Bėga kelias tolumon. Vėl aš jame ir Evelina pagaliau. Tokia ieškota, miela, plius sava. Ir ko man dar prašyt iš dangaus? Mėnuo stoties romano permirkusiais vynu puslapiais kambariuke N. ir jo apylinkėse. Tą rudenį žiūrėt ir žiūrėt į jos akis ar jos žodžių klausytis. Tik nesukom mes ramunėlės ratu myli-nemyli. Ir mikrobangų krosnelės ar šaldytuvo išsimokėtinai nepirkom, kad vėliau patalpinti juos savo namuos. Ai, tai kad ir tų namų nebuvo. Buvo tik kambariukas N. Liko tik dvi dienos išvažiuoti. Surinkom į skutelius suplėšytus mano žemėlapio lapus, juos suklijavom ir į juos išvažiavom. Kokie buvo į tokius ir išvažiavom. Taip tad tas mūsų stoties romanas virto kelio romanu.

KELIO ROMANAS


PIRMA DALIS


R. K.

       Bėga kelias tolumon. Pirma diena tenais lengva ir paprasta. Diena, kai viskas ko tau nereikia lieka čia ir viskas ko tau reikia yra tavo ir su tavim. Juk taip. Viena mašina nuo Vilniaus iki Lazdijų. Paskui keli kilometrai iki sienos. Ten vėjas daužo ir spardo rudens lapus. Lengvas jo grobis. Mes prisėdę šalikelėj ėdam dešrą, užgerdami ją alum ir tuo pačiu vėjum. Laisvės skonis. Ir viskas kas aplinkui - tai mūsų ir mums. Tas kelias ir tas ruduo, tas aš ir ta tu. Pasėdėkim prieš didelį kelią, mieloji... O iki tamsaus vakaro pasieksim Bialystoką. Tą didelį miestą praeisim ir jo pabaigoj statysim mūsų palapinę - žalią namuką. Savo namus vienai nakčiai. Gerai yra turėti namus. Taip tuose namuose prieš miegą dar ištuštinę sangrijos butelaitį, mes ir užverčiam pirmą kelionės romano skyrių. Be didesnių sentimentų tam ir tiems ką palikom.

       Mes tapom lengvu grobiu jau kitą rytą besiblaškydami po vieną iš Lenkijos degalinių. Kaip tie rudens lapai - vienas geltonas, kitas rudas. Tokius mus ir pastebėjo ten su fūromis stovėję du lietuvių fūristai Rimas ir Rokas. Jiedu be didesnių kalbų patalpino mudu į savo mašinas. Ir tapom mes atskirais, kai visi keturi nuskubėjom per Lenkiją. Vakare iš fūrų išsikraustėm kas sau. Mes nuėjom į pievas ir surentėm savo žalią namuką po šaltu ir žvaigždėtu rudens dangum. Jeigu naktį man nešalta, tai dėkui tau Evelina už tai. O ryte padrebėsim. Kartu. Dviese. Kol drebėjimo problemas ruošis spręsti bandantis užvirti ir vis neužverdantis vanduo, pakuosim šaltą ir šlapią palapinę. Užvirusį vandenį paversim kava ir sušilsim lyg namie. Juk kava į pievą geriau nei kava į lovą, ar ne? Paskui susirinkom prie fūrų ir atvažiavom į Slovakiją. Mielą ir jaukią šalį. Kirtom ją per kelias valandas. Nedidukė ji ir apšalusi. Ant Vengrijos sienos virėm arbatas ir buljonus, vis besišildydami iš vidaus. Ruduo.

       Atvažiavom į Rumuniją. Ne kokią šalį. Važiavom pro ją, o vakare vietiniam kaimo bare visi keturi pasigėrėm ir gerai leidom laiką. Nakčiai gavom atskirą fūrą nakvynei. Paryčiais visiems keturiems buvo labai ir labai negerai. Gerai, kad nors pusryčių niekas nesiūlė. Kiek atsilikę nuo jų suplanuoto darbo grafiko, nurūkom per Rumunijos kalnus. Daug mes ten ką matėm ir dar daugiau istorijų girdėjom. Nakvojom žaliam namuke šunų apsupty, o ryte saulei kylant atvažiavom į Bukareštą. Mūsų keliai čia ir skiriasi. Ne, ne mano su Evelina. Tie tai neišsiskirs. Keliai skiriasi mūsų ir dviejų šaunių lietuvių fūristų Rimo ir Roko iš Druskininkų. Taip padėkoję už ilgą kelią ir gerą laiką jame, užverčiam antrą kelionės romano skyrių. Nors kažin ar jie tai skaitys.

       Iš keturių lietuvių likom du. Man ne mažai. Per gigantišką Bukareštą ėjom. Pradžioj nuo miesto apvažiavimo iki miesto centro. Kartkartėmis pakovodami dėl žemėlapio, pakeliui užsukdami į bažnyčias ir nusibaigimui apsistodami McDonalde. Kaitinant saulei guldėm savo kūnus pievelėj priešais rūmus ir įvairiai leidom mūsų laiką. Paskui nuo miesto centro žingsniavom iki miesto išvažiavimo. Ten pasidalinau su Evelina tuo kuo turiu. Kojinėmis. Jos padams jų reikėjo. Susistabdę bulgarą atvažiavom į Bulgariją. Visai logiška baigtis sakyčiau. Žalią namuką patalpinom ant kalno. Vienoj pusėj didelis miestas, kitoj pusėj remontuojamas kelias. Vidury mes. Tą vakarą kritau savo akyse žemiau plintuso, taip ir nesugebėjęs atidaryti rumuniško vyno butelio. Per mažai priemonių tam turėjau. Kamštis buvo kažkoks kvailas ir guminis. Pykausi su juo ir keikiau jį. Nekenčiau jo. Todėl galų gale butelis sudužo. Labai nusivyliau savimi ir visas nepatenkintas užmigau. Evelina kaip tik mokėdama mane ramino ir guodė, bet aš nesileidau į jokias kalbas. Vyno nebus. Rytas, diena. O Bulgarijos kalnuose toks ruduo. Dairiausi aplinkui pro mašinos langus. Kas nutapė man tą paveikslą? Rudenį eveliniškai. Velniškai gražu. Pakeliui dar aplenkėm kiaules vežantį sunkvežimį. Jos gailiai ir graudulingai kriuksėjo. Bėda, kad bulgariškai - nieko nėjo suprast apie ką jos ten.

