Į Nidą ir Kaliningradą

Šeštadienis

       Labas, gal kartais važiuojate į Nidą? Ne… Kaip gaila. Na tikrai. Tai gal nors į Klaipėdą? Irgi ne… Bet man vis tiek atrodo, kad mums pakeliui. Na teisingai, jūs važiuojate į Kryžkalnį, juk jūs ten važiuojate? Taip? Tada mums tikrai pakeliui, nors ne, ko gero geriau tiktų sakyti, mums pavėjui… Galima su jumis? Tad taip ir prasideda tos kelionės. Kiek pastovėjus kelyje, būtinai atsiras žmogus, kuris tave paveš norima kryptimi ir dar geros kloties palinkės. Tu jam padėkoji, atsisveikini ir vėl atsiradęs kelyje, įkvėpęs gryno oro, nusišypsojęs sau ir kitiems, būtinai užsidegsi gera nuotaika, kelionių aistra. Tiek nedaug tereikia…

       Ir nors šį kartą teko pastovėti prie IX forto apie valandą, mes pagaliau laimingai važiuojame Žemaičiu plentu, besidairydami pro langą. Kelias jau puikiai žinomas, juo tiek kartų važiuota, bet vis tiek įdomus. Mums įdomu, o mes- tai aš ir Ramunė, važiuojantys į Nidą, kur šiandien įvyks “Kelio Brolių” susitikimas. Planuojamas dalyvių skaičius pranašauja net savotišką sezono atidarymą. Bet nieko svarbaus, įdomu ir tiek. Bekalbant ir bežiūrint pro langą, privažiavome Kryžkalnį, kur ir išlipame. Įdomu, kas dabar sustos, jei iš viso sustos, nes konkurencija didelė, kurią sudaro vietiniai, kažkur norintys nuvažiuoti. Bet tai nesvarbu, svarbiausia pasitikėjimas savimi, kuris ir įsodina mus į sekančią mašiną. Vairuotojas- studentas, reiškia, saviškis, su juo ir pakalbėti galima laisviau. Apie viską, kas jam ar mums įdomu. Tad gana greitai mes jau Klaipėdoje, laikrodis rodo 11.30 valandų. Tinka. Kiek supratome, iš naujosios prieplaukos išplaukti sunku, tad patraukiame į senąją. Tiesiai į keltą. Ten kelios mašinos ir didžiulis skaičius žvejų, tad mes ten labai išsiskiriame. Galbūt todėl pavyksta susitarti su pirmu pasirinktu vairuotoju, kad nuvežtų į Nidą. Nuo kelto,vingiuotais Kuršių Nerijos keliukais, tolyn, tolyn, link Nidos. Po kaire platėjančios Kuršių marios, dešinėje niekaip nepasimatanti Baltijos jūra, o virš galvos (tiksliau- virš mašinos stogo) spėkit kas? Na aišku, tai lietus, kaip gi be jo. Jis visur su mumis. Na ir gerai.

       Niekas mums nesutrukdo, ir apie 12.30 mes jau Nidos prieplaukoje. Čia jau ne pirmi, pirmas atvažiavo Egis, kuris sau ramiai pietauja. Pakviečia ir mus prie stalo… Maistas yra gerai. Spėdami, kad kitų dar greitai nesulauksime, einame pažvelgti į šį Lietuvos kurortą. Dar tik pavasaris ir tikrai ramu, nėra to šurmulio, kuris būdingas sezono metu. Ramybę drumsčiantis vėjas, lietus, persipynę suformuoja savotišką derinį, kuris labai gražiai atsispindi mariose, jų aplytose bangose. Gražu ir tiek. Pavaikštome gatvėmis, kurių labai įdomūs pavadinimai (Švyturys, Faxe, Kalnapilis ir panašiai), o kadangi mes vis dar tik tryse, tai negaišdami laiko, einame į kopas. Lipti reikės aukštai, bet ramina tai, kad užlipus kiek tai laiptelių, yra suoliukai, kur kiekvienas tautietis ar užsienietis gali pasiilsėti. Užlipę be poilsio, pažiūrim, kas ten naujo- vaizdai, kurių tikrai nerasi bet kur. Jų fone ir pats pasijunti didingas ir svarbus. Nusifotografuojam, nes visi taip daro. O be to ir gražu, bus ką prisiminti. Ir kitiems parodyti. Štai, štai ir tie kiti- susitinkam dar dvi poras (Gilma ir Saulius , Remigijus ir Asta). Beje, mes su Ramune pastebėjome tokį faktą, kurį vertėtų mums atsiminti- vos pasirodžius Remigijui, lietus išnyko, ir nors saulės jis neatneša, bet lietų išvaiko. Nepamiršim, atsidėkosim, kuo tik galėsim.

