- Ne visiems juk į kosmosą skraidyti. Kas nors turi ir žeme vaikščioti.

       - Kas nors, bet ne tu. Tu ypatingas. Tu ne toks, kaip visi.

       - Visi mes ypatingi, būdami šešiolikos. Ir visi mes galvojame, kad viskas mums priešakyje. Tik kaip tai netikėtai suvokiame, kad tas priešakyje jau atėjo ir kas turėjo atsitikti, jau atsitiko. Ir tu plauki pasroviui kaip bukas rąstas. Gaila, kad tai suprantame tik tada, kada jau nieko nebegalima pakeisti.

       - Bet kodėl, kodėl negalima nieko pakeisti? Kodėl mes visi gyvenam pagal kokias tai kvailas, neteisingas taisykles? Kodėl mes savimi netikime, teisinamės, meluojam. Kodėl negyventi taip, kaip norisi?

       - Turbūt todėl, kad yra žaidimo taisyklės. Mes privalome joms paklusti.

       - Aš nenoriu, nenoriu paklusti. Aš visą gyvenimą pagal tas taisykles gyvenu. Man atsibodo, girdi? Atsibodo.

       - Mes visi išgėrėme, praradome realybės pojūtį. Tai praeis. Mes neturime eiti ant pavadėlio paskui akimirkos silpnybę.

KELIO ROMANAS


KETURIOLIKTA DALIS


Ačiū už autostopą!
(Karjala)

       R.K. - miela mano draugė, kelias - jaukūs mano namai, kuprinė - didžiausias mano turtas, autostopas - patogiausias mano transportas, palapinė - minkščiausias mano guolis. Atimkite bent vieną iš jų ir šitos kelionės nebus. Atėmus antrą, trečią, ketvirtą ir penktą paminėtus - neliks ir manęs paties. Šalin rankas! Kaip gerai, kad šiandien visi mes susitikome ir kaip gaila, kad greitai išsiskirsime. Nors, kam šią dieną gražią ir spalvotą, galvoti apie tai, kas bus tą dieną bjaurią ir pilką. Nereikia to, net jei ir neišvengiama tai. Juk šiandien yra čia ir dabar. Pirma jų tuoj tuoj ateis, antrą neužilgo pasieksime, trečia švelniai ir lengvai užgula mano nugarą savo dvidešimt vienu kilogramu čia ir dabar. Ketvirtas prasidės už kelių valandų, penkta priglaus tik vakare. Na ką, sunkioji mano drauge, neilgai šį kartą poilsiavai bei po stalu gulėjai? Aha, ir aš taip sakau - ramybės nėra, tau ji tik sapnuojas. Ir ne tau šio kambario dulkes rinkti. Šiandien yra viena tų dienų, kuomet aš pavydžiu pats sau - nieko gyvenime nemokančiam ir nesugebančiam, absoliučiai nieko jame nepasiekusiam bei nieko po savęs jame nepaliksiančiam. Sutikite - drąsu, o gal net kiek įžūlu pavydėti tokiam žmogui-tipui ir ne kiekvienam mintis net tokia į galvą ateitų. Bet man atėjo ir aš jam pavydėjau - juodai, ne baltai, labai, nuoširdžiai. Taip, kaip pavydi jaunikis, savo nuotakos paliktas prie bažnyčios altoriaus, ir kaip džiaugiasi už ją, kad jai neteks gyventi su juo. Nauji batai, panešioję mane kelis šimtus metrų žinoma ir iki skausmo pažįstama Vilniaus gatve, bandymus praeina, demonstruodami puikius sukibimo su kelio danga (asfaltu) duomenis. Reiškia, neš bei nuneš ir toliau. Niekur nedings, ne šiaip sau keturiasdešimt eurų už juos paklojau, tegul atidirbinėja dabar. Kuprinėje po ilgos pertraukos jaukiai įsitaisė ne tik trys konservai, bet ir visa kavos bei arbatos virimo lauko sąlygomis įranga. Taip, taip - po ilgos pertraukos tai vėl bus kelionė su puodais. Tokie dalykai negali nedžiuginti. O kas yra romanas? O romanas (pranc. roman) yra epinės literatūros žanras, vaizduojantis asmens susidūrimą su socialine istorine aplinka, gamta bei atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę. Gal jis ir dar kas yra ir gal ką kitą reiškia-reiškė, bet tik ne ši jo dalis. O kas yra R.K.? O tam skaityti reiktų pirmą kelio romano dalį - ji ten irgi yra ir jos vardu ji pavadinta.

       Septintasis Vilniaus troleibusas žinos kur reikia mus vežti, kaip jau ne kartą žinojo prieš tai. Jo atvežti mes savo ruožtu žinosime kur reikia eiti, kaip jau ne kartą ir ne du esame tai darę - po vieną ar atskirai. Šitą kelią aš žinau. Ir visai neblogai žinau, paskutinį kartą juo ėjęs vos prieš pusantro mėnesio. Miela mano draugė sako žinanti kaip trumpiau, nors ėjo čia ir seniau. Ką gi - trumpiau tai trumpiau, suburbu sau po nosimi mums nueinant ne gatve, o bankams praskolintų daugiabučių džiunglėmis. Pernešti negaliu to praskolintos Lietuvos vaizdo, kur žmonės bankams priklausančius butus vadino savais ir ne tik kad patys juose gyvena, augina vaikus, bet dar ir draugus kviečiasi pas save į svečius - į tą vieno ar kito banko filialą. Vietą-kelią-(beveik) autostradą pasiekus, iš praeitos kelionės man pažįstamas briedis bus vis dar ten pat. O kur jam eiti nuo savo ženklo? Sveikas, briedi! Matai, šį kartą aš atėjau ne vienas, o su drauge. Tu jos aišku nepažįsti, tai mano draugė. Nors matęs ją gal ir esi, kaip ne kaip pro tave dažnai ji pravažiuoja, šoferiaudama į namus. Matei, ne? Turbūt ne kas yra, o gal net jau ir labai ne kas, kuomet žmogus-keliautojas-autostopininkas kalbasi su kelio ženklu. Žmonių baltais chalatais neužsakėte? Galbūt tai šalutinis poveikis nuo paskutinių trijų kelionių, kurias keliavau vienas, o gal ir kažkas rimčiau. Prisiminus tai, kad jo keliautojo biografijoje yra kelionė autostopu su gumine kiaule, stebėtis pokalbiu su briedžiu turbūt neverta. Tai va, miela mano drauge - čia briedis. O čia miela mano draugė, briedi. Malonu susipažinti. Su keliu pažindintis niekam nereikia - visi visus čia pažįsta, susitinka bei matosi tikrai ne pirmą kartą ir tikėkimės ne paskutinį. Ei, aš rimtai - šitą kelią, kaip ir šitą briedį, aš žinau, kelias šitas mano, pasitraukit! Užverčiam šimtas aštuoniasdešimt trečią kelio romano skyrių.

       Po kiek laiko sustojęs dėdė į mano pusiau durną klausimą apie tai, ar jis važiuoja į Panevėžį ir ar gali iki ten pavežti mus, atsako, kad taip, nes kad jei jau sustojo, tai ir paveš. Logiška juk. Ne į viršum mūsų galvų kabantį briedį sustojo jis pažiūrėti iš arčiau, ar tuo labiau su juo pasikalbėti, kaip kad darau aš. Išvažiuojam ir šitas miestas, liekantis man už nugaros, tą pačią akimirką tampa laimingesnis, švaresnis, su mažiau pykčio, neapykantos ir pavydo jame. Dalį kelio pasakoja apie savo sūnų, kaip tik šiomis dienomis išvykusį į Amerikos kurią tai karštą valstiją, kur dabar labai ir labai karšta. Užjausti, linkčioti galvomis - visa tai mes galime, daugiau padėti - niekuo. Kitą dalį stebisi tokiomis mūsų atostogomis kabutėse, kuomet daug vargo ir jokio gulinėjimo dvi savaites šalia ežero kokio, upės ar jūros. Kažkuriam iš mudviejų turbūt reiktų užkišti ausis, kad neįtikintų jis nebūtais dalykais apie tai, jog dviejų savaičių poilsis prie ežero, jūros ar upės yra kuo nors geriau už dviejų savaičių sunkią ir varginančią kelionę autostopu. Po velniais, o jis juk teisus. Jei gerčiau ir turėčiau ko išgerti, susiversčiau ne vieną šimtą gramų į save.

       Geras miestas yra Panevėžys. Gal net geresnis už Vilnių. Tai aišku, kad geresnis. Bent jau tuo, kad Murmanskas nuo jo yra arčiau, nei kad buvo nuo ano. Murmanskas... Šį kartą mums ten. Tas miestas, didžiausias pasaulyje iš už poliarinio rato esančių. Ir ta pagyvenusio žmogaus tolima vaiko svajonė, jo sugalvota savo vaikystės Biržuose - mieste, nuo kurio iki Murmansko dar arčiau, nei kad nuo Vilniaus, kur gyvenu, ar nuo Panevėžio, apylinkėmis kurio važiuojame. Tik kas dabar toliau - ar svajonė, likusi kažkur toli toli praeityje, ar miestas, esantis kažkur toli toli šiaurėje. Ir kas iš jų pasiekiama, o kas - jau nelabai. Gal vaikystės svajonėms geriau toje vaikystėje ir likti? Gal ir taip. Bet kitoms, ne šitai. Šitai ten likti negalima. Mamos albume tada radęs jos sesers (mano tetos) nespalvotą nuotrauką su jos sūnumi (mano pusbroliu), tarnavusiu laivyne Tarybų Sąjungos armijoje Rusijos Užpoliarėje, užsinorėjau į Murmanską ir noriu į jį nuo to laiko. Keturiasdešimties gyvenimas tik prasideda ir tokio garbaus amžiaus sulaukus, pats laikas išpildyti savo vaikystės svajones. Nebūtinai todėl, kad joms išpildyti laiko lieka vis mažiau ir mažiau. Prisimenu prieš tris metus tose platumose viešėdamas save išvadinau kvailiu, nesugalvojusiu pasidaryti Rusijos vizos, kad atgal namo nereiktų grįžti tuo pačiu keliu per Suomiją, o būtų galima pabandyti per Rusiją. Tai šį kartą ir suderinsim "poleznoe s prijatnym" (liet. naudingą su maloniu) - ir tuo pačiu keliu nevažiuosim, ir vaikystės svajonę išpildysiu. Dar prie to paties ir priežodį patikrinsiu, ar nemeluoja rusai sakydami, kad pabandymas nėra kankinimas (rus. "popytka ne pytka").

       Geras žmogus yra nuo Vilniaus mus vežęs panevėžietis, savo miestui artėjant nusprendęs, kad protingiausia mus būtų ne palikti kur nors ant apvažiavimo ar pačiame mieste, o nuvežti į kelią už miesto, šalia "Statoil" degalinės. Niekas jo to neprašė, pats jis tai sugalvojo, tuo mus labai ir labai nudžiugindamas. Pirmą kartą tenka tranzuoti naujoje vietoje iki skausmo pažįstamame kelyje. Sekasi neblogai, greitai užimame vietas automobilyje, riedančiame į Pasvalį. Šnekame apie autostopą, nakvynes palapinėje, Maroką ir Rusiją. Apie trečiąjį todėl, kad ir mes ir vairuotojas ten buvę, o mes ten dar ir keliavę autostopu. Kadangi man tai pati baisiausia šalis, nepraleidžiu progos bei galimybės iš jos pasityčioti. Neniekindamas ir nežemindamas, kalbėdamas tik tiesą ir nieko išskyrus ją, negailėdamas gražių žodelių ir vaizdingų posakių. Užteks apie tą sąvartyną. Dar vairuotojui kyla klausimas apie tai, ar ir Rusijoje miegosime mes palapinėje. Nesuprantu aš to klausimo, nors per galvą duok. Nagi, nagi, papasakok, kodėl ir nuo kada Rusijoje negalima miegoti palapinėje. Net Maroke buvo galima tai daryti ir darėme, kaip beje ir toje pačioje Rusijoje prieš kelis metus. Palapinėje Rusijoje miegoti ne tik galima, bet ir reikia. Kaip ir bet kur kitur, beje.

       Išlipus prie Pasvalio tampa aišku, kad taip lengva kaip prieš tai nebus. Bet kas sakė ir kas to prašė, kad reikia lengvai ir kad viskas turi būti paprastai? Lengvai bus kitur, čia nebūtina. Man taip. O tau kaip? Aš to nepaklausiu, ji į tai neatsakys ir žiūrim ką turim. Taigi, trasa - pati "Via Baltica", vieta sustoti - nusukimas į kaimą ir dar beveik ant posūkio. Tame ir reikalas, kad ne kažin ką turim vietoje šioje. Ir nors niekas toje kelio atkarpoje tą popietę nežūva, kodėl šis kelias vadinamas mirties keliu - lyg ant delno, stebint reguliariai kelią kertančią liaudį, kursuojančią iš Pasvalio į Kiemelius ir iš Kiemelių į Pasvalį. O ką daryti žmogui? Kiemeliuose savo laimę kažin ar rasi net ir gerai ten jos paieškojęs. Tad ir tenka eiti į kitoje pusėje itin judraus ir fūromis apkrauto kelio esantį Pasvalį, kur tos laimės ir galimybių reikia manyti kur kas daugiau. Juk taip, kitaip ko jie ten eina. Žiūrėdamas į tuos žmones, lyg to būčiau čia atvažiavęs, o visai ne tranzuoti, noromis nenoromis prisimenu posakį apie laivą, kuriam saugiau uoste, bet jis sutvertas plaukiojimui. Gyventų sau Kiemeliuose ir nerizikuotų jie taip. Bet ne, kur tau. Dabar bent vasara ir šviesu. O rudenį ir žiemą kaip? Nejaugi irgi nesibūna savo kelio pusėje, savo Kiemeliuose, kad pagauna toks ilgesys, kad nors vilku stauk, bet į Pasvalį eik? O gal tos laimės reikia mažiau ir užtenka savo kaime? Kas ten juos žino. Žiūrėkit kas prakalbo. Pats sėdėtum savo kaime, o ne į Murmanskus visokius autostopais keliautum. Kodėl mums nesibūna kiekvienam savo Kiemeliuose? Kodėl mums reikia kiekvienam savo Murmansko, nors nieko kitaip ten ir nebus. Kalbant apie žemiškesnius reikalus, Suomijoje tokioje vietoje būtų perėja po keliu ir galėtų jie ten ramiai sau "plaukioti". Bet čia juk ne Suomija, į Suomiją mes dar tik keliaujame. Gerai keliaujame.

       Kol niekas nenukentėjo, nežuvo ir neužlinko, sustabdytu lokaliu automobiliu išvykstame iki netoliese šiuose kraštuose esančio zoologijos sodo, kuris jau už dešinio posūkio į Biržus. Miela mano draugė va sako, kad Biržai apskritai joks ne miestas. O juk geriau pagalvojus, ji juk teisi. Tai aišku, kad ne miestas, kadangi skirtingai nei tikruose miestuose, tokiuose kaip Paryžius, Nica, Londonas ar Barselona, barzdoti vaikinai po Biržus nelaksto ir šaukdami "Alach akbar" (liet. "Alachas didis" arba "Šlovė Alachui" arba "Dievas didis", nors kam lietuviškai ir reikia, kadangi lietuviškai niekas to nešaukia) biržiečių ar (ne) miesto svečių automobiliais netraiško bei peiliais nebado. Tai toks ten ir miestas iš jų, iš tų Biržų. Va anie tai miestai, anie tai tikri. Nors vairuotojo įdomumo dėlei paklausus, ar Biržai tikrai ne miestas, tas atsako, kad Biržai yra miestas. Va taip.

       Viskas, toliau tik Latvija. Vietą autostopui surandame autobusų stotelėje, prieš tai iki jos kiek paėję pirmyn. Už nugarų lieka miškas, mudviejų kuriame nakvota vieną tokią sausio mėnesio naktį palapinėje. Tada buvo šalta ir buvo daug sniego? O kaipgi kitaip? Tai aišku, kad ir šalta buvo, ir sniego užteko, o dar ir sutemo anksti. Nenorėčiau to pakartoti, gal tik prisiminti. O dabar žydi pievos, ganosi karvės, aplinkui kiek akys užmato gimti šiaurės Lietuvos laukai ir viskas Lietuva kvepia. Nenorėčiau šioje vietoje užlinkti ilgam, nes galiu užsinorėti pasilikti visam. Murmanskas man to neatleistų. Neatleisčiau to ir pats sau. Dar vienu sekančiu automobiliu paliekame Lietuvą. O žmonių tai vėl gerų būta, kadangi kelis kilometrus nuo Saločių kaimo iki sienos veža specialiai ir "tik mums". Stebisi mūsų gebėjimu susidėti visus reikalingus daiktus. Sakau, kad būna ir nereikalingų. Netiki. Prisimenu praeito rudens kelionę autostopu Arabijoje. Pasakoja apie savo draugus, sugalvojusius nuskristi į Nicą ir iš ten pakrante eiti į Barseloną - apie tai kaip viskas atrodo įmanoma planuojant tokį reikalą namie ir kaip viskas būna iš tiesų ten nuvykus ir nueiti pabandžius. Linksma istorija. O štai ir Latvija. Kartais man atrodo, kad autostopas yra paskutinė vieta šioje žemėje, kur dar galima sutikti gerų žmonių. Bent jau aš kitur tokių nesutinku. Matomai todėl ir esu autostopo reikale iki šiol. Aišku ne tik todėl.

       Taigi, mes Latvijoje ir Latvijos geri žmonės turės ką veikti šiandien ir turbūt rytoj, nes jau gerai po pietų ir per šiandien savo sesę kažin ar pravažiuotume net ir labai to norėdami. O be to, bent jau man taip atrodo, nelabai mes to ir norime. Jau geriau nakvynė kur nors pajūryje. Kaip manai? Tačiau tam reikia ne tik pasiekti Rygos apvažiavimą, bet dar jį ir įveikti. Tai ne visada būna lengva užduotis, nors ir iššūkiu to nepavadinsi. Bus matyt. Galų gale čia juk autostopas, laikas retai kada būna svarbus šiame reikale. Nors neatsimenu jog į Latviją būtume įvažiavę triukšmingai su saliutais, fanfaromis, fejerverkai, tačiau vieną miegojusį gerą žmogų pažadinome ir jis prieš tai poilsiavęs ant sienos savo fūroje, nusprendė priimti į ją ir mus, tik ne miegui, o važiavimui. Visada gerbiau, gerbiu ir gerbsiu žmones, spjaunančius į valdžios sugalvotas kvailas taisykles, kaip kad pavyzdžiui draudimas sunkvežimio kabinoje važiuoti trise. Kodėl negalima trise? Galima, dar ir kaip galima. Galima ir keturiese, ir penkiese galima - savo laiku išbandyta Turkijoje. Bus problemų jei avarija? Tai aišku, kad bus. Dar ir kokių. Kaip kad jų bus ir keturiasdešimčiai autobuso keleivių, papuolusių į avariją. Taip kad valdžia sau, o žmogus sau.

       Mums sustojęs latvis besantis toks, supratingumas kuriam yra kur kas svarbiau už kvailos valdžios kvailas taisykles. O dar kas nors balsuoja už valdžią ir į rinkimus vaikšto? Gal tik naivuoliai, o gal net savo krašto priešai. Kaip karčiai pajuokavo žymus amerikiečių komikas Džordžas Karlinas: "Politikai reikalingi sudaryti iliuzijai, kad jūs turite pasirinkimą. O jūs jo neturite!". Šioje vietoje prisimenu dar vieną kvailą taisyklę, valdžios neseniai įvestą lažybų punktuose, kuomet kiekvienas ten apsilankantis pilietis privalo pateikti asmens dokumentą. Taip jis neva patikrinamas ar pats nepasirašė ir ar artimieji už jį neparašė prašymo neleisti jam lošti. Kas blogai? Nieko blogai. Tik tokiu pat principu reiktų asmens dokumento reikalauti ir iš apsilankančio McDonald'e storulio-ėdrūno, kuris pats pasirašė arba jo artimieji galbūt parašė prašymą neleisti jam ėsti. Kiek galima? Ir nors tas reikalavimas tegalioja kelis mėnesius, jau teko girdėti apie atvejus, kad šio kvailo išmislo nesilaikant ir tokį prisidavusį ar priduotą asmenį sulaikius, punkto darbuotoja iš karto atleidžiama iš darbo, o lošėjas sušaudomas vietoje. Arba atvirkščiai. Kelias iki Rygos apvažiavimo neprailgsta, klausantis istorijų iš fūristų gyvenimo. Panašių istorijų klausiausi daug kartų prieš tai, paskutinį kartą - prieš pusantro mėnesio, tik iš lietuvių vairuotojo, užtat tame pačiame kelyje, keliaudamas autostopu į Rygą. Visos tos istorijos panašios, kaip kad ir vienodas kelias į Rygą.

       Orui kaip reikiant suprastėjus, atšalus ir vandeniui ėmus kristi iš dangaus (Donatai, vienu žodžiu tai vadinama lietumi), gerų ir supratingų žmonių poreikis ant Rygos apvažiavimo tampa itin aktualus, paklausus bei juntamas. Supratingumo, bet ne užuojautos ar gailesčio - to reikalavo du lietuvių autostopininkai, nedegantys dideliu noru sušlapti prieš naktį. Kaip gerai, kad visa tai tęsiasi visai neilgai ir į rankos pakėlimą atsiliepusi latvių šeimyna paveža kelis neilgus kilometrus iki viaduko, kelias A4 kur atsiskiria nuo kelio A6. Ten visai prasta vieta autostopui, dar labiau prastas oras ir visai mažai transporto, galinčio ir pageidaujančio tapti pakeleivingu. Geras žmogus didele mašina privažiuoja lietui jau kaip reikiant įsismarkavus ir jam vienodai, kad sušlapinsime jo automobilio sėdynių. Nesušlapinti - niekaip, kadangi pila jau kaip reikiant - lyg iš kibiro, o gal net ir iš visų dviejų kibirų. Arba lyg kas būtų prakiurdęs juos. Automobilio salone matau ir užuodžiu esant alaus, kurį jis sėkmingai gurkšnoja. Šioje vietoje prisiminęs, kad pirmąsias kelio romano dalis skaitydavo mielos mano draugės mama, neminėsiu apie tai, pasiūlė ar ne alaus jis jai (draugei, ne jos mamai) ir ar ji gėrė, ar ne. O kas, jei stebuklų šiame pasaulyje būna, ir ji vis dar skaito? Sugrįžtu į šį - realybės pasaulį, kuriame ne tik kad stebuklų nebūna, bet dar ir lauke lyja, o visokie tipai geria už vairo bei vairuoja neblaivūs. Mašina jo, alus irgi jo, tai ir reikalas matomai tik jo ir niekieno kito - gerti už vairo jam ar negerti. Policija? Tokios nesutinkam. Kas bus, jei sutiksim? Nežinau, bet tikiuosi spruksim ir mus vysis, gal net su švyturėliais. Nors ir sako, kad normos neviršijęs, bent jau kol kas. Rokeris-baikeris. Stambaus-didelio kūno sudėjimo. Gali būti, kad ir neviršijęs. Toks matomai daug išgeria ir tokiam niekingi trys-keturi butelaičiai ne paties stipriausio alaus, tai kaip man stiklinė riebiausio kefyro.

       Išlipame jau už Saulkrastės, kažkur miškų vidury, šalia namo prie kelio ir nuorodų į miestelį pavadinimu Ragana. Puiki vieta, norėčiau tokį namą turėti, gal net labiau nei namą šalia kapinių. Neturėsiu. Lietaus nebėra. Kiek pastabdę ir nieko nesustabdę, eime ieškoti vietos pirmai nakvynei šioje kelionėje. Nebloga vieta - ir ragana, ir namas, turėtų vaidentis naktį, kad net "Dievo avinėlio" giedojimas nepadės. Būtume pageidavę jūros, būtume su rokeriu važiavę į jo kaimą Saulkrastę - abi jos už kelių kilometrų nuo kelio ir abiejų jų mums tą vakarą nereikėjo. Sakė, kad ten pas juos yra kopa - didelė ir vadinama Baltąja. Bandžiau jam sakyti, kad gal kada nors specialiai atvažiuosiu į tą Baltąją kopą pažiūrėti, į ką jis sakė: "Bla, bla, bla". Bet kodėl ne? Manuosiuose Biržuose jis tai reguliariai lankosi, su draugais, kuomet rugpjūčiais ten vyksta baikerių fiesta. Pats sakė. Tai kodėl aš negaliu padaryti kada atsakomojo vizito į Saulkrastę, kad apvemti jos pakampę kokią, ką jis ar jo draugai prisigėrę daro Biržuose. Arba galų gale kodėl man nenusišlapinus jo Baltijos jūroje, ką jis ar jo draugai daro mano Širvėnos ežere. Laukit svečių! Dar sakė, kad kiekvienų metų pabaigoje pas baikerius būna šventė, skirta išgerti tam alkoholiui, kurio jie neišgėrė per visus metus. O kol kas nakvynės vietos paieškas kiek apsunkina vanduo miške.

       Taip į Rygos apylinkes ateina vakaras ir tuoj visus ir viską užklos naktis. Turbūt paskutinė tamsa šiame mūsų kelyje į Šiaurę, kur tokiu metų laiku niekas tokios nepažįsta ir apie tokią girdėti nieko nėra girdėjęs. Toks vakaras, kuomet palapinę pastatyti lengviau, nei kad buvo ją pastatyti Kaukaze, Arabijoje, Vidurinėje Azijoje. Ir vietos įrengtoje palapinėje tokį vakarą mažiau, nei kad jos buvo Kaukaze, Arabijoje, Vidurinėje Azijoje. Ir žalio namuko gyventojai namie visi - net ir tie, kurie iš jo buvo pabėgę Kaukaze, Arabijoje, Vidurinėje Azijoje. Ko dar man norėti ir ko bei iš ko paprašyti? Viską ir visus šioje Žemėje turintis karalius norų daugiau turėtų, nei kad tą vakarą jų turėjau aš. Gal tik lietaus kad nebūtų. Bet tai kažin - lietaus greičiausiai bus, ir papildomas stogas, kuris beje irgi žalias, ant žalio namo žalio stogo jau užtiestas. "Aš laukus įsimylėjėliams patiesiu, tegul dainuoja sapne ir realybėje!" - vietoj lopšinės ir "Dievo avinėlio" prieš miegą skamba mano galvoje Vladimiro Vysockio dainos žodžiai. Tai kas, kad jie ne apie mus ir jau ne apie mus. Žodžiai tai gražūs. "Aš kvėpuoju, ir reiškia - aš myliu! Aš myliu, ir reiškia - aš gyvenu!". Myliu aš autostopą, myliu nors tu ką ir nieko su tuo nei padaryti galima, nei daryti ką nors reikia. Tegul taip ir lieka. Užverčiam šimtas aštuoniasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Kadangi tos dainos žodžiai rusiški, o versti iš rusų kalbos į lietuvių apskritai nesama dėkingo užsiėmimo, tai ir skamba jie tik šiaip sau.

       Ryte suskaičiuoju palapinės kuoliukus ją pakuodamas, o miela mano draugė suskaičiuoja žilus plaukus ant mano galvos, mums begeriant rytinę kavą. Anot jos - jų daug, anot manęs - to negali būti. Ir kuriuo dabar tikėti? Iš kur pas mane atsirasti žiliems plaukams? Nejau pradėjom senti? Turbūt, jau laikas. O gal nuo rūpesčių? Kokie ten rūpesčiai. Aš ne Landsbergis koks, vedantis tautą ir dieną naktį galvojantis kaip čia padaryti, kad Lietuvai būtų geriau ir visi iš tos (vardan kurios) Lietuvos neišskristų į airijas visokias, anglijas ir norvegijas. Kaip ir ne daugiavaikis tėvas, dieną naktį galvą sukantis kaip čia aprengti bei pamaitinti penkis savo vaikus ir dar į mokslus visus juos išleisti, kad taptų jie žmonėmis, o ne banditais, politikais ar bukmekeriais. Sakai, žili plaukai ir jų daug? Pažiūrėsiu kada, veidrodį pamatęs. Namo grįžęs, nusikirpsiu plikai. Kavos būta skanios. Medžių ir miško šioje vietoje mažai - ar tai žmogaus rankų iškirstas, ar audros nuo kartais audringa mokančios būti Baltijos paverstas.

       Visada negalėjau ir negaliu atsistebėti autostopininkus vežančiais vairuotojais, savo kalbomis mokinančiais kaip reikia tranzuoti ir kaip to daryti nereikia. Kad ir pirmas tą rytą mus vežęs jaunuolis, kažkada pats tranzavęs ar tai Lenkijoje, ar tai Slovakijoje, o gal net abiejose jų. Jis mums paaiškino, kad Taliną būtinai pasieksime greičiau prieš tai užsirašę to miesto pavadinimą. Tu čia ką mokini, žmogau? Tikrai norėtum, kad imčiau vardinti vietas kur autostopu keliavęs aš ir kiek metų tai darau? Tam neužtektų laiko iki to paties Talino. Kur užrašyti? Ar kartono, ant kaktos, ant kelio? Bet svarbiausia, kam? Kodėl aš, statistinis autostopininkas, turėčiau rašyti, kad važiuoju į Taliną, iki kurio net trys šimtai kilometrų, jei pakeliui yra ir Salacgriva, ir Piarnu, iki kurių irgi visai nieko prieš pavažiuoti, kadangi nuo jų bus arčiau iki Talino. Kokias tai nesąmones šneki žmogau ir tiek. O kad paveži, tai ačiū tau ir gerai padarei.

       Kad norime važiuoti keliu tiesiai, tą visi pravažiuojantys ir taip mato. Kad važiuojame ne pas bobutę į kaimą, tą irgi supranta jei ir ne visi, tai bent besivežiojantys smegenis kartu su savimi, nes kur dar su tokiomis kuprinėmis važiuoti, jei ne "ne pas bobutę į kaimą"? Tai kur vis dėlto mes važiuojame? Visiškai teisingai - didžiausia tikimybė, kad važiuojame būtent į Taliną ir ne kur kitur, kadangi tik jis yra šio kelio gale, toliau kurio keliautojui lieka arba vandenų begalybės, arba Rusijos platybės. Ką ir reikėjo įrodyti. Na gerai, sakykime užsirašytume mes tą "Tallinn", kad jau taip nori. Ir ką? Kas ten pro šalį važiuodamas labai skaitys. Arba neduokdie koks nedažlibinantis ne taip ką perskaitys ir pagalvojęs, kad tyčiojamės iš jo, sustos "atkrauti malkų" tiek, kad mažai nepasirodys. Arba dar blogiau - važiuos pro šalį svečias koks iš užjūrio valstybės tolimos ir mums nežinomos, kurio kalba žodis "Tallinn" reiškia "Pi*** tavo motiną". Kaip pasijus nuo tokio priėmimo svetimoje ir tolimoje jam šalyje? Kas labai norėtų atvykęs į kokį Dramblio Kaulo Krantą, viešbučio kambaryje rasti negro paliktą-brūkšteltą raštelį "Pis** tavo motiną", kas vienos iš vietinių genčių kalba reiškia "Gero poilsio"? Nelabai turbūt kas. Turbūt, nors visko būna. O jie ten dar ir rašyti moka? Taip kad jokio "Tallinn" rašyti aš nerašysiu ir mielai savo draugei daryti to neleisiu, jei galima kažko neleisti moteriai šiam pasauly, kuriam visko būna. Kaip beje nerašysiu ir jokio kito pavadinimo - miesto, kaimo, valstybės, jūros, vandenyno. Visi tie kam reikia, žino kur važiuojame, o jeigu nežino - sustos ir paklaus, nedideliais ponais būdami. Kai kurie jų net patys išlipę padės mums kuprines į bagažinę susikrauti, matomai girdėję, jog ilgas sėdėjimas trumpina gyvenimą labiau nei surūkyta cigaretė. Kažkas paskaičiavo tas valandas ir dienas, kurios prieš tai priklausė mums ir kurias vėliau iš mūsų atėmė ilgas sėdėjimas ar surūkyta cigaretė. Galų gale tranzuoti kelyje susirinkome, o ne rašyti ar skaityti. Medžių ir miško šioje vietoje daugiau, kaip ir minčių mano galvoje, žaidžiančių slėpynes viena su kita.

       Sekanti kelionės dalis neatrodo būsianti labai įdomi, kadangi sustabdyto automobilio priekyje sėdintis vaikinas mažai ką atsako į mano klausimą apie tai kur jie važiuoja, o vairuotojas be didesnių kalbų padeda įkelti kuprinę į bagažinę ir tiek. Buvom sutarę, kad paveš iki beveik paskutinio Latvijos kaimo - Salacgrivos, o išaiškėja, kad važiuosime beveik iki paties Talino. Ką ten sakėte apie mašinų stabdymą su kartotinėmis ar popierinėmis lentelėmis kaip kokiems klounams, pabėgusiems iš cirko? Jau pirmaisiais bendros kelionės kilometrais išaiškėja, kad dėl "nebūsianti įdomi" aš klydau, ir stipriai. Priekyje sėdintis vaikinas vairuotoją pažįstą lygiai tiek pat, kiek mane pažįsta laimė, pasisekimas ir sėkmė. Tai yra tarpusavyje jie nepažįstami, kaip ir aš nepažįstamas su tais trimis mano paminėtais, mūsų keliams prieš tai neprasilenkus ir jiems sėdint ar per ilgai užtrukus pas kitus. Tai vaikinas - toks pats autostopininkas, kaip ir mes, tik įsodintas kiek anksčiau. Jis estas, beveik nekalbantis rusiškai, ką tik keliavęs Europoje ir atskridęs iš Portugalijos. Rodo, kad įdegęs. Džiaugiasi. Nesuprantu kuo čia džiaugtis. Užtat rusiškai kalbu aš ir žodis po žodžio su vairuotoju suprantu, kokio įdomumo žmogus mums šį kartą sustojo. Jis žurnalistas, daug kur buvęs ir daug ką matęs - tiek tarybiniais laikais, tiek postsovietiniais, tiek dabartiniais. Būtų lygtai galima pagalvoti, kad postsovietiniai laikai jau baigėsi. Pagal mane, tai nė velnio jie nesibaigė. Pas mus tokius neabejotinai pavadintų propogandininkais ir vien už važiavimą su tokiais vienoje mašinoje paskelbtų jei ne tautos priešu, tai "vatnyku" - tikrai. Dabar važiuoja pas dukrą, laimingai ištekėjusią už esto. Kalbą dedam kaip reikiant ir kelias jokiu būdu neprailgsta. Va už ką aš mėgstu autostopą - už žinias, kurių negausi niekur kitur. Aišku aš kaip jaunesnis daugiau klausinėju, nei kad pats pasakau. Man juk įdomu, aš nenoriu būti ir nesu tamsus. Sutariame, kad Rusija nėra taip jau blogai, juokiamės iš "rusai puola". Jeigu ir puola, tai tegul puola. O tremtiniai ir partizanai, "už nepriklausomą tėvynę padėję galvas kaip arai"? Tai jų reikalas. Iš latvio mašinos išsiskirstome visai prieš Taliną. Gaunu internetinį adresą, kur galėsiu paskaityti ne tik jo, bet ir jo draugų minčių. Jei ten bent pusė bus tokių kaip jis, mano paprotingėjimas šaus į viršų kaip reikiant. Nors aš ir taip protingas bei žinantis (per) daug. Vos ne "razvit ne po godam" (liet. išsilavinęs ne pagal metus). Mama sako, kad žinau ne tą, ką man reikia žinoti. Ir kad darau ne tą, ką reikia ir dera daryti. Turbūt ji teisi, ji juk mama - jai marčią parvesk (lyg dar pasaulyje būtų maža nelaimių be to), apsiseilėjusį rėkiantį anūką parodyk (lyg būtų pasaulyje maža durnių ir nelaimingų žmonių), bet ne apie Rusijos vaidmenį pasaulio geopolitinėje arenoje kalbėk ir pasakok. O dar jaunystėje filmavosi jis viename pirmųjų Tarybų Sąjungoje sukurtų serialų, Rygos kino studijoje filmuotame filme "Ilga kelionė per kopas". Suvaidinęs ten statistinį vokiečių kareivį, titruose sako neieškoti. Gerai, neieškosiu.