       Baiginėjosi Bulgarija prie Svilenegrado. Į Turkiją tik tuščias kelias. Toliau jau viskas pagal geriausias rytietiškas tradicijas. Reikia mašinos? Bus mašina. Reikia Stambulo? Bus ir tas. Du turkai vežėsi mus iki Stambulo jūros gėrybių restorano. Ten kimšom ir kimšom. Ne tiek kiek tilpo, o tiek kiek davė. O davė daug. Oficiantai šokinėjo aplinkui mus ir visas pasaulis buvo mums po kojom. Daug valgyti yra blogai. Po tokios vakarienės, jėgų žaliam namukui statyti buvo likę mažokai. Statybos vyko jau azijinėje Stambulo dalyje, tarp miesto dangoraižių ir judrių kelių. Penkiolika minučių užtrukom kol apsisukom. Toliau naktis mielos ir mylimos moters-statybininkės draugijoje. Prisikėlęs ryte vėl pamačiau ją - Eveliną. Apsidžiaugiau. Gaila nebuvo tam daug laiko ir jau reikėjo eiti. Džiaugiausi eidamas. Aplinkui karštis, mašinos, turkai ir didžiulis miestas. Aš aišku ne dėl to džiaugiausi. O va per Bosforo sąsiaurio tiltą neleido mums pėsčiomis grįžti į Europą. O taip norėjom. Teko grįžti ne pėsčiomis. Stambulas kaip Stambulas. Daug mečečių ir liulia kebabų. Daug ką ragauti ir daug ką pamatyti jame. Tam laiko visas pusdienis. Per akis. Miegojom pavojingai miesto centre. Naktį namuką aplankė bomžai, apsiriboję noru pamatyti mūsų pasus. Netradicinis noras, kurio mes taip ir neišpildėm. Antrą kartą jie neprašė. Ryte lietui lyjant virėm kavą, ją gėrėm ir ėjom lietaus merkiami. Sėdę į laivelį išplaukėm į Aziją. Taip atsisveikinę su Europa, užverčiam trečią kelionės romano skyrių. Prasideda kiti vaizdai.

       Bėgam, ir skubam, ir lekiam nesidairydami iš stambulinio žmonių knibždėlyno. Gal ten toliau bus ramiau, gal ten toliau bus gražiau. Lygtai ir turėtų taip būti, lyg būtum tuo įsitikinęs. Ištrūkom viena mašina ir dvi valandas ėjom per nesibaigiančius šiaurės Turkijos miestelius. Nervina, kai esi pavargęs ir nori miego, o aplinkui namai, šunys ir tvoros. Saugo jie ten viską. Kaip rasti tą nedidelį plotelį namukui žaliam, man ir Evelinai jame? Kur jo ieškoti, kas pasakys? Vienam skersgatvyje vedančiam į niekur radom sodą (gal rojaus) ir ten apsistojom. Palaima galvą padėti ir kojas ištiesti. Aišku, jeigu tai ne visam laikui. Kitą dieną pradėjom važiuoti per Turkijos kaimus. Vakare važiuoti baigėm, kai buvom už pusės tūkstančio kilometrų į rytus esančiame Samsuno mieste. Tą dieną vienas iš keliautojų praleido dairydamasis į kalnus ir turkiškus vaizdus, kuriuos jau kažkada gal buvo matęs, o kitas keliautojas vis nenurimdamas ir galvodamas apie savo vietą gyvenime ir dar ten kažkur. Pirmas kartais ramino tą antrąjį, mielą ir savą, bet tas antrasis raminimams nepasidavė ir įsikibęs laikėsi savo. Teko palikti ramybėj.

       Vairuotojų vaišingumas neturėjo ribų ir nepaliko mūsų ramybėj. Pampom nuo jų arbatų ir įvairiausių kebabų. Ką ir besakyti - išmano jie ten tą reikalą. Ir kaip kebabą pagaminti, ir kaip gardžią arbatą išvirti, ir kaip galų gale visu tuo keliautojus pavaišinti. Nors naktiniame Samsune tiek daug gražių ir apšviestų vietų, mes miegosim visai neapšviestoje ir tamsioje. Bus tai Juodosios jūros pakrantė. Mūsų reikalas toks. Tik vienos fūros ryte užteks, kad iki po pietų pasistūmėti dar kelis šimtus kilometrų į rytus. Už didelio miesto Trabzono atgaivinom savo save Juodosios jūros bangose. Grįžus į kelią vėl laukė mašina. Sustabdyta, sekanti ir eilinė. Važiavo netoli, bet tai vairuotojui nesutrukdė patalpinti mūsų kūnus ir sielas į eilinę turkišką užkandinę. Ten mus nuvalgydino iki žemės graibymo. Jaučiausi kaip mylimiausias bekonas kolūkio fermoj, taip greitai ir nepastebimai priaugantis svorio. Taip jau būna rytuose. Buvom sotūs ir laimingi. Rize mieste nakvynei aptikom neblogą vietą prie jūros. Detaliau apžiūrėję išsiaiškinom, kad tai šiukšlynas. Originali vieta šiukšlynui tiesiog prie jūros. Brrr... Žalias namukas ten tikrai nestovės ir nesmirdės. Atsiras ir geresnių vietų jam. Kaip fūrų stovėjimo aikštelė prie jūros. Taip išsimiegoję ir sekančią popietę dakalę likusius Turkijos kilometrus, užverčiam ketvirtą kelionės romano skyrių. Bus Gruzija, kurią visi taip giria. Įvertinsim apie ką jie ten.

       Kas yra ta Gruzija? Sako, kad pasilikęs sau pačią gražiausią vietą žemėje, Dievas perleido ją gruzinams. Ir jeigu dabar tas pats Dievas pamatytų ką iš tos gražiausios vietos žemėje gruzinai padarė, tai tam Dievui pasidarytų mažų mažiausiai bloga. Blogi vaizdai persekioja jau nuo pirmų kilometrų. Beveik viskas ten ne taip. Kelionę link Tbilisio pradėjom sustabdydami turko fūrą. Valandos sustojimas pietums gruzinų troboje ant jūros kranto - įskaičiuota. Juodosios jūros pakrantėje ganėsi karvės. Gražu. Kaimų gatvėmis irgi vaikščiojo jos. Sako dažni nelaimingi atsitikimai. Pilnai tuo tikiu. Toliau pirmas miestas Batumi ir o siaube kaip jis atrodo. Geriau jau to nematyti. Tolyn per Adžariją. Jos laukuose nakvojom. Didelis vėjas aplinkui. Tik žaliam namukui ir mums jame jokie vėjai nebaisūs. Žalias namukas vasarą Nordkape atlaikė dar ne tokius jo gūsius. Jo taip lengvai nepaimsi, Gruzijos vėjau. Miegojom ramiai bei šiltai, kai mus saugojo tas žalias stogas ir tos žalios sienos. Ir koks gražus rytas ryte. Su gruzinu atvažiavom iki miesto Kutaisio. Mieste pietavom šašlykinėje, nes žinia - Gruzijoje visur aplinkui vyrauja šašlyko kultas. Už miesto ilgai nelaukę turėjom dar vieną turko fūrą, su kuria per Gruzijos kalnus važiavom mes link Tbilisio. Pakeliui žiūrėjom į miestą Gori. Kelio kairėje liko pietų Osetija ir Tshinvalis. Rusai ten. Visai neseniai buvo ten ir dar nesibaigė karas. Subombarduotas Gorio tiltas apie tai rėkte išrėktų jei tik balsą turėtų.

