aprašinėto suoliuko, šalia kieno tai prikeverzoto žodžio "Love", bus turbūt jo paties, tik po daug daug metų prirašytas "blablabla". Ir jokių užrašų apie tai, kad "čia buvo Vasia". Turbūt nebuvo. Kaip kad nebus ir parašyta "čia buvo Frykis". Bet ne todėl, kad jo čia nebuvo, o todėl, kad neturėjo markerio, kuriuo šį faktą bei įvykį įamžinęs būtų.

       Nuo kalno besileisdamas ir matydamas šalia tako augant daug medžių, nusprendžiu, jog pavaikščiojęs po miestą, čia dar grįšiu. Ne todėl, kad ant vieno tų medžių pasikarti (tai jau Frykio užsiėmimas), o kad po vienu jų įsikurti nakvynei. Bet tai dar bus, o kol kas - pusė dviejų dienos ir aš ridenuosi nuo kalno žemyn į Seulo glėbį. Seulas, jis nors ir vyriškos giminės, bet aš visai nieko prieš būčiau jį pažinti ir su juo susipažinti intymiau. Miestas - ne vyras, galima. Moterims tokia dilema nekiltų. Pasakysiu taip, kad trijų valandų pažintis su miestu mane totaliai nuvilia. Matomai todėl, kad "vyras". O gal todėl, kad nieko naujo nesužinau ir taip žinojęs, jog šiame, kaip turbūt ir panašiuose į jį Azijos megapoliuose, žiūrėti į ką - nėra. Neveltui juk šių kraštų žmonės tuntais traukia į Europą. Nusipirkęs sausainių ir gėrimo, kurie bus šventine vakariene Lietuvos ir mano šventės išvakarėse, grįžtu ant dieną jau įveikto kalno, tik iš kitos pusės. Prieš tai dar pasigrožėjęs megapolio fone nusileidžiančia saule (nė velnio ji nesileidžia, čia tik mes sukamės, o ji kaip stovėjo, taip ir stovi vietoje), nakvynei be problemų įsikuriu po vienu iš medžių parke, ne per toliausiai tako. Medžio būta per aukšto, kad ant jo kartis ar pasikarti, tai bent pastatau palapinę po juo. O be to ir mano kelionės draugas Frykis per daug išvargęs ir nuvargintas laiko juostų (net septynių) pasikeitimo, ilgos kelionės (net dviejų) bagažo skyriuose, tai koks ten dar gali būti "pasikarti". Visos mano baimės ir nuogąstavimai apie tai, kad kaip man reiks pirmą vakarą užmigti, kuomet galvoje bus vidurdienis pagal Lietuvą ir septynios valandos vakaro laikrodžiuose pagal vietinius, nuskęsta sapnuose, vos tik prigulus ir galvą ant kuprinės padėjus. Gal todėl, kad pavargęs. O gal todėl, kad vėl namuose - palapinėje, žaliajame savo namuke. Kūdikis taip greitai neužmigtų ir taip ramiai nemiegotų mamos užliūliuotas, apkabintas ir "užlopšiniuotas", kaip kad aš miegojau tą naktį - pirmą ant svetimos žemės.

       Ryte nei himno giedojimo, nei vėliavos kėlimo. Absoliučiai nieko tokio. Nors pagal mane jau lyg ir kovo vienuoliktoji. Tegul sau vartosi kape Kudirka, tegul burnoja Landsbergis. Ne už tokią kovojome. O gal dar nieko tokio blogo nepadariau, vėliavos-trispalvės neiškėlęs ir himno-giesmės negiedojęs, kadangi Lietuvoje dar tik kovo dešimtoji. O koks asilas daro tai kovo dešimtąją? Koks gaidys gieda? Išvakarėse? Parodykite man jį ar juos. Vietoj to vyksta paprastas kas rytinis namo nuvertimas, daiktų pakavimasis ir viso ko dėliojimas po lentynėles kuprinėje. Ir lyg malda seniai jau tapusi kas rytinė frazė: "Ačiū šitiems namams, eisim į kitus", viską užbaigia, paruošdama mane kelionei toliau. Kiek teko domėtis, vienintelė bėda ir nelaimė, galinti nutikti nakvojant Pietų Korėjos ar Japonijos parkuose - tai ankstyvūs pasportuoti mėgstantys pensininkai, darantys tai kaip taisyklė labai, labai anksti iš ryto. Būtent tokie ir niekas kitas gali tapti nakvotojo parke pagrindiniu galvos skausmu. Atsiprašau visų, tą naktį be manęs nakvojusių tame parke, jei buvau tuo pensininku, trukdžiusiu jiems miegoti. Čia joks ne juokas atsikelti šeštą valandą ryto ir dar sekmadienį. Bet man tai kas - pas mus Lietuvoje tokiu metu yra vienuolikta valanda vakaro, kai aš miegoti dar net nenuėjęs, ką jau kalbėti apie atsikėlimą. Tai gal visai ne aš ten atsikėliau ir ne aš ten banglinėjau be vietos. Ne, vis dėlto tai būta manęs. Rūke skęstančio Seulo nuotraukos kartu su manimi meluoti neduos. Nemeluos ir ta korėjietė mergina, jei jos kas paklaus, kurią jai pačiai prašant, nufotografuoju to paties Seulo tame pačiame fone. Ar tai "selfiai" pabodo, ar tai norėjo pabendrauti su kuo tai egzotiško. Šiuo atveju ne tik kad su svetimšaliu vaikinu, bet su svetimšaliu vaikinu, išvedusiu ryte pavedžioti guminę kiaulę. Linksma, gražu. O rašė, kad tokiu metu bėgioja tik pensininkai. Sukčiai, melagiai. Dėl tokių bėgiojančių gražuolių "pensininkių" ir aš visai nieko prieš atsikelti anksčiau. Net jei tai būtų diena, kurios pas mus dar net nėra. Ach tie pensininkai, tai bent šelmiai, tai išdykėliai - visam pasauliui skelbia, kad anksti rytais bėgioja ir palapinėse parkuose miegančius žadina tik jie, o kad su jais kartu bėgioja tokios "feminos" - nė žodžio. Galvoja - vieni į tokias žiūrės, o čia atvarė kas tai aš iš kito pasaulio krašto ir juos demaskavo.

       Vakar tik po pietų šiaip ne taip gavęs miesto žemėlapį turistų informacijos kioske, šiandien nuo ryto aš išdidus ir kur eiti žinau. Manęs taip lengvai nepaimsit. Ne tik rusai nepasiduoda. Prieš kelionę visai nesidomėjau ką Seule galima pamatyti, užtat detaliai domėjausi kaip iš jo išsigauti. Kam man žinoti ko yra ir ko nėra viename ar kitame mieste? Aš juk ne turistas-ekskursantas, aš keliautojas-autostopininkas (orig. rus. "Ja moskovskij student, a ne Šarikov", liet. "Aš maskvietis (tiks ir kaunietis, kur studijavau) studentas, o ne Šarikovas"), kaip sakė mano jau minėtasis profesorius Priobroženskis Michailo Bulgakovo "Šuns širdyje", kalboms pasisukus apie išdavystę. Viskas surašyta - baltam lape ir telefone, tuoj patikrinsim. Būtent tokio tikslo vedamas ir patraukiu pėstute į kitą upės pusę, kelias iki ten nėra ilgas. Čia nebus taip, kad išėjai iš miesto, atsistojai jo pabaigoje tartum kokiuose Pašilaičiuose, iškėlei ranką į kelią ir visi automobiliai tavo. Ne, čia ne taip, čia visur aplinkui autostrados ir jei padarysi taip kaip Pašilaičiuose, liksi suprastas nebent policijos, tačiau ilgai toje vietoje nestovėsi. Ir iš tiesų - su žemėlapiu šiandien viskas daug paprasčiau, nei kad vakar buvo be jo, kuomet bandžiau iš vietinių sužinoti į kurią pusę man eiti. Žodžio "river" (anglai taip vadina upę) jie nesuprato, o pavaizduoti tą "river" gestų kalba nelabai sekėsi, ko pasekoje paklaustieji tik rankomis skėsčiojo ir pečiais gūžčiojo - ko čia tas nemūsiškai atrodantis tipas su kuprine plaukioja ore, skleisdamas rankas į šonus lyg paukštis sparnus. Žemėlapiui aiškinti nieko nereikia, jis pats mane atveda ten kur reikia, nepaklaidina. Todėl jis ir žemėlapis. Tiltą saugantys akmeniniai baisuokliai-gyvūnai sudomina Frykį, tas surengia fotosesiją - dar vieną ir eilinę. Jam kuo baisesni, tuo geriau, gražiau, fotogeniškiau. Taikausi su tokiais jo įgeidžiais, toleruoju juos, nes kaip žinia geras sutarimas kelionėje su kelionės partneriu - sėkmingos kelionės garantas. Būtų tas partneris moteris, vyras ar guminis.

       Pasiekti kitą upės pusę yra tik pusė reikalo. Beje, kaip ta upė vadinasi, taip ir nesužinau. Toliau - arba eiti žeme toliau, dar ir nemažai, arba lįsti po ja bei pasinaudoti metro, kuris visą tai padarys greičiau ir už tave. Imu bei renkuosi antrąjį variantą, o į požemius tik nusileidus, ko tai iš karto patraukia ant nuotykių, tad sugalvoju virsti zuikiu. Taip, taip - tuo pačiu zuikiu, važinėjančiu be bilietų. Ech, kaip seniai aš viso to nedariau. Ir ką dabar veikia tie kontrolieriai, manęs taip ir nepagavę Vakarų Europoje, kuomet tuo užsiiminėjau. Ar dirba dar jie, ar jau seniai atleisti? Šitą mano norą rusai pavadintų "vstrjahnut` starinoj", lietuviai - turbūt "prisiminti jaunas dieneles". Bandom? Mes dar jauni? Taip, mes vis dar jauni, po velnių. Garantuotai būsiu nusižiūrėjęs tai nuo Frykio, panašų užsiėmimą praktikuojančio net lėktuvuose. Čia aišku tik traukiniai ir man dar toli iki jo, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Nežinau kaip jis tai daro keliaudamas zuikiu virš žemės, tačiau darant tai po žeme, sistema gan paprasta ir keliai tai padaryti Seule yra du, bent jau man žinomi. Pirmas - šalia įprastinių turniketų, pro kuriuos galima praeiti tik su bilietu, yra turniketai, skirti neįgaliesiems, pro kuriuos norint praeiti, užtenka juos pastumti. Antras - jei neįgaliuoju ar invalidu (dvasios, sielos ar kūno) dėl kokių tai priežasčių apsimesti nenori, tada gali lipti per vartus, kurie dėka to, kad lietuviai žmonės aukštaūgiai, o korėjiečiai - žemaūgiai, pirmųjų įveikiami gan nesunkiai, nes nėra aukšti ir pritaikyti neįveikti antriesiems. Na, o jei netinka nė vienas iš aprašytų būdų, tada belieka nusipirkti bilietą ir važiuoti atgal į centrą, nes koks iš tavęs autostopininkas, jei net autostopo vietos zuikiu pasiekti negali.

       Pageidaujamą stotelę pasiekęs ir dar vieną paėjęs, kaip ir žadėta patenku beveik tiesiu taikymu į degalinę, esančią pro miestą praeinančioje autostradoje. Prieš tai dar nusifotografuoju Pietų Korėjos kelio numeris vienas pačioje pradžioje, apie ką informuoja užrašas "Begin" po kelio numeriu. Viskas - Seulas baigtas, toliau mano kelias į pietus. Būtų galima ir į šiaurę, nors ir ne iš čia, bet ta kryptimi netoli nuvažiuotum, pasiekęs vietas, kur viską valdo paršiukas Kim Džongunas. Moon Jaeinas atrodo kur kas sukalbamesnis tipas. Dar lyg ir galima ekskursija į tvoromis aptvertą abiejų Korėjų pasienį, tačiau bent jau šioje mano kelionėje apsilankymo zoologijos sode nėra numatyta. Tad šioje degalinėje atsigeriu, pavalgau ir ruošiuosi ištranzuoti pietų kryptimi, kol kas relaksuodamas ir besikaitindamas saulutėje. Nuodėmė būtų neatsigerti "Pepsi", kurio raudonas-mėlynas-baltas logotipas taip primena Pietų Korėjos vėliavą. Įdomu kas, nuo ko ir kada kopijavo? Kažin ar prisipažins ir tikrai jau ne man. Mano gi tikslas - miestas pavadinimu Gwangju, lietuvių gal ir nežinomas, bet vadinamas Kvandžu, kuriame skaičiau kažko gražaus ir senoviško esama. Arba kur nors pakeliui išlipsiu ir ko nors. Teisybę sakant, man visai tas pats kur važiuoti. Ar kada buvo kitaip? Gal ir buvo, bet tikrai ne tą popietę ir ne toje degalinėje.

       Pietų Korėjos autostopas nepateikia jokių siurprizų - automobilis sustoja per tris minutes, vairuotojas nekalba angliškai. Būčiau šalyje seniai, sakyčiau kad kaip visada. Tačiau kadangi šalyje esu tik antra diena, tai sakau kad kaip vakar. Vieno autostopininko atsiminimuose esu skaitęs, kad jam šioje degalinėje sustojo vietinis didžėjus. Man irgi, tik nežinau ar tas pats. Važiuosime toli ir per visą šalį, į patį tą Gwangju, tai yra lygiai ten kur man reikia, arba ten, kur man atrodo jog man reikia. Kai sekasi, tai sekasi. O kadangi tai beveik trys šimtai kilometrų be kelių, gestų kalbą jaučiu teks kaip reikiant prisiminti. Jaunuolis spaudžia kaip reikiant, navigatorius rodo ir pypsi kur to daryti nereikia. O kada eilinis greičio radaras pravažiuotas, reiškia vėl galima ir reikia paspausti. Visa tai šokių muzikos ritme. Jis juk didžėjus, o aš kieno ratuose sėdžiu, to giesmę ir giedu. Kad ir ne gaidys. Vežtų šią didžią Lietuvai dieną mane koks Kudirka ar Landsbergis, giedočiau tautinę giesmę, liaudyje vadinamą tautiška giesme, apie tai, kad Lietuva yra Tėvynė mūsų, ji didvyrių žemė, iš biudžeto kurios sūnus, eurus (prieš tai - litus) (te)semia. Gal jau aš geriau su didžėjumi, su juo man pakeliui, o su tais - nelabai, neva dirbančiais Lietuvos naudai, tačiau ir savęs bei savo artimųjų nepamirštančiais. Jis spaudžia, mes lekiam, mūsų greitis šešiolika, pirštai tranko į taktą. Pietų Korėjos greitkelis - tai kažkas tokio, laikas jame neprailgsta. Nebūtina buvo net Brazausko Algirdo Mykolo turėti, kad tokius kelius pasistatyti. Lietuvoje nereto vis dar yra sakoma, kad jei ne tas šulas, tai autostrados neturėtume. Kad ir tokios, su autobusų stotelėmis. Atvažiavus į vietą esu apdovanojamas dideliu pakeliu kokių tai man nepažįstamų bei iki šiol gyvenime neregėtų riešutų. Nieko tokio, susipažinsime, toks gėris pas mane nei prapuls, nei kuprinėje pasimes.

       Gwangju, sveikas! Tačiau tu ne tas, apie kurį aš skaičiau ir į kurį važiavau. Tai išaiškėja dar kartą perbėgus akimis telefone turimą aprašymą - ten rašoma apie miestą pavadinimu Gyeongju, kadangi tai jis yra miestas-muziejus po atviru dangumi, o ne koks tai Gwangju, kuris tokiu turbūt nėra. Gwangju, Gyeongju - rask žmogau dešimt skirtumų pavadinimuose kad protingas. Kad man jau to nepavyko, reiškia tokiu aš nebuvau. Jausmas nelyg to šviežiai iškepto jaunikio, pirmą rytą po vestuvių nubudusio bei supratusio, kad šalia jo gulinti visai ne nuotaka, su kuria jis norėjo tuoktis ir tuokėsi, o kokia tai ragana, su kuria jam teks nugyventi daug dienų ir naktų. Pirma mintis - prisidirbau. Ne koks jausmas. Ypač kada tame Gwangju žiūrėti apskritai nėra į ką. Supratęs tai, keliomis gatvėmis praėjęs ir pašvilpavęs, nusprendžiu eiti prie įdomesnės viešnagės mieste dalies, jos finalo - išvažiavimo iš miesto ieškojimo. Težinau vietos pavadinimą, kurios man reikia, tačiau kadangi tai nėra nei stotis, nei muziejus, nei kokia aikštė, bendraminčių tarp gatvėse apklaustų korėjiečių rasti sekasi sunkiai. Galų gale apie tai ko man reikia tenka dėstyti policijos nuovadoje, į kurią mane atveda paslaugus ir atsakingas miestelėnas. Nė vienas iš tunto policininkų nekalba angliškai, užtat pavaišina arbata ir duoda kalbėti telefonu su kažkuo, kas angliškai šneka. Turbūt policijos nuovada nėra geriausia vieta pasakoti apie tai, kad mieste man reikalinga vieta vadinasi "Gwangju IC", kas yra įvažiavimas į autostradą. Autostopas autostradose kaip žinia negalimas ir tai žino kiekvienas policininkas, tą man pasako ir kitame ragelio gale. Aiškinti apie tai, kad į autostradą aš ir neisiu ir man tėra reikalingas įvažiavimas į ją, sekasi sunkiai - ar gestų kalba policininkams, ar anglų kalba kitame ragelio gale pradžioje vyriškam balsui, o paskui ir moteriškam. Na ir kodėl su jumis viskas taip sunku? Kaip maži vaikai. O už arbatą ačiū.

       Ir nors telefone turiu aprašymą kaip išsigauti ir iš šio miesto, tačiau jis klaidingas, siūlantis važiuoti autobusu numeris 500 ir jo maršrute pamačius autostradą, naudotis juo baigti. Yra toks autobusas, juo net pavažiuoju, vairuotojui kad ir prieštaraujant bei apie kažką rankomis įnirtingai mosikuojant. Netrukus suprantu kodėl jis nei pinigų iš manęs už pavežimą neėmė bei ko ten tomis rankomis lyg koks beprotis mosikavo. O viskas dėl to, kad pavežė tris šimtus metrų, iki galinės stotelės, esančios šalia autobusų stoties-terminalo. Jokios autostrados ten aišku nebuvo. O dar aišku, kad leidžiasi saulė ir tuoj tuoj nusileis, diena tuoj baigsis, tuoj bus tamsu, o aš stoviu šalia autobusų stoties, apsuptas minios mažų-žemų žmonių. Visi žino kur eina, visi žino kur skuba, visi žino kur važiuos. Ir tik vienas pasimetęs. Nevietinis kažkoks. Ir visa tai kovo vienuoliktąją, kai kiekvienas save gerbiantis lietuvis gieda "Tautišką giesmę" - viešai aikštėje stovėtų ar pasislėpęs tūnotų kur. Ne už tokia kovojome, oi ne už tokią. Dar vienos korėjietiškos merginos ir jos telefono pastangos suprasti ko aš noriu ir ko man reikia, neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Gal todėl, kad pats nežinau ko noriu, klausinėdamas merginų prie stoties visokių nesąmonių, kaip pavyzdžiui apie tai, kur yra autostrada. Irgi mat rado ko paklausti merginos prie stoties. Vilniuje tai kiek žinau prie stoties "merginos" pačios klausinėja ir siūlo. Frykis nežino ką daryti, aš irgi. Ne Vilniuje, o Gwangju. Bet kažką daryti reikia, dienai skirtos šviesos minutės jau visai į pabaigą.

       Šioje kelionėje būta dviejų epizodų, kuriuose rizikavau daugiau, nei galiu sau leisti. Pirmas jų prasidės tuoj, čia ir dabar - Pietų Korėjoje, kitas bus už kelių dienų jau Japonijoje. Tai akimirka, kuomet savisaugos instinktas įjungiamas aukščiausiu režimu, o žingsniai perjungiami į aukščiausią pavarą. Dažnai net nebūna laiko "Dievo avinėlį" sugiedoti prieš, todėl jis giedamas "na hodu" (liet. einant). Taigi - vakaras, beveik jau tamsu, o iki tol buvusi normali gatvė virsta pagreitintu variantu. Ženklai vairuotojams leidžia padidinti greičius, ką jie nesikuklindami ir daro, užsimesdami kaip ir priklauso šiek tiek dar viršaus. Lyg viso to būtų dar maža, netrukus ji kyla į estakadą. O kad visai linksma būtų, toliau matau jai dar lendant ir į tunelį. Šaligatvių nėra, kaip kad nėra ir kito kelio man. Ką gi, bus linksma. Tarpas tarp važiuojamosios juostos krašto ir bordiūro - minimalus. Man lyg ir užteks, bet... Dieną būtų ramiau, bet dabar ne diena. Nušokti niekur neis, kadangi tai tiltas, be to dar ir įstiklintais šonais. Tikiuosi niekas vairuodamas nesilenks ko nors pasiimti nuo savo automobilio grindų ar sėdynės, niekam neišsilies kava, niekas nesugalvos parašyti SMS ir niekas niekam nesugalvos pačiulpti, ko pasekoje jo laikomas vairas bent kelis centimetrus pakreiptų ratus į dešinę ir nuneštų ten būsiantį mane, nebeturinį kur trauktis. Noriu tikėti. Dievas saugo tuos, kurie patys saugosi, todėl pirmu reikalu apsižiūriu, kad jokie mano kuprinės diržai ir dirželiai nesitabaluotų ir nesiplaikstytų į šonus, už ko mane galėtų užkabinti koks sunkvežimis. Patikrinu ar gerai pririštas kilimėlis. Įsitikinu, kad atsimenu "Dievo avinėlio" žodžius, visus alei vieno. Viskas vietoje. Na, su Dievu, kuris saugo ir laimina mus. Vis dar "God bless you", ar ne? Savisaugos instinktas įjungiamas aukščiausiu režimu, žingsniai perjungiami į aukščiausią pavarą. "Dievo avinėli, tu naikini pasaulio nuodėmes. Pasigailėk, po velnių, pasigailėk tu manęs...". Kai visa tai baigiasi, kažkur po dvidešimties minučių įtampos, klausiu savęs (kalbėjimasis su savimi vis dar ne nuodėmė ir madoje, o be to daugiau nėra su kuo) - nekenčiu aš tokių situacijų ar man jos patinka? Aš juk keliautojas-autostopininkas, o ne koks keliautojas-Šarikovas. Negalėčiau turbūt be to. Viskas ir šį kartą baigėsi gerai, prakaito lašai - tai ne kraujo. Nubrauksiu juos nuo kaktos džiugesy. Ir kas pagalvotų, kad žmogui gali reikėti daug, kai kartais užtenka tiek mažai. Taip noriu, kad kaip galima dažniau kartotųsi tie kartai, kai nereikia daug ir užtenka mažai.

       Štai ir įvažiavimas į autostradą, bet tai jau rytojui. Busano kryptis ženkluose yra, ir gerai, dienos tikslas pasiektas. O kur ji nuves, tuo jau pasirūpins rytojus, tai jo užduotis ir tikslas, jo valia ir pažadas - pristatyti mane į antrą pagal dydį Pietų Korėjos miestą. Ši diena padėjo jam kuo galėjo. Ši diena dar nesibaigia, bent jau kol esu be nakvynės vietos. Nors ir nepanašu į tai, kad susidurčiau bent su menkiausiomis problemomis šiuo klausimu - parkelis šalia, visos kortos man į rankas. Tai beveik ir ramu, o ramu be beveik bus, kai atsidursiu palapinėje. Jau greitai. Kopiu į kalną. Dauboje ant prikritusių pernykščių lapų statau palapinę, įsikurdamas nakčiai. Nuovargis guldo, diena išeina geriausiais prisiminimais palydima. Ir visai ne todėl, kad kažkur bei kitame pasaulio krašte kažkas tokiu laiku plėšia "Tautišką giesmę", tą dieną nustoję plėšti tautą. Kaip visa tai toli nuo manęs, kaip viso to man nereikia. Šį vakarą šventišką tegalvoju apie tai, ką radau čia ir ką man davė antra kelionės diena. Diena, kurią draugiški ir paslaugūs nepažįstamo miesto žmonės kuo beįmanydami stengėsi padėti, o nemokėdami anglų kalbos, siūlė svetimšaliui jo norus užrašyti jų telefonuose, vertusiuose juos į jų kalbą. Kaip jiems versti sekėsi, tai jau kitas klausimas, dabar ne apie tai kalba. Ir tai nebūta tų gerų norų, kuriais anot vieno anglo išminties, kelias į pragarą grįstas. Ne, tas kelias pasirodė besantis grįstas į autostradą - kaip tik ten, kur svetimšaliui ir reikėjo.

       Ryte atsikėlęs nufilmuoju visą tą reikalą - kaip aš miegojau, kur ir su kuo. Nieko naujo, bet gal kas nežino ir nėra matęs. Be to, bus medžiaga į bylą, jei kartais tokią būtų užvedę vakar mano lankytoje miesto policijos nuovadoje. Kaip visada nuskamba ačiū šitiems namams, pažadant eiti į kitus. Kalno apačioje kabo koks tai plakatas su užrašu ir nurodytu telefono numeriu. Vakar buvo tamsu, nemačiau. Turbūt ne apie tai, kad miegoti čia negalima, nes jei būtų apie tai, tai nuo ryto vis bėgantys, bet taip niekur ir nenubėgantys pensininkai būtų jau pranešę kur reikia ir dabar jau eičiau nebe savo eiga. Nebent be telefonų bėgioja. Taip, bėgioja jie ir čia, darydami tai anksti nuo ryto bei žadindami visus, pasitaikančius bei miegančius jų kelyje. Didžiulis kamštis įvažiavime į autostradą. Va tai tau, bet nieko čia nepadarysi - pirmadienio rytas, visiems į darbą, tų visų daug. Nors ne, palaukite, atrodo ne visiems. Dar kiek užsimiegojusį, su kuprine ant pečių žingsniuojantį keliautoją garsinio signalo bei švyturėlių deriniu žadina pravažiuojantis policijos ekipažas. Gal sveikinasi? Ne tie patys, vakar sutikti, kelio padėję ieškoti ir arbata girdę? Ko jie nori? Mandagiai įspėja toliau neiti? Greičiausiai bus šitas variantas. Kitą kartą jau bus ne taip mandagiai, jei dar kartą pamatys čia? Tad nusprendžiu nerizikuoti ir kažkiek laiko praleisti parke šalimais. Negerai bus, jei čia neleis tranzuoti. Kur aš tada eisiu? Be to ir stabdyti nėra kaip, kada toks važiuotojų susigrūdimas. Dar muštynės neduokdie prasidės dėl teisės vežti autostopininką - kuriam tai daryti pirmesniam, kuriam paskesniam, kuriam to išvis nedaryti. O tai jau išties byla kvepia.

       Parke ant pjedestalo stovi vaikinas su iškeltu į dangų pistoletu rankoje. Bus matomai koks vietinis Anatolijaus Bredovo variantas. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Keturiolikta dalis. Ačiū už autostopą. Du šimtai pirmas skyrius. Tik to būta Murmanske ir su granata, o šito - Gwangju ir su pistoletu. Už ką kariavom, jaunimas? Ir ką iškovojot? Parodykit man tą, kuris jums už ką nors dabar dėkingas būtų. Dar yra akmeninių balandžių, bet tie jau Frykio draugai, kuris prisiminęs tikrus balandžius iš Maltos bei savo fotosesiją su jais ten, tokią pačią surengia ir čia. Netrukdysiu jam, bent jau kol kas, tegul, veikti ar taip ar taip nelabai ko, kol kamštį matau dar nesibaigiantį. Jis išvis bent kada nors baigsis? "Davaj Fryki, zakrugljajsja", nepažodinis ko vertimas į lietuvių kalbą būtų kažkas panašaus į "Viskas gumine kiaule, pakuokis". Užteks jam "balandintis" ten su tais balandžiais, neduokdie dar kokį paukščių gripą pasigaus. Daugmaž visi kamštininkai iš kelio pasitraukė, laikas į kelią autostopininkui. Mašinų bent liko? Vos ne ristele skubu iki tinkamos autostopui vietos. Ir nors tai tik įvažiavimas į autostradą, kai iki jos pačios dar keli šimtai metrų, šių žemių policajus kaip supratau labai žeidžia vien jau tas faktas, kad kažkas sugalvojo vaikščioti tokiose vietose - šiuo klausimu jie itin jautrūs. Laiko turiu tiek, iki kol nepravažiuos koks patrulis. Belieka tik melstis, kad tokiu laiku jie visi valgo pončkas-spurgas. Ir tranzuoti nepamiršti.

       Pirma pastojusi (atsiprašau - sustojusi) mergina nesupranta ko iš jos noriu, užtat ko iš jo noriu supranta netrukus sustojęs vyresnio amžiaus džentelmenas. Turbūt mano jau toks amžius, kuomet pensininkams geriau sekasi paaiškinti ko iš jų noriu, nei kad jaunoms merginoms. O būta laikų... Bet tiek to, dabar ne apie juos. Taigi, tiek iš pirmos merginos, tiek iš antro pensininko aš norėjau lygiai to paties - kad mane pavežtų iki kažkur autostradoje esančios degalinės. Kiek iki jos kilometrų, manęs neklausinėkit. Iš kur man tai žinoti? Vietiniai čia jie, ne aš. Bet kad degalinė ten kažkur toliau yra, tai faktas. Kokia autostrada be degalinės. O kilometrų būta gal dvidešimties, gal ir kiek daugiau. Ne itin daugžodžiavęs džentelmenas prasitaria, kad jo sūnus irgi panašiai keliauja. Šaunuoliai - ir tėvas, ir sūnus. O šiaip tai jis specialiai vežė mane iki tos degalinės. Sakė - neturi kas veikti. Tebūnie. Taip vieno korėjiečio neturėjimas kas veikti apsaugojo vieną lietuvį nuo kas veikti turėjimo, jei jam būtų reikėję ieškoti kitų būdų ir kelių patekti į taip geidžiama vietą autostradoje. Dabar gi viso to nebereikės. Atsisveikinant spaudžia ranką ir linki gero kelio. Priimta ir "vzaimno" (liet. abipusiškai).

       Degalinė - puiki vieta sunkiame bei nelengvame autostopininko kelyje. Čia jis ras ir maisto, ir gėrimų, ir transportą. Būtent pasisotinimo tikslais nieko nelaukęs aš ir apsilankau parduotuvėje, apsirūpindamas ten sausainiais. Prie jų bus kava, bet jau iš automato, stovinčio lauke. Mano toks kuklus asketiškas pusryčių stalas lieka nesuprastas priešais stovinčio turistinio autobuso vadovo, tad netrukus prie pusryčiaujančių turistų prisijungs ir "vaš pokornyj sluga" (liet. "jūsų nuolankus tarnas"). Tam jam (man) net eiti niekur nereiks, viską atneš, lyg tie aitvarai, kažkam sunešantys turtus - tik valgyk, gyvenk ir norėk. O tai - pilka ir beveik beskonė rašalo spalvos sriuba (dovanotai sriubai į konsistenciją nežiūri), kokių tai aštrių ir man nepažįstamų daržovių komplektas (man to reikėjo) bei keletas virtos kiaulienos griežinėlių (skanu kaip pas mamą). Žydų aplinkui nėra? Jei tokių esama, tai eikit po velnių. Musulmonai irgi gali iš paskos pasivaikščioti. Donatas dabar valgys kiaulieną. Jums to nesuprasti, ką žmogus jaučia valgydamas kiaulieną. Bet ar tikrai čia kiauliena? Korėjiečiai, jie kaip žinia nuo viso likusio pasaulio turi "vieną tokią mažytę paslaptį", apie kurią niekas per daug garsiai nešneka, tačiau visi apie tai žino, kurios esmė - ne kai kurie jų iki šiol valgo... šunieną. Galite tai įsivaizduoti? Kažkas galėtų pietums ar vakarienei suvalgyti tą mielą padarėlį, kurį laikote namuose ar vedate pasivaikščioti. Super civilizuotoje ir modernioje šalyje, pasauliui davusioje tokius vardus kaip "Samsung", "LG", "Hyundai", iki šiol sutinkamas šunų valgymas. Neįtikėtina. Gal dar nukeliaukime į Liberiją, Prancūzijos Polineziją, Fidžį, Papua Naująją Ginėją, Indiją, Kongą ir Kambodžą - ten sako ir žmogiena "visai nieko". Na, bet man atnešė ne šunienos, tai faktas - mėsa tiesiog per riebi.

       Valgyti baigęs bei nieko daugiau ant stalo neradęs, prisimenu vieną tokį neseniai užveistą šunį artimame rate, kuriam pietauti baigus, atrodo, kad jis visai nieko prieš būtų suėsti ir indus, kuriuose maistas buvo atneštas. Ne tai, kad alkanas būtų, bet... Ko tai panašiai pasijaučiu ir pats. Nors ir nesu ant tiek įžūlus, kad imčiau dar ir paklausčiau: "A kompot?" (liet. "O kompotas?"), kurio neatnešė ir ko klausė kultiniame rusų filme apie Šuriko (ne Šarikovo) nuotykius. Vietoj to dar kartą apsilankau parduotuvėje, tik dabar jau troškulio malšinimo ir numalšinimo tikslais. Šia tema mane patenkinti gali ir būtinai patenkins "Pepsi", geriant kurį Pietų Korėjos vėliavų fone, galima pamėginti rasti dešimt skirtumų tarp to gėrimo logotipo ir tos šalies vėliavos. Trečia diena bandau, nepavyksta. Jau tenkina. Taip gerai pavalgius, nuodėmė būtų taip pat gerai neatsigerti. Viskas, gana, užteks maitintis kitų sąskaita, reikia eiti ką nors sustabdyti, kol dar kas nors panašių vaišių neatnešė ir dar vieno stalo nepadengė. Dar po vienų tokių, į autostopo vietą mane jau tektų nešti, arba nušauti vietoje. Ir nors čia netoli, bet kam tie rūpesčiai.

       Po tokių galingų pusryčių priklauso ir galinga mašina. Vėl mažai kas naujo korėjietiškame autostope - ir vėl nuo kelio esu paimamas kažkur penkių minučių bėgyje, sustojęs vairuotojas ir vėl su manimi nesikalba angliškai. Galvoju, o koks asilas išvis sugalvojo, kad tarptautinė kalba turi būti anglų? Juk kalba tai šiaip sau - nei ji graži, nei skamba. Va rusų ar prancūzų - kitas reikalas. Kodėl šalies, pasauliui davusios tokius vardus kaip "Samsung", "LG", "Hyundai", gyventojai turi mokintis ir mokėti kokią tai kvailą kalbą, kuria kažkas ten kalbasi už kelių tūkstančių kilometrų nuo jų? Va gestų kalba - kitas reikalas. Arba rusų, Rusija čia netoli. Kaip tai mažai kas naujo? Su pirma fūra važiuosiu šioje kelionėje. Tiesa, tokį šansą turėjau užvakar, pirmąją viešnagės šalyje dieną, bet tada sustabdytoji važiavo ten kur jai reikia, o ne ten kur man. Vėl nepavyksta išsisukti nuo maisto, kuomet pakeliui esu vaišinamas dešrele ant pagaliuko, įvyniota į tešlą, užlieta garstyčiomis bei kečupu. Stabdom arklius su tokiais apsirijimais, man dar šioje kelionėje vaikščioti ir vaikščioti, o ne šliaužioti, puškuoti ir vilktis. Bet dešrelės tai skanios būta. Ir sugalvok tu man taip - ne į bulkutę ją supakuoti, o ant pagaliuko pamauti.

       Kokia tikimybė yra atvažiuoti į miesto centrą, kuomet tu važiuoji su fūra-sunkvežimiu? Teisingai - minimali. O jei tas miestas ne tik antras pagal dydį šalyje, bet dar ir uostas? Teisingai - jokios. Būtent taip ir nutinka man, pasiekus Busano miesto pakraščius. Tokius labai jau pakraščius, pasakyčiau. Tačiau plikas ir basas paliekamas nesu - vairuotojas ne tik atiduoda savo turėtą miesto žemėlapį, užrašo autobuso numerį, kuriuo pasieksiu net ne centrą, o tik metro stotelę, bet dar ir išleidžia visuomeninio transporto stotelėje, paprašęs ten stovėjusio jaunuolio manimi pasirūpinti. Super. Ir visai nesvarbu, jog tas jos žemėlapis hieroglifais rašytas, be angliškų raidžių, užtat su piešinukais. Juk visoje šitoje šalyje - Pietų Korėjoje, kaip ir visame šitame reikale - autostope gerais norais kelias vis dar ne į pragarą grįstas, ar ne? Tą popietę man jis grįstas į Busaną - antrą pagal dydį Pietų Korėjos miestą, įsikūrusi pietrytinėje šalies dalyje, Japonijos jūros pakrantėje. Laukiam autobuso, šnekučiuojamės. Vakar ryte už visuomeninį transportą Seule kaip žinia nemokėjau Frykio-parazito primokintas, o vakare Gwangju mieste - paties autobuso vairuotojo rankai nekilus imti iš manęs kapeiką už pavežimą kelis šimtus metrų iki "už kampo". Ir nors šį kartą važiuoti reiks toliau, tačiau autobusui atvažiavus ir man drausmingai įlipus pro priekines duris kaip ir priklauso, vairuotojas pro jį praeinant tik sumurma kažką ir tiek žinių. Na, nenori, nereikia. Ką, aš panašus į kvailį, kuris per prievartą kažkam siūlys pinigų? Norės - pasiims išlipant, norės - priduos kontrolei atvažiavęs. O gal jam pasirodė, kad aš apskritai nepanašus į žmogų, galintį turėti pinigų? Kaip kad Ostapas Benderis klausė Šuros Balaganavo apie tai, kad nejaugi pastarajam jis atrodo panašus į žmogų, galintį turėti giminaičių (užsienyje). O gal būta jo tiesiog kultūringo, išsilavinusio žmogaus, žinančio ir suprantančio, kad imti pinigus už visuomeninį transportą iš miesto svečio, atvykėlio ir keliautojo - mažų mažiausia nepadoru, o tai ir žema. Kas dabar sužinos kaip ten buvo iš tiesų, ką jis norėjo pasakyti ir ką pasakė, bet iki metro stotelės mane pristatė. Frykis manimi didžiuotųsi, man irgi visai neblogai sekasi keliauti be bilietų ten, kur jų reikia. Tokios sėkmės apsvaigintas, visą tą reikalą nusprendžiu tęsti ne tik ant žemės, bet ir po ja, miesto centrą pasiekdamas taip pat nemokamai, tik jau metro. Frykis dar kartą manimi didžiuotųsi.

