Pavasarį ji ir vėl atėjo. Išvydęs ją horizonte, bandžiau dar slėptis, sukau akis į šoną ir visaip kitaip apsimečiau jos nepažįstantis. Bet buvo jau per vėlu - pažino ji mane. Tokius kaip aš ji visada suranda ir nuo jos tu nepasislėpsi minkšto fotelio įtvirtinimuose ar šiltos lovos tvirtovėje. Visur suranda - kad ir kur tu bebūtum ir ką tuo metu tu beveiktum. Be žodžių uždėjo kuprinę man ant pečių, įdavė žemėlapį man į rankas ir geru spyriu į užpakalį pasiuntė mane į visas keturias pasaulio puses. "Yra kryptis, bus ir maršrutas" - ramino ji mane. Nesėdėjau aš žiemą su ja prie židinio ir nerodžiau jai gražių paveiksliukų iš tolimų kraštų, pasakodamas kaip noriu ten ar kitur nuvažiuoti ir ką ten ar kitur nuvažiavęs veiksiu. Todėl ir dabar rankos tegniaužė delnuose tuos popieriaus lapus, susegtus į vieną visumą pavadinimu Europa, taip ir nežinodamos ką su jais veikti. Bet laikas atėjo ir niekas neklausia "Nori - nenori, reikia - nereikia". Gerai, kad bent jau ne vieną pasiuntė kaip tai darydavo anksčiau. Apkabinęs per pečius šįkart ne taip ir sunkiai pakrautą Eveliną, nutoldamas dar mačiau ją - Mano Kelionę, mojuojančią mums ir gero kelio linkinčią. Dabar ji sėdės mano minkštame fotelyje, gers mano karštą arbatą, gulės mano šiltoje lovoje. Dabar ji gyvens mano šituos netikruos namuos, kol aš būsiu savuos - Kelyje. Ir gal tik ji viena žinos, kad ir šį pavasarį aš ir vėl nebūsiu turistas.

KELIO ROMANAS


ŠEŠTA DALIS


Artimieji

       "Aš negaliu nuvykti į Jamaiką..." - ne apie mane šitos dainos pirma dalis. Aš galiu. Užtat apie mane antroji jos dalis - "...ir man nereikia". Man nereikia. Aš galėjau mokėti lakėjams bet kuriame pasaulio krašte ir jie tuos pinigus būtų atidirbę - ir lovą viešbučio kambary man pakloję, ir skaniausią patiekalą restorane man padavę, ir mašiną man išnuomavę, ir kelią man parodę. Bet aš kaip visada sumokėjau avantiūristams ir tą kovo sekmadienio rytą vėl kėliau ranką kelyje už Vilniaus. Jų kaina didelė ir man kaip vyriokui metuose baisu sau ir kitiems prisipažinti, kad aš ir vėl keliavau autostopu. O dar ir Eveliną įtraukiau į šią pavasario avantiūrą.

       Taip jau nuo seno mano gyvenime susiklostė, kad gerai praleistas laikas kelyje yra atvirkščiai proporcingas nuvažiuotiems kilometrams jame. Gal todėl, bet ir ne tik, antrą kelionės dieną mes nakvojome netoli tenuvažiavę - už Suvalkų. Tragiškas rezultatas bet kuriam autostopininkui ir po tokio akibrokšto kažin ar kur bevažiuotum. Daug klausimų apie autostopo prasmę tomis dienomis kilo Evelinai. Nežinau, ar tai du šimtai penkiasdešimt devynios dienos praleistos namie po paskutinės kelionės, ar tai prieš tai nuvažiuotos dešimtys tūkstančių kilometrų autostopu ir laikas praleistas kelyje, barstė abejones ir klausimus kaip nuodus ant mūsų, pavasarėjančiuose Lietuvos laukuose. Nuo tų nuodų aplinka jau buvo toksiškai pavojinga ir kelionė bet kurią akimirką galėjo baigtis. Yra jau taip buvę ir kol jaunas gali sau tai leisti - bus dar to laiko nuvažiuoti ir gal nebūtinai dabar. Viskas kitaip, kai labai jaunas jau nesi. Protingose knygose esu skaitęs, kad priėdusios nuodų, žiurkės žūsta visai ne nuo jų, o nuo to, kad neturi reflekso jų išvemti. Bet mes juk ne žiurkės. Tad vėmiau juos laukan pats ir žiūrėjau, kad juos išvemtų ji - su kuria aš keliauju dabar. Tik trečios kelionės dienos ryte mūsų organizmams galutinai išsivalius, atvykome mes į Lenkijos miestą Bialystoką. Miestas kaip miestas, esam jame jau buvę kartu, ne apie jį ir pasakojimas. Jau nebuvo sniego, kurio dar buvo vakar ir saulės atokaitoje gurkšnojom ką tik išvirtą popietinę kavą. Kelyje ji kvepia kitaip. Paskui ėjome, dar važiavome, sutemo. Nieko nepadarysi, ankstyvą pavasarį ir temsta anksti, žiūrėk dienos jau nėra. Patvinusiuose Lenkijos laukuose daug vietos žaliam namukui nesimatė, bet kada jam daug jos ir reikėjo. Įsikūrėme. Evelina paruošusi patiekė vakarienę sau ir savo vyrui. Pasisekė jai tokioje vietoje gaminti - čia ir prijuostės nereikia ir tarp puodų gausos nepasiklysi. Kuri gi to nenorėtų ar bent apie tai nepasvajotų. Tik namie vėl girdi - "Šiandien maistą gaminsi keptuvėje ar troškintuve, mieloji? Aliejų saulėgrąžų naudosi ar rapsų? Iš kokių spalvų lėkščių valgysime? Kas desertui?" - ir esi arba visai kita arba visa tai pamiršti. Palapinėje garavo virti ryžiai su virtomis dešrelėmis, kurių skonis kelyje irgi visai kitoks. O prieš miegą dar išgėręs arbatos, juodos ir be cukraus - čefyro, aš jau ir visai karaliumi jaučiausi. Nėra man geresnės vietos šioj žemėj gyventi. Kadaise todėl ir pasikviečiau ją su savimi.