       Antra Nidos įžymybė- tai jūra. Ant smėlio atsirandančios ir nuplaunamos pėdos, sušlampančios kojos, juokas, ir fotografija visame tame fone- čia tai derinys. Labai svarbu save priderinti prie jūros. Tik gaila, kad trumpam, nes greitai reikia su ja atsisveikinti. Dar paklaidžiojam po Nidos miškelius, tradiciškai ieškodami vietos būsimai nakvynei ir jos nerasdami, sugrįžę į prieplauką, sutinkam dar dvi poras. Na dabar tai jau viskas. Net abiejų rankų pirštų neužtenka, kad visus suskaičiuotum, mūsų 11, tad galima drąsiai skelbti, kad šiais metais aplenkėme net Valinsko organizuojamą Nidos festivalį ir sezoną atidarėme pirmieji. Mus atsimins. Gaila, kad nepavyko palikti savo delnų atspaudų toje Nidos žvaigždžių alėjoje, nes paprasčiausiai cementas buvo kietas. Taigi, dar liko neapžiūrėtas švyturys- tas tikrasis. Bet kažin ar verta eiti prie švyturio be “Švyturio”, tad greitai jis jau linksmai barška mūsų kuprinėse, tas klaipėdietiškas alus. Štai ir jis- kelrodis švyturys. Mums besėdint ir begurkšnojant, besišnekant ir nusišnekant, turbūt dėl to, kad būtų linksmiau, koks tai bičas įžiebia tą statinį, kurio paskirtis- rodyti kelią, rodyti laivams, paukščiams ir mums. Tuo pasinaudoję, nueiname prie jūros. Jau temsta… Neatmenu, kokios spalvos tas vakaras, bet gražu. Juk čia jūra. Prisėdame gelbėtojų namelyje. Patogumų gal ir jokių, bet… Toliau jau kaip kam- vieniems šnekos, kitiems pasivaikščiojimai pakrante, , o dar kitiems- tai tik ramybe dvelkianti pavasario naktis. Kiekvienas turbūt randa tai, kas jam reikalinga- gyvenime kiekvienai dienai, ar šiaip- šiai akimirkai. Prie jūros reikia svajoti.

