Dėl pasakojime minimų religinių dalykėlių bei jų interpretacijų, prieš pasakojimą skaitant būtina pasitarti su savo klebonu ir vaistininku. Su šventiku - ar apskritai galima tai skaityti, su mediku - ar su širdimi blogai netaps beskaitant. Vyresnio amžiaus skaitytojams valerijono ar gudobelių ekstrakto buteliukas po ranka būtų geriausias draugas ir apsidraudimas nuo nelaimės.

       Dėl pasakojime minimų autostopinių dalykėlių bei autoriaus propaguojamo bomžiško (verčiant iš davatkų kalbos - laisvo) keliavimo bei gyvenimo būdo Kelyje, prieš pasakojimą skaitant būtina pasitarti su savo kelionių agentu ir darbdaviu. Su pirmuoju - kaip taip galima ir kodėl jis, "močkrušys", metai iš metų ima jūsų kaip visada "kruvinai uždirbtus" pinigus už tai, kas iš principo gali būti ir yra nemokama, su antruoju - ar dabar skaitydami, o vėliau neduokdie (liet. "neduok Dieve") patys užsinorėję taip keliauti (kaip karaliai gyvena), tuo nediskredituosite savo įmonės gero vardo bei prestižo, jos užsakovų bei Lietuvos ar užsienio partnerių akyse.

       Dėl pasakojime minimų žydų-arabų karų bei bandant (tik bandant) suprasti (ne paaiškinti) jų pjautynių priežastis tame mažame žemės lopinėlyje, prieš pasakojimą skaitant būtina pasitarti su savo istorijos mokytoju ir draugais. Su pirmuoju - kad turėti nors bendrą supratimą apie situaciją ten, su antraisiais - ar jums šią istoriją perskaičius ir vėliau jų paklausus ko nors į temą, jie vis dar liks jums draugai, ar bus "Aš tų draugų nepažįstu". Savaime suprantama, tai galioja tik draugams žydams, palestiniečiams, egiptiečiams, sirams bei kitiems arabams. Draugų iš Latvijos to galite ir neklausti.

       Visiems ir su visais pasitarusiems - welcome bei sveiki atvykę! Čia kelio romano trylikta dalis, su tais pačiais jo dalyviais, parašyta to paties autoriaus. Ir tebūna Dievas mums visiems teisėjas, o jo sūnus Jėzus Kristus - mūsų gelbėtojas, kaip kad Naujajame Testamente užrašyta ir pažadėta. Mes pradedam. Gudobelių ekstraktas ar valerijono lašai po ranka?

KELIO ROMANAS


TRYLIKTA DALIS


Pranašų keliais

       Žeimelio kapinių sargas ir Vilniaus kiemsargis nusikeiks beveik vienodai, o aš suprasiu - vasara baigėsi. Pas pirmąjį jų nuskambės daugiau rusiškų necenzūrinių žodžių, antrasis savo kalboje negailės lenkiškų išsireiškimų. Ir abu jie bus vienodai teisūs. Tai lyg imperijų palikimas ir atminties išsaugojimas mums visiems, jaunesniems už juos primenantis, po kuo ir kada didžios lietuvių tautos būta. Ruduo jiems ateis kaip bausmė ir atpildas už nerūpestingai praleistą vasarą, kuomet darbo būta mažai, o laisvo laiko į valias. Jiems, kaip Viktoro Cojaus dainoje, neišeinančioje man iš galvos: "Laiko yra, o pinigų - ne ir į svečius nenueiti pas ką". Pirmosiomis rugsėjo dienomis Žeimelio kapinių sargas ir Vilniaus kiemsargis užtrenks už savęs skirtingus vartelius ir išeis į barą, alaus gerti. Kol lapų dar neprikrito daug ir kol naujų "gyventojų" amžinam poilsiui vežti nepradėjo pas vieną ar iš atostogų ne visi grįžo pas kitą. O tie, kurie nukristi ant žemės jau spėjo, tegul pabūna dar savaitėlę. Aš apie lapus, o ne apie sargus ir kiemsargius, nukritusius ant žemės.

       Atsakomybės apribojimas. Pasitarus su klebonu ar vaistininku ir likus bent menkiausiai abejonei skaityti toliau ar ne, kreipkitės į vyskupą (gr. episkopos, "prižiūrėtojas, globotojas") arba popiežių (lot. papa, gr. pappas, "tėvas"). Tą patį reiktų daryti ir pačiam esant klebonu ar vaistininku, kuomet su savimi pačiu tartis nenorima, kad ir kaip būtų malonu su protingu žmogumi pasikalbėti. Neteisingas viso teksto ar atskirų jo dalių interpretavimas bei supratimas gali pakenkti jūsų religiniams įsitikinimas, kurių rimtumas priklausys nuo išpažįstamo tikėjimo bei jo gilumo. Istorijos autorius neneša jokios atsakomybės už tai, jei kartais taip imtų ir atsitiktų. Kiekvieno apsisprendimas skaityti yra jo laisvo pasirinkimo valia, kurią, būdamas sveiko bei blaivaus proto, jis patvirtina žemiau esančiu parašu. Vardas, pavardė, parašas. Pasirašinėti krauju nebūtina, užteks rašalo ir žąsies plunksnos. Nei iš klebono, nei iš vaistininko, nei iš vyskupo, nei iš popiežiaus pažyma nebūtina ir yra tik rekomendacinio pobūdžio. Istoriją skaitant, nereiktų gerti jokių kitų tonizuojančių ar svaiginančių gėrimų, išskyrus įžangoje minėtus.

       Pirmosiomis rugsėjo dienomis Evelina savaitgaliui išvažiuos į švenčiausią ant Lietuvos žemės vietą - Šiluvos atlaidus, o mane, bedievį, ko tai irgi pramuš ant šventumo. Turbūt ne veltui Šiluva yra viena iš penkių vietovių Europoje, kur Jėzaus Kristaus motinos mergelės Marijos pasirodymas oficialiai pripažįstamas katalikų bažnyčios. Dar daugiau - jis laikomas ankstyviausiu žinomu ir štai jau daugiau nei keturi šimtai metų žmonės ten traukia miniomis pasiklausyti pasak(ojim)ų apie tai, kaip piemenims ganant gyvulius laukuose, ant vieno tokio didelio akmens pasirodė nepaprastai graži verkianti mergelė su kūdikiu ant rankų. Sako, nebūta tai Veronikos ar Marytės iš gretimo kaimo. Šiluvoje esu ir pats buvęs, tokiu pat metu, tik prieš daug, daug metų, abu kartus, o visais ateinančiais metais šiomis dienomis menu gražią mudviejų pažinties istoriją. Ne su Šiluva, su Evelina. Žeimelio kapinių sargas ir Vilniaus kiemsargis iš baro grįš jau gerokai įkaušę, o aš žiūrėsiu į juos tokius spardančius geltonus lapus rudens ir su baime lauksiu tos dienos, kuomet pats tapsiu vienos šių profesijų atstovu. Suprasdamas to neišvengiamumą, aš lauksiu.

       O kol kas, Vilniaus gatvėmis vienas klajodamas, prisiminsiu tolimą ir man nematytą kraštą, kuriame viskas kažkada ir prasidėjo. Kuomet vienai nekaltai mergelei per daug ir per ilgai meldžiantis, tapo ji nebe nekalta, o pasijuto su kūdikiu įsčiose. Jos sužadėtinis Juozapas, su kuriuo dar nebuvo pradėjusi gyventi, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti (geras žodis, užskaitau), supratęs "Ni pri dielach" (liet. "Ne prie ko") besantis. Savo tokį atrodytų vyrišką sprendimą pakeis jis tik pasimatęs su angelu, ir ne bet kur, o sapne, pastarajam tarus: "Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių." (Mt 1, 20-21). Juozapas būdamas uolus Dievo tarnas, padarys taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsives žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, pagimdys ji Sūnų, kurį naujai iškepti tėveliai pavadins Jėzumi. Tą patį, kuris užaugęs apaštalui Petrui pasakys: "Tu esi Petras - Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią". Tada viskas ir prasidės...

       Patį Jėzų Kristų (gr. Jesous, aram. Ješua "Viešpats gelbėja") nukryžiuos romėnai ir žydai. Apaštalas Simonas Petras (gr. Petros, sir. Shemayon Keppa, hebr. Shim'on Bar Yona, lot. Petrus) bus paskelbtas pirmuoju Romos katalikų bažnyčios popiežiumi. Europa bei Artimieji Rytai paskęs šimtmečius truksiančiuose kruvinuose Kryžiaus karuose. Riteriai patrauks ieškoti Gralio taurės. Leonardas da Vinčis (it. Leonardo da Vinci) tapys "Paskutinę vakarienę". Denas Braunas (angl. Dan Brown) rašys "Da Vinčio kodą". Pagoniški kraštai taps nepagoniškais - savo noru ar ne visai savo bei kieno verčiami. Bažnyčia pardavinės atleidimo nuo nuodėmių raštus - indulgencijas (lot. indulgentia, "atlaidumas, malonė"). Martinas Liuteris (vok. Martin Luther) nuo tos pačios bažnyčios bus atskirtas, į ką atsakydamas viešai sudegins atskyrimo bulę. Džordanas Bruno (it. Giordano Bruno) bus sudegintas ant laužo. Galilėjas Galilėjus (it. Galileo Galilei), panašaus likimo bijodamas, savo ir Mikalojaus Koperniko (lenk. Mikolaj Kopernik) idėjų išsižadės. Simono Petro sekėjai - popiežiai pasitelks inkviziciją (lot. Inquisitio Haereticae Pravitatis Sanctum Officium, "Šventasis eretikų nuodėmių tyrimų skyrius"), kaip geriausią būdą įtikinėti kitaip manančius ar daugiau žinančius, o be to juk laužai gerai apšviečia apylinkes. Gims, gyvens ir numirs Tomas de Torkemada (isp. Tomas de Torquemada) - Dominikonų ordino vienuolis, karalienės Izabelės nuodėmklausys, pirmasis ir žymiausias Ispanijos generalinis inkvizitorius, kronikose aprašomas kaip "eretikų kūjis, savo šalies išganytojas ir ordino garbė", kaip kad mes visi gimėme, gyvename ir numirsime. Ir šventosios vietos pasipils tartum iš gausybės rago - Šiluva Lietuvoje, Fatima Portugalijoje, Lurdas Prancūzijoje, Čenstakava (lenk. Czestochowa) Lenkijoje, Sarovas Rusijoje, kur iš dangaus karts nuo karto nuženginės Marija, nuo kurios kadaise viskas ir pasidėjo. Noriu savo akimis pamatyti tą kraštą, savo kojomis paliesti tą žemę, kur tai prasidėjo. Tepadeda man Dievas, tesutinka ten su manimi keliauti Evelina. Amen.

       Iš šventės grįžusiai Evelinai apie tai pranešu ne tą patį sekmadienio vakarą, o kitą rytą, mums begeriant rytinę kavą šalia Vilniaus stočių esančioje McDonald's užeigoje. Ką sugalvojęs ne iš karto prisipažįstu, prieš tai dar leidęs paspėlioti. Atspėja ji ne iš karto, o pirmas žodis iš jos lūpų, kaip šiandien atsimenu, bus ne tos šalies pavadinimas, o trumpas ir daug ką pasakantis - "Džyzus" (angl. "Jesus", liet. "Jėzau"). Teisingai - mums ten, į jo gimtinę, į jo mindytą žemę bei vandenį. Taip kelionei dar neprasidėjus, užverčiam šimtas penkiasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių.

       Pranašų knygose, rašytose jų pačių ar apie juos, retai kada perskaitysite, kaip vienas ar kitas pranašas pasiekdavo tas žemes, kuriose paskui skleidė savo mintis, mokino tikėjimo ir gyvenimo kitus, už ką paskui būdavo nužudomas ar bent jau išvejamas iš tų kraštų. Nesvarbu, būtų Šv. Brunonas, 1009-aisiais metais nukeptas lietuvių ar prūsų už savo krikščioniškas erezijas jų žemėse, ar jo pirmtakas pats Jėzus Kristus, tūkstantį metų prieš aną šventuolį pakabintas ant kryžiaus žydų ir romėnų už tai, kad per daug pamokslavo ir aiškino. Ir nors nesu nei Jėzus, nei Brunonas, o tuo labiau koks šventasis ar pranašas, leiskite ir man neminėti to, kaip patekau į šventąja vadinamą Izraelio žemę, pas išrinktąja vadinamą tautą. Pasakysiu tik tiek, jog tą karštą lapkričio antros pusės popietę išlipęs kažkur Negevo dykumos viduryje, ant pečių turėjau kuprinę, su palapine bei miegmaišiu viduje ir kilimėliu išorėje. Šalia manęs buvo Evelina, irgi su kuprine, miegmaišiu ir kilimėliu, o priešais mus abu - nežinoma šalis ir noras su ja susipažinti, nepraradus gyvybių ir nesupykdžius kitų. Čia tam atvejui, jei nelaikydamas liežuvio už dantų sugalvočiau pas vietinius sužinoti, kuo jau ta jų tauta tokia išrinktoji bei kas ir kada juos išrinko ir ką mums dabar visiems neišrinktiesiems šioje žemėje daryti bei kaip su tuo gyventi, žinant, kad po mirties mes, skirtingai nei jie, išgelbėti nebūsime.

       Visa tai dar tik bus. O kol kas, kilometro ilgio šunkeliui atvedus iki kelio, keliame rankas pirmosioms juo pravažiuojančioms mašinoms su mums nematytais numeriais. Daug jų nėra, kažin ir ar bus daugiau, dykuma kaip ne kaip, kuomet iki artimiausio Eilato miesto visos šešios dešimtys kilometrų. Visai netoliese Egiptas su neramiuoju Sinajaus pusiasaliu. Gal todėl virš galvų dangų raižo du naikintuvai, garsas kurių verčia gūžtis ir ieškoti užtarimo tame pačiame danguje. Nepratę mes prie to, o jie negirdėję "Kardiofono" dainos apie kalėdinę eglutę ir sprangią naikintuvų tylą, užrakintą po žeme. Taip viskas ir prasideda, dar kartą ir vėl, dar vieną ir gal dar ne paskutinį kartą. Mes vėl kelyje. Šventajai žemei tikrai dėl nieko nereikia baimintis, nes mums išvykus, ji liks kaip ir buvusi šventa, o mes ją pažinę. Toks mudviejų sandėris su Izraeliu ir Palestina. Tam kartui belieka užversti paslapties taip neišdavusį šimtas penkiasdešimt penktą kelio romano skyrių. Skubiai taip ir padarome, kol dar esame dykumoje, kadangi atvažiavus į miestą gali ir nebūti taip paprasta likti paslaptingiems, pavyzdžiui vienoje iš policijos nuovadų. Kad ir Um Rašrašo poste, istoriją apie kurį aš jums papasakosiu sekančiame skyriuje. Tad nepraleiskite jo, net jei mama jums ir draustų toliau skaityti šią kelio romano dalį dėl įžangoje esančių ir kam nors galinčių pasirodyti šventvagiškomis minčių. Taip nėra. O jeigu mamos neklausysite ir vis dėlto skaitysite toliau, tai žinokite - panašių dalykų čia dar bus, ir ne vienas. Tiesa, ne sekančiame skyriuje, kadangi sekantis skyrius švarus, kaip tie skalbiniai, padžiauti kieme tik juos išskalbus ar kūdikio pampersai, tik juos jam užmovus ir jam dar jų pridirbti nesuspėjus.

       Pasiekti Eilatą epochoje, kurioje gyvename - nesunku, lengva, paprasta ir nesudėtinga. Pusvalandis autostopo kelyje. Vieno sustojusio taksisto gąsdinimas bei raginimas važiuoti su juo, kadangi netoliese Egiptas ir teroristai. Vienas mūsų atsisakymas juo tikėti ir kur nors su juo važiuoti. Nėra durnių ir bailių, žmogau, tad savo pasakas ir istorijas sek kitiems. Viena nuo oro uosto atsukanti mašina, su jo saugumo darbuotojais. Štai mes ir kelyje. Važiuojame. Per dykumą į pietus. Kalnai, jų tuštuma, akmenys, be medžių. Metalinės tvoros siena tarp Izraelio ir Egipto. Lengva juk pasiekti Eilatą, ar ne? Beveik kaip suskaičiuoti, kiek bus du kart du.

       Visai kitaip nei kad operacijos Uvda (hebr. Mivtza Uvda) dalyviams, beveik prieš septynias dešimtis metų, kuomet būta čia ne Izraelio ir jiems iškėlus užduotį padaryti taip, kad Izraelis čia vis dėlto būtų. Tiems, kas dar likęs (jeigu likęs) gyvas iš tos operacijos dalyvių, neabejotinai įdomu būtų pamatyti į ką pavirto jų vėliavos įsmeigimas šiose vietose praeito amžiaus viduryje vykusio arabų-žydų karo pabaigoje. Tikra ir neišgalvota istorija pasakoja, jog pasaulio galingiesiems britams susėdus kažkur Europoje pabraižyti ir nubraižyti būsimos Izraelio valstybės sienų, brėžiamos buvo dvi įstrižos linijos iš šiaurės į pietus. Viena jų rytuose atskyrė naujagimį nuo Jordanijos, tuo metu vadintos Transjordanija, kai tuo tarpu kita jų, tik jau vakaruose tą patį naujagimį atskyrė nuo Egipto. Finale abiems linijoms atsiremiant į Raudonąją jūrą, būsimai Izraelio valstybei išėjimas prie tų vandenų nenumatytas. Dar ko, gyvenkite dykumoje. Bet žinote, žydai jie nebūtų žydai, jei šioje vietoje nebūtų pastebėję vienos atrodytų menkos smulkmenos - pieštukų būta storų ir jais brėžtos linijos žemėlapyje, mastelis kurio vienas centimetras = šimtas kilometrų, virto keliais kilometrais. Ilgai nedelsę ir nieko nelaukę, Raudonosios jūros kryptimi izraelitai pasiuntė dvi savo kariškių brigadas, lenktyniavusias tarpusavyje, kuri jų greičiau pasieks nurodytą pietų jūrą. Tų tolimų 1949-ųjų metų kovo 10 dienos ryte iš žvalgybinio lėktuvo gavę žinių, kad Um Rašrašą (Um Rash-Rash) saugoję arabų policininkai paliko postą, abi brigados patraukė ta kryptimi. Vadinosi jos Negevas (hebr. Hativat HaNegev) ir Golani (hebr. Hativat Golani, taip pat žinoma kaip "Pirmoji brigada"). Greitesni buvo pirmieji, jie ir iškėlė rankų darbo Rašalo vėliavą (hebr. Degel HaDyo, angl. The Ink Flag) su Dovydo žvaigžde (hebr. Mogein Dovid) centre - Izraelio vėliavą, antrajai brigadai į vietą atvykus po dviejų valandų. Gal antroji brigada būtų iškėlusi tikrą vėliavą, tačiau jie pavėlavo, o pirmi atėję vėliavos su savimi neturėjo, todėl radus audeklo gabalą ir flomasterius - teko piešti. Jiems visai neblogai gavosi. Čia bus įkurtas Eilatas - Raudonosios jūros kurortas ir uostas, atvėręs Izraeliui tiesioginį kelią į pietų jūras, kuriomis galima atsiplukdyti įvairių gerų dalykų bei kitiems ką nors nusiųsti laivais. Graži istorija, primenantį pasaką su laiminga pabaiga. Man tik neaišku viena - kaip galima eiti užimti svetimos teritorijos, du šimtus kilometrų per dykumą, neturint savo vėliavos? Ką ten įsmeigsi, kad kiti žinotų, jog nuo šiol ši žemė tavo? Napoleonas grabe vartosi. Tikėti ja ar netikėti, čia kiekvieno asmeninis reikalas. Pabandykite įsmeigti savo vėliavą, kad ir Latvijoje ar bent kaimyno kieme pradžiai ir pasakykite, kad viskas, nuo šiandien čia jūsų teritorija. Ir pažiūrėkite kas iš to gausis. O Izraeliui va pavyko. Štai ką reiškia būti patyrusiais vėliavų smaigstytojais svetimose ar niekieno tuo metu nekontroliuojamose žemėse.

       Prie paminklo tiems vaikinams mus ir išleidžia čia atvežę žmonės. Dėkui jiems. Visiems dėkui. Atvežusiesiems už tai, kad atvežė, vaikinams paminkle iš praeities už tai, kad čia Izraelis, į kur mums nereikia vizos ir ko pasekoje mes galime pasiekti dar vienos pietų jūros pakrantę. Dedu pliusiuką, kad buvau prie dar vienos jūros. Beje, gali kilti klausimas, kodėl tais tolimais laikais Egiptas neprieštaravo Izraelio įsikūrimui čia. Atsakymas istorijoje yra - tiesiog tai būta tokio nedidelio pakrantės ruožo, lyginant su Egipto turimu tos pačios Raudonosios jūros šimtais kilometrų, kad jiems mažai tai rūpėjo, turint kur kas didesnių bėdų Sinajaus pusiasalyje. Stilingas paminklas. Prieš eidamas apžiūrėti jo, matomai per klaidą apsilankau šalia esančioje parduotuvėje, kur patyręs sunkų šoką neužtrunku ir skubiai grįžtu atgal pas Eveliną ir savo kuprinę, kurioje yra šiek tiek yra maisto iš namų. Ne mama sudėjo, pats. Jeigu tikėti fraze, kad kainos kandžiojasi, tai ten aš buvau sudraskytas, ir ne kokio pudelio ar takso, o pačio pikčiausio vilkinio šuns. Siaubo mano akyse matyt būta tokio didelio, kad šalia pietavę žmonės iš viešbučio atiduoda savo maistą, baigę piknikauti ir viso jo nesuvalgę. Imame iš mandagumo, ten esančių virtų kiaušinių - nevalgysime. Apžiūrėjus paminklą ir man pabuvus šeštuoju operacijos Uvda dalyviu, patraukiame prie jūros į pliažą. Eilate mane vis dar lydi ne tik Evelina, bet ir baisi sloga, kurią atsivežu iš Lietuvos. Suprantu, kad jai (slogai) likę egzistuoti ne daugiau dienos po kaitria saule, bet vis tiek nemalonu. Maudytis jūroje nesimaudau, palikdamas šį malonumą kitam kartui, šią pavakarę apsiribodamas pabraidymu joje. Jūra kaip jūra, druskos daug.

       Pirmąją nakvynės vietą Izraelyje pasiekiame visai jau sutemus, o kadangi temsta čia anksti, tai pusę šešių vakaro dienos kaip nebūta. Labai stengtis nereikia, tiesiog taip gaunasi. Matomai ne pats geriausias metas ieškoti nakvynės nepažįstamoje žemėje, būtų ji šventa kaip ši, ar mažiau šventa, kaip aplankytos bei išvaikščiotos prieš tai. Nesigauna kitaip tą vakarą, kaip kad yra nesigavę ir daug vakarų prieš tai. Pripratę, užgrūdinti, suprasti ne visiems. Kaip ten bebūtų, po nepilnos valandos kelio nuo jūros, sėdime kokioje tai laukymėje šalia savo kuprinių, abu tokie žalsvi, tokios pat spalvos mėnulio šviesos apšviesti. Ne šiaip sau sėdime ar ko laukiame, o visas keturias turimas ausis pasitelkę, analizuojame aplinką. Varlė sukurkia netoliese esančiame vandens telkinyje, paukštis kokiu tai neaiškiu balsu pagieda - niekas nelieka nepastebėta. Po pusvalandį trukusios garsų analizės nieko įtartino nepastebėję, traukiame iš mano kuprinės mūsų žalią namuką ir oplia kaip triušis iš skrybėlės jis jau ant žemės ir laikas jam būti mūsų namais, o šimtas penkiasdešimt šeštam kelio romano skyriui baigtis.

       Antra diena Izraelyje prasideda kiek sunkokai. Matomai taip ir priklauso antrai dienai iš trijų, skirtų keliautojams adaptuotis prie kelio, kur jų nei būta, nei matyta pusę metų. Ilgas laikas patogaus gyvenimo duos apie save žinoti ne fiziškai, o morališkai. Na nieko tokio, pripras. Degalinėje perkame vandens už šešis litus arba septynis šekelius. Pusantro litro vandens ir nieko daugiau. Daug vandens gerti čia neapsimoka. Parduotuvėje kainos panašios. Grįžtame į kelią, kur ėmus stabdyti automobilius, priešais mus atsistoja kokie tai vietiniai. Nusprendę leisti jiems išvažiuoti netrukdomai, pasitraukiame kiek į šalį. Vietiniams pirmenybė. Suplyšta kuprinė. Senutė, ko iš jos norėti. Bet nešti reiks, žeme juk nevilksiu, tad siūnuosi, Evelinos padedamas. Izraelitams nuo kelio dingus, kelias vėl mūsų. Sustoja vyriškis ir muzikai skambant jo mašinoje, su juo važiuojame du šimtus kilometrų per dykumą. Po dešine - Jordanija, pakeliui didesnių gyvenamų vietovių nematyti, užtat yra oazių, kuriose kažkas auga. Negevo dykuma priskiriama teritorijoms, kurios pagal Jungtinių Tautų planą dėl tuo metu Britanijos mandate buvusios Palestinos padalinimo buvo skirtos naujai kuriamai žydų valstybei. Įdomiausia, kad žydų tada ten apskritai negyveno, tik musulmonai-beduinai. Negaliu suprasti tik vieno - ar tie dalintojai įsivaizdavo kokias žemes skiria? Ar buvo kaip su tais pieštukais? Ir jei suprato ką daro, tai nejau iš tiesų manė, kad žydai gyvens jiems paskirtoje dykumoje, kur nėra net vandens, niekur iš ten neis ir kaimynų žemių nelies? Lyg nebūtų jiems užtekę tų keturiasdešimties metų, kuriuos jų protėviai, Mozės vedini, po dykumas klajojo, savo Pažadėtosios Žemės ieškodami ir nerasdami. Ne už tokį Izraelį kovota, kad vėl gyventi dykumoje, oi ne už tokį. O šiaip, apylinkės ten gražios. Dykuma.

       Išlipę vietoje kur kelias suka į Beer-Sheva, dešinėje išvystame druskos tvenkinius (angl. Salt Pans) - dirbtinius vandens plotus, sukuriamus tam, kad išgauti druską iš jūros vandens. Reiškia, Negyvoji jūra kažkur netoliese. Likusią dienos dalį praleidžiame su dviem lietuviais, bachūru ir pana, besivažinėjančiais nuomota mašina. Kadangi jie jokie ne pranašai, tai galiu pasakyti kaip pateko į šią Šventąją Žemę - ogi atskrido lėktuvu. Paprasta, ar ne? Autostopininkui to ir tereikia, paduok jam žmones su mašina ir tie akimirksniu taps vos ne geriausiais jo draugais. O kai baigsis bendras kelias ar kuras jų automobilyje, tai ir visos draugystės bus baigtos. Paprasta, ar ne? Su bendru keliu viskas gerai, kuro tikiuosi jie užsipylę, važiuojame kartu. Prieš tai dar mūsų buvo bandyta atsigerti kavos kokioje tai pakelės knaipėje ar degalinėje, tačiau prižiūrėtojo paskelbtai kainai neatrodant nei realiai, nei teisingai, kavą gerti paliekame jį vieną. Kas per žmonės, kad tik svetimšalį apgauti. Toks įspūdis, kad po to jie ramiau miega naktimis, o dienos, kuriomis apgauti nieko nepavyksta, tai dienos, praėjusios veltui. Aplankome Sodomą ir Gomorą, gyventojai kurios garsėjo savo ištvirkusiu bei palaidu gyvenimu, už ką buvo nubausti paties Dievo, norėjusio parodyti, kad ištvirkavimas ir pasipūtimas veda į pražūtį. Dievo baisaus ir rūstaus tais laikais būta, nepalikusio jokio šanso tiems pasipūtėliams bei nušlavusio abu miestus nuo žemės paviršiaus. Belieka tik įsivaizduoti kas ten dėjosi, jei tam pačiam Dievui visiškai vienodai kas vyksta dabar. Nuo kalnų atsiveria įspūdingi Negyvosios jūros vaizdai. Su draugais lietuviais vaikštome po kalnus ir sutariame gerai. Kad taip dar pavalgyti gavus kur.

       Būna juk taip, kad po kurio tai pažinties laiko žmogus supranti, kad su kažkuo kitu tau ne pakeliui. Nutinka tada taip ir mums, nors viskas atrodytų būta pakenčiamai ir normos ribose. Su jais ir Masadą bandėme aplankyti, kuomet į tą kalną lipti neleido kalno apsauga, nes už valandos baigiasi darbo laikas. Ir supermarketą su jais atradome viename iš nedaugelio kaimų. Ir maisto atsargomis ten apsirūpinome, prieš tai ilgai tos vietos ieškoję. Bet kalbai pasisukus apie nakvynės įkūrimą prie Negyvosios jūros, naujieji mūsų draugai pradeda kažką neaiškiai kalbėti, kad jie planuoja važiuoti ieškoti nakvynės prie kokio tai parko ar dar ko tai man nesuprantamo ir visai nereikalingo. Pasakojo apie savo draugus, kurie čia irgi keliauja, tik atskirai nuo jų, kurie praeitą naktį rado nakvynę kokio tai viešbučio pašonėje. Nesuprantu, kas per nesąmonės? Kam viso to reikia? Ir tyliai, tyliai, kad niekas neišgirstų, piktinuosi mintyse. Ne todėl, kad man jų labai reiktų ar norėčiau su jais permiegoti, joke (liet. pokštas). Pikta vien nuo minties, kad kam nors apskritai gali kilti minčių eiti miegoti ne prie Negyvosios jūros, kuomet ji šalia, o prie kokio tai susmirdusio viešbučio ar po kokiais tai apmyžtais krūmais. Na taip, yra lentelėse šalia kelio parašyta, kad prie vandens eiti negalima, kaip kad ir statyti palapinių ten, nes reguliariai bei karts nuo karto įgriūva žemė. Ar būtina viskuo tikėti? Juk tai vis dar laikas "Kogda ja pankoval" (liet. "Kada aš pankavau"). Sustojame vietoje, kur iki jūros ne tai, kad ranka paduoti, bet netoli. Esu pasiunčiamas nueiti iki vandens ir ištyrinėti aplinką. Jeigu kas ir bus įtartino, nepastebėsiu ir niekam nesakysiu. Tai mano pažadas Negyvajai. Tada pirmą kartą savo gyvenime nusiplaunu rankas bei jauną veidą tame druskos pertekusiame vandenyje. Negyvoji jūra, ji todėl negyvoji, kad niekas joje negyvena. Nieko įtartino nepastebėjęs, grįžęs raportuoju, kad vietos nakvynei tinkamos. Ar tai dėl tos priežasties, kad palapinės neturi, ar dar dėl ko, jie ir toliau laikosi savo, kad važiuos ieškoti nakvynės kažkur kitur, tik ne čia. Kur dar važiuoti, žmonės? Ką jūs šnekate? Paliekam kur nors, kad ir šalia esančiame kaime tą jūsų nuomotą blėšinę ir varom prie jūros, maudytis žalioj mėnulio šviesoj. Na, užteks, ne, tai ne. Susirinkę produktus, mudu su Evelina pasišaliname link Negyvosios. Gal mes jiems tiesiog nusibodome per tą trumpą kelių valandų pažintį. Suprantu, būna ir taip, atsitinka. Jei nemyli, nenori, nereikia. Mums daugiau jūros liks, šiai nakčiai ji mūsų.

       Saulė, ji kaip visada besileisdama vakaruose, rausva spalva nudažo kitoje Negyvosios jūros pusėje, rytuose, jau Jordanijoje stūksančius kalnus. Fantastiški vaizdai, kurių fone operatyviai bei nieko nelaukę surenčiame žalią namuką, vos keli metrai nuo vandens. Čia ir bus mūsų namai prie jūros, kurių niekam niekada nežadėjau. Netrukus nusimetusi nuo savęs beveik visus savo rūbus, Evelina lenda vandenin plūduriuoti, nes kaip žinia jūroje toje paskęsti negalima. Nepaskęs ir ji. Būta tai vakaro, kuomet Negyvojoje jūroje buvo galima rasti kažką gyvo ir mielo. Savo paties gi maudynes atidedu iki ryto. Paskui laukia ilgas vakaras, mėnulio šviesa, bangų mūša, čipsai ir Pepsi. Daugmaž viskas kaip reikia ir ko reikia romantikai. Karaliai pavydėtų ir su savo tarnais ar klounais vietomis apsikeistų. Negyvoji jūra banguoja visai čia pat - pradžioje kojų gale, kol gulime išsineši miegmaišius lauke, paskui - už palapinės sienų. Miegame. Ryte pirmą kartą nusimaudau ir aš. Plūduriuoja Negyvojoje jūroje virš vandens ir neskęsta, kas? Teisingai - ne š...., o keliautojas. Būta tai ryto, kuomet Negyvojoje jūroje buvo galima rasti kažką gyvo ir mielo. Plūduriuodamas galvoju apie tai, kam vandeniu vaikščioti, o kam ant jo gulėti. Pranašas-žydų karalius (prieš du tūkstančius metų) vs. keliautojas-autostopininkas Donatas (mūsų laikai). Dar kartą nusimaudo Evelina. Du kartai, tai jau ne vienas, galės ekskursijas rengti iš Lietuvos. Čia jai verslo idėja. Dabar juk daug kas taip daro - nuvažiuoja kur nors, pamato ką nors ir paskui iš lengvatikių Tėvynėje renka pinigus, kad jiems tai parodyti, lyg jie patys to negalėtų padaryti. O kol kas druską nuo kūnų galima laižyti. Tą ir darome. Dušai su gėlu vandeniu druskai nuplauti? Ne, nieko apie tokius negirdėjome. Jie turbūt būna buržujiškose vietose, o mes esame laukinėje. Tokie visi švarūs bei sūrūs grįžtame į kelią. Kaip ir reikėjo tikėtis - žemė neįgriuvo, o nakvynės vietos būta puikios. Užskaitau!

       Po pusvalandžio autostopo gražioje vietoje, ten sustabdytu automobiliu pasiekinėjame kažkur netoliese turintį būti miestą. Pakeliui kaip ant delno matyti katastrofiški Negyvosios jūros beatodairiško eksploatavimo padariniai. Besaikis druskos ir kitų mineralų traukimas jūrai reiškia tik vieną - jos sekimą bei traukimąsi tolyn nuo kranto. Ir daro ji tai didžiuliais tempais. Ne tai, kad akyse, bet... Na, jūs mane supratote. Po gero dešimtmečio žiūrėk visai nieko neliks ir izraelitai pas jordaniečius eis basomis, kaip kad kažkada vandeniu šiose žemėse jau vaikščiota vieno tokio vyruko. Visos tos žemės įgriuvos, apie kurias parašyta lentelėse šalia kelio ir dėl kurių negalima eiti artyn vandens, tai jūros bei gamtos kova, bandant atsiimti tai, kas iš jos paimta. Taip pasakoja mus vežantis vietinis vairuotojas. Tik man kažkodėl atrodo, kad jai nepavyks ir laukia jos panašus likimas į tą, kuris ištiko Vidurinėje Azijoje buvusią Aralo jūrą, kurios praktiškai nebeliko, vietiniams sumanius užsiauginti daugiau medvilnės ir nukreipti jūrą maitinančių upių vandenis į savo laukus. Turite draugių, gal net draugų fyfų, kas antrą dieną, o gal net kasdien naudojančių Negyvosios jūros kosmetiką? Išsižadėkite jų! Negyvoji jūra už tai bus jums dėkinga. Ausyse skamba Vladimiro Vysockio dainos žodžiai: "Jeigu degtinė būtų vienam, kaip nuostabu juk būtų! Bet visada išgerti ant trijų, visada parūkyti ant dviejų. O tai kas tada vienam? Vienam - lopšys ir kapas". Va taip ir su ta jūra, kuri visiems ir su kuria ne visi moka kultūringai elgtis. Gerti - negeriu, rūkyti - nerūkau, kosmetikos - nenaudoju. Manęs išsižadėti galėsite dėl ko nors kitko. Bus dar tų progų šios kelio romano dalies puslapiuose ir lapuose. Tai pažadėjus, galima ir šimtas penkiasdešimt septintą kelio romano skyrių užversti. Gamtos grožybės tam kartui baigiasi, laukia urbanizacija ir keistos istorijos.

       Tiems iš mūsų, kuriems nors kartą savo gyvenime tekę dalyvauti katalikiškose mišiose, būtų jos Lietuvos širdyje ar totaliame tos pačios Lietuvos užkampyje, bei pavykę jose išbūti iki pabaigos arba beveik iki jos, kas nėra lengva, klausantis to paties per tą patį, neabejotinai yra tekę girdėti ir tai, apie ką parašysiu. Prisiminkite kunigą, jo bažnyčioje visiems susirinkusiems linkintį ramybės bei prašantį ar reikalaujantį to paties palinkėti aplinkui esantiems tikėjimo broliams bei aplinkui esančioms tikėjimo seserims, kad ir ne pačioms švenčiausiai atrodančioms. Niekada to nesupratau. Kokią teisę turi nepažįstamas kunigas ir minia nepažįstamųjų linkėti man to, ko pats sau nelinkiu ir nenoriu? Teisingai, jokios. Nenorėjau ramybės ir tą popietę, mudviem su Evelina nedrąsiai nusukant kelis kilometrus nuo pagrindinio kelio į Jerichą arba Jerichoną (arab. Ariha, hebr. Yeriho) - miestą, esantį jau Vakarų Krante, Palestinoje, Judėjos dykumoje - žemėje, kurios Izraelis nesugebėjo paveržti iš arabų. Neilgai patranzavus ir dar greičiau miestą pasiekus, supranti, kad ko jau ko, bet ramybės jame tikrai nebus. Manoma, kad tai viena seniausių nuolat apgyvendintų gyvenviečių pasaulyje. Gal ir taip. Išlipęs pagrindinėje miesto aikštėje tą pačią akimirką supranti - čia visai kitas pasaulis, nei Izraelis ar mūsų kraštai, čia arabų žemė, čia jų pasaulis, su jam būdingu triukšmu, maitinimo įstaigomis, šventovėmis, iš akmenų besimėtančiais ir "money" pavymui šaukiančiais vaikais. Verta paminėti mus į miestą atvežusius du grėsmingos išvaizdos arabus, saldainis iš kurių rankų būtų didesnis netikėtumas, nei kulkosvaidis ar automatas, kyšantis iš po automobilio sėdynės. Kiek baisu ir nejauku buvo su jais važiuoti ir gerai, kad neilgas kelias. Apžiūrėję miesto gatvę, nyrame į vietinės maitinimo įstaigos teikiamus malonumus, kebabų, kavos ir airano pavidalu. Ką jau ką, bet rytiečiai šioje srityje keliautojus nudžiuginti moka, ne išimtis ir šis kartas.

       Tvoros kiemų, paėjus toliau nuo centro, išduoda kur ir kieno namas. Kad nesumaišytum, kad atskirtum, kad klausimų jokių nekiltų, musulmono ten ar žydo teritorija. Ant vienų vartų pritvirtintas kryžius, ant kitų - pusmėnulis su žvaigžde. Yra ir tokių, kur abu šie simboliai puikuojasi vienas šalia kito, tik pusmėnulis su žvaigžde kaip taisyklė nupiešti baltais dažais. Matomai tam, kad prikaltam kryžiui liūdna nebūtų. Žmonės čia įvairiais būdais kovoja už savo teritoriją ir vargu bau ar gyvens santarvėje mieste, kur absoliučią daugumą sudaro musulmonai, žydams palikę vieną niekingą procentą. Gal net konfliktų pasitaiko? O žudynių, pogromų, šaudymų, grobimų, prievartavimų? Matomai taip. Ne veltui juk sakoma, kad ir tarp čigonų vagių pasitaiko. Nuoširdžiai abejoju, kad tuos musulmonų simbolius - pusmėnulius su žvaigždėmis šalia kryžiaus paišo Trijų karalių proga, kaip kad pas mus užrašydami K+M+B ant durų tuoj po Kalėdų, norėdami taip kaimyno namams palinkėti ramybės, gerovės bei santarvės. Šalia kelio auga bananai, o tolumoje ir aukštai ant kalno matyti Kristaus Gundymo vienuolynas. Toje vietoje kaip tikima, buvo urvas, kuriame Jėzus praleido keturiasdešimt dienų ir naktų melsdamasis ir pasninkaudamas bei tokiu būdu gindamasis nuo Šėtono gundymo. Skaičius keturiasdešimt Rytų kraštuose itin mėgiamas ir apie tai dar ne kartą ir ne du rašysiu savo atsiminimuose, mums tranzuojant ar einant pranašų keliais bei takais. Bananų vaisių nėra, tik žolės. Ir vienuolynas kur tai aukštai, o kaip ten patekti - neaišku. Tad nė vienas šių dalykų mūsų nedomina ir laikydamiesi rodyklėmis nurodytos krypties, einame toliau, ieškodami tų rodyklių pažadėto senojo miesto griuvėsių. Tame šunkelyje sutinkame užsieniečius turistus, paskui kokį tai vietinį, siūlantį neaiškius dalykus ir norintį neaišku ko. Nekreipk dėmesio į jo gundymus - maistu kavinėje kiek toliau paėjus ranka rodoma kryptimi, kraštas juk musulmoniškas, jiems tai būdinga. Nėra ten jokios kavinės. Kristus savo laiku čia irgi buvo gundytas, velnio ar panašaus neturinčio ką veikti tipo, kad net vienuolyną tuo vardu įkūrė. Apėję apylinkes ir nieko doro jose neradę, tuo pačiu keliu grįžtame į miestą. Pakeliui sutikti prieš tai matyti svetimšaliai sako, kad senasis miestas tėra tie keli akmenys, kuriuos matėme. Ne kažką.

