Traukinio bėgiais arba du litai devyniasdešimt
Kodėl reikia eiti traukinio bėgiais? Ar iš viso reikia jais eiti? Kiek žmonių yra nuėję traukinio bėgiais trisdešimt kilometrų? Ką žmogus galvoja eidamas bėgiais? Kur galima nueiti bėgiais? Kuria puse eiti, kai eini traukinio bėgiais? Kuriuo metu laiku patogiausia eiti traukinio bėgiais? Nežinau...
Tai buvo eilinis pavasario rytas. Tik jokie ženklai danguje ar žemėje to nerodė, tad teko aklai pasitikėti raudona žyme, kuri buvo mano sieniniame kalendoriuje, ties pirmo pavasario mėnesio beveik viduriu. Mes susitikom Katedros aikštėje šalia eglutės, kurios jau irgi senokai nebebuvo. Mes žinojom, kad per Vilniaus centrą traukinio bėgiai neina, todėl patraukėm į kažkur link jų. Prieš tai pirkom ir maisto ir alkoholio. Arba alkoholio ir maisto. Ir išėjom tolyn. Ilgai ėjom, kol priėjom bėgius, kažkur priešais Naująją Vilnią. Tose vietose bėgiai mums buvo kaip ir pažįstami, nes iki ten buvom atėję per pirmus du "kelionės bėgiais" etapus. Priėjom tiltą ir atsisėdom ant bėgių, nusifotkinom ant bėgių ir nuėjom tolyn. Aišku, bėgiais. Neužilgo pasiekėm ir pačią Naująją Vilnią - Vilniaus darbininkų priemiestį. Stotyje nušokom nuo trasos, kad apsilankyti parduotuvėje ir pasipildyti maisto atsargas. Kuprinės svoris išdavė, kad alaus atsargų pasipildyti tikrai nereikia. Sėdėjom ant suoliuko ir valgėm.
Tada painiame transporto mazge sprendėm, kurie gi bėgiai eina į rytus. Jais ir nuėjom, nors ir ne visai įsitikinę, kad tai būtent tie. Nedideliais kiekiais vartojom spiritinį bruknių užpilą. Kartais pravažiuodavo traukiniai. Ir prekiniai, ir keleiviniai. Mes visada pasitraukdavom jiems iš kelio. Nepasitraukti nebandėm, todėl kas būna nepasitraukus, neklausinėkit - aš nežinau. Mes buvom drausmingi eismo dalyviai ir mašinistai ant mūsų nepyko. Eiti bėgiais nebuvo labai lengva, nes daug sniego. Bet jei jo nebūtų, būtų tikrai sunkiau eiti, nes tada reiktų tai daryti per ten supiltus akmenis. Turbūt mes džiaugėmės, kad yra sniego. Mes net buvom padėjęs galvas ant bėgių. Trumpam. O netoli Kyviškių buvo kapinės, koks šimtas metrų nuo bėgių. Mes atsisėdom pailsėti. Aišku, ant bėgių. Aš gailėjausi, kad negimiau Kyviškėse, nes tada juk nesunkiai išsirinkčiau vietą kur būti palaidotam. Mačiau, kad kapinaitėse geriausios vietos, t.y. tos arčiau bėgių, dar laisvos. Pajudėjom toliau, pasimatė(ne pasirodė) Kyviškių stotis. Iš šalutinių bėgių atvažiavo sąstatas ir sustojo. Matyt kažko laukia, pagalvojom. Ir tikrai - jis sustojo, kad praleisti keleivinį traukinį, važiuojantį mums iš paskos. Mes suskubom pasitraukti. Kol atėjom į Kyviškes, laukęs sąstatas pajudėjo, o priešpriešais važiuojantis sąstatas išėminėjo posūkį. Mes žiūrėjom ir mokinomės, kaip reikia pasukti traukinį. Aš žiūrėjau didelėm mėlynom akim. Ėjom bėgiais toliau. Nusprendėm, kad nuobodžiausia specialybė pasauly yra "Lietuvos bėgių tiesėjas". Bėgiai tiesūs, jokios fantazijos nereikia. Kažkur radom besimėtantį varžtą. Jis buvo panašus į tuos, kuriais prisukti bėgiai. Pasiėmėm atminimui. Tik nepagalvokit, kad patys atsukinėjom. Mus pralenkė Minsko traukinys. Aš jį nufotkinau, nes jis sukėlė pūgos vaizdą. Kelionės metu ant bėgių rasdavom įvairios taros. Iš etikečių sprendėm, kad taip šiukšlina arba rusai, arba mėgstantys rusiškus produktus ne rusai. Supratau, kad traukiniuose einamiausi produktai yra alus ir kefyras. Budrumo negalima prarasti nė sekundei, todėl kai priešais atvažiuodavo traukinys, mes visada tvarkingai pereidavom ant kitų bėgių. Tokioje padėtyje reikia būtinai nepamiršti atsigręžti, kad pažiūrėti, ar koks traukinys nevažiuoja iš paskos. Kažin, ar per triukšmą išgirsi kokį garsinį signalą. Na, to neišbandėm. Gal tik vieną kartą buvo taip, kad ant bėgių mums nebuvo vietos, kadangi prasilenkinėjo du traukiniai. Mes tada lipom žemyn pylimu ir ramiai sau žiūrėjom kaip jie tai daro. Priėjom sodybą su šuliniu, kuris buvo ne kur kitur, bet irgi šalia bėgių. Iš šulinio gėrėm vandenį. Skanus vanduo.
Temo... Tolumoje jau matėsi Kenos stoties šviesoforai. Mus pralenkė traukinys Kaliningradas - Maskva. Mes nenorėjom juo važiuoti, nes buvo ne ta ekipiruotė. Jau beveik sutemus atvykom ir mes į Kenos stotį. Ten švietė įvairių spalvų šviesoforai, kurių spalvos suprantamos turbūt tik geležinkeliečiams. Mano kelnės buvo šlapios nuo batų iki kelių. Modernioje traukinių stotyje nusipirkom bilietus. Du litai devyniasdešimt centų. Ir į Vilnių grįžom traukiniu Kena - Vilnius. Tais pačiais bėgiais, bet ne taip. Buvo tamsu ir mes negalėjom matyti bėgių, kuriais taip neseniai ėjom. Vilniaus stoty išlipom ir aš pagalvojau, kad geriausi dalykai šitam gyvenime yra visai ne tie, kurie yra nemokami, o tie, apie kuriuos sugalvoji, kad jie gali būti nemokami. Grįžęs namo, tą vakarą jau nebeatsikėliau. Trisdešimt kilometrų per pusnis daro savo. Bet nepadaro...
AIVA SISTEMA
Programavimo skyriaus vadovas: Donatas Liucvaikis
2006.03.11
|