       Pasivalkioti visai mažų ar kiek didesnių, bet ne didelių žvejybinių laivų, valčių prieplaukoje. Pasiklausyti žuvėdrų klyksmo. Pauostyti žuvies ir jūros. Įsivaizduoti, kad būtent tu esi tas vienišas jaunas jūreivis iš dainos, mindantis svetimo uosto gatves, tik neieškantis knaipės kur duotų išgerti. Tą man pasiūlo Busanas pirmu reikalu, išsilaipinus Jagalchi metro stotelėje. Paskui aptinku turistų informacijos centrą, ir nors aš ne turistas, bet miesto žemėlapio ir man reikia. Gaunu beveik tokį patį, kokį jau turiu, tik su angliškais užrašais. Taip jau geriau ir aiškiau. Piešinukai tie patys. Nutinka toks įdomus nutikimas, kuomet man išlipus iš požemių į dienos šviesą ir vartant žemėlapį rankose bei sukiojant galvą į visas puses, žvilgsnis sutinka išsišiepusio korėjiečio baltus dantis ir žvilgsnį. Jis man užduoda klausimą ir kadangi tas jo "ko ieškai čia broli?" nėra klausimas laisvo elgesio merginos iš tos pačios "Jūreivio dainos", motyvais kurios pradėjau viešnagę mieste ir šią pastraipą (žr. aukščiau), tai aš "(ne)atsakau jam kad nieko nenoriu", o sakau ieškantis to ir to bei pasiteirauju kaip man iki ten nusigauti. Jokių problemų. Kartu su juo einančio, turbūt jo sūnaus, navigacija telefone bus mums į pagalbą. Lyginu su žemėlapiu tai, ką rodo telefono ekrane. Sakau, kad viskas aišku ir kad ačiū, aš jau eisiu. Sako - toli, eiti reiks mažiausiai valandą. Patikinu, kad tai nieko tokio man, savaitgaliais namie nueinančio po dvi dešimtis kilometrų, o tai ir daugiau, bei darančio tai ne kokiais šventiniais ar ypatingais savaitgaliais, o eiliniais. Palinki sėkmės ir gero kelio. Visi kartu leidžiamės į požemius, kurie čia yra ne tik metro stotys, bet ir požeminės perėjos. Atsisveikinant, skirtingai nei dainoje, ne aš "jam pinigus duodu iš anksto", o jis visas toks išsišiepęs klausia, kad gal man reikia pinigų. Galvoju, lyg ir nelabai man jų reikia, bet jei siūlo, tai ko nepaėmus. Sakau kad reikia, nors ir meluoju. Gaunu dešimties eurų ekvivalentą vietine valiuta. Smulkmena, užtat maloni. Beje tai jau ne pirmas kartas, kuomet aš uždarbiauju kelionėje. Nors taip ir nedera elgtis tokio lygio specialistui-programuotojui ir tokie dalykai nei garbės jam daro, nei orumo prideda. Aišku iki šimto penkiasdešimties eurų, užpraeitą rudenį gautų dovanų keliaujant autostopu Jungtiniuose Arabų Emyratuose - toli, tačiau čia ne Emyratai, kur arabai pinigus rieškutėmis semia, čia juos reikia uždirbti. Su pinigais ar be jų, einu toliau. Pažadėti daugiau to nedaryti ir taip daugiau nesielgti - negaliu, kadangi nieko specialaus ir nedariau, man taip savaime gaunasi. Dar Suomijoje pamenu esu gavęs eurų - visai neseniai ir kai man jų visai nereikėjo. Bet jeigu duoda, kaip nepaimsi? Dar Vokietijoje - anais laikais dar markių, labai seniai, man tada jų oi kaip reikėjo, nes specialistas tuomet nebuvau, pinigų neturėjau, o keliauti norėjau.

       Kuomet Seulo paliekamą įspūdį turbūt būtų galima sulyginti su tuo, kurį sutuoktiniui jo žmona palieka jųdviejų auksinių vestuvių rytą, tai Busanas - visai kita istorija. Tas miestas įdomus ir jaukus, kvepiantis ir įkvepiantis, gal net didingas, o upės krantinėje bei jūros pakrantėje - dar ir fotogeniškas. Jis lyg šviežaus, gaivaus vėjo gūsis įspūdžių pilnoje mano galvoje, kurių prisirinkau per ilgą ir laimingą savo gyvenimą kelyje. Taip, ten būta laimingo. Tad ryte ryju jo man (ir tik man?) siūlomus vaizdus akimis, užmiršęs daugybę miestų, teikusių tiek vilčių toli nuo jų bei nuvylusių susipažinus artimiau ir iš arčiau. Panašiai turbūt kaip tas sutuoktinis, auksinių vestuvių rytą nubudęs bando įsivaizduoti, kad šalimais jo gulinti dama - tai visai ne ragana, o ta pati jo nuotaka, iš jųdviejų popierinių vestuvių ryto, iš pavasario to. Ir lyg nebūta viso kito... Man - daugybės tų miestų, jam - tų keturiasdešimt devynerių bendro gyvenimo metų su ragana.

       Kai nešioti kuprinę po Busaną galutinai atsibosta, nusprendžiu kurtis nakvynei. Kur nors, bet kur. Aš ne tik kad pavargęs, bet dar ir vakaras ant nosies. Malonus sutapimas. O aplinkui vien pastatai, gatvės, vanduo. Niekas, niekada ir nė už ką neatspėtų, kur trečią naktį miegosiu Pietų Korėjoje. O ir spėlioti turbūt beprasmiška, kadangi taip sugalvoti galėčiau tik aš ir niekas kitas. Taigi, miegosiu aš... parke. Koks netikėtumas, ar ne? Koks nustebimas. Koks smūgis nuo nakvynių klasiko. Trečia nakvynė, trečias parkas. Kur fantazija? Ne vieno akyse ko gero jau parkelių karalius. Tikiuosi bent ne vienas tų, kuris bėgioja ten su lietpalčiu, rodydamas ką po tuo lietpalčiu turi - moterims, vaikams, o kartais ir vyrams. Ne, parkelio man reikia ne tam. Eiti toli nereikės, reikės lipti aukštai. O kol kas sėdžiu ant jūros kranto, žvelgdamas į prietemoje skęstantį tiltą ir tolumoje šmėžuojančius dangoraižių siluetus. Ne vienas sėdžiu, o šalia kokios tai ryškios damos su bikiniu, netikros. Puiki kompanija - guminė kiaulė ir ar tai akmeninė, ar medinė, ar plastmasinė moteris. Kad netikra, tai faktas - ne minkšta. Ko dar galėčiau prašyti iš dangaus ir ko iš jo man dar norėti?

       Ta vakarą (dar vis) netamsų aš ant kalno lipau, norėjau nakvynei įsikurti greičiau. O užlipęs norėjau rasti nors kiek lygesnę vietą, kadangi tokių - deficitas. Galų gale ir šiaip ne taip randu visai mažytį plotelį, kur su savo namu telpu kad ir vos vos, bet telpu, o tai svarbiausia. Nebus šiai nakčiai plačių apartamentų su dideliu kiemu. Nebus ir vaizdo į jūrą, jį užstoja medžiai. Užtat nuo ryto bus bėgiojančių ankstyvų pensininkų, bet tai jau rytoj, bala jų nematė. O gal kas ir įdomesnio prabėgs. Viliamės, tikimės. Bet kad bėgios, tai faktas - pilna takų, per juos ir vietos normalesnės išsirinkti nepavykę. Bet kokia yra, tokia gerai. Palapinė pastatyta. Tada tik šmurkšt į vidų ir tiek žinių. Tavęs netrukdyti ir neliesti, tu valgyk, čepsėk, gerk, knark ir miegok.

       Trečią kartą įprastai atsikėlęs šeštą valandą ryto, septintą aš jau bistras. Čia taip yra pagal juos ir pas juos. Arba atsikėlęs vakar dienos vienuoliktą valandą vakaro, vidurnaktį aš jau bistras. Čia taip būtų pagal mus ir pas mus. Kaip jau kam patogiau, o adaptaciją prie naujos ir mano kūnui neįprastos laiko juostos, oficialiai skelbiu užbaigta. Kaip kad ir rytinį susipakavimą. Tai ačiū jums, šitiems namams Busane, kitus susirasiu kitur. Galiu jums pažadėti ir pažadu. Ne pažadukas. Kiek į šoną pasukęs, prieinu medyje kabantį laikrodį, jame po aštuonių. Pas mus laikrodžiai ant medžių nekaba. O čia vienas toks kabo, rodyklėmis laiką skaičiuodamas. Mankštą bei kuo įvairiausius gimnastikos pratimus atlikinėja įvairaus plauko korėjiečiai. Nieko jauno, žiūrėti nėra į ką. Nebent gerontofilams (iš graikų kalbos gerontos - "senis", philia - "meilė, draugiškumas"). Mudu su Frykiu ne tokie, nežiūrėsim. Sportuojantys... Nuo ryto... Nesimiega... "Mens sana in corpore sano" - juos apkalbėtų lotyniškai šnekantys. "Sveikame kūne - sveika siela" - pritartų lotyniškai nežinantys nė bum-bum. Kaip tai aštuonios? Na ir ilgai kuistasi šį rytą, lyg bobos kokios. Tik įkvepiantys vaizdai į dangoraižius, tiltus ir jūrą privers pasikuisti dar šiek tiek. Nuotraukų juk reikia parvežti, iš mūsų kaimo nėra čia lankęsi. Būčiau statęs palapinę šioje vietoje, po laikrodžiu, nebūtų reikėję miegoti suspaustam, o ir vaizdus gražesnius būčiau apturėjęs. Bet apie tai kas būtų jeigu būtų, galėsiu pasišnekėti su bobute, kuri niekada nesužinos kas būtų, jeigu būtų ji seneliu. Tai kam dabar galvoti apie tai, kas būti tik galėjo ir ko nebuvo.

       Lyg ir turėta minčių šiandien traukti į tą Gyeongju, kur ruoštasi važiuoti užvakar, bet taip ir nenuvažiuota, susimaišius bei iškeitus jį ir dar ne visai ne visai savo noru į Gwangju. Bet, tačiau ir kadangi išėjimas iš miesto bent jau žemėlapyje pasirodo komplikuotas, tų minčių atsisakau, praktiškai net nemėginęs. Tai nusivilia manyje gyvenantis kankinys. Yra dėl ko, juk tokių puikių sąlygų būta pasikankinti - ir karšta jau nuo ryto, ir kurpinė sunki, ir eiti nemažai reiktų. Tiek vilčių būta, tiek lūkesčių, o rezultate - nieko ir šnipštas. Deja, bet šiandien matomai ne jo diena. Labai neliūdėk, liūte, galėsi panešti kuprinę per Busaną. Eiti čia dar tikrai eis. O kas dėl Gyeongju - nesu buvęs jame prieš tai, kad jausčiausi ką nors jame palikęs. Kaip kad ir nei draugų, nei pažįstamų ten neturiu, kurių seniai būčiau nematęs ir pamatyti norėčiau. Muziejus po atviru dangumi? Esu matęs kitų ir kitur. Frykis tam irgi lyg ir nelabai prieštarauja, be to nelabai jo kas ir klausia. Tai ir susitarti nesunku. Tuo labiau, kad vietoj kokio tai neaiškaus Gyeongju, rytojui jam jau pažadama Japonija. Aiški ir apčiuopiama - ta, kur jis ir norėjo, Pietų Korėją naudodamas tik kaip trampliną į platesnius "vandenis". Žmonės, keliaukite su savo guminėmis kiaulėmis (nemaišyti su guminėmis moterimis), o ne su antrosiomis pusėmis - esamomis, būsimomis, buvusiomis. Ir bus jums laimė, ir bus jums džiaugsmas, o dar santarvė, abipusis supratimas bei ramybė. Tada ir susitarti lengva, ir prieštaraujančių retai kada būna. Kuo ne laimė? Už patarimą galima nedėkoti, užteks prisiminti jį - keliautoją, keliavusį su gumine kiaule ir dalinusį tokius bei panašius, milijono vertus patarimus. Jo gyvenimo kelyje saulėlydyje kelyje. Čia kokį ilgą ir turiningą gyvenimą reikia nugyventi, kad sužinoti tai ir dalintis tuo su kitais.

       Busanas yra ta vieta, iš kur plaukia keltai į Japoniją. Pastaroji ne tai, kad matytųsi nuo jo, bet kad yra kitoje Japonijos jūros pusėje - faktas. Pats netikrinau, užtenka iki manęs patikrinusių, kurie nupaišė žemėlapius. Kažkada netrukus į tikrinimą išsiruošiu ir pats, o kol kas esu linkęs tikėti jais. Daug ko vyksta pirmąją antros dienos dalį Busane, visko nepapasakosi, o ir nereikia turbūt. Buitinės scenos, nieko tokio išskirtinio ar įdomaus. Galų gale čia juk ne eilinė diena darbe, kur kasdien viskas turi būti nauja, įdomu, nepaprasta ir nepakartojama. Juokauju, aišku. Mes visi juk ir vis dar suprantame juokus, ar ne? Ponas Dievas tai suprato, kai į Žemę mus siuntė, nepaaiškinęs nei kam, nei kodėl, nei kas bus kiekvieno iš mūsų viešnagei čia pasibaigus. Suprato juokus ir ar tai ponas, ar tai daktaras Jonas, 1918-ųjų metų vasario 16-ąją dieną surašęs kokį tai popierių, jame su draugeliais (jų tarpe būta ir biržiečio) pasirašęs bei visą tai išsiuntęs į Vokietiją. Lyg Vokietijos imperijos kaizeriai, "šnaizeriai" ir šniceliai nebūtų turėję kas veikti daugiau tuo metu, kaip tik skaityti kažkokius raštus, surašytus imperijos pakraščiuose. Bet seniukas ryškiai mėgo juokus, dar kopijų to popieriaus pridaręs tiek, kad šimtui metų praėjus, joks Mažylis (ne Karlsono draugelis) nesurinks visų jų, klajodamas po Vokietijos archyvus. Supranta juokus ir jis, namie retai būdamas ir žmonai vis paaiškindamas, kad akto ieško. Ne dėl savęs juk, o vardan tos. Ne to juk akto, kur su moterimis būna, po vokietijas visokias ieško, o nepriklausomybės. Ko tik nesugalvosi, kad iš namų išvažiuoti. Aš va Japonijos paieškosiu, nors nei man jos reikia. Dar juokus suprato ir Mahometas, seniai seniai, prie plius penkiasdešimties Arabijos smėlynuose išradęs religiją. Nedaug ingredientų reikėjo - senatvinio marazmo galvoje, karštos saulės virš jos ir gavosi tai, paskui ką nusekė tada ir seka iki šiolei milijonai milijonų. Šiais laikais už tai ko gero gautų metų išradėjo titulą. Arabijos liaudies išmintis byloja, kad nesibaigiančios saulėtos dienos pagimdo dykumą. Matomai ne tik ją. Visi jie suprato juokus, o mums su tuo gyventi. Tik mes juk irgi ne iš kelmo spirti, ir visai ne todėl, kad mažai spardę būtų, mes irgi ir vis dar suprantame juokus. Liaudies išminties neveltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kaip jis juoktųsi, nesuprasdamas juokų?

       Einu pakrante, sėdžiu prie jūros, uostau, kvėpuoju, dairausi. Reiškia, gyvenu. Ir toliau (jau piktybiškai?) nemokamai važinėjantis metro (gal jau užteks, liaukis, kainuoja pigiau nei troleibusu Vilniuje, veža kur kas toliau ir greičiau), vienoje stočių sistema pagaliau "dajot sboj" (liet. patiria nesklandumų), kuomet ar tai neteisingai įvertinęs savo kojų ilgį, ar tai kiek per daug pažeminęs jų vartelius, o gal abejoms aplinkybėms susidėjus į vieną, susiplėšau kelnes, bandydamas perlipti tą kliūtį. Lyg iš vaikystės vėl vaizdai prabėga, pro sugniaužtus pirštelius, atrodo, kad laipioju visai ne kokiame tai Pietų Korėjos metro, o per tvorą į kaimyno sodą. Tik šnai, ir žiūrėk tu jau kitoje tvoros pusėje. Ir visai ne todėl taip darydavome, kad obuoliai didesni, saldesni, sultingesni ten augę. Veikiau iš neturėjimo kas veikti ar nenorėję prastesniais už draugus pasirodyti prieš mergaites, kai prastesni nebuvome. Tą būtinai reikėjo įrodyti, tuomet tai buvo svarbu. O prastesniais mes tapome jau vėliau, kuomet iš mūsų nesigavo nei sportininkų, nei verslininkų, nei politikų ir teišėjo tik padorūs žmonės. Visas žmogaus gyvenimas yra kažko, kažkam įrodinėjimas. Be to - niekur, nė pro kur. Štai kad ir Busane norėjau įrodyti sau, kad jei kada vėl tektų keliauti be pinigų, kas jau yra buvę, nors ir seniai, mokėčiau tai daryti. Profesionalumo, jo kaip sakoma nei pragersi, nei pamesi. O kelnės? Ne tai, kad labai negerai, bet siūti teks. Nešturmuoti man vieną aukščiausių gyvenimo lygių planetoje Žemė turinčios šalies suplyšusiomis kelnėmis. Ką žmonės pagalvos, neduokdie dar neįleis. Siūti, tai siūti. Paskutinį kartą berods tai dariau Astanoje, Kazachstane. Nė metai nepraėję, pamiršta neturėtų būti. Paskutinę gatvę įveikęs prižiūrimas policininko, padedančio reguliuoti eismą šviesoforui, sėdu patvory, kur ir užsiimsiu siuvinėjimu. Tokioje didelėje ir sunkioje kuprinėje privalo būti adata. Kuprinė - ji ne šieno kupeta iš liaudies išminties, adatą rasiu. Po velniais, tokioje didelėje ir sunkioje kuprinėje privalo būti adata.

       Vonas - taip vadinasi Pietų Korėjos nacionalinis pinigas. Kodas - KRW, o tai jau nešvanku tiems, kas supranta rusiškai. Bet ir nesuprantantys ko gero ne kartą ir ne du girdėjo taip šaukiamą draugę, kaimynę, bendradarbę, žmoną, o gal ir pats vadino taip ką nors ir kada nors iš moteriškių. To žodžio čia nerašysiu, kadangi spausdinimo mašinėlėje kaip tyčia sugedęs žvaigždutės simbolio klavišas. Be jo, nepakeitus juo bent vienos to žodžio raidės - niekaip. Kas vis dar nežino kas tai per žodis, gali nueiti iki stoties, užsukti į studenčių bendrabutį ar kokią laiptinę - turėtų išgirsti. Bibliotekoje - gal sunkiau, bet irgi pasitaiko. Ir tokių vonų už plaukimą per sąsiaurį į kitą Japonijos jūros pusę - ten, kur Japonija, manęs užprašo šimto keturiasdešimties tūkstančių. "V golove ne bum-bum, maloletka dura duroj?" (liet. "Galvoje nė bum-bum, nepilnametė durnių durnė?"). Tai apiplėšimas vidury baltos dienos. Pirštą prie smilkinio pasukioti man, ar pati? Čia ne ta kaina, apie kurią skaičiau. Nejau suodė, kad kuprinėje "bezbiletnik'as" (liet. Frykis - mėgstantis skraidyti ir važinėtis be bilietų) ir tokią kainą pasakė dviems? Plaukęs lyg ir nėra iki šiol. Man tai netinka, kadangi nuo to paties momento, kai Frykiui reiks pirkti bilietą, niekur daugiau jis nebekeliaus. Tu bent žinai, mergaite, japoniška ar korėjietiška, ką, kam ir kiek (kartų) reikia padaryti Lietuvoje, kad gauti tuos šimtą dvidešimtį eurų, kurių tu ar tavo kompanija prašo čia už keleto valandų pasiplaukiojimą? O jeigu litais visą tai pavertus? Ko gero ne vienas Lietuvos pensininkas kristų vietoje ir ne vienam prireiktų iš naujo užvesti ar perkrauti širdies stimuliatorių. Taip kad atsargiau tokiomis sumomis. Sakai plaukiojantis ekspresas, Japoniją pasieksiantis dar tą patį vakarą? Dėl manęs kad ir kosminis laivas, kaina ryškiai per didelė. O ko nors ne buržujiško nėra? Kur kitas ir iš kur plaukia ne ekspresas? Skaičiau apie tokį, kur jis? "Camelia Line"? Kamelija tai Kamelija, einu pas langelius priešais. Tuk, tuk, tuk, už langelio kas gyvena? Kamelija namie? Devyniasdešimt tūkstančių vonų ir pigiau jau nebus? Bilietą parduosite tik už kelių valandų, dabar pietūs? Ilgoki pietūs pas jus, aš irgi taip noriu. Ispanams su jų visomis siestomis-fiestomis prirūkyti duotų tokie pietūs (angl. "lunch time"), čia trunkantys net keturias valandas. Dar iš manęs beveik dešimties tūkstančių vonų kuro mokestis? Visuomet maniau, kad visokie tokie išvykimo mokesčiai - tai atsilikusių šalių, tokių kaip Albanija ar į ją panašių, išmislas. Pasirodo, klydau. Praktikuojama tai ir čia. Galima jo nemokėti? Kažin. Pas jus pigiau todėl, kad jūsiškis keltas plauks visą naktį? Tai puiku ir nuostabu. Koks asilas gali mokėti daugiau nei pusantro karto daugiau už kelionę be nakvynės, kai yra kelionė su nakvyne, jei ant nakties nuplaukus, už nakvynę tektų mokėti atskirai viešbučiui? Ne visi juk tokie protingi, kad pasiimtų iš namų palapinę. Reiškia, ne tik Rusija yra ta šalis, kurioje durnių dviems amžiams į priekį užteks.

       Iki kelto išplaukimo laiko yra nemažai, plauks tik sutemus. Kraunuosi. Tačiau šį kartą ne save, kaip kad esu įpratęs tokiu paros metu, o fotografavimo ir ryšio priemones. Reikalas tas, kad sekančias dešimtį dienų teks išsiversti su turimais energijos resursais, kadangi Japonijoje elektros sistema kita, o adapterio - nepasiėmiau. Būtų galima nusipirkti, bet nepirksiu, kadangi jei žinojau, kad sistema kita, reikėjo adapterį pasiimti iš namų. O jei iš ten nepasiėmiau, reiškia žinojau, kad jo nereiks. O jeigu nereiks, tai ir nepirksiu. Geležinė logika. Todėl ir reikia pasikrauti kaip reikiant, kadangi fotografavimo-filmavimo galimybę praradęs, aš kaip taisyklė darausi irzlus ir piktas. Ką tokiu atveju parodysiu savo kaime, jei nebus nei nuotraukų, nei video? Vien į mane pažiūrėjus ar manęs pasiklausius, niekas tikrai nepatikės, kad esu buvęs toliau Biržų. Todėl įrodymai būtini. Kraunuosi, okupavęs visą staliuką. Konkurencija nedidelė, kadangi iki kelto laiko daug ir žmonių mažai. Kad konkurencijos neatsirastų žmonėms atsiradus, šalia pakrovėjų dedu Frykį. Vis nauda kokia bus. Atsigeriu kokio tai myžalinio vynuogių gėrimo, suvalgau pakelį čipsų ir indelį jogurto. Nes ne namie, nes namie du iš šios kompanijos retai kada sutikčiau ant savo vaišėmis nukrautų stalų. Čia reikia naudotis proga, kuomet produktų sudėties ar taip ar taip nesužinosi, skaitydamas visus tuos jų hieroglifus. Per televizorių pranešinėja apie kažkur nukritusį lėktuvą. Kokia nelaimė. Ekrane mirgant-margant hieroglifams ir girdėdamas man nežinomą kalbą, dar pagalvoju - žmonių gaila. Paskui pamatęs kas per fauna vaikšto aplinkui lėktuvo nuolaužas, nusiraminu, supratęs, kad čia ne pas žmones, o pas laukinius. Nei aš juos pažįstu, nei man jų gailėtis. Keista kas iš viso jiems duoda lėktuvus ir iš kur jie jų gauna? Ir nuo kada gimę šliaužioti ima skraidyti?

       Žinutė iš Lietuvos klausia, ar aš plauksiu tarp daug mūsų mažųjų draugų. Ir tikisi, kad rasiu vietą tarp jų. Pabaigoje linki nenuskęsti. Ir šypsenėlė. Kas gi čia tokia rašo? Ta pati, kurios čia nėra ir kurios pilna būta keturiolikoje dalių prieš tai kito romano. Sutemus vienas Busano tiltų nušvinta įvairiausiomis spalvomis - jis ir mėlynas, ir žydras, ir raudonas, ir žalias, ir geltonas, ir violetinis, ir dar visoks kitoks spalvotas bei įvairus. Gėjams tokie spalvų deriniai ko gero atimtų žadą, man gi - tiesiog gražu, turbūt kaip ir visiems kitiems. Bet tai jau atsisveikinimas, nieko nepadarysi. Ne tik įspūdį palikusio miesto finalinis akordas, bet ir visos šalies. Autostopininko viešnagė Pietų Korėjoje eina į pabaigą. Šeši šimtai kilometrų autostopu - norma, juk tai net penkiais šimtais devyniasdešimt septyniais daugiau, nei kad prieš du mėnesius Maltoje. Reiškia, užtenka dar parako parakinėje. Patekimo į keltą kontrolė griežta ir beveik tokia pati kaip patekimo kontrolė į lėktuvą, tik kad be atsiskyrimo nuo bagažo. To pasekoje konfiskuoja kuprinėje turėtą virtuvinį peilį, supakuodami jį į atskirą popierinį maišiuką. Maišiukas gražus, ant jo mikliai rašomi duomenys, dabar visi žinos kas čia toks su peiliais važinėjasi. Sako - grąžins nuplaukus. Netikiu. Ne kad gražins, o kad nuplauksim. Teisybę sakant net nežinau išvis, kodėl tą peilį pasiėmiau. Gintis šiuose kraštuose lyg ir nėra nuo ko. Nebent nuo Frykio, bet peilis tokiu atveju nepadėtų. Kam tada jį pasiėmiau? Mistika? Ne, ne mistika. Šiuose kraštuose esu pirmą kartą ir prieš atkakdamas čia nežinojau to, ką žinau dabar apie tai, jog peilis čia "lišnij" (liet. nereikalingas). Prie įėjimo į keltą pilna žmonių, jų marių marios, visi jie žemo ūgio. Atrodo, milžino nuotykiai liliputų šalyje tęsis ir kitoje Japonijos jūros pusėje.

       Kajutėje - dešimt vietų ir nė vienos lovos. Koks tai plaukiojantis bendrabutis ar hostelis. Aišku yra ir liukso numerių, į kurių kainą įskaičiuotas ne tik mažesnis lovų skaičius kajutėje, bet ir galimybė buržujams nuskęsti keliomis minutėmis vėliau už proletariatą, keltui garmant į dugną. Kadangi ateinu pirmas, užsiimu geriausią vietą, kuri aišku prie lango. Geriausia ji ne todėl, kad pro tą langą būtų į ką žiūrėti, o todėl, kad likę devyni bendrakeleiviai nelaipios per mane, norėdami pasiekti savo čiužinius. Kuprinę pasidedi aukščiau migio esančiame skyrelyje, ant grindų tiesiesi suvyniotą čiužinį ir gali saldžių sapnų nors ir dabar, nieko nelaukęs. Kajutė bendra, ta prasme vyrai su moterimis kartu, taip kad esant laiko ir norui, matomai galima ir paišdykauti. Bet kol kas nieko nėra, išeinu ieškoti pramogų kitokių ir kitur. Palyginus su visais tais keltais, kurie plaukioja Baltijos jūroje, šitas - apgailėtinas. Iš pramogų - tik rūkymas, ir tas net ne ant denio, o kokioje tai uždaroje arklidėje. Turintiems pirkimo maniją išvis striuka ir ne kas, kadangi tėra parduotuvė su keturiomis prekėmis ant dviejų lentynų. Nei suomiai, nei estai, nei švedai čia veikti nelabai ką turėtų, alaus atsargos visame kelte turbūt tokios, kiek į Helsinkį iš Talino tempiasi vienas suomis. Užtat pilna automatų, kurie nešaudo, bet duoda gėrimų ir valgių. Taip kad nusišauti man nepavyks, o peilį atėmė. Nuobodu. Dar yra restoranas, kur aptarnaujama grupėmis, tačiau man į tokią grupę prasmukti bei su jais nemokamai pavalgyti yra tiek pat šansų, kiek Guliveriui likti nepastebėtam liliputų žemėje. Tad net nebandau to, žiūrėdamas kaip ėda kiti. Paėsti... Menu jaunas dieneles, kuomet alkanomis akimis spoksodavome kaip ėda kiti Vakarų Europos greitkelių degalinėse. Prisijungti prie jų tada negalėjau - pirkti nebuvo už ką, dabar galėčiau. Bet nei aš pirksiu, nei prie jų jungsiuos - kainos per buržujiškos ir ne mums. Iš to, kas nemokamai, tai tragiška birzgalinė kava ir puikios kokybės žalia arbata. Žinok kur plauki. Ačiū ir už tiek. Pietų Korėjos krantui tolstant...

       Nėra palapinės, ir aš ne namie... Nėra miegmaišio, ir aš ne pataluos... Nėra kuprinės po galva, ir minkščiausia pagalvė man bus lyg kietas akmuo...

       Štai jis - rytas, ir štai jis naujas krantas - Japonija. Kas tai per jausmas pasiekti tokį? Nieko ypatingo, krantas kaip krantas, ne Dramblio Kaulo ir net ne griaučių. Tribute to (liet. Duoklė kam): Griaučių krantas (angl. Skeleton Coast, portug. Costa dos Esqueletos). Vietoms, kuriose nebuvau. Keista nebent tik tai, jog būdamas taip toli ir toliausiai savo gyvenime nuo namų, visiškai nejaučiu to. Matomai be reikalo būsiu ir Frykį pasiėmęs, kuomet maniau, kad šis guminis draugas padės sušvelninti Lietuvos ilgesį ar ne taip liūdna bus mirti. Nėra ko švelninti ir bent jau Pietų Korėjoje aplinka tokia ir tokie žmonės, kur jautiesi savas tarp savų. Labai tikiuosi, kad Japonija prisijungs prie to. Dėkoti už šiuos namus, kaip kad kiekvieną rytą padėkoju už turėtus, neapsiverčia liežuvis. Tad apsiriboju pažadu, kad eisiu į kitus. Kelte nemokamai pavyksta gauti bulkutę ir kavos. Nors ir ne koks grobis, bet vis šis tas, geriau nei nieko. Ir gal tik su liūdesiu prisiminsiu baltas lėkštes, kuriomis nešinas bėgiojau šiauriausiame Europos taške Nordkape beveik prieš dešimt metų. Va ten tai grobio būta. Tribute to (liet. Duoklė kam): Nordkapas autostopu arba mano Šiaurė, 2008 metų liepa. Aš negaliu tiek pinigų sumokėjęs už keltą (mano nuomone - per daug, tačiau mano nuomonės niekas neklausė), bent kažko tame sumautame kelte negauti už dyką. Nestopariška (ne pagal autostopininko natūrą) būtų tai, neteisinga. Ir kas ten per papildomas mokestis, kurį iš manęs nuplėšė šalimais bilieto? Galėjo į jį bent vieną bulkutę įskaičiuoti. Bet kad jau neįskaičiavo, pats atrasiu landą kaip tokią gauti. Tai principo reikalas. Grąžina peilį. Nes ji mano, nes negrąžinti svetimo čia nepriimta. Matomai be peilio atrodžiau ne kaip, kad žino, jog tai mano peilis, kuomet pasišaukė einantį pro šalį. O gal tiesiog nenorėjo išleisti svetimšalio į Japonijos plotus be jo? Pats tą peilį jau buvau visai pamiršęs. "Welcome to Fukuoka. Port of Hakata". Tinka. Užteks sveikintis.

       Pasų kontrolėje reikia nurodyti viešbutį, kuriame apsistosiu. Lyg kokioje vidurinės Azijos valstybėje iš sovietmečio. Su jais aišku, bet čia? Netikėta. Aiškinti jiems apie tai, kad neapsistosiu jokiame ir taip dešimt naktų, būtų beprasmiška ir užimtų per daug laiko. Nejau ir vėl rašyti "Hotel Žalias namukas"? Tiek to, nebesikartosiu ir rašau pavadinimą, nusižiūrėtą nuo greta stovėjusių ir rašiusių - jie žmonės maži, vaizdo neužstoja. Savaime suprantama renkuosi tik tuos piliečius, kurie rašo ne hierogifais. Ko tai užsinoriu į mokyklą ir į tuos nusirašinėjimo laikus. Lyg būčiau pamiršęs, kad nusirašinėjimas prie gero nepriveda. Mokyklose mus juk kaip mokino, kad sąžiningumas (nemaišyti su sąžine), jis visada svarbiau už gerą pažymį. Vėliau gyvenimas tai paneigė ir išmokė kitaip. Laimė - ne visus, ir liko dar žinančių, jog "nugyventi iki senatvės (kam tai duota) švariomis rankomis" - galima, todėl ir "Šuns širdies" profesoriaus Priobroženskio patarimas kolegai Ivanui Arnoldovičiui Bormentaliui galioti lieka. Bet geriau jau būčiau rašęs tiesą, kadangi matomai kažką ne taip nurašiau ir pareigūnas nesupranta to, kur bus mano namai Fukuoka (jap. Fukuoka-shi) mieste, į kurį ką tik atplaukėme ir į kurį jis nori mane įleisti, oi kaip nori, bet negali to padaryti kol nėra viešbučio pavadinimo. Ką man jam pasakyti? Kaip man išlikti sąžiningu, jei aš tikrai miegosiu palapinėje, o manęs prašo nurodyti viešbučio pavadinimą, be kurio toliau eiti neleidžia? Va ir būk tu žmogus sąžiningas. Sakau, kad toliau važiuosiu į Hirosimą. Ta nors ir toli, bet jam tinka. Aš iš tiesų važiuosiu į Hirosimą, tačiau viešbutis Hirosimoje... It was joke (liet. Tai būta bajerio, juoko). Suprask - tai šventas melas. Tada tas japonas, skirtingai nuo kolegos korėjiečio, atžymi mano pase lipduku, kaip kad vedžiojamas šuo atsižymi prie eilinio medžio, jog tai būtent aš buvau jo šalyje, o ne dalina kokius tai neaiškius lapukus, kuriuos galima įklijuoti į bet kieno pasą ir taip Pietų Korėjoje bus pabuvojusi ne tik babytė Nijolė, bet ir tetulė Jadzė. O dabar va lipdukas mano pase, ką parodyti savo kaime bus, nė vienas neturės priežasties manimi netikėti. Jau galima ir reikia eiti į Japoniją. Sveika, šešiasdešimt trečioji svetima šalie mano gyvenime! Saugok mane ir globok, o laikui atėjus - grąžink ne blogesnį, nei kad gavai.

       Vonus keičia jenos, vonus keičiu į jenas. Garantuotai prarandu ant keitimo kurso, jaučiu kad apgavo, nors su čekiu ir oficialiai. Jenų turiu dar iš Lietuvos pasiėmęs, bet noriu turėti daugiau, iškeisdamas niekam nebereikalingus vonus. Vonai, "von" (liet. marš) iš mano piniginės! Skaičiuoti bei orientuotis kainose atrodo nebus sunku ir čia. Ir jei Pietų Korėjoje kainas grubiai reikėjo dalinti iš tūkstančio, kad gauti eurais, tai Japonijoje jas reiks dalinti iš šimto - irgi grubiai ir irgi kad gauti eurais. Na, o nuo būtinybės kainas versti litais mus "išvadavo" Briuselio ponai Briuselio kopūstai prieš trejus metus. Niekada nei jiems, nei jų pakalikams Lietuvoje neatleisime už tai, ką jie padarė ir kad atėmė iš mūsų Ignalinos elektrą ir Lietuvos litą. Japonijoje keičiasi transporto judėjimo pusė, visi važiuoja ne mūsiškai. Visai neseniai tai mačiau, tai buvo jau šiemet, Maltoje. Didesnio įspūdžio bent jau kol kas tai nepalieka, bet gal paliks, kai reiks tranzuoti. Nors tai irgi esu daręs ne kartą, ne du ir ne tris. Pirmieji mano žingsniai, jų miestas Fukuoka arba "Laimingoji kalva", kas būtų išvertus iš japonų kalbos. Eidamas arba tiksliau sakant vos vos besivilkdamas link centro, sėdu prie upės. Palaima. Kuprinė kaip velnias sunki, saulė kaip reikiant kaitri, traukia prie žemės. Kad taip palakti ir paėsti gavus kur. Apie ką dar svajoti šuniui, pasibėgioti nuo grandinės nutrūkusiam?

       Maistu ir gėrimais čia prekiauja "Lawson" - kažkas per vidurį tarp Lietuvoje įsigalėjusio norvegų "Narvesen" kiosko ir bet kurios mažos tinklinės parduotuvės. Arba iš degalinės atėmus kurą ir palikus tik parduotuvę. Dar yra "FamilyMart" ir "7-Eleven". Ieškoti kokių tai skirtumų tarp jų, tai tas pats, kas tikėti, jog gyvenime visiems duota po lygiai ir kad sėkmė čia ne prie ko. Gal todėl, kad pirmasis mano apsipirkimas Japonijoje įvyksta "Lawson" kioske-parduotuvėje, būtent šis tinklas taps labiausiai naudojamu ir populiariausiu mano tarpe. Nors, kaip žinia maitindamasis daug, gausiai, reguliariai ir dažnai, nevengsiu ir kitų dviejų. Tai, kaip kasininkė atiduoda grąžą, mane beveik paguldo degalinėje, iš nuostabos - duoda monetas tau į rankas, jas abi suspaudžia savo delnuose, dėkoja ir lankstosi, lankstosi. Toks įspūdis, lyg būtum pas juos pirkęs ne bulkutę ir gėrimą, o automobilį. Vėliau taip bus daug kur, o šioje ir pirmojoje mano aplankytoje Japonijos saloje - visur, taip kad stebins mažiau, nors priprasti prie to ir nepriprasiu. Na bet aišku, sekančiais kartais jau būsiu pasiruošęs ir griuvinėti šalia prekystalio nebereikės. Nemaloni situacija gavosi. Baltarusijos pardavėjas čia atsiuntus stažuotei. Arba mūsų kasininkes, dirbančias trečią pamainą per dvi dienas.

       Pagal mane tai toje Fukuokoje nieko įdomaus į ką žiūrėti nėra. Pagal informaciją miesto žemėlapyje, ko tai įdomesnio esama už miesto, tačiau į tą pusę nevažiuosiu ir to sužinoti man nelemta - būta ten ko, ar meluoja. Užtat yra bomžų - asmenų, neturinčių pastovios gyvenamosios vietos, renkančių butelius bei mėgstančių nedirbti, vietoj to leidžiančių laiką parkelyje, saulės atokaitoje. "Sunku rasti vietą po saule" čia turbūt ne apie juos, jie savąją rado, kaitinasi. Bet ar taip gali būti? Aš pirmą kartą gyvenime matau japonišką bomžą. Ir tai vieną aukščiausių gyvenimo lygių planetoje Žemė turinčioje šalyje? Ką padarysi, su kuo nepasitaiko. Garantuotai kokie buvę programuotojai. Kokia programavimo kalba programavot, vaikinai, kad jūsų paslaugų nebereikia? "Assembler forever?" (liet. "Asembleris amžiams?"). Tai aš irgi juo programavau, nors nedaug ir seniai. Suvalgau keturias spurgas su džemu, užgerdamas jas kola. Cola. Coca-Cola. Tribute to (liet. Duoklė kam): Bond. James Bond. Galvoju tuščią tarą ir celofaninį maišelį rasiu be problemų kur išmesti. Bet ne, kur tau. Po velnių, tokiame visai nemažame mieste kaip Fukuoka juk turi būti bent viena šiukšlių dėžė. Turi būti, bet nėra. Mistika. Pasirodo, kad su šiukšlėmis tegalima atsisveikinti tuose pačiuose "lawsonuose" bei į jį panašiuose, prieš tai jas surūšiavus. Aišku, galima šiukšles išmesti ir gatvėje, kaip man pasiūlys jau grįžus namo kolegė iš Kauno, bet kiek suprantu, niekas čia taip nesielgia. Nebūsiu pirmas toks. Kaune gal ir galima, nesu bandęs. Toliau laukia (vilioja?) ilgas bei varginantis išėjimas iš miesto, kurio gale niekas nepastatys tau paminklo už tai, nes visa tai savo noru ir niekieno neverčiant. Aš vis ir dar tai atsimenu.