       Gerai, kad bent miesto gatvėse veiksmo daugiau, tačiau ten reikia žiūrėti į abi puses ir taip ramiai nepasivaikščiosi, kaip kad keliu šalia bananų lauko. Kol vienus vaikus iš mokyklos pasiima tėvai, privažiavę mašinomis prie pat vartų, kiti ir kitaip atrodantys vaikai mus apmėto akmenimis. Ačiū ir už tai. Pirmieji tų vaikų matomai yra žydų, arabų pilname mieste kuriems vaikščioti pavojinga ir neprotinga, nes gali užsirauti, netekti pinigų ir į galvą gauti. Antrieji mano minėtieji po miestą vaikšto laisvai bei kiekvieną pageidaujantį gali pavaišinti akmenų kruša. Čia turbūt tie patys mažutėliai vaikiukai, apie kuriuos Biblijoje pasakyta: "Jėzui atnešdavo kūdikių, kad jis juos paliestų. Tatai matydami, mokiniai ėmė bartis. O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: 'Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!'" (Lk 18, 15-17). Kažin ar šiaip sau net trys iš keturių evangelistų toje pačioje Biblijoje mini kokį tai neregį, vaikščiojusį Jeriche ir sutikusį ten pat vaikščiojusį vieną tokį vyruką, grąžinusį jam galimybę vėl išvysti dienos šviesą. Evangelistų tų būta Luko, Morkaus ir Mato. Tiesa, pastarasis mini ne vieną, o visus du neregius. Matyt, atėjo pirmiau anų dviejų, tad ir matė daugiau, o kol anie atėjo, vienas neregių buvo jau praregėjęs ir buvo jau nebe neregys. Tą vyruką visi gerai pažįstate ir žinote. Jeigu ne, paklauskite močiutės ar senelio, jie tikrai žinos ir būtinai pasakys. O visa ta istorija su nelaiminga pradžia ir laiminga pabaiga (priminkite man, kaip tokios istorijos vadinasi?) žodis žodin atrodo štai taip: "Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. Tuomet neregys ėmė šaukti: 'Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!' Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: 'Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!' Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: 'Ko nori, kad tau padaryčiau?' Šis atsakė: 'Viešpatie, kad praregėčiau!' Jėzus tarė: 'Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave'. Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą." (Lk 18, 35-43)

       Vaikai... Pro šalį važiuojantis taksistas juos sudrausmins, ko pasekoje mūsų galvos liks nepraskeltos, o akys - savo vietoje. Dėkui ir už tai. Sutikite, kur kas labiau pasiseka nei tam Biblijoje minimam neregiui - garantuotai koks panašus vaikiščias išbaladojo nelaimėliui akis, atimdamas regėjimą iš žmogaus. Laimė, gyveno tas anais laikais ir toje žemėje, kur stebuklų būta ir kur sutikęs teisingą vyruką, regėjimą atgausi. "Būti teisingu laiku teisingoje vietoje" - posakis garantuotai iš tų laikų. Nūnai taip paprasta nebūtų. Ir kas per bjaurūs sutvėrimai tie vaikai, paskui save paliekantys neregių būrį, kad paskui Dievo Sūnui iš paskos reikia eiti ir tvarką daryti. Viskas gerai, gyvenimas arabų mieste teka įprasta vaga.

       Randame mieste ir katalikišką bažnyčią bei kokį tai seną ir įžymų medį. Kuo jis toks įžymus, kad vaizduojamas religinio turinio paveiksluose, o mūsų laikais dar ir aptvertas? Reikalas tas, kad į jį (ne ant jo) savo laiku korėsi Jericho muitininkų viršininkas ir šiaip blogas, nedoras, suktas bei turtingas žmogus Zachiejus (gr. Zakchaios, "Tyrasis" arba "Teisingasis", hebr. "Tasai, kurį Dievas atsimena"). Sutikite, visai neblogi vardai, kaip blogam žmogui. Pasakojama, kad miestiečiai jį laikė nusidėjėliu, kadangi tas nesąžiningai elgėsi rinkdamas mokesčius, o nuolat liesdamas pagonių monetas, religiniu požiūriu buvo nešvarus. Taigi, apie tai kas vieną dieną įvyko šiame mieste ir prie šio medžio, geriausiai žino pranašas Lukas, jis ir papasakos: "Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: 'Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose'. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: 'Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius?' O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: 'Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai'. Jėzus tarė: 'Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę'" (Lk 19, 1-10). Sutikite - sumanymas tikrai neblogas ir kiekviename mieste ko gero praverstų toks sukčius, vieną dieną išdalijantis pusę savo turto visiems pageidaujantiems. Tik ar visose vietovėse medžių tokių stebuklingų užtektų? Jų - turtingų sukčių, dabar juk pilna. Na, o konkrečiai šis medis Jericho centre aptvertas matomai vadovaujantis patarle apie tai, kad nereikia Dievo varyti į medį. O ir kartis (į jį, ne ant jo) mūsų laikais - ko? Jėzaus vaikščiojančio apylinkėmis vis tiek nepamatysi, dviem tūkstančiais metų į Jerichą atvažiuoti pavėlavęs. Atsiprašau, tačiau anksčiau niekaip neišėjo - arba nebuvau gimęs, arba mama neleido.

       Visai gali būti ir taip, kad tas Jeriche augantis įžymusis medis mena ir kur kas senesnius laikus, aprašytus dar Senojo Testamento Jozuės knygoje, kuomet apsupę miestą, žydai savaitę pūtė dūdas, nuo kurių garso miesto sienos sugriuvo ir jie pateko vidun. Kas ten žino. O tiems, kurie nežino nieko, bet žinoti nori, tiesiog būtina perskaityti tai, apie ką man Evelina minėjo mums ten būnant. Aš žinoti norėjau, tad grįžęs namo, jos skleistą informaciją patikrinau. Neapgavo, nors ir ne žodis žodin, man neišmanėliui papasakojusi kažką panašaus į tikrąją viso to reikalo istoriją, kokia kad ji užrašyta senose knygose: "Jericho vartai buvo uždaryti ir saugomi nuo izraeliečių. Niekas negalėjo išeiti ar įeiti. Viešpats Jozuei tarė: 'Štai atiduosiu į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir užgrūdintus vyrus. Težygiuoja aplink miestą visi jūsų kariškiai, apeidami aplinkui miestą vieną kartą. Taip darykite per šešias dienas. Septyni kunigai, eidami pirma Skrynios, teneša septynis avino rago trimitus. O septintą dieną, kunigams pučiant ragus, apeisite aplink miestą septynis kartus. Nuaidėjus ilgam rago garsui, - kai tik išgirsite tą rago balsą, - visi žmonės suriks galingu šauksmu. Tada miesto sienų mūrai staiga sugrius, žmonės veršis pirmyn, kiekvienas iš savo vietos'" (Joz 6, 1-5)

       Daugiau mieste turbūt nėra nieko. Nors gal ir yra, bet mums užteks to ką pamatėme. O ir pavalgyti gavome. Ko daugiau gali norėti keliautojai iš miesto? Manau, kad nieko. Iš miesto išėję, jo pabaigoje sutikę gyvulį-asilą bei pavaišinti kava neaišku kur sargu dirbančio vaikino, lengvai ir greitai susistabdome sau mašiną, atvešiančią mus į Jeruzalės pašonę, ant dviejų kelių sankryžos. Visą tą laiką važiuodamas galvoju kaip čia reiks pavadinti savo nuotrauką su asilu. Vis dėlto nusprendžiu ją pavadinti ne "Donatas ir asilas", ar "Asilas - kairėje, Donatas - dešinėje", ar "Asilas ir autostopininkas", o tiesiog "Du asilai". Manau, taip bus geriausia. Galima ir sau daugtaškiu gale. Nesakau, kad lengvo sprendimo tai būta, bet priimti jį vis tiek būtų kada nors reikėję. Daugiau čia viskas lengvai. Laikas pats tas bei tinkamas nakvynės paieškai, kadangi tuoj sutems. Nieko nelaukdami tuo ir užsiimame, apeidami apylinkes gero kilometro spinduliu, bei radę kiek mažiau nuožulnią vietą po medžiu, neskubėdami kuriamės. Čia viskas neskubant. Prieš tai dar spėju susipjaustyti rankas medžio spygliais, vaduodamas jo šakose įstrigusius Evelinos plaukus. "Lieki skolinga" - kažką panašaus į tai suburbu sau po nosimi, ieškodamas kelioninėje vaistinėlėje jodo ir binto, o juos radęs suteikiu sau pirmąją pagalbą, kad kraujo ant Šventosios žemės mažiau būtų. Jo čia ir taip per daug bei pakankamai pralieta iki manęs. Taip sulindę į palapinę ir nuo visų pasislėpę, užverčiam šimtas penkiasdešimt aštuntą kelio romano skyrių, kuriame nors ir buvo pralieta šiek tiek kraujo, bet viskas baigėsi gerai.

       Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau! (Ps 137)

       Ką tokiam bedieviui kaip aš veikti mieste, per amžių amžius buvusiam ir esančiam šventu visiems - tiek žydams, tiek krikščionims, tiek musulmonams, tiek dar velnias ar dievas žino kam. Teisingai - nešiukšlinti, nesispjaudyti, žiūrėti kaip elgiasi kiti ir su viskuo ką sako sutikti bei viskam pritarti. O tai nutiks kaip anam vaikinui prieš du tūkstančius metų, atvykusiam iš kaimo į šį miestą, kritikuoti senosios tvarkos bei mokinti naujos, už ką imperatoriaus ir vietinių bus jam atlyginta su kaupu bei galimybe nužvelgti apylinkes nuo kryžiaus. Seniai to būta, o gal apskritai viso to nebūta ir viskas netiesa. Skirtingai nuo jo - to, kurio būta ar kurio nebūta, mes į Jeruzalę asilu neatjojame, o atvažiuojame žydo vairuojama mašina, nieko daug taip ir nespėjusio pasakyti bei papasakoti tame trumpame kelyje. Užtat išleidžia beveik miesto centre, ko mums ir reikia. Į akis iš karto krinta didelis kiekis juodai apsirengusių žmonių su kepurėmis ant galvų ir ilgais, supintais į kaseles plaukais. Tai žydai ortodoksai. Tie patys, su kuriais ponas Dievas kadaise sudarė amžinąją sandorą, užrašytą Toroje. Toroje, kur Mozė surašė visus Dievo įsakymus, kurie yra amžini ir nekeičiami. Toroje, kuri su visais Dievo įsakymais skirta tik žydams ir niekam daugiau. Lyg viso to būtų išskirtinumo iš visos likusios žmonijos negana, dar žydų ortodoksai pasižymi savybe, kad prisikels iš numirusiųjų, o jų rabinai yra žydų įstatymų žinovai ir geriausieji teisėjai. Būtų jų valia, Tora apskritai būtų paskelbta valstybės konstitucija. Taip yra, ne aš sugalvojau. Dar jie neigia Izraelio valstybę, kadangi teisė ją įkurti priklauso Mesijui. Savo laikais Jėzus jiems netiko, turi būti kitas. Duokit jiems kitą. Dauguma šių piliečių ortodoksų nei tarnauja armijoje, nei dirba, kadangi visą savo laiką privalo skirti ir skiria šventų knygų studijavimui bei gilinimuisi į dalykus, esančius aukščiau viso to. Tai matomai irgi parašyta Toroje. Nežinau, neskaičiau, bet kad jie taip elgiasi - faktas ir tikra tiesa. Neduok Dieve tokį laikyti namuose ar susitikti gatvėje, tamsiame skersgatvyje ar kapinėse. O jeigu dar prisikelti koks sugalvotų man per kapines einant, tai iš vis vajėzau marija būtų. Nežinočiau ką daryti, gal net į kelnes privaryčiau. Negaliu dabar pasakyti kaip ten būtų.

       O čia tenka juos sutikti vos ne kas žingsnį, su jais prasilenkiant ir jiems į nugarą kvėpuojant, kadangi jų pilna aplinkui, o vaikštau aš greitai. Tą patį daro ir Evelina, mano matyt pripratinta. Taip ir einu, tarytum bijodamas priartėti arčiau Dievo pateptųjų nei man, Lietuvos žemės kurmiui, priklauso. Žinau savo vietą, būtų tai Šventoji žemė, lažybų punktas ar eilė prie duonos. Kas aš toks? Lietuviškos žemės kurmis prieš išrinktuosius, su kurių protėviais pats Dievas kalbėjosi, o gal dar ir dabar su ne kai kuriais iš jų pasikalba. Apie mano kraštą jie turbūt net girdėję nėra, kad su manimi sveikintųsi ar kelią man duotų. Dar kiek žinau tie žydų ortodoksai turi gan įdomių bei dėmesio vertų minčių atskirti moteris nuo visuomeninio gyvenimo. Ką gi, sėkmės juodaskverniai! Bent jau kol kas, pastaruosius kelis tūkstančius metų, jiems tai nelabai sekasi padaryti, nes moterų pilna visur, o kai kurios jų net persimetusios automatą per pečius gatvėmis vaikšto. Yra ir tokių. Čia, Jeruzalėje.

       Paėję tiesia gatve kelis kilometrus ir be ieškojimų pasukę į kairę, pro Damasko vartus pagaliau patenkame į senąjį miestą - jo musulmonų rajoną, o paskui ir į Via Dolorosa - pačią švenčiausią gatvę krikščionims. Jaučiuosi kaip koks žalias musulmonas prieš hadžą, atvykęs pirmą dieną į Meką, kur jau kitam pranašui, vardu Mahometas, Dievas irgi davė knygą, su surašytais įstatymais bei įsakymais joje - Koraną. Dosnaus Dievo tais laikais būta, apdalinusio vietinius pranašus knygomis, kurių dėka jie ne tik teisingais bei protingais tapo kitų akyse, bet dar ir minias paskui save nusivedė ir vedasi iki šiol. O ta Dolorosa pasirodo besanti gatvė kaip gatvė. Pilna tokių akmenimis grįstų gatvelių įvairių miestų senamiesčiuose, nieko ypatingo. Keliuose kiemuose yra bažnyčios, kuriose savo laiku lankėsi Jėzus ir kuriose su juo kas nors atsitiko - gero ar blogo, tačiau į tuos dalykėlius aš nesigilinsiu. Viename iš kiemų pasėdėjus, mūsų laukia nauji iššūkiai. Jėzus irgi ne visą kelią vienu prisėdimu ėjo, jeigu ėjo. Senosios Jeruzalės gatvėse verda prekyba.

       Sėkmingai praėję metalo detektorius, tiek mes, tiek ir mūsų kuprinės patenkame į aikštę priešais Raudų sieną. Kodėl jinai taip vadinama? Kas, kada, kodėl ir kaip dažnai prie jos rauda bei ką aprauda? Savo tautos likimą, praėjusią jaunystę, užgesusią meilę, neišsipildžiusias svajones, prarastus pinigus, išduotą Dievą, nukryžiuotą Jo sūnų, laiku neištartą gerą žodį, taip ir nesulauktą suomių ledo ritulio komandos "Jokerit" įvartį į priešininko tuščius vartus rungtynių pabaigoje, dar ką nors? Panašiai, bet ne visai taip. Reikalas tas, kad beveik du tūkstantmečius žydai į Jeruzalę galėjo sugrįžti tik kartą per metus - apraudoti Šventyklos sugriovimą. Iš čia tas pavadinimas. Nutiko tai seniai, kuomet po pirmajame amžiuje vykusio žydų sukilimo, kuriuo siekta išsivaduoti iš romėnų valdžios ir kurį tie patys romėnai numalšino, Šventykla buvo sugriauta, o žydai ištremti iš tos šalies. Spėjama, kad Romos imperatoriaus Tito legionai specialiai paliko dalį sienos kaip kartų priminimą žydams apie Romos pergalę. "Aplankėte? Apraudojote? Tada varykite lauk!" - taip ar panašiai vargšams ir bedaliams žydams sakė arabai iki Šešių dienų karo 1967-aisiais. Nuo to laiko nebesako, tais metais Izraeliui atsikovojus rytinę šventojo miesto dalį ir vienu pirmųjų veiksmų nugriovus visus prie Raudų sienos stovėjusius namus, paliekant priešais sieną tuščią aikštę - tokią, kokia ji yra iki šiol. Mums tinka, einam žiūrėti.

       Toliau aš suku į kairę, o Evelina - į dešinę, kadangi tokios taisyklės, kadangi aš vyras, o ji moteris. Asmeniškai aš ką veikti prie tos sienos nežinau, nes iš Dievo nieko nenoriu. Jei ir norėčiau, tai nei jis manęs klausytųsi, nei tuo labiau ką nors duotų, kai tiek prašytojų aplinkui, kurių ir bėdos didesnės, ir balsai skardesni. Kur ten man iki jų. Kai užrėks koks šalia sėdintis savo giesmę, net krūptelsiu ir mažai nepasirodys. Ramesnę akimirką nutaikęs, galvoju taip, kad vyrai ir moterys prie Raudų sienos paskirstomi atskirai matomai todėl, kad jų norai bei prašymai yra iš skirtingų operų, o gal net ir iš skirtingų galaktikų. Na, kad Dievui visų jų (vyrų ir moterų) klausantis, nereiktų blaškytis, kur norai realūs, o kur - kosmosas. Gerai, kad bent vaikams atskiro skyriaus nėra. Ir nuoširdžiai (naiviai?) tikiuosi, kad bent Jis, ponas Dievas, gali ir turi laiko bei noro suprasti tai, ko nori moterys. Ko jos prašo, ko reikalauja? Iš Jo, iš savo vyro, iš savo draugių vyrų, apskritai iš visų vyrų, kurie šiaip jau visi yra kiaulės. Pats to supratimo jo paprašyčiau, jei būčiau savižudis. Vieta prašymams čia pati ta, visi čia juk to ir susirinkę. Bet aš ne savižudis ir man suprasti bei žinoti ko nori moterys - nebūtina. Tad kol kas stebiu aplinką, kaip gana rimtai atrodantys žmonės kiša į sienos tarpus tarp akmenų savo laiškelius Dievui. Žmonės, kas su jumis negerai? Kas juos skaitys? Ramiai, kalbu ne apie judėjus, kuriems tai švenčiausia vieta, o apie atvykėlius. Kam jums kišti savo raštelius ir rankas prie to, kas vietiniams yra šventa? Asmeniškai man pačiam kyla koks tai nenusakomas bei nenumaldomas noras parašyti kam nors e-mailą. Įdomu pažiūrėti, o dar įdomiau matyt bus šalia esančioje patalpoje, iš kur sklinda mane bauginantys ir kol kas nelabai suprantami garsai. Gal ten tie prisikėlę žydų ortodoksai? Lyg ir negirdėjau žinios apie paskelbtą paskutinio ir baisiojo teismo dieną. Nors, gal ta informacija irgi prieinama tik išrinktiesiems, kas žino. Viso to reikalo patikrinti atėjęs, ten randu patalpą, pilną ant kėdučių sėdinčių juodai apsirengusių žmonių, priešais save pasidėjusių knygas bei linguojančių pirmyn ir atgal. Vaizdelis! Iš lentynos ir pats pasiimu kokią tai knygą, tačiau neradęs joje pažįstamų simbolių, tučtuojau dedu ją atgal iš kur paėmęs, kol manęs su visa knyga nenutrenkė žaibas iš dangaus. Nežinau net ar ne judėjams galima prie tos knygos prisiliesti. Jeigu ne, teks savo giminės medyje ieškoti žydų, o jų neradus - prašyti atleidimo iš Dangaus.

       Lietuviškame spausdintame žodyje esu skaitęs apie Lietuvos (ne mūsų, o būtent Lietuvos, kadangi atstovauja jie ne žmogų, o Valstybę ir kaip taisyklė iš didžiosios raidės užrašytą) politikus, pabuvojusius Šventojoje žemėje ir Jeruzalėje kišusius į Raudų sieną savo raštelius su prašymais Aukščiausiajam. Ko jie prašė? Ko nors sau? Ko jiems dar trūksta? Vienas jų prasitarė prašęs klestėjimo Lietuvai. Gražu. Nieko nepridursi. Net neabejoju toje delegacijoje buvus Griaužinienės, gal net transatlantiniu skrydžiu (angl. transatlantic flight) ten nuskridusios. Žinote, politikai, jie jau tokie, rūpestį Lietuva paliekantys Dievui, o savimi, savo vaikais ir jų vaikų vaikais sugebantys pasirūpinti patys, kad nereiktų to prašyti Dievo, į medį jį varant, ir laiškų nuo Raudų sienos ar iš kokios kitos vietos be reikalo jam nesiuntinėti. Ne senelis šaltis juk. "Vdrug" (liet. "neduok Dieve") tas laiškas iki to Dievo nedaeis, kadencijai tavo pasibaigus. Ką tada daryti ir kaip toliau gyventi? Nejau vėl į Jeruzalę keliauti, kad nors kartą, vieną vienintelį kartą savo gyvenime paprašyti ko nors sau, o ne vis vardan tos, Lietuvos, Kudirkos tautišką giesmę ryte, per pietus, vakare ir vidury nakties atsikėlus giedant. Tokie jau tie politikai, Lietuva besirūpinantis ir pasirūpinantys laiškus Dievui siųsdami.

       Susitikęs iš moteriškos sienos pusės grįžusią Eveliną, pasiūlau jai eiti ant Alyvų kalno. Ji sutinka, mes nueiname. Ten kalno papėdėje irgi stūkso bažnyčia, matomai kaip ir visos kitos bažnyčios šiame mieste susijusi su Jėzaus vardu. Ką padarysi, mėgo jis vaikščioti, kaip mėgstu ir aš tai daryti. Gan stataus Alyvų kalno dalį įveikę, sėdame pietų. Priešais akis atsiveria senosios Jeruzalės vaizdai. Gražu, buvo verta. Taip kabindamas eilinį ir pilną šaukštą pupelių iš konservų blėšinės, parašau sms žinutę namiškiams apie tai koks aš kietas vyrukas, sėdėdamas ten, kur niekas daugiau iš mūsų giminės sėdėjęs nėra. Ant to paties kalno, ant kurio meldėsi Jėzus prieš savo areštą. Apie pupelių konservus net nekalbu - nė vienas iš mano pažįstamų nėra jo čia valgęs, kažin ar ir valgys kur nors. Pasistiprinus, dar kiek ėjimo į kalną, ir bingo! Nors ir stataus kalno būta, bet mes jį įveikiame. Valio, draugai. Sutinkame kupranugarį, kurį galima išsinuomoti iš kokio tai piliečio. Tik nelabai aišku kur ant jo joti reiktų. Ar į Jeruzalę? Dykumų čia nėra. Nuo Alyvų kalno apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus vaizdas į senąjį miestą, tarp kurio ir kalno driekiasi begalės antkapių, kur žydai laukia baisaus teismo dienos ir prisikėlimo iš mirusiųjų, todėl nuo senų laikų jie laidoja savo mirusiuosius vakariniame Alyvų kalno šlaite. Begalės, tūkstančiai baltų antkapių. Įdomu, o tai čia kiekvienas taip gali būti palaidotas, ar yra eilė kokia, ar už nuopelnus kokius. Kadangi to paklausti nėra ko, tai mano klausimas taip ir lieka kyboti ore. Nusileidę nuo kalno žemyn grįžtame į Jeruzalę, kaip kad žydai grįžo kažkada į pažadėtąją žemę.

       Miestas negali nebūti šventas, kuomet jame susiduria trys religijos. Prie švenčiausios vietos judėjams - Raudų sienos mes nuėję jau buvome. Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietas - svarbiausias krikščionims, jas irgi lankėme. Ne visas, bet lankėme, o visų turbūt ir jis pats neišvardintų. O va su trečiąja vieta gavosi ne kas, tiksliau - absoliutus šnipštas. Kalbu apie Al Aksos mečetę, esančią ant Šventyklos kalno, trečią pagal svarbą po Mekos ir Medinos vietą musulmonams. Teisybės dėlei verta paminėti, kad ne musulmonams tos mečetės vidun žengti apskritai nevalia, užtat galima pasitrinti aikštėje priešais. Įdomu, o kaip jie atpažįsta, musulmonas tu ar nelabai? Nejaugi tik pagal barzdą? O gal prie įėjimo kaip įrodymą reikia parodyti kalašnikovą iš po skverno ar granatų pundelį už diržo? Niekada to nesužinosime, vienoje iš senosios Jeruzalės gatvių ginkluotiems žydų armijos vaikinams ir merginoms mums paaiškinus, kad kalno darbo valandos baigėsi ir ateikite rytoj, sveteliai mieli. Gal ir nebūtų juokinga kaip yra, jei laikrodžiuose nebūtų daugiau pusės trijų, dienos. Na ne tai ne, mes ramūs, ne žydai ir ne arabai, kurių teises ant to kalno patekti apribojus, dažnai prasideda konfliktai. Ne kartą jau taip yra buvę, ir visai neseniai, su krauju, peiliais ir panašiais dalykėliais. Tie vaikinai karšti darosi, uždraudus jiems susitikti su Dievu jo prisakytoje vietoje. Kai kurie ir iš vis anksčiau laiko pas jį nueina, ant kitatikio peilio pataikę. O šiaip kuo toliau tuo labiau man atrodo, kad ant to kalno ar bent šalia jo reiktų rengti fantastų suvažiavimus. Kodėl? Pasak judėjų tradicijos, Jeruzalėje esantis Šventyklos kalnas yra Dievo duoto pasaulio pradžia, iš šio kalno molio buvo nulipdytas Adomas, ant Šventyklos kalno savo aukas atnašavo Kainas ir Abelis, čia pat Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui, čia palaidotas žydų karalius Dovydas, iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus, o Mahometas pakilo į dangų. Daug peno mintims ir būsimam siužetui.

       Negavę teisės aplankyti šventos vietos musulmonams, einame į šventą vietą krikščionims. Mudu juk krikščionys, ar ne? Gal ten darbo valandos nebus pasibaigę vidury dienos. Taip Dovydo gatvė ir vienas nepažįstamas vyriškis atveda mus į krikščionių kvartalą, kurio centre stūkso Kristaus kapo bazilika, pastatyta toje vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Ir vėl ta pati istorija apie tai, kad tai viena svarbiausių vietų viso pasaulio krikščionims. Reiškia, ir mums ten reikia, galima bei būtina užeiti. Viduje daug žmonių, klūpančių apie vieną akmenį. Akmuo kvepiantis, išteptas kokiais tais aliejais, reguliariai skalaujamas ašaromis. Pridedu delną prie jo, paskui tą delną pauostau. Kvepia. Sako, taip elgtis nedera. Pasigirsta moterų raudos, nors čia ir ne raudų siena. Supratęs, kad tas akmuo kuo tai ypatingas, suprantu ir dar vieną dalyką - ko jau ko, tačiau nuovokumo iš manęs neatimsi. O va Eveliną leidžiu atimti net valandai, jai nusprendus atstovėti eilėje, kurios gale galima pamatyti šventąjį grabą. Atsiprašau, šventąjį karstą. Savo noru. Nieko nepadarysi, mes visi juk esame tik žmonės ir turime savo silpnybių, kitiems nebūtinai atrodančių kaip būtinybė.

       Likęs vienas, visą tą valandą toks ramus bei atsipūtęs sėdžiu aikštėje, saugau kuprines ir klausausi linksmų istorijų apie šią vietą, kurias šiomis dienomis pasakoja gidai savo turistams arba kurias iš senų laikų ir per amžių glūdumas neša šventieji: "Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: "Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!' Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę." (Lk 24, 1-12)

       Kadangi rusų kalba aplinkui dažna, tai jokių bendravimo ar supratimo problemų nekyla. Čia ne pranašų knygas skaityti. Jie pasakoja, aš klausausi. Būtent iš jų ir sužinau baisią paslaptį, kurią dabar imsiu ir atskleisiu visiems, nekankinamas ir netardomas. Nereikia to. Tai va, pasirodo ši bazilika yra padalinta tarp šešių krikščioniškųjų konfesijų: katalikų, graikų-stačiatikių, armėnų, koptų, sirų ir etiopų, kuriems suteiktos savo ribos ir laikas maldoms. Raktus nuo tai šventovės jau kelis amžius iš eilės saugo viena ir ta pati musulmoniškoji šeima. Tikiuosi, ne tie patys saugo, iš numirusių prisikeliantys, o jų palikuonys. Nei adreso kur jie gyvena, nei šeimos narių vardų, o tuo labiau jų pavardžių aš jums pasakyti negaliu, net neprašykite. Jau ir taip daug pasakiau. Buvo toks nutikimas nutikęs kadaise, kuomet vienos iš konfesijų atstovai nenorėjo leisti kitos atstovams eiti melstis jų laikui atėjus ir užsirakino viduje. Manote laužė duris ar kvietė policiją? Ne, tais laikais viskas buvo daug paprasčiau - iš dangaus trenkė žaibas, ir palikęs žymę sienoje, atidarė duris. Taip geriečiai pateko į bažnyčią, o blogiečiai turėjo rinktis žaislus ir užleisti maldos vietą kitiems. Nieko sau istorija, ar ne? Aš tai va vis vieno nesuprantu, kodėl panašūs dalykai nevyksta dabar? Gal sekančiais metais fantastų suvažiavimas galėtų vykti šioje aikštėje? Ar bent trečioji jo diena. Pagalvokite apie tai, visų šaliu fantastai, idėją aš jums daviau.

       Vakarėjant iš Jeruzalės senamiesčio išsigavę bei apsirūpinę maistu ir gėrimais kioskuose šalimais tų pačių Damasko vartų, tik jau iš kitos pusės, traukiame ieškoti Betliejaus. Būdamas žmogus iš provincijos, ginkluotų vaikinų gatvėje klausiu paprastai: "Where is the road to Betliejus?". Eveliną tas neregėtai, nematytai prajuokina ir skuba ji mane taisyti, keisdama mano pavartotą vietovardį į "Bethlehem". Taip jau geriau. Kariškiai parodo į vieną iš pusių, ta gatve ir nueinama. Kadangi pakeliui jokių rodyklių nėra, belieka tikėtis, kad iš jų pusės tai būta draugiško žesto teisinga kryptimi, o ne kryptimi ant trijų raidžių. Mums beeinant taip ir sutemsta, nes sutemos čia ankstyvos. Prisiminkite Žeimelio kapinių sargą ar Vilniaus kiemsargį. Ruduo ten, pas juos, ruduo ir čia, pas mus. Ir nors pradinė kryptis gera, kelio tenka klausinėti dar daug kartų. Atsakymai pagrinde anglų kalba, bet vieno būta ir rusiško. Kai kurie patarėjų sako eiti į tą pusę, iš kurios mes atėję. Stengiamės tokiais netikėti ir ieškome kito žinančio. Nepažįstame mieste sunku visus suprasti, o dar tamsu. Galų gale ir kiek apsipykę tarpusavyje išeiname į tiesią bei plačią gatvę, turbūt ir vedančią į už aštuonių kilometrų nuo Jeruzalės esantį Betliejų. Turbūt. Bet tai jau bus rytoj. Šalia kelio yra degalinė, jos pakraščiu užlipame ant kalniuko, kur po medžiais įsikuriame nakvynei. Žalias namukas, vaizdas į naktinę visą tokią šviečiančią Jeruzalę, vakarienė. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau... Tuomet tegul telieka prisiminimas man to vakaro, žalias namukas, aš, Evelina ir tų senų medžių pavėsis.

       Nebūna namų be dūmų, kaip kad nebūna ir nakvynės be žvaigždžių. Ir kas žino, gal tą naktį virš mūsų galvų švietė būtent ta žvaigždė, kurią prieš du tūkstančius metų išvydę Rytų šalies išminčiai atėjo į Betliejų, kad pasveikintų ką tik gimusį Žydų Karalių. Kas žino. Niekas juk nieko nežino. Nežinojo ir tie išminčiai, tie Trys Karaliai - Kasparas, Merkelis, Baltazaras, kad jų lankytas ir žydų tautai siųstas karalius kuo tai neįtiks, bus išjuoktas, apmėtytas akmenimis ir nukryžiuotas. Nežinojo, bet tą naktį jie atvyko pas jį kaip karaliai pas karalių. Ne tušti, su dovanomis. Jėzui - auksas, smilkalai ir mira, mums - Kūčios ir Kalėdos. Sunkios dienos būta, o dabar sakau labanakt visiems. Ir tau, šimtas penkiasdešimt devintas kelio romano skyriau, ir tau, šventasis bei padalintas Jeruzalės mieste, ir tau, Evelina, ir tau, mielas skaitytojau. Visi jūs, eikit... Miegoti.

       Kur yra Betliejus visai neaišku, net ir laikant rankose detalų žemėlapį. Ech, žemėlapis, jį pirkau dar Lietuvoje, skirtingai nei dujų balionėlį, kurį tikėjomės įsigyti čia, tačiau kaip vakar tapo galutinai aišku - nepavyks. Ir bus vakarai be kavos ir arbatos, ir bus rytai tokie pat. Blogai. O su žemėlapiu reikalas tas, jog jame tiek visko pribraižyta ir pribraukyta, kad pats velnias ten akis išsinarintų bežiūrėdamas. Matyti, kad žmonės šiuose kraštuose mėgsta atsitverti bei dalintis teritorijas. Bet aš nesiskundžiu ir nedejuoju, kam dabar lengva? Orientuotis šiuose kraštuose matomai visais laikais buvo sunku. Kaip kitaip paaiškinti Jėzaus tikros motinos Marijos ir netikro jo tėvo Juozapo klaidžiojimus šiose apylinkėse prieš du tūkstančius metų, kuomet ėjo jie iš šalies šiaurėje esančio Nazareto į pietuose esančią Jeruzalę gyventojų surašymui ir atsidūrė Betliejuje, esančiame piečiau Jeruzalės. Negalėjo juk nepastebėti tokio miesto kaip Jeruzalė pakeliui, kurio šventovių kupolai vien ko verti, savo aukso spalva spindintys, viliojantys bei traukiantys visus. Nusprendžiame pasinaudoti transportu, tik ne visuomeniniu, o sustabdomu pakelėje. Yra viltis, kad kas sustojęs žinos kur tas Betliejus ir nuveš ten, ar bent paaiškins kur eiti. Nors gali būti ir taip, kad ir patys jie jau čia nebelabai supranta kur kieno žemė, kas kur gyvena ir kas kam priklauso. Sustoja, paveža, visus du kilometrus. Nuo ten dar kiek paėję, po kaire pamatome aukštą betoninę sieną ir ženklus su užrašais ivritu bei angliškai geltoname fone, kad eiti toliau izraelitams nevalia. Tai viena iš Palestinos teritorijų, kurioje Izraelio įstatymai apskritai draudžia savo piliečiams būti. Tarpusavyje su Evelina susižvalgę ir žydų tarp mūsų nepamatę, nusprendžiame - mums galima. Nors ir nedrąsu, bet einame. Matyt įspėjančiųjų ženklų išties informatyvių būta.

       Patikrinti pareigūnų, siauru bei ilgu betoniniu koridoriumi patenkame į kitą betoninės sienos pusę. Pro grotas spigina saulė. Kitoje pusėje mus iš karto dar šiltais ir neapsipratusiais bando paimti keli taksistai, vienas per kitą siūlydami savo transportavimo paslaugas bei aiškinantys, kad čia ne Betliejus, iki kurio dar geras gabalas kelio. Užsimena ir apie galimybę būti nušautiems einant, neramumai čia juk dažni. Čia tai jie teisūs, bet mes tai žinojome prieš eidami į šį miestą ir važiuodami į šią šalį, kad kraštai neramūs ir tai nebus pasivaikščiojimas visai saulėtoje pievelėje. Dar argumentų yra, ponai? Ne? Tada pasitraukite į šoną bei neužstokite kelio, nes aš nuo ryto dažnai ir be priežasties būnu piktas, o čia dar šitie trukdo autostopininkui praeiti. Ukš. Pasiunčiu juos mūsiškai, lietuviškai, bet jie nelabai supranta kur, lietuvių kalbos nesimokę, o kai kurie jų bando pakartoti mano pasakytus lietuviškus žodžius. Iš arabų lūpų tai skamba juokingai. Ok, užskaitau, prajuokinot. Vienas jų, toks jaunas, aukštas bachūras, pasirodo besantis itin įkyrus ir seka mums iš paskos kelis šimtus metrų, aiškinantis tą patį per tą patį ką ir jo kolegos, o pamatęs, kad mes į jį nekreipiame nė menkiausio dėmesio, pradeda rautis, šaukdamas ir klausdamas ar mes su juo nekalbame todėl, kad jis ne žydas, o palestinietis. Eik tu šikt žmogau, irgi mat "Palestinian man". Žydams savo teises ir nuoskaudas pasakok, čia jie iš tavęs tavo žemę atėmė, ne mes. Ir nekalbame su tavim mes visai ne todėl, kad tu palestinietis, žydas, rusas, arabas ar beduinas iš dykumos atėjęs, o todėl, kad tu kvailys. Pasakė tau žmonės, kad niekur su tavim nevažiuos, reiškia ir nevažiuos. Tai ko čia velkiesi iš paskos ir kvėpuoti laisvai neduodi? Nori pabūti Izraelio kailyje, kad žinotum kaip jaučiasi tas, kuris dusina, o ne tas, kurį dusina? Kas tau yra, žmogau iš Palestinos? Jam atsiknisus, liekame akis į akį su gatvės tyla bei ramybe, spengiančia ausyse tyla. Asmeniškai mane nuo jos purto. Einame apie pusvalandį, pačios neramiausios iš kurių pirmosios dešimt minučių. Nors aplinkui visiškai nieko baisaus ar neįprasto nevyksta, nei šūvių girdisi, nei išprotėjusių palestiniečių su peiliais gatvėje lankstančių nematyti. Ne, viso to nėra, apie ką pas mus kartais rodo per žinias ar ką pasakojo neseniai sutikti taksistai, tačiau visur aplinkui tvyranti kokia tai nepaaiškinama įtampa verčia visą tą distanciją praeiti kaip galima greičiau. Žmonių gatvėje nematyti, tik namai ir po dešine stūksanti aštuonių metrų aukščio betoninė siena. Esu ją matęs per televizorių, neatrodo jaukiai. Grafitti užrašai ant jos skelbia įvairias tiesas, teises, nuoskaudas, necenzūrinių žodžių irgi pasitaiko. Paskui sienai sukant į dešinę, o mums į kairę, nuo kalno atsiveria nuostabūs vaizdai į apylinkes - į žemę, pagimdytą karui, nesantaikai, smurtui, terorui. Žmonių gatvėje daugėja, jau pasitaiko ir turistų, kurių nė vieno nesutikome eidami. Reiškia, taksistai arba autobusų vairuotojai buvo jų draugai, ne mūsų. Sveikas, Beatliejau! Vaišink mus, rodyk, pasakok.

       Užlipę laiptais į kalną, miesto aikštėje randame Kristaus gimimo baziliką, pastatytą dar Bizantijos imperatoriaus Justiniano pirmojo, šeštajame mūsų eros amžiuje toje vietoje, kur, kaip manoma gimė kas? Teisingai, ant šio kalno ir šioje vietoje prieš du tūkstančius metų stovėjo tvartas, kuriame gimė Jėzus Kristus. Buvo tvartas, tapo bažnyčia, dėkui tau už tai, gerasis žmogau Justinianai. Bažnyčios viduje irgi yra vieta, kurią atvykėliai nori paliesti savo kūno dalimis, o kai kurie jų - ir pabučiuoti. Tik ne viskas taip paprasta, mano mielas tikintysis drauge, kadangi prieš tai tau dar teks atstovėti visai nemenkoje eilėje. Ir tik tada tu pamatysi tai, ką taip norėjai pamatyti visą savo gyvenimą - keturiolikos kampų žvaigždę, esančią Kristaus gimimo grotoje. Iš vaikystės vėl vaizdai prabėga. Ir vėl matai save mažą, ką tik grįžusį iš bažnyčios, meni galvą glostančias mamos rankas ir girdi jos žodžius apie tai, kad kada nors būtinai ateis ta diena, kuomet ir tu pamatysi tą vietą, kur gimė Dangaus Karalius. Taip, taip, tas pats Dangaus Karalius Jėzus Kristus, apie kurį šiandien bažnyčioje ir vėl pasakojo kunigas Leonas, tai darydamas taip vaizdžiai ir aiškiai, lyg pats būtų jį matęs ne kartą ir ne du. Štai ta diena ir atėjo.

       Šioje šventoje krikščionims vietoje pasitaiko ir nemandagių žmonių, bandančių žvaigždę paliesti be eilės. Kaip taisyklė, dažniausiai tai būna stipriai pagyvenę piliečiai, matomai besibaiminantys, kad gali nesuspėti to padaryti per Dievo jiems skirtą laiką šioje žemėje. Laikas, ech tas mūsų laikas, toks nenumaldomai senkantis ir nesustabdomas, kaip tas smėlis smėlio laikrodyje, skaičiuojantis sekundes, likusias kiekvienam iš mūsų. Tikslas taip arti, o čia dar ta eilė, kad ją kur velnias. Tai ir lipa toks per kitų galvas, sau po nosimi murmėdamas kažką panašaus į tai: "Na jau ne! Žinote, aš ne tam atidaviau savo keturias pensijas, kad numirčiau kelionės metu Šventojoje žemėje taip ir nepalietęs vietos, kur gimė Dangaus Karalius Jėzus Kristus". Kaip manote, didžiųjų raidžių ne per daug paskutiniame sakinyje?