       Už kelių minučių Talino prieigas ima siaubti įspūdingo masto liūtis. Sunkiai atsimenu kada po tokia esu buvęs. Gal niekada? Bent jau stovėjęs po tokia tai tikrai nesu ilgiau minutės niekada, ką tenka daryti dabar. Posakis "o kam dabar lengva" čia netinka ir ne vietoje, kadangi dabar lengva visiems, tik ne mums. Matau kaip kartu su mumis važiavęs estas kažkam skambina iš po tilto. Jam gerai, jis namie ir jo turbūt tuoj kas nors atvažiuos pasiimti. Mums gi nelieka nieko kito, kai po tais vandens kibirais stabdyti automobilius, nes tiltą jau praėjome, o atgal grįžti nesinori, kad ir kelis šimtus metrų. Sako, blogas tai ženklas - grįžti atgal. Vienas pravažiuojantis jaunas estas negali žiūrėti į tokią neteisybę, krentančią ant mūsų iš dangaus ir sustoja. Nemanau, kad ilgiau penkių minučių užtrukome. Važiuodamas likusius kilometrus iki Talino, tenoriu vieno - sugrįžti į pirmą šios kelio romano dalies skyrių - gerumo citadelę. Ir joje pasilikti. Nes tai autostopas. Atrodytų kas norės į savo nešlapią automobilį leisti šlapius kaip cucikus svetimus žmones. Bet nori, sustoja, įleidžia - kai tiems to labai reikia, gal net labiausiai šioje kelionėje. Dar daugiau - paskui net išleidžia. Tai autostopas. Ačiū už jį. Šį kartą atveža į pačią vietą kur mums reikia ir iš kur plaukia laivai. Ne į Murmanską aišku jie plaukia, bet aštuoniasdešimt kilometrų ta kryptimi. O kol dar neplaukia, užverčiam šimtas aštuoniasdešimt penktą kelio romano skyrių. Apie lietaus išplautus mudviejų drabužius ir rusų propagandos praplautus mūsų smegenis, ypač manuosius (smegenis).

       Daug kas žino apie Paryžiaus operos vaiduoklį Fantomą, gyvenusį kaip ir priklauso Paryžiuje, bet mažai kas žino apie jo pusbrolį Talino apylinkių vaiduoklį, besivaidenantį atkarpoje nuo Rygos iki Helsinkio. Ir jei pirmojo - baisaus muzikos genijaus, įsimylėjusio nuostabaus grožio dainininkę Kristiną Daė (Kristin Daae), tikslas buvo terorizuoti Paryžiaus operos teatrą, tai antrojo tikslas buvo, yra ir bus trukdyti autostopininkui keliauti į šiaurę. Mane patį du kartus jis patraukė iš kelio į šiaurę, nors prieš tai atrodė, kad niekas to padaryti negalėtų, kai ir noro buvo, ir galimybių užteko, ir ryžto nors vežimu vežk. Bet jam pavyko - kažkaip ir visai nesunkiai. O va šį kartą imasi jis mielos mano draugės, ją įtikinęs, kad toliau važiuoti autostopu jai nereikia. Matomai kol pats ploviausi smegenis su tuo latvių žurnalistu, tas prakeiktas vaiduoklis ėmė ir apkerėjo merginą. Parazitas. "Uviol dievušku" (liet. "Nuviliojo merginą") - tariu pats sau, iki galo nesuprasdamas, gerai tai ar blogai yra ir kas dabar bus. Lyg ir nieko labai blogo nenutiko, tačiau stovėdamas miesto vidury supranti, kad kvailys čia tu.

       Paduoda dar lietaus kaip reikiant. Ir dar, ir dar, lyg būtų jo maža, visus kranelius danguje atsukdamas. Kaip taisyklė - tik šalto vandens. Linkėjimai nuo praeitų metų Gruzijos Kutaisio? O koks tai asilas gatve pravažiuodamas mane dar ir išmaudo nuo galvos iki kojų, kad po to net iš ausų vanduo laša. Taline mano nuotaika bloga. Dėl to kaltas vanduo iš dangaus, vaiduoklis iš Talino apylinkių ir miela mano draugė, vaiduoklio įtikinta nusipirkusi net autobuso bilietą namo. Velnias, būčiau žinojęs, kad taip bus, savo guminę kiaulę Frykį būčiau bent pasiėmęs. Bet kas žinojo. Dabar lieku ir be mielos savo draugės, ir be guminės kiaulės. Prakeiktas vaiduoklis. Čia kiek jėgos ir galios reikia turėti, kad žmogus, taip norėjęs keliauti autostopu, zyzęs apie tai vos ne mėnesį, pasidaręs ne taip ir pigiai kainuojančią Rusijos vizą, per vieną popietę imtų ir apsigalvotų. Nenoriu, nebereikia, šalta. Suknistas, sukruštas vaiduoklis. Trūkstant žodžių, belieka užversti šimtas aštuoniasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Tą ir darau. Visas toks supykdytas, apšlapintas. O dar ir nelaimingas. Ir kur tas žmogus dabar, kuriam dar tik vakar ryte taip pavydėjau?

       Ir štai mudu jau plaukiame į Suomiją. Ne aš ir vaiduoklis, ne aš ir Frykis, o aš ir miela mano draugė - taip, kaip buvo sugalvota iš pradžių ir kaip būti turėjo. Ne, ji jokiu būdu nesumaišė kelto į Helsinkį su autobusu į Vilnių. Taip nereikia galvoti, mergina ji nuovoki ir susigaudanti greitai. Tai kaip man pavyko ją perkalbėti ir ar dariau aš tai? Tegul tai lieka mažyte mūsų visų trijų - mano, jos ir Talino apylinkių vaiduoklio, paslaptimi. Galiu pasakyti tik tiek, kad iki kankinimų reikalas čia nedaėjo ir nei fizinis, nei moralinis smurtas panaudotas nebuvo. Nors vieną šiltų savo megztinių atiduoti ir teko. Negaila, turiu dar ne vieną. Dar galiu pasakyti, kad tą autobuso bilietą sugrūdome tam vaiduokliui į užpakalį ir pasirūpinome, kad tai jis vakare išvažiuotų ten, kur grįžti sugalvojusi buvo ta, kuri tą bilietą pirko ir už jį pinigus mokėjo. Neišmesti juk jo, bilieto to. Kadangi autobusas iš Talino į Vilnių išvažiuos tada, kuomet mes jau būsime kitoje Suomių įlankos pusėje, vaiduoklio keiksmų girdėti turbūt jau negirdėsime. Čia priklauso nuo to, kurios krypties vėjas bus. Tačiau pagal tai ką teko viena ausimi nugirsti priduodant jį į bagažą, nenorėčiau dešimtą valandą vakaro šios dienos būti toje Suomių įlankos pusėje, kurioje nebūsiu. Šį romaną kaip ne kaip skaito ir vaikai, arba tik jie, ir bandydamas aprašyti vaiduoklio naudojamą leksikoną, neabejotinai traumuočiau jų jaunas bei dar ne iki galo susiformavusias smegenis. Žinau - bus ir grasinimų, ir keiksmų iš vaiduoklio pusės. Žinau, kad man tai atsirūgs, kai kitą kartą būsiu Taline. Aš juk kažin ar paskutinį kartą keliauju šiaurės kryptimi. Nieko tokio, bus tai bus. Kad būtų drąsiau, tuomet gal pasiimsiu savo guminę kiaulę Frykį, mėgstantį tokius dalykus. Ką padarysi, bet tą kartą išsaugoti šalia savęs mielą savo draugę man būta kur kas svarbiau. Ne todėl, kad labai bijočiau važiuoti toliau vienas. Ko man bijoti? Nors ir esu bailys. Per pastaruosius metus panašiai dariau jau tris kartus ir į kur kas tolimesnius bei mažiau žinomus kraštus, nei kad iki skausmo pažįstama ir rami Suomija ar kiek iki mažesnio skausmo pažįstama ir ne tokia rami Rusija.

       Yra sakoma, kad nuo to momento, kai kitą įkalbi kur nors važiuoti jam to lyg ir nelabai norint ar apsispręsti iki galo negalint - nori jis to ar nenori, tampi atsakingas už jį. Ir jei kelionėje neduokdie kas negero nutiktų, Danguje atsakymo už tai pirmiausia pareikalautų iš tavęs. Panašiai kaip kad išgelbėjęs kažką nuo savižudybės, atsakingas už jį lieki visą likusį jo gyvenimą. Tai taip ir čia. Bullshit, ne? Mėšlas, ne? Arklio šūdas, ne? Turbūt. O kam reikėjo žmogui trukdyti padaryti tai, ką padaryti buvo jis sugalvojęs, tam gal net ilgai ruošėsi, gaišo savo laiką, planavo? Tad kitą kartą prieš trukdydamas pagalvosi, o dabar būk toks malonus ir būk atsakingas. Nežinau kaip ten dėl savižudybės - nieko iš kilpos (kol kas) traukti neteko, bet čia galiu pabūti ir atsakingas, jei to tikrai reikia ir kitaip negalima. Atsakingas, tai atsakingas. Aš visada kelionėje esu atsakingas už savo kelionės partnerį, nesvarbu kas jis ir koks jis bebūtų. Čia tik mane kartais mėgsta pamėtyti, ir tai dar nuo jaunystės. Savaime suprantama, kaltas dėl to sunkus ir nesugyvenamas mano charakteris ir niekas daugiau. O su miela mano drauge man pasisekė - ji gera. Todėl jos ir nepaleidau, paleisti ją kai galbūt reikėjo. Yra iki šiol manančių, kad moters norai vyrui turi būti šventi, nediskutuotini ir pildomi. Gerai, kad aš ne vienas iš jų, vyrų tokių.

       Ko gero pirmą kartą plaukdamas per Baltijos jūrą tiek mažai laiko praleidžiu ant atviro kelto denio, vietoj to didžiąją laiko dalį praklūpodamas maldos vietoje ir melsdamas dangaus, kad bent jau šį vakarą Helsinkyje nelytų ir nebūtų šalta. Ar būtina tam atsigręžti į Mekos pusę? Aš taip nemanau, todėl meldžiuosi atsigręžęs į priešingą pusę - šiaurės, nes šiaurės dievams meldžiuosi. Kiek kartų beplaukiočiau iš Talino į Helsinkį, niekada nepaliausiu stebėtis, iš kur tiek žmonių jaučia tokį poreikį apsirūpinti pigesniu alkoholiu, negailėdami tam nei laiko sukursuoti pirmyn-atgal, nei jėgų stumti kartais sunkesnį už save karutį, prikrautą degtinės, sidro, alaus ir panašaus gėrio. Taip buvo prieš dešimtmetį, kai čia plaukiau pirmą kartą, taip yra ir dabar. Koskenkorva vodka skamba aišku išdidžiai. Tai mėgstamiausia mano degtinė, nors niekada nesu jos ragavęs. Taip viskas kaip visada - mes plaukiam, plaukiam ir atplaukiam. Ir tie, kurie keliauja, ir tie, kurie geria. Atplaukia visi. Skirtingai nei iš Talino į Helsinkį išplaukę 1994-ųjų rugsėjo 27-ąją. Atrodo, kad bent melstis kam būsiu pasirinkęs teisingai, nes būtent toks Helsinkis mus visus ir pasitinka - nelyjantis ir beveik nešaltas. Ar tokį Helsinkį užsakėte? Taip, tokį. Tada pasiimkite.

       Nepatikėsite, bet ir šitą kelią aš žinau. Ar ne per daug tokių kelių žinai? Ne, ne per daug. Per daug niekada turbūt ir nebus, nes kaip sakė mažiau žinomo britų rašytojo Jano Lankasterio Flemingo (angl. Ian Lancaster Fleming) labiau žinomas personažas Džeimsas Bondas (angl. James Bond arba "double-oh-seven") - ir viso pasaulio negana. Tiksliau sakant, kelią nuo prieplaukos iki centro žinau silpniau ir tam reiks žemėlapio, užtat kelią nuo centro iki vietos autostopui žinau be galo gerai ir galėčiau juo ekskursijas vedžioti, jei tik kas eitų. O dar... Su pirmais žingsniais... Kiek kartų čia atplaukiu, nesiliauju stebėtis - ramybė, tvarka, idilė. Tu tik pažiūrėk aplinkui, pasiklausyk. Nuorūką ant žemės kas numestų - išgirstum, klykiančių žuvėdrų triukšme.

       Helsinkyje nėra absoliučiai į ką žiūrėti, bet yra ką prisiminti. Per tris metus kol čia nebuvau, pastatė naują keltų terminalą. Jo gale savo galu visus norinčius bei pageidaujančius gali apšlapinti koks tai rožinis vyras-ufonautas, kuris paprašytas ko gero duotų prirūkyti net ir pačiam Briuselio simboliui - jo sisiojančiam berniukui (belg. Manneken-Pis), nuo septynioliktojo amžiaus pradžios besišlapinančiam viešoje vietoje miesto centre ir niekieno nebaudžiamam. Suomiai prigalvoja, jie tokie. Linkėjimai Žeromui Diukenui (belg. Jerome Duquesnoy) nuo suomiškųjų jo draugų ar pasekėjų. Taip jau visada nutinka, kad atplaukiame čia vakare ir pirmą kelio dalį nuo prieplaukos iki katedros įveikę standartiškai per pusvalandį, prieš tai lengvai paklaidžioję miesto gatvėmis ilgais pavadinimais, apie dešimtą vakaro sėdime ant laiptų šalia jos - katedros. Reikia pailsėti, pažiūrėti į nusileidžiančios saulės sukurtas dangaus spalvas, galima pabendrauti su žuvėdromis, o dar geriau duoti joms ko nors iš maisto. Taip ir šį kartą, standartiškai ir kaip namie. Paskui seka varginanti dviejų valandų kelionė pėsčiomis į miesto pakraštį. Per tą laiką pritemsta, bet nesutemsta. Helsinkis juk birželio pabaigoje, kaip ir Peterburgas - baltųjų naktų miestas. Savo laiku esu šią distanciją nuėjęs be poilsio, iš principo - galiu ar negaliu. Galėjau. Šį kartą niekas nieko panašaus nedarys, kadangi tarp mūsų yra moterų. O be to ir nereikia - per tris metus kažin ar tiek pasenau, kad nepakartočiau to dar kartą. Pakartočiau, dar ir kaip pakartočiau, pakeliui ne vienam jaunesniam prirūkyti duodamas. Pusę pirmos nakties būsime vietoje ir statysime palapinę toje stebuklingoje vietoje. Man tai jau penktas kartas ir vis nedrįstu ištarti, kad šį kartą jau tikrai paskutinis ir daugiau to nebus, nes nemanau, kad tai tiesa. Tą naktį romantiškos nakties nebus, nes ir metas vėlyvas, ir visi tą dieną daug ėję ir nuėję bei labai ir labai pavargę. O be to - nesu aš tavo zuikutis, kaip kad ir tu nesi mano katytė. Skamba beveik kaip Maniko daina. Prajuokinęs pats save rašydamas, užskaitau. Naktis balta, romantikos nebus. Be-be-be. Kweee! Zzz… Užtat mes namie - žaliame namuke, kuris irgi namie - Helsinkio namuose.

       Ryte kris pirmieji konservai, prieš tai pasičirškinę ant ugnies. Iki šiol atsimenu maniesiems besivadinus "Vairuotojų užkandis", buvusiems iš kiaulienos, gardžiai kvepėjusiems ir apetitingai atrodžiusiems. Su konservais taip ne visada būna ir laimės dalykas kokius nusipirksi. Šiuose nėra šlamšto ir vien kiauliena, pakaitinus kurią ant ugnies taip užkvimpa, kad trijų kilometrų spinduliu aplinkui buvę musulmonai garantuotai visi išsibėgioja. Man jie trukdo? Ne. Užtat kiek žinau jiems trukdo kiauliena, dar nuo tų laikų, kuomet vienas saulėje perkaitęs senis dykumos viduryje prieš daug šimtų metų nusprendė, kad kiaulė - nešvarus gyvulys ir jo mėsa - blogai, bei užrašė tai ne tik kad į žmonių sąmones, bet dar ir į šventąsias knygas. Niam, tai skanumėlis, ką tas senis supranta. Kiaulė - ji gyvulys gal ir nešvarus, bet aš ir nesiruošiu su ja miegoti ar prie vieno stalo kartu sėdėti, o ruošiuosi ją valgyti, prieš tai termiškai apdorotą. Galbūt keliaujant autostopu kokioje nors kanibalų šalyje vairuotojų užkandžiu galėtų tapti ir pats autostopininkas, o konservai tokiu pavadinimu būtų iš jo mėsos, bet tik ne pas mus, kur "Vairuotojų užkandis" yra iš kiaulienos, ne iš autostopininko. Tokie dalykai negali nedžiuginti, skirtingai nei kad oras, kuris tą rytą nei labai geras, nei labai blogas, o tik šiaip sau. Panašiai kaip ne kai kurios panos būna - šiaip sau. Ir nors dangus lietumi grasins, bent kavos atsigerti leis, prieš tai vandeniu jos nepraskiedęs. Kol kas ačiū jam ir už tiek, o paskui bus matyti. Čia viskas kaip namie ir kaip visada, čia Suomija kvepia.

       Helsinkiškame autostope atrodo irgi nieko naujo ir vyksta beveik tradiciniu tapęs užlinkimas šioje vietoje, kai pradėję be dešimties minučių dešimtą, pusę pirmos patraukiame už kelių šimtų metrų esančio pirmo išsukimo pėsčiomis. Taip galima daryti, kadangi mūsų dienomis autostrados ženklas atitrauktas kiek toliau, anksčiau jai prasidėdavus kiek arčiau - kaip to įrodymą turiu nuotraukas sename albume. Anyway (liet. Bet kuriuo atveju), šio pasitraukimo (mudviejų, ne autostrados) iniciatore tampa miela mano draugė. Manau ji norėtų, kad šį faktą paminėčiau šiame savo pasakojime. Ypač žinant tolimesnį helsinkiško autostopo likimą, kuomet atrodytų nereikšmingas vietos pakeitimas padeda ir jau iš ten išvažiuoti pavyksta per kelias minutes. Kad ir netoli, kad ir su svečiu iš musulmoniškų kraštų, bet išvažiuoti. Iš Helsinkio tai padaryti nėra lengva ir yra svarbu, nes toliau jau viskas eis kaip per sviestą - tokioje puikaus autostopo šalyje kaip Suomija. O mus pavežusio žmogaus greičiausia būta ar tai kurdo, ar tai irakiečio. Belieka tik spėlioti apie tai, jam tepristatačius savo žmoną ir daugiau nieko mums nepasakius. Ar tai svarbu? Dar ir kaip labai svarbu, kuomet atvykėlis elgiasi mandagiau už tos šalies piliečius, neleidęs jiems savęs sugadinti. Juk jeigu važiuoji ir tave stabdo žmogus su kuprine, kaip galima tokiam nesustoti? Neilgą ten tą kelią mums su juo važiuojant, pats asmeniškai rūpinuosi tuo, kad vienas likęs kiaulienos konservas ramiai sau sėdėtų kuprinėje, nekriuksėtų ar kaip kitaip neišsiduotų bei apie save sužinoti neduotų. Taip džiugesy, paskendę mes visi, užverčiam šimtas aštuoniasdešimt septintą kelio romano skyrių, palikdami Helsinkį už nugarų. Keturios vietos šioje Žemėje yra, kuriose aš jaučiuosi lyg namie - tai mamos tėviškė Žeimelis, tai mano vaikystės miestas Biržai ir du Suomijos miestai-sostinės - šalies ir Laplandijos, vieną kurių ką tik palikę, į kitą važiuojam.

       Visoje didelėje Suomijoje kaip žinia tėra tik dvi prasto autostopo atkarpos. Pirmoji jų, tai pusantro šimto kilometrų kelias nuo Helsinkio iki šiek tiek už Heinolos esančio E75 kelio nusukimo į vakarus link Jyvaskylos. Helsinkyje prasidėjusi autostrada toje vietoje baigiasi ir problemų nuo ten nebelieka sekantiems puspenkto šimto kilometrų, iki priešais Oulu esančią Liminką, kur vėl prasideda autostrada ir vėl problemos. Ten jos - autostrada ir problemos, tęsiasi gerą trisdešimtį kilometrų ir kaip taisyklė būna dar rimtesnės, nei kad tos kur nuo Helsinkio, kadangi toje vietoje autostrada eina ne iš miesto, o aptarnauja į vakarus nuo jos esantį didžiausią tų platumų miestą. Todėl visi važiuojantys apsimeta, kad niekur toliau to miesto nevažiuoja ir niekur pavežti negali. Kaip patogu. O Suomijos policija niekada neužmerks akių į tranzavimą autostradoje ir jei tik joje pamatys autostopininką, būtinai jį iš ten ir patrauks. Išbandyta - ne kartą, ne du, ir ne tris - kitaip nebūna. Autostopininkas dėl to galbūt ir pyks, ir širs ir keiksis, tačiau uniformuotieji nei sukalbami, nei perkalbami nebus. Duoti kyšį ir prašyti, kad ant autostrados pasilikti leistų? Nesu bandęs to daryti, bet kažin ar policininkai apskritai patikėtų tokiu dalyku, jog autostopininkas išvis turi pinigų ir jam pradėjus jų ieškoti, dar pagalvotų, kad šautuvo ieško. Tokioje didelėje kuprinėje juk turėtų kažkur būti šautuvas ar bent pistoletas, ar ne? Nušaus dar neduokdie. Nors čia ir ne Amerika, kur pareigūnai nei per daug kalbasi su pažeidėju, nei į kojas ar rankas jam šauna, o iš karto verčia visiems laikams. Taip, ne Amerika, bet ką gali žinoti.

       Iš pavežusio automobilio išlipę tiesiog autostradoje ir nelabai toli nuo Helsinkio nuvažiavę, greitkelyje nepasiliekame dėl mano jau minėto liguisto suomių policininkų ar tai pomėgio, ar tai aistros persekioti jame tranzuojančius autostopininkus. Tuo labiau, kad ir šeštasis autostrados įvažiavimas Koivukyla-Bjorkby neatrodo žmonių pamirštas, kaip kad mano gyvenimas pamirštas laimės, sėkmės, pripažinimo bei pasisekimo. Įvažiavimas, tai įvažiavimas - tiks ir toks, raminu pats save, kad ir kaip gundančiai atrodytų visas tas transporto srautas, prašvilpiantis šalia. Tik ką aš čia bandau apgauti? Savęs tai nepavyks - amžius nebe tas, kitiems tai neįdomu - nei buvo, nei bus. Čia panašiai kaip mūsų visų gyvenimuose - laiminguose ar mažiau laiminguose, kuomet vietoj to, kad bandytumėme sugauti kiekvienas savo spalvotą šansą iš daugybės pro mus prašvilpiančių greitų bei daug žadančių šansų gyvenimo autostradoje, turime tenkintis ir tenkinamės vienu kitu nusmurgusiu šansu, pravažiuojančiu kažkokiu šunkeliu ir tik bandančiu į gyvenimo autostradą patekti. Visada juk atsiras kas draudžia ir neleidžia - vis neužsideganti žalia šviesa, policija, sąžinė. Taip ir murkdaisi tame mėšle, žiūrėdamas į kitus, prašvilpiančius (tavo) gyvenimo autostrada. Užtat ant įvažiavimo, kur greičiai kur kas mažesni, saugiau - dar kartą bandau raminti save. Ir vėl mažai kas iš to gaunasi, savo vidinį balsą girdint kuždantį apie tai, kad ten kur greičiai didesni ir kur pavojingiau, ten ir gyvenimas tikras bei toks koks sugalvotas ir žmogui skirtas - su pinigais, blizgančiomis ir spindinčiomis mašinomis, mergaitėmis bei neišmatuojamomis, o kartais ir protu nesuvokiamomis galimybėmis. Negaliu jo užtildyti, kad ir kaip to norėčiau. Bet ar tikrai norėčiau? Juk jis teisus, po velnių. Užtat galiu užversti šimtas aštuoniasdešimt aštuntą kelio romano skyrių, ką nieko nelaukęs ir darau. O kad labai liūdna nebūtų tvirtinantiems, jog visai ne pinigai gyvenime svarbiausia, tokie turėtų pabandyti prisiminti paskutinį savo sutiktą liūdną ferario vairuotoją.

       Atrodytų ir tokioje nekaltoje vietoje stabdant, neužilgo prisistato ekipažas, vienos moters ir vieno vyruko pavidalu. Ir tai ne angelai kokie, o policininkai. Mandagiai paaiškinę, kad turėtume atsitraukti kelis metrus dėl mūsų pačių saugumo, nuvažiuoja. Miela mano draugė nesupranta ko aš pykstu, o aš nesuprantu ko jie nori. Nei ten transporto daugiau nei vienas vienetas per penkias minutes pasirodo, nei tas pravažiuojantis važiuoja greičiau nei dviratis. Bet ką padarysi - policija pasakė, policijos reikia klausyti. Gera moteris paveža vėl netoli ir iki dar vieno autostrados nuvažiavimo, šį kartą priešais Jarvenpaa kaimą, kuris skirtingai nei prieš tai buvęs įvažiavimas, tinkamas nebent pasislėpti nuo lietaus pėsčiųjų tunelyje, einančiame po keliu, bet tikrai ne mašinų stabdymui. Tai apsidžiaugtų mano jau minėtų Kiemelių kaimo šalia Pasvalio gyventojai, jei Lietuvos valdžia jiems tokį įrengtų. Bet kažin ar taip nutiks, o mes staigiam lietui užklupus, tą ir darome - slepiamės nuo jo tunelyje. Vandeniui iš dangaus nurimus, nors ir nepažadėjus, kad daugiau jo šiandien iš ten nebus, tranzuoti tiesiu taikymu patraukiame jau į autostradą, negaišdami laiko bei negadindami nervų šunkelyje, kuriame per penkiolika minučių neišvystame nieko tokio važiuojančio. Kaip tai priminė tas keliukas man mano gyvenimą, mažai kuriame kas įdomaus gali įvykti. Dangus nors ir mėlynas, bet lietumi grasinti nesiliauja. Liaukis! Nesiliauja...

       Autostradą nuo miško skiria tvora, imituojanti muzikinę penklinę, ant kurios sukabintos įvairios natos. Suomiai prigalvoja, jie tokie. Baltos jos tikiuosi ne todėl, kad skirtos groti-dainuoti-muzikuoti baltajai karštinei (rus. "belaja goriačka") ir baltiesiems arkliams aplankius, kuomet per daug išgėrus, stovi priešais tave visas toks baltas arklys, klausdamas, ar kartais nenorėtum su juo pasikalbėti. Na, gal ne - aš nei geriu, nei natų pažįstu, o be to su vienu arklio pusbroliu - briedžiu jau kalbėjausi pirmą šios kelionės dieną. Čia kokia tai melodija turi būti užrašyta. Gal kartais tai Suomijos himnas? Jei taip, tuomet linkėjimai į devynioliktą amžių, vokiečių imigrantui Frydrichui Paciui (vok. Fredrik Pacius). Kitaip nei aš, kuriam tos natos yra absoliučiai tamsus ir neįžengiamas miškas, muzikali bei muzikuojanti miela mano draugė bando suniūniuoti melodiją pagal jas. Atrodo, kažkas gaunasi, nors ir pykstant, jog kažkas ne taip. Man gi belieka visą tai fotografuoti - baltas natas mėlynų lubinų apsupty ir tą vietą, kur tą antradienio popietę miela mano draugė sutiko septynis savo seniai pažįstamus bei gerus draugus - Do, Re, Mi, Fa, Sol, La, Si, lyg skalbinius sudžiaustytus ant tvoros pamiškėje. Susipažinkime... Do - tai Dominus (liet. Viešpats), Re - tai Rerum (liet. materija), Mi - tai Miraculum (liet. stebuklas), Fa - tai Familias planetarium (liet. planetų šeima, saulės sistema), Sol - tai Solis (liet. saulė), La - tai Lacteal via (liet. Paukščių takas), Si - tai Siderae (liet. dangus), Donatas - tai Donatus (liet. dovanotas), miela mano draugė, vardą kurios šioje kelio romano dalyje minėti man uždrausta - tai "riešutas" (iš senovės keltų žodžio) arba "panaši į paukštį" (iš germanų žodžio). Do, Re, Mi, Fa, Sol, La, Si, Do... Užsičiaupia tegul tas, kuriam meška prieš tai ant ausies užlipo, pašokinėjo ir padarė tai ne kartą. Autostradoje tranzuodami ilgai neužtrunkame, kadangi greičiau už policiją sustoja didelis ir draugiškas suomis, vežantis mus iki dar vieno ir sekančio nuvažiavimo. Sunkiai ko tai mums einasi važiuoti pirmąjį šimtuką kilometrų Suomijoje šį kartą, oi sunkiai. Ir šis geradaris dar nebaigs jo vežti. Bet sėdime ne policijos mašinoje ir ne policijos nuovadoje, tai ir gerai. Pavažiavę ir atsisveikinę, einame nuotykių ieškoti toliau. Bet netoli einame, nes toli eiti nėra kur, kada aplinkui miškas ir autostrada.

       To vyruko būta programuotojo, kaip kad ir mudviejų su miela mano drauge. Sustabdome mes jį ir vėl autostradoje, įvažiavimo į ją prieš tai nei apžiūrėję, nei išbandę. O kam to reikia? Tai kad mums visai neblogai ir autostradoje sekasi, bent jau kol visi policijos ekipažai pončkas pakelės kavinėse valgo. Programavo tas dėdė dar tais laikais, kai mudu su miela mano drauge po stalu (skirtingu ir ne tuo pačiu) vaikščiojome arba mūsų apskritai šiame pasaulyje būti dar nebuvo. Bent jau mielos mano draugės tai tikrai, kaip jauniausios iš mūsų trijų šiame automobilyje susirinkusių. O dar jis keliavo autostopu tolimose Rytų šalyse tais laikais, kai automobilius viename kaime dažnai galėdavai suskaičiuoti ant rankos pirštų, kartais net vienos. Tada mes irgi po stalais dar trynėmės ir soskių mamų prašinėjome, negavę kurių ar kurias pametę - žviegėme, rėkėme ir kaukėme kiek gerklės leisdavo bei išnešdavo. Jo lūpomis tą popietę kalbėjo istorija. Būčiau sėdėjęs paskaitoje, viską būčiau kuo kruopščiausiai užsirašinėjęs bei konspektavęs. Garantuotai iš gėlių vaikų serijos jis, ne kaip kitaip. Hipiai, liaudyje dar vadinami "gėlių vaikais", dinozaurų laikais (septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje) kovojo su nusistovėjusiomis tiesomis, bandydami jas laužyti ir atsiriboti nuo savo tėvų klaidų bei netinkamai besielgiančios visuomenės. Taikos jiems būta būtiniausios laimingo visuomenės nario gyvenimo sąlygos. Jie nesitaikė su karais, skleidė taiką visiems, visur ir visada, pabrėždami žmonių lygybę. Jiems nerūpėjo pinigai, prabangūs blizgantys ar mažiau blizgantys daiktai, į pasaulį jie žiūrėjo kitokiomis akimis. Turbūt taip ir buvo. O kol kas važiuojame su juo kiek toliau, autostrada baigiasi, pagaliau.

       Daug įdomių dalykų pripasakoja jis mums, nors ir ne viską iš jo kalbos suprantu, nors ir bekalbant jam angliškai, o ne suomiškai. Bet ką reikia ir kas man svarbu, tą aš suprantu ir išgirstu. Taip visada, toks jau aš esu. Viena frazė, viena konkreti sumauta frazė, kurios geriau aš būčiau negirdėjęs ir kuri į mano galvą įstringa giliau nei visos kitos, tai jo žodžiai apie tai, kad tuose kraštuose iki šiol "stoja pagyvenusios damos autostopininkams". O aš jau galvojau, kad nebėra šioje Žemėje vietų, kuriose dar norėčiau išmėginti autostopą. Pasirodo klydau, tokių vietų dar yra. Savaime suprantama tų kraštų niekam aš čia neišduosiu, kaip kad geros kibimo vietos neišduoda žvejys. Bet kad suintrigavo mane tas suomis, tai faktas. Savam kaily jau dabar netveriu, kaip noriu į tuos kraštus, kur anot jo iki šiol stoja pagyvenusios damos autostopininkams. Tikiuosi neapgavo manęs ir nuvažiavus ten neišaiškės, kad tos damos ten visai nestoja, o va pagyvenę džentelmenai visai nieko prieš sustoti. Atsisveikindamas jis ne tik kad paslaugiai padeda iškelti mūsų kuprines iš automobilio bagažinės, bet dar ir padėkoja mums. Niekada niekas nepatikėtų už ką. Ogi už autostopą. Taip ir sako: "Thank you for hitchhiking". Žodis žodin sakau. Turbūt taip ir nukrisčiau vietoje, jei nereiktų toliau keliauti. Bet keliauti toliau reikia, tad kol kas apsiriboju užversdamas šimtas aštuoniasdešimt devintą kelio romano skyrių, besivadinantį ne tik taip pat kaip ir visa kelio romano dalis, bet kaip ir visas mano gyvenimas. Nukritimą palieku ateičiai ir tiems kraštams, į kuriuos gal kada ir nuvažiuosiu, tam atvejui, jei kartais juose iš tiesų stotų ne pagyvenusios damos, o pagyvenę džentelmenai ir senis būtų mane apgavęs. Bet gal neapgavo. Tikiuosi, kad neapgavo. Kiekvienam mūsų juk norisi tikėti į gerą ir to gero laukti, o ne blogo, kaip kad dainavo vienas toks krokodilas Gena iš vieno tokio tarybinių laikų animacinio filmuko, sėdėdamas ant važiuojančio traukinio ir tampydamas armoniką. Daina apie mėlyną vagoną, apie lėtai į praeitį plaukiančias minutes, susitikimo su kuriomis laukti nebereikia ir apie tai, kad nors praeities kartais ir šiek tiek gaila būna, bet viskas kas geriausia - dar ateityje. Krokodile, dainuok! Apie tai, kad kiekvienam į gerą tikisi.

       Nespėjęs atsigauti nuo padėkų už autostopą bei pažadų apie tolimus kraštus, kuriuose iki šiol autostopininką sustoja pavežėti pagyvenusios damos, matau, kaip prie mūsų sustoja sekantys suomiai. Kur autostrada? O autostrados nebėra! Cha! Tai ir problemų kaip jau minėjau reiškia nebelieka ir tu tranzuok, gyvenk, norėk, važiuok. Į mašiną mus susikrauna jauna suomių šeimyna. Aišku mes ne kokie bulvių maišai, kad imtų taip ir susikrautų, tačiau šis žodis labiau atitinka reikalo esmę. Taigi, be mūsų to automobilio salone penki žmonės, trys iš kurių vaikai, tad mudu su visom kuprinėm patalpinami į bagažo skyrių ir į Jyvaskylą važiuojame tiems penkiems žmonėms atsukę nugaras, užtat žiūrėdami į akis visiems iš paskos važiuojantiems. Nebandai lenkti, seni! Ei, net negalvok apie tai! Tu ką darai? Pažiūrėk man į akis. Matai, kad kelias siauras ir dar šlapias. Tau pačiam gal jau ir taip nebedaug likę, kad leki akis išdegęs lyg giltinė iš paskos vytusi, bet priešais tave važiuojančioje mašinoje yra vaikų (4 vienetai, trims kurių nuo kokių pusantrų iki kokių šešerių ir vienam virš keturiasdešimties), moterų (2 vienetai, suomiška ir lietuviška) ir keliautojų (2 vienetai, abu lietuviški). Neklauso, lenkia, žiūrim į akis kitam. Vaikai triukšmauja, o paskui dar visi sutartine pradeda dainuoti kokią tai suomišką dainelę iš kelių žodžių-skiemenų, man primenančią melodiją iš siaubo filmo, kurią leidžia prieš ką nors nužudant ar kam nors ateinant į tamsų kambarį vidury nakties. Brrr... Pritaria jiems ir mama. 2 x Brrr... Greičiau jau ta Jyvaskyla. O įdomu tuose tolimuose kraštuose iš tiesų pagyvenusios damos stoja iki šiol autostopininkui?