       Automobilį Japonijoje nėra sunku sustabdyti, yra sunku rasti vietą kur tai daryti. Ta velnio nešta ir pamesta Fukuoka - visai joks ne didmiestis, o tiesiog eilinis Japonijos miestas, nesibaigia lygiai dvi valandas. Abi jas - sekundė po sekundės ir minutė paskui minutę iš pradžių man einant pasišvilpaujant, paskui žingsniuojant, ir galų gale jau šliaužiant, o ne saulės atokaitoje kur nors ir ant kokio suoliuko kaip aniems bomžams-programuotojams sėdint. Vis nesibaigianti gatvė, vis nesibaigiantis šaligatvis, vis tiek pat sverianti kuprinė. Manyje gyvenantis kankinys džiūgauja jau atvirai, mano kuprinėje gyvenantis bei savo kiauliškas dienas ten leidžiantis Frykis piktinasi jau garsiai - jį užsūpavo. Jūros liga, pirmą kartą laivu plaukus. Bent jau kelio pavadinimas "Route 3" skamba išdidžiai, primindamas Ameriką, kurioje aš nors niekada ir nebuvau, bet tokius užrašus esu matęs filmuose. Galų gale prieinu kokį tai įvažiavimą į aikštelę ir ačiū tau Dieve bei jo sūnau, turėsiu net gerus visus penkis metrus pasireikšti fantazijai ir įtikinti vairuotoją, kad čia jam ne tai kad būtina, bet galima sustoti. Laikas atsipūsti. Stabdyti sekasi puikiai, laukti nereikia nė dešimties minučių, kol sustoja namų šeimininkė. Nusiveža mane ji ne į namus, kur jos vyras jos paklaustų: "Ką čia atsivežei tokio, ar manęs tau per mažai, kad nuo pakelės visokius renkiesi?", o į Starbucks. Ko gero kiekvienas iš mūsų žino apie tai, kokios tai buržujiškos įstaigos-kavinės besama ir kokios ten kainos vaikšto. O kas nežino, tas sužinos. Pats iki šiol tai sužinojęs esu vieną kartą, kuomet šio vardo įstaigoje lankiausi Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Arabijos pasakose - taip pat ne savo noru ir ne savo pinigais, o mane pavežusio vairuotojo noru ir jo pinigais. Dabar bus antras kartas.

       Na bet ir kainos ten viduje, tame Starbucks. Apie tai turėtų būti įspėjama prieš užeinant. Tokias išvydus, ne visiems pensininkams padėtų ir širdies stimuliatoriaus perkrovimas, kurie tokį naudoja. O kurie nenaudoja, tiems ko gero tokio prireiktų. Todėl geriau pensininkui to nei matyti, nei žinoti, toliau šventai tikint, kad kainos didelės būna tik Lietuvoje. Kaip kad tikėti jam ir tuo, jog visi jo apkabinti anūkai yra jo sūnaus vaikai, o ne kieno nors kito sūnaus, palaipiojusio ant jo sūnaus žmonos. Tikėjimas - jis reikalas šventas, be tikėjimo niekur, niekada, nė su kuo ir nė pro kur. Aš va tikėjau, kad ta velnio nešta ir pamesta Fukuoka baigsis, ji ir baigėsi. O už visas kančias, patirtas velkant tą velnio neštą ir ant mano kupros užmestą sunkią kuprinę, dabar būsiu kaip reikiant apdovanotas. Neklausiu to, kodėl tas velnias tą kuprinę numetė būtent ant mano pečių, o ne ant kieno nors kito. Ką, nieko daugiau aplinkui nebuvo? Ar dar kas? Kodėl būtent aš? Viename mitų pasakojama, kad velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs. Ai, bet čia apie Puntuko akmenį, o ne apie mano kuprinę. O ant ko dar reikėjo užmesti? Kaip cūcas paklusniai seku paskui savo naująją šeimininkę. Gaunu spurgą sakurų tema, kadangi Japonija ir čia dabar kaip tik sakurų žydėjimas nusimato, tik tik prasidedantis. Įpila šaltos kavos, kada lauke karšta ir karštos kavos tokiomis sąlygomis retas kuris norės. Dar vandens, pavadinto nacionalinio kalno vardu, kurio buteliuką parsivešiu namo. Tai kas, kad tuščią, užtat lydėjusį mane visas dienas ir naktis toje tekančios saulės šalyje.

       Ar tai šaltos frapės kavos būta per šaltos, ar tai važiuota ne tiek toli, kad to gėralo likučius nuo dugno ir per šiaudelį baigiu siurbti jau degalinėje. Plius, užkandžiaudamas žydinčių sakuros spalvos glajumi aplieta spurga. Va čia tai bus galima patranzuoti, va čia tai laimė, kad eiti daugiau nebereiks. Pagaliau aš Japonijos autostradoje. Ir staiga matau kaip lyg manęs žemyn galva laiptais ridenasi koks tai pagyvenęs džentelmenas. Turbūt šalutinis poveikis to, kad žmonės šioje šalyje gyvena tiek, kiek pas mus negyvena. Ir žiūrėk dar visai neblogai atrodo, tik va laiptais karts nuo karto pasiridena. 2015-ųjų metų pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Japonija užima pirmą vietą visos mūsų margos planetos gyventojų ilgaamžiškumo lentelėje. Ir net japonų vyrų nesugebėjimas išgyventi ilgiau aštuoniasdešimt vienerių metų (pagal vyriškių ilgaamžiškumą šalis "tik" šešta), nenustumia jos žemiau, kadangi dėl visko kaltos japonės moterys, traukiančios iki aštuoniasdešimt septynerių. Moterys, jos visur vienodos, gadindamos vyrams gyvenimą, kad tie vargšiukai savo damų mirčių dažniausiai taip ir nesulaukia. Skaičiai vidurkiniai. Taip, man prie kojų iki šiol dar niekas ir niekada nėra atriedėjęs, tai ką dabar daryti, jei taip atsitiko? Aš jei ir karalius, tai tik kelio, bet ne žmonių ir po mano kojomis krenta nebent kilometrai - nuvažiuoti autostopu ar nueiti, bet tikrai ne liaudys ir ne tautos. Dabar ne laikas juokams, todėl kaip arčiausiai incidento dalyvio esantis, padedu jam atsikelti-prisikelti. Tai nėra sunku tokiam vyrui-mūrui kaip aš - japonas nei aukštas, nei sunkus. Labiau aišku norėčiau kiloti moteris, bet kad jau toks reikalas pasitaikė, tai ką padarysi. Diedukas sąmoningas ir gan neblogai atrodo bei jaučiasi, bent jau kaip šimtamečiui, ką tik nusiredenusiam laiptais žemyn ant galvos. Nuo tų laiptų viršaus atskubėję senuko giminaičiai puola dėkoti man ir prieš mane lankstytis. Tai labai keista, kuomet prieš tave ir tau kažkas lenkiasi. Bet tik todėl, kad šiandien mano pirmoji diena Japonijoje. Paskui įprasiu - lankstysis parduotuvėse kai ką nors pirksiu ar pavežę dėkos irgi nusilenkimu, kad su jais važiavau. Super šalis, super kultūra.

       Degalinės viduje stovi aparatas, išduodantis žalią arbatą ir darantis tai visiškai nemokamai. Pasinaudojęs jo paslaugomis kelis kartus, sėdu prie staliuko lauke ir tarytum koks arbatos žinovas, gurkšnoju žalią gėralą. Labai gera arbata, skani, man ji patinka. Nejau tik todėl, kad už dyką? Ne. Sakau tai ne kaip koks sumautas kieno nors žinovas ar ekspertas ("egzpertas"), o kaip turintis skonio receptorius. Juk žinot turbūt kur būna tie idijotai, pučiantys miglą visiems į akis, kad tarp šimto alaus ar vyno butelių, vien pagal skonį ir kvapą jie gali atrasti būtent to konkretaus regiono gėrimą, įvardinti jį, parodyti į jį pirštu ir nė karto iš šimto kartų nesuklysti taip darydami. O būrys kvailių-žioplių stovi aplinkui, galvas linkčioja, stebisi ir tiki. Dar su sūriais žinau taip būna ir dar velnias žino su kuo, ko aš jau nežinau. Degustatoriai "chrienovi" (liet. sumauti). Su nešvariomis kojinėmis degustacijų būna? Jei taip, tuomet maniškių su niekieno nesumaišytų. Klounai. Po kiek opiumas liaudžiai? Pižonai. Aš ne toks ir jei jau sakau, kad arbata gera, reiškia tokia ji ir yra. Iš manęs sunku gauti gerą žodį kam nors ir apie ką nors, nepernešu melo. Taip ramiai sau arbatą gurkšnodamas, gelbėju dar vieną džentelmeną, ir vėl pagyvenusį, kuomet jam dedantis piniginę į galinę kelnių kišenę, iš jos pabyra kortelės, o jis lyg niekur nieko nueina tolyn - ar tai nepastebėjęs to, ar tai apsimesdamas, kad tai ne jo. Sušunku jam garsiai, tyliai pagalvojęs, kad ei, žmogau, čia Japonija, o tu japonas ir pats geriau už mane tai žinai, jog šiukšlėms nėra vietos šioje šalyje. Ir čia aš ne apie save. Jis grįžta kelis metrus atgal ir susirinkęs ką pametęs, dėkoja. Nėra už ką, ne vienas Jėzus į Žemę siųstas gelbėti kitų. Viskas, užteks čia būti Volto Disnėjaus (angl. Walter Elias "Walt" Disney) Čipu ir Deilu (angl. Chip 'n' Dale arba Chip an' Dale), skubančiais į pagalbą. Tribute to (liet. Duoklė kam): "Čipas ir Deilas skuba į pagalbą" (angl. "Chip n' Dale rescue rangers"). Nesu aš joks geras, kokiu neduokdie dar palaikys japonai. Einu tranzuoti, eiti netoli. Kol paties gelbėti nereikia.

       O gelbėti mane reiks tuoj, netrukus ir greitai. Spėju pafilmuoti kaip autostopininkui gerai yra autostrados degalinėje, kaip jam nieko netrūksta ir kaip jis ten neprapuls. Nesumeluoju nė žodžio. Ramiai kiek laiko patranzavęs, bet taip ir nesutikęs važiuoti iki pirmo miesto nė viename iš man sustojusių automobilių, kurių būta gal trijų, o gal ir visų penkių, sulaukiu dviejų mėlynai apsirengusių tipų vizito. Jie man paaiškina, kad tranzuoti čia negalima. Kas per mėšlas, galvoju. Čia juk išvažiavimas iš degalinės, kuomet iki autostrados važiuojamosios dalies ne mažiau pusės kilometro. Šimtus kartų esu tai daręs Vakarų Europoje ir jei kokių problemų kur ir kildavo, tai nebent pietų Italijoje ar Ispanijoje, bet jie ten be kultūros, tai suprantama ir per daug pykti ant jų nėra už ką. Kas čia gali būti kitoniško, nei kultūringoje Europos dalyje? Autostrada - tokia pati, degalinė - irgi. Pasirodo - gali ir tai netrukus bei detaliau paaiškins jau kitoniška apranga vilkintys irgi du piliečiai, privažiavę policijos automobiliu. Pasak jų, "Džapan rūls" (angl. "Japan rules", liet. "Japoniškos taisyklės") draudžia daryti degalinėse tai, ką dariau aš. Lyg ir nebėgiojau nuogas po aikštelę. Ir kad būčiau vedžiojęs savo guminę kiaulę Frykį, to irgi nepamenu. Kokį čia mėšlą neši, žmogau? Vienas jų ant lapo nupaišo, kad stovėdamas ten kur stovėjau, dariau vos ne didžiausią nusikaltimą šiuose kraštuose, kadangi į ten atvažiuoja automobiliai iš dviejų krypčių ir gali būti "bum" jų vienas su kitu arba su manimi. Tu dar ant savo kūno tai papaišyk, galvoju. Galvoju, bet nepasakau. Nesąmonė kažkokia, dviratininkai pas mus greičiau važinėja, nei toje vietoje važiuoja automobiliai. Net keli sustoję buvo ir jokių "bum" nebuvo. Siūlo tranzuoti degalinės viduryje. Tyčiojasi, ne kaip kitaip. Ten gal ir mažiau pavojinga, sutinku, bet ir tikimybė didesnė, kad palaikys kokiu tai bepročiu, stovinčiu viduryje su iškelta ranka ir iškvietus kiek kitas tarnybas, nei policiją, savo dieneles baigsiu Japonijos psichuškėje. Viskas baigiasi negerai ir tuo, kad iš tos degalinės esu išvežamas. Gaila, kad pavojaus sirenos nekaukia ir kad ne su švyturėliais. Gerai, kad ne į nuovadą. Save raminu nebent tuo, kad nieko nenutinka tik su tais, kurie sėdi namie. Va sėdėčiau sau dabar namie ant televizoriaus, žiūrėčiau į minkštą sofkutę ir vargo nematyčiau. Kažkas ne taip? Na, jūs mane supratote, "mužiki" (liet. vyrai). Kokie pavojai gali tykoti namie? Nebent žmona, ir ne viena, o su kočėlu, reguliariai apsilankanti kambaryje su sofkute ir televizoriumi. Apie tai pagalvojus, ko gero ir Japonijos policija nebeatrodys tokia baisi, kaip ir mano situacija - nebe tokia beviltiška. Dirbu Frykio darbas, ramindamas save už jį.

       Užtat vakarėjant atsirandu kokiame tai trečios rūšies kelyje, kuriame net krypčių normaliai nėra surašytų kas ir kur yra. Va ir daryk tu žmogau gera, va kaip tau atsilygina tas, kuris sėdi viršuje ir iš viso to juokiasi. Geri darbai - jie ne bumerangai, kad grįžtu pas tave. Galėtų šita diena kaip ir baigtis, kadangi iki sutemų likę ne daugiau valandos. Esu kaimiškoje vietovėje, palapinei vietą neturėtų būti sunku rasti. Bet ne, kur tau, Donatas principingas ir gulti neis tol, kol nežinos tiksliai kur besantis. Rytas sakote protingesnis už vakarą? Ne, nieko apie tai negirdėjau. Kad sužinoti kur esu, reikia eiti. Kad prieiti bent kokį rimtesnį kelią ar bent kokią nuorodą. Ir padaryti tai reikia kaip galima greičiau. Autostradą matau, teisę joje lankytis praradau. Žemėlapį nors ir turiu, irgi iš namų, bet tokio šunkelio jis neparodys. Orientuodamasis pagal nusileidžiančią saulę, išeinu jos kryptimi. Toks tad tas mano pats pirmasis vakaras tekančios saulės šalyje, link tos pačios saulės einant, tik nusileidžiančios. Paradoksas, ne kaip kitaip. Nusiperku saldaus gėrimo ir užkąsti, kad vakaras būtų saldesnis ir kad pačepsėti turėčiau apie ką. Aš vienas ir vienišas, nors Frykio ir nepametęs. Ar ne būtent tokiomis akimirkomis turėtų jis mane džiuginti? Turbūt ne tokiomis, kad nedžiugina. Sušikti mentai, iš tokio kelio patraukė, tokią vietą atėmė. Vartyčiausi sau dabar kaip karalius palapinėje, degalinės ir autostrados pašonėje, kaip kad inkstas vartosi taukuose, vargo nematydamas. Bet ne, kur tau, reikėjo viską sugadinti. Paskui prisiminęs, kad nieko nenutinka nebent tik su tais, kurie sėdi namuose, nusiraminu. Nusiraminti būtina, sprendimą rasti - irgi.

       Kadangi dominantis mane miestas turi sunkiai tariamą pavadinimą - Kitakyushu, tai leidžiu sau jį sulietuvinti ir vadinti Kietakiaušiai. Kur kas lietuviškiau ir aiškiau. Juk ir prancūzų kruasanas lietuviui yra joks ne sunkiai ištariamas kruasanas, o tiesiog lengvai tariamas krušanas, nuo žodžio kruštis. Kitakiūšiū? Per sudėtinga. Užėjęs į kokią tai sodybą šalia kelio, paklausiu, kuria kryptimi yra tie Kietakiaušiai. Nelabai mane suprantanti moteriškė (moterims tai įgimta, jos nelabai mane supranta ir Lietuvoje, tai ką ten kalbėti apie Japoniją), nuveda pas savo draugę, irgi moterį. Aš jų klausiu kuria kryptimi yra tie prakeikti Kietakiaušiai, o jos sustoję šalimais viena kitos lyg vištos ant laktos kudakuoja: "Kitakiūšiū, Kitakiūšiū. Kitakiūšiū, Kitakiūšiu...". "Kud-kudak, kud-kudak..." skambėtų turbūt panašiai. Suprasčiau jog klausčiau miesto, esančio kur nors visai kitoje Japonijos pusėje, bet iki tų Kietakiaušių ne daugiau trisdešimties kilometrų. Kaip galima nežinoti į kurią pusę jie yra? Palikęs jas kudakuoti, tik jau be manęs, nužingsniuoju toliau. Gal ir negražu taip sakyti, rašyti, galvoti, bet... Na ir vištos. O gelbsti mane japonų pomėgis pirkti produktus iš automatų, kuomet tokių pristatyta "vidury nieko", šį kartą tiesiog aikštelėje šalia kelio, kuriame nėra net nuorodų kur jis nuves ar iš kur ateina. Užkalbinu su automobiliu ten stovėjusį vyriškį, rodydamas žemėlapį bei mandagiai pasiteiraudamas, ar jis kartais nežino kur yra Kietakiaušių miestas. Ir nors mano japonų kalbos žinių bagažas man nelabai leidžia suprasti žino jis ar nežino kur yra tie Kietakiaušiai, bet kvietimą važiuoti su juo priimu. Blogiau vis vien jau nebus. Važiuoti su vyru neaišku kur ir dar temstant? Taip toli nuo namų ir pirmą vakarą naujoje šalyje, nežinant nei tos šalies tradicijų, nei jos gyventojų pomėgių, papročių bei silpnybių? Mama, mama, tikiuosi tu rami šį trečiadienį, kai pas tave vidurdienis, o pas tavo sūnų - vakaras. Ne vieną ir ne du kartus esu taip daręs. Iki šiol menu savo Arabijos pasakas iš Omano ir konkrečiai "Pasaką apie pagalbą", kur net su dviem vyrais važinėjausi tamsiuoju paros metu. Juk Dievas, jis vis dar saugo mus, ar jau nebe? Mūsiškis jis būtų, ar Alachas, ar Buda, ar dar velniai žino kieno, koks ir kam. Dar gal ir laimina vis? O ir Jėzus turbūt ne visus dar išgelbėjo, ko į šią Žemę siųstas buvo, tik ne pas tuos pateko.

       Kietakiaušių miestas pasirodo besantis kur kas didesnis už Fukuoką. Praeiti jo viso bent jau šį vakarą neturiu tokių minčių, bet ir statyti palapinės miesto centre ne tai, kad minčių nebūtų, tam tiesiog nėra vietos. Reiškia, teks eiti. O kaip kitaip? Ne taksi gi man išsikviesti. Su tuo vyriškiu mums visai neblogai sekėsi važiuoti, jam visą kelią šnekant japoniškai, man gi savo ruožtu į viską atsakinėjant trimis žodžiais, tokiais kaip "yes", "no" ir "ok". Nedaug turbūt pasakiau, bet tą vakarą ir nebuvo svarbu kažką pasakyti, kuomet japonas žinojo kur yra Kietakiaušių miestas ir kaip jį pasiekti, o lietuvis žinojo, kad tą miestą pasiekęs, jis bus šalia kelio. O ar tai bus autostrada, ar tik paprastas kelias - nuspręs, parodys rytojus. Tai jo valia. Mano džiaugsmas, kad nebesu šunkelyje, kurio net žemėlapyje nėra. Kol per miestą eiti šaligatviu, didesnių pastangų nereikia, užtenka tik eiti ir keiktis. Sunku, nelengva, bet pakenčiama. Garantuotai kokią trisdešimtinę kilometrų būsiu nuėjęs šiandien. O jei ir ne, tai trūkstamus nueisiu. Niekur aš nedingsiu. Tai-ra-rai-ra-rai. Ir be to sunki diena negali baigtis lengvai, kada keliauja keliautojas, o ne keliautoją vaidinantis myžnius iš glamūrinių kelionių žurnalų ar tokių pat kelionių portalų. Atrodo, toliau jau vien tik eiti ir keiktis nebeužteks. "Vse, priplyli...!?" (liet. "Viskas, atplaukėm...!?") - beviltiška gaida balse. Dar paieškau alternatyvaus kelio eidamas gatve šalimais to, kas manęs laukia, tačiau paėjus ja, tai, kas manęs laukia, netrukus dingsta iš akių ir tenka grįžti atgal. Nėra kito kelio ir kelio mesti dėl takelio šį kartą nepavyks. Tad pasikliaukim vien tik išmintim...

       Sirenos vėl sukaukia galvoje, savisaugos instinktas įjungiamas aukščiausiu režimu. Tik štai žingsnių perjungti į aukščiausią pavarą jau nebeis - per daug šiandien jų padėta ant kelio altoriaus. Gatvė kyla į estakadą, virsdama keliu, iš abiejų pusių kurio - betoninės aukštos sienos. Kelkraščio jokio, tik balta linija, skirsianti gyvenimą nuo mirties. Greitį leidžiama padidinti ir visi važiuojantys tam paklūsta. Panašiai buvo jau, prieš tris dienas Pietų Korėjoje, bet tik panašiai. Ką gi, atrodo atėjo maksimalių išbandymų metas. Teatleidžia man visi, kurie mane sugalvojo, pradėjo, nešiojo, gimdė, liūliavo, sūpavo, augino, auklėjo, mokino, lavino, įdarbino. Atleiskit, mielieji. Jei galėsit ir sugebėsit. Kad nepateisinau jūsų vilčių. Tačiau man reikia eiti šituo "Highway to Hell" (liet. "Keliu į pragarą"). "Dievo avinėlio" šiame kelyje negiedosiu, mano nuomone jis per silpnas susitvarkyti su šia užduotimi, todėl tegul man padeda pats Dievas, o ne kažkoks ten jo avinas. Leisk įkvėpt oro gaivaus ir pirmyn. Ko jau ko, bet gaivaus oro čia neturėtų trūkti, nes šis Kitakiūšiū (jap. Kitakyūshū-shi, pažodžiui Šiaurės Kiūšiū, šnekamąja kalba Kietakiaušiai), esantis Fukuokos prefektūroje, yra vienas geriausiai žinomų miestų Japonijoje, kovojančių prieš užterštumą. Eiti baisu ir nejauku, todėl kuomet mūro sienoms pasibaigus kitoje gatvės-kelio pusėje pamatau medžius, suprantu - eiti laikas baigti, kol kas nors iš pralekiančiųjų nepadarė ir neužbaigė to už mane. Dabar dar reikia perbėgti į kitą pusę. O atsirišusį bato raištelį susiveržti prieš darant tai, ar bus gerai ir po to? Gal prieš. Metas vėlyvas ir man neramu, kad mane saugantis Dievas nebūtų nuėjęs miegoti. Susirišu, apsidairau, bėgu. Perlipu kliūtis skiriamojoje juostoje. Vėl apsidairau, vėl bėgu. Jaučiuosi lyg kėglis koks kėgelbane (liet. kėglių take arba kėglinėje). Keičiuosi ir plaunu pridirbtas kelnes. Juokauju. Šiai dienai ekstrymo užteks.

       Ir tikrai - ten visas parkas. Net tualetas yra - su karštu vandeniu, šaltu turbūt irgi. Gražus parkas, su žolyte žalia, visas toks laistomas, prižiūrėtas bei puoselėjamas. Kaip Frykis. Turbūt šioje vietoje būtų galima ir "šikanut'", įsikuriant su palapine kur nors parko vidury, ant tos žalios žolės, kuri taip traukia pailsėt. "Šikanut'" - tai nuo rusiško žodžio, reiškiančio parodomąją apsimestinę prabangą, stilių, blizgesį, spindesį, gyvenimą ne pagal išgales, kuomet draugams išleidęs visus pinigus, pats lieki pliku užpakaliu, o ne nuo lietuviško "šikti". Galbūt ir būtų galima (suspindėti, ne nusišikti), tačiau šiai dienai nuotykių man jau ir taip per akis, todėl žalią savo namuką-namą statau dar prieš parko apžiūrą pastebėtoje vietelėje po medžiais, tarp sporto salės ir kelio. Ten žolė irgi žalia, o ant jos ir namas žalias. Juk kartais karališka ramybė būna svarbiau už karališkus vaizdus. Tą vakarą būta kaip tik tokio karto. Bent jau nelaistys manęs niekas ryte. Nebent iš dangaus, bet kažin - dienos saulėtos, naktys žvaigždėtos. Bus dar tų karališkų vaizdų. Šiandien kaip ne kaip juk tik pirmoji nakvynė Japonijoje, iš dešimties sutartų ir pažadėtų - su savimi ir sau.

       Puikių būta namų šią naktį - ir ramių, ir saugių, ir minkštų. Ką ir besakyti - aš išsimiegojęs, patenkintas, guvus, žvitrus ir laimingas. Tad ačiū jiems-šiems už tai, bet aš jau trauksiu link kitų. Laukia ilgas dvylikos valandų dienos kelias iki jų ir niekas nežino kur jie bus. Japoniukus į mokyklas gena žinių troškulys, keliautoją į kelią - naujų, neatrastų tolių paieškos. Toks ketvirtadienio rytas, rytoj bus savaitė kaip iš namų (išvarytas). Merginos veda už rankų susikibusius vaikus. Nepanašu, kad visi būtų jų, per jaunos. Bet gal pirmas įspūdis apgaulingas? Į mane su kuprine pažiūrėjus irgi nepasakysi, kad ta kuprinė mano, o ne kažkieno man duota panešioti. Per senas, kad kuprinė būtų jo, o pats jis būtų kelyje autostopu. Bet pirmas įspūdis, jis todėl ir pirmas, kad būtų apgaulingas. Tai jo valia. Dar kartą bandau mesti kelią dėl takelio, bet ir vėl be rezultatų, tad tenka grįžti kur vakar baigus, kad eiti toliau tuo pragaru keliu. Palyginus su vakarykščiu pasivaikščiojimu, tai jau "cvetočki" (liet. "gėlytės"). Dienos šviesoje visą tai matydamas, pats suprasti nesuprantu kaip tai praėjau. Kaip kad praeitą pavasarį ryte Tadžikistane negalėjau suprasti kaip naktį atvažiavau prie Iskanderkulio ežero tokiu baisiu keliu, kokį jį pamatau ryte juo grįždamas atgal. Tribute to (liet. Duoklė kam): Trys Tanai ir viena Tana (Mano Šašlykistanas). Nuo ežero per kalnus. Vakar eidamas lyg ir nemiegojau, nors kas ten žino, pavargęs juk buvau. Bet tai jau buvo vakar. Šį kartą renkuosi kelio dešinę pusę, prieš transportą, ir gal kilometrą, o gal visus du paėjęs, bet tikrai ne tris, kertu kelią. Bus man autostopo vieta stabdyti, o jiems - sustoti. Aišku tik norintiems, ta prasme labai norintiems. Aplinkui namai ir tvoros, o automobiliui-optimistui sustoti skirta ne daugiau penkių metrų. Ne kas, tačiau nieko kitokio ir geriau nėra, todėl bandysiu čia. O dar, kad pageidaujančiam sustoti, jei toks keistuolis netyčia atsirastų, visai paprasta ir lengva nebūtų, minėtų penkių metrų pabaigoje prasideda tvora, pačiam keliui imant kilti į kalną. Apie kokį tai šaligatvį ar bent kiek padoresnio pločio kelkraštį negali būti nė kalbos ir nėra. Bet kam dabar lengva?

       Pravažiuojantys japonai kaip taisyklė sulindę į savo telefonus. Kai kurie jų su kaukėmis. Įdomiausia atrodo, kuomet važiuoja dviese ir vienas sėdi su kauke, o kitas - be. Kuris čia apie kurį galvoja? Rūpestingas ar savanaudis? Kad neužsikrėstų, ar kad neužkrėstų? Sergate? Vargšiukai. Kuo? Nebent išpindėjimu, keliautojo pavežti negalintys. O kur jį vežti? Čia realiai miestas, o mieste veža taksi. Nors gal tai gydytojai su pacientais tiesiai į operacinę važiuoja? Tuomet suprantama ir atleiskit. Su kauke - gydytojas, be kaukės - pacientas. Kodėl be švyturėlių? Atvejai sakot neskubūs? Tuomet kodėl nesustojat? Taip gerą valandą negavęs nieko bei nieko nesustabdęs, užtat su jais ir savimi jiems negirdint pasikalbėjęs, patraukiu eiti tolyn. Nors ir žinodamas, kad atrodytų niekada nesibaigsiančia gatve taip niekur ir nenueisiu. Ir nors iš tiesų nueinu daug, bet realiai tai niekur. Paskui dar konkrečiai subalamutina miestinio autobuso vairuotojas, pakviečiantis vidun į savo autobusą važiuoti su juo. Pavažiuoju kokį kilometrą, sugaišdamas tam dvidešimt minučių, per tiek laiko galėjęs nueiti mažiausiai du. Reikalas tas, kad stotelės ten padarytos kas pusšimtį metrų ir atrodo, kad kiekvienas pensininkas turi asmeninę stotelę prie savo namo. Tokiu atveju lieka visai neaišku iš kur tokia ilga gyvenimo trukmė pas juos, jeigu tiek mažai vaikšto. Ar tai mano reikalas? Ne, tikrai ne mano, gyvenkit kiek norit. O mano reikalas yra tas, kad atvežęs prie traukinių stoties, vairuotojas mane apiplėšia, paimdamas kelias monetas. Man tai negaila, bet vyrai taip nesielgia. Net žydai taip nedaro, mėgstantys paimti pinigus už daug ką ir už nieką. Žinau ką sakau. Panaši situacija buvo nutikus einant iš Tel Avivo, kuomet miestinio autobuso vairuotojui nepatiko, kad mes einame šalikele ir jis mus vos ne per prievartą įsisodinęs į savo transporto priemonę, pavežė iki vietos, nuo kurios eiti šalikele vietos bus daugiau. Visa tai už ačiū. Va taip elgiasi vyrai. Galutinai sunervintas ar tai šio negarbingo poelgio, ar tai nesibaigiančio ėjimo, sekantį automobilį stabdyti ruošiuosi degalinėje tiesiog mieste, Kietakiaušių miestui nesibaigiant. Eina jis po velnių. Šį kartą bandymas sėkmingas, išvažiuoju per tris minutes. Būna stebuklų. Jaučiuosi nusikalęs kaip cūcas, vos ne prie kiekvieno Kietakiaušių pagrindinės gatvės-kelio stulpo atsižymėjęs.

       Kad ir netoli pavežti sustojusios bei pavežusios moters dėka, Kietakiaušių miestas baigiasi. Pagaliau! O tai jau galvojau, kad pirmiau nei jis baigsiuosi aš pats. Kartu baigiasi ir lietuviškai kiek nepadoriai skambanti viena iš keturių didžiųjų Japonijos salų - Kiūšiū (angl. Kyushu), plotas kurios sulig puse Lietuvos, o gyventojų keturis kartus tiek. Mituose ši sala minima kaip vieną pirmųjų, pagimdyta deivės Izanami. Sala laikoma japonų civilizacijos lopšiu, joje lokalizuojamos seniausios japonų valstybės. Pats salos pavadinimas reiškia "Devynios provincijos", joje esantis Asos (jap. Aso-san) ugnikalnis yra vienas didžiausių pasaulio ugnikalnių. Jis veikiantis, paskutinį kartą kaip reikiant triukšmavęs 2011-aisiais. Kaip gerai, kad tai ne mano kelionės į Japoniją metai. Na, o man metas į didžiausią Japonijos salą - Honšiu (angl. Honshu), pavadinimas kurios reikštų "Pagrindinė provincija". Tai jau rimta sala, septinta pagal dydį pasaulyje, kurioje gyvena šimtas su kapeikom milijonų žmonių ir gyventojų skaičiumi ji tenusileidžianti vienai salai pasaulyje - Grenlandijai. Juokauju. Laukinių Javos salai ji nusileidžia Indonezijoje. Tai manau nieko tokio baisaus, kad prie to šimto milijono Honšiu salos čiabuvių prisijungs dar vienas toks - svetimšalis, juo būsiu aš.

       Kas galėtų mane sustabdyti? Galėtų ir galės - tunelis. O kaip gerai, reiškia toliau niekur eiti nebereiks net ir savo noru. Priešais tunelį yra mokėjimo už važiavimą tuneliu punktas, stabdyti už jo ir vėl neleidžia mėlynieji žmogeliukai (ačiū, kad bent be policijos), tad tenka priešais jį. "Džapan rūls" arba japoniškos taisyklės ima jau kaip reikiant užknisti. Kas ką? Jos mane ar aš jas nugalėsiu? "Ko toks nervuotas?" - kaip paklaustų kolegė nuo jūros. Ir kur čia nebūsi nervuotas, kai tokios nesąmonės dedasi. Vairuotojas susimoka, šlagbaumas pakeliamas, automobilio važiavimo greitis kaip pusė dviračio greičio ir ne nuo kalno, bet stabdyti negalima, kadangi tai pavojinga. Atrodo, kad su galvomis ne visiems ir čia gerai. Vienas japonas praveža tuneliu po Kamono sąsiauriu. Važiuočiau autostrada - matyčiau kaip jis (sąsiauris, ne japonas) atrodo, o paprastu keliu - ne, nes paprastas kelias po vandeniu. Tai gal ne toks jis ir paprastas. Kitas japonas nuveža iki degalinės kažkur kelyje bei atiduoda lietsargį. O taip, po penkių saulėtų ir atrodytų be nė vieno debesėlio dienų, šeštos dienos popietę virš mano galvos ima kauptis pilki debesys. Lietaus pranašai jau čia. Degalinėje pietauju, nieko rimto - sumuštinis su Fanta. Ir visai be reikalo, kadangi sekantis pavežęs japonas vežasi į restoraną, kur užperka galingus bei pačius tikriausius japoniškus pietus. Ar jau rašiau, kad to nusipelniau? Jei ne, tuomet: "I deserve it". Didžiausia dilema prie stalo - kaip valgyti sriubą be šaukšto? Pasirodo, makaronus iš lėkštės reikia išsiurbti, o skystimą - išgerti. Nusižiūriu tai nuo savo geradario, stengdamasis atkartoti taip kaip daro jis. Įdomiausia viso to dalis yra tai, kad privaloma čepsėti. Japonijoje man patinka. Savo laiku namie dažnai būdavau smerkiamas bei persekiojamas už pomėgį čepsėti prie stalo. Tačiau ach ir och, tie laikai negrįžtamai baigėsi. Antra dilema - kas greičiau baigsis - ar žalios arbatos kiekis arbatinuke, ar laisva vieta mano šlapimo pūslėje. Viskas baigiasi be aukų - pūslė nesprogsta, arbatos atneša dar. Aš juk svečias jų, jų reikalas mane girdyti bei valgydinti, o mano reikalas viso to neatsisakyti.

       Atsisveikindamas draugiškasis ir vaišingasis japonas ant kartono lakšto, prieš tai tokį susišaudęs iš restorano padavėjos, užrašo miesto pavadinimą, į kurį aš važiuoju. Jis žino kur aš važiuoju, jam sakiau. Tai Hirosima, nupiešta dviem japoniškais hieroglifais, man nepažįstamais bei pirmą kartą gyvenime matomais. Taip ir norisi pasakyti, kad aš tų hieroglifų nepažįstų. Tribute to (Duoklė kam, mano jau atiduota 2016-ųjų metų "Arabijos pasakose"): Juozukui nuo Biržų, tų tolimų 1979-ųjų metų lapkričio 19-osios dienos Lietuvos televizijos eteryje nepažinojusiam tų draugų, su kuriais jis prieš tai gėrė. Bet grįžtam į kartono lapą. Jo apačioje - informacija japoniškai nesuprantantiems ir neskaitantiems - tai mano ruošiamosi aplankyti miesto pavadinimas lotyniškomis raidėmis - "Hiroshima". Lyg viso to būtų maža, viršuje žodis "Onegaishimasu", kurio reikšmės tada nežinau. Laimė, kad šešta raidė jame yra "i", o ne "y", kadangi priešingu atveju neduokdie koks gėjus važiuodamas perskaitytų žodžio pradžią kaip "One gay" (liet. "Vienas gėjus") ir man būtų ne kas. O "Onegaishimasu" reiškia "prašau". Tai tuo labiau būtų ne kas. Bet kaip jau minėjau, tuo metu šio žodžio reikšmės apskritai nežinau. Belieka tikėtis, kad neprimatantys-nedažlibinantys gėjai-piderastai šiuo keliu nevažinėja. Nors kaip žinia su lentelėmis netranzuoju niekur ir niekada, čia gal ir pabandysiu. Tai dar neaišku, bet kad šį kūrinį parsivešiu namo, tai faktas. Neveltui juk japonas kartono lakšto apačioje pasirašė: "by Koji", lyg koks dailininkas būtų. Kaip sužinoti, kad užrašė jis būtent to miesto pavadinimą, o ne ką nors nešvankaus, už ką sustoję man duotų į galvą. Nepavyks to sužinoti. Tai belieka arba to nenaudoti, arba pasitikėti žmonėmis. Nejau būsiu linkęs rizikuoti ir pasinaudoti antruoju variantu-pasiūlymu?

       Ar su užrašu, ar be jo, tą vakarą niekur jau nebeišvažiuoju. Autostopui skirtos pusantros valandos pasirodo per mažai ir ketvirtą valandą toje vietoje tranzuoti pradėjęs, pusė šešių nuo kelio nusiimu. Ankstyvas pavasaris, kuomet dienos čia, kaip ir pas mus - trumpos. Todėl ir nusiimu. Be didelio skausmo ar kokio tai gilaus, nepakeliamo liūdesio. Ko liūdėti? Pratęsiu rytoj. Pati vieta autostopui nebloga, o dar geresnė bus vieta nakvynei kitoje kelio pusėje. Yra ir viešbutis, keistu pavadinimu "Hotel Zoo" - šalimais kai tranzuoju ir priešingoje kelio pusėje, kai įsikuriu nakvynei. Ir nors nei kaina į viešbutį nėra didelė, nei mano nuotrauka ant durų pakabinta, kad tokio ir tokio neįleisti, vidun neinu. Nors ir galėčiau. Pinigų tai yra, nenubiednėčiau, faktas. Ir žmonės sunkiai pasmerktų, nes naktį garantuotai duos lietaus, kuomet jau dabar varvina iš dangaus. Bet aš neisiu, vis dėl tos pačios priežasties, nes nenoriu. Kai keliauji vienas, to užtenka. Kai gyveni vienas, to irgi užtenka. Mano vieta palapinėje, palapinės vieta pievoje. Apie tai net nediskutuotina. O kodėl per pusantros valandos taip niekur ir neišvažiavau iš tos vietos, sunku pasakyti. Nepanašu jai esant prakeiktai ar šalimais kam pasikorus iki manęs. Todėl paaiškinimas: "Tie pravažiuojantys gandonai nestojo, tai ir neišvažiavau" - ko gero būtų tiksliausias. "Tie pravažiuojantys prezervatyvai nestojo, todėl ir neišvažiavau" - skamba nesuprantamai, tad teatleidžia man valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šioje vietoje atskirai dar norėčiau paminėti japonų fūristus - totalūs gandonai. Išdrįsčiau jiems tai pasakyti į jų (siauras) akis? Ne. Kaip aš jiems tai pasakysiu, jie juk nestoja. Nuo šalikelės? Sakiau-šaukiau. Ne kartą ir ne du. Keista kad neatsiliepė. "Totalūs gandonai" - juk jų šaukiniai-vardai (rus. "kličkos, pozyvnye").