       Bažnyčioje viską apvaikščioję atskirai, į kavinę einame kartu. Atskirai bažnyčioje ne todėl, kad susipykę būtume ar skirtingų tikėjimų pagimdyti. Atskirai, kadangi pas mane akivaizdžios katalikiško auklėjimo spragos, kurias iš karto pastebėtų bei pasmerktų bet kuris nors kiek praktikuojantis katalikas, bažnyčioje besilankantis kad ir kartą metuose. Manęs asmeniškai tai netrikdo, visi mes juk turime savo silpnų vietų, o galutiniame variante svarbu tik tai, kad silpnoji tavo vieta netaptų tavo silpnybe. Užtat kavinėje mudu abudu vėl kartu, kur abiejų mūsų poreikiai bei norai tą saulėtos dienos popietę identiški visu šimtu - duokite mums kavos pagaliau, kiek galima laukti. Kavos mums atneša, kavą mes siurbčiojame iš puodelių, kaip kokios Kauno poniutės - neskubėdami, atsipūtę. Stebiu Betliejaus senamiesčio gatvę, paverstą turgumi. Prekiaukite, galima. Jėzus tokiose vietose lyg ir nedraudė to daryti, nuo bažnyčių durų prekeivius vaikydamas. Be to, dabar čia lyg ir ne jo valdos bei teritorija, o palestiniečių. Jėzus? Ne, nieko apie tokį nežinome. O čia kas toks? Vardas ne arabiškas, jums turbūt pas izraelitus, tie gal ką žinos.

       Paliekame Betliejų tuo pačiu keliu kaip į jį ir atėję, prieš tai dar gatvės kavinėje suvalgę arabišką sumuštinį bei išgėrę po stiklinę šviežiai spaustų granatų sulčių. Kainos humaniškos, viskas pigu, čia jums ne Izraelis. Sieną pasiekiame ramiai ir be jokių kazusų. Pamatę mus, palestiniečių taksistai pradeda išmokėti vieni kitiems laimėjimus savo prieš tai organizuotame totalizatoriuje. Laimi statę už tai, kad mes abu grįšime gyvi bei sveiki. Kokių būta koeficientų į abi puses (grįš / negrįš), man taip ir lieka paslaptimi. Kaip lieka paslaptimi ir tai, ar totalizatoriuje būta tik dviejų galimų baigčių, o gal buvo pasiūlyta ir išplėstinė pasiūla, tokia kaip "grįš tik vyrukas", "grįš tik mergina", "grįš tik mergina, tempdamasi žeme paskui save tai, kas liko iš vyruko" ir taip toliau ir panašiai. Žydų pusėje taksistų matau irgi užtenka, tačiau anie ramūs bei į akis nešoka. Matomai galvoja, kad kas norės, tas pats prieis. Arba laukia kur kas riebesnių nei mes klientų, su kiauromis, dolerių suplėšytomis kišenėmis. Taip viešnagę Jėzaus Kristaus gimtajame mieste baigę, užverčiam šimtas šešiasdešimtą kelio romano skyrių. Ir tada patraukia ant visiškos egzotikos.

       Galėtume ramiai sau traukti atgal į Jeruzalę, bet ne, kur tau. Sugalvojame dar aplankyti kažkur netoliese esantį kokios tai Rachelės kapą, į kur rodo ženklai šalia kelio. Lyg mažai man dar būtų visos tos religinės maišalynės ir taip išsipūtusioje nuo visų tų šventų dalykėlių mano galvoje. Būtų paprasta ten nueiti, jei nebūtų tai Izraelis ir Palestina. Pasirodo ta Rachelė (hebr. "Maloni") besanti šventa ne tik žydams, krikščionims, bet ir musulmonams. Tiesiog koks tai "3 in 1" gaunasi. Kaip susigaudyti visame šitame, paklausite jūs manęs. Gerai, taip ir būti, aš jums padėsiu. Taigi, Penkiaknygėje (taip dar vadinama žydų švenčiausioji knyga Tora) Rachelė minima kaip antroji Jokūbo žmona. Jokūbas (hebr. "Laikantis kulną") buvo Izaoko ir Rebekos sūnus ir yra laikomas Izraelio tautos patriarchu. Jo tėvas Izaokas (hebr. "Lai Dievas juoksis") žydų istorijoje irgi svarbi figūra - tai Abraomo ir Saros sūnus, kurį Abraomas turėjo paaukoti Dievui kaip savo tikėjimo išbandymą. Apie tai dar bus atskira kalba, kai tam ateis laikas. O jis tikrai ateis. Toliau viso šio giminės medžio nebraižysiu, o tik priminsiu, kad Jokūbas turėjo daug žmonų ir gyveno vieną šimtą keturiasdešimt septynerius metus. Ilgaamžio būta ir jo tėvelio Abraomo, nugyvenusio ilgą bei gražų gyvenimą ir sulaukusio vieno šimto aštuoniasdešimties metų. Apie tai kiek gyveno jų žmonos, žinių nėra. Taigi, kai kitą kartą ką nors norėdami pašiepti sakysite, kad žmonės tiek negyvena kiek jam metų, prisiminkite šiuos šulus, nepasikuklinusius šioje žemėje paviešėti kiek ilgiau. Keista, kad prieš šimtą skaičius vienas, o ne daugiau.

       Nors mes ir ne musulmonai, kuriems patekti prie Rachelės kapo apskritai uždrausta, nelemta ten nueiti ir mums, nes vos tik pradėjus keliu eiti ta kryptimi, prie patikros šlagbaumo du ginkluoti vaikinai nori pamatyti mūsų pasus. Paduodame juos jiems, nes kas gi norės juokauti su kariškiais tokioje smurto bei neapykantos pilnoje žemėje kaip kad ši. Visai jauni bachūrai, dar ir atrodantys ne itin patikimai, užtat su tikrais automatais ant pečių. Tąkart pamanau, kad vienas iš jų arba neblaivus, arba pavartojęs, arba abu tie dalykai jam atsitikę iš karto. Nelabai nustebčiau, jei spontaniška mintis pasirodytų besanti teisinga. Situacija tokia, kad mūsų pasai vis dar pas juos, priešais mus pačius šlagbaumas, jie šnekasi apie kažką, žvengdami ir šnairuodami į mus, po kaire aštuonių metrų aukščio siena, o aplinkui daugiau nė gyvos dvasios, su priešais kažkokia aliuzija į kokį tai kapą moters, gyvenusios kažkada. Pasakyti, kad ji gyveno "seniai, seniai, seniai", tai reiškia absoliučiai nieko nepasakyti. Ar ne per daug garbės vienai senei? Atvažiuoja koks tai automobilis prie šlagbaumo. Reiškia, mūsų bent jau nenušaus. Apie kažką pasikalbėję su vairuotoju, kariškiai mums laužyta anglų kalba paaiškina, kad pėsčiomis eiti prie kapo mes negalime ir turime tam reikalui pasinaudoti taksi paslaugomis. Aha, kur jau ne, atiduok pasus, šaunuoli, grabe aš mačiau tą jūsų Rachelę ir jos kapą. Pasus atgavę, patraukiame keliu link Jeruzalės. Karšta, o vėl tiek toli eiti kaip kad vakar vakare - nesinori, tad priėję Jeruzalės pradžios ženklą, tranzuojame į Jeruzalę. Neužilgo sustoję du vaikinai atveža iki paties miesto centro. Jeruzale, mes vėl čia, gal dar nespėjai pamiršti.

       Kadangi esame prie pat senojo miesto sienos, nusprendžiame dar kartą šturmuoti Šventyklos kalną. Taip, taip, tą patį kalną, kuris nedirbo vakar po pietų. Nedirba jis ir šiandien, nes jau irgi po pietų. Jei būtų galima Šventajame mieste spjaudytis, būtinai nusispjaučiau. O kol kas apsiribojęs keliais rusiškais keiksmažodžiais, iš karto po to pasijaučiu svarbus. Matyt palestiniečiai nenori žydams skelbti dar vienos, eilinės intifados (arab. intifadah), apsilankius ant to kalno ir toje mečetėje ne musulmonui, kaip tai nutiko su antrąja intifada, po Izraelio ministro pirmininko Arielio Šarono vizito į Šventyklos kalne esančią Al Aksos mečetę 2000-aisiais. Intifada - tai kruvini palestiniečių sukilimai prieš Izraelį, kurių metu kraujas liejasi laisvai, dideliais kiekiais ir įvairiose vietose. Dvi intifados jau buvo ir abi jau oficialiai užbaigtos. Dėl trečiosios iki galo nesutariama - paskelbta ji jau oficialiai ar dar ne? Todėl 2014-ųjų vasarą Jeruzalėje prasidėjusias smurto bangas priimta vadinti tyliąja intifada. Beje, pastaraisiais metais Vilniuje padažnėjęs miesto visuomeninio transporto stotelių taranavimas kaip taisyklė BMW markės automobiliais, irgi gali būti atėjęs iš Jeruzalės, kur palestiniečių ekstremistai tuo užsiiminėja dažnai, nunešdami vieną ar kitą stotelę su visais žmonėmis joje. Tai padarę arba susisprogdina patys, arba būna nukepami gatvėse patruliuojančių Izraelio kariškių, už ką tiesiog ir iš tos stotelės eina tiesiai į Dangų pas Alachą, kur jų laukią keturiasdešimt nekaltų mergelių. Jie yra įsitikinę, kad kai susisprogdins arba bus nušauti, tai tuojau nueis į Dangų, kuriame jų lauks būtent toks skaičius nekaltų mergelių. Ne daugiau ir ne mažiau, o lygiai keturiasdešimt. Matau mėgsta jie čia Rytuose tą skaičių. Po dykumą Izraelio tautą keturiasdešimt metų vedžiojęs Mozė - žydams, keturiasdešimt nekaltų mergelių, laukiančių Danguje pas Alachą savižudžio - musulmonams, "Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų" - vaikams, garsi Rytų pasaka iš tavo ir mano vaikystės (vėl vaizdai prabėga). "Vostok - delo tonkoe" (liet. "Rytai - reikalas subtilus"). Ir ką čia daugiau bepridursi. Nebent tai, kad einant Jeruzalės gatve ja negalima eiti per ilgai atsukus nugaros, kaip kad negalima to daryti kalėjimo duše, nes abiejose vietose kas nors gali "iš užpakalio" įvairuoti. Saugokite save, stebėkite aplinką ir nekelkite kiekvieno muilo gabaliuko, rasto ant žemės. Juk neaišku, prasidėjo ta trečioji intifada, ar dar ne. Vakar, šiandien, rytoj man būnant Jeruzalėje, ausų nepalieka jose skambantys Viktoro Cojaus žodžiai iš jo dainos tokiu pat pavadinimu: "Sledi za soboj, bud ostorožen, sledi za soboj" (liet. "Prižiūrėk save, būk atsargus, prižiūrėk save"). Ir čia kalba ne apie plaukų, dantų ar nagų priežiūrą.

       Atrodant kad su Jeruzale galutinai atsisveikini, vėl viskas iš pradžių ir apie tai kas jau buvo minėta: "Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!" (Ps 137)

       Likusią dienos dalį einame iš Jeruzalės, vedami ne visais teisingos minties į šiaurėje esantį Nazaretą važiuoti ne kaip civilizuoti žmonės autostrada per Izraelio teritoriją, o paprastais keliais per palestiniečių kontroliuojamą Vakarų Krantą. Iš miesto vedanti plati gatvė baigiasi, toliau kelias eina aukštais viadukais, prasideda priemiestis, kur ieškome nakvynės. Man nusprendus patikrinti vieno kalno viršūnę ir beveik ją pasiekus, pasigirsta grėsmingas kelių šunų skalijimas. Šunų aš nematau, bet juos girdžiu. Ups, atsiprašau ponai šunys, nenorėjau trikdyti jūsų vakaro ramybės bei idilės, kartoju sau mintyse, kaip galima greičiau besileisdamas žemys, kur manęs laukia... Teisingai, Evelina. Tada nusprendžiame patikrinti kitą kelio pusę, kalnas kur žemesnis. Ten normaliai. Ir nors vietos palapinei nedaug, užtat nėra šunų ir šiaip ramu atrodo. O dėl vietos, tai kaip nors. Ar daug keliautojui reikia kelyje. Mintyse save ramindamas, kad rytoj religinių dalykėlių bei reikaliukų bus mažiau, pasišalinu miegui, šio kelio romano skyriaus neužversdamas, lyg ką nujausdamas. Ir tikrai, paryčiais krūpteliu, per Jeruzalės priemiesčius nuaidint ankstyvo namazo garsams iš aplinkinių mečečių, lyg kas aviną pjautų. Pavymui pasigirsta šunų staugimas. Aušta. Prisispaudęs prie Evelinos, tik dabar užverčiu šimtas šešiasdešimt pirmą kelio romano skyrių.

       Bendrai paėmus, naktį miegota ramiai, o ryte eita netoli ir neilgai. Eita ir prieita, kuomet kelyje po dešine išnyra ta pati baisioji kelių metrų aukščio pilka siena, skirianti Izraelį nuo Palestinos. Pati fizinio barjero tarp žydų ir palestiniečių gyvenamų teritorijų sukūrimo idėja kilo tais tolimais bei neatmenamais 1992-aisiais, tuomečiam Izraelio ministrui pirmininkui Ichakui Rabinui, po teroristo iš Gazos įvykdyto paauglės nužudymo kažkur Jafos apylinkėse, kas prie Tel Avivo. Tuomet buvo atsakingai pareikšta, kad Izraelis "privalo atskirti Gazą nuo Tel Avivo", taip iki minimumo suvedant trintį tarp konfliktuojančių, žemės, Dievo ar dar ko nepasidalinančių tautų. Būdami Tel Avive, būtinai aplankysime pono Rabino nužudymo vietą. Nukepė jį ne koks arabas, o tikras tautietis - ultradešinysis ekstremistas, motyvuodamas savo veiksmus tuo, kad "gynė Izraelio tautą nuo Oslo susitarimų". Nežinau nei kas ten per susitarimai, nei kodėl nuo jų visą tautą ginti reikėjo, pasiunčiant vieną jos atstovų Anapilin. Jeigu tie Oslo susitarimai bei protokolai neslapti, gal juos kada ir ant šios sienos užrašys. O kol kas pasirodo mums jau gerai pažįstami užrašai, tik šį kartą baltomis raidėmis raudoname fone apie tai, kad toliau eiti šios šalies, kurioje dabar esame piliečiams ne tik kad negalima ar nerekomenduojama, bet kad tai draudžia daryti šalies įstatymai. Baltu ant raudono ten aiškiai parašyta: "This Road leads To Area 'A' Under The Palestinian Authority. The Entrance For Israeli Citizens Is Forbidden. Dangerous To Your Lives And Is Against The Israeli Low". Pakankamai aišku? Ir žodis kiekvienas prasideda iš didžiosios raidės. Pagal mane tai net nebūtina būti Izraelio piliečiu, kad tokį užrašą pamatęs sunerimtum ir bent vieną kartą pats savęs paklaustum apie tai, kokio velnio mes ten einame, ką ten darysime nuėję ir kaip baisieji bei blogieji palestiniečiai atskirs, kad mes ne žydai ir kad mūsų gyvybėms grasinti nereiktų. Moka jie čia žmones įbauginti, nieko nepridėsi, nebent į kelnes, užrašą tokį perskaitęs. Nors virš galvų ir šviečia skaisti saulė, bet man kaip tai atrodo, kad pasivaikščiojimo saulėtoje pievelėje šiandien mums nebus. Ne tas kraštas, ne tie papročiai ir animacinio katino Leopoldo "Vaikai, gyvenkime draugiškai" čia niekas girdėti negirdėjęs.

       Kitoje sienos pusėje patenkame į kitokį pasaulį - arabų žemę. Gerai, kad tik į kitokį, o ne į kitą. Na tą, žinote, kur pas Abraomą. Taip penktadienio rytą Palestinos sostinės Ramalos (arab. Ramallah) pakraštys visus atvykėlius, tame tarpe ir mus, pasitinka su visais musulmonų kraštams būdingais atributais - čia ir triukšmas, ir purvas, ir galvas apsimuturiavusios bobos, ir gerkles laidantys taksistai bei autobusų vairuotojai, ir jokių kelio ženklų kur eiti. Eveliną matau kokią tai susirūpinusią, mano paties entuziazmo neužtektų vienam, ką jau kalbėti apie du. Na, eime. Nuo sienos gatve paėjus kiek toliau, triukšmo mažėja, proporcingai, su kiekvienu žingsniu. Bandymas degalinėje atsigerti kavos atsiremia į arabų kalbos visišką nežinojimą, kadangi kava ten galima tik iš automato, užrašai ant kurio lyg tyčiodamiesi sako, kad kavos jūs negausite, kadangi nemokate arabiškai. Kur dabar tos kalbos mums išmokti penktadienio rytą? Gerai, kad ilgai nereikia laukti dar vieno musulmoniškiems kraštams būdingo reiškinio - iš kažkur išdygstančio vietinio vaikino, kaip taisyklė studijuojančio universitete ir viską aplinkui žinančio bei visus pažįstančio. Jo pagalba kavos gauname, tiesa ne visai tokios, kokios norėjome. Šlykštus birzgalas, Kauno poniutės nusispjautų ir tokią kavą išvemtų vietoje, už kampo net nepaėjusios, automatą sudaužytų, o degalinę, o gal net visą Palestiną paduotų į tesimą už garbės bei orumo įžeidimą. Va ką aš galiu pasakyti apie jų kavą iš automato, o kitokios ten nėra.

       Dievo kalno miestas (būtent tai jo pavadinimas reiškia semitų kalbomis), asmeniškai mane nuteikia depresijai ir tokiam dideliam, nesibaigiančiam, viską užvaldančiam bei viską apimančiam begaliniam liūdesiui. Tokiam, kad kaukti norisi, kaip tam šuniui, išvarytam į kiemą šaltos žiemos vidury į būdą be stogo. Pažįstate tokių šunų? Gal net patys namie tokį laikote? Tuomet puikiai mane suprasite. Net nežinau kodėl čia taip. Gal dėl to, kad penktadienio ryte gatvė atrodo lyg iš mirusio miesto kronikų, gal dėl prastos kavos degalinėje iš automato, gal dar dėl kokių man nežinomų, nepaaiškinamų bei nesuprantamų priežasčių. Viskas ne taip jame, kažkas su juo negerai. Arba su manim, o gal ir su mumis visais. Tokį ilgą kelią per miestą žingsniuodamas, sau po nosimi niūniuoju žodžius iš amžiną atilsį Maestro Stasio Povilaičio atliekamos dainos, šiek tiek adaptavęs juos prie savęs bei aplinkos: "Mes liūdesy paskendome visi. Na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na ir t.t." Jis turbūt nesupyks, nes jau miręs. Be to, dainos žodžiai tik jo, ne melodija. Dar be to, šią dainą niūniuodavau ir Maestro gyvam esant, pavyzdžiui jaunystėje keliaudamas vienas autostopu Kosove. Daina ta - "Kristina" (perdirbinys lietuvių kalba) arba "Jedna zima sa Kristinom" (originalas serbų kalba). Pasiklausykite, perfrazuokite, paniūniuokite, suskaičiuokite "na" žodžius joje ir būtinai atvažiuokite čia, pas mus, į Ramalą. Lauksime. Donatas ir Evelina, Vakarų Krantas, Ramala (Ramallah).

       O kol kas praeiname Arafato mauzoliejų, pas jo sargybinius paklausę kur eiti toliau. Jie viską puikiai žino ir ilgai nesilaužę, kelią išduoda. Irgi ginkluoti kaip velniai, tačiau šalia jų jaučiuosi kur kas ramiau, nei kad jaučiausi vakar šalia Izraelio kareivių - pacanų prie Betliejaus. Pats gi ponas Jesiras Arafatas - Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderis, gyvas būdamas Ramaloje rezidavo bei buvo įkūręs čia savo administraciją. Visą savo gyvenimą vyriokas siekė Palestinos laisvės nuo Izraelio - iš pradžių karinėmis, o vėliau ir taikiomis priemonėmis (derybomis). "Vėliau" tai čia matyt tada, kuomet paseno ir sunkaus ginklo, būtinai pilna apkaba šovinių, pakelti nebegalėjo. Nes prieš tai, jaunystėje, vyrukas ne kartą ir ne du buvo pastebėtas su ginklu rankose, kovojęs tiek prieš anglus, tiek prieš žydus. O gal į senatvę išminties įgavo, supratęs, kad karu nieko nei pakeisi, nei pasieksi? Jeigu vis dėlto antrasis variantas, tai būčiau labai nustebintas, o gal net suvalgyčiau savo kepurę ar išgerčiau dar vieną puodelį kavos, nuo kurios Kauno poniutės vemia, kadangi šioje žemėje visada pirma kalba ginklai, o tik paskui žodžiai. Aišku, jeigu dar būna kam juos sakyti ir ne visi tarpusavyje dar išsipjovę. Arafatas buvo vienas iš mano minėtų Oslo protokolų pasirašytojų, už ką kartu su dviem "draugais" izraeliečiais net Nobelio premiją gavo, konkrečiai - "už pastangas kuriant taiką Artimųjų Rytų regione". Paskui numirė. Ir palaidojo jį Ramaloje. Istorijos pabaiga.

       Mauzoliejuje gulinčio nepaklausi. Būčiau sutikęs gyvą, per apsaugos žiedus kaip nors prasibrovęs, paklausčiau dviejų dalykų. Ar sukūrei tu tą taiką žemėje, kuri pagimdyta karui? Ar ir gavęs Nobelio premiją, likai prie savo minties, kurią taip mėgai kartoti: "Tarptautinė bendrija davė žydams valstybę, jausdama kaltę dėl Europos žydų katastrofos. Tačiau mes, Palestinos arabų liaudis, taip pat pergyvenome katastrofą. Jie gavo Izraelį kaip atlygį už Osvencimą (Osvencim), bet ir mums Jungtinių Tautų Organizacija skolinga už Deir Jasino (Deir Yassin) skerdynes. Tik mes ne žydai, mes nelauksime du tūkstančius metų, o greitai pasiimsime savo, ir teisėtai". Kas tau yra, žmogau, kad žmonėms neleidi amžinu poilsiu ilsėtis su savo klausimais? Ko tu nori?

       Miesto pabaigoje operatyviai sustabdyto automobilio vairuotojas mums paaiškina, kad mūsų, kaip svetimšalių šansai Vakarų Kranto teritorija nuvažiuoti į už šimto su trupučiu kilometrų šiauriau, jau Izraelyje esantį Nazareto miestą, lygūs arba labai artimi nuliui. Gerai, kad bent ne neigiami. Jeigu ir nenušaus ar nepasmeigs kur pakeliui, tai važiuodami kelyje sutiksime begales patikros postų, su galimybe nuo bet kurio iš jų būti grąžintiems atgal. Ilgai jis aiškina - kas, kaip ir kodėl. Jaučiu depresiją ir įtampą, tvyrančią ore. Vis dėlto kartais ir per žinias sako tiesą. Manote, aš bailys? Gerai manote. Dar aš plaunu kojines vieną kartą per dvi savaites (ir tai ne abi), maudausi irgi vieną kartą, tik per mėnesį (geriausiu atveju), o namuose, kurių neturiu, mušu artimuosius bei naminius gyvūnus. Ir kai visa tai nusibosta, bėgioju paskui mėnulio pilnatį savo gimtos Lietuvos laukais. Kartais tai darau nuogas. Dabar jau turbūt daugiau žinote apie mane, o ne tik tai, kad aš bailys.

       Tuo pačiu keliu grįžtame atgal, o vidury miesto centro užsiiminėjame autostopu. Jeigu taip nori Evelina - tegul, jos valia. Šiandien ir taip mažiausiai penkiolika kilometrų nueita. Iš netoliese esančios mečetės pasigirta namazo garsai. Musulmonai traukia maldai, man eina šiurpas per nugarą, mes tranzuojame. Evelinos įkyrumas netikėtai duoda visai apčiuopiamų rezultatų, kuomet sustojusi palestiniečių šeima nuveža likusį kelią iki sienos. Paprašo mūsų žinoti, kad jie ne žydai, o palestiniečiai. Turbūt jiems tai svarbu. Gerai, žinosime. Mes ir patys skiriame jus nuo anų. Paskutinėms perėjimo (sienos, ne vištų) durims trinktelėjus mums už nugarų, apie Vakarų Krantą galiu pasakyti - pamatyti būtina, užsibūti - nesinori. Ne, aš viską suprantu apie tai, kad žydai "otžali" (liet. "atėmė") iš jų žemes. Bet tose kur liko, šiukšles kas trukdo susirinkti? Nejaugi irgi žydai? Eini per miesto centrą, o pakelės pilnos visokio šlamšto, būtų Betliejus tai ar Ramala. Apskritai, man įdomu ar Palestinos žemėje yra kas nors tokio, dėl ko kalti būtų ne žydai?

       Jau vėliau, kai už valandos nuvažiuosime į Jeruzalę, visuomeninio transporto stotelėje sėdėdamas ir stebėdamas visą tokią tvarkingą, blizgančią bei išsipusčiusią Izraelio sostinę, norėsiu verkti ir raudoti. Nieko nelaukęs, čia ir dabar, pamiršęs kad vyras, nors vyrai neverkia. Man gaila Palestinos, kaip kad vaikui būna gaila našlaitės, mamai baigus pasaką skaityti. Neteisinga kaip tai visa tai. Našlaitėlė gero būdo, o jos pamotė pikta? Ne visai taip. Abi jos ten velnių priėdusios per tą ilgą ir nelaimingą bendrą gyvenimą vienoje žemėje, kurią kiekviena iš jų skaito sava - tiek pamotė Izraelis, tiek našlaitėlė Palestina. Žinote kaip būna, kai gyveni su uošviene viename bute ilgą laiką - ir ji nemiršta, ir tu išskelti niekur nenori ar paprasčiausiai neturi kur. Kažkur esu skaitęs mintį, kad Palestina išties yra Izraelis, o komunistų išgalvota arabiška Palestina tėra grynai politinė antis, sukurta prieš pusę šimtmečio. Gal ir taip, o gal ir ne - ne mano reikalas. O kad nebūtų "Autostopininkas užusnūdo ir jo pasaka baigta", kas jau yra mano reikalas, iš karto imamės tranzuoti, tik palikę Vakarų Kranto teritoriją. Kaip tai nesinori eiti atgal į Jeruzalę tų dešimties kilometrų, kuriuos norėjome bei atėjome vakar. Šimtas šešiasdešimt antras kelio romano skyrius lai bus teisėjas ir mums atleis už tai, kad buvome tingūs ir eiti nenorėjome.

       Iš karto už sienos sustabdytas vaikinas pasiryžęs vežti mus ne tik tuos kelis kilometrus iki miesto, bet ir į Tel Avivą, ir į Nazaretą, ir kur tik mes panorėsime. Neilgai galvoję ir greitai supratę, kad vargu bau ar jis tai darys nemokamai, nusprendžiame apsiriboti Jeruzale. Patirtis daro savo, jos neišbarstysi ir taip lengvai neapgausi. Ko jis norėjo, taip ir lieka neaišku. Atsisveikiname mandagiai, neprivažiavę centro, nes į centrą mums ir nereikia. O ko ten? Buvome vakar, buvome užvakar, šiandien nebenorime ir nebūsime. Nepriversite! Užtat dabar teks eiti gatve atgal, kadangi posūkis į Tel Avivą pravažiuotas ir liko už mūsų. Ne problema, eiti patinka, vaikščioti sveika širdžiai. Tas pats automobilis pralenkia mus už penkiolikos minučių. Mes einame, jie važiuoja. Jie, nes vairuotojas mašinos salone jau ne vienas, o su draugu, kurio važiavo pasiimti ir su kuriuo važiuos į pliažą prie Viduržiemio jūros, kaip kad mums pasakojo ir kur kvietė kartu. Gal ir taip, o kad jau antrą kartą važiuoti niekur nesiūlo, tai gero kelio ir vsio, davaj. Tuo labiau, kad patys mes ne į Tel Avivą važiuojame, į Nazaretą. Tiesa, prieš tai siūlė vežti ir ten, pamiršęs jūrą. Sakau, neaiškus jis koks tai. O dar jis man įsiminė tuo, kad buvo be vienos ausies, su dideliu randu jos vietoje. Nejaugi dalyvavęs peilių kovose su palestiniečiais? O gal pats iš tos žemės? Sustabdėme jį tai ten, kur mašinoms nėra iš niekur kitur atvažiuoti kaip tik iš Vakarų Kranto, į kurį Izraelio piliečiams patekti šalies įstatymai apskritai draudžia. Šimtas šešiasdešimt trečias kelio romano skyrius netrukus bus užverstas, nei man, nei mums, nei jums dorai taip ir nesupratus turbūt apie ką jo būta. Tiesiog toks skyrius apie vieną valandą, mūsų nugyventą Izraelyje. Šio skyriaus galima ir nenominuoti "Geriausias kelio romano skyrius" kategorijoje - už tai nesupyksiu nei aš, nei jis.

       Kas jums yra, žmonės? Prieš du tūkstančius metų Dievo siųstas jo sūnus Jėzus Kristus jums neįtiko kaip Mesijas, o dabar du autostopininkai kuo tai neįtinka, kad laikote juos ant Jeruzalės apvažiavimo štai jau antrą valandą. Kas jums čia yra visiems? Ir ką dabar mums daryti, kad jums įtikti? Gal kokį ženklą parodyti? Nepadorus gestas tiks? Ar lauksite kokio ženklo iš dangaus, ką jau darote tūkstančius metų? Ir tik jau nereikia apsimetinėti, gerbiamieji išrinktosios tautos atstovai bei arabai, jog nesuprantate ką mes čia darome bei kuo čia užsiiminėjame, dieną šią gražią ir saulėtą, šventojo miesto pakrašty. Suprantu, mano žodžiai jų nepasieks, kaip kad savo laiku, prieš daug, daug metų jų protėvių nepasiekė žodžiai šioje žemėje ir aplinkui šį miestą vaikščiojusių pranašų. Atsitrenkę į priekinius pravažiuojančių automobilių stiklus, aidu jie grįžta atgal pas mane. Mano žodžiai, ne pranašai. Apylinkių vaizdams atsibodus galutinai, nusprendžiame eiti toliau. Vieną automobilį vis dėlto buvo pavykę sustabdyti, tik kad jo vairuotojas nelabai orientavosi aplinkoje ir apskritai nežinojo kur važiuoja, o su tokiais mums ne pakeliui.

       Tranzuojant paėjus už kelių kilometrų, tarp pirmo nusukimo į dešinę ir autostrados tęsinio, suprantu, kad tai jau nėra tokia gera vieta kaip kad buvusi. Automobilių čia mažiau, užtat greičiai jų didesni. Po geros valandos vėl nieko negavę bei nusivylę, žingsniuojame pirmyn. Dar už vieno nusukimo į miestą potencialaus pakeleivingo transporto lieka išvis mažai, greičiai jau beveik įspūdingi, vakaras ant nosies, kur toliau eiti - nėra. Kairėje Jeruzalė, kurioje mūsų būta ne kartą ir ne du, o visus tris. Nebeįkyrėsime. Po dešine Vakarų Krantas, su baisiaja iš visų pusių juosiančia siena. Ačiū, tikrai ne. Tiesiai autostrada, bet jei jau čia greičiai tokie, tai ten išvis bus "utiu, tiu, tiu", kad mažai nepasirodys, o gal net nutrenks kas, šabui kaip tik prasidėjus, o paskui įsibėgėjus. Atgal irgi autostrada bei ta pati Jeruzalė. Ne, autostopininkai atgal neina. Belieka stabdyti ir tikėti. Šioje vietoje ir situacijoje galima pasimelsti, kas moka. Nei bažnyčios, nei sekmadienio tam nereikia. Čia juk žemė šventa ir Dievas čia visur, autostradoje - tame tarpe. Kadangi aš maldos nekalbėjau, tai gal Evelina meldėsi, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti to, kodėl ta pana sustojo. Bet ji sustojo ir ačiū jai už tai. Paskui dar reiks ją įtikinti, kad nakčiai ant nosies esant, mes tikrai norime išlipti vidury laukų, kur pirmasis Izraelio greitkelis prisijungia prie šeštojo, vedančio į šalies šiaurę, pats sukdamas į Tel Avivą bei nesibaigiančius jo priemiesčius. Įtikinėjimo meistras kaip nors įtikins, ar ne? Šioje žemėje viskas taip sumaišyta, kad net žydų autostrada kerta palestiniečių Vakarų Kranto teritoriją ir buferinę juostą, esančią tarp jų. Padariusi tai dvejose vietose ir neilgam, paskui lyg išsigandusi grįžta atgal, svetimoje teritorijoje ilgai neužsibūdami. Ne mus vienus taip veikia Vakarų Krantas, autostrados statytojus - irgi.

       Nepažįstamą merginą įtikinęs iš trečio karto, kad mums tikrai reikia išlipti ten kur reikia, lieku dviese su savo Evelina autostrados viduryje dar ne visai sutemus. Kad jūs žinotumėte kaip aš mėgstu tokias akimirkas... Mirties patale gulėdamas, jas prisiminsiu pirmas, jei gulėsiu. Manydami, kad iš manęs ne koks įtikinėjimo meistras, nes man prireikė net visų trijų bandymų su nepažįstama mergina, padarykite tai - susidėkite kuprinę, nukeliaukite į Izraelį, tranzuokite iš Jeruzalės, sustabdykite moterį ir temstant su ja atvažiavę į trijų greitų autostradų susikirtimą, pabandykite tai padaryti greičiau ir geriau, nei kad padariau aš. Ir tik padarę tai, mano akyse jūs tapsite tikrais Vladais S. ar Augustais K. O jei vis dėlto "slabo" (liet. "per minkštos kinkos"), tuomet tesate savimi patenkintas bei arogantiškas "tiulienius" (liet. "ruonis"), autostopininku žargonu taip vadinamas žmogus, pakeleivingomis mašinomis keliaujantis dviem kryptimis - iš studijų į namus bei savaitgaliais ar vasarą prie Baltijos jūros. Ech tie auksiniai autostopinio "tiulienizmo" laikai iš mano jaunystės, kuomet penktadienio popietėmis autostradoje prie IX-ojo forto Kaune išsirikiuodavo tokia eilė pageidaujančių važiuoti pakeleivingu transportu, kad Žemaičių plentu pravažiuojantiems ir bent kiek kultūros turintiems vairuotojas nusispjauti gerą kilometrą nebūdavo kur ir kaip, jau nekalbant apie nusilengvinimą rimtesniam reikalui prispaudus. Šiandien juk irgi penktadienis, o aš, buvęs vienas iš tų "tiulienių", pakankamai toli nuplaukiau, ar ne, ponai "ne tiulieniai", tokį vakarą televizorių žiūrintys ar į kompiuterio ekraną spoksantys. Ir nakvynės vietą šiai nakčiai man sunkiau bus rasti, nei kad jums. Didelio pasirinkimo atrodytų negali čia būti, kelių dešimčių metrų pločio juostoje tarp autostrados ir tvoros. Bet taip tik atrodo. Jis, tas pasirikimas bent jau yra, skirtingai nuo jūsų - iki baltai paklotos lovos nueiti, kojas nusiplovus ir šlepetes apsimovus - štai jūsų pasirinkimas. Ne mūsų.

       Nakčiai įsikuriame prie didelių kaktusų. Bus Meksika. Ir ne bet kaip įsikuriame, o kaip reikia ir kaip priklauso įsikurti, po trijų pastarųjų nakvynių šalia apgyvendintų vietų. Vakaras, temsta, kaktusai, ramybė, žalias namukas. Kad jūs žinotumėte kaip aš mėgstu tokias akimirkas... Mirties patale gulėdamas ir tai prisiminęs, iš jo atsikelčiau. Autostrada pralekiančių retų automobilių garsas man primena kelią, jaunystę, draugystę, iš kurių beliko tik pirmas. Kad jūs žinotumėte kaip aš mėgstu miegoti šalia kelio. Jame tiek visko daug, jis vis dar kviečia mane pas save. Dėkingas jam esu už tai.

       Šabas (hebr. šabbat "poilsis") - judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare (tradiciškai - kai danguje pamatomos 3 žvaigždės). Reiškia, šabas, juk penktadienis šiandien. Tai kaip švęsime, Evelina? Ir atsitik tu man taip, kad pirmą kartą šioje kelionėje neturime jokio maisto kaip tik tą vakarą, kai viso pasaulio judėjai sėda prie stalų gausiai ir sočiai vaišintis. Butelyje yra vandens, bet ir to nedaug. Gerai paieškojęs, kuprinėje duonos kriaukšlę gal ir atrasčiau kokią. O naudos iš to? Duonos dauginti aš nemoku, žuvies turbūt irgi, jos ir kuprinėje nerasčiau. Du tūkstančiai metų praėjo nuo tų laikų, kai šiuose kraštuose vaikščiojo vienas toks, mokėjęs visas šias gėrybes dauginti. Seniai tai buvo ir nuo to laiko žmonės nieko panašaus regėję nėra. Vyno negeriu, vandeniu nevaikštau. Vadinkite mane Donatu, kaip dvyliktosios kelio romano dalies įžangoje. Donatas, autostopininkas Donatas.

       Autostradoje mašinų nedaug, o pravažiuojantys kaip taisyklė šį metą dar visai ne vėlyvą važinėjasi asmeniniais reikalais, ne darbo. Mozės laikais už darbą šabo metu buvo skiriama mirties bausmė - užmėtymas akmenimis. Žiaurių žmonių tada gyventa. Koks žydas tokį vakarą rizikuos sutikti savo kelyje Mozės pasekėją, sumaniusį įvykdyti jam besidarbuojančiam (kad išlaikytų šeimą, namus, meilužę), senąją bausmę? Maža kas jiems ten į galvas gali ateiti. Jei manimi netikite, šį kartą niekur važiuoti nereikia, užteks pažiūrėti į šalies žemėlapį, kur linija ant linijos, brūkšneliai, sienos, atitvėrimai, buferinės zonos, dar velnias žino kas, ko neišgėręs ir nesuprasi. Taip pirmą kartą dvejuose mudviejų gyvenimuose apsinakvoję "Meksikoje", užverčiam šimtas šešiasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Gero būta skyriaus, kaip ir šimto šešiasdešimt trijų skyrių prieš tai.

       Šeštadienio rytas po kaktusais mane, Eveliną ir visą Izraelį pasitinka toks, koks ir turi būti rytas po šabo - ramus, tingus, netriukšmingas, be automobilių autostradoje ir be žmonių juose, vakar iš vakaro visiems apsivalgius. Visiems, išskyrus mus, nes mes ne žydai. Nebereikalinga autostrada einame kelis kilometrus, kad galėtume tranzuoti ant įvažiavimo į reikalingą. Pirmos sustojusios mašinos vairuotojas yra juodaodis ir nori pinigų už pavežimą, nors dorai nesugeba nei paaiškinti kur jis važiuoja, nei kodėl mes jam turėtume mokėti už tai, kas iš prigimties yra nemokama - už autostopą. Žmogau, neteršk geros idėjos, prašinėdamas pinigų iš svetimšalių, pats nelabai vietiniu būdamas. Po kiek laiko sustoja bachūras ir pana, važiuojantys beveik iki pat mums reikalingo Nazareto. Šimto kilometrų kelyje papasakoja daug įdomių, svarbių, o kartais atrodytų neįtikėtinų dalykų apie savo šalį ir tuos, kurie gyvena kitoje sienos-tvoros pusėje.

       Taigi, visas Vakarų Krantas padalintas į tris zonas, kiekviena kurių žymima atskira raide. Zoną A pilnai kontroliuoja Palestinos autonominė valdžia, zonoje B valdymą dalijasi Palestinos autonominė valdžia bei Izraelio karinės pajėgos, tuo tarpu zona C, apimanti daugiau nei pusę visos šio darinio teritorijos, kontroliuojama tik Izraelio armijos. Izraelio kontroliuojamoje Vakarų Kranto dalyje išsidėstę apie du šimtai žydų gyvenviečių, taip vadinamų nausėdijų. Tuo tarpu pilnai arba dalinai Palestinos autonominės valdžios kontroliuojamos zonos A ir B padalintos į daugiau nei du šimtus anklavų (į kitos valstybės teritoriją įsiterpusių dalių), iš visų pusių apsuptų Izraelio pilnai kontroliuojamos zonos C. Paprasta, ar ne? Gyvenk ir žvenk savo žemėje. O ir Izraelis šiais laikais palestiniečių gyvenamas teritorijas siekia užkariauti ne ginklu, o didindamas žydų populiaciją. Matomai didelė laimė gyventi apsuptiems tų, kurie tavęs nekenčia. Arba čia adrenalino trūkumas ne kai kuriems Mozės tautiečiams pasireiškia, kuomet atskirai paimtam statistiniam žydui ramiai gyventi nusibosta ir jis keliasi gyventi į Vakarų Krantą, kur veiksmo daugiau. Ten besikraustantys žydai pasižymi pačiomis radikaliausiomis pažiūromis. Taip ir kuriasi, statomos vis naujos žydų gyvenvietės arba plečiamos esamos, musulmonus užspeičiant į nedidelius anklavus. Tarptautinė bendruomenė protestuoja, Izraelis deda skersą. Šunys loja, karavanas eina. Dar Vakarų Krante galioja sudėtinga draudimų ir leidimų sistema, kad atskirti žydus nuo palestiniečių arba palestiniečius nuo kitų palestiniečių. Kam vienus arabus atskirti nuo kitų, man nelabai aišku. Ir visa tai vyksta teritorijoje, dydis kurios tesudarytų penktadalį Lietuvos.