       Trečias rytas nė iš tolo nebuvo panašus į pirmą Marijampolėje, kur mums atsikėlus viskas aplinkui buvo šalnose ir minuse, o mes patys drebulyje. Nebuvo jis panašus ir į antrą Suvalkuose, kur nors nei šalnų nei minuso jau nebuvo, bet užsilikusį miške sniegą ranka galėjai pasiekti. Ketvirta vakarienė skyrėsi nuo trečios tik vieta, bet ne meniu, vis dar toje pačioje nesibaigiančioje Lenkijoje. Lenkai neduos sumeluoti kaip mes neskubėjom važiuoti, nors skubėti gal ir reikėjo, sugalvojus įveikti tokį kelią per ribotą laiką. O gal man vis dar atrodė, kad kaip ir anksčiau, mano laikas kelyje begalinis. Kada nuvažiuosi tada ir bus gerai, kada grįši - tada. Ketvirtos dienos popietę kirtom pietinę respublikos sieną ir atvykom į Slovakiją. Miela, maža šalis - keturios mašinos, keturios valandos, du miestai per kuriuos nė žingsnio eiti nereikėjo ir žiūrėk jau ir jos nebėra. Trumpa distancija tarp "Labas" ir "Viso gero". Priežastis sugrįžti. Vengrijoje ant sienos iš čigono, kuris apart savo gitaros turbūt nelabai ką ir teturėjo, įsigijom autostopininko kelionės paketą dviems, pavadinimu "Vengrija - nuo saulėlydžio iki saulėlydžio". Metas buvo ir civilizuotai pakeliauti. Taip belaukdami pirmos mašinos toje šalyje ir vartydami ką tik gautos kelionės brošiūrą, užverčiam šešiasdešimt devintą kelio romano skyrių. Kryptis buvo aiški ir ne čigonas ją parodė, jis ją tik patvirtino.

       Vėlai vakare atvykstate į Vengriją. Pasimėgavę pirmuoju kelionės saulėlydžiu ir per nepilną valandą sustabdę mašiną, važiuojate su ja iki Encs miestelio. Ten išlipę ir parduotuvėje apsirūpinę geriamuoju vandeniu bei būtiniausiais maisto produktais tam vakarui, dar nesutemus šalia kukurūzų ir saulėgrąžų laukų, kuriuose dar neauga nei tie, nei anie, statote palapinę. Pageidautina žalios spalvos. Susėdę prie žalios savo namo sienų mėgaujatės saulėlydžio nudažyto vakaro dangaus spalvomis. Saugiai ir ramiai nakvojate, nesukdami galvos dėl jokių pašalinių garsų lauke. Ryte atsikėlę, išgėrę kavos ir susipakavę daiktus, einate į degalinę. Ten turite po dešimt minučių kiekvienas gamtiniams reikalams atlikti, bei nusiprausti ir išsivalyti dantis. Grįžę į kelią jame sustabdyta mašina važiuojate iki Miškolco, bet į miestą nelendate, pasilikdami ant įvažiavimo į autostradą. Kadangi mašinų ten daug nebus, važiuojate pirma pasitaikiusia iki autostradų susikirtimo, kur skiriasi keliai - vienas į Debreceną, kur jums ir reikia, kitas į Budapeštą, kur jums nereikia. Ten išlipusius iš mašinos jus supakuoja policijos ekipažas. Nesipriešinkite jiems ir nesiblaškykite, jie jus nuveš į degalinę reikiamoje autostrados pusėje. Degalinėje gali tekti palūkėti visą pusdienį, kaip ne kaip tai ne vakarų Europos autostrada ir mašinų srautas joje nėra toks didelis kaip kad norėtųsi keliautojui, tad nieko geresnio pasiūlyti negalime. Ten galite papietauti, išgerti kavos, o laikui prailgus - tiesiog pasikaitinti kaitrioje pavasario saulutėje. Atostogos kaip ne kaip ir autostopininkui kartais turi būti atostogos. Vakarop atvykstate į Debreceną ir šiek tiek per jį paėję, mėgaujatės antru ir paskutiniu šio kelionių paketo saulėlydžiu. Kelyje stabdote tik mašinas, važiuojančias antra juosta. Kai pamatysite toje juostoje važiuojančią mašiną lėtinančią greitį, kad praleistų pirma juosta važiuojančias mašinas, galite kelti nuo asfalto savo kuprines, tai jūsų transportas. Vėlai vakare atvykstate į Rumuniją.

       Net ir perskaitęs visa tai, aš išlikau ramus. Nepuoliau plėšyti tos brošiūros į skutelius ir leisti jų vėjais. Kur jau ne, pagalvojau, suplanuoti autostopo kelionę. Neįmanoma. Ramus išlikau ir kai pirma sustojusi mašina išties važiavo iki Encs miestelio. Geriau pagalvojus, kur mašinai važiuoti nuo sienos, jei ne iki artimiausio miestelio. O tam faktui, kad nakvynei išties apsistojome šalia tuščių kukurūzams ir saulėgrąžoms skirtų augti laukų, neteikiau apskritai jokios reikšmės. Kur dar Vengrijoje galima statyti palapinę, jei ne tokioje vietoje. Nereikia būti ir čigonu, kad tai suprastum. Ir tik kai kitą rytą pirma sustojusi mašina išties nevežė į Miškolcą, o paleido ant autostrados įvažiavimo miestą pravežusi pašone, buvo laikas kiek sunerimti. O kas jei iš tiesų viskas bus taip kaip pas čigoną parašyta? Na ne, negali taip būti, išdavikiškas mintis vydamas šalin, tranzavau toliau. Kad jau visai blogai supratau, kai autostradoje sustabdyta mašina važiavo išties ne į Debreceną, o į Budapeštą. Važiuojant tris dešimtis kilometrų iki autostradų susikirtimo ir besidairant pro langą tebuvo likusi paskutinė viltis. Iš kur čia atsirasti policijai, kai autostrada mažai kuo skiriasi nuo mūsiškės Lietuvoje, gal tik kad karvių negina per ją. Atvykus į vietą ir dar net nespėjus iškelti kuprinių iš bagažinės, už mūsų jau stovėjo policijos ekipažas. Drebančiomis rankomis išsitraukiau kelionių brošiūrą iš kišenės. Kiek pamenu ten buvo parašyta, kad pagal kelionės programą policija mūsų nebaus, o nuveš į degalinę reikiamoje pusėje. Lengviau atsipūčiau. Uch, ten tas ir buvo parašyta. Taip degalinėje praleidę keturias valandas ir vakarop atvykę į Debreceną, užverčiam septyniasdešimtą kelio romano skyrių. Tiek daug žinant apie kelionę jai dar net neprasidėjus, net ir keliauti nebereikia. Viską vis tiek jau žinai.

