Po pietryčių Europą

Šiandien

       Aš jau namie - pasiilsėjęs, išsimiegojęs, pavalgęs. O paskutines kelias dienas man būtent to ir trūko; trūko šilumos naktimis, trūko ramybės kojoms, ir apskritai, trūko viso to, kas pasaulyje vadinama patogumais. Bet tai dar nieko,viską buvo galima pakęsti, su viskuo buvo galima susitaikyti, kol neatsitiko pats baisiausias dalykas, kuomet galų gale man pritrūko vietos įspūdžiams - ir kai juos, nebetelpančius į galvą, bandžiau ignoruoti, pajutau tikrą nuobodybę, nuobodybę viskam. Tada užsirišau akis, užsikimšau ausis ir netaręs nė žodžio, pasileidau pavėjui - toks uždaras atviram pasauliui...


Dabar

       Numesta kampe kuprinė... Užverstas žemėlapis ant stalo... Mane suprantantys daiktai... Galvoju, kaip gerai, kad jie nemoka pavargti. Ir iš karto prisimenu save. Nejaugi aš tapau kitokiu? Patikiu. Paimu į rankas žemėlapį, atverčiu jį ir žiūriu... Visai nesvarbu koks tai puslapis, kokia šalis. Jo lapuose - savaime atgyjantys ir sugrįžtantys prisiminimai, kažkada sutiktų ir pamirštų žmonių veidai, svajonės, viltys. Keista, kaip visa tai dabar šalia, visai čia pat. Keliai, keliai... Ir vėl šviesu, ir vėl spalvota akyse. Nebetikiu.


Vakar (kai buvo trečiadienis)

       Mano apskaičiavimais, tai buvo paskutinė jų (Donato ir Ramunės) kelionės diena. Atsikėlę labai anksti, jie judėjo trasos link - kelias iki ten nebuvo tolimas, tačiau kitas kelias, vedantis į namus dar žadėjo geras 5-6 valandas pintis po kojomis. Na ir šaltas rytas. Man tai kas, o štai jiems - nelabai gerai. Beje, paskutines dienas jų buvo daugiau - keturi, tačiau dabar tie kiti du (kiek atmenu, jų vardai Remigijus ir Saulius), buvo kažkur kitur. Na, nesvarbu... Kokie tai jie pavargę, o ką jau kalbėti apie mane, pats savęs negaliu pažinti. Na ir sulankstė mane. Bet vis tiek gerai, bent jau paskutines dienas tikrai buvau svarbus. Gal ir šiandien dar teks pasireikšti... Kaip tylu... Pagaliau išgirstu atvažiuojant mašiną - šįryt ji pirma. Tai fūra - didelė fūra. Turbūt jie ją stabdys. Na, ką aš sakiau, taip ir yra. Įdomu, ar sustos? Iš Donato žodžių suprantu, kad mašina sustabdyta (keista, jam labiausiai patinka važiuoti su fūromis). Iš Bialystoko (PL) iki Suvalkų (vis dar PL) - važiuojam. Kur jie ten ir aš. Manęs vis dar neapleidžia mintis, kad būsiu dar reikalingas. Na, nors trumpam. Bet jie manęs nieko neklausia - nekenčiu būti žinomuose keliuose.

       Štai ir Suvalkai. Iki Lietuvos koks 30 km. Greičiau. Kas čia dabar, kodėl jie eina į miestą ? - juk yra apvažiavimas, nejaugi sugalvojo apžiūrėti dar vieną senamiestį (lygtai neužteko Prahos ar Vienos vaizdų). Irgi mat, Krokuvoje senamiesčiui laiko neturėjo, o čia tai jau turi. Paklausysiu, apie ką jie ten šneka. Taip ..., aha ..., aišku. Viską supratau - jie tikisi, kad iš miesto bus daugiau mašinų. Gal ir taip. Jiems geriau žinoti. Ir nors paskutines dienas jų nuotaikos nebuvo labai kokios, dabar atrodo viskas susitvarkė. Kaip gerai vėl girdėti Ramunės juoką, jos pasakojimus apie tai, kas laukia namie - šilta lova, šiltas maistas. Pavydžiu aš jai... Vėl sustoja mašina, ir iš pokalbio su vairuotoju, suprantu, kad tai jau paskutinė - tiesiai į Kauną. Tas bičas nemoka lietuviškai, nemoka rusiškai, tad belieka ir jiems, ir man klausytis paukščiukų čiulbesio už lango. Apie 11.00 valandą mes visi jau Kaune. Čia skiriasi keliai - Ramunei dar į Vilnių. Norėčiau jai padėti, bet nereikia, nes ten kelias eina tiesiai, be jokių nukrypimų. Ate...