       Jungtinės Tautos laiko Vakarų Krantą Izraelio okupuota teritorija, pats Izraelis - ginčytina. Ginčytina? Nieko sau ginčytina. Prieš įkuriant Izraelio valstybę, šiame regione buvo planuotos lyg ir dvi valstybės - Izraelis ir Palestina. Pirmą tai mes matome - visą tokią spindinčią, gerai, sočiai, aprūpintai gyvenančią, pasipuošusią, gražią, išsipusčiusią. O antroji kur? Nejaugi ta, kur už tvoros? Nebejuokinkite manęs, ponai. Klausiu jūsų, kur laisva bei nepriklausoma Palestinos valstybė, apie ką buvo sutarta dalinant britų mandatą jiems jo atsisakius, savo tą atsisakymą motyvuojant nesugebėjimu rasti sprendimo, tenkinančio abi puses - tiek žydų, tiek arabų. Ir ko čia kišate man po nosimi tuos savo Oslo susitarimus, pasirašytus beveik penkiasdešimčiai metų nuo pradinio susitarimo praėjus. Kaip tik pravažiuojame šalia baisiosios sienos, matydami už jos gyvenančių palestiniečių namus. Tai miestas sunkiai ištariamu bei užrašomu pavadinimu - Qalqilyah. Kur jiems dėtis? Ir kuriuos protokolus prieš miegą skaityti - 1947-ųjų ar 1993-ųjų metų?

       Nebus šioje žemėje taikos, nes vieniems ji pažadėta paties Dievo, o kiti iš jos išvaryti tų, kuriems ji pažadėta ir kurių pusėje Dievas bei tarptautinė bendrija. Reikalauti iš tų žmonių taikos bei draugiško sugyvenimo tarpusavyje, kaip kad mokino katinas Leopoldas, tai tas pats, kas į tris savaites neėdusios vilko narvą įmetus triušį tikėtis, kad rytoj iš jo bus likę kas daugiau nei kailis ar kaulai. Kalbu apie triušį, ne apie vilką. Triušis negali suėsti vilko, nes taip gamtos surėdyta. Ir ką reiktų pažadėti vilkui, kad tam triušiui jis nepadarytų "kirdyk" ir "kaput" tą pačią akimirką? Nebent du triušius, už savaitės. O tai kovojate dėl ko jūs čia? Nejaugi viskas dėl Dievo? To paties, kurį matę ar su kuriuo kalbėję iš viso penki asmenys - Adomas, Ieva, Mozė, Jėzus ir Mahometas. Jeigu taip, tai patiems nejuokinga? Jeigu ne, tai atleiskite už durną klausimą ir jį pamirškite.

       Sugriaukite sienas ir susirinkite spygliuotas tvoras, kurių čia prisistatėte. Sudeginkite abu britų mandato padalijimo dokumentus - tiek Jungtinių Tautų 1947-ųjų rezoliuciją Nr. 181, tiek 1993-ųjų Oslo susitarimus. Bei vieną kartą liovęsi vienas kitą vaikytis su peiliais po Jeruzalę ir nutrenkinėti vieni kitus visuomeninio transporto stotelėse, eikite melstis kiekvienas į savo maldos namus ir kiekvienas savajam Dievui. Tada gal gyventi ramiau bus. Sakote - žydai žemę atėmė iš jūsų ir Palestinos? Dėl to turėkite bent kiek priekaištų savo tėvams bei seneliams, kurie po antrojo pasaulinio karo į Palestiną plūstantiems žydams patys savo žemes pardavinėjo ir ėjo pas juos dirbti, dažnai net tarpusavyje kovodami bei konkuruodami kas geresnes pareigas pas naująjį šeimininką gaus. Tokiais savo palinkėjimais abi šias tautas laimindamas, užverčiu šimtas šešiasdešimt penktą kelio romano skyrių. Kol neprisišnekėjau ir kol peilis mano pašonėje dar neįremtas arba jau įremtas, bet ne mano.

       O dar automobilyje būta šuns - tokio didelio, balto, draugiško ir mielo. Turbūt tai nėra svarbi informacija visos tos geopolitinės košės masėje. Ir vis dėlto, nepaminėti jo aš negalėjau. Visą kelią su juo dalinamės mums skirtą galinę mašinos sėdynę, kol atvažiuojame iki Izraelio trasos numeris septyniasdešimt devyni, tiesiu taikymu vedančios į Nazaretą. Čia mums reiks išlipti, prieš tai padėkojus už atvežimą ir nupasakotą situaciją, kurią kiek papildęs, papasakojau jums. Dar svarbu paminėti, kad sėdėjome tokia tvarka, žiūrint iš vairuotojo pusės: šuo, aš, Evelina. Šunį su Evelina sukeisti vietomis būtų galima be problemų, o va manęs su šunimi tai niekaip, kadangi tarp Evelinos ir šuns visada turi būti kas nors. Geriausiu atveju - aš, blogiausiu - baimė. Nors šuns tikrai draugiško būta, praktiškai visą kelią gulėjusio padėjus galvą man ant kelių. Šunys mane gerbia, būtų Islandija tai ar Izraelis. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Dvylikta dalis. Niekam tikusi žemė. Šimtas keturiasdešimt aštuntas skyrius, puslapis nežinomas.

       Nazareto apylinkėse gražu kaip kad darželyje sesers. Oras puikus, aplinkui žalia, kelias jau nebe autostrada, automobilių jame daug, jų greičiai nedideli, autostopo vieta puiki, važiuoti iki miesto mums netoli. Aš jauns ir laimings. Tai kodėl tokia proga nepašvilpavus, man, berniokui iš Aukštaitijos lygumų, kaip kad savo laiku čia švilpavo vyriokas iš Nazareto lygumų. Kiek žinai, pažįsti ar esi girdėjęs tokių? Jeigu nė vieno, tada paklausk savo močiutės ar senelio, kai į bažnyčią nusives tave mažą ar eisite ten kartu tau jau paaugus. Jie būtinai turi pažinoti vieną tokį iš Nazareto, kurį mato kiekvieną sekmadienį priešais savo akis ant kryžiaus pakabintą, bučiuoja jam kojas ir prieš jį klaupiasi. Kaip kad darė per amžius jų tėvai, seneliai, proseneliai. Ir kaip kad dabar daro jų vaikai, anūkai, proanūkiai.

       Netrukus vieną entuziastingą vyruką kelyje sustabdę, atvažiuojame į Nazareto pakraštį, kur patenkame į automobilių grūstį. Ten neužtrukę ilgiau nei būtina ir viena ilga gatve nuo kalno nusileidę, pasiekiame miesto centrą, pakeliui dar apsirūpinę šviežiais, ką tik iškeptais batonais vietinėje kepykloje. Kas keisčiausia - mūsų ten neapgauna ir už batonus paima tiek, kiek ima ir iš vietinių. Retas dalykas šiems kraštams. Didelio medžio pavėsyje būti pietums, po vakarykščio bado ir nepritekliaus. Taip jau kartais nutinka autostopininko gyvenime, kuomet parduotuvę šalia kelio ne visur ir ne visada rasi, o kaktusų valgyti nesinori - ne Kipras juk. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Vienuolikta dalis. Po daug, daug metų. Šimtas dvidešimt aštuntas skyrius, 1701 puslapis. O dabar nieko nežinau, išskyrus tai, kad laikas mums "pozhrat normalno" (liet. "pavalgyti normaliai"). Tą ir darome. Būtumėte matę kaip lapojau batoną, po medžiu atsisėdęs, užgerdamas jį (batoną) apyšalte Coca-Cola. Ech... Dievų gėrimas. Neatsiliko nuo manęs ir Evelina. Nors ji ir moteris, bet pavalgyti kartais jai irgi reikia.

       Daugiau negu dvidešimt bažnyčių, o taip pat vienuolynai ir sinagogos primena apie Jėzų, čia praleidusį didžiąją savo gyvenimo dalį. Tai miestas, kuriame praėjo jo vaikystė ir jaunystė, kuriame gyveno Marija ir Juozapas, kuriame arkangelas Gabrielius pranešė apie Mesijo gimimą. Tai Nazaretas, o pats Jėzus Kristus kaip žinia dažnai vadinamas Jėzumi Nazariečiu arba Jėzumi iš Nazareto. Tik va ne visi su tuo sutinka, savo abejones grįsdami faktu, jog pirmaisiais mūsų eros amžiais miestas tokiu pavadinimu neminimas jokiuose rašytiniuose šaltiniuose, išskyrus biblijinius, kas leidžia spėti, kad arba tokio miesto kaip Nazaretas prieš tai arba apskritai nebuvo, arba jo būta tokio mažo, kad jis nevertas paminėti. Nors talmudinėje (kokioje, kokioje?) literatūroje išvardintos visos gyvenvietės, kuriose veikė mokyklos ar sinagogos. Kaip jie drįsta? Kaip gali būti Jėzus iš Nazareto, jei Nazareto tais laikais nebuvo? Inkvizicijos laikais su tokiais žinotų ką daryti. Grįžus į šiuos laikus, istorinė miesto dalis (Žemutinis Nazaretas) apgyvendinta Izraelio arabais, trečdalį kurių sudaro arabai-krikščionys, likusią dalį - musulmonai. Aukštutiniame Nazarete gyvena žydai, kurių net du su puse karto mažiau nei Žemutinio miesto gyventojų. Todėl šis Galilėjos miestas yra laikomas krikščioniškiausiu Izraelyje, o taip pat tai yra vienintelis miestas šalyje, kur sekmadienis ne darbo diena. Tai nesiseka, vėl nepataikėm, šiandien šeštadienis.

       O kaip su bažnyčia, paklausite manęs? Ar stovi kokia toje vietoje, kur arkangelas Gabrielius Švenčiausiajai Mergelei Marijai pranešė džiugiąją naujieną bei laukiančius rūpesčius, džiugius ir mažiau džiugius, susijusius su jos ir vietinio dailidės Juozapo tuo metu dar nesukurtos šeimos pagausėjimu? Ar bent buvote ten? Kai tą naujieną pranešinėjo, tai bent aš asmeniškai tame reikale nedalyvavau ir jokių angelų bei nekaltų mergelių nemačiau, o tuo labiau neklausinėjau jų vardų. Užtat būta mačiusių ar iš kitų girdėjusių, kad ir apaštalas Lukas, Dantės vadintas Kristaus romumo liudytoju, visą tą istoriją net su konkrečiomis jos detalėmis užrašęs savo evangelijoje: "Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų. O mergelės vardas buvo Marija." (Lk 1, 26 - 27). Toliau angelas informuos Mariją apie tai, kad ji pagimdys sūnų, o į logišką tos klausimą (moteriškės nuovokios matomai būta): "Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?", Gabrielius ("Aš esu Gabrielius, angelas Gabrielius") atsakys, kad viskuo šioje vietoje pasirūpins Šventoji Dvasia ir viskas bus gerai. Taip reikia. Reikia tai reikia. Marijai su viskuo sutikus ir tarus: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei." (Lk 1, 38), angelas pasitrauks, o evangelistas Lukas baigs evangelijos pagal Luką įžangos "Apsireiškimo Marijai" skyrių.

       Kodėl turėtume netikėti Luku? Nejaugi tik dėl tos priežasties, kad istorikai neigia miesto Nazareto buvimą tuo laiko, o pats Lukas buvo vienintelis iš evangelistų, asmeniškai nepažinojęs Jėzaus ir net nebuvęs vienu jo mokinių, kurių tas turėjo visus dvylika? Tikėkime, broliai ir seserys. O kadangi į durnus klausimus neatsakinėju, tai į klausimą apie bažnyčios buvimą toje Galilėjos ir Nazareto vietoje atsakysiu klausimu į klausimą. Ar Romos popiežius katalikas? Jei žinote atsakymą į šį, bus jums atsakymas ir į pirmąjį. Tai aišku, kad kur jau kur, bet tokioje vietoje bažnyčiai būti. Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bazilika yra pagrindinė krikščioniškoji šventovė Nazarete, pastatyta pagal italų architekto projektą toje vietoje, kur IV a. stovėjo Bizantijos karalienės Elenos šventykla. Viduje yra apsireiškimo grotas ir daug paveikslų, vaizduojančių scenas iš Marijos gyvenimo. Katalikai ras ką ten veikti.

       Po baziliką vaikštome atskirai. Taip reikia. Kol vienas išėjęs šventintis, kitas saugo kuprines ir vandenį. Mano valandai išmušus, pirmu reikalu ką padarau, tai įtartinu žvilgsniu apžiūriu kieme esančią skulptūrą, kurioje pavaizduoti du rimti dėdės, spaudžiantys vienas kitam ranką. Tas po kaire su didele kepure ant galvos - tai Konstantinopolio patriarchas Atenagoras I, o tas po dešine su dideliu kryžiumi ant krūtinės ir maža kepuryte ant viršugalvio - Romos popiežius Paulius VI. Ko ir kada buvo jie čia susitikę, ką veikė ir ką nusprendė, man nežinoma. Pačioje bazilikoje tamsu ir gražu, viso pasaulio katalikai joje randa vietų kur pasimelsti, atsiklaupti bei kieno kojas pabučiuoti. Aš tik apžiūriu. Bažnyčia kaip bažnyčia.

       Apsirūpinę papildomais skaniaisiais bei minkštaisiais batonais, Nazaretą paliekame. Be ašarų ir be liūdesio, tik dviese ir su kuprinėmis, kaip esame ne vieną ir ne du miestus palikę prieš tai. Važiuodamas čia kaip tai įsivaizdavau tą visiems pasaulio katalikams šventą vietą besant kaimu, panašiu į Fatimą Portugalijoje. Klydau, čia viso miesto būta. Ai, tiesa, prieš tai dar išgėrėme kavos centre esančioje McDonald's užeigoje. Tai sakau gal ir gerai, kad šiandien ne sekmadienis ir jie nešvenčia, kaip kad pratę sekmadienius švęsti, skirtingai nuo likusio Izraelio. Popietė jau visai, šabas irgi į pabaigą, beliko sulaukti pirmųjų žvaigždžių danguje. O kol kas, kol šviesu, metas mums dingti iš miesto, kad ieškotis nakvynės užmiestyje. Visada taip darome, taip darysime ir dabar, net jei miesto švento esama. Nemiegosi gi ant suoliuko ar po medžiu, laikai nebe tie. Grįžę ta pačia gatve iki vietos, kur prieš tai mus išleido į miestą atvežęs vaikinas, sukame į dešinę ir iš karto sėdame pailsėti. Tuomet laikrodžių rodytas 11:01 val. laikas dabar virtęs į 15:43 val. laiką, vis dar tos pačios, lapkričio keturioliktos dienos. O kalniuko tai visai ne menko tokio būta, kuprinės pilnos maisto ir gėrimų, poilsis būtinas. Kaip toj dainoj: "Vakare, po darbų atsisėdus"... Prieš akis vis stovi mieste matytos parduotuvių vitrinos, puošiamos Kalėdų atributika. Na žinote, visokie ten Kalėdų seneliai, raudonos kepuraitės, baltos eglutės, girliandos, elfai, rogės ir panašus "stafas" (angl. stuff, liet. niekai, šlamštas). Kaip tai įtartinai visa tai atrodo, kuomet pagal oro temperatūrą lauke mums vidurvasaris.

       Laikus, datas bei vietų pavadinimus rašau ateities istorikams, kad jiems radus mano šios kelio romano dalies apdegusias skiautes, nereiktų spėlioti, būta mūsų Šventojoje Žemėje ar ne ir jei būta, tai kada, kur ir kodėl. Kaip kad nutiko tai su miestu Nazaretu ir mokslo vyrai dabar negali susiorientuoti bei kitus klaidina savo abejonėmis - buvo toks miestas ar ne tais laikais, kai jo gatvėmis, skersgatviais bei apylinkėmis vaikščiojo Jėzus Nazarietis, jis gi Jėzus ir Nazareto, jis gi Jėzus Kristus. Tikiuosi, šie lapai nuo inkvizicijos laužo bus nukentėję mažiausiai. Noriu tikėti. Tiesa, metų būta 2016-ųjų.

       Einant iš Nazareto, miestas vis nesibaigia. Kelias nuo kalno daro staigų posūkį, prasideda nauji namai, o tai reiškia tik vieną, kad eiti reiks dar toliau. Tą gyvenvietę sąžiningai praėjus ir jos pabaigoje priekyje tolumoje išvydus ne ką kitą, o naujų apgyvendintų vietų šviesas, kantrybė galutinai trūksta. Kiek galima? Keiktis negalima, vietos šventos ir žemė šventa. Dedame kuprines ant tos šventos žemės, stojame už nešventos degalinės išvažiavimo ir tranzuojame, tranzuojame, tranzuojame. Temsta greitai, kažką sustabdyti neatrodo esant daug šansų. Nusispjovę į tą reikalą tam vakarui, kariamės į šalia kelio esantį kalną po dešine, kurio viršūnėje nesutikę nei žmonių, nei šunų, nusprendžiame įsikurti. Aplinkui auga medžiai, už kelių šimtų metrų matyti namai, šalia siauras ir matomai retai važinėjamas keliukas. Bus gerai.

       Jeigu tą vakarą būčiau žinojęs šalia kokios vietos artėjančią naktį mūsų bus miegota, būčiau... Miegojęs kitaip. Ir palapinę kitaip statęs, ir kojas joje į kitą pusę tiesęs, ir Eveliną vidun pakvietęs kur kas iškilmingiau, ir sms žinutės namiškiams rašęs nebūčiau, ir valgęs bei gėręs kitus gėrimus, nei kad valgiau ir gėriau... Deja, to aš nežinojau, kaip kad nežinojo to ir Evelina, tuose dalykuose išmananti kur kas daugiau, nei kad juose bei apie juos išmanau aš. Ji auklėta taip, o aš apie tai tik girdėjęs kažką ir kažkur. Dar kas keista, kad skirtingai nei pavasarį Islandijoje, čia aš visai negiedu "Dievo avinėlio", savo balsu gąsdindamas žmones, paukščius ir gyvūnus. Ten būtina buvo jį giedoti, norint nakčiai apsaugoti savo žalius namus nuo gamtos stichijų. Ne visada padėdavo, bet be to įtariu būtume grįžę be palapinės iš tos atšiaurios, Atlanto vėjų talžomos salos. Čia gi, Izraelyje ir Palestinoje, nors retkarčiais praverstų jį sugiedoti dėl mūsų reguliarių nakvynių šalia tankiai apgyvendintų vietų, iš kur nežinia kas ir ko gali ateiti. Pavyzdžiui, vidury nakties paprašyti degtukų. Arba pinigų pasiskolinti, su pažadu rytoj nuo ryto grąžinti. O kur dar šunys, kurių irgi pasitaiko. Reiktų sugiedoti, oi reiktų. Tačiau nesigieda, nors tu ką ir pirmas žodis stringa gerklėje, kaip žuvies ašaka. Ne lakštingala aš, ji negali negiedoti.

       Palapinės duris pravėręs, tą vakarą dar ilgai žiūriu į Nazareto pusę. Kaip sutemos užkloja miestą ir žemę, kuria kadaise vaikščiota Jėzaus ir jo mokinių. Ausyse skamba visai ne koks "Dievo avinėlis", o muzika ir žodžiai iš lietuvių kompozitoriaus bei muzikanto Andriaus Kulikausko kartu su teatro aktoriumi bei dainuojamosios poezijos bardu Sauliumi Bareikiu atliekamos dainos - "Štai vieškeliu ateina Dievas. Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs. O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas. Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui... Matau kaip Dievas apžvelgia apylinkes. Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja. Ir eina jis tolyn lazda pasiramsčiuodamas. Nuo rūpesčių, nuo rūpesčių pražilęs. O gal ne rūpesčiai, gal mano nuodėmės. Pražildė jį, pražildė jį kaip miglos šilą. O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė. Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas. Matau kaip Dievas apžvelgia apylinkes. Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja. Štai vieškeliu ateina Dievas, kaip elgeta iš nuovargio sulinkęs. O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas. Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui...". Šventojoje Žemėje galutinai sutemus, tokioms bei panašioms į jas mintims nepaliekant, pasiūlau Evelinai eiti miegoti. Jis vis dar šalia ir jai su pasiūlymu sutikus, atžagaria ranka užverčiu šimtas šešiasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Rytoj mūsų laukia jaunystės ežeras to, kurio vaikystės gatvės pažintos šiandien.

       Vaikystės gatvė, ji todėl ir vaikystės, kad vaikystėje jos nepasirinksi ir gyveni ten, kur tėvų liepta ir prisakyta. Savąją aš dar menu - Taikos gatvę Biržuose. Iki šiol ji man ilgiausia, plačiausia, toliausiai už horizonto nuvesti galinti.

       Nebūdamas nei Dievu iš tos gražios dainos, nei jo sūnumi (tiesioginiu), apylinkes nuo ryto vis dėlto apžvelgiu ir aš. Čia už miesto - apylinkės yra kaip apylinkės, o mieste - bazilika buvo kaip bazilika. Kažko tokio švento nepastebiu ir nei angelai, nei vaiduokliai, nei demonai man nesivaidena, o mergelės iš dangaus nenuženginėja. Gal todėl, kad aš ne piemuo, o gal dėl dar kažko, ko aš nežinau, nesuprantu ir žinoti nenoriu. Nematyti ir pranašų, keliu einančių ir vedančių mokinių minias ar ištisas tautas paskui save. Izraelio žemė bunda sekmadieniui, laikrodžiuose 06:02 val. Jei man namie kas pasakytų, kad tokiu laiku galiu atsikelti ir būti gyvybingas, pasukiojęs pirštą prie smilkinio, daugiau su tokiu šnekėti nešnekėčiau. Nemėgstu kvailių, kaip ir iš pašalpų gyvenančių vienišų daugiavaikių motinų. Tiesiog nepernešu ir iš karto imu viduriuoti nuo jų kalbų ar istorijų. Bet užteks apie tai, nes istorija ne apie juos, o apie mus. Miegota ramiai. Lyg nujausdamas, vakar "Dievo avinėlio" negiedojau, pakeitęs savo repertuarą gražia daina. Laikrodžiuose 06:31 val. Palapinė supakuota, kuprinės paruoštos kelionei toliau. Ne taip greitai. Artimiausias penkiolika minučių apačioje esantys, valgantys daug morkų bei nesiskundžiantys regėjimu, gali matyti mane valgantį pupelių konservus ir man to pavydėti. Šaukštas mano didelis, šį rytą aš šio kalno karalius. Gip, gip, ura!

       Kafr Kanna - taip vadinasi miestas, šalia kurio naktį ant kalno miegojome ir į kurį pirmu reikalu ryte patenkame nuo to kalno nusileidę. Dar nesupratote apie ką aš čia ir kodėl vakar rašiau, kad jei tada būčiau žinojęs kokioje vietoje ruošiamės miegoti, tai viskas būtų buvę kitaip. Nesuprantu ir aš savo draugės Evelinos, rodančios man kokios tai parduotuvės iškabą, ant kurios parašyta: "The First Miracle. Souvenir and Coffe Shop. Cana Wedding Wine". Ko tu nori? Stebuklų aš nedarau, suvenyrų neperku, vyno negeriu, vestuvėse paskutinį kartą esu dalyvavęs prieš aštuoniolika metų ir dėkui Dievui ne savo. Kavos? Gerai būtų, bet pati matai, kad užeiga uždaryta, metas juk ankstyvas. Aišku, būtų galima numoti ranka, tarus: "Ai, moterys, kas jas supras", bet aš to nepadarau. Na ko tu nerimsti, mielas žmogau? Dabar jau neatsiminsiu, ar tada pats suprantu, ar man paaiškina, kad kalba eina apie pirmąjį Jėzaus stebuklą, kurį jis padarė vestuvių puotos metu, vandenį paversdamas vynu, jaunavedžiams jo pritrūkus. O vyno stygius vestuvių puotoje pagal ano meto papročius - didžiulė gėda šeimininkams. Sutikite, toks svečias būtų laukiamas bei priimamas išskėstomis rankomis bei sodinamas garbingiausioje stalo vietoje bet kurioje šventėje. Tyrinėtojams ir vėl iki galo nesutariant kur konkrečiai gali ir turi būti ši vieta, Biblijoje įvardinta kaip Galilėjos Kana, ją priimta laikyti esant šiame mieste. O štai ką apie visą šitą reikalą pasakoja dar vienas Jėzaus mokinių - Jonas, savo evangelijoje pagal Joną. Užčiaupiam burnas, susirandam didžiausią kryžių iš turimų, uždegam visas namie rastas žvakes ir klausom senuko, nes jis turi ką papasakoti, o senus žmones reikia gerbti ir jų išklausti - kartais jų lūpomis kalba išmintis.

       Autostopininkas cituoja šventąjį: "Vestuvės Kanoje. Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: 'Jie nebeturi vyno'. Jėzus atsakė: 'O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!' Jo motina tarė tarnams: 'Darykite, ką tik jis jums lieps'. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: 'Pripilkite indus vandens'. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: 'Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui'. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: 'Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei'. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas." (Jn 2, 1-12)

       Ne evangelisto tai Luko aprašyta. Jaučiu skirtumą. Tokio tad būta stebuklo Galilėjos Kanoje. Mūsų pačių savo ruožtu laukia mažas stebuklas užėjus į kokį tai pastatą, kuriame esantis nepažįstamas žmogus mus pavaišina dviem puodeliais gardžios juodos kavos. Puodeliai maži, tai ir stebuklo mažo būta. Aš ne evangelistas, kad smulkiai tai aprašinėčiau. Tiesiog užėjome pro pirmas atidarytas duris, kad paklausti kur šitame kaime galima nusipirkti kavos, o mums tos kavos davė už dyką. Ir visa tai ne Turkijoje, o Izraelyje. Kuo ne stebuklas? Jėzų čia dar atsimena, pradėtus jo darbus tęsia. Pavyzdžiui, pavaišinti keliautojus. Miesto pašone praeinantis septyniasdešimt septintas kelias - mūsų tikslas, kurį pasiekiame lyg ant sparnų. Nežinau - tie sparnai ar nuo tonizuojančios kavos, ar nuo stebuklo laukimo bei jo išsipildymo. Red Bull negėrėme nė lašo, tad sparnai tikrai ne nuo jo. Angelų su sparnais irgi nematėme. Bent jau aš nemačiau, o Evelinos neklausiau. Būtų turbūt pati pasisakiusi, jei būtų mačiusi. Moterys paslapčių laikyti nemoka.

       Kai kuriuos žmones čia matome labai dažnai, juos jau valdo priklausomybė nuo Kelio (c, copyright). Lyg skundą ar priekaištą girdėčiau iš pro mus pravažiuojančių automobilių vairuotojų, man tik iškėlus dešinę ranką į kelią. Taip, taip - tą pačią dešinę, nes Jeruzalės aš iki šiol nepamiršau, todėl nei ta ranka man nudžiūvo, nei liežuvis prie gomurio prilipo. Tiesą sakant, kol kas man dar niekas nenudžiūvo. O jeigu kartais ją, tą Jeruzalę pamirščiau, ar jos neminėčiau ir apie ją negalvočiau, didžiausiu džiaugsmu jos nelaikydamas, tai neduokdie išsipildytų Biblijoje esančio Psalmyno (šimto penkiasdešimties giesmių, maldų ir eilėraščių rinkinio) 137-os psalmės pažadas. Tuomet ir dešinė ranka man nudžiūtų, ir liežuvis prie gomurio man priliptų. Tą pačią akimirką, kai Jeruzalę jūsų pamirščiau. Na kad jau taip, tai gal jos ir nepamiršiu. Pažadu, bent iki senukui Parkinsonui mano galvoje neapsilankius. Beje, kokį dar "matome dažnai", o tuo labiau - "matome labai dažnai"? Ką čia nušnekate? Gal po tik vakar vakare pasibaigusio šabo dar neatsigavę? Ar dar kas jums yra? Šiame kelyje tesu antrą kartą gyvenime, o pirmą kartą - vakar. Suprasčiau taip kalbant Suomijos ar Lenkijos vairuotojams. Jie turi tam teisę, nes savo šalių teritorijose savo laiku matė bei sutikdavo mane iš tiesų dažnokai, švelniai tariant. O čia? Gal vis dėlto sakau mažiau kalbėję greičiau sustokite ir vežkite mus į mūsų pageidaujamą bei taip norimą išvysti Tiberiją (hebr. Tveria, Tiveria, arab. Tabariyyah, gr. Tiberias) - miestą šiaurės Izraelyje, žemutinėje Galilėjoje, prie Tiberiados ežero. Tarp mūsų nuoširdžiai šnekant, praktiškai čia aš tik tam ir atkeliavau tokią tolybę iš savo gimtos ir mylimos Lietuvos, kad šį ežerą pamatyčiau. O ir važiuoti nuo čia iki jo nuo ne daugiau dvidešimties kilometrų. Nespėsime įkyrėti, atsibosti, žiūrėk jau ir atsisveikinti laikas ateis. Ne faktas, kad ir be ašarų apsieita bus. Tik priimk autostopininką į savo automobilį ir taps jis geriausiu tavo draugu. Tokia matyt patarle vadovaujasi tie, kurie autostopininkams gyvenime nesustos ir gyvenime niekur jų neveš. Bijo rasti draugų. Tai taip ir sakykite, o ne kad anie jums automobilio sėdynes supjaustys ar iškvėpintą to paties jūsų automobilio saloną prismardins. Viskas tik mano ir man. Banalu ir nuobodu. Tai kaip, sustojame ir važiuojame, ar ir toliau š*** malame? Antras variantas - sustoja ir važiuojame. Valio! Tiberiados ežere, aš jau beveik pas tave, ruošk savo vandenis mano maudynėms, o tu, karšta Izraelio saule, juos pašildyk kaip reikiant. O maudausi tai aš retai.

       Taip savo mintyse bei savo kuprinėje ieškodamas ir niekaip nerasdamas rankšluosčio, užverčiu šimtas šešiasdešimt septintą kelio romano skyrių. Turėtų gi tas prakeiktas rankšluostis joje kažkur būti. Kad ir nenaudojamas, bet tikrai įsidėjau. Kur jis? Hm... Niekaip negaliu atsiminti, nors tu ką. Visą šį laiką galvojau keliaujantis su Evelina, o ne su senukais Alzheimeriu ir Parkinsonu. Kada jie spėjo į mano galvą abu sulipti? Mus vežantis vairuotojas aišku irgi nežinos kur mano rankšluostis, užtat jis žino ir mus patikina, kad neturime jokių šansų iš Tiberijos miesto keliauti toliau į šiaurę autostopu. Na, tai mes dar pažiūrėsime, žmogau. O kol kas, važiuodamas ir žvelgdamas į Kelią, aš prisimenu stebuklus, kuriuos jame kažkada radau, mačiau, sutikau ar girdėjau bei įsivaizduoju tuos, kuriuos man dar tik lemta bei skirta jame atrasti. Vieną tokį stebuklą matau atsisukęs atgal, sėdintį su ant galinės automobilio sėdynės, apkrautą kuprinėmis. Evelina, kvėpuoti tau ten užtenka kuo? Man negaila, galėtų sėsti į priekį, tačiau ji kaip taisyklė visada renkasi vietą gale. Lyg paskutiniam vagone, prie lango. Savo noru.

       (c) - Copyright 2016 Donatas L. Frazės autorinės teisės priklauso kelio romano autoriui Donatui Liucvaikiui, tai yra man. Frazę naudoti savo tekstuose galima tik gavus autoriaus raštišką leidimą. Žodinis leidimas netinka.

       Tiberiados ežeras (arab. Buhairet Tabariyya), jis gi Kinareto ežeras (hebr. Yam Kinneret), jis gi Galilėjos ežeras arba Galilėjos jūra - daugybę kartų Biblijoje minimas ežeras, garsėjęs prieš du tūkstančius metų šiose apylinkėse gyvenusio vyro pomėgiu vaikščioti jo vandens paviršiumi. Vyro to būta Jėzaus Kristaus, o ant ežero krantų pilna vietų, glaudžiai susijusių su jo bei jo mokinių veikla. Tik va pasakoti apie tai ne man, o ir vėl evangelistui Lukui, kurį toliau cituojant, bijau teks man dalintis su jo giminaičiais savo kukliu honoraru, gautu už šią kelio romano dalį. Čia pat prisiminęs, kad jokio atlygio nė už vieną iš tų dalių gavęs nesu ir negausiu, nusprendžiu surizikuoti, dar kartą suteikdamas žodį savo mėgstamiausiam šventojo rašto autoriui Lukui (Šv. Lukui) srityje, kurią jis išmanė ir užrašė kur kas geriau, nei kad išmanau ar galėčiau tai užrašyti aš. Taigi, žodis Lukui: "Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: 'Irkimės anapus ežero!' Ir jie išplaukė. Jiems beplaukiant, Jėzus užmigo. Ežere kilo audra. Bangos pradėjo semti valtį, ir jie atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę jie ėmė žadinti Jį, šaukdami: 'Mokytojau, Mokytojau, mes žūvame!' Atsikėlęs Jis sudraudė vėją ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla. Jėzus paklausė juos: 'Kur jūsų tikėjimas?' Jie išsigandę ir nustebę kalbėjosi tarpusavy: 'Kas Jis toks, kad įsakinėja net vėjams ir vandeniui, ir tie Jo klauso?!'" (Lk 8, 22-26)

       Tokių va laikų būta, kai prieš gamtą galėjo kas pašokinėti. Ir klydo turbūt mano bei daugelio kitų kumyras Vladimiras Vysockis savo dainoje "Tuman" (liet. "Rūkas"), dainuodamas apie tai, kad "Pered tumanom [prirodoj] nichto chelevok" (liet. "Prieš rūką [gamtą] niekas yra žmogus"). Šis ežeras ir jo apylinkės galėtų tai paneigti, prabilę apaštalų, žmonių ar pranašų kalba.

       Banguoja ežeras ir šiandien, mums jį pasiekus ir jo vandenis išvydus. Turbūt visai taip pat kaip bangavo ir tais neatmenamais laikais, kuomet jo pakrantėmis ir vandeniu vaikščiota vieno tokio vyrioko su miniomis sekėjų iš paskos. Ežeras tas, kam jis man, vyriokio paprastam? Užmetę tinklus Galilėjos ežere mūsų laikais, Jėzaus apaštalai atsidurtų teisme, Izraelio žemės ūkio ministerijai kuriais tai metus uždraudus jame žvejoti, besibaiminant, jog ten gyvenančios žuvys gali išnykti. Prieš du tūkstančius metų niekam tokios smulkmenos nerūpėjo, nes vietiniai žvejai žinojo apie ežero pakrantėse vaikštantį kokį tai vyrioką, galintį pripildyti iš prastos žvejybos grįžusiųjų tinklus žuvimi. Spėkite, kam dar kartą suteikiamas žodis toliau? Teisingai - visų mūsų gerai pažįstamam bei gerbiamam, Jėzaus Kristaus romumo liudytojui, apaštalui Lukui: "Kartą, kai minios veržėsi prie Jo klausytis Dievo žodžio, Jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, stovinčias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: 'Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui'. Simonas Jam atsakė: 'Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą'. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tie atplaukė ir pripildė žuvų abi valtis, kad jos beveik skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: 'Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis!' Mat jį ir visus draugus apėmė nuostaba dėl to valksmo žuvų, kurias jie sugavo, taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: 'Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi'. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nusekė paskui Jį." (Lk 5, 1-11)

       Tokių va laikų būta, kuomet šiose apylinkėse gyventa žmogaus, žinojusio vietas kur gero "kliovo" (liet. "kibimo") besama ir jas parodančio to nežinantiems ar žvejoti nemokantiems. Toks darbuotojas šiais laikais neabejotinai praverstų Izraelio žemės ūkio ministerijoje, ne per seniausiai uždraudusioje žvejybą šiame vandens telkinyje.

       Žiūriu aš į tą ežerą ir atsižiūrėti negaliu. Fantastika. Nejaugi visa tai su manimi ir man? Už ką? Atrodo žiūrėčiau ir žiūrėčiau, spoksočiau ir spoksočiau, kol Evelinai neatsibostų. Nors jai jau turbūt seniai atsibodę. Tik ji nesako, o aš neklausiu. Na ir gerai. Tyla gera byla, panele Evelina. O kokios bangos tame ežere. Ne veltui jūra vadinamas. Kitoje pusėje plyti Golano aukštumos (arab. Hadbatu 'l-Jawlan, hebr. Ramat HaGolan), kurias per 1967-ųjų metų Šešių dienų karą žydai konfiskavo iš Sirijos, jas okupuodami. Turbūt nereikia pasakoti, kokie šilti bei draugiški santykiai sieja šias dvi kaimynes šalis dabar? Evangelistas Lukas to už mane nepapasakos, teks man. Kodėl okupavo? Velnias juos žino. Oficiali versija - dėl nuolatinių Izraelio pasienio kaimų apšaudymo iš tuo metu Sirijai priklausiusių Golano aukštumų teritorijos. Atsibodo apšaudymai, tai ir okupavo. Gal ir taip, jei neminėti tokio "nereikšmingo" fakto, kad Tiberiados ežere yra trečdalis viso Izraelio gėlo vandens. Ir visai nesunku suprasti kas būtų, jei bent vieną ežero pakrantės centimetrą kontroliuotų kaimynas, Izraelio nekenčiantis bei kartu su Iranu ir dar keliomis draugiškomis šalimis trokštantis jo sunaikinimo. Matyt, kad mažiau pagundų būtų, priėjimą iki ežero ir atitvėrė. Rytuose, kur dabar Izraeliui priklausančios Golano aukštumos ribojasi su Sirija, yra siaura žemės juosta - Jungtinių tautų kontroliuojama linija, kad šios valstybės neturėtų nieko bendro.

       Šiuo metu Golano aukštumos įvardijamos kaip Izraelio okupuota teritorija, esanti viena labiausiai militarizuotų vietų pasaulyje. Šimto kilometrų ilgio ir trisdešimties kilometrų pločio žemės gabalėlis pilnas karinių objektų. Plyti minų laukai. Nes minavo šią nelaimingą žemę kas tik netingėjo ir laiko turėjo - prancūzai, anglai, turkai, sirai, izraelitai. Per pastarąjį pusšimtį metų tos vietos anoje ežero pusėje vietos pergyveno mažiausiai keturis didelius bei kruvinus karus. Kodėl taip? Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, šiuolaikinės Sirijos ir Libano teritorija priklauso prancūzų protektoratui, tuo tarpu kai Izraelis (Palestina) ir Jordanija - anglų. Po Antrojo pasaulinio karo, anglai ir prancūzai palieka Artimuosius Rytus, suteikdami visoms aukščiau minėtoms valstybėms nepriklausomybę. Koks dosnumas. Golano aukštumos atitenka Sirijai, kurios siena su Izraeliu nuo šiol eina tiesa linija iš šiaurės į pietus - nuo Hermono (arab. Džabal Eš-Šeich, hebr. Har Chermon) kalno iki Kinareto (jis gi ir Tiberiados) ežero. Taip Sirijos Golano aukštumos iškyla viršum priešais jų vakaruose esančio Izraelio Chulos slėnio, esančio lyguma. Aukštumos, jos todėl ir aukštumos, kad būtų aukščiau lygumų, gamtos joms taip prisakyta. Nuo aukštumų gerai matyti, galima prisitaikyti šaudant, kad geriau pataikyti. Be to, Sirija kontroliuoja visus vandens šaltinius, maitinančius Tiberiados ežerą, sudarantį kaip jau minėjau trečdalį Izraelio gėlo vandens atsargų. O kur dar Jordano upė? Jordano upės pamiršti nederėtų.

       Taip, taip, ta pati upė, kurios vandenyse Jono Krikštytojo kadaise buvo krikštytas moters ir Dievo sūnus, Jėzus Kristus. Šioje vietoje man matomai vėl derėtų užsičiaupti, o užsičiaupus žodį perduoti dar vienam evangelistui, šį kartą Matui, ką nieko nelaukdamas ir padarau, pažadėdamas sugrįžti: "Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: 'Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!' Bet Jėzus jam atsakė: 'Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui'. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, nusileidžiančią tarsi balandį ir plevenančią virš jo. O balsas iš dangaus prabilo: 'Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi'." (Mt 3, 13-17)

       Baigei? Tada toliau vėl aš. Tiesa, apie ką aš ten kalbėjau? Prisiminiau, apie vandenį. Taigi, gal ši sena biblijinė istorija ir būtų svarbiausia visame šiame kontekste, jei ne aplinkybė Jordano upei ir iš Golano aukštumų atitekančiam vandeniui esant vieninteliems besirūpinantiems tuo, kad vandens Tiberiados ežeras nepritrūktų. O tai jau peilis Izraeliui po kaklu, nes gėlo vandens šiose platumose daug nėra ir visiems jo gali neužtekti. 1964-aisiais metais Izraelis baigia gyvybiškai svarbų projektą - kanalo, vedančio iš šalies šiaurėje esančio Tiberiados ežero (jis gi Galilėjos jūra) į pietuose esančią Negevo dykumą, taip išspręsdamas gėlo vandens apsirūpinimo klausimą visos šalies mastu. Sirija greitai randa būdą kaip pabandyti įtikinti žydus su visu jų Izraeliu trauktis iš tų žemių, tais pačiais metais pradedanti tiesti savo kanalą, kurio funkcija - nukreipti vandenis, tekančius iš Golano aukštumų, kad jie nepasiektų Galilėjos jūros (ji gi Tiberiados ežeras). Dar iš Sirijos armijos pozicijų reguliariai apšaudoma visa Izraelio šiaurė. Nes kaimynas užgrobė brolių palestiniečių žemes, o nuo aukštumų taip gerai prisitaikyti. Tiesiog šaudyk ir norėk. Savaime suprantama, ilgai tęstis tai negali ir mano jau minėtų 1967-ųjų metų birželio penktą dieną prasideda taip vadinamas Šešių dienų karas, kurio metu Izraelis ne tik kad užima Golano aukštumas, atimdamas jas iš Sirijos, bet dar ir pasiima Judėją bei Samariją iš Jordanijos, o taip pat Sinajaus pusiasalį iš Egipto. Pastarąjį, tiesa, teks atiduoti, bet apie tai jau pabylosiu mums būnant toje pusėje. Va taip ir gaunasi. Praeito amžiaus pradžioje Golaną minavo turkai, bijodami anglų. Paskui prancūzai ir anglai, dar vėliau - sirai. Tos minos niekur nedingo, jų ten pilna iki šiol.