       Su Debrecene sustojusiu rumunu nuvažiavome per trečdalį Rumunijos iki Tirgu Mures miesto Transilvanijoje. Tame kelyje mažai kas matyti, buvo metas jau vėlyvas, tad beliko skaičiuoti nuvažiuotus kilometrus. Žmogus mažai kalbėjo, bet užtat pasakė, kad tokiems keliautojams kaip mes, šita šalis būtinai patiks. Dar jis žinojo, kad keliautojų negalima nakčiai palikti mieste ir nuvežė mus į vietinės reikšmės svečių namus už miesto kažkokiame kaime, pro kurį eina kelias, kuriuo mes važiuosime rytoj. Nakvynės kaina buvo po dešimt eurų kiekvienam, ir nors Evelinai kažkurią akimirką neatrodė protinga tiek mokėti už likusias iki ryto kelias valandas, aš buvau už. Įkalbinėti nereikėjo. Juk jeigu nepažįstamas žmogus be žodžių veža tave į tokią įstaigą, reiškia jis tam turi priežastį. Tą priežastį mes ir sužinosime ryte. O tada buvo laikas miegoti ir nakvynė buvo kaip nakvynė, niekuo nesiskirianti nuo nakvynių panašiose vietose. Ryte privalu kaip galima greičiau iš ten dingti, kaip ir iš visų tokių nakvynės vietų. Minkšta lova ir šiltas vanduo, o tai mažai kuo skiriasi nuo namų, kuriuos prisiminti kelionėje nėra pats geriausias dalykas. Susėdę pusryčiauti pievoje šalia kelio, sulaukėme ir pirmųjų svečių, visos kelionės per Rumuniją palydovų. Ir tai buvo ne čigonai.

       Taigi, Rumunijoje turėjome bėdą. Jokia čia ne paslaptis, kad Evelina bijo šunų ir jos santykiai su šiais gyvūnais yra itin komplikuoti. O Rumunija pagal šį rodiklį neabejotinai pirmauja Europoje. Man kartais net atrodo, kad beveik kiekvieno jos sutikto šuns gyvenimo tikslas yra jai įkąsti arba bent jau aploti. Visi mes kažko bijome. Tuo tarpu mane šunys gerbia. Prieš važiuojant į šią šalį verta žinoti, kad šunys čia būna dviejų rūšių - tie, kurie vaikštinėja palaidi, ir tie, kurie gyvena už tvorų. Pirma kategorija aktyvūs šviesiuoju paros metu, antra - tamsiuoju. Tad man teko stovėti mūru tiek ir dieną, tiek ir sutemus. Iš kitos pusės žiūrint, kur dar jei nei Rumunijoje man vyriokui paprastam tektų pastovėti mūru už savo merginą. Na, nebent pas turkus fūrose. Menkas čia tas mano nuopelnas. Ir nors pirma kategorija šunų niekam nieko blogo nedaro, bet keliaudamas autostopu visada esi šalia jų. Jie visur - miestuose, kaimuose, laukuose, kalnuose, pakelėse, degalinėse, parduotuvių aikštelėse, sienų perėjimo punktuose. Jų kiekis šalies mastu neįsivaizduojamai didelis ir juos sutikti gali visur, kad ir pačiose neįtikėčiausiose vietose. Panašiai kaip su marokiečiais Maroke. Po vieną Rumunijos šunys vaikšto retai, dažniausiai tai būreliai, nuo dviejų iki tuzino. Patys rumunai į tuos valkataujančius šunis mažai kreipia dėmesį ir savo šalį maloniai vadina šunų rojumi. Antra kategorija šunų atrodytų mažiau pavojinga, nes sėdi už tvorų. Kad taip neatrodytų, verta praeiti sutemus kokia laisvai pasirinkta miesto ar kaimo gatve. Kokių tik jų ten nepamatysi ir neišgirsi. Ir nepanašu, kad kai kuriems būtų didelis vargas peršokti per tvorą. Net neabejoju, kad kai kurie tai jau yra darę. Patys rumunai laikosi nuomonės, kad vakarais nėra ko vaikščioti, tada ir šunys nelos. Kodėl mums keliautojams kartais vis dėlto reikia eiti sutemus, jie nesupras. Kaip nesuprasim ir mes jų tolerancijos šiems gyvūnams.

       Kelioms valandoms sustoję Valachijos grafo Vlado Tepešo, liaudyje dar žinomo kaip grafas Drakula gimtinėje Sighisoara mieste, toliau per kalnus traukėme link Brašovo miesto. Jo apylinkėse esančiame Brano miestelyje stovi įžymioji Drakulos pilis, kurioje anot rumunų legendų nakvodavo žiaurusis grafas, mėgdavęs medžioti tuose kraštuose. Ne pirmą kartą teko man pabuvoti šioje pilyje. Galima net pagalvoti, kad aš tikiu visomis tomis legendomis - ir grafo Drakulos, ir Loch Neso pabaisos, ir Kalėdų Senelio. Kad tuo nepatikėtų Evelina, pasistengsiu prie Loch Neso ežero antrą kartą nevažiuoti. Karpatų kalnuose stūksanti pilis traukia turistus. Daug jų ten. Tik man kiek keista, kaip rumunai, žinodami legendinio savo tėvynainio sadistinius pomėgius, nesugalvojo į šalia tekantį upelį pilti raudonus dažus karts nuo karto, taip nudažant jį kraujo spalva ir sustiprinant tikrovės įspūdį legendų mėgėjams. Šalia Drakulos pilies priskyniau Evelinai žibučių. Jos nebuvo nudažytos kraujo spalva, o kaip ir pas mus - mėlynos. Širdis daužėsi smarkiau jai dedant jas į piniginę. Neatstūmė, neišmetė. Tai kas, kad jos nuvys ir sudžius, ne taip ir dažnai mes dovanojam moteriai žibutes, augančias šalia baisiojo grafo pilies. Gaila tik kad nepavyko apsistoti nakvynei toje legendomis apipintoje vietoje, nes už miestelio karaliavo vietinės šunų gaujos, o lipti į kalnus temstant fantazijos jau neužteko.