       Taigi, aš savo pareigą atlikau, niekur nepaklaidinau, ir nors šiek tiek apiplyšęs, sėkmingai grįžau namo. Tolimesniame pasakojime mane gal dar ir sutiksite, bet mano vardo, taip kaip kitų, labai dažnai neminės. Vis tiek buvo malonu su jumis pabendrauti ir papasakoti nors mažą tos didžiulės istorijos dalį...

Visada ir visas jūsų. Žemėlapis


Užvakar (antradienis, gegužės 4 diena)

       Labas, man teko garbė papasakoti apie šios kelionės gražiausią etapą (bent jau mano nuomone). Taigi, visą šią dieną būsime kartu - Slovakijos ir Lenkijos keliuose. Mano pažintis su šia ketveriuke (Ramune, Donatu, Sauliumi, Remigijumi) prasidėjo gal prieš parą, jiems bebūnant Vienoje. Ten juos sutikau ir visi sutarėme, kad palydėsiu juos iki pat namų. Taigi, penktą valandą ryte, kažkiek pamiegoję, visi pajudėjome trasos link. Nors mes jau ir buvome spėję susidraugauti, iš jūsų pusės sau jaučiau kokią tai panieką. Tiek jau to...        Slovakijos miestelis Zvolen, apsuptas fantastiškų Tatrų kalnų, lėtai tolo už horizonto. Nusprendę nutolti greičiau, jie sustabdė mašiną. Čia aš pirmą kartą išsigandau, kad manęs nepaliktų - jie atrodė tokie pasitikintys savimi, tokie svetimi man. Gerai, kad spėjau įšokti į mašiną ir po 20 min. visi buvome Banska Bystrica mieste. Nemažas miestas, iš visų pusių apsuptas kalnais, tad stabdymo vietą ten rasti tikrai sunku. Nestojant mašinoms, jie visi patraukė tolyn - kažkur skubėjo. Iš jų kalbų supratau, kad visa tai, ką jie mato čia, tikrai palieka įspūdį, nors ir emociškai blankų. Jūs tik nepagalvokite, kad ten negražu - jokiu būdu ne. Paprasčiausiai, jie šiek tiek pavargę (juk per paskutines tris dienas tiek nukeliauta, tiek pamatyta). Tarp mūsų šnekant, ten pasakiški vaizdai - vingiuotas kelias, iš visų pusių apsuptas kalnais. O tie kalnai - kai kur plikos uolos, snieguotos viršūnės, bet daugumoje - miškais apaugę. Ir nedideli miesteliai, išsidėstę šlaituose, palaipsniui kylantys į kalnus... Gražu. Nuostabu ir didinga.