       Pasiklausęs evangelistų, metraštininkų bei istorikų, aš tenoriu tik vieno - kaip galima greičiau nuo informacijos išpampusią savo galvą panardinti į tyvuliuojančius Tiberiados ežero vandenis. Jaučiuosi to nusipelnęs lyg vaikas, išbuvęs iki mišių pabaigos bažnyčioje ar sulaukęs pertraukos skambučio mokykloje. Vietą maudynėms surasti ne iš karto pavyksta, nes miesto centras, o tokią suradus tenka ignoruoti pakrantėje esančias lenteles, draudžiančias maudytis. Va tai tau - žvejoti negalima, maudytis negalima, vaikščioti vandeniu - irgi. Dar ką sugalvosite ir uždrausite? Na jau ne. Eveliną ir savo drabužėlius bei kelionių inventorių trumpam ant kranto palikęs bei pažadėjęs grįžti, brendu gilyn į ežerą. Nelengva, kuomet kiekvienas nueitas centimetras duoda žinoti apie save. Bangos didelės, dugnas nusėtas smailiais akmenimis, badančiais kojas. Nieko tokio, "Bog terpel i nam vilel" (liet. "Dievas kentėjo ir mums liepė"), kartoju brisdamas vis giliau ir giliau. Ir nors bangos savo ruožtu mane vis meta atgal, lyg bandydamos iš ežero išprašyti, aš pagaliau šiaip ne taip panyru, koks ir buvo tikslas. Viskas, complete! Dabar jau galima ir namo keliauti. O va Evelinai maudynės nepavyksta, kuomet ežeras kategoriškai atsisako priimti ją į savo glėbį. Tenka jai grįžti iš vandens nieko nepešusiai. Galvoju - turbūt supyks, tikiuosi - tik ant ežero. Bangų tą dieną išties didelių būta, kad net išsimaudyti vos pavyksta ir tai ne visiems, ką jau ten kalbėti apie vaikščiojimą vandens paviršiumi. Nors seni žmonės ir pasakoja apie kadaise šiuose kraštuose gyvenusį vyrioką, galėjusį be problemų tai daryti. Turbūt ežero ne tokio banguoto tais laikais būta. Visų tų istorijų klausydamasis ir jas girdėdamas, užverčiu ir savąją - šimtas šešiasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. O dar tas vyriokas žinojo vietas, kuriose galima rasti daug žuvies šio vandens tyruose. Šį žmogų atsimena visi. Bet kurios močiutės savo bažnyčioje paklauskite. Ji pasakys.

       Ir vis dėlto... Dalis manęs Galilėjos jūroje lieka. Ne, tik nepagalvokite nesąmonių, joje aš tikrai nesišlapinau. Labai nedidelė dalis manęs lieka ten, tiksliau dvi - tai mano kojinės, kurias man išsiplovus ir neapdairiai palikus džiūti ant akmens, jūra-ežeras jas pasiėmė visiems laikams. Šliur. Gaila, gerų kojinių būta. Šiandien lygiai savaitė kaip išlipome Izraelio žemėje, reiškia ir savaitė kaip jas apsimovęs. Ta proga ir išskalbiau. Gailiuosi, tai padaręs.

       Jaunystės ežeras, jis todėl ir jaunystės, kad jaunystėje norisi pabėgti nors kiek toliau namų. Savąjį aš dar menu - Širvėnos ežerą Biržuose. Iki šiol jis man pats gražiausias, mėlyniausias, didžiausias, giliausiais, plačiausias, švariausias, mieliausias.

       Neatrodo, kad mieste būtų ko įdomaus ir į ką žiūrėti. Gal taip ir yra, o gal tik taip pasirodo. Maža kas ir kam gali rodytis šiuose kraštuose, kur tai vyksta nuo senų laikų. Kuomet vieni pamato kažką išėjusį pasivaikščioti vandens paviršiumi, kiti tuo tarpu traukia žuvies pilnus tinklus ežero vietose, kur prieš valandą tos žuvies nė kilbuko nebūta. Toks jau tas ežeras, su fotogeniškomis Golano aukštumomis, įsipaišančiomis į bendrą nuotrauką. O kadangi dar toje nuotraukoje matausi ir aš pats, tai ją pavadinsiu taip: "Donatas, Galilėjus ir Golanas". Skamba gerai, ne visi ir supras kalbai einant apie šiuos laikus, o ne apie kokius antikos didvyrius, dievus ar demonus.

       Kelyje už miesto, ta kryptimi, kuria austostopu į šiaurę keliauti mums išvis nepavyks, anot vietinio į miestą atvežusio žmogaus, automobilį sustabdome lygiai per penkias minutes. Koks tai per geras rezultatas taip baisiai prieš tai apibūdintai vietai. Einant iki šios vietos, Evelina bando mane įtikinti, kad kelias, kuriuo palei ežerą einame, yra pagrindinis, kurio mums ir reikia. Tik kad automobilių jame mažoka. Gerai, kad ja nepatikėjau. Neturėdamas balso ir mėgstantis dainuoti, savo repertuare greitai parenku bei sudainuoju dainą, apibūdinančią šią, sakyčiau kiek nemalonią situaciją, susidariusią ne iš blogos valios, o tik todėl, kad aš vyras, o ji - moteris, kurios rankose atsidšręs vienas iš mūsų turimų dviejų ar trijų žemėlapių: "Karštai mylėk, tik moterim tu netikėk". Atrodo, visi aplinkui ausis spėję užsikišti. Na, tada dar kartą: "Karštai mylėk, tik moterim tu netikėk". Viskas, dabar jau atrodo užteks. Važiuojam.

       Sustojęs vairuotojas - Golano aukštumų gyventojas. Žydai, jie ir patys neneigia tas aukštumas savo laiku okupavę, o ne tėvynainių ėję ten ginti ar vaduoti. Čia jums ne "Krym naš" (liet. "Krymas mūsų"). Taip ir sako jis mums, žodis žodin į lietuvių kalbą išvertus: "Teritoriją, kurią mes okupavome". Paprastai, aiškiai, be jokių užuolankų ir išsidirbinėjimų. Ar kada atiduos, neklausiu. Malonus vyrukas. Dangus virš galvų mėlynas, vaizdai aplinkui pritrenkiantys, ežeras po dešine. Mus, savaitę be naujienų gyvenančius, jis informuoja apie Europą užplūdusią nelaimę sprogdinimų Paryžiuje pavidalu. Sako, kad tokie dalykai turėtų vykti ir vyksta čia, pas juos, Europoje tokiems dalykams ne vieta. Va čia tai tu neteisus, žmogau iš Golano aukštumų. Dabar Europoje, į kurią suplūdo tiek arabų ir juodų, tokie dalykams ir vykti. Gerai, kad bent mes negyvename toje tikrojoje Europoje ir esame jos pakraštyje. Na taip, pas mus žmonės neuždirba po dešimt penkiašimtinių eurų kupiūrų per mėnesį, bet užtat pas mus nei arabų, nei juodų nėra ir tikiuosi mano amžiui užteks pragyventi be to džiaugsmo šalia. Šalis ta, Lietuva vadinas. Žino jis apie tokią. Dėkui jam už tai, kad atveža kur reikia.

       Taip atvykstame į šalia vis dar to paties Tiberiados ežero esančią Tabhą (arab. al-Tabigha, hebr. Ein Sheva), septynių šaltinių vietovę. Kad jau keliauti pranašų keliais, tai keliauti. Būtent čia savo laiku Jėzus pamaitino penkis tūkstančius žmonių. Šventasis evangeliste ir kankiny Lukai, kur tu? Man vėl reikia tavo pagalbos, kad tai papasakoti, nes be tavo žodžių iš amžių glūdumos niekas manimi netikės, jog iš dviejų žuvų ir penkių kepaliukų duonos galima surengti vaišes penkiems tūkstančiams vyrų. Čia po kiek kiekvienam turėjo tekti? Po trupinį ir žvyną? Nuo tiek nepavalgysi. Užsičiaupk, tegul kalba Lukas, Šventasis Lukas. Nors ir nelabai norėdamas, užleidžiu savo kelio romano puslapius jam, tikėdamasis, kad labai neišsiplės apie tą stebuklą pasakodamas.

       Kur kalba šventieji, autostopininkas tyli: "Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: 'Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje'. Jėzus atsiliepė: 'Jūs duokite jiems valgyti!' Dvylika atsakė: 'Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai'. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: 'Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt'. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų." (Lk 9, 12-17)

       Negana? Gal sakau pakvieskime dar vieną apaštalą, Matą, irgi aprašiusį šį stebuklą ir irgi evangelijoje, pavadinimu "Evangelija pagal Matą". Šventasis Matai, tark žodį ir tu, kad jau tavo kolega Šventasis Lukas prieš tai pasisakė šiuo klausimu. Taigi, toliau bus šventojo žodis, Mato žodis: "Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: 'Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones kad nuėję į kaimus nusipirktų maisto'. Jėzus atsakė: 'Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti'. Jie atsiliepė: 'Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis'. Jėzus tarė: 'Atneškite man juos'. Ir liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų." (Mt 14, 13-21)

       Na kaip, gal dabar jau užteks? O gal dar pakviesti kitus du evangelistus - Morkų ir Joną? Manau, užteks. Aš dar ir pats turiu ką pasakyti, įsiterpti tarp protingų žmonių vietos nerasdamas. Taigi, toliau bus ne švento Donato žodis: "Mūsų dienomis toje vietoje stovi bažnyčia, su viduje ant grindų esančia mozaika, kurioje pavaizduotos dvi žuvys ir pintinė viduryje. Labai norėjau šią mozaiką pamatyti. Dar ten pilna juodų atvykėlių iš kurios tai Afrikos šalis. Ne tame problema, kad juodi, o tame, kad elgiasi lyg pas save Afrikoje būdami - triukšmauja, rėkia bei kelia bardaką ir chaosą šventovėje. Negalima taip. Jei negerbiate Dievo ir jo Sūnaus namų, gerbkite bent žmones, į juos užsukusius, kad pamatyti žuvies ir duonos stebuklo mozaiką." (Dn 13, 169)

       Nuo ežero suka vingiuotas kelias, per sodus ir laukus vedantis ant nedidelės kalvos šiaurės vakarinėje Kinareto ežero krante. Čia Jėzus sakė savo įžymųjį Kalno pamokslą, visus laimindamas ir visiems gero linkėdamas. Gero žmogaus būta, o šio ežero apylinkės užima itin svarbią vietą jo gyvenime. Čia jis pamokslavo, gydė ligonius, čia jis pašaukė pirmuosius savo mokinius. Be to, čia jis vaikščiojo tuo, kuo kiti vaikščioti negali ir gaudė žuvį ten, kur kiti jos nė su žiburiu nerastų ir nepagautų. Tuo vingiuotu keliu mes niekur neiname, o sustabdę automobilį, į tą vietą ant to kalno nuvažiuojame. Autostopininkai, ko iš mūsų norėti. Ant kalno yra bažnyčia. Žiūriu į ežerą ir lyg tas ne visai paklusnus mokinys, paliktas po pamokų, klausausi žodžių, atnešamų vėjo. Aš juos dar girdžiu, bandydamas suprasti, kas jo ir jais norėta man pasakyti: "Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia." (Mt 5, 3-11)

       Suskaičiuoju net devynis. Ir ką čia daugiau bepridursi. Nebent tai, kad tolimesniame kalbos tekste visi susirinkusieji kviečiami būti linksmais bei džiūgauti, dėl visų ateityje laukiančio gausaus atlygio ten, Danguje. O kol kas, kol į Dangų su jumis mes dar neiname, džiūgauti bei būti linksmais siūlau čia, žemėje. Galvodamas, kuris iš šių palaiminimų skirtas man, užverčiu šimtas šešiasdešimt devintą kelio romano skyrių. Juk turėtų būti bent vienas, skirtas ir man. Ir jeigu šiandien būtų galima rinktis, norėčiau antro, ketvirto, septinto, aštunto. Ar galima? Tokio tad būta vyro kelio šiose apylinkėse - prieš du tūkstančius metų ir dabar.

       Be vargdienio dvasios, užtat liūdintis, ne romus, užtat trokštantis teisumo, tikrai ne gailestingas, turbūt ir ne tyraširdis, taikdarys, namie persekiojamas dėl teisumo, neniekinantis bei nešmeižiantis to ko niekinti ir šmeižti negalima. Jūsų Donatas.

       Vyro kelias, jis todėl ir vyro, kad būdamas vyras, jį renkiesi pats, niekieno neverčiamas bei nepatariamas. Savąjį aš dar menu - Kelyje. Ir iki šiol jį einu. Tai mano kelias, vyro kelias.

       Keliau, jeigu tave užmirščiau, tesuplyšta mano kuprinė! Teprilimpa man pirštai prie kompiuterio klaviatūros, jei apie tave negalvočiau, jei Kelio didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau! (Dn 13, 169)

       Nuo čia keliu sukame į vakarus. Gero vairuotojo būta - prieš tai ir bažnyčią parodė, ir po šokoladuką davė, o dabar vandens iš bagažinės liepia pasiimti tiek butelių kiek mums reikia, į teisingą poziciją kelyje atvežęs. Dedame kuprines šalia kelio, keliame rankas į jį.

       Pala, pala, kaip tai į vakarus? Paklaus manęs bent kiek geografijoje nusimanantis. O tai Golano aukštumų nebus? Golano aukštumos, jos juk į rytus. Kaip tai suprasti? Ir kam visos tos istorijos apie jas?

       Ne, nebus, atsakysiu. Kaip kad nebuvo Portugalijos 1999-ųjų vasarą (linkėjimai panelei Jurgai), nebuvo Sicilijos 2000-ųjų pavasarį (linkėjimai draugui, kuris jau seniai nebe draugas), Albanijos, jos irgi nebuvo 2000-ųjų vasarą (linkėjimai merginai, kurios net vardo neatsimenu). Ir kaip kad nebuvo Nordkapo 2006-ųjų ir 2007-ųjų vasaromis (linkėjimai sau). Nebuvo tada, užtat buvo vėliau. Jų nepamiršau, jas aš vis dar menu. Vietas tas. Varošos ir britų teritorijų Kipro saloje 2014-aisiais irgi nebuvo, bet tai jau iš naujos mano kolekcijos, kol kas neliečiamos.

       Patikėkite manimi, kelionių gurmanu - būtina ką pasilikti ateičiai, kad šioje žemėje liktų vietų kur nukeliauti, buvus ir mačius joje viską, kur būti bei ką pamatyti tau buvo svarbu, būtina, įdomu. Mažai tokių vietų žemėje likę, Golano aukštumos pravers ir bus pats tas. Tai į naująją kolekciją, dabar jau trys vietos joje. Pagal prognozes, tų teritorijų dar ilgai neišminuos, kaip kad ir visos karinės technikos, paliktos karui pasibaigus po atviru dangumi, niekas nerinks, nes tai lyg muziejus bei atminties išsaugojimas. Nebent Sirija susigrąžintų tas teritorijas, kas mažai tikėtina. Du kartus bandė, abu kartus patyrė fiasko. Žinote, kuo Izraelio armijos pulko vadas skiriasi nuo savo kolegos arabo? Pirmasis į mūšį vesdamas karius niekada nešauks "Pirmyn!", o duos komandą "Paskui mane!". Turbūt tai esminis skirtumas, pagalvokite apie tai. Na, o pačią frazę, kaip ir jos autorių, parašysiu sukarintame šios kelio romano dalies skyriuje "Mano prieše". Pažadu.

       O į beprasmius klausimus aš aišku atsakysiu - ir sau, ir visiems kitiems, prie cepelinais ir spirgais nukrauto stalo sėdintiems. Taigi, į Golano aukštumas mes nevažiavome todėl, kad: 1) Aš esu bailys; 2) Tarp mūsų buvo moterų; 3) Pakelės ten pilnos minų, ne visos tos vietos žinomos bei sužymėtos, kas gali sukelti problemų bei nepatogumų randant vietą bei statant palapinę; 4) Ši kelio romano dalis vadinasi "Pranašų keliais", o ne "Minų laukais" ar "Prarastos kojos, nutrauktos rankos"; 5) Dar turiu neužbaigtų reikalų Lietuvoje; 6) Kad rytuose Sirijoje karaliaujantis "Aisis" (lietuviškai tariant, mužikiškai Irako ir Levanto islamo valstybę vadinant) nepagrobtų ir galvos nenupjautų; 7) Aš esu bailus, bet šitą jau atrodo sakiau. Todėl šioje vietoje nebelieka nieko kito, kaip tik užversti šimtas septyniasdešimtą kelio romano skyrių. Tai ir padarau, grįždamas į beprasmių klausimų pertrauktą kelio romano vietą apie tai, kaip mes, palikę Tiberiados ežero pakrantę, sukame į šalies vakarus, į vakarų pakrantę. Nemanykite, kad tik Amerikoje (JAV) tokia yra. Yra ir čia.

       Nuo čia keliu sukame į vakarus. Vairuotojo gero būta - prieš tai ir bažnyčią parodė, ir po šokoladuką davė, o dabar vandens iš bagažinės liepia pasiimti tiek butelių kiek mums reikia, į teisingą poziciją kelyje atvežęs. Dedame kuprines šalia kelio, keliame rankas į jį, kaip jau ne kartą ir ne du esame darę tai prieš tai. Šalis ta neplati (kaip kad ir mano pažiūros, namai, piniginė, Tėvynė), tad bendrai paėmus kokią vieną valandą laiko užima ir automobilį sustabdyti, ir pasiekti juo prie Viduržiemio jūros įsikūrusią Akrę (hebr. Akko, arab. Akka, angl. Acre, liet. Akrė). Išlaipinti miesto pakraštyje, šalia Napoleono kalno, jo viršūnės nei užkariavę, nei bandę, grįžtame gatve kiek atgal iki žiedo bei neilgai tose apylinkėse ieškoję vietos, įsikuriame radę tokią šalia apvažiavimo. Čia bus mūsų namai! Įsmeigčiau vėliavą, rašalo ar trispalvę, tik va bėda - nesu tokios pasiėmęs. Gal ir nebūtina, o gal ir nereikia, ne visiems laikams ruošiamės čia pasilikti, o vienai vienintelei nakčiai. Ne iš Negevo būrio mes ir operacijoje Uvda nedalyvaujame, turėdami tikslą užimti dykumos plotą, kurio mažai kam įdomaus būta. Čia visai kita žemė - Galilėja, ja visada sunku ir nelengva buvo dalintis skirtingo tikėjimo žmonėms. Taip baigiasi pirma kelionės savaitė Izraelyje, pastačius žalią palapinę ir man besiūnant kuprinę - ji ir vėl suplyšo. Abu pradėjom senti. Kol dar nesutemo.

       Savo nedidelėmis ir nesunkiomis smegenimis suvokdamas ką tik palikęs kraštą, kuriame vaikščiota jo, tą vakarą dar ilgai negaliu užmigti. Galvoju apie tai, kad vieniems jis tebuvo sūnus, kitiems buvo, yra ir bus Dievo Sūnus, tretiems - žmonijos gelbėtojas, dar kitiems - pranašas, vaikščiojęs apylinkėse, pamokslavęs bei daręs neįtikėtinus ir jiems iki tol nematytus dalykus. Gal tos žemės išties šventos būta prieš jam ateinant ir tokios pat likta jam išėjus. Jaučiuosi lyg kunigo išprašytas iš bažnyčios mišioms nesibaigus, taip ir nespėjęs suprasti ar bent paklausti - kas, prie ko, kam ir už ką. Taip reikia. Sudėjus bluostą ir užmerkus akis (kad miegoti, ne mirti), pasirodo jie man keturiese ir liepia rinktis, kurio iš jų norėčiau pasiklausyti. Istorija jau bus girdėtos.

       Iš visos tos šventos kompanijos ir dėl šventos ramybės renkuosi evangelistą Morkų (lot. Marcus, gr. Markos), kaip mažiausiai girdėtą ir prieš tai nepasisakiusį: 'Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: 'Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. Paleisk juos, kad pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus jie nusipirktų valgyti'. Bet Jėzus tarė: 'Tai jūs duokite jiems valgyti'. Mokiniai tada klausia: 'Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?' Jis sako: 'O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite'. Patikrinę jie atsako: 'Penkis kepaliukus ir dvi žuvis'. Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Visi valgė ir pasisotino. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių. O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų." (Mk 6, 34-44)

       Akrės senamiesčio besama tokio, kaip turbūt ir daugybės kitų senamiesčių, esančių aplinkui Viduržiemio jūrą, būtų jie Europos pietuose, Artimųjų Rytų vakaruose ar Afrikos šiaurėje. O kol kas, nuo nakvynės vietos link jo mums einant, Evelina pasportuoja treniruoklių salėje po atviru dangumi, o paskui vienoje iš kavinių abu gauname skanios kavos ir minkštų batonų už sąžiningą kainą. Gerai, kad svetimšalių čia nepratę apgaudinėti, nors pagal idėją lyg ir turėtų. Pasistiprinus galima eiti toliau, kadangi sportas - sveikata, o maistas - irgi. Pats Akas yra vienas seniausių tebegyvenamų miestų Izraelyje. Būta čia ir paties Aleksandro Makedoniečio, su savo pomėgiu ne pasisvečiuoti mieste, kultūringai jį apžiūrėti bei pabendrauti su jo gyventojais, o užkariauti ir pavadinti kitaip. Turėjo žmogus tokią silpnybę, kas jų neturi? Pamatydavo tik kur ne taip padėtą miestą ar žemės gabalą, ir užkariaudavo jį. Jei pažįstate kokį vyrą, besielgiantį taip su moterimis - nesmerkite jo, o žinokite esant jį Aleksandro Makedoniečio sekėju, o gal net palikuonimi. Nuo prigimties juk nepabėgsi, sunku tokiam ant šios žemės gyventi. Ptolemėjo Antiochija (Antiochia Ptolemais) - taip jis jį tada pavadino. Aš apie Aleksandrą Makedonietį ir jo užkariautą miestą, o ne apie tai, kokiu vardu Jus, jei esate moteris, vadina vakar ar užvakar užkariavęs vyriškis. Nors, šiais laikais... Pagal vakarų skleidžiamas ir mūsų kraštus pasiekiančias "vertybes", dabar visai nebūtina būti moterimi, kad tave užkariautų vyras ir pavadintų savo mieluoju Antoša Ptolemėjumi. Vakarai, jie todėl ir vakarai, kad visais laikais pasižymėjo novatoriškumu, ir ankstyvaisiais amžiais rytų kryptimi sėkmingai ar mažiau sėkmingai eksportavę krikščionybę, dabar bando eksportuoti vaivorykštę. Tikiuosi, seksis jiems blogiau, nei kad jų protėviams sekėsi su religija. Na, o jei Jūs pats toks vyras, turintis po ranka savo mieląjį ir tik Jums skirtą Antošą Ptolemėjų, o gal net pats juo esate, tuomet Jums ne su mumis į Akrės senamiestį o į Tel Avivą, anot turisto vadovo (jį gavau su žemėlapiu) besančio Artimųjų Rytų gėjų (jei Jūs kur nors prie meno) arba pederastų (jei Jūs viso labo tik santechnikas) sostine. Ar taip ir yra iš tiesų - to nežinau ir žinoti negaliu.

       Po svetimų teritorijų mėgėjo Aleksandro Makedoniečio, daug ko šioje vietoje būta, visų ir nesuminėsi. Jau vėliau, dvyliktojo amžiaus pradžioje, pirmojo kryžiaus žygio metu, uostą užims Jeruzalės karalius Balduinas I. Miestas bus pavadintas Akre (St. Jean d'Acre) ir taps svarbiausiu uostu visame Levante bei pagrindiniu kryžininkų ekspansijos į Palestiną tašku. Savo laiku Akrę užims ir Saladinas, mūsų be abejo nepažįstamas, užtat protingose knygose aprašytas kaip Egipto ir Sirijos sultonas, irgi be galo mėgęs svetimas teritorijas ir jautęs joms silpnybę. Taip dvyliktasis amžius baigsis taip kaip prasidėjęs, miestą atkovojus kryžininkams. Prasilaikys jie jame visą šimtmetį, kuomet po 1291-ųjų metų Akrės apgulties bus išvyti iš Palestinos. Tada kraštą užims mameliukai, kurių turbūt būta kokių "mamyčiukų", tik "truputuką" žiauresnių. Joke (liet. bajeris).

       Mieste yra į ką pažiūrėti ir laikas jame neprailgsta. Turbūt taip ir turi būti mieste prie jūros, net jei ta jūra ir Viduržiemio - tiek kartų ir iš įvairių pusių bei vietų matyta. Man patiko, o tai labai aukštas įvertinimas bet kuriam miestui. Siauros gatvės su daug neaišku ką veikiančių katinų jose. Gynybinė siena šalia jūros, kuria (siena, ne jūros vandeniu) galima vaikščioti. Dryžuotas švyturys, bažnyčia su laikrodžiu, mečetė žaliu kupolu, skulptūra žuviai perdurtu pilvu, mažų laivelių bei valčių prieplauka, Julijaus Cezario gatvė (Julius Ceasar st.), arklių eismą draudžiantis ženklas. Taip iš miesto centro lygiai valandą ėjus ir iki kelio galo pritrūkus kelių metrų, užverčiam šimtas septyniasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Ne savo noru pritrūksta, o pro mus pravažiuojančiam vairuotojui sušukus: "Gal į Haifą?". Kam atsisakyti? Niekas tokių pasiūlymų neatsisako. Juk mums į Haifą, ar ne? Evelina pritariamai linkteli, automobilis sustoja, mes susikrovę mantą išvažiuojame, palikdami mielą bei jaukų kryžiuočių miestą rytinėje Viduržiemio jūros pusėje - Akrę. Sakydamas, kad dar kada į jį sugrįšiu - meluočiau. Jis toks kaip turbūt ir daugybė kitų senamiesčių, esančių aplinkui Viduržiemio jūrą, būtų jie Europos pietuose, Artimųjų Rytų vakaruose ar Afrikos šiaurėje. Vienas panašus dar laukia mūsų Tel Avivo pietuose, nuo kur Tel Avivas ir prasidėjo. Ne šio kelio romano skyriui apie tai pasakoti.

       Trečiame pagal dydį šalies mieste ir svarbiausiame šalies uoste Haifoje mudu su Evelina turime lygiai keturis reikalus - pavalgyti, pažiūrėti per tvorą į Bahajų sodus, užlipti ant Karmelio kalno ir autostopu vakarine pakrante išvažiuoti link pietuose esančio Tel Avivo. Gavęs savo pietų davinį - jogurto, batono ir kolos, maitinimosi racioną dar praplečiu citrina, nuskinta mieste nuo medžio. Viskas labai skanu, o kelyje daug nereikia. Vaisius valgomas, mano augančiam bei keliaujančiam organizmui vitaminų reikia. Pavalgius galima ir pasižvalgyti. Bahajų sodai - Haifos vizitinė kortelė, į kurią lengvai nepateksi, nes priėjus tvorą, nuo sodo terasų atskubės koks tai tipas ir paklausęs, ar mes susitarę ar kažko panašaus bei iš mūsų atsakymo ar iš bendro išsilavinimo supratęs, kad ne, vartų neatidarys. Kur ir su kuo čia tartis, žmogau iš Haifos? Gal su Babu? Tai jis miręs ir jau gan seniai. Kas tas Baba? Nepažįstate? Aš irgi nepažinojau, kol netapau jo sodo sargu.

       Bahajai - viena iš jauniausių pasaulio religijų, kurios šaknys siekia devynioliktojo amžiaus Persiją. Jos įkūrėjo būta kokio tai Bab (tikrasis vardas Siyyid `Ali Muhammad Shirazi), kuris, kaip tiki šios religijos pasekėjai, yra vienas iš Dievo Pranašų. Ką, dar vienas? Jėzau Kristau ir jo motina Marija, kiek šiuose kraštuose tų pranašų būta? Kas nors žino ar bent suskaičiuoti juos bandė? Žeme šventoji, už ką tau laimė tokia, per amžių amžius pranašams prie tavęs limpant kaip musėms prie medaus? Kame tavo paslaptis? Neišdavusi to judėjams, arabams, kryžiuočiams, neišduosi to ir mums. Trys svarbiausi bahajų mokymo principai - tai Dievo, religijos ir žmonijos vienybė. Kažkur jau girdėta. Religija moko, kad Dievas per pranašus veikia žmonių likimus. Pats Babas buvo Širazo (Persija) miesto pirklys, dvidešimt ketverių metų pasiskelbęs esąs pažadėtasis Qaimas (Al-Qa'im arba Mahdi pagal sunitų ir šiitų islamo tradicijas yra išpranašautasis islamo ir viso pasaulio išganytojas, išvaduosiąs pasaulį iš klaidos, neteisingumo ir tironijos). Na, ačiū tau, žmogau. Po šios deklaracijos jis pasirinko Babo vardą, kas arabiškai reiškia "vartai". Nieko sau - religijos įkūrėjo ir pranašo vardui reiškiant vartus, mums į vartus ką tik beldžiant, jie atidaryti taip ir nebuvo. Iš kitos pusės, gal ir gerai, nes kitame vardo vertime esu skaitęs jam reiškiant "vartai pas Dievą", kur mums dar ne laikas. Tai turbūt todėl ir neatidarė. O gal todėl, kad daugiau tikėjimo brolių ir seserų jiems paprasčiausiai nereikia? Gal pasiektas koks pranašo uždėtas tikinčiųjų limitas? Ne juokas juk suvaldyti apie aštuonis milijonus pasekėjų visame pasaulyje, dauguma kurių gyvena JAV ir Indijoje. Pirmoje jų meldžiamasi ir hamburgeriams, antroje net karvė laikoma šventu gyvuliu.

       Babo buvo Bahajų tikėjimo pirmtakas, kurio misija buvo paruošti žmones naujo Dievo Pranašo atėjimui. Jo tikėjimo tikslas buvo išpildytas, kai trylikai metų po juo mirties praėjus, kitas veikėjas bei religinis šulas - Baha'u'llah, buvęs vienu iš Babo pasekėjų, viešai paskelbė esąs Babo išpranašautas Dievo Pasiuntinys. Jis ir įkūrė Bahajų tikėjimą, kurio pasekėjais mums tapti taip ir nepavykus, pėsčiųjų žygį ant Karmelio kalno pradedame keliu. Paprasčiausiu, asfaltuotu keliu, o ne keliu Dievo, dar vieno jo pranašų vedami. Nereikia man pranašo, turiu žemėlapį. Tenorėta sodo apžiūrėti, kylančio terasomis į kalną. Deja, sodo to būta už vartų pas Dievą. - Kas verčia mane taip manyti? - Religijos pirmtako palaikai, saugomi ant kalno esančioje jo vardo šventykloje rudu kupolu. Pas juos tikėjime aiškiai pasakyta, kad paprasto žmogaus bendravimas su Aukščiausiuoju galimas tik per pranašus. Tai ir nepavyko pabendrauti. Žmogus aš juk paprastas. Baha'u'llah yra vėliausias, bet ne paskutinis iš šių pranašų. Paliekame juos laukti kitų, sekančių ar paskutinių.

       Kylant keliu į Karmelio kalną, po dešine atsiveria įspūdingi vaizdai į Haifą bei Viduržiemio jūrą. Miestas juk prie jūros, o be to uostas. Gražu pažiūrėti. Kelias gana ilgas, kalnas gana status, kuprinės gana sunkios, poilsis praverčia. Devintą kelionės dieną pradeda lyti. Kalno viršūnėje yra apžvalgos aikštelė ir karmelitų vienuolynas bei bažnyčia. Kadangi be vartų ir tvorų, tai viskas apžiūrėta ir pamatyta. Laikrodžiuose dvi valandos po pietų, reiškia lieka trys iki sutemų. Kiek kilometrų dar eiti ir kiek laiko automobilius reiks stabdyti nuėjus, to nežino nė vienas iš mūsų. Žinome tik tai, kad su šviesa miestą palikti būtina ir pageidautina su šviesa rasti vietą nakvynei. Nuo kalno pradėję leistis pusė trijų, vietą autostopui pasiekiame ketvirtą. Greičiau neišėjo - ten ir kelio nemažai būta, ir į jūrą paspoksoti atsisėdus reikėjo, ir Evelinai ant sūpynių pasisupti laiko užteko. Telikusi viena valanda iki sutemų, o vietos kur būtų galima apsinakvoti palapinėje čia ir dabar, į žemę sukalus aštuonis kuoliukus ir paskelbus ją sava - nematyti. Laikas nerimui? Visai ne. Saulės rutulys prie laidos, slepiasi už debesų, o aš skubu gaudyti kadrą palmių fone. Pavyksta! O kaip su autostopu? Žiūrėsime, bus matyti. Ne šabo metas, iš darbo į namus kas važiuos ir sustos. Būtinai sustos. Visada to tikiesi tranzuodamas kelyje už miesto tokiu paros metu, kad keliu kas važiuos, toks piktas visas ir susinervinęs, užtat niūniuodamas: "Vakare po darbų, prie automobilio barankos vėl atsisėdus, pasimiršta visos man bėdos, kai autostopininką pamatęs, vėl jį vežu". Pats taip nedarote, po sunkios darbo dienos mašiną vairuodamas? Jeigu ne, tai pradėkite.

       Taip neužilgo ir nutinka, kaip mano išpranašauta apie tai, kad kas po darbo iš Haifos namo į savo kaimą važiuos ir mums sustos. Gal rimtai šios žemės šventos esama, kad pavaikščiojus ją mindžiusių pranašų takais, pats gali tapti pranašu? Nors, gal tai tik ir sutapimas. Bet kuriuo atveju, pro mus pravažiuojantis jaunas programuotojas iš pusės žodžio supranta kitus du irgi jaunus programuotojus, stovinčius kelyje, kad jiems sustotų ir juos pavežtų ten kur jiems reikia ar kurs jie pageidaus. Atsiprašau, iš pusės komandinės eilutės jis supranta. Taip su juo važiuodami ir kol už lango sutemti dar nesutemę, bet jau ruošiasi, užverčiam šimtas septyniasdešimt antrą kelio romano skyrių.

       Pranašų, jų žemėje visada atsiras, svarbu užtektų pasekėjų kiekvienam jų. Galite ir pats kada pabandyti. Aišku, aštuonių milijonų tikinčiųjų nepažadu, bet šeimos rate gal kas ir gautųsi. Tada ištarsite miniai: "Manimi tiki (pasitiki) žmona (vyras), du vaikai, uošvienė, uošvis, jų tėvai, mano seneliai, dar šuo, žiurkėnas ir dvi papūgos narvelyje". Žiūrėkite, jau virš dešimties yra. Gera pradžia - pusė darbo. Maskva irgi ne per vieną dieną statėsi. Tiesa, prieš tai dar reiks vardą kaip galima sudėtingesnį ir sunkiau ištariamą susigalvoti. O kol kas, kol viso to nėra, belieka sekti kitais pranašais, žinomais ir mažiau žinomais jų. Apie vieną tokį papildomą pranašą šiame skyriuje aš jums ir papasakojau. Tikiuosi, man visai neblogai gavosi. O jei kartais taip nutiktų ir per klaidą taptumėte tokios ar į ją panašių religijų pasekėju bei atiduotumėte į jų rankas savo namus, santaupas, gyvenimą - manęs nekaltinkite ir blogu žodžių jokiu būdu neminėkite. Aš ne prie ko. Aš nevedu (šventos) tautos, aš nestatau (šventų) namų.

       Nors ir kviesti nakvynės į mus pavežusio žydo ir jo žmonos namus, atsisakome ir ten mūsų neišvengiamai laukusį bendravimą apie "pi-eič-pi" (angl. "Php"), "mai-es-qu-el" (angl. "MySql"), "vizual beisiką" (angl. "Visual Basic") bei turbūt apie Izraelį, Palestiną, judėjus, arabus, ilgai negalvoję, įnirtingai nesitarę, nesiginčiję, vienbalsiai iškeičiame į sutemų gaubiamą Viduržiemio jūros pakrantę netoli Netanijos. Ne faktas, kad ir Toros nebūtų vertę visą naktį studijuoti. Maudynės pasikeičiant, mėnulio apšviesta jūra, žalias namukas netoli jos. Pikčiausiam savo priešui galėčiau to palinkėti, susitaikymo proga. Gražus, sotus vakaras, rami nakvynė, ryte virsta į bausmę, gamtai ir dangui nusprendus ant mūsų išpilti visą vandenį, priklausiusį mums per devynias kelionės dienas, o atiduoti pradėtą tik vakar ir tai nedideliais kiekiais. Matau nuo jūros atslenkančius tamsius debesis, tuoj pat krinta pirmas lašas ant mano nosies, iškištos iš palapinės. Bus lietaus, didelio lietaus, oi bus. Nereikia pranašu būti, kad tai suprastum. Šiaip ne taip spėjame supakuoti palapinę lietui dar neįsismarkavus, tačiau kur patiems dėtis nelabai aišku. Izraelis gali būti ne tik karštas, moka jis būti ir šaltas. Savo kailiu tai patiriame, kol pasiekiame degalinę. Pirmą kartą praverčia po plius dvidešimties temperatūra kuprinėje tampoma striukė. Degalinėje laukia absoliutus "ablomas" ir "pravalas", bendru pavadinimu "nedirbantis McDonald's". Reiškia, kavos nebus. Nei tau, nei man. Eime į kelią, o tas autostrada, ant jos ir ant mūsų iš dangaus krenta šaltas lietus, tranzuojam. Taip jau kartais nutinka autostopininko gyvenime.

       Humaniškas žmogus, beje, irgi programuotojas, toje vietoje sustoja per pusvalandį ir atveža mus iki degalinės prieš pat Tel Avivą. Nors miestas netoli, bet tai dar ne miestas. Turbūt kaip važiuodamas į Vilnių išliptumei Grigiškėse. Kas nuo ten norės eiti pėsčiomis iki Gedimino pilies, o dar ne pačiam geriausiam orui besant? Lyti bent jau nelyja, ačiū kad ir už tai, nors saulės irgi nėra, o būti galėtų. Gal ir bus. Tik va oro paspėlioti mums netenka nė akimirkos, kuomet degalinės pabaigos dar nepriėjus, stabteli prabangus automobilis, kurio vairuotojas teturi vieną vienintelį, bet užtat kokį pasiūlymą - gal į Tel Avivą? Ne kvailiai, kad nesutiktume. Tik gaila, kad to kelio neilgo ten būta, pagyvenusiam vairuotojui kalbant rusiškai ir galinčiam daug įdomaus, naudingo ar mažiau naudingo papasakoti.

       Pačiame Tel Avive nelabai yra į ką žiūrėti. Nebent į vis tą pačią ir daugybę kartų prieš tai matytą Viduržiemio jūrą ar į prieš tai nematytą McDonald's užeigos čekyje išspausdintą kavos kainą. Kava kaip kava, pasakys Kauno poniutė, tokią kavą gerianti tik svečiuose būdama ir tai tik nenorėdama įžeisti tų namų šeimininko. Brangi kava, pasakys mama, už tokią pinigų sumą gyvenanti visą dieną, o kartais ir pusantros. Gera kava, pasakys nuo rytinio lietaus permirkę keliautojai, lietui pasibaigus šiltai sėdėdami ir prieš tai laukę prie jūros kol šias kavos girdyklas atidarys. Viskas šiame gyvenime juk reliatyvu.

       Kaip ir žadėjau būdamas Vakarų Krante esančioje Ramaloje, aplankome aikštę, kurioje savo dienas baigė Izraelio politinis šulas Ichakas Rabinas (hebr. Yitschak Rabin), jį nušovus tautiečiui žydų naujakuriui ekstremistui, prieš tai pirmajam baigus kalbėti daugiatūkstantiniame mitinge, skirtame paremti "Oslo" procesą, dalijančio žemes tarp Izraelio ir Palestinos. Matomai dalybos kažkam nepatiko arba kažkas ne iki galo visus tuos dokumentus perskaitė ir ne taip suprato. Nežinau kaip ten buvo ir nesigilinsiu, bet galima suprasti ne kortas krupjė dalinus kazino, o žemes, aplaistytas krauju. Po mitingo Rabinui einant link savo automobilio, į jį buvo paleistos trys kulkos, ko pasekoje po nepilnos valandos pono Rabino nebeliko, o aikštė, vietoje turėto "Izraelio karalių" pavadinimo, gavo naują, nesunku suprasti kokį. Toje dabar jau Ichako Rabino aikštėje (hebr. Kikar Rabin) suvalgau indelį jogurto, o Evelinai prigulus prie fontano, pats išeinu ieškoti paminklo tam nušovimo įvykiui atminti. Atrodo randu, nors ir iki galo nesu tuo tikras. Nueiname ir į žinomiausią bei didžiausią miesto turgų "Karmel" (hebr. Shuk HaCarmel), kur egzotiniai kvapai bei minios žmonių sukuria rytų atmosferą. Turguje prisiragauju visokių man nematytų vaisių bei daržovių, pirkdamas tik bananų. Galima skaityti išvykai į turgų pavykus. Prekių pavadinimai ant prekystalių kaip taisyklė trimis kalbomis - hebrajų, anglų ir rusų kalbomis.