       Blogiausias dalykas ką galėjome padaryti tą vakarą, tai nuvažiuoti į miestą temstant. Būtent taip mes ir padarėme. Važiuojant per kalnus kilo minčių išlipti ir dar prieš sutemstant susirasti vietą nakvynei, bet pamačius ir ten vaikštinėjančius šunis, tokios mintys savaime ir praėjo. Menkas malonumas likti su tais gyvūnais nakčiai toliau nuo civilizacijos. Tiesa ne ką didesnis malonumas mūsų laukė ir atvykus į Campulungus miestą. Metas nebuvo vėlyvas, bet jau tamsus. Ėjom menkai apšviesta ilga gatve. Ir vargas bus tam, kuris sugalvos šioje šalyje taip pasivaikščioti sutemus. Iš visų kiemų abiejose gatvės pusėse skalijo šunys. Vienų tik balsas ir tesigirdėjo, o kiti palypėję kiek aukščiau, žvelgė tiesiai į mus per tvoros viršų. Galima pagalvoti kuo mes tokie ypatingi, kad visi tos gatvės šunys atrodytų susimokė prieš mus. Visai ne, tiesiog žmonių toje gatvėje daugiau nebuvo, kaip beveik nepravažiuodavo ja ir mašinų. Užsukus į degalinę pailsėti, ten mus ir vėl pasitiko trejetas jų. Sako dieną jie nepavojingi, bet kas žino ką jie galvoja naktį. Nesinorėjo to sužinoti. Tad labai nudžiugom pamatę pakelės motelį, kur už tą pačią standartinę kainą gavom kambarį pasislėpti nakčiai nuo išprotėjusių Rumunijos šunų. Kambaryje atidarius spintą, ir ten sėdėjo... šuo. Juokauju aišku. Šuns ten nebuvo. Per tą dieną supratau, kad Rumunijoje tokių vietų ne tiek ir daug. Taip ramiai išmiegoję ir gal tik sapnuose matę šunis, užverčiam septyniasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Nė vienas jų tą naktį pas mus taip ir neužsuko.

       Kilo toks klausimas man. Kas ir su kuo turėjo permiegoti iš aukštų klerkų Briuselyje, kad Rumuniją ir Bulgariją priimtų į Europos Sąjungą. Ir nedavė ramybės man tas klausimas abi dienas Rumunijoje ir vieną dieną Bulgarijoje.

       Tą naktį laikrodžiai sukosi pirmyn. Tai sužinojom iš ryte mus vežusių žmonių jų įspėti, kad laiko pasikeitimas nepakeistų mūsų planų. Kokie dar ten gali būti autostopininko planai. Čia taip paprasta - keliesi kai išsimiegi ir guliesi kai tamsu. Ir jokio tau skirtumo koks laikas visuose pasaulio laikrodžiuose. Palinksėjom galvomis, kad mūsų planų tai nepakeis. Dar toje mašinoje sužinojome apie vis dar pasitaikančius vairuotojus, už pavežimą besitikinčius gauti pinigų iš pavežtojo. Panašiai kaip Albanijoje ar Maroke. Tik tai kas atleistina Albanijai ar Marokui, šalims kurios neturi nieko bendro su kultūra ir sveiku protu, tas negali būti toleruojama Europos bendrijos šalyje. Viskas nuo pat pradžių man pasirodė įtartina toje mašinoje, bet išlipti buvo jau per vėlu. Evelinos negąsdinau. Ką gi, kovosiu jeigu kovoti reiks. Įtarimai pasitvirtino, kai gale sėdėjęs vyriškis išlipdamas susimokėjo už kelionę. Tą patį padarė ir priekyje sėdėjęs. Prašys ar neprašys iš mūsų ir ką darys negavęs. Neprašė. Reiškia dar ne viskas prarasta, kai žmonės su kuprinėmis priklauso kitai pavežtųjų kategorijai. Tas pats buvo ir Pitesti miesto pabaigoje, degalinėje prie įvažiavimo į autostradą - kiek mašinų besustodavo, visų jų vairuotojai norėjo pinigų už kelionę iki Bukarešto. Ne visi tai ir sakė. Kai kurių tekdavo klausti, kitų ir klausti nereikėjo, matėsi. Aš tai nesuprantu - jeigu nori užsidirbti, tai eik ir dirbk, o ne važinėk mašina iš Pitesti į Bukareštą, kaulydamas pinigus. Pagal tai kiek žmonių ateidavo ir kaip greitai jie išvažiuodavo, to nesuprantantys buvome tik mes. Neapsikentę ir paėjėję kiek tolėliau, per kelias minutes turėjome mašiną. Nuojauta sakė, kad pinigų neprašys ir prieš tai valandą visų klausinėjęs, tų jau neklausiau. Važiavo jie ne į Bukareštą, o apvažiavimu už jo, kur mums ir reikėjo. Sėkmės dalykas, kaip ir viskas šitam gyvenime. Nuojauta manęs neapgavo. Draugiški žmonės, neilgos kelionės metu darę viską, kad važiavimas autostrada neprailgtų. Keliautojų tarpe Bukarešto apvažiavimas, garsėjantis kaip kraupoka vieta, savo vardą pateisino ir aš tikrai nenorėčiau ten pasivaikščioti sutemus.