       Tiesa, arčiau autostopo vietos būta kiek kitos įstaigos - filmų nuomos-pardavimo salono. Pas mus tokie jau seniai išnykę, o čia yra ir klesti. Kas ir ką mūsuose pirks ar nuomosis, kai visą tai galima atsisiųsti? Durnių nėra ar bent jų neužtenka, kad toks verslas neštų pelną ir turtus. Čia gi kitaip. Pagal atvykstančią publiką ir tą faktą, kad salonas dirba visą parą, nesunku suprasti, jog ne tik animacinių filmų galima gauti, bet ir kai ko stipresnio. Anime - iš Japonijos kilęs animacijos stilius su savita veikėjų bei aplinkos estetika. Anime apima daugybę žanrų, tokių kaip veiksmo, nuotykių, komedijų, dramos, erotikos, siaubo, viduramžių fantastikos, mokslinės fantastikos. Yra salone ir ne anime - ant durų sukabintos mažai aprengtų merginų nuotraukos neduos meluoti. Tad manau pats laikas būtų man iš čia pasišalinti, kol iki galo ir visai dar nesutemo. To nepadarius, ko gero rizikuočiau sutikti bent vieną iš šešių anime žanro mėgėjų, o gal ir visus šešis iš karto - kiekvieną atskirai ar visus viename. Nesu visai tuom tikras ar esu tam pasiruošęs, bent jau šiame savo gyvenimo periode. Sutikti kurį nors iš šitų... Bishojo (jap. "graži mergaitė") - anime, kuriame vaizduojamos gražios mergaitės, moterys ir merginos. Bishonen (jap. "gražus berniukas") - anime, kuriame vaizduojami gražūs berniukai, vyrai ir vaikinai. Ecchi (jap. "atsitiktinė erotika") - anime, kuriame yra erotinio humoro. Hojo-ai/yuri (jap. "mergaičių meilė") - anime, kuriame vaizduojama meilė tarp merginų. Shonen-ai/yaoi (jap. "berniukų meilė") - anime, kuriame vaizduojama meilė tarp vaikinų. Hentai (jap. "nenormalumas, iškrypimas") - Vakaruose apibūdinantis pornografinio ir erotinio turinio anime, Japonijoje - ne tik anime. Brrr... O man dar vakarienę valgyti. Einu į kitą kelio pusę, man su tokiais visokiais mėgėjais ne pakeliui. Kitoje kelio pusėje - jokio anime. Ko tai ir tas viešbutis keistu pavadinimu "Hotel Zoo" ima atrodyti koks tai įtartinas. Gerai, kad ir nėjau ten.

       Jau įsikūrus žaliam namuke bei įsijungus telefoną, mane per jį pasiekia žinutė iš Lietuvos, klausinėjanti apie tai, ar jau patekau pas kitus mūsų mažuosius draugus (mmd). Jeigu klausia tik šiandien, reiškia vakar žinučių iš ten nebuvo. Ir kas čia tokia klausinėja? Žinutė iš Japonijos atsako, kad aha. Dar informuoja, kad šitie mmd prastai tranzuojasi, tai kad netaptų mūsų mažaisiais mmp (mūsų mažaisiais priešais). Bei duoda žinoti, jog einamuoju momentu esu žaliame namuke. "O kur dar galima būti vidury dienos" - taiklus pastebėjimas ir atsakymas vėl iš namų, kuomet jų siuntėjos dienos vidurys sutampa su mano-gavėjo vakaru. Taip, pagal Lietuvos laiką aš jau senokai nebegyvenu, ką čia beslėpti - demaskavo. Laikas šalintis sapnams. Naktį tai garantuotai lis - daug, gausiai ir ilgai. Per sunkūs debesys plaukia dangumi, per pilki. Bet tai dar bus - naktį, ir nebus taip baisu. Kur kas baisiau, blogiau ir šlapiau bus ryte. Bet tai dar irgi bus...

       Naktį lijo. Lyja ir ryte. Ką man daryti? Lietus Lietuvoj? Lietus (ne) Lietuvoj, lietus Japonijoj. Visur toks pats šlapias, bjaurus, šaltas ir nereikalingas. Draugais kelionėse mudu taip ir netapom, nors vilčių būta. Tribute to (liet. Duoklė kam): Lietui, mes kada nors gal ir tapsime draugais. Tiems linkėjimams iš pačio antro mano autostopo kelionės pasakojimo, į Nidą-Kaliningradą, bei 1999-ųjų metų pavasario. Vandens iš dangaus prikrito nemažai ir jis zaraza vis dar krenta, sunkiais lašais kapsėdamas ant manęs, pakuojančio daiktus, ant tų daiktų, nespėjančių sausais sulįsti į kuprinę ir ant kuprinės, visos jau ir taip šlapios. Devyniolikai metų be vieno mėnesio nuo tų dienų praėjus... Draugais mes taip ir netapome. Gerai čia mane apšlapino, su kaupu atlygino už visas tas nerūpestingas saulėtas dienas, lydėjusias šioje kelionėje. Ir nors ant palapinės dar iš vakaro buvau užmetęs papildomą vandens nepraleidžiantį brezentą, tai neišgelbėjo namo priekio, kuomet po galva gulėjusi kuprinė sušlapo ne tik pati, bet taip paskui ją padarė ir viduje buvę drabužiai. Dėl visko kaltas apsiausto, kuris beje irgi žalias, ilgio trūkumas. Reiks pagalvoti apie kitą ir naują, ilgesnį bei platesnį, ne pirmą kartą tokios problemos su juo. Tai bus džiaugsmo manyje gyvenančiam kankiniui, kadangi ilgesnis ir platesnis reiškia turbūt ir sunkesnį. Tai bus jam gramų papildomai nešti su savimi. Bet apie tai namie. O kol kas visą vandenį aplinkui surinkus ir viską išgręžus, troškulį numalšintų galėtų visas kupranugarių karavanas, savaitę ėjęs per dykumą ir vandens nematęs arba matęs jį tik savo kupranugariškuose sapnuose. Pasiimkit jį visą iš čia. Ačiū šitiems namams, eisim link kitų. Gal ne tokių šlapių.

       Beviltiškai bandau sušilti to filmų nuomos-pardavimo salono priemenėje. Sunkiai sekasi visam tokiam šlapiam bei permirkusiam po šlapios nakties ir šlapio rytinio pakavimosi, o dar tos devynios mažai apsirengusios merginos iš plakato ant durų mažai tepadeda. Ko gero nė vienos jų vardas nėra Marija ir nė vieną jų nuo akmens (plakato) nenužengs, ko prašoma ir tikimasi tokio pavadinimo Lietuvos estrados primadonos dainoje. Tik ten dainuojančios moteriškės meldžiama, kad Marija nenužengtų, o čia, keliautojo maldaujama, kad ji, ta ne Marija, nužengtų. Bet ne nuo akmens, o nuo plakato. Ir ne Lietuvoje, o Japonijoje. Sušilti reikia, kad įgauti prekinę išvaizdą, nes kiek žinau japonų vairuotojams nepatinka, kuomet juos stabdantis asmuo atrodo nelaimingas. Skaičiau apie tai, kad jei lyja ir oras prastas, Japonijos šalikelėje geriau nestovėti, nes tokie tipai vietiniams pasitikėjimo nekelia. Tik kaip būti laimingam stovint po lietumi? Eina jie po velnių, einu tranzuoti toks koks esu, kadangi nepanašu į tai, jog tas prakeiktas lietus artimiausiu laiku baigsis ar kada nors apskritai baigsis. O ir klientai, atvažiuojantys į tą neaiškios reputacijos kontorą, vis kaip tai įtariai nužvelgia mane, stovintį šalia tų merginų su bikiniais. Gal kokiu suteneriu laiko, iškabinusiu pasiūlą ant durų? O gal tai kokie Bishonen (jap. "gražus berniukas") anime mėgėjai, kad taip žiūri? Oi striuka man bus, oi striuka, jei koks Shonen-ai/yaoi (jap. "berniukų meilė") anime mėgėjas užsuks. Gal aš jau ir eisiu iš čia.

       Visi melavo, kas rašė ir sakė, jog blogam orui Japonijoje maišant, nieko nesutranzuosi ir niekur neišvažiuosi. Išvažiuoju gal ir nelabai greitai, bet išvažiuoju. Kažkur valanda stovėjimo prieš ką pagaunant šios šalies kelyje yra užskaitomas kaip geras bei padorus rezultatas, nepadarysiantis gėdos nė vienam autostopininkui - senam ar jaunam, kur nors tranzavusiam prieš tai ar darančiam tai pirmą kartą. Išvažiuoju - vis dar lyjant, prieš tai apsirengęs papildomą megztuką. Apsivilkęs, ne apsimovęs. Paveža kad ir netoli, užtat ten yra kavos. Kava Japonijoje kainuoja šimtą jenų, kas tėra trys ketvirtadaliai euro. Duodi monetą, gauni puodelį, daraisi kavą. Kur šiais laikais Lietuvoje rasite kavos už tokią kainą? Nebent iš pardavimo aparato, dar Hesburgeryje. Mus Briuselio ponai bei jų pakalikai Lietuvoje išmokė, eurą įvedę, kad kava turi kainuoti nesąmoningai daug. Laimė, ne visus išdresiravo, nors jų ir per mažai, kad ant tokių naują Lietuvą kas statytų. Netrukus po to, kai grįšiu namo, kavos kaina ir Hesburgeryje pasieks eurą, taip pabrangdama net trečdaliu. Tokie dalykai negali nedžiuginti, kuomet dar vienoje srityje aplenkiame, apdedame Japoniją. Japonija, laikykis! Kur tau iki mūsų, su tavo kava už septyniasdešimt penkis centus. Jūs atvažiuokit čia, pas mus, pagyventi. Tada ir pažiūrėsim, kurioje vietoje būsit pasaulio gyventojų ilgaamžiškumo lentelėse. Bet kol kas, kol aš pas jus, o ne jūs pas mus, kavą aš gersiu už vieną monetą. Susitarėm. Be kavos dar ten yra baltai ant žalio užrašyta Hiroshima ir papaišyti kokie tai du kringeliai. O, geras, matau jie sutampa su tais, kurie pakeverzoti ant mano turimo kartono lapo. Reiškia, neapgavo. Bet gal aš geriau tranzuosiu be lapų. Kam laikyti kokį tai kartoną prieš save, jei virš mano galvos ir taip parašyta kur aš važiuoju ar bent noriu nuvažiuoti - į Hirosimą. Yra norinčių prie manęs prisijungti bei mane ten nuvežti? Ir nors eilė tokių nesirikiuoja, bet jaučiu, kad tokių atsiras. Visada atsiranda, į Hirosimą tu važiuotum, ar į Žeimelį. Vilties išvažiuoti ir aistros keliauti pilnas, keliu kairę ranką į kelią - dar kartą ir vėl. Lietus baigėsi, kava sušildė. Ko man netranzuoti, ko man negyventi.

       Sustoja greitai, iki Hirosimos nenuveža. Iki jos dar lieka, ir visai ne kelio gabaliukas, o visas gabalas. Užtat pavėžina autostrada, kur vakar pabūti neteko ir gal mane joje jau pamiršo. Išlipus mokėjimo už kelius punkte šalia kokio tai miesto, nutinka trys nutikimai. Gal kitiems ir toje vietoje bei per tą laiką nutinka daugiau ir kitokių, tik ne man. Vienas - juokingas, antras - nemalonus, trečias - stebuklingas. Apie visus iš eilės. Perėjęs vieną kelio juostą, nieko nelaukęs imu tranzuoti. Ir tik už kiek laiko dašyla, kad laikau iškėlęs ne kairę ranką, o dešinę ir kad tranzuoju ne kelio šalikelėje, o to kelio vidury. Ups, atrodo susimaišiau biški-truputį, prisiminęs autostopą ta puse, kurioje esu įpratęs, išauklėtas ir apmokintas. Sakau ko tie vairuotojai savo veidais trankosi į mano ranką pro šalį pravažiuodami. Na, bet viskas baigiasi be aukų ir mėlynių, tai ir gerai - ne ilgiau kelių minučių, bet juokinga. Perėjęs dar vieną kelio juostą ir stabdydamas automobilius ten jau kaip priklauso, už kokio pusvalandžio sulaukiu mėlynųjų žmogeliukų vizito. Vėl jie, vėl be policijos, vėl su savo tomis kvailomis "džapan rūls" japoniškomis taisyklėmis. Kas dabar ne taip? Pasirodo, nors čia pravažiuojančiųjų greičiai ir yra lėtesni už einančiųjų (kaip kitaip, už kelių metrų teks mokėti už kelią), bet aš darau negerai ir pavojingai, todėl turiu eiti ana va ten prieš autostrados ženklą, čia likti negaliu. Kas per žmonės, įvažiavimo į autostradą ženklus susistatę ne tik keli kilometrai iki pačios autostrados, bet dar ir prieš mokėjimo punktus? Galiu nueiti ir pats, tačiau jie mane palydi, nepasitiki. O ten bėda, kuomet tarp sankryžos ir autostrados ženklo yra ne daugiau trijų metrų. Dar ta sankryža reguliuojama šviesoforo. Fantazijai pasireikšti vietos duota visai nedaug - penki žingsniai, todėl ir nemalonu. Bet paskui nemalonu seka stebuklinga, kuomet sustoja kažkas, sukęs į kairę man iš dešinės. Atrodytų iš beviltiškiausios vietos autostopui, kokia tik begali būti ar kokią tik begalima sugalvoti, išvažiuoju per minutę, dorai net rankos pakelti nespėjęs - stebuklas, ne kaip kitaip. Sustojęs pavežti seniukas sako - iki Hirosimos, atveža iki Hatsukaichi, kas lyg ir nėra pati Hirosima, bet kad jos priemiestis, tai faktas. Tiesa, pas tą dieduką mašinoje būta ilgos lazdos, nuo grindų iki lubų, kokią turi piemenys darbo vietoje arba išvarinėjantys blogąsias dvasias ne piemenys. Kad taip Frykiui per šoniukus ta lazda... Dar pas jį būta šaltos kavos, viena skardinė kurios atitenka ir man. Auksinė kokybė, nuostabi kava - taip parašyta ant jos, turbūt taip ir yra.

       Kaip pažinti vietą, kurioje prasideda eilinis Japonijos miestas-megapolis ar į tokį panašus? Ogi iš kelio elgesio, tam pasidalinant į dvi dalis - estakada į viršų bus ne į miestą, kelias-gatvė apačioje į tą miestą nuves. Ką daryti toje vietoje, kada eiti iki cento toli, naudotis visuomeniniu transportu už pinigus nenori, o vežti už dyką tokiu niekas neveš? Teisingai - daryti autostopą. Bet tranzuoti gatvėje ir dar ant šaligatvio? Klausyk, tau kas svarbiau - ar ką žmonės pagalvos, ar kad eiti dvidešimties kilometrų nereiks? Kadangi Japonijoje esu ne pirmą dieną, tai daryti tokių klaidų nesiruošiu, tranzuoju ant šaligatvio ir gatvėje. Ir ne iš miesto, o į miesto centrą. Puiku ir nuostabu, kuomet pasikalbėjus su savimi, sveikas protas įveikia ne tik nesveiką, bet dar ir manyje gyvenantį kankinį. Toks svetimšalio įžūlumas nelieka ilgai nepastebėtas vietinių, tad greitu laiku ir neilgai šaligatvį pamindžiojęs, esu nubaudžiamas sustojusia mašina. Malonūs žmonės - vyras ir moteris, ne tik kad atveža iki pačiame miesto centre esančio Hirosimos taikos parko, bet dar savo turėtą žemėlapį atiduoda. Nereikia ir negalima būti nuolankiems, kaip mokino Jėzus ar moko mokyklose - pasaulyje, kuris priklauso įžūliems. Eilinį kartą įsitikinu tuo, ką seniai jau žinojau. Tas, kuris gavęs į snukį atsuka kitą skruostą, kad gautų į snukį dar kartą, yra kvailys ir joks ne išminčius. Aš neleidau Hirosimai pasielgti su manimi kaip su manimi elgėsi Fukuoka ir Kitakyushu-Kietakiaušiai, tai ji ir netrankė man per skruostą. Pažadu ir antrojo savo skruosto, kuomet iš Hirosimos išsigaudinėsiu, neatsukti, į pirmą taip ir negavęs.

       Aštuonios valandos penkiolika minučių Hirosima sulaukia nelauktų rytinių svečių. Tai toks pulkininkas Polas Vorfildas Tibetsas jaunesnysis (angl. Paul Warfield Tibbets Jr.), pilotuojantis bombonešį "Enola Gay". Ar jis gėjus, norintis, kad tai sužinotų visi ir todėl taip užsirašęs ant savo lėktuvo? (angl. gay - pyderas, gėjus, homoseksualistas, kuris pats būdamas vyras, tratina vyrus arba duodasi jų tratinamas). Nefaktas. Lėktuvas taip pavadintas jo motinos vardu. Tai faktas. Ir jis ne vienas. Kartu su juo ir jo motina prieš kelias valandas iš Tianino salos Ramiajame vandenyne pakilo dar šeši lėktuvai. Apie septintą valandą ryto Japonijos išankstinio įspėjimo radarų sistema užfiksuoja jų priartėjimą prie pietinės šalies pakrantės, sukaukia sirenos, skelbiamas oro pavojų daugybėje miestų, tame tarpe ir Hirosimoje. Ne kartą taip buvo, visi įpratę. Dar už kiek laiko jau Hirosimos radaro operatorius nustato, kad artėjančių lėktuvų yra niekingai mažai - galimai ne daugiau trijų, ir oro pavojus atšaukiamas, apsiribojant standartiniu pranešimu per radiją, kad būtų protinga slėptis slėptuvėse. Taupydami kurą ir techniką, nedidelių grupių priešo bombonešių japonai neperiminėdavo. Tačiau šį sykį Tibetsas ne vienas, su savimi į lėktuvą pasiėmęs "Mažylį" (angl. "Little Boy", nemaišyti su liet. profesoriumi iš Kauno, vis ieškančiu, vis randančiu, ir vėl iš naujo ieškančiu Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo, prieš tai apdairiai ir gerai paslėpto senio Basanavičiaus). Žudikui priartėjus prie Hirosimos devynių kilometrų aukštyje, atominis, ne kaunietis "Mažylis" palieka bombų sektorių visiems laikams. Ei jūs ten, apačioje, pasiruošę priimti "dovanėlę" nuo Amerikos? Žudikas gi daro staigų posūkį ir kiek nusileidęs, skrenda nuo sprogimo epicentro. Bomba sprogsta pusės kilometro aukštyje virš miesto. Sprogimo galia - milžiniška. Praėjus minutei, žudiką paveja pirmoji sprogimo banga, sklindanti 335 m/s greičiu. Tibetsas lieka nenubaustas. Per kelis kilometrus atsilikęs vienas iš papildomų lėktuvų skraidino aparatūrą, skirtą sprogimo parametrams matuoti. Dar vienas bombonešis, nutolęs nuo nešėjo per kelias dešimtis kilometrų, turėjo fotografuoti patį sprogimą. Mirtį nešantis eksperimentas, ne kaip kitaip. Nors ir buvo teigiama, kad tik taip įmanoma priversti Japoniją kapituliuoti. Tokiu atveju kam reikėjo matuoti sprogimo parametrus ir fotografuoti kas iš to gavosi? Panašiau į tai, kad svarbiau buvo parodyti Tarybų Sąjungai ką amerikonai turi ir kas iš tiesų pasaulio šeimininkas. Ir jie parodė. Dar už kelių dienų parodys tai dar kartą, numesdami "Storulį" (angl. "Fat Man") ant piečiau esančio Nagasakio miesto. Turbūt norėjo patikslinti kuriuos tai duomenis, gautus iš pirmo bombardavimo. O šiaip, Japonija dar prieš bombų numetimą buvo sutikusi kapituliuoti, tiesa su viena sąlyga, kad šaliai bus paliktas imperatorius. Sąjungininkai su tuo nesutiko, nors vėliau, kai bombos jau buvo numestos ir besąlygiška kapituliacija paskelbta, nusileido šiam reikalavimui. Lygtai prieš tai kam nors būtų rūpėję, liks tas imperatorius, ar ne. Amerikonai rado puikią priežastį išbandyti savo atominius žaisliukus, suprasdami, kad greitu laiku tokia proga gali ir nebepasitaikyti. Juk jeigu japonai pasidavę, tai kaip vėliau likusiam pasauliui paaiškinsi tai, kodėl ant jų reikėjo numesti tai, kas buvo numesta. O dabar priežastis buvo - graži ir kilni - "kad pabaigti karą". Karą, kuris jau buvo baigtas. Kalendoriuose būta 1945-ųjų rugpjūčio 6-osios.

       Dvylika valandų keturiasdešimt penkios minutės Hirosima sulaukia dar vienų nelauktų, tik šį kartą jau popietinių svečių, apie kuriuos nepranešė jokia Japonijos išankstinio įspėjimo radarų sistema ir kurių nepastebėjo joks Hirosimos radaro operatorius. Turbūt praradę budrumą ir viską ar daug ką pamiršę, dvidešimt šešiems tūkstančiams penkiems šimtams dvidešimčiai dienų arba septyniasdešimt dviems metams septyniems mėnesiams vienai savaitei trims dienoms keturioms valandoms trisdešimčiai minučių nuo pulkininko Tibetso apsilankymo miesto apylinkėse praėjus. Istorija nieko nemoko. Lyg nelaimių šiam miestui dar būtų maža, nurodytu laiku jame išsilaipina Frykis, kuris nors ir skirtingai nuo pulkininko-žudiko jokių mažylių nemėtys bei nekaltų žmonių dešimtimis tūkstančių nežudys, nerimo sukelti tai gali. Skubu visus aplinkinius nuraminti, kad nežiūrint į tai, jog mieste jis ir užtruks kiek ilgiau, nei kad virš miesto užtruko amerikonas žudikas su savo motina, miestiečiams per daug nėra ko baimintis ar bijoti, o tuo labiau nuo jo slėptis. Bent jau kol jis po mano priežiūra ir mano kuprinėje. Kalendoriuose būta 2018-ųjų kovo 16-osios.

       Hirosima arba Hirošima (jap. Hiroshima-shi) išversta iš japonų kalbos reiškia plačią salą ir tai ne šiaip sau, miestui įsikūrus Oto upės deltoje. Seniai jis čia stovi, nuo tryliktojo amžiaus kažkur. Kur senamiestis - neklausiu, dar pagalvos kad tyčiojuosi. Kaip kad lygiai prieš du mėnesius ir dėl tos pačios priežasties Maltoje neklausinėjau kur jų "Žydrasis langas". Aš juk žinau kas jiems nutiko, kad nesąmonių klausinėčiau. Taikos parke apžiūriu viską, ką ten randu po atviru dangumi, ilgiau sustodamas prie buvusių pramonės ir prekybos rūmų pastato griuvėsių, paliktų tokiais, kokie liko po atominės bombos sprogimo. Nebent lavonus surinko, o daugiau viskas kaip buvę. Ir jeigu Dubajus Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra paminklas pinigams po atviru dangumi, tai Hirosima Japonijoje yra paminklas kvailumui - irgi po atviru ir po tuo pačiu dangumi. Pulkininkas žudikas niekada nesigailėjo to ką padaręs bei savo kalbose yra sakęs, kad jeigu reiktų, vėl padarytų tą patį. Atsakingas ne tas, kuris duoda komandą, o tas, kuris ją vykdo. Geriau jau jis būtų viščiukus kepęs kokiame Kentukyje pas save Amerikoje, kaip kad tai padarė kitas pulkininkas Harlandas Davidas Sandersas (angl. Colonel Harland David Sanders) su savo KFC, o ne bombardavęs Japoniją. Greitas maistas, jis gal irgi žudo, bet ne iš karto ir ne tokiais kiekiais.

       Dar kiek pasižvalgęs po miestą ir jį pafilmavęs, nieko nelaukdamas nusprendžiu jį palikti. Nors dangus virš Hirosimos šiandien ir giedras... Bet kas ten žino kiek ilgai. 1945-ųjų rugpjūčio 6-ąją jo irgi būta tokio paties ar panašaus, kas miestą ir pražudė, žvalgybiniams lėktuvams pranešus apie tai, kad skirtingai nei virš kitų dviejų taikinių - Nagasakio ir Kokuros, debesuotumas virš kurių didelis, dangus virš Hirosimos - švarut švarutėlis, tad, cituoju: "Bombarduokite pirmąjį taikinį". Kaip gerai, kad mūsų dienomis sprangi naikintuvų tyla užrakinta po žeme ir joks pulkininkas, su savo motina ar be jos, virš mūsų galvų praskristi neturėtų, iš mūsų palikdamas tik šlapią vietą. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kardiofonas. Kalėdinė eglutė. O rusiškas posakis "Job tvoju mat`" (liet. "Pi*au tavo motiną") garantuotai kilęs iš šių kraštų, čia dažnai tariamas kuomet Hirosimos gyventojai bei jų palikuonys atsimena amerikonų pulkininką, atskridusį pas juos savo motinos vardu pavadintu lėktuvu ir išžudžiusį nemažą jų tautos dalį - jų vaikus, tėvus, motinas, brolius, seseris, draugus. Laikas ir man dingti iš čia, kol Frykis ko nepridirbo. Keista tai, kad iki šiol iš manęs neatėmė filmavimo kameros ar bent nepalydėjo su ja iki senienų muziejaus. Na, bet kol tai neįvyko ir naudotis tokia seniena leidžia šalyje, iš kurios ši dabar jau seniena, bet kadaise buvusi naujiena kilusi, tai filmuosiu.

       Laikydamasis pažado neleisti Hirosimai iš manęs tyčiotis, tranzuoti iš jos imu netoli tenuėjęs bei radęs pirmą tinkamą vietą tam. Tai kas, kad tai praktiškai miesto centre. Užtat vietos sustoti daug ir greičiai nedideli, iš karto už šviesoforo. Taip, aš įžūlus. Nubauskite mane sustojusiu automobiliu. Lyg ir pribėga koks tai mėlynai aprengtas pilietis, nelabai suprantu ko jis nori, be to jau ir per vėlu - automobilis sustabdytas. Lengvai, paprastai, mažiau nei per penkiolika minučių. Tobulėjam. Už geros šimtinės kilometrų esantį Fukujamos (jap. Fukuyama-shi) miestą pasieksiu jau sutemus. Ne vienas, o su man sustojusiu bei mane vežusiu vairuotoju. Jaunuolis nei greitai spaudžia, nei McDonald's užeigoje šalia kelio ko nors nuperka. Tenka maitintis savo išgalėmis, bet tai jokia ne problema, kuomet ten patiekiami produktai ne ką brangesni nei pas mus. Apsiriboju paprastu sumuštiniu. Mums atvykus į visiškai tamsią Fukujamą, būti įžūliam man jau nebepavyks. Ką gi, eiti per miestą, tai eiti. Ne ant šaligatvio gi miegoti ir ne į viešbutį belstis. Gerą valandą eiti, kelis kartus sukant į šonines gatves ir vėl grįžtant iš jų į pagrindinę, vietos palapinei jose taip ir neradus. Nors vilčių būta ir sukiota ne šiaip sau. Užtat kaip džiaugiasi manyje gyvenantis kankinys, reiktų tai pamatyti ir išgirsti. Nors kriuksi turbūt ne jis, o Frykis. Kokią tai vietą pagaliau radęs, jos atsisakau, gal ir veltui tai darydamas, bet atsisakau. Ten voliojasi kokia tai išmesta sofa laukymėje, įtartina. Paskui dar bandau įsikurti tarp daugybės medžių, bet ir ta vieta kažkodėl ir kuo tai neįtinka. Galų gale nusprendžiu dar kartą pabūti įžūlus ir savo žalią namą statau netoli kito namo ir visai šalia kiemo, medžių ir krūmų pavėsy. Ne kieme juk. Taip, aš įžūlus. Nubauskite mane ramia nakvyne ir spalvotais sapnais.

       Jaučiu būsiu pasikarščiavęs, kuomet padėkojęs tiems namas, kuriuose praleidau šią naktį, pažadėjau susirasti kitus. Gali būti, kad sekančiai nakčiai kitų nebus ir geri bus tie patys. Su rytiniu autostopu totalus pravalas ir ablomas - gal todėl, kad šiandien šeštadienis, gal - kad devinta diena nesiskutęs, gal - kad vis dar be kaukės. Viso to užlinkimo priežastys neaiškios ir nesuprantamos, bent jau man. Pakeičiu net tris vietas, kurios nors ir neidealios, bet kiekviena sekanti vis geresnė už prieš tai buvusią. Bet kaip šnipštas, taip šnipštas. Ir kaip miestas, taip miestas. Namai šioje šalyje šalia gatvių-kelių retai kada baigiasi, nesibaigia jie ir kelyje "Route 2" tarp Fukujamos (jap. jau rašiau) ir Okajamos (jap. Okayama-shi). Galų gale trečioje vietoje stabdant ir pagaliau nebe ant šaligatvio, o prie įvažiavimo į poilsio aikštelę, prie manęs iš už nugaros prieina kokia tai maža moteriškė bei pakviečia eiti link jos automobilio, stovinčio kiek toliau. Normaliai sustoti jie niekaip negali ir tai jau ne pirmas kartas, kada esu "paimamas iš už užpakalio", kad ir kaip nepadoriai tai skambėtų. Eiti tai eiti, paskui moterį galima, ne į pasaulio kraštą juk. Automobilyje vaikas, ji pati - kinė, kitame telefono ragelio - vyras, kalbantis angliškai. Man viskas tinka. Tingėdamas aiškinti autostopo subtilybes ir dar telefonu, apsimetu kad viskas gerai, kuomet išleidžia sekančio kaimo traukinių stotyje. Taip bus paprasčiau. O pavežti, kad ir kelis kilometrus, juk pavežė reikiama kryptimi. Pirmyn, tai ne atgal, ačiū ir už tiek. Visokių baisybių prisiklausęs apie transporto kainas šioje šalyje, nusprendžiu jas patikrinti, grynai pažintiniais tikslais, kad jau išpuolė tokia proga. Bilietų pardavimo aparatų ekranai mirga-marga nuo hieroglifų ir jei visame tame jovale rasi užrašą "English", bus tau laimė. Aš randu, nors geriau būčiau neradęs, kadangi tai ką pamatau ekrane, verčia virsti iš koto. Už pusšimtį kilometrų jie ten nori pusšimčio eurų jenomis. Ir tikrai ne kokio grupinio bilieto klasei ar darbovietei būta, savaitgalio popietės išvykai su kolegomis ar draugais, o bilieto vienam ir paties paprasčiausio. Esu tikras, kad viską kaip priklauso suspaudžiau, prieš tai žalią mygtuką "English" atradęs. Kosmosas. O kadangi aš ne kosmonautas, tai nieko nelaukęs iš ten ir dingstu.

       Einu į kelią, nejučiomis paspartindamas žingsnius - jis visada mane supras, paguos ir ras sprendimą. Spartinti yra ko, sunerimti - irgi. Per tris dienas Japonijoje nuvažiavau keturis šimtus kilometrų. Liko šešios dienos be šitos, jau gerai įdienojusios, bei aštuoni šimtai kilometrų iki Tokijo važiuoti. Aritmetika paprasta ir nereikia būti protinguoju kurmiu, kad suprastum - jei taip ir toliau, į laiką aš netelpu. Kaime kamštis, tranzuosiu šalia degalinės vidury to kaimo ir jo kamščio. Eiti nebelabai kur, prisivaikščiojau. Dar yra šviesoforas, jo dėka pravažiuojantys galės apžiūrėti mane detaliau, jei liko dar tokių, kurie manęs neįsidėmėjo per tas kelias valandas, kurias trypčioju nuo ryto kelių kilometrų spinduliu. Ką gi, mes pradedam. Kuomet atrodo, jog bus sunku, iš tiesų būna lengva ir netikėtai greitai susistabdau vyruką, ne tik važiuojantį į Okajamą, bet nuvešiantį ten ir mane. Bent jau taip pažadėta. Miestas suprantu bus nemažas ir jei jame pradėti žaisti autostopą, arba dar blogiau - sugalvoti per jį eiti, šitos dienos, kuri ir taip jau netoli vidurdienio - neliks "migom" (liet. akimirksniu). Aš to noriu? Ne. Aš turiu pažįstamų draugų tame mieste? Irgi lygtais ne. Jame yra į ką žiūrėti? Labai tuom abejoju. Reiškia, į miestą man nereikia. Tai išsiaiškinom, tiek jau žinau ir dabar beliko padaryti taip, kad apie tai sužinotų ir mano vairuotojas. Bet kaip? Miestas artėja, galvoti reikia greitai. Jei smegenys dirbs lėtai, kentės kojos. Kad tik jos paskui nesugalvotų atkeršyti, nenešdamos manęs ten, kur jie sugalvos. Galvoti reikia greitai. Kankiny, užsičiaupk, o užsičiaupęs - galvoti netrukdyk!

       Sugalvojau - imsiu ir pritaikysiu šlango metodą. Rusų autostopininkų tarpe taip vadinamas ne visai sąžiningas (jų nuomone) reikalas, kuomet autostopininkas savo kelionės tikslą vienoje ar kitoje kelio atkarpoje pasiekia vairuotojui važiuojant jau nebe pakeliui, o ten, kur pageidauja bei nori pakeleivis. Tam pasiekti yra net keli man žinomi metodai, kartais tai pasiūlo pats vairuotojas. Jaučiu čia nepasiūlys. Graudi istorija apie tai, kad Okajamos mieste turiu priešų ir jie mane būtinai nužudys, jei tik pasirodysiu to miesto gatvėse - irgi netinka, kadangi vairuotojas nekalba angliškai, aš nekalbu japoniškai, o gestų kalba tai paaiškinti eitų nebent išsitraukus peilį arba šautuvą, tačiau tokiu atveju ko gero būčiau ne taip suprastas. Be to ir nepamenu kur šautuvą kuprinėje pasidėjęs. Prievartos taikyti irgi nesinori, kadangi tokiu atveju šlango metodas taptų tikrai negarbingas. Tada žemėlapyje susirandu pirmą rimtesnį pavadinimą jau už miesto ir parodęs jį vairuotojui, klausiu, ar jis negalėtų (nenorėtų, nesutiktų, nepageidautų) manęs ten nuvežti. Verksminga istorija apie tai, kad ten palaidoti mano proseneliai ir aš visą gyvenimą norėjau aplankyti jų kapus, kad padėti ant jų gėlių - nereikalinga. Šiandien šeštadienis, žmonės matomai ne visi ir ne visai turi kas veikti, tad jis sutinka mane pavežėti kiek tolėliau, iki už trisdešimties kilometrų (į vieną pusę, paskui jam tiek pat grįžti atgal) esančio kaimo, juokingu pavadinimu Bize. Bize, tai Bize. Svarbu, kad ne "pize" (liet. pizdiecas) man ir aš laimingas. Net jeigu ir yra kas negarbingo šiame šlango metode, aš to nematau. Galų gale ne viskas gyvenime turi būti sąžininga. Pagal mane tai viskas normaliai, bent jau kol nenaudojamas nei fizinis, nei moralinis smurtas. Galų gale geriau būti negarbingu šlangu, negu garbingu, bet kaip cucikas nusikalusiu... irgi šlangu, po ėjimo per eilinį niekada nesibaigiantį miestą. Kitokių čia ir nebūna. Toks mano pasirinkimas. Kadangi nei rusų autostopininkų su manimi automobilyje nėra, nei mano kūryba išversta į jų ar anglų kalbas, tai viliuosi, kad apie tokį mano šlangavimą toje tolimoje Japonijoje jie nieko taip ir nesužinos. Kas jiems papasakos? Džiaugiuosi vežamas, niūniuoju sau po nosimi rusiškai kažką panašaus į tai: "Kogda ja šlangoval"... Tribute to (liet. Duoklė kam): "Kogda ja bankoval" (liet. "Kada lošiau aš iš visko"). Michail Krug. Valdimirskij central. Kelias, jis juk irgi kaip kalėjimas, tai ko nepaniūniavus dainos apie tikrą kalėjimą, žodžius kiek pakeitus. Gal nesupyks vagių kriminalinis autoritetas Aleksandras Valentinovičius Severovas (rus. Saša Sever, nemaišyti su liet. dainorėliu Saša Song), kuriam ir apie kurį pagal niekieno taip ir nepatvirtintą, bet visiems žinomą versiją, daina buvo sukurta. Kad nesupyks jos atlikėjas Michailas Vladimirovičius Krugas, tai faktas, kadangi iš ano pasaulio nebepykstama. Todėl jis ir anas pasaulis. Todėl ir reikia skubėti ir suspėti supykti būnant šiame pasaulyje, kad paskui nereiktų gailėtis nesuspėjus supykti ant tų, kurie to buvo verti.

       Kelnės jau dabar pilnos iš laimės, o neužilgo bus pilnas ir skrandis, tik jau ne iš laimės, o iš "FamilyMart" parduotuvės, šalia kurios išleidžia paslaugusis japonas, sutaupęs ne vieną ir ne dvi mano gyvenimo valandas bei kaip reikiant jį palengvinęs. Bulkutė "Famima Bakery" kainuoja devyniasdešimt tris jenas, dar septynias - celofanas į kurį ji įpakuota. Kaina užrašyta ant produkto, septynių jenų nemokėti nėra galimybės. Dar šimtą jenų kainuoja kava, apie tai jau minėjau, kad šitam gėriui čia viena kaina visur, kur tik gali apsilankyti ne buržujus. Pasistiprinęs tranzuoti stoju iš karto už šviesoforo, praktiškai kieno tai namo kieme. O ką daryti? Gal nei išvarys, nei šunimis pjudys, juk kaip ne kaip Japonija, kultūra bei panašūs dalykėliai. Netrukus atsiranda vėl neturintis ką veikti pilietis-japonas arba ką veikti turintis mažai, užtat turintis automobilį. Su tokiais pakeliui. Tik šlango metodo šį kartą taikyti nereikia, jį pritaikys pats vairuotojas, veždamas ne ten kur man ir jam būtų pakeliui, o ten kur nori jis, kad parodytų vietines įžymybes. Kokių tai puodų gamyba, aplinkui žydinčios sakuros ir tradiciniai japoniški namai lenktais stogais. Japonija tokia japoniška, kokią dauguma mūsų įsivaizduoja gyvendami toli nuo jos ir niekada joje nebuvę, tik kažkada ir kažkur matę filmuose, nuotraukose ar atvirukuose. Kadangi vairuotojas nepanašus į jokį iškrypėlį, o be to mes ne Amerikoje, tai sutinku su juo padaryti šį "Wrong turn" (liet. "Posūkį ne ten"). Dėkui jam už šią ekskursiją, kuri galėjo būti ilgesnė, bet buvo trumpa mano paties noru ir pageidavimu.

       Sugrąžintas į kelią, tęsiu pasirodymą, darydamas jame tai, ką moku jame daryti geriausiai ir nepakartojamai - tranzuoti. Galbūt yra ar bent jau buvo ir geriau už mane tai mokančių daryti, bet kur jie dabar, to aš nežinau. Reiškia, aš pats geriausias, bent jau iš esančių šiame kaime (šioje Žemėje?). Neužilgo ir vėl esu "paimamas iš už užpakalio" (gal vertėtų rašyti "iš už nugaros", kas ne taip nepadoriai skamba), bet reikalo esmės nekeičia. Iki manęs atėjęs vairuotojas sako, kad jo automobilis besantis kiek tolėliau ir gal aš malonėčiau su juo paeiti kelis šimtus metrų. Į iškrypėlį jis irgi nepanašus, todėl kodėl gi ne, be problemų paeiti. Kuprinės mano nešti tai nereikia, aš pats nusinešiu. Niekas jos taip gerai nemoka nešti, kaip kad ją nešu aš. Tai visas mokslas ir menas. Be problemų ir toliau - mašina gera, autostrada gera, greitis geras, lekiam su vėjeliu ir kaip priklauso bachūrams. Tiksliau beveik be problemų, kadangi naujasis mano pažįstamas kaip suprantu (galėdamas klysti) nevengia žolytės patraukti ir kas yra girdėjęs isterišką juoką į bet kokią pasakytą frazę, mane supras. O kas negirdėjo, geriau niekada to ir neišgirsti. Artėjant Osakai - vienam didžiausių Japonijos megapolių, reikia sprendimo ką daryti toliau ir tą sprendimą priimti turi ne vairuotojas, ne Frykis, o aš - autostopininkas. Tuo labiau, kad kol kas mane vežantis automobilis ten nevažiuoja. Vairuotojas sako pilnai mane suprantantis ir kad autostopas reikalas sudėtingas. Iš kur jis tai žino? Matomai žolytės būta per daug. Aplinkui autostrados, autostrados, autostrados. Neišlipsi ten ir norėdamas, o išlipęs nelabai ką turėsi veikti ir neilgai - arba policija tau, arba tavęs nuskynimas ir vėlesnis grandymas nuo asfalto. Keičiasi autostradų numeriai, jos jungiasi ir vėl skiriasi, susigaudyti nelengva. Jaučiasi, kad artėjame prie vieno didžiausių Japonijos skruzdėlynų. Skambutis namo būtų per brangus, kad skambinti mamai ir klausti ką daryti. Atrodo, atėjo maksimalių išbandymų metas. Frykis nepadės, jis guminis, skirtingai nei mano smegenys.