       Daugiau į ką žiūrėti bei ką dar galima pamatyti Tel Avive - neaišku. Nėra ten daugiau nieko. Teisaus turbūt būta mus čia atvežusio vairuotojo, kažką minėjusio apie tai, kad Tel Avivą reikia pajausti. Pajausti, tai čia kuo, kur ir kaip? Tikiuosi jis neturėjo omenyje iškrypėlių susibūrimo vietų, dėl kurių tą reikalą suprantantys asmenys miestą vadina Artimųjų Rytų gėjų sostine, lygindami jį su San Francisku. Nežinau, ką tai reiškia, bet jei žinovai sako, tai matyt žino. Net ekskursijos yra ta tema. Kol dar neapsivėmę, tokį miestą paliekame. Artimieji Rytai, gėjai, klubai. Nesiderina kaip tai, kartais imu suprasti už ką arabai gali nemėgti žydų. Dievas jiems teisėjas - ir žydams, ir gėjams, ir arabams. Sakoma, kad Jeruzalė - šventa, o Tel Avivas - žemiškas. Žemiškas tai žemiškas, bet kam tie kraštutinumai?

       Didžiojo miesto nuobodybę su kaupu kompensuoja pietų kryptimi esanti Jafa (hebr. Yafo, arab. Yafa, lot Japho). Būtent nuo jos ir prasidėjo didysis miestas, čia jo lopšys. Tel Avivas-Jafa (arab. Tel Abib-Yafa, hebr. Tel Aviv-Yafo) - taip pilnai vadinamas Tel Avivas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje darytoje nuotraukoje matyti penkiasdešimt gerai apsirengusių vyriškių, susirinkusių paplūdimio kopose į šiaurę nuo Jafos, kur jų buvimas atrodo kiek keistas. Įsivaizduokite - jūra, tuščias smėlėtas krantas ir penkiasdešimt kostiumuotų vyriškių. Apie ką pagalvotumėte pirmu reikalu? Ne, ne tai - barų ir klubų tuo metu nebuvo, o tuo labiau - tokių, čia juk Rytai ar bent tokiais buvo prieš šimtą metų. Taigi, tuo metu tame paplūdimyje būsimas gubernatorius aukcione pardavinėjo pirmuosius šešiasdešimt žemės sklypų ant "Pavasario kalvų" - taip iš ivrito kalbos verčiamas Tel Avivo pavadinimas. Tai buvo miesto gimimo valanda. Jį įkūrė Jafos gyventojai, dauguma kurių emigravo į Palestina iš Europos, įkvėpti svajonės apie humanišką bei socialiai teisingą visuomenę naujoje žemėje. Jų svajonės nebuvo šūdo vertos ir už keturiasdešimties metų Tel Avivas tampa didžiausiu Palestinos miestų, su pusantro tūkstančio gyventojų jame. Lygiai keturiasdešimties metų tam prireikė, kaip kad prireikė ir Mozei išvesti žydus iš dykumos joje paklajojus. Pats biblijinis šulas Mozė Istoriniuose šaltiniuose nėra žinomas. Jeigu tai buvo istorinė asmenybė, jis galėjo gyventi apie XIII a. pr. m. e. - XII a. pr. m. e. pradžioje. Apie Tel Avivą žinosite daugiau, negu kad žinojote prieš tai.

       Nuo Jafos kalvos atsiverianti puiki Tel Avivo panorama verta mano fotoaparato, kaip kad Florencijos didiko Frančesko del Džokondos žmona savo laiku buvo verta Leonardo da Vinčio teptuko bei jiems kartu gimusio ne kūdikio, o paveikslo "Mona Liza". Gerai man čia, kad ir kiek apsiniaukusią, užtat nebelyjančią dieną, ant suoliuko jūros pakrantėje sėdėti, batus nusimovus, kojas ištiesus, jų fone stūksantį miestą stebėti. Tuo jo dangoraižius, jo krantinę, pravažiuojančias ja mašinas, aplinkui verdantį gyvenimą. Nori nenori tada prisimenu apie tuos penkiasdešimt asmenų, prieš šimtą metų susirinkusius šiose vietose ant smėlio, visai ne smėlio dėžėse pažaisti, o žemės aukcione nusipirkti ir miestą joje statyti. Tik staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkia baisus įtarimas, kad dešimčiai tų vyrų matomai ne prie ko būta. Šiuose kraštuose mėgstamiausias juk skaičius keturiasdešimt, o ne penkiasdešimt. Taigi, kas buvo dešimt iš jų? Taksistai, tarnai, arabų ar palestiniečių slaptieji agentai? Šito aš nežinau. Gal žinote jūs?

       O dar Jafoje yra bažnyčia, siauros senamiesčio gatvės, dryžuotas švyturys, mažų laivelių bei valčių prieplauka ir seno uosto dokai, paversti kavinėmis. Kažkur jau matyta, ar ne? Ir lyg visai neseniai. Bet kur? Prisimenu. Juk dar vakar pats sakiau apie tai, kad Viduržiemio jūros pakrantėje pilna tokių miestų-senamiesčių, kaip du vandens lašai panašių vienas į kitą. Būtų jie aplinkui šią jūrą Europos pietuose, Artimųjų Rytų vakaruose ar Afrikos šiaurėje. Taip ir su Jafa. Šiandien Jafa, vakar Akrė, o skirtumas tik pavadinimuose.

       Vėl skubame išeiti iš miesto vakarui ant dviejų nosių - mano ir Evelinos besant. Tik Tel Avivas - ne Haifa ir taip paprasta kaip vakar nebus bei taip lengvai jis mūsų nepaleis. Prasideda autostrados, einančios kiaurai per miestą ir nuvažiavimai į jas. Nuvažiavimuose kelkraščių apskritai nėra, bet eiti reikia. Nepadeda ir kuprinės, pastoviai kliūvančios už šalia augančių krūmų. Neišmesi gi jų tik dėl to, kad patogiau eiti būtų. Jose daug gerų bei naudingų dalykų esama. Vienoje itin siauroje kelio vietoje, tris kartus signalizuoja autobusas. Ko tu nori? Į klausimą atsako signalizuodamas ketvirtą kartą bei atidarydamas priekines duris. Iš vidaus pasigirsta vairuotojo balsas, turbūt keiksmažodžiai. Atidarytas duris suprantame kaip kvietimą į svečius ir sulipame vidun. Išlipame pirmoje stotelėje, Ne todėl, kad daužę, spardę būtų ar pinigų prašę, o todėl, kad jiems į kairę, o mums į dešinę. Lėti nuvažiavimai į autostradą baigiasi, prasideda greita autostrada, nors aplinkui vis dar miestas. Vietos ėjimui kad ir daugiau bei kuprinės už nieko šalikelėse jau nebekliūna, užtat ir pavojaus daugiau, nes greičiai visai nemenki. Tenka ir kelių šimtų metrų ilgio tunelį praeiti. Taip jau nutinka kartais autostopininko gyvenime ir niekas už rankos į saulėtą kelią (pievelę) jo neatves. Pagalvokite apie tai, ypač tie jūsų, sakančių ir kalbančių nesąmones apie tai, kad autostopininkas yra koks tai "našarnikas" ir visko už dyką norintis tipas, tuo tarpu kai ne autostopininkas privalo mokėti už kurą, tepalus, amortizaciją, dar velnias žino ką, ir taip toliau ir panašiai. Bla, bla, bla. Kelyje, jame kaip ir gyvenime, nieko už dyką nebūna. Kaip ir žemėje, kuria dabar einame. Žydai ir arabai daug ko turėtų apie tai papasakoti, jei ne metas vėlyvas - 17.00 val. visai baigiant sutemti.

       Galutinai tampa aišku, kad iš miesto šį vakarą mes tikrai niekur neišeisime. O toliau eiti autostrada sutemus, tai tas pats, kas žydų naujakuriui įsikurti Vakarų Kranto pilnai palestiniečių kontroliuojamame "A" sektoriuje ir pamiršti pasistatyti mažiausiai trijų metrų aukščio tvorą, o dar geriau keturių ar net visų penkių. Čia sprendžia kiekvienas, pagal tai, kiek jis ir jo šeima nusiteikę rizikuoti. Kaip jau minėjau, tose Vakarų Kranto teritorijose kuriasi žydas, jaučiantis adrenalino trūkumą bei nenumaldomą kaip narkotikas jo poreikį ir jam nebeužtenka amžinos įtampos Tel Avivo ar Jeruzalės gatvėse, kuriose jį bet kuriuo momentu gali pabesti peiliu palestinietis tik už tai, kad jis žydas, o jo tėvai ir seneliai užėmė pabedusiojo tėvų ir senelių žemę. Arba savo sodybą toks naujakurys imtų įrenginėti nuo namo, būdos šuniui, kanalizacijos, vaikų smėlio dėžės, dar ko, tik ne nuo tvoros. Užteks apie tai - ne Vakarų Krantas čia, čia vis dar Tel Avivas. Vis dar ne todėl, kad arabai miesto kol kas neužėmė, o todėl, kad išeiti iš jo kiek eitume vis neišeiname, o tai jau dvi valandos su trupučiu. Tiesa, dalis šio laiko sugaišta parduotuvėje, apsirūpinant produktais. Taigi, ką turime? Greitą autostradą, kuria toliau eiti ir dar sutemus - mažų mažiausiai pavojinga, o mes ne žydų naujakuriai Vakarų Kranto "A" sektoriuje, kad taip rizikuoti. Ko dar turime? Dar turime pinigų, tad galėtume eiti kur apsinakvoti buržujiškai ir jų nebeturėtume. Tai jau ne.

       Rasti nakvynės vietą šalia esančiuose miesto parkuose gal ir būtų galima, tačiau vieną tokių parkų apžiūrėjus kyla rimtų įtarimų, kad ryte galime jo ir nebeišvysti. Kažkas ten ne taip, nakvynių gurmanų neapgausi. Grįžtame į vietą, nužiūrėtą prieš tai. Tai labai siauras ir trumpas ruožas tarp nuvažiavimo į miestą ir žemyn smingančios autostrados. Vietos palapinei tikrai labai mažai, užtat teritorija iš visų pusių apsupta medžiais ir krūmais. Pažeme eina kokios tai šlangos, netoliese stūkso aukštos įtampos elektros stulpas. Žingsniais išmatavę laisvą plotą ir įsitikinę, kad šlangos nėra kokios elektros instaliacijos, bandome statyti palapinę - žalią namuką. Būtent, kad bandome, nes tokiame ribotame plote nėra lengva tai padaryti. Tualetas į dešinę (vyrams) arba į kairę (moterims). Labai į šoną eiti nereiktų, ten nepraeinami brūzgynai. Jie matomai tam ir sugalvoti, kad nenukristum į autostradą, esančią ne tame pat aukštyje kaip kad ši, mūsų surasta nakvynės vieta dideliame mieste. Trauk iš kuprinės vėliavą, galima ją smeigti čia, žemė šita mūsų! Yra tik Lietuvos? Ne, šita netinka. Reikia rašalo spalvos. Šiaip ne taip į palapinę vis dėlto patekę, užverčiam šimtas septyniasdešimt trečią kelio romano skyrių. Antradienis, lapkričio 17-oji diena, Tel Avivo priemiestis, Ayalon Hwy, Wolfson Interchange. Jau tamsu, aplinkui daug triukšmo.

       Neieškokite, nerasite! Šiai nakčiai mes itin gerai užsibarikadavę bei užsislapstinę. Turėtų ką veikti ieškodami tiek Britų specialusis agentas Džeimsas Bondas (angl. James Bond), tiek ir Izraelio slaptoji tarnyba Mosadas (hebr. ha-Mosad, arab. Al-Mosad). Nelengva būtų ir policijai ar vagims. Kad kitą kartą jiems visiems būtų lengviau, pridedu tikslias vietovės koordinates bei jų vaizdus. Galite pažiūrėti ir jūs, nė vienai mano minimų kategorijų nepriklausantys. Šiaip, dėl bendro išsilavinimo bei kad pavydėtumėte pamatę tai, kaip karaliai gyvena, tie kurie kultivuoja keliavimo autostopu meną.

       Taigi, dabar ir tu žinai, kaip karaliai gyvena. Tam visai nebūtina daug vietos, ar ne? Kartais užteks ir trijų metrų ant dviejų. Aišku, ant žemės, o ne po ja. Tokių va būta laikų, kai aš pankavau.

       Nuo ryto palapinę taip pat sunku susirinkti, kaip kad ir buvo sunku vakar ją pastatyti. Plotas žiauriai ribotas. Aišku, parke vietos būtų buvę kur kas daugiau, bet ne faktas, kad ryte būtų rinkę ne mus pačius dalimis. Geriau jau susirinkti palapinę. Menkas malonumas stovėti greitos autostrados kelkraštyje. Tiek mums, bandantiems sustabdyti transportą ten, tiek ir policininkams, atvažiavusiems, išlipusiems bei ne visai mandagia forma paaiškinusiems apie kelyje mūsų tykančius pavojus bei liepusius iš to kelio dingti. Lopiniai. Spurgas bent baigėte valgyti? Pusantros valandos veltui praėjo. Kaip žvejai sako, vieta jau buvo primaitinta, garantuotai būtų kas sustojęs. Aštuonios valandos ryto laikrodžiuose, einame priemiesčiu toliau, iki sekančio nuvažiavimo į vis tą pačią autostradą. O kur mums daugiau eiti? Čia kaip ir palestiniečiams nėra kur eiti iš savos žemės, taip ir mums nėra kur eiti nuo autostrados, nes tik ji viena gali mus išvežti iš šio megapolio.

       Iki vidurdienio visko būta, o tos keturios valandos įgrįsta iki gyvo kaulo. Ir autostopo vietas keičiame, ne kartą rotuodami jas tarpusavyje, principu įvažiavimas į autostradą - pati autostrada. Ir triukšmaujame tarpusavyje, kad nors kiek dūmų būtų virš neįprastai giedro, mėlyno bei tyro Tel Avivo dangaus, nes kokie namai be dūmų. Ir į didžiules kapines baltais antkapiais ir paminklais, akis išpūtę žiūrime. Visų dviejų automobilių prireikia pasiekti Ašdodo (arab. Isdud, angl. Ashdod) miesto pašonę. Nors tai vienas seniausių pasaulio miestų, net trylika kartų minimas Biblijoje, mūsų programoje jo lankymas nenumatytas. Kaip kad nenumatyta ir mudviejų viešnagė netoliese rytuose esančiame jau Vakarų Kranto mieste Hebrone (arab. Al-Khalil, hebr. Hevron). Užtektų tik kitu keliu pasukti, kad netoli važiavę privažiuotume miestą, kuriame "gimsta neapykanta". Miestą, kur žydai ir palestiniečiai, gyvendami šalia, ne tik kad negali ramiai praeiti gatve vienas pro kitą - jie apskritai gyvena taip, kad vieni jų negali eiti į tas vietas, kur gali eiti bei gyvena kiti. Kur galima žydui, ten nevalia arabui. Ir atvirkščiai. Mes to dar nematėme? Matėme. Mums to reikia? Ne. Užtat reikia musulmonams, kuriems tai ketvirtas pagal svarbą miestas po Mekos, Medinos ir Jeruzalės. Reikia miesto ir žydams, kadangi pasak legendos jame palaidoti jų protėviai bei tautos patriarchai - Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. O ką reikia daryti tuo atveju, kai nepasidalini žemės ir šventųjų? Teisingai - viską aptverti tvoromis, sienomis, o gatvėse sustatyti kontrolės punktus bei kariškius. Va taip ir gyvenama žemėje, pažadėtoje paties Dievo, kuri esanti šventa.

       Tel Avive, jeigu tave užmirščiau, žinok - nuo tavęs bei iš tavo autostradų aš pabėgau ir ištranzavau. Sunkiai, nelengvai ir ne vienas, bet ištranzavau! (Dn 13, 174)

       Mėlyną, giedrą bei tyrą, kaip kūdikio ašarą Tel Avivo apylinkių dangų aš ne šiaip sau minėjau. Aš apskritai mažai ką šiaip sau kalbu, o tuo labiau - rašau, tik daug ką šiaip sau darau. Dangus čia ne visada tokiu būna, o tam, kad tokiu nebetaptų, nebūtinas nei ciklono atslinkimas nuo jūros, nei vakaro ar nakties nusileidimas ant šios žemės. Kartais jis apniunka dėl žmonių veiklos bei tam tikrų jų pomėgių, slaptų ar mažiau slaptų. Jau supratote apie ką aš čia? Taip, būtent ir teisingai. Neišvengiamai artėjame link Gazos ruožo, iš kur blogi vyrukai karts nuo karto mėgsta apšaudyti šias apylinkes, darydami tai visai ne iš ragatkių, šautuvų ar pistoletų. - Na ką jūs, vaikų žaidimas, - pasakytų jie, - lai tokiais niekais užsiiminėja mūsų broliai palestiniečiai Vakarų Krante, o pas mus čia kitokie žaidimai bei žaisliukai, tik priešas tas pats. Ašdodas, šalia kurio dabar stovime bei tranzuojame, su savo dviem šimtais tūkstančių gyventojų patenka į trečią raketų pasiekiamumo zoną, kurioje galimas 45 sekundžių įspėjimo laikas prieš tai, kol tos raketos, paleistos iš už trisdešimties kilometrų esančios Gazos, čia nukris. Važiuosime ir antra zona, nuo blogų vaikinų kontroliuojamos Gazos nutolusios per dvidešimtį kilometrų, kur įspėjimo laikas tėra 30 sekundžių. Yra ir pirmoji zona, ja irgi turėtume važiuoti, atstumui iki Gazos beliekant dešimčiai kilometrų, o įspėjimo laikui - vos 15 sekundžių. Jei ne su asilu ar arkliu keliausime, tai mūsų šansai išgirsti tas sirenas ar išvysti raketas danguje - menki. Kitaip nei virš milijono vietinių, gyvenančių čia diena iš dienos. Savo noru, arba tėvų bei senelių, jiems atėjus į žemę, kurios jau užimtos būta.

       Jeigu su Vakarų Krante gyvenančiais palestiniečiais Izraeliui susitarti dar nors kiek eina, tai Gazos Ruožas (arab. Qita Gazzah) - visai kita istorija. Šiame tankiai apgyvendintame žemės lopinėlyje užspeisti palestiniečiai bei jų valdžia tartis su žydais nenori ir bendrų temų apie ką su jais pasikalbėti neturi. Išskyrus vieną temą, prasidedančią klausimu: "Kada išsinešdinsite?", žydams į ką kiekvieną kartą atsakant: "Niekada", daugiau apie ką kalbėti kaip ir nebelieka. Diplomatai susikrauna savo popierius, o blogi vaikinai daro užsakymus naujoms raketoms įsigyti. De jure nepripažįstamas kaip kurios nors nepriklausomos valstybės dalis, Gazos Ruožas kartu su Vakarų Krantu sudaro Palestinos autonomiją. Pietuose atitvertiems tvora nuo Egipto, šiaurėje bei rytuose irgi tvora, tik nuo Izraelio, vienintelė paguoda "gazaruožiečiams" belieka vakarinius jų žemių krantus skalaujanti Viduržiemio jūra. Tik tos paguodos nedaug.

       Prieš septyniolika metų bendromis kelių šalių jėgomis baigtas statyti Jesiro Arafato vardo oro uostas - subombarduotas Izraelio, praėjus trims metams nuo atidarymo iškilmių. Jūros linija taipogi kontroliuojama to paties Izraelio. Kodėl taip? Savo laiku broliai musulmonai ir arabai buvo pamėgę į Gazą siųsti humanitarinę pagalbą "badaujantiems Gazos žmonėms", nepamiršdami į tuos siuntinius įdėti granatsvaidžių, raketų, šaltųjų bei šaunamųjų ginklų, granatų ir panašių naudingų bei kasdieniame gyvenime praverčiančių dalykėlių. Reikia juk kaip nors padėti religijos broliams nelengvoje jų kovoje su kitatikiais bei žemių grobėjais. Alachas, jis viską mato, jis būtinai atsilygins - jei ne danguje, tai žemėje. Sausumos sienas irgi kontroliuoja Izraelis, išskyrus pietinę, saugomą izraelitams prieš pusšimtį metų buvusios priešiškos, o dabar nei priešiškos, nei per daug draugiškos, užtat gausios ir žmogiškais resursais begalinės egiptiečių tautos. Beveik kaip Vladimiro Visockio dainoje: "Jesli drug okazalsia vdrug i ne drug i ne vrag a ta. Jesli srazu ne razberesh' ploh on ili khorosh" (liet. "Jeigu draugas staiga ir ne draugas ir ne priešas o šiaip. Jeigu iš karto nesuprasi blogas jis ar geras"), tik iš kitos pusės. Kas galėjo pagalvoti, kad po kelių arabų-žydų karų, šie du itin nuožmūs bei nesutaikomi priešai taps nebe tokiais nuožmiais bei priešiškais vienas kito atžvilgiu. Bet apie tai papasakosiu mums būnant arčiau Egipto.

       Gaza yra visiškoje blokadoje ir gauna tik tai, ką leidžia Izraelis. Trūkstant statybinių prekių, sėkmingai ardomas minėtas oro uostas. Namus juk kažkaip reikia atstatyti po oro atakų, kurias rengia Izraelis, po jo teritorijų apšaudymų. Tuomet naudojama nepamatuota jėga, kuomet už vieną sugriautą namą nušluojamas viskas kvartalas, kad ateityje nagai neniežėtų. Tarptautinė bendrija aišku smerkia tokį nepamatuotą jėgos naudojimą, bet jie daug ką smerkia, pavyzdžiui Krymo okupaciją. Ir kas iš to? Tarptautinė bendrija, ji tam ir bendrija, kad smerktų, gailėtųsi, piktintųsi, apgailestautų ir nieko nedarytų. Civilių aukų gaila? Gazos gyventojai prieš šias atakas Izraelio yra įspėjami - gal mėtomais iš dangaus lapeliais, gal sms žinutėmis, gal dar kaip nors, tad turi pakankamai laiko pasitraukti iš tų vietų. O ką daryti grįžus ir neradus namo ten, kur jo būta prieš tai? Gal kreiptis į savo valdžią, kurią patys išsirinko ir paklausti, kodėl jos kontroliuojami ir pašaudyti mėgstantys vaikinai šaudo ne iš laukų, o iš tankiai apgyvendintų vietų. Tada ir Izraelis neatrodys toks velnias, kaip jį piešia. Oro erdvę stebinti sistema sumontuota prie to paties Ašdodo, kiekvienas iš Gazos paleistų raketų numušimas Izraeliui kainuoja, ir nepigiai.

       Keturiasdešimt vienas kilometras ilgio, nuo šešių iki dvylikos kilometrų pločio, trys su puse šimto kvadratinių kilometrų plotas ir beveik du milijonai gyventojų, daro šią teritoriją šešta pagal apgyvendinimo tankumą planetoje. Kaip visa tai atrodo? Paimkite Biržų rajoną, padalinkite jį į keturias lygias dalis ir vienoje tų dalių sutalpinę pusę Lietuvos, turėsite Gazos ruožo demografinį vaizdą. Pasislink, aš netelpu, man ankšta, čia mano žemė, kiemas, kapas. Ginklą matai? Nors ne, Biržų rajono nelieskite (šalin rankas), o paimkite pusę Lietuvos pajūrio bei sutalpinę ten pusę Lietuvos, neleiskite jiems eiti toliau kranto aštuonių kilometrų. Čia turbūt tas pats, kaip žiurkėną patalpinus trilitryje, liepti jam bėgti krosą.

       O kaip su Evelina, - mano vidinis balsas paklaus manęs (visada malonu pabendrauti su protingu žmogumi), - jos ar nepamiršai? Ne, nepamiršau, ji čia šalia, važiuojanti kartu su manimi ką tik sustabdytu krovininiu autobusiuku. Kodėl į šį nuostabų ruožą nevažiuosime, atsakyti visai nesunku - šiais laikais ten neįleidžia nieko, o visi pravažiuojantys Gazą šonu, šaukiasi savo dievų visais jų žinomais bei atsimenamais vardais, kad tik ši diena, valanda ir minutė nebūtų ta, kurią to krašto pašaudyti mėgstantys žmonės nebūtų išlipę iš lovos ne ta koja. Negali juk visi du milijonai žmonių būti teroristais, paprieštarausite man. Teisingai, negali. Bet juk ir tarp čigonų pasitaiko vagių. Ironiška, ar ne, kuomet tarp vagių pasitaiko vagių. Nebuvau, nežinau. Keliu nusukant į kairę, matyti kelias, vedantis į Gazą - jis tuščias. Toje vietoje vairuotojas ištaria "Gaza" ir nusipurto. Jeigu jau taip kaip jis atrodantys purtosi, tai mums išvis neaišku ką reiktų daryti. Turbūt nusišauti patiems, kol to nepadarė iš už tvoros.

       Atvykę į antroje raketų pasiekiamumo zonoje esantį Netivotą, skubiai eisime gerti kavos, kol kavinės nesugriovė koks išprotėjęs šaudytojas-pyškintojas iš Gazos. Kaip jau yra nutikę šiam jaunam miestui, vieną dieną susipažinus jam su "Katiuša" - rusų reaktyvinės artilerijos įrenginiu, šaudančio salvėmis, paleidžiant keliolika ar keliasdešimt reaktyvinių sviedinių. Ne veltui sakoma, kad pažintys užsienyje su rusų moteriškos lyties atstovėmis dažnai negerai baigiasi. Aš to nežinau, o va Netivotas - žino ir papasakoti galėtų. Brrr... Apsaugok mus Viešpatie Jėzau Kristau nuo įvairių Katių, Katerinų ir Katiušų. Ir bus tada kur kas ramiau gyventi. Vairuotojas, bendros kelionės metu netaręs daugiau penkių žodžių, atsisveikina rusiškai. Tikrai ne ruso jo būta ir iš kur arabas moka rusiškai - kol kas man lieka paslaptimi. Eime gerti kavos. Kur čia kava? Ana va, lauko kavinė. Kavos! Tonizuojančio gėrimo iš popierinių puodelių pagėrę, užverčiam šimtas septyniasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių, kuriame ilgiau pasilikti nėra nei noro, nei prasmės. Kol Katiuša kokia neatlėkė iš už Gazos ruožą skiriančios tvoros. Brrr... Ne pats jaukiausias kraštas, tai jau tikrai.

       Apsivilkęs vieninteliu darbiniu rūbu? Visas toks dvokiantis? Apsiavęs kerzavais auliniais? Išpuvusiais dantimis? Kovojantis prieš fašistus? Nemokantis jokios užsienio kalbos? Vaikštantis su užrašu ant nešvarių marškinėlių "Spasibo za Krim" (liet. "Ačiū už Krymą")? Visada girtas? Dažnai nesiskutęs? Geriausios visų laikų cigaretės - "Belomor kanal" be filtro, kurių seniai nebegamina, o skaniausias alus - "Žigulinis"? Manai pats ir kitiems pasakoji apie tai, kad Baltarusijoje žmonės gyvena geriau negu Lietuvoje? Putinas tau "Samij vezlivij iz ljudej" (liet. "Pats mandagiausias iš žmonių"), kaip kad užrašyta ant antrų iš dviejų tavo turimų marškinėlių? Prie pietų stalo pastebi, kad maistas jau seniai nebe toks, kaip kad tarybiniais laikais, kuomet jo būta natūralus, o dešreles tada gamino iš mėsos? Sveikinu arba galiu įspėti - tu vatnykas arba vatnikas, tad šiame mieste būtinai rasi tautiečių bei turėsi su jais apie ką pakalbėti "po dusham" (liet. "iš dūšios"). Kad ir apie tą patį Krymą - kas, kieno ir už ką.

       Judėjams šventame Ber Ševa (hebr. Be'er Sheva, arab. Bir' as-Sabi, lot. Bersabee) arba Beer Šebos mieste taip ir nerandame į ką pažiūrėti, prie ko nusifotografuoti ir ką aplankyti. Ar tai nenorime rasti, ar tai blogai ieškome, ar tai jau nebereikia nieko daugiau tam artėjančiam vakarui. Hebrajų kalba vietovės pavadinimas reiškia "gerasis septynetas", kur pagal Senąjį Testamentą buvo sudaryta Abraomo ir Abimeleko sąjunga. Susipažinkime su šiais dviem ponais iš eilės.

       Abraomas (hebr. Abraham, arab. Ibrahim) - biblinis personažas, laikomas senovės žydų patriarchu bei tautos protėviu. Gerbia jį ne tik judaizmas, bet ir krikščionybė bei islamas. Matomai už tai, kad savo dorumu ir tikėjimo tvirtumu jis lenkęs visus Senojo Testamento teisuolius, gal net kartu juos paėmus. Toks pravers visose religijose, teks dalintis, ponai judėjai, krikščionys ir arabai. Sudaręs sandėrį su Dievu, Abraomas pasižadėjo jį garbinti ir praktikuoti apipjaustymą. Dievui tai matomai buvo svarbu, tad jis užtikrino, kad iš Abraomo giminės kils tautos, kurioms bus lemta apgyvendinti Kanaaną (hebr. Kna'n) - Bronzos amžiaus istorinį regioną Artimuosiuose Rytuose. Kuriuo tai momentu Abraomo žmonai Sarai (hebr. Sarah, "princesė") supratus jai nebeturėsiant vaikų ir ko pasekoje negalės išsipildyti Dievo pažadas dėl Abraomo palikuonių, davė ji savo vyrui tarnaitę Hagarą (hebr. Hagar), kuri jam pagimdė sūnų Izmaelį (hebr. Yishma'el). Bet kuri mūsų dienų moteris galėtų pasimokyti humaniškumo bei supratingumo iš šios biblijinės moteriškės. Kaip ir nuovokumo, netoli savo šimtmečio jubiliejaus suprasti, kad vaikų jau nebeturėsi. Šimtas metų, tai labai mažai! Pagalvokite apie tai, kitą kartą prie savo pažįstamo jubiliato stalo traukdami dainą apie tai, kad jo penkiasdešimt metų - tai labai mažai. Penkiasdešimt metų - tai ne labai mažai, tai paauglystė, tai tik beprasidedanti jaunystė ir nieko daugiau. Kuriuo tai momentu trims angelams pranešus, jog Sara pagimdys sūnų, buvo jai metų (tik) devyniasdešimt. Šią "truputuką" netikėtą žinią išgirdusi, Sara juokėsi, kadangi netikėjo tokio amžiaus galinti susilaukti palikuonio. Visi juokai jai baigėsi iš tiesų pagimdžius sūnų Izaoką, kuriam gimus, naujoji mamytė išvarė Hagarą ir jos sūnų Izmaelį. Taip reikia, turbūt irgi angelai liepė. Arba pogimdyvinė depresija. Naujagimiui Izaokui ne tik kad nepasisekė su vardu, kuris kaip jau minėjau išvertus iš hebrajų kalbos reiškia "Lai Dievas juoksis", bet dar ir tėvas Abraomas sugalvojo paaukoti jį Dievui kaip savo tikėjimo išbandymą. Na ir tėvų anais laikais būta. Rūpestingam tėveliui Abraomui jau bežudant savo sūnų, angelas jį sustabdė. Gero angelo būta. Gal to paties Gabrieliaus? Mano pirmą kartą minimo ketvirtojoje kelio romano dalyje, jo vietininkui Žemėje gelbėjant mus Maroke, o antrą kartą - šioje, jam pranešant džiugiąją naujieną naujai iškeptiems tėveliams iš Nazareto. Gerai, dabar ne apie juos, grįžtame į senesnius laikus. Taigi, taip sūnus liko gyvas, o Abraomas gyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus, jo žmonai Sarai mirus prieš tai. Labanakt vaikučiams, istorijos pabaiga.

       Po tokios siužeto, pilno neištikimybės, tikėjimo, nepasitikėjimo, smurto, melodramos, romantikos, abejonių, niekšybės, apie kitą sąjungos dalyvį galiu pasakyti tik tiek, kad to Abimeleko (hebr. Avimelekh / Avimalekh) būta biblijinio miesto Geraro valdovo. Savo sutuoktinių po kitais nepakišinėjo, vaikų nežudė. Ką čia daugiau apie tokį ir pasakoti. Spėjama, kad tai ko gero net ne konkretaus asmens būta, o bendrinio termino, apibūdinančio karalius, kaip kad pavyzdžiui žodis "faraonas". Jis ir sudarė sąjungą su Abraomu. Šioje vietoje istoriją apie valdovą būtų galima kaip ir baigti, jeigu ne jo turėti kaip čia švelniau pasakius - "keistoki" pomėgiai bei silpnybės, galintys sudominti ir tave, mano išrankusis bei ištikimasis skaitytojau, kilometras po kilometro keliaujantis su manimi ir Evelina mūsų kelio romano lapais, jų pranašų keliais. Būčiau tikras niekšas, to nepapasakojęs ir tau. Taigi, atsibeldęs į Geraro miestą ir bijodamas dėl savo gyvybės, Abraomas pareiškė, kad Sara besanti jo sesuo. Užburtas Saros grožio, kuriai tuo metu buvo devyniasdešimt metų (ne devyniolika (19), o devyniasdešimt (90)!), valdovas Abimelekas ją priėmė į savo haremą. Įdomu, jos ten jauniausios būta, ar būta ir jaunesnių, bei kiek metų vyriausiajai? To mes aišku nesužinosime, kadangi tai buvo, yra ir bus asmeninis kiekvieno valdovo reikalas - biblijinio ar mūsų laikų. Taigi, abu vyrai laimingi - valdovas gauna moterį (kad ir ne pirmos jaunystės) į haremą, o Abraomui nebereikia bijoti dėl savo gyvybės ir niekas neliepia išnešti šiukšles vakare ar pavedžioti šunį. Tačiau atsitinka nelaimė ir prie devyniasdešimtmetės gražuolės Abimelekas net prisiliesti nespėja, naktį jam apsireiškus Dievui ir liepus Sarą grąžinti Abraomui. Lyg tarp kitko šiam devyniasdešimtmečių gražuolių mėgėjui Dievas užsimena apie tai, kad ko jo prašoma jam nepadarius, visi jo namai žus. Pragmatiko valdovo būta ir nusprendęs, kad dėl moters (net tokios moters) su Dievu pyktis jam nei reikia, nei verta, tą pačią akimirką Sarą grąžina teisėtam jos vyrui Abraomui. Kaip toliau klostėsi šios moters bei dviejų jos vyrų tarpusavio santykiai, aš nežinau ir žinoti to nenoriu. Ir apskritai, mums laikas pas vatnykus, kol tie dar visos degtinės neišgėrė ir naujų draugų parkelyje nesusirado ar žmonomis keistis nepradėjo.

       Pasakojama, kad pats Abraomas ir jo sūnus Ber Ševoje iškasė ir prilaikė kokius tai šulinius, iš kurių girdė savo (avinų) bandas. Vanduo, jis Artimuosiuose Rytuose visada buvo deficitas ir puiki priemonė paveikti priešus ar draugus. Per amžių amžius (amen)! Jau vėliau, einant laukan, miesto pabaigoje esantys ženklai į tokias ar panašias vietas taip ir nesudomins mūsų, kuomet pro ženklą "Old City" (liet. "Senasis Miestas") praeisime aukštai pakėlę galvas bei nosis, žingsnio nė trupučio nelėtinę. Ar galima mus už tai smerkti? Galima, būtina, reikalinga ir teisinga! Tik visi tie biblijiniai dalykėliai bent jau man asmeniškai ima įgrįsti - rašo ir kalba neaišku apie ką, liepia eiti į vietas, kuriose kaip manoma buvo tas ir anas, ko niekas nežino, o kartais ir apskritai būti to negalėjo - nei toje vietoje, nei apskritai šioje planetoje. Randa kokį šulinį ir tas iš karto šventu tampa.

       Jeigu pas mus Lietuvoje koks Landsbergio bendražygis ar pasekėjas užeitų į tokią krautuvę, kokią kad mes radome šiame Izraelio mieste Negevo dykumos pakraštyje, tai tą pačią akimirką imtų ne krepšelį ar vežimėlį prekėms susidėti, o sugiedotų Vinco Kudirkos "Tautišką giesmę" ir sukalbėtų "Vytautai mūsų". Tada galima ir apsipirkti. Didžioji dalis prekių lentynose - rusiškos arba ukrainietiškos, personalas kalba ir pirkėjus įvairiomis kryptimis (į kairę, į dešinę, už lentynos, į mėsos ar žuvies skyrių, ant trijų raidžių) siuntinėja irgi išskirtinai tik rusų kalba. Negaliu patikėti ir vieną minutę net pamirštu ko čia atėjęs. Ai, prisiminiau - man reikia maisto. Nusiperku batono, kokių tai konservų, dar kažko, kas neužprotokoluota ir čia paminėta nebus. Man grįžus, apsipirkti eina Evelina. Parduotuvėje būta lietuviško margarino. Stiprinamės parkelyje netoli parduotuvės. Margarino racione nerasta. Vatnykų aplinkui nematyti. Gal geria, gal rūko, gal dantis taisosi, gal Krymo istoriją skaito, gal Putino biografiją studijuoja, gal kvėpinasi, gal Baltarusijos ekonominiais rodikliais domisi, gal tarybinių dešrelių sudėties aprašymą gavo, gal savo "pufaikę" (nuo kurios vardas kilęs) skalbiasi, gal užsienio kalbos mokosi - kad juo, vatnyku nebebūtų. Baugščiai aplinkui besižvalgydami ir nuo visų lyg besislėpdami, verčiam ir užverčiam šimtas septyniasdešimt penktą kelio romano skyrių, pilną rusų, kurie kaip visada, visus ir iš visų pusių puola. Ypač paranojikus. Gerai, kad bent mano skaitytuose Senojo Testamento puslapiuose jie neminimi. Matomai vietos neužteko, ten ir savų herojų bei personažų netrūksta.

       Daugiau nei milijonas žydų atvyko gyventi į Izraelį iš buvusios Tarybų Sąjungos teritorijos, jai sugriuvus. Nieko keisto, kad ir šiame mieste rusų netrūksta. Nieko keisto ir tame, kad arabai moka kelis žodžius rusiškai, kaip kad mus į Netivotą atvežęs žmogus. O čia, į Ber Ševą, atvykome su kitu vyriškiu, vežusiu automobilio dalis savo autobusiuke ir visą kelią mums taip ir netarusio nė vieno žodžio - nei angliško (angl.), nei arabiško (arab.), nei hebrajiško (hebr.), nei lotyniško (lot.), nei itališko (it.), nei ispaniško (isp.), nei lietuviško (liet.), nei lenkiško (lenk.), nei vokiško (vok.) , nei rusiško (rus.). Ačiū jam už tai.

       Gazos, saros, abraomai, dievai, izaokai, netivotai, angelai, abimelekai, ševos, gerarai, izmaeliai, hagaros, katiušos, kanaanai, rusai, haremai, melodramos, fantastika, princesės, lai besijuokiantys dievai... Visa tai nublanksta ir lieka kažkur toli, toli - žemėlapiuose, senose senų knygų puslapiuose, neišmatuojamoje žmonių fantazijoje. Kai už miesto saulei leidžiantis patenki į dykynes ir užuodęs dykumą, supranti - laukia, kviečia, vilioja. Rytoj. O kol kas - miegoti. Ir lai šis didelis, akmenuotas, krūmais apsuptas laukas šalia kelio bus mūsų namai artimiausioms dvylikai valandų. Prieš užmiegant galvojęs, giedoti ar negiedoti man "Dievo avinėlį", vis dėlto nusprendžiu jo negiedoti. Nepadės, o aplinkinių klausa liks išsaugota. Kaip ir žadintuvo nereikia statyti, kadangi šios apylinkės patenka į ketvirtą raketų iš Gazos pasiekiamumo zoną, tai geriausias "budilnikas" bus sirenos, kurių garsas (aliarmas) šias vietas pasiekia minutė prieš kokiai "katiušai" užkrentant ant manęs. Na, o jeigu "katiušų" (Kačių, Katerinų ir rusių kitokiais vardais) naktį į svečius neužsuks, tai ryte kaip visada mus pažadins kaitri saulė, kaip kad beveik kiekvieną rytą ji čia tai daro. Pirmą kartą miegodamas tokioje vietoje, miegu... Ramiai. Net šunų naktį nesigirdi ar kokių laukinių jų protėvių bei giminaičių. Galėtų ir sustaugti koks, dykuma kaip ne kaip pašonėje. Tiesa, šunų Evelina bijo. O jeigu kokia hiena ar šakalas? Irgi ne? Tada gal bent koks suslikas? Neateina ir tas, žemę užkloja naktis, tyla ir ramybė. Niekas nešaudo, nebombarduoja, tik kartais šalia esančiais bėgiais pravažiuoja koks tai traukinys, ir vėl tyla, absoliuti tyla. Jaučiu, užuodžiu dykumą.