       Toliau su vienais pietumis pakelėje, trimis mašinomis ir vienu mano griuvimu ant asfalto, vakarop pasiekėm Rumunijos - Bulgarijos sieną, einančią didinga Dunojaus upe. Reiškia galima bus tik važiuoti, o mašinos mes neturėjome. Koks netikėtumas. Bet ne tai buvo blogiausia. Vos išlipę pamatėme į mus atbėgančių šunų būrį. Jų buvo ne trys ir ne penki, o virš dešimties. Ir jeigu tie šunys būtų ką negero sugalvoję, apginti Eveliną kažin ar aš būčiau galėjęs. Jų buvo per daug. Tik nieko blogo nesugalvoję, kiek paloję, mano aprėkti, jie atsitraukė. Ar ilgam. Temo ir turėjom daugų daugiausia dvi valandas šviesos. Reikėjo skubėti, kai skubėti nelabai buvo kur - priešais Dunojus ir pėsčiųjų nepraleidžiantis sienos perėjimo punktas, už nugarų Giurgiu miestas, kažin ar labai jau svetingas keliautojams. Kadangi aplinkui besisukiojęs taksistas norėjo per daug dolerių už pervežimą vienu tiltu, nusprendėme rizikuoti ir tranzuoti. Net jam kainą numušus per pusę, mes ir toliau tranzavome. Nekenčiu sukčių - mes juk iš prieš tai atvežusių žmonių žinojome mokestį mašinai važiuoti per tiltą, o jis būrė kelis kartus viršijančią sumą. Kas nerizikuoja, tas nevažiuoja per tiltą. Už riziką buvo atlyginta, kai dar nesutemus pasiekėm Bulgarijos pusę. Gerų žmonių kelyje visada atsiras ir čia gera vieta jų ieškoti, net kai tavo laikas ir ribotas. Šunų toje upės pusėje jau nebuvo. Matyt, dar neišmoko jie plaukti per Dunojų, o tuos kurie pabandė, vėliau rado Dunojaus deltoje arba dar toliau - Juodojoje jūroje.

       Didelis raudonas saulės rutulys artėjo link horizonto, mums einant Ruse miesto apvažiavimu ir ieškant vietos nakvynei. Per tą laiko neišvydome nė vieno šuns ir tai negalėjo nedžiuginti. Kaip negalėjo nedžiuginti ir tai, kad vėl miegojome palapinėje - gerai, ramiai, saugiai ir kultūringai, po dviejų naktų ne joje. Ryte atsikėlus buvo devinta kelionės diena ir Bulgarija žinojo kaip reikia nuliūdinti keliautojus. Jos oras buvo prastas, jos miestas Ruse su savo apleistais aptriušusiais daugiabučiais panašėjo į miestą vaiduoklį, jos bulgarai su savo automobiliais niekur nenorėjo mūsų vežti. Žingsniuojant miesto apvažiavimu nuo vienos vietos, iš kur išvažiuoti nepavyko į kitą, iš kur gal pavyks ir taip pakeitus jas tris, mano akys staiga nušvito. Ir nesvarbu man jau buvo apsiniaukęs oras, slegianti miesto vaiduoklio atmosfera, rūškani pravažiuojančiųjų veidai. Romanas mūsų, pavadinimu kelio, ten ir tą rytą sugrįžo į pirmuosius savo puslapius. Prisiminiau tą aprūdijusį neaukštą elektros stulpą, šalia kurio prieš du su puse metų buvo čia mūsų nakvota ir šalia kurio tada man taip ir nepavyko atidaryti vienintelio turėto vyno butelio. Bandžiau prisiminti ar nieko tada nepametęs, ką norėčiau dabar suradęs susigrąžinti, bet perkratęs atmintį supratau, kad ne galvoje to ieškoti. Kur nuvedė jis mus? Kilometrais neišmatuosi - jų daug, nuotraukomis neparodysi - jos albumams, pasaulio kryptimis neįvardinsi - jos kompasui suktis, šalimis nesuskaičiuosi - jos žemėlapiams. Kas iš viso to liko mums? Tik kelias, tas ant kurio ir tada ir dabar stovėjom, ne romaninis, o nudrėbtas iš asfalto. Tiltu už mūsų šovė jis į kalną ir tai ne pati geriausia vieta autostopui, reikėjo dar eiti.

       Žingsniuodamas prisiminiau bulgarą Vladimyrą, su kuriuo irgi pro čia važiavome ir kuris tada prieš penkis su puse metų padarė daugiau, negu priklauso pagal nutylėjimą vairuotojui, sustojusiam pavežti autostopininką. Ne jis vienas, daug jų buvo tokių, visų ir neprisiminsi - kurie vežė ne tik tiek kiek jiems pakeliui, kurie vaišino maistu ir gėrimais, kurie kvietė pas save į namus ar pirko viešbučio kambarį išvargusiam keliautojui, o išleisdami iš mašinos į lietų, pasidalindavo savo turimu alumi, kuris tam pravers labiau negu jam. Aš dėkingas autostopo idėjai, neapsiribojančiai vien Ostapo Benderio fraze - "Benzinas jūsų, idėjos mūsų". Pinigų aš čia netaupau ir kitų sąskaita kelyje negyvenu. Nė pas vieną į mašiną nesiprašiau, nesiprašau ir nesiprašysiu. Aš tik stoviu šalia kelio ranką iškėlęs, o ne ją ištiesęs. Čia tik jie, pravažiuojantys sprendžia - vežti mane ar ne, o atvežus paklausti kur man reikia ar išleisti bet kur. Protingas, pats susiras, pats ir nueis. Čia tik jų teisė rinktis kaip jiems į mane žiūrėti - su gailesčiu ar su pavydu. Graudžių istorijų nė pas vieną mašinoje nekūriau, kad jų prisiklausę kviestųsi mane pas save į namus ar atiduotų savo alų. Pakvietė nakvynei - gerai ir ačiū, nepakvietė - nereikia, ir pats susirasiu. Ne visi mes autostopininkai be prigimtinės nuodėmės, kad ranką prie širdies kaip ant Biblijos uždėję, galėtume prisiekti, kad niekada nekeliavome autostopu tik norėdami sutaupyti. Vieni taip pradėjo, kiti taip baigė. Tais retais atvejais, kai sutaupyti noriu aš, visada renkuosi kelionę ne autostopu. Sutaupysi ir kibirą prakaito, ir batų porą, o neretai ir pinigų - nuskristi į kokią Portugaliją kainuoja mažiau nei į tą pačią Portugaliją važiuojant autostopu dvi savaites valgyti, gerti ir pramogauti gyvenant kelyje. Tik čia kiekvienas kilometras turi savo vertę ir juos kaip baltus centus vieną po kito metų metus metu į taupyklę. Taupyklė ta jau pilna, bet aš vis nerandu plaktuko jai sudaužyti. O kartais taip norėtus. Ir visai ne Evelinai pasakojau visa tai, tą rytą ir taip ar tai susirūpinusiai kažkuom, o gal tiesiog pavargusiai. Bet ji ėjo ir man to užteko. Nuovargis - jis nesvetimas mūsų palydovas, vakare išspirtas už palapinės durų, kitą dieną vėl ir vėl sugrįžtantis. Labas, aš su jumis iki vakaro.