       Paėjėję kelis kilometrus ir suradę degalinę, jie nusprendžia išsiskirti. O man ką daryti, nepersiplėšiu juk aš. Galų gale nusprendžiau, kad važiuosiu su tais, kurie pajudės pirmi. Donatas gan greitai randa fūrą, vežančią medžius ir važiuojančią į Ružomberok miestelį. Reiškia, aš su jais. Na, dabar tai jau laikykitės... Remigijų ir Saulių palieku ramybėje, prieš tai įsitikinęs, kad bent jau mano vardą jie atmins. Važiuojame trise. Ta fūra važiuoja 30 km/h greičiu. O kai reikia į kokį kalną užtraukti - visiškas pravalas. Bet su tokiu kroviniu greitai nepavažiuosi - čia juk kalnų keliai - tai vingiuojantys, tai kylantys, tai besileidžiantys. O kur dar kas du kilometrus kelio ženklai, įspėjantys apie galimas akmenų griūtis. Bet, laimei, nieko tokio neatsitinka ir jie pasiekia tą miestelį. O čia vėl tas pats - neaišku, kur geriau stovėti, nes viskas vingiuoja. Sustoja kokie tai vietiniai pankai. Jų mašinos privalumas toks, kad ten garsiai groja muzika ir kad ji važiuoja į Dolny Kubin - paskutinį didesnį miestą, nuo kur jau netoli Lenkijos siena. Reiktų žiūrėti į kalnus, nes jie jau kaip ir baigiasi, bet jiems tai jau nebeįdomu. Tai gerai - man atrodo, kuo toliau, tuo labiau aš pradedu su jais sutarti. Šiaip ar taip, jie (o tai reiškia, ir aš) apie 12.00 val. atsiranda pasienio miestelyje Trstena, kur yra upė ir parduotuvė. Upė - atgaivinti kojas, parduotuvė - nuraminti skrandžius. Išleidę paskutinius slovakiškus pinigus, pajudam sienos link. Kaip man gaila, kad neteko iki ten, tų 3 km. eiti pėstute, kaip gaila, kad sustojo koks tai bičas ir dar taip greitai. Jiems pasisekė. Bet nieko, aš dar atsigriebsiu...

       Na ką, siena įveikta - mes jau Lenkijos pusėje. Mašinų ten tikrai mažai, daugiausia fūros, bet jos dažniausiai ima po vieną. O dar po kiek laiko visi mes atsibostam muitininkams, ir jie pasiūlo mums paėjėti toliau - tipo, ten geriau stoja. Belaukiant ten, atsitinka kažkas negero - Donatas ir Ramunė, nekreipdami dėmesio į mane, pradeda šaipytis iš viso to, ką aš jiems padariau per šias dienas. Va čia tai aš jau supykstu. Juokitės, juokitės... O ko jiems nesijuokti - galų gale sutranzavo fūrą. Važiuojam Krokuvos kryptimi. Prie Krokuvos vairuotojas įtikina, kad į Varšuvą lengviau patekti iš Katovice - ten jis pats važiuoja ir mus gali pavežti. Atsirandam ten... Na, na, pasijuokit dabar - stovime ant apvažiavimo, aplinkui keli pramoniniai miestai - vaizdas tikrai bauginantis. Dabar jau man linksma - bus jums iš manęs juoktis. Ko gero, mano planas būtų galutinai pavykęs, jei ne tas mikroautobusiukas, kuris paima juos iki Piotrkow Trybunalski. Velnias, ir šitą kliūtį jie įveikė. Toliau, nuo ten sustoja dar viena fūra, kurios vairuotojas - bičas, nemokantis nei rusiškai, nei angliškai, bet labai jau norintis kalbėti. Tad ir laužom visi rusų kalbą, jis įpina porą lenkiškų žodelių, Donatas - lietuviškų, Ramunė angliškų. O šiaip, iš to bičo sužinojom, kad Lietuvoje yra miestas Lvovas, kad Lietuva, tai buvusi Lenkija ir panašiai. Aš tai kaip ir supykau (lietuvis juk esu), norėjau išlipti kur nors, bet jie sutarė, kad tas bičas išveš iš Varšuvos tiesiai į Bialystoko kelią. Kas man beliko. Išlipę supratome, kad lauke tikrai šalta, buvo gal kokia 22.00 val. Keliomis mašinomis išsigavome apie 15 km. iš Varšuvos ir kaip tik tada, kai man jau atrodė, kad aš galutinai susidraugavau su Ramune ir Donatu, sustojo fūra - didelė, joje buvo šilta ir komfortabilu. Jų džiaugsmui, mano nusivylimui, važiavo ji į Bialystoką. Ten buvome apie 1.00 val. Ten irgi buvo šalta. Supratęs, kad aš pralaimėjau, nuėjau kartu su jais ilsėtis - jie sušnekėjo apie nakvynę šalia buvusioje benzino kolonėlėje. Ten atsitiko poilsis. Mano priešas, didžiausias nedraugas. Šiluma, sapnai, ramybė... Taip tai viskas vyko penktą kelionės dieną. Bandžiau kuo realiau perteikti visas tos dienos nuotaikas, gal kai kuriose vietose ir buvau savanaudiškas. Jei taip - nepykit.