       Daug žvaigždžių tą naktį būta virš žalio namo žalio stogo. Paskui ir virš mano galvos, gamtai pašaukus ir jai panorėjus, o man savo namus palikus. Besišlapindamas po žvaigždėtu dangumi, užvertęs galvą į žvaigždes jaučiu stingdantį kosmoso šaltį ir visišką tuštumą savo galvoje, išvydęs bei pamatęs šį kraštą, dėl kurio visų tiek kovota ir kurio žeme tiek pranašų vaikščiota. Viskas, ką Šventojoje žemėje pamačiau, suradau ar išgirdau joje keliaudamas, manęs nei nuvylė, nei nustebino, o tik paliko abejingu - jų dievams, karams, religijoms, problemoms, rūpesčiams ir džiaugsmams. Gyvenkite kaip norite ir pjaukitės kiek norite, viskas savo noru. Gaila tik, kad jų taip garbinami ir ant kiekvieno kampo prisimenami dievai ar jų pranašai bei vietininkai Žemėje taip ir neišmokė šių žmonių dviejų, atrodytų ne tokių ir sudėtingų dalykų - dalintis ir sutarti. Kiek dar Dievui šiam kraštui reiks siųsti savo pranašų ir savo sūnų? Juk dvi šios tautos turi ir kitų bendrų bruožų, ne tik, kad abi šventoje žemėje gyvena. Pavyzdžiui - abiejų jų atstovai nevalgo bei neigia esant kiaulieną. Galėtų kad ir nuo to pradėti taikos derybas, bent tokį bendrą sąlyčio tašką radę. Kuo blogai? Gal tada kas ir gautųsi, jei visomis kitomis išmėgintomis priemonėmis nesigauna? Ir apgaubtų tada taika, ramybė bei santarvė bent jau šį, tiek kankintą ir krauju laistytą Artimųjų Rytų regioną. Ko taip per daug vakar prigėriau, kad vis nebaigiu šlapintis, į žvaigždes žiūrėdamas ir pasaulio globalines problemas spręsdamas. Jums taip nebūna? Prisipažinkite, būna juk taip. Skirtingai nuo daugumos savo kelionių prieš tai, šiai aš ruošiausi ir kai kuo domėjausi prieš čia patekdamas. Ne tai, kad Senąjį ar Naująjį Testamentus (o gal net juos abu) mintinai būčiau mokęsis, "Tėve mūsų" iki galo įsisavinęs ir nors kartą sukalbėjęs, ar Torą po darbo ar darbo metu studijavęs, bet... Domėjausi. Išgirstu namų šauksmą ir skubu namo, į žalią mūsų namuką, šią naktį dykumos pakrašty. Palapinėje randu gyvenančią bei miegančią Eveliną. Reiškia, adresas tas. "Aš esu dykuma, Negevo dykuma" - girdėsiu naktį jai šnabždant, besiversdamas ant kito šono, kaip kad barsukas verčiasi pusiaužiemy. Gerai jau gerai, tu dykuma, Negevo dykuma.

       Nuo ryto autostopininko programoje - pusryčiai dykumoje. Meniu nekoks, užtat dykuma. Neužsisakysite to jokioje "bukingo" (angl. booking) sistemoje ir joks viešbutis ar mylimasis to jums neatneš į lovą. Taip kad kitą kartą gerai pagalvokite ir pasitarkite su mylimuoju, prieš spausdami patvirtinimo mygtuką "Sutinku apmokėti tai, kas toli iki to, ką nemokamai gauna karaliai", savo naršyklės lange. Kadangi nuo prastos kokybės rusiško maisto mane visą naktį troškino ir vis dar troškina, šį rytą ankstyvą nusprendęs nebeeksperimentuoti, kaip kad vakar vakare, savo skrandį užpildau tik kokybiškais bei kelionės metu puikiai save užsirekomendavusiais produktais - airanu bei batonu. Skrandis - jis ne valstybinis, vanduo - ne begalinis. Ypač prieš mūsų laukiančią akistatą su dykuma, kuomet aplinkui bus tik ji ir šimtas kilometrų iki artimiausios gyvenamos vietos. Pas arabus su maistu atrodo viskas paprasta - imk kebabą, airaną ir sėsk prie stalo. O tas kebabo skanumas, o tas airano gardumas! Nemaža dalis žydų palestiniečių gaminamų produktų neperka ir nevalgo, aiškindami tuo, kad pavyzdžiui už grietinę gautas pelnas investuojamas į terorizmą. Kaip kad rašė vienas žydas: "Absurdas! Nenori - ir nereikia, man daugiau liks!". Dar jis rašė, kad palestiniečių gaminami produktai yra ne tik kad skanesni, bet ir kur kas pigesni. Pas žydus - ne taip, pas juos su maistu sudėtinga. Norėdamos paruošti košerinius pusryčius, pietus, vakarienę, naktipiečius ar užkandžius, žydų šeimininkės privalo turėti daugybę virtuvės rakandų, kad juose galėtų atskirai gaminti pieno ir mėsos produktus. Tarp šių produktų negali būti nė menkiausio sąlyčio, tad jiems ruošti atskira privalo būti viskas - keptuvės, puodai, samčiai, pjaustymo lentelės, stalo įrankiai, lėkštės, netgi orkaitės atskiros. O burnų, skrandžių, pilvų ir žarnų atskirų nereikia? Tas pats ir apie kriaukles - jei kriauklėje buvo plaunami indai, kuriuose ruošta ar valgyta mėsa, jie negali būti plaunami su tais, iš kurių valgyti pieniški produktai. O tualetai atskiri nebūtini? Skanaus! Gal aš vis dėlto suvalgysiu kebabą ir užgersiu jį airanu. Taip ne tik kad skaniau, bet ir žydų šeimininkei mažiau rūpesčių bei sąskaitos už vandenį mažesnės ateis.

       Štai mes ir vėl kelyje, neseniai matyti. Kai kuriuos žmones čia matome labai dažnai, juos jau valdo priklausomybė nuo Kelio. Atsimenate tai? O Rašalo vėliavą, jos irgi neužmiršote? Tada gerai. Šioje vietoje stovėdamas, aš jaučiuosi visai ne autostopininku, o Negevo būrio dalyviu - vienu iš tų, kuriam duota užduotis pasiekti pietų jūros krantą, prieš tai įveikus du šimtus kilometrų dykumos. Kam visa tai? Kad nusimaudyti jūroje, kad užkariauti ne savo ir kol kas niekieno žemę, kad iškelti joje Rašalo vėliavą, ją prieš tai nusipiešus. Nejaugi to neužtenka? Atsakau - užtenka. Ne vien Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto panašių idėjų turėta, jam savo laiku nusprendus irgi pietų jūroje, tik Juodojoje, arklius pagirdyti, tiems ištroškus ar Baltijos jūros vandeniui per sūriam esant, aniems jį gerti atsisakiusiems. Gurmanų tada arklių matomai būta. Dabar ne apie juos. Taigi, būtent iš Ber Ševos miesto pietų kryptimi pajudėjo Negevo brigada, Izraeliui paskelbus šešias dienas truksiančios operacijos Uvda pradžią. Šiandien va kaip tik minimas dvidešimt keturių tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt penkerių (24365) dienų jubiliejus nuo tos dienos. Būta tada šeštadienio, 1949-ųjų kovo 5 d. Šiandien esama ketvirtadienio, 2015-ųjų lapkričio 19 d. Daug kas pasikeitė per tą laiką, tik dykuma liko ta pati. Ir ją tau reiks įveikti, būtum tu operacijos Uvda dalyvis, priklausantis Negevo būriui ar tik autostopininkas, priklausantis Keliui. Abiejų tikslas juk tas pats - už dykumos esanti Raudonosios jūros pakrantė.

       Neužilgo sustoję du pankovi jaunuoliai darbiniais rūbais nors ir nesugeba žemėlapyje parodyti vietos, į kurią jie važiuoja, užtat patikina, kad mums tai tinka: "It's good for you" (liet. "Tai gerai jums"). Gerai tai gerai, čia juk dykuma ir kažin ar daug yra kelių, išskyrus šį, pagrindinį. Dvidešimt kilometrų pavažiavę, išlipame prie posūkio į Dimoną. Į Dimoną mes nevažiuosime, į Dimoną arba jos kryptimi važiuoja jie (mes neklausėme, o jie nesakė). Net negalvoję ir nesvarstę, liekame tame pačiame kelyje numeris keturiasdešimt. Mėgsta jie čia tą skaičių, geras kelias, veda į pietus. Nėra priežasčių jame nelikti ar bent jau aš tokių nežinau nė vienos. Aplinkui nei namų, nei žmonių, tik iškepusi žemė su reta augmenija ir kelias. Nebūčiau tiksliai atsiminęs šios vietos, besančios kažkur Negevo dykumoje (kadangi jų neužsirašinėju), jei ne mano brangusis (ne pinigais matuojant) ir kaip visada bebaigiantis išsikrauti fotoaparatas, savyje vis dėlto radęs jėgų vienai, paskutinei nuotraukai. Dėkui jam už tai. Reikia krautis. Beje, Dimonoje stovi atominis reaktorius ir branduolinių bandymų centras, kur kaip spėjama Izraelis gamina branduolinį ginklą. Ne, su Irano islamiškosios valstybės (didžiausios Izraelio priešės) antspaudais mūsų pasuose nėra mums ko veikti toje Dimonoje, o be to - ne pakeliui. Dimona, ne Iranas. Sekančiu automobiliu, kurio irgi ilgai laukti nereikės, pasieksime Mizpe Ramon miestelį, įsikūrusį šalia to paties pavadinimo kraterio. Gyvenvietė nauja, pastatyta praeito amžiaus viduryje, kaip darbininkų, tiesusių šį kelią, kaimas. Esmė ne joje, o tai, prie ko ji. Karštai dykumos saulei kaitinant ir kepinant kaip reikia, ruošiamės būti pritrenkti įspūdingų dykumos vaizdų. Sako, jų čia visai neblogų besama. Ką gi, laikas patikrinimui.

       O vaizdų išties įspūdingų būta, rašau jiems dešimtį balų iš dešimties. Neapgavo, nemelavo. Keturiasdešimties (vėl tas skaičius) kilometrų ilgio, devynių kilometrų pločio ir trijų šimtų metrų gylio Ramono (Makhtesh Ramon) krateris kažin ar paliktų ką abejingu. Formuotasi jo natūraliai ir savaime suprantama milijonus metų, o ne meteoritui į Žemę atsibeldus ir šioje vietoje nukritus, kaip kad įprasta. Prieš daug milijonų metų dabartinės Negevo dykumos būta padengtos vandeniu. Šioje vietoje stop! Taip sako. Aš pats to nei mačiau, nei regėjau, nei garantuoti galiu, nei žinau kur ir kodėl visas tas vanduo dingo. Taigi, jūros vandeniui lėtai slenkant šiaurės kryptimi, susiformavo kupros formos kalvos. Ir taip milijonas metų po milijono gavosi tai, ką dabar pamatyti gali kiekvienas, o pamatęs aikčioti ir rekomenduoti pamatyti visiems kitiems, to nemačiusiems.

       Į beribius ir bekraščius dykumos plotus atsižiūrėjus, galima eiti į miestelį, ten nusipirkti kad ir brangios, užtat Coca-Colos, didelį batoną jai į kompaniją ir visą tai suvalgyti bei išgerti ant suoliuko susėdus. Ar reikia minėti, kad būtent taip mes ir padarome? Manau, nereikia. Jūs jau pakankamai gerai mus pažįstate, tiek dienų ir naktų kartu keliavę. Pasistiprinęs Eveliną palieku ant suoliuko pasilepinti saulės voniomis, o pats patraukiu į trumpą ir niekuo neįsimenančią pažintį su šia kelio statytoju gyvenviete, mūsų dienomis išaugusią į pakenčiamo dydžio miestelį dykumos vidury. Klaidinga būtų manyti, kad va, Donatas-niekšas paliko Eveliną saugoti kuprinių, o pats išėjo tūsinti ir tūsintis į miestą. Visų pirma - kuprinė man vaikščioti netrukdo, su ja aš vaikštau net greičiau, negu kad be jos, nes ji yra mano dalis. Visų antra - tik pabandyčiau. Nesakau, kad arabų žydams paskelbtos intifados pasirodytų jiems kaip pasivaikščiojimas saulėtoje pievelėje, bet... Turbūt supyktų. Lyg ir esu tai daręs, Kipre. Kartoti tai - be reikalo. Na, bet kad jau eiti niekur nenori, tai tegul prie to paties ir kuprinę pasaugo. Persivalgęs batono, tapau koks tai tingus, o dar karšta kaip "dukofkėje" (liet. orkaitėje), baltajai dykumo saulei kepinant ir nieko negailint - nei žemės, nei žmogaus. Tada visai nebekeista palieka, kad prieš milijonus metų čia buvus jūrai, po milijonų metų jos nebėra. Išgaravo. Tai dabar čia plius dvidešimt, pačioje rudens pabaigoje, dešimčiai dienų iki žiemos. Belieka tik įsivaizduoti kas čia būna ir nutinka vasarą.

       Grįžę iš kur atėję ir dar nuo kuo įvairiausių vietų žvilgsnius į dykumą paganę, traukiame keliu žemyn, krypuodami ir kuprinėmis linguodami. Na gražu, gražu, gražu. Sutinkame kokį tai kalnų ožį. Tikrai ne į veidrodį žiūrėjau ir ne save jame mačiau. Ožio būta tikro, laipiojančio stačiais kalnais. Už poros kilometrų, visai ne kokioje autostopui vietoje trumpai pastovėję, pagauname pakeleivingą automobilį iki paties Eilato, iki kurio nuo čia kilometrų pusantro šimto ir du keliai pasirinktinai. Kuriuo keliu sustoję pavežti žmonės važiuos, tuo ir važiuosime. Be skirtumo. Eilate jau buvę, žinome ir puikiais atsimename, kad Eilatas mažai ką bendro turi su dykuma. Tad į miestą dar neatvažiavę, tik prie jo artėdami, skubiai užverčiam šimtas septyniasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Negali skyrius tokiu pavadinimu pasakoti apie vietą, kurioje dykumos nė kvapo. Gal tik ta pati baltoji dykumos saulė virš jo šviečia. Tai ir viskas kas juos sieja - senąją Negevo dykumą ir naująjį miestą Eilatą.

       Dykuma, jeigu tave užmirščiau, tenukrenta man nuo nugaros kuprinė! Tesuplyšta mano žemėlapis, jei apie tave negalvočiau, jei dykumos viena didžiausių ramybės vietų nelaikyčiau! Po Europos šiaurės vidury vasaros ir Lietuvos miško vidury žiemos. (Dn 13, 176)

       Kurorte numatyta atsigerti kavos kokioje kavinėje ir nusimaudyti Raudonojoje jūroje. Abu procesai įvyksta sėkmingai, antrasis net tu kartus, vienas kurių tampa pirmosiomis mano maudynėmis šiame vandens telkinyje. Gręžiu "plafkes" (liet. trumpikės, kelnaitės), dedu kryžiuką. Termometras rodo oro temperatūrai besant dvidešimt septyniems laipsniams aukščiau nulio, kalendorius savo ruožtu rodo iki žiemos likus vienuolikai dienų. Kuriuo iš jų tikėti? Beje, tai nėra atvira jūra, o šimto šešiasdešimties kilometrų ilgio ir dvidešimt keturių kilometrų pločio Akabos įlankos (arab. Khalyj al-'Aqabah, hebr. Mifrahtz Eilat) šiauriausias taškas. Kairėje matyti Jordanijos miestas Akaba (arab. Al-'Aqabah). Automobilių numerių įžiūrėti neina, bet namai matyti. Galima išvysti ir Saudo Arabijos krantą, galima ir Egipto. Iki pirmojo esant dvidešimčiai kilometrų pietryčių kryptimi, iki antrojo dešimčiai kilometrų pietvakarių kryptimi, šių abiejų mums svetimų bei nedraugiškų valstybių teritorijų peržiūrai reiktų aukštos vietos apylinkėse ir gerų žiūronų. Kalvos tektų ieškoti ir klausinėti, o žiūronų neturime ir prašinėti nieko nepratę. Dievas su jais. Alachas su jais, norėjau pasakyti. Užtat Akabos įlankoje stovi didžiuliai kroviniai laivai. Ko laukia jų įgulos, kapitonai ir kodėl nešvartuoja savo žaisliukų viename iš uostų - Eilato arba Akabos? Daugiau čia kur plaukti nėra, nebent atgal į tikrą Raudonąją jūrą. Niekur jie neplaukia, aš fotografuoju. Mums patiems prieš tai tonizuojantis kofeinu, fotoaparato baterijos irgi buvo patonizuotos - elektros srove. Gerai, kad ne atvirkščiai. Gerai, kad vėl galiu fotografuoti. Man tai svarbu.

       Saulei nusileidus, bet sutemti dar nesutemus, pajudame į nakvynės vietos paieškas kur nors toliau centro, prieš tai kelio ženkluose pasirinkę kryptį "To Egypt". Ir nors kurorto buržujiškų viešbučių zona baigiasi greitai, už jos prasideda kitokie objektai, šalia kurių apsinakvoti kažin ar pavyks. Kaip jums būtų nakvynė šalia naftos produktų saugyklos? Neatrodo labai viliojančiai - ir vietos palapinei nedaug, ir policijai būtų ką veikti. Po kaire kelis kilometrus vis tęsiasi jūrų uostas. Jam pasibaigus, tamsoje galima įžiūrėti ne tik jūros įlankos krantą, su vos kelių metrų pločio paplūdimiu, bet ir karaliaujančiu šunimi jame. Va tau ir kurortas. Turistų čia neužsuka? Evelinai šuns kaip visada išsigandus bei artimiau su tuo paplūdimio karaliumi susipažinti nepanorus, grįžtame į kelio pusę (dešinę), kuria eita prieš tai. Vėl prasideda viešbučiai. Neįsibėgėk, žmogau! Toli šiuo keliu nenueisi, iki Egipto ne daugiau keturių kilometrų. Šalia degalinės ant kuprinės sėdėdamas, galvoju apie tai kur čia mums įsikūrus, tarp visų šviečiančių daugiaaukščių viešbučių. Ne kartą esu jau taip sėdėjęs ir apie tai galvojęs. Turbūt man patinka būti be namų ir žiūrėti į tuos, kurie namus turi. Kaip manote, gal aš koks iškrypėlis? Šuo benamis? Tremtinys bedalis? Kur Evelina? Evelina išvykusi - netoli, į šalimais esančią degalinę. Vieta ta vadinasi "Almog Beach Marina", o gatvė, kuria suksime nuo kelio Evelinai iš degalinės grįžus - Izmargad. Būsite kada tose apylinkėse, prisiminkite mūsų kelio romaną ir mus jame. O jeigu ne tik būsite, bet ir nakvynės tuose kraštuose ieškosite, tuomet eime paskui mus, neblogą vietelę žinome.

       Kokios tik muzikos tą vakarą bei naktį mūsų nepasiklausyta, su kokių tik atlikėjų kūryba nesusipažinta. Kaip taisyklė, tai tuščias ir mažai ko arba absoliučiai nieko vertas "bumčikas" - kas garsiau, trankiau ir kas labiau apie nieką. Iki pilnos laimės tetrūksta Paltinienės, su jos atliekama "Ave Maria" arba Lapkauskaitės, su jos plėšiama "Nenuženk nuo akmens, o Marija". O viskas atrodytų taip neblogai pasidėjo, kuomet supratę, jog nei prie jūros, nei šalia kelio naktį mums kas veikti nėra ir nieko nešviečia su nakvyne, neriame visai ne į Raudonosios jūros vandenis, o gilyn į viešbučių kompleksą. Gatvės pabaigoje rastas plynas laukas abiems sukelia kokių tai sunkiai paaiškinamą įtarimą, kad nakvynei ten geriau nesikurti, ko pasekoje grįžę kiek atgal iki vieno iš viešbučių, kariamės į kalną. Baisių tų kalnų besama - visi tokie rudai pilkos spalvos, didesniais ar mažesniais akmenimis nusėti ir absoliučiai be jokios augmenijos. Bet miegoti kažkur juk ir reikia, neskambinsi savo kelionių agentui, kurio net neturi. Kiek mažiau nuožulnią vietą radę, ten ir įsikuriame. Nuo gatvės užstos aukščiau kylančio kalno šlaitas, iš už nugaros irgi niekas neateis, nes ten kalnas, o iš kairės ir priešais - viešbučio tvora, niekas per ją nelips. Daugmaž taip galvoju prieš mums statant palapinę, į pietų pusę žiūrėdamas. Pastačius palapinę, pats nusprendžiu dar suręsti sieną iš kokio tai šalia rasto skardos gabalo. Kam? Kad akmenys nuo už mūsų esančio kalno iki mūsų žalio namo neatriedėtų ir jo gyventojų, tai yra mūsų, atriedėję nepritrėkštų. Tikimybė tokia yra ir pagal mane ji visai nemenka. Be to, šioje valstybėje priimta juk statyti sienas ir tvoras, tai kuo prastesni mes? Sienai būti! Ryte pažadame ją sugriauti, jei koks akmuo nepadarys to anksčiau už mus. Įsikūrus galutinai, pavalgius, atsigėrus ir sugulus, prasideda tai, kas nesibaigs ilgai, labai ilgai - diskoteka. Ta pati diskoteka, ratais į kurią atvažiuoja tie, kurie gerai vairuoja ir ratai kurių blizga. Užmigti tokiame garse nėra absoliučiai jokių šansų, be to muzika - ne kas gražaus, gero ir prasmingo, o totalus bumbsintis šlamštas apie nieką. Eiti kur nėra, aukščiau ant kalno ir už jo viskas patikrinta - ten lygios vietos nerasi, o viršuje šeimininkaujantis vėjas iš mūsų su visa mūsų palapine išsityčios jos dar nepradėjus mums statyti. Kuomet muzika groja, o minia klykia - visų likimas aplinkui, toje gyvenimo šventėje nedalyvaujančių, tas pats - laukti kol visa tai baigsis. Ir nesvarbu, miegi tu savo palapinėje, ar kelionių agento tau parūpintame viešbučio kambaryje. Namie būtų galima iškviesti policiją, Evelina patirties tame turi. O čia? Skambinti savo kelionių agentui? Tai kad neturime tokio. Gal kas paskambins iš turinčių, aplinkui viešbučių tai daug. Atrodo, neskambins. Nejaugi numeriuose vien pensininkų gyvenama, nakčiai savo klausos aparatus išjungusių ir pasidėjusių juos šalia stiklinių su dantimis? Jei taip, tada mums šakiai.

       Baigiasi tai tik po kokių keturių valandų, matomai prieš pat vidurnaktį ar kiek po jo. Lyg viso to dar būtų negana, kokie tai paaugliai susirenka ant kalno. Na jau ne, to dar betrūko, man jau užteks. Jeigu nematai įsmeigtos Rašalo vėliavos, kaip kad priimta šiuose kraštuose, tai dar nereiškia, kad kalnas niekieno. Šis kalnas jau užimtas! Tenka lįsti laukan iš palapinės (juk vyras) ir paaiškinti jiems kas, kaip, kodėl ir kad mes čia miegame, o ne jie tūsinasi. Laimė nebūta jų įkyrių, užtat supratingų, tad kiek pasėdėję bei panas pakirkinę, dingsta taip pat netikėtai kaip ir atėję. Užmigti pagaliau susiruošus, prieš tai dar gerai būtų nepamiršti užversti šimtas septyniasdešimt septintą kelio romano skyrių. Ne kanopas gi. Prieš tai padarydamas (skyrių užversdamas), dėl dviejų dalykų pasidžiaugti norėčiau ir ačiū už juos pasakyti tiems, kam reikia. Ausyse vis dar bumbsi, nors muzikos jau nebėra. Matyt, aidas. Taigi, mano padėkos.

       Pirmasis ačiū. Ačiū anglams, prancūzams, turkams, arabams, beduinams bei visiems jų aukščiausiems (Dievams, jų pranašams, vadovams) už tai, kad prieš žydams į šias žemes ateinant ir jose savo Rašalo vėliavą keliant, žemių šių ne palestiniečių būta. Nereiks man vėl gailėtis jų pačių ir jų Palestinos, matant tai, kaip svetimšaliai, prieš tai jų gyventas teritorijas užėmę, ne tik kad gėjų klubų pristatė, kaip kad tai nutiko Tel Avive, bet dar ir miegoti buvusiems tų žemių šeimininkams neduoda, ryškiai per garsiai ir per dažnai gyvenimo šventę švęsdami.

       Antrasis ačiū. Ačiū didžėjui (vakaro šeimininkui) už tai, kad vakarėlio įkarštyje nesugalvojo jis užleisti Paltinienės "Ave Maria" ar rusiško popso "Odinochestvo svoloch, odinochestvo suka" (liet. "Vienatvė niekšė, vienatvė kalė"), prieš tai ko stipresnio pavartojęs.

       O kur pranašai? Nejaugi nebus nė žodžio apie juos šiame kelio romano skyriuje? Donatai! Ne, nebus, kadangi nė vienas iš man žinomų šiose vietose nevaikščiojo anais stebuklų laikais, aprašytais senose knygose, kai moterys be problemų gimdė sulaukusios devyniasdešimties, kai tos pačios moterys tokio amžiaus būdamos kažkam, turinčiam visą haremą gražuolių, pačios gražuolėmis atrodė, kai tėvai dėl savo tikėjimo Dievui įrodymo nebaudžiami savo sūnus aukojo, kai rūpestingos žmonos, Dievo valią įvykdyti norėdamos, tarnaites po savo vyrais kišdavo. Kaip kad nė vienas iš man žinomų netūsino šią naktį ir diskotekoje, šalia kurios mano ir mano draugės Evelinos miegota. Nebūta čia ir to, vandeniu kadaise žingsniavusio, duoną, žuvį ir vyną dauginusio bei visus susirinkusius nuo kalno laiminusio ir ramybės visiems jiems linkėjusio. O jeigu vis dėlto man koks nežinomas pranašas vaikščiojo čia anais laikais ar linksminosi šią naktį, tai tegul eina jis po velnių ir plaukia valtimi per Akabos įlanką į Saudo Arabiją, o dar geriau - per visą Akabos įlanką į Raudonąją jūrą, toliau nuo mano akių ir galvos, fantastikos ir bumčiko prigrūstų.

       Dabar jau viskas - visų išklausiau, visiems padėkojau, tad šimtas septyniasdešimt septintą kelio romano skyrių ramiai galima užversti. Laikas miegoti, nes rytoj nuo paties ryto - į karą.

       Egiptas, senasis, gerasis Egiptas. Iki jo sienos su Izraeliu keli kilometrai, kuriuos nesunkiai įveikiame pėsčiomis, prieš tai dar spėję pakraupti nuo kainų už galimybę pažiūrėti į delfinus bei kitokius plaukiojančius gyvūnus (šimtas litų vienam) delfinariume ir išsimaudyti (nemokamai) vietinių pamėgtame ir nelabai tvarkingame pliaže. Į Egiptą ko? Ten juk dvokia ir žmonių be skaičiaus. Nieko daugiau, nei pasivaikščioti ir pažiūrėti kaip atrodo. Pas mums mankšta tokia.

       Sekančių keturių pasakojimo pastraipų neturėtų skaityti pacifistai, vegetarai ir veganai, kadangi jose bus aprašomi kariniai veiksmai bei pasiruošimas jiems. Neturėtų skaityti to ir šiomis dienomis į Lietuvą Europos Sąjungos importuoti egiptiečiai, sirai, jordaniečiai bei kiti arabai ir babajai, kadangi tose pastraipose bus atskleidžiama tų šalių gėda. Jiems tai kategoriškai nerekomenduojama. Ar turėtų tai skaityti piliečiai be humoro jausmo? Ne, neturėtų, kaip kad ir visų mano istorijų iš kelio ir šalia jo, jau parašytų ar dar neparašytų ir tik būsimų. Jūs kartais ne pacifistas, ne vegetaras, ne veganas ir ne svečias Marijos žemėje iš rytų pusės? Tada prašom, istorija paruošta.

       Egiptas. Tas pats, kuris 1967-aisias su dviem savo draugais arabais - Jordanija ir Sirija rimtai nusiteikę bei jaučiasi pakankamai pasiruošę ir užsiauginę pakankamai tvirtus raumenis bei kiaušus, kad įgyvendintų trečiojo savo draugo - Irako mintį, išsakytą šalies prezidento: "Izraelio egzistavimas yra klaida ir ją būtina ištaisyti. Mūsų tikslas aiškus - ištrinti Izraelį nuo Žemės paviršiaus". Aha, trintukų tik nepamirškite, trynėjai. Tiesiog D'Artanjanas ir trys muškietininkai. "Jeigu karas kils, jis bus totalinis. Jo tikslas - pilnas Izraelio sunaikinimas." - nuo Irako prezidento neatsilieka faraonų šalies prezidentas, besikreipdamas į minias savo babajų. Babajai džiūgauja ir skanduoja Alacho vardą, keldami savo babajiškus kumščius į dangų. Nuo kalbų prie darbų, kuomet tų pačių metų pavasarį Egiptas uždaro Tiranų sąsiaurį Izraelio laivams, ko pasekoje Eilato uostas netenka jokios prasmės, sąsiauriui esant vienintele vieta, per kur iš Akabos įlankos galima išplaukti į Raudonąją jūrą. Gamtos taip sugalvota, ne žmogaus. Egiptas, Sirija ir Jordanija sudaro ilgai lauką karinę-politinę sąjungą. Visam šiam klounų paradui diriguojantis Egipto prezidentas kalbomis bei sąsiaurio uždarymu neapsiriboja, tuo pat metu telkdamas karines pajėgas Sinajaus pusiasalyje. Žydai supranta - karo jie nelaimės, jėgos nelygios. Pas arabus ir technikos daugiau, ir žmonių be skaičiaus, be to jie ten nelabai vertinami. "Egiptiečiai - neblogi kareiviai, bet jų armijos vadai - absoliučios menkystos. Jie palikdavo savo karius ir bėgdavo iš mūšio lauko, rėkdami, kad galbėtųsi kas gali. Nė vienas Izraelio armijos vadas taip nepasielgs. Mūsų vadai duoda komandą ne 'Pirmyn!', o 'Paskui mane!'" - Izraelio armijos generolo Arielio Šarono žodžiai jaunystėje, kuriuos ir žadėjau paminėti šios kelio romano dalies beprasmių klausimų skyriuje. Taigi, savo pažadą aš ištesėjau ir nieko daugiau nesu jums skolingas. O dabar imkite ir įsivaizduokite tokią atrodytų kasdienę situaciją - eidamas mišku, temstant savo kelyje sutikau tris "spintas". Kieno viršus bus? Mąstant logiškai - tų trijų, nes jų ir daugiau, ir atrodo jie kaip spintos, o be to temsta. Tik logika kam? Juk Rytai ir žydai. Ne, logikos čia nereikia ir teisingas atsakymas: "Viršus bus tavo".

       Izraelis. Šalies žvalgyba turi išsamią, metų metus rinktą informaciją apie priešo oro pajėgas ir iki smulkiausių detalių žinoma kiekvieno atskirai paimto Egipto lakūno dienotvarkė - kiek kartų per dieną, su kuo ir kuriomis valandomis jis geria kavą, kiek kartų ir kuriomis savaitės dienomis smauko užsidaręs tualete, kaip dažnai prausiasi, maudosi ir plauna kojines. Kiekvieno jų silpnybės, šeimyninė padėtis, pomėgiai, religiniai įsitikinimai - visa tai irgi žinoma. Vieną beprasidedančios vasaros dieną Izraelio žvalgybos agentai gauna užduotį iki ryto linksminti jiems pažįstamus Egipto generolus. Neaišku kuo ir kur jie juos ten linksmins, užtat aiški užduotis - kad sekančios dienos atsakingiausiomis Egipto šaliai valandomis pastarųjų galvos plyštų visai ne nuo minčių kaip organizuoti šalies gynybą, o iš kur gauti vaistų nuo galvos skausmo ir kur padaryti "pochmielą".

       Karas. Birželio penktosios dienos ryte Egipto radarai užfiksuoja keturiasdešimt (vėl tas skaičius) Izraelio lėktuvų, pasukančių link vakaruose esančios jūros ir tam įvykiui suteikia lygiai nulį reikšmės - jau kelis metus iš eilės Izraelio pilotai diena iš dienos atlieka tokį pat treniruočių skrydį, kad šlifuoti savo meistriškumą virš Viduržiemio jūros. Tuo pat metu padangėmis virš Sinajaus pusiasalio skrajoja Egipto kariniai šulai, aukštam tarybiniam svečiui demonstruodami savo kariauną. Jų lėktuvui praradus ryšį su baze, pilotas gauna nurodymus grįžti į Kairą, tačiau pamatyti sostinės oro uosto iš viršaus jam jau nebepavyksta. Nes anie keturiasdešimt laiko veltui neleidžia. Atsiradę virš jūros, Izraelio lėktuvai sumažina aukštį, taip pranykdami iš radarų ekranų ir apsisukę į Egipto pusę, patenka į priešininko oro erdvę iš užnugario. Eteryje nuskambėjus šaukiniui "Raudonasis lapas", pilotai pereina į tylos režimą radijo eteryje. Operacija suplanuota sekundžių tikslumu, kiekvienas žino savo užduotį. Tyla gera byla, ponas Egipte. Per pirmąsias septynias minutes sunaikinami dešimt pasienio aerodromų su visa karine technika juose. Pirmiesiems Izraelio lėktuvams į bazę grįžus, bet tik tam, kad užsipilti kuro ir pasikrauti naujų bombų, ataką tęsia kitos eskadrilės. Taip per kelias valandas sunaikinamos visos Egipto oro pajėgos, didžiajai daliai lėktuvų net nespėjus pakilti. Izraelis šios kampanijos metu praranda devyniolika lėktuvų, Egiptas - keturis šimtus. Egipto gynybos ministras, tuomet kai Izraelio aviacija bombarduoja jo oro uostus, įsako jo nežadinti ir nueina miegoti. Generalinio štabo viršininkas aviacijai duoda įsakymą vykdyti atsakomąjį smūgį. Tai pačiai aviacijai, kuri tuo metu jau sunaikinta. Tai pačiai aviacijai, kurios vadovas, žinodamas tikrąją padėtį, kelis kartus bando nusišauto. Matomai durų rankena, nepavyksta.

       Bejėgiai. Įdomu, o ką tuo metu veikia draugai arabai? Ogi bando duoti atsakomąjį smūgį, už ką būna žiauriai nubaudžiami. Visus Sirijos lėktuvus numuša Izraelio priešlėktuvinė gynyba nuo žemės, o Jordanija dar iki tos pačios dienos pietų pilnai netenka visų savo oro pajėgų. Su Egipto aviacija susitvarkę, Izraelio lėktuvai bombarduoja bazes Sirijoje ir Irake - dar šimtas dvidešimt skrydžių tą dieną. Tuo pat metu vykdoma ir operacija sausumoje. Izraelio tankai Sinajaus pusiasalyje užtinka egiptiečius pasiruošusius pulti, o ne gintis. Lengva nebūna, tačiau jau po keturių dienų bei su minimaliais praradimais, Izraelio tankai pasiekia Sueco kanalą Sinajaus pusiasalio šiaurėje, o virš pietuose esančio ir mūsų laikais visų "pliažinių" pamėgto Šarm el Šeicho kurorto suplevėsuoja Dovydo žvaigždė. Sutriuškinus svarbiausią priešą, jam net kariauti nepradėjus, kiti du - technikos reikalas. Šešių dienų karas jis todėl ir šešių dienų, kad šešias dienas truko. Patyręs visišką fiasko, pražudęs karius ir praradęs visas šalies oro pajėgas, Egipto prezidentas sostinėje sutinkamas kaip tautos didvyris. Rimtai. Minioms babajų nešiojant jį ant rankų, vėl girdėti tie patys šūksniai apie Izraelio sunaikinimą. Aišku, kad sekančio karo ilgai laukti neteks, bet gal tada arabai vadovauti savo armijai prikels kokį lavoną iš kapinių - daugiau naudos būtų.

       Šešių dienų karas pakeičia Artimųjų Rytų žemėlapį iš esmės, Izraeliui įgyjant teritorijas, tris kartus didesnes už save patį. Tai kas, kad dykuma, vis tiek teritorija, su kelių šimtų kilometrų Raudonosios jūros pakrante, naftos telkiniais, o be to siena su Egiptu pasislenka toli, toli į vakarus, iki pat Sueco kanalo. Anglų pieštukais braižytos linijos lieka toli praeityje. Tačiau viskam kas gera ateina pabaiga ir po penkiolikos metų Izraelis išeis iš Sinajaus, grąžindamas jį Egiptui. Ne visi su tuo sutiks, bet... Taip reikia, kuomet pasako galingesnis. Kiekvieno iš mūsų gyvenime irgi tas pats, o serverio administratorius jaučiasi dievu tol, kol neateina elektrikas. Per tą laiką bus dar ir karas, šešiems metams praėjus ir beveik su tais pačiais dalyviais, tik kitu pavadinimu - Jom Kipuro ("Paskutiniojo teismo dienos"). Jis Izraeliui nors ir nesibaigs taip gerai, kaip kad Šešių dienų karas baigėsi, tačiau tiek Sinajaus pusiasalį, tiek Golano aukštumas žydai atstovės.

       Viskam kas gera ateina pabaiga. Pasirašius taikos sutartį, pagal kurią Izraelis atsitraukia iki 1967-ųjų sienų, egiptiečiai su siaubu pastebi, kad izraelitai kuria gynybinius įtvirtinimus dviem kilometrais piečiau, negu kad jiems priklausytų. Kaip tai suprasti? Ką tik pasirašyta taikos sutartis, o jūs vėl savo? Savo ruožtu žydai kiša arabams po jų arabiškomis nosimis senus kartografinius žemėlapius ir nuotraukas, aiškindami, jog siena buvo nustatyta neteisingai tada, o ne dabar. Prireiks net septynerių metų, kad tarptautinis teismas teisuoliais pripažintų egiptiečius. Izraeliui iš viršaus (ne Dievo ar jo angelų, kaip kad anksčiau būdavo priimta, o kostiumuotų diplomatų) patariama su tuo sutikti. Izraelis sutinka. Dviejų kilometrų ruože esantis Tabos kurortas nors ir grąžinamas Egiptui, tačiau visa ten esanti nuosavybė lieka Izraeliui kaip kompensacija. Be to, visi izraelitai gauna teisę netrukdomi ir be vizos įvažiuoti į Sinajaus pusiasalį. Velnias koją nusilaužtų. Tuo metu Taboje klesti turizmas, stovi trys viešbučiai. Nuosavybės savininkai su baime laukę kuo baigsis teismo procesas ir sužinoję apie pralaimėjimą, neišreiškia nė mažiausio noro biznį tęsti Egipto teritorijoje, nė trupučio nepasitikėdami arabais, su kuriais ką tik kariauta. Nusprendžiama parduoti turtą už daug milijonų, kuriuos Egiptas pats pasiūlo ir sumoka. Sako, tais laikais to turto nebūta tiek verto. Žydas, nebūtų jis žydas, kad naudos neišspaustų. Įvedamas "Sinajaus štampas", kurį nemokamai gali gauti ne tik Izraelio piliečiai, bet ir visi turistai. Jeigu esate "pliažinis", jums tiks. Gal net iki paties Šarm el Šeicho nuvažiuosite, bet nebandykite toliau - išlaipins vos pajudėjus nuo Raudonosios jūros Akabos įlankos vakarų kryptimi. Aš jus įspėjau. Nors, gal dabar viskas ir pasikeitę, Rytai juk. Ir to štampo gal nebėra. Ir likusi tik Taba, Raudonosios jūros pakrantėje rymanti ir dramatišką šio žemės lopinėlio likimą menanti, nuolankaus jūsų tarno jums pasakotą.

       Dar vienas skyrius be pranašų? Kur kalba ginklai, ten pranašai tyli. Tiesa, vieno juk būta ir šiame sukarintame kelio romano skyriuje, iš Irako pusės papezėjusio kažką apie arabų vienybę ir vienos ar kitos tautos teisę būti ar nebūti ant šios Žemės. Tik va bėda, Izraelio kariškiai nelabai supratę, būta tai vyro žodžio ar ožio mekenimo iš dykumų, pasiuntė į tą pusę kelis "Miražus" (angl. Dassault Mirage III), kad tą ožį patildyti, jeigu ten vis dėlto ožio būta, o ne vyro, sugebančio už savo žodžius atsakyti.

       Nesu aš už karą ir kariauti ne man. Ginti Griaužinienės ir jos draugų savo noru neičiau, net ir tautos tėvui dar gyvam esant pašaukus tai daryti. Donatai, eik apgink savo valdžią! Vytautai, eik pats ir gink! Arba dar geriau, eik po velnių! Nei aš tą valdžią rinkau, nei ją kada rinksiu, nei tuo labiau ją ginsiu. Dėl manęs gali jie ten kad ir pasikarti visi. Rinkimuose nedalyvauju, prie griovimo neprisidedu. O už savo Lietuvą aš pastovėčiau, bet tik už tą, kur: "Tai gražiai mane augino. Laukas, kelias, pieva, upė. Tai gražiai už rankos vedė. Vasaros diena ilga. Tai gražiai skambėjo žodžiai. Laukas, pieva, kelias, upė. Tai gražiai iš jų išaugo. Vienas žodis..." (J. Marcinkevičius). Galbūt. Ir tik už tokią ir ne jokią kitą. Šešių dienų karo būta kažko tokio, kuomet kelis kartus mažiau resursų turinti ir priešiškų valstybių iš visų pusių supama šalis ne tik kad sugeba išlikti žemėlapyje savo vietoje, bet dar ir smarkuolius apramina, atimdama iš jų žemes, kurios ir patiems žydams ateity praverstų. Na gerai, Sinajų Egiptui grąžino, užtat Golano aukštumų Sirijai - neatidavė ir kiek žinau neplanuoja. Gal todėl, kad pirmuoju atveju - smėlis ir dykumos, o antruoju - gėlas vanduo, kurio rytuose visada būta strateginiu resursu. Nebent vėl kas lieptų.