       Kiek pabuvę, nusprendžiame grįžti į Nidą. O pakeliui baras, kuris vadinasi “Faksas”. Susėdame prie lauke esančių staliukų, o už stiklinių to baro sienų, beveik filmas. Nieko ypatingo, tik keli “gerai pavalgę bičai” ,suprasti- neploni (bet ir tai lengvai pasakius, nenorint jų įžeisti), linksminasi, ir dar ne vieni. Jiems ten linksma, nors ir nenorėčiau būti jų vietoje, bet jiems, po velnių, tikrai linksma. Jų vakaro draugės sugeba ir ant bilijardo stalo pašokti, ir juos pajudinti. Tai jie ir juda, o mes sėdime, kol galų gale vienas iš jų prieina ir sako: ”Mes norime jums pastatyti alaus”. Geras. Mes ir sutinkam, ir nors vietos žadėtų 4 bokalų teatnešė 2, bet vis tiek gerai. Tiesa, tas statytojas rytojaus dieną mus visus garsiai pasiuntė NA****, bet kadangi buvo dar per anksti, tai nė vienas iš mūsų ten nėjo. Bet kuriuo atveju, toliau, atėjus gūdžiai nakčiai ir išėjus iš “Fakso”, reikia kokios tai nakvynės. Tad nueiname į kažkuriuos poilsio namus, ir visiškai tikėdami savo sėkme, paprašome stogo virš galvos. Pradžioje siūlytas kambarys už 80 litų galų gale tos budinčios lūpose pavirto į sauną, ir dar už dyką. Turbūt ji neatsispyrė mūsų žavesiui. Va ten tai dalykas. Nueiname, atidarome duris, o ten visas sveikatingumo kompleksas, su treniruokliais, dušais, ir kaip vėliau sužinojau, net TORTU (galiu nuraminti, mes tą tortą palikome). Aš tai greitai nuėjau miegoti, tad naktiniai nuotykiai liko kitų žmonių lūpose. Jie pamiegodavo posmelį, sušildavo ant treniruoklių, nusifotografuodavo, pasijuokdavo iš miegančiųjų ir patys vėl užmigdavo. Čia tai pravalas, kad miegojau. Tiesa, dar liko nuotraukos, į kurias pažiūrėjus darosi linksma. Visiems…


Sekmadienis

       Rytas anksčiau ar vėliau ateina, naktis pasibaigia, baigėsi ir mūsų buvimas tuose apartamentuose. Nenoriai iš ten išėjome, o už durų laukė geriausias mūsų draugas, vis tas pats lietus. Aš pasiūliau nekreipti dėmesio į jį, bet jis ko gero buvo per šlapias, nes daugumai praėjo net noras pamatyti kopas ir jie išskubėjo namų kryptimi. Na, o mes (Ramunė, aš, Remigijus, Asta), patraukėme į priešingą pusę- Rusijos sienos link. Velniškai lijo, bet noras važiuoti nepraėjo ir sušlapusiame žemėlapyje pažvelgėme kelionės maršrutą. Kelias ten sekmadieniais tikrai nejudrus, tad nuėjome ant LT/RUS sienos perėjimo punkto, pamatėme stovintį “Ford Scorpion”, ir įtikinę vairuotoją, kad nevežame nieko draudžiamo, nuvažiavome į Rusiją, prieš tai dar pasipuošę savo pasus gražiais raudonais antspaudais. Vairuotojas važiavo į Zelenogradską užsipilti benzino, ir nors tas miestas apie 50 km. nuo Lietuvos, jam tai apsimoka. Mums tai irgi. Geras.