       Buvo laikas važiuoti. Pirmas sustojęs pavežti bulgaras didžiąją ne tokio ir ilgo kelio dalį keikė savo šalį. Ir nors yra labai negražu keikti savo gimtą žemę, bet nežinau ar ir aš nekeikčiau savosios, jeigu būčiau bulgaras. Dabar tai man paprasta kalbėti - aš juk lietuvis, man pasisekė gimti Lietuvoje. Antras tą dieną pavežęs žmogus įvardino tikrąją savo šalies situaciją - šalis be ekonomikos. Ir ką čia daugiau bepridursi. Ieškoti naujo kelionės siužeto nebereikėjo, kai tik pasirodžius kelyje pirmiesiems turkų sunkvežimiams, neužilgo buvome viename iš jų. Atidarius duris įlipimui ir besiropščiant pirmu laipteliu, mane pasitiko klausimu - "Not bulgarian?". Pasakiau kaip yra, kad "no". O ką, panašus? Nekenčiu turkų sunkvežimių vairuotojų Bulgarijoje, besijaučiančių ten karaliais. Nors nežinau ar ir aš pats nesijausčiau tokiu, būdamas turkų fūristu ir matydamas kaip visose pakelės užeigose, degalinėse ir servisuose man vos ne į kojas puola dėl ilgesnio euro. Bet mes visi anksčiau ar vėliau už kažkiek, kažkam ir kažkada parsiduodame. O kelyje aš nieko nekainuoju, kaip ir mano laikas mažai čia vertas. Bulgarija parsidavinėjo nesislėpdama. Tau, turkų fūristui užėjus į užeigą, prisistatys padavėja, kuri turbūt ne tik padavėja dirba, paklaus ko tu nori iš maisto ir gėrimų, o kol tai gamins, tave į dušą palydės ir kelią parodys, nors tu čia ne pirmą ir ne antrą kartą jau atvažiavai, o dušo vieta kažin ar pasikeičia dvylika kartų per metus. Tau, tik tau, turkų fūristui atvažiavus į degalinę, personalas po du skubės įpilti degalų, tu juk neburbuliuosi dėl to, kad jie ir vėl pabrango, nes kad ir kiek jie bebrangtų, tai vis tiek bus trečdaliu pigiau nei tavo Turkijoje. Tau, ir tik tau, turkų fūristui atvažiavus į servisą, guvūs tepaluotais veidais raumeningi čigonų vyrukai subalansuos padangas, jei pakeliui kas nuleido. Visur jautėsi nematoma ir viską kontroliuojanti sunki ranka. Tu juk matai - visas Bulgarijos, Europos Sąjungos šalies pasienis dirba tik tau. Tada ir aš supratau, kodėl turkai nesupranta, kad jų į tą Europos šeimą niekas nepriima. Tokią neteisybę matydami, užverčiam septyniasdešimt antrą kelio romano skyrių. Jau sėdėjome turko fūroje ir važiavome su ja į Turkiją. Tas klausimas manęs taip ir nepaliko ramybėje - tai kas ten ir su kuo permiegojo? Turkams pasakyčiau, jie irgi nori ten.

        ...Jau vėliau, sėdint turko vežėčiose ir belaukiant eilinį kartą pavalgyti išėjusio mūsų vežiko, man kilo šventvagiška mintis - o ką, jeigu ir man investavus savo santaupas į pakelės užeigos ar pakelės degalinės atidarymą Bulgarijoje? Deja, vizijose mačiau ne amžiną ir garantuotą pelną, o savo antkapį šalia to parsidavinėjančio kelio, jungiančio vakarus su rytais. Ir jums visai nebuvo būtina važiuoti į Bulgariją, kad sužinoti kodėl. Užteko perskaityti ir šią kelio romano dalį...

       "Žiūrėk va čia mes buvome, ir čia, ir netgi čia" - didelį Turkijos žemėlapį išskleidęs, rodžiau aš jaunesniam už save turkų fūristui vietas Turkijoje, kuriose mums teko būti ir keliauti autostopu. O tai visa tavo šalis - nuo Izmiro vakaruose iki Ardahano rytuose, nuo Stambulo ar Trabzono Juodosios jūros pakrantėje šalies šiaurėje iki Sanliurfos ar Antalijos Viduržiemio jūros pakrantėje šalies pietuose. Ir Europinėje Turkijos dalyje, ir neramiame kurdų krašte rytuose prie Vano ežero, ir turistinėje Antalijoje. "Supranti tu? Visur". Tik ne pasigirti, pasididžiuoti ar pasidžiaugti aš tuom norėjau. Aš tenorėjau, kad žinodamas tai jis nenaudotų pigių, nuvalkiotų ir atsibodusių savo turkiškų fūristiškų triukų. Visų regionų jų papročius ir triukus aš žinojau mintinai - vienokie jie rytuose, iš kur jis ir buvo, kitokie - turistiniuose pietų regionuose, dar kitokie Europinėje Turkijos dalyje arba jiems patiems važinėjantis savo sunkvežimiais po Europą. Manęs jis nesuprato arba suprasti nenorėjo ir jau pirmoje Bulgarijos pakelės užeigoje surengė mums Deja Vu - įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Gerdamas arbatą akylai stebėjau šurmuliuojančią publiką ir nors suprasti ką jie kalba negalėjau, asmeninė patirtis sakė - tuoj prasidės. O dar ir iš kitų keliautojų buvau girdėjęs, kad Bulgarijoje jie besantys itin įžūlūs, dažnai keliautojams į gėrimus ir maistą pripilantys migdomųjų. Ir nors tokiomis nesąmonėmis aš netikiu, bet akylumo prarasti nė nemaniau.

