Vadinkite mane Donatu - autostopininku ir keliautoju, mano draugę - tokia pat keliautoja Evelina, o bendrą mūsų iki šiol nesibaigiančią istoriją iš kelio - kelio romanu. Lyg ir nieko naujo, ar ne? Tik prieš išsiruošus į naują jo dalį bei perskaičius tos dalies pavadinimą, paklausykite senų knygų papasakotos istorijos, iš serijos "O buvo taip". Kad suprasti, kodėl mudviejų eilinė kelionė autostopu, šį kartą po nuostabaus bei nepakartojamo grožio salą Šiaurės Atlanto vandenyne, pavadinta būtent taip, o ne kitaip. Tai svarbu. Kaip kad savo laiku buvo svarbu tų platumų gyventojams pasirinkti gyventi gražioje, nors ir atšiaurioje aplinkoje, spjovus į menką bulvių ar grūdinių kultūrų derlių, kurio galima tikėtis vulkaninės kilmės žemėje, su trimis metų laikais - žiema, pavasariu bei rudeniu. Grožis, jis turi savo kainą ir tie žmonės ją pasirinko. Jų laikomi naminiai gyvuliai matomai buvo kitos nuomonės ir mieliau būtų rinkęsi piečiau esančias žemes, kur ir žolės daugiau, ir ji žalesnė, be to ne taip šalta. Tik kad jų niekas neklausė, tai liko ir jie gyventi kur šeimininkai gyveno, bei mėgautis tyliuoju šiaurės grožiu. Ir tai kas, kad apytuščiais skrandžiais.

       Taigi, seniai, seniai ir prieš daug, daug metų, kuomet Islandijos valdytojas vikingas Erikas Rudasis, norėdamas kaip tai paskatinti savuosius gentainius apgyvendinti jo vakaruose atrastas naujas žemes, pavadino visą tai kas į vakarus žaliąją žeme, nors su žaluma ten mažai kas bendro būta tada, kaip mažai kas bendro yra ir dabar. Taip tais laikais atsidaro Grenlandijos pavadinimas, iš vietinės kalbos išvertus reiškiantis "Žalioji žemė", kad emigruojantiems to meto islandams būtų nesunku patikėti, jog gyvenimas ten bus kur kas lengvesnis bei sotesnis, nei jų saloje, vadinamoje ledo žeme. Ten nuvykus ir jiems patiems bus daugiau ko valgyti, ir derlius užderės gausesnis, ir gyvuliai bus produktyvesni. Prikabinęs visiems ant ausų makaronų, pačią Islandiją valdovas buvo nusprendęs pasilikti sau, o kad niekas jos per daug nenorėtų ir į ją nesigvieštų, jos pavadinime įdėjo aiškią bei konkrečią užuominą apie ledą. Kas tau plauks į ledo žemę, kai šalia yra žalioji žemė? Nei žmonėms ant ledo ką veikti, nei gyvuliams ten ką ėsti. Taip ir lieka mįslė, ar viso to sumanytojas klastingasis makaronų mėgėjas vikingas žinojo, jog naujoje saloje į vakarus žalios būna tik pakrantės ir tai labai trumpą vasaros laiką, o visa kita - nesibaigianti balta ledo dykynė. Ir belieka tik spėlioti, ką dalis taip apgautųjų bei išplaukusiųjų iš savo ledo žemės, kurioje ledo gal šiek tiek ir yra, bet tikrai ne tiek, kiek žaliojoje žemėje, į kurią išplaukė, vėliau grįžę padarė su melagiu valdovu. Aišku, jei tik išgyveno bent vieną žiemą žaliojoje žemėje iš ledo, baltųjų lokių draugijoje. Na, bent makaronų tai tikrai daug nusivežė, kuriuos kelis mėnesius galėjo valgyti vieni kitiems nuo ausų nusikabinę, bado nepažindami.

       Matomai, kad ne - nei jie ten išgyveno, nei iš ten sugrįžo, jei jau toks greta esančių salų pavadinimų paradoksas likęs iki mūsų dienų, kuomet ledo salą visi ir toliau susitarę vadina žaliąja, o ledu tik dešimt procentų salos teritorijos dengiamą - ledo. Būtų anie grįžę ir papasakoję apie apgaulę, tuomet ir pavadinimai būtų sukeisti. Įdomu, ar tie lengvesnio gyvenimo mėgėjai bent kailinius pasiėmė su savimi, ar plaukė šortais ir marškiniais trumpomis rankovėmis apsirėdę, kaip kad priklauso į šiltus kraštus keliaujant, bereikalingo svorio neimant. Kam tau žaliojoje žemėje kailiniai, jei pats esi iš ledo žemės, kur gimęs bei augęs? Mano perskaityta legenda apie tai nutyli.

       Vadinkite mane autostopininku - keliautoju Donatu, kuris savo garbiame amžiuje vis dar keliauja, kai kiti jau seniai sudėję ginklus. Mano draugę - tokia pat keliautoja Evelina, kuriai ir vėl patinka autostopas, nes geresnių kelionės būdų tiesiog nebūna. O mūsų bendrą iki šiol vis nesibaigiančią istoriją iš kelio - kelio romanu, kuris ir vėl prasideda, jau dvyliktą kartą.

KELIO ROMANAS


DVYLIKTA DALIS


Niekam tikusi žemė

       Tokią legendą apie senų laikų apgavystę pats perskaičiau ir jums pabylojau, kad atvertę pirmą puslapį šios jau dvyliktos... Jėzau su jėziukais, o jų jau dvylika, kaip kad apaštalų būta? Kada ir kaip visa tai nutiko? Ir kuri iš jų mane išduos (kas man patinka ir kas nelabai, ko aš bijau ar ko tikiuosi, ko nekenčiu ir be ko gyventi negaliu), kaip kad Judas Iskariotas savo laiku išdavė savo mokytoją, prieš tai jam plovusį kojas? Kuri iš jų daugiausia papasakos bei pasakys? Nejaugi tai būtent mudu su Evelina visas jas keliavome ir būtent aš esu tas laimingasis, vienas visas jas parašęs? Jėzau su dvylika jėziukų... Taigi, ją papasakojau tam, kad neapsigautumėte taip, kaip kad savo laiku apsigavo anie patiklieji Eriko Rudojo islandai, išplaukę į "Žaliąją" žemę iš savo atrodytų "Niekam tikusios" ledo žemės. Pavadinimas juk dar ne viskas, turinys yra viskas, o jis kaip visada pas mane buvo, būna ir bus - nuobodžiauti neleis. Galbūt čia kaip visada bus mažai praktinės ar kokios super naudingos informacijos, kurią perskaitęs kas nors ir kur nors panaudoti galėtų bei su kitais pasidalinti būtų ne gėda. Galbūt. Bet tik ne nuobodulio ar to, ką apie tą kraštą esate skaitę kitur ir pas kitus. Ne, visa tai ne šiose eilutėse, kaip kad nebuvo ir nė vienoje kelio romano eilučių iki šiol. O jeigu kartais pasirodytų kitaip, tuomet skubiai ir nieko nelaukdami kreipkitės į knygyną, kur jums būtinai grąžins už šią rašliavą sumokėtus jūsų sunkiai uždirbtus bei kaip visada - kruvinus pinigus. Ai, nevarykite, daug mano istorijose tos naudingos informacijos. Jos čia kur kas daugiau nei kad pas kitus būna, jei kelionės pasakojime ne benzino, automobilių nuomos ar apartamentų rezervacijos kainų ieškote.

       O kol kas pasidarome didžiausią puodą karštos arbatos ar kavos, nes be viso to būtų tiesiog per šalta. Paskui kuriam laikui išvejame iš kambario vaikus, kad nezystų bei nerodytų savo piešinių, kuriuos nupiešė šiandien darželyje ar mokykloje. Taip pat išprašome iš namų naminius gyvūnus, bo kitaip katės užmurks, šunys aplos, kiaulės apdergs, arkliai sutryps, žiurkėnai sugriauš, žirafoms per jų ilgus kaklus nedaeis. Ir pabaigai, savo antrajai pusei pasakę, kad šiandien turite darbo arba skauda galvą, o dar geriau, kad abu tie dalykai jums atsitiko iš karto, kol kita pusė to nepasakė pirmoji, keliaujame į mano jau minėtą nepakartojamo grožio šalį Islandiją - su mano užrašytais žodžiais čia bei mudviejų su Evelina autostopiniu ekskliuzyvu iš ten. Tiems iš jūsų, kurie skaitysite namie - duris užsirakinti iš vidaus galima, testamento rašyti nebūtina. Kitiems iš jūsų, kurie skaitysite traukinyje - gero jums kelio ir kad niekas po traukiniu nepultų bei jo stabdyti mašinistui nereiktų. Tretiems iš jūsų, kurie skaitysite gamtoje ar iškylose - kad nelytų ant mano žodžių ir vanduo jų neišplautų, o jūsų kepamas šašlykas būtų sultingas ir skanus. Ketvirtiems iš jūsų, kurie skaitysite kalėjime - kad kameros draugai nė vieno mano čia parašyto žodžio nepavogtų. Novatoriškiems iš jūsų, skaitantiems elektroninį variantą - kad tam naudojamo prietaiso baterijos būtų pakrautos, o jei nepakrautos - kad iki paskutinių perskaitytų eilučių neateitų elektrikas pas jus į svečius.

       Senamadiškiems iš jūsų, skaitantiems popierinį variantą, be viršelių ir prieš tai savo ar skolintu spausdintuvu jį atsispausdinus - kad tai būtų balti lapai, be riebaluotų pirštų antspaudų ant jų. Ateities kartoms, skaitančioms popierinį variantą, prieš tai jį nusipirkus knygyne ar pasiėmus iš bibliotekos - akis pakėlę patikrinkite, kad sieniniame kalendoriuje būtų 2199-ųjų metų kuri tai diena, kuomet autoriaus jau nebėra, o spausdinimo mašinos spaustuvėse dirba dvejomis pamainomis, kad išspausdintų kelio romaną, pažymėtą grifais "Pripažinta" bei "Spausdinti leista". Tai apsidžiaugtų senukas, du šimtai dvidešimt trečiąjį gimtadienį švęsdamas ir visą tai matydamas, kad gal net pakartotinai "Forever young" dainos priedainį užtrauktų, kokį tūkstantąjį kartą "Nosferatu" filmą pažiūrėtų ir eilinį kartą "Drakula" romaną perskaitytų. O dabar tik grabe apsivers, kam reikia ir kur reikia, dvidešimt trečiajam amžiui kieme auštant, dviems šimtams metų nuo kūrinio parašymo praėjus.

       "Mama, mama, žiūrėk kokį piešinį šiandien darželyje nupiešėme su draugais" - savo keverzonę mamai prieš akis kiš jos vaikas, dėmesio įkyriai reikalaudamas. "Eik šalin, po velniais, ar tu nematai, kad aš pasakojimą skaitau? Tu savo piešinius pieši ir man rodai kas savaitę, o nauja istorija iš kelio romano autoriaus būna kas pusę metų, ir tai geriausiu atveju" - atsakė tam vaikui mama. Nusiųstų įkyruolį pas tėvą, bet tėvo arba nėra (namuose, gyvenime), arba jis taip pat dvyliktą kelio romano dalį skaito - pasislėpęs ir žvakių šviesoje, kad draugai to nesužinotų, darbe neužjuoktų ir iš jo neatleistų. Močiutė ir senelis taip pat užsiėmę - pensininkai jie juk irgi kelio romaną mielai skaito bei naujos jo dalies nekantriai laukia. Toks tad laikas dabar, dienai, kurios visi laukė, atėjus. Ir nėra kur pasidėti tam vargšui vaikui be priežiūros likusiam, kad namiškių neapkaltintų jo nepriežiūra ir jo paties neišvežtų iš namų. Kadangi dalis kelionės vyks Norvegijos teritorijoje, būkite atsargūs su be priežiūros paliktais savo vaikais, kol patys skaitysite kelio romaną. Toje karalystėje kaip žinia vaikų apsaugos tarnybos nemėgsta, kai vaikai auga palikti be priežiūros ar reguliariai su keptuve per galvą trankomi. Skaitytų ir tas vaikas, bet kad skaityti nemoka, nes dar neišmoko, nes mažas ir mažai ką apskritai supranta. Kaip kad kiti keliauti neišmoksta per visą gyvenimą ir kaip tai daryti sužino tik senatvėje, kai jau būna per vėlu. Su begaline viltimi ir tikėjimu, kad viskas taip ir liks kaip dabar yra, šį kartą visiškai vienas bei kitų nesuprastas, užverčiu šimtas trisdešimt penktą kelio romano skyrių.

       Atrodytų dar taip neseniai, tik praeitą rudenį atradęs sau mielą bei artimą salą ir pavadinęs ją skambiu "Nuo šiol tu mano sala" vardu, nė pusmečiui nuo tų dienų nepraėjus štai ją ir išduodu, vietoje jos šį pavasarį pasirinkdamas kitą - irgi salą, visai ne karštą ir toli nuo jos esančią. Ech tie vyrai, moterys pasakytų ir sakydamos neklystų. Taip, aš vyras. Iš vieno glėbio - į kitą, iš karšto - į ledinį. Tikiuosi, nė viena iš jų viena apie kitą nieko nežino ir girdėjusi nėra nieko, tad kiekviena iš jų man atleis savaip. Pirmoji už tai, kad keliauju ne pas ją, prieš tai pavadinęs savo. Antroji už tai, kad ne ją pirmą sutikau ir jos savo sala nevadinsiu niekad. Kad ir kaip pirmoji antrajai pavydėtų jos grožio ir ilgų vakarų su ja, o antra pirmajai - jos karščio bei sugebėjimų gaminti kebabą. Moterys to nesupras, tad šimtas trisdešimt šeštą kelio romano skyrių užverčiu ir vėl vienas.

       Nei savo nei Evelinos, nei tikrų, nei išgalvotų vardų tą popietę aš taip ir neperskaitau pagrindiniame Islandijos oro uoste susirinkusių žmonių laikomose lentelėse. Tiek daug žmonių, tiek daug vardų ir nė vieno iš mūsų tarp jų, nors visi tie nepažįstami žmonės čia tam ir susirinkę, savo noru ar kieno nors pastatyti, kad kažką sutikti ar pasitikti iš atvykstančiųjų. O šventas atvykėlio naivume! Pats manantis ir kitus bandantis įtikinti, kad svetimame krašte tavęs, keliautojau, kas nors laukia ir kam nors esi tu reikalingas. Pasitrauk nuo manęs ir dink man iš akių, netikiu aš tavimi ir tavęs man nereikia. Visi mes suprantame, kad ne mūsų jie čia visi atvažiavo, ne su mumis ir išvažiuos. Tik žiūrėk kuris iš laukiančiųjų kurį tai atpažįsta toje tirštoje atvykusiųjų minioje, veidus papuošia šypsena, o sielas persmelkia nerimas - nejaugi laisvė pailsėti nuo artimųjų taip greitai ir jau baigėsi? Sveiki, artimieji. Ar bus gerai vėl kartu, ar buvo geriau atskirai? Visa tai šiandien neliečia mūsų, aiškinkitės patys, mes einame toliau.

       Pinigai! Štai tas kioskas, kur duoda pinigų, tačiau neįpila vyno. Ne už dyką tuos pinigus jie ten dalina - už eurus, kurių kas jau kas, bet mes lietuviai dabar turime labai ir labai daug, kai nuo šių metų pradžios Briuselio kopūstai atėmė litą iš tautos. Ir nors Islandijos kronos kurso nežinome nė vienas iš mudviejų, tačiau čia ne Vengrija ir ne Budapešto traukinių stotis kur apgaudinėtų, tad surizikuosime ir pirksime katę (tfu, tfu, tfu) kronas maiše. Nežinome valiutos kurso, užtat esame girdėję, kad šalis ta brangia vadinasi (ir tai ne eilutės vieno iš Maironio eilėraščių apie kurį nors brangų širdžiai kraštą), tad iš viso keičiame keturis šimtus eurų dviems. Laikas parodys, jog dviems savaitėms tai yra dvigubai daugiau nei reikia ir dviese galima pravalgyti bei pragerti. Bet visa tai dar bus, o kol kas šventai tikime, kad maistui ir gaiviesiems gėrimams to turėtų užtekti, slapčia besivildami, kad gal dar kiek ir liks. Čia sutvarkyta, einame toliau.

       Bilietų į autobusą, visus pageidaujančius pavežantį į už keturiasdešimties kilometrų esantį Reikjaviką, mums kaip visada matomai neparduos, tad pro jais prekiaujančius kioskus praeiname išdidžiai bei aukštai pakėlę galvas, kaip laimė praeina pro daugelį iš mūsų. Sakau, neparduos mums tų bilietų ir tiek. Neparduos, nes mes nei norime juos pirkti, nei bandysime tai daryti. Kam autostopininkams bilietai iki miesto, į kurį visi čia susirinkę ir taip anksčiau ar vėliau trauks? Niekas mūsų ir sutikti neatvažiavo iš kokio viešbučio, hostelio ar svečių namų. Visiškai niekas, kas paėmęs sunkias kuprines, padėtų jas nusinešti iki savo mašinos ir įkėlęs į bagažinę, nuvežtų ten, kur viskas įskaičiuota. Neatvažiavo, nes nieko panašaus neužsakinėjome ir net minčių apie tai nebuvo. Ilga kelionė per salę nesibaigia, kai kuriame jos etape praeiname automobilių nuomos punktus, kurie apgulti net ir dabar, sezonui dar neprasidėjus. Jų ten viso keturi ir visiems keturiems klientų eilių netrūksta, o juose dirbantis aptarnaujantis personalas dėmesiu nesiskundžia. Ką ten žmonės randa, man iki šiol neaišku bei lieka viena didžiausių paslapčių. Gal todėl, kad aš autostopininkas. Matyt niekad nesuprasiu, kam mokėti pinigus už mašinos nuomą, kai keliuose ir taip pilna mašinų. Ypač perskaičius nuomos sutartį, kurioje punktų, sąlygų ir apribojimų yra daugiau, nei antros rūšies dešros etiketėje surašyta konservantų pavadinimų. Neimčiau, neskaityčiau iki galo, net jeigu vietoje šešiavietės duotų aštuonvietę ar dvi už vienos kainą.

       Praeiti išdidžiai pro informacine medžiaga apkrautus stalus, kaip kad prieš tai praėjome pro autobusų bilietais prekiaujančius kioskus, mes ir negalime, ir nenorime. Vilniuje bandydamas įsigyti Islandijos žemėlapį likau be nieko, ko pasekoje atvykome čia turėdami vieną lapą, išplėštą iš Europos atlaso, su salos kontūrais jame ir vienu keliu aplinkui, o apie Islandiją žinau tiek, kad jos sostinė yra Reikjavikas, kad kažkur saloje rūksta žemė, dar kažkur iš tos žemės šaudo karšto vandens fontanas, kažkur yra neveikiantis ugnikalnis ir ledynas šalia jo, kažkur susijungia Europos ir Amerikos žemynų tektoninės plokštės. Visa tai esu girdėjęs, tačiau neturiu nė žalio supratimo kurioje vietoje tai konkrečiai yra. Evelina žino dar mažiau už mane. Lankstinukų jūroje, kurių absoliuti dauguma ragina užsisakyti įvairių pažintinių pramogų, pasiimame sostinės žemėlapį ir po kelis kelių žemėlapius. Vienas jų itin pravers, nes tik jo dėka rasime ir pamatysime geriausia ką Islandija gali pasiūlyti. Šalia esančiame kioske mokėti penkiasdešimt litų už žemėlapį? Net ranka nekyla siekti piniginės, kad tai daryti. O jeigu ir kiltų, piniginė garantuotai neatsidarytų.

       Viskas, dabar jau tikrai viskas, kai visas kliūčių ruožas pagaliau atrodo įveiktas bei lieka kažkur mums už nugarų, kai už atsidarančių automatinių durų patekę į lauką ir jų prieš tai neišspyrę, gauname ledu alsuojančio stipraus vėjo gūsį ir užuodžiame lietumi persmelktą orą. Islandija nevynioja nieko į vatą ir iš karto leidžia suprasti kas mūsų čia laukia ir kas diktuos savo sąlygas artimiausias dvi savaites. Ir tai tikrai bus ne žmogus. Apie tai dainavo Vladimiras Vysockis, taikliai pastebėjęs savo dainos žodžiuose - "Juk prieš gamtą niekas yra žmogus". Nors ir panašu į tai, kad čia būtent taip ir bus, tačiau mes juk irgi ne iš kelmo spirti ir ne iš paplūdimio nužengę - batai mūsų žieminiai, kelnės irgi tokios pačios, megztinių ne po vieną - ir ant mūsų, ir kuprinėse, kepurės, pirštinės - komplekte. Tai mūsų platumose dabar balandžio pats vidurys, o čia viskas kiek kitaip ir jei nulį termometruose išvysti pavyks, tai jau bus gerai. Džiaugčiausi, jei tai būtų termometrai, nerodantys temperatūros, vadinamos "Jaučiama", kuri parodo tikrąją reikalo esmę ir niekada nemeluoja, skirtingai nei pirmoji. Šiaip, dėl šventos ramybės to norėčiau, nes kiek žiūrėjau namie būdamas, Islandijoje šalia pirmosios temperatūros -1, būdingos šiam metų laikui, šalia dažnai būna parašyta "Jaučiama -9" ar kažkas artimo tam. Brrr... Nelabai faina.

       Bet visa tai dar bus. O kol kas, žengdamas pirmuosius žingsnius akmenuota naująja žeme bei prieš tai persukęs visus savo turimus laikrodžius trimis valandomis atgal, kuriomis mes čia skirsimės nuo Lietuvos, aš prisimenu Oslo tranzitą bei kaip mudu su Evelina patekome į tą atšiaurią salą Atlanto vandenyne tą pavasarį, kur net dvi savaitės mums bus skirtos kelyje - gyventi, mylėti, keliauti. Niekas nesikeičia, viskas kaip ir vienuolikoje kelio romano dalių prieš tai, metai iš metų į jas iškeliaujant ir dienas iš dienos paskui jose gyvenant.

       "Pas Jus viršsvoris" - nė trupučio nerausdama tą popietę taria man registratorė Vilniaus oro uoste. Skubiai apsičiupinėju save, ieškodamas bent kiek pastebimo ir į akis krentančio riebalų sluoksnio ant savo kūno. Tačiau nieko tokio net panašaus ant jo nėra, o be to, kodėl turėtų būti? "Kaip tai viršsvoris?" - sunerimęs klausiu aš jos. Juk Dievas neduos meluoti, o bet kuris Vilniaus, Biržų ar Ukmergės kiemsargis bei gatvės šlavėjas paliudys, kad kas dieną aš nueinu mažiausiai septynis kilometrus, o tai ir daugiau. Ir kad bent jau kol kas dar netapau vienu iš tų keliautojų, apaugusių lašiniais, maukiančių alų vakarais bei menančių tas dienas, kuomet nueidavo dešimt kilometrų per dieną su kuprine ant pečių. Ei, tai ne mano istorija. Ir šioje jūsų įstaigoje manęs apskritai nė kvapo nebūtų, jei Islandija būtų ne sala ir turėtų sausumos kelius ją pasiekti. O kol kas Evelinai, kuriai kasdien atrodo, kad aš iš vis nevalgau, ši registratorės frazė turėtų nuskambėti išvis juokingai, kad sukeltų isterišką juoką. "Cha, aš riebus" - man taip ir norisi išrėkti savo draugei į veidą, gale viso to pridūrus, kad valgau aš daug, gausiai, dažnai bei reguliariai. "Pas Jus kuprinės viršsvoris" - patikslina šalia svarstyklių sėdinti mergina, rodydama į skaičius jose, šviečiančius septyniolika kilogramų su trupučiu. Aaa... Kuprinės, sakai... Kuprinės - tai gali, juk mes keliaujame su vienu registruotu bagažo vienetu ir prieš kiekvieną tokį įlaipinimą mano kuprinė pastambėja, o Evelinos - sukūsta.

       Reikia kažką daryti su dviem papildomais kilogramais ir daryti tai skubiai, nes lėktuvas nors gal ir ne traukinys, bet matomai tokią pat savybę kaip pastarasis turi, kad š******* (šiuo atveju - nesusipakuojančių) nelaukia. Leiskite man šiose eilutėse paklausti savęs, iš kur visi tie papildomi kilogramai atsirado? Reikalas tame, kad pirmą kartą į kelionę imame rimtus turistinius kilimėlius, kurie ne tik kad netelpa į kuprinę ir yra prie jos pririšti, bet dar ir sveria ne po gramą ir ne po du. Kitas dalykas, kad kažkada seniai yra tekę skaityti kokių tai mamyčiukų istorijas, jog Islandijoje net vasarą būna šalta bei kažkaip kitaip lyja ir būtinas ne tik kad antras megztinis, bet ir trečias, ir ketvirtas. Tai būtent tiek jų ir pasiimu. Rašė anie juk apie vasarą, o dabar tik pavasaris. Gerai, kad užtenka sveiko proto bent penkto megztinio neimti. O kadangi anot jų ten dar ir lyja kitaip, kokiais tai dideliais lašais, tai įsimetu į kuprinę naujai įsigytą neperšlampamą kostiumą. Reiks ar nereiks - bus matyti. Sveria tai sveria, bet bent jau seną savo svajonę patranzuoti su kostiumu išpildysiu. Ir tai kas, kad tas kostiumas bus visai ne šventinis ar iškilmingas, kuriuo žmonės apsirengę į išleistuves ar oficialius priėmimus eina, o atrodantis kaip iš siaubo filmo "Žinau ką padarėte praeitą vasarą". Kostiumas yra kostiumas ir gal man lemta bus tranzuoti kostiumuotam. O kol kas dalį daiktų man iš kuprinės susidėjus į mažą ir specialiai šiai kelionei įsigytą mėlyną kupriniuką, kuprinės svoris tik keliais šimtais gramų viršija leistiną ir įtinka registratorei. Taip išeina, kad "Ryanair" aviakompanijos bagažo skyriuje neužtenka vietos rimtiems keliautojams.

       Toliau seka informacija apie beveik dviems valandoms atidėtą skrydį. Tai nėra labai gerai, nes mažėja laiko, mums skirto Norvegijoje nusigauti iš kaimo oro uosto, į kur atskrisime iš Lietuvos, į pagrindinį oro uostą, iš kur skrisime į ne saulėtąją Islandiją. Ypač žinant tą faktą, kad bent dalį kelio iš to šimto kilometrų esame nusiteikę įveikti autostopu. Ne veltui šis kelio romano skyrius yra apie Oslo tranzitą. Taip praradę brangią valandą, sutaupytą dėl laikrodžio sukimo atgal keliaujant į vakarus ir pagaliau įlaipinimo sulaukę, skrendame. Skrydis per Lietuvą, Baltijos jūrą, Švediją ir mažytę dalį Norvegijos vyksta sklandžiai. Salone trijų eilių spinduliu vaikų nematyti bei negirdėti - tylu ir ramu, tik variklių gausmas ausyse. Bet parodykite man tą, kuris norėtų, jog vieną akimirką tas garsas nutiltų, o ausyse vietoje jo spengtų tyla. Kažin ar daugiau atsirastų tokių. Nė vienas iš pilotų anksčiau nuo depresijos negydytas ir psichologinio pobūdžio problemomis bei bėdomis nesiskundžia dabar, nė vieno jų nepaliko draugė ar žmona išvakarėse, tad nė vienam iš jų nėra jokios būtinybės nukreipti lainerį nei į Šilalės rajono "alytnamius", nei į Baltijos jūros bangas, nei į buržujišką Švedijos ar Norvegijos idilę. Širdingas ačiū jiems už tai - už tą ramų bei saugų lėktuve susirinkusių dviejų keliautojų ir begalės darbo emigrantų skrydį. Stiuardesės ir stiuardai, aptarnaujantys reisą, į akis per daug nelenda, nors ir siūlo produktus, kurių kainos prasilenkia su produktų kokybe bei mūsų sveiku protu. Kainos artimos kosminėms, bet matomai taip ir turi būti, nes juk ir mes patys visi čia esame arčiau kosmoso kažkur vienuolika kilometrų, nei kad esame įpratę kasdienybėje būti. Arčiau kosmoso ir kainos kosminėmis turi būti, kaipgi kitaip? Ir įdomu tik viena - kokios jos bus salonuose aparatų, skraidinsiančių kada nors žmoniją į Marsą - juk ten tikras kosmosas ir kainos turės būti išties kosminės. Tiesa, mažai kam tai rūpės, juk bilietas tai bus į vieną pusę. Leidžiamės. Norvegija kaip visada graži, ji visada tokia būna iš viršaus. Savo laiku net dievams matomai patiko, kuomet apdovanojo ją vis neišsenkančiais bei nesibaigiančiais naftos resursais, nešančiais pinigus kaip aitvarai.

       Norvegijos pietuose esančio kaimo Rygge oro uostas su Oslu turi tiek pat bendro, kiek kad Biržai turi bendro su Panevėžiu - abu juos skiria apie septyniasdešimties kilometrų atstumas. Tik kai žmogus susiruošei iš Vilniaus į Biržus, autobuso lentelėje nebus parašyta, kad tas autobusas važiuoja į Biržus, bet tave išleis Panevėžyje. Parašytas ant bilieto Panevėžys - reiškia tu keliauji į Panevėžį, tokiu atveju Biržai tau tik sapnuosis. Parašyti ant bilieto Biržai - reiškia tu važiuoji į Biržus, o Panevėžį gali ramiai sau pramiegoti, nedaug į ką ten yra žiūrėti. Su lėktuvais kaip žinia yra kiek kitaip bei jau seniai tapę visuotinai pripažinta norma bei gero tono ženklu, kad biliete perskaitęs, jog keliavai maršrutu Vilnius - Oslo, tame "Oslo" nusileidęs suprasi, kad jokiu Oslu ten kvepėti nekvepia, o jei nori, kad pakviptų - mokėk dar kartą. Na jau ne, išgraužkit. Nesam nusiteikę juokauti bei mokėti už pavežimą į Oslą, kai tai yra miestas, kuris parašytas ant mūsų bilietų, už kuriuos mes jau sumokėjome tiems, kurie mus čia atskraidino. Be to miesto niekaip, nes mums reikalingas oro uostas tolimesnei kelionei yra už jo. Reiškia, teks ir reiks važiuoti, savo jėgomis.

       Kad ir kiek pavėlavę, bet vis dar pagal planą ir tiesiu taikymu traukiame į šalia esančią autostradą ir joje tranzuojame begales mašinų, lekiančių pro mus kaip pro stovinčius, mums reikalinga šiaurės kryptimi. Per neilgą toje vietoje praleistą laiką viena mašinų sustoja, bet kadangi ji važiuoja labai netoli ir tik iki pirmo kelyje esančio miesto Moso, mums nemokamo pavežimo paslaugų maloniai atsisakius, vairuotojas taip pat maloniai nuvažiuoja savo keliais. Neužilgo prisistato policija - garantuotai kuris iš pravažiuojančiųjų pastukačino, ir taip pat maloniai paprašo mūsų pasišalinti nuo autostrados, nes ji ne tam skirta. Tai ir padarome nieko nelaukę bei einame du kilometrus į priekį, kur randame žiedinę sankryžą iš Rygge kaimo, su nuvažiavimu į autostradą. Tinka, tai yra būtent tai ko reikia. Kelioms minutėms praėjus sustabdome mašiną, vairuojamą ne vietinio gymio norvego, važiuojančio kažkur į Oslo pakraščius. Man taip ir nepavyksta suprasti iš kur jis besąs ir kur gyveno prieš apsigyvendamas čia, o klausti kaip tai nesinori. Sakykim, kad būta tai norvego. Išleidžia jis mus kokioje tai gyvenamoje vietovėje, kurios nors ir nerandu žemėlapyje, tačiau jaučiu - sostinė netoli. Ten vėl už žiedinės sankryžos sustoja ir vėl ne vietinis, tik šį kartą jo tautybę man nustatyti kur kas lengviau, užtenka jam pradėjus kalbėtis telefonu. Pasirodo, iš to paties krašto besame, tad sveikas (broli) lietuvi. Atveža jis mus į kompaktiško bei nedidelio Oslo centrą, išleisdamas šalia geležinkelio stoties. Ačiū žmogau, išgelbėjai. Taip pirmieji šios kelionės septyniasdešimt kilometrų įveikti, leidę ne tik gerai praleisti tris valandas, bet ir sutaupyti po tiek pat litų nuo galvos. Brangūs brangios šalies kilometrai.

       Eveliną ko tai iki ašarų prajuokina faktas, kad mus vežęs lietuvis svečioje šalyje dirba sunkvežimio vairuotoju, kuomet tas sunkvežimis besąs šiukšliavežė. Nesuprantu, ko čia juoktis ir kuo šiukšliavežė ne sunkvežimis? O ji vis juokiasi ir juokiasi. Na ir tegul - juokiasi, tai neverkia, tegul juokiasi. O verksiu tuoj aš pats, Oslo šaligatviu žengęs bei su lyg tuo momentu supratęs, jog pamečiau kepurę. Va tai tau ir ką vėjų saloje Islandijoje reiks veikti trumpai kirptam keliautojui be kepurės? Taip negalima ir nieko nelaukus čia bei dabar paskelbiama kepurės paieška, neduodanti jokių apčiuopiamų rezultatų, nors tą neilgą maršrutą, kuriuo prieš tai vaikščiojome aplinkui stotį ir po ją, pakartojame kelis kartus. Kepurė nerasta - tai arba ji iškrito lipant į paskutinį automobilį, arba tame automobilyje liko, arba ją nuo žemės paėmė vienas iš juodų, kurių Osle knibždėte knibžda. Pastaruoju atveju džiaugčiausi už savo kepurę, kadangi ji pamatys tikrą Afriką, kai toks juodas norvegas važiuos namo. Jai pūpsant ant mano galvos, to nebūtų pavykę niekaip ir tokios ateities aprūpinti aš jai negalėčiau. Ir vis dėlto, nežiūrint į tokias galimai šviesias jos ateities perspektyvas, gaila man jos nors tu ką, visą žiemą ant mano galvos praleidusios. Visa laimė, kad bent antrą kepurę kuprinėje turiu, kuri gal ir nėra tokia patogi, minkšta bei šilta kaip pamestoji, tačiau bus gerai, kai daugiau rinktis iš ko nėra.

       Saulei leidžiantis bei sutemoms nenumaldomai artėjant, susėdę vienas šalia vienas kito kaip du balandėliai ant Oslo operos stogo, ją išlydime ir jas sutinkame. Iš miesto išeidinėti, o išėjus tranzuoti jau nebėra laiko, tad į už keturiasdešimties kilometrų esantį Gardermoen oro uostą važiuosime traukiniu, sumokėję prieš tai po vieną litą už kiekvieną kilometrą nuo galvos. Bilietų pirkimas iš automato palydimas smūgiais, kai tas vietoj dviejų bilietų duoda vieną. Smūgius jis supranta ir bilietą išspjauna iš karto, be būtinybės kur nors kreiptis. Matomai tarybinis koks tai, nes apie tos technikos pomėgį smūgiams kalbama liaudies išmintyje. Kas įdomiausia, smūgių autorius ne aš, ne Evelina, ir net koks praeinantis pro šalį negras to paprašytas, o geležinkelio stoties kasų darbuotoja, iš išvaizdos labai panaši į norvegę. Tada seka neilga kelionė, kurios metu pakelėse dar matyti sniego.

       Atvykę į vietą, palapinę statome ne per toliausiai oro uosto terminalo, už automobilių stovėjimo aikštelių, kelių sankirtoje. Ir naktis ne šilta, dar šaltesnis rytas ir jokios vilties, kad šilčiau bus ateityje, nes ne pas Kipro asiliukus į pietus keliaujame pasikaitinti. Kadangi "Norwegian" aviakompanija gerbia rimtus keliautojus, skirdama net dvidešimt kilogramų jų registruotam bagažui, jokių didesnių persikomplektavimų oro uoste ir dar visiems matant daryti nereikia. Osle už lango lengvai sninga, į laukimo salę ateina vyrukas su pliažo šliurėmis. Aš tai noriu atsigerti, o ne mokėti dešimt litų už puslitrį vandens. Sugalvojus kai ką, kas su sąžine bei geromis manieromis neprasilenkia, geriamo vandens turime, o jį išgėrus ir dar kartą tiek pat. Prasidėjus laipinimui ir minėtam vaikinui su pliažo šliurėmis lipant į tą patį lėktuvą, į kurį lipame ir mes, mintyse neramiai persiskaičiuoju kuprinėje esančių šiltų megztinių bei vilnonių kojinių skaičių. Ar ne per mažai pasiėmiau kartais? Ana va žmonės su pliažiniu apavu keliauja. Įtarimų sukelia ir batai ant mano kojų, kadangi jie žieminiai. Ar apskritai įleis į šalį su tokiais? Gal ten nepriimta taip. Žiūrėsim. Prieš lėktuvui važiuojant ant įsibėgėjimo tako, jo sparnus apipurškia kokia tai chemija ir tik po to seka lainerio įsibėgėjimas šlapiu taku, iš po ratų lekiant vandens purslams. Štai mes ir debesyse, kur viskas pilka ir niūru. Už gerų dešimties minučių lėktuvas pasiekia kreiserinį aukštį, kur viskas mėlyna ir švaru. Taip jau geriau. Kadangi vieno iš mūsų vieta prie lango, o kito šalia to vieno, tai be pašalinių galime stebėti kas už to lango dedasi. Tas irgi yra gerai.

       Beveik trijų valandų skrydis vyksta normaliai, o tada išvystame Islandijos salą. Jei tikėti balsu salone ar pasitikėti savo geografijos žiniomis, tai besanti pietrytinė salos dalis. Boeingo kapitonui davus komandą leistis, laineris be kaprizų jam paklūsta ir po kelių minučių perskrodęs tankų debesų sluoksnį, ratais paliečia naują ir neregėtą mums žemę. Sveiki atvykę. Kaip jau būta praeitą rudenį nusileidus Londone, po visų tų dangaus paukščio viražų danguje ir ant žemės, man visai nemenkai įsiskauda galvą. Atiduokite bagažą, be jo mes niekas čia, ir mes iš karto dingstam. Skaudant galvą norėčiau apie tai šaukti, tačiau to neprireikia ir kuprinei atvažiuojant konvejeriu, nieko nelaukęs stveriu ją už ausų. Štai dabar mes jau visi pilnai atvykę ir nieko mūsų draugijoje netrūksta. Belieka tik užversti šimtas trisdešimt septintą kelio romano skyrių, apie atvykimą, ką ir padarome. Išeinant dar koks tai šalies pareigūnas patikrina mūsų dokumentus, kas jau seniai yra įprasta tokiems kaip mes, visur su savo kuprinėmis sukeliantiems įtarimus, būtų tai Peterburgo metro stotis Rusijoje ar oro uostas Islandijoje. Nenustebinai, žmogau, štai imk ir žiūrėk. Pamatęs ir gavęs tai ko nori, bei taip atlikęs pareigą, tačiau nieko nepešęs bei nesulaikęs, jis mus praleidžia, pats pasišalindamas tarnauti tėvynei toliau. Kuprinių netikrina, o patikrinęs ne daug ką naudingo būtų radęs, nes turėtą dešrą suvalgėme dar vakar Osle, o nešvarių kojinių antrą kelionės dieną dar neprisikaupę, kurių kvapais galėčiau ką nors nudžiuginti.