       Per miestą eina tokia lyg ir autostrada ir nors ji tokia "light edition" (liet. lengvo sudėjimo), bet baltai-žalias ženklas yra kaip priklauso ir jei policija atvažiuos, teisūs bus jie, ne mes. Tranzuoti kaip žinia tokiose vietose negalima, pasiaiškinimas "pirmą kartą apie tai girdžiu" - netinka, o mūsų argumentas apie tai, kad šiandien panašiose vietose tai jau darėme ir ne kartą, kažin ar jiems patiks, prieš tai nepasiūlius to detalių išsiaiškinti artimiausioje policijos nuovadoje. Taip kad reikia išvažiuoti greitai ir pageidautina nepastebėtiems. Buvote Jyvaskyloje? Kokioje dar Jyvaskyloje? Ar Juveskiulėje? Ne, mes nebuvome jokioje kiaulėje. Pirmą kartą apie tokią girdime. Skirtingai nei tas svetimšalis, man ir mano kelionės draugui Mindaugui prieš devynerius metus piktai taręs: "Oh man, I know where is Jyvaskyla!" (liet. "Ei, žmogau, aš žinau kur yra Jyvaskyla!"). Tribute to (liet. Duoklė kam): Nordkapas ir kita šiaurė. Neskaitę - nusikelkite į tuos laikus ir būtinai paskaitykite tą istoriją apie tai, kaip du vyrukai užkariaudinėjo ne vieną moterį, o vieną Nordkapą. O paskui grįžkit čia ir į šiuos laikus, nes ir čia įdomu.

       Beje, prieš tai dar lietaus gero padavę iš dangaus buvo, bet mes tą laiką pilką, šlapią ir neramų leidome sausai suomių automobilyje, kol vyras kažką pirko parduotuvėje, o moteris su mumis aiškinosi kur mes norime eiti toliau ir tikrai žinojo, kad niekur eiti mes nenorime šitaip lyjant. Šaunūs jūs žmonės, atvežę mus iki tinkamos vietos autostopui bei parodę kur užsiiminėti juo. O vaikų atliekamą melodiją-plokštelę tai pakeiskite. Sekantį ekipažą susistabdome per kokias penkiolika minučių ir šioje vietoje įvyksta stebuklų stebuklas, kuomet pirmą kartą gyvenime nuo Jyvaskylos mašina veš ne iki kaimo Anekoski, kaip kad nutikdavo visus keturis kartus tranzavus čia iki šiol. Tribute to (liet. Duoklė kam): Nordkapas ir kita šiaurė (2008-ieji); Kelio romanas. V dalis. Nordkapas (2010-ieji); Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai (2013-ieji); Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai. (2014-ieji). "Ir kur ritasi visas šis nuodėmingas pasaulis, kai iki vos už keturiasdešimties kilometrų esančio Anekoskio nebegalima nuvažiuoti vienu automobiliu kaip visada" - tyliai burbu sau po nosimi, išlipdamas laukan prie posūkio į miškuose esantį kaimą Jokihaara ir kramtydamas anyžinį saldainį, kuriuo mane ir ne tik mane vaišino draugiškas bei vežantis suomių jaunimas - pana ir bachūras.

       Su sekančio transporto paieška užtrukti ir vėl neužtrunkame (autostrados nėra, nėra ir problemų), kuomet rankų mostais į kelią lyg cirko fokusininkai burtininko lazdelėmis pamojavę, vietoj kiškio iš skrybėlės gauname turką-imigrantą, vedusį suomių moterį ir jau ne vienerius metus gyvenantį Suomijoje. Angliškai jis nekalba, užtat kalba ne tik turkiškai, bet dar ir suomiškai. Pirmą kartą girdžiu turką, kalbantį suomiškai. O kadangi mes kalbam angliškai, rusiškai ir lietuviškai, bet užtat nekalbam nei turkiškai, nei suomiškai, todėl beveik pusantro šimto kilometrų važiuojame tyliai. "Tyli kaip vandens į burną prisisėmę" - ne visai apie mus, nes šį bei tą vieni kitiems vis dėlto pasakyti pasakome, kiek tai leidžia kas yra bendro yra tarp lietuvių, rusų, anglų, suomių ir turkų kalbų. Pagalvoti anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad tarp jų tiek bendro esama. Nuo turko mašinos nusiimame sankryžoje šalia posūkio į Peninki kaimą, jam kviečiant pas save į namus nakvynės kažkur vakariau esančio Ylivieska miesto apylinkėse. Jei nerimtai, tai apylinkės nežinomos, mama su svetimais žmonėmis į mišką važiuoti neleidžia. Jei rimtai, tai žiemą dar pagalvotume apie tai, o vasarą norisi į žalią namuką, nes ir taip visos naktys jame suskaičiuotos ir tiek nedaug jų mums skirta. Ačiū tau, mielas ir draugiškas žmogau iš mudviejų su miela mano drauge romantikos laikų šalies.

       Keliauti, kaip ir gyventi, vienam yra kur kas paprasčiau bei lengviau. Tačiau skirtingai nei gyventi, keliauti vienam nėra įdomiau. Aš mėgstu fotografuoti ir per tą laiką kol gaudau bei pagaunu kelis mano dėmesio vertus suomiškus kadrus, miela mano draugė spėja nueiti kažkur pirmyn, tolyn. Nežinau kaip šūvis (juokauju), bet mano balsas jos jau nebepasiekia, o be to rėkauti nemandagu, tad tenka vytis pagreitinus žingsnius iki gan rimtų apsukų. Galų gale ir šiaip ne taip ją pasivijęs (amžius kaip ne kaip, o be to ir kuprinė ant pečių ne mokyklinuko ir ne keliautojo-pupytės), klausiu jos apie tai kur ji beeinanti. Sako, kad eina ana va link to už gero kilometro esančio miško, kad kurtis ten nakvynei. Teisingai, pritariu - nakvynė yra gerai, bet niekaip nesuprantu kam reikia eiti iki to miško, kai miško ir medžių būta vietoje kur mus išleido tas turkas. Kažin ar keli namai šalia kelio išgąsdintų ką nors Suomijoje, sugalvojusį netoli jų pasistatyti palapinę. Tačiau skirtingai nuo miško ten priekyje, miške atgal yra puiki vieta rytojaus autostopui šalia kaimo stotelės, ko nebus siaurame kelyje miškų vidury. Manau, kad aš teisus šioje vietoje. Iš kitos pusės žiūrint, kokio velnio reikėjo man fotografuoti niekuo neišsiskiriantį kaimo peizažą, kokių pilna ir nors vežimais vežk Lietuvoje? Asilas. Tai ir sakau - keliauti yra kur kas paprasčiau ir lengviau po vieną.

       Įsikuriame palapinėje visai netoli kelio, po medžiais, prieš tai ją ten pastatę. Ar tai miškas, ar tik keli medžiai - jokio skirtumo, kada nuo kelio nesimato ir gerai. Oras nėra iš geriausių, bet nelyja ir ačiū už tai. Verda sriubos, kavos, arbatos. Aplinkui ore renkasi kenkėjai-uodai, bet nieko tokio - žalias namukas su beveik visais jais susitvarkys. Ne kartą tai jau yra daręs, nors paskutinį kartą ir seniai - prieš tris metus, po to nei Kaukaze, nei Arabijoje, nei Vidurinėje Azijoje uodų nesutikęs. Ir tik keli patys laimingiausi bei sėkmingiausi jų pateks vidun, kur netrukus žus. Nėra vietos, visi namie. Kitos kenkėjos-erkės, jei tokių yra, pasirodo besančios pakankamai mandagios ir tą miško vietą apleidžia pačios, prieš tai užpurškus šiek tiek chemijos, greičiau apsispręsti joms padėsiančios. Viskas, dabar jau ramu ir tylu, diena baigėsi - miegokite, svetimšaliai keliautojai. Ką jie ir padarys, palydimi iš debesų išlindusios nusileidžiančios saulės, buvimas kurios virš horizonto prieš vienuoliktą valandą vakaro šiose platumose nestebina nieko. Kažkas, turbūt kraujasiurbiai uodai, užvers šimtas devyniasdešimtą kelio romano skyrių - skraidydami lauke už žalio namo žalių sienų ir pykdami dėl to, kad tiek daug šviežaus ir jauno kraujo ten, kur patekti negalima. Jie galvoja apie mus, o aš prieš užmigdamas galvoju apie tai, koks asilas ir kam sugalvojo uodus. Dažnai taip būna, kai man užmigti neleidžia svarbūs gyvenimo klausimai. To vakaro būta vieno tokių.

       Suomijoje nieko neturėtų stebinti vaizdas, kuomet vidury miškų galima pamatyti namą su gatvės pavadinimu ir numeriu kad ir iš trijų skaitmenų ant jo. Gyvenvietės kaip taisyklė tęsiasi čia kelias dešimtis kilometrų palei kelią, namai išsibarstę kažkur ten už medžių miške ir laukuose. Kad ir tą rytą stabdome mes šalia namo, numeris kurio keturi šimtai. Neatsimenu, kad prieš tai būčiau matęs šimtą devyniasdešimt devynis kitus namų šioje gatvės-kelio pusėje, nematyti tiek jų ir priekyje. Gal iš Jyvaskylos miesto atsiskyrėlis-keistuolis koks, kuriam pabodo miesto triukšmas ir smogas? Ėmė ir išsikėlė su visu namu miškan pusantro šimto kilometrų į šiaurę nuo savo miesto, pasiimdamas kartu ir adresą su gatvės pavadinimu ir namo numeriu, nes tokio adreso būta jo prosenelių, senelių ir tėvų. O gal tai iš Oulu miesto atsiskyrėlis-keistuolis koks, kuriam pabodo miesto triukšmas ir smogas? Ėmė ir išsikėlė su visu namu miškan beveik du šimtus kilometrų į pietus nuo savo miesto, pasiimdamas kartu ir adresą su gatvės pavadinimu ir namo numeriu, nes tokio adreso būta ir jo prosenelių, senelių ir tėvų. Du variantai, kitų neduota.

       Kaip tą rytą nebuvo duota ramybės ir mums miške nuo uodų, kai mikliai susidėję daiktus, kavų ir arbatų virti bei gerti ėjome į kitoje kelio pusėje įrengtą autobuso stotelę namuko pavidalu. Tas namukas ne žalias, o tamsiai raudonas. Jame nėra ir niekada nebuvo durų, užtat yra langai, stogas, grindys ir net gėlių vazonas iš lauko pakabintas. Ir vietos jame į plotį ir aukštį daugiau, nei kad mūsų žaliame namuke. Ne vazone, o stotelėje-namuke. Keistas dalykas - Suomijos mokyklose vaikams neužduodami namų darbai, nes anot suomių - vaikai ir taip turi ką veikti grįžę namo iš mokyklos, tačiau to perteklinio laisvo laiko suomių jaunimas nėra linkęs naudoti kenkėjiškiems reikalams, tokiems kaip pavyzdžiui autobuso stotelės suniokojimas - profilaktiškai, su draugais, iš neturėjimo ką veikti. Galvoju kiek ilgai pas mus tokia stotelė prastovėtų. Kad vazono su gėlėmis neliktų pirmą dieną, tai faktas - arba jaunimas suniokotų, arba koks pensininkas namo parsineštų. Jaunimas taip pasielgtų nepavykus pamokų ruošai, o pensininkas taip pasielgtų, kad gėlėms pas jį neva būtų saugiau, nes palikus jas stotelėje, jas suniokotų jaunimas. Užburtas ratas.

       Suomijoje visus turėtų stebinti vaizdas, kuomet per jaunas žmogus važinėjasi per geru automobiliu. Čia pas mus galbūt nieko jau seniai neglumina ir nestebina už prabangių ratų vairo pasodinta soskė, kadangi visi žino kas ji tokia, kad jau ten sėdi. Suomijoje taip nepriimta. Todėl tą vidurdienį jaunimo vairuojamai blizgančiai, naujai mašinai sustojus, nustembu. Paskutinį kartą taip nustebęs buvau šį pavasarį, mielai mano draugei prasitarus vėl norint keliauti autostopu ir dar su manimi. O aš tai kvailys galvojau, kad nustebinti mane sunku. Nė velnio nesunku. Tai gal ir laimė kada nustebins, nepraeidama pro šalį? Lauksiu. O kol kas - mes tikrai vis dar toje pat šalyje ir čia vis dar ta pati Suomija? Tranzuoti irgi tranzavome geras dvi valandas, kas šiems kraštams taipogi nepriimtina. Tai todėl ir klausiu - čia tikrai vis dar Suomija? Na dėl antro tai tiek to, kadangi šiame kelio Pihtipudas-Oulu ruože tai ne pirmas kartas toks bus ir tokių anomalijų yra jau pasitaikę prieš tai, kad ir prieš tris metus man čia keliavus vienam. Savaime suprantama - irgi autostopu ir irgi į šiaurę. Bet kaip būti su pirmu? Iš kur pas jaunimą tokia mašina? Važiuoti ar nevažiuoti? Būti ar nebūti patogiai kelionei iki Oulu? Išvažiuojam, nuvažiuojam. Viskas gerai - pasikalbėjus aiškėja, jog jaunimas dirba, bet ne tuo, kuo dirba tokiais automobiliais važinėjančios soskės. Automobilis nuomos kompanijos, vairuotojo užduotis šiai dienai - pervaryti jį iš Helsinkio į Oulu, pavalgyti pas mamą blynų ir tada jau kitą automobilį irgi savo eiga transportuoti iš Oulu į Helsinkį. Išlipame prie geležinkelio stoties, nes anot suomio - stotis, tai miesto pradžia, net jei ji ir yra miesto centre.

       Kaimas - toks negailestingas mielos mano draugės verdiktas nuskamba penktam pagal dydį Suomijos miestui. O juk ji teisi. Keista kaip aš pats anksčiau to nesupratau ir nepastebėjau, čia buvęs ir daug ką išvaikščiojęs bei apžiūrėjęs. O ji pirmą kartą centrinę miesto aikštę pamatė ir pasakė, kad joks tai ne miestas. Man jos įžvalgumo bent kruopelytę kas duotų. Ne Milanas, tai aišku. O gal viskas todėl taip, kad oras prastas - apsiniaukę, beveik lyja, ne visiems patinka ir ne visi su tuo taikytis nori, gali bei yra tam pasiruošę. Liūdnas vaizdas. Turbūt taip dažnai. Be to ir pats žodis Oulu išvertus iš samių kalbos reiškia patvinstantį vandenį. Tai kaip be lietaus, jis irgi vanduo. Kaip ir tas Botnijos įlankos, šalia kurios miestas (atsiprašau, kaimas) įsikūręs ar buvo įkurtas. Ko jau ko, bet vandens čia užtenka - ir šalia, ir virš galvų. Penktas vaikinas Suomijos valstybėje-kaime ir dar tokiu aulišku vardu, lyg koks bato aulas būtų. Kas gero iš tokio gali gautis, išeiti? Miestas (atsiprašau, kaimas), kur gyvena pusė Kauno ir kuris yra ne tik kad yra didžiausias Šiaurės Suomijoje, bet dar ir laikomas seniausiu, vienų švedų įkurtas septynioliktojo amžiaus pradžioje ir jau kitų švedų iki šiol vadinamas Uleaborgu. Suomių vaikams mokyklose neužduodami namų darbai, bet jie privalo mokintis dvi kalbas - suomių ir švedų, ne vienas kuo skundėsi. O kadangi abi kalbos oficialios, tai ir daugybė vietovių šalyje turi du pavadinimus - suomišką ir švedišką, tarpusavyje kurie ne visada panašūs savo rašyba, skambesiu. Švediškai nemokėsi, tai ir nežinosi gyvenantis Uleaborgo mieste (atsiprašau, kaime), o ne Oulu mieste (atsiprašau, kaime). Na o kas dėl minėto Kauno, tai savaime suprantama, kad jokie kauniečiai čia gyventi negyvena, bet tiek jų sutilptų Kaunui kada sugalvojus susikeisti vietomis su Oulu. Tiesa, ne visi kauniečiai pritaptų čia, nuo 1987-ųjų centrinėje miesto aikštėje tvarką prižiūrint policininkui-konstebliui vardu Toripolliisi (angl. The Bobby at the Market Place), kuris nei valgo, nei geria ir kuriam nei šalta nei šilta, o svarbiausia, kad būtų tvarka.

       Neatrodo, kad labai būtų ko veikti tame darganų iškankintame bei nualintame mieste. Mieste, mieste, jokiame ne kaime. Mielai savo draugei aprodęs tai ką žinau, kaip prieš tai buvęs, kažką naujo bei nematyto randu ir sau. Visų pirma, tai skulptūras, vaizduojančias suomių tautos istoriją - kokie jie buvo, ką darė, kur ir su kuo ėjo bei kur nuėjo. Skirta miesto 400-mečiui, pavadinta "Laiko eiga". Kadangi tokiems paminklams turiu uoslę, o nuo jubiliejaus praėjo daugiau nei trys metai, reiškia paskutinį kartą čia būdamas, tą uoslę buvau praradęs. Arba slogavau, kas nekeista prie tokių orų. Antras dalykas - tai Martino Liuterio (vok. Martin Luther) trafaretas visu ūgiu ir iškirptu veidu, vietoje kurio galima pridėti savo veidą ir tada visi galvos, kad prieš penkis šimtus metų gyvenęs bažnyčios triukšmautojas-blogiukas-keitėjas-novatorius, savo laiku taip nemėgtas popiežiaus ir jo nuo bažnyčios atskirtas, atrodė būtent taip ir ne kitaip. O jei dar kas nufotografuotų iš šono, tai išvis visi žinotų, kad būta jo autostopininko su kuprine. Kas keista, kad jo kuprinės spalva - mėlyna, kaip ir mano, o jo veido bruožai turi daug panašių į manuosius. Dar kas keista, kad visa ši pramoga pastatyta ne kur kitur, o bažnyčioje. Nebūtų suomiai - toli nuo kultūros centrų prisigalvojantys tokių dalykėlių. O dar jie gatvėje turi aparatus, išduodančius miesto žemėlapius ir darančius tai nemokamai. O kartais jie būna įkyrūs ir klausinėja gatvėje kur mes norime eiti arba vėliau atradę mus Hesburgeryje, siūlo nemokamus kuponus, kad būtų pigiau Tokie tie suomiai ir toks jų Oulu.

       Dar vienas miestas, kelią iš kurio aš žinau. Sunku patikėti, bet tai tiesa. Tų miestų man dar negana, kaip kad ir Džeimsui Bondui viso pasaulio negana buvo 1999-aiais. Eime. Kadangi nei per dešimt, nei per dvidešimt minučių neišeisim, reiškia ne visai ir kaimas. Prieš tai komandiruotas į parduotuvę ir pripirkęs joje duonos, mėsos, saldumynų ir sūrio daug žadančiu pavadinimu "Polar" (liet. "Poliarinis"), visomis tomis gėrybėmis skubu dalintis su miela savo drauge miesto parkelyje. Paskui tranzuojame ant įvažiavimo į autostradą ir darome tai sekančias geras tris valandas. "Nieko tokio, čia sunkiausia vieta autostopui visoje Suomijoje" - raminu visus susirinkusius, pats šnairuodamas į pievelę po kaire, kur prieš tris metus viriau arbatą. Tada stovėjau tik valandą, o atsigėręs arbatos išvažiavau per kelias minutes. Gal ir dabar taip reiktų pasielgti? Iš vietinių ne kartą teko girdėti, kad žmonėms gyventi čia sunku, kuomet dažnai apsiniaukę, o žiemą saulės apskritai mažai būna, jai aukštai horizonto nepakylant ir jos trūkstant. Aš tai manau, kad jiems ne saulės trūksta, o baslio per šonus, kuomet per tiek laiko iš tiek pravažiavusių neatsiranda nė vieno, galinčio, norinčio ir pageidaujančio pavežti svetimšalių su kuprinėmis. Šimtas devyniasdešimt pirmas kelio romano skyrius bus užverstas, o mums pagaliau sustos treninguotas jaunuolis, kad nuvežtų dvidešimt kilometrų iki kokio tai prekybos centro, Oulu miestui ir visai jo prakeiktai autostradai pasibaigus. Nebuvo sunku sustoti, ar ne? Tai ko nežinioje bei šaltyje tiek laiko laikyti reikėjo? Baslio per šonus jiems trūksta, o ne saulės šiose platumose. O to trijų su kapeikomis valandų strigimo garantuotai būta suomių miesto keršto lietuvių merginai, prieš tai išvadinusiai jį kaimu. Kitaip paaiškinti to negaliu, o gal ir nereikia.

       "Full house" (liet. "Pilnas namas") - ištars mus vežantis vairuotojas, mums tik pradėjus kelionę su juo į jo ir Kalėdų Senelio miestą Rovaniemį. Ne, jis negavo kombinacijos iš trijų vienodos vertės kortų ir dar dviejų kitų vienodos vertės kortų (poros). Niekas ir pokerio su juo nelošė. Taip jis pasakė dviems tranzuojantiems vaikinams (tie jo aišku negirdėjo), bandžiusiems sustabdyti mašiną, kurią jau buvome sustabdę mes ir kuria mes važiavome. Nors ir nespėju gerai įžiūrėti tų vyrukų, bet man pasirodo, kad ten aš su Mindaugu, tranzavę panašioje vietoje prieš devynerius metus. Kur reikia eiti, kai rodosi - aš žinau ir kai netoli tokios vietos būsiu - gal ir užsuksiu ten. Vairuotojas - superinis, draugiškas, paslaugus Rovaniemio gyventojas, pravežantis nestandartiniu keliu ir sakantis, kad visai ne rūkymas yra savęs žudymas, o cukrų į kavą ar arbatą dėti - va tai reiškia žudyti save. Cukraus kiek į puodelį? Vieną šaukštelį ar du? Ir žolės į tabaką kiek patartum įdėti? Stojame prie ežero, parūkyti. Ne visiems to reikia, bet vairuotojo noras autostopininkui yra įsakymas.

       Čia jau pasirodo rimtesni kiekiai uodų. Sako, orui iki šiol buvus šaltam ir vasarai vėlyvai, tie parazitai miegoję, tad dabar patelės itin išbadėjusios ir piktos. Sako, puls. Sako, saugokitės. Primena "barakudas" (liet. "Turtingų vyrų, dažniausiai be smegenų ir kaip taisyklė - sportininkų, medžiotojas") Lietuvos baruose, itin suaktyvėjančias pavasariais, kada baigiasi krepšinio sezonai Europoje bei už Atlanto. Aišku - Jonelis ne kiekvienai, kitoms bus gerai ir Mindaugėlis koks ar Simukas. Suomijoje tokių "barakudų" turbūt irgi yra, tik čia joms pasirinkimas iš ledo ritulininkų, kuriuos merginos mėgsta bei myli už tai, kad juos darbe dažnai daužo per galvas, po ko jie ne visada atsimena, davė savo moteriai pinigų kailiniams, ar dar ne. Parūkius važiuojame toliau. Perskaičius šiuos tekstus, kažkam gali pasirodyti, kad kažkas iš mūsų rūko ką stipresnio ir dažnai. Galiu patikinti - taip tikrai nėra ir nei geriu aš, nei rūkau. Jeigu ne apie mane, tai klausti reiktų jų.

       O gamtos ramybė kokia aplinkui, o kelio tuštybė kokia, ir ta saulė danguj, tuoj tuoj būsianti vidurnakčio. Štai mes ir atvažiavom čia, kur prasideda Šiaurė. Mano Šiaurė. Šiaurė mūsų. Lygiai prieš tris metus man keliaujant šiose platumose autostopu vienam, miela mano draugė rašė tokį SMS: "...su vidurnakčio saule. Perduok linkėjimus. Gal ir mane ji dar pamena.". Tada neperdaviau dėl dviejų paprastų priežasčių - nebuvau tikras ar ims ir beveik žinojau, kad pati kada nors dar atvažiuos. Nesuklydau. Neatvažiuoti, pamiršti - neįmanoma, būtų per sunku. Prie poliarinio rato esantis Rovaniemis yra dar vienas miestas, iš kurio aš ne tik žinau kaip reikia išeiti, bet kuriame abu žinome kur nakvoti reikia. Todėl ten atvažiavus, to miesto gyventojas iš pusės žodžio supras to miesto gurmanus, žinančius, kad miegoti jie nori ant kalno. Pasakysi, ir visiems aišku bus kas tai per kalnas ir kur jis yra. Trečias kartą bus, kai nakvojame toje vietoje. Iki Helsinkio nakvynės vietos jai dar trūksta, bet... Šita vieta be abejo "kietesnė" dėl nuo jos atsiveriančių vaizdų į beribius Laplandijos tolius ir vidurnakčio saulę virš jų. Kad ir sunkiai, kad ir iš po debesų, bet vidurnakčio saulė šią naktį atrodo bus. Štai ir perduok jai tuos savo linkėjimus.

       Į Rovaniemį atvykę pusė vienuoliktos valandos vakaro, lygiai vienuoliktą valandą to paties vakaro turime jau namus, jie žali. Taip, aukštyn užkopta ir palapinė pastatyta. Įkurtuvių džiaugsmą temdo uodai, susiruošę į "puotą ant kalno", atvykus dviems ko gero gurmaniškiems patiekalams iš tolimos Lietuvos. Juk turbūt ne tik Lietuvos valdžia mėgsta pasiurbti paprastų lietuvių kraują, suomiški uodai kaip matau irgi nieko prieš. Na ir susirinko jų čia, kaip būsimų seimo narių į rinkimų sąrašus. Skirtingai nei rinkėjai, kurie nuo tų kraujasiurbių pasislėpti neturi kur, mes - turime ir visi arbatų, kavų bei makaronų virimai vyksta palapinės viduje. Na ir kas ant nakties geria kavą? Aš. O paskui ateina vidurnaktis ir visi žino kur link ir į ką reikia žiūrėti birželio pabaigoje ant poliarinio rato. Tų, kurie to nežino ar niekas jiems to neparodė, jų čia ir nėra. Būti negali, nes jie kitur - ten, kur ir visi kiti, nesuprantantys ar nežinantys to, kas gražiausio šioje Žemėje būti gali. O šimtas devyniasdešimt antrą kelio romano skyrių užvers visi, iš pokerio kambarių skubantys kultūrintis į teatro salę. Kada jei ne dabar skaityti eiles.

       Nei dekoracijų, nei kostiumų ant scenos, nei minkštų kėdžių salėje. Žiūrovai bus tik du, o vietoje orkestro zys uodai ir gros žiogai. Ar ko daugiau reikia? Bravo! Valio! Nepakartoti, nes tai nepakartojama. Į sceną sugrįžti ant biso niekas nekvies. Paskui uždanga nusileis ir saulę uždengs ne horizontas, o debesys. Taip vidurnakčio nakties saulės spektaklis baigsis. Abu žiūrovai nuleidę galvas skirstysis, uodai grįš prie savo, o virš Laplandijos miškų ir tolių dar ilgai aidės plojimų bei ovacijų jūra ir garsas. Turbūt jie ir užvers šimtas devyniasdešimt trečią kelio romano skyrių, kurio būta ne tik kad vieno trumpiausių, bet ir kultūringiausių.

       Anksčiau buvusiam šiauriausiam pasaulyje, prieš keturis metus Rovaniemio McDonald'ui teko prisitaikyti prie pasikeitusios geopolitinės situacijos bei persivadinti. Sunku, nelengva, bet reikia, kadangi nuo 2013-ųjų visi mėsainiai ir viskas kitas gėris (šūdas) šiauriausiai pardavinėjami nebe čia, o Murmanske. Rovaniemio mėsaininė nepasimetė, o sugalvojusi sau naują pavadinimą "Arkties rato", vėl ir vėl vilioja išalkusius naivuolius pas save, šį kartą turbūt net skambesniu šūkiu: "Welcome to the arctic circle McDonald's Rovaniemi" (liet. "Karoče, sveiki atvykę į poliarinio rato makdaką"). Gal alkio, gal prisiminimų, o gal abiejų jų vedini, tą rytą mudu ten ir patraukiame. Ėjimo nors ir nemenko būta - kokios valandos, bet jis pakeliui į kelią ir autostopo vietą, tad niekas per daug nuo to turbūt ir nenukentės. Pakeliui nieko naujo ir nematyto, išskyrus kokį tai baltą personažą, nupieštą ir piktą sėdintį po irgi nupiešta saule. Nebūčiau jo nei minėjęs čia, nei šalia jo fotografavęsis, jei nebūtų jis pats ar jo nuotaika tokie panašūs į mane. Atėjus į vietą ir pasakius: "Mums kaip visada", viskas labai skanu ir labai gardu. Linkėjimus šiauriausiajam - perduosim, jei tik tas ims. Gali ir neimti, eidamas ant principo ar pasididžiuodamas. Išvydę mielą mano draugę, personalas vienu balsu puola atsiprašinėti už tai, kad nėra sniego, nes ją dar atsimena čia sniege prie staliuko pietavus gruodžio mėnesio viduryje metų ten kažkurių. Plius keturiolika, sniego nėra, atleisk, jei gali.

       Pirmą kartą gyvenime nenuėjęs prie geležinkelio tilto šiame mieste viešėdamas, šį kartą pramogauju kiek kitaip, bandydamas priduoti plastmasinį lietuvišką butelį kartu su suomiškais jo broliais. Aparatas pasitaiko koks tai protingas ir mokantis skaityti - nei lietuviško butelio jis man grąžina, nei pinigų už jį duoda. Taip šiek tiek po vidurdienio visos pramogos, kurias Laplandijos sostinė galėjo pasiūlyti ir pasiūlė - išeikvotos. Ir ką su tokia daryti? Teisingai - ją palikti. Kelias netoli, eiti netoli, už ką nesvietiškai dėkingi bus bei padėkos nuo nesveiko maisto ir gėrimų apsunkę mūsų kūnai. Jau vietoj. Pakelės žolę mini automobiliu pjauna jaunas vaikinas suomis, kuriam papildomas darbas vasarą netrukdo kaip suprantu pagrindiniam jo užsiėmimui - išmaniojo telefono maigymui. Ne veltui tai šalis, pasauliui kažkada davusi "Nokia". Rovaniemis baigiasi.

       Roman(s)e nuaidi prisiminimai apie kažkada čia buvusius šaltus pusryčius žiemos vidury ir apie tai, kad "vidury šaltos žiemos man šilta bus".

       Mašinų daug, stabdyti neilgai. Ne visada taip lengva ir paprasta iš miestų būna. O čia taip. Signalizuodamas pravažiuoja vakar Rovaniemin atvežęs baltas, naujas ir vis dar kaip katino kiaušai blizgantis "BMW". Pietauti važiuoja žmogus, ne kaip kitaip. Skanaus. Mes jau po pietų. Turėjom jo vizitinę, galėjom užsukti į ofisą. Vakar kvietė, jei šiandien ko reiktų. Kadangi nieko nereikėjo, tai ir neužsukom, bet mūsų jis nepamiršo. Gerai yra turėti draugų šitame mieste. Už kelių kilometrų šiauriau einantį poliarinį ratą kertame nesustodami pas Kalėdų Senį (besmegenį), jo prieš tai tiek kartų lankytą rezidenciją pravažiuodami didelės moteriškės vairuojamame ir ką tik dideliame mieste (suprask - Rovaniemyje) atremontuotame mažame automobilyje. Pavažiavę, pakalbėję išsiaiškinam, kad ir žiemą gyventi kai kuriems čia visai nesunku, kadangi ar taip ar taip visą dieną būni darbe ir pastebėti to nepastebi, kad saulės tuo metu būna labai mažai arba nebūna visiškai. Sako, panašiai kaip pas jus, kaip Lietuvoje. Miela mano draugė tam pritaria. Aš savo ruožtu su tuo ir jomis kategoriškai nesutinku. Turbūt kitaip ir būti negali, kadangi jos moterys, o aš - vyras. Dievo taip sugalvota, kad moterys ir vyrai retai kada prieitų bendros nuomonės. Ant to laikosi šis pasaulis. Moterys, pagalvokit pačios - vienas dalykas, kai saulė būna trumpai ir visai kitas dalykas, kai jos nebūna išvis. Man patinka, kai jos nebūna. Norėčiau, kad ir pas mus būtų taip kaip yra čia.

       Išlipę priešais posūkį į rytų Suomijos miestą Kemijarvi, ant ženklo šalia to pavadinimo skaitome kitą pavadinimą: "Kantalahti (RUS) 339". Kadangi pagal žemėlapį ir pagal fonetiką tokio miesto Rusijoje nėra ir būti negali, spėju, kad kalbama čia apie Kandalakšą. Tai jau labiau rusiškai. Ir nors mums kol kas dar ne į didžiąją bei plačiąją kaimynę ne tėvynę, bent jau man asmeniškai palieka ko tai nejauku. Gal, turbūt praeis. Kas ten labai norėtų iš mėlyno sapno žengti į juodą. Bet teks. O kol kas iki Ivalo miestuko dar kiek daugiau nei du su puse šimto kilometrų važiuoti į šiaurę, nuo kur ir bus mūsų posūkis - ir į rytus, ir į Rusiją, ir į kiek kitokį pasaulį.

       Roman(s)e prasklendusi baimė "iš mėlyno sapno įžengus į juodą, baisu net surikti", manęs jau nebepalieka. Gerai, kad tą patį daro ir miela mano draugė - vis dar šalia, greta ir su manimi, vis dar kelyje.

       Apsilankius kaimo parduotuvėje šalia kelio visai ne pirkimo klausimais, o pažintiniais, o mielai mano draugei per tą laiką lengvai pasiremontavus savo kuprinę, aukštai pakėlę galvas praeiname minėtą į posūkį į Kemijarvį ir Rusiją. Kemijarvyje esu buvęs vieną kartą gyvenime ir tą miestą menu turint puikią vidurnakčio saulės stebėjimo aikštelę iš palapinės šalia ežero. Palapinė - mano, aikštelė ir ežeras - ne. Rekomenduočiau draugams, jei tokių turėčiau ir tai nebūtų tas dalykas, dėl ko iš ten grįžę, tie draugai man draugais daugiau nebebūtų. Susidėjus kuprines šalia kelio ir nusisukus tą kelią pafotografuoti, atsisukęs randu sustojusį automobilį. Neatsimenu, kad tiek ilgai būčiau gaudęs bei fotografavęs vieną kadrą. Toks jau tas suomiškas autostopas ir dar kelyje, kuriame nei automobilių yra daug, nei veda jis labai kur, išskyrus kelis miestelius, esančius sekančiuose keturiuose šimtuose kilometrų iki pat Norvegijos sienos. Vairuotojas apsikrovęs baidarėmis grįžtą namo į Sodankylą iš pasiplaukiojimo pietų Suomijoje. O aš kvailys galvojau, kad būna tik atvirkščiai ir visi iš pietų važiuoja plaukioti į šiaurę. Tai arba aš klydau, arba jis nestandartas ir didelis originalas. Baidarės suprastinamos, irklai irgi ir taip keliautojai, kad ir sunkiai, bet sutilps. Nepalikti jų gi čia, kad jau sustota - nei irklų, nei baidarių, nei keliautojų, nei jų kuprinių. Liaudies išmintis byloja, kad nėra tos mašinos, kurioje netilptų autostopininkas. Arba visi du. Ir dar su kuprinėmis. Dvejomis. Ypač, kai vairuotojo noras vežti yra atvirkščiai proporcingas laisvai vietai automobilyje. Tokiam kliūtimi netaps niekas, o blogiausiu atveju vietos nesant visai, toks veš kad ir ant rato ventilio ar ant stogo, bet veš. Autostopininko sutikimas tam visai net nebūtinas.