       O ir laukti ilgai nereikėjo. Tik pakilus nuo stalo ir susiruošus važiuoti toliau, mūsiškis vairuotojas, motyvuodamas tuo, kad bijo policijos, pasiūlė mudviem su Evelina išsiskirti ir toliau iki Turkijos sienos vienam iš mūsų važiuoti su juo, kitam - su jo draugu. Netgi tą draugą atvedė parodyti. Draugas kaip draugas, ne tame esmė, galėjo ir Motiną Teresę kaip savo tyriausių ketinimų įrodymą atvesti, ir tai nebūčiau sutikęs. Aš žinojau du dalykus: pirma - Bulgarijos policijos jie bijo tiek pat kiek Romos popiežius Dievo, antra - jeigu ir būčiau sutikęs, mes vis tiek būtume važiavę kartu, nes jam šiuo pasiūlymu tik reikėjo išsiaiškinti koks mano santykis su moterimi, įlipusia kartu su manimi į jo fūrą. Mes aišku nesutikome, jis aišku apsimetė nuliūdęs, mes aišku visi vienas kitą supratom ir sulipę į kabiną nuvažiavom toliau, trise. Dar iš mandagumo pasisiūliau jam užrašyti kontaktus žmogaus, kažkada mėgusio kelionėse taškytis kelionės partneriais, bet jis atsisakė. Likusį šimtą kilometrų iki Turkijos sienos važiavome ilgai, bet kitaip su šiais žmonėmis ir nebūna - tiek daug arbatos pakeliui reikia išgerti, su tiek daug giminaičių ir draugų pakelės degalinėse reikia susitikti, o jeigu dar nusimaudyti duše ir pakirkinti pakelės užeigų padavėjas, tai kas yra tos dienos ilgumas prieš visa tai. Antrasis jo naudotas triukas, mums padaręs lygiai tiek pat įspūdžio kiek ir pirmasis, tai išlipant iš kabinos atsiskaityti už padangų sutvarkymą, ištraukti eurų pluoštelį ir lyg netyčia pamojuoti jais mums prieš nosis. Jau ir visai nebeturėjau savo juoko kur dėti, tačiau valdžiausi kaip beįmanydamas. Geri jie žmonės, bet jau tas jų elgesys, kai kelias valandas pavažiavęs su juo, jo kabinoje orientuojiesi gal net geriau už jį patį ir žinai kur ir kas padėta. Štai ten telefonas, ten pinigai ir dokumentai, o va ten šeimos ir vaikų, dažnai gal net išgalvotų, nuotraukos užkištos. Ant Europos Sąjungos rytinių sienų mūsų laukė gyvoji trijų kilometrų sunkvežimių eilė, o kadangi buvo jau gilus vakaras, tai pasisėdėjome pas jį dar kelias valandas. Ir tik privažiavę šlagbaumą, išsinešdinome, sutarę susitikti už kordono.

       Pusė dviejų nakties mūsų galvos dirbo jau kur kas blogiau, negu kad jos būtų dirbusios pusę pirmos nakties, gal todėl tą baisią klaidą mes ir padarėme eidami per sieną ir neišsikeitę pinigų Bulgarijos pusėje. O Turkijos pusėje niekas tokiais niekais kaip pinigų keitimas neužsiiminėjo. Geriau pagalvojus, kam keliautojui išvis reikalingi pinigai Turkijoje. Tuo įsitikinome netrukus, sušalę kaip ciucikai laukdami savo pažadėtosios fūros, kai šalia buvusioje kavinėje nei barmenas, nei kažkuris iš lankytojų vairuotojų ilgai nesitaikė su tokiu vaizdu ir pakvietė mus vidun. Čia atsirado ir dvi sriubos lėkštės, ir dvi arbatos stiklinės ir dar kažko rimčiau. Mūsų tikslas nebuvo nemokamai pavalgyti ar atsigerti, čia jų tikslas buvo neleisti keliautojams jausti diskomforto. Į Stambulą tą naktį aišku niekas jau nevažiavo, tad nusprendėme mūsiškiam fūristui duoti dar vieną progą savo triukams pademonstruoti, nakvodami pas jį mašinos kabinoje. Ir nors mano galva pusė trijų nakties veikė blogiau nei ji veikė pusė dviejų nakties ar būtų veikusi pusė pirmos nakties, bet aš jaučiausi užtikrintai. Saugojau ir gyniau savo Eveliną nuo šunų Rumunijoje, apsaugosiu ją ir nuo arabo jei tas ką negero sugalvotų. Taip ir išsiskirstėme kas sau - Evelina ant viršutinio gulto, arabas - ant apatinio, o aš likau sėdėti kur sėdėjęs. Nesudėjau nė bluosto, tą naktį neturėjau tam teisės. Kėlėmės anksti, dar pavaišino pusryčiais ir per keturias valandas nuvežė į už Stambulo esantį Gebze priemiestį. O Stambulas kaip Stambulas - niekas nežino nei kur jis prasideda ar kur baigiasi. Kaip niekas nežino ir to kiek žmonių jame gyvena. Sklando gandai jų jau besant arti penkiolikos milijonų, nors prieš šimtą metų nebuvo ir vieno, protingose knygose kaip parašyta. Taip palikę juos daugintis toliau ir plėsti amžinąjį miestą Konstantinopolį, užverčiam septyniasdešimt trečią kelio romano skyrių. Tą kartą nė vienas stambulietis iš tų penkiolikos milijonų mūsų nelaukė ir nė su vienu iš jų mes nebuvome sutarę susitikti.

       Nusprendžiau Eveliną leisti važiuoti namo, kur ji tiek dienų važiuoti norėjo. Buvo rytas vienuoliktos kelionės dienos, kai išsilaipinome Turkijos sostinės Ankaros priemiestyje. Daugybėje savo kelionių prieš tai taip ir neišmokęs būti tik už save, namo pasukau ir aš. Mūsų kelias į Artimuosius rytus baigėsi. Buvo ir liūdna - ne tiek daug iki ten betrūko. Buvo ir linksma - važiuojam namo. Buvo ir optimistiška - aš turbūt dar jaunas, kad galiu sau leisti apsisukti atgal tiek nuvažiavęs. Buvo ir tas pats - jau nuo Slovakijos keli vairuotojai pasakojo apie neramumus tuose kraštuose į kuriuos mus kažin ar kas įleistų esant tokiai situacijai. Buvo ir apmaudu - taip ir nepabandėme. Buvo ir ramu - mūsų niekas nenušaus ar basliais kokie vietiniai protestuotojai neuždaužys ir akmenimis neužmėtys. Tokie tad tie Artimieji, kurių nepasiekę, tolimam krašte artimaisiais likom tik mes. Ir nereikia man kitų. Ir šita artimoji man vis dar mieliausia.