       Išsilaipinu Itami mieste ir čia turiu tris pasirinkimus - arba važiuoti į dvidešimt kilometrų piečiau esančią Osaką (jap. Osaka-shi), su jos pustrečio milijono gyventojų, arba į keturiasdešimt kilometrų šiauriau esantį Kiotą (jap. Kyoto-shi) su jo pusantro milijono gyventojų, arba pasikarti ant tilto čia ir dabar. Miestų plotai neturi jokios reikšmės ir juos minėti beprasmiška - galiu lažintis, kad šiame daugiau nei pusšimčio kilometrų atstume nėra vietos kur šalia kelio nebūtų namų. Kiek pagalvojęs, trečią variantą atmetu. Mano pasirinkime tarp Osakos ir Kioto, nugali pastarasis. Jei tikėti legendomis ir mitais, tai Kiotui jau ne pirmą kartą taip sekasi ir pasiseka. Tik skirtingai nuo dabar, kuomet jo sėkmė yra tame, kad jį kažkas (aš) aplankys, anąkart sėkmė buvo tame, kad kažkas jo neaplankė. Norint tai sužinoti, reikia nusikelti į laikus, kuomet praeito amžiaus viduryje amerikonams renkantis Japonijos miestus ant kurių bus numestos atominės bombos, į mirtininkų sąrašus buvo patekę Hirosima, Kokura, Nigata ir senas šventyklų pilnas Kiotas. Būtent pastarąjį ir išgelbėjo Japonijos profesorius visai ne japoniška pavarde - Resichauzeris (angl. Edwin Oldfather Reischauer), kuris būdamas karinės žvalgybos ekspertu, įtikino savo viršininką, kad ko jau ko, bet Kioto naikinti nereikia. Grožis išgelbės pasaulį? O jei dar kultūra šalia, tai tikrai ne kitaip. Nors pats profesorius ir neigė tai, kad tai jis perkalbėjo gynybos ministrą išbraukti Kioto iš galimų mirtininkų sąrašo, ko pasekoje miestas taip ir nesulaukė pulkininko Polo Vorfildo Tibetso jaunesniojo su savo motina-lėktuvu ir "Mažyliu" (angl. "Little Boy"), kurių sulaukė Hirosima. Kaip kad nesulaukė Kiotas ir Čiarlio Svynio (angl. Charles W. Sweeney, nemaišyti su demonu-kirpėju Svyniu Todu) - be savo ar kieno nors kito motinos, užtat su "Storuliu" (angl. "Fat Man"), kurių sulaukė Nagasakis. Svečių ne kokių tai būta, po kurių apsilankymo neliko beveik nieko. Pagalvokim, juk kartais ir mus pačius aplanko tokie. Tam ne vienam mūsų užtektų prisiminti kad ir paskutinį uošvienės apsilankymą, kuri namus nusiaubė, šaukštelius pavogė, maistą suvalgė, tualetinį popierių išnešė, o va savo dukters-dukrelės taip ir neišsivežė. O profesorius turbūt išsigando to "ką pasakys Hirosimos ir Nagasakio miestuose gyvai sudegusių žmonių giminės ir artimieji". Todėl ir pasikuklino, kad tai visai ne jis išgelbėjo Kiotą, tuo pačiu bei netiesiogiai pasiųsdamas bombas į kitus du miestus. Ir kad visa tai tėra legenda, jog Kiotą išgelbėjo to miesto grožis ir jo kultūra. Važiuoju patikrinti. Kaip ne kaip tai pagrindinis Japonijos turizmo centras, kuriame be viso ko neršia dar ir UNESCO (liet. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija), miesto centrą įtraukusi į Pasaulio paveldo sąrašą. O ir pats miesto pavadinimas, reiškiantis "Sostinės miestą", turbūt kažką reiškia ir yra ne šiaip sau sugalvotas. Taigi, važiuojam tikrinti. Vežti yra pageidaujančių?

       Dar prieš atkakdamas į Japoniją žinojau, kad norint per ją važiuoti autostopu, durniuką įjunginėti teks. Žinojau, tačiau negalvojau kad tokį ir tiek kartų. O kaip kitaip šalyje su milijoniniais nesibaigiančiais miestais, kuomet tranzuoti esi priverstas (ir kas tave privertė?) tiesiog tų miestų gatvėse - ant šaligatvių, arba geriausiu atveju šalia kokių aikštelių, bet irgi gatvėse. Visa laimė, kad man, kaip sudegusio teatro artistui ir klounui, nėra sunku tą durniuką savyje pasiekti, atrasti bei parodyti jį visiems pravažiuojantiems. O gal ir įjunginėti nieko nereikia, iš veido matyti, iš kalbos girdėti. Galų gale koks skirtumas, juk ar taip ar taip aštuonių tūkstančių kilometrų spinduliu niekas manęs nepažįsta. Kaip ten bebūtų, bet ar tai į rolę puikiai įsijautęs, ar tikrąjį savo veidą parodęs, durniukas dar vienoje vietoje stabdydamas mieste, kad nuvažiuoti į kitą ir šalimais esantį miestą, ilgai netrunka automobilį pasigauti. Tai gal ne toks ir durniukas? Sunku angliškai nekalbančiam vairuotojui išaiškinti kur aš važiuoju, dar sunkiau tikėtis, kad iš darbo grįžtantis žmogus veš mane į ne taip ir arti esantį Kiotą. Šį kartą be šlangų. Tai būta gero žmogaus, ne tik pravežusio durniuką-mane apie dešimtį kilometrų tiesia gatve, bet dar ant trijų kartono lapų užrašiusio (nemaišyti su "ant trijų raidžių pasiuntusio") tris miestus, kuriuos buvau jam minėjęs - Kyoto, Nagoya ir Tokyo. Kaip supratau jie ten atmintinai miestų pavadinimų hieroglifais nežino, bet užtenka pažiūrėti į hieroglifą internete ir gali nupiešti, pakartotinai jau nežiūrėję. Aš tikrai ilgiau pieščiau. Nors, aš jų apskritai nepieščiau. Tačiau jis manė, kad su tokiais užrašais man bus lengviau. Būtinai parsivešiu namo tuos kartono lapus, dabar jau jų keturi. Apie ką kalbėti su vairuotoju, kad ir neilga kelionė neprailgtų, kuomet jis nemoka angliškai, o tu - japoniškai? Galima kad ir vardinti japoniškų automobilių markių pavadinimus, visus kiek žinai - taip ir laikas greičiau prabėgs, ir nejauki tyla neįsivyraus, ir japonas žinos, kad apie jo šalį žino "žmogus iš toli". Beje, informacija nežinantiems, tačiau žinoti norintiems - "Mazda" japoniškai tariama kaip "Madzda". O daugiau visi standartiškai, kaip ir pas mus. Kelionei pasibaigus, visas mano kūnas dėkingas. Kojos - už tai, kad joms nereikėjo eilinį kartą santykiauti su asfaltu bei drožti batų į jį ir šaligatvius, pečiai - kad jiems neteko laimė prisiminti kiek sveria kuprinė (po velnių, ko ji tiek daug sveria?), nugara - kad jai nebuvo reikalo po ta kuprine prakaituoti, liežuvis - kad jam nereikėjo negražiai kalbėti ir keiktis, atmintis - kad jai nereikėjo rinkti tų žodžių liežuviui, o viskam vadovaujanti ir viską skaičiuojanti galva - kad kelionės tikslas tapo dar arčiau, nei kad buvo prieš tai. Kad ir dešimčia kilometrų, bet arčiau. Nepatenkintas nebent kankinys, vis dar sutinkamas manyje, ir gyvenantis ne kuprinėje, o mano galvoje. "Taip, taip, aš dar atsiimsiu už tai" - girdėta giesmelė, ją žinau ir tuo tikiu. Tu būtinai man dar atkeršysi. Bla, bla ir dar kartą bla. Deja, tik ne šį kartą. Ach ir och, ar ne? Tik va kelias mudviejų laukia ilgas dar, ir šioje kelionėje, ir Dievas duos - dar kitose, taip kad bus dar tų progų. Neliūdėk, liūte!

       Toliau tranzuoti dar įdomiau, nors jau ir mažiau juokinga. Reikalas tas, kad temsta ir tuoj sutems, o kuomet tokiu paros metu autostopininkas atsiduria apsupty namų ir pastarąsias kelias valandas nematė nė vienos padorios vietos bent kiek tinkamos nakvynei, jis darosi piktas, irzlus ir nelaimingas. Todėl ne visai iki juokų, mano nuotaika būtent tokia ar netoli tokios. O įdomiau ne tik todėl, kad vis dar vos ne miesto centre tenka tai daryti-tranzuoti, bet dar ir dėl to, kad kartono lapą priešais save laikau tai darydamas-tranzuodamas. Kairę ranką keliu į kelią, dešine ranka prispaudęs prie savęs laikau lapą. Automobilių srautas didžiulis, bet kas tokio pavydėtų, ypač tie du, praeitų metų vasarą atsidūrę Suomijos užpoliarės kelyje iš Ivalo į Murmanską. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Keturiolikta dalis. Ačiū už autostopą. Šimtas devyniasdešimt penktas skyrius. Ranka kairė pavargsta, o daugiau... Man tai kas, aš ramus, nes kaip jau minėjau, nesunku būti ramiam, kuomet artimiausių aštuonių tūkstančių kilometrų spinduliu tavęs niekas nepažįsta. Ir kur dar jei ne tokioje vietoje gali ramiai sau pabūti durniuku, nesibaimindamas, kad kas pamatęs pasakys mamai, kad darbdavys sužinojęs atleis iš darbo, arba profesorius atims aukštojo mokslo baigimo diplomą. Taigi, mano ir kartono lapo nuotykiai tęsiasi. Ne tai, kad man jo labai reiktų ar bent kiek tikėčiau jo galia, jog tas užrašas "Kyoto" kaip tai paveiks pravažiuojančiuosius ir tik jo dėka tie supras, kad ne šiaip sau aplinkui degalinę trinuosi, o noriu į miestą, kuris ant kaktos ant kartono lapo užrašytas. Na, bet žmogus stengėsi, piešė ir turbūt būčiau paskutinis niekšas, jei neįvertinęs jo pastangų, visą tai išmesčiau, niekam to taip ir neparodęs. Aišku, parsivešiu namo, bet namie to tai tikrai niekas nesupras. Ne Panevėžio apylinkėse tranzuojant man tuos kartono lapus rodyti su Japonijos miestų pavadinimais, užrašytais japoniškais hieroglifais. Bachūriukai nuo Panevėžio, Šiaulių ar Pačeriaukštės gali to ir nesuprasti, o nesupratę ir sustoję, dar ir primušti. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Keturiolikta dalis. Ačiū už autostopą. Du šimtai tryliktas skyrius. Bet tai dar tik bus ir tai galbūt. O kol kas aš Japonijoje, kur visi supranta kas parašyta, nors gal ir ne visi žino kodėl tai prieš mane. Kad tik miestų nesumaišius, kartono lapai rankoje su manimi tai trys, dar vienas kuprinėje. Pasikartojam. Kyto - tai miestas, kuriame noriu sustoti ir kur planuoju kultūrintis. Nagoya - miestas jau už Kyoto, kuriame nei sustoti, nei kultūrintis nenoriu. Ir galų gale Tokyo - miestas labai toli, kuriame planuoju praleisti kelias savo gyvenimo dienas, tikiuosi ne paskutines.

       Beje, kad jau prakalbom apie bachūriukus, tai būtent tokie ir sustoja man. Ryškiai kai kam trūksta pramogų šį šeštadienio vakarą, kuomet jau beveik sutemę. Ir užveda juos būtent kartono lapas, kuomet stabtelėję šalia manęs jie susidomi kas aš toks ir kodėl ant manęs užrašyta "Kyoto". Gal su tatuiruote sumaišė, nes kaip minėjau jau prietema. O aš kvailys netikėjau, kad iš visos tos keverzonės bus kokia nauda. Na ir kvailys. Angliškai jie nors ir šneka, bet silpnai, užtat žino kelias įdomesnes frazes. Viena jų būtų tokia: "I have penis" (liet. "Aš turiu vyrišką lytinį organą"). Aš irgi turiu, bet tai pasakiau ne aš. O, tai jie pasirodo ne tik angliškai kalba, bet dar ir lotynišką žodį žino. Jau visai puikios nuotaikos būdamas (kada tokios spėjau patapti dabar jau nebepasakysiu) ir dar važiuodamas į kultūros pilną Kioto miestą, atsakau daugmaž taip: "I'm happy for your girlfriend" (liet. "Džiaugiuosi už tavo merginą"). Visa laimė, kad į šią mano frazę jis neatsako kažko panašaus į: "Oh man, but I do not have a girlfriend" (liet. "Žmogau, bet aš neturiu merginos"), kas mane priverstų kiek sunerimti prakalbus tokiomis temomis, o vietoj to ištraukia... Na ne, ne savo penį, o tik savo telefoną, kurio ekrane rodo merginos nuotrauką. Turbūt savo, arba mano siūlo. Mano nuotaika jau ne tai kad puiki, ji nuostabi. Prikolni bachūriukai, abiem ne daugiau nei po dvidešimt metų, vežantys savo "nuliova tačka" barzdotą ir dvigubai už juos vyresnį dėdę-keliautoją. Kad tik nenuvežtų kur nereikia. Bet nuveža kur reikia ir išleidžia prie pačios Kioto centrinės stoties. Dar paprašo bendros nuotraukos, kam sutrukdo policijos pareigūnas, kadangi sustota ten, kur sustoti negalima. Tai jie patraukia savo baltus prabangius ratus kiek toliau ir grįžę jau be jų, fotografuojasi su manimi - barzdotu dėde-keliautoju iš tolimų kraštų. Nusiskusti galėčiau, skustuvą turiu. Bet kam? Aš juk ne glamūrinis keliautojas ir mano veido oda neprivalo būti kaip kūdikio užpakaliukas. Jeigu nuotrauką rodys savo draugams, tėvams ar merginoms - aš nieko prieš. Bet jei įdės į kokį nepadorų internetinį puslapį - keršysiu. Gal reikėjo juos su Frykiu supažindinti? Tai nuotraukos būtų išėję, būtų kaip reikiant pasprogdinę internetą - Frykis tai moka ir sugeba.

       Tą vakarą tamsų ilgai dar klaidžioju visas toks benamis po Kiotą, stebėdamasis išpuoselėtu jo parku bei grožėdamasis žaliu šviečiančiu bokštu, kuris pasirodo visai ne nuo žemės augantis, o nuo kokio tai namo stogo. Susilieju su masėmis žmonių, užtvindžiusiais pagrindinę miesto gatvę. Juk šeštadienis, jis ir keliautojui šeštadienis. Klausausi gatvės muzikantų ir japoniškų jų melodijų. Surandu ir šventyklų kompleksą, kuris tokiu paros metu uždarytas, tai bus rytojui. Aišku, jei visa tai nemokamai. O jei mokama, tai tų šventyklų kieme mane matys taip, kaip Kiotas matė atominę bombą. Eina į pabaigą aštunta diena taip toli nuo namų. Keistas jausmas, kurį jau minėjau, kad taip toli nuo namų būdamas, visai apie tai negalvoji ir to nejauti, lyg būtum apie tai pamiršęs. Čia tai visai nesvarbu. Kultūra, žmonės neleidžia tau nė akimirkai pasijusti ne savu tarp jų. Aš nesakau, kad kitose šalyse mane kas labai skriaudė, žudė, mušė ir kankino, bet čia - prieš tai Pietų Korėjoje, o dabar ir Japonijoje, čia aš jaučiuosi neišpasakytai gerai. Tai super šalys, kuriose gal ir nėra labai į ką žiūrėti, užtat aplinka atperka viską. Net neįsivaizduoju kas negero galėtų čia atsitikti, ko reiktų saugotis ar bijoti. O dar čia kitoniškas autostopas - ne tai kad būtų lengvesnis ar sunkesnis, bet jis kitoks, kokio nebuvau sutikęs niekur kitur prieš tai. Ir Frykiui čia patinka, kadangi skirtingai nei arabiškose šalyse, čia jis nėra persekiojamas vien už tai, kad yra kiaulė. Ir darbo čia jam jokio - nei naktimis nuo ko saugoti, nei nuo šunų ginti. Jokių tokių nesąmonių čia nėra.

       O va su nakvyne Kiote tai taip, kad apėjęs bei apžiūrėjęs visą išpuoselėtą centrinį miesto parką ir nieko geriau neradęs, kursiuosi jaučiu kokių tai krūmų sudarytame stačiakampyje. O kur dar man eiti ir ko ieškoti ar ką geresnio rasti, kada laikas jau visai netoli vidurnakčio ir aplinkui jį? Japonijoje aš apskritai nepratęs taip vėlai eiti miegoti. Ne į Kioto Giono rajone esantį geišų (jap. geisha - "menininkė", tiksliau gei - menas + sha - žmogus) kvartalą nakčiai juk pasiduoti. Sklando gandai, kad užsieniečiams praleisti vakarą su geiša nėra paprasta - reikia turėti ne tik pinigų daug pinigų, bet dar rekomendacijas, kurių nei aš, nei Frykis šį kartą deja neturėjome. O jei nėra rekomendacijų, tai nebus jums ir geišų, ponai. Ne šiaip sau ir pats žodis geiša dažnai siejamas su seniausios profesijos atstovėmis prostitutėmis. Toks požiūris bei supratimas išlikęs ir iki mūsų dienų. Nors linija, skirianti šių dviejų profesijų atstoves yra gan plona-plonoka, Japonijos geiša turi ilgą ir garbingą istoriją. Hmmm. Lyg prostitutė turėtų trumpesnę istoriją, gal tik ne tiek garbingą. Prieš Edo periodą (metai 1603-1868) išvis nebuvo ryškaus skirtumo tarp "menininkės" ir prostitutės. Galima būtų pagalvoti, kad dabar toks skirtumas yra, Japonija ir jos geišos čia visai ne prie ko. Šiais laikais situacija su geišomis apskritai sunki (apgailėtina), kuomet nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos geišų Japonijoje nuolat bei sparčiai mažėja. Hmmm. Gal nemažai jų žuvo Hirosimoje, sudegę pragaro atominiame karštyje? Mano žiniomis, Gione jų tėra apie pusantro šimto (pats netikrinau), dvidešimt iš kurių yra vadinamosios maiko - mokinės (to irgi asmeniškai netikrinau, o Frykis jei ir tikrino, tai man neišsidavė). Pati geišų veikla nebėra populiari, kadangi merginos, besimokydamos tokiose geišų mokyklose, praranda nekaltybę laisvę ir yra griežtai kontroliuojamos. Girdi, Fryki (Frykai), problemos su geišomis, nebus geišų. Dar kaip tyčia leidimų bei rekomendacijų iš namų nepasiėmėme, o pas ką tokias gauti Kioto gatvėse - neaišku. Paskutinį kartą taip neaišku ką daryti man buvo dieną, kurią gimiau.

       Taigi, nors laisvo elgesio geišų su jų lovomis ir nebus, bet miegoti tai kažkur reikia. Su tuo iš krūmų sudarytu stačiakampiu viskas būtų lyg ir nieko, bet jis labai jau parko centre. Palapinei vietos gal ir užtektų, bet tuomet visi prabėgantys ir praeinantys žinos, jog parke yra svečių. Takas visai šalia ir net dešimtą valandą vakaro jis pakankamai judrus, tai kas bus ryte, kuomet miestiečiai išbėgs palakstyti, atspėti nesunku. Todėl kilimėlis ant žemės, kuprinė po galva, pats į miegmaišį ir ant kilimėlio. Dangus giedras ir turbūt nelis, lauke nešalta ir niekas nesušals, taip bus paprasčiau. Prisispaudęs prie vieno iš krūmų, sakau labanakt ir tuoj pasišalinsiu į sapnų karalystę. Perbrautą palapinės ženklą mačiau, palapinintis čia negalima. Perbraukto miegmaišio ženklo ten nebuvo, reiškia taip galima. Vieta tikrai nebloga ir norint mane atrasti, reiktų specialiai persisverti per iš visų keturių pusių augančius krūmus, aukščio sulig trečdaliu manęs. Kas tai darys ir kam to reikėtų, to sugalvoti aš negaliu - neužtenka fantazijos tam tokioje šalyje kaip Japonija. Palapinėje aišku būtų geriau, kadangi prie patogumų greitai priprantama, bet prisiminęs laikus, kuomet kitaip ir nemiegodavome kaip tik taip kaip dabar, ramus išeinu ten kur žadėjęs - į sapnų karalystę. Dienos būta nelengvos, manęs ten jau seniai laukia ir netrukus priima. Ačiū tau, rami ir nepakartojama tekančios saulės šalie už visą tą atmosferą, kurioje laikai apgaubusi keliautoją ir jo nepaleidi - nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto, eitų jis tavo gatvėmis ir keliais, ar miegotų po tavo krūmais.

       Miegota ramiai, keltasi anksti. Tą rytą aš be palapinės ir ne palapinėje, tad tekančiai saulei tekančios saulės šalyje visai nesunku mane pasiekti bei mano dėmesį į save atkreipti. Grrr... Išjunkit kas nors tą geltoną lempą danguje, negailestingai spiginančią man į akis. Bet jungtuko nėra, aš ne namie. Pusė šešių per krūmų viršūnes jos spinduliai atranda mane, prieš šešias aš jau pasiruošęs eiti. Ačiū šitiems namams - be stogo, eisim į kitus - gal su juo. Ne palapinėje miegoti galima, bet man labiau patinka miegoti ten. Pažadėti to sekančių namų - neprašau, jie ir patys žinos kas man patinka. Gal ir stogas juose bus. Prunus lannesiana 'Sphaerantha' - po tokiu augalu padėjus galvą šią naktį miegota, apie ką yra lentelė iš kitos pusės, vakar kurios nė nemačiau. Tai vyšnių medis, žydės balandį-gegužę. Aš nors ir ne Monika, bet Andriaus Kaniavos dainos žodžiai šmėsteli galvoje apie tai, kad tik Monika laukia medžių žydėjimo, viso pasaulio sunusišnekėjimo. O kol kas manęs laukia Kioto šventyklos, bet prieš tai - popierinis puodelis gardžios kavos, kurios man būtinai įpils Lawsonas miesto centre. Lawsonas visada įpila ir nėra dar taip buvę, kad neįpiltų. Ir keturi pyragėliai, su sviestu. Tokių va gardžių, nors ir kuklių bei paprastų keliautojo pusryčių tą rytą būta, niekieno ir niekur neįskaičiuotų. Dar toks pastebėjimas, kavą geriant, kad vakar vakaro tamsoje gražiai bei magiškai švietęs žalias bokštas, šiandien tėra baltas stulpas, visai neįdomus. Taip kad pagal liaudies išmintį - prie tamsos būna ne tik daugiau drąsos su moterimi, bet ir grožio Kioto mieste. Atminkite tai, kai būsite čia ir be moters.

       Ir vis dėlto senis Resichauzeris nei melavo, nei skiedė, kada prieš daug metų kitoje Ramiojo vandenyno pusėje esančiuose Pentagono žudikų kabinetuose įrodinėjo, kad ant ko jau ko, bet ant Kioto atominių bombų mėtyti nereikėtų. Tai iš tiesų šventyklų pilnas miestas, kaip kad jis ir sakė, kur iš tiesų yra į ką žiūrėti. Tikrai. Ir visa tai pačiame miesto centre. Vakar uždaryti masyvūs vartai, šiandien atviri. Pinigų niekas neima. Gal niekad neima, gal tik sekmadieniais. Frykis kieme sutinka drakoną, besispjaudantį ne ugnimi, o vandeniu - paprastu ir ne ugniniu. Nejaugi drakonams taip dera? O gal čia koks netikras drakonas, o drakonas-iškrypėlis? Prirakinęs kuprinę kaip cūcą (liet. šunį) pririšęs, pats einu šventyklos vidun. Ir nors parašyta, kad už paliktus daiktus niekas neatsako, Frykio šalimais kuprinės nerišu - juk čia šimtmečius menanti šventovė, kas ir ką vogs. O ir čigonų, tarp kurių anot liaudies išminties vagių irgi pasitaiko, šioje šalyje matyti neteko. Kokia juokinga išmintis, kad tarp vagių irgi vagių pasitaiko. Panašiai kaip pas arabus ir jų islamą, šventykloje visi be batų, o sėdima ar klūpima ant grindų. Galima ir stovėti. Atsigulti nei pats bandžiau, nei gulinčių mačiau. Pas arabus tokių pasitaiko. Skirtingai nei pas arabus ir jų islamą, šventykloje pilna grožio. Kaip pas mus. Pasėdėjęs šalia labai seno medžio bei ant stiprybės išgėręs vitamino C, prisimenu tai, kas iškalta akmenyje mano mylimam-mylimiausiam mieste: "1812 m. prasidėjus Prancūzijos ir Rusijos karui Lietuvos didikai puoselėdami viltį atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, stojo į Napoleono pusę ir aktyviai dalyvavo kare. Mykolas Tiškevičius, remiamas tėvo Juozapo Ignoto Tiškevičiaus, Biržuose iš valstiečių suorganizavo lietuviškąjį 17-ąjį ulonų pulką. Napoleonas jį paskyrė šio pulko pulkininku, apdovanodamas Garbės legiono ordinu. Į karą išjojusiems vyrams atminti miestelėnai šventoriaus pakraštyje pasodino šį ąžuoliuką". Pamatytumėte jūs dabar tą "ąžuoliuką"... Nuvažiuokit ir pamatysit, jis vis dar yra. Net jei daugiau niekur tame mieste ir neisit, išlipus autobusų stotyje toli eiti nereiks - užteks pereiti gatvę ir už kelių metrų po kaire bus tas "ąžuoliukas". Visada kelionėse jį prisimenu, jis man dažnai prieš akis. Norėčiau būti palaidotas po juo, nors tai ir neįmanoma.

       Fotoaparatui vis dar fotografuojant, bet darysiančiam tai jau nebeilgai dėl besibaigiančių energijos resursų, kaip išmanydamas privalau saugoti telefono energijos resursus. Ne todėl, kad jiems pasibaigus likčiau be ryšio, o todėl, kad tokiu atveju prarasčiau galimybę saugoti vaizdus bent kiek patikimesnėje ir visiems labiau prieinamoje vietoje nei mano galva. Aišku dar yra video kamera, kurios kaip nebūtų keista iki šiol iš manęs neatėmė vietinių technikos muziejų darbuotojai, bet ir jos turimi energijos resursai senka bei kiek mačiau yra visai ant ribos. Filmuoju aš juk ne tik tai kas aplinkui gražu, kitoniška bei nematyta, bet dar ir autostopininko nūdieną ir jo buitį. Čia aš link ko suku? Kad esu asilas, neapsirūpinęs namuose perėjimu tarp skirtingų elektros sistemų? Ar kad esu užsispyręs asilas, kuris neapsirūpinęs namuose perėjimu tarp skirtingų elektros sistemų, tokio nepirks iš principo, kadangi apie tai reikėjo galvoti namuose? Nei viena, nei kita. Reikalas tas, kad turiu detalų aprašymą kaip išsigauti iš Kioto į degalinę autostradoje, bet tas aprašymas telefone. Ten keli punktai, su aprašymu kuriuo priemiestiniu traukiniu iš miesto išvažiuoti ir kiek bei į kurią pusę eiti nuvažiavus į priemiesčius. Jei viso to skaitymui laikysiu įjungtą telefoną, jis ilgai netrauks. Bingo, sugalvojau, reikia visą tą tekstą persirašyti ant balto popieriaus lapo. Būtent tai ir darau, kultūrintis Kioto mieste baigęs, pasišventinęs ir besiruošiantis iš miesto pasišalinti. Tekstas anglų kalba, seniai nesu tokio rašęs. Viskas, rašliava baigta, laikas vykdyti. Pirmas punktas skamba taip: "Take the JR line eastwards from Kyoto St to Otsu" ir čia nieko sudėtingo - sumoki kokį pusantro euro jenomis ir sulaukęs priemiestinio traukinuko, išvažiuoji. Mėgstančioji pasikankinti mano dalis ne visai supranta, kodėl vietoje galimybės eiti neaišku į kurią pusę ir neaišku kiek kilometrų su aišku kiek (daug) sveriančia kuprine, aš kažkam tai dalinu pinigus, atiduodamas lygioje vietoje du šimtus jenų. Viso gero, Kiote arba Kyoto!

       Tolimesnė aprašymo kaip pasiekti "Otsu SA" degalinę dalis nepasirodo tokia aiški, tad kelią randu tik iš antro karto bei kiek per aplinkui. Tada maniau, kad aprašymas netikslus, dabar žinau, kad pats kaltas, jog nepasukau į dešinę. Na, bet viskas baigėsi be aukų ir gerai, o be to ir vaikščioti ten netoli. O kam reikės, žinokite: "In Otsu, exit the station at the north exit, turn right and walk until the first crossroads with traffic lights. There turn right again and walk straight for 10 minutes. Before you see the motorway bridge crossing your street theres a mound with stairs that leads up to the motorway (Meishin Expy) and directly to the service area.". Na ir pasakykite jūs man kas ir kur čia gali būti neaiškaus? Dabar, kai tai rašau, man irgi net ir labai aišku - gal todėl, kad sėdžiu minkštame krėsle, iš kurio viskas atrodo daug paprasčiau. Šiaip ar taip, tada, ne minkštame krėsle sėdėdamas, pagaliau radęs žinutėje minimus aukštus laiptus, nors kiek ir kitu keliu iki jų atėjęs, bei jais pakilęs, tiesiu taikymu patenku į autostopininkų skaistyklą - degalinę, esančią šalia autostopininkų rojaus - autostrados. Viskas ir visai kaip pas Dievą užanty - nori į rojų, būk mielas ir praeik skaistyklą. Pati gi degalinė yra ant kalno, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai į Bivos ežerą, didžiausią gėlavandenį ežerą Japonijoje. Užteks vaizdų, einu prie reikalo. Pasimokęs iš klaidų, šį kartą jau nebestabdau automobilių degalinės išvažiavime, darydamas taip toliau nuo jo, kur dalis automobilių parkuojasi, o išvažiuojantys - išvažiuoja. Dar prieš pradėdamas kilnoti ranką sutinku japoną, važiuojantį autostopu ieškoti darbo Tokijuje. Geras, reiškia ir vietinių autostopininkų čia pasitaiko. Tačiau jo naudojama autostopo technika man visai nepriimtina, kuomet vaikštoma po degalinę ir klausinėjama vairuotojų. Kurį iš vakar gautų kartono lapų rodyti - Nagoya ar Tokyo? Būčiau sadistas, rodyčiau pirmąjį pavadinimą, ko pasekoje atvežtas į trečią pagal dydį Japonijos miestą, ilgai to nepamirščiau. Būčiau optimistas, rodyčiau antrąjį pavadinimą, nes tik optimistas gali tikėtis gauti automobilį į miestą, esantį už keturių šimtų kilometrų. Kadangi nesu nei sadistas, nei optimistas, tai nerodysiu nė vieno. Tranzuoju paprastai, kaip esu įpratęs, "bez pontov" (liet. be jokių išsidirbinėjimų). Pravažiuoja kažką susišaudęs japonas. Tegul eina (važiuoja) jis po velnių. Už kokių penkiolikos minučių sėdžiu geltoname automobilyje, vežančiame ir važiuojančiame į... Tokijų. Ir nebūk tu žmogau optimistu po tokių nesąmonių, kurias mums pateikia gyvenimas.

       To garso aš nesumaišyčiau su jokiu kitu garsu, iš esančių šioje Žemėje ir jį atskirčiau iš tūkstančio kitų. Aš net norėčiau, kad būtent šis garsas skambėtų per mano laidotuves, vietoj visų tų beprasmių ir nieko vertų kalbų apie tai, koks velionis buvo geras ar blogas, ką jis pasiekė ir ko pasiekti nespėjo bei koks neteisingas ir žiaurus Dievas ir gyvenimas, taip anksti paėmę velionį iš ne velionių tarpo. Todėl kuomet vaikštinėdamas po degalinę išgirstu kriuksėjimą, pirma mintis - Frykis iškrito iš kuprinytės. Kriu... Apsidairau aplinkui, patikrinu - "ložnaja trevoga" (liet. klaidingas pavojaus signalas). Frykis vietoje - užsegtas ir saugus. Šioje kelionėje jis gyvena ne kuprinėje, kaip įprastai, o mažoje kuprinytėje, kuri skirtingai nei kuprinė, visada su manimi. Kad ir šįkart, kuomet ilgame kelyje iki Japonijos sostinės vairuotojui jau antrą kartą sustojus poilsio, mano kuprinė liko jo mašinoje, o aš, Frykis ir mažoji kuprinytė išėjom pasivaikščioti. Ir vėl tas garsas... Kriu-kriu-kriu... Jis man primena laikus, kai aš ir jis buvome ne vieni, aš - su ja, o Frykis - su Fryke. Ir nors dabar visi mes nebe savo vietose, kaip kad buvo sugalvota, bet Frykis tikrai neiškrito. Pagaliau pamatau to garso šaltinį, tiksliau - daug šaltinių, sklindančių iš pačioje apatinėje lentynoje sustatytų Frykio giminaičių. Jos aišku ne pačios ten kriuksi, jas kriuksina būrelis vaikų-snarglių, atvirai siunčiančių tolyn savo tėvus, kuomet tokį grožį ir džiaugsmą radusius, tie bando vesti juos laukan be jų. Visos tos guminės kiaulės ne tai kad būtų lyg du vandens lašai panašios į manąją, bet kad labai netoli nuo to - tai faktas. Gal net nuo vieno ir to paties konvejerio, tik kokiam gamyklos darbuotojui Kinijoje sumaišius spalvas ar vietoj dažų paleidus savo ar kolegos šlapimą, o paskui dar ant to kas gavosi pašokinėjus, gavosi tai, kas gavosi. Kiaulės tos kiek stambesnės ir... Jos geltonos. Aukso spalvos. Arba tekančios saulės spalvos, iš tekančios saulės šalies. Tokias ne Japonijos užkampyje pardavinėti, o aukso mieste Dubajuje stumdyti. Ir kriuksi kiek kitaip, bet irgi kriuksi. Todėl vien nuotrauka neapsiriboju, nors tokių minčių pradžioje ir būta, vieną ar tai nupirkdamas (jam), ar tai nusipirkdamas (sau). Kartais man atrodo, kad jokio Frykio apskritai nėra, o tai kas yra - mano paties guminė kopija. Paimčiau ir daugiau jų, bet katastrofiškai trūksta vietos. Ne iš paskos gi man jas po Japoniją vedžiotis likusias penkias dienas be šios. Jau taip esu "žmogus su gumine kiaule", o dabar dar būsiu ir "žmogus su gumine kiaule ir tos guminės kiaulės draugu, kuris irgi guminis". Sutikite - skamba ne kaip ir ko gero ne vieną daktarą sudomintų, gydantį galvas ar analizuojantį kas vienoje ar kitoje jų dedasi. O jei dar prisiminus molinį kiauliuką, kuris minimas retai ir rodosi nedažnai, bet visada su manimi, kadangi talismanas (beje, sugebantis įveikti net sultonų kliūtis ir patekti į kraštus, kiaulėms kur uždrausta), tai atvejis taptų "itin įdomus" (rus. "interesnejšij").

       Pilkam ir geltonam linksma. Jie abu guminiai ir abu kriuksintys. Abu apie kažką savo. Abu pagaminti Kinijoje ir abu keliausiantys į Lietuvą - vienam ten gyvenant pastoviai, kitam niekada ten dar nebuvus. O man kaip tai taip: "To, što pusto teper`, ni pro to razgovor. Vdrug zametil ja - nas bylo dvoe..." (liet. "Tai, kad tuščia dabar, ne apie tai kalba. Staiga pastebėjau aš - mūsų buvo du (mes buvom dviese) ...") - niūniuodamas sau po nosimi žodžius iš vienos svarbiausių Vladimiro Vysockio dainų jo kūryboje, aiškiai suvokiu ir suprantu - mane išdavė. Japonijoje lieku vienas, Frykiui susiradus naują draugą - geltoną, auksinį, panašų į jį. Juk kur du yra, trečias retai kada būna reikalingas. Jei manimi netikite, prisiminkite kaip ir kiek buvote reikalingas žmonai ar draugei, jai į namus parsivedus kitą vyriškį. Ir visa tai po to, ką aš dėl jo padariau. Bet kiaulė turbūt nebūtų kiaulė, jei elgtųsi ne kiauliškai. Todėl ji ir kiaulė. Kelias bėga link Tokijo, kažkur šone po kaire lieka žiemos olimpinis miestas Nagano, tolumoje tai išnyra, tai vėl pradingsta Japonijos nacionalinis simbolis ir pasididžiavimas - Fudzijamos arba Fudži (jap. Fuji-san) kalnas. Kaip jis man primena Ararato kalną, praktiškai vienas prie vieno vaizdas. Paskutinį kartą matydamas Araratą Armėnijoje, norėjau nusišauti. Bent jau iš solidarumo su armėnų tauta, suprasdamas ką reiškia matyti nacionalinį šalies kalną ir simbolį, esantį kitos šalies teritorijoje. Čia nusišauti noriu dėl kitko, bet irgi noriu. Gaila, kad šautuvas taip giliai kuprinėje. O jei jo pradėti ieškoti, tai per tą laiką kol rasiu, ir noras toks praeis. Taip ir važiuojam, taip ir artėjam. Paties Tokijo jau neprivažiuosiu šį vakarą, kadangi daug laiko suryja kamštis. Išleidžia mane degalinėje, jau sutemus. Vairuotojas lankstosi ir lankstosi, dėkodamas kad važiavau su juo. Net nejauku kaip tai palieka. Prašom, nėra už ką. Bet labiau ačiū, nes už ką yra.

       Tokijas yra ne toks miestas, kurį pasiekęs pamatytum atitinkamą lentelę su užrašu, kad va čia prasideda miestas ir tu jau tikrai Tokijuje. To tikrai nebus. Niekas nežino nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi ir ar baigiasi apskritai. O juk viskas taip nekaltai prasidėjo - nuo mažo žvejų kaimo, vadinto Edo. Kaimui augant ir virstant miestu - tais laikais ne tik vienu didžiausiu Japonijoje, bet ir pasaulyje, kuriame gyventojų skaičius lenkė milijoną snukių, jis tapo de facto šalies sostine, nepaisant to, kad imperatorius gyveno Kiote. Ir tik XIX-ojo amžiaus antroje pusėje iš Kioto į Edą buvo perkelta Japonijos imperatoriaus rezidencija, o pats miestas pervadintas Tokijumi - Rytų sostine, t. y. esančia į rytus nuo ankstesnės sostinės Kioto. Ilgai kėlėsi, aš atvažiavau greičiau. Tai ir dabar man sako (kai lankstytis prieš mane ir man baigiasi), kad realiai čia jau Tokijas, iki kurio centro ne mažiau trijų dešimčių kilometrų. Ok, galvosim ir spręsim rytoj. Bet ko lankstytis? Aš nors ir iš to paties Kioto kėliausi kaip ir imperatorius, bet juk ne jis esu. Turbūt čia taip priimta ir jei pas arabus keliautojas yra svečias nuo Dievo, tai čia gal svečias nuo Imperatoriaus?