       Sodankyloje mums vėl viskas žinoma, o jam namai, kuriuos jis džiaugiasi pasiekęs po dviejų savaičių nebuvimo juose. Nieko tokio, "ir aš toksai būsiu, mama", kai grįšiu namo. Kur jie dabar ir kada tai bus? O kol kas išsiverdame arbatos šalia kelio. Ne todėl, kad šalta ar labai reikėtų. Tiesiog imu ir užsinoriu arbatos, o miela mano draugė tam neprieštarauja. Kodėl gi ne? Gal arbatos? Visai kaip tada, kai gimtadienį šventėm. Atleisk, torto šį kartą nėra. Kaip ir žvakučių, kurių buvo tą kartą. Sunku dabar pasakyti, kelinto gimtadienio tai būta, reiktų skaičiuoti. Bet kam? Ir ar reikia? Protingi žmonės seniai jau žino, kad gimtadienius skaičiuoti liaujamasi po aštuonioliktojo, kuomet baigiasi vaikystė ir vėl pradedama tai daryti nuo keturiasdešimtojo, kada gyvenimas tik prasideda. Tai kažkurio vieno tarp jų ir būta, ir švęsta. Tos vietos neaplankome, kadangi ji toliau nuo kelio ir įdomi gali būti tik nakvynės ieškantiems, iki kurios šį kartą dar toli. Vykstantys kelio asfaltavimo darbai priverčia paeiti kiek pirmyn, kur ir civilizacijos mažiau, ir miško daugiau, ir vieta autostopui puikių puikiausia - autobuso stotelė, autobusas kurioje sustoja vieną kartą į savaitę, geriausiu atveju - du. Visa laimė, kad automobilio taip ilgai laukti nereikia, kuomet greitai vienas toks norintis mus vežti ir nuvežti - atsiranda. Sekantiems pusantro šimto kilometrų vieno ir užteks, jis mūsų - tuščiu šiaurės Suomijos bei Laplandijos keliu. Šitą kelią aš žinau. Šitas kelias mano. Varom.

       Roman(s)e nuskamba tostai iš kadaise Sodankyloje švęsto mielos mano draugės gimtadienio ir nušlepsi šlapios mano pėdos iš trijų metų senumo nakvynės toj pat vietoje.

       Jeigu mane, kaip ir mus visus - mane su miela mano drauge ar mane be jos ir su kitais, atsimena ir Helsinkis, ir Jyvaskyla, ir Oulu, ir Rovaniemis, ir Sodankyla, tai kas jau kas, bet Ivalo pamiršti neturėjo jokios teisės. Su pažįstamais taip nesielgiama. Čia ir tranzuota kelias beviltiškai ilgas valandas grįžtant namo, ir gyventa atvežusio vairuotojo bute, ir nakvota prie upės, ir toje upėje žvejota. O kur dar ištikimybė - tikra ir krauju prisiekta, mielai mano draugei netyčia susipjausčius delną peiliu parduotuvėje, to peilio aštrumą nesėkmingai išbandžius. Seniai viso to būta ir ne per vieną kelionę visa tai, bet tai buvo. Tad sveikas dar kartą, "lovely" (liet. mielas) Ivalo. Užrašyta "Murmansk 303" ir tai jau mums, bet rytojui, kadangi iki sienos su Rusija perėjimo punkto likę penkios dešimtys kilometrų ir dirba tas punktas iki tam tikros valandos vakaro, iki kurios šiandien jau nebedaug likę. Todėl nuspręsta, kad nakvynei liekame čia, kur nakvynė ne sykį, o visus du sykius išbandyta ir nė karto nenuvylė - nei blogai miegojome, nei kas papjovė. Parduotuvėje miela mano draugė įsigyja peilį. Šį kartą viskas apsieina be aukų, užtat bus dėl ko bijoti bei prakaituoti kertant Rusijos sieną. Peilis tai toks rimtas ir pareigūnai nebūtinai turės užmerkti akis į tai. Aišku, jeigu jį ras. Iš savo pusės man belieka jiems palinkėti tik sėkmės. Rasti kažką moters kuprinėje? Adatą šieno kupetoje rasti kartais ne lengviau? Va jie ir galės tai išbandyti bei palyginti. Aišku, jei kažkas prieš tai pašnibždės, kad toje kuprinėje kažkas neleistino vežama. Įdomu, kas galėtų būti tas šnibždėtojas? Hmmm... Ko jūs visi žiūrite į mane? Argi aš taip galėčiau?

       Per tuos ketverius metus, kuriuos nei manęs, nei mielos mano draugės čia nebuvo ir čia neviešėjo, miestukas Ivalo atrodo mažai tepasikeitęs. Tačiau vienas pasikeitimas esminis ir ne į gerą - nebėra "pliažo tik dviems", kurį buvome aptikę 2013-ųjų vasarą, kuriame statėme palapinę ir šalia upės kuriame nakvojome. Nebūta ten jokio pliažo, tiesiog šiek tiek akmenuota vieta prie upės, kur tilpo du keliautojai ir jų namas. Todėl jis ir dviems. Buvo tada. Dabar ieškome tos vietos atkakliai, bet nieko panašaus nebėra. Užtat yra namai - vienas jau pastatytas, kitas dar tik statomas. Nė vienas iš jų nėra žalias, kaip nė vienas iš jų ir nėra laikinas, kas reiškia, kad tai ne mes. Būtų juokinga ir sakyčiau "rusai puola", jei turėtume kur nakvoti. Bet juokinga nėra, nes kur nakvoti mes vis dar neturime. Nusivylimas beribis, neradus kažko, kas būti turėjo, ką tu prisimeni ir kas tau brangu. Panašiai kaip atvažiavęs į klasiokų susitikimą "Po dvidešimties metų" supranti, kad ta mergina, į kurią tu žiūrėjai, jos norėjai ir ją įsivaizdavai nuogą prieš dvidešimtį metų, dabar nebetelpa pro klasės duris ir ne tik jas. Ar norėtum tas jaunystės fantazijas atgaivinti? Ar nusivylęs dabartiniu vaizdu, viską norėtum kaip galima greičiau pamiršti? Antras variantas, tad grįžtam atgal į tą upės pusę, iš kurios atėjom. Miela mano draugė, nors ir nenoriai, bet sutinka. Ar ji turėjo kitą variantą? Tai žinoma - kiekviena moteris turi kitą variantą. Tolimesnės nakvynės paieškos ir komplikuotos, ir konfliktuotos, kol šiaip ne taip kažką šalia upės rasti pavyksta.

       Roman(s)e nuskambėtų bažnyčios varpai ir gal net "Dievo avinėlis" iš tos pačios bažnyčios, stūksančios kitoje upės pusėje tiesiai priešais mūsų žalius namus. O kryžius koks, o juodumas jo, o aukštybė. Nuskambėtų, jei bažnyčioje toje visi nemiegotų. Tada ir paklausti galėtum - savęs, jos ar kitų: "Kam skambina varpai?". Ar tik ne mudviejų kelionėms autostopu kartu, kurios atrodo lyg ir buvo baigtos ir šią vasarą netikėtai atgaivintos. Tai kam skambina varpai? Neskambina, reiškia ne joms.

       Prastas oras vidurnakčio saulės neleidžia tikėtis. Kai nors ir nelyja, bet apsiniaukę. Kokia ten dar vidurnakčio saulė, kai net vidurdienio jos nebuvo. Tačiau tai tik apgaulė silpniems ir vidurnaktį saulė pasirodys visiems, kurie to laukė ir tuo tikėjo. Kaip gerai, kad mano būta vienu iš jų. Ryte pasišildau konservą simbolišku pavadinimu "Vakarienė prie vandens", atsigeriu kavos. Panašiai tą patį daro ir miela mano draugė, tik kitais pavadinimais, nes taip besivadinančio konservo ji neturi. O dar ji nori namo, kur nenoriu aš. Gal todėl, kad namus ji turi, o aš - ne. O gal todėl, kad ten jos kažkas laukia, o manęs - ne. Nežinau. Užtat žinau kur mūsų laukia šiandien - Rusijoje, o gal net ir pačiame Murmanske. Taip užvertę šimtas devyniasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių, einame mesti iššūkio autostopui ir ko gero vienai sunkiausių kelio atkarpų ne tik šioje kelionėje, bet ir apskritai mudviejų autostopininkų karjerose. Vienas galbūt tai pavadintų pesimizmu, kitas žiūrėk įvardintų tai realybės suvokimu bei adekvačiu jos vertinimu. Ir abu būtų teisūs, kadangi pesimistas juk ir yra ne kas kitas, kaip tiesą žinantis optimistas.

       Kelyje "į niekur" sustabdęs automobilį per kelias minutes ir juo nuvažiavęs kiek daugiau nei septynis kilometrus, optimistas myžtų turbūt už kiekvieno kelio stulpo. Bei paskaičiavęs, kad tokiu tempu iki Murmansko likę mažiau nei trys šimtai kilometrų įveikiami dar iki pietų, tiems pietums telefonu ko gero pultų užsakinėti staliuką šiauriausiame pasaulio McDonald's restorane. Pesimistas, jis gi - tiesą žinantis optimistas, supranta, kad toje vietoje lengvi keliai baigiasi, kuomet kelias į paskutinį Suomijos kaimą Nellimą nueina tiesiai, o keliaujantiems į Rusiją lieka beveik penkiasdešimties kilometrų ilgio asfalto juosta per miškus "į nieką" ir "į niekur" - nei tame kelyje, nei jo gale nesant nė vienos gyvenvietės. Ir tik šlagbaumas, kaip kelionės tikslas ir kaip vartai į kitą pasaulį (ne aną), kurį dar reikia pasiekti. Pageidautina - autostopu, bet ne faktas. Pasidomėta ir kitomis galimybėmis bei kitais variantais. Distancija, kurią mes turime įveikt. Bandom toliau. Vis dar autostopu, kadangi juo geriau ir patogiau, nei "pydysas" (liet. penkiasdešimtukas) pėsčiomis.

       Toje kelio vietoje šalia mus atvežusio suomio sodybos yra stotelė, tad lietus nebaisus. Nors pagal dangų artimiausiu laiku jo ir nebus - tas toks mėlynas, mėlynas, su viršum mūsų ir kitų galvų šviečiančia kaitria saule. O kur dar jai šviesti? Ne tik Arabijoje ir ne po žemėmis juk. Vietiniai sako, kad šiandien apskritai pirma tokia šilta šios vasaros diena. Kodėl turėtume jais netikėti? Panašiai kaip pas mus, kalendoriuose kuomet paskutinė birželio diena. Taip, taip, šiandien yra paskutinė (birželio) diena. Kas tie visi miškų vidury, virš kurių galvų, kaip ir virš mūsiškių, šviečia saulė? Kad ir tas vyriokas ir jo šuo, vienas kitą išvedę pasivaikščioti po mišką. O gal tai visai ne šuo, bet vilkas? Nenustebčiau - miškas kaip ne kaip, o suomiai prie bajerio. Tai kodėl neišvedus ryte pavedžioti savo vilko? Linksma tranzuoti mums naujame Šiaurės kelyje. Šiaurės, keliai kurios tokie pažįstami, o šitas - naujas, nematytas, neišbandytas, šviežias. Mažai jame kas vyksta, o retas automobilis geriausiu atveju pravažiuoja per penkiolika minučių, ir tai ne visada. Kas tai per žmonės? Ir kur jie važiuoja? Turbūt dar yra keli namai miškuose. Pasirodo pirmosios mašinos rusiškai numeriais. Ir tai ne tas atvejis, kai reikia žegnotis kuomet rodosi. Jos nestoja, nes važiuoja į kitą pusę. Dangumi praskrenda lėktuvas, ant kelio pozuoja molinis kiauliukas. Talismanas jis mano. Ir kur tik jis nepozavęs. Net Omano sultonų griežtą kiaulienos kontrolę savo laiku praėjęs ir Vahibos smėlynus dykumoje pažinęs. Tai ką jam reiškia čia - tolerantiškoje bei draugiškoje Suomijoje, kiauliena kur ne tik nepersekiojama, bet ir mėgstama. Sakau, kad nieko tame kelyje nevyksta, todėl pramogų reikia susigalvoti patiems. Bent jau man tai puikiai pavyksta ir bent jau pirmąsias dvi valandas. O mielai mano draugei? Teisingai, o ką miela mano draugė? Miela mano draugė nori į Murmanską ir namo. Apie pirmą norą kalbėta dar namie, apie antrą sužinojau tik čia. Nors ir mažai nuo manęs kas priklauso, padėsiu kuo galėsiu. Šimtas devyniasdešimt penktą kelio romano skyrių užvertęs.

       Kad kelyje iš nuobodulio bei neturėjimo ką veikti neužmigtume galutinai ir visai, prie mūsų privažiuoja policijos ekipažas. Pagaliau! Bet kodėl iš užpakalio? Ir kodėl tik vienas? Iš automobilio skiriamųjų ženklų matyti, kad tai pasienio policija, juokai su tokia menki. Supratau, ne durnius, durnius nesuprastų. Kur taip ilgai buvote? Ar tik dabar pranešė? Iš mašinos laukan lipa du vyrai. Jų rankose akimis ieškodamas antrankių, savąsias rankas tuo pat metu intuityviai tiesiu į priekį. Taip išauklėtas, kad policija visada bei visais laikais teisi ir jei jau aptiko, reiškia su reikalu, o ne šiaip sau. Nesitrukdytų juk tokie svarbūs žmonės be reikalo. Komandos: "Paleisk įkaitę (mielą savo draugę), mesk ginklą ant žemės, pats veidų į asfaltą!" - neišgirstu. Bet čia matomai tik todėl, kad su klausa jau ne kas. Amžius kaip ne kaip. Čia tik man atrodo, kad keturiasdešimties gyvenimas prasideda. O iš tiesų... Yra kaip yra. Nejau dabar bus "tik nūnai šita istorija be laiko baigės"? Tai į Murmanską važiuoti jau nebereikės? Mus deportuos į Lietuvą? O gal toli neveš ir pasodins Ivalo kalėjime, sunkiausias nusikaltimas kuriame sėdinčių, tai gatvės perėjimas ne toje vietoje. Molinį kiauliuką-talismaną irgi? Tai apsidžiaugs miela mano draugė, kad tranzuoti daugiau jai nebereikės ir niekas per prievartą jos to daryti nebevers. Bent žodelį tikiuosi už mane tars paminėdama, kad autostopo įkaite tapo ne iš namų išvažiuodama ir mano verčiama, o pati sugalvojusi tokia tapti jau kelyje. Kaip ir tai, kad nieko panašaus prieš tai neminėjusi, jog autostopas jai ir vėl nebepatinka, kaip jau yra buvę, o važiavo tenorėdama mane panervuoti. Neliūdėk, ir aš juos juokiuos... Juk nesunku, po sena draugyste. Kaip manai? Man tai labai pagelbėtų bei taptų lengvinančia aplinkybe teisme.

       Nepalik manęs supūti Ivalo kalėjime. Ne faktas, kad tas kalėjimas toks pats lovely-mielas, kaip kad lovely-mielo būta to miestuko. Kameros langai tikiuosi bent į tą pusę bus, kur vasaros naktimis nenusileidžia saulė? Jei taip, tada gyventi galima. Jei kalėjime apskritai gyventi galima. Veidu į žemę ant asfalto gulėdamas, užverčiu šimtas devyniasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Kas toliau? Ilgai dar gulėti, kai aplinkui ramybė tokia, tyla ir grožybė?

       Įkaitų drama baigta. Pasirodo ne miela mano draugė policiją iškvietė. Ir ne Ivalo miestelio gyventojai. Net ne tas suomis, šunį (vilką) prieš tai miške vedžiojęs. Karšta, šį rytą saulė beveik arabiška, patys suprantat. Bet policija tikra. Nelabai kas veikti matomai yra ir jiems, tad nusprendžia pasidomėti jie mūsų dokumentais. Prašom, kodėl gi ne, veikti ar taip ar taip nėra ko - nei jums, nei mums. Keista, dokumentai tvarkoje. Ką, dabar jūsų eilė? Tačiau jų dokumentų taip ir nepaprašome. O kam? Nepanašūs jie į banditus, be to ir ne Rusija dar. Rusija ten, Rusija toli. Tokiu keliu iki Rusijos, kaip iki kosmoso. Įtampai galutinai atslūgus, kuomet išsiaiškinome, kad dokumentai tvarkingi ir per prievartą niekas autostopu čia nevažiuoja, galima ir pasišnekėti kaip rusai sako "po dušam" (liet. "nuo dūšios"). Taigi, kaip mums pabyloja pareigūnai, situacija mūsų nepavydėtina, kadangi keliu šiuo į Murmanską retai ir mažai kas važinėja. Tai ačiū, kad pasakėte bei apšvietėte, kadangi patys to nepastebėjome, per dvi valandas rankas į kelią pakėlę kokius tris kartus. Sako, kad net reguliariai kursuojančio visuomeninio transporto nebėra, o jei kas ir važiuoja, tai mikroautobusai, vietos kuriuose nuperkamos iš anksto. Nieko sau, panašiai kaip lėktuve.

       Pasiūlo važiuoti (bet ne vežti) link šiauriau esančio sienos perėjimo punkto, kuris anot jų naudojamas labiau, yra jau Norvegijoje ir kur mūsų šansai būtų didesni. Ačiū, bet gal tiek to. Visų pirma iki ten važiuoti arba du su puse šimto kilometrų (jei rinktis turbūt ne ką labiau už šį naudojamą šunkelį), arba visus tris su puse šimto kilometrų (jei važiuoti pagrindiniu keliu). Bet kuriuo atveju, čia šiaurė, ir tas pagrindinis kelias mašinų gausa pasigirti negali. Patikrinta prieš tai ir ne kartą. Visų antra, Norvegijos miestas Kirkenesas, kaip ir visi kita, kas į rytus nuo Nordkapo, yra paskutinės vietos Šiaurėje, kur dar nesu buvęs ir kurias laikau pasilikęs desertui. Juk ten šalia viso kito ir E75 kelio pabaiga-pradžia, kurią norėčiau kada aplankyti. To paties per Suomiją mus vežusio dabar ar vežiojančio reguliariai penkių su puse tūkstančio kilometrų ilgio kelio, prasideda-baigiasi kuris pačiuose Europos pietuose - Kretos saloje Graikijoje, eina per visą žemyną sausuma ir vandeniu, kad baigtųsi-prasidėtų vėlgi saloje - Vardo, esančioje pačioje Europos ir Norvegijos šiaurėje. Kas nenorėtų pamatyti vietos, kur gimsta milžinai. Kretoje - nebuvau, Vardo - tikiuosi. Taip kad dėl kol kas neįveikiamai atrodančių penkių dešimčių kilometrų, nevažiuosime mes penkis ar septynis kartus ilgesnio kelio. Maskva irgi ne per dieną statėsi, mes dar pabandysime čia. "Ne, tai ne. Tada viso gero ir sėkmės, jos jums prireiks!" - šelmiškai šypsosi pareigūnai. Kažką žino? Nors šalikelėje ir nemačiau skeleto autostopininko, paskutinio bandžiusio nutranzuoti iš čia į Murmanską ir dar nesurinkto aplinkos tvarkymo tarnybų. O, bet, tačiau, nesupratau - tai "ant žemės" nebebus? Pareigūnams paspaudus mums rankas (prieš spausdamas įsitikinu, kad pas juos nėra antrankių), bet dar nespėjus nuvažiuoti, sustoja mašina. Juokinga. Tiek gąsdinti reikėjo.

       Žmogus paprastas, važiuoja į Rusiją pigesnio kuro užsipilti. Sako, kad veš tik iki sienos, o per sieną - ne ir jokiu būdu. Jei bandyčiau prisiminti visus, kurie taip sakė, bet paskui vežė ir per sieną, rankos pirštų turbūt neužtektų, o gal ir abiejų rankų bei tektų skolintis iš mielos savo draugės. Mes dar pažiūrėsim. Sako nežinantis nei kas mes tokie, nei kas mūsų kuprinėse, todėl rizikuoti nenori. Dėdulei metų gal koks septyniasdešimt. Galvoju, kad aš irgi toks norėčiau būti, kuomet nugyvenęs tokį amžių, bijočiau dar rizikuoti. Palaiminti žmonės tokie. Gal todėl ir gyvena tiek, kad nerizikuoja kur nereikia bei kur galima be to apsieiti. Net jei nuo to kažkas bus mažiau laimingas. Faktas, kad jei savo pažado jis laikysis, tai du nelaimingi prie sienos perėjimo punkto Raja-Jooseppi tikrai bus, nes tos sienos pėsčiomis kirsti negalima niekam. Pirmas dalykas, kas krenta į akis važiuojant, tai miškai pilni samanų. Štai ką daro nei elnių, nei briedžių nebuvimas. Tie matomai irgi Rusijos bijo ir artyn jos neina. Arba šeimininkai neleidžia. Faktas tas, kad samanų nėra ir prie kitokios vaizdo per Laplandiją važiuojant pripratus, tai labai rėžia akis. Atvykę į vietą ir gavę suomių pareigūnų leidimą išvykti, užverčiam šimtas devyniasdešimt septintą kelio romano skyrių. Tiesa, kaip turbūt jau supratote, dėdulė apsigalvojo ir per sieną mus veža. O ką aš sakiau? Mes to jo neprašėme, bet jam už tai būsime dėkingi nesvietiškai. Už padėtą kablelį teisingoje vietoje, kad "Bijoti rizikuoti" tapo "Bijoti, rizikuoti". Kas man pasakys kitą vietą nei autostopas, kur dar tiek daug gerų žmonių gali sutikti. Nėra tokios vietos šioje Žemėje. O kaip kitose - aš nežinau, nes ten nebuvau.

       Paklausęs kas pildys migracijos korteles-lapukus - jis ar mes, bei gavęs atsakymą, kad vis dėlto tai darysime mes, kadangi mums tai priklauso, o ne jam, "Velikojos deržavos" (liet. "Didžios valstybės, kuri savo politinės įtakos dėka vaidina svarbu ir daug ką lemiantį vaidmenį tarptautinių bei tarpliaudinių santykių sistemoje, bent jau jai pačiai taip manant") sienos apsaugos pareigūnas suteikia mums antrą šansą. Apsimetu lyg tai daryčiau pirmą kartą - rankos dreba, ne visur aišku ką rašyti, kodėl ir kaip - kirilica ar lotyniškai. Nors lygiai tokį patį lapuką-šikpopieriuką pildžiau kažkur prieš du mėnesius, įvažiuodamas iš Kirgizijos į Kazachstaną. Man puikiai sekasi - ir pildyti, ir apsimesti, ir mielai savo draugei padėti. Apie vežamus peilius ten nieko neklausiama. Įdomu, o suklydus ar ko nors neužpildžius, trečią šansą duos? Belieka tikėtis. "Nenurodėte kelionės tikslo, datos iki kada būsite, o čia dabar kas?" - ir taip toliau, ir panašiai. Turbūt ilgai galėčiau žaisti su tais niekam nereikalingais lapukais, bet nesinori gaišinti paslaugaus suomio, kurį matau mindžiukuojantį už vartelių. Tikiuosi džiūvėsių jis bent neskaičiuoja kiek pasiėmęs ir ar ilgai jam jų užteks kalėjime už neaišku ko vežimo per sieną. Šioje vietoje klausimas pareigūnui: "Gal galima greičiau ir kam visa tai rūpi?" irgi gali pasirodyti ne laiku ir ne vietoje, nes tada gali būti ne tik kad ne greičiau, bet gali nebūti ir visai. Ne to mes čia tokią tolybę atsitrenkėme, kad pasuktų atgal. Turbūt panašiai galvoja ir nuotaka, net iki paties altoriaus atvedusi savo būsimą vyrą milijonierių, ir toje vietoje su viskuo sutinkanti, kad tik ko nepasakytų ne taip bei savame kailyje netverianti, kad tik tas laikas greičiau praeitų iki išganingos kunigo frazės, skelbiančios, kad nuo šiol jie ne tik vyras ir žmona, bet dar ir tai, kad jos "žizn' udalas'" (liet. "gyvenimas nusisekė"). Žinot, tai ta akimirka, įvardijama "kaip tik tada, kai tikslas jau šalia", kada dėl šventos ramybės geriau patylėti kelias minutes, kad laimingu būtum daugybę minučių, valandų, dienų, savaičių, mėnesių, metų, amžių ateityje.

       Pagaliau. Štai jis - raudonas štampas mano pase ir "naposledok" (liet. "atlikus eilę veiksmų bei atsisveikinant") maloniam, paslaugiam bei žingeidžiam pareigūnui taręs, kad šios kelionės į Rusiją tikslas yra aplankyti-pamatyti Aliošą Murmanske, o iš praeitos kelionės į Rusiją labai patikę Čeboksarai, tempiu savo kuprinę prie kito pareigūno, kuris ją turėtų patikrinti, bet to nedaro. Šaunuolis. Ne tai, kad slėpti ką turėčiau, tačiau mano supratimu mus per sieną vežančio suomio laikas nėra guminis. Supratingumas visada buvo, yra ir bus vienas iš mano bruožų. Kas netiki, gali paklausti bet kurio gatvėje sutikto ir mane pažįstančio šuns. O be to ir kuras per tą laiką anoje kardono pusėje gali pabrangti ir jam bus nebeapsimokėję tokį kelią važiuoti. Mielos mano draugės klausinėja mažiau ir jos kuprinės turinio irgi netikrina. Nebūta drąsių vyrų tą popietę ant išorinės NATO sienos, surizikavusių patikrinti moters kuprinės turinį. "Štai ir mes abu, mielas mūsų suomiškas drauge" - tariam savo geradariui ir dar kartą, jau trečią, susikrovę kuprines į jo automobilį, nuvažiuojame visi dabar jau tikrai į Rusiją. Šitoje pusėje viskas rimčiau negu toje, kadangi dar gerus penkis kilometrus eina sienos apsaugos juosta, su perkasomis miške, tvoromis bei panašiais dalykėliais. Turite ką saugoti? O gal net ką slėpti? Nuo mūsų nieko nepaslėpsite. Muahahahaha! Fryki, čia tu? Sienos kirtimo pabaiga.

       "Saugok Žemę visai ne todėl, kad gavai ją kaip palikimą iš savo protėvių, o todėl, kad pasiskolinai ją iš savo vaikų" - byloja indėnų liaudies išmintis. Rusai apie ją matomai nieko girdėję nėra. Teisingai - indėnai kažkur ten toli, o gyventi reikia čia. Ir teisaus ko gero būta britų dainininko ir dainų autoriaus Stingo (liet. "Geluonis", orig. Gordon Matthew Thomas Sumner), savo 1985-ųjų metų dainoje "Russians" (liet. "Rusai") vienoje eilučių prieš frazę "..the Russians love their children too" (liet. "...rusai taip pat myli savo vaikus") prirašiusio trumputį, tačiau esminį žodelį "If" (liet. "Jeigu"). Šalikelė pilna šiukšlių, pažiūrėti baisu. Niekas čia nesijaučia Žemę pasiskolinęs iš savo vaikų. Nepanašu ir į tai, kad prišiukšlinę būtų suomiai, taip keršijantys rusams už Stalino iš jų atimtą Kareliją. Visų pirma tai ne pagal juos, visų antra iki tos vietos jie apskritai neprivažiuoja, iš karto tik pravažiavę šlagbaumą sukdami į degalinę, užsipilantys ten degalų ir grįžtantys atgal į Suomiją. Iš mėlyno sapno pabudę, sapną juodą trumpai pasapnuoja ir atgal į mėlyną sapną grįžta. Net iš posūkio trajektorijos galima lengvai pasakyti kas važiuoja - suomis ar rusas, kadangi suomis kaip taisyklė važiuos pagal taisykles, į degalinę įsukdamas per jos įvažiavimą, tuo tarpu kai rusas būtinai įvažiuos per degalinės išvažiavimą. Net nežinau kodėl taip - ar kad iki įvažiavimo važiuoti dešimčia metrų toliau, ar kad parodyti kas čia šeimininkas.

       Taigi, vaizdas daugmaž toks - kažkur vidury miško stovime kelyje pačiame pirmame Rusijos kilometre šalia šiukšlinos pakelės, kitoje kelio pusėje nedidukė degalinė ir parduotuvė. Dar atrodo yra koks tai ežeras, bet jis už medžių. Negana to, kad šlagbaumas pakeliamas geriausiu atveju vieną kartą per pusvalandį, tai ir eilinė iš ten važiuojanti mašina beveik kaip taisyklė tevažiuoja kelis šimtus metrų ir suka į kairę. Beveik kaip taisyklė, o ne kaip taisyklė tik todėl, kad per tas penkias valandas, kurias mes praleidžiame toje vietoje pavadinkime taip "tranzuodami", trys tų automobilių šiaip ne taip davažiuos ir iki mūsų. Bet tai ir viskas, kaip ir naudos iš jų mažai. Viename jų esantys žmonės, jei galima juos pavadinti žmonėmis, nekreipia į mus jokio dėmesio. Gero kelio nelinkėti tokiems, nebent blogo. Kito vairuotojas vis dėlto stabtelės šalimais mūsų, tačiau tik tam kad paaiškintų, jog pavežti jis pavežtų, būtų laisvos vietos tik, kurią dabar užima žmona priekyje ir kažkokie mediniai baldai gale. Sustojo bent, tai nors žinosim, kad ne nematomi esam. Na, o trečio būta mikroautobuso, kuriam prieš tai sustojus degalinėje, su jo vairuotoju mėginau derinti klausimą apie mūsų ir mūsų kuprinių vežimą, tačiau laisvos vietos viduje būta tiek, kad net kraujo išalkusi uodo patelė nebūtų bandžiusi ten patekti. Žmonės, lagaminai, lagaminai, žmonės, ir taip toliau. Net tie septyniolika vyrų, žinomų iš važiavimo vienu zaporožiečiu, kuomet vienas jų dar ir armonika grojo, turėtų ko iš šitų pasimokyti - kaip sutalpinti visus ir viską.

       Situaciją apsunkina (ir gan rimtai) faktas, jog neaišku iš kur ateina šuo, taip paneigdamas mano įsitikinimą, kad šiose poliarinio rato platumose benamiai šunys neišgyventų, kaip kad jie išgyvena ir karaliauja kokioje šuniškoje Gruzijoje ar panašiose į ją. Klimatas žiemą juk ne tas, o šis šuo nepanašus į po šios žiemos gimusį ir tik iki sekančios žiemos gyvensiantį bei jokių reikalų su ja neturėjusį ir neturėsiantį. Deja, deja... O šventas naivume, leidęs įsivaizduoti Rusiją be benamių šunų... Žiūrim ką turim - gyvūnas ne tik kad nemažas ir lojantis, bet dar ir žingeidus, visas toks pasiruošęs eiti per kelią link mūsų. Ir ką dabar daryti? Kieno šitas šuo? Visų? Anksčiau kelionėse šunų bijodavus tik miela mano draugė, nuo praeito pavasario skersai į juos žiūriu ir aš. Rankoje elektrošokas, jeigu ką. Jeigu ką? Nusprendžiame palikę kuprines eiti link degalinės, išgelbėjimo ar išsigelbėjimo tikėdamiesi ten. O kur daugiau mums reikėjo eiti ar bėgti? Ne į Murmanską juk - iki jo toli, galim ir nedaeiti ir nedabėgti - du su puse šimto kilometrų joks ne juokas, net ir tokiam šuniui iš paskos vejantis. Renkamės arčiau ir ramiai, nedarydami staigių judesių, patraukiame į kitoje kelio pusėje esančią degalinę, šuniui savo ruožtu patraukiant link mūsų kuprinių, karts nuo karto sulojant ir šnairuojant į mus. Dar neaišku kuo visa tai būtų pasibaigę, jei ne meiliu vardu gyvūną pašaukusi viena iš dviejų degalinėje dirbančių bobų-rusių. Nebeatsiminsiu dabar jau to malonybinio vardo, stipriai prasilenkusio su šuns išvaizda. O gal ji taip šaukė mane, vadindama ar tai mažuliu, ar tai "milaška" (liet. "mielukas"). Kas ten dabar sužinos ar kas paklausti to kada ten benuvažiuos. Juk matė, kad su moterimi esu, tai ko norėjo? Jeigu per savo gyvenimą būčiau ėmęs kad ir po centą už kiekvieną kartą, kurį nesupratau ko nori moteris, dabar sėdėčiau ant pilno pinigų puodo. Viena moneta neabejotinai būtų buvusi ir nuo bobos-rusės, degalinės-valgyklos šalia kelio darbuotojos, šaukusios ar tai šunį, ar tai mane.

       Laikas ne mūsų sąjungininkas, iki sienos perėjimo punkto uždarymo nakčiai lieka apie dvi valandos, kada laikrodžiuose septinta valanda vakaro. Tuomet garantuotai čia nieko neliks - visos gyvos dvasios išsiskirstys, išskyrus mus, šunį ir kelis uodus. Ką tokioje kompanijoje veikti dešimtį valandų iki sekančio ryto? Ir ar tas šuo neatsives draugų, kad jam linksmiau būtų. Transporto iš Suomijos ir toliau nepaduoda, daugiau jam iš kur atvažiuoti paprasčiausiai nėra. Bandau prisiminti kur ir kada esu buvęs didesnėje autostopinėje "žopoje" (liet. subinėje) per savo pusantro šimto tūkstančių kilometrų. Nieko nesigauna, turbūt niekada. Dvidešimt kilometrų iki pirmo kaimo, kaip galima numanyti su ne daugiau nei dešimčia trobų, simboliniu pavadinimu Svietlyj (liet. Šviesusis). Vėliau suprasite, kodėl tas pavadinimas simbolinis ir tai visai nebus todėl, kad atrodytų jis kaip šviesa tunelio gale. Arba pusantro šimto kilometrų iki artimiausio miestelio sunkiai ištariamu pavadinimu Verkhnetulomskyj (todėl, kad jis "virš" Tulomos upės), savyje talpinančio pusantro tūkstančio (net pusantro tūkstančio) gyventojų. Murmanskas, jis miestas aišku didesnis, žmonių ir automobilių ten daug, bet iki jo kaip jau minėjau pustrečio šimto kilometrų. Todėl turbūt neblogai yra tai, kad nuo ten atvažiavusio tarnybinio automobilio vairuotojas ir jo kompanionas pasiūlo mus ten nuvežti. Gaila, bet tai ne nemokamai. "Savaime suprantama tai ne nemokamai" (rus. "Razumeetsia eto ni besplatno") - jei tiksliau. Liūdna kad taip, tačiau rinktis nelabai yra iš ko. Jie šeimininkai, mes - tik svečiai. Be to, ir ratus turi jie, o ne mes. Iš pradžių nori po penkiasdešimt eurų nuo kiekvieno, paskui sutinka už tris tūkstančius per abu. Ne eurų, rublių. Derėtis nesiderim, pasakę pirmą ant liežuvio galo sėdusią sumą. Turbūt galėjom sakyti ir mažiau, kažin ar būtų kas nuo to pasikeitę - nei jie nuo jos praturtės, nei mes nuo jos nubiednėsime, o nuotaika taip ar taip jau sugadinta. Už dyką neveš, tai faktas. Nesakau, kad tai manęs nestebina. Užtat sakau, kad tai mane liūdina. Autostopo (turbūt) negaila - šioje vietoje jis ar taip ar taip negyvas. Jeigu ne tas šuo, gal dar ir būčiau prieštaravęs tam, kad Murmanską pasiekti ne autostopu "kaip tik tada, kai tikslas jau šalia". Prieštaravęs visų pirma sau, paskui mielai savo draugei, dar gal sveikam protui ir galų gale tam nelemtam šuniui. O dabar... Dar Talinas-Helsinkis maršrute miela mano draugė man sakė, kad aš jai žadėjęs, jog nuo Murmansko namo važiuosime traukiniu. Neatsimenu taip sakęs. Ir net tas šuo manęs tuo neįtikino bei atminties manosios neatgaivino. Moterys, jos dažnai būna teisios savaip. Ups, atrodo laikas jau užversti šimtas devyniasdešimt aštuntą kelio romano skyrių, kol neprisikalbėjau. Jei dar neprisiklabėjau.