       Kaip žmonės pasiekti kelio negalime ir vietoje to, kad eiti ten kur važiuoja visi, einame akmenuotais laukais. Kas per žmonės. Lyti dar nelyja, bet akivaizdu, kad ilgai laukti tos laimės nereikės ir vanduo iš dangaus tuoj pasipils. Per dešimt minučių abu tokie gan stipraus vėjo blaškomi, bet nenublokšti, pasiekiame kelią, kur per minutę sustoja antra juo važiavusi bei stabdyta mašina, važiuojanti kaip ir priklauso iki Reikjaviko - šiauriausios pasaulio sostinės bei vakariausio Europos miesto. Gyvena jame šimtas dvidešimt tūkstančių gyventojų, o sudėjus bendrai su trisdešimties kilometrų apylinkėmis, kas ir yra įvardijama sostinės regionu - du šimtai tūkstančių, kas sudaro tris ketvirtadalius visos šalies gyvų žmonių. Tai taip išeina, kad likusioje salos, apie kurią aplinkui važiuosime pusantro tūkstančio kilometrų, dalyje tėra šimtas tūkstančių vietinių žmonių ir gal keli šimtai turistų, atvykusių čia ne sezono metu. Gal ir užteks jų turimų automobilių, tik labai lengva nebus ir palūkuriuoti šalia kelio garantuotai teks. Tiesa, tas kelias čia vienas, tad ieškoti ir rinktis iš daugybės variantų neteks, nors keli menki nukrypimai nuo jo lyg ir įmanomi, kaip kužda mano keliautojo nuojauta, pažvelgusi į žemėlapį. Bus matyt. O kol kas mums važiuojant pirmuosius keturiasdešimt islandiškų kilometrų iš Keflaviko į Reikjaviką, aplinka už automobilio lango man primena Nordkapo apylinkes, kuriose irgi nėra anei vieno medžio bei kiek akys užmato abiejose kelio pusėse plyti akmenų laukai. Kol kas tiek, vėliau matomai bus įspūdingiau. Kelias platėja, mašinų daugėja, prasideda priemiesčiai, labai gražiais pavadinimais - Hafnarfjordur, Gardabaer, Kopavogur. Visa tai yra sostinės regiono dalis. Na štai, pagaliau, Reikjavike, sveikink keliautojus.

       Atvažiavus į miestą jame iš karto pradeda lyti, užtat nebelieka vėjo, o gatvėje užklausus atsitiktinio praeivio apie tai kur čia yra McDonald's restoranas, sužinome, kad tokio žmonijos išradimo Islandijoje apskritai nėra. Po tokio atsakymo jaučiuosi lyg būčiau nepasiėmęs vaistų nuo galvos skausmo, kadangi ta maitinimo įstaiga tokiais atvejais gelbėdavo bei padėdavo. Bandymas pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje apsirūpinti maistu sukelia šoką, o išėjęs iš parduotuvės prisimenu mamą, kuri man viešint namie grįžusi iš parduotuvės pasakoja nebūtas istorijas, kad išleido visus pinigus ir nieko nenusipirko. Reiktų jai pamatyti šį mūsų pirkinių krepšelį Islandijoje - gabaliukas sūrio, kelios riekės duonos, butelis kolos, pakelis saldainių. Bingo, penkiasdešimties litų nėra, kai Lietuvoje nė penkiolikos nereiktų. Prie kažkokio namo pavalgę, vis dar lyjant einame apžiūrėti miesto. Pagrindinė bažnyčia - įspūdinga, o šalia jos stovinčio paminklo veikėjui su kirviu šalia kojų tetrūksta tik nukirstos galvos, kurią jis laikytų savo rankoje, nes akivaizdu, kad paminklas pastatytas ne medkirčiui ir tuo kirviu ne medžius jis kirto.

       Kultūrintis baigus, mūsų laukia vienas svarbiausių uždavinių keliautojui į Islandiją atvykus, kuris neišvengiamas ir neatidėliotinas - apsirūpinti dujų balionėliu, kadangi be karštųjų gėrimų tame klimate gali būti striuka, o ir malonumas menkas. Man pačiam asmeniškai yra tekę skaityti, kad tai galima padaryti degalinėse, pirmoje kurių apsilankius pasako, kad tokia paslauga pas juos teikiama tik sezono metu - vasarą. Žmogau, dabar pavasaris, kur man gauti dujų? Jis nežino arba nesako. Visa laimė, kad neprašyta į pagalbą ateina kokia tai islandė, nukreipianti į netoliese stūksančią turistinių prekių parduotuvę. Mums ten nuėjus ir man pačiam asmeniškai patikrinus išaiškėja, kad balionėlių joje išties yra, tokių pat kaip kad būna pas mus ir kokių mums reikia, tik va dviguba kaina - penkiasdešimt litų už vieną vienetą. Nieko nepadarysi. Vieną tokį ir paimu, susimoku bei grįžęs su būsimu šilumos šaltiniu pas manęs laukiančią Eveliną, be galo ir be krašto ją nudžiuginu. Tai yra gerai, nes tam aš ir skirtas. Nelieka skolinga ir ji pati, pasisiūlanti nueiti į priešingoje gatvės pusėje esantį supermarketą, kad nupirktų ten daug pakelių greitai išverdamų makaronų. Aš tuo metu laipioju akmenimis šalia vandenyno, kol ji suvaikšto kur sugalvojusi, kad atneštų ką pažadėjusi. Grįžta, atneša. Paklaidžiojame kokiais tai uosto skersgatviais, kuriuose karaliauja šaltas vėjas nuo jūros ir kurie niekur neveda. Link vakaro abiem tampa blogai išvis, tad dar kartą Reikjaviko centrą praėję ir kiek už jo radę užuovėją ant kalno, skaudančiomis galvomis statome palapinę. Kalant į žemę palapinės kuoliuką, dunksi visai ne žemė, o mano smilkinys. Laikas miegoti.

       Nuo ryto man su galva jau gerai, o Evelinai dar ne - skauda. Tegul paguli ilgiau už mane. Nakvynės būta padorioje vietoje, šalia ant žemės matyti kiek užsilikusio sniego, priešais akis plyti Reikjaviko panorama - su bažnyčia ir snieguotais kalnais tolumoje. Tiek matau išlindęs iš palapinės. Gražu. Susipakavę namus ir daiktus, patraukiame iš miesto labai neskubėdami, su keliais pasisėdėjimais ant suoliukų pakeliui. Miestas nėra labai menkas savo dydžiu, gatvė iš jo eina plati, namai vis nesibaigia, nusukimai tai į kairę, tai į dešinę - irgi. Padorią vietą autostopui radus, ilgai laukti sustojusio automobilio netenka ir mes jau ratuose, važiuojančiuose į šiaurę. Mašina austriškais numeriais, ją vairuoja pana iš Austrijos, gyvenanti Islandijoje, o šalia jos sėdi bachūras, atvažiavęs jos aplankyti. Kelionės pradžioje pastarasis mus vaišina arachisu, o neprivažiavus tunelio vairuotoja paklausia mūsų, ar mes nieko prieš būtume pasidalinti kelionės mokamu tuneliu išlaidomis, pasakydama net pageidaujamą sumą ir motyvuodama tuo, kad jie dviese tomis išlaidomis irgi dalinasi. Maža kuo jie ten dalinasi, galvoju. Lova naktimis gal irgi dalinasi, bet mums tai nesiūlo su jais ja pasidalinti, tai kodėl turėtume dalintis transporto išlaidomis? Pasitikslinus, kad tai nėra mokestis už kiekvieną mašinoje esantį, kaip kad yra važiuojant tuneliu į Nordkapą, išlaidomis pasidalinti atsisakome, o lova nesiūlė. Tada mergina austrė kelis kartus atsiprašo ir prašo mus tai pamiršti. Keisti žmonės, bet kadangi mes mieli, tad atleidžiame jai dar prieš įvažiuojant į tunelį, kuris eina jūros dugnu. Kitoje fjordo pusėje esančiame Borgarnes kaime jų ir mūsų laukia apsirūpinimas produktais.

       "Bonus" - taip vadinasi pigiausių prekių Islandijoje prekybos tinklas, kuriame apsilankius kainos nebeatrodo tokios beviltiškos kaip kad vakar Reikjaviko centre tikrintoje parduotuvėje. Aišku, pigu kaip Lietuvoje nėra, bet gyventi galima. Be to, šio tinklo logotipe pavaizduota raudona kiaulė taupyklė nuteikia maloniai akis. Tai svarbu, kad prieš pamačius kai kurių produktų kainas, jos neiššoktų ant kaktos, jei tu nesi nei norvegas, nei islandas, o tik svečias iš buvusio (manau, buržujiško pasaulio visuomenės sąmonėje vis dar esančio) rytų bloko. Likimo ironija, tačiau brangiausia čia pasirodo besanti žuvis bei visi produktai iš žuvies. Matyt ko jau ko, bet žuvies saloje, iš visų pusių apsuptoje vandens, trūksta, kad kas ją pigiai pardavinėtų. Bananai, apelsinai, kiviai, mandarinai - prašom kiek tik norit ir visai už nebrangiai, o žuvies eikit patys pasigauti. Dar viena įdomybė yra ta, kad norėdamas apsirūpinti produktais iš šaldytuvo (mėsa, sūris, jogurtas) turi eiti ne prie šaldytuvo, o į šaldytuvą. Taip yra matomai todėl, kad į parduotuvę užėjęs žmogus galėtų šaldytuve sušilti, nes temperatūra jame dažnai būna aukštesnė nei lauke, o be to nelyja ir nėra vėjo. Dairausi gal kur besant ir panašus šaldytų produktų skyrius, kuriame temperatūra pagal ant tokių produktų etikečių nurodytas laikymo sąlygas turėtų būti -18. Visai nieko prieš būčiau užsukti į tokį, kad atgaivinčiau atmintį apie tikras žiemas, kurių pas mus jau nebebūna, o namie į šaldytuvą neįlysi, nes ne akrobatas. Staigiai menu Švedijos Kiruną žiemą, su jos -25 ir aštuntąją kelio romano dalį apie tai. Ne, tokio atskiro skyriaus parduotuvėje nėra, o šaldyti produktai laikomi šaldytuvuose kaip pas mus ir skirtumas tik tas, kad tie šaldytuvai yra šaldytuve, kuriame dabar ir vaikštinėjame, ieškodami pigios dešros ir jogurto. Dviese šilta ir šaldytuve.

       Jokios žalumos, tik pliki kalnai šalia kelio yra viskas ką tu matai. Nors sako, kad vasarą jų šlaitai būna žali. Galbūt ir taip. O dabar pavasaris, tad nieko keisto, kad keliui į tuos kalnus pakilus, vaizdas aplinkui kardinaliai keičiasi ir kiek akys užmato viskas aplinkui paskęsta sniege, su tolumoje stūksančiomis irgi baltomis kalnų viršūnėmis. Ten sniego aišku daugiau, bet ir čia šalia kelio jo užtenka. Ir medžių jokių nėra, visiškai nė vieno. Gerai, kad palapinės tokioje vietoje statyti nereikia ir mūsų kelionė su austrais vis dar nesibaigia. Kartkartėmis sustojame, nufotografuoti tą grožį bei pamindyti sniego batais, ratus tam kartui palikę ant kelio. Niekas jų neims, prasilenkti kaip nors prasilenks kam reikės. Fotografuoju ir kai važiuojame, pro automobilio langą, nes aš esu fotografas. Aišku, "tikri" fotografai nušvilptų mane pamatę mano naudojamą techniką vaizdų išgavimui, tačiau aš irgi nelikčiau jiems skolingas, kadangi mano kolekcijoje neabejotinai atsirastų nuotraukų, padarytų kad ir pro važiuojančios mašinos langą, apie kurias jie sapnuoti nesapnavę.

       Vakarop tos dienos kelionė mums baigiasi Blonduos kaime, nuo Reikjaviko į šiaurę nutolus du šimtus penkiasdešimt kilometrų. Yra ketvirta valanda po pietų ir septinta valanda Lietuvoje. Laikrodžiai į vietinį laiką nors ir persukti, tačiau organizmai matomai dar tik pratinasi ir man taip atrodo, kad bent jau manajam atrodo, jog dabar septinta valanda, o ne ketvirta. Nesu linkęs jo apgaudinėti. Nelabai įsivaizduojame ką tame kaime veikti, užtat įsivaizduojame, kad reikia stabdyti arklius, kadangi tokiais tempais salą apvažiuosime per penkias dienas ir tada teks važiuoti aplinkui ją dar kartą. Aišku, jei taip nutiktų, tai būtų galima važiuoti ne pagal laikrodžio rodyklę, o priešais, nes kaip ir minėjau, kelias čia vienas. Pasėdėję prie bažnyčios didelio juodo kryžiaus bei užkrimtę kokių tai gėrybių, kuriomis mus apipylė "Raudonoji kiaulė", einame prie Atlanto vandenyno, pakrantė kurio nuklota juodais akmenimis bei jūros žolėmis. Linkėjimai iš Kipro? Pasirinkti akmenų, paklausyti į krantą besidaužančių bangų ošimo, pauostyti jūros žolių kvapo, pažiūrėti į kalnų užstojamus tolius - viskam laiko yra ir užteks kaime, kuriame daugiau nelabai yra kas veikti, o eiti miegoti dar kiek per anksti. Atostogos prasideda ir tęsiasi, mes kartu, viskas laiminga, kaip iš istorijos ilgai bei laimingai gyveno. Tai juk mano istorija. Ir oras šiandien puikus nuo pat ryto, giedras dangus be lašo lietaus. Vėjas aišku yra, tačiau jis labiau šaltas, nei stiprus. Stiprus dar bus, o kol kas tik šaltas. Nuo akmenų pakilę ir kelis metrus iki kelio paėję, savo kelyje išvystame negailestingą kelio ženklą, su perbraukta palapine ir kemperiu jame. Ką gi, eisime kita kryptimi, atgal į kaimą ir toliau nuo vandenyno. Visai ne faktas, kad ten rasime blogesnę vietą nakvynei už mūsų prieš tai nužiūrėtą. Ir vėjo ten bus mažiau, už ką palapinė tik ačiū pasakys.

       Žingsniuoju kiek atsilikęs, priešais save matydamas tuščiu šiaurės keliu į įkalnę sunkiai krypuojančią Eveliną. Tokią su kuprine ant pečių, rankoje nešiną geltonu maišiuku su pavaizduota raudona kiaule ant jo. Spėju pagalvoti, kad matomai nenorėčiau čia būti bei eiti vienas, niekam nereikalingas. Ta proga nufotografuoju ją einančią. Šalia kelio pastebiu besiganančių arklių būrelį. Nufotografuoju ir juos. Nemanau, kad iš vis būčiau atvažiavęs čia ir tuo labiau dar pavasarį. Nors ir ne ji čia mane atvežė ar man pasiūlė važiuoti. Ne, visai ne. Šią kelionę, kaip ir prieš tai buvusią rudeninę į Kiprą, sugalvojau aš pats. Atsimenu kažkada seniai norėjau keliauti į Islandiją, dar tais laikais, kai pirmųjų dinozaurų kiaušiniai nebuvo padėti, o aš nebuvau buvęs Europos šiaurėje. Kada tai buvo? Ta sala man visada asocijavosi su žemėmis, esančiomis kažkur toli šiaurėje. O iš tiesų juk yra kiek kitaip. Aišku, tai šiaurės sala, ne pietų gi, tačiau pats šiauriausias jos taškas tėra ant poliarinio rato, Rovaniemio platumoje. Tais laikais man būtų buvęs pasiekimas jį pasiekti, o kas dabar? Yra tekę būti ir šiauriau - ne kartą, ne du ir ne tris. Sutapimas ar ne, tačiau būtent kovo 8-ąją Evelina man prasitarė apie savo norą kur nors iškeliauti. Neprašė, nereikalavo, neisterikavo, nežliumbė, negrasino, negąsdino, kaip kad su moterimis būna, o tik išreiškė tokį nuogąstavimą, kad va jau trys mėnesiai mes niekur nekeliaujame. Matomai tie tylūs jos žodžiai mano galvoje nuskambėjo kaip koks priekaištas ar begalinis nusivylimas, kad mano smegenys jų nepadėjo į kokį giliausią savo stalčiuką, o dar tą patį vakarą prisiminė tokią šalį kaip Islandija. Taip kovo 11-ąją įsigijome bilietus į keturis lėktuvus, kad salą pasiekti ir iš jos grįžti. Tokios va dvi simbolinės datos lydėjo šią kelionę. Kovo 8-oji simbolinė visai ne todėl, kad tai tarptautinė tarybinės moters diena ir vyrai tą dieną moterims dovanoja ne tik gėles, bet ir idėjas. Ne, kovo 8-oji mano sąmonėje visada liks kelionių diena, kai tą dieną prieš penkiolika metų aš ir mano buvęs draugas Remigijus iškeliavome autostopu į Vakarus. Na, o kovo 11-osios simboliškume nieko asmeniško ir čia aš su Landsbergiu bei likusia lietuvių tautos dalimi solidarizuojuosi.

       Radę puikią vietą šalia kelio dauboje, pašlaitėse baltuojant lopinėliui sniego, statome žalią namuką antrai nakvynei Islandijoje. O namuose, palapinės viduje laukia karštieji gėrimai, greitai paruošiami makaronai (ir tik jie, nes nuo kartu su jais pateikiamų prieskonių apsaugok Dieve), duona, dešra. Paskui šiltas miegmaišis, storas kilimėlis ir saldūs bei spalvoti tavo sapnai, kokie būna tik kelionėse, vakare, po dienos sunkios kuprinės nešiojimo atsigulus. Šimtas trisdešimt aštunto kelio romano skyriaus man pačiam užversti net nereikia, kai jį užverčia šaltas vėjas, nuo Atlanto atklydęs ir bet kur šioje saloje tave žmogau surandantis.

       Dažną valandą nakties nubudus, man kaip tai visai neatrodo, kad lopšinės padainuoti tas vėjas čia atklydo. Tokiomis baimės bei išgąsčio akimirkomis tyliai sau po nosimi niūniuoju "Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk, pasigailėk". Niūniuoju tyliai, kadangi Evelinai tai nepatinka ir jai atrodo, kad aš neturiu balso bei tyčiojuosi iš šventų dalykų. Nors nė vienas šių teiginių nėra teisingas, aš renkuosi jau geriau būti be kaltės apkaltintas nei kad nubusčiau vėjo sugriautoje palapinėje. Be to, kaip ir minėjau, dainuoju tyliai. Taigi dar kartą - "Dievo avinėli..." - į ką vėjas atsako vis stiprėjančiais smūgiais į palapinės šonus. Gerai jau gerai, nutylu, šiam kartui.

       Nuo ryto kava ir kuklus maisto davinys, paskui upė, dar paskui beveik tuščias kelias. Nei mašinų daug važiuoja, nei žmonių kokių vaikštinėja. Užtat jeigu kas jau važiuoja, tas ir sustoja. Gal ne pirmas ir ne antras, tačiau ilgai laukti tos laimės nereikia. Tai matomai trečias tą kartą važiavęs ir sustojo, dabar jau neatsiminsiu. Ir štai sėdime mes išsišiepę iki ausų dideliame pikape, o mūsų kuprinės voliojasi atviroje pikapo priekaboje. Ką jau ką, bet didelius, o kartais net gigantiškus automobilius, vietiniai čia mėgsta. Kai kuriuos tų aparatų net automobiliais sunku pavadinti, greičiau jau tankais ant ratų. Kelias šį kartą netolimas, tik penkiasdešimt kilometrų iki Varmahlido, užtat lydimas įspūdingų vaizdų, mums važiuojant apsnigtais kalnais. Ne šalia kalnų, o kylant į juos ir paskui nuo jų leidžiantis. Aš aišku nesu buvęs Islandijoje vasarą, tačiau visą tai matant ką dabar matau, man kažkodėl ima atrodyti, jog vasarą čia tokio grožio nepamatytum, koks yra dabar, pavasarį. Taip išeina, kad pavasaris čia teisingas laikas ir jo vidurys vietinių kalbose vadinamas ankstyvu. Į vietą atvykus paaiškėja, kad nors tas Varmahlidas ir yra pažymėtas žemėlapyje, tačiau nesąs jis jokiu miesteliu ar bent kaimu, o tik kelių sankryža su degaline ir keliais namais kalnų slėnyje. Toje vietoje visai neilgai, tačiau kokybiškai patranzavus, sustoja pagyvenęs vyriškis, važiuojantis į didžiausią tų apylinkių miestą bei sutinkantis ten nuvežti ir mus. Puiku. Kelias vėl per kalnus, tik šį kartą dvigubai ilgesnis, o vaizdai, vaizdai, vaizdai. Mėlynas dangus virš galvų, kelias priešais ir atgal, sniegas aplinkui. Dieviško grožio šalis pavasarį. Užtat vairuotojas beveik nieko nekalba, o kai bando kažką pasakyti, nieko doro neina suprasti. Ką padarysi. Jeigu man kada nors teks pasenti, matomai aš irgi toks būsiu. O kol kas leidžiamės nuo kalnų šalia fjordo, kur turi būti tankiai žmonių apgyvendinta. Bingo, o štai ir jie - namai, žmonės, automobiliai. Padėkoję mus atvežusiam vairuotojui, neriame į šurmulį, jei taip galima pavadinti.

       Akureyri - antras pagal dydį salos miestas, dar vadinamas Islandijos "šiaurės sostine", pradžią kuriam dar devintajame amžiuje davė koks tai vikingas Helgi magri Eyvindarsonas, apsigyvenęs būsimojo miesto teritorijoje ir pasakęs, kad čia bus miestas. Kam jis tai sakė ir kas jo klausėsi - žmonės, pufinai, ruoniai ar banginiai, to aš nežinau. O ir vardą šio vikingo iš praeities paminėjau tik todėl, kad pats turiu kai ką bendro su juo, kadangi pirmoji to vardo dalis reiškia kažką panašaus į "lieknas, plonas". Drįsčiau manyti, kad jo būta vieno iš tų Islandijos valdovo Eriko Rudojo apgautųjų makaronų ant ausų mėgėjų, išplaukusių geresnio gyvenimo į Grenlandiją ir po metų grįžusių čia bei per tuos metus, praleistus pseudo žaliojoje žemėje, "šiek tiek" sulieknėjus. Paskui septynis šimtus metų mieste matomai nieko doro, įdomaus bei svarbaus nevyko, kadangi tik šešioliktame amžiuje miestas vėl minimas kronikose - šį kartą kaip vieta, į kurią buvo ištremta kokia tai moteris už neištikimybę (savo vyrui, o ne valdovui, tėvynei ar karaliui). Dar už dviejų šimtų metų, aštuoniolikto amžiaus pabaigoje Danijos karalius Akureiriui pagaliau suteikė miesto statusą. Ir nors mūsų dienomis tai svarbus uostas bei žvejybos centras, pigesnės žuvies čia gauti mes kažkodėl jau nesitikime. Tai ir patvirtina apsilankymas parduotuvėje, kur galime įpirkti viską ką panorėję, bet tik ne žuvį. Pirkinių krepšelis išduoda šį vakarą būsiant puotai žaliame namuke, kai tik tas vakaras ateis. O kol kas netikėtai bei stipriai atšyla net iki +10 "ant saulės", ką rodo miesto aikštėje esantis termometras, kad su visomis tomis žiemiškomis aprangomis man darosi nepatogiai karšta. Tik manau visa tai būsiant neilgam ir nuo fjordo ar snieguotų kalnų grįžęs šios salos šeimininkas vėjas šį mažą nesusipratimą netruks išspręsti, ir tada mums vėl bus nei karšta, nei šalta.

       Nuo tos dienos, kai tik jį išvydau Islandijoje, jis man yra paukštis numeris vienas šioje planetoje. Tai toks nedidelis, mielas, skraidantis bei plaukiojantis padarėlis, juoda nugara ir baltu pilvu, spalvotu snapu bei oranžinėmis kojomis. Tai - Atlantinis pufinas, gyvenantis šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje bei Arkties salose, lietuviškai vadinamas mormonu arba kirviasnapiu. Lankstinukuose skaičiau, kad tokį rūkytą galima užsisakyti Reikjaviko baruose, o ypač jis mėgstamas netoliese esančiose Farerų salose. Žvėrys. Kaip galima tai valgyti? Nesuprasti man to, nes panašių klausimų būta ir Kipre, sužinojus, kad jie ten suvalgo mūsų strazdus giesmininkus. Lyg visai jau nebūtų ko valgyti ant šios žemės. Dar netoli Akureirio galima plaukti į vandenyną stebėti banginių (kainuoja) bei krante besivartančių ruonių (už dyką). Nė viena šių pramogų nesudomina. O pufinų gaila nors tu ką - ir jau suvalgytų, ir tų, kuriuos dar tik suvalgys. Žmonės, būkit žmonės, nevalgykit pufinų, o pamatę taip darančius - sudrausminkite.

       Šiame mieste, kaip ir absoliučioje daugumoje šiaurės miestų žiūrėti nėra į ką, o ir šiaurės magija bei grožis kaip žinia yra visai ne žmonių sukurtuose ar sugalvotuose dalykuose. Tuose kraštuose susirinkusi gyventi liaudis yra praktiška, amžių amžiais grūdinta išlikti atšiauriomis tų platumų sąlygomis. Tad ir per daug laiko paišyti ant bažnyčių lubų jie matomai niekada neturėjo, ir nei mikelandželų, nei rafaelių tose apylinkėse nepastebėta. Akureirio bažnyčią išvis randame užrakintą, lentelei ant medinių durų miestui ir pasauliui skelbiant, kad su savo maldomis interesantai priimami vieną kartą į savaitę, sekmadieniais. Teisingai, nėra ko per dažnai įkyrėti Aukščiausiajam savo maldomis ir šešias dienas per savaitę jam ne iki savo sūnų ir dukrų. Ką daryti tiems, kurie nori tik apžiūrėti, neparašyta. Penktą valandą po pietų vietos laiku pažintį su Islandijos šiaurės sostine baigiame bei išsiruošiame į kitą fjordo pusę, kad įsikurti ten nakvynei. Einant matyti, kad ir oro uostą vietiniai žmonės prilaiko, įkurdintą pačiame fjordo smaigalyje, su reguliariais skrydžiais iš jo į Reikjaviką bei ne tokiais reguliariais į netoliese esančius Farerus. Kainų mums visiems geriau nežinoti, joms neabejotinai esant buržujiškoms. Be to iš čia vykdomi irgi reguliarūs reisai yra vienas iš dviejų būdų pasiekti keturiasdešimt kilometrų nuo Islandijos krantų nutolusią mažą Grimsėjaus (Grimsey) salą. Salos išskirtinumas yra ne tas, kad joje gyvena apie šimtas žmonių ir beveik visi jų žvejoja, o tas, kad tai yra vienintelė Islandijos teritorija, esanti tiesiai ant poliarinio rato. Kadangi salos plotas tik penki kvadratiniai kilometrai, tai galima numanyti, jog už poliarinio rato ji yra išsikišusi gal koks šimtas metrų, ne daugiau. O kitas variantas pasiekti salą yra plaukti keltu iš netoliese esančio Dalviko. Tik nei skristi, nei plaukti mes niekur nesiruošiame, kadangi už poliarinio rato esame buvę ne kartą, o be to dabar ir ne tas laikas kai ten būtų kas veikti. Bet jeigu kartais birželio viduryje kas būsite Islandijoje ir norėsite pamatyti vidurnakčio saulę, kur keliauti jau žinote.

       Po geros valandos gana lengvo pasivaikščiojimo, pasiekiame kitą fjordo pusę ir įsikuriame ant kalniuko šalia nedidelio krioklio, medžių apsupty. Visas Akureiris prieš akis ir kaip ant delno - štai ten kitoje vandens pusėje, ilgo ir snieguoto kalno papėdėje. Vakarienei makaronai ir saliamis, po vakarienės puodelius bei šaukštelius galima išplauti krioklyje, ką aš sėkmingai ir padarau. Matomai ir atsigerti iš jo galima, ožiuku paskui nepavirtus, tačiau vandens turėdami, to taip ir neišbandome. Saulė nusileidžia už snieguotų kalnų, o miestas įjungia savo žiburius. Visi namie, reiškia laikas ir mums lįsti į savo šiltus namus bei dar šiltesnius miegmaišius. Tiems kas skaito - gero bei įdomaus tolimesnio siužeto, tiems kas eina miegoti - ramios nakties. Rytoj visų mūsų lauks ketvirtoji diena Islandijoje. Mums ji prabėgs kelyje, jums - kelio romano eilutėse. Ten ir susitinkam, gerai? O kol kas aš taip norėčiau mudviem su Evelina parašyti žinutę iš ateities, kad neitume tą vakarą taip anksti miegoti, saulei tik nusileidus ir iki galo dar nesutemus. Būtume taip padarę ar tą naktį apskritai miegoję mažiau, virš savo galvų neabejotinai būtume išvydę šiaurės pašvaistę, kurios kažkada ieškojome žiemą už poliarinio rato ir apie kurią rytoj papasakos mus vešiantis vairuotojas, su vaizdiniais įrodymais telefone. Ir kaip šioje vietoje neprisiminus žinomo bei skambaus rusiško posakio "Znal by prikup, zhil by v Sochi", kilusio dar iš tarybinių laikų, kuomet į Sočio kurortą atvykę atostogauti turistai tapdavo lengvu vietinių kortų sukčių - šulerių grobiu. Atsipalaidavę turistai turėjo mažai budrumo ir daug pinigų, kuriuos greitai pralošdavo žaisdami kortomis su tais sukčiais, kadangi pastarieji, kaip ir priklauso sukčiams, visada žinojo kuri korta ir kada iš kaladės eis. Skirtingai nuo mūsų, nežinojusių, kad tose platumose šiaurės pašvaistė būna net įpusėjus balandžiui. Reiškia, mes ne iš Sočio.

       Nuo ryto raportuoju iš Islandijos kelio numeris pirmas - užvakar automobilių jame būta daug, vakar - mažai, šiandien - labai mažai. Nepanašu, kad kas iš vietinių bent jau ryte važiuotų rytų kryptimi, išskyrus kelis žvyru pakrautus sunkvežimius, kurie sustoję nei mums tiktų, nei mes juos stabdome. Kam nervuoti dirbančius žmones? Pravažiuojančių turistų irgi nematyti, matomai miegančių kokiam kempinge ar apskritai į salą dar neatvykusių, kol ne sezonas joje. Taip tą rytą mums visko mažiau, dviems keliautojams iš Lietuvos - ir automobilių kelyje, ir saulės virš galvų, ir mėlynos spalvos danguje, ir likusių aplinkui salą važiuoti kilometrų, ir dujų balionėlyje, ir maisto kuprinėse, ir vandens butelyje, ir energijos prietaisuose, ir laisvos vietos jų atminties kortelėse. Užtat noro keliauti netrūksta, o kur yra jo, atsiras ir visko kitko. Visada taip būdavo, bus ir dabar. Mano tuos nuogąstavimus lyg patvirtinanti, netrukus sustoja viena iš retų keliu pravažiuojančių mašinų. Vairuotojas matomai koks tai iš vietinių, gerai žinantis kur pats važiuoja ir pavežantis mus iki posūkio link šiaurėje esančio Greniviko, pats link kurio pasuka kairėn, mumis atsikratęs. Nors ir netoli, bet vis šis tas ir rytiniam apšilimui užteks. Toliau niekaip netinka, nes ten gūdus kaimas, nors vairuotojas pasiūlo.

       Nėra šilta už lango, bet ačiū už tai, kad nors nelyja. Nors dangus vis labiau niaukiasi virš mūsų, stovinčių šalia to paties fjordo, kitoje jo pusėje vis dar matantis Akureiriui, tik jau labai tolumoj. Ir tampa man neramu, kaip kad visada neramu būna šiaurės kraštuose tolstant nuo paskutinės gyvenvietės ir žmonijai bei civilizacijai liekant kažkur už nugaros, o priešais laukiant dviems šimtams su puse kilometrų menkai apgyvendintomis vietovėmis. Ir nors savo laiku tokie dalykai grūdino šiaurėje, nėra lengva prie to priprasti. Gerai, kad bent ne vienas šį kartą esu. Ir taip žiūrėk atsiranda dar viena (eilinė) proga padėkoti Evelinai už tai, kad ji yra - čia ir dabar. Deja, kaip dažnai būna - tik mintyse, kad vėliau man to ji neprimintų (per dažnai) bei viso to nepanaudotų prieš mane. Juk ji moteris, moterims patinka viską žinoti. Ir nors tai besanti jų prigimtinė teisė, visas savo mintis bei padėkas nuslepiu, bei per daug netuščiažodžiaudamas pasiūlau sau, jai ir jums visiems užversti šimtas trisdešimt devintą kelio romano skyrių. Tuo labiau, kad ir stabdomas automobilis kaip tik sustoja šalia, o tai reiškia, kad reiks važiuoti bei kalbėti. Ech ta šiaurės kelių romantika, kai pravažiuojančiųjų tais keliais tiek mažai, o sustojančiųjų tiek daug. Prieš atidarydamas automobilio dureles ir prabildamas į vairuotoją angliškai, prisimenu pamiršęs paminėti lietuviškai vieną iš svarbiausių vyro prigimtinių teisių - slėpti - gerus žodžius, jausmus, ašaras, maistą, pinigus. Juk vyras ir ši prigimtinė teisė subalansuota tik vyrams, moterys to nesupras. Pakalbėčiau apie tai su mus sustojusiu pavežti vyru, bet anglų kalboje per daug man nežinomų žodžių apie tai, islandiškai aš nemoku, o lietuviškai matomai nekalba jis.

       Šiandien tokių bus keturi, rytojui numatyti trys. Aišku, gal tai ir nėra dalykai, kuriuos reiktų suskaičiuoti bei numatyti iš anksto, tačiau pas mane jie numatyti ir suskaičiuoti, ne veltui juk savo laiku informatikos fakultetą Kauno technologijos universitete baigiau. Ateityje net planuoju paduoti dokumentus buhalterių kursams lankyti, kad būtų dar tiksliau - su valandomis, minutėmis bei koordinatėmis.

       Apie šiose apylinkėse telkšantį Myvatno ežerą, kaip ir apie visas kitas Islandijos grožybes, pasitaikysiančias mūsų kelyje, perskaičiau nemokamai gautame salos žemėlapyje, kurį visas tris dienas delne spaudžiau ir nekantriai savęs klausinėjau - "Kada gi mes pagaliau jį privažiuosime, išvysime bei rankas nusiplauti jo vandenyse galėsime?". Intriguoja vien jau tas faktas, kad žemėlapyje ežeras minimas kaip vulkaninės kilmės, o tokių mes dar nematę. Bent jau aš nematęs. Evelina, ar aš kažko apie tave nežinau? Taip dar vakar "vakare po darbų atsisėdus", prie makaronų ir saliamio, vienbalsiai buvo nuspręsta ežero pakrantėse būtinai apsilankyti, net jei dėl to tektų paaukoti ir toliau važiuosiančią prieš tai sustabdytą mašiną. Tegul važiuoja, tik jau be mūsų. Ne autostopo varžybos juk, galima - teisėjai už tai nebaus, konkurentai finiše neužjuoks, o autostopo chrestomatijoje kaip pavyzdžio "Taip tranzuoti nereikia" niekas nepanaudos. O ir sportinio autostopo mėgėjų bei puoselėtojų nei čia būta, nei dabar kur aplinkui matyti. Kadangi balsavimo nebūta slapto, tad rezultatai paviešinami iš karto - du balsavo už, prieš balsavusių nėra, susilaikiusių irgi. Mūsų šeimynoje, kur vyrauja demokratija su labai menkomis autoritarizmo apraiškomis, tai gali reikšti tik vieną - abu šeimynos nariai - autostopininkai ežerą pamatys.

       Šiandien taip ir nutinka, kuomet mums pavažiavus aštuoniasdešimt kilometrų iki ežero šiaurinėje pakrantėje įsikūrusios gyvenvietės Reykjahlido, tenka atsisveikinti su jaunu islandu žveju, atvežusiu mus čia. Kelionė su juo neprailgsta, mums kalbant apie futbolą, žuvį bei šiaurės pašvaistę, kurią jis parodo nufotografuotą savo telefone, man prieš tai užklausus, ar dažnai čia galima išvysti tokį reiškinį. Aišku, to klausdamas aš turėjau omenyje žiemą. O jis atsako taip ramiai ir lyg niekur nieko - "O taip. Tai aišku, kad dažnai. Va vakar buvo". Nežinau kaip gale sėdinčiai Evelinai, bet man tą pačią akimirką žandikaulis atsikabina beveik iki pat žemės, taip vos nepramušdamas automobilio dugno, ko pasekoje tampu šiek tiek pavėpęs, kas šiaip jau man nebūdinga. Žiūrėdamas į tą jo darytą Aurora Borealis nuotrauką, visą tokią žaliai nudažiusią praeitos nakties Akureirio dangų, nieko nelaukęs mūsų sutiktą islandą įrašau į klubą žmonių, kuriems aš pavyzdžiu to, kad jie yra matę šiaurės pašvaistę. Gerai, kad jis bent vietinis, o tai būčiau įrašęs į klubą tų, kurių nekenčiu už tai, jog jie yra matę šiaurės pašvaistę, po ja negyvendami. Pirmajame klube susirinkę daug žmonių iš Suomijos, Švedijos, Norvegijos, dabar bus dar ir iš Islandijos vienas. Welcome, žmogau, štai tavo nario kortelė. Antrajame klube apskritai nebėra daug vietos po to, kai prieš du puse metų žiemą Švedijos Kirunos mieste matėme būrį kinų ar panašių į juos, berodančių vieni kitiems savo išmaniuosiuose telefonuose žalius paveiksliukus, nufotografuotus šiaurės žiemos danguje. Tada atsimenu niekaip dorai suprasti negalėjau, kodėl mes panašių paveiksliukų nei pas save fotoaparatuose, nei virš savo galvų neišvydome, lyg ne po tuo pačiu dangumi su kinais būtumę gyvenę, tą prieškalėdinį laikotarpį pačioje Europos šiaurėje. Kada nors į tą klubą planuoju įstoti ir aš pats. Gal net į abu.