       Pirmas miestas, kaip jau minėjau- Zelenogradskas. Čia galiu visiems pasakyti, kas neturi namuose videomagnetofono, bet jiems labai patinka toks rusų filmas, kaip “Dvylika Kėdžių”- važiuokite tik į šį miestą, niekur kitur to nerasite, man tai toks įspūdis paliko, lyg žiūrėčiau tą ar panašų kiną, ir dar sulėtintai. Ten sklando kokia tai dvasia, kokia- nemoku pasakyti, reikia tai pajausti. O ir jūra ten graži, tiksliau- jos pakrantė. Akmenuota. Jos fone priderinam save, visa tai dėl nuotraukų. Beje, maistas ten pigus, bet bent jau tame mieste kavinėse jo negausite, nes kiek aš supratau, reikia atsinešti pačiam. Ten yra tik stalai, pardavėja ir degtinės. Geras vaizdas. Lietuvoje jau to tikrai niekur nerasite, nerasite ir niekur kitur pasaulyje, tik Rusijoje. Pavaikščioję po Zelenogradską, išeiname į trasą, kad įvertintumėme tranzavimo sąlygas. Trauksime į Svetlogorską. Mašinų yra, ir nors jos nestoja visą pusvalandį, matyti, kad ten žmonės geri. Mes su Ramune tuo tikime, tad kažkas patiki, kad ir mes neblogi, ir paima mus. Reikia mokėti įtikinti juos. Kur važiuojame? Net iki pat Svetlogorsko, ir nors atstumas ten tik koks 30 km, žodeliai net ir pat,geriau išreiškia mūsų nuotaiką. Dabar už lango tai jau įdomu, vaizdai nematyti ir gražūs, na tikrai, Nėra ten nei apleista, nei ką. Ten irgi tvarkosi. Keliai, keliukai ir 12.30 mes jau Svetlogorske. Beje, gal kas žinote kaip rusiškai skamba “Saulės laikrodis”. Padarius pažodinį vertimą, mus vežę bičai ilgai iš to juokėsi… Svetlogorske vakarietiško tipo kavinės, vakarietiškai atrodančios padavėjos (bent jau joms taip atrodo). Ir arbatos turi. Pavalgom lietuviškų sausainių, išgeriam angliškos arbatos ir einame pasižvalgyti. Reikia rasti “Saulės laikrodį”, bet šį kartą nusprendžiame kalbėti angliškai- Ramunės lūpose “Sun Clock” nuskamba taip gražiai, kad pirmas paklaustas rusas, kalbantis angliškai, mums smulkiai nupasakoja kelią, ir ne rusiškai, o angliškai.

       Tas Saulės laikrodis pasirodo besantis prie pat jūros. Ten, beje, labai daug mozaikų, gražiai atrodo, bet gaila, kad dauguma jau praardytos. Pakrantė tai įspūdinga, statūs ir aukšti šlaitai daro Baltijos jūros pakrantę nepanašią į stereotipą, kuris nusitovėjęs Lietuvoje. Fantastiški vaizdai , einantys paplūdymiu mes, jūra, smėlis- visa tai sustingsta nuotraukose ir atminty. Tai tikrai įstringa į galvą, patikėkit. Ir tai vietos, taip netoli nuo Lietuvos. Iš paplūdimio pakylame į šlaitą- tai jau kalnas, nuo kurio pažiūrėjus į apačią, galva sukasi. Jautiesi, lyg skristum, nors niekur ir nekrenti, o laikaisi už medžio. 14.00 val. susitinkame su Remigijumi ir Asta, jie atvažiavo šiek tiek vėliau. Bevaikščiodami pakrante, užkalbiname žmogų, kuris pasirodo besąs profesionalus fotografas. Mielai mums padaro net meninę nuotrauką- na ir turėjome pozuoti- jam tai tas negerai, tai anas. Nieko bičas, bet neskiriantis Lietuvos nuo Latvijos. O kalbėjome tai mes su juo angliškai. Dar išgėrę arbatos, pasivažinėje funikulieriumi (nusiperki bilietą už 2 rublius, bet tik į apačią, o norėdamas pakilti į viršų- turi pirkti kitą). Mums užteko tik į apačią. Į viršų užlipome, perėjome centrine gatve ir nusprendę važiuoti į patį Kaliningradą, patraukėme trasos link. Ilgas tas miestelis, Svetlogorskas, beeidami spėjome ir pavalgyti, ir šiaip gerai praleisti laiką. Ko dar reikia? Na, nebent mašinų. Jų yra, bet nestoja, gal todėl, kad vėjas, ir mes labai susivėlę, ką aš žinau. Remigijui neatlaiko nervai, jie nueina į benzino kolonėlę, ir susitarę su vairuotoju, kad nuveš tą 40 km. iki Kaliningrado, susitaria ir su mumis. O ko mums atsisakyti. Jei siūlo, tai ir važiuojame. Į Kaliningradą.