       Ir atvažiavom mes į Tbilisi. Purviną ir nešvarų miestą. Pigių reklamų ir blizgučių perkrautą. Jokių nuorodų ar ženklų ten ir eik tu kur tik nori. Tavo likimas vistiek pasiklysti. Nakčiai gruziniško vyniuko įkalę ir palapinėje ant aukšto upės kranto pailsėję, kitą dieną keliauti po Gruziją nebelabai ir norėjom. Kur ten norėsi, kai net nežinai kur važiuoti ir nuo ko pradėti kelio ieškoti. Žemėlapį gauti jokių šansų. Net degalinėse jų nerasi. Užtat jose pilna geltonų guminių ančiukų, žalių pripučiamų krokodilų ir kitokio šlamšto. Tie tai iš tolo šviečia. Tai jau tiek to. Spjovę į viską palikom tą miestą. Pavakary buvom kelyje ir ten praleidom lygiai minutę. Sustabdėm antrą pro mus važiavusią mašiną, traukiančią labai toli. Į.... Graikiją. Nesilpnai. Mums užteks iki Turkijos. Gruzinas vyrukas greičio nespaudė. Gal buvo išgėręs jis kiek stipresnių gėrimų, tad važiavo lėtai ir niekam grėsmės nekėlė. Visą kelią kartojo retorinį klausimą "Začiem vojna"? Sakau jums iš tiesų - kam tas karas? Mes to nežinojom, kai gėrėm Boržomi. O pakelės baruose visur amžinas ir nesibaigiantis šašlyko kultas. Baltos servetėlės ten ir rimti vyrai, užgeriantys degtinę alumi. Nesilpnas pasirinkimas. Stipriai po vidurnakčio Gruzija baigėsi ir ji visai nepatiko. Taip ir neperpratę apie ką ta šalis, užverčiam penktą kelionės romano skyrių. Atgal į Turkiją.

       Kaip gerai miegoti du metrai nuo jūros. Kaip gerai atsikelti prie jūros. Kaip gerai tuoj būti be Gruzijos. Pirmas šimtas kilometrų ir Turkija davė vaizdų. Iki Artvino tai dar ten nieko ypatingo, bet toliau tai oi-oi-oi arba o-ho-ho. Unreal serpantinai į bespalvius ir svetimus kalnus. Aš tokių dar niekur nemačiau ir tokiuose aš dar niekad nebuvau. Sutemo ramiam užkampio kaime begeriant arbatą. Čia Turkija ir čia arbatos kultas. Išmano jie tą reikalą. Reikėjo mums grįžti atgal dešimt kilometrų ir kodėl to nepadarius tą patį vakarą. Turkijoj anokia ten problema. Nespės šalia gatvės esančių namų gyventojai atitraukti savo baltų užuolaidų, kad mus apžiūrėti, kaip mes ir vėl sėdėsim mašinoje. Blogiausioj ir lėčiausioj kokia tik begali būti, bet mašinoj. Dešimt kilometrų per pusvalandį greičiu. Tamsiais kalnų tarpekliais. Toks ir turi būti penktadienio vakaras, pasakys Evelina. Baisūs kalnai aplinkui ir žvaigždėmis perkrautas dangus. Knygą skaitytum jeigu turėtum. Nebūna gražesnių naktų nei tos kur vasarą šiaurės Europoj. Gal išskyrus šitą. Užsidarę palapinėje nieko į vidų neleidom. Išlindom tik ryte ir tik tam, kad pataikyti į nuostabų rytą. Tik mūsų ten ir betrūko. Nuostabiausią rytą. Jame kalnų naktinio baisumo nė kvapo. Palapinės prieeigose mėtėsi tuščias kibiriukas nuo jogurto. Taip, mes jį įveikėm vakar dar prieš miegą. Kelyje mašinų radom lygiai nulį. Gal po kokio pusvalandžio važiavo pirma. Kaip ir priklauso fūrai Turkijoje - sustojo be didesnio įtikinėjimo tai padaryti. Simple as possible. Taip sulipę į jos kabiną ir tvirtai užtrenkę duris paskui save, užverčiam šeštą kelionės romano skyrių. Kažin ar čia kada ir besugrįšim, bet pamiršti tai niekada nepamiršim. Tų žvaigždžių, tų kalnų.

       Fūra lėtai ir sunkiai ropštėsi serpantinais. Siauru keliuku dviems dviračiams prasilenkti. Maksimalus greitis gal koks 40 km/h. Keli šimtai metrų tiesaus kelio ir eilinis 150 laipsnių posūkis. Greitis krenta iki 0km/h. Sustoja. Susikaupia. Užriaumoja kaip didelis piktas žvėris. Šiurpas mano kūnu bėga tam žvėriui pajudant iš vietos. Kaukdamas ir riaumodamas. Greitis kyla iki 10km/h. Ropščiasi aukštyn ir važiuoja tolyn. Ir taip penkias neprailgstančias valandas. Dairėmės pro langus ir pro veidrodėlius, sunkiai tramdydami emocijas. Kažkas nerealaus. Kur ir kada tu dar tai pamatysi. Gal niekada? Pakilęs į kalnus daug daug metrų virš jūros lygio, riaumojantis žvėris sustojo poilsiui. O vaizdai tai kokie aplinkui. Šaltas vėjas ir spengianti tyla užgultose ausyse. Va gal kam Dievas perleido gražiausią savo vietą žemėje jei pats buvo ir tokią turėjo.