       Vakarinis ežero krantas abejingų nepalieka - niūrus ir visas po ledu. Pavasaris? Ne, šioje ežero pusėje apie tai nieko negirdėjome, paklausinėkite kitoje, gal ką pasakys. Ir tikrai - rytinėje pusėje ledo jau nė kvapo. Įdomiausia, kad toks kontrastas stebimas ežere, kurio plotis tėra aštuoni kilometrai. Matomai ne veltui jis lavos ežeru vadinamas, kai ta lava po žemėmis jo vandenis kiek pašildo bei pakaitina. Kaip kitaip? Nepanašu į tai, kad nuo vienos ežero pusės į kitą važiavome tiek laiko, kiek reikia ledui ištirpti. Aišku, islando žvejo mašinos būta prastos, bet ne ant tiek, kad dešimt kilometrų važiuotų penkias dienas. Nusiplovus savo rankas ir savo jauną veidą Myvatno ežere, būta pirmo mano prisilietimo prie Islandijos. Ir kadangi daugiau intymumo bent jau tam kartui nenoriu, maudynių ežere atsisakau. Gal dėl tokio poelgio ir ne visi mane supras. Matomai ta proga ir lietaus debesys išsisklaido. O nesupratę nuvažiuos ir patys išsimaudys. Dar šalia ežero stovi keli kiemai su namais, kur vietiniai ūkininkauja, o laisvu nuo ūkio darbų metu nesikuklina nakvynės svetimšaliams pasiūlyti. Tačiau jie nežino ant ko pataikę ir savo nakvynės vietose nakvos arba patys, arba kitų naivuolių ieškos, nežinančių pinigų vertės arba atvykusių iš kraštų, kuriuose vakarais pinigus degina ir tie vakarai būna raudoni.

       Link antrojo prisilietimo tenka eiti valandą ir daugiau - pradžioje keliu, paskui bekele. Jau iš toli tai, link ko einame, atrodo įspūdingai. Aišku, tiems jūsų, kurie buvę Mėnulyje visa tai jau matyta ir po tai vaikščioja ne kartą ir ne du. Tačiau mudviem su Evelina, Mėnulyje nebuvusiems, tai atrodo įspūdingai, kad vertėtų ten nueiti. Yra sakoma, kad kuo ilgesnis bei sunkesnis kelias link tikslo veda, tuo ir tas tikslas saldesnis bus jį pasiekus. Paskutinius metrus į kalną vos ne statmenai įveikinėdamas, sau po nosimi burbu gerai žinomą rusų liaudies patarlę - "Protingas į kalną neis, protingas kalną apeis". Galėčiau aišku sugiedoti "Dievo avinėlį", bet pasigailėjimo nelaukiu, o nuodėmių neturiu, tad ana patarlė man pasirodo besanti labiau vietoje bei atitinkantį tai, kuo dabar ir užsiiminėju. Dar kaip tyčia kažkokie alpinistai - mėgėjai aplenkia, kopdami vos ne pasišokinėdami. Uždėčiau ant jūsų nugarų savo kuprinę, užmaučiau jums savo žieminius batus, tada ir pažiūrėtume kaip skraidytumėte. O dabar be kuprinių ir su sportbačiais visi protingi, matomai ką tik iš mašinos išlipę. Visa laimė, kad Evelina eina antra ir kiek žemiau, tad keiktis galiu ramiai bei niekieno netrukdomas ir žodžių per daug nesirinkdamas. Saiką aišku jausti reikia, nes vėjas neblogas ir kai kuriuos žodžius lengvai gali nunešti iki jos, nekreipdamas dėmesio į tų žodžių sunkumą - keiksmažodžiai kaip ne kaip.

       Ir tik pasiekęs vulkano viršūnę, visus tuos keiksmus atsiimu iš karto, kadangi aplinkui kalną apėjęs nepamatyčiau nė menkos dalies to, ką pamatau į jį užlipęs. Hverfjall - taip vadinasi šis įspūdingas vulkaninių dulkių žiedas, kurio viduryje yra krateris. O, štai ir Evelina. Bandau paklausti jos kokiais ji čia keliais užklydusi, tačiau vėjas atima iš manęs kalbos dovaną tą pačią akimirką, vos tik man burną pravėrus, nešdamas eilinę smėlio porciją. Ačiū už tą džiaugsmą, bet aš neprašiau. Jam tai nė motais, kadangi niekas prieš gamtą yra žmogus, ir neša jis dar vieną gūsį į mane bei Eveliną, tokius sustojusius bendrai nuotraukai. Taip kad daug kadrų nebus, atrodykim gražūs ir laimingi iš karto. Ir paukščiukas iš objektyvo neskris, nes čia vėjuota, o ten - fotoaparate jam šilta bei gera. Koks durnius lįs laukan tokiu oru? Taip, ko jau ko, tačiau vėjo čia užtenka, jam tapus visai nepakenčiamu, kad net su penkiolika kilogramų sveriančia kuprine ant nugaros aš negaliu jaustis saugus bei garantuotas, jog visų mūsų tame 420-ies metrų aukštyje esančių nenupūs jis žemyn, į vieno kilometro skersmens kraterį šalia. Aišku, gal nieko baisaus tame ir nebūtų bei kaip nors išsikabarotume, kadangi šis reikalas susiformavęs kažkur prieš 2700 metų ir nuo to laiko ramiai sau snaudžia, kaip kad bobutė prie televizoriaus, pažiūrėjusi "Panoramos" eilinę seriją bei baigusi kojinę anūkėliui megzti. Kas ten žino. Nesu tikras, ar norėčiau tai sužinoti bei patirti.

       Vėjui ir toliau šėlstant, raminu save bent tuo, kad ne siaubo filmą filmuoja, kur iš kraterio išlystų kokia tai ranka, stverianti už kojos bei įtraukianti vidun, o paskui išspjaunanti likučius. Tokiu atveju būtų įdomu sužinoti, ar mane atpažintų mane pagal kuprinę. Eveliną atpažintų pagal mane, ji būtų apkabinta. Žiūrėk ir dairykis, kokios įspūdingos panoramos į ežero pusę. Ir tas ežeras tikrai pusiau užšalęs. Ne ką prastesnis vaizdas ir į kitas, kur tik pažvelgtum. Dangus toks giedras, giedras. Vėjas toks ledinis, ledinis. Fotografai - mėgėjai, dirbantys be trikojų ir filtrų, turi ką veikti - jie fotografuoja, kol tuo tarpu fotografai - profesionalai tai daryti dar tik ruošiasi. Ledinis vėjas pučia kiaurai per visą ir taip prakaituotą nuo lipimo mano kūną. Jaučiu intymiai prisilietęs prie Islandijos antrą kartą. Kur jau ten intymiau, nebent į ledinį vandenį kur įšokus, kai vėl pasieksime vandenyno pakrantę. Nulipę kiek žemyn, atsirėmę į akmenis bei ištiesę kojas užuovėjoje, žiūrime į Islandiją. Paskui aš leidžiuosi žemyn, palikęs Eveliną pasibūti vieną. Ji to norėjo, o be to vėjo tam kartui man jau būta per daug, kaip kad būta per daug lietaus praeitų metų mano penkiasdešimt keturių liudininkų istorijos atkarpoje tarp Kemijarvio ir Sodankylos. Jeigu neskaitėte, būtinai paskaitykite, prieš tai susiradę archyvuose ar nurašytų knygų skyriuose.

       1992-ieji metai, Biržai. Rankos neperšviečiamoje rankovėje ir nepadedamos akių ima iš fotoaparato kasetės juostą, kad susukti ją į apvalų bakelį. Tai nėra lengva ir nebūtinai iš pirmo karto pavyksta, kadangi būtina, jog juosta nesiglaustų bakelio apvijose. Kaip jau minėjau, visa tai daroma absoliučioje tamsoje, o klaidos kaina - prarastos nuotraukos, jei bent kiek šviesos patektų vidun. Kai suvynioti juostą į bakelį pavyksta, pastarasis ten pat tamsoje sandariai uždaromas, jau su juosta viduje. Bakelį ištraukus į šviesą, vidun pilami chemikalai - ryškalai, sukama ritė. Ryškalai išpilami, pilamas vanduo, sukama ritė. Vanduo išpilamas, pilama dar viena chemija - fiksažas, sukama ritė. Fiksažas išpilamas, juosta nuplaunama ir džiovinama. Turime negatyvą, kuriame balta - juoda, o juoda - balta. Juostai išdžiuvus, vėl visiškoje tamsoje ji dedama po foto didintuvo lempa, kurią kelias sekundes palaikius įjungtą, ant po ja padėto balto fotopopieriaus iš negatyvo atšviečiama nuotrauka. Lapas nardinamas į ryškalus, po kiek laiko į vandenį, tada į fiksažą ir dar kartą į vandenį. Po viso to dedamas į džiovintuvą ir oplia - nuotrauka kaip ir iškepta. Taip tais gūdžiais laikais mudu su broliu tapome fotografais ar tik norėjome jais tapti ir žaidėme fotografiją. Daug kas nuo to laiko keitėsi - seniai išmestas ir fotoaparatas, ir bakelis, ir foto didintuvas su visa jo lempa bei didinamuoju stiklu, neliko nei vonelių, nei džiovintuvo. Teliko nuotraukos - senos ir juodai baltos, kurios iki šiol kvepia ryškalais ir fiksažu. Ši vaikystės patirtis šiomis dienomis man padeda suprasti, kad profesionalus fotografas nebūtinai tas, pas kurį geriausias fotoaparatas. Kaip kad ir geras autostopininkas nebūtinai tas, kuris vieną kartą apvažiuoja aplinkui pasaulį ir likusį laiką nieko daugiau ir neveikia, kaip tik tuo giriasi bei tai aprašinėja visuose glamūriniuose žurnaluose iš eilės ar dalina interviu visose įmanomose laidose vis apie tą patį - įsivaizduok kaip sunku apvažiuoti autostopu aplinkui pasaulį. Bla, bla, bla.

       Atgal į kaimą nusprendus grįžti takeliu per lavos laukus, greitai tą labiau įsivaizduojamą takelį ir pametame, nors buvo parašyta, kad toks yra ir turi nuvesti kur reikia. Matomai ne mums. Tik ta proga ir toje futuristinėje aplinkoje išsiverdame makaronų, kuriais pasistipriname. Mielai prie jų suvalgyčiau ir dar ko nors sultingesnio, pavyzdžiui karbonadą ar steiką, o dar geriau kiekvieno po du, tačiau tokių nėra, tad daug negalvojus galima eiti toliau. Perlipę kelias vielų tvoras, šiaip ne taip pasiekiame kelią, kuriuo mūsų eita pirmyn. Ir kam rašyti, jog yra takelis, kai jokio takelio nėra? Šalikelėje pamatau vietiniams kebabams matomai ruošiamų ir kol kas dar besiganančių avių bandą. Pagalvojus, kad iš vieno būrelio atstovo nugarinės išeitų ir karbonadas, ir steikas, nutįsta pati ilgiausia seilė tuose kraštuose. Keliu pravažiuoja olandų turistas, žmonos pasiųstas į parduotuvę, kuris pasiūlo nuvežti ten ir mus, iki tol ramiai sau ėjusius keliu, besidairiusius į ežerą bei avis. Ne toks ir ilgas ten tas kelias, kad nebūtume nuėję patys, bet kad jau veža, tai tebūnie jo valia ir reikia sutikti. Reykjahlido degalinės tualete Evelina pirmoji randa tai, ką apie Islandiją esu kažkur girdėjęs bei skaitęs - supuvusiais kiaušiniais kvepiantį vandenį, ką žmonės klaidingai įvardija smarve. Ji matomai irgi iš tų žmonių, prieš tai dar klaidingai pamaniusi, kad ten muilas pašvinkęs. Pats gi nieko nelaukdamas pasišalinu į tualetą, kur nosimi liečiuosi prie vaizdžiai nupasakoto kvapo, sklindančio nuo iš krano bėgančio vandens. Ir tai jau yra trečiasis mano intymus prisilietimas prie Islandijos per kelias pastarąsias valandas. Kad tik neatsibosčiau aš jai, bo paskui dar liestis nebeleis ir visus savo privalumus kur nors paslėps, kur aš rasti negalėčiau arba ieškoti bijočiau. Verta pripažinti vandens kvapą besant labai intensyviu, kurį jam suteikia žemėje esanti siera, iš kur tas vanduo ir gaunamas. Nusivylęs nelieku bei kupinas naujų įspūdžių ir jėgų, grįžtu atgal, kad eiti tolyn.

       Būta tai tuščio šiaurės kelio, Islandijos dienai į vakarą slenkant ir dviems svetimšaliams lietuviams juo išeinant. Myvatno ežeras lieka už mūsų. Kur eiti ir kur nueiti, ką pamatyti ir apie ką sužinoti, kam apie tai papasakoti ir kam visą tai parodyti? Nežinome atsakymų į šiuos klausimus, nužingsniuodami keliu pirmyn, link tolumoje kylančių dūmų, mūsų pastebėtų dar pirmoje dienos pusėje, į šias apylinkes tik atvykus. Tada sakėme, kad pažiūrėsime vėliau, dabar tas vėliau štai ir atėjo. Aišku, tai pakeliui. Kelio ženklas įspėja, kad sekanti degalinė šia kryptimi nusimato daugiau nei už šimto kilometrų, kas nuteikia nedrąsiai. Nors nei mes tą šimtą kilometrų eisim, nei mums degalų reikės. Neilgai ėję už kelių kilometrų prieiname geoterminę elektrinę, kokių šioje šalyje daug esama. Dėmesį atkreipia šalia iš pirmo žvilgsnio mielo vandens telkinuko įsmeigta lentelė su perbrauktu plaukiojančiu žmogėnu joje, skelbianti, kad maudytis čia griežtai draudžiamas dėl po vandens paviršiumi esančių karštųjų versmių. Ir kaip kitaip dar galėtų būti, kuomet šių elektrinių prigimtis ir yra energijos gavybai naudoti karštus požeminio vandens telkinius. Nei mes ruošėmės ten maudytis, nei ką, bet matomai tokių pasitaiko. Nors gal jų ir ne tiek daug, jei kol kas lentelės užtenka, o ne tvoros reikia.

       Pasukus keliuku dešinėn, gaunu galimybę ketvirtą kartą šiandien prisiliesti prie Islandijos, uždėdamas ranką ant rūkstančios bei garuojančios jos žemės. Kalno pašlaitėje keliose vietose kyla dūmeliai, lyg kas sėdėtų po žeme ir lengvas cigaretes trauktų. Dūmelis tas nei karštas, nei šaltas - normaliai. Paskui, vėjui vėl įsismarkavus, pasiekiame Jardbodino natūralias karšto vandens vonias, kur buržujai bei jiems prijaučiantys gali išsimaudyti po atviru dangumi. Šalia stovi didelė talpykla, kurioje vanduo besantis virš šimto laipsnių ir ką tik ištrauktas iš žemės gelmių. Iš ten jis paduodamas į maudynių vietą, reikia manyti prieš tai kaip tai atšaldytas ar maišomas su šaltu vandeniu - ne verdančiam vandeny gi jiems ten visiems plūduriuoti. Nuo tos talpyklos eina nosį riečiantis stiprus sieros kvapas - smarvė, tad šalia maudyklų vaikštantys prižiūrėtojai gali drąsiai ir neatsisukinėdami gadinti orą, kad ir penkiese šalia vienas kito sustoję - niekas to nesupras, kad tai jie ir nekultūringu elgesiu jų neapkaltins. Manau, jie tai ir daro, neturėdami ką veikti, kol dar ne sezonas ir lankytojų mažokai.

       Normaliai ir pakankamai tam kartui sieros atsiuostę, grįžtame atgal į kelią, kuriuo tą vakarą toliau eiti neisime, pasilikdami tą laimę rytojui, o ieškosime nakvynės aplinkui, kur bent menkos užuovėjos esama. Tik surask tu žmogau tokią vietą ant žemės be medžių, kad gudrus ir protingas esi. Šiaip ne taip, bendromis jėgomis, pasitelkę išmonę bei fantaziją, kad ir ne iš pirmo karto, tačiau kažką panašaus pagaliau vis dėlto radę, skelbiame tą vietą šalia kiek didesnių akmenų mūsų namais šiai nakčiai. Nerimstantis vėjas intuityviai verčia stverti kelis akmenis nuo žemės, kad jais papildomai prispausti palapinės kraštus. Atrodo, sunki naktelė nusimato. Mes ir patys aišku tau kuo galėsime tuo padėsime, tačiau visa viltis tik ant tavęs - mūsų senojo, gerojo, žaliojo namuko. "Laikykis, kad Islandijos šiaurės vėjams nepasidavęs, rytojaus vakarą ir vėl džiugintumei mus, išdygęs pačioje netikėčiausioje vietoje, kurią mes vadinsime namais, vis kitais kiekvieną naktį" - padrąsinamuosius žodžius tardamas, dedu kontrolinį akmenį. Laikykis, namuk! O mums patiems laikas maitintis, gerti karštuosius gėrimus bei miegoti. Tik ne ant plyno akmenų lauko visą tai daryti, o ant minkštų žalio namo grindų. Prieš tai dar spragteliu kelias nuotraukas saulėlydžio, saulei apleidžiant šią niekam tikusią žemę. Už savo šiuos drąsius žodžius atsakau, kalbėdamas kaip žmogus, pirštą prieš tai susižalojęs, palapinės kuoliuką akmeniu į akmenuotą žemą daužydamas. Gerai, kad bent ne galva daužyti reikėjo. Kam tikusi tokia žemė gali būti? Tiek to, viskas gerai, pirmoji pagalba suteikta. Kuprinėje ne vien juk namai, apranga bei maistas, yra ten ir medicinos skyrelis.

       Būta tai tamsios ir vėjuotos nakties, Islandijos nakčiai į baltąją naktį nevirstant ir nepavirstant. Praeis gal mėnuo, gal šiek tiek daugiau, kuomet šiose platumose nebesutems ir už ką šią salą geru žodžiu minės daugelis vasarą joje keliaujančių ar pakeliavusių. Mums gi ne vasara, o pavasaris ir ne vidurnakčio šviesa, o tamsa - su žvaigždėtu dangum virš žalio namo žalio stogo ir nenurimstančiu vėju už to paties žalio namo sienų žalių. Labos nakties, jei tame gamtos triukšme užmigti bei miegoti galima. Įdomu, kodėl paukščiai nečiulba? Naktį karts nuo karto nuo triukšmo lauke prabundant, ten triukšmaujantis vėjas man primena manyje gyvenantį keliautoją - kiek aplinkiniai jam liautis lieptų tai daryti, jis vis stipriau daužosi. Prieš tai vėją necenzūriniais žodžiais išvadinęs, susigėdęs visus juos skubiai atsiimu atgal. Evelina kelis kartus eina laukan, prie to paties patikrindama, ar šiaurės pašvaistės nematyti. Ne, nieko panašaus danguje nematyti. Tikėdamas ja, pats to tikrinti laukan nelendu. Sako, ten šalta. Nejaugi apgavo islandų žvejys, parodydamas nuotraukas iš savo Aurora Borealis žiemos kolekcijos? Nors vėjas ir toliau daužo palapinę, jaučiuosi gan ramiai bei saugiai, šventai tikėdamasis išvengti intymios pažinties su juo, jam sulaužius palapinę ir mums tapus benamiais. Ne veltui juk ir lyg žinodamas "Dievo avinėlį" prieš miegą tą vakarą sugiedojau ne vieną, o visus du kartus. Tad galutinai patikėjęs, kad pastarasis pasigailės, apie ką giesmėje jo ir prašoma - užmiegu, iki ryto daugiau nenubusdamas. Tas išaušta - giedras, nors šaltas ir vėjuotas. Palapinė sveika, supakuoti ją sunku, tačiau įmanoma. Prieš tai dar nesupakuotoje atsigeriame kavos bei užkandame. Maisto atsargos senka, kur jas papildyti - ne visai aišku. Naivu tikėtis, kad kelyje, kuriame artimiausia degalinė daugiau negu už šimto kilometrų, maisto bus arčiau. Valgysim akmenis.

       Keliui kylant į kalną, juo kylame ir mes, krypuodami lėtai bei palengva. Nėra labai lengva eiti, viskas dėl to paties vėjo. Tad gerai suprakaituoju, kol pasiekiame aukščiausiame taške esančią aikštelę, kur nusiėmęs nuo savęs kuprinę poilsio minutei, jaučiu kaip vėjas eina kiaurai per mano nuo prakaito šlapią nugarą. Automobilių per tą pusvalandį kol ėjome, nepravažiavo lygiai nė vieno ir tokie dalykai dedasi pagrindiniame šalies kelyje. Kas bus toliau galvosime vėliau, o kol kas mums reikia kaip nors pasiekti už kelių kilometrų esančią rūkstančios žemės vietovę, vadinamą Hveriru (isl. Hverir). Kiek iki ten kilometrų? Nežinau, nes islandai to nerašo savo kelio ženkluose, tad mums tenka orientuotis pagal žemėlapį, kuris nėra pats tiksliausias bei detaliausias. Pailsėję, atsipūtę bei paskutinį kartą pasigrožėję Myvatno ežero apylinkėmis, atsiveriančiomis nuo kalno, patraukiame tolyn. Keliui leidžiantis žemyn, netrukus už posūkio dešinėje pusėje esančiame slėnyje išvystame rūkstančios žemės plotus. Ne garuojančius, kaip kad matėme ir prie ko lietėmės vakar, o jau rimtai dūmijančius, lyg kas sėdėtų po žeme ir gerą pypkę (jei rūkantysis iš buržujiško supuvusio vakarų pasaulio) trauktų arba "Belomorkanal" papirosus (jei rūkantysis iš tarybinio proletariato aplinkos, atstovaujantis buvusią TSRS teritoriją) rūkytų. O jei kas akis užrištų ir tų kylančių nuo žemės dūmų nematytum, tai nueitum iki ten pagal kvapą arba smarvę, kaip kam labiau patinka.

       Ir nuo kalno, ir aišku kur eiti, nors ir su kuprinėmis, bet jau pavėjui - nuskrendame ten lyg ant sparnų. Kalbant eilėraščio žodžiais - "Lyg kuprinės būtų ne inkaro grandys, o patys lakiausi sparnai". Atėjus (t.y. atskridus) tai pasirodo besanti vieta, kur per daug intymiai prie Islandijos prisilietęs gali rimtai sutrikdyti savo sveikatą. Liečiamės atsargiai ir tik prie to ko galima. Ir tai yra mūsų pirmieji prisilietimai prie jos šiandien. Ne juokas, kai šalia tavęs žemėje burbuliuoja bei kunkuliuoja vanduo, kurio temperatūra svyruoja nuo plius aštuoniasdešimties iki šimto laipsnių Celsijaus, o vietomis ir daugiau. Pagal vaizdą bei nuo vandens kylančius garus taip ir atrodo, apie tą patį rašo ir lentelės šalia. Patikime tuo, asmeniškai netikrindami. Kam jiems mus apgaudinėti? Parodyk man tą, kuris kiš ranką ar kokią kitą savo kūno dalį į verdantį vandenį. Savanorių neatsiranda. Dar aplinkui matyti kokios tai duobės, kuriose pukši bei kliuksi kokia tai tamsiai pilka masė. Kliuk, kliuk, kliuk... Bul, bul, bul... Brrr... Arti prieiti ir apžiūrėti visą tai galima, liesti bei ragauti viso to matomai nereikia. Vieno vandens telkinuko, nuo kurio nekyla dūmai bei šalia kurio nėra įspėjamosios lentelės, temperatūrą išsidrąsiname patikrinti asmeniškai - tas vanduo šiltas. Paskui nueiname prie kokio tai kauburio, iš kurio dūmai veržiasi kaip iš virdulio. Dūmų daug, jų srovė stipri, jie lekia palei rudą žemę, link sniegu padengtų kalnų. Įspūdis toks, kad požeminėje tarybinių laikų šašlykinėje būtų susirinkę trisdešimt aštuoni vyrai ir trauktų mano jau minėtus "Belomorkanal" papirosus, gal net kiekvienas po du iš karto. Tuose dūmuose galima ir pastovėti, kiek toliau nuo jų šaltinio paėjus - ten šilta, tave visą jiems uždengiant ir tau paskęstant juose. Ore aplinkui tvyrant intensyviam sieros kvapui, vienu momentu man net kyla mintis patikrinti kuprinę, kad gal joje užsilikę iš namų prieš tris metus į kelionę įsidėtų virtų kiaušinių, kurie jau gali būti nebevalgomi. Beje, apie maistą - mums jo reikia, tad susėdę dirbtinėje užuovėjoje, suvalgome paskutinius turimus jo likučius. Pasistiprinus ir tada man pakartotinai išsiruošus pauostyti sieros, kur jos kvapas besąs intensyviausias, prasideda dar ir smėlio audra kokia tai. Čia kas per naujiena?

       Toliau laukti nebėra ko, nebent kol pradės lyti, ar nešamo smėlio padaugės, ar vėjui dar kiek sustiprėjus, apskritai ant kojų pastovėti nebus įmanoma. O dar geriau, visi tie dalykai iš karto ir daug. Bent jau kol kas pirmasis variantas neatrodo realus, dangui liekant mėlynam bei giedram. Ko jau ko, bet lietaus mažiausiai norėtume gauti stovėdami čia, kur vieninteliu stogu, nenorint grįžti penkių kilometrų atgal, galėtų būti nebent kiauras dangus. Naivuoliai, kas jūsų to klaus, norite jūs ko ar nenorite - čia juk nenuspėjamoji savo orais Islandija, o ne televizijos sveikinimų pageidavimų koncertas, kuriame metų metus tas pačias dainas ir ta pačia tvarka leidžia, kai keičiasi tik jubiliatų amžius, tačiau ne jų vardai, pavardės ar jiems užsakoma muzika. Tiesa, laidotuvių maršo grojant eteryje neteko girdėti. Matyt tokiai muzikai užsakymai redakcijoje nepriimami arba priimami padidintu tarifu bei nenoriai, kaip ir Islandijoje nepriimami užsakymai dienai be vėjo. Ne, to čia tikrai nesulauksi bei neužsisakysi, tokia paslauga čia neteikiama ir ne laikinai, o visada.

       Reikia nešdintis iš šių vietų. Apžiūrėta viskas ką norėjome apžiūrėti bei prisiliesta prie visko, prie ko norėjome prisiliesti - intymiai ar mažiau intymiai, čia jau priklausomai nuo įnoringos gražuolės Islandijos iškeltų bei pasiūlytų sąlygų ir taisyklių. Daugiau kas veikti Myvatno ežero apylinkėse kaip ir nėra ko, kaip ir eiti toliau nėra kur, priekyje matant sniegu dengiamas šalikeles. Belieka tranzuoti. Klausimas "Ką?" lieka atviras ir nuskamba tyruose. Laukiame, dairomės, kovojame su vėju ir smėliu. Ale gražu, nors tu ką. Sustoja berods antras keliu važiavęs automobilis, mums jo laukus apie valandą laiko ir pagaliau sulaukus skirtojo. Ir nors jame sėdintis amerikonas su drauge važiuoja netoli, tačiau jų pasiklausęs bei nuovokus būdamas sugalvoju koks ir prie ko galėtų būti mano sekantis intymus prisilietimas. Šioje vietoje visi išliekame ramūs ir aš visus skubu nuraminti - tai nebus prisilietimas prie amerikonkos - nei jos draugas amerikonas, nei tuo labiau mano draugė Evelina man to neatleistų ir savo jaunas dienas baigčiau čia ir dabar, o mano kūną, išmestą ant sniego, sudraskytų nuo vandenyno atskridę pufinai. Na, o prie amerikono savaime suprantama ir taip nesiliesčiau, kam man tai? Užtat prisiliečiu prie Evelinos, pamerkdamas akį iš po kuprinės. Bet dabar kalba ne apie tai, o apie prislietimus prie Islandijos ir nepažįstamiesiems nusukant keliu kairėn pasiūlau, kad gal ir mes būtumę visai nieko prieš ten su jais pavažiuoti. Jie mielai sutinka, prieš tai pažadėję, kad vėliau grįšiantis atgal į šią kelių sankryžą, nuo kur mes galėsime tęsti savo kelionę bei iššūkį pavasarinei Islandijai. "Challenge" - tokiu žodžiu mūsų šį pasivažinėjimą pakeleivingomis mašinomis įvardija vairuotojas, ištaręs tai atsisukdamas į mus ir baltiems jo dantims sublizgant per šypseną, kaip ir priklauso tikram amerikonui. Dar prieš tai jo draugė mane pavadina Donaldu, neišgirdusi tikrojo mano vardo, kas ir vėl itin prajuokina Eveliną, panašiai kaip kad buvo su fūristu - šiukšliavežiu Osle. Iki šiol nesuprantu, kas ten tokio juokingo būta. Donaldas - sutinku, normaliai, Donaldas - juokinga. Pats net tokią kramtomą gumą iš vaikystės atsimenu, kuomet spekuliantai jos atveždavo iš Gariūnų ar Lenkijos į Biržus ir kaip visi post - tarybiniai vaikai jos norėjome.

       Tik nusukus nuo pagrindinio kelio, viskas aplinkui paskęsta sniege. Balta, balta kur dairais. Gan keista visą tai matyti, kadangi tai nėra važiavimas į kalnus. Aišku, sniego būta ir pagrindiniame kelyje, kuriuo vaikščiojome bei važiavome, tačiau tik šalikelėse ir ne tokiais kiekiais. Netrukus atvykstame į paskirties vietą, prieš tai pasukę dešinėn. Ant tiesiai nežinia kur vedančio kelio išvis mačiau ištiestą virvę su ant jos prikabintu užrašu, kad ne vasaros metu tas kelias nenaudojamas. Matomai ten sniego dar daugiau ir nėra ko važinėti, taip kad atsikniskite ir tiek žinių. O sako dar pas mus kelininkai prastai aptarnauja kelius žiemą. Dvidešimt penkių kilometrų atstumas šunkeliu įveiktas. Taigi, antrasis mūsų prisilietimas prie Islandijos šiandien ir net šeštasis per dvi pastarąsias dienas - tai Detifosas (isl. Dettifoss), galingiausias Europos krioklys, kur upės vanduo krenta žemyn galingiausia vandens jėga, žinoma mūsų visų mylimame, gerbiamame bei apkeliautame senajame žemyne. Kad prisilietimo būta labai jau intymaus, tai taip negalėčiau pasakyti, kadangi liečiamės (akimis, prie Islandijos grožybės) keturiese ir tik iš toli, o be to ir kitų, mums visai pašalinių žmonių, aplinkui trinasi nemažai. Iš kur jų čia tiek privažiavo, kai vienintelis į šią vietą vedantis kelias tuščias? Mistika. Bet vaizdas tai įspūdingas. Iš dalies matomai todėl, kad tai pirmasis mano gyvenime matomas krioklys iš arti. Aišku, žodis "arti" čia gan toks sąlyginis, nes jeigu sugalvotum prieiti tikrai arti, gali ir negrįžti. Ypač šiuo metų laiku, kai aplinkui pilna sniego - dedi koją ir nežinai kas bus. Apie tai rašo ir įspėjamieji ženklai šalia skardžių. Tai pasižiūrime į tą didybę nuo viršaus, kaip kad daro ir visi kiti čia susirinkę. Nebūtina kiekvieną kartą galvoti, kad tu esi kuo nors kitoks, nei visi likę planetos gyventojai.

       Atsisveikinus su amerikonais, jiems sugrąžinus mus ten kur buvo pažadėta bei patiems nuvažiavus atgal iš kur atvažiuota, liekame dviese, vidury akmenų, smėlio, vėjo ir trupučio sniego. Dabar jau tikrai nebėra kur eiti - nei atgal, nei pirmyn. Belieka laukti kokios važiuojančios mašinos, nesulaukus - melstis, pasimeldus - tikėtis. Giedoti "Dievo avinėlio" šioje vietoje bei tokioje situacijoje nematau jokios prasmės. Trumpam pasišalinu atlikti gamtinių reikalų, kas šiose vietose gan dažnai prilygsta žygdarbiui. Man grįžus, Evelina šelmiškai raportuoja, kad buvo (yra) žmonių, visą tai mačiusių. Uch... Kas tie mačiusieji ir kur jie dabar, to neklausiu. Svarbu, kad į internetą viso to neįdėtų, kokiame skyriuje apie išlikimą, pavadinę tai "Žmogaus kova su stichija" ar kaip panašiai. Stabteli automobilis, ogi žiūrime jame tie patys amerikiečiai besėdintys - abu tokiais pat baltais blizgančiais dantimis, šviečiančiais iš po šypsenų ir sakantys, kad važinėjasi čia kažkokios vietos ieškodami. Nuskamba negailestingas Evelinos komentaras apie tai, kad ne kai kurie žmonės šioje planetoje turintys per daug pinigų. Duok penkis, pritariu.

       Neužilgo nuo krioklio pusės atsuka automobilis ir sustoja šalia mūsų taip, kaip automobilis, stabdomas žmogaus, žinančio, kad jį stabdantys pakeleiviai su juo tikrai važiuos. Ir tikrai, jau kiek vėliau iš pokalbio, vairuotojas pasirodys besąs prancūzas, prieš kažkiek metų pats autostopu keliavęs po Islandiją, po kurią dabar autostopu keliaujame mes. Jis matomai kiek vyresnis už mane, bet tai nėra per daug skirtingos epochos, kai taip keliavo jis ir kai taip pradėjau keliauti aš, taip kad tai nebus prisiminimai iš dinozaurų laikų. Čia nėra kokio tai didelio skubėjimo, kai laiko mūsų įlaipinimui skirta daug ir tiek kiek reikės. Kaip jau minėjau, savo transporto priemonę jis sustabdė visai šalikelėje ir taip, kad niekam netrukdytų, tad laikas tas apima ir kuprinių susikėlimą į bagažinę, padedant vairuotojui, ir ramų mūsų įsitaisymą ant galinės sėdynės. Šalia jo sėdi jo moteris, jie ką tik vedę, su kuo Evelina juos ir pasveikina, man prie tų sveikinimų prisijungiant mintyse, "In my mind" kaip sakoma. Važiuoti su jais mums tenka laimė kažkur virš šimto kilometrų, bevažiuodami kuriuos apie daug ką pasikalbame. Šalia viso kito sužinome, kad ir jie matė šiaurės pašvaistę praeitą ar užpraeitą naktį, net nuotraukas parodo - "Va, žiūrėkite". Taip išeina, kad islandų žvejys mūsų neapgavo. Po velniais, ar šioje žemėje dar yra žmonių, nemačiusių jos. Šalia manęs sėdinti ir mojuojanti Evelina nesiskaito. Galbūt ir šiuos prancūzus lengva ranka įtraukčiau į klubą svetimšalių, mačiusių šiaurės pašvaistę, kurių už tai aš nekenčiu, nebūtų jie tokie mieli žmonės. Be to, tame klube beveik nebėra vietos, nes ten prigužėję kinų ir kinių, o vieną laisvą likusią vietą laikau rezervavęs sau, nes šiaurės pašvaistę išvysti vis dar tikiuosi. Jeigu taip atsitiks, Evelinai ten vietos paprasčiausiai nebeliks ir jai nelemta būti nekenčiama. Taip tokių gerų bei šviesių minčių genami, kelios minutės po penktos valandos vakaro atvykstame į didžiausią rytų Islandijos miestą Egilsstadirą, kuriame gyvena virš dviejų tūkstančių žmonių, kas šiuose kraštuose prilygsta tikrų tikriausiam megapoliui.

       Atsisveikinę su prancūzais, patys tiesiu taikymu ir nieko nelaukę patraukiame į svečius pas raudonąją kiaulę "Bonus", kad apsirūpinti produktais, gaiviaisiais gėrimais bei vandeniu. Nežinau ar ten viduje prekiauja kiauliena, tačiau raudonosios kiaulės glėbyje praleidžiu gan daug laiko, o man grįžus ir ten išėjus Evelinai, aš ne tik saugau kuprines, su kuriomis į parduotuves mūsų neleidžia, bet ir apsiforminu vietoje čia ir dabar, išgerdamas puslitrį jogurto. Tiesą pasakius, eiti į parduotuvę su kuprinėmis Islandijoje net nebandėme, tačiau kitose šalyse išvaikydavo. Keliaujant dviese tai jokia ne problema, kai vienas gali pasaugoti abiejų inventorių, kol kitas renkasi ir perka kas jam arčiau širdies. Paskui jie aišku apsikeičia vietomis. Proceso eilės tvarka gali keistis, pats principas - beveik niekada, nes iš kur kitas gali žinoti ko nori antras vienu ar kitu savo gyvenimo periodu? Keliaujant vienam, šiuo klausimu viskas kiek sudėtingiau, tačiau sprendimas įmanomas, bet tuomet jau reikia naudotis svetimų žmonių, dažniausiai kasininkių, gėlių ar braškių pardavėjų, paslaugomis. Tai nėra tinkamiausia vieta apie tai pasakoti, bet jei įdomu, galite perskaityti mano penkiasdešimt keturių liudininkų istorijos iš kelionės praeitą vasarą į Europos šiaurę. Evelinai grįžus iš medžioklės raudonosios kiaulės valdose, susikrauname įsigytą laimikį, paskaičiuojame išlaidas ir nueiname prie bažnyčios, kuri nors ir ne pakeliui, bet tiek netoli, kad nuodėmė būtų nenueiti. Bažnyčia ant kalno, o ten nuėję, kaip ir visose kitose Islandijos bažnyčiose, gauname galimybę pabučiuoti spyną. Būtų ne bažnyčia, pavadinčiau tai "Pabučiavimu į užpakalį". Mišios numatytos sekmadienį, t.y. rytoj, tačiau kažkaip vargiai tikiu, kad mes čia eisime nuo ryto.

       Nakvynei įsikuriame už miesto, ant kalno, šalia fjordo. Toje akmenuotoje žemėje augantys keli nuplikę medžiai manęs kaip tai visai neįtikina, kad vėjui pučiant jie gelbėtų. Tiesa, ir vėjo tą vakarą nėra. Bingo, reiškia ir šventos giesmės giedoti prieš miegą nereiks. Tegul pasiilsi tas avinėlis Dievo, arba artėjančią naktį kitų gailisi, o mūsų tam kartui nereikia, kuomet čia ir dabar visko turime ko reikia ir nesulauksime ko nereikia. Pasigrožėję mus supančiais vaizdais, palydėję saulę, pavalgę bei atsigėrę, gulame miegui. Miegu, sapnuoju, atrodo košmarą. Kurią tai nakties valandą Evelina pakelia triukšmą, vos ne už ausų traukdama mane laukan. Taip, ji tai atrodo. Ir štai aš jau klube, kuomet iš palapinės iškišęs savo trumpai kirptą galvą, virš savęs danguje išvystu zigzagais keliaujančias žaliąsias Aurora Borealis juostas. Taip, tai ji, kažkada įnirtingai ieškota, o šiąnakt visai netikėtai atrasta - šiaurės pašvaistė bei septintasis prisilietimas prie Islandijos. Ir visa tai mums, čia ir dabar. Sunku tuo patikėti. Gal rimtai geriausi dalykai šiame gyvenime pas mus ateina jų neieškant ir nelaukiant. Būtinai kada reiks apie tai pagalvoti. O kol kas, žiūrėdami į spalvų žaismą danguje, užverčiam šimtas keturiasdešimtą kelio romano skyrių, patį ilgiausią iš visų jame esančių. Net nepamenu, ar nors vieną jų esu užvertęs taip vėlai naktį. Nors, ir kiek valandų būta, nepasakysiu. Ne valandos tada rūpėjo, visai ne jos, o tik tai, kas dėjosi danguje tą naktį virš mūsų galvų ir žalio mūsų namo stogo. Netikiu, kad silpnas mano fotoaparatas bus sugebėjęs tai užfiksuoti, tačiau namie atlikęs ekspertizę sužinosiu, kad vieną žalią tašką danguje jis vis dėl to pagavo. Tad profesionaliems fotografams kada nors bandant mane apkaltinti tuo, kad piktybiškai neinvestuodamas į techniką neužfiksavau tokio grožio, turėsiu ką atsakyti ir tai bus juoda nuotrauka su žaliu tašku, kitoje pusėje kurios didėlėmis raidėmis bus užrašyta "Išgraužkite".