       Žmogus, vienoje iš Vakarų Europos degalinių markeriu užrašęs frazę "The road is a prison" (liet. "Kelias - tai kalėjimas"), kurią kažkada skaičiau, turbūt buvo visai joks ne filosofas, omenyje turėjęs žmogaus sielos būseną ar kokią gilią mintį apie kažką didingo ir aukšto. Jau greičiau jo būta pragmatiko, kadaise besilankiusio Japonijoje, kur ši frazė įgauną tiesioginę reikšmę, kuomet išeiti iš degalinės yra labai mažai šansų. Bent jau iš šitos. Viskas užtverta ir užbarikaduota. Aš suprantu uždarytus kelius į autostradą, kad niekas į ją nemokamai nevažiuotų iš kur nepriklauso. Bet kam užtverti šlaitą šalia degalinės trijų metrų aukščio tvora? Ar kad mašinos kas neatsineštų ant pečių ir paskui su ja autostrada nevažiuotų nesusimokėjęs? Tas japonų pomėgis viską užtverti ir aptverti mane veda iš proto, bet matomai ir čia tos jų "džapan rūls". Labai norėdamas per vieną iš vietų galėčiau šokti žemyn, rizikuodamas susitrenkti galvą, kojas, rankas, o gal net ir ką rimčiau, tačiau sugrįžti atgal į degalinę jau nebegalėčiau niekaip. O nebūdamas joje, kaip aš pasieksiu kažką bent kiek panašesnio į Tokijų, nei kad yra dabar nieko panašaus? Ne, šitas variantas netinka. Bėda ta, kad degalinėje praktiškai nėra kur miegoti. Nebent eiti į prieš tai apžiūrėtą vietą prie išvažiavimo iš jos, tarp tvoros ir kokio tai metalinio statinio. Taip, vietos ten mažokai, bet kaip sako rusai: "Na bezryb`e i rak ryba" (liet. "Kur žuvies nėra, ten ir vėžys žuvis"). Reikia paskubėti, kol ir tos vietos kas neužėmė, nes tada beliks vieta nakvynei nebent degalinės šikinyke, ir tai jeigu tik "džapan rūls" to nedraudžia. Bet aš ir pats visai nenoriu miegoti prie "parašos" (liet. tualetas, išvietė), juk ne bukmekeris (liet. lažybų tarpininkas, surenkantis pinigus iš lošėjų ir nuperkantis jam reikalingą sporto įvykio baigtį, kad lošėjams nei jų pinigų atiduoti reiktų, nei savų pridėti būtų būtina).

       Uch, dėkui Dievui atrodo neužimta. Ne paraša, o prieš tai nužiūrėta vieta. Reiškia nebūti mano nakvynei tualete, reiškia būti jai antrai iš eilės po atviru dangumi, ne palapinėje. Svarbu kad ne prie parašos ir ne su bukmekeriu. Kadangi daugiau užlinkusių autostopininkų nėra, tai šita vieta bus mano, niekieno kito ir tik man. Žiūrim ką turim atėję ten, kur kažin ar kas yra miegojęs prieš tai. Vietos palapinei visai per mažai, be to ir pagrindas ne žemė, o neseniai nupjautos ir vis dar šviežios medžio šakos. Jo, su palapine čia atrodo neišsiteksi, teks vėl namus laikyti supakuotus, kuprinėje ir po galva. Todėl tiesiog tiesiu kilimėlį, miegmaišį ant jo, pats lendu pastarojo vidun ir einu saldžių sapnų. Na ką aš galiu pasakyti - RB tiutiu, Frykį palikęs su jo naujuoju draugu dviese. Kaip suprantu tai ne moteriškos lyties padaras, reiškia man už juos ramu. Beveik. Prieš tai jokių savo guminės kiaulės nukrypimų pastebėjęs nebuvau, tai gal ir apie anime ne kai kuriuos žanrus prisiklausęs, nebus ko naujo prigalvojęs. Fryki, būk to žmogus (tfu, kiaulė) ir nedaryk to, ko nedaryčiau aš, miegodamas vienoje kuprinėje su vyru. Virš galvos medis, dangaus nematau ir belieka tikėtis, kad vanduo naktį iš ten neateis. O jeigu ateis? Na, tada neliks nieko kito, kaip tik eiti prie parašos. Aišku, jei ten nebus bukmekerio. Kartais mano paties paprastumas mane tiesiog žudo. Ir iš kur aš toks nereiklus šioje Žemėje atsiradęs. Keturiasdešimties su viršum, o nakvynė po medžiu vis dar norma. Dar ta guminė kiaulė tašėje, vietoj kokios moters pašonėje - didžiakrūtės ar mažiau tokios... Po velniais, ir iš kur aš toks šioje Žemėje atsiradęs.

       ...mane į Tokijų. Bet apie viską iš eilės ir nuo paties ryto, kada manęs nerado degalinsargiai (nuo žodžių kiemas, degalinė, kiemsargis ir sargis).

       Ačiū šitiems namams, pirmiems degalinėje šioje šalyje. Eisim į kitus, kurie greičiausiai jau bus viename didžiausių pasaulio miestų. Na aišku pradžioj į juos važiuosiu, o paskui jau eisiu. Bet prieš tai kol važiuosi ir eisiu - išgerti kavos, suvalgyti bandelę, pakabinti jogurto. Toks planas, visai ne chuliganas. Viso to ko noriu atsiras degalinės parduotuvėje, patikrintoje dar vakar. Tada ar tai norėdamas kiek paišdykauti po atviru dangumi miegodamas, ar ant drąsos, paėmiau traškučių. Ir kol Frykis pažindinosi su savo naujuoju bei auksiniu draugeliu, aš skausmą skandinau iš traškučių pakelio vieną po kito traukdamas bulves. Kiekvienam savo ir taip jau būna bei nutinka, kuomet trečias dviejų kompanijoje retai kada reikalingas būna. Nors aš ir ne moteris, bet būtent moterys mane supras, kiekviena jų prisiminusi kiek kartų per dieną atidarinėjo šaldytuvą palikta vaikino, ieškodama ten kažko skanaus, kas padėtų užmiršti "tą niekšą" bei užsimiršti pačiai, prieš "kitą niekšą" susirandant. Žinutė iš Japonijos Lietuvai praneša, kad prisijaukinęs mmd (mūsų mažuosius draugus) bei sudėtingiausią gyvenime sutiktą autostopą, kažkas (gal aš?) vakar vakare pasiekė degalinę Tokijo prieigose. Be to dar duoda žinoti, kad ten tas kažkas ir miegojo, netikslindamas kaip, kur konkrečiai ir su kuo. Pusryčiauju ant suoliuko ir kultūringai. Kultūringoje šalyje negalima elgtis kaip nors kitaip. O jeigu praeinantys ir žiūri, tai ne dėl mano kultūros stokos, o dėl jų pačių. Nors to ir neturėtų būti kultūros pilnoje ir kultūringoje šalyje. Na valgo žmogus viešoje vietoje, ir ką? Nesišlapina visiems juk matant ir taip sakant "ant akių" - prie vaikų ir ne jų. Net nečepsi, ką darytų ne viešoje vietoje tai darydamas. Nejau kavos, bandelės pavydite? Na ką jūs, tai pigiausi produktai, kokius tik begalima rasti toje krautuvėje, patys nesunkiai tokius įpirksite. Pabandykite, jums pavyks. "So, what's up?" (liet. "Taigi, kame reikalas?") - klausiu ne tik mintyse, bet ir garsiai, eilinį bandelės kąsnį užgerdamas kava ir juo neužspringdamas, ko man turbūt linki ne vienas ir ne du iš praeinančiųjų. O gal jus glumina šalimais stovinti skulptūra? Tai mane irgi. Kūdikis motinos rankose, su ištiestomis savo rankutėmis į dangų. Kažko prašo, reikalauja, kažkam dėkoja, ar kam prakeikimą siunčia? Nejaugi ir čia atsimena pulkininką Polą Vorfildą Tibetsą jaunesnįjį ir jo motiną? Hirosima toli, bet gal visko gali būti.

       Lenktynes su mirtimi su policija laimiu aš, sustabdydamas kokį penktą-šeštą automobilį, išvažiuojantį iš degalinės į plačiuosius autostrados tolius, kurių gale - vienas didžiausių pasaulio miestų, su savo keturiolika milijonų gyventojų. Ir taip ne todėl, kad degalinėje būtų mažai mašinų ar visų jų vairuotojams kaip susitarusiems būtų paleidę vidurius ir per tą laiką niekas bei niekur jų nebūtų važiavęs. Taip nutinka todėl, kad aš esu labai geras autostopininkas. Labai, labai. Man išvažiavus, degalinėje nelieka nieko, galinčio paliudyti ar paskųsti, kad praeitą naktį joje buvo miegama viešoje vietoje, ir dar su gyvuliais. Tai kas, kad su guminiais ir atskirai - man miegmaišyje, jiems - kuprinėje. Tai gal ir galėtų būti lengvinanti aplinkybė, bet ne nuo atsakomybės atleidžianti. Galų gale kas ten labai aiškinsis, mažai kam aplinkui angliškai šnekant bei suprantant. O dabar byla uždaryta. Ir kaip dar, jei ne profesionalumu paaiškinti tą faktą, kad sustoję pavežti žmonės, veža ne iki kokių priemiesčių, suteikdami man galimybę tapti "lost in suburbs" (liet. pasimetusiam priemiesčiuose), o iki paties megapolio centro - centrinės jo stoties, daug žadančiu pavadinimu "Tokyo". Toks nemeluos ir neapgaudinės, aš esu ten kur turiu būti ir kur važiavau. Aišku, tai būtų galima įvardinti sėkme, numojus ranka ir tarus "vezunčik" (liet. sėkmės numylėtas asmuo), bet tai netiesa, nes su sėkme aš neturiu nieko bendro, tokiai nei mano gyvenime, nei mano namuose nesilankant. Malonių žmonių būta - moters, vyro ir paauglio, atvežusių mane čia ir papasakojusių apie kažką, ką pravažiavome pakeliui, o iš moteriškės dar šaltos arbatos buteliuką gaunu - ne dovanų, o atsigerti bei troškulį numalšinti. Stoties pastatą ir aikštę prieš ją fotografuoju ne tik aš, bet ir mane atvežusieji. Tokijas toks didelis, kad jie pirmą kartą čia? Turbūt... Turbūt tai ne mano reikalas. Stotyje pasiimu miesto žemėlapį, be jo čia niekaip. Dar geriau du, ar net visus tris. Ne todėl, kad reiktų su kuo dalintis, kaip kad yra tekę dalintis ir konfliktuoti nepasidalinus, o kad turėčiau ir toliau ką veikti mieste vieną jų pametęs, sutrynęs, suplėšęs ar kaip kitaip sugadinęs. Varianto, kad kas nors žemėlapį iš manęs atims, nesvarstau. Prie bilietų automato praleidžiu geras kelias minutes, mėgaudamasis tuo ką jame matau ir besididžiuodamas savimi. Tik pamanykite, jei nemokėčiau keliauti autostopu, nuo Hirosimos iki Tokijo važiuodamas traukiniu būčiau išmėtęs devyniolika tūkstančių aštuoniasdešimt jenų, kas yra pusantro šimto eurų už aštuonis šimtus kilometrų. Aš tikras šaunuolis, šioje distancijoje išleidęs du šimtus jenų traukinukui iš Kioto centro į degalinę, kuri ne centre, o autostradoje. Ir čia tas retas atvejis, kuomet keliauti autostopu ne tik malonu ir kaifas, bet dar ir apsimoka. Be to, važiuodamas ne pakeleivingais automobiliais, tą auksinę kiaulę būčiau matęs kaip Frykis savo ausis.

       Tūkstantis du šimtai kilometrų autostopu per Japoniją baigiasi. Aišku, tai nėra daug ir tiek galima nesunkiai susirinkti nuvažiavus kad ir nuo Vilniaus iki Talino ir atgal. Bet tai ne tas pats ir čia įveiktus kilometrus reiktų dauginti mažiausiais iš dviejų, o tai ir iš dviejų su puse, kad būtų bent arti to. Kiekvienas susigalvoja pats kas jam kelionėse svarbiausia. Vieniems tai aplankytų šalių skaičius, kitiems - pamatytų miestų pavadinimai, tretiems - sutiktų žmonių veidai, mintys, kalbos ir darbai, dar kitiems - visi punktai iš karto arba nė vieno iš paminėtų ir "eikit visi po velnių, nes man nesvarbu keliose šalyse ar keliuose miestuose buvau". Man pačiam svarbiausi yra kilometrai, kuriuos važiavau ir nuvažiavau autostopu. Taip buvo visada, taip tegul ir lieka. Per amžių amžius, amen. Glamūriniam "keliautojui", kuris iš tiesų joks keliautojas ir nėra, o tik gerai vaidenasi tv ekranuose, pc monitoriuose ir žurnaluose (tokį vadinant keliautoju, visi tikri keliautojai vartosi savo grabuose), svarbus viešbučių ir jų žvaigždučių skaičius bei tai, ar tuose viešbučiuose pusryčiai įskaičiuoti, ar ne, ir jei taip, tai kuo per juos girdė bei maitino. Įsivaizduokite - taip ėmus ir prikėlus Amundseną (norv. Roald Engelbregt Gravning Amundsen), tiesa prieš tai jį dar suradus Barenco jūros dugne ir jo "draugelį"-konkurentą Skotą (angl. Robert Falcon Scott), šalimais jų pastatyti visą tokį glamūrinį "keliautoją" bei sakyti, kad juos visus sieja viena savybė - jie visi yra keliautojai. Kuriam iš jų turėtų būti gėda? Kiekvienam savo, bet gal nereiktų kiekvieno vadinti keliautoju, kuris kartais nepasėdi namie. Man pavyzdžiui gėda šalia jų nebūtų, aš miegu palapinėje, kur miegojo ir Amundsenas, ir Skotas. Aišku, šalia tų didžių keliautojų gėda nebūtų, jie man gal net savo batus leistų nuvalyti. Šalia glamūro gėda būtų, nežinau kaip Amundsenas ar Skotas, bet aš tai tikrai šalia tokio skradžiai žemėn iš gėdos smegčiau ir prasmegčiau.

       Šešta diena Japonijoje įpusėja. Kauno poniutę Lietuvoje pasiekia žinutė nuo Tokijo ponų: "Sveikinamės iš Tokijo. Ir vis dėlto Frykis jį pasiekė, autostopu, o aš jam šiek tiek padėjau. Ką tik atvežė į patį megapolio centrą, eisim apsidairyti". Kaip matyti iš šios žinutės turinio, kuris čia pateikiamas visas ir necenzūruotas, apie jokius guminio Frykio guminius draugus nė pusės žodžio neužsimenama. Kam šokiruoti pagyvenusius žmones? Puikaus oro persekiojamas, pradedu savo pažintį su Tokijumi. Kaip ir dera pagal Merfio dėsnius, fotoaparatas toliau fotografuoti atsisako, estafetę perduodamas telefonui. Nuotraukų kokybė bus prastesnė, bet tokios nuotraukos geriau, nei jokių nuotraukų. Nieko nepadarysi, savo kaime prisieis rodyti tokias. Tiesa, telefonui dar turiu išorinį pakrovėją, tačiau ir jo energijos atsargos, skirtingai nei mano energijos ir kantrybės, nėra amžinos. Pasėdėję šalia Tokijo imperatoriškųjų rūmų (jap. Kokyo), bet į juos taip ir neįleisti, toliau laimės ieškoti traukiame į Gindzą (jap. "Sidabrinis kiemas" arba "Sidabrinis cechas") - prekybos kvartalą ir miesto prekybos centrą, kuris neretai vadinamas paradine Tokijo vitrina. Kur dar eiti, kuomet imperatorius priimti atsisako? O dar sako Frykis kiaulė. Jeigu vienoje išblizgintoje "lyg katino kiaušai" vietoje nepriima, einame į kitą. Atėjęs galiu bei turiu pasakyti, kad Gindza puikiai pataiko į liaudies išmintį: "Blizga kaip čigono kiaušai prieš mėnulį". Nors mėnulio dar ir nėra, bet blizga kaip reikiant ir ne vienam čigonui prirūkyti duotų. Randu kaukių parduotuvę. Kaukes ten stumdo po šešis šimtus jenų su kapeikomis, kas būtų apie penkis eurus už dėžutę. Kiek ten jų toje dėžutėje, to aš nežinau, iš pažįstamų simbolių tematydamas "99%" ir "65". Gal imti? Nors panašus į aplinkinius ir netapsiu, kadangi ir toliau išduos kuprinė, bet gal namie praverstų komplektas? Nors gripo epidemija turbūt jau ir baigėsi. Arba darbe? Užsuka kas į kabinetą, o programuotojas prie kompiuterio sėdi su kauke. Šalimais dar jo guminė kiaulė - irgi su kauke. Į ką kreiptis?

       Laikas pietauti. Ir nors yra sakoma, kad didelėmis kainomis garsėjančioje Japonijoje galima ir nebrangiai pavalgyti restorane, bet tik tuo atveju jei prie to restorano durų kabo didžiulis raudonas žibintas, vis dėlto nusprendžiu nerizikuoti ir toliau maitintis parduotuvėse. Eidamas į restoraną su dideliu raudonu žibintu prie durų turi būti tikras, kad esi ne Amsterdame, kur raudonų žibintų kvartale gautum kiek kitokių paslaugų. Aš tuo tikras nesu, kadangi kaip jau minėjau, čia jaučiuosi kaip namie, lyg Europoje, kur Amsterdamas ir yra. Ir apskritai, man labiau patinka maitintis gatvėse tuo, ką gaunu iš parduotuvių. Skamba ne kaip, bet tai tiesa. Labai puikus dalykas čia yra tai, kad perki greito paruošimo makaronus, o prie išėjimo yra karšto vandens aparatas, kuriuo tuos makaronus užpylęs, po kelių minučių jau gali mėgautis pietumis tiesiog ant šaligatvio šalia parduotuvės. Nepergyvenkite, bomžu nepasirodysite ir neatrodysite, kadangi kaip pas mus mieste nemaža dalis žmonių laksto su popieriniais kavos puodeliais rankose, taip ten įprastas reikalas yra pamatyti kad ir kostiumuotą vyriškį su greito paruošimo makaronais vienoje rankoje ir lazdelėmis - kitoje. Nemokate lazdelėmis? Nieko tokio, parduotuvė išduos plastmasinę šakutę, grąžinti kurios niekam nereikės, užteks išmesti. O jei bomžu ir palaikytų kas - maža bėda, kuomet kas nors, žinantis tavo vardą ar tave pažįstantis, yra ne arčiau nei už aštuonių tūkstančių kilometrų. Užteks apie maistą, laikas pagalvoti apie nakvynę. Kad susirasti vietą palapinei tarp keturiolikos milijonų žmonių, profesionalumo irgi prireiks, kaip kad jo reikėjo pasiekti to miesto centrą autostopu. Bet aš juk jau čia, reiškia aš toks.

       Patraukiu link Tokijo įlankos vandenų, nors ir žinau, kad jų neprieisiu - dėl japonų pomėgio viską, visur ir nuo visų aptverti, užtverti bei paslėpti. Ką aš sakiau... Reikėjo eiti pusantros valandos tam, kad patikrinti tai, kas ir taip buvo aišku. Kvailys?! Ne visai. Reikalas tas, kad beeidamas ieškau vietos nakvynei, o ne tik pažindinuosi su man nematyto miesto nematytomis vietomis. Turistų čia nebėra, dingo, kryptis reiškia teisinga. Dairausi, žvalgausi, stebiu aplinką, analizuoju situaciją, lyg vanagas, medžiodamas susliką. Dar kartą asilas, tikėdamasis bei manydamas rasti vietą palapinei tokio lygio megapolyje!? Stebėti ir mokintis derėtų, daugiau naudos būtų ir gal kada gyvenime pravers, o ne prasivardžiuoti. Asilas, jis beje protingas gyvūnas, protingesnis už ne vieną mano sutiktą marokietį Maroke, jeigu ką. Per vieną iš kanalų tiltu eidamas pastebiu... Ne, ne plaukiojantį asilą, užvertusį kanopas, o ilgą bei medžiais apaugusią salą. Būtų puiku, labai puiku, tik viena bėda, kad nėra jokių laiptų nuo tilto ten nesileisti. Aš ne Frykis, kad šokinėčiau iš tokio aukščio, ką jis daugiau ar mažiau sėkmingai daro namie šokinėdamas kad ir iš mažesnio, bet irgi pakankamai didelio aukščio į svetimų-nepažįstamų, bet susipažinti pageidaujančių moterų glėbius, laukiančius jo žemiau žemės linijos. Net jei ir nušokčiau, kaip į tą salą atvyks greitoji pagalba ar morgo atstovai, jei nušokęs jau būčiau nebe toks - sveikas ir guvus, koks kad esu dabar, iš dvidešimties metrų aukščio nešokęs? Ne, nešoksiu. Frykį būtų galima pašokdinti, gal net su naujuoju jo draugu, tik man kokia nauda iš to? Aš labai retai ką dėl kitų darau.

       Atsisėdęs ant suoliuko upės krantinėje, poilsiauju ir galvoju ką čia daryti toliau - kaip ir kur susirasti vietą nakvynei? Daug laiko galvoti nėra, už valandos bus tamsu. Japonai matau net upės krantinę aptvėrę, žmonės kuria vaikšto. Tipo kad neįkristų? Jeigu taip, tai juokinga. O ta medžiais apaugusi sala tokia gundanti ir tokia nepasiekiama. Prisiminęs kaip kadaise būdamas jaunas esu žiūrėjęs į vieną moterį, suprantu, kad tokį jausmą jau esu patyręs. Netoli ir arti, gundo, jaudina, tačiau pasiekti negali. Net susirimavo. Šūdas. Ir kas po velniais ją čia padėjo? Kad mane erzintų? Garantuotai. Sumauta sala. Patikrinus dar vieną per ją einantį tiltą galutinai tampa aišku, kad toje saloje greičiausiais vyksta kokie tai slapti bandymai, gal net su žmonėmis, todėl nėra jokių nusileidimų į ją nė nuo vieno iš trijų tiltų. Tęsiu paieškas toliau. O ne paprasčiau būtų susirasti kokį viešbutuką, nakvynės namus, ar bent hostelį? Gal net su geišomis. Aišku, kad paprasčiau. O dar paprasčiau būtų niekur nevažiuoti, sėdėti namie priešais kompiuterį, ant fotelio, dalinti protingus patarimus ir uždavinėti kvailus klausimus. Jeigu tokių neieškau, tai ne todėl, kad nežinočiau, jog taip būtų paprasčiau, o todėl, kad man tokių nereikia. Po velniais, tokių apimčių ir tokių išmatavimų mieste privalo atsirasti ir būti sukrušti du metrai į plotį ir trys į ilgį, o dar geriau trys į plotį ir penki į ilgį, skirti mano žaliam namukui, jis gi - palapinė.

       Pagaliau, pagaliau už tikėjimą ir viltį man atlyginama, kai pasukęs už vieno iš namų, randu aptvertą teritoriją, kurios ploto besama kur kas didesnio, nei kad mano buvo prašyta iš dangaus, velniais grasinant. Matomai bijo manęs ne tik darbe, bet ir ten - danguje ir kad pakartotinai nesupykčiau, davė keliskart daugiau nei prašiau. Nežinau kokia viso to paskirtis, bet tvora visą tai juosia iš visų keturių pusių ir visa tai yra toliau nuo gatvės. Vėl sėkmė? Taip, dalis sėkmės tame yra, neneigsiu. Be sėkmės apskritai niekur, be jos nė vienas mūsų pasaulyje net nebūtų atsiradęs. Aišku, tuo klausimu vien sėkmės neužteko, dar reikėjo vyro įkyrumo bei atkaklumo moters lovoje. Čia gi vien sėkmės irgi neužtektų, kadangi vien su ja ne vienas savo ieškojimus jau seniai būtų baigęs kokiame hostelyje ar dar blogiau - viešbutuke, o gal net ir viešbutyje. Tik ne aš. Čia reikėjo profesionalumo ir uoslės, kad tokius dalykus užuosti. Jų nenusipirksi parduotuvėje ir neperskaitysi glamūriniame kelionių žurnale, jų tau neduos nė vienas kelionių ekspertas-egzpertas. Ant tokių reikalų pas mane su uosle viskas tvarkoje ir skirtingai nei nešvarias kojines, juos užuodžiu puikiai. Pasėdėjęs atsirėmęs į medį ir jo nenulaužęs, pažiūrėjęs į šviečiančius dangoraižius ir sulaukęs galutinai sutemstant, mikliai ir nieko daugiau nelaukęs statau savo palapinę, ji gi - žalias namukas. Po dviejų atvirų durų bei atviro dangaus naktų, sugrįžti čia gera. Iki ryto netrukdyti, ryte - irgi. Ne prašau, reikalauju. O kad būtų patikimiau ir suprantamiau, prie palapinės įėjimo-išėjimo statau Frykį, sienas apklijuodamas kartono lapais su miestų pavadinimais, kuriuos man nupaišė ir užrašė geri žmonės pakeliui, kol aš autostopu važiavau iš Fukuokos į Tokijų ir atvažiavau. Fryki, tu juk žinai ką daryti, jei kas puls ar ateis. Aš suprantu, kad čia Japonija ir visi kiti panašūs dalykėliai, kur saugu ir didžiausias nusikaltimas per pastaruosius dešimtį metų - tai laikraščio vagystė iš pašto dėžutės, bet čia ir megapolis, ir visai ne faktas, kad tarp keturiolikos milijonų snukių neatsiras koks vienas niekšas. Taip kad tu žinai ką daryti, jeigu ką. Aišku, čia ne tas atvejis, kuomet ir tarp čigonų vagių pasitaiko, bet ir Dievas saugo tik tuos, kurie patys saugosi. Na dar ir tuos, kuriuos saugo jų guminė kiaulė, turintį vardą, šaukiama Frykiu, nors ir neatsiliepianti į jį. Labos ir ramios nakties tau, Keliautojau! Nepasiklysk ten, kur išeini - sapnų karalystėje. Nors panaši dieną gauta žinutė iš Lietuvos telinkėjo nepaklysti įžengus į didelį miestą. Atrodo, man tai pavyko ir aš ne tik kad jame nepaklydau, bet dar ir namus radau. Tegul už palapinės sienų šviečiantys dangoraižiai tau primins pamirštą išjungti lempą šalia lovos namuose. Ilsėkis ramybėje, Keliautojau! Ta prasme iki rytojaus ryto, ne apskritai. Tu dar nemiręs keliautojas. Pirmadienis baigiasi, lieka antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis ir gabaliukas šeštadienio.

       Kuomet iš vakaro apie saugumą prisigalvojęs, tai turbūt nieko keisto, kad naktį sapnuoji esąs kobanas. Ir tai visai nėra Frykio ar rusiškos kiaulės sapnas apie tai, kad jis (ji) virto šernu (rus. "kaban" - šernas). KOBAN - po miestą išmėtytos būdelės arba kiek didesni, bet nedideli pastatai, kur sėdi policininkas. Nors gal ir nereikėtų, tačiau pro tokius eidamas, norom nenorom susigūži ir krūpteli. Taip elgtis aišku nedera, kadangi ten sėdintys policininkai yra ne tik draugiški, mandagūs, bet dar ir treniruoti elgtis su vaikais bei senukais. Aš prie abiejų. Pas juos galima kreiptis pametus piniginę, radus piniginę, paklausti kelio, sužinoti adresą. Piniginių nemėtau, pažįstamų Tokijuje neturiu, o va kur reiks kreiptis jei vedžiojamas pabėgs Frykis - žinosiu. Sako tokių kioskų-pastatų pilna visa Japonija, aš pirmą kartą tokį matau tik Tokijuje. Pats pavadinimas "koban" kildinamas iš policijos struktūros, XIX-ojo amžiaus pabaigoje pasiūlytos "japonų mafijos policijos tėvo" samurajaus Kawaji Toshiyoshi (to neįmanoma ištarti) - vaikino, diegusio šalyje sistemą pagal europietišką Prancūzijos žandarmerijos modelį. Dabar jis yra net anime herojus bei personažas. Neįsivaizduoju ką ten tie kobanai saugo mieste, kuriame kiekvienas pats viską saugo, todėl labai nenustebčiau, jei kurio tai kobano sąsiuvinius pakėlus bei patikrinus, paskutinis ten užfiksuotas didesnis nusikaltimas būtų datuojamas 1976-ųjų metų gruodžio 2-ą dieną, kuriam tai miestiečiui ar miesto svečiui ne ten numetus popieriuką. Ar kobanų protokoluose būta įrašų apie sulaikymą svetimšalio keliautojo, nakvojančio palapinėje bei tą palapinę saugojus guminei kiaulei - neaišku.

       Ačiū šitiems namams, eisim link... tų pačių. Tokia va keista gaunasi padėka nakvynės vietai šį rytą, kadangi ir sekanti nakvynė bus čia - vietoje, saugojusioje mane ir globojusioje pastarąsias dvylika valandų, kurią dabar palieku ir išeinu pažinti kitų Tokijo dalių. Ačiū jai už tai, manęs tegul dar nepamiršta. Lentelės "Neužimti" prie tvoros nekalu, Frykio palikti irgi nepalieku, "Piktas šuo" markeriu nekeverzoju. Pakeliui šalia "Triton square" (liet. "Tritono aikštė") ofisų dangoraižių vos nesumindytas japonų bizonų bandos, šiaip ne taip pasiekiu artimiausią parduotuvę. Šitokį vaizdą jau esu matęs, bet tik per televizorių, kuomet minia, ką ten minia - jūra žmonių traukia šaligatviu, savo kelyje mindydama ir nunešdama viską. Toks jausmas, lyg būčiau patekę ant šernų migracijos tako. Maži žmonės skuba į darbą, lietsargių ir juodų kostiumų jūroje nesunku pažinti tą, kuriam į darbą šįryt nereikia. Aš lyg balta varna toje minioje, bet nė su vienu jų keistis nenoriu ir pats keistis nesiruošiu. Dar kai kurie jų su kaukėmis ir čia matomai tam atvejui, jei keliautojo su kuprine tarp japonų juodais kostiumais kas nors atpažinti nesugebėtų. Beje, o kam man parduotuvė? Rajone kur miegojau tokių nepastebėta, viešbutyje pavadinimu "Žalias namukas" nei kavos, nei pavalgyti nedavė. Pusryčiai ten kartais būna įskaičiuoti, bet tam reikia dujinio vyrikliuko, aviakompanijos kurį pervežti griežtai draudžia, o mes, pervežti jį norintys, griežtai to laikomės, lyg avinų banda. Kai kavos nėra palapinėje, jos reikia eiti ieškoti kitur. Kavos! Va tam man ir parduotuvė nuo paties ryto. Ačiū Dievui "tritonai" nesumindė, gauti kavos bus jau kur kas paprastesnė užduotis.

       Jeigu būdamas viename ar kitame mieste nepabuvojai tam tikroje jo vietoje, reiškia tame mieste tu kaip ir nebuvai išvis. Kiek kartų yra tekę girdėti, skaityti tokią ar į ją panašias frazes... Smulkmena, nesąmonė, bet vis tiek nemalonu. Tu juk žinai, kad mieste buvai, o tau sako, kad ten nebuvai. Ir tik dėl to, jog nenuėjai į kokią tai vietą, į kurią eina visi. O dar jie tegul eina po velnių. Nežinantys kelio tegul paklausia pas ten buvusius ir žinančius, jie parodys, kaip ne kartą buvę. Galvoju kas per tokia vieta yra Tokijuje. McDonald's? Ten aš buvau, šiandien. Norėjau vakar, bet vakar nesigavo, kadangi vakar jį nuo manęs buvo paslėpę, aš jo neradau. O šiandien ne tik radau, buvau, bet dar ir valgiau. Meniu standartinis, skonis vienodas, kainos ne ką didesnės už mūsiškes. Tokijo senasis televizijos bokštas (jap. Tokyo tawa, angl. Tokyo Tower)? Prie šito buvau, nors į viršų ir nesikėliau - įkainiai ne tie ir ne mums. Tokijo naujasis televizijos bokštas (jap. Tokyo Sukai Tsuri, angl. Tokyo Skytree, liet. Tokijo dangaus medis)? Pagavo, prie šito arti nebuvau, o mačiau jį tik iš tolo ir tai nesu tikras, ar tai būta būtent jo. Tai taip išeina, kad Tokijuje aš nebuvau. Nes kaip galima sakyti buvus Tokijuje ir nebūti buvus prie paties aukščiausio pastato Japonijoje bei antro pagal aukštį pasaulyje, po Burdž Chalifos Dubajuje. Tai juk Dubajuje aš irgi lyg buvau, bet kadangi arti Burdž Chalifos nebuvau, reiškia ir Dubajuje aš nebuvau. Va kaip. O ko prie tų bokštų eiti? Atgyvenos, raritetai, abu kuriuos visai neužilgo aplenks kilometro aukščio pažadėtasis Džidos bokštas (angl. Jeddah Tower) Saudo Arabijoje. Sako metais 2020-aisiais, bet galimai ir vėliau, šių metų pradžioje aukštuolio statybas pristabdžius dėl tyrimų bei finansininkų įkalinimo. Tegul dar pasidžiaugia abu bokštai, ir pagalvoja iš kur gauti trūkstamus metrus - Dubajui reikia dviejų šimtų, Tokijui - net keturių, irgi šimtų. Bet gal nereikia, saudai turbūt supyktų.

       O dar Tokijuje nebuvęs, buvau kokioje tai jo šventyklų, pavadinimo kurios nežinau, bet kur yra parodyti galėčiau, jei kas nuvežtų dar kartą ir lieptų tai padaryti. Fotografavausi su šalia jos durų stovinčiais baisuokliais. Frykis irgi taip darė, vienam tų baisuoklių savo veido mimika lyg klausiant - jo, manęs, savęs ar aplinkinių: "Was ist das" (liet. "Čia dabar kas toks?"), o kitam savo rankos gestu tarytum bandant pasakyti: "Tik jau nereikia". Nežinot jūs Frykio - sutiko baisuokliai baisuoklį, tai ir gavosi taip kaip gavosi. Kur dar nebuvau Tokijuje? Prie prancūzų Laisvės statulos kopijos, kopijuojančios Paryžiuje stovinčią Laisvės statulą, kuri pati savo ruožtu kopijuoja Jungtinėse Amerikos Valstijose stovinčią. Prancūzus galima suprasti, juk tai būtent Prancūzijos žmonės JAV valstybės šimtmečio proga padovanojo amerikonams "Laisvę, nušviečiančią pasaulį". Bet japonai čia prie ko? Negeras kvapas gali kilti, ypač Hirosimos ir Nagasakio miestuose giminių ar protėvių 1945-aiais turėjusiems bei nežinantiems, kad Laisvės skulptūra yra ne amerikonų pramanas, o prancūzų. Bet aš ne todėl prie jos nebuvau, o todėl, kad pamiršau tokią šiame besant.

       Kur dar pabūnu antrą dieną Tokijuje ir ką pamatau, Tokijuje taip ir nebuvęs? Daug kur ir daug ką, visko nei prisiminsi, nei išvardinsi. Vieni dalykai įspūdį palieka didesnį, kiti - mažesnį, treti nepalieka absoliučiai jokio. Pataikau į vitriną, joje sukasi raudonas sportinis "Nissan". Lėtai sukasi padla, lyg erzindamas visus, lyg tyčiodamasis. Kodėl "lyg", taip ir yra. Prisijungęs prie spoksančiųjų žmonių-žioplių minios, irgi gaunu anketą užpildymui, kurioje tėra vienas klausimas: "Kaip manote, kas svarbiausia gyvenime?" bei vienas atsakymo variantas: "Pinigai". Norintys kito varianto, čia nestovėtų ir į tą besisukantį grožį ant ratų nežiūrėtų. Nebent kokie sadomazochistai (liet. žmonės, jaučiantys malonumą iš sau keliamo skausmo) ar priešai sau. O jūs ką manėte? Nejau kad laimė bibliotekoje? Grįžtu laukan, kad per ilgai gyvenimas tokiu spalvotu neatrodytų kaip tas "Nissanas" - visos toks raudonas, sportinis ir blizgantis. Sakuros žydi, oras bjursta akyse, galų gale ima lyti ir tampa visai šalta bei nemalonu ant šios Žemės gyventi ir ja vaikščioti. O man dar miegoti palapinėje. Šildausi kaip beįmanydamas - ar makaronų sriuba ant šaligatvio, ar minkštoje kėdėje vienos iš šventyklų, kurių ten gyvas velnias po miestą primėtyta. Ne kėdžių po miestą primėtyta, o šventyklų. Šiaip tai kiek suprantu tose šventyklose ten visai priimta bei niekas nieko prieš neturi, kuomet piliečiai ateina ne tik Budos tiesų pasiklausyti, bet ir pasnausti - prie to paties ar vietoj to. Juk turbūt vienas kitam netrukdo, kadangi ne vieną ir ne du piliečius matau taip besielgiant. Bet aš ne toks, aš miegu palapinėje, ne bažnyčiose, todėl vidun užėjęs elgiuosi itin kultūringai - sėdžiu, šylu, netikėdamas niekuo iš to ką kalba, pasakoja bei seka. Įdomių jie ten pramogų prisigalvoję, baugią muziką būgnų daužymu sukurdami. Viena iš apeigų-pramogų būtų tokia: Iš kairės ir dešinės centro link eina du vaikinai, kurių kiekvienas rankose turi šluotą ir ja tipo šluoja - paeina žingsnį, pašluoja, vėl paeina žingsnį, vėl pašluoja ir taip tol, kol neprieina centro, kurį priėję, kažkam nusilenkia, kažkokį medžiagos gabalą pabučiuoja ir vėl viskas iš naujo bei ta pati plokštelė. Jiems Buda kažką pažadėjo už tai? Pažiūrėjęs į tai tris-keturis kartus imu suprasti tuos, kurie šalimais snaudžia. Gal ir man taip reiktų? Bet ne, aš ne toks. Geriau eisiu išgersiu kavos ir trauksiu į irgi pažadėtą, tik nakvynės vietą. Eiti koks pusvalandis, kur eiti žinau, kadangi skirtingai nei vakar tokiu metu, šiandien Tokijuje aš namus turiu, vakar kuo pasigirti negalėjau, klaidžiodamas po sutemstantį miestą kaip benamis cūcas-bobikas. Gav... Gav... Gav... Bet tik ne šiandien ir tik ne šiame mieste. Tas fantastiškas, žodžiais sunkiai nusakomas, neužrašomas jausmas - keturiolikos milijonų snukių mieste žinoti vietą, kur yra tavo ir tik tavo namai.