       Artėjom link miesto Ardahano. Įsiklausau į pavadinimo skambesį. Ir man gražu. Kaip man gražu. Miestas Ardahanas, miestas dykumoje. Kaip iš kaladėlių sudėliotas, akmenų ir smėlio apsupty. Keturkampiškas ir taisyklingas. Pravažiavom jį kelio klausinėdami. Toliau iki sekančio miesto Kars fūrai buvo jau kur kas lengviau. Miestą pasiekę gavom nuo vairuotojo pietus valgykloje su liulia kebabais lėkštėse ir arbata stiklinėse. Nors gal ten buvo ir visai ne liulia kebabas, o tik koks to kebabo trečios eilės pusbrolis, bet tai nesvarbu. Visi kebabai Turkijoje man buvo, yra ir bus liulia kebabais. Pasisotinę patraukėm per miestą Karsą. Nėra jis didelis. Nėra jame tiek triukšmo. Ir veikti jame nėra ką. Tad netrukus ir vėl buvom kelyje. Eilinis rankos pakėlimas baigėsi eiline sustabdyta fūra. Važiuojant tolumoje išniro Agri Dagi arba kitaip sakant Araratas. Pasakojama, kad ant šio kalno viršūnės galėjęs nutūpti Nojaus paleistas balandis, ieškojęs sausumos. Turbūt taip ir buvo. Temstant pamatėm Armėniją. Tik pamatę ir nieko daugiau su ja nedarę, pasiekėm miestą Igdirą. Sveikas, Igdire. Taip baigiantis šiai įspūdžių ir gerų emocijų kupinai dienai, užverčiam septintą kelionės romano skyrių. Kad visos dienos būtų tokios.

       Nieko mums tam mieste nereikėjo. Patraukėm į miesto pabaigą statyti žalio namuko. Kažkas šaukė mus iš paskos, bet Turkijoje įpratęs į tai nekreipti didesnio dėmesio, jo ir nekreipiau. Dėmesį atkreipiau tada, kai Evelina informavo, jog tas šaukiantysis mus jau beveik vejasi ir dar pasikabinęs automatą ant peties. Hm... Taip mus sulaikė policija. Beliko sužinoti už ką. Neramumai kurdų mieste, sako. Kurdai triukšmauja. Kažkas kažką nušovė. Vaikščioti tamsiu paros metu negalima. Kur einat? Kodėl ne viešbutyje? Iš kur tokie esat? Ką čia veikiat? Kas tokie? Ir taip toliau. Išsiaiškinom. Tada nuvedė mus ant kelio ir sušaudė. Nors ne. Sustabdė mašiną. Liepė vairuotojui vežti mane ir Eveliną į viešbutį. Nei to sustabdytojo, nei tuo labiau mūsų niekas ir neklausė, norim mes to ar ne. Liepė. Gerai, kad viskas tuo ir būtų pasibaigę. Jau kūrėm planus kaip nuvežti į centrą mes ir vėl eisim iš jo ieškoti kitos vietos palapinei. Kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė policininkų draugelis su svaigalais jų šventei. Tie sako - nuvežk juos(mus) į viešbutį. Tas sako - gerai. Susižvalgėm. Mums šakės.

       Nuvežė į vieną tokį. Sakom, iki. O tas ne, ne iki. Kartu su mumis vidun. Viešbutyje pasakė kainą už kambarį. Ne tai kad labai ten daug kainavo. Į viešbutį tiesiog nenorėjom. Mes juk keliautojai. Tad į jokias kalbas nesileidom ir kaip tik mokėdami išsisukinėjom ir vartėmės. Galvojom, spjaus anas į visą tą reikalą ir paliks mus ramybėje pagaliau. Deja taip neatsitiko. Nuvežė į kitą. Ten irgi panaši istorija. Mūsų išsigelbėjimu tapo iš kažkur išdygęs rusas. Jam visą reikalą rusiškai ir paaiškinau. Apie tai, kad autostopininkai viešbučiuose nenakvoja ir kad jiems to paprasčiausiai nereikia. Apie tai, kad viskas ko jie nori šiam vakarui, tai eiti į savo palapinę. Paskutiniu koziriu tapo tai, kad mes neturim/neplanavom išleisti tų dvidešimt eurų, kurių jie nori už kambarį. Tačiau ir tą atrodytų nenukertamą kozirinę kortą rusas nukirto lengvai. Sako, duokit kiek turit. O smulkiais turėjom gal kokius du eurus. Už tiek ir gavom viešbučio kambario raktus. Toliau priešintis buvo beprasmiška ir nuleidę galvas pripažinom jų pranašumą. Kambaryje nespėjom išsitiesti ant lovos kaip suskambo telefonas. Pakėliau ragelį. Mūsų pažįstamas rusas kvietė vakarienės viešbučio sąskaita. Za ščiot zaviedienija. Atsisakėm. Vėliau nusileidom arbatos, bet jo jau nesutikom. Gaila. Kambaryje viskas buvo ne taip. Na kas čia dabar per lova, tokia minkšta ir švari? Kuo tada po velnių kelionė skiriasi nuo gyvenimo namie? Ir kodėl tokia nelaimė turėjo atsitikti būtent mums. Kam mes trukdėm? Mes ramiai sau keliavom ir tiek naktų miegojom palapinėj - žaliąjam mūsų namuke. Kuprinės mums buvo pagalvėmis, miegmaišiai antklodėmis, o kieta žemė ir akmenys - minkščiausiais čiužiniais. O dabar kas? Ar bus lengva rytoj grįžti į kelią. Taip neramiai vartydamiesi ir laukdami ryto, užverčiam aštuntą kelionės romano skyrių. Tik ryte vėl pulsim į dulkes, smėlį ir purvą. Juose išsivoliosim ir būsim tikrų tikriausi keliautojais. Ir lai kelio dulkių jau niekas niekada nebenuplaus.