       17.00 val. buvome Kaliningrade, bet po tų įspūdžių iš Zelenogradsko ir Svetlogorsko, Kaliningradas- niūrus miestas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Nors vieną nuotrauką kur padaryti? Klausiam, kur koks senamiestis- sako, kad nėra. Kokia tai nesąmonė. Galų gale nusifotografuojame prie kokio tai bičo paminklo (panašus į Leniną)- koks skirtumas. Dar pasivaikštom, nusiperkam pyragėlių- skanių, pigių, na tikrai jie skanūs. Ir iš taksistų lūpų išgirstais žemėlapiais, nurodytu troleibusu, važiuojame į trasą. Tuo labiau, kad jau buvo apie 19.00 val. Troleibusas po 20 minučių paleidžia netoli trasos, ir mes, gražiai atsisveikinę su Kaliningradu, jį paliekame. Tranzo galimybės, rodosi bus geros. Ir nors temsta, viltis mūsų nepalieka. Paėėję už milicijos posto, stabdom, kalbinam vairuotojus. Mes dviese, tad ir šnekamės, karts nuo karto pastabdydami mašinas, kurių nėra daug. Galų gale, po kokių 15 min. sustoja bičas, kuris paima visus keturis. Nors pradžioje galvojome važiuoti į Lietuvą pro Sovetską, bet vairuotojas mums pataria važiuoti su juo iki Černiachovsko (na ir pavadinimas). Sutinkam. Ir vėl tas lietus, visur jis su mumis… Paleidžia mus tame mieste, o čia tai ir prasideda. Stabdom jau tamsoje, ir gan greitai Remigijų su Asta paima, o mus po kelių minučių irgi. Priekyje sėdintis diedukas, matyt sumanęs senatvėje pralobti, duoda užuominas apie pinigus. Man tai jau ne pirmas kartas, kai tenka šnekėti su vairuotojais apie pinigus, bet Rusijoje tai pirmas. Nors žodis pinigai visur vienodai suprantamas. Kol jie mus nuvežė iki Gusevo, mintis jiems apie pinigus visai dingo ir galų gale tas diedukas prasitarė, kad studentavimo laikais (žmonijos istorija tų laikų jau neatmena), jis pats važiuodavo namo iš Kazachijos, naudodamasis nemokamomis traukinių lokomotyvų paslaugomis. Štai tau, o dar pinigų iš mūsų norėjo… Geras. Keisti, tie rusai.

       Juokas juokais, bet mes stovime kokioje tai Rusijos skylėje, ant neapšviesto kelio, kairėje matosi Gusevo žiburiai (kaip gaila, kad ne Elektrėnų) , o tai būtų galima uždainuoti. O kas belieka, mašinų skaičius sumažėjo (pravažiuoja gal tik viena per 15 minučių), danguje žvaigždės, aplinkui jau šalta. Bet ne liūdna. Daug laiko pasišnekėti, o ir šaltis ne toks baisus, kai ne vienas. Žiūrim, kažkas ateina. Ogi tai mūsų kolegos, kuriuos paleido kažkur laukuose ir jie dabar traukia Lietuvos link. Ar verta? Juk dar koks 30 km. Bet vietoje stovėti atsibodo, tad ir mes einame tolyn. Jau praėjo pusantros valandos, kaip mes čia. Galų gale, už 20 metrų nuo mūsų sustoja mašina. Su ja tai jau važiuojame iki Nesterovo. Tai jau civilizacija. Gal kokios 2 minutės, ir mes jau marijampoliečio mašinoje, kuris užsipylęs benzino, važiuoja prie sienos. O ten tai mašinų- gal koks 150 ir visos marijampolietiškais numeriais. Ar verta nakčiai važiuoti į Lietuvą, turbūt ne. Tas bičas pažada, kad per sieną važiuos apie 4.00 val., nes jam ryte į darbą. Va taip. Mes sutariame, kad galime miegoti jo mašinoje. O ryte, kaip ir žadėjęs, jis pajuda Lietuvos link. Atsidėkodami už jo gerumą, pervežam savo vardu po butelį degtinės, nes vienas jis tiek negali, pagal įstatymus. Argi gaila, geram žmogui, kuris mus grąžino Lietuvai.