Visada jūsų paslaugoms. Nuovargis


Prieš užvakar (pirmadienis, gegužės 3 diena)

       Dabar dar labiau nutolkime nuo Lietuvos ir pasiklausykime istorijos,vykusios ilgame kelyje tarp Vienos (A) ir Zvolen (SK), aplankant Slovakijos sostinę Bratislavą. Viskas prasidėjo ryte, kai mūsų ketveriukė, dar neatsigavusi po naktinio susitikimo su Vienos policijos spec. daliniu, pajudėjo centro link. Tiesa, jūs apie tai dar nieko nežinote. Šiek tiek kantrybės... Viską greitai sužinosite. Taigi, tramvajaus pagalba, atsiradę centre, į trasą nusprendėme kulniuoti pėstute. Linksma man su jais. Beje, susipažinome dar kelionės pradžioje ir sutarėme, kad jie turės šiokių tokių įsipareigojimų man, o aš juos saugosiu nuo visokių negandų.        Perėjome Vieną ir patekome į autostradą, dar vadinamą autobanu. Skirtumas nuo lietuviškos autostrados - didžiulis mašinų srautas. Čia aš jų ir neapsaugojau, pamiršau įspėti, kad vaikščioti ten negalima. Tad greitai pasirodė policininkas, patikrino pasus ir pasakė, kad kitą kartą radęs mus čia, nepaliks vienų, o pasiims su savimi - iš kur tas jo gerumas toks. Buvome priversti pasukti į dešinę - kokį tai priemiestį. Buvo apie 7 val. ryto.

       Tolimesniu tikslu tapo koks tai kaimas, esantis už 30 km. kur autobanas suka į dešinę, ir yra kelias į Bratislavą, jau tinkamas tranzuoti. Tai buvo košmaro pradžia. Aš supratau, kad jų išgelbėti nepavyks, o ir pats patirsiu ženklių nuostolių. Tad viską atidaviau į rankas likimui ir vokiečių kalbai. Link to kaimo ėjo koks tai kelias, tad jie, išsiskyrę poromis, pradėjo tranzinti. Niekas nestojo. Ir taip pusę valandos, kol nesutikom vietinio panko (beje, jis sakė, kad pats kartais mėgstąs patranzuoti ir suprantąs situacijos esmę). Jis ir pasiūlė iki A/SK sienos brautis traukiniais, kuriuose, anot jo, kontrolė - retas svečias. Ateinam į kokį tai miestelį, o pasirodo, kad ten jokios traukinių stoties nėra. Apgavo... Neklausykit vietinių pankų... Nėra traukinių - bus gerai autobusai. Remigijus sušneka su vairuotoju, kad išvežtų iš tų priemiesčių. Tas arba ne taip supratęs, arba jie šnekėjo skirtingomis kalbomis, vedinas geriausių ketinimų, mus vėl grąžino į pačią Vieną. Buvo apie 10.00 val. Man tai buvo smūgis... Ir vėl viskas iš naujo. Na, ką jiems pasiūlyti? Man begalvojant, galų gale atsiradome geležinkelio stotyje. Po valandos važiavome traukiniu, kol įlipus kontrolieriui, turėjome išsilaipinti kokiame tai kaime. Be nuostolių. Mažoje stotelėje, ant suoliukų reikėjo pralaukti dar valandą - iki sekančio traukinio. Su sekančiu ir išvažiavome, o atėjus kontrolieriui, buvo paaiškinta, kad neišsikeitėme pinigų, tad ir bilietų neturim. Patikėjo. Važiuojant traukiniu, vėl prasidėjo kalnai. Mūsiškiai visi žiūrėjo į juos, į tekantį Dunojų, o man ne tai buvo galvoje. Buvo apie 14.00 val., taigi, mes tenuvažiavome kokį 50 km. per devynias valandas... Galų gale, pasiekėme A/SK sieną ir ją kirtę be nuotykių, apie 15.30 val. atsiradome Bratislavoje.