       Taip prie pasienio posto pasėdėję ir atsižiūrėję į pietų kryptimi esančią Tabą, užverčiam šimtas septyniasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Tiesa, mums patiems jau laikas iš šios vietos kaip galima greičiau dingti, prisiminus čia įvykdytą teroristinį išpuolį, kuomet buvo susprogdintas visas turistų autobusas. Raudonosios jūros pakrantėje rymanti ir dramatišką šio žemės lopinėlio likimą menanti Taba tai irgi turbūt prisimintų. Visai neseniai juk to būta, ji kur kas senesnius įvykius mena ir svetimšaliams bei vietiniams pasakoja. Su mumis tai viskas aišku, mes be variantų čia svetimšaliai. O vietiniai kurie? Egiptiečiai ar žydai? Aiškinkitės patys.

       Pakeliui pabendravę su taksistu ir kupranugariu (ne viename asmenyje), žingsnis po žingsnio tęsiame dviejų keliautojų sugrįžimą į Eilatą, iš kur vakar pabėgo. Kelias tas pats, vakar jo būta tamsaus, šiandien aplinkui šviesu. Visai nieko eiti, jei ne karštis bei padidėjusi trauka prie žemės. Ėjimo paįvairinimui, kviečiasi mus į kitą kelio pusę iš kažkur motociklu atvažiavęs kariškis, klausdamas manęs kodėl aš fotografavau uosto teritoriją, bei reikalaudamas rodyti nuotraukas. Prašom, man negaila. Čia, dabar ir prie visų? Gerai. Pakišu jam po nosimi savo mobilųjį telefoną - vienintelį, kuriuo beturiu teisę fotografuoti, kitiems dviems, daryti tai mokantiems, išsikrovus ir mane, fotografą-gurmaną, tenkinti atsisakiusiems. Telefono ekranas mažas, saulė spigina, nieko dorai įžiūrėti neina. "So small?" - klausia manęs kariškis. Žmogau, tu gal geriau į savo pažiūrėk, prieš kitų taip vadindamas ir prasivardžiuodamas. Tada ir lygintis galėsime, bei spręsti, pas ką "small" (liet. mažas), o pas ką - "not so small" (liet. ne toks jau ir mažas). Permestas per jo petį automatas neleidžia man tų žodžių ištarti, tik pagalvoti. Dar ne taip supras. Aš apie nuotraukų dydį. Jūs apie ką? Pasirodo, toje kelio atkarpoje ne tik uosto būta, bet ir kokio tai karinio objekto. Maža kas kam rodosi. Iš kur man tai žinoti? Taip ir lieku nesupratęs, ką jis norėjo tose nuotraukose įžiūrėti bei pamatyti. Nejaugi baiminosi, kad nesusipratęs "turistas" išduos kavos rūšį, kuria tas kariškis ir jo draugai mėgaujasi? Draugai pasiuntė? Ilgai neužlaikėme, grįžęs galės toliau veikti ką veikęs. Visada malonu pabendrauti su kariškiais, pasimokant iš jų paranojos. Tiek to - jis atgal į bazę, mes irgi atgal, tik į Eilatą. Atgal, nes jau esame ten buvę. Ir ne vieną kartą, o visus du. Trečiam kartui irgi būti, mieste, sutik! Beje, o Eilate yra bažnyčia? Kokį tai pastatą akmeninėmis katėmis aplipusį matėme pirmą viešnagės vakarą, bet ar bažnyčia tai? Iš kitos pusės žiūrint - kam pliažiniui bažnyčia? Pliažiniui reikia pliažo. Visiems čia reikia pliažo, visi to čia ir susirinkę. Reikia jo ir mums, kad sūrų prakaitą sūriam vandeniui atiduoti. Tokiame karštyje eiti dešimt kilometrų dviem prisėdimais, čia jums šuns pypas. Jūra, jūra, man ištark žodžius... Ai, gal geriau tu nieko netarusi, imk mane tu nuprausk!

       Eilato promenados viduryje paliktas visas toks mirksintis traukinukas turistams vežioti išduoda šabo pradžią. Penktadienio popietė, vairuotojas dingo, kai viską metęs ir į viską spjovęs, išėjo šabintis. Žmogus taip skubėjo, kad net lempučių nespėjo išjungti. O gal išsigando dėl savo gyvybės, juk šabo metu dirbti - tai būti mirtinai užmėtytam akmenų, kaip kad Mozės prisakyta ir jo laikais praktikuota. Kas liečia mus, tai mes nesišabinsime. Gerai bent kavos prieš tai atsigėrėme. Maudynės Raudonosios jūros vandenyse vyksta pilnu tempu, man nusprendus išsimaudyti už visus praėjusius metus. Ne Islandijoje pavasarį juk reikėjo man tai daryti. Įdomu, ką dabar žmonės veikia Islandijoje? Ir kaip fotogeniškasis ežeras iš ledo? Džeimsus Bondus vis dar filmuoja jame? O paslaptingasis Tingveliras? Kaip jis? Vis dar baisu ir nejauku nakčiai tose apylinkėse pasilikus? Ne, į Islandiją aš nenoriu, ten dabar garantuotai šalta ir vėjas. Man ir čia gerai. Plius dvidešimt septyni lauke, ne ką mažiau turbūt ir vandenyje - mane pilnai tenkina. Maudosi ir Evelina, o kai nesimaudo - fotografuoja kaip maudausi aš. Kartais į kadrą patenka tie, kurių jame būti neturėtų. Ne apie save kalbu. Taip kaip ir vakar toje pat vietoje šalia jūros sulaukę kol saulė nusileis ir beveik sutems, užverčiam šimtas septyniasdešimt devintą kelio romano skyrių. Atsisveikinę su jūra, paskui dar ir su Rašalo vėliavos autoriaus, ilga gatve patraukiame iš miesto, tik jau šiaurės kryptimi. Gal muzikos ten bus mažiau. Dar vienos diskotekos neištverčiau. Nuo kalno atsiveria šviečiantys Jordanijos miesto Akabos vaizdai. Žmonės ir ten turi elektrą, pasirodo. Suprasi ten juos, maža kas rodosi šiuose kraštuose. Kad ir kaip įspūdingai tai atrodytų, tačiau į Jordaniją mes nevažiuosime. Nebuvome, gal ir norėtume, bet pranašams skirtas laikas eina į pabaigą. Petra(i), atleisk!

       Gatvės pabaiga, žiedas, kurio centre - stilizuotas mėlynas inkaras su aštuonkojo kojomis ir užrašu - Eilat. Nėra diskotekos. Toliau apskritai nėra nieko, išskyrus kelią, pradingstantį tarp tų pačių pilkai rudų ir baisių kalnų, į absoliučią tamsą. Nusprendę, kad geriau tuo keliu niekur toliau šį vakarą neiti, sukame į šoną. Kokia tai vieta po medžiu primena kapines, tik ne žmonių, o naminių gyvūnėlių. Dienos šviesoje gal ir neatrodys taip nejaukiai, kaip kad atrodo tamsoje. Tik tos dienos šviesos dar reikia sulaukti, o kad laukimas neprailgtų, būtina įsikurti nakvynei. Kaip pasakyta, taip ir padaryta, jokių problemų, reikalas jaunų. Ne kartą ir ne du jau esame taip darę. Saugiai ir jaukiai įsikuriame, ramiai ir niekieno netrukdomi miegame. Kalnai jie baisūs, bet iš už žalio namo sienų jų nematyti. Jie ten, mes čia. Ryte pasijuntu tikru didvyriu, grįžęs iš parduotuvės nešinas Coca-Cola buteliu. Ne į palapinę, kuri jau prieš gerą valandą sugriauta, o į autobusų stotelę, pas manęs laukiančią ir kaip visada sulaukiančią Eveliną. Toks tas rytas, užsimiegojusiems mums vaikštant Eilato gyvenamaisiais rajonais bei po šabo nesitikint ten rasti nei kavinių, nei parduotuvių, nei žmonių. Pasirodo, klydome. Produktai kad ir brangūs, bet jų nors yra ir jie brangūs ne tiek, kaip kad vakar matyti mieste, kur pavyko įpirkti tik vandens nesikeikiant.

       Paskutinė vieta autostopui kelyje. Šioje kelionėje, tikiuosi. Karšta, kelias tuščias, rytas po šabo, važiuoti nėra kur, priešais dykuma. Sustojusi šeima važiuoja kur tai netoli, sustojęs bachūras su pana važiuoja patys nežino kur ir net nežino ko jie apskritai mums sustoję. Netinka, laukiam kitų. Jau vidurdienis, laikas ne guminis, temsta kaip žinia anksti, iki tol privalome nuvažiuoti kur reikia. Atrodytų kas čia tokio - niekingas šešiasdešimt kilometrų. Nepamirštame, kad per dykumą, gerai? Geras dvi ar net visas tris valandas palaukę, esame apdovanojami transportu iki vietos, kur reikia. Nei toliau, nei arčiau. Perspektyvos užlinkti kur nors dykumos viduryje, esant rytojaus ryte numatytam pasišalinimu iš Šventosios žemės - ne tokios ir gundančios. Tad sustojus tiems dviems vaikinams, važiuojantiems iki Uvdos oro uosto, tų perspektyvų mielai atsisakome, neįtikinėjami. Automobilis lekia didžiuliu greičiu, viršydamas leistiną, po kaire visai šalia kelio Izraelį nuo Egipto skirianti tvora, aplinkui - dykuma. Cha, dykuma, tavęs aš nepamiršau, kaip ir žadėjau. Tai kodėl tada suplyšo mano žemėlapis? Juk sakiau, kad tik tuo atveju, jei tave pamirščiau ir ramybės vieta tavęs nelaikyčiau, tik tada tenukrenta man kuprinė nuo nugaros ir tesuplyšta mano žemėlapis. Netvarka.

       Religija, karas, pranašai. Kiek daug sužinojai, pamatei ir girdėjai. Gal net kažką iš viso to prisiminsi. Kada nors. Kai kunigas prie bažnyčios išėjimo paklaus ar mama džiaugsis, dukrelei šventas vietas pamačius. Mudviejų paskutinį vakarą Šventojoje Žemėje, nė vieno iš jų - religijos, karo, pranašų - nebėra. Melskis, kariauk, pranašauk! Jau be mūsų. Čia tiktais dykuma, aš, tu, saulėlydis, jo laukimas, dangaus spalvos po jo, juoda tamsa viso ko finale. Spektaklio uždangai beveik jau laikas leistis. Trumpos keturiolika dienų baigėsi. Tos naktys, tos dienos, ta mūsų idilė. Klausykis, Evelina!

       ...Kaip sučeža lapai užverčiamo kelio romano skyriaus, dykumos vėjyje besiplaikstydami. Šimtą ir aštuonias dešimtis jų kelias jau suskaičiavo ir skaičiuoti vis dar nebaigia...

       Iš prie dokumentų tikrinimo ir bagažo pridavimo susidariusių eilių leidžiant visus, tik ne mus, nujaučiu tuoj, tuoj pasidėsiantį spektaklį. Vėl ateina mūsų eilė, vėl darbuotojai liepia eiti stovinčius už mus, vėl piktinuosi ir vėl garsiai. Niekam nė motais, sako: "Laukite". Pliažiniai dėdės, pliažinės tetos, pliažiniai vaikai, pliažinis jaunimas, jų lagaminai, akvalangai, ląstai. Delfino įsidėti nepamiršote? Kada keliautojų ir jų kuprinių eilė? Jaučiu, kad pasilikę žydai mus desertui, oi jaučiu. Eiti mūsų ir toliau niekas niekur nekviečia, laiko už linijos, liepia praleisti kitus. Išganingai valandai atėjus ir dokumentą kam reikia padavus, mane aptarnaujanti moteriškė, prieš tai uždavusi porą nereikšmingų klausimų ir mano pase radusi kai ką įdomaus, nuneša jį kitai moteriškei. Spektaklio uždangai laikas pakilti, mane su visa kuprine siunčia ne po velnių, o pas naujai mane aptarnauti paskirtą paną. Bėda, kad ji su uniforma, o aš ne vietinis.

       Tardymas (Švelni pažintis). "So, you have been in Iran. And how was it?" (liet. "Taigi, tu buvai Irane. Ir kaip tau jis?") - tokiais žodžiais savo lūpose nešina ir vos ne ant sparnų, išdygusių iš laimės, kad dabar galės pabujoti, naujai man paskirtoji dama atlekia iki manęs. Ei, už ką man tokia laimė? Ką aš padariau? Iš po jos akinių stiklų matau išbadėjusio žvėries žvilgsnį. Visas drebėdamas ir bepradėdamas jaustis košeriniu maistu, pateiktu ant išprotėjusios žydės stalo, kiek galima ramiau atsakau: "Normal". Ta toliau varto pasą, nieko nesako. Matyt naudoja psichologinį spaudimą. Filmų mažiau žiūrėti reikia, Donatai. Vėl susiraukia, šį kartą pamačiusi turkų antspaudus. Ir vis dar tyli. Gal dar ką ir pasakys. Uch, atrodo pranešė, lyg ir teisingo atsakymo būta. Šitas lygis praeitas, einam į sekantį. O bonusas kur?

       Tardymas (Sunkioji artilerija). Antrasis klausimas apie tai, ką tame Irane aš veikiau, nes anot jos "ten dykumos ir nieko daugiau nėra". Antrasis atsakymas nebeatrodo jau toks teisingas net man pačiam, ką jau kalbėti apie ją, man paklausus iš kur ji tai žino, niekada ten nebuvusi. Iš kur aš tai žinau, kad ji ten nebuvusi? Į Iraną ne žydas su Izraelio antspaudu pase neįvažiuos, ką jau kalbėti apie žydą. Taigi, kad Irane ji nebuvusi, tai faktas. Toliau seka ne trečiasis klausimas, o grasinimas arba maldavimas, vadinkite tai kaip norite: "Listen to me! I'm not your friend, just answer to my questions! Is it clear to you?" (liet. "Klausykis manęs (šunsnuki tu, arabų valstybės šnipe, žydų potencialus žudike ir bombų sprogdintojau)! Aš nesu tavo draugė, neišsidirbinėk, tiesiog atsakinėk į mano klausimus! Tai aišku tau?". Kas tiesa, tas ne melas, panele žydaite. Nesi tu mano draugė, neduok Dieve tokios. Čia ir dabar nusišaučiau, tokią draugę ir ginklą turėdamas. Tik pagalvok, mano draugė-žydė, kuri turbūt net savo motiną ištardytų, jai ne tokio tirštumo apelsinų sultis ryte išspaudus, kaip kad ji mėgsta ar yra pratusi. Na, to aš nesakau, tik pagalvoju. Dama su pistoletu kaip ne kaip, kai papis...toletins mane, mažai nepasirodys. Jos advokatų gynybos (pakankamas) argumentas teisme, kaip kad ir užrašas ant mano antkapio, bus tas pats - "Jis buvo Irane". Gal vis dėlto bent čia sugiedoti "Dievo avinėlį"? Kaip manai, harpija?

       Tardymas (Malonus atsipalaidavimas). Paskui seka daugybė klausimų, skirtų suklaidinti, išmušti iš vėžių, priversti pulti ant kelių, maldaujant pasigailėjimo. Pavyzdžiui, kaip aš galėjau būti Irane, kuomet mano pasas galioja vėliau, nei kad išduota Irano viza jame. Pasakyti, kad tai ką ji sako yra netiesa? Gerai, galiu taip pasakyti. Tada ji išvarto, kad aš moku arabų kalbą, kadangi suprantu kas parašyta arabiškais skaitmenimis ant Irano vizos. Aha, moku, ir dar kaip. Namie būdamas, ta kalba kasdien bendrauju telefonu su mama. To aišku irgi nepasakau, bet apie tai pagalvoju. O jeigu ir moku tą kalbą? Čia nusikaltimas? Dar manęs klausia, kodėl mano draugė Evelina ant Irano vizos savo pase atrodo kaip musulmonė, apsimuturiavusi skara ir ar jos tai nežemina? Eik tu šikt (taip pagalvoju) ir pasiūlau jai nueiti tris metrus, kad paklausti jos pačios. Rimtai pasiūlau. Toliau drebu ir prakaituoju kaip kiaulė, iki tokio lygio, kad salėje esantys keleiviai neapsikentę puola vienas paskui kitą atidarinėti savo lagaminus ir radę ten priemonių nuo prakaito, vieni kitiems per galvas lipdami, neša jas man. Kokių ten jų tik nėra - čia ir "Rexona man adventure", ir "Nivea men", ir populiarusis "Old spice", ir bobiškai skambantis, bet pagal pavadinimą lyg ir vyrams skirtas "Garnier men", ir koks tai man nematytas bei negirdėtas "Alpecin". Ei, seni, ką tu čia duodi, paskutinis nuo plaukų slinkimo, ne nuo prakaito! Tas atsiprašo, slėpdamas buteliuką, kad žmona ar draugė nepamatytų, o aš renkuosi "Rexona", kaip labiausia tinkantį mano jautriai vyro (kūdikio) odai. Kaip kiaulė prakaituoju ne šiaip sau - tai juk apsauginis mechanizmas, besitikint, kad žydė nuo manęs atsiknis, kadangi žydai kaip žinia kiaulienos nevalgo bei jos netoleruoja. Lyg ir padeda, nes toliau seka "light" (liet. "lengvi, neįpareigojantys") klausimai apie tai kur mes miegojome, ką matėme ir taip toliau ir panašiai. "Dykumoje, palapinėje mes miegojome?" - atsakau, - "Ar aišku tau?". Ir iš vis, atsipalaiduokim, niekas čia niekur nesprogs. Patikrink va geriau tuos, be eilės su vežimėliu einančius. Gal kūdikio pampersuose bomba įvyniota, jei ten apskritai kūdikis, o ne lėlė su trotilu. Tie tau nekelia įtarimo, ne? O turėtų. Sakau tau kaip vaikinas, blogas vyrukas, buvęs Irane ir kalbantis arabiškai. Klounai, bl**d.

       Tardymas (Verdiktas). Viskas, atrodo tardymas baigtas. Esu informuojamas, kad nuspręsta patikrinti mano kūną ir mano bagažą. Eik jau. Koks netikėtumas. Rodyk kelią. Būtumėte jūs matę koks nusivylimas atsispindi mano akyse, kuomet suprantu, kad kūną ir bagažą tikrins ne ji, o koks tai vaikinas, kuriam ir esu perduotas. Visa laimė, kad tas su uniforma, o ne su rožiniais antrankiais. Ką gi, eime tikrintis. Bombos nepažadu, bet gal ką įdomaus ir rasi. Vyras aš esu pilnas paslapčių.

       Krata (Apčiupinėtasis). Nežinau ką daro su mano kuprine, todėl to nepapasakosiu. Užtat žinau ką daro su manimi. Nusiveda į kambarėlį be langų. Išrengia iki apatinio trikotažo. Apčiupinėja visą nuo galvos iki kojų. Nieko dominančio neranda. Blogai, kad daro tai vyras. Nemoka ieškoti. Nesu pratęs prie tokių dalykų. Liečia tiek rankomis, tiek kokiu tai aparatu. Delnai pirštinėse, aparatas kartais supypsi. Kitas pareigūnas viską stebi iš koridoriaus. Prie to irgi nesu pratęs. Ten irgi vyras. Kuomet trys vyrai susitinka pas rusus, jie galvoja kaip čia "soobrazit na troich" (liet. "Susimesti trims ir išgerti"), o ne kaip apčiupinėti bei apgraibyti vieną iš jų. Ką padarysi - kiti kraštai, kiti papročiai. Leidžia atsisėsti ant kėdės. Ieškotojas išeina. Malonus vyrukas, tai ne ta harpija. Bet darbas, tai ką aš žinau... Gal geriau aš liksiu programuotoju. Užsiėmimas mano kad ir nelengvas, bet bent jau vyrų čiupinėti nereikia. O kam dabar lengva? Aišku, jo darbas reikalingas, skirtingai nuo posūkių lempučių montuotojo BMW automobiliuose. Kam jos juose? Sėdėdamas matau po stalu esantį raudoną mygtuką. Gal paspausti? Užtenka tik atsilošti ant kėdės, ko pasekoje tampu nematomas iš koridoriaus, kaip ten esantis vyrukas žengia žingsnį į šoną, kad vėl matomas būčiau. Pradeda atsibosti. Nepamirštu, kad šiaip tai mes čia į lėktuvą atėjome, iki kurio kilimo liko ne tiek ir daug laiko. Kiek - nežinau. Aš ne Džeimsas Bondas, kad triusikuose ar marškinėliuose laikrodį įsiūtą turėčiau. Kur bomba? Bombos nėra. Baigiam šitą reikalą. Kur ta harpija? Jeigu jau traukinys šikančių nelaukia, tai kažin ar sutiks tai daryti lėktuvas. Kur mano fotoaparatas, telefonai, nuotraukos, pinigai? Kur Evelina? Ar dar nenušovė? Galų gale, kur mano batai ir kelnės? Visa laimė, kad antras kelnes apsimoviau po apačia (netilpo į kuprinę), tai nors nereikia po triusikais sėdėti ar stovėti.

       Taip pagaliau atgavęs savo kelnes, batus ir likusius drabužius, pareigūno palydėtas grįžtu į laukimo salę. Daiktai išparceliuoti į kelius mėlynus maišelius, kur ir kas yra - neaišku. Patikina, kad viską sudėjo, viską namie rasiu. Geriau jau taip tegul ir nutinka. Kur mano visos nuotraukos? Sutinku Eveliną, sako ją irgi apčiupinėjo, tik moteris. Tai sekasi. Kad mane taip. O šiaip, džiaugiuosi vėl ją matydamas - gyvą, sveiką, patikrintą, su savo geltona kuprine-kamuoliu. Pasų kontrolę praėję ir į lėktuvą spėję, užverčiam šimtas aštuoniasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Žydai mėgsta tvirtinti, kad tokie patikrinimai - pačių keleivių saugumui. Nuoširdžiai esu linkęs tuo abejoti. Dėjau ant jų ir tokio saugumo supratimo. Nejaugi jie iš tiesų mano, kad daug kur keliavę bei buvę žmonės, kaip kad mes, atvyko į Izraelį ir jame praleido dvi savaites tik tam, kad atgaliniame kelyje namo padarytų ką nors negero žydų tautai, lėktuvui ar bendrakeleiviams? Tai aišku, kad jie taip nemano, tik pavargę nuo pliažinių dėdžių ir tetų ląstų bei akvalangų, žmones su kuprinėmis priima kaip Dievo dovaną, ant kurių galima prasiblaškyti. O jei dar tų nelaimėlių pasuose yra islamiškų valstybių atžymų, tai jiems iš vis pasaka - ir tikrintojams, ir tikrinamiesiems. Ne mes vieni tokie, purtė mačiau dar kelis. Gaila tik, kad šeimos su kūdikiais ne tik kad eina be eilės, bet dar ir be kokio rimtesnio, nei paviršutinis, patikrinimo. Grėsmė būtent juose.

       Tik išėję iš pastato, metame nuo savęs šiltus rūbus, bandydami juos kaip nors sugrūsti į kuprines. Ko reikėjo šaltoje Lietuvoje, to nereikės čia. Šalia praeina vaikinas su automatu, danguje praskrenda naikintuvai. Atrodo, čia pataikėme. Nežiūrint į mūsų pasuose esančias Irano vizas, pasų kontrolę praeiname be jokių problemų. Evelinos tik paklausia, ar buvo ji Irane. Lyg to nematyti. Išsidirbinėja. Man pakviečia dar kokią tai pareigūnę, kuri pažiūrėjusi, kad Irane aš buvau prieš tris su puse metų, numoja į tai ranka. Nuo lėktuvo trapo mojuoju ir gestais rodau kažką Evelinai, ko ji nesupranta. O kas sakė ar žadėjo, kad suprasti mane bus lengva? Prie nusileidimo tako paruoštas šventinis sutikimas - antras skrydis šia kryptimi, keleives moteris sutinka su gėlėmis, groja muzika. Aš vis nelipu iš lėktuvo, bandydamas jame rasti kažkur nukritusią kepurę. Skrydis vyksta sklandžiai, trunka keturias su puse valandos. Naktį praleidžiame oro uosto antrame aukšte, miegodami. Šviesos ten išjungtos, tylu, ramu, be žmonių, be pareigūnų. Vakarienei - rūkytas kumpis iš namų. Reikia suvalgyti, vežtis pas žydus jo nevalia, nes jį ten atims, o mus pačius nušaus už kiaulienos įvežimą. Kur kumpį dės - nežinau. Kaimynams musulmonams irgi neatiduosi, nevalgo. Lauke drėgna, šalta, einame šalia oro uosto esančia pieva, kad statyti joje palapinę. Staiga Evelina lauko vidury pamato stovintį kryžių. Reiškia, čia mes nemiegosime, o daugiau eiti nėra kur. Grįžtame į oro uostą, ten ir miegosime. Iš kur toje pievoje kryžius? Ir kodėl tik vienas? Nėra laiko aiškintis. Nejaugi pasivaideno? Jau tamsu, į oro uostą važiuojame miestiniu autobusu. Išgeriame nežmoniškai brangios kavos. Labai gailiuosi ten užėjęs. Ne pinigų gaila, o mulkinamu būti. Ar už tokią Lietuvą kovojome? Ai, tiesa, aš nekovojau. Gaila tų, kurie kovojo. Už tuos, kurie dabar kavą stumdo po septynis litus. Ir dar šaltą. Buržujiška, jaunimo su "Apple" kompiuteriais pamėgta kavinė, su skysta kava. Kaip ir geriančiųjų smegenys. Pavalgome Laisvės alėjos gale esančiame Hesburgeryje, gal daugiau neteks. Tai mano jaunystės gatvė, kur prie fontano susitikęs su draugais, vėliau su jais keliaudavau autostopu į vakarus. Praeiname visą, atėję keliomis gatvėmis nuo geležinkelio stoties. Tą savaitę gyvenę skirtinguose miestuose, Kauną pasiekiame atskirai. Aš - traukiniu, ne aš - autobusu. Taip reikia. Pagaliau baigęs pakuotis daiktus, einu miegoti. Rytoj išvykstu. Žiauri sloga. Gydysim, bet Izraelyje. Tribute to (liet. Duoklė kam): Po pietryčių Europą. 1999-ųjų pavasaris.

       Šią trumpą istoriją apie tai, kaip ten atsiradome, galiu užrašyti tik dabar, lėktuvui su mumis atsiplėšiant nuo Šventosios Žemės. Rašyti apie tai anksčiau negalėjau baimindamasis, kad mums ten būnant neištiktų Šventojo Bruno ar kitų pranašų likimas. Dabar jau galima. Kodėl atvirkščiai? Prisimenant istoriją pirmosios savo kelionės autostopu vakarų kryptimi, iš tų tolimų 1999-ųjų. Ji visa taip parašyta. Tai mano duoklė jai. Be to, norėjau suklaidinti Izraelio džeimsus bondus. O tarp mūsų kalbant ir jiems likus ant žemės, tai kelio namo bus identiško, kaip ir iš namų.

       Žeme Šventoji, kam tu man, vyriokui paprastam? Lyg klausčiau to jos, ne savęs - tokios tolstančios ir kažkur žemai žemai paliekančios. Kad tu žinotumei, kaip aš džiaugiuosi tarp visų tavo šitų religijų, karų, tvorų ir pranašų radęs vietos mudviem su Evelina - vis dar mūsų, ir vis dar kelio romane. Žeme Šventoji, ar girdi dar mane, ar klausaisi ką tau sakau? Ne, nebegirdi. Na ir tiek to. Nebegirdi, tai nebegirdi. Tokiu atveju: "Vsio ir davaj!" Ką su tavim ar tavo dievais daugiau šnekėtis.

       Skrydis vyksta normaliai. Ant Lietuvos žemės sniegas. Jo nedaug, bet tai sniegas. Reiškia, pataikėme kur reikia. Kitaip nebūna, namo grįžus. Labas, mano (išbalusi) Lietuva! Tuoj žiema, kaip kad ir mano gimtadienis tuoj. Kitaip irgi nebūna, savaitei iki gruodžio likus. Šiaip ne taip pavyksta susirinkti daiktus, daliai jų atvažiuojant atskirame mėlyname maišelyje. Ne vieniems mums taip, nors ir ne visiems. Kiti savo daiktų apskritai neranda. Ką daryti jiems, aš nežinau. Matomai - skristi atgal. Maišelis tai gražus, visas toks mėlynas, Dovydo žvaigždės tetrūksta. Patikrinti mus sugalvoja ir Lietuvos pareigūnai, tačiau po jų Izraelio kolegų patikros prieš geras šešias valandas, tai atrodo lyg lengvas bei niekuo neįpareigojantis pasivaikščiojimas absoliučiai saulėtoje pievelėje, pirmo pasimatymo metu. Ir tik atsegęs gauto mėlyno maišelio užtrauktuką, galiu atsikvėpti lengviau. Ačiū dievams - žydų, krikščionių, musulmonų, bahajų - mano fotoaparatas ten yra. Net pakrautas. Reikėjo kažkaip juk Izraelio saugumo pareigūnams nuotraukas peržiūrėti. Įdomu, o ta mane tardžiusi harpija nuotraukas matė? Ir jei matė, tai ar patiko? Gal pati taip norėtų? Tai aišku, kad norėtų. Tuomet tegul susisiekia su manimi. Būsiu kada Izraelyje, gal kas ir gautųsi mums - jai, žydų merginai ir man, paprastam vyriokui iš Aukštaitijos (tfu, iš Irano) lygumų.

       Į vietinę valiutos keityklą grąžiname du šimtus dvidešimt iš aštuonių šimtų šekelių (ILS), išsinuomotų laikinam naudojimui iš tos pačios keityklos prieš dvi savaites, taip tolimuose kraštuose per keturiolika dienų palikę šimtą penkiasdešimt eurų (EUR) ant dviejų. Sugalvoję pabandyti palikti mažiau, būkite atsargūs bei nenumirkite iš bado ar troškulio bebandydami, kadangi Izraelis - jis šalis brangi. Kelionių agentūrose už tokią sumą jums net prirūkyti neduotų, kur dešimties dienų kelionės kaina į tuos kraštus prasideda nuo pusantro tūkstančio euro vienam. Savaime suprantama, lėktuvų bilietai į tą jų siūlomą bei reikalaujamą kainą - neįskaičiuoti. Beje, kiek jie kainavo mums? Ne paslaptis - du šimtus penkiasdešimt eurų ant dviejų, su vienu bagažo vienetu. Sakote, apie pinigus kalbėti šlykštu? Nesąmonė. Nieko panašaus. Klystate. Pinigai - jie svarbiausias dalykas šiame gyvenime, po sveikatos. Neleiskite jų taip lengvai iš jūsų atimti visokio plauko sukčiams, kurių dabar priviso kaip pelių grūdų sandėliuose, kadangi turiningos, intensyvios bei nepakartojamos kelionės kainuoja būtent tiek, kiek čia parašiau ir nė sudilusio skatiko daugiau. Netikite? Visai be reikalo. Ne pinigų man gaila (tuo labiau ne savo), aš tik noriu (labai) suprasti kaip ir kam per dieną Izraelyje (ar bet kur kitur) galima išleisti Lietuvos pensininko viso mėnesio pensiją, kai mes per dieną ten išleisdavome Lietuvos pensininko vienos dienos pensiją - nieko mums netrūko, nebadavome, netroškome, viską pamatėme bei visur pabuvome. Čia ant kiek gėdos ir sąžinės reikia neturėti, kad taip elgtis? Ar už tokią Lietuvą jie (pensininkai) dirbo bei kovojo, kuri dabar per mėnesį jiems moka tiek, kiek koks tai snarglius-"keliautojas" išleidžia per dieną? Pasakodami įspūdžius ar rodydami nuotraukas iš tolimų kraštų savo tėvams, seneliams bei protėviams, pagalvokite apie tai, nepamiršę paminėti, kiek jums tai kainavo. Tada žiūrėk aniems gudobelių ekstrakto ar valerijonų lašų gali jau ir nebeužtekti, o iki tol atrodžiusios rūpestingos bei paslaugios močiutės iškeptą kiaušinienę matysite kaip savo ausis. Ne, ne tai, kad kiaušinienės negausite, daiktus spėję susirinkti džiaugsitės, iš gimtos sodybos bėgdami ir pavymui savęs girdėdami kažką panašaus į tai: "Matai, kiaušinienę aš jam dar kepsiu, kai per dešimt dienų jis ištaškė mano visų metų pensiją. Galėjai ten ir pavalgyti, parazite!". Balto pavydo nebūna, toks tad tas sodybų tuštėjimo metas.

       Miestiniu autobusu važiuojame į Kauną. Pavalgome Laisvės alėjos pradžioje esančiame Hesburgeryje, seniai normaliai bevalgę. Tame pačiame Hesburgeryje, kelionės pirmyn metu atrodžiusiame esant Laisvės alėjos pabaigoje. Muzikinis teatras apšviestas Prancūzijos vėliavos spalvomis, prisimenant teroro aukas, po neseniai Paryžiuje nugriaudėjusių sprogimų, apie kuriuos mums pasakojo žmogus iš Golano aukštumų, keliaujant prie Tiberiados ežero. Europa, kada tapai skystablauzdžių žeme? Babajai tave sprogdina, o tu, vietoj to, kad vytum juos lauk arba bent neįsileistum naujų, savo popiežiaus rankomis plauni jų pabėgėlių kojas. Kurių dar valstybių vėliavų spalvomis apsišviesi, po eilinio musulmonų "atlygio" tau - už tavo toleranciją, supratingumą ir gerą bei plačią širdį, į kurią atrodo sutilptų visi nelaimėliai ir nuskriaustieji - mūsų dienomis ordomis į tave plūstantys, ar sugužėję anksčiau, apsiėdusiems tavo Vakarams nusprendus, kad kam jiems patiems šluoti gatves ir valyti tualetus, jei tam reikalui galima atsivežti vieną kitą Maroko kaimą. Bet užteks apie juos. Vakarų Europa turbūt jau seniai nebe ta, kurioje mano autostopu keliauta prieš penkiolika metų. Kodėl ji man turėtų rūpėti? Svarbu, kad mes tokioje Europoje negyvename. Gerai, kad pas mus dar liko laukas, kelias, pieva, upė.

       Toliau - Nepriklausomybės aikštė, Gedimino gatvė, Griunvaldo gatvė, Vytauto prospektas, Čiurlionio gatvė. Kas Kaune buvęs, tas supras, kur ir ko mes atėjome. O kas nebuvęs ar nesupras, tas perskaitys ne sekančiame, o dar sekančiame sakinyje. Mes neišvengiamai pasiekiame pabaigą ir niekur nuo to nepabėgsi. Taip traukiniu grįžę į Vilnių, užverčiam šimtas aštuoniasdešimt antrą kelio romano skyrių. Nejaugi ir ši, dar viena kelio romano dalis baigėsi? Taip, miela mano drauge.

       Kai užsukęs (turbūt per klaidą) į bažnyčią matau liūdną vyrioką, pakabintą bei prikaltą ant kryžiaus, galvoju apie tai, kad gal ir nebūta visko taip jau blogai. Ir tada prisimenu Galilėjos žemę, Nazareto apylinkes, Tiberiados ežerą. Visas tas gražias vietas, kur jo ir jo draugų vaikščiota, pranašauta, gyventa. Žvelgdamas į jį čia, bažnyčios tamsiame užkaboryje pakabintą, noriu tikėti nebus viskam taip jau blogai. Pranašų kelius saulėtoje Galilėjoje prisiminęs. Čia gal kryžiaus meistro depresija sirgta ar tose vietose nesilankiusio. Nors aišku - nė vienas neatrodys laimingas ant kryžiaus prikaltas, būtų jis Dievo Sūnus, Dievo tarnas, pranašas ar bedievis. Tai suprantama. Poryt Didysis penktadienis, nepamirškite pasielvartauti ir kojų tam vyriokui iš Galilėjos pabučiuoti ar nuplauti. Jį rasite kiekvienoje bažnyčioje.

       Už svarią pagalbą bei neišmatuojamą ir protu nesuvokiamą indėlį man rašant šią kelio romano dalį, dėkoju visiems šventiesiems: Lukui (Lk), Matui (Mt), Jonui (Jn), Morkui (Mk). Taip pat psalmių apie Jeruzalę giedotojams (Ps). Biblijos personažui Jozuei (Joz) - jam irgi dėkoju. Bei ne šventajam Donatui (Dn). Be jų visų šita istorija būtų, bet ne tokia. Ypač - be to paskutinio.

       Beldimui į duris stiprėjant ir vis nesiliaujant, užpučiu žvakę ir skubu išsiųsti šią mudviejų nukeliautą, mano papasakotą bei užrašytą istoriją. Dar vienas mygtuko paspaudimas ir viskas. Atrodo, spėjau. Kad ir kas man benutiktų, žinokite - džiaugiuosi bei didžiuojuosi pranašų kelius įveikęs autostopu! Ir aprašęs viską taip, kaip aprašiau. Nė vieno žodžio iš čia neišsižadu, kaip kad ir neišsižadu savo istorijų, parašytų prieš daug daug metų, kad ir kokios jos naivios man atrodytų šiandien. Dažnai skaitau ankstyvuosius savo pasakojimus, kaip taisyklė tai būna prieš miegą, ir juokiuosi iš to pasaulio, koks jis man atrodė prieš dešimtį ar penkiolika metų. Tačiau tai buvo mano kelias, o kelių mes nesirenkame, eidami ir nueidami tą, kuris mums duotas ir skirtas nuo Dangaus. Trumpos atostogos baigėsi, kaip kad ir geriausia žiema mano gyvenime. Viskas kada nors baigiasi. Kitaip juk nebūna. Baigiasi ir tryliktoji kelio romano dalis, kurią parašiau per tris savaites, geriausiai mano gyvenime žiemai pasibaigus ir pavasariui po jos atėjus. Nes kiekviena pabaiga turi savo pradžią. Kitaip juk irgi nebūna.

       Žeimelio kapinių sargas ir Vilniaus kiemsargis atsipūs ir vėl beveik vienodai, nubraukdami prakaitą nuo savo kaktų, o aš suprasiu - pavasaris atėjo. Žiema jiems baigsis kaip padėka ir atpildas už rūpesčiuose praleistą metą, kuomet darbo būta į valias, o laisvo laiko - mažai. Pensininkas baigs tuštinti gudobelių ekstrakto buteliuką, besibaigiančius valerijonų lašus pasidalindamas su savo katinu, pirmą žiemą kurį augina. Nes šioje mano istorijoje būta sunkių vietų. Tikintis užsirašys pas kunigą, pragmatikas - pas vyskupą, svajotojas - pas popiežių, supratingas išeis į vienuolyną. Nes šioje mano istorijoje būta neaiškių vietų. O ką keliautojas? Keliautojas, jis susikraus kuprinę ir išvyks keliauti. Nes pavasaris, nes kelionių metas. Dabar, kaip ir kadais.

       Baimės ir neišvengiamo atpildo akivaizdoje, drebančiomis lūpomis lyg maldą kartoju paskutinį vakarą dykumoje ištartus savo žodžius: "Religija, karas, pranašai. Kiek daug sužinojai, pamatei ir girdėjai. Gal net kažką iš viso to prisiminsi. Kada nors. Kai kunigas prie bažnyčios išėjimo paklaus ar mama džiaugsis, dukrelei šventas vietas pamačius. Mudviejų paskutinį vakarą Šventojoje Žemėje, nė vieno iš jų - religijos, karo, pranašų - nebėra. Melskis, kariauk, pranašauk! Jau be mūsų. Čia tiktais dykuma, aš, tu, saulėlydis, jo laukimas, dangaus spalvos po jo, juoda tamsa viso ko finale. Spektaklio uždangai beveik jau laikas leistis. Trumpos keturiolika dienų baigėsi. Tos naktys, tos dienos, ta mūsų idilė. Klausykis, Evelina!"

       Donatai, leisk vidun! Tuk, tuk, tuk. Čia aš, Tomas de Torquemada. Laužas specialiai tau jau paruoštas, laikas pasičirškinti už tai ko čia prirašei. Dūmus užuodi? Laužkit duris! Jis tikrai ten! Beldimui į duris vis stiprėjant ir nesiliaujant bei grasinimams skambant, iš už tų durų tepasigirsta: "Kweee! Kriuuu!". Kam reiks, tie mane pažins ir supras. Arba iš "Dievo avinėlio", žodžiai kurio pasiekia inkvizitorių ausis. Paskui - dūžtančio stiklo garsas ir viską užklojanti krintančios žvakės liepsna - laužas mano kūrybai.

       Viskas, dabar jau tikrai pabaiga. Reikia slėptis. Susitiksime Kelyje!