       Kaip ir maniau, niekas į bažnyčia nuo ryto eiti nesiruošia. Kokia ten gali būti bažnyčia po tokių nakties vaizdų, matytų danguje. O be to, bažnyčia dabar jau esanti priešingoje miestelio pusėje ir dar ant kalno. Ką jau kalbėti apie mane, kai to nedaro ir Evelina, tokios galimybės šiaip jau nepraleidžianti kiekvieną mielą sekmadienį. Gal todėl mums nuėjus į kelią, kurio būta visai netoli nakvynės vietos, nuo kalno nusileidus, kad ten kokybiškai patranzavus gauti pakeleivingą automobilį pietų kryptimi, reti tuo keliu pravažiuojantys į mus žiūri kaip tai keistai, kreivai bei įtariai. Nejaugi viskas tik dėl to, kad nuo ryto nenuėjome į bažnyčia? Come on, liaukitės žmonės. Baisus čia daiktas vieną sekmadienį į bažnyčią nenueiti. Dar į kitus pravažiuojančiuosius pažiūrėjus iš vis susidaro įspūdis, lyg stovėtume ne pagrindiniame salos kelyje, o kokiame tai klaidingame posūkyje, filmuojant naują ir eilinę siaubo filmo dalį apie studentus, pasukusius ne ten kur reikia ir ten sutikusius tai, ko sutikti nereikia. Na negali būti čia klaidingas posūkis "Wrong turn" niekaip. Ana va ir ant kelio ženklo juodu ant geltono aiškiai užrašyta, kad šis kelias veda į Reikjaviką ir iki jo yra šeši šimtai devyniasdešimt septyni kilometrai, t.y. tiek pat kiek nuvažiavome. Ir vis dėlto, kažkas tame kelyje ne taip.

       Pagaliau už valandos sustojusi moteriškė paaiškina reikalo esmę, kurio esmė anot jos yra ta, kad dalis šio kelio eina per kalnus ir jis yra arba sunkiai pravažiuojamas, arba nepravažiuojamas visai ir tokiu dar bus mažiausiai dvi savaites, dėl ko bent jau vietiniai kol kas jo vengia. Be to ji sako žinanti kitą kelią, vietinių naudojamą kaip alternatyvų ir galinti iki jo mus nuvežti. Aišku, ne per prievartą, o tik jei patys to norime bei ja tikime. Gal ir ne visada reikia tikėti vietiniais, kurie "žino teisingesnį bei geresnį kelią", tačiau kadangi ta moteriškė į raganą nepanaši, o kelyje, kuriame stovime visą valandą iki šiol nepasiekėme jokio rezultato, sutinkame pavažiuoti į kitą miestelio pusę. Kitas variantas būtų pasilikti kur stovime, šventai tikint, kad pagrindinis salos kelias uždarytas ir dar pavasarį būti tiesiog negali. Įdomu kas iš to tikėjimo liktų praėjus sakykim kokioms šešioms valandoms ir vis dar besant ten pat kur buvus, kai abejonės sėkla jau pasėta. Todėl ir nusprendžiame surizikuoti, visiškai pasitikėdami gerąją moteriške bei artimiesiems žinučių su jos mašinos numeriais nesiųsdami. Atveža ji mus į rytinėje miestelio pusėje esančia sankryžą, kur ateina kelias iš kelto, atplaukiančio į Islandiją vieną kartą į savaitę. Beje, vakar mus vežęs prancūzas pasakojo, kad tais laikais, kuomet jis čia tranzavo, keltas buvęs vienintele priemone pasiekti salą mažiau pasiturintiems piliečiams. Taigi, o mums reikalingas kelias yra tas kur tiesiai, jo numeris yra 92-as ir pradžiai juo mes turime pasiekti už trisdešimties kilometrų esantį kokį tai Reydarfjordur miestą. Na, bandysime. Nes kaip žinia, bet kuris ne pagrindinis kelias šiaurėje dažnai tebūna tuščia ir itin retai naudojama asfalto juosta. Bet gal čia bus kitaip, tad šiam šunkeliui nusprendžiame duoti šansą, nieko per daug iš jo nesitikėdami. Matomai jis vertas to, kad jau pagrindinis nesusitvarko su jam pasiūlytais keliautojais iš Lietuvos. Jeigu žiūrėti į žemėlapį, tai tas 92-as kelias, kaip ir pagrindinis 1-as eina į pietus, tik nutiestas ryčiau jo bei tuo pačiu arčiau vandenyno. Čia vietoj geografijos pamokos, jei kas praleido. Tik va pirmam automobiliui vietinės geradarės mums naujai parinktajame kelyje vis nepasirodant per pirmąsias penkiolika minučių, joms pasibaigus jau rimtai svarstome galimybę grįžti atgal iš kur atvežti.

       Pagaliau kažkas nuo miestelio atūžia ir gal autostopininko į kelią pakelta (ne ištiesta) ranka neleis jiems pravažiuoti ramia sąžine pro šalį. Bingo, taip ir nutinka, kai pirmi tuo šunkeliu pravažiuojantys sustoja, ilgai nežinioje autostopininkų nelaikę, jiems savęs klausinėti nepradėjus apie tai, naudojamas tas kelias ar nelabai. Ne retas atvejis šiaurės keliuose, būtų tai Suomija, Švedija, Norvegija, o dabar ir Islandija. "Kelias tuščias, aš pirmas važiuoju, aš pirmas ir sustoju" - tai šiaurietiškas požiūris, tai šiaurės istorija. Mums sustojusieji pasirodo besanti inteligentiškų pensininkų pora, vežantys per kalnus į tų kalnų slėnyje įsikūrusį jau minėtą Reydarfjordur miestą. Tik jo gatvėmis mes nevaikščiosime ir nė vieno iš tūkstančio jo gyventojų ten nesutiksime, išsilaipinę ant sankryžos, jo neprivažiavę, dviems kilometrams likus. Toliau mus dominanti kryptis yra link už devyniolikos kilometrų esančio miesto, sunkiai ištariamu pavadinimu Faskrudsfjordur. Mokintis to tarti nereikia, užteks, kad atrasite žemėlapyje. Na ką, susistatę kuprines šalia kelio, bandysime sutranzuoti ir čia ką nors pravažiuojančių, tą sekmadienio popietę turinčių ant tiek lakios fantazijos, kad sugalvotų bent kokių reikalų gretimame kaimyniniame mieste ir į jį važiuotų.

       Būta tai erdvaus kalnų slėnio, iš visų pusių supamo kalnais, su pakalnėse besiganančiu arklių būreliu ir sukrautais presuoto šieno rulonais jiems maitinti. Matomai net šios salos niekam tikusioje žemėje besama ūkininkavimui tinkamų vietų, kaip kad ši, siaurame ruože tarp Norvegijos jūros ir kalnų. Žvelgdamas į tuos kalnus, dengiančius viską kas yra toliau už jų, galvoju apie tai, ką pirmu reikalu darė saloje išsilaipinę pirmieji jos atradėjai, būtų tai airių vienuoliai ar norvegų vikingai, ją atradę devintojo ir dešimtojo amžių sandūroje. Ko jau ko, tačiau žingeidumo iš manęs neatimsi ir man taip parūpsta sužinoti, čia ir dabar, ar tais neatmenamais laikais atplaukę ėjo jie kur toliau, ar liko gyventi kur išlipę. O ką daugiau veikti, automobilių pirmąsias dešimt minučių vis tiek nepravažiuoja nė vieno. Čia aš ne apie juos - atradėjus, čia aš apie save - mąstytoją. Ir jei ėjo gilyn į salą, tai kiek toli jiems užteko nueiti, kad supratų, jog gyvenimui tinkama tik jos pakrantė, o visa kas toliau jos - vien kalnai ir ledynai, kur nei pats pavalgysi, nei vaikui ką paduosi, nei gyvulį užauginsi. O čia jau apie juos - atradėjus. Aišku, tuose kalnuose bei ledynuose gyventi matomai būtų gražiau, tačiau kažin ar tuo metu pas juos daug kas užklysdavo iš svečių šalių, kuriems tai parodytum bei tuo pasididžiuotum. Tai dabar taip yra. O tais neramiais, vieni kitų užkariavimų laikais, vietiniais tapusių pažintis su atplaukiančiais į svečius svetimšaliais dažniausiai baigdavosi kur netoli kranto ir visai ne savo apgyvendintų teritorijų grožio demonstravimu, o tikrinant, kieno kirviai aštresni, ietys smailesnės ar kaukolės kietesnės.

       Neužilgo sustojus vietinės islandės - medikės vairuojamam automobiliui, kuriame ant galinės sėdynės guli sau patogiai įsitaisęs šuo iš Lenkijos, išvažiuojame. Evelina, šiaip jau vengianti nepažįstamų šunų, to lenkiško kaip tai visai neišsigąsta, kad be jokių papildomų įtikinėjimų bei padrąsinimų iš mano ar vairuotojos pusės, pasirenka sėsti šalia gyvūno, o ne priekyje. Ką gi, tokiu atveju vieta priekyje šalia nepažįstamos moters tenka man. Šuo koks tai nelabai bendraujantis pasitaiko ir vietoje to, kad lotų, kandžiotus, sudraskytų ar rankas laižytų, pasirenka žiūrėjimą pro automobilio langą į fjordus - pradžioje tai Reydarfjordur, vėliau - Faskrudsfjordur. Iš gyvūno dėmesio koncentracijos bei jo protingo žvilgsnio suprantu, kad jam tai labai įdomu. Matomai irgi žingeidus, kaip kad ir aš pats. Į pirmąjį fjordą turėtume galimybę žiūrėti kur kas ilgiau, jei ne prieš dešimtmetį išraustas tunelis per kalną, kurio dėka iki minėto miesto sunkiai ištariamu pavadinimu Faskrudsfjordur telikę devyniolika kilometrų, vietoje buvusių penkiasdešimties tuneliui nesant. Va kaip tik šiemet ir jubiliejus nusimato, rugsėjo mėnesį atvažiavę jo dešimtmetį atšvęstumėte, vietinių žmonių draugijoje, per tuos metus sutaupiusių protu sunkiai suvokiamą degalų bei laiko kiekį. Progresas, jis kaip sakoma ir Islandijoje progresas. Beje, apie progresą - ar žinojote, kad daugiausia "Coca-Cola" gėrimo Europoje išgeriama būtent Islandijoje? Jei nežinojote, tai dabar žinokite. Tiesa, statistika - reikalas kaip žinia nevienareikšmiškas, tad nederėtų maišyti terminų "Islandija" ir "islandas", kadangi nemenką, o gal net didžiąją to kiekio dalį suvartoja atvykėliai, be dievų gėrimo neįsivaizduojantys savo atostogų. Mes - vieni iš jų, kukliai prisidedantys prie tų trijų šimtų keturiasdešimt penkių stiklinių, tenkančių vienam salos gyventojui.

       Pavežanti islandė pasakoja pavežamiems lietuviams apie vietinius kraštus, pravažiuojamų apleistų fermų likimą, buvusią ir dabar jau apleistą seną prancūzų ligoninę užkaltais langais bei durimis stovinčią ant fjordo kranto, bei šunį iš Lenkijos, besantį jos draugų lenkų, uždarbiaujančių Islandijoje bei dirbančių toje pat gydymo įstaigoje kaip ir ji pati. Klausausi visko įdėmiai, šuo matau irgi sėdi gale pastatęs ausis, matomai jam irgi įdomu. Evelinos negirdžiu, o sukti galvą didesniu nei keturiasdešimt penkių laipsnių kampu tingiu, tad renkuosi nežinomybę apie tai ką dabar ji veikia. Visai nenustebčiau, jei miega. Minėtą miestą neištariamu pavadinimu pravažiuojame, į jį neužsukdami. Tolumoje galima išvysti nedidelę, uolėtą bei žmonių negyvenamą Skrudur salą, žinomą kaip Atlantinių pufinų kolonija, kurių tam tikru jų gyvenimo periodu saloje susirenka apie šimtas penkiasdešimt tūkstančių štukų (vienetų). Kada jų ten tiek susirenka, kuo jie ten užsiiminėja, kas juos suskaičiavo ir ką tuo metu veikia medžiotojai - to aš nežinau. Užtat žinau, kad dar trisdešimt kilometrų nuvažiavę, atvykstame į kaimą ne ką lengvesniu pavadinimu Stodvarfjordur, įsikūrusį šalia to paties pavadinimo fjordo. Tai gyvenvietė, savyje nuo šaltų Atlanto vėjų glaudžianti net du šimtus vietinių gyventojų bei neaiškų kiekį lenkų imigrantų, padedančių islandams pagauti žuvis, kurių aplinkiniuose vandenyse knibždėte knibžda. Visai kaip kad knibžda negrų Osle ar lenkų Islandijoje. Ir ten (jūroje), ir ten (Osle), ir ten (Islandijoje) jų visų visur atitinkamai yra labai ir labai daug.

       Pavežusi islandė pakviečia išgerti kavos, matomai pas savo mamą, kurios aplankyti atvažiavo šį sekmadienį. Atsisakome, kadangi įtariu tame kaime besant mums rezervuotą staliuką su vaizdu į fjordą, prieš tai ant to staliuko man padėjus apie tai skelbiantį užrašą su mūsų vardais. O ir kava tokiu paros metu nelabai esame įpratę mėgautis, jau geriau makaronai, kuriais karštais ir pasimėgaujame. Aš apskritai kaip tai Islandijoje ramiai valgyti makaronų negaliu, nes juos šaukštu kabindamas vis įsivaizduoju vikingo Eriko Rudojo apgautuosius jo tautiečius, išplaukusius į tipo žalią, o iš tikrųjų ledo salą Grenlandiją, prieš tai valdovui jiems makaronų ant ausų prikabinus (meluoti, apgaudinėti, mulkinti, taukšti nesąmones, įtikinėti). Ir stovi man prieš akis tas vaizdas, kaip per baltą ir bekraštį ledyną bėga islandas, makaronai ant jo ausų plaikstosi vėjyje, o iš paskos vejasi baltasis lokys. O kai pavys, tikrai ne makaronus pirmus puls ėsti. Su tuo momentu paskutinis makaronas įstringa mano gerklėje, reikia užgerti. Eveliną palikęs poilsiauti, pats išeinu į kaimo parduotuvę ieškoti vandens. Tačiau vandens kaina ten kosminė ir aš jo neįperku. Ne juokas būtų mokėti virš dešimties litų už litrą vandens. Užtat vienintelėje gatvėje sutinku lenkiškai kalbančių piliečių ir jei ne fjordas šalia kelio bei kosminė vandens kaina parduotuvėje, pagalvočiau besantis Budzisko kaime Lietuvos pašonėje netoli Suvalkų. Dar ten ant kalno yra bažnyčia mėlynais stogais, paversta viešbučiu. Puodelius išplaunu fjorde, ne vandeniu gi už dešimt litų man juos plauti. Tokio neturime, jis liko parduotuvėje. Kelyje vietinis autostopas jokių staigmenų nepateikia ir yra toks, koks tegali būti stovint už kaimo, kuriame gyvena du šimtai žmonių ir kurie visi šį mėnesį jau buvo išvažiavę kur jiems reikėjo bei artimiausiomis dienomis nieko panašaus daryti neplanuoja. Tad vaizdai gražūs, dangus giedras, mes laimingi ir niekas niekur nevažiuojam. Ir taip dvi sekančias valandas, nuo trečios iki penktos.

       Turiu vieną tokią bjaurią savybę. Šioje vietoje net neabejoju, kad perskaitę tai atsiras ne vienas ir ne du, pagatavi čia ir dabar tokių mano savybių pavardinti kad ir dvigubai daugiau nei kelio romane žodžių yra - šiame skyriuje, šioje dalyje, galų gale jame visame, priklausomai nuo to, kiek laiko mane žino, kada buvo sutikę ar nuo kada pažįsta. Tegul jiems bus tribūna, o paskui ir dangus. Mano gi aukščiau minima ydinga savybė, kuria čia ir noriu su visais pasidalinti šį pavasarį vėlų, yra ta, kad man labai patinka vietos žemėlapyje, o paskui ir realybėje, kuriose šiaip jau nieko įdomaus nėra. Kartais sudomina pavadinimas, kartais - geografinė vieta, kartais dar velnias žino kas. Būtent taip nutinka tą pavakarę, mums pagaliau sulaukus pakeleivingo transporto bei atvykus į už aštuoniasdešimties kilometrų esantį rytų Islandijos kaimą jau kiek lengviau ištariamu pavadinimu Djupivogur. Gražus pavadinimas, ar ne? Jei jums jis negražus, tai nieko nesuprantate apie tai. O mane jis sudomina, net jei yra nutolęs visus du kilometrus nuo kelio. Galvoju, Eveliną kaip nors įtikinsiu, kad mums ten apsilankyti tiesiog būtina ir be to niekaip. Teisybę sakant, net nemanau, kad tai bus labai sunku, kadangi kaip ne kaip vakaras artėja, o miegoti vidury laukų nė vienas iš mudviejų nemiegos, net jeigu žalias namukas pats sutiktų pasistatyti tose vietose be užuovėjos. Reiškia, kaimą aplankysime. Tik įsiklausykite - Djupivogur. Ne žodis ir ne pavadinimas, o skambesys mano ausims.

       Kadangi keliu kuriuo važiuojame tunelio nėra, tai visą į salą įlindusį Berufjordur fjordą tenka apvažiuoti ratu, ką ir daro visi, vietiniai ir nevietiniai būtų. Mums dar nepasiekus minėto fjordo, sėkmingai sugrįžtame į pagrindinį salos kelią, nuo kurio ryte rūpestinga moteriškė atgrasė bei patraukė. Ačiū jai už tai, kadangi jos pasiūlytas 92-as šunkelis pasirodė besantis visai neblogas, o svarbiausia - gražiomis apylinkėmis vežantis, nors ir su trupučiu lenkų. O tokį pagrindinį salos kelią, kuriuo vėl važiuojame ir kuris vietomis primena totalią bekelę, matyti labai keista. Ar čia tokiu jis visą laiką būna, ar tik dabar, tai jau ne mūsų reikalas. Svarbiausia, kad pravažiuojamas, nes jau labai noriu į tą Djupivogurą. Tiesa, vietiniai nuo nevietinių skiriasi dar ir tuo, kad pirmieji jų laukia, kada po jūra valdžia pastatys tunelį ir jiems nebereiks važiuoti tiek kilometrų, kuomet užtektų pusės to. Mums tai papasakoja vietinis, pagal kurio išvaizdą to nepasakytum, kad jis čia gimęs bei augęs. Neatsimenu Filipinai ar Malaizija jo tėvynė, tačiau Islandijoje jis gyvenantis seniai ir laiko save labiau vietiniu, nei kad atvykėliu. Jo sūnus, kurį dabar kaip tik vežasi iš futbolo treniruotės, miega ant sėdynės gale, o name ant jūros kranto matomai yra ir laukianti žmona. Ne mūsų tai reikalas, kaip ir prieš tai, kadangi mūsų reikalas tam vakarui tėra pasiekti Djupivogurą ir ten apsinakvoti. Pro mašinos langą nufotografuoju šalia kelio prabėgantį arklį, dar vienam prieš tai vaikštinėjant tiesiog ant kelio. Žinau, kad krūti bachūrai iš Islandijos grįžę mėgsta demonstruoti nuotraukas su arkliais, įkūnijančiais laisvės bei polėkio idėją. Reiškia, dabar ir aš pats būsiu prie tokių bachūrų. Išlipame pačiame kaimo centre, tad nieko įtikinėti kažkur eiti - nereikia.

       Djupivogur - mielas bei mažas kaimukas rytų Islandijoje, turintis nedidelę prieplaukėlę, kurioje švartuojasi žvejybiniai laivukai, parplukdantys iš jūros žuvies ir perduodančios ją į čia pat įsikūrusį žuvies apdirbimo fabrikėlį. Viskas taip mažybiška, paprasta, atšiauru ir šalta. Skardžiai į fjordą, kalnai kitoje pusėje, viena ir centrinė gatvė, neveikianti bažnyčia, jokios parduotuvės, keli namai, banginio griaučiai. Jūroje matyti tolumoje stūkstanti Papey sala, žinoma dėl Atlantinių pufinų pomėgio rinktis ant jos - ne po vieną ar du, o ištisomis kolonijomis. Kas tai per laikas, galima sužinoti apsilankius Reikjaviko baruose, kuomet juose stipriai atpinga rūkyta bei kepta pufiniena bei jai taikomos akcijos ir nuolaidos, padidėjus tų mielų bei gražių paukščių pasiūlai. Atlantiniams pufinams susirinkus, medžiotojai turi kas veikti ir tai nebūtinai būna gražius kadrus medžiojantys asmenys, kokiu esu aš. Geriamu vandeniu apsirūpiname iš čiaupo, esančio moderniai įrengtame tualete prie žuvies perdirbimo fabrikėlio. Ir šiaip ten viduj šilta pabūti, kai laukia šalta ir pučia žvarbus vėjas. Už kaimo priėję stadioną, susėdame užuovėjoje, skirtoje atsarginiams žaidėjams bei treneriams. Tėvai vieną po kito suveža savo atžalas ir tada prasideda futbolas. Muštynių nesulaukę, einame link jūros bet ne iki jos ir didelių akmenų užuovėjoje įkuriame vietą miegui - su žaliu namu, kava, maistu ir viskuo kitkuo kas priklauso ir be ko neapsieina nė viena mūsų nakvynių. Taip gera būti visiems čia vėl susirinkus kartu ir kada nors tai prisiminti.

       O vidury nakties, iš palapinės išlindę, pamatome žalią juostą, nudažiusią dangų. Taip fantastiški šiaurės pašvaistės vaizdai tą naktį aplanko dar kartą mus. Ir tai ne sapnuose. Nes jeigu tai būtų sapnai, nebūtų taip šalta, kaip kad yra dabar, laukan išlindus, batais per žolę maknojant bei galvą į dangų užvertus. Paskui, jau į žalią namą sugrįžus - šiltas miegmaišis, minkštas kilimėlis ir kuprinė po galva. Ir taip iki ryto, kuris būtinai ateis ir tą kartą bus karštas, saulei į palapinę kaitinant. Vakar baigėsi pirmoji kelionės savaitė, šiandien pradedame antrą. Tik daug ko pasakoti apie tą dieną neturiu, kadangi iki už šimto kilometrų esančio miesto, jau visai lengvai ištariamu pavadinimu Hofn, keliaujame beveik aštuonias valandas, prieš tai šešias iš jų prastovėję kelyje tiesiai už Djupivoguro. Nei ten automobilių tame kelyje yra, nei ten jie kur važiuoja toliau fermų. Jau po penktos valandos vakaro Evelinai gimsta išganinga mintis mums paeiti keliu puskilometrį į priekį. Ir nors tos vietos skirtumas nuo prieš tai buvusios tik toks, kad ji nėra prie nusukimo į kaimą, užtat yra prie kapinių, ten sustoja pirma važiuojanti mašina, vairuojama moteriškės. Ne pirmą kartą autostopininko karjeroje taip nutinka ir išskyrus lakonišką bei trumpą frazę "Tai autostopas", kito paaiškinimo tam nežinau ir neieškau. Mums to Hofno dar neprivažiavus, dangus, visą dieną grasinęs lietumi, tačiau jo taip ir nedavęs bei mūsų pagailėjęs, dabar iš pilkut pilkutėlių, kalnus ir kelią uždengusių debesų, visą savo surinktą bei sukauptą vandenį atiduoda, nepagailėdamas, kad mažai nepasirodytų. Niūniuoju sau po nosimi kažką apie tai, kad man nebaisu, nes automobilyje aš esu. Keliu prabėga elnias. Kadangi jis laukinis, tai jo nuotrauka matomai irgi simbolizuotų laisvę. Nufotografuoju. Verta paminėti, kad per tas šešias valandas, kurias teko praleisti užlinkus kelyje šalia Djupivoguro, suvalgėme du pakelius saulėgrąžų ir nieko daugiau. Taigi, maisto sandėlius, kurie turėtų būti mieste į kurį važiuojame, pageidautina pasiekti iki septintos valandos vakaro. Sutikriname laikrodžius, kurie netrukus muš šešias.

       Lieka šiek tiek to vandens iš dangaus ir vėlesniam laikui, mums ir lietui jau vaikštinėjant mieste prie jūros. Statant palapinę tai įvertinta bei to nepraignoruota, uždengiant ją papildomu brezentu, kuris irgi beje yra žalias. Taip sulindę į palapinę, šį kartą pastatytą miesto pakraštyje ant kalvos ir šalia eglių, užverčiam šimtas keturiasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Prieš tai maistu buvo apsirūpinta vietiniame supermarkete, tačiau tai nebūta raudonosios kiaulės "Bonus" valdų, o konkuruojančios firmos plotų, pažymėtų "Netto" užrašu, kuriame vietoj "o" raidės nupieštas koks tai kvailas obuolys su skyle. Palyginus su kiaule, tai nė į tvorą, nei į mietą. Dar toje parduotuvėje Eveliną labai prajuokina jos matytas vaizdas, kur aš po parduotuvę važinėju su krepšiu ir kraunu į jį produktus. Kartais ji juokiasi iš dalykų, kurių aš nesuprantu. Bent neverkia.

       "Dievo avinėlį" prieš miegą čia sugiedu privaloma tvarka, kadangi ne tik lietus lyja, bet ir vėjas nuo jūros karts nuo karto pasiekia šią pusiau užuovėją, mūsų žalią namą medžiams saugant tik iš vienos pusės. Tai ne visai padeda, kadangi naktį tenka keltis ir tvirtinti įvairias palapinės konstrukcijos vietas - tai žalias brezentas nuo viršaus atkabintas, tai kuoliukas iš žemės ištrauktas. Visą tai daro vietinis chuliganas vėjas, o be to jis triukšmauja ir miegoti neleidžia. Visai nieko švento jam nėra, kad net to avinėlio neišsigąsta, naikinančio pasaulio nuodėmes ir lyg turėjusio tą naktį mūsų pačių bei mūsų palapinės pasigailėti. Bent jau to prašyta pastarojo buvo, kitą kartą gal ir maldauti teks. Ir nors per naktį palapinė nesugriaunama, tačiau išgąsčio nemenko būta, kad kurią tai akimirką būtent taip ir atsitiks, pagal tuos garsus, kurie girdėjosi lauke. Kažkodėl man atrodo, kad tai nebūtų akimirka, apie kurią galėčiau pasakyti "Sustok akimirka žavinga". Vadinkite mane paranojiku, mano draugę - kietai miegančia, o mūsų palapinę - betonine.

       Ryte be kokio tai aiškesnio tikslo grįžtame į miestą. Na, į jūrą ir laivus pažiūrėti, kaip sakoma. Pats tos vietovės pavadinimas išvertus reiškia prieplauką ir būdamas žvejybiniu uostu, šį savo vardą jis pilnai pateisina. Tik va prie jūros ilgai pabūti mums taip ir nepavyksta, kadangi nuo pakrantės nugina vėjas. Į galvą ateina vaikiška skaičiuotė - "Šliumpu pumpu meškinai, laižo medų dovanai. Kas tuos meškinus nuvys, tas ir medų išlaižys". Kas nuvys? Vėjas. Vietomis matyti vandeniui dar esant po ledu. Aišku, arčiau kranto, ten kur laivai neplaukia ir tik jūrų paukščiai vaikštinėja, tarpe kurių Atlantinių pufinų nematyti. Parduotuvėje pasikrovę fotoaparatų baterijas bei eilinį kartą įvertinę vietinių žmonių pomėgį bei potraukį nesveiko dydžio automobiliams, iš miesto pagaliau pasišaliname, šiaurės kryptimi. Kryptis šiaurės, kadangi tik už penkiolikos kilometrų kelias suks į vakarus ir tada net šimtą kilometrų jis eis įspraustas į siaurą ruoželį tarp didžiausios Islandijos ledo kepurės Vatnajokull vienoje pusėje ir Atlanto vandenyno - kitoje. Jeigu viena iš tų gamtos didybių sugalvotų organizuoti kokią tai stichiją, mūsų ieškoti nebereiktų. Šiaip jau tas Vatnajokudlis yra didžiausias pagal apimtį ledynas Europoje, užimantis aštuonis procentus Islandijos teritorijos ir iš vietinės kalbos išvertus reiškiantis "Ežero ledynas". Kai kuriose jo vietose ledo storis siekia vieną kilometrą, keliose vietose po juo yra vulkanai. Štai tokios linksmybės mūsų laukia. Bet prieš tai reikia rasti vietą autostopui, kur nebūtų taip vėjuota. Netoli paėję ir supratę, kad tai yra be šansų ir tokios vietos nėra bei nebus, stojame šalikelėje, priešais kitoje kelio pusėje esančią bažnyčią.

       Kemperį tą pastebėjau dar mus vaikščiojant po miestą. Kas tada labiausiai krito į akis, tai ant jo šono besantis užrašas "33 Days in Iceland". Tada dar atsimenu pagalvojau, kad gal ir mums reiktų ant savo kuprinių ar kaktų užsirašyti kažką panašaus, pavyzdžiui šiai dienai tai būtų užrašas "8 Days in Iceland". Dabar, mums tranzuojant, o tam kemperiui pro mus pravažiuojant, pagalvoju apie tai, kad galėjo ir sustoti. Ką padarysi, nesustojo tai nesustojo, matomai žmonės nekultūringi, jei patys keliautojais būdami kitų keliautojų nesupranta. Žmogau, jis sustojo, kiek toliau už mūsų, o dabar kerėpliškai važiuoja atgal. Sunkiai jam sekasi, tie manevrai iš šalies atrodo juokingai. Patys mielai bėgtume link jo akis išdegę, tačiau nesame tikri, ar čia mums, ar šiaip. Ir tik išgirdus garsinį signalą klausimų nebelieka, tad stveriame kuprines ir lekiame pirmyn. Po vakarykštės dienos užlinkimo nuotykių, šiuose kraštuose sustojančių automobilių kaina išaugusi, mėtytis jais nevalia.

       Man pirmam pribėgus bei pravėrus didelio bei nerangaus automobilio duris, vairuotojas ištaria žodžių junginį, būtent kurį labiausiai noriu ir tikiuosi išgirsti tą rytą. Ir tai nėra "F*** you", kaip kad gal kas pagalvojote. Ne, čia tiems iš jūsų taip pagalvojusiems, tegul taip kas ir pasako prie progos. O man jis taria muzika mano ausims nuskambančių žodžių junginį - "Jokulsarlon. Ice lake" (liet. "Jokulsarlon. Ledo ežeras"). Iš po šypsenos sublizga balti dantys. Jo, ne mano. Negali būti, nejaugi vėl amerikonas? Išsiaiškinsime bevažiuodami, o kol kas šiaip ne taip susikrovę rakandus bei radę sau po vietą kemperio viduje, nurūkstame su jais tolyn, į Vatnajokudlio ledyno valdas. Apie ledo ežerą sužinojau vis iš to paties žemėlapio prieš kelias dienas, nieko panašaus prieš tai nežinojęs bei negirdėjęs. Ten nuvežtas pamatysiu, verta buvo apie jį sužinoti, ar nelabai. O kol kas ramybės neduoda bei intriguoja vienintelis žemėlapyje paminėtas faktas. Jei ne kuris, gal apskritai dėmesio nebūčiau atkreipęs į kokį tai ežerą, kad ir ledo. Maža kiek pasaulyje ežerų.

       Taip, jie amerikiečiai, keliaujantys dviese per Islandiją, su profesionalia fotografavimo bei filmavimo įranga. Tos įrangos pas juos ten tiek, kad net akys raibsta į ją bežiūrint, nuo jos kiekio bei įvairovės. O neužilgo viename iš kalnų slėnių gauname neįkainuojamą galimybę pamatyti kaip ji naudojama, kuomet dirba šios srities profesionalai, gal net duoną su sviestu iš to valgantys. Mašina apkabinėta The North Face (liet. Šiaurės siena, Šiaurės nuolydis) logotipais. Evelinai šis ženklas žinomas, man - ne. Taip yra matomai todėl, kad ji išmanesnė ir (arba) žingeidesnė. Kitaip viso to paaiškinti negaliu, kodėl ji apie turistinį inventorių gaminančią kompaniją žino, man apie tokią girdėti negirdėjus. Tai gal aš visai ir ne keliautojas, ar dar kame problema? Kas negerai su manimi? Supratęs, kad visko žinoti negalima, atleidžiu sau, atleiskite ir jūs už mano netaktą. Tuo labiau, kad ir kompanija ta iš už Atlanto, kur nesu buvęs. Kemperyje sėdėdamas išvis maniau, kad tai koks dokumentinių filmų ciklas apie šiaurę, jos veidą ar kažką panašaus. Taip, aš iš kaimo. Tamsus žmogelis, toliau savo trobos nebuvęs ir The North Face brando nežinantis (nežinojęs).

       Giedras dangus virš galvų ir fotogeniški gamtos vaizdai aplinkui kviečia pradėti fotografų pasirodymą ir mes jį pradedame, kas su kokia turima technika. Fotografuoja net Evelina. Spragsi vieno iš amerikonų fotoaparatas, pastatytas ant trikojo ir nukreiptas į vieną tašką, darydamas nuotraukas kas sekundę, o tai ir dažniau. Kitas ieško to vienintelio vaizdo, dengdamas objektyvą nuo šoninių saulės spindulių kokiu tai baltu padėklu. Kyla į dangų nuotoliniu būdu valdomas lėktuvėlis, apžvalgantis vietovę iš viršaus. Ir nors dėl vėjo jis turi rimtų problemų tiek pakildamas, tiek būdamas ore, tačiau esu beveik garantuotas, kad kokių tai vaizdų jis vis dėlto parskraidina. Patys fotografai neatrodo patenkinti jo darbu. Stengiuosi neatsilikti ir aš pats, fotografuodamas savo turima technika, kurią sudaro fotoaparatas ir šiek tiek telefonas. Nebijau, kad profesionalai užjuoks, patardami man su tokia įranga ir jos padarytomis nuotraukomis slėptis po pernykščiais rudens lapais, kadangi tų lapų nėra - nei pernykščių, nei kokių kitų, nei apskritai čia medžių kada būta dinozaurams išėjus.

       Savo pagautų bei įamžintų vaizdų jiems nerodau. Ne todėl, kad jų profesionalios akys, negalėdamos į visą tai žiūrėti, tuos vaizdus ištrintų bei sutryptų atminties kortelę. Atvirkščiai - kad pamatę mano naudojamus kampus bei rakursus tiems vaizdams išgauti, iš manęs fotoaparato jie neatimtų. Priešpaskutinis dalykas kelionėje, kurį iš keliautojo inventoriaus norėčiau prarasti, yra būtent jis (su ta sąlyga, kad kelionė bent įpusėjusi). Paskutinis dalykas sąraše savaime suprantama yra žalias namukas. Trečias būtų miegmaišis, ketvirta eitų dujinė viryklė, penktas būtų kilimėlis. Žodis "norėčiau" čia nelabai tinkamas, kadangi nė vieno iš tų paminėtų bei likusių nepaminėtų inventoriaus dalių parasti aš nei norėčiau, nei ruošiuosi tai daryti. Gražių būta ir užfiksuota vaizdų, tą saulėtą bei vėjuotą popietę, kelyje tarp Hofno ir Ledo ežero. Mes juk ne kokie napoleonai, kad norėtume ant savo delnų tuos vaizdus nusinešti į Biržus ar Los Andželą, kaip kad jis norėjo neštis su savimi į Paryžių Vilniaus Šv. Onos bažnyčią. Tad palikę viską kaip radę bei susipakavę visus savo daiktus, iš tos gražios vietos visi ir pasišaliname, į kitą gražią vietą.

       Kiek pavažiavus, štai ir jis - Ledo ežeras arba Aisbergų lagūna. Trumpiau sakant, tačiau sunkiau ištariant - Jokulsarlon. Nuo kranto atsiveria įspūdingos panoramos ir atrodytų tik pingvinų trūksta iki pilnos laimės. Net vasarą jo vandenyje galima išvysti plaukiojančių ledkalnių, tai ką jau kalbėti apie pavasarį, kuomet ežere pastarųjų prisirinkę bei prisigrūdę kuo įvairiausių dydžių bei formų. Kaip kitaip, juk ledo gabalais savo kūdikį reguliariai maitina bei aprūpina vis tas pats galingasis Vatnajokudlis, kurio papėdėje ir iš kurio ežeras susiformavo. Šis ledyno kūdikis nėra menkas ir užimdamas aštuoniolikos kvadratinių kilometrų plotą dabar, vis didėja, taip nuo 1970-ųjų metų išaugęs bei padidėjęs keturis kartus. Nieko sau apetitas. Į lagūną ežeras išsivystė ledynui tirpstant bei traukiantis nuo Atlanto vandenyno kranto. Protingi žmonės sako, kad sprendžiant pagal ledyno - maitintojo tirpimo greitį, jo kūdikis - ežeras kada nors ateityje taps fjordu. Paskubėkite važiuoti kas nebuvę, kad spėtumėte pamatyti tą grožį. Nes jei pastarieji skaičiuotojai teisūs, tai ne tik kad ežero neliks, bet dar ir pagrindinio Islandijos kelio, einančio aplinkui salą ir toje vietoje įsprausto tarp Atlanto vandenyno bei Aisbergų lagūnos pusantro kilometro pločio juostoje.

       Žiemą čia mėgsta rinktis ruoniai, tačiau ne į aisbergus paspoksoti, o pasimėgauti žuvimi. Žuvis ta aišku ne iš ledyno nukrenta, o atplaukia iš vandenyno, su potvyniais. Vasarą savo ruožtu čia mėgsta rinktis naivūs turistai, mokantys pinigus už viską, kad ir už pasiplaukiojimą po ežerą kokiu tai laiveliu - amfibija, kuri dabar stovi ant kranto, jos kapitonui keikiant tokius kaip mes, neatbašliuojančius, t.y. už nieką nemokančius. Juk Islandijoje, kurioje šiaip jau viskas (transportas, nakvynės, lankytini objektai) yra nemokama, pilna žmonių, kurie už visą tai nori ir yra pasiruošę mokėti bei mielai tai daro. Kad ir čia siūlomas keturiasdešimties minučių pasiplaukiojimas valtimi palei krantą, įvertintas net šimtu litu. Norite už tai mokėti? Galvojate, paliesite aisbergą ar ruonio šoną? Tai kad tą patį galima padaryti ir nuo kranto. Aišku, jei tik ruoniai atvykę. Mums jų pamatyti laimė neišpuolė. Matomai tokiu vėjuotu oru visi save gerbiantys ruoniai lindi po vandeniu arba į aisbergą įsirausę.