       Ir nors toje vietoje tas šuo mane atrodytų irgi įtikino, kad autostopu per Rusiją mes turbūt nevažiuosime, kaip kad nori kažkas ir ką kažkas neva žadėjo, bet ar tikrai? Kažkas to paklaus - gal autostopo Dievas, gal Kelias, gal vidinis mano paties balsas - be keiksmažodžių, be kaltinimų, be priekaištų, ramiai ir lengvai. Nevažiuosite, nes taip ko gero bus šalia kiekvienos degalinės ar bet kurios kitos vietos pakelėje - šuo, gal net ne vienas, lojimas, nerimas, baimė? Ar tikrai? Jūs tuo tikri? Ir nejuokaujate? O gal vis dėlto jums kaip visada - gero bei kokybiško autostopo paduoti? Ne ant lėkštutės mėlynais krašteliais, o ant pilko kelio. Čia lengva nebūna, kaip kad nebūna liūdna ar nuobodu. Taip kaip? Taip, po velniais, mums kaip visada. Nebūdamas bėgiku, bet įvykiams už akių užbėgdamas galiu pasakyti, kad nuo Murmansko iki pačios Narvos Estijoje autostopu per Rusiją mes važiuosime. O tai ilgas, pusantro tūkstančio kilometrų kelias. Beveik toks pat ilgas, kaip ir tas, kuriuo atvažiavom iki čia - tūkstančio septynių šimtų kilometrų. Tik tas buvo žinomas, į kurį šitas nė iš tolo panašus nebus. O šią prakeiktą vietą pagaliau paliekame.

       "Ką galvojate apie Vladimirą Vladimirovičių...?" - rusiškai, kaip rusui ir paklauso, paklaus mūsų vairuotojas, mums jau važiuojant tuščiais kaip mano namai Murmansko srities keliais. Kodėl būtent mūsų, o ne savo tautiečių, irgi sėdinčių toje mašinoje? Gal todėl, kad mes lietuviai, o rusai žino, jog į vakarus nuo Rusijos, žmogų tokiu vardu ir tėvavardžiu ne dažnas mėgsta bei gerbia, švelniai pasakius. Visi ten ir tada arba čia ir dabar susirinkę supranta bei žino, apie kokį Vladimirą Vladimirovičių jis šneka ir kad tai tikrai nėra nei jo tėvas, nei jo kaimynas, nei jo žmonos meilužis. Ko gero teisingiausias atsakymas šioje vietoje būtų kažkas panašaus į: "Da koziol on" (liet. "Ožys jisai") arba dar geriau: "A kto eto takoj?" ("O kas čia toks?"), tačiau pakeleivingo transporto kelyje katastrofiškai trūkstant, kas ryšis atsakyti taip bei rizikuos būti išlaipintas iš tokio, koks yra. Tikrai ne mes. Todėl atsakau, kad man vienodai. Ką jis pats galvoja apie Dalią Polikarpovną - neklausiu, suprasdamas, kad tai tikrai ne tos pačios kaladės kortos, nors lizdo gal ir to paties paukščiai. Juk buvo kokie tai dokumentai paviešinti apie tai, kad "mūsų" visų "mylimos" bei "gerbiamos" Dalios tėvelis Polikarpas savo laiku ir galimai savo noru bendradarbiavo su NKVD (rus. "Narodnyj komissariat vnutrienich diel", liet. Sovietų Rusijos ir Tarybų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatas, kitaip dar vadinamas represine žinyba. Atliko vidaus reikalų ministerijos ir saugumo policijos funkcijas, buvo atsakingas už transporto reikalus, priešgaisrinę apsaugą, civilių žudynes, etninius valymus, genocidą, priešiškų asmenų likvidavimą Sovietų Sąjungoje ir užsienyje). Tam net profesoriui Mažyliui į Vokietijos archyvus tokios tolybės trenktis nereikėjo, kažkas kitas atrado ir arčiau. Gal ir gerai, kad Mažyliui nereikėjo - su tokia informacija ir tokiais atradimais į Lietuvą grįžęs, ne ordiną būtų jis gavęs, o kai ką kitką ir kitur. Vladimiras Vladimirovičius gi kaip žinia jaunystėje intensyviai darbavosi KGB (rus. "Komitet gosudarstvennoy bezopasnosti", liet. Valstybės saugumo komitetas) - to paties NKVD struktūroje. Tai ir sakau - lizdas tas pats, vienas - pats, kitos - tėvelis. Gal vis dėlto reikėjo paklausti apie tą bobą? "Vdrug" būtų žinojęs ir ką nors galvojęs apie ją? Nesmagu kaip tai likti nukirsta korta, neturint savo rankose nė vieno kozirio. Gal juo galėtų būti Vytautas Vytautovičius? "Ką galvojate apie Vytautą Vytautovičių...?". Neskamba ko tai, o be to ir kažin - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis seniai jau baigėsi, o kad šis pilietis neva sugriovė kolūkius Lietuvoje, to Rusijoje gali ir nežinoti. Algirdas Kazimierovičius? Bet tas jau miręs. Be kozirių nuvažiuojame toliau, tuščiais kaip mano namai Murmansko srities keliais.

       Transportas tarnybinis, kadangi šiandien penktadienis ir tai yra ta diena, kuomet keičiasi sienos apsaugos brigada, vieniems čia atvažiuojant saugoti tėvynės, kitiems išvažiuojant namo, kelias savaites ją kaip reikiant ir "už tėvynę" pasaugojus. Tokia tvarka, niekas į darbą čia kasdien nevažinėja, atstumai ne tie. Tai šis transportas juos ir perskirsto. Dar maisto atveža ir šiukšles išveža. Įdomu, o šunį pakeičia? Ar visada tas pats vaikštinėja? Neužilgo pravažiuojame pro mano jau minėtąjį "šviesųjį" kaimą, jį irgi palikdami - šone ir į jį neužsukdami. O ko? Atrodo neklydau dėl trobų skaičiaus, jų ten tikrai nedaug. O va automobilių nematyti. Be to šiose apylinkėse nėra elektros. Taip, taip - jokių elektros stulpų šalia kelio, o kaimo, pavadinto "šviesusis", gyventojai elektrą gaminasi dyzeliniais elektros generatoriais kas sau. Simboliška. Su kaimynu bent dalinasi? Dar daugiau - elektrą valstybinės sienos apsaugai rusai perka iš suomių, kuriems tą pačią elektrą parduoda kiek piečiau. Taip išeina, kad norint užpulti Rusiją, NATO ar jų pakalikams daug išlaidų nereikia ir užtektų papirkti eilinį suomių elektriką, kad jis atjungtų ką reikia ir kur reikia. Juokinga. Kaip iš to anekdoto, kur serverio administratorius ilgai jautėsi tinklo dievu, kol neatėjo elektrikas. O dar juokinga tai, kad važiuodami gerą šimtą kilometrų nesutinkame nė vieno automobilio - nei Murmansko kryptimi, nei iš jo. Ką aš sakiau - totali autostopinė subinė, subiniausia iš visų subinių.

       O štai ir blokposas - su šlagbaumu, pareigūnais, šunimi, dokumentų patikra. Šuo tam, kad yra meškų. Kam pats patikros punktas vidury miškų už pusšimčio kilometrų nuo sienos - neaišku. Matomai ne tik ne kai kuriems lietuviams atrodo, kad "rusai puola", bet ir patiems rusams atrodo, kad juos irgi puola. Kartu važiuojanti šneki moteriškė-pasienietė ne tik kad užknisa vairuotoją ir jo kompanioną, bet dar ir mums šį tą papasakoja bei parodo. Apie tai, kad šių vietų ne visada būta tokių ramių, byloja paminklas žuvusiems, prie kurio moteriškės paprašytas sustoti, vairuotojas tai daro. Atrodo - nenoriai, kadangi pavėlavęs atvažiuoti, skuba namo. Bet moterys tokios, jos moka įtikinėti. Kadangi šią istoriją galimai skaito ne tik vaikai, bet ir vedę vyrai, kas jau kas, bet jie supras apie ką kalba. Ką gi, reikia fotografuoti, jeigu sako. O ką fotografuoti? Ar tą baltą stulpą su raudona žvaigžde viršuj, ant kurio prisiekiama amžina atmintimi 82-ojo pasieniečių būrio pasieniečiams, 1941-1944-aisiais žuvusiems mūšiuose už tėvynę? O kam jie žuvo? Ir kas būtų buvę, jei žuvę jie nebūtų? Nebūtų dabar Rusijos? Jiems tai koks skirtumas, prigulusiems visiems laikams po tėviškės beržais? Padarau du kadrus. Ne todėl, kad būtų ką fotografuoti, o todėl, kad gal ta boba agentė, specialių tarnybų specialiai įsodinta į mašiną, kad mus palydėtų iki kur reikia ir pažiūrėtų kas tokie ir kodėl čia. Argumentas "jie nefotografavo paminklo mūsų didvyriams", gali būti įsegtas į bylą.

       Kelyje pasirodo pirmieji automobiliai. Negaliu tuo patikėti. Jūs ką, čia rimtai? Bet to negali būti! Šimtą kilometrų pravažiuoti reikėjo, kad tai pamatyti. Gal prisnūdęs dabar sapnuoju riebaus autostopo kelius? O gal čia vienas tų atvejų, kuomet reikia eiti į bažnyčią-cerkvę kada rodosi? Bet kur tokią rasi? "Ne, nebūtina, visa tai tikra - ir mes tikri, ir mūsų automobiliai iš metalo" - patvirtins žvejai, būreliais susirinkę prie dirbtinės Verkhnetulomskio vandens saugyklos. Ji gi - kone dešimčia kartų žmogaus rankomis padidintas Noto ežeras (rus. Notozero, sam. Njuohttejavri), užtvenkus praeito amžiaus viduryje Tulomos upę. Ne iš neturėjimo ką veikti tvenkė, o statė hidroelektrinę. Ir ne bet kokią, o vieną didžiausių Kolos pusiasalyje. Jiems pavyko. Kaip kad ir pavyko paskandinti gerą pusšimtį kaimų, užliejant tuos plotus ir sunaikinti vietinių lašišų šeimą jau po to, dėl žmonių pomėgio žvejoti-paišdykauti lašišų neršto metu. Apie paskandintus kaimus tas Verkhnetulomskis turėtų ką "pašnekėti" su Kauno mariomis ir tai laisvai galėtų būti "pokalbiai mūsų, netekę vilčių".

       Atvažiavę į Verkhnetulomskio gyvenvietę šalia Verkhnetulomskio vandens saugyklos, kalbančią moteriškę išleidžiame prie daugiabučio namo laiptinės su visa nemenka jos manta, užėmusia nemažai vietos nemažoje priekaboje. Jausmas toks, lyg būtų kas ėmęs ir išjungęs radiją. Sako ji ten gyvenanti. Ne radijuje, ne priekaboje, o tame name. Bet aš tuo netikiu. Netikiu ir tiek. Aš neprivalau viskuo tikėti, kaip kad neprivalėjo to daryti ir Panikovskis. Tribute to (liet. Duoklė kam): "Aukso veršis" - dieviško talento rašytojų knygai, kurioje aukštyn kojomis apversta vertybių skalė tikrąsias vertybes tik dar labiau išryškina, o užkietėjęs sukčius tampa simpatišku herojumi. Neprivalau tikėti, kad šalia mūsų būta ne agentės. Neprivalau ir tiek. Tuo labiau kad mašinoje jos nelikus, joje likusį vairuotoją lyg pakeičia kažkas, panašiai kaip toje senoje raseiniškių "Rondo" dainoje - iš pelenės princese, kuomet iš nekalbaus vaikino jis virsta netgi itin kalbiu, imančiu daug ką pasakoti bei bandančiu ar tai papasakoti, ar tai išsipasakoti. Broliai Grimai - XVIII-XIX a. gyvenę vokiečių kalbininkai, tautosakininkai, pasakininkai jam būtų puikūs pakeleiviai, nes jie net tik kad mėgo pasakas, bet dar ir patys jas rašė. Girti Rusiją, niekinti Vakarus - tokios dvi pagrindinės jo temos, kaip taisyklė einančios palyginimais ir kaip taisyklė visada pirmosios naudai. Keista, labai keista. Tai gal bobos tos būtų visai ne rusų agentės, o suomių, kad prie jos vaikinas mažiau laisvės savo liežuviui davęs. Ir gal vis dėlto reikėjo sakyti, kad jokio Vladimiro Vladimirovičiaus nepažįstu ir suprasti nesuprantu "kto eto takoj" (liet. kas čia toks) bei ko jie visi iš mūsų nori. Kas dabar žino kaip ten reikėjo. Nenušovė, neuždarė, nekankino - ir gerai. Važiuojam toliau? "Nu i derevnia" (liet. "Na ir kaimas") - ištars ir nuvažiuos. O vis dėlto jis juk teisus. Ir kaip negerti tokioje vietoje ar bent neišgerti? Ir ką čia veikti negeriančiam?

       Kelyje sutinkamas aviatorių ir energetikų miestelis Murmanši - tai dar ne Murmanskas, bet jau netoli ir nedaug likę. Kaip kad ne Murmanskas ir kitoje Kolos įlankos pusėje stūksanti Kola, čia esanti beje seniausiai iš visų gyvenviečių bei miestų ir dar nuo šešioliktojo amžiaus paišoma šių platumų žemėlapiuose. Jau greitai. Pirmieji Murmansko pakraščių vaizdai stipriai prasilenkia su vairuotojo plepalais apie tai, kad "pas mus (Rusijoje) viskas kaip ten pas juos (Vakaruose) ar pas jus (Lietuvoje)". Tikrai taip nėra ir tam, kad suprasti jog esi Rusijoje, nereikia užrašų skaityti, užtenka aplinkui pažiūrėti. Gal vėliau bus gražiau, dabar būtent taip. O kol kas baigiasi ir užsiverčia šimtas devyniasdešimt devintas kelio romano skyrius. Būto jo apie dvejones, klausimus, atsakymus, šunis, svarbius žmones - labai ar mažiau, pasieniečius - gyvus ar mirusius, dar kartą šunis, agentus - rusų ar suomių, meilę tėvynei žemėje po tėviškės beržais, ežerus, vandens saugyklas, lašišas, kilometrus - toje kardono (sienos) pusėje ir šioje. Ir įsiterpęs į kelio romaną jis turbūt tik tam, kad sekantis ir jubiliejinis - du šimtasis to paties kelio romano skyrius būtų įsimintinas ir skirtas atvykimui į mano vaikystės svajonių miestą.

       "Šviežias vėjas išrinktuosius girdė. Iš kojų vertė, iš numirusiųjų kėlė. Nes jeigu nemylėjai, reiškia ir negyvenai, ir nekvėpavai!" - panašiai tokiems Vladimiro Vysockio dainos žodžiams, tik rusiškiems, skambant - ar tai mašinoje, ar tai mano galvoje, įvažiuoju asmeniškai aš į Murmanską. Kas tuo metu skamba kitų galvose ir ar ten skamba kas apskritai - to aš nežinau ir žinoti nenoriu, manojoje skamba būtent tai. Miestas įkurtas 1916 m. spalio 4 d. Velnias, tai sutapimas, kadangi būtent tą dieną, tik po 84 metų aš pasirašysiu sau mirties nuosprendį, įsidarbindamas darbe, kuriame dirbu iki šiol. Tačiau dabar ne apie mane, o apie miestą. Taigi, iki 1917 metų jis vadinosi Romanovu (rus. Romanov-na-Murmane), o dabartinis pavadinimas kildinamas pagal normanus (norvegus, švedus, apskritai vikingus), kurie šiose vietovėse gyveno nuo senų laikų ir kuriuos rusai vadino murmanais. Kodėl jie juos taip vadino, to aš nežinau, bet galimai todėl, kad tie murmanai daug murmėjo bei burbėjo - dėl šaltų vasarų ir dar šaltesnių žiemų, dėl per daug šviesos vasarą ir per mažai jos žiemą. Tokiu atveju, murmančiam ir burbančiam žmogui, darančiam tai dažnai ir reguliariai, čia turėtų patikti. Reiškia, man patiks. Sveikas, Murmanske! Tavo akivaizdoje dėkoju mielai savo draugei už tai, kad padėjo ir (beveik) visiems keliams už (beveik) autostopą.

       Tas miestas - nuostabus, pamiršti ir užmiršti jo - ne-į-ma-no-ma. Nes jis nei pamirštamas, nei užmirštamas ir sunku būtų tai padaryti net specialiai - pačiam to norint, ar kieno verčiamam. Kaip kad nelengva būtų iš atminties ištrinti ir abi dienas - dieną, kada į jį atvažiavome - paskutiniąją birželio, ir dieną, kada apie tai sužinojome - pirmąją liepos. Abi jos sutapti negalėjo, kadangi atvykstame apie vienuoliktą valandą vakaro ir nors tokiu metų laiku poliarinė diena čia pačiame įkarštyje, bet kas ten labai eis kur vaikščioti ir pažinti "naktį". "Rytoj, tik rytoj" - sudainuotų ne tik amžiną atilsį Maestro Stasys Povilaitis, bet ir pasakytų man brangus ir irgi amžiną atilsį žmogus. Nesudainuos, nebepasakys. Užtat sekančią dieną Murmanskas bus mūsų - visą ir visas. O kol kas šiame mieste turime namus ir jie ne žali. Taip, jūs teisingai supratote, o mes prieš tai teisingai nusprendėme, kad palapinės šiame mieste nebus, nes koks asilas statytų palapinę didžiausiame pasaulyje už poliarinio rato esančiame mieste. Paslaugaus ir rūpestingo dėdės vairuotojo būta, ne tik kad atvežusio iki viešbučio pavadinimu "Ekonom" durų, bet dar ir visko ten suderinusio, kad mums teliko sumokėti kažkur po dešimtį eurų nuo galvos už naktį. Aišku, galėjo ir jis pats tai padaryti - kaip tik būtų užtekę pinigų, kuriuos iš mūsų nugręžė už atvežimą. Galėjo, bet nepadarė. Nieko nepadarysi - buvęs fūristas, darbas sunkus, gyvenimas tokius greitai palaužia. O naktys tai bus dvi, kaip ir galvos. Užtat lovos kambaryje net keturios. Iš įstaigos pavadinimo ir kainos aišku, kad rajonas tas nei centrinis, nei prestižinis, bet tais (itin) retais atvejais, kai žalią stogą iškeičiame į ne žalią, mes kitokių ir nesivaikome, palikdami juos kitiems.

       Pamatyti "Aliošą" ir su juo susitikti, prisiglausti prie jo ir jį apkabinti, galų gale prie jo prisiliesti ar paprasčiausiai tyliai jo pavėsyje pastovėti, o gal net prigulti... Sutikite - bet kuriame kitame pasaulio mieste tokie žodžiai iš vyro lūpų nuskambėtų kaip iškrypėlio mintys, kokios tai ligotos jo fantazijos apraiškos, už ką tarybiniais laikais sodindavo ir gerai darydavo. Juk Alioša - tai vyras, taip vadinamas mažybine Rusijoje populiaraus vardo Aleksejus forma. Tik neskubėkite eiti nusivemti už kurio nors kampo, ką padaryčiau ir pats, tokią žinutę perskaitęs. Bet kuriame, tik ne Murmanske, kur Alioša - tai ne tik rusas Aleksejus, bet dar ir visų pirma memorialinis kompleksas, pilnas pavadinimas kurio skambėtų: "Tarybų užpoliarės gynėjams Didžiojo Tėvynės karo metais". Va šitą "Aliošą" aš ir norėjau liesti bei jį geidžiau matyti. Ir ko gero tik šio miesto gatvėse praeivio paklausus: "Kaip nueiti iki Aliošos?", jis tau parodys kur eiti, prieš tai nepažiūrėjęs į tave kreivai, kadangi tą Aliošą čia visi žino, pažįsta bei gerbia. Kituose miestuose to paklausus gal irgi parodytų kur eiti, bet greičiausiai tai būtų koks baras su vietiniu Alioša jame, tvarkančiu šeštą ir tikrai dar ne paskutinį bokalą alaus ar (ir) degtinės irgi bokalą ir dar prieš pietus. Tu jau atleisk Aleksejau, bet man tik toks "Alioša" rūpi - betoninis kareivio siluetas su lietpalčiu ir automatu ant peties, žvelgiantis į Šlovės slėnį vakaruose, kur Didžiojo Tėvynės karo metu vyko patys nuožmiausi mūšiai Murmansko prieigose. "Šlovė apgynusiems šią žemę!" - taip parašyta ir tai apie juos. "Šlovė atvykusiems autostopu!" - taip neparašyta, bet tai apie mus. Amžinajai ugniai degant, pagarbą atiduoti! O tu ką pagalvojai, Aleksejau, kad pas tave atvažiavau? Ir dar su moterimi? Na ir šelmis tu, išdykėlis, bet tau ne manęs reikėjo laukti. Tai ne šiaip sau statula, o statula rimta - trisdešimties su puse metrų aukščio, Rusijoje ūgiu tenusileidžianti Volgograde stūksančiai Tėvynei-motinai, kuri yra boba ir prie kurios liestis man būtų žymiai patogiau, bet... Vogogradas, jis kaip žinia pietuose, o man labai ir labiau patinka šiaurė. Dvi valandas per miestą išilgai ėję ir ėję, "Aliošą" pasiekiame lygiai vidurdienį. Murmanskas - miestas jis ilgas, sako dvidešimtį kilometrų išilgai Kolos įlankos besitęsiantis. Tiek aišku nueiti nenuėjome, o ir sustoję keliose nereikšmingose vietose buvome. Man prie "Aliošos" patinka, o miela mano draugė pervadina jį kaliošu. Juokinga, juokiuosi. Kaip ir gražu - Kolos įlanka, tie laivai, tas miestas.

       Sekantis lankytinas objektas mieste - tai šiauriausias pasaulyje McDonald's restoranas. Jis centre, randamas pakeliui vieno piliečio paklausus kur toks yra ir dar vienam prieš tai to nežinojus. Kas įdomiausia, kad kur eiti žinojo vyresnis apklaustasis, o nežinojo jaunimas. Posakis apie Rusiją, kurios protu nesuprasi, čia tinka. Atėjus į vietą, čia kaip ir Rovaniemyje - vėl viskas labai skanu ir vėl viskas labai gardu. Kitaip ten ir nebūna. Geltonai juoda lentelė viduje sveikina atvykus į patį šiauriausią McDonald's restoraną pasaulyje. Reiškia neapsigavome ir mūsų adresas nuo šiol: 68°58' šiaurės platumos ir 33°04' rytų ilgumos. Ar turi kokių šansų Rovaniemis susigrąžinti savo regalijas, kad jame esantis McDonald's restoranas vėl būtų šiauriausias, apie ką skelbia mano turimas atvirukas, kurį parsivežiau iš ten prieš devynerius metus? Na juk žinote - visos tos Vakarų sankcijos Rusijai ir panašūs dalykėliai. Nelabai panašu į tai - ši organizacija, tai ne kokia "Vilkyškių pieninė" ar "Kalabybiškio mėsinė", kad jai bendra tvarka apie sankcijas galiotų. O rusai apskritai deda skersą ant visų tų Vakarų ir jų sankcijų ir nei valgymo, nei gėrimų pas juos netrūksta. Parduotuvėse visko pilno, kainos panašios į lietuviškas, produktų sudėtyje tie patys konservantai.

       O dar Murmanske darau tai, ko nedarau namie ir geriu visokius limonadus - "Buratinas" ir "Diušes". Tokius pavadinimus žino kiekvienas tarybinis vaikis, augęs ir užaugęs Lietuvoje, kai ji buvo tarybinė ir tvarka joje buvo rusų. Nesunkiai prisimintų ir gėrimų skonį. Štai aš paragauju ir prisimenu. Nuodėmė, nusikaltimas vaikystės svajonei būtų tokių neparagauti, tokį kelią per laiką ir Europą į tos vaikystės svajonių miestą važiavus. Turbūt ir tais laikais tuose limonaduose būdavo tiek nemažai cukraus, kiek kad jo juose yra ir dabar, tačiau skirtingai nuo dabar, tada tie limonadai galiodavo savaitę, o ne pusmetį kaip dabar, kas dėka stebukladario natrio benzoato - gal ir esančio burtininku, bet tikrai ne geruoju. Kaip žinia Buratinas - tai lėlių teatro medinė lėlė (iš italų kalbos žodžio burattino), ilganosis medinis berniukas, iš pliauskos kurį išdrožė "papa Karl" (liet. tėtė Karlas). Jie gi - tiek lėlė Buratinas, tiek netikras jo tėvas Karlas - grafo Aleksejaus (vėl tas Alioša) Nikolajevičiaus Tolstojaus (nemaišyti su "Karą ir taiką" parašiusiu jo bendrapavardžiu, irgi grafu ir irgi Nikolajevičiumi, bet Levu) literatūrinės pasakos "Buratinas arba auksinis raktelis", išleistos 1936-aisiais, veikėjai. Savo pagrindinį herojų Buratiną autorius mandagiai arba ne visai mandagiai tuomet pasiskolino iš italo Karlo Kolodžio (it. Carlo Collodi, tikroji pavardė it. Carlo Lorenzini) pasakos "Pinokio nuotykiai. Medinės lėlės istorija" (it. "Le avventure di Pinocchio. Storia d'un burattino"). Pradžioje planavęs tik išversti itališką pasaką, vėliau rusas sugalvojo rašyti "savo". Kaip parodija šiuolaikinei reklamai, 1990-aisiais buvo sukurtas sloganas, jis gi - reklaminis šūkis, skambėjęs kaip: "Pagaminta iš medinių žmogeliukų ekstrakto". Čia apie limonadą. O jei ne apie limonadą, tai Buratino palydovė buvo žydraplaukė lėlė Malvina, nuo kurios Buratinas pabėgo į Kvailių šalį. Galvoju - kaip gerai, kad miela mano draugė, tai ne Malvina ir ne žydraplaukė, aš - ne Burtinas ir ne medinis, o Rusija - ne kvailių šalis. Taip, aš gėriau tą sovietinį limonadą. Kur dar tai daryti, jei ne mieste iš savo vaikystės svajonių.

       "Alioša", "Donaldas", "Buratinas" - ne tik jie lydėjo mus per Murmanską. Visos tos žavios akimirkos, nesuskaičiuojama jų galybė, patirtos, matytos, pajaustos pirmąją liepos dieną mieste už poliarinio rato su miela savo drauge, bus tai, ką vienu iš pirmų dalykų norėčiau prisiminti prieš mirtį, jei tam turėsiu laiko. Ir tada bus gera ir liūdna - kad buvo ir kad baigėsi. Tada ir amžiams. Kaip gaila, kad žmogaus gyvenimas - tai ne diena už poliarinio rato birželį-liepą. Retas kuris iš mūsų nenorėtų gyventi amžinai ir būti jaunas tiek pat laiko arba "forever young". Kaip gerai, kad žmogaus gyvenimas - tai ne diena už poliarinio rato gruodį-sausį. Retas kuris iš mūsų norėtų tęstis tiek trumpai.

       "Laivai pastovės - ir eina į kursą, bet jie sugrįžta per blogą orą. Nepraeis nė pusės metų - ir aš atsirasiu, kad ir vėl išeiti, kad ir vėl išeiti pusei metų. Sugrįžta visi, išskyrus geriausius draugus, išskyrus mylimiausias ir ištikimiausias moteris. Sugrįžta visi, išskyrus tuos, kurie reikalingesni. Aš netikiu lemtimi, aš netikiu lemtimi, o savimi - dar mažiau. Ir man norisi tikėti, kad tai ne taip, kad deginti laivus greitai išeis iš mados. Aš būtinai sugrįšiu - visas drauguose ir svajonėse. Aš būtinai sugrįšiu - visas drauguose ir reikaluose. Aš būtinai sugrįšiu - nepraeis nė pusės metų!" - panašiai tokiems Vladimiro Vysockio dainos žodžiams, tik rusiškiems, skambant - ar tai tiems Kolos įlankoje besitrinantiems laivams, ar tai man einančiam iš miesto, palieku asmeniškai aš Murmanską. Ir su pažadu sugrįžti nepraėjus nė pusei metų, užverčiu du šimtąjį kelio romano skyrių. Tas pažadas - ar tai sau pačiam, ar tai tam miestui, tačiau jau ne vaikystės svajonei - išpildytai. Murmanske man patiko ir tą miestą aš prisiminsiu ilgai. Nesakau, kad amžinai, kadangi nei gyventi amžinai, nei ko prisiminti tiek laiko, negalima - Dievo neduota taip nė vienam šioje Žemėje gyvenančių, o tie kurie sako, kad prisimins ar mylės amžinai - meluoja, patys žinodami, kad taip jiems nepavyks. Nebent nori pagąsdinti tą, kurį prisiminti ar mylėti grasina. O jei apie šį miestą per mažai papasakojau, tai tik todėl, kad daugiau apie jį už mane papasakos sekantis kelio romano skyrius - skaitykite jį, ten įdomu.

       Ir štai mudu jau tranzuojame iš Murmansko - didžiausio už poliarinio rato esančio miesto šioje Žemėje. Viskas taip, kaip buvo sugalvota iš pradžių ir kaip būti turėjo. Ne, miela mano draugė jokiu būdu nesumaišė kelio į Sankt Peterburgą su traukiniu į tą patį Sankt Peterburgą arba Leningradą, kaip kam patogiau. Taip nereikia galvoti, mergina ji nuovoki ir susigaudanti greitai. Tai kaip man pavyko ją perkalbėti ir ar dariau aš tai? Tegul tai nelieka mažyte mudviejų paslaptimi. Galiu pasakyti, kad iki kankinimų reikalas čia nedaėjo ir nei fizinis, nei moralinis smurtas panaudotas nebuvo. Jau minėjau prieš tai, kad eidami pas "Aliošą", cituoju tiksliai: "...sustoję keliose nereikšmingose vietose buvome". Viena tų nereikšmingų vietų - tai Murmansko geležinkelio stotis. Ten mielą mano draugę išgąsdino septyniasdešimties eurų bilieto kaina, o mane - važiavimas traukiniu pusantros paros. Sudėjus šias dvi baimes į vieną ir gavosi, kad toliau ir namo - kaip ir buvo sutarta namie - autostopu. Geriau pagalvojus, tai mano draugei seriale "Ko nori moterys" reiktų filmuotis, jei kas nors žino ko jos nori ir jei toks serialas yra. O kaip visi tie šunys? Dar Suomijoje, Ivalo ("lovely Ivalo") miestuke palapinėje mielai savo draugei vietoj serenadų pasakojau apie tai, ko ji nežinojo, kad šunų platinama pasiutligė yra mirtina ir gyvūnui įkandus bei per tam tikrą laiką (priklausomai nuo įkandimo vietos - kuo arčiau galvos, tuo reikia greičiau, tačiau bet kuriuo atveju negalima delsti ilgiau paros) nepadarius skiepo, mirštama neužilgo ir baisiose kančiose. Pasirodo, to ji nežinojo. Čia aš rimtai - ir kad taip būna, ir kad ji to nežinojo. Gal rimtai, geriau serenadą reikėjo? Visada mokėjau palaikyti, paskatinti bei optimistiškai nuteikti žmones. Taip, tas tai apie mane.

       Nežinau kaip miela mano draugė, tačiau aš vakar visą dieną kaip ir ji praleidęs be kuprinės, šiandien ją nešuosi ne kaip dvidešimties kilogramų svorį, o kaip pūkų maišą. Turbūt tai ir yra tikroji gyvenimo laimė - tai kas sunku ir nelengva, nešti lengvai. Kaip ir kelionės laimė - ne gulėti paplūdimiuose su nutrinta brunete, blondine, šatene (su kiekviena atskirai ar su visomis iš karto) arba žiūrėti į visų nužiūrėtas bažnyčias, o eiti į kelią ir būti jame. Sau jau seniai tai atradau, o savo istorijomis gal kam padėsiu atrasti tai bei suprasti. Eiti pradėję devintą ryto ir gerą vieną valandą ne kaip atrodančiu miesto pakraščiu, vis palei tą pačią Kolos įlanką paėję, tranzuoti pradedame šiek tiek po dešimtos. Benamių, valkataujančių ar ką nors saugančių šunų nematyti bei negirdėti, kas džiugina, o bendram vaizdui susidaryti galima būtų pasivaikščioti kad ir Naujininkų rajone Vilniuje prie Minsko plento - didelio skirtumo nebus, nebent kad vaizdas bus be vaizdo į Kolos įlanką. Dar gal pas mus Vilniuje nepamatytum pusnuogės merginos, pačios atsigulusios ar kieno nors paguldytos priešais automobilinį akumuliatorių, užrašui viršuje skelbiant: "Pakrautas 3 metams". Miela mano draugė apsimeta nesuprantanti prie ko čia tas "pakrautas", bet kadangi suprantu, kad apsimeta, tai labai ir neaiškinu. Karšta mergiotė, gražus apatinis trikotažas, geras akumuliatorius. Susirinkęs seiles, einu toliau. Ne tau Martynai (Donatai) mėlynas dangus (akumuliatorius), ne tau berneli tas priedas jo prie, rožiniu apatiniu trikotažu aprėdytas.

       Matomai per vakarykštę dieną Murmanskui mes kaip reikiant pabodę, kadangi netrukus mumis jis ir atsikrato, ilgai laukti nevertęs ir atsiuntęs pakeleivingą transportą, išvežantį jau už visų priemiesčių ir kaimų, nuo kur keturi kilometrai trys šimtai metrų iki Murmansko (oho, tiksliai kažkas išmatavo) ir devyniasdešimt vienas kilometras be jokių metrų iki Olenegorsko.

       Pakeleivingo transporto laukiant ir kol jo dar nėra, papasakosiu istoriją, nutikusią mielai mano draugei Murmanske, pats kurioje nedalyvavau, bet ji man ją papasakojo. Toje nakvynės vietoje, kurioje rezidavome dvi naktis, sugalvojo nusipirkti ji magnetuką su miesto užrašu bei jo vaizdais. Na tokį, kur visi veža lauktuvių, o paskui lipdo prie šaldytuvo. Reikalas tas, kad to viešbučio būta fūristų, statybininkų, asfalto klojėjų ar panašių veikėjų, tai yra nelabai turistiškai nusiteikusių ar ką nors bendro su tuo turinčių asmenų. Ir kažin ar galėtų kas pasakyti bei prisiminti - kas ir kada paskutinį kartą pirko vieną iš ten asortimente esančių suvenyrų. Turbūt seniai, gal net niekada. Būtent tuo motyvuodama administratorė ir pabandė apgauti pirkėją-magnetukų mėgėją, sumaniusi paimti keliais rubliais daugiau, nei kad priklauso ir kas ten parašyta. O gal dėl infliacijos, rublis visais juk laikais mėgo ir iki šiol mėgsta nuvertėti, darydamas kasdien tai ir reguliariai. Būtumėte matę jūs mielą mano draugę, grįžusią į kambarį - visą tokią išsišiepusią, laimingą bei džiaugsmingai čiauškančią apie nepavykusią rusų bobos klastą, kuri galima būtų pagalvoti tik tai ir tedaro, kad metų metus sėdi viešbutyje su tikslu nusukti iš užsieniečio trisdešimtį niekingų niekingo euro centų. "Yeah, right" (liet. "Kurgi ne", rus. Rusiško vertimo nebus, kadangi miela mano draugė rusiškai kalba mažai, o galvoja turbūt dar mažiau) - taip mintyse taria lietuvių mergina, rusų bobai susimėčius bei ėmus teisintis, kad jai atrodę, jog kaina ta, kokią ji pasakiusi, o ne ta, kokia ten parašyta. Nors man visada atrodė ir iki šiol atrodo, kad frazė ta turėtų būti tokia: "Yeah, you right". Tokia va nepavykusios apgavystės istorija. Teks tai bobai grįžti prie savo ir apgaudinėti rusus fūristus, statybininkus, asfalto klojėjus, dar ką nors - bet ką, tik ne merginą keliautoją iš Lietuvos.

       Mašina "na podchode" (liet. privažiuoja, artėja, atrodo sustos). Ir tikrai - dešinysis posūkis, stabdžiai, durelės, labas, klausimas, atsakymas, kraunamės, sėdam, važiuojam.