       Vakaras palapinėje negali būti ne romantiškas, kai ne palapinėje lyja. Nors ir ne stipriai, ir su tarpais, bet kapsi. Kapt... Kapt... Kapt... Aš namie, kur miegmaišyje šilta, o po stogu sausa, kada ne namie šalta ir šlapia. Tokie vakarai patys romantiškiausi būna. Ir jei šį vakarą kas nors ir kur nors (gal Tokijuje?) rinktų romantiškiausią vakaro porą, tai aš nelaimėti galėčiau nebent dėl dviejų priežasčių - kad vienas ir kad palapinėje negalima deginti žvakių. Visa kita be konkurencijos bei į vienus vartus. Daug tokių vakarų būta, jie vis dar man neatsibodę. Galima ir romantiškai, net jeigu ir be moterų. Kur dabar aš tokių gausiu? Geišos? Jos ne tik per brangios, bet ir į viešbutį-palapinę su manimi neis. O ir atėjus tokiai, bet man nemokant jos japonų kalbos ir daugiau ko veikti nesant, tektų ko gero mylėtis. Tingiu. Gerai bus ir be jų. Taip ir baigiasi-pasibaigia pirma savaitė Japonijoje be moterų ir pirma diena be autostopo. Be autostopo šioje kelionėje tai jau buvo, Pietų Korėjoje. Bet ten atrodė kitaip, žinant, kad bus dar jų (autostopo dienų, o ne moterų-geišų) kitoje Japonijos jūros pusėje. Kur dar būtų galima nuvažiuoti čia - aš nežinau. Japonija, ji per daug vienoda, kad atrastum joje kažką įdomaus dar ir antrai viešnagės savaitei. Tas pats per tą patį čia. "Bet ar kaltas aš, kad esu toks geras autostopininkas, ir dienų, atvažiuoti autostopu iki čia, man reikėjo mažiau, nei maniau?". "Ar mes kalti, kad gimėme Rusijoje?" - pokalbį palaikytų generolas Michalyčius.

       Naktį sapnuoju mažus žmogeliukus, bet ne tuos žalius ir iš Marso, o dieną matytus šalia vienos šventyklų. Taip ir maniau, kad nereikėjo ilgai į juos žiūrėti. Savo laiku tas pats mano jau minėtasis generolas Michalyčius "Nacionaliniuose žvejybos ypatumuose" yra sakęs, kad jeigu ilgai žiūrėti į mėnulį, tai galima tapti idijotu. Kadangi pats daryti to nesu bandęs, tai nei patvirtinti, nei paneigti jo žodžių negaliu. Bet gal vis dėlto čia panašus atvejis? Jei taip, tai kada ir kur spėjau tokiu tapti? Į saulę žiūrėdavau, vidurnakčio, bet kad į mėnulį... Nepamenu. Grįžtam pas žmogeliukus. Jų daug, sustatytų keliomis eilėmis, rankose laikančių vėjo malūnėlius, o ant kiekvieno galvos megzta ir būtinai raudona kepuraitė. Vaizdas toks, lyg kas būtų filmavę siaubo filmą ir pamiršo susirinkti dekoracijas. O gal ten kokie Landsbergio šalininkai, gal tai jų kulto vieta? Kreipiamės į daug ką žinančią Pipediją, kad išsiaiškinti tai ar bent kiek praskleisti paslapties šydą. Megztos beretės - tai karinis Lietuvos konservatorių partijos sparnas. Dalyvauja partizaniniame kare prieš rusofilus - tuos, kurių rusai nepuola, kai juos pačius ir visą likusią Lietuvą "rusai puola" - kasdien, dažnai bei reguliariai. Pagrindinis uniformos elementas - megzta beretė. Populiariausi posakiai - "kamūnystai lauk!", "Landzbergis prezidentas!". Pasižymi asmens kultu, Landsbergiui priskirdami magiškas, kartais vos ne dieviškas galias, tokias kaip antai asmeninėmis pastangomis sugriautą Tarybų Sąjungą. Nuo 1990-ųjų balandžio dalis šių berečių kiekvieno mėnesio vienuoliktos dienos naktį slapta renkasi vienos iš Tokijo šventyklų kieme, ten pastatydami vis naują vaiko figūrėlę - megztą beretuką, kurių tyrinėtojai šiuo metu priskaičiuoja tris šimtus trisdešimt šešias (336) - lygiai tiek, kiek mėnesių praėjo nuo 1990-ųjų kovo, kas leidžia šią vietą beveik neginčijamai sieti su šiuo partijos sparnu. Paskutinį pats sugalvojau, Pipedija to nedraudžia. Tiesa, mano versija turi vieną silpną vietą - raudona kepuraičių-berečių spalva. Kaip žinia buliui Ispanijos koridoje ši spalva sukeltų daugiau teigiamų emocijų, nei kad ją pamačiusiam konservui. Turbūt čia maskavimasis ir konspiracija, iš serijos "kad niekas ant mūsų nepagalvotų".

       Brrr. Šalto prakaito išpiltas nubundu. Ir kas per vaikų tai būta, išpūstais žandais? Gal jie visi negyvi ir tai paminklas? Gal toje vietoje būta vaikų darželio, kurio visus auklėtinius išžudė - savi ar svetimi? Dar tas Frykis, prikėlęs savo nuotraukų-selfių su jais į mano telefoną. Bandydamas prisiminti ką tai gražaus, kas tuos baisuoklius nuvytų į tolimesnius sąmonės užkaborius, vietos kur daug nebelikę, prisimenu naktinius Tokijo vaizdus, į kuriuos gerą valandą žiūrėjau prieš ateidamas ir įsikurdamas antrai nakvynei čia. Vaivorykštės tiltas (jap. Reinbo Burijji, angl. The Rainbow Bridge) švietė ir spindėjo visomis spalvomis, kokiomis jam šviesti priklauso pagal pavadinimą. Žiūrėjau, spoksojau ir man patiko. Rytoj dar kartą nueisiu ten iš ryto, eiti netoli, kad pamatyčiau kaip neįdomiai kažkas gali atrodyti dienos šviesoje, kas nakties tamsoje buvo nepakartojamas. Antradienis baigiasi, lieka trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis ir gabaliukas šeštadienio, antradienį visą ir dabar jau galutinai pasiėmus Tokijui.

       Diena nuo ryto viena iš tų, kurią geras šeimininkas į lauką šuns nevaro. Ir nors manęs iš palapinės irgi niekas laukan nei su pagaliu, nei be jo neveja, būtų tai šeimininkas, laiko trūkumas, ar aplinkui taip ir nesusirinkusi minia, bet ką ten viduje veikti visą dieną. Ne, palapinėje aš gyvenu vakarais, naktimis ir rytais. Tad mikliai susipakavęs bei padėkojęs šiems namams ir sekantį kartą į juos sugrįžti nebepažadėjęs, juos ir palieku. Ne tai, kad be ašarų akyse. O gal tai dangaus ašaros? "Ar ašaros byra dangaus, tau ant skruostų?". Tribute to (liet. Duoklė kam): Romas Dambrauskas. Lietus Lietuvoj. Šūdinos ašaros, tiek šūdo krentant ant manęs iš dangaus. Kam reikės geros vietos nakvynei Tokijuje - kreipkitės arba žiūrėkite nuotraukas. Aš ne žvejys, gerų vietų neišduodantis, man ne "zapadlo" jomis pasidalinti. Metro stotis vadinasi Shijo-mae, paslaugomis nesinaudojau, bet šalia mačiau. Pati vieta nakvynei bus už kokio šimto metrų, šalia teatro "IHI STAGE AROUND TOKYO", iš visų pusių aptverta medine tvora. Nueinu pažiūrėti į vaivorykštės tiltą, dienos šviesoje kuris tėra pilkas tiltas ir nieko daugiau, susiliejantis su tokios pačios spalvos vandeniu ir dangumi. Visos spalvos dingę, kaip ir žavesys, regėtas vakar. Net atrodo, lyg tai būtų du skirtingi tiltai, tarpusavyje neturintys nieko bendro. Nedarydamas vakarykštės klaidos, šiandien pro ofisus einu kiek vėliau, kad ir vėl nebūčiau mindomas prie savo kompiuterių skubančios minios. To išvengti pavyksta, užtat iš dangaus ir toliau krinta totalus šūdas. Tenka maukšlintis kepurę ant galvos. Pasiduoda filmavimo kamera, daugiau filmuotų vaizdų VHS formatu nebebus, pusantros valandos yra. Ir dar kelios minutės.

       Plaukioju po jūros gėrybių turgų, kitaip to pasivaikščiojimo po vandenį ant žemės ir po vandeniu iš dangaus nepavadinsi. Na bet ir rožos (liet. snukiai, veidai, mordos, fizionomijos) ten... Ta prasme pas parduodamą produkciją, ne pas jos pardavėjus. Vėžiai, vėžliai, moliuskai, kirmėlės, midijos, jūros ežiai, įvairiausių formų bei dydžių žuvys, dar velniai žino kas ir iš kur. Vieni užšaldyti, kiti atšaldyti, dar kiti jau vartosi ant grotelių ar plaukioja puoduose - garuodami, kvepėdami bei kviesdami prieiti arčiau. Gaila, kad lietuviams viso to gėrio neparduoda, bent jau mokantiems skaičiuoti. Ir ko tik Dievas neprigalvojo šioje Žemėje po vandeniu. Turėjo fantazijos... O iš žmonių kai kurie turi fantazijos visą tai valgyti, jau nekalbant apie pinigų sumas, kurias kiti turi fantazijos už tai paprašyti. Skaitom ką rašo ne kai kuriuose kelionių aprašymuose ir vadovuose: "Viešėti Japonijos sostinėje Tokijuje ir neaplankyti bene garsiausio pasaulyje Tsukiji žuvų turgaus (jap. Tsukiji shijo, angl. Tsukiji fish market) mažų mažiausiai būtų nuodėmė. (Bla... Šito ten parašyta nėra, šitą pats prirašiau). Tai pasakys ne vienas į Tokijų atvykęs turistas (autostopininkas irgi?), įtraukęs Tsukiji žuvų turgaus lankymą šalia tradicinių miesto svečiams patrauklių pasivaikščiojimų. Vienintelė sąlyga, norint apsilankyti turguje - nebūti miegaliumi.". Viso šito prieš kelionę skaitęs nebuvau, todėl labai džiaugiuosi, kad bent vienoje Tokijo vietų iš tų, kur lankosi visi ir kur visiems pabūti būtina (angl. "must see"), pabūnu ir aš - autostopininkas-keliautojas iš Lietuvos. Netyčia taip, pakeliui tas turgus. Įpila ir man kokio tai birzgalo - paragauti, nemokamai, tarpusavyje šnabždėdamiesi, kad gal nupirks susigundęs. Turiu jus nuvilti, mūsų mažieji draugai - to nebus, šitas tai tikrai nieko iš jūsų nenupirks. O dar jie ten kainas mėgsta pateikti be mokesčių, tą sumą rašydami atskirai, šalia ir mažesniu šriftu. Sukčiai, jie visur sukčiai, nors kiek ir keista tokius dalykus matyti čia, tokios kultūros šalyje. Bet viskas tobula juk negali būti, ar ne? Na bet ir rožos, sakai? Į save pažiūrėtum, patsai lyg iš eilučių būdamas: "Ir taip blaškaisi vakaras ar rytas, nužvelgiamas pastėrusių akių, iš vieno Žemės pakraščio į kitą, su Dostojevskio demonais sykiu...".

       Iš pradžių Japonijos sostinę planavau pasiųsti po velnių palikti sukakus dviejų parų mano viešnagės joje jubiliejui, tačiau dienos eigoje savo planus esu priverstas keisti. Viskas dėl tragiško oro, kadangi ten kur važiuosiu nebus nei karštų gėrimų, nei makaronų sriubų, kurių netrūksta čia, todėl iki vakaro geriau čia ir pasilikti, kur viso to gėrio užtenka. Lietus virsta į sniegą, tirpstantį dar ore ir baltu pavidalu žemės beveik nepasiekiantį. Pavasaris juk. Bet kad tai jau nebe lietus, tiek dar atskiriu. Šalta, nemalonu, šildausi kaip beįmanydamas. Tai žiūrėk mane išvysi (pamatysi, vyti nereikia) apsikabinusį greito paruošimo makaronų indelį požeminėje parduotuvėje, tai geriantį kavą šalia antžeminės parduotuvės, tai įlindusį į pašto skyrių, tai apsikabinusį verdančio vandens pripildytą metalinį savo puodelį. Sakuros žydi, šaltas lietus-sniegas iš dangaus krenta, lyg ir viskas normaliai. Tik kur dingo penkiolika laipsnių, mane sutikusių čia prieš dvi dienas, dabar iš buvusios kompanijos telikus trims? Kas matė kur pabėgo penkiolika Celsijų? Jūs nematėt? Čia neprabėgo? Atsiprašau, jūs ir angliškai nešnekat, buvau pamiršęs. Vis nepasiduodu, net ir tokiomis sąlygomis nueidamas kelis kilometrus, kad aplankyti pirmąjį Japonijoje įkurtą parką, kas atsitiko prieš beveik pusantro šimto metų. Jame randu paminklą kokiam tai vyrui ir (ar) jo (ne jo) šuniui, kelis šventus pastatus, rausvai žydinčias sakuras, japonus su kaukėmis ir be jų, japonus su lietsargiais ir su kapišonais. Baltomis popieriaus skiautėmis nusagstyta lenta - kas tai, kam ir kodėl? Raudų sienos Jeruzalėje japoniškas variantas? Ne visai taip. Balta gervė - tai japoniškas svajonių išsipildymo simbolis. Informacinis pranešimas neleidžia liesti vyšnių žiedų bei statyti palapinės. Kadangi nė vieno iš šių nusikaltimo daryti neplanavau, tai turbūt čia ne man. Būsite kada Tokijuje šalimais Ueno rajono, galite užsukti į tą parką. Eiti ar važiuoti ten specialiai - kažin ar verta. Labai jau kažin. Kultūrintis užteks, dabar bėda bei problema per lietų ir šaltį sugrįžti tris-keturis kilometrus atgal. Metro? Nenaudojam! Yra dar kokių kitų variantų? Tai aišku, kad yra. Manyje gyvenantį kankinį į sceną! Tfu, į Tokijo gatves! Juk sirgti po to ne jam teks, o man. Jeigu teks. Bet mes dar pakovosim.

       Šiame mieste šlapia ir šalta viešnagė baigiasi, o šiame pasaulyje nėra teisybės - vieną kartą per keturiasdešimt metų į Tokijų atvažiuoji, o jis tau būna šlapias ir šaltas. Jau vėliau, vartydamas nuotraukas ir atrinkinėdamas jas publikavimui, keiksiuosi kaip reikiant dėl to - viskas pilka ir niūru, o kas turėtų spindėti - nespindi.

       Dar kartą į centrinę stotį "Tokyo" atėjęs, traukiu ieškoti žalio mygtuko, apie kurį jau rašiau. Monitoriuose tau mirga-marga, hieroglifų tu nepažįsti, tačiau žalią mygtuką rasi ir bus tau laimė, ir bus tau džiaugsmas. Daug džiaugsmo. Normalus variantas iš Tokijo pasiekti Naritos oro uostą yra traukinys "JR Sobu Line (Rapid)". "Rapid" - jis juk greitasis, už tūkstantį tris šimtus dvidešimt jenų, kas būtų dešimt eurų. Pagal mane tai netgi labai gera kaina kaip už šešiasdešimt kilometrų tokioje kosminių transporto kainų šalyje. Nenormalus gi variantas yra traukinys "Narita Express" (liet. "Naritos ekspresas"), kainuojantis tris tūkstančius dvidešimt jenų, kas beveik du su puse karto brangiau. Tai visiškai nesąmoninga kaina, subalansuota kvailiams, turčiams, buržujams ir užsieniečiams ir gal dar pižonams. Eurais paversite patys, litais - prieš tai paprašę Briuselio ponų priminti kursą. Varianto pasiekti autostopu nėra, kadangi iš miesto ar taip ar taip tektų išvažinėti visuomeniniu transportu, kad rasti ką panašaus į vietą tranzavimui, o ją radus (jeigu radus), iki Naritos tebus likę ne daugiau dvidešimties kilometrų, kurių ir tranzuoti nebėra prasmės, kadangi galima nueiti. Apsidžiaugtų mano kankinys, tačiau šiandien nei jo diena, nei aš juokauti nusiteikęs, ir dar per tokį šūdiną orą. Renkuosi normalų variantą bei suradęs žalią mygtuką ir prastūmęs iš ekrano visus gundymus važiuoti buržujiškuoju "Narita Express", automatui į jo žabtus sukišu savo lengvai uždirbtus ir visai ne kruvinus pinigus, gaudamas iš jo už juos bilietą.

       Frykio prašymu (reikalavimu) kreipiamės į autostopininkų portalą, norėdami sužinoti bei pasitikslinti, ar galima taip elgtis ir ar tokiu poelgiu nėra nusižengiama visuotinai priimtinoms moralės normoms, už ką vėliau galėtų pasmerkti ir būtinai pasmerktų "divannye avtostopščiki" (liet. "sofkutės autostopininkai") - geriausiai viską žinantys bei išmanantys, bet tik nuo to baldo. "Hitcwiki" (liet. "Autostopininkų gidas po autostopo pasaulį") gan kategoriškas: "It is almost impossible to hitch out of Tokyo or any large Japanese city by waving your thumb on the Ginza" (liet. "Tik asilas gali manyti, kad iš Tokijo ar bet kurio kito Japonijos megapolio galima ištranzuoti mojuojant nykščiu mieste"). Ir skuba patarti konkrečiu klausimu: "For: Narita, Boso Peninsula. What, you're going to hitchhike to catch your flight!? Do yourself a favor and take the train" (liet. "Nemalk šūdo... Ruošiesi tranzuoti, kad pagautum savo skrydį!? Padaryk sau paslaugą, žmogau - pasiimk traukinį ir važiuok juo"). Taip ir padarysiu - tuoj arba rytoj, bilietui galiojant visą parą. Ale Frykis žiūriu koks sąžiningas patapo, autostopininko moralė jam parūpo. Ne į naudą matomai šios aštuonios dienos jam kultūringoje Japonijoje ir dar keturios prieš tai ne ką mažiau kultūringoje Pietų Korėjoje. Oi ne į naudą. Bus problemų namie.

       "Ir atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino, ką daro" - sukalbu laukdamas savo traukinuko ir žiūrėdamas į tuos, kurie sulipa į du su puse karto brangesnį ekspresą, važiuojantį lygiai ten pat. Ekspresą paduoda pirmą, o kai jis išvažiuos, ne ekspresą iš paskos paduos po keturių minučių ir į tą patį kelią. Tipo va, žiūrėkit ką praradot, nevažiavę ekspresu. Nieko nepraradom. Bent jau sveiko proto tai tikrai. Traukinukas į ten važiuos pusantros valandos, ekspresas - valandą. "Na Rusi slava Bogu, durakov let na sto pripaseno!" (liet. "Rusijoje dėkui Dievui, durnių šimtui metų užteks!"). Pasirodo ne tik joje. Mokėti ne dešimt eurų, o dvidešimt tris už tą patį? Ekspresas pusvalandžiu greičiau? Tik ką pakeis tas pusvalandis - šioje dienoje, žmogaus gyvenime, Visatos istorijoje? Lėktuvas, jis nors kaip ir traukinys šikančiųjų nelaukia, tačiau nepanašu, kad visi ekspreso keleiviai vėluotų pusvalandžiu ir būtent jo jiems visiems trūktų. Eksprese nebus grūsties, bus mažiau žmonių, minkštesnės kėdės? Aš žinau dar geresnę vietą, kur nebūna grūsties, yra visai nedaug žmonių arba jų iš viso nėra ir taip pat minkšta - tai fotelis namie. Ne geriau tokiems "keliautojams" ten ir buvo pasilikti? Čia reikia dar taip sugebėti, kad taip elgtis. Ekspresas atvažiuoja, buržujai ir kvailiai išvažiuoja, pižonai kartu ir su jais. "Skatert`ju doroga" (liet. "Staltiese kelias") - tokiais žodžiais seniau "na Rusi" (liet. Rusijoje) linkėdavo gero kelio, neturėdami mintyse nieko blogo, jau vėliau tai tapus abejingumo išraiška kam nors išvažiuojant, o tai pat palinkėjimu eiti po velnių bei dingti iš akių. Tada atvažiuoja kažkas paprastesnio, bet tikrai ne prasto. Įlipu į kokį tai žalią vagoną, kuris kaip išaiškėja jau pradėjus važiuoti, skirtas ne visiems. Kas per iškrypimas, ką veikia buržujų vagonas proletariato traukinyje? Mandagiai esu palydimas į kitą vagoną, o ten - žmonių minia. Gerai, kad šioje šalyje niekas nesispjaudo viešose vietose, o tai nebūtų kur tai padaryti. Ir obuolių gerai kad niekas nemėto, nes tame vagone "nebūtų kur obuoliui nukristi". Nieko tokio, į Sibirą kur kas blogesnėmis sąlygomis lietuvių (mano) tautą vežė. Aš pats nevažiavau, bet vis tiek įdomu - o ten nebuvo kokio "Syberia Express" (liet. "Sibiro ekspresas") varianto, kuris būtų buvęs mažiau gyvulinis? Kad būtų patogiau pasiekti Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltą, Krasnojarsko, Novosibirsko, Tomsko sritis. "Atmintį išsaugokim, kad šviestų ji visiems. Mums žvakutėje, užkurtoje per vėlines. Jums, kurie Tėvynėje gyvensite laisviems. Kaip vytis balta ir kaip trispalvė vėliava". Tribute to (liet. Duoklė kam): Arvydas Vilčinskas, tik ne dabartinis, o tas, iš 1989-ųjų, kai buvau vaikas ir buvau "Už Lietuvą". Atmintį išsaugokim. Išsaugosim. Už kelių stočių traukinuko vagonas ištuštėja, o paskutinę stotelę pasiekiu jau visai personaliniu VIP vagonu, būdamas jame absoliučiai vienas. Bet kuriam "Naritos ekspreso" keleiviui-pižonui duočiau prirūkyti. Pižonai.

       Skuba, lekia žinutė į Lietuvą - anksčiau laiškais ir atvirukais, dabar SMS žinut? apie tai, kad aš jau pasišalinau iš to didelio miesto, kuriame atsirado vietos man ir mano žaliam namukui net dviems naktims. Skuba, lekia žinutė, kol yra jai dar kur skubėti ir kur lėkti, kol jos kažkas dar laukia. Ir informuoja toliau man patraukus į Naritos apylinkes, vildamasi bei tikėdamasi, kad jeigu kartais kur dingčiau-pradingčiau, tai kas nors ir kur nors žinos kur ieškoti. Nors kad ieškos - ne faktas. Būta ko ieškoti. O dar toli. "Ilgai keliavai tu lapeli voke, praėjo paskutiniai terminai! Bet todėl jie ir yra Tolimieji Rytai, kad toli rytuose..." (orig. rus. "Dolgo že šel ty v konverte listok, vyšli poslednie sroki! No potomu on i Dal`nij Vostok, čto daleko na vostoke..."). Ir nors dabar ne rytas - nei čia, nei Lietuvoje, bet vis dėlto... "Su nekantrumu tu atsakymų lauki, žinutės iš žodžių kelių... Mes sutinkam saulėlydžius čia, aštuoniom valandom anksčiau." (orig. rus. "Ždeš` s neterpen`em otvet ty, vestočku v neskol`ko slov... My zdes` vstrečaem rassvety, ran`še na vosem` časov."). Nuo: RB. 2018-ųjų kovo 21-oji, 19:36 val. Kam: RK. 2018-ųjų kovo 21-oji, 12:36 val. Pagal siuntimo ir gavimo laikus - žinutė į praeitį, bet kitaip neišeina. Žodžius į dainą sudėjo ir ją dainavo - Vladimiras, seniai tai buvo - 1969-aisiais.

       Na ne, jau geriau per dvi dienas kaip reikiant sušlapusi, o gal net įmirkusi žemė mano palapinei, šaltis man pačiam, ir atrodytų niekada nepasibaigsiančios vandens atsargos iš dangaus talpyklų, nei kad tokia nakvynė oro uoste. Kur nors ne tik kad šilta, bet dar ir sausa, užtat labai jau per daug batų mano akių lygyje, kuriuos matau gulėdamas ant žemės pasitiesto kilimėlio. Vergui juk taip sunku susilaikyti jų visų ar bent dalies nepalaižius. O dar tie karts nuo karto pratrepsintys begemotai, praplaukiantys kašalotai... Kad tik neužgriūtų koks. Pusę Japonijos pravažiavau ir visą Pietų Korėją, per dvylika dienų ko gero taip ir nepamatęs nė vieno storulio, o čia lyg kas būtų paskelbęs masinę rubuilių evakuaciją. Japonija, ji juk šalis seismologiškai aktyvioje Žemės dalyje ir žemės drebėjimai čia nėra retas reiškinys. Pro miegus atrodo, kad vienas tokių ką tik prasidėjo. Bet ne, atrodo vėl "ložnaja trevoga" (liet. klaidingas pavojaus signalas) ir čia tik eilinis mrd (mūsų riebusis draugas) elegantiškai praėjo ar praplaukė. Ne, man jau užteks. Begemotai, kašalotai, triukšmas, kalbos, kuitimasis. Todėl susirinksiu daiktus ir eisiu laukan - į lietų ir šaltį. Tiksliau, grįšiu pas juos - amžinuosius keliautojo draugus ir palydovus. Savo noru ar nelabai savo, čia jau kitas klausimas. Jie aišku ne patys geriausi draugai ir taip darau visai ne manyje gyvenančiam kankiniui pataikaudamas. Bet geriau jau tokie draugai, negu šitie, kurių aš nepažįstų apskritai. Tribute to (Duoklė kam, mano jau atiduota ne tik 2016-ųjų metų "Arabijos pasakose", bet ir šioje istorijoje): Juozukui nuo Biržų, tų tolimų 1979-ųjų metų lapkričio 19-osios dienos Lietuvos televizijos eteryje nepažinojusiam tų draugų, su kuriais jis prieš tai... miegojo. Ups, gėrė jis su jais, ne miegojo, miegojau čia aš - nors ir trumpai, bet miegojau.

       Kuomet tarybinį šnipą Štirlicą (jis gi - Maksas Otas fon Štirlicas vokiškai, Maksimas Isajevas rusiškai, Vsevolodas Vladimirovičius Vladimirovas irgi rusiškai) demaskavo priešiškoje teritorijoje, tas niekaip negalėjo suprasti - kodėl? O viskas dėl arbatos. Kaip? Kodėl? Jis juk negėrė arbatos iš stiklinės, kaip kad pas rusus priimta, o gėrė ją iš puodelio. Tada jam paaiškino, kad išdavęs jį šaukštelis, kurio jis neišsiėmė iš puodelio išmaišęs cukrų, gerdamas iš puodelio su šaukšteliu, kaip daro rusai. Todėl ir iššifravo. Kitą kartą Štirlico būta jau protingesnio ir arbatą jis gėrė iš puodelio be šaukštelio. Bet jį ir vėl demaskavo, ir jis ir vėl negalėjo suprasti - kodėl? O tai nereikėjo akies primerkti, puodelį prie lūpų pridėjus, gerbiamas šnipe. Tada ir demaskavę nebūtų, gal. Bet nors šaukštelio ir nebuvo, refleksas tai likęs ir jis niekur nedingo - primerkti akį, kad jos neišsidurtum, šaukšteliui šalimais maskatuojantis bei tabaluojantis. Kur link ir prie ko visa šita istorija? Jei nenori neklausyk tokios liūdnos istorijos... Tribute to (liet. "Duoklė kam"). Keistuolių teatras. Jei nenori, neklausyk. Panašiai nutinka ir man, kada mane demaskuoja besant keliautoju Naritos oro uoste. Ne, palapinės oro uosto aš nestačiau. Ir arbatos ten neviriau. Ir nešvarių kojinių neišsitraukiau iš kuprinės, ir batų nusimovęs nebuvau. Tačiau kilimėlį pasitiesiau po atrama - ilga ir siaura medine lenta, ant kurios žmonės remiasi alkūnėmis keisdami pinigus. Mane išdavė irgi refleksas - ieškoti nakvynei stogo, kuomet esi be palapinės - net ir ten, kur lietus nelyja, o tik jį girdi už durų. Taip gali daryti tik keliautojas, tai pasąmonės lygyje. Tikiuosi man nutiks panašiai kaip Štirlicui, kuomet šis literatūrinis personažas tapo gausybės anekdotų herojumi, stovėdamas vienoje eilėje su ant šios Žemės realiai gyvenusiu žmogumi, irgi tapusiu anekdotų herojumi - Čiapajevu. Tribute to (liet. "Duoklė kam"). Septyniolika pavasario akimirkų. Tribute to (liet. "Duoklė kam"). Kelio romanas. Antra dalis. Įkalinti autobanuose. Dvidešimt aštuntas skyrius: "Ir gal septyniolika pavasario dienų mums praėjo kaip septyniolika pavasario akimirkų...".

       Suprantu tai būsiant vienai sunkiausių naktų mano gyvenime. Čia turbūt todėl taip, kad niekada nebuvau vedęs ir neturėjau pirmosios vestuvių nakties tame pačiame savo gyvenime, kuomet po sunkios dienos, kurią tu ir taip pasirašei sau nuosprendį, lyg viso to būtų dar maža, tavęs laukia dar sunki bei bemiegė naktis. Tada matomai ir kalbėčiau kitaip. Bet ir čia netrūks nei ašarų (dangaus), nei aistros (vėjo, vos ne iki pačios žemės lenkiančio šalia stūksančios giraitės medžius), nei pažadų apie tai, kad viskas bus gerai ir mums, ir kad tai būtinai mes būsim laimingi, "mažule" ir "mažuli". Laimė, bent be kraujo apsieita bus, bet šiais laikais ir per pirmąją vestuvinę naktį jo ne visada pasitaiko. Žemė šlapia, palapinei tokios sąlygos nepatinka. Vėjas nemenkas, namą prie žemės tvirtinti lengva nėra. Kaip kad nelengva ir viską apgaubti papildomu stogu-brezentu, kad viso to šūdo iš dangaus mane pasiektų mažiau. Ypač, kuomet tai darai vienas - nė vienai iš keturiolikos pagalbininkių iš "Kelio romanų" neatvykus, iš Frykio pagalbininkas menkas. Pagaliau jau palapinės viduje, bet ten irgi ne kas bei neramu - o jei tie bambukai giraitėje šalimais nėra tokie lengvi ir kuriam jų nuvirtus man ant galvos, antro šanso jau nebeturėsiu? Prisiminti savo vardą, kas aš toks, kiek man metų, kas ir ką man blogo padarė ar ruošėsi padaryti, galų gale kam skirtas unitazo dangtis - tai juk irgi svarbu žinoti... Liūdna būtų, ir visai kaip tai ne faina, jei taip nutiktų ir tų dalykų nebežinočiau, ant galvos užvirtusį bambukmedį nukėlęs pats ar tai padarius greitosios pagalbos darbuotojams. O dar ir iš darbo ko gero atleistų. Na, bet manykime ar bent jau tikėkimės, kad viso to nenutiks, o jeigu ir nutiks, tai ne su manimi ir ne man. Viltis, ji juk ne tik durnių motina, našlaičiais keliautojų taip pat nepaliekanti, o manęs - dar ir ypač. Nepalik našlaičių, anei vieno mama... Trečiadienis baigiasi, lieka ketvirtadienis, penktadienis ir gabaliukas šeštadienio.

       Kuomet ryte matau už durų lauke besant geram orui ir šviečiant saulei, negaliu suprasti vieno - kas prileido kiaulių į palapinę ir ką Frykis čia veikia. Kodėl jis ne už durų, kur jo darbo vieta naktimis net ir kraštuose, saugoti kur nėra nuo ko? Ir dar su savo geltonuoju-auksiniu draugu. Tik paskui atmintis sugrįžta (nejau vienas iš bambukų vis dėlto buvo nukritęs man ant galvos?), kad vakar vakare visko būta kitaip ir tokios nakties, kurią geras šeimininkas net šuns laukan į būdą nevarys. Tiesa, ten nieko neminima apie kiaules, ir dar gumines, bet turbūt tinka ir joms, kuomet šuns neturėdamas, į lauką nevariau ir neišvariau kiaulės su jo draugeliu - irgi kiaule ir irgi guminiu. Po velniais, kas kiaulių prileido į palapinę, ir dar guminių? Na, bet svarbu kad guminė kiaulė, ne moteris tokia, kadangi išvydęs šalimais dar ir tokią, būčiau tiesiog priverstas aplinkui ieškoti bealkoholinio-nealkoholinio alaus, besančio kaip žinia pirmu žingsniu lyg guminės moters. Dieną kažkas lyg būtų pakeitę, nieko panašaus į dvi pastarąsias. Žinau ką sakau, besirąžydamas saulės atokaitoje ir dėliojantis aplinkui daiktus, drabužius, gumines kiaules džiovinimui. Ir nors visai šalimais namas, bet labai ko slėpti neturiu aštuonių tūkstančių kilometrų spinduliu niekam manęs nepažįstant. Na, parašys vietiniame laikraštyje, ir ką? Kas tai perskaitys? O tai, kad japonai vieną rytą matė žmogų, džiovinantį gumines kiaules, tegul tai lieka maža mano ir jų paslaptimi.

       Nebus ačiū šitiems namams, kaip ir pažado eiti link kitų. Ir tai visai tai ne todėl, kad būčiau koks tai nemandagus chamas ar nakvynės vieta būtų man nepatikusi, o tik dėl tos priežasties, kad ir sekanti naktis (Dievas duos ir Frykis saugos - tai ir sekantis rytas) bus čia pat, nebent kitoje šūdų šakų krūvos pusėje. Tai aišku visai nereiškia, kad visą dieną sėdėsiu čia ir lauksiu to. Ne glamūrinis pliaže, keliautojas kelyje. Todėl suvaikščiosiu į Naritą ir atgal. Rytoj - irgi. Kokie aštuoni kilometrai į vieną pusę, dar kiek nors jų po miestą ten nuėjus (jeigu nueisiu). Keturios dešimtys km. manau liuosiai gausis - visai normaliai. Ir dar su kuprine. Ir beveik pasibaigiančiai bei iki kojinių nutrintais batais. O aš kartais nieko nepamiršau? Visai, visai taip jau ir nieko? Nejaugi? Ramiojo vandenyno kartais man pasiekti nereiktų, iki kurio nuo čia ne daugiau keturių dešimčių kilometrų. Nebūtinai pėsčiomis, galima ir autostopu. Vandenyno, šalia kurio nesu buvęs ir kažin ar dar kada turėsiu progų pabūti. Nereiktų, nes aš ir taip esu Ramiajame vandenyne, kadangi Japonija yra sala, iš visų pusių supama vandenų ir vakaruose esanti Japonijos jūra yra ne kas kitas, kaip tas pats Ramusis vandenynas, tik kitu pavadinimas. Taigi Ramųjį vandenyną aš ne tik kad mačiau, bet juo dar ir atplaukiau į Japoniją. Tokiu atveju, kuomet kažkas būdamas vienu apsimetinėja kitu, liaudyje yra sakoma "tas pats šūdas kitoj rankoje". Šioje vietoje liaudžiai esu linkęs pritarti. Pamatyti jį dar ir nuo rytinio Japonijos salos kranto? O kam? Amerika niekada nebuvo ir nebus mano svajonių šalis, be to ne faktas, kad ji ir matysis, netgi tokiai giedrai bei aiškiai dienai kaip ši besant. Neieškosiu, nežiūrėsiu. Mes vis dar juk suprantame juokus, ar ne? O va į Naritą tai eisiu. Ir čia be juokų. Paskui iš ten dar pareisiu. Čia irgi be juokų. Rytoj padarysiu lygiai tą patį ir vėl be juokų. Džiovinimas baigtas. Gal derėtų palikti palapinę kur ji dabar stovi, vakare ją vis tiek rasčiau. Turbūt. Kad būtų be turbūt, susipakuoju ir nešuosi su savimi. Gal ir beprasmiška, bet aš juk pratęs gyvenime daryti beprasmiškus dalykus, tai vienu daugiau ar mažiau kažin ar ką bepakeis. Užrašas ant degalinės "Welcome to Japan" (liet. "Sveiki atvykę į Japoniją") nuskamba kiek makabriškai. Tegul tai būna visų mūsų mažytė paslaptis, kad Japonijoje aš jau esu buvęs. Ir taip žmogus su kuprine - Donatas nulinguoja link miesto - Naritos. Šalikelėje pamatau numestą keptuvę - ko gero vėl koks vaikinas keliavo su moterimi, ir ta pamiršusi, kad jie ne namie, o Kelyje, vožtelėjo savo išrinktajam taip, kad maža nepasirodė. Eiti labai pavojinga nėra ir tik vienoje vietoje tenkant kirsti kiek judresnį kelią, ko irgi daryti nebuvo būtina, jei būčiau prieš tai perėjęs požeminiu perėjimu. Bet apie tai, kas būtų jeigu būtų, būtinai pakalbėsiu su bobute, kai tik ją sutiksiu sekantį kartą, nes kas už ją geriau žinos "kas būtų, jeigu bobutė būtų dieduku". Tikrai niekas to geriau nežino.

       Kelio pradžiai šaligatvio plytelėse įkomponuoti visokių paukščių vaizdai, besikeičiantys kas keli metrai. Ten ir antis, ir gandras, ir dar koks tai pasipūtėlis. Čia vardinu iš to ką nufotografavęs, jų daug daugiau. Paukščiams pasibaigus, prasideda kai kas įdomesnio - žalios pasaulio valstybės su raudonais taškais, žyminčiais jų sostines. Eini sau šaligatviu pasišvilpaudamas ir kas keli metrai gali sumindyti vieną ar kitą šalį, jei toks poreikis yra. Pagal mane tai visai nebloga pramoga. Kai kurių mindyti savaime suprantama nereikia, nes tos šalys geros, gražios, tvarkingos ir jose gyvena geri žmonės. Bet yra tokių, kurias norisi ne tik mindyti, bet ir apspjaudyti kaip reikiant - jos to vertos, nebūtinai jose prieš tai ir buvus. Būtų galima ant jų ir nusišikti, tik va vieta per daug vieša, kad tai daryti nenubaustam. Puikioji Malta, kad prisiminti dviejų mėnesių senumo įvykius mano gyvenime. Gimtoji Lietuva, kad prisiminti tėvynę, šalia jos papozuoti - atskirai nuo Frykio, kartu su Frykiu, Frykiui vienam, jai be mūsų. Nelaimingoji, savų išvogta ir svetimų apvogta Ukraina, kur Krymas vis dar jos, nors iš tiesų jis buvo, yra ir bus rusų, bent jau jų pačių nuomone, su Vladimiru Vladimirovičiumi priešaky. Frykis atrodo bus su rusais, kuomet jam atsistojus ant Krymo pusiasalio, viskas grįžta į savo vietas bei tampa taip kaip yra dabar, kuomet Krymas ne Ukrainos, o "Krym naš" (liet. "Krymas mūsų"). Nejau mano guminė kiaulė išties yra "vatnykas" (liet. nostalgijos kamuojamas sovietmečio garbintojas bei Kremliaus politikos liaupsintojas)? Platusis Kazachstanas, kurio sostinė dar Almata, nors iš tiesų štai jau dvidešimt metų kaip nebe. Kaimyninė Latvija, ji irgi yra, jai irgi atskira plytelė, o ne kartu su Lietuva. O va Estijos nėra. Įdomu ką tai galėtų reikšti? Net Japoniją randu.