       Paklausite, o prie ko čia tas Džeimsas Bondas? Paklauskite taip, kaip kad manęs klausia viena tokia mano pažįstama, nesupratusi ko nors iš to ką jai parašiau - "Prie ko čia tas..."? Paklauskite, ir aš mielai atsakysiu, kaip kad atsakau jai, tik prieš tai mums visiems reiki užversti šimtas keturiasdešimt antrą kelio romano skyrių, nes jis jau baigiasi. Sunku jam buvo pasakoti apie vietą žemėje, kurią nupasakoti sunku. O Džeimsas Bondas yra prie to, kad net dviejų filmų apie šį išgalvotą britų slaptąjį agentą scenos buvo filmuotos būtent šioje Aisbergų lagūnoje. Filmai tie yra "Žvilgsnis į žmogžudystę" (angl. "A View to a Kill") bei "Pasveikink mirtį kitą dieną" (angl. "Die Another Day"). Būtent šis faktas apie ežerą mane intrigavo bei domino labiausiai, kol jo (ežero) nepamačiau. Pamatęs, bei užbėgdamas įvykiams kiek už akių, galiu drąsiai pasakyti ir sakydamas neklysti, kad tai yra gražiausia mano matytų vietų Islandijoje. Saloje, kurioje per likusias mums būti šešias dienas gražių vietų dar išvysime ne vieną ir ne dvi, tačiau gražesnių už šią man jau nebus. Kalbu apie save ir vienaskaita, kadangi į gražiausią vietą Islandijoje "By Evelina" tuoj nuvažiuosime, jei tik rasime su kuo.

       Autostopo sąlygų toje vietoje nepavadinsi nei geromis, nei bent pakenčiamomis, kuomet mums stovint ant kelio iš vienos pusės nuo vandenyno pučia ne pats silpniausias vėjas, o iš kitos pusės nuo ledyno bei Aisbergų lagūnos - ežero pasiekia tikrų tikriausia Arktimi alsuojantis šaltis. Per daug ilgai nelaukus tenka trauktis iš kuprinės papildomą megztinį, o turimą antrą striukę atiduoti Evelinai. Kaip sakoma ko man per daug, užteks ir tau. Užtat gražu aplinkui kur bežiūrėsi, bet tai jau esu minėjęs. Šioje saloje apsigyvenę islandai žinojo, kad bus gražu, bet nelengva. Tegul tai žino ir keliautojai. Automobilių mūsų pageidaujama kryptimi pravažiuoja visi du per valandą, kitiems kaip susitarus po objekto lankymo sukant į rytus, iš kur mes atvažiavome. Tranzuojame stovėdami prieš pat tiltą per vandens juostą, kuria lagūna jungiasi su Atlantu. Dabar vandeniu ramiai sau plaukioja keli ledokšniai, laikui atėjus potvyniai nuo vandenyno juo atneš žuvies, už ką ežerą vėl pamėgs ruoniai ir sugulę ant ledo bei kranto džiugins visus. Kaip jau minėjau prieš tai, šiuo metu ruoniai išvykę, nes potvynio seniai būta ir ežero žuvies atsargos išsekę. O ką ruoniui veikti ežere be žuvies, ne ledkalniais gi grožėtis.

       Į kelią einančių autostopininkų porelei atėjus bei sukant į rytus, pavojus atšaukiamas, nes tai autostopininkai - draugai. Būtų jie sukę į vakarus, tą pačią akimirką ir nuo pirmų žingsnių taptų autostopininkais - konkurentais. Tiesą pasakius net nežinočiau kaip tokiu atveju vieta ant kelio ir mašinomis jame tektų dalintis, kad iki muštynių bei santykių aiškinimosi nedaeitų. Gerai, kad jie susiprato ir viso to daryti nereikia. Blogai, kad vis dar šalta ir niekas niekur nevažiuoja. Vis dar tęsiame bandymus ką nors pagauti, didžiąją laiko dalį kuomet keliu niekas nevažiuoja, praleisdami prie didelio ženklo, rodančio temperatūrą bei vėjo stiprumą. Prie labai didelės bei lakios fantazijos galima įsivaizduoti, kad ir nuo vėjo jis saugo. Bet tik prie labai didelės, kurios nė vienam iš mūsų netrūksta. Pagaliau iš keliuko nuo vandenyno pusės atsuka kemperis, sustojantis šalia, o pro jo atvirą langą "Hello" mums taria ir vėl amerikiečiai, tik šį kartą jau kiti ir ne du, o trys. Kiti tai kiti, trys tai trys, svarbu kad jų automobilyje būtų šilta bei užtektų vietos mums patiems bei mūsų kuprinėms. Čia atvežusius amerikonus prieš tai matėme išvažiuojant atgal rytų kryptimi bei netoli pavažiavus sustojant šalikelėje. Matomai vėl kokį tai gerą bei fotogenišką vaizdelį sumedžiojo, Islandijoje kurių netrūksta. Kadangi šioje saloje pilna vietos fotografams, turėtų jos užtekti ir keliautojams - fotografams, tai yra man.

       Sugužėję su savo kuprinėmis ir vėl į kemperį, nulekiame juo tolyn, žiūrėti ko gero ir gražaus ten esama bei atrandama. Lagūna į fjordą dar nepavirtusi (tiek daug laiko pakeleivingos mašinos mums laukti neprireikė), kelias nesugriautas, tad viso gero, Jokulsarlonai, taria tau keliautojai iš Lietuvos - Donatas ir Evelina. Lik unikaliu Aisbergų ežeru ir netapk eiliniu fjordu. Jei gali ir jei nesunku būtų. Kas žino, gal kada nors dar susitiksime, o kol kas tu man vienodai mielas, gražus bei nepakartojamas, kaip Druskos ežeras vidurio Turkijoje ar Vano ežeras Turkijos šiaurėje, kaip Inari ežeras šiaurės Suomijoje ar Širvėnos ežeras Biržuose. Taip man gavus naują ežerą į savo ežerų kolekciją, užverčiam šimtas keturiasdešimt trečią kelio romano skyrių. Tą kartą nueiti iki kitoje kelio pusėje esančio vandenyno pakrantės buvo per šalta ir per daug vėjo, tad visas atstumas nuo Aisbergų lagūnos iki Atlanto vandenyno lieka asmeniškai neišmatuotas, patikint jam esant pusantro kilometro, kaip kad sako kiti.

       Šis neilgas kelio romano skyrius mažai ką bendro turės su Islandija ir labiau skirtas pailsėti nuo jos vaizdų, nokautuojančių kiekvieną po salą keliaujantįjį. Tai išeis į naudą ir skaitytojui, ir rašytojui. Tad jeigu jūsų vaikas jums vis dar trukdo skaityti, kišdamas po nosimi savo keverzonę iš darželio, protingiausia šioje vietoje matomai būtų, kad tą laiką, kurį sugaištumėte šio skyriaus skaitymui, skirtumėte jam, o ne man. Tai kas parašyta čia galite praleisti, aš jums leidžiu ir (labai) nepyksiu. Ypač jei ir Amerikoje (liet. Jungtinės Amerikos Valstijos) esate buvę. Visa tai tik tam, kad pasibuvę su vaiku, naujomis jėgomis grįžtumėte į sekantį kelio romano skyrių, einantį iš paskos šio ir vėl apie Islandiją bei nepakartojamą jos grožį. O visus kitus kviečiu istorijos tęsinį.

       Gera rasti Islandijoje vietą, kurioje nėra vėjo. Bent jau taip būna prieš tai ilgai ant to vėjo pastovėjus. Šį kartą tai yra mūsų sustabdytasis kemperis, kuriame du nepažįstamieji sėdi priekyje, vienas jų gale, prižiūrėdamas bei kalbindamas palaipsniui ir po truputį atšylančius mus. Pastarasis pasirodo besąs iš Teksaso (angl. Texas) miesto Dalaso (angl. Dallas), tad viską, ką norime sužinoti apie tą valstiją bei miestą iš pirmų lūpų, galime sužinoti. Čia Islandijoje jie užsiiminėja tuo pačiu, kuo kad užsiiminėjo ir pirmieji tą dieną mus vežusieji - sukiojasi po salą, fotografuodami ją iš visų pusių, galų bei kampų ir vėliau tas nuotraukas pardavinėdami internete ar dar velnias žino kur. Tiek įrangos, kiek kad buvo pas anuos, jie neturi ir vaizdų fotografavimui naudoja veidrodinius fotoaparatus, kurie iš pirmo žvilgsnio irgi neblogi. Po velniais, šioje saloje kas nors turi prastesnę fotografavimo techniką už manąją? Ar man jau ir čia paranoja? O amerikonai jie nebūtų amerikonais, jei nesugalvotų visko parduoti, kad ir nuotraukų šiuo atveju. Pas juos tai matomai kraujyje bei iki kaulų smegenų.

       Ne veltui kažkada būtent jų tautos atstovas ir pirmąjį sumuštinį taip pardavė, nei iš šio, nei iš to ėmęs bei sugalvojęs prekiauti paprasčiausia bandele su mėsa, taip pradėdamas vieną šlovingiausių planetos istorijų. Geriau pagalvojus, tą patį galėjo bei vis dar gali padaryti bet kuris mūsų, prieš tai paėmęs du mėsos gabalus, pusantros bandelės, dvi sūrio riekeles, ant viso to uždėjęs keturis griežinėlius rauginto agurko, užmetęs porą skiaučių neaiškios spalvos kopūsto bei užpylęs neaiškios konsistencijos padažu. Kadangi gali visi, o padarė tik vienas, tai ir sėkmės istorija jo vieno, o ne visų kitų, apie kurią laimingajam derėtų rašyti, kad visiems kitiems paskui ją skaityti. Amerika man visada buvo ir iki šiol yra kokia tai netikra šalis, kurioje knibždėte knibžda žmonių su neaiškios kilmės ir būtinai svaiginančiomis sėkmės istorijomis, niekaip nerandančiomis savo logiškos pabaigos. Be to, ten dar pasakas mėgsta, kad ir apie studentą, bendrabutyje laisvu nuo paskaitų metu sukūrusį visiems gerai žinomą socialinį tinklą. Taip paprastai - ėmė ir sugalvojo tai, dėl ko visi jo palikuonys dešimt kartų į priekį pamatę užrašytą žodį "darbas" žiūrės į jį kaip ožiai į naujus vartus, nesuprasdami kas tai ir apie ką. O kur dar istorija apie buvusį pulkininką iš Kentukio, nusipirkusį pakelės motelį ir pradėjusį ten prekiauti kepta vištiena, kuri visiems ant tiek patikusi, kad pasaulis iki šiol žado nuo jos atgauti negali ir net trisdešimt penkeriems metams nuo įžymiojo pulkininko mirties praėjus, neša ir neša dėžutes su įkūrėjo stilizuotu portretu ant jų, o viduje kaip tai ypatingai apskrudinta vištiena, kurią atrodytų jis vienas mokėjo kepti geriausiai, nei kad visas likęs pasaulis kartu sudėjus.

       Paklausti kiek Teksase kainuoja didelis visiems gerai žinomas kompleksas visiems gerai žinomoje maitinimo įstaigoje, taip ir neišdrįstu. Matomai man jau istorijos su The North Face per akis, tai kam pasirodyti besant dar iš didesnio kaimo, nei kad esu iš tiesų? Be to, kažkodėl atrodo, kad didelis kompleksas pas juos ir didelis kompleksas pas mus - tai du absoliučiai skirtingi dalykai. Ir kad gavęs dideliu vadinamą kompleksą pas mus, tūlas amerikonas tą pačią akimirką pasiųstų visus po velnių, pradėjęs keiktis bei reikalaudamas dar (angl. more and more). Ir esmė čia net tik besiskiriančiame jam atneštos kolos kiekyje kibire. Tai juk ir skirtingas aliejaus sluoksnis ant aliejuje iškeptų bulvyčių, ir mėsos paplotėlių storis (gal net skaičius) ne tas, o kur dar sezamo sėklų dydis ant bandelės, raugintų agurkėlių skersmuo ar padažo klampumas. Belieka viltis ant kopūstų, kad bent jais įtiktų svečiui iš už Atlanto, nes ne triušiai abiejose Atlanto pusėse pavalgyti susirenka to prekinio ženklo maitinimo įstaigose. Čia kaip kad ir su didelio automobilio sąvoka pas mus ir Islandijoje. Taip privažiavę už penkiasdešimties kilometrų esantį bei ledyno pašonėje įsikūrusį Skaftafelį (isl. Skaftafell), užverčiam šimtas keturiasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Tenka pakalbėti su amerikiečiais ir apie ledo ritulį, vienam iš jų pasirodžius besant užkietėjusiu "Dallas Stars" (liet. "Dalaso Žvaigždės") klubo sirgaliumi. Matote, nesu aš jau toks iš kaimo, kai noriu.

       Gudbay, Amerika, gudbay, strana, gde ne byl nikogda (liet. Viso gero, Amerika, viso gero, šalis, kurioje nebuvau niekada).

       Esu dėkingas kiekvienai Islandijos kronai, likusiai mano piniginėje, kurios nė vienos mes nesumokėjome niekam, nusprendę tą pavakarę pasivaikščioti ledynu savarankiškai. Nes jei būtume ėję ten organizuotai bei prieš tai sumokėje tiems kas tuo užsiiminėja, jų būtų paskelbta bei mums primesta begalės taisyklių ir niekam nereikalingų įspėjimų bei nurodymų apie tai, ko daryti negalima nuėjus, kur koją galima dėti, o kur ne, kokiais batais apsiavus ant ledyno eiti reikia ir iš kur tuos batus prieš tai gauti. Dabar žinojome, kad viso to nebus, mudviem su Evelina ir trims amerikonams patraukus taku link tolumoje matomos baltos ledo sienos. Dviejų kilometrų ilgio takas veda per akmenuotą ir samanomis apaugusią dykynę dešinėje, kairėje stūkstant statiems kaip siena kalnams, su žemyn nuo jų krentančių krioklių vandeniu. Visa tai gražu, bet šiam kartui ne taip įdomu, kadangi degame noru pasiekti ledyną, kad ant jo užsikarti bei juo pavaikščioti. Aišku, per daug karštai to norėti negalima, kad ledynas neištirptų mums iki jo taip ir nepriėjus. Paskutiniai metrai ir... Mus pasitinka vandens juosta, skirianti žemę nuo ledo. Tai visa laimė, kad tarpui neplačiam esant, keli į jį numesti akmenys nesunkiai išsprendžia šią menką problemą, paskui nuo vieno akmens ant kito dedant kojas bei taip peršokant kliūtį nepaskendus ir batų net nesušlapus. Oplia ir tiek žinių. Evelina eina paskutinioji, lyg nepasitikėdama jai nutiestu akmenų tiltu bei juos tikrindama kiekvieną prieš lemiamą žingsnį - svyruoja jie ar nelabai ir teks pliukštelti į vandenį ar kitą kartą. Laikrodžiuose 18.40 val.

       Taip kiekvienas iš mūsų paskutinę kliūtį įveikęs - kas iš pirmo karto, o kas kiek pasiruošęs bei prieš tai pasvarstęs, pajunta kažką šalto bei slidaus po savo kojomis. Taip, tai jis - ledas, mums žengus ne kur kitur, o ant didžiausio Europos ledyno - Vatnajokull pakraščio, Skaftafellsjokull ledo liežuvio. Na ir pavadinimai. Lengviau į tas ledo uolas priešais matomai būtų užsiropšti, nei kad ištarti tokius pavadinimus. Pirmieji žingsniai atsargūs ir pamatuoti, kai kurios atkarpos įveikiamos ropojant. Ledas purvinas, balta spalva maišosi su juoda, kai kur matyti plyšiai, vietomis tenka kabarotis aukštyn, tad kiekvienas toks žingsnis ar ropojimas privalo būti apgalvotas. Už kiek laiko prie ledo pripratęs ir žengdamas jau nebe tokius atsargius žingsnius, iš karto save sudrausminu, kadangi nei neštuvų turime, nei sraigtasparnis kur šalia nusileidęs laukia, kad aukų ar nelaimingų atsitikimų čia kam nors reikėtų ir tomis aukomis paskui kas rūpintųsi. Dėsi batą ne ten kur reikia ir prašyk paskui, kad kas trauktų už ausų. Aišku, jei bent ausys liks paviršiuje. Ledynas ne ta vieta, kur reiktų demonstruoti savo žingsnių ar minties polėkį. Gerai, kad bent be kuprinių sumanėme pasivaikščioti šioje vietoje, prieš tai jas apdairiai palikę amerikonų kemperyje. Nėra nei saulės, nei vėjo, aplinkui balta, juoda bei pilka ir viskas atrodo kiek bauginančiai. Bauginančiai gražu, į ką negali nežiūrėti be pagarbos, nusižeminimo ar nuolankumo. Trečią kartą šioje kelio romano dalyje kartoju ir dar ne kartą šioje saloje būdamas kartosiu, kad prieš gamtą niekas yra žmogus. Paskui įlindę į tarpeklį, kur ledas vietomis žydros spalvos, atsitrenkiame į kelių metrų aukščio to ledo uolas, apsupančias mus iš visų pusių ir toliau eiti jau nėra kur.

       Nors ir esu girdėjęs apie krūtus bičus, kurie už tris šimtus litų vienam perka kelių minučių pasivažinėjimą džipu per ledyną, tačiau mūsų tarpe tokių neatsiranda. Amerikiečiai paaiškintų paprastai, kad doleris jis ne tik Afrikoje doleris, bet ir Amerikoje toks pats. Lietuviai motyvuotų dar paprasčiau, kad nors Briuseliui ir atėmus litą iš jų, sveiko proto visiems liko lygiai tiek kiek buvę. Taip kad nė vienas iš mūsų penkių tokių sumų ir dar už nieką mokėti nesiruošia, kuomet yra kas nemokamai veikti, tiems dalykams besant geresniems už mokamus. Taip ant ledyno praleidę pusantros valandos, ant jo pačiuožinėję, jį prifotografavę, bei jame parizikavę, netrukus ir jau visai už kelių eilučių užversime šimtas keturiasdešimt penktą kelio romano skyrių, tuo pačiu keliu kaip atėję jį (ledyną) palikdami. Laikrodžiuose 20.10 val. Žingsnis po žingsnio nuo ledyno tolstant, vis dar jaučiasi šaltis, ateinantis iš jo pusės. Todėl jis ir ledynas.

       Kiekvienas iš mūsų nueidamas, dar ne kartą ir ne du atsigręš atgal. Evelinai ši vieta numeris vienas Islandijoje, tad gal apie ją ji jums papasakotų įtikinamiau bei gražiau, nei kad pasakojo tas, kuriam ji tėra numeris du. Ir tai tik kol kas, iki poryt vakaro, iš antros vietos ją išstumiant kitai salos grožybei bei nepakartomybei, mūsų dar tik laukiančiai ir nieko apie mus kol kas nežinančiai. O Evelinos skoniu pasitikėti galima, ji kaip ir aš jį turi. Ir jeigu ledynas jai patiko labiausiai iš visko ką čia matė ar dar pamatys, tai ir reiškia, kad ledynas yra gerai. Atsisveikinimui atsigeriame Vatnajokull ledo, paversto vandeniu ir krintančio mums į delnus iš kelių metrų aukščio krioklio. Ir dabar jau tikrai viskas šiam šimtas keturiasdešimt penktajam kelio romano skyriui apie ledyną.

       Pirmą kartą šioje kelionėje teks važiuoti sutemus, kuomet išpuolus tokiai turiningai dienai kaip ši, jos pasiūlytų šviesių valandų mums tiesiog neužteko. Taip jau būna bei nutinka keliaujant autostopu, kai vieną dieną gali praleisti visą ją žiūrėdamas į stulpą šalia kelio kaip ožys į naujus vartus (aš apie menką nesusipratimą, įvykusį vakar kelyje Djupivogur - Hofn), o sekančią dieną lyg niekur nieko ir viso to nebuvus išvysti vienus gražiausių vaizdų savo gyvenime. Todėl jis ir autostopas, todėl jis ir vienintelis dėmesio vertas keliavimo būdas, todėl aš jį šlovinu bei šlovinti nesiliausiu. Draugai amerikiečiai važiuoja į už šimto keturiasdešimties kilometrų esantį pakrantės kaimą Viką (isl. Vik), tad jiems neprieštaraujant bei neklausiant, nusprendžiame važiuoti kartu su jais, prieš tai dar gavę po maisto davinį kokių tai energetinių batonėlių pavidalu. Kaip tai mums visiems nuo ledyno link automobilio grįžtant pasisuko kalba apie tai, kad lietuviams nuo kurio tai laiko nebereikia vizų į JAV. Apie tai vienam jų neišgirdus ir kitam pakartojus jam tai, tas jo klausia klausimo, prajuokinančio mane iki ašarų gelmių - "Why?" (liet. "Kam? Kodėl?"). Jeigu jums šioje vietoje nejuokinga, tai reiškia nieko nesuprantate, kaip kad nieko nesupratote ir tuomet, kuomet vakar ir užvakar jums neskambėjo gražiai vietovės pavadinimas Djupivogur. Argi nejuokinga? Kuomet vienas amerikonas sako kitam, jog lietuviams nereikia vizos į jų šalį, o tas klausia čia kam ir kodėl taip? Juokiuosi visą likusį kelią eidamas, o paskui ir važiuojant. Nemirtingi bičiukai, užskaitau.

       Su jais toliau važiuosime dar ir dėl tos priežasties, kad miegoti nacionalinio parko ribose, kuriuo skaitosi Skaftafelis, galima tik kempinge. Čia tokių matomai kažkur netoliese yra, tačiau tokio pobūdžio įstaigų mes nei pripažįstame, nei jas toleruojame, kad savo žalią namuką tokiuose statytume į nepatogią padėtį. Žiūrėk po tokio apsilankymo iš gėdos paraudonavęs dar taps raudonu, kam jis tada mums bus toks reikalingas? Ne, tegul lieka žalias, į kempingą jam nereikia. Be to kempinge ne tik kad žvėriškus pinigus reikia mokėti už žemės plotą palapinei, bet dar ir dušai ten matomai būna, kur man neišvengiamai tektų maudytis, taip pažeidžiant vyro prigimtinę teisę kelionėse to nedaryti, duotą jam nuo paties Dievo. Kas įsivaizduotų Antarkties užkariautojus Roaldą Amundseną (norv. Roald Engelbregt Gravning Amundsen) ir Robertą Skotą (angl. Robert Falcon Scott), ėjusius link pietų poliaus bei reguliariai priiminėjusius dušą prie dvidešimties laipsnių šalčio pagal Celsijų. Brrr... Net nuo minties tokios nusipurtau. Kempingo nebus, maudynių irgi ir jau temstant išvažiuojame prie vandenyno į pietvakarius.

       Pirmą kartą šioje kelionėje tenka važiuoti sutemus. Keliui neužilgo sukant į pietus, imame tolti nuo didžiojo Vatnajokudlio. Mašinoje visi ramūs, nekalbūs, susikaupę, įspūdžių pilni. Matau amerikiečius tikrinant bei vertinant padarytas nuotraukas savo fotoaparatuose, paskui siunčiant jas užsakovams ar įkeliant kur į internetą. Tą pačią akimirką kemperyje pakvimpa žaliais doleriais. Tiek daug žalumos ir visa ji tikra. Ech, tas nepakartojamas pinigų kvapas, kurio nesumaišyčiau net su nešvarių kojinių kvapu, joms prieš tai gerai pastovėjus kampe. Ne, taip gali kvepėti tik pinigai. Tad jau beveik sapnuodamas palinkiu jiems gerų sandorių ir geros prekybos, kadangi tie vaizdai, kuriuos išvydome šiandien, to verti. Gaila, kad aš nuotraukomis neprekiauju. Kaip kad ir kelio romanais. O tai greitai praturtėčiau bei apsidžiaugčiau. Laikas keltis, truputį užsnūdęs buvau. Sapnavau gražų sapną, kad sėdžiu vidury kokio tai knygyno, kuriame pilnos lentynos knygų, visų kurių pavadinimas vienas - "Kelio romanas". Paskui pasigirsta dūžtančio stiklo bei lūžtančio medžio garsas ir minia žmonių puola vidun, lipdami vieni kitiems per galvas ir be degtukų rankose.

       Už dviejų valandų atvykus į Viką, su draugais amerikiečiais atsisveikiname. Štai ir baigiasi mūsų pažintis. Mes neatsiminsime jų vardų, jie - mūsų ir tai dar vienas iš autostopo privalumų, kuomet pažintis su žmonėmis netrunka ilgiau nei kad to reikia ar būtina. Bet su viza lietuviams tai ten geras bajeris, žmogau. Užskaitau. Išeiname, palikę juos kažkokiame neaiškiame nepažįstamo kaimo skersgatvyje. Nakvynės vietos (mums) tenka ieškotis ne tik kad visiškoje tamsoje, bet dar ir lyjant. Ką aš ten rašiau apie brrr... ne per seniausiai? Tai va, pasirašau po kiekvienu iš tų septynių simbolių. Po kaire aukštai ant kalno šviečianti bažnyčia atrodo išties įspūdingai, rytoj būtinai ateis laikas ir jai, o kol kas mums reikia rasti kur statyti žalią namą, nes tam laikas jau atėjęs dabar. Pervargę bei nelabai besiorientuodami kur ir kas tame kaime gali būti, įsikurti nusprendžiame kokioje tai pievoje, po dešine nuo kelio, einant atgal iš kur prieš tai atvažiuota. Logiška manyti, kad kažkur tarp kelio ir jūros, atstumas iki kurios tą naktį lieka nežinomas dėl absoliučios tamsos jos kryptimi. Nors vis dar lyja, tačiau vėjas neatrodo būsiantis koks tai įspūdingas, tad rasta vieta įvertinama kaip tinkama. Kadangi metas vėlyvas, nusprendžiu "Dievo avinėlio" negiedoti. Kadangi šlapia ir tamsu, tai nieko nelaukus ir be jokių pasisėdėjimų prasideda žalio namo statybos darbai, papildomo brezento užtiesimas bei papildomi palapinės tvirtinimo prie žemės darbai. Visą tai baigus, kiekvienas nešinas savo daiktais suguža vidun. Palapinės viduje šilta ir jauku, už jos likusiam pasauliui belieka mums pavydėti. Ar buvo prieš miegą kas virta tą naktį - jau nepamenu, metas lyg ir per vėlyvas kavai gerti. Kepti tai tikrai nieko nekepėme.

       Palapinę per naktį vėjas praktiškai sudaužo. Ir visa tai nežiūrint į faktą, jog kurią tai valandą nakties mano keltasi, kad sutvirtinti pakartotinai tai, kas vėjo sugadinta - atkabintas vienas kraštas brezento, ištraukti du kuoliukai, susuktos virvės. O dar ta galva, išlindusi iš palapinės ir žiūrinti į mane, bandantį išraizgyti vėjo suvytas virves, laikančias brezentą prie palapinės, o palapinę prie žemės. Evelina matomai padėti nori, bet kuo? Vėjas pučia, visur kur beprisiliesi šlapia, aplinkui tamsu, o tos prakeiktos virvės taip susuktos, kad išvyniok jei gudrus. Protingiausia matomai būtų visą tai padegti, bet gaila. Pagaliau šiaip ne taip visus galvosūkius "Atrask virvės pradžią bei pabaigą" išsprendęs bei ant jų prieš tai nepasikabinęs (gerai, kad nėra medžių aplinkui), grįžtų į palapinę. Nepavadinsi miegu to, kas vyksta likusią nakties dalį, vėjo gūsiams kas kelias minutes kalant į palapinę taip, kad giedamo "Dievo avinėlio" žodžiai man stringa gerklėje vienas paskui kitą. Labai anksti ir vos tik prašvitus, toliau nebenorėdami rizikuoti žaliu namuku, pakuojamės. Tai nėra lengva padaryti, vėjui gviešiantis suvynioti bandomą palapinę neštis su savimi prie jūros. Kuoliukus apskritai tenka rinkti po visą pievą, vienas jų namo taip ir negrįš.

       Pradžioje jų būta dvylikos. Ir tai nebus kelio romano pastraipa apie apaštalus. Vienam jų pasilikus miškelyje šalia Biržų - Rygos kelio tą šaltą 2010 m. sausio 11 d. rytmetį, šeimoje liko vienuolika. Nuo to laiko daug kur jų būta ir į kuo įvairiausias žemes smigta. Standartiškai kas naktį jų buvo naudojami aštuoni, atsitiktai parenkant laiminguosius iš to vienuolikos būrelio. Taip vieniems jų pasisekdavo vieną naktį, kitiems kitą, tretiems dar kitą. Tą naktį Islandijoje buvo pasisekę visiems vienuolikai, kuomet esant sudėtingoms bei vėjuotoms oro sąlygoms, laikyti palapinės prie žemės buvo iškviesti visi. Vienas jų visiems laikams tą 2015 m. balandžio 22 d. rytą ir liko Islandijoje. Būtų likę ir dar du, jei ne pastabioji Evelina, radusi juos už kelių metrų nuo palapinės. Ieškojome ir to nelaimingojo, vienuoliktojo. Ilgai ieškojome, tačiau be rezultatų. Taip vėjui niekadėjui nunešant paskutinius Volfgango Amadėjaus Mocarto Requiem akordus - gal link jūros, o gal į kitoje pusėje kelio ant kalno stūksančią bažnyčią, užverčiam šimtas keturiasdešimt šeštą kelio romano skyrių.

       Juodieji Viko paplūdimiai, apie kuriuos mums prieš tai pasakojo amerikiečiai, nepasirodo besantys kokie tai ypatingi. Taip, visa ta pakrantės juoda linija atrodo kiek keistai bei neįprastai, tačiau žado neatima, kad savo atsikabinusio žandikaulio kontūrus ant to juodo smėlio išvysčiau. Matomai kaltės tame yra vakarykščių mūsų matytų vaizdų, pastariesiems dar nepasitraukus iš atminties. Arba kad miegota šią naktį prastai ir keltasi anksti. O kur dar palapinės kuoliuko praradimo. Taip, smėlis tuose paplūdimiuose juodas ir su tuo nepasiginčysi. Kaip ir akmenys juodi. Molą nuo pat ankstyvo ryto apspitę fotografai irgi ne šiaip sau susirinkę. Tai kas ne taip? Juk niekur iš mano apkeliautų vietų panašaus paplūdimio matęs nesu. Nežinau kas ne taip. Vaizdus gelbėja bent jau tai, kad pasitaikius vėjuotam rytui kaip kad šis, audringas vandenynas juodai spalvai krante suteikia pakankamai niūrumo. Tai jiems garantuoja vietą mano Islandijoje matytų vaizdų top dešimtuke. Labai aukšta vieta tai nebus, bet į dešimtuką patekti turėtų. Skirtingai nei amerikiečių žurnale "Islands Magazine", kuris dar tais tolimais bei priešistoriniais 1991-aisiais metais pavadino šį paplūdimį vienu gražiausiu žemėje. Lyg ir nepanašu į tai, kad jame filmuota žymioji "Bounty" šokoladukų reklama, kadangi ten smėlio būta balta. Matomai, už kažką kitką. Kiek toliau nuo kranto vandenyne stūkso šešiasdešimt šešis metrus virš jūros lygio iškilusios bazaltinės uolos, vietinių vadinamos pirštais arba adatomis. Pagal islandišką legendą, tai ne kas kita kaip po pirmais saulės spinduliais susitingę troliai ir jų tristiebis laivas. Gražu, didinga. Tos uolos turi ir pavadinimą - Reynisdrangar bei yra namai daugybei jūros paukščių, tame tarpe ir Atlantinių pufinų. Visur aplinkui visi tik ir kalba apie pufinus. Įdomu kur jie patys, kad pamatyti niekaip neina. Matomai, kartu su ruoniais išvykę, o kur - vietiniai nesakys.

       Vikas, piečiausia Islandijos gyvenvietė, įsikūrusi grėsmingo kaimyno - ketvirtojo pagal dydį Islandijos ledyno Myrdalsjokull, užimančio šešis šimtus kvadratinių kilometrų, papėdėje. Tokia kaimynystė mažai ką gero žada, pietrytinėje minėto ledyno dalyje esant aktyviam Katlos vulkanui, reguliariai ir kas keturiasdešimt - aštuoniasdešimt metų nudžiuginančiam apylinkes eiliniu savo išsiveržimu. Kaip tik už trijų su puse metų, spalio mėnesį sukaks lygiai šimtas metų nuo paskutinio Katlos išsiveržimo, buvusio itin pavojingu ir dėl tirpstančio ledo sukėlusio potvynius, padidinusius kranto liniją net trimis kilometrais. Neabejotinai tai yra tai, kas diena iš dienos turėtų jaudinti bei neraminti vietinius gyventojus, o tą dieną turėjo bauginti mus, kelio romano dalyvius, atvykusius į tą vietą ir nieko apie tai nežinojusius. Kaip ne kaip, tai vienas iš aktyviausių pasaulio ugnikalnių. Nėra aišku, lauks ar nelauks ta Katla artėjančio jubiliejaus, kadangi ir taip jau septyniolika metų nuo grafiko atsilieka ir kodėl jai nesugalvojus to atšvęsti anksčiau bei kaip priklauso - su dūmais, saliutais ir plaukiančiomis lavos upėmis. Bažnyčia matomai irgi ne šiaip sau pastatyta iš tos pusės kur ledynas, o greičiausiai tam, kad saugotų žemiau esantį kaimą. Tik man kažkodėl atrodo, kad vulkano laikui atėjus, "Dievo avinėlio" giedojimas bažnyčioje ar jos prieigose mažai kuo padėtų, jei net nuo vėjo šią naktį apsaugoti palapinės nepavyko. Gamta čia įnoringa ir ne tik žmogus prieš ją čia yra nieko vertas. Tai man taip ir lieka nesuprantamas vietinių pomėgis apsigyventi tokiose kaimynystėje kaip ši. Gražu tai gražu, bet kam dėl to lįsti į vietinio liūto, tai yra vulkano nasrus? Nebent tam, kad laikui atėjus rėkti bei šaukti - "Gelbėkite!". Ir ką? Ogi nieko - ir šauks, ir gelbės.

       Pasėdėjus juodame paplūdimyje, pakvėpavus vandenynu, paskui užsikorus prie ant kalvos esančios bei standartiškai šiems kraštams uždarytos bažnyčios, daugiau Vike kaip ir nelabai kas yra veikti ar į ką žiūrėti. Maisto produktų pasirinkimas vietinėje parduotuvėje itin skurdus, kainos aukštos. Nežiūrint į visą tai, Evelina ten nusiperka kavos, kadangi prieš tai gėrėme mano, kuri vakar netikėtai baigėsi. Taip vėl gauname teisę bei galimybę jos išsivirti ir atsigerti, prieš tai iš turistinio kilimėlio sukūrę dirbtinę užuovėją virimui. Kavą gurkšnojame kultūringai, kaip kad kokios Kauno poniutės, susėdę prie mums rezervuoto medinio staliuko lauke netoli krautuvės. Netrūksta ant stalo ir saliamio, matomai prastos kokybės bei įtartinai per raudono - namie tokio nė už ką nevalgyčiau, kelionėje - normaliai. Prieš tai dar tenka sutikti vakarykščius draugus amerikiečius, mus atpažįstančius bei prisimenančius. Iš turistinio stendo sužinome apie sekantį lankytiną objektą, link kurio tranzuoti ir einame į kelią, viešnagę Vike pabaigę. Po dešine kažkur virš galvų stūkstantis ledynas man vis neduoda ramybės, tad karts nuo karto į jį baugščiai pakeliu akis, ieškodamas ten bent menkiausių Katlos vulkano nerimo požymių. Ne, bent jau kol kas atrodo nieko baisaus ir vulkanas ramiai sau miega. Labanakt jam tarę, nuo ledyno papėdės išvažiuojame, su gan greitai sustojusiais prancūzais.

       Tas mūsų važiavimas gaunasi kaip sakoma nuo vilko ant meškos (angl. neverčiama, isl. neverčiama), mums keliaujant link už dvidešimties kilometrų į vakarus esančio mažesnio ledyno. Lygiai prieš penkerius metus po juo esančiam bendravardžiam vulkanui išsiveržus, abiejų jų pavadinimus mokinosi tarti didžiojoje dalyje Europos. Ypač gerai tai daryti turėjo išmokti žmonės, dirbantys aviacijos srityje ar tų metų balandžio mėnesį kur nors skridę su reikalais ar bent pas gimines. Tada būtent šio gražuolio dūmų bei pelenų debesis uždengė dangų, taip pastatydamas ant ausų senojo žemyno aviaciją, o į daugelio žmonų lūpas įdėdamas jiems sunkiai ištariamą bei naują anksčiau negirdėtą keiksmažodį. O štai ir jis - Eyjafjallajokull (liet. neverčiama). Galima pabandyti tai ištarti kaip Ejafjadlajokudlis, su neabejotinu liežuvio nusilaužimu dar prieš pasiekus paskutinę pavadinimo raidę. Tai besantis šeštasis pagal dydį Islandijos ledynas, po kuriuo esantį to paties pavadinimo vulkaną daug kas sieja su mano jau minėtąja bei už dvylikos kilometrų į rytus nuo jo esančia Katla. Yra žmonių, girdėjusių vietinius geofizikus kaip susitarusius tvirtinant, kad Ejafjadlajokudlio (svarbu, kad bent jiems patiems tai pavyksta ištarti) vulkano išsiveržimas galintis būti paleidžiamuoju mechanizmu Katlos išsiveržimui. Tokios kalbos ne iš piršto laužtos, kadangi kaip rodo istorija, jau keletą kartų po Ejafjadlajokudlio sekė Katlos išsiveržimas. Jei jie teisūs, tai reiškia šakiai ir pastarojo fejerverkų ilgai laukti neteks, o mums tokiu atveju būtina iš čia kaip galima skubiau pasišalinti. Ypač žinant faktą, kad bent jau po vieno iš aštuonioliktojo amžiaus pabaigos šio vulkano siautėjimų, į aplinką išsiskyrė tiek pelenų bei cheminių elementų junginių, kad išmirė kas penktas Islandijos gyventojas ir nugaišo pusė šalies galvijų. Katla kaip ne kaip jau ir taip viršijusi savo laukimo vidurkį, o nuo Ejafjadlajokudlio paleidžiamojo mechanizmo suveikimo praėjo visi penkeri metai. Pasistengsime šiose apylinkėse ilgai neužtrukti, prieš tai tik aplankę objektą, kurį sugalvoję. Galiu nuraminti mamą, kad tai nebus dešimties kilometrų skersmens Katlos kaldera - dauba ugnikalnio viršūnėje, kuriomis jie lenktyniauja tarpusavyje, kaip kad vyrai varžosi tarpusavyje kurio... Kilometrų autostopu nukeliauta daugiausiai. O jūs pagalvojote kuo?