       Diena prieš apsisprendimo dieną, vėlyva popietė. Du su puse metų praėjo po mūsų paskutinio vojažo autostopu šioje šalyje, o niekas taip ir nepasikeitė. Žmogus su kuprine niekada neliksi nepastabėtas šios šalies keliuose. Jokių šansų. Eini iki vietos tinkamos stabdymui, o žiūrėk tau jau kažkas sustojo ir tu jau važiuoji jo mašinoje. "Nėra čia ko vaikščioti" - lyg sakytų jis tau, o visa Turkija būtų viena nesibaigianti ir tinkama vieta stabdymui. Arba atvažiavęs jau atsisveikini su tave pavežusiuoju vairuotoju, o tas niekur neskuba ir tu jau matai jį beieškantį mašinos tau tarp stovinčių degalinėje ar prie pakelės užeigos. "Aš moku turkiškai ir žinau kas jūs" - lyg teisintų savo elgesį jis. Taip mes ir važiavome dešimtą mūsų kelionės dieną iš Stambulo į Ankarą. Būtume į ją atvažiavę dar ir tą patį vakarą, bet kam to reikėjo, kai nepilnam šimtui kilometrų iki jos likus, galima išlipti kalnuose ir ramiai išmiegoti. Tai kas, kad šalia sniego, pavasaris kalnuose.

       Apsisprendimo diena, laikas po apsisprendimo. Autostopu pasiekėme miesto metro. Ankara trečia vieta šioje kelionėje, kur teko mokėti už transportą. Pirma vieta - troleibusas Vilniuje, antra - mikroautobusas Kaune. Ką padarysi, toks tas autostopininko gyvenimas. Nelengva mums buvo Ankaroje atsispirti įvairiausių kebabinių iškabų šokamam viliotiniui, tad mes ir nebandėm to daryti. Kebabai, kebabiukai, kebabistanai. Rinkis, valgyk, mokėk. Už platų asortimentą, skanų maistą, draugišką priėmimą. Vakarop, ketvirtą kartą kelionėje susimokėję už transportą apie du litus, autobusu išvažiavome iš keturių milijonų gyventojų miesto. Prieš tai dar apskalyti šunų, ramiai ir saugiai sumigome pievoje šalia kelio.

       Dienos po apsisprendimo dienos. Dar buvo likusios penkios tokios. Konya, Isparta, Denizli - miestai ne iš tiesiausio kelio namo. Tiesiausiame kelyje mūsų niekas ir nematė. Antros dienos popietę aprodžiau Evelinai Pamukalę. O ir pats joje daug naujo pamačiau, ko nematęs pirmą kartą ten būdamas. Nakvynė palapinėje priešais tą baltą gamtos kūrinį, su vaizdu į jį, su žvaigždėmis virš galvų, su tolumoje žaibuojančiu dangumi, su kylančiu vėju aplinkui, su pasiruošimu artėjančiam lietui, su visur garuojančia ir kvepiančia arbata. Tobulas vakaras - nieko nežadėti, nieko nežinoti. Naktį nelijo, ryte prabudom. Autostopu ir iš turistinio objekto iki miesto Denizli. Greitas kebabas jame po ilgų ieškojimų. Žiūrėk trečia diena iš penkių jau ir įsibėgėjo. Didelis miestas Izmiras ant kelio ir nuovokus keliautojo protas, sumojantis kaip galima mažiau skausmingai viso to išvengti. Lojantys šunys, nepuolantys šunys - tą dieną jie išlydėjo. Nakvynė pliaže. Pasibaigęs geras autostopas. Bet ir su tokiu įveikę tris šimtines, vakare kėlėmės per Marmuro jūrą. Žinoma ir ta pati nakvynės vieta vėl sulaukusi mūsų po dviejų su puse metų. Kas ten galėjo pasikeisti - tas pats miškas ir tas pats kelias, skiriantis jį nuo Dardanelų sąsiaurio, šįkart ne tokio audringo. Taip kitą dieną, penktą iš penkių likusių, pasiekę paskutinį Turkijos miestą mūsų kelyje - Edirne, užverčiam septyniasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Tuz Golu, Druskos ežeras, šimtas kilometrų į pietus už Ankaros telkšantis, mano taip ir nepamatytas, dvidešimties kilometrų pritrūkęs. Ir neganiau aš jo platybėse savo žvilgsnio, nevaikščiojau aš jo baltais krantais. Ir niekada to jau nebebus.

       Yra laikas gyventi ir laikas mirti. Buvo laikas keliauti ir atėjo laikas važiuoti. Laikiausi duoto žodžio ir toliau namo jau nebekeliavome autostopu. Vienas traukinys nuvežė mus kelis likusius kilometrus iki Bulgarijos, iš ten autobusas organizuotai nuvežė dar kelis kilometrus iki pirmojo jos miesto Dimitrovgrado, paskui dar vienas traukinys nuvežė iki jos sostinės Sofijos, iš kur dar kitas traukinys vežė iki Didžiosios Serbijos sostinės Belgrado, o iš ten jau eilinis traukinys nuvežė iki Vengrijos sostinės Budapešto, iš kurio kažkelintas traukinys atvežė iki Lenkijos sostinės Varšuvos, palikęs iš jos dar dviems traukiniams parvežti į Vilnių, kur jie abu mus ir atvežė. Neduota man apie tai rašyti. Pigu, banalu ir nuobodu.

       Grįžus atrodė, kad ilgai čia neužsibūsiu. Viskas buvo lyg ne mano ir ne man. Dabar, mėnesiui praėjus, atrodo kitaip. Kelias suskaičiavo ir kilometrus ir dienas jame. Aš nežinau kiek laiko čia pasiliksiu. Man net iš viso atrodo, kad iki šiol aš taip ir negrįžau. Kiekvieną vakarą saulei leidžiantis, pagaunu save galvojant, kur čia reiks šį vakarą susirasti nakvynę - sau ir savo Evelinai. Apvaikščiojęs žinomas vietas ir nieko tinkamo neradęs einu namo. Namie guluosi į lovą - lovoje šilta ir minkšta. Tik tam, kad ryte atsikėlęs vėl ir vėl ieškočiau užtrauktuko - atsegti jį ir iškišti galvą iš mūsų palapinės. To žalio namuko, kuriame mūsų jau nebėra. Dabar nėra.

       Tęsinys? Ne aš jį, jis mane susiras. Mus susiras.