       Žmogus draugiškas, kalbus ir čia aš ne apie save, o apie mus pavežantį vairuotoją. Pirmieji vairuotojai naujoje šalyje ar krašte dažniausiais būna patys įdomiausi, nes iš jų gali sužinoti daug naujų dalykų, kurie jau vėliau važiuojant per tą šalį pradės kartotis ir nauji nebebus. Ačiū jiems už tai, o Rusijos atveju - dar ir mano puikioms rusų kalbos žinioms, leidžiančioms jaustis savam tarp savų. Sako - darbų ir veiklos Murmanske užtektinai, būtų tik noro darbuotis bei jo nepritrūktų. O kadangi šiandien sekmadienis, tai važiuoja jis į savo statomą sodybą - jos statyti, kažkur miškuose šalia ežero. Pirmoji keturiasdešimtinė kilometrų nuo nakvynės vietos įveikta. Nedaug aišku, tačiau dar nė vidurdienio nėra, o be to ir Maskva kaip žinia ne per dieną buvo pastatyta. Toje vietoje vaizdai jau niekuo nebenusileidžia Suomijos vaizdams - kelio kokybė puiki, aplinkui miškai ir kalvos, pakelėse jokių šiukšlių, neslankioja jokie šunys, priešais teka upė. Fantastika, tyla, ramybė.

       Pakeleivingo transporto vėl belaukiant, laikas dar vienai istorijai iš Murmansko. Ir šį kartą tai bus ne mielos mano draugės istorija, jos papasakota man ir mano perpasakota kitiems, kaip kad istorija prieš tai, o mano paties istorija - kas patirta, pamatyta, pajausta. Taigi, visą šeštadienį mudviem kartu ir beveik romantiškai pravaikščiojus po Murmanską ir vakarop grįžus ant lovų, aš nebūčiau aš, jei artėjant vidurnakčiui nesugalvočiau eiti stebėti vidurnakčio saulės. Tokią vietelę prieš tai nužiūrėjęs dar dieną, ten ir patraukiu artėjant vienuoliktai valandai vakaro. Gatvė Podgornaya ko gero nėra pati jaukiausia miesto gatvė - eina šalia kokių tai trobų ir garažų, neturi šaligatvių. Joje mes gyvename, ja ryte ėjome į miestą, ja po pietų ir grįžome. Atrodo nieko naujo. Net ir tas senis, kurį matėme prieš tai grįždami, vis dar guli po savo "Žiguliais", bandydamas juos suremontuoti. Kadangi nuo to laiko, kai matėme jį pirmą kartą, praėjusios jau keturios valandos, tai galima spėti, kad arba jam nelabai kas gaunasi, arba jis nežino ką daro, arba trūksta atsarginių dalių. Priėjęs gatvės pabaigą, kur reikia sukti į dešinę link centro, pamatau slampinėjantį šunį. Ir nors nei tamsu, nei tas šuo puola, nei loja, jaukumo tai nepriduoda. Geriau jau jo nebūtų čia, pagalvoju tada. Bet jis yra ir gyvena čia kur kas seniau už mane ir kažin ar pasitrauks iš mano nužiūrėtos vietos tik dėl to, kad taip nori bei to pageidauja miesto svečias. Nuotaika sugadinta, einu kitur. Nors saulė danguje, ir labai aukštai, vidurnakčio nesulaukiu, apsiribodamas keliais kadrais, vėliausias kurių - dvidešimt po dvidešimt trečios. Ne, čia ne Suomija, ne Švedija ir ne Norvegija, kur gali vaikštinėti ramiai atsipalaidavęs. Tai supratęs, ta pačia Podgornaya gatve grįžtu atgal, šį kartą dairydamasis į šalis kur kas dažniau. Eiti kažkur kilometras, gal kaip nors ir be aukų. Dar vienas šuo loja prie žalio garažo ant kalvos, lyg koks Vilniaus vilkas "labai geležinis" kunigaikščiui Gediminui - ar tai pasisveikinti norėdamas, ar tai paaiškindamas kieno čia teritorija ir kad joje nevertėtų užtrukti. Paspartinu žingsnius, įjungdamas aukštesnę pavarą. Senis matau vis dar po "Žiguliais". Turbūt tai dar vienas privalumas gyventi šiose platumose - gali visą naktį remontuoti savo mašiną, kadangi nesutemsta. O jei taip žiemą? Irgi bandytų sutaisyti tai, kas nesutaisoma? Pagalvokite apie tai, kai bandysite gelbėti savo santuoką ar santykius su kažkuo kitu. Gal nereikia būti užsispyrusiems kaip ožiams ar kaip tas "Žigulių" vairuotojas ir kartais geriau palikti tai, "što nie složilos`" (liet. kas nesigavo). Istorijos su moralu pabaiga.

       O, atrodo mašina ir vėl "na podchode" (liet. privažiuoja, artėja, atrodo sustos) ir tai nėra tie "Žiguliai", kuriuos pagaliau sutaisė. Ir tikrai, žiūrėk - dešinysis posūkis, stabdžiai, durelės, labas, klausimas, atsakymas, kraunamės, sėdam, važiuojam. Tokia ta autostopininkų dalia.

       Mano jau minėtasis Olenegorskas (lietuviškai tai skambėtų kaip Elniamiestis koks arba gal Elniakalnis), iki kurio nuo Murmansko buvęs šimtukas kilometrų - mūsų jau pasiektas. Tokie dalykai negali nedžiuginti. Jei vartočiau svaigalus ir išgėrinėčiau - retai ar reguliariai, šioje vietoje būtinai įkalčiau šimtą gramų už pirmą šimtą kilometrų, įveiktą autostopu nuo Murmansko. Tokia proga, o aš nei geriu, nei degtinės turiu. Rusija maloniai stebina puikiu autostopu platumose, kur automobilių mažai. O ir į patį miestą važiuoti nereikia, jam paliekant šone kelio už įspūdingų apimčių ir tuščio transporto žiedo. Beje, taip čia bus visą laiką iki paties Sankt Peterburgo - miestai čia neturi bjauraus įpročio būti ant kelio ir lįsti autostopininkams į akis. Kas mieste gero ar blogo yra - nesužinome, užtat žinau, kad miesto herbe kaip ir priklauso yra elnias. To apie tą miestą man ir užtenka, vaikystės svajonėse neatsimenu jam buvus. Nežinau kaip mielos mano draugės, bet mano tai tikrai nebuvo. Negeriam šimto gramų, užtat geriam po puodelį arbatos, prieš tai išsivirę jos šalia miško susėdę. Vis dar romantika ir vis dar pavydėtina. Kas to nebandė, tas nesupras. O kas bandė ir kam patiko, be to gyventi jau negalės ir vėl ir vėl norės į tai sugrįžti. Nesvarbu - trumpam, ilgam, bet sugrįžti. Nes niekur ir niekada nebuvo, nebūna, nebus geriau. Užkandam mėsos ir duonos. Vakarai su savo sukruštomis sankcijomis nepatikės, bet rusai tiek duonos, tiek ir mėsos turi bei iš bado nemiršta. O skonis, kokybė? Nesu koks tai apsimetėlis gurmanas ir žinovas, a-lia užrištomis akimis tipo iš skonio atpažįstantis vyną ar alų pseudo degustacijose, bet pagal mane - tai identiški mūsiškiems. Arbata irgi nebloga, bet ji nei rusiška, nei lietuviška. Ir oras puikus. Ne juokas - trečia diena iš eilės šilta ir saulėta. Kas čia dabar atsitiko? Su Šiaure retai taip būna. Skirtingai nei Vakarai, paspringę savo sankcijomis, mes nei rusiška mėsa, nei rusiška duona nepaspringę, kylame ir grįžtame į kelią, kad tęsti kelionę tos bekraštės šalies platybėse. "Aš noriu grįžti laukų platybėm!".

       Pavalgius ir atsigėrus pakeleivingo transporto laukiant, mane pasiveja vaizdai iš vakar ir iš miesto. Netoli nuvažiavom, atmintis dar gyva, ryškūs vaizdai, prisiminimai... "Šimtą metų mylimas miestas Murmanskas" - skelbė spalvota dekoracija. Ir tikrai - pernai spalį stuktelėjo jam šimtas. Valio, draugai! Kaip greitai bėga laikas, atrodo tai buvo dar taip neseniai. O ką tas mielas žmogelis, mėlyna striuke ir žaliais marškinėliais, viskas toks priderintas prie to stendo spalvų? Aš jį pažinau, nuotraukoje su manimi. "Murmanskas išstovėjo ir nugalėjo" - bylojo ar grasino užrašas ant lentos monumente karinio Murmansko gyventojams. Tik nuotraukos ten jokios ne spalvotos, o juodai-baltos, apie nelengvą tų metų žmonių gyvenimą - jų darbą, kasdienybę, viltį, pasiaukojimą. Šiais laikais mažai kam duota tokius dalykus suprasti. Murmanskas, Leningradas, Odesa, Sevastopolis, Bresto tvirtovė, Kijevas, Maskva - išvardino miestus didvyrius, atskirai ir šalia vienas kito bei po raudoną ordiną virš kiekvieno jų pakabino "Aliošos" papėdėje. Sevastopolį Kryme rusai jau ar tai atsiėmė, ar tai pasiėmė, man spėjus apsilankyti ten dar tais laikais, kuomet Ukraina galvojo, kad tas miestas jos. Gal ir iki šiol galvoja, tik taip jau nėra. Maža kas ir ką ten galvoja, svarbu ką daro. "Nežinomas tarybinės užpoliarės gynėjas" - iškalė marmure ar ant akmens "Aliošos" pavėsyje, amžiną ugnį uždegė ir raudonų gvazdikų jūrą priguldė. Rusai be to negali - gėlės, vainikai, būtinai raudonai ir būtinai daug. Tik taip ir niekaip kitaip. Daug kas Rusijoje laikosi ant patriotinių praeities nuotaikų. Kolos įlanka plaukė laivai - išplaukia, parplaukia, vieni savo garsais pranešdami, kad jau sugrįžo, kiti - kad dar tik sugrįš, jūs tik laukit. Visai kaip toje Vladimiro Vysockio dainoje, skambant kuriai aš ėjau su kuprine ant pečių ir su drauge šalimais iš miesto ant Kolos įlankos kranto, prieš tai sugrįžęs į jį iš savo vaikystės svajonių, o paskui - palikdamas jį, sugrįžti atgal žadėdamas.

       Pakeleivingo transporto vis dar nėra? Ne tai, kad niekas nestotų, važiuoja mažai kas. Tada atgal į vakar... Kitoje vandenų pusėje, ant neaukštų kalvų (rus. "sopkų"), kaitrios saulės atokaitoje prigulęs, gulėjo sniegas. Jis baltas, nes jis sniegas, nors jau ir vidurvasaris. "Šiaurės vasara trumpa, kaip ir daug kas mano gyvenime" - priminė tai, ko užrašyta nebuvo niekur ar bent jau aš nemačiau. Ko gero vidinis balsas, kurį galvojau palikęs kuprinėje. Klydau, kad palikau, jis čia - kartu, visada su manim. "Šunų vedžiojimas uždraustas" - parašė raudonai šalia "Aliošos". Vargšai gyvuliukai, neteks jiems grožėtis tokiais vaizdais, oi neteks. Nors, gal ir nebūtinai, kadangi skirtingai nei pas mus priimta, čia šunis žmonės vedžioja ne už pavadėlių ir ne visada suprasi, ar tai žmogus išvedė šunį pasivaikščioti, ar šuo žmogų. Taip kad gal koks rusiškai nemokantis skaityti šuo ir paeis toliau tos lentelės, norėdamas žvilgterėti ar tai į Kolos įlanką, ar tai į laivus joje, ar tai į traukinių sąstatus šalimais. Kadangi panašaus užrašo apie negalėjimą ar draudimą degintis nebuvo, tai keli piliečiai vartėsi saulutėje keli metrai nuo visų tų memorialų ir paminklų, šalia pasistatę prabangius ir juodus savo ratus. Mums sakė - ne jie, o kiti, kad šiandien antra-trečia tokia šilta diena šią vasarą ir rodė vaizdus savo telefonų nuotraukų bei video galerijose, kur prieš dvi savaites snigo, o vaizdai priminė vasario vaizdus, bet tikrai ne birželio. Šiaurės vasara trumpa, laimingi gyvenantys čia. Patys jie to gal ir nesupranta, užtat aš tai žinau ir jiems papasakoti galėčiau. Bet klausia jie visai ne to, o kodėl fotografavau gatvės pavadinimą. Sakau pavadinimas įdomus - "Proezd Rybnyj" (liet. "Žuvingas skersgatvis"), tai ir fotografavau, jūsų paklausti pamiršęs. Alchašai kokie tai, alkoholikai, "tunijacai" - kabinėjosi.

       Pakeleivingo transporto vis dar nėra. Ne pusvalandžiui praėjus laikas būtų sunerimti dėl to, panikuoti, plaukus nuo galvų rautis, keiktis, akmenis į pravažiuojančius mėtyti, vinis ant kelio barstyti. Dar ne laikas. O ir oras puikus, toks neskubinantis niekur - saulutė šviečia, šilta, kaip kad ir vakar... "Anatolijui Bredovui. Murmansko komjaunuoliai ir jaunimas" - pasirašė po paminklu vaikinui su granata rankose. Kas tas Bredovas? Tada, į Murmansko centrą su miela savo drauge eidamas, žinoti nežinojau jokio Bredovo, o grįžęs namo - pasidomėjau. Jo istorija standartinė ir paprasta kaip trys kapeikos. Kartais man net pačiam įdomu būna, kas tokias kuria - apie jauną vaikiną, iki karo dirbusį elektriku, karui užėjus pašauktą į tarybinės armijos gretas, karui baigiantis su draugu patekusį į vokiečių apsuptį ir arsenale belikus dviems granatoms, vieną jų metusį į priešus, o kita susisprogdinusį save, prieš tai dar apkabinus draugą ir surikus: "Rusai į nelaisvę nepasiduoda! Imkite, niekšai!". Kam viso to reikėjo? Jis pats tuo tikėjo? Ir ar tikrai taip šaukė, ar kas sugalvojo? Draugas, jis irgi norėjo susisprogdinti ar būti susprogdintas? Ir dar jaunystėj tokioj. Šiais laikais dvidešimt vienerių metų bachūrai galvoja kur ir kaip kietesnį "BMW" gauti, o ne kaip paminkle atsirasti. Geriau jau būtų jis dirbęs elektriku. O dar tas rusiškas žodis "bried" galvoje įkyriai sukasi, reiškiantis paistalus, nesąmones, niekus. Turėtų turbūt apie ką pasikalbėti tas murmanskietis Bredovas su biržiečiu Janoniu, iš kurio valdžia irgi didvyrį padarė ir paminklą jam Biržuose pastatė. Nors prieš tai tas tik pėsčiomis iš kaimo į miesto mokyklą vaikščiojo (sako net žiemą, per sniegą, speigą ir šaltį), pakeliui eiles kurdamas, matomai iš neturėjimo ką veikti ir kad kelias neprailgtų, nukreiptas prieš buržujus ir buržuaziją: "Trauk bėruti, trauk greičiau, poną einant pamačiau!". Herojai, jie visais laikais buvo, yra ir bus reikalingi. Tam jie ir herojai. Kada nors žiūrėk gal ir "Facebook" "sukūrėjui" pastatys paminklą, jei dar nepastatė. Tikiuosi tų laikų nesulauksiu. O kol kas, "Penkių kampų" aikštėje, trankios muzikos lydimi, breiką ar kažką panašaus šoko Anatolijaus bendraamžiai. Turbūt apie tokį Murmanską jis ir galvojo, traukdamas granatos žiedą. Ne vienas, irgi su draugu. Viskas kultūringai, vietiniai susirinkę pažiūrėti, tad vietiniu apsimečiau ir aš. Galima taip - esu be kuprinės, kalbu rusiškai, o miela mano draugė kažkur ir kaip visada trumpam išėjusi. Aikštė penkių kampų todėl, kad į ją sueina penkios gatvės. Asmeniškai pats neperskaičiavau, žmonės taip sako.

       Pakeleivingo transporto vis nėra ir nėra. Ir užrašų aplinkui beveik jokių. Skirtingai nei kad tokiu laiku vakar, kada buvo ir transporto, ir užrašų... Gatvėmis važiavo troleibusai - čia šiauriausia vieta Žemėje, kur troleibusai važinėja. Daug, daug šiauriausių troleibusų. "Užleisk kelią mašinai su spec. signalais" - liepė lentelė su piešiniu ant stulpo. Juk valdžią reikia ne tik išrinkti, bet dar jai ir paklusti, kadangi tik ji žino, kada važiuoja su reikalais, o kada - su švyturėliais. "Murmanske, pirmyn!" - kvietė neaišku kur pirmyn užrašas ant penktojo maršruto autobuso. Na faktas, ne atgal jis važiavo, o pirmyn. Tai turbūt ten ir kvietė, bet mums buvo ne pakeliui su juo. "Jis irgi nori matyti miestą švarų" - auklėjo stendas, su pavaizduotais seniu, vaiku, nuorūkomis, buteliais ir šiukšlių dėže. Jis - tai čia kuris? Diedas tas ar vaikėzas? "Tiems, kurie užima vedančias vietas" - siūlė kitas stendas paskolas grynais už kokius tai niekingus penkiolika procentų. Vyras plius moteris sėdėjo priekinėse automobilio sėdynėse ir atsisukę atgal žvelgė į miestą, o tu kvaily suprask, kad tie kurie sėdi automobilio priekyje, tie ir "veda" jį. Toks taiklus ir netikėtas "Rytų banko" pasiūlymas šiaurėje. Ir visa tai už kokius tai "niekingus" penkiolika procentų. Todėl sekantys trisdešimt penki herojai jiems visai į kompaniją. "Leitenanto Šmidto" - gatvė ir atminimo lenta mieste prie šiaurės vandenų, kitų vandenų - pietų ir Juodosios jūros laivyno herojui. Tikrai taip, aš jį pažinau - to paties leitenanto, kurio "trisdešimt sūnų ir keturios dukros" - sukčiai ir apsišaukėliai, klajoję po Vidurio Rusijos provinciją bei prašinėję materialinės paramos pas vietinę valdžią savo įžymiojo "tėvo" vardu, minimi dieviško talento rašytojų - Ilfo ir Petrovo romane "Aukso veršis". Ostapas Benderis buvo trisdešimt penktuoju leitenanto Šmidto sūnumi. Manau ir iki mūsų dienų pilna likę jo sūnų ir dukrų, reguliariai kas mėnesį apgulančių socialinės paramos skyrius ne tik Rusijoje, bet ir pas mus Lietuvoje. Šalia daugiabučių pievelėje ganėsi arklys. Atrodo, jis buvo laimingas. Kaip ir aš.

       O, atrodo mašina pagaliau "na podchode" (liet. privažiuoja, artėja, atrodo sustos). Rimta, sunkvežimis-benzovežis-fūra. Ir tikrai, tik spėk pasitraukti - dešinysis posūkis, stabdžiai, laipteliai, durys, labas, klausimas, atsakymas, kraunamės, kariamės (vidun, gerąja to žodžio prasme, ne blogąja - ant šakos ar durų rankenos), sėdam, važiuojam.

       Draugiškas jaunas vairuotojas kabinoje, puikūs bei fotogeniški Rusijos užpoliarės vaizdai už lango. Kad nuotraukos būtų ir gražios, ir ryškios, ne problema fūrą sustabdyti šalikelėje. Niekas to jo neprašo, tai pasiūlo jis pats. Būtų Turkija kokia, būtų klasta, vairuotojui norint arba sumanius likti vienam kabinoje su mergina ar net su ja kur nors nuvažiuoti. Bet čia ne Turkija, čia Rusija. Kitur tokios fūros, transportuojančios degius produktus, apskritai nestotų autostopininkams. Kitur, tik ne čia, čia Rusija. Po kaire lieka visas toks baisus, dūmijantis ir aplinką teršiantis blogiukas Mončegorskas. Sakė, kad žemė aplinkui atrodys kaip ne iš Žemės. Sakė ir nemelavo. Čia išgaunamas nikelis, kurio reikia visiems. Sakai tau jo nereikia, sakai gaila teršiamos gamtos? Tada išmesk čia ir dabar savo telefoną iš kišenės, namie - indus ir peilius iš nerūdijančio plieno, o iš automobilio išimk jo akumuliatorių. Ir kas tu būsi po to? Koks tai be ryšio, alkanas ir dar vietoje stovintis. Ir kam tu būsi toks reikalingas? Užtat Mončegorsko apylinkės tau padėkos. Štai ir posūkis į Apatitus, Kirovską ir Chibinus. Nors šoferis ir siūlo važiuoti kartu, kad kol išsikraudinės pažiūrėtume į kalnus iš arčiau, o paskui atvežtų atgal į kelią, atsisakome. Kalnai, jie ir nuo kelio matyti - ten nemažai sniego, sniegas baltas. O ką daugiau apie juos? Esu girdėjęs, kad ir iš Lietuvos neretas važiuoja į Chibinų kalnus žiemą. Ir ko ten? Ar vasarą, ar žiemą, ar rudenį, ar pavasarį. Ko ten nematęs, ką ten palikai? Kalnai - jie visur vienodi, kaip kad ir miškas. Miela mano drauge, nori į kalnus pažiūrėti iš arčiau? Ne, irgi nenori. Miela mano draugė nori namo. Kelias - va tik jis kitoks ir tik jis visada skirtingas bei nenuobodus. Jame ir liekame - šimtas penkiasdešimt trys kilometrai nuo Murmansko ir tūkstantis šimtas šešiasdešimt vienas kilometras iki Sankt Peterburgo. Mažai kol kas nuvažiavom, daug dar liko. Apie Maskvą, pastatytą irgi ne per vieną dieną, atrodo lyg ir minėjau. O kol kas skubam užversti du šimtai pirmą kelio romano skyrių. Kol... Jo nepavogė.

       "Aš esu vagis" - taip tiesiai šviesiai ir žodis žodin, tik kad rusiškai ("Ja vor"), kadangi mes Rusijoje, be kokių tai bereikalingų užuolankų ar ilgų paruošiamųjų kalbų ir nevyniodamas žodžių į vatą, taria mums sekantis mūsų vairuotojas, šiek tiek kilometrų su juo link dar anoje kardono pusėje - Suomijoje mano minėtosios Kandalakšos pavažiavus. Ne šiaip sau vagis, o profesionalus (pranc. professionnel). Nesėdėčiau (automobilio sėdynėje, o ne kalėjime ar kameroje) - krisčiau vietoje. Va čia tai atvirumas, va čia tai nuoširdumas žmogaus, o ne kokie tai (F)uckerbergo pezalai apie tai kaip kad: "Kai aš buvau studentas, studentų bendrabutyje ir vos ne iš neturėjimo ką veikti sugalvojęs ėmiau ir užprogramavau (o gal paprogramavau) socialinį tinklą, pavadinimas kurio prasideda ta pačia raide kaip kad ir mano pavardė. Ir į kurį paskui milijonų milijonai nevaromi sugužėjo, kaip kad milijonų avinų banda nevaroma suguža į šašlykinę kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze.". B**** (baslį, jeigu ką) į užpakalį tu užprogramavai, o ne socialinį tinklą. Užteks apie tai ir dabar ne apie tai, ne Amerika čia - ne ta neribotų galimybių ir fantazijos šalis. Taigi, esi vagis.

       Tad skubiai suslėpęs visus devyniolika parašytų šios, jau keturioliktosios (vajėzau marija ir jėzau su jėziukais - kiek jų jau daug) kelio romano dalies skyrių, kad nė vienų jų jis nepavogtų (geri skyriai, gaila būtų kiekvieno), klausausi jo istorijos. O vagia jis ne iš žmonių, bet iš parduotuvių ir daro tai aišku ne Rusijoje. Turbūt ne todėl, kad Rusijoje viskas jau pavogta ir išvogta iki jo, o todėl, kad čia, tėvynėje nebūtų lengva tai daryti, skirtingai nei kad lengva tai yra (buvo anksčiau) daryti tai Skandinavijoje. Dukart už tai sėdėjo - po kartą Norvegijoje ir Švedijoje. Sako, nusivylęs neliko, kadangi sėdėjimo sąlygos ten geresnės nei kad sėdėjimo sąlygos pas mus ar pas rusus bibliotekose. Skirtingai nei bibliotekoje, kur tik knygos, kalėjime dar ir valgyti duoda, sportuoti leidžia. Ir dabar važiuoja jis iki sienos, kur Suomijoje vogę draugai perduos pavogtą gėrį. Toks va šių laikų Robinas Hudas, vagiantis iš tų, kurie vagia iš paprastų darbo žmonių, be saiko keldami daiktų ir produktų kainas, nes jiems vis negana ir negana. Buržujai. Kiekvienam buržujui atsiras savas vagis. Pasakęs, kad rusų visur nemėgsta, iš karto ir priduria klausimą: "O už ką mus (rusus) mėgti?", pats į jį atsakydamas: "Nėra už ką". Objektyvu, teisinga, savikritiška. Turbūt ne veltui sakoma, kad autoironija (taip dar vadinamas šaipymasis iš savęs) - aukščiausias pasitikėjimo savimi laipsnis.

       O dar jis - archeologas-mėgėjas, reiktų manyti ir galimai net juodasis. Juodąja archeologija kaip žinia vadinamas nesankcionuotas archeologinių objektų kasinėjimas, radinių išrinkimas. Ta prasme - nueini, išsikąsi (jei žinai kur kasti) ir niekam to nerodai, kam rodyti turėtum pagal kokius tai kvailus ir kažkieno sugalvotus įstatymus, o tai ką radai - arba pasilieki sau, arba parduodi. Irgi nemažai pasakoja apie tai, kaip įrodymą paduodamas mums antrojo pasaulinio karo metų suomišką durklą, iškastą kažkur Suomijoje. Atgal atsisukęs įdėmiai stebiu mielą savo draugę, prisiminęs jos pomėgį susižaloti visokiais aštriais dalykėliais, ką ji pademonstravo vienoje iš mudviejų kelionių į Suomiją, jos miestuko Ivalo parduotuvės peilių skyriuje prieš keturis metus. Atrodo šį kartą be aukų, bet tik todėl, kad jai nepavyksta rasti kaip tą peilį ištraukti. "Ne moterims žaisti su peiliais, duok man" - sakau. Man pavyksta, reiškia - aš vyras. Jei buvo tuo abejojančių, gali nebeabejoti. Vau koks peilis. Tikiuosi policija artimiausiu laiku mūsų nestabdys, man laikant ištiestą peilį atvira geležte ir darant jo nuotrauką kelio fone. Sunkiai galėčiau paaiškinti kas toks ir kodėl taip darau, be to kažin ar patikėtų, jog tą peilį matau ir rankose laikau pirmą kartą. Bagažinėje lavono tikiuosi bent nėra. Prieš tai kuprines mums ten sudedant, tokio lyg ir nemačiau. Ne babytės Nijolės rūsys Laumėnuose už Kauno, kodėl turėtų būti?

       O dar jis traukia "Belomorą" - legendinius rusiškus papirosus, Lietuvoje kuriuos mažai kas rūkė turbūt net tarybiniais laikais, kadangi tai buvo ne tik kad žemas lygis, bet dar ir asociacija su konclagerių sistema. Kas dėl konclagerių, tai kiek toliau kelyje pravažiuosime Belomorską - miestą prie Baltosios-Baltijos jūrų kanalo, kurį kasė zekai, kaliniai, tremtiniai ir kurio garbei tie papirosai pavadinti. O kas dėl žemo lygio, tai suprantu iš karto ir niekur toli važiuoti nereikia, kuomet po pirmų dūmų pajaučiu nenumaldomą norą išlipti, gal net iššokti lauk. Mažai tepadeda ir atidarytas langas. Na ir dvokas. Ir tai ne nuo mano kojinių - jas keičiau šįryt. Lyg arklys būtų į mašinos saloną prišikęs, o gal ir visas jų būrys. Miela mano draugė susišaudo vieną papirosiuką čia ir dabar (turbūt atminčiai), o aš pažadu sau tokių užsipirkti. Irgi - tik atminčiai ir tiktai pažintiniams tikslams. Skirtingai nei kad rusų atlikėjai Zemfirai, kuriai dainoje "Arividerči" (it. arrivederci, liet. viso gero) viltį rūkyti užmuš sušlapę degtukai (rus. "Promokšie spički nadeždu ubili kurit', značit - budu dol'še žit'.", liet. " Sušlapę degtukai viltį užmušė rūkyti, reiškia - ilgiau gyvensiu."), net mintį tokius rūkyti man užmuš sveikas protas. Tai kodėl reikia? Pauostyti bus. Arba draugams dovanoti, jei tokių kada turėčiau. Padovanoji pakelį tokių, draugas surūkęs neilgai traukia ir draugo nebėra. O jei tokių papirosiukų padovanojus žmonai, uošvienei? Neribotos galimybės atsiveria. Reikia namie tokių turėti, reikia.

       Ką gi, įdomaus žmogaus būta to vagies-archeologo ir bent jau man jis be jokių abejonių numeris pirmas (na, blogiausiu atveju antras arba trečias, po žurnalisto Latvijoje-Estijoje ir hipio-programuotojo Suomijoje) iš vairuotojų, sutiktų šioje kelionėje. Bent jau kol kas taip ir bent jau man. Kas žino - gal savo kelyje sutiksime dar vieną kokį vagį. Juokauju. Pasmerktas už tai būti - nebijau, o bausmė už žavėjimąsi kažkieno daromais darbais ar užsiimama veikla - nepriklauso. Daryti to niekam nerekomenduoju. Išlipdamas iš mašinos dėl visa ko pasitikrinu, ar nė vienas iš kelio romano puslapių nepavogtas. Ne, atrodo visi vietoje. Jei kartais skaitydami pastebėjote kokią spragą tekste ar peršokimą laike, duokite žinoti. Bus ko gero tas vagis tekstą pavogęs, parašysiu iš naujo. O du šimtai antras kelio romano skyrius čia nesibaigia, nes po tokios pažinties tiesiog būtina pasišventinti, kas įvyks jau sekančiuose puslapiuose. Ir visai ne specialiai, o savaime taip gausis. Kaip ir daug kas arba beveik viskas autostope būna bei nutinka. Todėl jis ir autostopas - visas toks nepakartojamas, įdomus, netikėtas, stebinantis, pažindinantis. Ir kaip gerai, kad aš (vis dar) moku apie jį tokį rašyti.

       Kaip jau yra buvę man jaunystėje, su tada buvusiu mano draugu keliaujant į Vakarus, kad prieš tai pasivažinėjus su kriminalinio pasaulio atstovais, vienas iš sekančių vairuotojų būtinai bus kažkas tokio švento. Anuomet, tais tolimais ir beveik jau pamirštais 2000-aisiais, Lenkijoje prie Poznanės pavažiavę su banditais-reketininkais, pakeliui reketavusiais fūras iš NVS, o mums siūliusiems pervaryti mašiną per sieną, už Poznanės mūsų pavežti sustojo kunigas. Panašiai bus ir šį kartą, tik to dar teks gerą valandą palaukti. O kol kas, šalia kelio degalinės prie Kandalakšos, nuo Murmansko nuvažiavę du su puse šimto kilometrų, išvystame pirmuosius šunis - dvi štukas. Man nejauku, miela mano draugė jų bijo. Bet visa tai be reikalo, kadangi jie kitoje kelio pusėje ir turi įdomesnių užsiėmimų - tai net keli konteineriai, atliekos kuriuose jau lipa per kraštus, bet vis iš kažkur atvažiuojantiems žmonėms tai netrukdo savo maišus arba krauti ant viršaus, arba dėti šalimais. Kas per žmonės. Šunys vos spėja suktis, dantimis išpakuodami vis naują atvežtą maišą. Kaip supratau, tai motina-kalė su savo vaiku. Vienas tų šunų, stovintis ant konteinerio, primena man pačią Rusiją - kuomet koks oligarchas, susigriebęs visą gėrį, stovi ir iš aukšto žiūri į kitus, kuriems to gėrio nebeužteko. Gėris, jis todėl ir gėris, kad dažniausiai jo būna nedaug. Važiuojam toliau, transportas tam jau yra.

       Mano klausimą apie tai ar jie iš čia, vairuotojas ir šalia jo sėdintis draugas supranta vos ne kaip kokį tyčiojimąsi, vienam jų atsakant, kad aš ir pats matau, jog jie ne iš čia. Aš tai matau, bet klausiau visai ne to ar jie iš Rusijos, o teiravausi ar jie iš Kandalakšos, šalia kurios mes tranzavome ir jie sustojo. O kad ne iš Rusijos, tai taip, tą aš ir pats matau. Todėl ir užduodu dar vieną klausimą (kas tau čia, klausimų-atsakymų popietė?), tik jau durnesnį - apie tai, ar jie nesitikintys pinigų už pavežimą. "Kokie pinigai, juk tai autostopas" - atsako man taip ir aš jau visai nebeturiu iš gėdos kur dėti akių. Tačiau šioje vietoje galima būtų suprasti ir mane, vos prieš gerą pusantro mėnesio keliavusį autostopu Vidurio Azijos kraštuose, pinigų prašinėtojus reguliariai sutikdavusį kiekvieną dieną ir po daugybę kartų. Vienas jų - kirgizas, kitas - uzbekas. Turiu apie ką su jais pakalbėti. Apie tai kaip ten ir apie tai kaip čia. Va tai tau susitikimas - pas save namie kirgizai su uzbekais karts nuo karto pakovoja, o čia gyvena draugiškai, kartu ir išvien. Užpoliarės stebuklai, ne kaip kitaip. Prisimenu Kirgizijos miestą Ošą, pačių kirgizų vadinama šalies pietine sostine, o jame gyvenančiai uzbekų daugumai norint jungtis prie Uzbekijos bei keliant riaušes ten ir neramumus. Uzbekijoje nebuvęs, ta šalimi domiuosi daugiau. Be to ir nevairuojantis uzbekas pasirodo besantis kur kas kalbesnis už vairuotoją kirgizą. Gal todėl, kad nevairuoja, o gal todėl, kad uzbekas.

       Į Tedino kaimą atvažiavus, skirstomės. O ką daugiau veikti? Jiems į šoną, mums - tiesiai. Rusijos svečiai iš Pabaltijo neatsakys bendros nuotraukos Rusijos svečiams iš Vidurinės Azijos, jiems to paprašius. Sako, įkels į Murmansko musulmonų bendruomenės internetinę svetainę. Pasirodo yra ir tokia. Tegul, bus kaip tautų ir religijų draugystė. Kadangi mano guminės kiaulės Frykio šioje kelionė kartu su mumis nėra, tai galima ir su musulmonais fotografuotis. Va jei jis būtų, tai kiltų problemų, prisiminus jo pomėgį fotkintis ir musulmonų nepomėgį jo giminaičiams. O dabar nėra, dabar galima. Uzbekui nufotografavus du lietuvius ir vieną kirgizą kartu, kviečiame jį patį bendrai nuotraukai. Bet jis atsisako, kadangi jam negalima, nes jis... Jau supratote kas? Ir kurio čia būta šventojo? Taip, šventasis tai jis - imamas (arab. "vadovas") - kai kurių islamo atšakų dvasininkas. Va taip mes ir pasivažinėjome Rusijos Užpoliarėje su islamo dvasininku imamu. Ir va taip mes užverčiam du šimtai antrą kelio romano skyrių. Apie vagį ir šventąjį. Ir dar apie poliarinį ratą, be pompastikos ką tik kirstą. Bent ženklą apie tai spėjau pamatyti iš pravažiuojančios šventos mašinos.

       Užpoliarė baigėsi, kaip baigėsi ir Murmansko sritis. Ką tik, prieš kelis kilometrus. Nesibaigia tik mano noras keliauti autostopu. Dar, ir dar, vis dar. O nuo čia prasideda Karelija. Arba Karelijos respublika, jei oficialiai. Keičiasi peizažas, nebeliekant kalvų, aukštėjant medžiams ir jų daugėjant. Prieš tai buvo gražiau. Anoje kardono pusėje suomiai mėgsta sakyti - ar tai juokais, ar tai rimtai, kad jei rusas Putinas sugalvotų grąžinti gruzino Stalino atimtas suomių Karjalos (liet. Karelijos, rus. Karelijos) žemes, tai jie, suomiai dar gerai pagalvotų - imti ar ne. Ne todėl, kad nenorėtų atgauti savo protėvių žemių, o todėl, kad nėra tikri, ar Suomijos ekonomika patrauktų užduotį Karelijos vaizdus pritraukti prie Karjalos vaizdų po to, ką rusai iš jos padarė. Ypač dabar, kai patys nebeturi "Nokios", prieš gerą dešimtmetį sudariusios tris su puse procento viso šalies bendrojo vidaus produkto ir užėmusios beveik ketvirtadalį šalies eksporto. Tai iš ko jiems kelti ruso nustekentą Kareliją, kad ji virstų Karjala? Nors kelyje stovint ir neatrodo, kad būtų kas baisaus, kaip jie sako. Patys juk atvažiuoja čia degtinės palakti. Matomai reiktų paeiti toliau kelio, bet mes niekur neisim.