       Neilgai pavažiavę, tą popietę atvykstame prie Ejafjadlajokudlio ledyno papėdėje esančio, vieno žinomiausių bei gražiausių Islandijos krioklių - šešiasdešimties metrų aukščio bei dvidešimt penkių metro pločio Skogafoso (isl. Skogafoss). Nesu krioklių žinovas, bet jeigu jau taip sako, matomai taip ir yra. Kam jiems meluoti? Islandija ne ta šalis, kuri skustųsi svetimšalių stygiumi, kad norėdama juos prisivilioti išsiklijuotų save etiketėmis "Gražiausia", "Nepakartojamiausia", "Fotogeniškiausia" ir panašiomis apie nebūtą savo grožį. Jai to nereikia daryti, visi ir taip viską matome. Nuo kelio krioklys nutolęs gal kilometrą, tačiau eiti nereikia, kadangi prancūzai - jie irgi turistai ir į krioklį pažiūrėti irgi nori, visai kaip kad mes. Skirtumas nuo šiaurėje lankyto Detifoso tas, kad čia galima eiti ir stovėti po visa ta vandens mase, prieš tai mintyse pasiruošiant sušlapti, ir kaip reikiant. Dar ten būna vaivorykštė, dažnai net dvi iš karto. Ir jeigu vaizdai nuo viršaus gražūs bei įkvepiantis rašyti eiles, tai jausmas vienareikšmiškai geresnis įsikūrus to krentančio vandens apačioje. Man, kaip mažai tą naktį miegojusiam, ten besėdint vieną akimirką ima atrodyti, kad va tuoj, tuoj iš už tos krentančio vandens širmos išlys kokia tai pana, reklamuojanti muilą ar ką panašaus. Ką sakai? Ar jau einame? Pramerkęs akis ir radęs Eveliną įsitaisiusią šalia ir dar šiltai apsirengusią, suprantu, kad reklamoje būta ne jos. Užsnausta mano truputuką saulėkaitoje. O ir reklamos jokios nėra, panos bei muilo - irgi. Yra tik krioklys. Jis tikras ir jo vandenį jaučiu ant savęs, nuo jo sušlapusi ne tik striukė, bet ir kuprinė. Tai šaltasis baisiojo Ejafjadlajokudlio prisilietimas. Buuu...

       Kadangi mus atvežę prancūzai jau išvykę, kelią tenka pasiekti pėsčiomis ir tai netampa kokiu tai ypatingu iššūkiu autostopininko karjeroje. Ko negalima pasakyti apie tranzavimą tame kelyje į jį atėjus. Nebesant prieš tai nuo vėjo saugojusių Viko gyvenvietės namų, vėjas tame plikame lauke daro su mumis ką tik panorėjęs. Ir nors jo nesama ant tiek stipraus, kad būtų sunku išstovėti, tačiau nieko panašaus negalima pasakyti apie žvarbumo trūkumą, kurio jam netrūksta. Tad daug negalvojęs bei neišsidirbinėjęs, traukiu iš kuprinės papildomą striukę. Už geros valandos sustoja vietinis vaikinas, važiuojantis džipu į barbekiu vakarėlį. Bingo, taip išsipildo mano noras pavažiuoti tokio dydžio mašina. Paklaustas jis mums rodo tiksliai kur yra baisusis Ejafjadlajokudlis bei pasakoja baisias istorijas apie tai, kad lygiai prieš penkerius metus, beje irgi balandžio pabaigoje, šiuo keliu važiavę matė visai kitokį vaizdą, kuomet vidury baltos dienos buvo tamsu kaip naktį, išsiveržusiam ugnikalniui negailint nei juodų dūmų, nei pelenų. Kadangi dabar vulkanas ramus kaip belgas ar ledo ritulio komandos "Jokerit" žaidėjai, gavę trečią įvartį į savo vartus, mums nelieka nieko kito, kaip tikėti vietinio piešiamais apokalipsės vaizdais. Likimo ironija, tačiau būtent šiose vietose įsikūrę didžiausi Islandijos ūkiai, bandantys kažką užauginti šioje niekam tikusioje bei reguliariai triukšmaujančioje žemėje. Juos išduoda ramiai sau besiganantys arkliai bei sukrauti šieno rulonai snaudžiančio Ejafjadlajokudlio papėdėje.

       Bevažiuojant vairuotojas mums parodo tolumoje po kaire besimatantį Vestmanaejaro (isl. Vestmannaeyjar) salyną, vienoje kurio salų gyvena ne Atlantiniai ar dar kokie pufinai, o keturi tūkstančiai žmonių. Drąsių, ant visko dėjusių ir nieko nebijančių žmonių. Taip galima pamanyti, kadangi 1973-aisiais metais netikėtai ir be jokių perspėjimo signalų išsiveržęs vienintelėje jų gyvenamoje Heimėjaus (isl. Heimaey) saloje esantis Eldfell vulkanas, liaudyje vadinamas ugnies kalnu, užvertė pelenais ir palaidojo tik jų namus ir miesto gatves, bet ne begalinį vietinių norą bei poreikį gyventi tokiose vietose. O ko bijoti ar parintis? Ateis laikas, vulkanas išsiverš kada jam reikia, valdžia visais pasirūpins, evakuos bei išgelbės. Kas čia tokio? Tai ir gyvena ramiai sau toliau, diena iš dienos, ilgai bei laimingai. Vulkano, mėgstančio išsiveržti neperspėjus, papėdėje. Gaudo sau atsipūtę žuvį, savo miestą išdidžiai vadindami "Šiaurine Pompėja". Mus prieš tai iki krioklio vežę prancūzai važiavo į keltą plaukti būtent į tą salą, bet tai jau jų reikalas. Dabartinė kelionė džipu baigiasi ne taip ir toli nuvažiavus, kuomet islandui sukant link barbekiu, liekame kelyje. Jo kalbos apie tai, kad čia besama vėjuočiausių vietų Islandijoje, pateisina palapinės kuoliuko praradimą naktį, tačiau nesuteikia daug noro ilgam likti plyname lauke. O nuo Viko penkiasdešimt devynis kilometrus nutolus, ši vieta būtent tokia ir yra. Dar toje sankryžoje įdomiai atrodo kelio ženklas, kviečiantis sukti į po dešine esantį Thorsmorko kalnų masyvą, esantį tarp dviejų ledynų. Tame ženkle, tarp kilometrų skaičiaus ir vietovės pavadinimo nupieštas koks tai vyriškis su krepšiu rankoje. Lieku nesupratęs - ar čia reikia trisdešimt kilometrų eiti, ar tuos kilometrus nuvažiavus, ten pasitiks toks vyriškis. Kas į tai galėtų atsakyti - nėra. Nesvarbu, kryptis vis vien ne mūsų.

       Nuo Viko kelias nebėra tuščias, kaip kad jo būta vakar ar užvakar. Todėl visai nekeista, kad ir naujoje vietoje greitai sustabdome automobilį, net kur kas greičiau nei vietoje prieš tai, šį kartą turistų porelę iš Airijos. Būtų nesustoję jie, atsirastų vietinių. Vietovės šios kaip suprantu tankiai apgyvendintos, o ir kelias veda į netoliese esantį nemažą šiems kraštams miestą Selfosą (isl. Selfoss). Atvažiavę ten bei spėję apsirūpinti maistu supermarkete prieš jam užsidarant, einame ieškoti nakvynės vietos už miesto. Po vakarykštės nakties atviros vietos nedomina. Už sraunios upės radus kad ir nedidelę, bet užtat tikrų tikriausių medžių giraitę, mudviejų džiaugsmui ribų nėra. Džiaugiasi ir žalias namukas, kadangi medžiai nuo šiol geriausi jo draugai. Vienam dingus, kiekvieno iš palapinės kuoliuko šansai būti panaudotam, padidėję. Aštuoni iš jų tuo šansu pasinaudoja čia ir dabar, kiti du lieka kuprinėje laukti savo eilės. Gal rytoj bus tas vakaras, kuomet jiems pasiseks labiau. Taip išsirinkę konkrečia vietą ir joje apsistoję nakvynei, užverčiam šimtas keturiasdešimt septintą kelio romano skyrių. Būta jo apie juodus paplūdimius, piktus ugnikalnius bei gražų kaip perlas krioklį.

       Iki Reikjaviko nuo šios vietos lieka penkiasdešimt kilometrų, tačiau bent jau rytoj ten mes dar nevažiuosime. Tai kur rytoj? Apie tai papasakos naujas rytas ir šis kelio romano skyrius, kurio abiems dalyviams dabar laikas gerti kavą, valgyti makaronus bei miegoti. Rytoj bus rytoj, šiandien diena nesibaigia ir ilgai nesutemstant vakarojame tol, kol galime neužmigti. Kadangi praeitos nakties būta sunkios, šios reiktų ramesnės, tokios tikimės. Visos sąlygos tam sudarytos, užuovėja parinkta, šventos giesmės apie pasigailėjimą negiedu. Dėti papildomo stogo ant palapinės nė vienam iš mūsų minčių nekyla, nors ir šaltas, bet giedras dangus nepranašauja nieko blogo. Ech tas keliautojų užtikrintumas. Ką gi, atrodo laukia tikrai rami naktelė. Ir tikrai - naktį vėjo nebūta, o jeigu ir būta, tai pro medžius neprasibrauta ir mums netrukdyta ir mūsų namų negriauta. Tokiu atveju ir draudimo išmoka nepriklauso. Nuo ryto abu tokie išsimiegoję, sveiki, gyvi bei laimingi kylame, pakuojamės ir žingsniuojame dar kiek toliau už miesto. Keliui prieš didelį kalną nusukant į dešinę ir tampant nebe tokiu svarbiu keliu, kaip kad kelias numeris vienas, vedantis į Reikjaviką, tuo keliu numeris trisdešimt penki pasukame ir mes. Ech tas autostopininkų išrankumas, sostinė jų nedomina.

       Su kuo tik mums netenka tą ketvirtadienio popietę važiuoti tą šešiasdešimtį kilometrų Islandijos absoliučios provincijos keliais. Ir tokiems šauniems autostopininkams kaip kad mes neprireikia nė dviejų pilnų valandų, kad pasiekti visų atvykėlių taip garbinamą bei liaupsinamą Geysirą (isl. Geysir) - dar vienus rūkstančios žemės plotus, su reguliariai iš žemės šaudančiais karšto vandens stulpais. Bet apie viską iš eilės ir ne taip greitai, kaip kad rašo kiti - "Važiavome į Geysirą, pakeliui nieko įdomaus nematėme, negirdėjome bei nesutikome". Ne, taip tikrai nebus, kadangi keliaujant autostopu taip tiesiog neįmanoma. Čia būtinai ką nors įdomaus pamatysi, išgirsi, sutiksi, kad grįžęs namo apie tai rašytum. Net jeigu keliauji atrodytų tiek nedaug kilometrų ir dar visiškais provincijos keliais. Todėl jis ir autostopas, o mano pasakojimas - viso to istorija.

       Pirmieji mus paveža pensininkai, važiuojantys pailsėti į savo sodybą kur tai kalnuose. Nors šiandien ir ketvirtadienis, tačiau Islandijoje balandžio 23-ioji vadinama bei švenčiama kaip pirmoji vasaros diena ir tai yra valstybinė šventė bei išeiginė. Sutikime, neblogas humoro jausmas gyventojų šalies, kurioje vasaros apskritai nebūna, pirmąją vasaros dieną švęsti pavasariui įpusėjus. Geras, užskaitau.

       Tada, kelias minutes palaukus sustoja vietinis Skalholto (isl. Skalholt) kaimo gyventojas, pavežantis kaip ir priklauso iki posūkio į savo kaimą. Kadangi jis vietinis, tai ir papasakoja daug ko apie vieną aktyviausių Islandijos vulkanų Heklą (isl. Hekla), kurio pašonėje jie visi čia gyvena. Viduramžiais šį kalną islandai apskritai vadino "Vartais į pragarą". Matomai buvo už ką - daug nelaimių ir skausmo jis atnešė vietiniams gyventojams. Tačiau panašu to neužteko, kad vietinius įtikinti, jog arti vartų į pragarą geriau negyventi ir savo kaimų nestatyti. Tad jie ir gyvena. Šis pusantro kilometro aukščio kalnas turi pomėgį išsiveržinėti, darydamas tai reguliariai ir kiekvienas tokių jo išsiveržimų pasižymi unikalumu. Vieni jų būna trumpi, kiti trunkantys nuo savaitės iki dešimties dienų, dar kiti gali tęstis mėnesius arba metus. Ir kuo ilgiau vulkanas miega, tuo katastrofiškesnės būna jo išsiveržimo pasekmės. Vietiniai matomai su nerimu laukia tos dienos, kadangi įprastai kas dešimtmetį prabundantis ugnikalnis, snaudžia štai jau penkiolika metų. Tiesa, visai neseniai 2011-ųjų metų vasarą pasaulio žiniasklaida trimitavo skambiomis antraštėmis, kad Islandijoje prasidarė "Vartai į pragarą". Patys islandai tada visus nuramino, kad tie vartai kaip prasidarę, taip ir užsidarys, nelaikydami tokio vulkano aktyvumo padidėjimo kuo tai reikšmingu ar vertu bent kokio, kad ir menkiausio dėmesio. Galima suprasti ir likusį pasaulį, kuriam tuomet vos metams po Ejafjadlajokudlio išsiveržimo praėjus, kiekvienas toks, atrodytų kad ir menkiausias bruzdesys, asocijuojasi jei ir ne su Armagedonu (krikščionių tikėjime tai vieta lemiamos gėrio ir blogio kovos pasaulio pabaigoje), tai bent jau su milijoniniais buržujų nuostoliais aviacijos srityje, negalint pakilti lėktuvams dėl ugnikalnio į orą išmestų pelenų. Matomai šioje vietoje tam visam likusiam pasauliui reiktų pasimokyti iš islandų, gyvenančių ugnikalnių papėdėse ir užvaldytų absoliučios olimpinės ramybės. Gal net olimpines žaidynes būtų galima surengti vieno iš tokio vulkanų papėdėje, būtų tai Hekla ar mano jau anksčiau minėtoji Katla. Atsisveikinant vairuotojas mus apdovanoja detaliu vietinių apylinkių žemėlapiu. Ačiū jam už tai, toks žemėlapis šiose vietose pravers ir padės atrasti tai, ką atrasti tikimės.

       Pasirodo, Islandijoje važinėja ir tarybinių "Niva" markių automobilių. Nežinau kiek viso jų saloje yra ir iš kur jie čia atsirado, tačiau vieną tokią sustabdome, kad ir neilgai septynių kilometrų kelionei iki sekančio Reikholto (isl. Reykholt) kaimo. Kadangi gale sėdi net du šunys ir abu ne pudeliai, tai Evelina sau įprastą vietą gale užleidžia man ir dar su kuprinėmis. Ačiū. Gale vietos itin mažai, sėdime susigrūdę. Šunys pasitaiko tokie bendraujantys, nepikti, nelojantys, rankų bei ausų nekandžiojantys, maisto nereikalaujantys, juodi, dideli. Kartoju - į pudelius jie žiūrėtų iš viršaus. Vairuotojas nekalbus bei prieš tai nusistebėjęs mūsų pageidavimu važiuoti jo sena mašina ir dar dviems šunimis joje. Nieko jis nesupranta, o ir septynis kilometrus važiuodamas ką ten daug pasakysi, tad matomai nieko sakyti ir nereikia. Į klausimą "Niva, soviet car?", jis atsako teigiamai.

       Šuns būta ir sekančiame mums sustojusio vietinio ūkininko vairuojamame automobilyje. Tiesa, šuo ten vienas, o ne du, tačiau toks pats didelis, o gal net didesnis. Aišku, ne už anuos abu sudėjęs, o paėmus kiekvieną jų atskirai. Matomai, pudeliui jis irgi nebūtų draugas. Ar tai išsigandusi jo, ar tai pakerėta jauno ūkininko žvilgsnio, Evelina vėl renkasi sėdėti automobilio priekyje. Kadangi šunys man patinka, o aš patinku jiems, tad daug negalvodamas bei kaip visada nė trupučio būsimos pažinties neišsigandęs, patogiai sau įsitaisau gale - vietos ten kur kas daugiau, nei kad būta transporte prieš tai. Priekyje sėdinti Evelina daug ko išklausinėja ir sužino apie vietinių ūkininkavo įpročius bei papročius, o bandant gauti atsakymą į visos kelionės metu ramybės mums neduodantį klausimą apie tai, ar vietiniai valgo auginamus arklius, ar ne, ūkininkas atsako, kad kai kurie jų taip iš tiesų daro. Vardų nemini, klausimo ar taip daro jo ūkyje - neišgirsta. Šuo padeda leteną man ant kelio. Mielas padarėlis, ką bepridursi. Vairuotojui sukant į kairę link savo fermos, iki mūsų trokštamo pasiekti Geysirio lieka kokie tai penki niekingi kilometrai.

       Galima būtų ir eiti, bet kam eiti, kuomet žmonės tokie malonūs čia gyvena, pasiruošę pavežti, viską papasakoti ir dar žemėlapį paskutinį pagatavi atiduoti. Ne, neisime, o ir toliau važiuosime, būtų penki kilometrai likę, ar penki šimtai. Susidėję kuprines šalia kelio, liekame laukti paskutinio automobilio, padėsiančio mums dakalti tuos kelis kilometrus. Tuo labiau, kad ir oras puikus - giedras dangus, beveik jokio vėjo. Netenka šioje idilėje ant sankryžos ilgai stovėti, kuomet netrukus sustabdome jau ne vietinius, o amerikonus, nuvežančius ten kur reikia. Moteris iš Bostono, man ištarus "Boston Bruins" (liet. "Bostono meškos") pavadinimą, supranta mane nesant iš gūdaus kaimo, kad jau žinau jos miesto ledo ritulio komandos pavadinimą. Žaidėjų vardinti neprašo. Kažko labai daugiau pasakyti važiuojant penkis kilometrus lyg ir neišeina.

       Geizerių slėnio Geysiro bendras vaizdas nuvilia. Žemė aišku jame rūksta, kaip kad rūko šiaurėje esančiame Hverire, tačiau tos niūrumos bei baugumos, kurių buvo pilna tose laukinėse bei tuščiose Myvatno ežero apylinkėse, čia nėra. O kadangi nebaisu, tai ta rūkstanti bei garuojanti žemė neatrodo labai įdomiai. Ir kur čia bus baisu, kuomet aplinkui pilna žmonių, o šalia išvis pastatytas koks tai ir dar ne pats mažiausias lankytojų centras, su visokių niekalų parduotuve bei restoranu. Visai kaip Nordkape. Vienintelė dėmesio verta pramoga šiame slėnyje aišku yra vienas rimčiausių geizerių - Strokuras (isl. Strokkur). Tai ketvirtasis pagal dydį šeimos atstovas pasaulyje, reguliariai, iki dešimties minučių intervalu šaunantis į viršų vandens stulpą, aukštis kurio siekia iki trisdešimties metrų, o kartais ir daugiau. Vanduo tas kaip ir priklauso yra verdantis. Nei stulpo aukščio, nei vandens temperatūros matuoti nematuojame, užtat atsižiūrėti į tą vaizdą atsižiūrime. Visa tai nutinka plyšiams žemėje prisipildžius karšto geoterminio vandens, kurio paviršius atšąla, kai tuo tarpu įkaitę apatiniai sluoksniai virsta garais ir išstumia viršuje esantį vandenį fontanu aukštyn. Tuomet visi aplinkui ima aikčioti, fotografuoti bei filmuoti, ką darome ir mes. Ką, mes ne žmonės? Juk čia visų susirinkusių likimas vienodas - fotografuotis prie to paties geizerio, kad vėliau tokias pat nuotraukas, panašias viena į kitą kaip du vandens lašai, sudėti į tą patį internetą.

       Netoliese esantis Geysir, iš kurio pavadinimo beje ir kildinamas bendrinis žodis "geizeris", geros nuotaikos būdamas verdančio vandens stulpą iškelia iki aštuoniasdešimties metrų aukščio, tačiau daro tai nereguliariai ir dažniausiai po žemės drebėjimų. Kadangi dabar tokių čia lyg ir nenusimato, tai šis antras pagal dydį pasaulyje geizeris ramiai sau miega, užsimaskavęs kelių metrų skersmens melsvo bei garuojančio vandens pavidalu. Bala ta net neaptverta virvute, kaip kad aptvertas Strokuras, tačiau verdančio vandens vonių mėgėjų aplinkui nematyti. Tik va miegoti geizeriui belikę neilgai ir jei iki birželio septynioliktos dienos neprabus pats, jį dirbtinai pažadins šalies geologai, darantys taip kasmet, tą dieną Islandijai ir islandams švenčiant nepriklausomybės nuo Danijos karalystės dieną. Šiemet nusimato septyniasdešimt pirmasis jubiliejus, tai gal ir verdančio vandens stulpą privers pakilti į atitinkamą aukštį, kadangi tiek jis gali, charakteristikos leidžia. Būtų simboliška. Galvoju, kad tik neprisižaistų, prieš tai pamiršę, jog prieš gamtą niekas yra žmogus. Gerai, kad bent mūsų tą dieną čia nebus.

       Kaip kad nė vieno iš mūsų nebus, šią dieną ar kitą, prie populiariausiu vadinamo Islandijos turistinio objekto - Gulfoso (isl. Gulfoss) krioklio. Kodėl nei einame, nei važiuojame, kuomet iki jo tėra nepilna dešimtis kilometrų? Kodėl nesutinkame pasiekti Hvitos (isl. Hvita) upės žymiosios kaskados, taip mėgstamos bei vertinamos vos ne kiekvieno svetimšalio, atvykstančio į šią salą? Ir tu nepaaiškinsi jiems profesoriaus Preobraženskio iš "Šuns širdies" žodžiais, kad nenorėjom, tai ir nėjom, ir nevažiavom, ir nepasiekinėjom. Ko mums ten? Krioklį matėme vakar, dar vieną - praeitą savaitę. Vakar matytasis buvo aukštas, praeitą savaitę aplankytasis apskritai pasirodė besantis galingiausias Europoje. Tai kam mums dar vienas krioklys? Ne, daugiau krioklių mums nebereikia, kriokliai mums jau neįdomūs. Net jei šis būtų koks tai gražiausias, didžiausias, įspūdingiausias. Galbūt jis toks ir yra, galbūt apie jį paskaitysite kur kitur, tik ne mūsų kelio romane.

       Naudingiau matomai būtų vietoje to niekam nereikalingo bei neįdomaus krioklio lankymo išsivirti karštųjų gėrimų, prieš tai užuovėją radus. Vėjas, jis kad ir nestiprus, tačiau dujų ugnelei degti trukdys, jame šokinėdama bei besilinksmindama nieko ji nesušildys. Štai toks paradoksas, kuomet mums reikia verdančio vandens savo puode, kai to verdančio vandens pilna aplinkui ant žemės. O štai ir ji, užuovėja. Nors kokia nauda iš to lankytojų centro bus. Ai, dar jame galima iš restorano pasiimti servetėlių, nes manosios turėtos baigėsi, o nosis bėga kaip pasiutusi. Pasiimu nuo stalo servetėlių. Daug pasiimu, kad ilgam užtektų. Ir bateriją fotoaparato pasikraunu, kad jis ir vėl mokėtų fotografuoti, savo nuotraukomis džiugindamas mane, vietoj užknisantį raudoną užrašą "BATTERY EMPTY" ant ekrano rašinėdamas. Tada lauke karštąjį gėrimą ne tik kad verdame, bet ir atsigeriame jo. Būta berods tai kavos, o gal arbatos. Dabar jau neatsiminsiu to, nuotraukose matydamas tik puodelius ir mus. Panašus gėrimas šalia kainuoja dvylika litų. Pas mus pigiau būtų, jei kas norėtų. Gal net dykai užkaistume bei įpiltume, jei nepažįstamasis turėtų į ką pilti bei savo vandens atsineštų. Mums negaila, vis vien dujų perteklių balionėlyje teks palikti, su mumis į žemyną jam skristi niekas neleis. Viskas, viešnagė baigta. Jai pasibaigus, mes kaip tas vanduo, vis dar šiltas bei garuojantis, nors jau ir neverdantis, grioveliu pasišalina iš rūkstančio geizerių slėnio, pasišaliname ir patys, šalia to bėgančio vandens kelyje tranzuodami. Vėjo nugairintais skruostais bei snargliuojančiomis nosimis. Tokios keliavimo taisyklės čia.

       Dar du automobiliai ir numatyta dislokacijos vieta tam vakarui bus pasiekta. Tiesą sakant, ryte išvis manėme traukti tiesiu taikymu ten, Geysirį patikrinti sugalvoję jau pakeliui, priklausomai nuo to kas ir kur veš. Kaip žinia, autostopas tokius dalykus leidžia bei toleruoja, mes tuo mielai naudojamės. O apie tuos du automobilius ir juose sutiktus žmones galiu papasakoti. Taigi, abiem atvejais tai būta ne vietinių, o turistų. Iš geizerių slėnio išveža kokios tai panos vokietės, apie kurias pagal jų išvaizdą Evelina nusprendžia joms besant netradicinės seksualinės orientacijos. Na, jai taip atrodo. Nežinau, gal taip ir yra, netikrinau. Jeigu kartais taip nėra, tegul už tokias skubotas išvadas atleidžia. Jei taip yra, tegul tampa tradicinės orientacijos. Jos mus paveža iki už trisdešimties kilometrų esančio Laugarvatno (isl. Laugarvatn). Vietos ten gražios, šalia yra ežeras, parduotuvėje yra maisto. Atrodo ko dar trūktų - gyvenk ir norėk, tačiau mes neužsibūname ir už kaimo nuėję operatyviai sustabdome atvykėlius iš Islandijos, važiuojančius į Reikjaviką, kur mums nereikia, užtat reikia pakeliui. Taip per kalnus važiuodami, užverčiam šimtą keturiasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Draugiškų vietinių žmonių bei šunų, paslaugių turistų, šaudančio geizerio, nešaudančio geizerio, garuojančios žemės, verdančio vandens joje, supuvusių kiaušinio kvapo aplinkui... Viso ko jame užteko, buvo ne per daug ir lygiai tiek kiek reikėjo. Mums nesėdint vietoje, jam laikas baigtis ir užleisti vietą kitam. Tą jis ir daro, viską pasakęs ką pasakyti norėjęs.

       Tai vieta, kur susitinka Šiaurės Amerikos ir Eurazijos žemynų tektoninės plokštės. Sako, kad niekur kitur Žemėje taip aiškiai bei gerai nepamatysi vaizdo, iliustruojančio, kaip viena nuo kitos jos tolsta. Belieka tik spėlioti kokios kantrybės reiktų būti, kad pastebėtumei tuos kelis centimetrus, kuriais jos pasislenka viena nuo kitos per metus. Pusę aštuntos vakaro mes jau čia. Žmonių aplinkui nėra ir tas labai gerai. Iš abiejų pusių statmenomis akmeninės sienomis (suprask tai plokščių kraštai) suspaustu taku pradžioje nueiname prie upės bei krentančio vandens (suprask tai mini krioklys). Nuo vandens dvelkia šalčiu, ilgai šalia tokio nepastovėsi. Patraukiame į priešingoje pusėje esančius atvirus plotus, iš kur atsiveria įspūdingi ir daug ko verti šio atšiauraus krašto laukinės gamtos vaizdai. Dėkoju sau už kiekvieną minutę, praleistą Geysirio lankytojų centre bekraunant fotoaparato bateriją. Neatleisčiau sau už tai, jei tų nuotraukų nebūtų. Evelinai ramiai sau sėdint atsirėmus į akmenis, pats gi bėgioju pirmyn bei atgal medžiodamas vieną po kito vaizdus - ir ten gražu, ten dar gražiau, o ten išvis patyliu. Tai ką dabar daryt? Suprantu, kad elgiuosi kaip nepilnametis kaimo šokiuose - diskotekoje, negalėdamas pasirinkti su kuria pana šokti, visoms joms besikariant man ant kaklo, devyniasdešimtųjų muzikai skambant. Just imagine. Panašiai gaunasi ir su tais vaizdais čia ir kad ir kur fotoaparatą benukreipčiau, visose pusėse atsiras tokių, norinčių sulipti į jo atminties kortelę. O ji juk ne guminė. Kaip ir baterija, beje. Nors imk ir persiplėšk, prieš tai pasiūlęs tai padaryti fotografui, o paskui ir jo naudojamai technikai. Pastaroji matomai būtų visai nieko prieš, objektyvo langelis iki galo seniai jau nebeužsidarinėja. Paskui mano jaunatvišką įkarštį bei užsidegimą viską užfiksuoti apramina vėjas (ir kaipgi be jo čia), atšaldydamas manąsias rankas iki tiek, kad fotografuoti jau nebegalima. Tada ramu, tada ir aš sustoju, ramiai žiūrėti į visą tai. Vienatvėje, neilgam. Nuo Evelinos ir toliau dvelkiant olimpine ramybe, prisėdu šalia. Įdomu, kuri tai plokštė, ant kurios sėdėdami burkuojame - gimtoji Eurazijos ar svetima Šiaurės Amerikos? Sunku atskirti, kadangi tarpeklis tarp jų, kuriuo atėjome, baigėsi.

       Jeigu prieš tai būta tik gražaus, tai mums einant į priešingą pusę ir besidairant vietos nakvynei, tampa baugu, nejauku, baisu ir vis dar gražu. Negaliu apsakyti to kaip aš mėgstu tokias vietas, kiekvienoje kelionėse tikėdamasis surasti kažką panašaus. Keista būtų jei to nebūtų pavykę tokioje niūrioje šalyje kaip ši. Visko iki galo čia dar nepamatęs, skelbiu šią vietą man besančia vieta numeris du Islandijoje. Įsivaizduokite kas nebuvę, prisiminkite kas vaikščioję. Taigi, mums reikės: 1) Vakaro, kuomet dar nesutemę, bet tuoj sutems; 2) Po dešine stūksančių ir į žemės paviršių išlindusių žemynų tektoninių plokščių akmeninių sienų; 3) Po kaire, apačioje ir žemai šalia upės stovinčių penkių vienas šalia kito sulipdytų baltų namelių su bažnyčia ir kapinėmis šalia; 4) Priešais telkšančio didžiausio Islandijos ežero, vanduo kurio pakrantėse vis dar po ledu; 5) Pridėkite vėją, stūgaujantį visur aplinkui ir einantį kiaurai mus; 6) Ir snieguotų kalnų viršūnių tolumoje, jų irgi nepamirškite; 7) Dar išmeskite visus pašalinius žmones aplinkui, kadangi jų nei yra, nei reikia; Viskas. Visą tai į vieną sumaišius ir gaunasi patiekalas, tą vakarą patiektas dviems gražiais vaizdais ir taip jau persisotinusiems autostopininkams - keliautojams iš Lietuvos, pavadinimu Tingveliras - pagal vietovės pavadinimą. Būtumėte tokį kada ragavę, skonio ilgai nepamirštumėte. Gal net iki savo gyvenimo pabaigos. Man tai netampa Islandijos vieta numeris vienas tik todėl, kad numeris vienas yra Aisbergų ežeras, matytas užvakar. Ta vieta nepajudinama kaip amžini ledynai.

       Į visą pažiūrime nuo aukštai esančios apžvalgos aikštelės. Apačion nusileidę, patikriname namukus, bažnyčią ir kapines. Galiu pasakyti, kad viskas savo vietoje bei kaip turi būti - bažnyčia neveikia, namukuose už langų nieko nematyti, kapinėse tie patys kas buvę. Nakvynės vietą nužiūrime šalia ežero, ant bestogio trisienio medinio pastato grindų. Turėtų jis stogą ir visas keturias sienas - matomai nieko daugiau tam vakarui nereiktų bei netrūktų. Tačiau stogo nėra, o sienų tik trys ir trūksta būtent tos, kuri iš ežero pusės. Ežeras vis dar apledėjęs, nuo ežero pučia vėjas. Šalta, o be to neaišku, ar atlaikys tokį iššūkį palapinė? Jai jau užpraeitos nakties prie Viko užteko. Neapsispręsdami miegoti ar nemiegoti čia, išeiname ieškoti ko tai geriau. Kad tai nėra būtina ir nakvynei būtų gerai tai kas rasta, sužinome tik baigę statyti palapinę naujoje vietoje - ant kalno šlaito ir šalia medžių. Eveliną dar lipant į kalną neramina apačioje esantis koks tai namas. Dar labiau jos nerimą sustiprina mums link to namo nusileidus ir šalia jo radus tuščią gardą. Būtent tokiuose narvuose per siaubo filmus kanibalai ir laiko valgymui paruoštus turistus ar studentus, prieš tai pasukusius ne tuo keliu. Kaip jau minėjau, vietos ten išties baugios. Mane, kaip siaubo filmų mėgėją bei žinovą, iš viso to ima juokas, tačiau juoktis negaliu. Kas jei mane išgirdęs iš to namo naktį kas nors iki mūsų ateis, po ko mūsų palapinė taps tuščia, o narvas - ne? Evelina bijo, ką su ja padarysi. Mane patį neramina aukščiau palapinės esantys akmenys, kuomet nežinau nė vienos priežasties, kodėl vienam ar kitam jų naktį nepariedėjus žemyn, taip sutraiškant ir žalią namuką, ir mus jame. Trumpai tariant vieta ta pasirodo besanti niekam tikusi, tad susipakavę palapinę ir susirinkę daiktus, iš tos vietos, turėjusios tapti tą naktį mūsų namais, pasišaliname. Nežinodami kur daugiau eiti, grįžtame prie namo trimis sienomis, medinėmis grindimis ir be lubų. Minčių statyti palapinę ne tarp sienų, o už sienos - būta, taip išvengiant vėjo nuo ežero, tačiau jas visas ir vienu ypu iš mudviejų galvų lengvai išpučia vėjas, pakilęs nuo dviejų žemynų plokščių. Geriau jau tegul būna šalta nuo ežero su šiek tiek vėjo, nei kad daug ir stipraus vėjo iš kitos pusės. Kad jau rinktis iš dviejų blogybių reikia. Greitai ir šioje vietoje iškyla mūsų žalio namo sienos, nes mes patyrę jo statytojai. Mūsų pačių lauke nelieka, lauke naktį tegul būna tie, kurie namų neturi.

       O dar tą vakarą prieš užmigdamas aš girdžiu lopšinę. Ją man niūniuoja žmogus nuo uolos. Tos pačios, kur susitinka Šiaurės Amerikos ir Eurazijos žemynų tektoninės plokštės. Tas pats, kuris daugiau nei prieš tūkstantį metų nuo tos pačios uolos kreipėsi į savo tautiečius, sušaukęs šioje vietoje seniausią pasaulyje žinomą parlamentą Altingą. Čia buvo paskelbta Islandijos valstybė tais senais bei neatmenamais laikais, čia ne per seniausiai paskelbtas Islandijos atsiskyrimas nuo Danijos, čia kasmet islandų švenčiama nepriklausomybės diena, čia Islandijos valstybės lopšys. O miegant lopšyje, vienintelė daina, kurią gali išgirsti ir yra lopšinė. Taip jos pasiklausę, užverčiam šimtas keturiasdešimt devintą kelio romano skyrių. Ir saldžių sapnų jums abiems, miegantiems nacionaliniame parke ir UNESCO globojamoje teritorijoje, keliautojau Donatai ir jo drauge keliautoja Evelina. "Dievo avinėlio" tą vakarą prieš mums užmiegant jau nebegiedu - ne visada padeda, o be to ausyse dar girdžiu skambant lopšinei, kuri stipresnė. Ir tebūnie jums ramus bus Islandijos dangus, kuomet lopšinę dainuoja tas, kas artimas ir brangus.

       Visą tai kas vyko tą naktį galiu pavadinti dviem žodžiais - beveik ramybė. Vėjo nors ir būta, tačiau mūsų jis netrukdė, kuomet trys medinės sienos saugojo nuo jo, o žalios palapinės žalios sienos slėpė nuo viso kito. Naktį bent jau man asmeniškai kelis kartus teko prabusti, kiekvieną iš tų kartų prabudęs išgirsdavau tik lengvą palapinės audeklo šiurenimą. Evelinai kitaip, nors atrodo abiejų miegota toje pačioje palapinėje, kai ji pasisako šalia mano girdėtojo garso girdėjusi ir kitą, dar vieną tokį garsą - knarkimo. Na gal, aš pavyzdžiui tokio negirdėjau. Įdomu, kodėl? Ir kas tada knarkė? Hmmm... Nejaugi aš? Ji kaip visada atsakys, jog mielas. Ir visos diskusijos bei įrodinėjimai netenka prasmės. O ką gero pasakyčiau aš? Ta proga tegul lieka paslaptimi, kas tą naktį šiureno palapinę - gamtos jėga ar žmogaus. O dabar, jau ryte, kuomet šviesu, giedras dangus bei šalta, mus pažadina nepažįstamų žmonių balsai. Kas tai per žmonės ir kas jie tokie? Gal kas iš to paslaptingo ir baisaus namo, taip gąsdinusio bei bauginusio vakar? Ne, atrodo ne iš ten. Ir kadangi tai nėra nacionalinio parko priežiūros inspektorius, nuo ryto taip anksti atsikėlęs tik tam, kad išrašytų mums baudą už nakvynės vietos įkūrimą neleistinoje vietoje, pakuojamės įprastu režimu. Taip prie ežero atklysta patys ankstyviausieji turistai. Na ir tegul, pamatys kaip tikri keliautojai gyvena. Pats prie ežero nuėjęs padaužau batais jo ledą. Atrodytų nereikšminga detalė, bet ją prisiminti norėčiau, todėl apie ją čia ir parašiau.