       Visur aplinkui buvo žiauriai karšta. Nors aš ir labai prieštaravau, jie vis dėlto nusprendė apžiūrėti šį miestą. O į ką ten žiūrėti - neaišku. Iš jų kalbų supratau, kad šis miestas jokio didesnio įspūdžio nepaliko. Šiukšlinas, apleistas. Gal tik tolumoje besimatantys kalnai jį kiek tai pagyvina. Nuotrauką pavyko padaryti tik prie fontano. Tad tokie tai bus prisiminimai apie Bratislavą - Slovakijos sostinę. Trasoje jie buvo apie 18.00 val. Remigijus su Sauliumi ėjo priekyje, Donatas su Ramune - antri. Kaip aš mačiau, būtent jiems ir sustojo. Bet paėmė visus. Važiavome kokį 50 km. - yra toks miestas Nitra. Visas išsidėstęs slėnyje, magiškai apsuptas kalnų, o dar vakaro prietemoje, atrodo tikrai fantastiškai. Būdamas tokioje vietoje, atrodo galėtum gėrėtis ir gėrėtis tais vaizdais, turėtum juos prisiminti. Bet tai trunka neilgai - ir vis per mane. Kitą kartą aš su jais nebevažiuosiu, nes tik trukdau... Vėliau sustojo mašina, važiuojanti iki Zvolen. Fantastiškas pasivažinėjimas Slovakijos kalnų keliai, greičiu 140-150 km/h. Ko gero paskutiniai įspūdžiai šiai dienai - kalnų apgaubtais keliais, vakaro prietemoje, valanda linksmos kelionės. Tai mano dovana jiems - Ramunei, Donatui, Sauliui, Remigijui. Miegoti teko kalnuose. Tiesa, prieš tai dar pavaikščiojome po Zvolen-ą. Ar jis gražus? O ar gali būti negražus kurortinis kalnų miestelis? Ten visą žavesį viskam teikia kalnai. Mažų miestelių ramybė leis šią naktį normaliai išsimiegoti. Jiems reikia poilsio. Dabar jau niekur nereikia skubėti. Naktimis reikia miegoti... Tiesa, kad būtų įdomiau, dar teko susitikti ir su Slovakijos policininkais. Tad nakvynę radome tik iš antro karto. Tad tokia kelionė nuo Vienos iki Slovakijos centro. Ko gero tai buvo sunkiausias etapas, bet mūsų ketveriukė jį įveikė. Man labai malonu, kad ir aš dalyvavau šiame veiksme. O be to, man teko būti liudininku, kaip keičiasi tave supantys žmonės - slovakai daug šiltesni už austrus. Į kitas keliones nebevažiuosiu, nes tik trukdau.

Visada einantis ir nepavargstantis,visada jūsų. Laikas (dažniausiai būnu ribotas ir riboju kitus)


Dar seniau (sekmadienis,gegužės 2 diena)

       Šį rytą atsibudome Prahos senamiestyje. Naktį praleidome miegodami šalia įžymiojo Prahos laikrodžio. Miegojome visi, tame tarpe ir aš. Beje, mes dar nepažįstami... Bet kam tie vardai. Užteks pasakyti tik tiek, kad mano vaidmuo šioje istorijoje yra svarbiausias. Be manęs nebūtų niekas net prasidėję, nes kiekvienas iš jų (ir Ramunė, ir Donatas, ir Remigijus, ir Saulius) prieš išvažiuodami turėjo užpildyti dokumentus, reglamentuojančius jų kiekvieno santykius su manimi. Kol kas viskas buvo tvarkoje. Taigi, vos atsikėlę ir nieko nelaukdami, pajudėjome miegančiomis Prahos gatvėmis. Pradžioje aš bijojau, kad šiandien man su jais neišeis susitarti, bet pakalbėjus, pavyko visus įtikinti, kad nepaliktų manęs Prahoje, o imtų ir į Vieną. Išsigauti iš centro iki trasos nebuvo jau taip lengva, kartais juos apimdavo neviltis, bet aš pilnai tai suprantu - pabandykite įsivaizduoti save nežinomame dideliame mieste, kur net kelio sunku paklausti... Šiaip ne taip, tramvajais, nepasiklydę tarp daugybės šio miesto tiltų, jie visi atsirado trasoje, vedančioje Vienos link. Dar vienas mano priešas - lietus, įkyriai drumstė ramybę ir nestojant stabdomoms mašinoms, man darėsi vis sunkiau su jais sutarti. Bet aš visada buvau optimistė ir esant kokioms tai problemoms sugalvodavau kažką, kas jas nustelbdavo. Mašinos ir toliau nestojo, lietus ir toliau lijo. Galų gale, po kokios pusantros valandos tranzo, sustojo... Aš labai nenorėjau, kad tai būtų koks važiuojantis chlamas, tad parūpinau naujausios laidos Mercedes-ą. Kaip gera buvo žiūrėti į jų visų akis, kai lekiant tai mašinai ant 150 km/h, jie vėl pasijuto laimingi, bent jau trumpam. Net lietus atrodė ne toks jau baisus... Bet, visi geri dalykai kada nors baigiasi, o šito pabaiga buvo visai nelinksma, paleido mus pusiaukelėje tarp Prahos ir Brno, laukuose. Ir nors ten buvo ta pati autostrada, bet mašinų greičiai mums visiems teleisdavo tikėtis kažko geresnio... Jie išsiskyrė... Pirma sustojusi mašina buvo arčiau Sauliaus ir Remigijaus, o kadangi aš visada buvau savanaudė, tai su jais ir nusprendžiau keliauti, tuo labiau, kad aplinkui lijo ir man visai nebuvo noro sušlapti. O su Donatu ir Ramune teks susitikti vėliausiai Vienoje. Ir iš viso, nusprendžiau pamiegoti ir išsimiegoti, kad Austrijoje būčiau žvali...