       Kadangi Rusijoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, bent jau kol kas nepriimta į žmonių minią įvažiuoti sunkvežimiu ar mikroautobusu, tai į mus lekiančios fūros stabdymo manierą priimu kaip linksmą pokštą, leidžiantį vairuotojui parodyti koks jis kietas ir kiek nedaug centimetrų likus iki kuprinių sugebės sustabdyti jis savo žvėrį. O ir minia iš mudviejų ne kokia - už tiek musulmonui-savižudžiui Alachas kažin ar atlygins keturiasdešimčia nekaltų didžiakrūčių mergelių pulku, pagal Koraną laukiančiu jo danguje kaip atlygis už kitatikių žudymą. Be to ir vairuotojas ne musulmonas. Jis - rusas iš Karelijos sostinės Petrozavodsko, šiuo metu genantis "Magnito" fūrą nuo Murmansko link Sankt Peterburgo, o paskui vėl ginsiantis ją į Murmanską, kad paskui vėl iš Murmansko ir taip toliau ir panašiai. "Magnitas" (liet. "Magnetas") - tai parduotuvių-supermarketų tinklas Rusijoje. Ir nors man pačiam asmeniškai labiau patinka "Petioročka" (liet. "Penketukas"), tačiau to tinklo fūros nestoja. Liūdnas ir nuobodus užsiėmimas yra važiuoti per Kareliją. Nuobodžiau turbūt būna tik eiti per kalnus ar vaikščioti po mišką - medžiai, pelkės, pelkės, medžiai. Ne per seniausiai atsisveikinę su poliariniu ratu, netrukus atsisveikiname ir su saule nakties danguje. Čia paskutinės vietos, kur dar tokią galima pamatyti ir vėliausias kadras, užfiksuotas fotoaparate - 23:21 val. Viskas, daugiau nebebus, bent jau šiemet.

       Šone lieka Belomorskas bei mano jau minėtasis Baltosios-Baltijos jūrų kanalas. Žiauraus tai žmonių rankų kūrinio besama, statant kurį žuvo koks šimtas tūkstančių žmonių. Tiksliai nei kas žino, nei skaičiavo, rašo apie tiek. Turbūt ne veltui ir taip dvokiančius "Belomoro" papirosus jo vardu pavadino - gal tiek pat, gal dar daugiau tie dūšių nudaigojo, į geresnį pasaulį išsiųsdami. O tuomet, Josifo Visarionovičiaus Stalino įsakymu, kanalą reikėjo pastatyti labai greitai - per du metus ir pigiai, vietoj geležies ir gelžbetonio naudojant medieną. Ilgis - 227 kilometrai, tikslas - per Onegos ir Ladogos ežerus sausuma sujungti Baltąją jūrą su Baltijos. Statyboje naudota Gulago kalinių darbo jėga. Taip kad kitą kartą, kuomet galvosite, kad tai jūsų gyvenimas nepasisekė, prisiminkite apie juos, tada ir durnos mintys iš galvų išeis galimai greičiau. Kur kas greičiau. O mes gi su ta fūra nuvažiavę du su puse šimto kilometrų iki ko gero pirmos tame kelyje gyvenvietės Pušnoj bei viso per dieną ir dalį nakties nuo Murmansko nutolę visus šešis šimtus kilometrų, galime ištarti: "Dienos pabaiga. Puikios autostopinės dienos pabaiga!". Ir... Pakliūti į tame kaime slampinėjančio šuns nasrus. Ir nors nei šuo loja, nei puola, nei tamsu aplinkui, bet labai faina nėra. Du šimtus kilometrų pravažiavome ir nė trobos nematėme, o nakvynei - į kaimą. Mums blogai? Ne, tai Belomoro kanalo statytojams buvo blogai. Sakiau - kai tik atrodys blogai, prisiminkite ir pagalvokite apie juos. Patikrinta - padeda, blogai nebeatrodo tai, kas yra tik šiek tiek blogiau. Pirma tokia nejauki baltoji naktis mano gyvenime. Ką gi, reikia ir tokių. Kad vėliau labiau vertinčiau geras. Paskubintu žingsniu paeinama kiek už kaimo ir lendame į mišką po kaire. Toliau labai eiti nebėra kur, kadangi priekyje dar viena degalinė, su matomai dar vienu šunimi joje. Toje vietoje sumušame du asmeninius rekordus - ploto ir greičio. Pirmą jų - naktį, pastatydami palapinę labai ribotame plote, iš visų pusių apsupto krūmų, medžių ir erkių. Neatsimenu kada dar esu statęs namą tokiame mažame plote, kad vos vos. Kitą jų - ryte, tą palapinę greitai supakuodami, visą tą laiką iš visų pusių puolami itin didelio kiekio uodų (uodžių). Neatsimenu, kada dar esu supakavęs nakvynės vieną taip greitai. Pirma šios kelionės nakvynė Rusijoje po žaliu žalio namo stogu įvyko normaliai. Kava bus jau prie degalinės, šalia žvyro krūvos, kur didžiai mūsų nuostabai ir beribiam džiaugsmui nėra jokio šuns - nei didelio, nei mažo, nei gyvo, nei negyvo - apskritai jokio ir anei vieno. Tokie dalykai ir dar nuo paties ryto negali nedžiuginti ir džiugina. Kava tai gardi - atsivežtinė, tik va pyragėlių, kaip ir bet kokių prekių, išskyrus kurą, prekyba sustabdyta. Kuro mums nereikia, kuras kitų, mūsų tik idėjos kur su juo nuvažiuoti. Ne aš taip sugalvojau, o didysis kombinatorius Ostapas Benderis, kurį patį savo ruožtu sugalvojo du dieviško talento autoriai - Ilfas ir Petrovas. Tad jiems ir klausimai, prieš tai aišku iš numirusiųjų prikėlus, kadangi jie jau tokie - ten ir nebe su mumis.

       Kelyje automobilių visai nedaug, tenka palaukti. Gal valandą, gal dvi, bet kažin ar daugiau. Oras ketvirtą dieną iš eilės puikus - šilta, saulėta ir tai jau visai nebejuokinga. Kas atsitiko, Šiaure? Ne, man tai gerai, lietaus iš tavęs man nereikia, nereikia jo ir mielai mano draugei. Bet vis tiek įdomu - kas atsitiko? Ar pas tave važiuojančią mielą mano draugę taip atšaldei, kad dabar bandai atšildyti ir susigrąžinti jos palankumą? Gal ir pavyks. Kaip gerai, tada ji grąžins ir mano džemperį su kapišonu. Šiaurė ne ta vieta, kur keliautojas prašys lietaus. Šiaurė, ji ne Arabija, kur lietaus jis maldaus. Sustojusių vis dar nėra? Produktais bei gėrimais degalinėje vis dar neprekiauja? Tada nelieka nieko kito, kaip tik užversti du šimtai trečią kelio romano skyrių. Jis nors ir baigiasi, tačiau Karelija - dar ne.

       Iš pagaliau (na pagaliau) ir galų gale sustojusio naujoviško "Lada" automobilio salono pasigirstantys "Protopi ty mnie ban'ku po belomu" (liet. "Iškūrenk tu man pirtį baltai") žodžiai ir iki skausmo pažįstama melodija leidžia suprasti, kad vairuotojo žmogaus būsiančio teisingo. Juk "Ban'ka po belomu" - tai Vladimiro Vysockio daina, kalbanti žodžiais nuo pirmo asmens, išėjusio į laisvę, prieš tai daugybę metų praleidusio stalininiuose lageriuose. Prašo šeimininkės iškūrenti pirtį "baltai", kas simbolizuoja apsivalymą ir sugrįžimą į ankstesnį gyvenimą, nuo kurio jis atprato sėdėdamas. Daug dar ko toje dainoje jis ten prašo ir daug ką prisimena, tik neprašo tos moteriškės to, apie ką pagalvojote. O galų gale ir visai nebežino ko pats nori ir apsispręsti nebegali - kūrenti šeimininkei tą pirtį ar ne, visas toks pasimetęs tos epochos prieštaravimuose. 1974-aisiais vienam žurnalistui autoriaus paklausus: "Kuri daina iš jūsų dainų jums pati brangiausia?", tas atsakęs: "Turbūt kiekviena", bet paskui pagalvojęs, kelias jų vis dėlto išvardino (tai apsidžiaugė turbūt žurnalistas), šią išaukštindamas į pirmą vietą. Neteisingi žmonės tokios muzikos neklauso. Kaip ir autostopininkams nestoja.

       Vairuotojas sėdėjęs - Kazachstane, Karagandoje. Bac, ir vėl sąsajos su šio pavasario mano kelione autostopu po Vidurinę Aziją bei su Kazachstano miestu Karaganda konkrečiai, pro kurią važiavau. Žinau - negalima klausti už ką sėdėjęs. O gaila, kaip gaila. Paklausčiau, bet baisu, kad tai nebūtų paskutinis išgirstas atsakymas mano gyvenime. Dar žinau, kad buvusių kalinių nebūna ir kad tai visam gyvenimui. Kaip ir autostopininkų buvusių nebūna, kada vieną kartą į Kelio kalėjimą (angl. "The road is a prison", liet. "Kelias - tai kalėjimas") patekus, iš jo niekada ir niekur jau nebeišeisi. Nes kalėjimas galvoje ir visiems laikams. Niekaip nesuprantu - vagys, zekai, kaliniai... Kodėl anoje kardono pusėje - Suomijoje nieko panašaus nė iš vieno neišgirsi? Ten to nepasitaiko, ar to nesako ir taip nepriimta? Žmonės, jie įdomesni šitoje kardono pusėje, aplinka padoresnė - anoje. Kitą kartą jei teks rinktis kuria puse važiuoti, ilgai galvoti reikės. O dar kaip ši daina vadinasi kelio romano devintos dalies šimtas pirmas skyrius, kuriame pasakojama ne apie kalinio-zeko išgyvenimus, o apie tai, kaip mudu su miela mano drauge keliavome autostopu link Rusijos ir ją pasiekinėjome per Lietuvą bei Latviją 2013-aisiais. Pasiklausykite, paskaitykite.

       O kol kas važiuojame iki nusukimo į Medvežegorską. Pagal miesto pavadinimą galima spręsti, kad tame kažkas bendro su meškomis. Taip ir yra - meška ne tik miesto herbe, bet dar ir šalia kelio, pati asmeniškai kviečianti į miestą, pavadintą jos vardu, užsukti. Visa laimė, kad šviesu ir kad kvietėja netikra, nors gal aplinkui ir tikrų būna. Pavežantys vairuotojai sako, kad yra. Gal juokauja, gal gąsdina, gal tikrai. Nuo ten mes toliau trauksime į pietus, įveikinėdami autostopu iki Sankt Peterburgo likusius penkis su puse šimto kilometrų, o mūsiškis vairuotojas važiuos į kelio tiesimo brigadą kažkur rytuose prie Onegos ežero ir ten gyvens bei dirbs kelias savaites. Primena krepšininkus, pavargusius nuo savo žmonų ir vaikų, vasaros pabaigoje sugužančius į rinktinę - pailsėti, su draugais susitikti, na ir kelias ten rungtynes Europos čempionate sužaisti dėl akių, kad žmonoms ką paskui atsakyti būtų į nesibaigiančius jų klausimus iš serijos: "Kur basteisi?". "Aš nesibasčiau, aš už Tą ir vardan Tos žaidžiau" - atsakys toks ir toliau viskas savo ritmu, o Ta-Lietuva gal net padėkos. Du šimtai ketvirto kelio romano skyriaus pabaiga. Kaip supratau ir jei nemelavo, tai atlyginimai tų, kurie asfaltuojant kelią dirba už šviesoforą, čia geri. Kaip ir jų brigadų nutiesti keliai.

       Ką daro lietuvis vyras, paskambinus jo žmonos tėvams su prašymu išleisti jų dukrą ir jo žmoną paviešėti pas juos savaitei, dviems, trims, keturioms, penkioms,...? Ne, aš neklausiu ką jis daro būtent tuo momentu, kai sulaukia to skambučio - džiaugiasi, šoka kadrilį, rėkia "Yahooo!", šaukia "Jaba-Daba-Du!", ploja delnais, šaudo į dangų saliutus ir panašiai. Aš klausiu ką jis daro tada, kuomet ateina laikas jų dukrą ir jo žmoną jiems pristatyti (grąžinti)? Teisingai - kuria mašiną ir veža iš kokio Vilniaus į kokį kaimą už Varėnos. Taip, šiek tiek pavažiuoti yra ir ji galėtų autobusu arba traukiniu, bet paskui... Savaitė, dvi, trys, keturios, penkios... Ką daro tokioje situacijoje rusas vyras? Viską tą patį, tačiau veža ne visą kelią, o tik iki pusiaukelės, tuo pat metu iš kitos pusės atvažiuojant tiems, kam jo žmonos prireikė. Ne todėl, kad žmoną mylėtų jis mažiau nei jo kolega lietuvis ar būtų jiedu vienas kitam ant tiek atsibodę, kad net kelių valandų viename automobilyje kartu praleisti nebegalėtų, kada jaunystė praėjo, o aistra - išblėso. Ne, ne todėl. Tai daroma dėl tos priežasties, kad atstumai čia visai kiti ir čia ne nuo Vilniaus iki Varėnos pavažiuoti. Todėl ir pusė kelio yra pakankamai daug, ką vyras gali duoti savo uošviams, taip atsidėkodamas už tą gėrį, kurį jie jam padovanojo. Kai kurie vyrų žodžius "tą gėrį" ir "padovanojo" vartotų kabutėse. Būtent šios didelių plotų šalies tradicijos dėka mes ir gauname sekantį automobilį. Pavažiuojame su juo iki kaimo pavadinimu Matrosy, kas išvertus į lietuvių kalbą pagal skambesį būtų Jūreiviai. Kadangi skirtingai nei Murmansko centre čia ant kelio vidury miškų nei pijokų, nei alchašų nėra, tai niekas manęs neklausinėja kodėl aš fotografuoju tą pavadinimą Matrosy ir dar jų nepaklausęs. Prieš tai suprasdamas visą situacijos delikatumą, kuprinę iš bagažinės stengiuosi išsikelti kaip galima greičiau, kad tik paslaugus vairuotojas prarastų kiek galima mažiau laiko, kadangi artimiausiai savaitei (dviems, trims, keturioms, penkioms...) jo laikas suplanuotas minučių tikslumu ir kiekviena sekundė brangi. Tas metas, kai namie nėra žmonos...

       Šone liko ne tik Kondopoga, bet ir pati Karelijos sostinė Petrozavodskas. Jau minėjau prieš tai apie tai, kad miestai šiame E105 kelyje turi puikų įprotį likti kelio šone - nuo paties Murmansko iki paties Sankt Peterburgo. Miela mano draugė klausė, ar tikrai tikrai nenoriu sukti į kairę, kad pamindžioti tą Petrozavodską. Sakiau, kad ne. Netikėjo. Ir vėl klausė. Ne todėl, kad rūpintųsi mano pasaulėžiūros praplėtimu, o todėl, kad vėliau neprikaišiočiau jai tame mieste nepabuvojęs. Kokia rūpestinga mergina. Bet aš tikrai nenorėjau, buvęs ten dar vaikystėje - ir patį miestą pamatęs, ir po Onegos ežerą su laivu paplaukiojęs, ir bažnyčią be nė vieno vinies pastatytą aplankęs. Kažin ar nuo tų laikų pasikeitė ten kas nors, nors ir nelabai ką atsimenu. Čia, kelyje man įdomiau. Matrosy... Hmmm... Ką šis pavadinimas vis dėlto reiškia - jūreivius ar matrasus-čiužinius? O skirtumas koks? Tai jokio. Greičiau jau jūreivius, nes ne Lenkija čia. Pavadinimas gražus ir tiek. Paskutinį kartą tokį įdomų gyvenvietės pavadinimą buvau sutikęs Omano Sultonate, kaimas kur vadinosi Asilah, o dar prieš tai - Armėnijoje, kur mačiau nuorodas į miestą Vardenis. Dar keli įdomesni atrodo buvo Suomijoje, bet jie tokie, kad jų ne tik neatsiminsi, tačiau ir vietoje skaitydamas bei pusę perskaitęs, pamirši ką perskaitei prieš tai. Kol taip nenutiko su šiuo kelio romano skyriumi ir nepamiršome apie ką jis buvo ir ką jame rašėme ar skaitėme, jį ir užverčiam - jau du šimtai penktą.

       Sustojęs pavežti vairuotojas nekalba labai daug. Čia švelniai tariant. O jei tiesą sakant, tai tepasako jis kelis žodžių. Gal ir gerai - juk geriau pagalvojus, viskas ir taip jau seniai pasakyta. Net neaišku kur jis važiuoja, bet važiuoja toli ir mūsų kryptimi, o su tokiais mums visada pakeliui. Prie Volchovo upės ir miesto baigiasi kuras bake, kurio niekas negali užpilti net degalinėje, kadangi į pačią degalinę atvežė kuro. Techninė pertaukėlė. Kad jau sakė pavešiantis dar kelis kilometrus, tai laukiam. Oi laukiam, laukiam. Parduotuvėlėje-bakūžėlėje apsirūpinęs keksais, dalinuosi jais ar juo (vienu?) su miela savo drauge. Ji mėgsta saldumynus, nes moteris, o aš ne gobšus, nes toks. Pasistiprinęs (kiek man ten reikia) - fotografuoju upę, žalius cerkvių kupolus už jos bei kažkur tolumoje turintį būti Ladogos ežerą. Na, sakykim jis ten. Hmmm... Nesu tuo visai tikras, kad turiu didžiausio Europoje ir keturiolikto pagal dydį pasaulyje ežero nuotrauką. Tikrai nemaloni bei dviprasmiška situacija. Na, kažkur ten jis turi būti, kadangi čia jau Volchovo žiotys, o ta upė į tą ežerą įteka. Galiu išduoti ir mūsų dislokacijos vietą - Naujosios Ladogos (rus. Novaja Ladoga) miestas, o tie žali kupolai - tai visai ne mūsų Žaliojo Namuko stogas, o Šventojo Mikalojaus (rus. Nikolo-Medvedsky) vienuolynas. Čia kokio dieviško talento rašytoju reikia būti, kad Žaliąjį Namuką visame šitame kontekste užrašytum ne tik kad iš didžiųjų raidžių, priderinant jį prie Šventojo Mikalojaus, kurį iš didžiųjų raidžių rašyti privaloma, bet dar ir rašytum ne "žalio", o "žaliojo", kaip kad priklauso rašyti "šventojo", bet ne "švento". Na, bet tačiau apie dieviško talento rašytojus, tik iš kitos epochos, aš jau minėjau anksčiau, šimtas devyniasdešimt devintajame kelio romano skyriuje. O čia, šiaip ir dabar - graži vietelė, visa tokia rusiška ir apie Rusiją.

       "Zdes' russkij duh, zdes' Rus'ju pahnet" (liet. "Čia rusiška dvasia, čia Rusia kvepia"). Kad ir kaip norėtų to visos megztos beretės su visais Landsbergais priešakyje, bet tai ne šūdo kvapas, o senovės ir didybės, kurioms tik tą ir belieka padaryti, kaip joms (senovei ir didybei, o ne beretėms) nusilenkti. Net jei ir apšauks tave "vatnyku" (nostalgijos kamuojamu sovietmečio garbintoju bei Kremliaus politikos liaupsintoju) kokia nesusipratusi megzta beretė (iš "vatnyko" termino autorių konservatorių, pagal savo idėjinio vado Vytauto - ne Didžiojo, o muzikanto, galvos apdangalą).

       Kuro vis dar nėra, praėjo jau gal net visa valanda, ir tapus aišku, kad techninė pertraukėlė degalinėje virto į visą techninę pertrauką, vairuotojo patarti susirenkame kuprines ir einame tranzuoti. Nei į ten toli eiti, nei ten ilgai stabdyti, kadangi vairuotojas-patarėjas keičia savo planus ir bandys su kuro likučiais pasiekti sekančią degalinę. Na, na. Antrą kartą sulipę bei susikrovę į tą pačią mašiną, šį kartą pavažiuojame visai netoli - vos kelis kilometrus iki posūkio į irgi Ladogą, tik Senąją. Toliau su ja jau niekur. Ir visai ne todėl, kad būtų baigęsis kuras joje, o mes tingėtume ją stumti likusį gerą šimtą kilometrų iki Sankt Peterburgo. Ne, visai ne todėl. O tai kodėl? O va todėl, kad iš Karelijos jau į Leningrado sritį beveik tris šimtus kilometrų atvežęs vairuotojas nuo čia suka link Liubanės - ne moters tokios, o miesto tokio, didelį ir mums reikalingą miestą palikdamas šone. "Mnie'b k svoim dietiškam pod Liubanju uspiet" (liet. "Man pas savo vaikučius prie Liubanės suspėti") - prieš tai minėjęs, dabar ten nuvažiuoja. Ką ten anglas Stingas dainavo apie rusus, (gal) irgi mylinčius savo vaikus? Kvailys. Čia žmogus, rizikuodamas pakeliui užgesti (ne pats, o jo automobilis), skuba pas savo vaikus, nelaukdamas kol degalinėje baigsis techninė pertraukėlė-pertrauka, o tas nėra tikras, ar rusai irgi myli savo vaikus. Leningrado srities nėra? Yra, dar ir kaip yra. Skirtingai nei kad iš miesto, iš srities tokio pavadinimo niekas neatėmė ir jokia nei Peterburgo, nei Sankt Peterburgo, nei tuo labiau Piterio sritimi ji netapo.

       Galėtume eiti miegoti, tačiau dar gan anksti. Vietos nakvynei aplinkui tinkamos. Galėtume važiuoti į Peterburgą, bet ten nuvažiavus bus jau vėlu. Tamsu gal dar ir ne, bet kad vėlu, tai faktas. Baltosios naktys, jos dar turbūt Peterburge. O gal jau ir nebe, liepa juk įsibėgėja. Tad tranzuojame toliau žinodami, kad jei kas sustos dar šį vakarą, tai greičiausiai bus į Peterburgą, bet į patį miestą mes nevažiuosime, nusiimdami iki jo likus kokiai dvidešimčiai kilometrų, plius minus tiek. Ne kartą taip jau esame darę su kitais dideliais miestais, o to padaryti nespėję - galėjęsi. Na, o kol kas laukiame pakeleivingo transporto šalia posūkio į miestą, pavadinimo kurio gale nuėmę dvi raides ir vieną paskutinę raidę pakeitę, pakeleivingo transporto lauktume pašonėje vilko. Miela mano draugė nebijo, pačios mama namie augina ir prižiūri vilką. Nebijau ir aš, tekę maitinti jį iš rankų, ko man bijoti. O kol kas, kol iš miesto Volchovo neatėjo vilkas (rus. "volk"), baugščiai verčiam ir užverčiam du šimtai šeštą kelio romano skyrių, likusį iki šių dienų ir prieš tai neatsiradusį vilko nasruose. Toliau tik Leningradas - "Leningrad moj, milyj brat moj!" (liet. "Leningrade mano, mielas broli mano!"). Toliau tik namai.

       Neilgai ant kelio laukę ir ne kaip kokie našlaičiai, o kaip tikri autostopininkai šalia Volchovo to stovėję, bet nė vieno, kad ir nupiepusio vilko taip ir neišvydę, važiuojame gi atvirkščiai - ilgai, dulkėtai, kratomi. Ir kaltas dėl to koks tai negeras įvykis kelyje priešais, sustabdęs ir išrikiavęs visus, iki tol važiavusius į Peterburgą. Kažką daugiau žinantys žmonės iš automobilių priekyje ar viską ir apie visus šiais laikais žinanti navigacija telefone praneš, kad įvykis tas "s letalnym ischodom" (liet. su letaline baigtimi). Reiškia, dar kažkas iškeliavo aukštyn į dangų, kur mums bent jau kol kas ne pakeliui, kadangi mums tiesiai ir į Leningradą-Piterį-Peterburgą. Neapsikentęs veltui prabėgančio laiko ir be reikalo tiksinčių brangių gyvenimo sekundžių, jaunas vairuotojas nusprendžia šią stabdančią pagrindinio kelio atkarpą įveikti dešimčia-dvidešimčia kilometrų šoniniais keliukais, einančiais po kaire nuo pagrindinio kelio. Ne pats sugalvoja, o tos pačios šiais laikais visažinės navigacijos pamokintas. Jaunimas ir kantrybė - mažai kas bendro tarp to būna. Manantis kitaip galėtų žvilgterėti į savo vestuvių datą. Paskui mus sutaria važiuoti ir rimti vaikinai juodu mersedesu, navigacijos su savimi kurie neturi, užtat irgi nori greičiau į miestą. Ne vietiniai, kažkas nuo Kaukazo ar iš tos pusės. Turbūt tai yra gerai, kad jie važiuos kartu - kaimiečiai bent "bytomis" (liet. beisbolo lazdomis) nepuls manydami, kad apsauga iš paskos važiuoja. Švyturėlių nepamirškite. Dulka kaimo keliukai, o šalia jų besiganančios karvės žiūri patikėti negalėdamos kad mato tiek mašinų, kiek čia per metus nepravažiuoja. Taip, ne mes vieni tokie protingi. Baigiantis kaimui Kontsy, atsikvepiu lengviau. Ne juokas ir dar gyviems palikti kaimą, pavadinimas kurio reiškia pabaigą. Rusiški posakiai, tokie kaip "Otdat` koncy" (liet. numirti, užsilenkti, baigti savo pasirodymą šiame pasaulyje) ar "Propast` v vodu so vsemi koncami" (liet. pradingti vandenyje su visais galais) patys kalba už šio kaimo pavadinimo gilumą bei prasmingumą. Pagaliau grįžus į pagrindinį kelią, juodojo mersedeso nebematyti. Nepatikėjo matomai Rusijos "glubinkos" (liet. gilumos) gyventojai-kaimiečiai, kad ten apsaugos būta ir sustabdė išsiaiškinimui - reiks konfiskuoti automobilį ar ne. Nors, kaip sako mūsiškis vairuotojas, į tokius pažiūrėjus, galimas ir atvirkščias variantas, kad patys tie kaukaziečiai su juodu mersedesu sustojo ko nors konfiskuoti pakeliui.

       Kažkiek, bet nedaug kilometrų iki Leningrado-Peterburgo likus, prie kažkokios degalinės šalia kažkokio miško, nuo kelio šio, o ne kažkokio, tam vakarui mes jau nusiimame. Užteks, gana. Per dvi dienas nuo Murmansko autostopu įveikta tūkstantis keturi šimtai kilometrų, be kelių ten dešimčių, kurių pagal kelio ženklus ir mano skaičiavimus ne daugiau penkių. Vietos nakvynei aplinkui pasirinkimas nemenkas, žalią namuką statome pievoje po medžiais. Skirtingai nei praeitą naktį, šį kartą erdvės užtektų kad ir šokiams-pokiams. O kokie tai bus šokiai - ar su kardais, ar su uodais, atspėti nesunku. Nakties romantika tiesiogiai proporcinga uodų skaičiui, sugebėjusiam patekti palapinės vidun. Neįsivaizduoju kaip jie tai padaro, bet padaro. Juk kas gali būti smagiau, kuomet uodui ant kelionės partnerio nutūpus, gali tam kelionės partneriui (švelniai) stuktelėti, motyvuodamas bei aiškindamas visai ne užtrenkti norėjęs, o tik uodą nukepti ir gerą padaryti. Tokia tad uodų romantika. Baltoji naktis gal dar ir yra, bet tokia jau labai skysta. Jei man kas parduotų kelionę "Į baltąją naktį" ir atvežtu į tokią, tai ne tik kad pareikalaučiau pinigų grąžinimo, bet dar ir į teismą paduočiau - dėl nuvylimo, neišpildytų lūkesčių bei svajonių. Ieškinį neabejotinai laimėčiau, kaip įrodymą pateikęs tokios "baltosios" nakties nuotraukas. O kadangi Šiaurė baigėsi, tai ir su geru oru rytoj bus baigta. Pirmieji to ženklai pasirodo jau šį vakarą ir apsiniaukęs dangus nei man meluoti neduos, nei pats daryti to darys, pranešdamas apie tai, kad lietaus bus. Gal jau šią naktį, gal tik rytoj. Nesvarbu, namo juk važiuojam. Mažai kas būna svarbu, kai ten važiuoji.

       Kavos nuo ryto nebus, nes pradžioje nėra vandens, o kai vandens atsiranda nupirkus jo degalinėje, kito vandens pasipila iš dangaus. Lyja. Koks asilas ar kokia asilienė tokiu oru gers kavą po atviru dangumi? Nieko nuo ryto gero nebus, nes lyja. Kaip kad nieko nebus ir vairuotojui nuo jo žmonos, sustojusiam nuvežti mus į Peterburgą ir pakeliui iš mūsų susišaudžiusiam cigaretę, nes ta žmona to nesužinos - jis juk jai to nesakys (ne savižudis), o lietuviškai kažin ar ji skaito. Iš kur cigaretė pas mus? Matyt kažkas ją įdėjo ir keista būtų, jei tokiose didelėse kuprinėse neatsirastų vienos mažos cigaretės. Keliautojo kuprinėje, ko ten tik joje nėra, bent jau kaip galvoja valstybinių sienų apsaugos pareigūnai - ir narkotikų, ir ginklų, ir šovinių, ir granatų, ir uždraustos literatūros, net guminių kiaulių. Nebejuokinkite, kad aš nerasčiau ten vienos kokios tai niekingos cigaretės. Uosto, nerūko. Gal todėl, kad žmonos nuotrauka priešais, o gal todėl, kad šiandien svarbi diena ir važiuoja darbintis. Jis - virtuvės šefas. Jo žmona - irgi. Virtuvėje dažnos turbūt kovos būna, dažnai ir be taisyklių. Pakalbėtume ilgiau apie tai, bet kelias labai jau netolimas. Peterburgo priemiestyje išlipusi miela mano draugė gal pirmą kartą gyvenime pasigaili mokykloje praleidusi tą rusų kalbos pamoką, kurioje mokino kaip rusiškai palinkėti sėkmės. Sako - norėjusi palinkėti jam jos darbo pokalbyje. Ir nors aš tokių minčių neturėjau, bet ko manęs nepaklausė? Būčiau pasakęs ar nuo jos palinkėjęs. O dabar sakau: "Sveikas, Leningrade!". Peterburge? Sankt Peterburge? Galima ir taip. Be tikrai ne Piteri - nepernešu šitokio bjauraus vardo nuostabiam miestui. Po tris pakelius "Belomorkanalo" papirosų pirkę, jaučiamės išdidūs - juk dabar per abu turime net šimtą penkiasdešimt papirosų. Mažai kas Lietuvoje gali pasigirti tokiais turtais. Atsigėrę limonado "Buratinas" ir užkandę duonos su kumpiu, bet taip ir nesutraukę nė vieno belomorkanaliuko-papirosiuko, leidžiamės į požemius - M4 metro linija, stotelė "Ulitsa Dybenko". "Belomoro" ar "Buratino" ieškosite - žinosite kur. Peterburge arba Leningrade ne vaikščiosiu, bet skraidysiu. Visų pirma - laiko mažai bus duota, visų antra - nuo buvimo ten norisi skraidyti, o ne vaikščioti, šliaužioti ar trintis.

       "Svežij veter izbrannyh p'janil. S nog sbival, iz mertvyh voskrešal. Potomu čto esli ne ljubil, značit, i ne žil, i ne dyšal!" - dainuoja jau ne Vysockis, o aš pats, tikėdamasis, kad grabe pastarasis nesivarto nuo tokio dainininko-dainorėlio. Aplinkui esantys rusai supranta apie ką aš čia, o visi užsieniečiai vertimą gali rasti pirmose du šimtojo kelio romano skyriaus eilutėse. Aš aišku senokai buvau Paryžiuje, bet Peterburgas man labai primena jį. Turbūt vieno iš Petro I-ojo, 1703 m. gegužės 27 d. (pagal senąjį arba Julijaus kalendorių - gegužės 16 d.) įkūrusio miestą Nevos žiotyse, tikslų ir būta tokių, jog bet kuris kaimietis-europietis atvykęs į jo miestą, pasijustų jame lyg Paryžiuje. Galiu pasakyti, kad jam tai pavyko. Skirtingai nei kad trims šimtams metų praėjus Vakarams nepavyko parklupdyti Rusijos, įvedus sankcijas. Žmonių pilna, gyvenimas verda ir visiems ten nusišikt ant tų sankcijų, o nusišikus jomis nusivalyti užpakalius. Matyti, kad šiuolaikinis Peterburgas stengiasi nuo Paryžiaus neatsilikti ir negrų-ruberoidų-juodų klausimu ir nors jam ne kaip sekasi (kas antro tokio tarp praeivių čia dar nepamatysi), bet šiek tiek juodulių galima sutikti, dalinančių visokius lankstinukus turistams bei panašiais darbeliais užsiiminėjančių.

       "Ja polja vljublennym postelju. Pust' pojut vo sne i najavu! Ja dyšu, i značit - ja ljublju! Ja ljublju, i značit - ja živu!" - dainuoju toliau, vis dar tikėdamasis, kad dainos autorius grabe vis dar nesivarto. Aplinkui esantys rusai vėl supranta apie ką aš čia, o visi užsieniečiai vertimą gali rasti paskutinėse šimtas aštuoniasdešimt ketvirto kelio romano skyriaus eilutėse. Nevskio prospektas (rus. Nevskij prospekt), Žiemos rūmai (rus. Zimnij dvorec), Admiralteisko prospektas (rus. Admiraltejskij prospekt), Rūmų tiltas (rus. Dvorcovyj most), Nevos upė (rus. reka Neva), Vasiljevo sala (rus. Vasil'evskij ostrov), Rostralinė kolona (rus. Rostral'naja kolonna)... "Zdes' russkij duh, zdes' Rus'ju pahnet" - kartoju tai, ką rusai supranta, lietuviams ko vertimas jau buvo pateiktas du šimtai šeštame kelio romano skyriuje, o likusiems užsieniečiams vertimo ir nereikia, nes jie to vis tiek nesupras.

       Tas miestas - nuostabus, net ir trečią kartą man jame viešint, o du šimtai septintas kelio romano skyrius - baigtas. Šią liepos dieną po jį (skra)jodamas, jaučiuosi turbūt panašiai kaip Petras I-asis į savo įkurtą miestą (at)jodamas tą gegužės dieną, ant įkurtuvių. Didžiuotis abu turėjome ar turime kuo - jis, kad nors ir kitų rankomis, bet pelkių vietose pastatė tokį miestą, o aš - kad mielos savo draugės padedamas įveikiau autostopu tokį kelią nuo Murmansko iki to jo miesto. Visiems mums trims valio, draugai!