       Visa tai kas vyksta tą rytą mums einant į kelią ir praeinant apžvalgos aikštelę, kur mūsų jau būta vakar vakare, galiu pavadinti trimis žodžiais - "Operacija siaurosios akys". Nors dar nėra nė dešimtos valandos ryto, tačiau ten tokia kinų, japonų ir panašių į juos svečių apgultis, kad dėl gražių nuotraukų, vakar atitekusių veltui, šiandien tektų pakovoti, pastovėti eilėje, o gal net ir kelių dantų netekti. Technika pas juos gera, noras fotografuoti didelis, jų pačių daug. Sumindytų nepastebėję. Garantuotai. Apžiūrime iš viršaus vietą, kurioje miegoti bandyta, tačiau nemiegota. Ryte ji neatrodo baisiai. Neatrodė baisiai ir vakar, kol neradome tuščio narvo žemyn nusileidę ir nematėme kelių stambių akmenų į viršų nuo palapinės akis pakėlę. Užtat vieta, kurioje miegota, atrodo gražiai - toks menkas medinis namukas, didelio ir vietomis dar apledėjusio ežero fone. Didžiuojuosi tuo, kad ten miegojome. Šalia esančiame turistų aptarnavimo centre pavyksta kiek pakrauti fotoaparato bateriją, kadangi norėdama tiekti energiją po viešnagės čia, Tingvelire, be reanimacijos ji neapsieitų. Tad lengvas penkiolikos minučių elektros šokas - jai pats tas, po kurio fotoaparatas fotografuoti vėl moka, gali bei nori. Mums patiems pats tas būtų karštos kavos išgerti, prieš tai aišku jos išsivirus. Dujų yra, vandens, kavos bei cukraus - irgi, puodelių ir šaukštelių lyg ir niekas nepavogė. Net vietą be vėjo tam surandame, kas nėra taip paprasta. Tačiau kažkas ne taip, kuomet šiaip jau neišrankiai Evelinai nepatinka ar tai vieta, ar tai vaikščiojantis personalas. Gaila, man tai visai nieko. O ir valytojos draugiškos būta, kuomet lauko termometrui vieną laipsnį šalčio rodant, ji maloniai pasiteirauja, ar mums viskas gerai. Taip, mums viskas gerai. Ir nors kavos čia nebus, jos matomai atsigersime išsivirę jau Reikjavike, į kurį važiuojame. Tiksliau sakant - važiuosime, kai prieisime netoliese esantį kelią ir tame kelyje sustabdysime mašiną, prieš tai nesuledėję. Tai nebus paprasta, ypač tas paskutinis "nesuledėję".

       Reikjavike reikalų turime tiek, kiek gali būti reikalų viešint mieste antrą kartą per nepilnas dvi savaites. Asmeniškai aš ten noriu pamatyti vieną paminklą, kurio nemačiau pirmą kartą mieste svečiuodamasis. Be to, kadangi miestas pakeliui, tad vienaip ar kitaip į jį užsukti tektų. O kol kas iki ten dar reikia kaip tai nusigauti. Kilometrų kad ir nedaug likę, tačiau tai vis dar nėra pagrindinis Islandijos kelias, o ir pačios sąlygos autostopui ne kokios ir tai nėra vaikų darželio auklėtojos eilinis lengvas pasivaikščiojimas su auklėtiniais saulėta pievele. Nes vėjas šalčiausias iš visų sutiktų bei jaustų prieš tai, nes kelias tuščias, nes snieguoti kalnai visai šalia. Nieko nelaukęs vėl traukiu ekstra striukę ir galvą sukišęs po dviem kapišonais, tranzuoju. Nė vienas pravažiuojančių manęs nepažintų to ir norėdamas, nebent pagal kuprinę ar Eveliną. Pastaroji vėl bėdavoja, kad šalta, tačiau antrų kelnių nesimauna. Suprantu - ne ant lauko ir dar arktiniams vėjams pučiant jai jas mautis, tačiau kitų tam tinkamų vietų aplinkui nematyti. Taip abiems šąlant - vienam labiau, kitam mažiau, kažkur per pusvalandį su viršum pavyksta sustabdyti vietinių islandų automobilį, kuriame sėdi tėvas, sūnus ir jų šuo. Ir nors gale vietos man, Evelinai, šuniui, vienai kuprinei nėra labai daug, tačiau kaip tai stebuklingai sutilpę visi, nuvažiuojame.

       Automobilio langas atdaras, nepažįstamas šuo laižo mano rankas, palaipsniui atšylame abu (aš ir Evelina), viskas normaliai. Tiesa, šuo tas nemažas ir su pudeliu bendro turi tik tiek, kad pudelio dydžio gyvūną toks suvalgytų pietums ir dar paprašytų. Neužilgo įsukame į pagrindinį salos kelią ir prasideda sostinės regionas, su žiedinėmis kelių sankryžomis, gamyklomis, namais, mašinomis - visu tuo, kas mūsų nematyta devynias pastarąsias paras, iš sostinės regiono prieš tai išvažiavus. Būta trečiadienio popietės, dabar penktadienio rytas, savaitės kitos. Pakeliui tėvas islandas "dragina" ant žiedų kaip reikiant, tad pati taip mėgstanti vairuoti Evelina turėtų iš jo to pasimokyti - tiek vairo sukimo technikos, tiek ramybės veide. Mums atvykus į didelį miestą, vairuotojas šelmiškai dar paklausia, ar neblogai jis vairavęs. Tikras šelmis. Paskui jau be mūsų jiems nuvažiuojant aš dar matau, kaip sūnus islandas prisidega cigaretę. Kultūringi žmonės, mūsų neklausę manė, kad būtumę prieš, todėl ir nerūkė. Šuo matyt už. Mes irgi nebūtume buvę prieš. Nereikėjo tiek kentėti, būtų užtekę paklausti.

       Saulės keliautoju (isl. Solfar, angl. Sun Voyager) Reikjavike vadinama skulptūra, iš pirmo žvilgsnio atrodytų simbolizuojanti lyg ir vikingų laivą, bei stovinti šaligatvyje šalia vandenyno. Tai svajonių valtis ir odė saulei, savyje iš esmės apjungianti neatrastų teritorijų pažadus, vilties svajonę, progresą ir laisvę - būtent taip tvirtina vietiniai visus tuos dvidešimt penkerius metus, kuriuos šis pilko ir nerūdijančio plieno grožis stovi - šalia vandenų, priešais kalnus kitoje jų pusėje. Pats skulptūros autorius nesulaukė savo kūrinio pastatymo, mirdamas likus metams iki to. Sako, sunkiai sirgo. Tad visai nekeista, kad yra manančių, jog kurdamas jis tai įsivaizdavo kaip laivą, transportuojantį sielas į mirties karalystę. Bet kuriuo iš šių atvejų - būtų tai vikingų laivas, plaukiantis į neatrastas žemes, ar mirusiųjų sielų laivas, gabenantis jas į mirties karalystę, man tai pati gražiausia kada nors ir kur nors matyta skulptūra. Nes iš tiesų tai yra svajonių valtis, simbolizuojanti šviesą ir viltį. Apie ją (skulptūrą, ne šviesą ar viltį) irgi beje sužinojau tik prieš kelias dienas, vis iš to paties stebuklingo, aptrinto, sušlapusio, sudraskyto, bet vis dar žemėlapio. Apžiūrinėjame, fotografuojamės, laipiojame. Ilgai užsibūti neina, kadangi nuo vandens pučia vėjas, nuo to be abejo šalta, priprasti prie to neina. Tad dar vienas kitas toks stipresnis vėjo gūsis galutinai įtikina mus pasišalinti nuo vandens į miesto kiemus. Kol mes ten eisime, sužinokite kaip atėjome čia, perskaitę sekantį kelio romano skyrių. Jame garantuotai sužinoję kai ką naujo bei intriguojančio, ieškokite mūsų Reikjaviko kiemuose, pagal kavos aromatą ir verdamų pupelių kvapą. Neturėtų būti sunku rasti, nes ir miestas nėra didelis, o be to ir kvapai bus stiprūs. Kaip ne kaip jau antra valanda dienos, o mes anei kavos gėrę, anei valgę ko. Neteisinga taip ir reiktų šį menką nesusipratimą ištaisyti, prieš tai radus užuovėją. Eime, užversdami šimtas penkiasdešimtą kelio romaną prieš tai. Nors prie saulės keliautojo vienas iš mūsų dar tikrai grįš. Spėkite kuris?

       Prieš mums pasiekiant saulės keliautojo laivą...

       Sušylame mažoje bažnytėlėje. Kadangi visą Islandiją apvažiavus taip ir nepavyko nė į vieną šventovę patekti, neskaitant didingosios, tačiau tuščios ir labiau koncertams nei maldai skirtos pagrindinės Reikjaviko bažnyčios (isl. Hallgrimskirkja), kur lankėmės pirmą viešnagės Reikjavike dieną. Tai čia pagaliau patenkame nors kurios bažnyčios vidun, kad pamatyti kaip visą tai atrodo pas juos su tais reikalais. Nieko ypatingo, grynai pažintiniais bei sušilimo sumetimais užsukta. O ir besimeldžiančiųjų nėra, matomai jie tai daro tik sekmadieniais.

       Šone paliekame Islandijos parlamentą - Altingą, prie jo nei stabtelėję, nei supratę kad ten jis. Pasakysite nemandagu iš mūsų kaip lietuvių pusės? Tokių kaltinimų argumentu galėtų būtų tai, kad Islandija buvusi pirmąja valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę 1991-aisiais metais ir matomai tas pripažinimo procesas vykęs būtent tame tamsių plytų pastate? Nesiginčysiu - ne Tingvelire nuo uolos gi oratoriui kreiptis į susirinkusiuosius su panašiu pasiūlymu. Tačiau dėl pirmojo teiginio turiu ir galiu visus nežinančius čia ir dabar nuvilti, kadangi iš tiesų pirmoji Lietuvos nepriklausomybę dvidešimtajam amžiui baigiantis pripažino visai ne Islandija, o tuometinė Moldavija, dabartinė Moldova, beveik metais aplenkdama Islandiją šiose lenktynėse. Tik Moldovos bėda tais laikais buvo tame, jog jai pačiai savo nepriklausomybės nepaskelbus bei vis dar esant Tarybų Sąjungos sudėtyje, niekas į tai didesnio dėmesio nekreipė. Prisimindamas netoli Rusijos esančios Moldovos taurumą, nesunkiai praignoruoju toli nuo Rusijos esančios Islandijos didvyriškumą bei jų Altingo nei atpažįstu, nei prie jo bent stabtelėju, nei Evelinai siūlau tuo pasidomėti. Labai norint aišku būtų galima atrasti, žemėlapyje ir apie jį turbūt rašoma, kaip kad rašoma apie saulės keliautojo laivą. Miestas juk tas pats.

       Kiek toliau netikėtai radę apžiūrime paminklą Reikjaviko įkūrėjui Ingolfurui Arnarsonui (isl. Ingolfur Arnarson). Tik nesugalvokite taip pavadinti savo vaikų, kelio romano prisiskaitę. Ir visai ne todėl, kad būtų ne lygis, o todėl, kad vėliau ištarti sunku bus ir teks vaikus šaukti tėvo ar tėvų pavardėmis. Nors, toks vardas ir ne lygis, kadangi tais tolimais 874-aisias minėtasis norvegas čia tepastatė fermą, o ne bažnyčią ar dar ką nors gražaus, įkvepiančio bei įsimintino. Taip, tai tebuvo pati paprasčiausia ferma, minėtajam naujakuriui su savo šutve atplaukus iš Norvegijos ir vietovę pavadinus dūmijančia prieplauka, pagal netoliese matytus garų stulpus, kylančius iš karštųjų versmių ir žavinčių atvykėlius ne tik dabar, bet žavėjusius ir tada. Įdomu, kaip pas senuosius vikingus buvo su uosle? Matomai ne kaip, kad vietovės nepavadino kokia "Smirdinčia prieplauka" ar panašiai, užuodę supuvusių kiaušinių kvapą, kurį skleidė tada ir skleidžia dabar ta dūmijanti žemė, nes taip kvepia siera.

       Dar kartą sušylame, tik dabar jau koncertų salėje (isl. Harpa). Viduje modernu, yra tualetai, galima nusiprausti, pasikrauti fotoaparato bateriją. Keliautojui kartais tai svarbu, ypač paskutinis.

       Tada pasiekiame saulės keliautojo laivą, apie kurį jau rašiau bei nesikartosiu. Ilgas, pusantro kilometro kelias, ar ne? Bet jį reikėjo nueiti ir apie jį papasakoti. Kad viską įvardijus savo vardais, ramia sąžine užverstume šimtas penkiasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Apie tai, kad didvyriais nebūtinai yra tie, kurie garsiausiai rėkia apie tai patys arba apie kuriuos garsiausiai rėkia kiti. Dažnai tikraisiais didvyriais būna visai kiti. Žinokite tai ir atminkite, kad ir skaitydami pasakas apie keliones austostopu aplinkui pasaulį ar minėdami dieną, kuomet Islandija "pirmoji" pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Beje, paminėję tą dieną, neužmirškite paminėti ir kitos, Lietuvos pripažinimui ne mažiau svarbios dienos - sausio 12-osios, nes būtent tą dieną dviems metams nuo Islandijos atsilikusi Lietuvą pripažino Afrikos valstybė Čadas, tapdama viena paskutiniu tai padariusiųjų. Tai juk irgi svarbu bei reikia drąsos tai padaryti, devyniasdešimt devyniems procentams šalies gyventojų nežinant kur ta Lietuva yra.

       Viename iš miesto kiemų pasislėpę nuo vėjo bei šalčio, kaip ir žadėję išsiverdame kavos, pasišildome pupelių, tada atsigeriame bei pavalgome. Ai, vis tiek šalta ir šilumos užtenka tol, kol netuščias puodelis tavo rankose. Tad Evelina eina toliau šildytis į pagrindinę Reikjaviko bažnyčią, o aš grįžtu šaldytis prie saulės keliautojo. Jau minėjau, kad tai besanti labai graži bei įspūdinga skulptūra, kurios net Baltarusijos Gardino mieste stovintis paminklas Leninui neperspjautų, o su jos simbolizuojama viltimi bei šviesa galėtų rungtis nebent Vilniuje prie Neries stovintis paminklas vamzdžiui. Pažiūrėjęs, tačiau neatsižiūrėjęs, paskaičiavęs kiek manyje yra dar vilties bei tikėjimo, netriukšmingomis ir siauromis sostinės gatvėmis nueinu į pagrindinę miesto bažnyčią, kurioje randu kažką mielo - Eveliną. Prieš tai dar pamatau, kaip aikštėje prie bažnyčios prasilenkdami du tipai kažkuo apsikeičia, trumpai akimirkai paduodami vienas kitam ranką ir iš karto nutoldami vienas nuo kito, lyg nepažįstami būtų. Kažkodėl man atrodo, kad jų sugniaužtuose delnuose ne "Donaldo" kramtomosios gumos popieriukų ar pašto ženklų būta, kurių vienas turėjo, o kitam trūko į kolekciją iki šio prasilenkimo. Garsiai vidury aikštės apie tai nerėkiu ir likusiam pasauliui nepranešinėju, kadangi visai nenoriu, jog bažnyčioje manęs laukianti draugė, nesulauktų. Mums pagaliau susitikus, prieš tai kelis kartus apsidairęs aplinkui, tik jai vienai pakuždu, jog man atrodo, kad mačiau narkotikais prekiaujančių asmenų veiklą. Ir ką? Evelina ir toliau ramiai sau klausosi klasikinės muzikos, kurią ne visai kokybiškai vargonais bando sugroti koks tai tipas. Ačiū Dievui bent jau ne vienas iš tų, prieš tai prasilenkusiųjų aikštėje ir besikeitusių tarpusavyje "Donaldo" ar "Paršiuko Čiuko" kramtomosios gumos popieriukais. Jei būtų taip, nieko nelaukęs "Dievo avinėlį" giedočiau, čia ir dabar - ne juokas, kuomet narkotikų dileriai vargonais bažnyčioje groja, o svetimšaliai bei vietiniai jų klausosi.

       Artimiausioms dviems valandoms įsikuriame autobusų stotyje, esančioje šalia bažnyčios ir pakeliui einant iš miesto. Ne tam, kad kur nors važiuotume ar ko nors lauktume atvažiuojant. Ne, važiuoti autobusu mes tikrai niekur nevažiuosime, kadangi visur jau nuvažiavome, ir ne juo, o autostopu. Traukinių šioje saloje apskritai nėra ir niekad nebuvo. Laukti svečioje šalyje irgi nėra ko. Mūsų irgi niekas nelaukia, kadangi niekam už tai nesumokėjome. Tai ko mums stotyje? Sušilti? Galima. Šiaip pasėdėti, į žmones pažiūrėti, kurių per pastarąsias dešimt dienų daug matyti neteko. Nepasakyčiau, kad pasiilgau, bet kartais gerai pabūti minioje. Gal dar ką sugalvosime besėdėdami. Be to, ant sienos kabo didelis Islandijos žemėlapis, kuriame malonu pažiūrėti bei matyti autostopu įveiktas bei užkariautas salos teritorijas. Kas gali būti už tai geriau?

       Pavyzdžiui iš lankstinukų sužinome apie turų po Islandiją kainas. Jeigu esate darbininkų klasės atstovas, kokiu esu aš, prieš toliau skaitydami prisiriškite arba sekančias eilutes praleiskite. Taigi, vienos dienos dešimties valandų išvyka į Tingvelirą, Geysirį bei Gulfosą kainuoja tris šimtus litų. Pagal mane, tai kaina netgi labai buržujiška, kadangi reikalaujama suma yra tik už nuvežimą bei parvežimą, kas sudaro šimtą kilometrų pirmyn bei tiek pat atgal, o visų objektų lankymas yra absoliučiai nemokamas. Toliau dar gražiau ir keturiolikos valandų turas iš Reikjaviko iki Aisbergų ežero bei ledyno kainuoja dvigubai daugiau - net šešis šimtus litų. Paminėjau tik vietas, esančias šalia arba netoli pagrindinio kelio, kurias gali pasiekti bet kuris pageidaujantis. Jeigu tokių sumų neturite, o autostopu keliauti ne lygis arba neleidžia mama, o gal abu šie dalykai iš karto, tuomet nuvažiuokite bent į Žydrąją lagūną (angl. Blue Lagoon) - geoterminių vandenų maudyklas po atviru dangumi, už penkiasdešimties kilometrų pavežimą pirmyn ir tiek pat atgal sumokėję devyniasdešimt litų. Tik pasilikite pinigų maudynėms, nes sako į kainą tai neįskaičiuota. Geriau pagalvojus, tai mes tikri šaunuoliai, ar ne? Pamatę tiek daug dalykų nemokamai, kai viskas šioje šalyje kainuoja kosminius pinigus. Bent jau aš tokiu šaunuoliu paskutinį kartą jaučiausi šią žiemą, adaptavęs savo kuriamą programą jos darbui su euru kaip pagrindine valiuta, Briuselio ponams prieš tai iš mano Tėvynės atėmus jos litą. Gerai, kad bent jau islandams neleidome atimti iš mudviejų pinigų, dėl tos paprastos priežasties, kad pinigai mūsų ir vieta jų pas mus.

       Iš oro uosto atvažiuojantys autobusai stoties aikštelėje kaip viščiukus paskirsto turistus su lagaminais po jų prieš tai ir dar namie užsakytus viešbučius. Matant visą tą vaizdą, man darosi bloga. Gerai, kad aš bent jau ne tas vikingas Ingolfuras, ar kuo jis ten buvo vardu, atplaukęs į šią salą prieš daug, daug metų ir pasakęs, kad čia bus jo ferma ir miestas Reikjavikas. Nuo kada žmonės tapo tokiais ir kas juos tokiais pavertė? Viskas privalo būti surašyta, užsakyta, sudėliota ir nė žingsnio į šalį. Nebegaliu į visą tai žiūrėti bei viso to matyti.

       Dažnai taip būna, kuomet Evelina eina pirma manęs, o aš iš paskos. Ne todėl, kad vyresnis, senis, sukriošęs, sunkiai pasivelku, seniai laikas į senelių namus. Ne, visai ne tai. Vaikštau aš greitai ir dažnam sutiktam forą nemenką duočiau. O nutinka taip todėl, kadangi aš daug fotografuoju ir kad kažką nufotografuoti neretai neužtenka vien tik sustoti - dar reikia pasidėti ant žemės mažąją kuprinę, sufokusuoti vaizdą, paspausti mygtuką, galų gale pažiūrėti kas iš viso to gavosi. O jeigu tokių gražių kadrų vienoje vietoje ne vienas ir ne du? Taip nutinka dažnai, dažnai ir atsilieku, kartais už tai ji pyksta, kartais tyliai, kartais garsiai. Ypač, jei išgirsta šunį kur lojant. Tuomet skubu nuraminti, kad man ji svarbiausia ir kad parodyk man tą šunį. Tiesa, Islandijoje tai neaktualu, kadangi visi šunys, kuriuos čia sutikome, sėdėjo sustojusiuose automobiliuose. Mums šį kartą išeidinėjant iš Reikjaviko ir tik pakilus į kalną, tą kartą trumpam sustoju ne tam, kad kažką nufotografuočiau ar kad būčiau priekyje išvydęs šunį, jo baisiai išsigandęs bei palikęs Eveliną jam sudraskyti. Ne, visai ne tai. Evelina, ar girdi, nesulauksi tu to.

       Tiesiog šioje vietoje užsidaro ratas, kuomet prieš devynias dienas nuėjome siaura Litlahlid gatvele šiaurės kryptimi, dabar iš miesto pietryčių kryptimi mus išvedant plačiai Bustadavegur gatvei. Sustoju, trumpai pažiūriu, nė žodžio sau netaręs, nueinu toliau. Ar fotografuoju? Tai aišku, kaip be to. O kadangi vaikštau aš greitai, ypač su kuprine ant pečių, tai ir draugę prisivysiu, jai gal net nepastebėjus apie trumpą bei nereikšmingą mano dingimą kelyje, vedančiame iš Reikjaviko. Na va, ką aš sakiau.

       Tą vakarą kelio romanas užmigdo abu savo veikėjus pirmajame Reikjaviko priemiestyje Kopavogure (isl. Kopavogur), nei sutemų, nei prietemos net nelaukęs. Netoli žmogeliai tenuėjo, gal kokius penkis kilometrus, kai jiems pasiekus miškelį šalia vandens telkinio, buvo įkurdinti pievoje tarp medžių. Nors daugiabučiai šalia, tačiau vietos ten ramios ir niekas jų nelies. Alkanų neguldė, o prieš tai apipirko pakeliui sutiktose raudonosios kiaulės valdose. Pačiu laiku, maistas ir gėrimai jau visai į pabaigą ėjo. Donatas sako girdėjęs begales žmonių, kalbančių lenkiškai, o vienus net lietuviškai. Gali būti, kadangi lenkų diaspora čia itin gausi. Šimtas penkiasdešimt antro kelio romano skyriaus niekas neužverčia, jo puslapiams kaip antklodei užklojant savo dalyvius. Tegul bus saldūs sapnai, persmelkti besibaigiančios kelionės liūdesiu ir nostalgija tam, ko jau nebesugrąžinsi ir kas neužilgo baigsis.

       Evelina ragana? Ne. Tai kas tada ragana? Ir kas bei kada nužudė paukštį?

       Nakvynės kaip ir žadėta būta ramios. Ryte kylame tik gerai išsimiegoję, su mintimi galvose, kad iki oro uosto likę keturiasdešimt kilometrų, iki lėktuvo - trys paros. Anksti keltis lyg ir nėra ko. Tai anksti ir nesikeliame, išsijudindami kažkur apie dvyliktą valandą dienos. Kuomet Lietuvoje tokiu laiku darbo diena jau į pabaigą eina, laikrodžiams mušant trečią, čia mes tik keliamės. Ką padarysi - atostogos jos ir autostopininkams atostogos. O ne dėl mūsų kaltės atsiradusį minėtą atstumo bei laiko neproporcingumą bandysime koreguoti keliaudami po Reykjanes pusiasalį. Žemėlapis sako, kad žiūrėti čia yra į ką. Tai ir patikrinsim. Iki šiol juk nemelavo, kodėl turėtų dabar? Kuo mes kalti, kad tokie patyrę autostopininkai esame ir salą taip greitai apvažiavome, viską joje pamatę, ką galima bei verta pamatyti. Užteks kalbų.

       Geros nuotaikos vedini, pėsčiomis įveikiame dar du Reikjaviko priemiesčius, kurie lyg ir skaitosi atskirais miestais, tačiau realiai jie, kaip ir vakar įveiktasis Kopavoguras yra vienas ir tas pats Reikjavikas. Tie du naujieji į kolekciją - tai Gardabaeris (isl. Gardabaer) ir Hafnarfjorduras (isl. Hafnarfjordur). Tokių vardų savo vaikams geriau irgi neduokite, bo paskui seneliai neištars. Apie Gardabaerį nieko blogo ar gero pasakyti negaliu, jis lieka kažkur šone. O va Hafnarfjorduras man asocijuojasi su žinoma futbolo komanda ir yra ant kelio, tad pažintis su juo neišvengiama. Miesto herbe pavaizduotas juodai baltas švyturys, pats miestas prie jūros, centre yra laivukų prieplauka. Viename iš kiemelių stovi bronzinis paminklas vyriškiui, laikančiam gėlių puokštę rankoje. Kas jis toks aš nežinau, tačiau išpildyta detaliai, atrodo galantiškai ir sprendžiant pagal Evelinos reakciją - moterims patinka. Man irgi visai nieko, gal kažkur kažkas panašaus jau matyta, kuomet mintimis grįžtu dviem metais atgal, į Nižnyj Novgorodą Rusijoje, kur devintojoje kelio romano dalyje buvo taip: "O miesto alėja mus nulydėjo įsimylėjėlių žvilgsnis, sustingęs skulptūroje". Tada seka bažnyčios užrakintų durų tikrinimas, kurių pabučiuojamos spynos skonis čia visai toks pats kaip ir likusioje Islandijos dalyje. Ir pabaigai mūsų laukia pietūs miesto aikštėje ant medinio stalo, kur pietautojams pateikiami du patiekalai - bulvių traškučiai su "Coca-Cola". Karštieji gėrimai šį kartą nenumatyti, gerai bus ir be jų.

       Pati viešnagė Hafnarfjordure baigiasi trimis netikėtumais. Pirmiausia žiedinėje sankryžoje pasukame ne ten kur reikia, kadangi nėra jokių nuorodų, o mes abu čia pirmą kartą. Jau neteisinga gatve eidami, prie jūros išvystame žalius, žalius golfo laukus. Na taip, tokiam vėjui pučiant tik golfą ir žaisti. Ekstremalai kokie tai, arba gurmanai, arba abu iš karto. Dar toliau einant, tarp golfo laukų ir šaligatvio Evelina pastebi vaikštantį šunį. Skubu ją nuraminti, kad kas čia tokio, gal ir šuo atėjo golfo pažaisti, būdamas ne dama, o džentelmenu. Juk ir pats žodis GOLF tam tikruose ratuose yra šifruojamas kaip angliško užrašo "Gentlemen Only Ladies Forbidden" (liet. "Tik džentelmenams, moterims uždrausta") sutrumpinimas. Be to, kažin ar tas vargšas gyvuliukas - šuo link mūsų eis, kadangi tam jam reiktų kopti į kalną. Šuo taip ir nepasirodo, ko pasekoje aliarmas atšaukiamas, o mes penkias minutes patranzavę ir intuityviai supratę, kad čia ne kelias, o gatvė ir kad mums tai netinka, einame ieškoti kelio. Neužilgo pasiekiame ir jį, prieš tai įveikę privačių namų kvartalą. Automobilių daug, važiuoti netoli, vienas jų greitai sustoja, mes išvažiuojame. Per dvidešimt kartu važiuojamų kilometrų su vairuotoju apsikeičiame vienu anglišku žodžiu, visi kiti žodžiai - rusiški. Sveikintis rusiškai kaip tai nesusiprotėjau, manau tai būtų buvę kiek įžūlu svečioje šalyje. Vyrukas pasirodo besantis kaimynas latvis, metų metus gyvenantis Islandijoje ir į savo tėvynę Latviją grįžti negalvojantis, kadangi jam gerai ir ten. Gerai, tai gerai. Pripasakoja jis mums visokių įdomybių apie tą kraštą ir jo žmones - kiek kas uždirba, kaip kas gyvena. Daugmaž nieko naujo ir visur gerai, su ta sąlyga, kad mūsų ten nėra. Išsiskiriame su juo ant sankryžos į Grindaviką (isl. Grindavik).

       Betranzuojant per penkias minutes sustoja net visi du pravažiuojantys automobiliai, traukiantys į netoliese esančią bei mano jau minėtą Žydrąją lagūną (angl. Blue Lagoon). Tai yra koks tai melsvai žalias geoterminių šaltinių maitinamas ežeras, vanduo kuriame visada būna apie keturiasdešimties laipsnių šilumos. Tvirtinama (skiedžiama), kad tas vanduo turi daug gydomųjų savybių, dėl to ten yra įrengtas geoterminis spa centras ir visi norintys gali pasinerti į šiltą ežeriuko vandenį bei atgauti jame jėgas. Aišku, ne už dyką. Be to, lagūną nuolat gaubia migla ir į orą kylą garų kamuoliai, sustiprinantys įspūdį. Ne veltui net normaliais kažkada buvę bachūrai nesugeba atsispirti pagundai ten užsukti. Tai ne aš ir galiu visus nuraminti, kad į šį objektą nevažiuosime bei pusantro šimto litų nuo galvos už pasiplaukiojimą nemokėsime. Jeigu Evelina norėtų, galėtų važiuoti. Kas aš toks, kad uždrausčiau jai eiti į spa? Bet ji kaip suprantu irgi nenori. Be to, norint ten patekti, būtina išankstinė rezervacija. Visai išprotėjo pasaulis, kuomet norint atiduoti pusantro šimto litų, reikia dar eilėje atstovėti.

       Kadangi mums viso to nereikia, tai ir puiku, kuomet su trečiu sustojusiu automobiliu pajudame link už trylikos kilometrų esančio Grindaviko. Vietinis vairuotojas kiek papasakoja apie tą išgirtąją, brangiąją, nuostabiąją, nepakartojamąją Žydrąją lagūną, be kurios mūsų gyventa tiek metų. Ją pravažiuojant bei paliekant po dešine, prisipažįsta pats kartais ten besilankąs, kadangi turi abonementą. Na, čia tavo reikalas, žmogau. Pagal mane tai kiekvienas sostinės regiono gyventojas tokį abonementą turi, kaip pas mus kiekvienas pensininkas Teleloto bilietą kiekvienam savaitgaliui. Grindavikas pasirodo besantis mažas ir jaukus žvejų miestelis, visą kurį mums aprodo paslaugusis islandas. Paskui po trumpos ekskursijos atveža į kelią, vedantį į Gunnuhver vietovę, kurioje pagal žemėlapį turi rūkti žemė. Prieš tai dar pataria žiūrėti kur dedame kojas, kai ten nuvyksime. Suintriguoja. Belieka tik nuvykti, nes kelias vienos juostos ir neatrodo, kad būtų labai dažnai naudojamas. Tačiau tai apgaulė ir nespėjus pasidėti šalikelėje kuprinių, sustoja neaišku iš kur atsiradusi mašina. Vairuotojai signalizuoja (pypsina) vienas kitam, draugai. Nors pradžioje man pasirodo, kad mums sustojusio senioko ne visai blaivaus būta, tačiau vėliau į tai nekreipiu dėmesio - maža kas man rodosi svetimam krašte, o ir važiuoti ten tik keturiolika kilometrų. Dieve neišduok, kiaule nesuėsk, lai bus kaip būna ir būti privalo. Atvažiuojame be nuotykių, vaizdai tiesiog įspūdingi ir atimantys žadą, kuomet visur aplinkui kiek akys užmato - sustingusios lavos laukai. Baugu, gražu. Tuoj visame tame liksime vieni ir dar nakvynės metui artėjant. Matydamas visą tai, gali užduoti sau klausimą be atsakymo: "Kokia dar Žydroji lagūna, kokie dar pusantro šimto litų už ją, kuomet aplinkui toks grožis ir dar nemokamas?"

       Tolumoje jau rūksta, tad nieko nelaukus reikia eiti ten. Rodyklė rodo kur, o pilkas kokio tai žvyro takas veda per rudus sustingusios lavos laukus. Būdamas čia supranti, kodėl Reykjanes pusiasalio pavadinimas verčiamas kaip "Dūmų iškyšulys" ir kad yra už ką jį taip vadinti. Geri, įspūdingi, pritrenkiantys, sunkiai pamirštami niekam tikusios žemės vaizdai. Jokių pretenzijų į gražiausią vietą Žemėje, jokių atvirukų. Priėję tą vietą, kur nuo žemės pakylantis eilinis tankus baltų dūmų debesis uždengia viską aplinkui, panyrame į tuos garus patys ir aplinkiniams mūsų nebėra. Tiesa, nėra ir jokių aplinkinių, tik aš ir Evelina. Garuose stovėdamas jaučiuose kaip kokioje turkiškoje pirtyje. Garuose šilta, kai aplinkui šaltas vėjas. Garuose supuvusių kiaušinių - sieros kvapas intensyvus. Man patinka garuose. Bandau filmuoti. Kol objektyvas neaprasojęs, kažkas gaunasi. Paskui objektyvas aprasoja. Filmo gale matyti besimėtantys vaizdai, už kadro girdimi keiksmažodžiai. Balsas vyriškas, žodžiai rusiški. Aš taip dažnai ir greitai susinervinu. Medinis tiltelis nuo garų kondensato visas šlapias, trisdešimčia centimetrų žemiau verda vanduo ir kunkuliuoja koks tai purvas. Žengęs žingsnį ant tos rudai pilkos žemės, turėtum nemenkų problemų. Tvorų jokių nėra, užtenka paprastos lentelės su įspėjimu, o toliau jau kiekvieno atvykėlio reikalas - tikėti tuo kas ant jos parašyta, ar ne. Mes tikime.

       Legenda byloja, kad prieš keturis šimtus metų šiose vietovėse karaliavusi moteriškė, vardu Gunna. Buvusi ji ar tai ragana, ar tai vaiduokliu, o gal abiem iš karto. Vienu žodžiu - nelaboji. Hmmm... Moteris-ragana-vaiduoklis. Sutikite, kad ir mūsų dienomis dažnai pasitaikantis reiškinys, ne vienas vyras tokią rastų savo namuose. Anuomet ilgą laiką vietiniams ji kėlė baimę, kol vieną dieną atsirado drąsus šventikas, pastatęs spąstus, ir nelaboji įkritusi į karštąsias versmes bei dingusi amžiams. Nuo tos dienos niekas daugiau jos nematė, nuo tos dienos ji matomai ir pyksta. Na ir tegul. Viso, Gunna. Linkėjimai iš Jaltos.

       Palikę burbuliuojančią raganą, išeiname link vandenyno. Evelina priekyje, aš kaip visada atsilikdamas. Kadangi daug ką reikia nufotografuoti, tai vos spėju suktis bei vytis. Orientyras tolumoje bei priekyje aiškus, tokio iš akių norėdamas nepamesi - jis baltas, aukštas ir dar ant kalno. Ten ir susitiksime. O kol kas man dar daug ką reikia nufotografuoti.

       Šiame krašte žmonės rakina bažnyčias visai savaitei - nuo sekmadienio iki sekmadienio, užtat nerakina švyturių. Štai toks įdomus faktas išaiškėja man patikrinus švyturio duris, prieš tai mums pavalgius dešrelių šalia jo susėdus. Skanios dešrelės, kokių namie nė už ką nevalgyčiau. Bet dabar ne apie jas. Kadangi švyturio durys atrakintos, o nė viename iš švyturių prieš tai buvęs nesu, tai nieko nelaukęs lipu laiptais į viršų. Pavyksta pasiekti pačią viršūnę, kur galima apžiūrėti lempos sukimosi mechanizmą, pačią lempą bei vaizdus aplinkui. Tolumoje matyti geoterminė elektrinė, dūmija ji kaip ir žemė. Man iš švyturio grįžus, juo susidomi ir Evelina. Nakvynei manėme įsikurti papėdėje esančio namo pašonėje, tačiau arčiau priėjus, namo viduje ima skalyti koks tai šuo. Reiškia, ramios nakvynės garantuotoje užuovėjoje nebus ir teks pasiieškoti sau ko tai kito. Tokių gerų ketinimų vedini ir patraukiame link vandenyno.

       Pakrantėje stovi paminklas kokiam tai neaiškiam paukščiui. Iš toli žvelgdamas pagalvočiau, kad pingvinui. Iš kur čia tiems atsirasti? Ir teisingai - nėra ir nebuvo čia pingvinų, o šis memorialas skirtas kitam paukščiui - Didžiajai alkai (angl. Great Auk). Kad kažkas bendro su pingvinais, galima spręsti iš lotyniško pavadinimo, nepadoriai skambančio kaip Pinguinus impennis. Memorialas todėl, kadangi tokių paukščių nebėra ant šios Žemės nuo 1844-ųjų metų vasaros, kuomet paskutinė perinčių alkų pora buvo sumedžiota priešais kiek toliau esančioje nedidelėje Eldey saloje - uoloje. Iki mūsų dienų išlikęs tik vienas šio gyvūno piešinys, datuojamas septyniolikto amžiaus viduriu, tai yra iš panašaus laikmečio, kuomet gyveno ragana Gunna. Matomai jinai jį ir bus regėjusi. Buvęs tai maždaug žąsies dydžio skrajūnas ir svėręs penkis kartus daugiau, nei dabar gyvenantys šios šeimos atstovai. Paminkle paukštis yra išaukštintas, vietoje realaus buvusio aštuoniasdešimties centimetrų aukščio pateikiant jį kaip pusantro šimto. Kas tame keisto? Leninas Baltarusijoje ar Rusijoje irgi kažin ar bent viename paminklų yra realaus ūgio ir tikrai nė viename - mažesnio. Paminklas, jis tam ir paminklas, kad aukštintų. Tikiuosi taip bus ir su mano paminklu, kurį man pastatys Nordkape už tai, kad jį pasiekiau autostopu ir ne kartą arba (o gal net ir?) 216-ajame autostrados Klaipėda - Vilnius kilometre, kuriame beveik prieš dvidešimt metų viskas prasidėjo.

       Baigęs žvilgsniu tyrinėti tolumoje stūksančią Eldey uolą, ant kranto pasigendu Evelinos. Šaukiu, neatsiliepia. Aū, kur tu? Dėl visa ko apeinu pakrantės uolas, baimindamasis, kad gal kartais nuo kurios nukrito į vandenyną. Lygtais ne, apačioje nieko panašaus nei į ją, nei į jos juodai geltoną kuprinę nematyti. Nors tiek gerai ir tiek tos laimės. Parašau sms žinutę. Atsakymo jokio. Aū. Evelina dingo kaip į balą, t.y. kaip į vandenyną. Diena vakarėja, t.y. į naktį. O dar tas paukštis, pakreipęs savo bronzinį snapą į salą, kurioje buvo nužudyti paskutiniai jo šeimos atstovai. Gunna, tavęs čia tik betrūksta į kompaniją. Pagaliau atrandu, kiek toliau nuo paukščio paėjęs - ne keturių šimtų metų senumo Gunną, o kur kas jaunesnę Eveliną. Ji savo ruožtu laiko veltui neleido ir rado kokią tai aikštelę, iš visų pusių apsuptą metro aukščio akmenų siena. Būtų puiki nakvynės vieta, apie kokią tik pasvajoti galėtumei šioje vėjuotoje žemėje, tik kad va palapinę niekaip į tą plotą netelpa, net ir išmėčius kiek akmenų nuo žemės. Nusivylę einame toliau. Nusivilti yra kuo, kadangi ir antra potenciali nakvynės vieta šiai nakčiai pasirodo besanti niekam tikusi. Abiems atskirai toliau žvalgant teritoriją, šį kartą pasiseka man, kuomet atrandu neblogą užuovėją, supamą aukšto kalno iš vienos pusės, vandenyno - iš kitos bei lavos laukų iš trečios. Pastarosios dvi pusės didelio pasitikėjimo nekelia ten karaliaujant vėjui, tačiau ant žemės mėtosi didžiuliai akmenys, šalia kurių ir statome palapinę. Dar yra laužavietė. Daugiau nėra nieko. Užtat dabar bus - mes ir mūsų žalias namas. Taip man besididžiuojant savimi, ruošiamės užversti jubiliejinį, jau šimtas penkiasdešimtą kelio romano skyrių, apie šiose apylinkėse kažkada gyvenusią piktą raganą Gunną bei irgi kažkada seniai negerų žmonių nužudytą paskutinį rūšies paukštį Žemėje. Gali būti, kad tai padarė ta pati ragana. Niekas to nežino, išskyrus kunigą, pastačiusį jai spąstus.