       Nėra ir Rusijos, bet čia kažin ar dėl šių dienų sankcijų, jau greičiau už Kurilus - japonai to nepamiršo. Kurilų salų konfliktas (jap. "Šiaurinių teritorijų problema") - teritorinis ginčas tarp Japonijos ir Rusijos dėl pietinių Kurilų salų suvereniteto, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo pabaigos bei nesureguliuotas iki šiol, dėl ko taikos sutartis tarp Rusijos ir Japonijos niekada taip ir nebuvo pasirašyta, tokiai daugybei metų nuo to karo pabaigos praėjus. Salos miniatiūrinės, bet rusai niekada, niekam ir nieko neatiduoda. Paimti - gali, atiduoti - ne. Ana va latviai kadaise norėjo atsiimti Pytalovą, į ką Putinas jiems pasiūlė padvėsusio asilo ausis vietoj jo, cituoju: "Ne Pytalovo rajoną jie gaus, o mirusio asilo ausis". Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Devinta dalis. Su autostopu iš Rusijos. Šimtas antras skyrius. Nežinau, išpildė Putinas tada savo pažadą, ar ne, ir ar latviai gavo mirusio asilo ausis, ar nelabai, tačiau Pytalovas iki šiol yra Rusijos rajonas, o ne Latvijos, kokiu kadaise buvo. Grįžtam į Japoniją. Keturias tų salų japonai norėtų atsiimti, bet... Tegul atsistoja į eilę paskui ukrainiečius dėl Krymo. Nors ir mažos, tos salos svarbios strategiškai, sudarydamos natūralų barjerą, dengiantį Ochotsko jūrą ir išėjimus į Ramųjį vandenyną. Negaus jie jų. Iturupas (jap. Etorofu), Kunaširas (jap. Kunashiri), Šikotanas (jap. Shikotan, turbūt kur daug šika - anksčiau japonai, dabar rusai), Chabomajaus uolos (jap. Habomai) - tai, ko nori Japonija, vadinanti jas Šiaurinėmis Teritorijomis (jap. Hoppo Riodo) arba Pietų Čišima (jap. Minami Chishima). Taip kad nėra salų, nebus jums ir plytelės plytelių alėjoje nuo Naritos oro uosto link Naritos miesto. JAV (jos gi Jungtinės Amerikos Valstijos) plytelių kolekcijoje irgi nėra, dėl savaime suprantamų bei pateisinamų priežasčių - už Hirosimą ir Nagasakį, japonai to tikrai nepamiršo, kaip žydai nepamiršo Hitlerio.

       Pati Narita (jap. Narita-shi) nėra didelis miestas, užtat turi didelį šventyklų kompleksą. Ir ne bet kur, kur tektų belstis į užmiestį, lipti į kalnus, plaukti upėmis, o visai šalimais miesto centro. Va dabar tai kultūrinsiuos, pasikultūrinsiu ir atsikultūrinsiu - mažai nepasirodys niekam, penkioms kelionėms į priekį užteks, jei dar tokių nors viena bus. Aš juk labai gerai atsimenu, kad keliauti seniai jau nebėra kur. Ir taip kiekvieną kartą, iki to momento, kol vėl nesugalvoju kur, lyg kas būtų ėmęs ir perpaišęs pasaulio žemėlapį, kuriame pamatau tai, ko prieš tai ar tai nemačiau, ar to išties nebuvo, ar matyti to nenorėjau. Bet dabar laikas šventintis - čia ir dabar, Naritos šventykloje (jap. Naritasan Kongo-o-in Shinshoji, liet. O paprasčiau nieko nebuvo galima sugalvoti?) - vienoje populiariausių Japonijoje, atstovaujančių vieną svarbiausių budizmo mokyklų Šingon (jap. Shingon-shu, liet. "Tikras žodis"). Svastika kaip žinia yra šventas kai kurių religijų, tame tarpe ir budizmo simbolis. Todėl čia jų pilna ne tik šventyklose, bet ir ant kiekvieno kampo. Pas mus uždraudė. Ir tik dėl to, kad šis simbolis savo laiku patiko Adolfui, patys žinote kuriam. Bet svastika juk naudota daugelyje civilizacijų, tame tarpe net ir senovės lietuvių, daug metų iki tol, kol ją ėmė naudoti Trečiasis Reichas. Tokius uždraudėjus pačius reiktų sukabinti už kiaušų ant tos svastikos, jei tai vyrų būta. Vėl kažkokie žmogeliukai su kepuraitėmis, iš mano apsilankymo Tokijuje ir mano nakties košmaro apie megztas beretes. Šventykloje galima aukoti pinigus, beveik visi tai noriai daro. Beveik visi, kadangi vienas neaukoja - jis iš Lietuvos, jo vardas kaip mano, gal tai aš ir esu. Procesas toks, kad meti pinigą į kokias tai pailgas ėdžias ir gali ten kažką pasmilkinti. Gali smilkinti ir nieko nemetęs, bet taip nepriimta. Dar vienas neaukoja, kadangi su ugnimi jam negalima, kaip šią žiemą neišklausiusiam gaisrinio pasiruošimo kursų bei nepasirašiusiam po visu tuo. Parašus rinkusi Kauno poniutė žinos kas čia toks. Nieko neaukoję ir nesumokėję taip pat gali į šventyklą užeiti - tai nedraudžiama. Niekas nepatikrins ir nenubaus, bent jau šioje Žemėje. Nebent Dievas Buda supyks, bet ne čia, na ir tegul - jis mažiau karingas nei Alachas. Paminklai, antkapiai, bonsai (japoniški medeliai, pavadinimą iš japonų kalbos išvertus reiškiantys "sodinti padėkle"), išpuoštos ir visaip išmargintos pagodos (daugiaaukščiai bokšto formos pastatai, kurių aukštus vieną nuo kito skiria išsikišę karnizai arba stogeliai), neaiškios neaiškių tipų statulėlės. Frykiui draugų susirasti nesunku, kai aplinkui tiek baisių, vienas už kitą baisesnių mielesnių.

       Dar eidamas į šventyklą, buvau sutikęs du šunis, kas visai netipiška šiems kraštams. Kodėl palaidų šunų nėra Pietų Korėjoje, tai viskas kaip ir aišku - juos vietiniai matomai suvalgo. Apie tą mažytę korėjiečių paslaptį nuo likusio pasaulio jau rašiau. O Japonijoje tokių nėra turbūt dėl to, kad šioje šalyje ne tik žmonės kultūringi, bet ir šunys stengiasi nuo jų neatsilikti, gatvėmis nesišlaistydami bei nevalkataudami be būtino reikalo. Ir vis dėlto čia sutikau tokių. Tačiau abu jie buvo negyvi. Ne tai, kad voliotųsi padvėsę kur ant kelio, pakelėje ar patvory. Jie iš principo negyvi - ne iš odos ir ne iš mėsos, tik iš akmens. Nors iš toli ir atrodė kitaip. Frykis net pasidarė nuotraukas su jais, vieną jų pavadindamas "Atspėk kuris gyvas?", antrą - "Atspėk kuris kiaulė?", o trečiai pavadinimą dar galvoja. Ieškantiems atsakymo į pirmąjį klausimą, galvą pasukti gali tekti ilgai.

       Šventintis ir kultūrintis baigęs, einu į centrinę Naritą, kad gauti ten peno savo kūnui. Aš nepratęs taip vėlai gerti pirmą puodelį kavos, bet teks. Centrinė miesto aikštė žiauriai primena šiaurės Suomijos miestų centrines aikštes, tokių kaip Oulu, Kemis, Rovaniemis. Visuose kuriuose buvau, kuriuose mane dar atsimena ir kuriuos aš pats prisimenu taip toli nuo jų būdamas. Sentimentalesnis ko gero ir ašarą išspaustų, o aš tik išgeriu kavos bei patvarkau greito paruošimo makaronų porciją. Ir užsipirkęs produktų bei gėrimų, grįžtu į būsimą nakvynės vietą, kuri be to ir buvusi. Jausmas toks, lyg grįžtum pas merginą, buvusią - kur viskas lyg ir žinoma, ir pažįstama, bet kažkas ne taip. Jauti,, kad kažkas tikrai ne taip, o kas - pasakyti negali. Bet negi išeisi, kad jau atėjai. Saugokit mane ir globokit, šitie namai. Ir tik jau visai užmigdamas suprantu kas ne taip. Ogi ramu. Ketvirtadienis baigiasi, lieka penktadienis ir gabaliukas šeštadienio.

       Nuo ryto Frykį (jis gi kartais dar ir Frykas, bet tik labai kartais) randu pasikorusį, ant vyšnių-sakurų medžio, ir dar žydinčio. Tai parazitas, tai niekšas, nuotaiką sugadino, pavydas paima. Ne kartis, o gyventi ir gyventi tokiu metu. Net jei tavo gyvenimas ir tėra kažkoks guminis. Pats kaltas, mažiau berods Sigito Gedos skaityti reikėjo, su jo tuo: "Ir lyg juoda maliarija pristojo, didžiųjų miestų senas liūdesys...". Pats seniai tai skaičiau, rašau iš atminties, nors autorius atrodo ir tas. Ir tęsiu: "Tai kas, kad su tavim dabar ir Dievas, tu savo sielą (nejaugi Frykį?) rankose laikai, bet kur pradingo motina ir tėvas, kur tavo broliai, seserys, draugai...". Kas jam (man) čia dabar? Depresija po Tokijo? Nejau iš tiesų didžiųjų miestų liūdesys? Ar salą Biržuose vidury ežero prisiminė, kur tokius dalykus praktikavo, kad ir vasario 16-osios proga šiais metais, ledais sukaustytu vandeniu ją pasiekęs? Pasikarčiau ir aš pats, tuo labiau kad medžių šalimais laisvų dar yra likę - su ką tik pražydusiais žiedais, ar be jų, bet yra. Tik jie turbūt per žemi man ir šakos jų per silpnos. Ant šalimais giraitėje augančių bambukų irgi vargu ar pavyktų, kurių ten nors ir daug bei pasirinkimas kur kas didesnis, tačiau visų pirma lipti aukštai, o visų antra labai daug fantazijos reiktų, kad ant vieno jų kažkaip užlipęs, dar ir pasikarti sugalvotum kaip. Taip gali galvoti tik absoliutus analfabetas, nė karto bambuko medžio gyvenime nematęs. Jau greičiau nukristi. O kas jeigu ant galvos? Ne, nebandysiu. Be to, pasikorus ko gero dar ir iš darbo atleistų. "Argi kalti mes, kad dirbame ten kur dirbame?" (orig. rus. "Razve vinovaty my, čto rodilis? v Rossii?", liet. "Argi kalti mes, kad gimėme Rusijoje?"). Ir kad reikia kartais mums tiek nedaug, kad neprarasti žemės po kojomis. "Širdy suvirpa, užburtas smuikas, ir karias pievoj Frykai..." (liet. orig. "Širdy suvirpa, užburtas smuikas, ir groja pievoj žiogai..."). "Pavasaris - ne laikas kartis. Paskui bus ne laikas daryti tai vasarą, dar paskui - ruduo netinkamas tam bus metas ir galų gale žiema sugalvos, kodėl ir vėl laikas ne tas ir ne tam" - murmu sau po nosimi, eilinį kartą ir pirmą kartą šioje kelionėje Frykį iš kilpos traukdamas, kurią jis susimeistravo iš varlytės-peteliškės. Tokios mėlynos mėlynos bei taip nederančios prie tų baltai-rausvų sakurų žiedų. Bet kuris dizaineris jam tai pasakytų. Aišku jeigu išdrįstų. Nors paskui ir gyventų neilgai, prakeiktas.

       Originalas. Didelis originalas. Ir sugalvok tu man dar taip - pasikarti Japonijoje. Originalu. Korėjoje reikėjo kartis, bent pagal šalies pavadinimą būtų tikę ir iš konteksto neiškritę. Kur Frykis? Žinote, o Frykio nebėra, jis pasikorė Korėjoje. Kai skamba... Ne? Arba paprašyti, kad kas pakartų, jei pačiam nedrąsu ar neramu dėl to ir apie tai, kas po to bus ten, kitoje kilpos pusėje. Korėjoje korėjų (korikų) turėjo juk būti bei pasitaikyti. Bet ne, būtinai reikėjo daryti tai Japonijoje ir dar paskutinę kelionės dieną. Originalas. Didelis originalas. Čia aš apie Frykį, nors norėčiau apie save.

       Taigi ačiū šitiems namams, kuriuose kažkas miegojo, o kažkas šalimais jų korėsi, bet taip ir nepasikorė, trauksim link kitų korimosi vietų (tfu, link kitų namų). Dviejų tokių skirtingų naktų čia būta - audringos ir ramios, šlapios ir sausos. Kiekvienai iš jų aš esu savaip dėkingas. O tą mėlyną peteliškę tai paslėpk kur giliau kuprinėje. Gal net šalia šautuvo, kad reikalui esant ir momentui atėjus, nereiktų ilgai ieškoti ir būtų kuo vienam nusišauti, o kitam - pasikarti. Bet tai dar bus ir tai gal. O kol kas... Bendra nuotrauka - atsiminimui. Tai kas, kad peizažas aplinkui nevertas dailininko teptuko ir dėl tokio jis jo net netrauktų. Užtat kompanija kokia joje susirinkus, susigrūdus bei kitaip susispaudus - žmogus ir viena, ne - dvi, "o božė" (liet. "o šventas šūde" jei vertimas ne pažodinis arba "o Dieve" jei vertimas pažodinis) - net trys kiaulės su juo ir jo. "Čyz, tuoj išskris paukščiukas"... Beje, tai pirmoji geltonosios kiaulės nuotrauka, į viešumą iki šiolei nelindusios ir savo aukso spalva aplinkinių neakinusios. Frykio - ne paskutinė. Dievas duos - mano irgi. Dar... Sakuros žiedai - uostymui namie. Tai kas, kad į šlapimo tyrimams skirtą indelį - juk pagal paskirtį nenaudotas, tai šlapimo kvapas žydinčių sakurų kvapo nepermuš. Ne Frykiui juk į užpakalį man tuos žiedus sukišti - tokiu pavidalu transportuojami jie Lietuvos tikrai nepasiektų. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kai sirpsta žydi vyšnios Suvalkijoj Japonijoj Aukštaitijoj - Žeimely ar prie Biržų.

       Labas rytas, kelias į Naritą. Šitą kelią aš žinau! Vakarykštės klaidos nedarydamas, kofeinu savo kūną aprūpinu dar miesto nepriėjęs, o perėjęs į kitą kelio pusę kiek anksčiau, nei tai dariau vakar. Kofeino yra, o klofelinu aprūpins kokia vietinė geiša, pagalvojusi, kad kuprinėje nešuosi ne turizmo inventorių, o pinigus. Kita kelio puse eidamas, šaligatvių plytelėse randu ir Estiją. Viskas tvarkoje, estai yra. Suomius irgi mačiau, tik jau nebeatsiminsiu - vakarykštėje kelio pusėje, ar šiandieninėje. O va rusų su jų Rusija nėra ir šioje pusėje, amerikonų su jų Amerika - irgi nesimato. Reiškia pirmieji Kurilų dar neatidavė-negrąžino, kaip ir antrieji mirusių atominiame Hirosimos ar Nagasakio pragare - neprikėlė. Atmintį išsaugosim... Pačioje Naritoje elgiuosi panašiai kaip ir vakar, nors šiek tiek ir kitaip. Jaukus miestas, malonūs žmonės, kieta šventykla, trečią dieną ką ten veikti - nebežinočiau. Bet šiandien ne trečia diena, o antra, tad ką veikti randu bei sugalvoju ir ją. Fotoaparatas išsikrovęs pilnai ir seniai dar nuo pirmos dienos Tokijuje laikų, video kamera - irgi, telefonas - beveik, išorinė baterija - visai, o antrame telefone trūkstant vietos, tenka prieš tai įamžintus vaizdus trinti-naikinti-šalinti, kad talpinti svarbesnius už jas. Vakare grįždamas ten pat kur ir vakar vakare, paskutinėje Japonijos parduotuvėje apsirūpinu trimis buteliukais šaltos žalios arbatos ir trimis porcijomis greito paruošimo makaronų. Niekada iš niekur nevežęs lauktuvių, iš čia parvešiu. Ne todėl, kad senstu, o todėl, kad čia per toli ir ne kiekvienas atvažiuos to nusipirkti. Manantiems, kad tik kvailys gali gabenti makaronus iš Japonijos į Lietuvą, kur jų irgi pilna, reiktų paklausti savo tėvų ar senelių: "O kuo skyrėsi tarybinis video magnetofonas nuo japoniško? Juk jis (tarybinis) buvo gaminamas iš dalių, gautų iš japonų.". Tik labai nesistebėkite, vietoj atsakymo išgirdę keiksmažodžių laviną, bei nekaltinkite savo pagyvenusi giminaičio nepraustaburniškumu - jis žino ką sako. Kaip kad žinau ką sakau ir ką vežu aš. Ir tai kas, kad namie tas arbatas išvadins "varlės balos gėrimu" ar "nieko ypatingo". Pavydui išreikšti yra įvairių metodų. Nereikia pykti, ypač girdint tai iš tikrų žalios arbatos mėgėjų ir žinovų, prieš tai išbandžiusių ne vieną dešimtį jų rūšių.

       Skirtingai nuo Naritos miesto, besančio nedideliu ne tik Japonijos mastais, bet ir mūsiškais, Naritos oro uostas - visai kita istorija, jis didžiulis. O kaip kitaip? Turbūt toks ir turi būti oro uostas, skirtas aptarnauti tokiam megapoliui. Ir nors jis ne vienas tai daro, o kompanijoje su arčiau Tokijo esančiu Hanedos oro uostu, tačiau tas labiau skirtas visokioms azijoms, okeanijoms, australijoms ir amerikoms, į Europą iš ten mažai kam skrendant. O man į Europą, man į namus Europos vidury. Einu kur reikia, tempiu sunkią kuprinę, mentai nekalbina ir į akis nelenda. Mato, kad piktas, jaučia. Didžiuliai to oro uosto plotai nakčiai uždaromi, visus benamius suvarant į nedidelę salę. Vienas tų benamių šią naktį esu ir aš, priežastys tam dvi. Visų pirma, kadangi rytojaus skrydis ankstyvas, o aš nebeturiu nė vienos neišsikrovusios technikos su žadintuvu, tai nesu tikras, ar nenorėdamas rytoj ryte ilgiau pasivartyti lovoje palapinėje, nelikčiau ant ledo ant žemės, lenkams į Lenkiją išskridus be manęs. Kaip traukinys nelaukia šikančių, taip ir lenkų lėktuvas nelauks lietuvio. Visų antra, nakvynei reiktų ieškoti kitos vietos, kadangi vengiu miegoti vietose, kuriose prieš tai kažkas pasikorė. Ir tai kas, kad ne iki galo, o tik bandė. Todėl lieku nakvynei oro uoste. Prisiminęs kokie kartais čia begemotai prabėga ar kašalotai praplaukia, lieku sėdėti arba gulėti ant kėdžių, kartais pavaikščiodamas, bet ne sapnuose ir ne per miegus, o grindimis ir po salę. Kai kurie sugulovai šalia ant suoliukų turi problemų su sveikata - sloguoja ir čiaudo. Žmonės, būkit žmonėmis, dėkitės tas savo sumautas kaukes. Vaikšto minios su jomis, už vairo sėdi - nesuprasi nei kam, nei kodėl, o kuriems reikia, ant tų snukių jų nepamatysi. Penktadienis baigiasi, lieka gabaliukas šeštadienio.

       "Kilometrus autostopu dusinom, dusinom ir tūkstantį aštuonis šimtus jų pridusinom...". Bet čia jau per miegus, nors ir tiesa, Michailo Afanasjevičiaus Bulgakovo Poligrafą Poligrafovičių Šarikovą priminus-cituojant (orig. rus. "Včera kotov dušili, dušili...", liet. "Vakar katinus smaugėm, smaugėm..."). Per keturiolika dienų tiek kilometrų autostopu yra labai mažai, bet ir labai daug kur važiuoti čia nėra - viskas vienoda, nieko kitaip jau nebus. Nė dienos vietoje nesėdėjau, visas jas nugyvenau taip, kad keliautojui gėda nebūtų. O kad kažką, kažkam įrodyti... Nebent sau, bet aš ne alpinistas, kuriam pradžiai būtina įrodyti "kad geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose tu nebuvai", o pabaigai - "kad geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose niekas nebuvo". Sau aš jau seniai viską įrodžiau, o kitiems nieko ir niekada neįrodysi. Todėl ir nereikia. Galų gale juk tai aš, o ne jie... Tempiau sunkią kuprinę ant savo pečių, o ne ant jų... Kuprinė mano. Ėjau daugybė kilometrų savo, o ne jų kojomis. Batai mano. Ir prakaitą kibirais šalikelėse palikinėjau nuo savęs nubraukęs, o ne nu jų... Nors nuo kokios moters būčiau ir visai nieko prieš nubraukti. Bet čia jau visai per miegus... Labanakt, keliautojau! Čia tavo vardas iš "k" mažosios už tai, kad šią naktį miegi ne savo palapinėje, o svetimame oro uoste. Teisintis kodėl taip gavosi - nebūtina, tą istoriją visi mes jau girdėjom, bet ne visi ja patikėjom. O... Būk geras, primink, Fryki, kiek kartų tavęs prašiau nieko čia nerašyti?

       ...mane namo ir septynias mano gyvenimo valandas, kurias prieš tai buvo paėmusi pirma šios kelionės diena kartu su antrąja susitarusios. Bet apie viską iš eilės ir nuo paties ryto. Paryčiais neilgai ieškojęs randu "Lawsoną" ir taip dar nėra buvę, kad jis neįpiltų. Įpila ir šį kartą, tos pačios kavos už tą patį šimtą jenų. Kur dar esate tai matę, kad kava oro uoste kainuotų tiek pat, kiek ji kainuoja ne oro uoste. Stebuklas. "Ai da Lawosnas, ai da malačius ir maladiecas". Tos kavos man reikėjo ir tai jau paskutinė kava, kurios jis man įpylė. Ačiū už jas visas. Žinutė į Lietuvą, nors ne jai praneša, kad savarankiška mano kelionės dalis baigta bei kad už keturių valandų prisiduosiu lenkų globai. Taip, drąsu, sutinku su tuo. Bet tikrai ne aš pirmas taip darau, nors ir tikėdamasis, kad man baigsis geriau, nei kad baigėsi Lietuvai, kuomet ją 1569 m. liepos 1 d. kitas lietuvis - Žygimantas Augustas Liublino unijoje irgi atidavė lenkų globai, sudarant Abiejų Tautų Respubliką. Dieną tą Vytautas Didysis garantuotai kape apsivertė, ir ne kartą, matydamas kaip sugriaunama tai, ką jis lipdė ir net arklius iki Juodosios jūros pasiganyti buvo nujodęs. Bet kadangi niekas nežino kur jis palaidotas-pakavotas, niekam per daug tai ir nerūpėjo. O man baigiasi gabaliukas šeštadienio, kurį minėjau penkis kartus prieš tai ir kuris man buvo skirtas ir mano sugalvotas kaip paskutinė diena tekančios saulės šalyje. Žadėdamas kada nors dar čia sugrįžti - meluočiau. Sakydamas grįžti nenorintis - irgi. Taip kad geriau šioje vietoje aš patylėsiu, kaip tylima per laidotuves, kuomet sau atsakyti negali - yra tau koks skirtumas dėl to, kad velionis iš žmogaus tapo velioniu, ar nelabai.

       Lėktuve nieko nevyksta, ko būtų nevykę skrendant pirmyn. Nebent skrydis kiek ilgesnis ir visą laiką dienos šviesoje. Taip jau nutinka, kuomet skrendi į vakarus. Man patinka į vakarus, kada toje pusėje namai. Kas dar? Kiti palydovai, tie patys filmai, panašus maistas, vėl vieta prie lango, nors ir kitoje pusėje bei vėl laisva sėdynė šalimais. Būtų laisvos abi, bet koks tai lopas atsikrausto iš už nugaros, lįsdamas ten kur jam nepriklauso. Turbūt todėl ir lopas. Bėgioja vienos šeimos vaikų būrys. Hmmm. O tai ne paprasčiau kartais buvo apsimauti prezervatyvą? Ir patiems pigiau būtų keliauti (gyventi beje irgi), ir aplinkinių taip nenervuotų. Matomai ne. O gal prezervatyvą sumaišė su medicinine kauke - užsidėjo ne ten kur priklauso ir gavosi tai kas gavosi, ko visas lėktuvas dabar turi klausytis ir kame dalyvauja. Pažiūriu net du pafosinius filmus - kaip lordas (turbūt nuo žodžio lodorius, kuris savo ruožtu nuo žodžio dykaduonis) Vinstonas Čerčilis "gelbėjo" Angliją ir kaip kareiviai bei paprasti žmonės gelbėjo Lamanšą. Abi istorijos lyg ir apie tą patį bei apie tuos pačius laikus, tačiau veikėjai skirtingi - kas peza, o kas visus tuos pezalus bando įgyvendinti. Visais laikais taip buvo. Adolfas Hitleris savo paties rankomis turbūt irgi nė vieno žydo nenuskriaudė, jis užsiiminėjo vaizduojamuoju menu, piešinius paišė, vegetaru buvo. Ir tikrai ne trisdešimt trečiasis Amerikos išrinktasis Haris Trumenas numetė bombas ant Hirosimos ir Nagasakio. Atsirado kvailių, padariusių tai už juos, kad pragare anie galėtų pasiteirauti: "O aš čia prie ko? Nei aš ką žudžiau, nei bombas ant ko mėčiau. Taip sakiau ir liepiau padaryti? Maža kas ten ką kalba ir sako...". O va Džekas Skerdikas pats skerdė bei pjovė Londono bei jo apylinkių gyventojus, nes arba jam tai patiko, arba durnių neatsirado, arba ir tas ir tas. Bet kuriuo atveju - visi šie niekšai jau seniai pragare. Eina jie visi po velnių. Svarbiausia yra tai, kad aš grįžtu namo. Tai visada yra svarbiausia ir kiekvienoje kelionėje.

       Frykis pirmą kartą lėktuvu skrenda ne bagažo skyriuje, o kartu su manimi. Turbūt kitaip ir būti negali, tokių draugų susiradus - kitą guminį kiauliną, kuriam bus duotas Japončiko vardas. Ne tik todėl, kad iš Japonijos (nors nuo gimimo kaip ir Frykis - kinas, kas parašyta ant abiejų pasų-etikečių ir pilvų), bet dar ir kad į gangsterį neša. Bus japoniškas "Kartą Odesoje... Mišos Japončiko gyvenimas ir nuotykiai" variantas - Odesos vagių karaliaus, vietinio Tado Blindos bei Robino Hudo viename. Jakudza (Yakuza) - japonų kriminalinių organizacijų, turinčių šimtametes tradicijas ir istoriją, visuma. Garantuotai vienas iš jų ar jų žaislų, tokiam tokį vardą nešioti dera, gėdos toks nei Odesai, nei jakudzoms nepadarys. Keista kaip dar į verslo klasę nepersikraustė, o skrenda su prasčiokais ekonominėje. Nežinau ar verta minėti (gėda), tačiau pradžioje Japončiką, kuris tuo metu dar nebuvo joks Japončikas, buvau pavadinęs Japu - nuo žodžio Japonija. Tik vėliau šio vardo teko atsisakyti, jam labiau asocijuojantis su jokia ne Japonija, o su "kaimo japu". Su tokiu vardu ne tik kad į lėktuvo saloną neleis, bet dar žiūrėk ir iš bagažo skyriaus išmestų. Ir reiktų tada Frykiui sakyti, kad ir jis "tų draugų nepažįsta", kaip kad kitų draugų nepažinojo Juozukas iš Biržų, prieš tai su jais gėręs ir laiką gerai leidęs. Frykis irgi su juo (Japončiku, ne Juozuku) keliavo, kurio dabar turėtų nepažinti. Tarytum koks Judas Iskariotas, tvirtinęs nepažinojęs Jėzaus, prieš tai jiems kartu vaikščiojus, mokinus, valgius, gėrus. O dabar, su tokiu vardu - jokių problemų. Pats žodis jakudza (yakuza) pažodžiui vietiniu dialektu reiškia tris skaičius: ya - 8, ku - 9 ir za - 3, kuriuos susumavus gaunama 20. Tai pralaiminti ranka japonų hanafuda kortų žaidime ir simbolizuoja jų atstumtumą, "blogosios visuomenės rankos". Blogi berniukai.

       Varšuvos oro uoste vėl girdžiu kažkam grojant pianinu, tik šį kartą ką tai linksmesnio nei laidotuvių maršą. Taip ir turi būti, kada į namus, o ne iš jų. Įdomu pas Frederiką Šopeną repertuare būta ko linksmesnio, ar "Laidotuvių maršas" pats linksmiausias? Jei ne, tada tai ne jo muzika dabar pasitinka ir tuoj išlydės. Lenkų pareigūnai net ir einantiems per oro uosto tranzito zoną surengia tikrų tikriausią "šmoną" (liet. kratą, išpurtymą). Labai nustebina neatimdami nė vieno iš šešių butelių buteliukų japoniško alkoholio. O gaila, galėjo ir konfiskuoti - pats alkoholio nevartoju, o jie nebūtų nepasielgę kaip ne lenkai. Nors laukti labai ilgai ir nereikia, tačiau laiko užtenka, kad viską apeiti ir prisiminti - kas būta ir ko nebūta čia prieš penkiolika dienų. Nieko naujo, viskas tas pats. Šį kartą McDonald's mane savyje matys kaip save jis matys sveiko maisto topų viršūnėse. Tik rytoj... Skrydis iki Vilniaus ir vėl labiau primena pasivažinėjimą troleibusu per tą Vilnių, nei keturis šimtus kilometrų iki jo. Ant Liepkalnio dar sniegas, nors visur kitur - jau pavasaris. Miestas kitoks, nei kad jį palikau.

       Vilniuje noriu į namus, lašinių ir juodos duonos. Žinau kur pirmieji yra ir kur gauti kitų. Lidl apsaugos darbuotojas sutinka prižiūrėti mano kuprinę. Ablomas būtų, jei ją, grįžusią iš už aštuonių tūkstančių kilometrų, nutemptų kas Naujininkuose. Suprantu, kad rizikuoju, bet ir lašinių labai noriu. Kas būtų jeigu būtų? Nežinau, paklauskit pas bobutę, nes niekas geriau už ją nežino to, kas būtų, jeigu bobutė būtų dieduku. Su kuprine ar be jos, su Frykiu ar be jo - aš jau namie. Atrodo, kad su visais. Valio! O dar kaip tyčia ir mano lova neužimta. Tokie dalykai negali nedžiuginti. Žinutė iš Lietuvos į Lietuvą praneša, kad aš jau horizontalus. Ne palaidotas, tik ilsinamas. O toliau viskas bus kaip priklauso ir kaip būti privalo, nors nei žirgo, nei kamanų. Frykiui į savo kiaulinyką, kur kriuksinčių guminių fermoje jau bus penkiolika (su juo). Man pačiam gi - į cirką, kuriame dirbu ir žonglieriumi, ir dresuotoju, ir sargu, bet dažniausiai - klounu ir juokdariu. Kaip ir gyvenime. Kažkas juk turi pabūti "Beside the victory" (liet. "Šone, šalia pergalės"). Tribute to (liet. Duoklė kam): Abba. The Winner Takes It All. Ne visiems juk laimėtojų būryje susigrūdus stovėti.

       Kelionė pasiima mane visą - mano priaugtus kilogramus (namie maitinuosi daug, dažnai, gausiai, reguliariai, darydamas tai reguliariai), į mane primėtytas ir privemtas blogas mintis (galva tartum Kariotiškių sąvartynas), mano užgyventas neigiamas emocijas (lyg nuorūkos, visai ne be kitų pagalbos ten atsiradusios). Ji atkrauna prakaito kibirais, lyg uoliausiai savo darbą atliekantis "gruščikas" (liet. krovikas). Ji nutrina kojas ir batų padus, lyg kokybiškiausias švitrinis popierius būdamas. Ji moko išlikti, verčia kovoti, neleidžia pasiduoti. Lyg tas užrašas ant futbolo mokyklos sienos: "Mes laimime. Mes sužaidžiame lygiosiomis. Mes pralaimime. Mes mokomės. Mes niekada nepralaimime...". Nėra "mes pralaimime", nes ir nelaimėję - mes mokomės. Kankinys, gyvenantis manyje - jos sąjungininkas, kuriam dar viso to reikia, skirtingai nei kad man, visą tai jau išbandžiusiam. Kelionė pasiima mane visą, keturiolikai dienų.

       Kelionė manyje. Mintys susiguli galvoje. Apie tai kas buvo ir kad tai buvo su minimi ir man. Išdidus vaikštau gatvėmis, lyg visi aplinkui ne tik kad žinotų tai ką aš žinau, bet dar lygtais jiems ir reiktų tai žinoti. Absoliuti daugumą jų savaime suprantama nieko apie tai nežino ir net nenumano. Kas į mane pažiūrėjęs iš viso pasakys, kad aš kur toliau Pakruojo rajono ir Žeimelio buvęs. Na, nebent dar Biržuose matė kas. Bet aš buvęs toliau, ir dar kartą visai neseniai. Tokius kartus jau sunku ir suskaičiuoti, eilinį jų reiks dar ir aprašyti. Negalima, kad tai prapultų. Ryškėja kontūrai to kaip tai atrodys, kuomet tai sužinos visi. Mažai kas parašoma ir sugalvojama kelyje. Kelyje reikia keliauti ir keliaujama, o ne rašyti ir rašoma. Ir kol galva dar ant pečių ir jos geriausias draugas vis dar ne Alzheimeris, ji prisimins viską. Nes kai šis ponas pasibels, vėlu bus ką prisiminti ir berašyti.

       Kelionė miršta. Prisiminimai meistro rankose virsta žodžiais, žodžiai gula į sakinius. Lyg tos natos Frederiko Šopeno "Laidotuvių marše". Be meistro čia niekaip, jis reikalingas - kad nebūtų nuobodu, būtų ko tai daugiau, nebūtų kaip pas kitus, ką mes jau skaitę daug kartų: "Tame mieste mačiau tą ir tą, kitame - kitką, ten spurga kainavo tiek ir tiek, o ten geriausias pliažas, paskui tą dieną pačiulpęs tam ir tam, ant vakaro dar atsidaviau fūristui (tinka autostopininko pasakojimui) ar hostelio darbuotojui (tinka glamūrinio keliautojo pasakojimui)". Aš tokių nerašau, čia ne pas mane. Tai lyg geriausias kebabas mieste, kuriame kebabų ir kebabinių daug. Svarbu atrasti, paskui nepamirši net ir norėdamas to.

       Ar būta kokios naudos šioje kelionėje iš Frykio? Man - ne ir absoliučiai jokios, tik našta. O antrą kelionės savaitę - dar ir dviguba. Kodėl dviguba, patys turbūt supratote, o nesupratusiems atsakymas sekančiame sakinyje. Jam buvo, jis susirado draugą. Ir ne bet kokį, o auksinį. Kai arabai susitaikys su kiaulėmis, galės kada abudu nukeliauti į aukso miestą Dubajų. Manęs neims, aš ten buvau. O ir kam aš jiems dviems trečias? Toks retai kada būna reikalingas dviejų kompanijoje. Todėl jis ir trečias. O dar ne guminis... Bet didžiausia nauda iš Frykio viešnagės aišku korėjiečiams, kuomet pusantro mėnesio nuo tų dienų praėjus, kada vienoje iš Korėjų jis lankėsi, pirmą kartą per šešiasdešimt penkerius (65!) metus Šiaurės Korėjos lyderis atvyko į Pietų Korėjos teritoriją. Nejau papietauti (žodžių žaismas)? Manote sutapimas? Aš taip nemanau. Ai da Frykis, ai da taikdarys. Paminklą tokiam statyti. Kad ir vietoj to vaikino, prie kurio paminklo buvom trečią dieną Pietų Korėjoje viešėdami. Kokia nauda Japonijai? Irgi jokios, kaip ir man. Bet ir žalos nedaug. O jei kokių neigiamų emocijų ir būta - šaliai, jos žmonėms, tai tikrai mažesnių, nei 1945-aisiais metais apsilankius amerikonams su savo žaisliukais virš Hirosimos ir Nagasakio.

       Dabar jau ko gero sunku būtų prisiminti, kiek vakarų per šias dienas prisėdęs prie savo kompiuterio rašyti toliau, randu vis daugiau šios istorijos puslapių, nei kad nuo jo prieš tai pakilęs. Kiek kartų Frykio buvo prašyta (maldauta, reikalauta) čia nieko nerašyti, o jis vis savo - kažką rašo, parašo, prirašo. Kuriuo tai momentu lyg ir buvo liovęsis taip elgtis, ir nors patikrinus nei žodžių, nei simbolių daugiau nei prieš tai - nerandu, tačiau esu beveik tikras, kad jis ir toliau rašė savo, trindamas tai kas buvo parašyta mano ir taip maskuodamasis. Motyvuoja tuo, kad Ilja Ilfas irgi ne vienas "Aukso veršį" su visais tais ostapais benderiais, šuromis balaganovais, panikovskiais, koreikomis, kazlevičiais ir zosėmis sinickajomis rašė bei parašė, o padėjo jam Jevgenijus Petrovas. Nors dar neaišku kas ten ir kam padėjo, tačiau jis teisus. Visada maniau, kad taip rašyti kaip aš - niekas nemoka. Dabar žinau, kad turiu rimtą konkurentą. Bendraautorių? Nepažįstat jūs Frykio. Štai kad ir kelioms dienoms iki šios istorijos publikavimo likus, dingo jis su visais rankraščiais, vietoj jų ir savęs palikęs tokį kelionės aprašymą: "Buvau Pietų Korėjoje ir Japonijoje". Ir gaudyk tu vėją laukuose, o pagavęs - susirink visus jame besiplaikstančius septyniasdešimt penkis lapus.

       "Tegul tau po kojomis gula šimtas kelių. O jeigu maža - tai du šimtai..." - linki tėvas sūnui. Kitas, kitam ir pas kitą. Ir ne novelėje, o dainoje. Ir ne lietuviškoje, o rusiškoje. "Pasauly gyventi sunku. Ir vis dėlto pasauly gyventi puiku. Kol kas patikėk manim, o paskui sužinosi, pajausi pats...". Na dėl "sunku" tai nesutinku, tačiau žodžių iš dainos neišmesi - ne mano jie į ją sudėti, ne man iš jos juos ir mėtyti. "Tegul bus toliai tau šviesūs, tegul gyvenimas tavo bus ilgas... Ir tu pamatysi dieną dėl vieno tavęs sukurtą... Ir tu pažinsi pasaulį. Tu žengsi į pievas rasotas. Paliesi debesį ir pajusi savo jėgą...". Tribute to (liet. Duoklė kam): Dainai sūnui, nepatekusiai į galutinę kultinio rusų serialo apie Štirlicą "Septyniolika pavasario akimirkų" versiją. Daina savaime suprantama rusiška, žodžiai rimuojasi. O rusų kalbą mokinkitės - pravers. Anglų kalba nereikalinga - tiek Pietų Korėjoje, tiek Japonijoje mažai kas tokia šneka arba visi ja šnekantys buvo kruopščiai nuo manęs slepiami. Ir taip dvi savaites.

       "Mano gyvenimo kelyje saulėlydis" reikštų, kad gyvenimas kelyje baigiasi. Liūdna būtų - ir kad baigiasi, ir pripažinti tą faktą sau. Juk saulėlydis - tai pabaiga ir niekaip kitaip. "Mano gyvenimo saulėlydis kelyje" gi reiškia viltį, kad gyvenimui baigiantis, dalis jo praeis Kelyje - tranzuojant, bei šalia jo - žalias namukas ir panašūs dalykėliai. Užsiiminėjant dar ne kartą ir ne du ten tuo, ką šiame gyvenime mokėjau taip pat gerai, kaip kad rašyti, programuoti ir gadinti nervus bei nuotaiką (o kartais - ir orą) kitiems. Todėl ir vadinasi taip kaip vadinasi, o pirma dalis leidžia tikėti bei viltis, kad bus ir ne pirma. Tad į gerą kelią, draugai ir "tovariščiai" - guminiai ar nelabai! P.S. Fryki, aš tave dar atsimenu, padla. O kol kas...

       Ačiū šitai kelionei, trauksim link kitos. O šita jau baigiasi. Čia paskutiniai jos žodžiai, kuriuos ji norėjo pasakyti, bet kalbėti nemokėdama - užrašė. Ir tai ne pati. Susitiksime kelyje, jei gyvi būsime ir senukams dar vietos ten bus. Mane nesunkiai ten pažinsite, net man ir būnant be savo guminės kiaulės Frykio.