       Tai apsidžiaugtų Lietuvos ir viso pasaulio lietuviškai skaitančios feministės sužinojusios, kad kol vyras skrajojo po Peterburgą (Leningradą), moteris su kuprinėmis sėdėjo Aleksandro sode (rus. Aleksandrovskij sad). Gal net raštą parašytų moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai apie tai, kad 2017 m. liepos 4 d. nuo 12.30 val. iki 13.00 val. moterų ir vyrų lygios teisės buvo reguliariai pažeidinėjamos, kuomet vyriškis autostopininkas Donatas grožėjosi tuo, ką prieš tris amžius sugalvojo paskutinis Rusijos caras ir pirmasis jos imperatorius Petras I-asis, tuo tarpu kai jo miela draugė moteriškė autostopininkė saugojo kuprines, kad aukščiau minėtas vyriškis galėtų sau ramiai ir niekieno netrukdomas skraidyti "nalegke" (liet. lengvas) - be bagažo ir be kažko sunkaus nešimo. Ir nors grįžęs mielai savo draugei siūlau padaryti tą patį ("Tu vaikštai, aš saugau"), ji atsisako. Prieš tai siūliau ir variantą "Vaikštom visi kartu keturiese - tu, aš, tavo kuprinė, mano kuprinė), atsisakė ir to. O va varianto "Vaikštom dviese, kuprines palikę kur nors po tiltu ar ant suoliuko" - tokio nesiūliau. Kuri serialo "Ko nori moterys" serija filmuojama dabar? Užtat paskui visą kelią iš miesto galės kartoti, kad jai pamatyti Peterburgą buvo uždrausta. Norėčiau tai pamatyti, kaip moteriai galima ką nors uždrausti. Ar jau gimė šioje Žemėje tas drąsuolis, ar ši Žemė tokio dar tik laukia? Ir jeigu laukia, tai laukia kaip ko? Kaip išganytojo, ar kaip baudėjo?

       Gerai, kad iš to didžiulio miesto neiname pėsčiomis ir klausytis to absoliutaus melo ilgai neteks. Juk melas, kad ir kiek kartų jį bekartotum, tiesa nuo to jis netaps. Nes melas ir tiesa - jie dalykai skirtingi. Net jei juokais ir kalba, kurią be mūsų aplinkui kažin ar dar kas supranta. Greitas metro traukinys iki stotelės "Veteranų prospektas" (rus. "Prospekt Veteranov"). Paskui ir nuo ten ne toks greitas, bet irgi važiuojantis mikroautobusas iki Raudonojo Kaimo (rus. Krasnoe Selo), kuris visai joks ne kaimas, o miestas ir ar tai iš Peterburgo, ar tai iš Leningrado beliks prisiminimas, mums sustatant kuprines šalia kelio bei pasiruošus tranzuoti. Nebėra kalnų, buvusių Murmansko srityje, kaip kad nebėra ir miškų, lydėjusių per Kareliją. Peizažas toks visas lietuviškas, tad laikas į sekantį kelio romano skyrių, šį - du šimtai aštuntą prieš tai užvertus. Kiek jų jau daug, bet yra tiek, kiek yra. Feminisčių gi raštas bus atmestas dėl įrodymų trūkumo ir šmeižto, kadangi miela mano draugė prieš keturis metus Sankt Peterburge buvusi, po keturių metų pati pasirinko būtent tokį miesto pažinimą ir ne kitokį. Na, nors Nevskio prospektu praėjo ir šį kartą, net du kartus. Sutikite, nėra tai jau taip mažai. Kitiems per visą gyvenimą žiūrėk nė karto nepavyk?, nepavyksta, nepavyks padaryti to. Ir nebūtinai dėl tos priežasties, kad gyvenimas būtų per trumpas. Užtenka tam ir kitų pasiaiškinimų, iš serijos kur tas Peterburgas (Leningradas) bei visas jo Nevskio prospektas yra ar kad reikia dirbti nuo aušros iki sutemų ir taip nuo pirmadienio iki sekmadienio dėl vaikų ateities, kad tie gyventų geriau, nors taip ir negyvens.

       Mukholova - taip vadinasi kaimas, šalia kurio pradedame paskutinį autostopo per Rusiją etapą šioje kelionėje. Išvertę to kaimo pavadinimą į lietuvių kalbą, tranzuotume šalia Musgaudžio kaimo. Tą ir darome. Kadangi mes ne musės, tai gal niekas ir nepagaus. Nuo čia iki Estijos likę kiek daugiau nei šimtas kilometrų išduoda, kad tai bus lengvo autostopo laikas, su trimis tarpiniais sustojimais ir vienu finaliniu. Pagal mane, tai ir vaikų darželio auklėtoja galėtų šią distanciją nesunkiai įveikti. O ką jau kalbėti apie geriausią Lietuvos autostopininką ir jo draugę. Pirmas jų, tų tarpinių sustojimų - kaime irgi gana įdomiu pavadinimu - Begunycy, iš kurio vieną raidę išmetus gautųsi, kad viešime bei tranzuojame mes bėgikų kaime. Matyt tų bėgikų negreitų būta, nes ir patys čia užtrunkame gerą pusantros valandos, tiesa per tą laiką spėję ne tik pastabdyti mašinas ir niekur su jomis neišvažiuoti, bet dar ir apsilankyti krautuvėje, apsirūpinti ten produktais ir tuos produktus ant pievelės sudoroti. Prie "Petioročkos" gulėjęs šuo nei ką lietė, nei paskui ėjo - tiesiog toks draugiškas, nors ir ne pačių mažiausių išmatavimų vietinis cūcas. O ir išsižiojusio jo nemačiau. Kadangi jis niekam netrukdo, tai ir mes nedrįstame jam trukdyti, išsitiesusiam popiečio miego šalia parduotuvės durų. Kam trukdys, tas eidamas paspirs. Tiesa, tai gali būti paskutinis dalykas, kurį jis padarys savo gyvenime.

       Kaip reikiant pasistiprinus ir kolos skonio guminukais užkandžiauti baigus, sustojęs koks tai pensininkas paveža iki kažkokio tai kaimo, kuriame yra parduotuvė ir kavinė, vėlgi, itin įdomiu pavadinimu - "Priličnyj", kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų padorią parduotuvę ir kavinę. Įdomu, o kitų tame kaime nėra ar kitos tiesiog nepadorios? Ir šiaip žmonių tame kaime kūrybingų esama, rusiškame žodyje "MAGAZin", kas reiškia parduotuvė, dvi paskutines raides užrašiusių lotyniškai, asocijuojant tą vietą su anglišku "in", reiškiančiu "viduje" ir kviečiančiu užeiti vidun. Rašau dešimt balų už išmonę, į vidų net neužsukęs. O kas, jei ta vieta "ne priličnaja" (liet. nekultūringa). Sustojęs jaunuolis paveža toliau negu kad jam pakeliui, iki už šeštojo pagal dydį Leningrado srities miesto Kingisepo esančio blokposto. Juokinga, labai - čia ne tik ne kai kuriems lietuviams atrodo, kad juos "rusai puola", bet ir patiems rusams atrodo, kad juos puola - estai čia arba suomiai ten šiaurėje, kadangi dar prieš patenkant šalia sienos ir ne dviems ir ne trims kilometrams iki jos likus, tiek ten, tiek ir čia sustatyta kontrolė - su pareigūnais, uniformomis, ginklais, šunimis, šlagbaumu ir "STOP" ženklu komplekte. Viskas labai kultūringai ir mandagiai, pareigūnai paslaugūs bei mandagūs. Tai harpijai iš Eilato oro uosto Izraelyje reiktų čia atvažiuoti, kad pasimokintų kultūros kaip reikia bendrauti su keliautojais. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Trylikta dalis. Pranašų keliais. Šimtas aštuoniasdešimt pirmas skyrius.

       Daugiau Rusijoje automobilių stabdyti nereikia, kadangi į sekantį jo vairuotojas mus pakviečia dar einančius ir dokumentų susipakuoti dorai nespėjusius. Klaidingai supratęs, kad jis gali norėti pinigų ir to paklausęs, esu nudžiuginamas, kad supratau klaidingai. "Durnius, klausinėja atvažiavęs čia visokių nesąmonių" - turbūt šioje vietoje pagalvojo jis ir buvo teisus. Viskas - Ivangorodas, tai paskutinis Rusijos miestas Narvos upės dešiniajame-rytiniame krante, kuomet kairiajame-vakariniame tos upės krante - Estija ir pirmas jos miestas - Narva. Užraše ant kiemo vartų pavaizduotas šuo informuoja apie tai, kad jis iki tvoros atbėgs per dvi sekundes ir klausia, ar užteks tiek laiko tau. Ar sako tiesą - netikrinam. Apžiūrėję kitoje upės pusėje įsikūrusias Europą ir Estiją, patraukiame eiti per tiltą, kad kirsti sieną, prieš tai man dar nusipirkus stebuklų stebuklą bei niekur kitur iki šiol nematytą ir neregėtą gėrimą - "Sprite"... agurkų skonio. Taip, taip - tų pačių agurkų, kuriuos bet kuri babytė Bronė augina savo darže ar šiltnamyje. Tą butelį, tiesa jau tuščią, kaip atminimą saugau ir laikau iki šiol. Stalčiuje šalia kito butelio - Saudo Arabijoje išpilstytų kivių ir citrinų sulčių, irgi tuščio, iš praeito rudens pasilikto kaip paminklo mano kankynei iš troškulio Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tribute to (liet. Duoklė kam): Vienuolika ir viena naktis. Arabijos pasakos. Pasaka apie vieno tokio gėrimo legendą.

       Du šimtai devintą kelio romano skyrių užverčiu dar Rusijoje ir viso iš tos didžios šalies šioje kelionėje jų bus dvylikos, kaip kad ir brolių juodvarniais lakstančių buvo. Gal miela mano draugė pabus už tų brolių sesutę, kaip kad pasakoje. Nors gelbėti jų ir nereikės. Mudviejų Rusijos pasaka baigiasi, antrą kartą. Po pirmos pabaigos prieš keturis metus rašęs tai: "O viską, ką šiose eilutėse parašiau apie Rusiją, aš pasiliksiu sau. Pažadėčiau sugrįžti (ar į Rusiją, ar į kelio romaną), bet nežinau ar taip bus. Nors to ir norėčiau - ir sugrįžti, ir žinoti.", keturiems metams praėjus, pasirašau po kiekvienu šių žodžių. Pažadėčiau sugrįžti į Rusiją, tik nežinau ar taip bus.

       Džiaugias miela mano draugė dabar, kad nuo čia ir namai nebetoli, ir tvarka europietiška čia. Nors aš pats jokio skirtumo ir nematau. Bet turbūt taip ir turi būti, kai "vatnykas" iš "vatnyko užrašų" vis dar su rožiniais akiniais. Bet kas juos nuims? Dabar vėl galima nueiti prie upės, šį kartą kad apžiūrėti kitoje jos pusėje įsikūrusią Rusiją. Tą ir darome - relaksuodami, fotografuodami bei viską užgerdami agurkų skonio limonadu. O paskui per rusiškai kalbančią Narvą praėję, kuriamės kairėje kelio pusėje miškelyje nakvynei. Taip po trijų metų žalias namukas grįžta į Estiją, o mes po penkių dienų - iš Rusijos. Visi laimingi ir patenkinti, o ant dujinio vyrikliuko ta proga paaukojamas trečiasis ir paskutinis mano turėtas konservas, besivadinantis "Statybininkų stiprumas". Na, aš ne statybininkas, bet konservų "Autostopininko ištvermė" pirkti nebuvo. Kaip nebuvo asortimente ir konservų "Autostopininko profesionalumas", tad teko imti tokius. Galų gale esu aš juk šiek tiek ir statybininkas - vien per šią kelionę žalią namuką pastatęs jau aštuntą kartą. Kiti žiūrėk tepastato vieną namą per gyvenimą, dar kiti - nė vieno, o aš per dešimtį dienų pastačiau aštuonis namus. Pavydėtinas produktyvumas. Tiesa, septynis jų jau sugrioviau.

       Nuo ryto Estijoje šūdinas oras ir šūdinas autostopas. Dabar suprantu žmones sakančius, kad "va tais laikais prie ruso buvo geriau". Tikrai taip, pastarųjų dienų savo įspūdžiais remdamasis galiu patvirtinti, kad "pas rusą" tikrai geriau - ir saulė švietė, ir autostopas džiugino. Prireikia šešių mašinų ir šešių valandų, kad tiek man, tiek mielai mano draugei nauju keliu per Estiją pasiektume miestą Tartu, nuvažiuodami šimtą aštuoniasdešimt kilometrų. Su viena tų mašinų pavažiuojame net du kartus. Sustoję žmonės draugiški, kalbūs, paslaugūs, o nesustojusiems jokių priekaištų neturiu, kadangi transporto tame kelyje nėra daug ir yra mažai. Pakeliui matyti kaip visiems žinomas degalinių tinklas keičia iškabas. Jei kas nors ir kur nors po naujuoju ženklu pamatys užrašą: "Tas pats šūdas, tik kitoje rankoje", žinos - mano antrojo aš rankų darbas. Dar pakeliui, netoli nuo Narvos prie Johvi miestelio nusukinėjant keliu į pietus, iš vakarų pusės girdėjau nuo Talino ataidinčius Talino vaiduoklio prakeiksmus bei grūmojimus už tai, kad pavogiau iš jo mielą savo ir ne jo draugę antrą kelionės dieną. Nepamiršo, pyktį laiko, keršys. Jis toks panašus į mane, kad kartais man ima atrodyti, jog jokio Talino vaiduoklio net nėra ir tai esu aš pats - prieš daug metų neleidęs sau važiuoti į Šiaurę, o prieš savaitę su trupučiu - trukdęs tai daryti ir mielai savo draugei.

       Tartu miestas mielai mano draugei primena jaunas dieneles, kuomet jame ji yra dainavusi ir muzikavusi su savo draugais bei ansambliu. Man gi Tartu miestas neprimena nieko, kadangi jame nesu buvęs. Tai tegul taip ir lieka, vairuotojui pasiūlius nuvežti mus už miesto, kad po tą miestą klajoti mums nereiktų. O ką miela mano draugė? Miela mano draugė nori namo. Namo mes ir važiuojame. Ne tik todėl, kad ji ten nori, bet dar ir todėl, kad visur buvom ir daugiau važiuoti nėra kur. Autostopas gi, matomai jausdamasis kažkiek tai skolingas prieš savo faną-mane už tai, kad visą dieną tevežė "stebuklingu" 30km/h greičiu, skolą nusprendžia atiduoti iš karto už Tartu, įsodindamas į antrą pro iškeltą ranką pravažiuojančią mašiną, važiuojančią, beje į Rygą. Nesitikėjau čia tokio varianto. O gal keliui tiesiog pabodo klausytis kaip kažkuris iš mudviejų nori namo. Užkniso? Kiek galima? Kiek reikia, tiek ir galima bus. Nespėju jų abiejų to paklausti, prieš tai toje vietoje spėjęs tik pasidėti kuprines, padaryti vieną nuotrauką ir iškelti ranką. Moka mane jis dar nustebinti. Stengiuosi nuo jo neatsilikti ir pats, sugalvodamas jam vis naujų ir naujų iššūkių, kai mano bendraamžiai autostopininkai seniai jau užkasę jį kapo duobėje - juodoje, tamsioje, šaltoje, kokioje ir mus pačius vieną dieną užkas kiti. Bet iki tol manimi atsikratyti jam taip lengvai nepavyks, turiu jam čia šiokių tokių minčių ir idėjų paruošęs, nors jau ir senukas.

       Paskui seka ir bėga puikus trijų su puse valandų laikas kalbios moteriškės iš Peterburgo draugijoje, vežančioje savo sūnų į stovyklą Jūrmaloje. Daug ką ji papasakoja - iš gyvenimo Rusijoje ar gyvenimo kariavusiame (kariaujančiame) (nebe) Ukrainos Donecke, pati iš kurio kilusi ir kur iki šiol gyvena jos sesuo. Bet įdomiausia jos frazė, tai apie jos pačios sūnų: "Vaikas auga, smegenys nespėja". Juoktis galima ilgai. Nelieku skolingas ir pats, suprasdamas, kad tai ko gero paskutinis kartas, kada tenka tiek pakalbėti rusiškai. O kada dar? Bent jau šią vasarą tai paskutinis, o paskui bus matyti. Aišku, namie galėčiau kalbėti su savimi, tai irgi variantas. Bet rusiškai? Gali pasirodyti keistai ir dar neduokdie kaimynai priduos megztų berečių skyriui "rusai puola". Tai gal geriau su savimi aš ir toliau kalbėsiu lietuviškai, kaip kad esu įpratęs. Pravažiuojame miestus-dvynius Valgą ir Valką. Trys metai (vajėzau) prabėgo nuo tos dienos, kai juos sau atradau. Tribute to (liet. Duoklė kam): Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai. Kaip greitai bėga laikas... Kaip tas Vahibos smėlynų smėlis iš mano delnų Omano Sultonate. Tribute to (liet. Duoklė kam): Vienuolika ir viena naktis. Arabijos pasakos. Gal ir norėjau abu juos, tuos miestus dvynukus, parodyti ir rodyti mielai savo draugei, bet... Miela mano draugė norėjo namo, o mes sėdėjome mašinoje į Rygą, tai labai ir nesiūliau, apsiribodamas komentarais to, kas matyti pro langą. Ir kam tokioje situacijoje bus įdomūs miestai, per kurių gatves, kiemus ir kapines eina valstybinė Estijos-Latvijos siena. Gal tose apylinkėse būčiau sutikęs ir bent vieną iš to pusšimčio su kapeikomis liudininkų, kadangi tai žmonės, kartu su manimi sėdėję mane vežusiose mašinose, mano kelionės į Šiaurę, po ją ir iš jos metu 2014-aisiais. Nuo čia toliau per Latviją kelias jau nebe naujas, antrą kartą juo važiuoju, ir kaip ir pirmą - jame nesustodamas.

       Su dama iš Peterburgo ir jos sūnumi atsisveikiname Rygos centre šiek tiek po aštuntos valandos vakaro. Bachūriukas man net ranką paspaudžia. Džiugu, kuomet žmogus nuo vaikystės išmokintas gerbti keliautoją. Atsimenu jaunas bachūriukas man spaudė ranką ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, prieš tai paklausęs, ar aš keliautojas. Tada nežinojau ką jam atsakyti. Dabar žinočiau, nors nuo tos dienos ir metų nepraėjo. Eime į Hesburgerį, kažkur čia toks turi būti, beveik prieš du mėnesius tokį čia mačiau. Skanaus, aš vaišinu. O pavakarieniavus - patikrinti, ar Rygos gaidys vis dar savo vietoje, kurioje jam prisakyta būti nuo tryliktojo amžiaus. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Ketvirta dalis. Kitas pavasaris. Keturiasdešimt devintas skyrius. "Taip, gaidys dar vietoje" - akis į dangų pakėlę konstatuojame faktą, patys į tą devyniasdešimt šešių metrų aukštį nesikardami. Nekultūringa juk, katedra kaip ne kaip, ir dar miesto pagrindinė. Ech tie Rygos gaidžiai, gaideliai. Pirmųjų miesto gyventojų būta išeivių iš šiaurinių Vokietijos sričių, kartu su kuriais į Rygą "atskrido" ir gaidžiai. Daugybę metų jie saugo miestą, apžvelgdami tolius nuo šio bokšto ar kitų ir neveltui viduramžiais simbolizavę budrumą. Tiesa, seniausias mieste gaidys ne šis, o tas, kur patupdytas ant Šventojo Jono cerkvės bei sėdintis ten daugiau negu penkis šimtus metų. Tai jam matant ir po jo priežiūra Rygoje ne tik degė inkvizicijos laužai, Ryga kariavo, Rygą naikino gaisrai ir potvyniai, bet dar ir vaikščiojo jos gatvėmis toks autostopininkas Donatas, kartais su savo drauge, miela drauge. Kada nors ir kam nors jis apie tai būtinai papasakos. O kol kas... Dauguvos krantinė, tiltas ir... Stop. Čia turiu baigti du šimtai dešimtą kelio romano skyrių, nes ratas užsidaro.

       Dabar yra liepos 5 d. 21.30 val. Tada buvo gegužės 11 d. 16.30 val. Dabar einu iš centro, tada ėjau į jį. Dabar kelio romane, aš jo dalyvis, tada - ne jame, vienišas keliautojas. Penkiasdešimt šešios dienos ir naktys praėjo. Ir štai sugrįžau. Tiltas tas pats, Ryga ta pati, Dauguva teka taip pat ir į ten pat, o viską iš viršaus stebi tie patys ant miesto bokštų pasodinti gaidžiai. Tik aš per tą laiką praturėjau daugiau nei šešiais su puse tūkstančio autostopinių kilometrų bei Tadžikistanu, Kirgizstanu, Kazachstanu ir Murmansku. O kur dar senos geros vietos Suomijoje ir naujos bei irgi geros vietos Rusijoje. Ir man jau visai ima atrodyti, kad tarp šių dviejų datų net nebuvau grįžęs namo - į tą Dauguvos krantą, į kurį dabar žingsniuoju. O jeigu ir buvau, tai tos dienos, lyg sapnas - netikros ir ne mano. Keistas, nepakartojamas jausmas. Puiki proga užversti du šimtai vienuoliktą kelio romano skyrių, šį kartą vienam, nes jis - tik apie mane ir baigiantis tai, ko pats nepradėjo.

       "Rygos centras ten?" - angliškai mūsų paklaus du tamsaus gymio vaikinai-vyrukai beveik jau sutemusioje Rygoje, sutikti einantys priešinga kryptimi. Kur jie traukia - daugmaž ir plius minus aišku (laivų terminalas, mums į Stokholmą, pašalpos šitame Europos-Baltijos užkampyje ne tos), bet iš kur? Čia juk pats miesto pakraštys, o jie patys neatrodo panašūs į kokius tai latviškus Julius Janonius, iš Skaistkalnės einančius į mokyklą Rygoje, genami ten žinių stygiaus ir išsilavinimo trūkumo. "Taip, ten" - atsakysiu. Tokia tamsi jų veidų spalva temstančios Rygos fone bus lyg teptukai geriausio dailininko rankose, piešiančiose niūrią Europos ateitį, laukiančią jos, su viršum besitvenkiančiais tokiais pat tamsiais bei niūriais debesimis. Atsisukęs ilgai dar žiūrėsiu pavymui į juos - naujuosius Europos užkariautojus, lyg skėriai puolančius Senąjį žemyną. Blogai ir negerai, kad parodėme jiems kelią į Europą? Tegul tai bus mano kerštas Europai ir jos sąjungai už atimtą iš mūsų lietuvių nacionalinę valiutą - litą. Aš dar nepamiršau jo, kaip to norėtų tie, liepiantys liautis viską skaičiuoti litais bei tenorintys vieno - kad žmogus nematytų to kas darosi ir kaip kyla kainos, turtindamos buržujus. Be to ir apie save patį pagalvoju, kad jeigu kada išsipildys slapta megztų berečių svajonė ir "rusai puola" pavirs į rusai užpuolė, gal ir man tada kas parodys kelią, einančiam į Kabulo centrą Afganistane, kuomet pats būsiu pabėgėlis. Dar pagalvoju ir apie savo Biržus, juoduliams nurodydamas Rygos ir Europos kryptį, kad tie nepasuktų į man mielą ir brangų miestą Latvijos-Lietuvos pasienyje. Du šimtai dvylikto kelio romano skyriaus pabaiga, Europos pabaigos pradžia. Ir teatleidžia man visi visų laikų didžiavyriai, per amžių amžius stovėję Senojo žemyno sargyboje ir gynę jį nuo "svečių" iš rytų, kurių dviem palikuonims parodžiau kelią į jų taip saugotą ir gintą Europą, už kurią ne vienas savo galvas padėjo ir ginklus sudėjo kapo duobėse. Tikiuosi, labai nesivartys jie ten, tose savo kapo duobėse. Angela Dorotėja Merkel (vok. Angela Merkel), priiminėk dar du klientus.

       "Jums kaip visada?" - vakare dėl nakvynės pasiteiraus miškelis Rygai pasibaigus, o ryte to paties paklaus šalia esantis kelias, kuprines šalia jo susidėjus ir tranzuoti jame ėmus. "Linkėjimai iš paskutinės lapkričio paros, kada šioje vietoje statėte palapinę naktį ir tranzavote ryte" - perduos atsimenantys. "Buvo tada beveik žiema ir šalta, o jūs grįžinėjote iš pietų, dabar yra vasara ir šilta, sveiki grįžtantys iš šiaurės" - primins pamiršusiems ir sveikins pasirodžiusius. Aš jus dar menu, 2014-ieji. Kaip gerai, kad nepamiršote mūsų ir jūs ir kad mums vis dar kaip visada.

       Ryte oras prastas, autostopas iki Bauskės - lengvas, paprastas, elegantiškas. Du latviai, du jų automobiliai ir mes jau vietoje. Toliau taip lengva nebus ir aš tai žinau. Gal todėl, kad paskutiniai kilometrai iki namų visada būna sunkiausi. Dar gal todėl, kad taip jau yra buvę bei nutikę šioje vietoje. O dar turbūt todėl, kad šiandien yra liepos šeštoji - statistiniam lietuviui brangi Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena ir taip tėvynės priimta pasitikti savo herojus, didvyrius arba šiaip piliečius. Tad turbūt nieko keisto, kuomet už Bauskės kelyje prastovime šešias valandas, kaip kad laimė prastovi šalia daugelio mūsų gyvenimų. Ką gi, gražus Lietuvos bandymas neįsileisti savo piliečių atgal, kam ji pasitelkia begalę nekultūringų žmonių su automobiliais. Ko iš tokių norėti? Neveltui turbūt ir šimtas trisdešimt trečias kelio romano skyrius vadinosi "Žvėrys". Tribute to (liet. Duoklė kam): Tam skyriui. O kol kas bent jau man džiugu matyti, kad dviem su puse metų praėjus, zoologijos sodas vis dar neuždarytas. Kas per žmonės, bent kelių kilometrų iki sienos pavežti negalintys (neįgalintys). Daug, daug laiko praėjus, miela mano draugė nusprendžia tranzavimą tęsti ant balto lapo užsirašiusi "Vilnius", kadangi prieš tai matė čia su užrašu praėjusį tranzuoti lenką, grįžtantį autostopu iš Talino į gimtinę. O aš kvailys galvojau, kad tai - mudviejų tranzavimas su užrašais, įmanomas tik per mano lavoną. Kadangi niekur aplinkui savo lavono nematau, o miela mano draugė jau su baltu lapu ir tekstu ant jo, tai suprantu klydęs. Geras, pas ją užrašyta tai, kur ir man reikia. Galima šalia jūsų? Ne, lapelio aš to tai tikrai nelaikysiu. Be to ir valandų per daug praėjo praktiškai vienoje vietoje stoviniuojant, kad neuždegti žalios šviesos tam jos norui. Iš mielos savo draugės nuotaikų supratęs, kad žalios šviesos tam jai ir nereikia, prasmės tame ir toliau jokios nematau...

       Juk pas tą lenką buvo užrašyta "Kaunas", ką koks statistinis lenkų fūristas iš toli ir greitai važiuodamas perskaitęs kaip "Kurwa" bei pažinęs savo tautietį, be problemų jam sustojo ir jį išvežė-išsivežė. Va kame paaiškinimas, kodėl kiek į priekį paėję, jokio lenko čia neberadome. Nebent tas link sienos išėjo, bet toli. Atsimenu dar jaunystėje pirmus kartus per Lenkiją autostopu keliaudamas suprasti negalėdavau, kur tie fūristai tiek tų k**** - laisvo elgesio moterų aplinkui mato. Atrodytų važiuoji su kultūringu vairuotoju, o tas lyg užsivedęs - "Kurwa", "Kurwa", "Kurwa". Duobė ant kelio - "Kurwa". "Validolinis" pensininkas priešais koks su savo trantu velkasi ir aplenkti neleidžia - vėl "Kurwa". Su savo kolega per racija kalba - irgi "Kurwa". Eina miestelių šaligatviais moterys, stumdamos vežimėlius, o pas tą "Kurwa" ir "Kurwa" vis ant liežuvio galo sėdi ir nenulipa. Ką, nejaugi visos tokios? Tik paskui man paaiškino, kad pas lenkus tai yra priežodis, atitinkantis lietuvišką "Bliamba" arba "Po perkūnais". Aišku. Tačiau kadangi čia ne Lenkija, nors lenkų fūras kelias ir mačiau, tai mano (niekinga) nuomone tas autostopininkas stipriai rizikuoja, nes jei jam sustos koks nedažlibinantis rusų, estų, latvių ar lietuvių fūristas, perskaitęs tą užrašą kaip "Kur*a", tai pakeleivingo transporto gaudytojo-rašytojo kelionė gali baigtis arba kiek užtrukti sekančiame miškelyje. Apie lenkus užteks. Dabar vėl apie mus...

       Taigi, ką darys tas pats statistinis lenkų fūristas, perskaitęs kokį tai "Vilnius"? Ar supras jis ne tik tai, kad tai "Wilno", bet dar ir tai, kad jam su mumis pakeliui tik iki Panevėžio apvažiavimo? Yra ir ne lenkų? Taip, yra, bet tie ir patys supranta, kad važiuojame mes į Lietuvą, nes daugiau iš ten važiuoti nėra kur. Supranta, bet nestoja, nors tu ką. Paskutinį kartą atsimenu taip nežinojau ką daryti kavos aparatui padavus puodelį kavos su cukrumi, o kuo maišyti duoti pamiršus. Atrodo nors imk ir su b**** (ne basliu, jeigu ką) išsimaišyk. Panašiai ir čia - atrodo nors imk ir su b**** (ne basliu, jeigu ką) stabdyk, gal tada kokia pana ir sustos. O jeigu bachūras? Ne, ne variantas, laukiam toliau, nors ir diena ne guminė, ir miela mano draugė vis dar nori namo - vis dar ten pat, kur dabar taip arti.

       Puikiai nusiteikusios bei kalbios moters iš Panevėžio dėka, jos miesto apvažiavimo pabaigą ir jos dėka pasiekiame aštuntą valandą vakaro. Galėjo ten ir nevežti, kur jai ne pakeliui, bet nuvežė, pati pasisiūliusi. Tai gerai ir ačiū jai už tai, kad nereikės nei po vakarėjantį Panevėžį vaikščioti, nei ant jo apvažiavimo aiškinti kas mes tokie ir ko norime. Šnekėjo su ja pagrinde miela mano draugė, kas retai būna ir dar tokiais kiekiais. Kažką iš viso pasakyto supratau ir pats, joms čiauškant moterų kalba, kuri kaip jau esu minėjęs - man nei žinoma, nei suprantama. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Septinta dalis. Persija, (metai) 1391. Aštuoniasdešimt pirmas skyrius. Prieš tai dar ant Pasvalio ir Panevėžio rajonų ribos taip spustelėjo gazą, jog vienu momentu rimtai suabejojau taip pasakęs kur mes važiuoją - ar link Panevėžio, ar link ano pasaulio. Na, bet viskas baigėsi gerai. Su šventėmis, Lietuva! Nelaukei dar šiandien? Ir nesitikėjai? Savo sesutės Latvijos paprašiusi, kad pas save svečiuose kaip reikiant užlaikytų... Nepavyko mumis tau atsikratyti ir mes grįžome - ir iš Bauskės, ir iš Murmansko. Tiek dienų ir naktų prieš tai norėjusi į žalią namuką bei visą man galvą išūžusi apie tai, miela mano draugė nebenori nė vieno dar vieno karto praleisti jame. Ir jai tai pavyksta, o už tai ji turėtų būti dėkinga vaikinams iš Pačeriaukštės, vakarėjant važiavusiems bei nepasididžiavusiems sustoti ir dar kartą patvirtinusiems teiginį, kad ne žmogus gyvena kaime, o kaimas žmoguje. Niekada tuo ir neabejojau. Daug "miestiečių" tą dieną pravažiavo - ir per valandą tiesiame kelyje į Vilnių, ir per šešias valandas už Bauskės, bet sustojo ne jie. Garantuotai klydo miela mano draugė dar antrame šios kelio romano dalies skyriuje sakydama, kad Biržai - tai joks ne miestas, kadangi tas Pačeriaukštės kaimas yra ne kur kitur, o būtent to miesto rajone.

       Du šimtai tryliktas kelio romano skyrius baigiasi - ar tai ant Vilniaus aplinkelio, kur mudu su miela mano drauge išleidžia tie vaikinai iš Pačeriaukštės, patys nuvažiuodami link oro uosto, ar tai mudviem žingsniuojant temstančia Panerių gatve, ar tai galų gale abiems geriant kavą geležinkelio stotyje bei klausantis pranešimų apie kokį tai traukinį, tuoj išvažiuosiantį į Rusiją, ar tai viso ko pabaigoje man pasistačius palapinę kambaryje ir likus joje vienam bei paskutinį kartą išsivirus arbatos. Lyg aidas pasivejantys ką tik girdėti žodžiai: "Traukinys, numeris ten kažkelintas, išvyksta į kažkurį tai ten Rusijos miestą..." - kažkam gal nuskambės kaip grasinimas, kitam - kaip viltis, o man - kaip prisiminimas. Aš nepamiršiu, po visų tų metų "vienas apie kitą". Šis kelio romano skyrius užverčia ir šią kelio romano dalį, palikdamas kad ir nedidelę, bet viltį, šiokią tokią, jog neužverčia viso kelio romano. Taip, aš skaičiau apie tai, kaip kažkas norėjo iš jo pabėgti. Gal ir norėjo, bet nesugebėjo. Kitų neieškosiu (neieškok), kitų tokių nėra, iš šioje Žemėje gyvenančių.

       Juk "Ačiū už autostopą!" - tai dviguba frazė. Tokius žodžius sakė mums vienas vairuotojų, iškeldamas kuprines iš mašinos, tokius žodžius tariu ir aš pats mielai savo draugei - už visus tuos kelio romano kilometrus - penkiasdešimt aštuonis tūkstančius penkis šimtus, ir visą tai, kas buvo tarp jų ir šalia. Ačiū už autostopą!

       Jeigu kam nors pasirodytų, kad skaitydamas šią kelio romano dalį ar prieš tai buvusias, jis prarado bei iššvaistė veltui-vėjais savo brangų laiką, tai dėl jo susigrąžinimo tokiam derėtų kreiptis ten pat, kur ir dėl prabėgusios jaunystės atgavimo.

       Dviems mėnesiams praėjus, pasidomėjęs sužinosiu, kad antrą kelionės dieną mus vežęs Latvijos žurnalistas laiko veltui neleido ir jau spėjo sudalyvauti albanų pareigūnų apklausoje Kosove, pastebėjus jį tuose kraštuose vaikščiojantį su užrašu ant marškinėlių: "Kosovas (širdelės piešinys) Serbija". Kur nors kitur tai gal ir reikštų, kad viena šalis myli kitą (kaip kad pavyzdžiui po kokio musulmono pasivažinėjimo sunkvežimiu ar mikroautobusu per žmones kur nors Nicoje ar Barselonoje vos ne visi aplinkui stebuklingai įsimyli Prancūziją ar Ispaniją), bet tik ne ten, kur toks užrašas reiškia tai, kad Kosovas yra Serbijos širdis. Linksminasi žmogus, nors ne jaunuolis seniai. Situacijos įsivaizdavimui bei supratimui, panašus, nors gal kiek ir lengvesnis to variantas būtų Vilniaus gatvėmis praeiti su marškinėliais, ant kurių būtų užrašyta: "Vilnius lenkų!", o dar geriau - "Wilno nasze!". Nežinau, gal ir tai jis kada nors padarys. Patikrinsiu ir tai, kad mūsų nuotrauka taip ir neatsirado Murmansko musulmonų tinklalapyje, kas buvo žadėta. Ką gi - neatsirado, tai neatsirado ir belieka tikėtis, kad kada nors ji neatsiras kurių nors specialiųjų tarnybų tinklalapyje. O va Suomijoje gautos informacijos apie tam tikrose pasaulio dalyse autostopininkams iki šiol stojančias (ir darančias tai mielai) pagyvenusias damas - dar nepatikrinau, per mažai laiko tam buvo. Tikiuosi-viliuosi, kad iki to laiko, kol laiko praeis daugiau ir sugalvosiu tai patikrinti, tuose kraštuose ne tik kad pagyvenusios damos nesiliaus stoti jauniems autostopininkams, bet to nepradės daryti ir pagyvenę džentelmenai. O kol kas...

       ...Žinai, o viskas baigiasi turbūt tada, kuomet parėjęs į namus (iš Kelio - ne iš parduotuvės, vaikų darželio, darbo, valgyklos, psichologo ar kapinių) ir nuo pečių nusimetęs sunkią kuprinę bei nuo kojų nusiavęs tokius pat sunkius, o gal net sunkesnius batus, išdrįsi sau tarti - viskas, daugiau to nebus. Sau to dar nepasakiau, liežuvis neapsiverčia taip kalbėti...