       Prieš miegą dėl visa ko sugiedu "Dievo avinėlį". Klausyk, jau beveik žodžius baigiu išmokti ir į taktą kiek pataikau, bent jau man taip atrodo. Dainuoju ne tiek vėjo ar raganos bijodamas, kiek besibaimindamas uolų virš galvos, nuo kurių atskilęs koks akmuo neatlėktų iš viršaus iki mūsų. Geriau pagalvojus ta baimė nėra kuo tai pagrįsta, kadangi jei jau tie akmenys dunkso milijonus metų, tai gal ir dar vieną naktį kaip nors neatskils. Todėl ir sakau, kad darau tai dėl visa ko ir šventos ramybės, maža ką gamta sugalvos. Nes jeigu kartais taip nutiktų ir koks "akmenukas" nuo uolų atskilęs atridėtų, tada mums būtų garantuotas "Kirdyk", reiškiantis viešnagės pabaigą ne tik kad Islandijoje, bet ir šioje Žemėje apskritai. Žemėje, kurioje jau nebėra Didžiųjų alkų. Žemėje, kurioje jubiliejus, užverčiant šimtas penkiasdešimtą kelio romaną skyrių.

       Pamirškite viską, ką prieš tai žinojote apie vėją. Ir apie tuščią kelią ką žinojote, tą irgi pamirškite. Kaip kad abu šiuos dalykus pamiršome mes, tą rytą Islandiją pamatę bei patyrę tokią, kokia ji moka ir gali būti, kai nori. Nors akis pramerkus nieko tokio ypatingo, kuo tas rytas skirtųsi nuo kitų rytų, nesijaučia. Rytas kaip rytas. Gal kiek vėjuotas, tačiau čia visada vėjuota. Svarbiausia, kad be lietaus, kurio Islandija mums ir toliau gaili, kas negali nedžiuginti. Ir žalias namukas stovi kaip stovėjęs, kadangi naktį vėjas nei jį nuvertė, nei labai bandė versti. Gal dėka didžiulių akmenų šalia, gal dar dėl ko - nežinau, naktį aš miegu. Atsimenu tik paryčiais, jau prašvitus, vėjo smūgiams tampant vis stipresniais bei vis labiau juntamais, kas ima gąsdinti bei trukdyti miegui. Trukdo, kol kuriuo tai momentu suvokiame atėjus laikui keltis, jei nenorime problemų sau ir savo namui. O mes jų nenorime. Lauke rytas šaltas, batai irgi šalti. Vėjui kylant, o aplinkui rimtesnių užuovėjų nematant, laukti nėra kada. Palapinė lengvai nesipakuoja, vis besiplaikstydama vėjyje, tik šiaip ne taip dviese įveikiame. Kelią pasiekiame tuo pačiu maršrutu, kaip ir atėję, raganai-vaiduokliui Gunnai pakeliui toliau dūmijant, burbuliuojant, verdant bei gadinant orą. Matomai, taip ji vis dar pyksta ant ją ten pasiuntusio kunigo, bet čia jau jų reikalai ir problemos. Tuo labiau, kad mums užtenka savų, kuomet vėjui ir toliau stiprėjant, eiti darosi vis sunkiau ir sunkiau.

       Kaip dažnai būna, kažką vertinti imame tik tuomet, kai to kažko netenkame. Tą kartą taip nutiko su užuovėja kalno pavidalu, saugojusia mus kol stovėjome ant kelio ir tranzavome. Tiksliau, bandėme įsivaizduoti, kad tranzuojame, kuomet per pusantros ten praleistos valandos mūsų kryptimi pravažiavo lygiai viena mašina, o priešinga kryptimi - net visos trys. Skaičiai tikslūs, pats visas suskaičiavau. Ir tai nebuvo labai sunku padaryti - nei suskaičiuoti, nei atsiminti, kadangi skaičiai išties įspūdingi bei daug ką pasakantys. Apie priešinga kryptimi važiavusias negaliu nieko konkretaus pasakyti, jie greičiausiai buvo elektrinės darbuotojai, grįžtantys po naktinės pamainos į Grindaviką. Ko iš jų norėti? Mūsų gi kryptimi važiavę turistai (turistai tikrai, kadangi tokius aš užuodžiu) pasirodė besantys absoliučiai pavėpę bei taip ir nesupratę, kad mašina jiems išnuomota ne tik tam, kad važiuoti nuo objekto prie objekto, bet ir pavežti autostopininkus, įsikūrusius kelyje tarp tų objektų. Kuomet tai besantis toks retas bei laikinas reiškinys, kaip kad pavyzdžiui vidurnakčio saulė šiaurėje vasarą, aš išvis nesuprantu kaip galima pro tai pravažiuoti ir dar šaltais snukiais. Bet jie pravažiavo, o mes likome vėjyje, absoliučiai tuščiame kelyje, apsupti rudų sustingusios lavos laukų. Automobilių nuomos kompanijoms matomai reiktų atkreipti dėmesį į šį bei panašius vis dažniau pasitaikančius atvejus, į nuomos sąlygas įtraukiant punktą apie tai, jog kiekvienas nepavežtas autostopininkas automobilio nuomininkui užtraukia vieno Islandijos MGL dydžio baudą. Čia MGL suprantamas kaip minimalus valstybės pragyvenimo lygis. Jeigu aukšto pragyvenimo šalyje Islandijoje tokio nėra ir niekas apie tai negirdėjęs, tuomet bauda galėtų būti nustatoma pagal turisto šalies MGL. Nuomos sąlygose punktų bei žvaigždučių ir taip daug, tad dar viena sąlyga plius viena žvaigždutė mažai ką pakeistų. Žvaigždute šiuo atveju galėtų būti žymimas sakinys: "Jeigu tuo metu autostopo sąlygos nėra pačios geriausios bei priešui palinkimos". Tą rytą, toje šalyje ir tame kelyje būtent tokiomis jos ir pasirodė besančios.

       Kuomet ant tuščio kelio abiems vienbalsiai stovėti atsibosta, nusprendžiame eiti pirmyn, nė vienam iš mūsų tiksliai nežinant kur ir kiek eiti reiks. O ko laukti? Automobilių ar taip, ar taip nėra. Ir iš kur jiems čia atsirasti? Grindavikiečiai pas keflavikiečius retai važinėja. Vietinių kelio ženkle juodu ant geltono parašyta, jog iki artimiausio miestelio Keflaviko kilometrų yra dvidešimt keturi. Čia viskas aišku, klausimų nėra, jais galima tikėti. Kilometrus ant kelio ženklų islandai rašo retai, bet jeigu jau rašo, tai tiksliai. O štai koks yra atstumas nuo čia iki mus dominančio tilto tarp dviejų kontinentų - nežinia. Sprendžiant pagal žemėlapio mastelį, galėtų būti nuo penkerių iki dešimties. Kilometrų, ne metų. Normaliomis oro sąlygomis galimybę tiek nueiti priimčiau kaip dangaus dovaną ir net Eveliną tuo įtikinčiau. Šį kartą taip neišeina, kadangi vėjas tapęs uraganiniu, o keliui einant atviru lauku, mums juo eiti darosi praktiškai neįmanoma. Sunkiai ir lėtai, žingsnis po žingsnio braunamės per tą vėjo stichiją, kartkartėmis slėpdamiesi už didelių šalikelės akmenų, kur tik jie yra. Praeiname elektrinę, vėjas iš priekio asfaltu atpučia ką tai panašaus į sniegą. Romantika. Iš kojų verčianti. Tikrąją tų žodžių prasme. Matomai ne veltui pagaliau sustojusios mašinos vairuotojas visą tą mūsų ėjimą pavadina daugmaž taip: "Sumanė lietuviai po Islandiją pasivaikščioti". Tai vietinis islandas, jis žino ką sako. Ir neklysdamas atveža mus prie už kokių dviejų kilometrų esančio tilto. Mes tikri šaunuoliai, ne taip ir mažai nuėję tokiomis sąlygomis. Jis tikras geradaris, labai ir labai pagelbėjęs. Kada dar, jei ne tokiam orui esant, vietinis ne vietinius supras. Norėdami suprasti apie ką aš čia kalbu, pabandykite kokią žiemos naktį apsikeisti su savo šunimi vietomis - jis namie, jūs lauke.

       Tiltas tarp dviejų kontinentų nėra koks perkeltinis pavadinimas ar kokio priplaukusio menininko išmislas. Ne, tai yra pats tikriausias tiltas, jungiantis dviejų žemynų - Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektonines plokštes, per jų viduryje esantį griovį. Ant žemės smėlis, sienos akmeninės, gylis po tiltu kokie du metrai, plotis - gal dešimt. Kadangi vaikščiodamas bei laipiodamas viso to nematavau, sakau iš atminties ir pažvelgęs į nuotraukas. Grioviu paėjus toliau, proporcijos bei dydžiai keičiasi ir jame vaikščiojantis žmogus atrodai mažas. Na tam kitam, į jį žiūrinčiam nuo tilto, jungiančio du kontinentus... Puiki pramoga. Kaip ir siųsti vienas kitam linkėjimus nuo skirtingų Žemės kontinentų, stovint skirtingose kuklaus metalinio tiltelio pusėse. Vėjas tai leidžia daryti, čia jis ne toks stiprus, čia jį stabdo užuovėjos iš akmenų. Bauginančios mintys apie grįžimą į kelią paslėptos kažkur giliai. Paskui didelio akmens pavėsyje dar ir papietaujame. Lenda kvailos mintys į galvą apie tai kas būtų, jei kas tą neabejotinai kelias tonas sveriantį luitą virš mūsų galvų pajudintų. Įsivaizduoti lengviau, kuomet delnuose suspaudžiu ką tik baigto gerti jogurto popierinę pakuotę. Va daugmaž taip ir butų. "Ekskursija baigta" - balsu ištaria bauginančios mintys apie grįžimą į kelią.

       Kelyje vėjas dar stipresnis nei stiprus buvęs prieš tai ir eiti jau visai nebesieina. Čia ne esmė nori ar nenori - čia tiesiog nebegali to daryti, kuomet su kiekvienu tavo žingsniu eilinis vėjo gūsis meta tave į šoną su visa tavo kuprinę kaip šapelį. Ne veltui pirmuoju šio kelio romano skyriaus sakiniu ir patariu tau, mielas skaitytojau: "Pamirškite viską, ką prieš tai žinojote apie vėją". Mes pamiršome, viską ką žinoję prieš tai, atrasdami iš naujo. Taip, šalto bei stipraus vėjo būta einant kad ir į Nordkapą Norvegijoje, būtų tas mano kelias į ten su Mindaugu ar vėliau su Evelina. Kaip kad netrūko jo ir prieš tai man vienam keliaujant šiaurine Škotijos pakrante. Galų gale ir čia, Islandijoje, praktiškai visos dienos ir naktys tokios. Tačiau niekur prieš tai vėjo nebuvo tokio, koks kad jis yra šiandien. Linkėjimai nuo tikrosios Islandijos, ar ne? Kur čia paštas? Mielai išsiųsčiau atviruką. Taip kelyje jau Šiaurės Amerikos tektoninės plokštės pusėje stovėdami bei supratę, kad toliau eiti niekur nebepavyks, liekame šalikelėje po bent menkiausia rasta užuovėja iš akmenų. O ir kur eiti toliau? Ne dvi dešimtis kilometrų iki Keflaviko juk ir dar tokiu oru. Gal mes geriau palauksime čia. Kuomet automobilis važiuos, tuomet pasirodysime kelkraštyje, kad pakelti ranką. Reykjanes pusiasalio reljefas leidžia taip daryti, nes čia matosi toli, o toks retas šiam keliui įvykis, kaip kad atvažiuojantis automobilis, girdimas irgi iš toli ir tai patikrinta. Atminkite, kad pakelti ranką į kelią yra ne tas pats, kas ją ištiesti. Autostopininkai rankų į kelią netiesia, jie jas kelia. Visa laimė, kad bent transporto įdienojus padaugėję ir berods dviems mašinoms pravažiavus, trečioji to padaryti jau neišdrįsta. Viduje sėdėjusiems žmonėms mūsų gal pagailo, gal suprato situacijos beviltiškumą, o gal matė ženklus, kuriuos rodėme prieš tai pravažiavusiems. Sunku dabar būtų atsakyti kodėl, klausti to neklausėme. O gal tiesiog užteko to, kad tai pasirodė besančios dvi kaimynės lenkės, dirbančios šiuose kraštuose, kaip ir daugybė jų tėvynainių. Sakė - viešbutyje, kuo - neminėjo, tai matyt kambarinėmis. Viskas gerai, važiuojam. Automobilis nedidelis, tad vėjas savo nesibaigiančiais gūsiais mėto po kelią ir jį, pravažiuojant kelias nupiepusias gyvenvietes su keliomis trobomis šalia vandenyno. Kelias per Islandiją neišvengiamai artėja į pabaigą ir mūsų neužilgo laukia nesulaukia paskutinis miestelis Keflavikas, šalia kurio kelionė prasidėjusi, šalia jo ir baigsis, lygiai dvylikai parų praėjus.

       Taip be jokių nuotykių atvažiuojame į raudonosios kiaulės valdas - "Bonus" supermarketą, kuriame papildome savo maisto bei gėrimų bebaigiančias išsekti atsargas. Lenkų ten tikrai daug ir tai kaip niekaip aiškiai suprantu sėdėdamas šalia parduotuvės bei laukdamas iš apsipirkimo grįžtančios Evelinos. Paskui pats einu dar kartą pakartotinai, kadangi namie noriu būti kietas bičas ir vaikščioti su maišeliu, kurio geltoname fone pavaizduota raudona kiaulė taupyklė. Paimu trys, reiškia būsiu tris kartus kietesnis. Bet tai dar bus. O kol kas grįžus į šalia esantį kelią, tik jau nebe šunkelio tipo Grindavikas - Keflavikas, o pagrindinį Reikjavikas - Keflavikas, vietos tinkamos autostopui pasiekti nepavysta, kuomet mums einant, tiksliau bandant eiti mėtomiems vėjo gūsių, priekyje sustoja automobilis. Čia plaikstytis po vėją su kuprinėmis reikia atsargiai, kadangi skirtingai nuo buvusio kelio, šiame kelyje mašinų daug, o nuokalnė po dešine atrodo įtartinai stati. Pribėgus iki sustojusio transporto, jo duris prieš vėją vos atidarau, panaudodamas tam nemenkas jėgas. Pasirodo pana važiuoja į oro uostą, kur norime ir mes, reiškia keliausime kartu. Jai ten reikia kažką netrukus sutikti, mums iš ten reiks išskristi - tai kas, kad tik poryt ryte. O kol kas mums sulipus bei šiltai įsitaisius, man kaip visada priekyje, o Evelinai gale, bent jau manąsias priekines duris uždaro vėjas, trinktelėdamas taip smagiai, kad saugok rankas, jei nori likti su jomis. Aš noriu. Važiuoti netoli. Kuriuo tai momentu mintyse suskamba žodžiai, lydimi fanfarų: "O Islandija, mes tave nugalėjom". Taip, tai tiesa. Didžiuojuosi tuo. Paskutiniai metrai. Štai ir viskas. Čia islandiškas nuotykis prasidėjo, čia jam ir baigtis. Tačiau dar ne šiandien ir net ne rytoj. Taip atvažiavę po pietų, likusią dienos dalį iki vakaro praleidžiame čia, oro uoste, kur šilta ir nėra vėjo. Vakare pažadame sau eiti į už trijų kilometrų įsikūrusį Keflaviką, tikėdamiesi ten rasti užuovėją, kad pastatyti joje palapinę ir kokybiškai išmiegoti priešpaskutinę naktį saloje. Nors vietos atrodytų ir aplinkui užtektų. Ir ne vienai palapinei, o tūkstančiams jų. Užtekti tai užtektų tos vietos, tik va fantazijos pritrūktų, kaip tai padaryti ant tokio vėjo. Ne, teks eiti į Keflaviką. Mes nieko prieš, tik ar nebus prieš vėjas ir leis mums ten nueiti. Vakaras tai ir parodys, kurio laukiame su nerimu bei baime. Kaip bežiūrėtum, trys kilometrai per tokį vėją yra daug.

       Į Keflaviką einant, vėjo būta kiek prieš tokį mūsų sumanymą ir savo gūsiais reguliariai bandžiusio nuo tos minties mus atkalbėti bei nustumti kur į šalikelę. Tačiau mes jį kaip ir pačią Islandiją - nugalėjome bei miestelį pasiekėme. Na ir įkyruoliai, pasakytų vieni. Užtat šaunuoliai, antrintų kiti. Gerai, kad nepasirinko "zanudnos" nakvynės ant oro uosto grindų, linkčiotų galvomis treti. Visiems jiems aš esu linkęs pritarti. Žiūrėk, atrodytų paprasta giraitė iš kelių medžių, o daro tokius stebuklus, kuomet tarp tų medžių šiaip ne taip savo palapinę įspraudę, vėją paliekame lyg už kokios sienos. Saloje be medžių, medžiai yra gerai. Prieš tai būta minčių statyti žalią namą ant asfalto šalia kokių tai sandėlių, kur pastebėta siena iš trijų pusių. Gerai, kad to daryti nereikėjo ir toliau kiek paėję radome tai, ką radome. "Dievo avinėlio" prieš miegą netraukiu, nes jeigu toks vėjas mus čia surastų, joks avinėlis nepadėtų, būtų jis Dievo ar paprastas. O jei nepadėtų, tai kam trukdyti? Vakare pavalgius, naktį pamiegojus, ryte atsikėlęs galiu pasakyti - tą naktį už medžių sienos siautęs vėjas mūsų netrukdė nė trupučio. Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprasti dalykai daro tikrus stebuklus. Džiaugiuosi jiems vis dar esant šioje Žemėje. Kaip kad ir tuo, jog kai kurie jų skirti man. Tą naktį stebuklu mums buvo ta nedidelė medžių giraitė Keflaviko miestelyje, šalia nedidelio futbolo stadiono. Į jame stovinčius vartus ryte spardome šalia rastą subliuškusį kamuolį, iš ten išeidami. Paskui mūsų laukia pažintis su pačiu Keflaviku.

       Ten pakrantėje šalia vandenyno stovi paprastos kaip dvi kapeikos dvi skulptūros, kiekviena kurių sudaryta iš dviejų akmenų - vieno aukšto bei pailgo, kito apvalaus. Suprask, tai kūnas ir galva. Ir viskas, daugiau nieko, tiesiog keturi paprasti akmenys arba dviejų žmonių siluetai. Pirmą kartą juos išvydus, niekaip kitaip neina įsivaizduoti ar suprasti, kaip tik du žmones - vyrą ir moterį. Šiandien abu tie akmenžmogiai žiūri į kaip reikiant įsismarkavusias bangas, kitą dieną, kada vėjo bus mažiau arba nebus visai (o čia taip būna?), žvelgs į vandenyno ramybę. Parymome ir mes šalia, tarp jų įsiterpę, irgi kad pažiūrėti į kaip reikiant šėlstantį vandenyną. Kiek toliau nuo vandens stovi paminklas, simbolizuojantis delnuose laikomą inkarą. O ką dar laikyti žvejų gyvenvietėje? Yra čia ir tikras laivas. Tiesa, jau ne vandenyje, o iškeltas ant kranto. Vadinasi jis "Baldur Keflavik", inventoriaus numeris "KE 97". Savo laiku tai buvo pirmasis žvejybinis laivas šiose apylinkėse, o dabar - laivas pensininkas, menantis savo audringas dienas audringame vandenyne ir žvelgiantis į jį nuo kranto. Vietiniai savo ruožtu mena savo didvyrius, neatiduodami jo supjaustymui į metalo laužą. Aišku, nueiname ir prie priešingoje pakrantės pusėje esančio švyturio, aprėkiami žuvėdrų ir taškomi vandenyno bangų. Ir tai jau beveik visa mums skirta Islandija, kuomet jos belieka tiek, kiek reikia nueiti tuo pačiu keliu atgal į oro uostą. Taip vėl prieš vėją besibraudami, kurio kaime tarp namų atrodo buvo nelikę, užverčiam šimtas penkiasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Ar tau jos būta daugiau? Na, Islandijos - ar tau jos būta daugiau? Paskutinį kilometrą įveikinėjame lavos ir samanų laukais, kadangi taip tiesiau, nei kad eiti keliu, toje vietoje darančiu lankstą. Ant tokio vėjo kiekvienas mano sutaupytas žingsnis man patinka vis labiau ir labiau. Ech, kiek čia būtų vietos nakvynei, jei ne tas vėjas. Paskui matau Eveliną grįžtančią į kelią, o aš įsikibęs laikausi savo ir einu iki galo. Koks skirtumas, vis tiek abu ateisime ten pat. Taip, beje ir nutinka. Mes nestatome tiltų bei jų negriauname, mes juos tik aplankome. Šis tarp dviejų kontinentų buvo vertas to.

       Pramogų paskutiniam pusdieniui saloje daug nesugalvosi. Kokios ten gali būti pramogos? Pinigų išsikeisti irgi neleidžia, sakydami, kad savo sutaupytus eurus atgausime tik prieš išskrisdami, kitoje kontrolės pusėje. Kiekvienam mūsų kelionė po šią salą atsiėjo po šimtą eurų. Tokiais dalykais neįmanoma nesididžiuoti. Kelionė gera būna tol, kol mažai kainuoja - savaime, netaupant. Dievas (ar jo avinėlis) neduos meluoti, kad taupyti mes netaupėme. Niekam daugiau tų pinigų nereikėjo. Pavalgyti ir atsigerti užteko, o visa kita - kaip visada, nemokamai. Autostopas kitaip neleidžia, kitko jis nesupranta bei nepateisina. Taip kaip išmokau pradėjęs keliauti biednas, taip keliauju ir būdamas pasiturinčiu. Tai mano kelias. Kuomet būti sušilusiam atsibosta, karts nuo karto apeinu oro uosto apylinkes. Vaikščioti vėjyje nors ir nelengva, tačiau žinant, kad bus kur sušilti, menkas tai iššūkis. Kas kaip reikiant sukrečia, tai nuomai paruoštų automobilių skaičius - jų ten tiek, kad sunku tuo patikėti. Ne šimtai, o tūkstančiai, ne vienas jų, o velnias žino keli. Ir kuriam tik nori skoniui, rinkis pagal dydį, spalvą, vietų skaičių, padangų plotį, dar ką nors. Greitai sezonas, visus juos išgraibstę, žiūrėk ir dar paprašys. Tokie turizmo mastai bet kurios šalies ekonomiką pastatytų ant kojų, net jei prieš tai keli apsukrūs asmenys išvežė nemenką valstybės pinigų kiekį savo lagaminėliuose, kaip kad nutiko ne per seniausiai Islandijoje. Ugnikalniai, kriokliai, geizeriai, ledynai - visa tai liko, kaip garantuotos pajamos, kurių niekas neatims iš šio krašto žmonių. Kaip kad ir iš Graikijos neatims euro, kad ir kiek tie lodariai bei tinginiai besiskolintų ar terorizuotų kreditorius, kadangi daugybės buržujiško vakarų pasaulio pensininkų svajonės išsipildė būtent ten, namelyje ant jūros kranto. Nuspręstų kurią tai dieną vakarų Europos valstybės gesinti graikus, tą pačią dieną vokiečių, prancūzų, belgų, olandų, liuksemburgiečių pasiturinčių pensininkų armijos nuverstų savo vyriausybes, kaip kad Lietuvoje jų bendraamžiai susidorotų su savo valdžia, pabranginusia duoną su sviestu du kartus.

       Ieškau potencialios nakvynės vietos, tačiau rezultatas nulinis. Užuovėja nebent būtų prie viešbučio konteinerių, tačiau autostopininkai tokiose vietose nemiega, kaip kad ir rankų į kelią netiesia. Ateina vakaras, darau įspūdingas vėjuoto dangaus nuotraukas. Tai apsidžiaugtų tokiais kadrais mūsų prieš tai Islandijoje sutikti draugai amerikiečiai, ne vieną žalią dolerį iš jų uždirbdami. Kadangi miegoti ant grindų negalima, tai ant grindų pasitiesę kilimėlius miegame labai neilgai. Bet kokie bandymai rasti ką nors tinkamo nakvynei lauke aplinkui oro uostą taip ir nedavė jokių rezultatų. Eiti dar kartą į Keflaviką ir statyti palapinę ten - netinka, nes mūsų pasišalinimas iš salos numatytas rytojaus ryte ir nebus laiko kada ten per vėją vaikščioti pirmyn atgal. Prieš miegą rūkomajame išsiverdame makaronų. Verda jie sunkiai ir ilgai, vėjas ir čia per visus galus. Be mūsų oro uoste turistiškai dar nakvoja du prancūzų dviratininkai. Jie mums ir davė idėją čia pasilikti, o ne eiti velnias žino kur į lauką ir ieškoti nakvynės vietos, arba tiksliau sakant - pramogų vėjyje, kurios nebūtinai gerai bei laimingai baigtųsi. Prisipažinsiu, tokių minčių būta. Miegame kaip kas mokame ir galime, atsisakę bet kokių patogumų. Po tiek naktų, praleistų žaliame namuke, katastrofa ten, o ne nakvynė. Pusė penkių ryto pradėjus rinktis žmonėms, prižiūrėtojas mandagiai pasiūlo ilgiau ant žemės negulėti, nes gali sutrypti Islandiją palikti ištroškusių žmonių minia. Gerai. Lauke dakalame dujų balionėlį, paskutinį kartą išsivirdami kavos. Yra ten toks plytelių takas tarp krūmų, ten ir galima tai padaryti. Mačiau jį dar vakar. Palapinei - ne vieta, rytinei kavai - pats tas. Mėlynam dujų balionėliui su mumis skristi nevalia, jis liks čia ir man jo gaila. Norėčiau parsivežti namo bent kaip prisiminimą, o dabar jis keliauja į šiukšlių dėžę. Šlykštus jausmas, kuomet jaučiuosi lyg išmesdamas draugą. Islandija baigiasi. Sudiev tau - ledynų ir ledkalnių, geizerių ir verdančio vandens, ugnikalnių ir vulkanų, pufinų ir ruonių, krioklių ir vėjo žeme. Ačiū, kad beveik nebuvo lietaus. Nustebčiau, jei dar kada susitiktume.

       Beveik tris valandas pilotai kaip susitarę raportuoja, kad skrydis vyksta normaliai. Arachiso salone nors ir nedalina nemokamai, tačiau į Oslo oro uostą atskraidina kaip žadėję. Ant žemės akivaizdžiai per daug medžių ir trūksta vėjo. Miesto centrą pasiekiame autostopu, prieš tai ne ilgiau kaip per penkiolika minučių susistabdę vieną automobilį su dviem moterimis. Geri jie ten žmonės, tik va vieną bjaurią savybę turi - mėgsta deginti pinigus vakarais. Išleisti šalia Oslo geležinkelio stoties, kaip ir pirmą kartą, šį kartą pavaikštome kiek po miestą bei nusiperkame bulvių salotų, arachiso, batono ir vandens, išleisdami keturiasdešimt litų. Žiauru. Nors ir ne pirmas kartas, bet vis tiek žiauru. Už septyniasdešimties kilometrų esantį Rygge oro uosto pasiekiame dar tą patį vakarą traukiniu, sumokėdami po litą už kiekvieną kilometrą nuo galvos. Tranzuoti būtų galima, tačiau tam nakčiai tektų pasilikti Osle, tarp juodų. Sutikite, ne kokia tai perspektyva, jos nesirenkame. Vis dar nesutemus atvykę į kaimo oro uostą, nakvynei įsikuriame šalia kelio. Nuo laukinių gyvūnų saugo tvora, nuo pravažiuojančiųjų uždengia aukštas pylimas, nuo negerų žmonių paslepia žalio namuko žalios sienos bei gina saugi šalis Norvegija. Arachisas, bulvių salotos prieš miegą - viskas normaliai ir kaip priklauso. Gaila, tik karštųjų gėrimų nėra, bet to priežastį žinome. Klimatas mūsiškas, miegoti šilta, o nuo ryto saulei spiginant, ir visai karšta. Tuoj gegužis.

       Tą pusdienį mums belaukiant skrydžio, išvystu net du stebuklus. Visų pirma tai babajų (Irakas, Sirija, mama Afrika ar pan.) šalies boba, turinti Norvegijos karalystės pasą. Visų antra tai kruasanas, toks menkas prancūziškas pyragėlis, kainuojantis trylika litų už vieną. Čiūdų čiūdai, reiškia ne viskas pasaulyje dar matyta. Iš šalies stebiu Evelinos ir tos babajų bobos nebylią kovą, kuomet pastaroji pasidėjusi savo dokumentus ant kėdės, šalia kurios sudėtos mūsų kuprinės, nesiruošia trauktis mums sugrįžus. Žiūriu ir galvoju - nieko tu čia Evelina nepadarysi, Norvegijos karalystė jau pralaimėjo, pralaimėsi ir tu. Tiesa, ant kruasano irgi galima sutaupyti ir jei valgyti jį ne kavinėje prie stalo, o išsineši su savimi, tuomet jis kainuos ne trylika litų, o dvylika. Gaila, kad jo skonio nė vienas iš mūsų taip ir nesužinos. Netekę dujų balionėlio, desperatiškai bandome gauti bent vieną popierinį puodelį karšto vandens iš automato, iki kurio pritrūksta lygiai vienos kronos. Reiškia, kavos nebus. Arba rasiu kur kieno nors numestą vieną monetą. Monetos nerandu, kavos nėra. Paprasta ir elementaru, kaip dvi kapeikos - nesugebi rasti monetos, negausi ir verdančio vandens. Čia tau ne Islandija, kur tokio vandens nuo žemės gali pasisemti. Na, o mokėti dvylikos litų už puodelį kaip tai nesiryžtame, namie nesuprastų. Tokios tad pramogos toje autostopininkui svetimoje aplinkoje, laukiant paskirto laiko išskristi, žiūrint į aplinkinius bei neduodant sau to ko nori bei galbūt esi nusipelnęs. Kartais tokie dalykai sveikintini ir kur kitur jei ne kelionėje juos išbandyti. Ypač, kai aplinkui auksinė kava ir auksiniai kruasanai.

       Pakilę iš pietų Norvegijos, praskridę virš pietų Skandinavijos, Baltijos jūroje pagal kontūrus identifikavę Gotlando salą ir galų gale įveikę man iš viršaus nepažįstamus šviečiančius Latvijos ar Lietuvos plotus, jau visai sutemus nusileidžiame netoli Kauno. Pirmu darbu tėvynėje puolame ne jos žemę bučiuoti, o praeiti Karmėlavos miestelį. Sąžiningai ir be jokių išsidirbinėjimų tai padarę, įsikuriame pievoje šalia kelio, visai šalia oro uosto tvorų. Taip absoliučioje tamsoje mūsų vėtytos bei mėtytos palapinės kuoliukai po beveik dviejų metų pertraukos sminga į ramią lietuvišką žemę. Čia ir mėšlas kvepia, čia tėvynė. Ką ir besakyti - žalias namukas retas svečias Lietuvoje, nestovėjęs čia nuo devintosios kelio romano dalies, šone Molėtų, mums ir jam tuomet iš Rusijos grįžtant. Nežinau kodėl, bet šioje vietoje mano mintyse suskamba žodžiai iš tos kelio romano dalies muzikinės temos "Pacanka" (liet. "Pacankė") apie tai, kad: "Ja so dnja togo dalnego vsju dorogu stradal" (liet. "Aš nuo dienos tos tolimos visą kelią kentėjau"). Kokį visą kelią? Ir kur kentėjau? Nesąmonė kažkokia, veju tuos žodžius šalin. Maisto nėra, gėrimų irgi, tad laukia neišvengiamas badas bei troškulys. Giedoti "Dievo avinėlį"? Lyg ir nereikia. Dainuoti "Pacankę"? Kaip tai nenoriu. Ai, einam miegoti, matomai taip bus protingiausia. Ir tebūna lengva šią naktį man Lietuvos žemelė bei nesunkus jos dangus. Kadangi toks palinkėjimas skamba kiek tai freaky (liet. baisiai), Evelinai to paties nelinkiu, bo dar ne taip supras paskui. Labanakt palinkiu, labanakt galima.

       Ryte nubudę bei susipakavę daiktus bei namus į kuprines, Kauno apvažiavimą galvojame pasiekti pėsčiomis. Lygiai iki tos akimirkos, kurią eiti pasirodo besant karšta. Ne, nėra durnių, niekur toliau mes neisime. Be to šiandien grįžtame namo iš didelio kelio ir nėra ko čia vaikščioti, sodams baltai žydint, kuomet kelyje Jonava - Kaunas pilna automobilių. Rudenį šiuo keliu pats žymusis rusų autostopininkas A. Vorovas pravažiavo, su gerai žinomos lietuviško autostopo personos asmenine palyda. Tiesa, priešinga kryptimi, ir jam tai buvo paskutinysis tūkstantis kilometrų, grįžtant namo po trijų savaičių trukmės kelionės aplinkui pasaulį, stiliumi "Non stop, Non sleep". Pavadinimą sugalvojau pats, atspindintį tos kelionė esmę. Dėdei tam metų virš penkiasdešimties, yra į ką lygiuotis. Sakau iš karto - kurie pravažiuojančiųjų gestais rodys, kad niekur nevažiuoja ir mūsų pavežti negali, tie patys tikriausi melagiai, kadangi čia iki Kauno prieigų septyni kilometrai ir niekur daugiau važiuoti paprasčiausiai nėra kur. Greitai sustoja vyriškis, kurį labai sudomina mūsų autostopo istorijos, kiek jų spėjame papasakoti per mums tam reikalui skirtas net visas dešimtį minučių. Taip išsilaipinę ant Kauno apvažiavimo ir išklausę vairuotojo apgailestavimų apie tai, kad labai gaila jog taip netoli mus vežęs bei negalėjęs pasiklausyti tų istorijų, užverčiam šimtas penkiasdešimt antrą kelio romano skyrių. Lyg ir apie nieką, bet namo grįžti kažkaip reikėjo. Tai mes taip ir grįžome, o aš apie tai papasakojau kaip mokėjau.

       Viskas negali baigtis ten, kur kažkada prasidėjo. Taip nebūna ir čia nesibaigs - nei mano parašytos kelionių istorijos, nei mano autostopu nuvažiuoti kilometrai, nei mano kelias. Nors daug laiko nuo tų dienų ir praėjo, tačiau šis autostrados Klaipėda - Vilnius 216-asis kilometras ties Kaunu man iki šiol vis dar toks pats mielas, savas bei brangus, kaip ir kadais. Kaip kitaip, juk būtent čia tais tolimais laikais būdamas studentu, aš sustabdžiau savo pirmąjį automobilį ir nuvažiavau su juo "net" į Vilnių. Buvo tai "Žiguliai", į Vilnių važiavau šiaip sau, metai 96-ieji ar 97-ieji amžiaus praeito. Kažkada tranzavau čia seneliu šalčiu apsirėdęs, ir iš kelionės ne vienos pro šią vietą esu grįžęs. Viskas negali baigtis ten, kur kažkada prasidėjo.

       Šioje vietoje galėčiau užlinkti kad ir penkioms dienoms - nebūtų gaila, turėčiau ką veikti bei apie ką prisiminti. Tačiau užlinkti nepavyksta net penkioms minutėms ir sustojus prabangiam berods "BMW X5" automobiliui, nuvažiuojame su juo į Vilnių, pavadindami jį paskutiniuoju šioje kelionėje. Prabangi mašina, prabangus vairavimas, įdomios istorijos. Visa tai autostopas. Iki šiol esu dėkingas tam 216-ajam autostrados Klaipėda - Vilnius kilometrui, priėmusiam bei pasiėmusiam mane į kelią beveik prieš dvidešimt metų ir iki šiol iš jo nepaleidžiančiam.

       Pasiekę Vilnių, mes vis dar alkani bei ištroškę, negėrę ir nevalgę mažiausiai parą. Tačiau visą valandos kelią nuo "Akropolio" iki stoties "McDonald's" einame kantriai, sukandę kiekvienas savo dantis ir nesiskųsdami, pavasariškam karščiui svilinant, patys būdami apauti žieminiais batais bei aprėdyti šiltais rūbais. Ir visa tai tik tam, kad tos maitinimo įstaigos "Big Mac" kompleksas būtų toks skanus, koks jis buvo tą kartą, iki ten atėjus, jį užsisakius ir suvalgius. Buvo verta. O čia jau ir laikas užversti šimtas penkiasdešimt trečią kelio romano skyrių. Apie vietą, į kurią savo pirmajam nuvažiuotam kilometrui autostopu, beveik dvidešimčiai metų praėjus atvežiau savo šimtas trisdešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtąjį kilometrą. Kas tingite skaityti, tai 138600-ąjį kilometrą. Ne vienas, su Evelina. Ne paskutinį, kadangi bent jau šimtas dar buvo likęs šiai kelionei iki Vilniaus.

       Tavo parašyti pasakojimai, iškastos istorijos, atkapstyti faktai, sutikti žmonės, pasakytos mintys, išrinkti žodžiai, suskaičiuoti skaičiai... Žinai, visa tai nublanksta prieš vieną labai paprastą dalyką - tą jausmą, kuomet kiekvieną vakarą Kelyje iš kelio grįžti į palapinę - žalią mūsų namuką. Tai daug ko verta. Buvo, yra ir gal dar bus.

       Ši kelionė baigėsi. Tai buvo kelio romano puslapiai nuo 1857 iki 2352 ir dvyliktoji jo dalis. Užrašė - Donatas, keliavo - Donatas ir Evelina, skaitė - Donatas, Evelina ir p. Rita. Bėgiojo arkliai, nebėgiojo asilai, plaukiojo ruoniai, virė ir garavo žemė, krito vanduo iš viršaus, tirpo sniegas ir ledynai, smirdėjo siera ir kojinės, kvepėjo siera ir kava, nebuvo medžių, buvo daug vėjo, neskraidė Didžiosios alkos, skraidė Atlantiniai pufinai. Buvo Islandija, mėnuo balandis, metai 2015-ieji.