       Mes vėl susitikome ne Vienoje, o Brno. Kaip tapo aišku, toje vietoje, kur Saulius, Remigijus ir aš palikome Donatą su Ramune stovint lietuje, jiems gana greitai sustojo fūra, pametėjusi juos tą 100 km. iki Brno. Taigi, mes vėl visi kartu. Greitai sustojo mašina, kurią vairavo jauna mergička ir pavežėjo mus kokį 20 km. Na, ir kodėl aš sutikau važiuoti su ja, kodėl leidau kitiems? Beprasmiai klausimai, ištirpstantys kelyje. Taigi, judėjimas ten gal ir nebuvo mažas,bet... tą patį galima pasakysi ir apie mašinų greičius. Iki Austrijos sienos koks 20 km., o mašinos nestoja. Remigijus su Sauliumi tranzavo net taip: Remigijus rodė A raidę (tipo - nori važiuoti į Austriją), o Saulius stovėjo šalia. Paklausus kaip tai atrodo, Donatas pastebėjo, kad tai panašu į autobuso stotelę su keleiviu. Bajeris. Galų gale (po kokių poros valandų) sustojo koks tai bičas ir pasiūlė keliauti link Znojmo - pasienio miestelio. Čia tai ir neapsirikome. Mašinų srautas ten didelis, tad perėję CZ/A sieną, atsiradome Austrijoje. Čia man tapo iš viso sunku, jaučiau, kad mūsų santykiai kuo toliau tuo labiau darosi nepakenčiami. Bet aš jų nekaltinu, reikia ir juos suprasti - pirmas įspūdis apie tranzavimą Austrijoje - slogus košmaras. Į mus ten žiūrėjo kaip į nerealų dalyką, visai nesuprantamą ir nepaaiškinamą. Tenka vėl išsiskirti - šį kartą lydėsiu Donatą su Ramune, ir visai ne todėl, kad jiems pirmesniems sustojo mašina. Taigi, tą 60 km. iki Vienos nulėkėme gana greitai ir apie 16.00 val. buvome pačiame miesto centre. Viena... Mes visi čia pirmą kartą. Na, ką jums papasakoti apie tą miestą? Geriau paklausom Donato ir Ramunės. Kiek pamenu, Ramunės žodžiai buvo tokie, žodžiai, kurie pasako viską: ”Vienoje taip ramu, viskas dvelkia kokia tai ramybės dvasia, aš norėčiau gyventi joje...”. Donato mintys: ”Viena. Fantastiško grožio miestas, kurioje labai daug paminklų, tiltų. Paminklai - dauguma raiteliai su žirgais, ko gero menantys didingą tos šalies istoriją, beje, visi jie pažaliavę. Nors šiaip tai didžiausią įspūdį paliko Stephansdom - gotikinio stiliaus didžiulė bažnyčia. Ir šiaip - viskas ten gražu”. Aš irgi visą tai mačiau, mačiau fontanus, bažnyčias, paminklus ir ... dideles kainas parduotuvėse. Taigi, praleido jie tame senamiestyje kokias tris valandas, daug ką pamatė, kai ką ir nufotografavo.