Pirmadienis

       Jau švintant mes Marijampolėje. Dar tik rytas, labai ankstus rytas, kuomet saulei kylant visur aplinkui tvyro šaltis. Na ir šalta.Ir mes užsimiegoję išeiname į trasą. Taip, tai tokios akimirkos, kuomet gali prakeikti visas keliones. Bet kam, geriau paprasčiausiai sau pažadėti kad ir karštos arbatos puoduką ar šiltą lovą, belaukiančią tavęs namuose… To užtenka. Pasišnekam, patranzuojam ir gal per kokias 30 min sustabdom mašiną į Kauną. Čia jau be nuotykių. Apie 6.00 mes jau Kaune, taigi, aš jau namuose, o Ramunei iki namų dar 100km. Greitai būname autostradoje, ir ji išvažiuoja. Tai jau kelionės pabaiga. Apie Remigijų ir Astą jokių žinių… Kaip vėliau sužinojau, jie grįžo į Kauną apie 7.00 val. Ramunė namuose buvo apie 9.00 val, spėjo išgerti arbatos ir išsikepti blynų, prieš nueidama miegoti. Na o aš to nebepadariau, šalia lovos liko stovėti beatšąlanti arbata. Aš miegojau…

       Tad tokia tai kelionė. Po kurios galiu visiems pasakyti, kad būtinai aplankytų Kalinigrado srities miestelius, ypač tuos, kurie prie jūros. Ten ir gamta graži, ir žmonių gyvenimas įdomus, ir šiaip, mašinos ten gerai ir draugiškai stoja. Važiuokite ten, nors ir nebūtinai per Nidą…


Linkėjimai

Ramunei: mašinos visur ir visada stoja - naktį ar dieną, pirmadienį ar trečiadienį, prie Gusevo ar prie Kauno, ypač tos, apie kurias galvojama, kad ta tai jau tikrai nesustos.
Remigijui: na ir sugebėjimai tavo, aš suprantu, kad būna beviltiškų situacijų, bet bandyti miegoti, esant nulinei temperatūrai- čia tai geras, ne visi taip sugebėtų.
Astai: dėkui, kad neleidai Remigijui ilgai miegoti nulinėje temperatūroje.
Gilmai: na, kaip ten ta jūra naktį? Juk gražu, ar ne?
Sauliui: didžiosios kelionės dar ateity.
Giedriui: iš tavęs išeis tikras keliautojas.
Gintei: na ką, Ginte, kelyje dar daug laisvų vietų, kur galima gyventi, juk autostopas- tai gyvenimo būdas.
Rūtai: kad iš kelionių būtų sunku grįžti, tegu įspūdžiai spaudžia pečius.
Jurgai: tau reiktų būti fotografe, tokios nuotraukos gaunasi.
Egiui: po pirmos kelionės būna antra, po antros- trečia ir t.t., o po paskutinės- pirma.
Daivai: bus dar tų kelionių.
Lietui: mes kada nors gal ir tapsime draugais.
Vėjui: suvėlęs plaukus, nepamiršk jų sušukuoti.
Vairuotojams: tiems kurie vežė- ačiū, o kurie dar nespėjote- nenusiminkite, mes dar jums suteiksime tokių progų. Tik nepiktnaudžiaukite mūsų pasitikėjimu.
Jūrai: jos buvo daug, bet ne per daug. Ir visur vis kitokia, nors pavadinimas toks pats.
'Kelio Broliams': keliaukite. Jūs dar būsite žinomi ir įdomūs. Jei nemiegosite.


Donatas, 1999
[edition]