       Turkijos pietryčiuose telkšo didžiulis ežeras. Tai Vanas. Iki jo mums dar koks šimtas kilometrų. Pas jį mes ir važiavom. Iš Igdiro bėgom nesidairydami. Pirma mašina nuvykom tiesiai į kurdų akmeninę trobą Ararato kalno papėdėje. Ten svaiginomės arbata. Jie kažką apie mus kalbėjo, mes nieko iš to kažko nesupratom. Gal ir ne apie mus. Nors turbūt apie mus. Nesvarbu. Svarbu buvo tai, kad ten būdamas aš žinojau, kad matau kalną Agri Dagi. Bet aš nežinojau, kad Agri Dagi ir yra Araratas. O jeigu būčiau žinojęs, ar kas nuo to būtų pasikeitę? Ar būčiau aš į jį žiūrėjęs kitaip? To klaus manęs Evelina jau namie. Aš nežinau ką atsakyt. Bet geriau jau būčiau žinojęs, kad tranzavau su vaizdu į Araratą, o ne į Agri Dagi ten kažkokį. Dogubayazite sustabdėm Irano fūrą. Vaišinomės iranietiškais skanumynais, pravažiuodami šalia Irano sienos. Kiek vėliau ir jau iš kitos mašinos mes ir pamatėm jį - Vaną. Saulės apšviestą, ar tai melsvą ar tai žalsvą ežerą. Mieste tokiu pat pavadinimu ir nuėjom jo ieškoti. Pakeliui pagaliau gavom pirkti alaus, kas Turkijoje yra didžiulė retenybė. Net planavom tą dieną niekur nekeliauti, o statyti žalią namuką prie ežero ir gerdami alų gerai leisti laiką. Deja. Vano ežero pakrantė pasirodė besanti totali pelkė. Įvairiais keliais bandėm pasiekti vandenį, bet visi bandymai baigdavosi neperlipamuose kemsynuose. Ten karaliavo tik besiganančios karvės ir begalės tuščių plastmasinių butelių-bambalių.

       Po visų nesėkmingų bandymų pasiekti ežerą, sudėjom ginklus jo taip ir nepasiekę. Evelina dar priedo neperšoko vieno iš griovių, ko pasekoje įklimpo į purvą. Ši aplinkybė tik dar labiau atrodo sustiprino jos norą žūtbūt pasiekti ežero vandenis. Oficialus motyvas išsiplauti kelnes jame. Aš tam priešinausi. Tas ežeras man jau buvo baisus. Nors iki jo tebuvo likę koks dvidešimt metrų, pasiekti jį neturėjom vilčių. Susiradom kietesnę vietą toje makalynėje. Draugė Evelina nenurimo ir palikusi kuprinę, šokinėdama nuo vieno kupsto ant kito, katastrofiškai artėjo link vandens. Kai jau atrodė, kad jai tai pavyks, išgirdau silpną pagalbos šauksmą. Prakeiktas ežeras jau siurbė mano Eveliną į save. Kol ruošiausi aš ją gelbėti, ji kažkaip išsigelbėjo pati. Šaunuolė gabijietė. O tai būtų reikėję traukti už ausų. Nusiraminimui pagėrėm alaus ir dingte dingom iš ten. Sustabdėm fūrą mieste. Važiuojant ežeras vis buvo šalia ir niekaip mūsų nepaleido. Tradicinė vakarienė su turkų vairuotojais praėjo užeigoje irgi prie ežero. Keliuose dažnėjo policijos spec. būrių patikra. Vienoje iš tokių iškratė mūsų kuprines, atėmė puodus ir keptuves. Nakčiai atvažiavom į Tatvaną. Ant kalno už miesto įsikūrėm. Priešais mus vėl buvo Vanas - baisus ežeras. O ryte dar toks šaltas. Žalias namukas šlaput šlaputėlis. Matyt irgi iš baimės. Taip ledėjančiom rankom supakavę daiktus, užverčiam devintą kelionės romano skyrių. Su baime apie baisų ežerą Turkijos pietryčiuose, baisiu pavadinimu - Vanas.

       Kelias ir toliau bėgo tolumon. Bėgte bėgo. Ir taip diena iš dienos. Keitės ir miestai ir mus vežančių fūristų norai. Vienas vaišino riešutais pirktais iš pakelės prekiautojų, kitas atvežęs į arbūzų sostinę nukreipinėjo mus į miesto viešbutį, trečias visą vežtą kelią žadėjo vakarienę kelio pabaigoj ir visai ne iš blogos valios to pažado neištęsėjo, ketvirtas toks kostiumuotas naktį tą vakarienę, pažadėtą trečio, vis dėlto suorganizavo, penktas per pietus norėjo intymių paslaugų, šeštas nuo to penkto išgelbėjo autostrados viduryje, septintas vežiojo po miestą ir valgydino vietinės kebabinės terasoje. Tiek visko buvo ir tiek visko nutiko ilgam kely iš Turkijos rytų į vakarus. Bitlis - Diyarbakir - Sanliurfa - Gaziantep - Osmaniye - Adana - Mersin. Taip įveikę pietryčių Turkijos kelius, užverčiam dešimtą kelionės romano skyrių. Čia daug kas gero baigiasi, toliau jau Antalija.

       1 pamoka. Jei tu fūros nevairuoji, tai tu esi niekas ir kitų pamokų gali net neskaityti. Turkiško Donžuano iš tavęs jau nebus.

       2 pamoka. Jei tu vis dėlto fūrą vairuoji arba ją vairuoja tavo draugas, o tu tik sėdi joje, kelyje pamatęs tranzuojančią merginą, privalai sustoti arba paprašyti draugo, kad tai padarytų jis. Sustoti reiktų kaip galima efektingiau.

       3 pamoka. Jeigu mergina tranzuoja ne viena, o su vyruku, nereikia to išsigąsti. Sustoti visvien verta. Su viltimi, kad šią problemą(vyruką) pavyks išspręsti kiek vėliau.

       4 pamoka. Merginai privalu pasiūlyti įsitaisyti kabinos viduryje, nes jai ten bus tipo patogiau ir geriau. Jeigu prieš tai ten įsitaisė apdairus vyrukas, nepasiduoti ir visos kelionės metu siekti savo. Pasitelkti kaip galima daugiau ir kuo įvairiausių argumentų, tokių kaip aukštam vyrukui ten nepatogu sėdėti arba iš ten bus geriau matyti ta pati jūra ir kalnai. Jeigu nepavyko, verta palaukti, gal sulipant po sustojimo visas bus kaip turi būti.

       5 pamoka. Tavo arba tavo draugo vairuojama fūra tiesiog privalo važiuoti į Antaliją arba jos apylinkes, kad galėtum valandų valandas pasakoti apie tai kokios ten palmės, kokia ten mėlyna jūra, kaip ten šilta ir gražu.

       6 pamoka. Pačiame sudėtingiausiame kelio etape (pvz. per kalnus) privalu apsikeisti su draugu vietomis ir vairuojant fūrą parodyti kaip gerai ir profesionaliai tu tai moki daryti. Kuo mažesnis bus ratų atstumas nuo skardžių, tuo įspūdis bus didesnis.

       7 pamoka. Apsirūpinti tualetinio popieriaus 2-3 rulonėliais. Juos dar namie sukarpyti turkiškų banknotų išmatavimais. Viršuje ir apačioje tos krūvos uždėti po nors po penkias tikrų pinigų kupiūras. Vėliau tuo pluoštu karts nuo karto netyčia mojuoti visiems po nosimis.

       8 pamoka. Būtina turėti žmonos arba kokios nors moters nuotrauką, kad ją galėtum parodyti. Vaikų nuotraukos kartu - dar geriau. Taip tu leisi suprasti koks esi šeimos žmogus ir kad neturi jokių gašlių kėslų.

       9 pamoka. Karts nuo karto reiktų sustoti pakelės kavinėse, kurios tiesiog privalo būti ant jūros kranto. Ten niekuo apart arbatos nevaišinti, o tik pasakoti ir pasakoti kaip gerai bus nuvažiavus į Antaliją.

       10 pamoka. Artėjant prie Antalijos lyg netyčia prasitarti, kad šįvakar neturėsi ką veikti. Kad turi pinigų (ta prasme labai daug pinigų) visi jau žino. Jeigu kartais pamiršo, pasakyk kokį skaičių turkiškai. Pamatęs, kad turkiškai nesupranta, išsitrauk pinigų blokelį ir parodyk tą skaitinę reikšmę ant banknoto. Dėl visiems suprantamų priežasčių, nereiktų kalbėti apie didelius skaičius, nes rulonėlyje gali ir nebūti tokių kupiūrų.

       11 pamoka. Nusukant nuo kelio į Antaliją jos taip ir neprivažiavus, sakyti, kad tai neilgam. Na, tik nuvažiuojam, iškraunam fūros krovinį ir tada jau pirmyn į Antaliją. Tai kas, kad tik sustojęs sakei, jog į Antaliją nevažiuoji. Per tiek valandų buvo pakankamai laiko įvertinti tavo žavesį ir turtus, kad tokią nereikšmingą informaciją atsiminti.

       12 pamoka. Jeigu supranti, kad tave palieka, griebkis paskutinio argumento - bučinio. Kas gi prieš tai atsilaikytų?

       Feee.... Kaip gašlu. Ir taip visus 300 kilometrų. Palikę tuos gašlūnus jų fūroje ir įsitikinę, kad jie pagaliau nuvažiavo savo gašlūniškais keliais, užverčiam vienuoliktą kelionės romano skyrių. Pasirodo, viskas ką reikia žinoti Turkijoje, yra Antalija, Marmaris ir Kemeras. Jei tu to kartais nežinai, tai būtinai atsiras kas aprodo.

       Antalija. O ką ta Antalija? Aš jau esu buvęs joje, o Evelina paskutinių kilometrų iki jos nebelabai ir norėjo važiuoti. Bet mes atvažiavom. Nebuvo kito kelio. Surentę žalią namuką prie jūros ir joje pabraidžioję, nuėjom ilsėtis. Ryte visu tempu vyko maudynės ir skalbimasis. Po pietų persekiojo žvėriškas karštis išeinant iš miesto. Po vidurnakčio buvom jau oi kaip toli. Kažkur už Izmiro. Dar kitą vakarą persikėlėm per Dardanelų sąsiaurį, patekdami į vaiduoklių miestelį. Kiekvienas mums įprastas miestelis būtų tokiu pasirodęs po turkiško triukšmo. Tamsios, tuščios ir tylios gatvės. Kokia palaima. Pastatyti prie jūros žalio namuko nepavyko dėl ten siautėjusio didžiulio vėjo. Kiek buvom jo pastatę tiek ir nunešėm per kelią į mišką. Ko čia smulkintis. Nestatysi gi iš naujo. Kelyje nebebuvo fūrų ir tranzas tragiškas. Šiaip ne taip dasikasėm paskutinį šimtą kilometrų ir... O Viešpatie. Mes tai padarėm. Apvažiavom Turkiją ratu ir aplinkui. Tai ne kokią Lietuvą apvažiuoti. Ir gaila tik vieno dalyko - kad paskutine mašina link Graikijos vežę vyriokai taip ir nepavaišino mūsų ant galinio lango sukrauta namine dešra. Na, gal dviejų dalykų man gaila. Dar Ararato kalno gaila, kai nežinojau betranzuojantis su vaizdu į jį, o ne į kažkokį Agri Dagi. Taip pagalvoję, kad gal tai dar ir ištaisoma kada nors ateity, užverčiam dvyliktą kelionės romano skyrių. Viso Turkija. Nors gal iki.

       Per sieną eiti negalima. Fūros irgi netinka, nes dviejų neveš, o į atskiras nelipsim. Taip ir medžiojom lengvąsias prie šlagbaumo. Sumedžiojom vieną tokią prancūziškais numeriais. Labai apsidžiaugėm. Turkas emigrantas važiavo namo į Prancūziją. Gal galėjom ir mes ten važiuoti, bet nenorėjom arba norėjom nelabai. O gal ir nebūtų vežęs. Nežinau. Išlipom po 400 km. kelio su juo, Graikijos mieste Thessaloniki. Salonikai. O ką Salonikai? Aš jau esu buvęs juose, tik ne su tuo kuo reikia. Džiūgavau ir džiaugsmui nebuvo ribų. Evelinai neišsidaviau, kad džiūgauju. Naktį apsisvaiginom vynu palapinėje prie universiteto. Kitą dieną autostopas buvo daugiau negu tragiškas. Šiaip ne taip pasiekėm kaimą 50 km. į pietus. Sekmadienis, bandžiau pateisinti. Sekmadienis baigėsi, o tragiškas autostopas tik prasidėjo. Tuščias kelias ir mašinų arti nulio. Bet net ir tokiomis sąlygomis kažkaip judėjom pirmyn. Tai viena, tai kita mašina atsirasdavo iš kažkur. Kiekviena jų atrodė vos ne kaip dangaus dovana. Bevalgant viename iš kaimų, išgirdau aš įtartinus ir pažįstamus garsus. Galvojau - žąsys. Kokios dar žąsys, sakė man Evelina, rodydama į triukšmo šaltinį. Tai buvo asiliukas. Mielas padarėlis. Ganėsi. O mes artėjom prie Dievų kalno Olimpo, kai prie mūsų artėjo vakaras. Nieko gero iš to tai nebus. Važiavom, vietoj nestovėjom, bet labai jau nedideliais atstumais. Kol pagaliau su albanais galutinai įveikėm tą Dievo pamirštą kelią iki Llarisos. Dar nesutemus išvažiavom į Trikalą. Čia tai jau visai gerai. Svajot nesvajojom tam vakarui. Taip supratę kas per daiktas yra tas graikiškas autostopas ir nemažai laiko praleidę kalnų keliukuose, užverčiam tryliktą kelionės romano skyrių. Bus Meteora.

       Kaip tas fokusininkas, traukiantis už ausų kiškius iš savo juodos skrybėlės, taip ir aš traukiau Meteoros vienuolynų vaizdus ir rodžiau juos Evelinai. Štai vienas, štai kitas, štai dar vienas. Kokią teisę turėjau taip elgtis? Turėjau. Nes ne pirmą kartą aš čia. Antrą. O Evelina pirmą. Mums abiems labai patiko. Visą dieną vaikštinėjom po kalnus ir ant uolų esančius vienuolynus. Niekas nelindo mums į akis ir mes nelindom niekam į jas. Turistų nebuvo, o vienuolių nesimatė. Ramybė ir palaima. Saulei dar nenusileidus įrengėm palapinę ir stebėjom ją besileidžiančią kažkur už vienuolynų bokštų. Gėrėm vyną, virėm buljonus ir arbatas. Ir kaip neprisimint man to vakaro? Naktį kelis kartus lindau iš palapinės laukan ir ten viskas atrodė gal kiek baugiau ir gal kiek niūriau. Aplinka įpareigoja taip būti. Tik už žalio namuko sienų vėl jauku ir ramu. Blaškiausi tarp tų dviejų pasaulių visą naktį. Paryčiais prabudau, kai kažkas mane traukė už kojos lauk. Priešais akis šmėstelėjo piktas seno vienuolio veidas. Aplinkui skambėjo varpai. Lauke mūsų namuką buvo apstoję būrys vienuolių. Piktais ir barzdotais veidais žvelgė jie į tamsias vienuolynų sienas ir kažką murmėjo. Gal maldas, o gal prakeikimus. Ameno. Sapnavau... Ryte nubudom saulei kylant. Šildėmės kaip kas mokėjo. Arbatą gėrėm ir ratus aplink žalią namuką bėgiojom. Taip per kelias sekančias valandas nusileidę nuo kalnų į civilizaciją ir ten radę maisto prekių parduotuvę, užverčiam keturioliktą kelionės romano skyrių. Tokių šventų vaizdų jau nebus.

       Taip ir neradę šių dviejų išplėštų puslapių, praleidžiam penkioliktą kelionės romano skyrių.

       Kelyje į Atėnus praradom viltį, kai iki vakaro nenuvažiavom nė šimto kilometrų. Nuvažiavom gal devyniasdešimt ir tų didžiąją dalį ryte. Paskui stopas nulinis. Vienam iš kaimų jau net apsisukinėjom grįžti. Paskui apsigalvojom ir gerai padarėm. Temstant sustojo mašina, kurios mums labai ir labai reikėjo. Nevažiavo ji į Atėnus, bet važiavo į tą pusę. Vairuotojas su drauge vaišino mus pakelės degalinėje, o atvežęs į savo miestą Halkide, pristatė į autobusų stotį, kur nupirko bilietus ir įsodino mus važiuoti likusių kilometrų iki Atėnų. Tai mes atgavę viltį ir išvažiavom. Gerai, kad yra tokių žmonių. Dar gerai, kad juos siunčia tada, kai to reikia labiausiai. Kažkas siunčia. Atėnuose išsilaipinom vėlai vakare. Ant Akropolio kalno sėdėjom ir miestas buvo po kojom. Miegosim kažkur prie Akropolio. O tai kur dar miegoti Atėnuose? Kaip tarėm taip ir padarėm. Žalias namukas ir vėl žaliavo. Ryte įveikinėjome aukštas Akropolio tvoras, kad pamatyti Akropolį nemokamai. Tvoras perlipom, bet toliau eidami praradom budrumą ir mus supakavo. Situaciją paaiškinus buvom įleisti. Dar tą dieną ilga diena Atėnuose ir kelias iš miesto. Pabaigoj kritom palapinėje miškuos. Sekančią popietę, 9000 kilometrų autostopu įveikimo proga, padovanojau Evelinai keptą vištą. Pats irgi valgiau.

       Patrai. Didžiulis tiltas per įlanką. Eidami tuo tiltu stebėjom skirtingus dalykus. Evelina stebėjo tilto konstrukcijas ir skaičiavo jį laikančius lynus, o aš tuo metu stebėjau Eveliną. Už tilto plovėm kojas ir kojines. Naktį mums buvo paruoštas desertas - stipri liūtis su vėjais ir žaibais. Pirmi rimti išbandymai žaliam namukui. Su išbandymais jis susitvarkė. Buvom nors ir neramūs, bet saugūs ir sausi. Kelionėje tai svarbu. Ryte tradiciškai sunkiai brovėmės jau pietų Graikijos keliais. Dienos pabaigai sustojo fūristas graikas, kuris kaip bemokėdamas keikė visas šalis kas ne Graikija. Ir dar jis liepė mums nešti žinią per pasaulį, kad nėra tokios valstybės Makedonija, nes yra Graikijos provincija Makedonija. 20 eurų davė. Gal už tai. Bet dėl vieno dalyko buvo teisus šimtu procentu. Shit Albania, sakė jis apie šalį į kurią mes važiavom. Taip išsimiegoję Ioaninoje, užverčiam šešioliktą kelionės romano skyrių. Laukia Albanija, shit šalis.

       Iki Albanijos likę nedaug kilometrų ir sustojo albanas. Kai pasakėm važiuojantys į jo šalį, tas nepatikėjo ir daug kartų klausinėjo apie tai. Nesupratau ko jis ten taip nerimauja. Lygtai pirmą kartą važiuočiau aš į tą Albaniją. Antrą. Taigi buvom ramūs kaip albanai. Ir visai be reikalo tokiais buvom. Sieną kirtom kalnų punkte, kurio žemėlapyje bent jau aš neradau. Tiek to. Albanija pasitiko džiugia žinia apie sumažėjusį įvažiavimo mokestį. Dabar jis ne 10 eurų kaip anksčiau, o tik 1 euras. Pradžioj viskas lyg ir nieko. Taip buvo kol neatvažiavom į pirmą kaimą. O ten varge tu vargeli. Netvarka. Nulis mašinų. Mikroautobusų vairuotojai pajutę lengvą grobį suko ratus aplinkui mus kaip maitvanagiai. Geidė jie mūsų eurų arba dolerių. Čia atvežęs albanas atidavė mus į jų glėbį. Pasirinkimo beveik nebuvo ir už kelis eurus išvažiavom į pirmą didesnį miestą Korce. Iš ten galvojom tai jau tranzuosim. Kur tau. Ten tokio noro neatsirado, tad sėdom dar į vieną mikroautobusą ir už kelis dolerius išvažiavom į Tiraną. Lai autostopo Dievas atleis mums už tai, bet čia Albanija. Esu tranzavęs joje prieš tris metus ir tada buvo pusė velnio, o dabar neina prisiverst to daryt nors tu ką. Dešinėj liko Ohrido ežeras ir Makedonija. Keliai baisūs. Vairuotojas policininkus vaišina rūkalais ir važiuoja bile kaip. Jeigu nors vienas keleivis užsinorėjo į kavinę - tai prašom gerbiamasai. Kiti palauks kol anas pavalgys. Atvažiavom mes į Tiraną. Miestą Tbilisio giminaitį turbūt. Jokių nuorodų ir ženklų. Maklinėjom bet kaip ir bet kur, kelio klausinėdami pas taksistus. Su nakvyne irgi beprasmiška. Visur arba tvoros, arba šunys, arba tas ir anas. Nekenčiu Albanijos. Statybose mes miegojom, antram nepastatyto namo aukšte. Buvo labai šalta ir nemalonu.

       Ryte nuo šalčio tirtėdami nuėjom ant kelio. Italas išvežė iš miesto. Ten per 20 sekundžių sustabdėm albanus ir su jais pasiekėm Shkoderį. Jie užsinorėjo pinigų, kurių negavo. Miestas tragiškas. Betvarkė ir šiukšlynas. Dar beeinant sustojo nelegalus taksistas, pasisiūlęs vežti mus likusius 20 km. iki Juodkalnijos sienos. Šveičiau jam visus turėtus smulkius albaniškus. Tu tik vežk mus iš čia greičiau, gerasis žmogau. Taip bevažiuodami paskutinius šios shit šalies kilometrus, užverčiam septynioliktą kelionės romano skyrių. Viskas bus gerai.

       Kiek nedaug reikia, kad viskas pasikeistų. Juodkalnijoje taip ir atsitiko. Tapo švariau ir ramiau. Tiek nedaug reikėjo. Tranzavom už Tuzi. Evelina priėmė žinutę iš namų apie tai, kad Lietuvoj jau sniegas. Įsivaizdavau žiemą ir tapo man liūdna. Padgoricoje važiavom tiesiu taikymu į traukinių stotį, kur pirkom bilietus iki Belgrado. Per Serbiją mes netranzuosim. Traukinys vakare. Vėjas mieste priminė apie rudens pabaigą. Traukinyje vis kraustė ir kraustė į kitą vagoną. Šitas vagonas į Belgradą nevažiuoja. Anas važiuoja, bet paskui nevažiuos. Buvom tokie be vietos. Artėjant prie Belgrado suvarė visus į vieną beveik gyvulinį vagoną. Nei atsisėst, nei atsigult, nei atsistot. Daryk ką nori. Košmaras serbiškam traukiny. Taip paryčiais pasiekę šaltą šaltą Belgradą, nemiegoję, pavargę ir pikti, užverčiam aštuonioliktą kelionės romano skyrių. Mums reikia Vengrijos.

       Nors mes ir labai vėluojam, bet toliau ir vėl keliausim autostopu. Per Vengriją viskas trumpai ir maloniai. Prasidėjo pasieniečiui ant sienos pasisveikinus lietuviškai "Laba diena". Tęsėsi Debrecene, kai sustabdyta mašinai nuvežė iki beviltiškos vietos tranzavimui autostradoje. Tęsėsi važiuojant link Budapešto ir jį įveikiant apvažiavimu. Baigėsi dviems moteriškėms kiek pakeitus savo kursą ir nuvežus mus trūkstamus kilometrus iki Slovakijos sienos. Lengva, trumpa ir elegantiška pažintis. Slovakijoje jau rimtai šalta. Kaimo stoty radom karaliaujantį bomžą. Su juo nepasilikom. Apsirūpinom vynu ir maistu. Surentėm žalią namuką. Kaip gera į jį sugrįžti po dviejų naktų. Tik kad tas žalias namukas ėmė ir apledėjo naktį, kai graikiška rasa virto slovakišku ledu. Mes pirmą kartą gyvenime miegojom ledo rūmuose. Vis nubudinėjau. Prabudęs laiko veltui nešvaisčiau ir dujinio balionėlio liepsna šildžiau Evelinos miegą ir sapnus. Pakilom ryte šviesos nesulaukę. Dar švintant jau tranzavom. Slovakams buvo vienodai ir nusispjaut. Po dviejų valandų sustojo rumuno fūra. Taip joje sėdėdami ir besišildydami nušalusias kojas ir rankas, užverčiam devynioliktą kelionės romano skyrių. Liko gabaliukas iki namų.

       Jau snigo. Štai ir jis, pirmasis sniegas šiemet. Balta ir gražu. Geriau nė negalvot kur šiąnakt mes nakvosim. Negalvojom, kai važiavom per Zvoleną, Banska Bystricą ir Ružomberoką. Tatrų kalnuose žiema. Nenumaldomai artėjo vakaras. Nors mes to ir nenorėjom, bet buvo rudens pabaiga, kai trumpos dienos ir ilgos naktys. Nieko čia nepakeisi ir tuoj sutems. Pro šalį važiavę vienuolė su kunigu nesustojo. Dievas jiems padės, pagalvojo turbūt. Tada iš už posūkio ir išniro turko fūra. Tas iš kur čia dabar? Dievas padėjo. Kaip ir priklauso turkams, sustojo. Nemirtingi jie. Atšilinėjome mes jau viduje. Baiginėjosi miela šalis Slovakija. Taip nukeliavę autostopu 9800 km., užverčiam dvidešimtą kelionės romano skyrių. Evelinai tai pirmieji dešimt tūkstančių kilometrų autostopu. Hip hip, ura!

       Temstant atvažiavom autostopu į Krokuvą. Vėlavom ir visai netilpom į tą metų laiką. Artėjant Lietuvai, laimingėjom mes su Evelina kas kilometrą. Gerai mums tą mėnesį buvo keliauti dalinantis viskuom. Šiluma ir žodžiais, mintimis ir veiksmais, maistu ir gėrimais, kojinėmis ir sapnais. Todėl ir kelio romanas. Todėl ir niekas dar nesibaigia. Todėl ir užverčiam ne kelio romaną, o tik kelio romano pirmąją dalį.