       20.00 val. susitiko su Sauliumi ir Remigijumi. Jau buvo pradėję temti... Tada mes dar nežinojome, kad didžiausias šios dienos ir ko gero visos šios kelionės nuotykis dar tik ateityje. Bet tai bus po keturių valandų, o kol kas mes visi dar vaikščiojome senamiestyje. Man pasisekė, Viena - tai toks miestas, kuriame eidamas ant kiekvieno žingsnio gali pamatyti vis kažką naujo. O tai gerai - nėra laiko, kada liūdėti. Bažnyčios - rudos ir baltos, didingos ir paprastos; fontanai, paminklai - kompozitoriams ir karvedžiams, ir šiaip - visokio plauko veikėjams... Na, gražu ten. Nesiūlysiu jums ten važiuoti - tai jau Donato stilius, o tegaliu pasakyti vieną - jums spręsti, kur važiuoti, o kur ne. Atėjus nakčiai, kultūrinė programa baigta. Centre su nakvyne problematiška, tad išvažiuojame toliau nuo centro. Pradžioje rasta pastogė jiems pasirodė per prasta (irgi, mat komforto ištroškę). Bet gana greitai rado pastatą, kurio durys buvo atviros (bet ne sutikimo prasme) - paprasčiausiai atviros. Užėjome ten visi - tai buvo ką tik baigtas remontuoti pastatas - viskas ten balta. Nors buvo trys aukštai, jie apsistojo pirmame. Pasitiesė miegmaišius, ir ramiai sumigo. Žiūrėjau į juos - jie taip ramiai miegojo - čia buvo šilta, stogas virš galvų, beveik kaip namie... Bet iš savo patirties aš jaučiau, kad tai per gerai. Nors kitą vertus, jeigu jie gerai išsimiegos, tai man rytoj bus daug lengviau su jais. Vėl tas mano savanaudiškumas, kurio vedina nusprendžiau jų negąsdinti, o leisti viskam tekėti savo vaga. Gal mano nuojauta mane ir apgaudinėja... O ir šiaip - vargu, ar jie ir būtų patikėje, kad iš ten reikia eiti lauk. Nenorėjau su jais pyktis, tuo labiau, kad nieko geriau šiai nakčiai pasiūlyti neturėjau. Bet vis tiek jaučiau artėjančią nelaimę. Kažkodėl ir pati užmigau...

       Atsikėliau nuo vokiškų frazių skambesio. Kambaryje be mūsų buvo dar kokie 7 žmonės, ir du iš jų su atstatytais pistoletais. Pašokau iš miego, ir tai, ką pamačiau, sukėlė šoką. Jie visi keturi stovėjo prie sienos, rankos virš galvos, delnai prispausti prie sienos - juk žinote kaip būna filmuose: prie sienos, rankos virš galvos, nejudėti... Čia tai aš jau ir pasimečiau. Na va, ką dabar daryti? Dėkui Ramunei, kurios linksmas nusiteikimas viso to atžvilgiu (jai buvo juokinga), padėjo ir man neprarasti optimizmo. Po to buvo krata - kišenių, kuprinių turiniai atsirado ant žemės, pasai - policininkų rankose. Visa tai truko valandą. Nemoku vokiškai, bet kiek supratau iš Remigijaus pašnekesio su vienu iš tų policininkų - mus kaltino įsilaužimu į ambasadą. O la la. Visi jie laikėsi, stengdamiesi nepasiduoti panikai... Tai pasiteisino. Apie 1.00 val. visi buvo paleisti - kaltinimai nepateikti. Saulius dar norėjo pasiūlyti tiems policininkams nusifotografuoti kartu su mumis, bet jie nesutiko... Na, tiksliau, nesuprato lietuviškai. Bus tų nuotraukų. Košmaras - pasakytumėte. Iš jų kalbų supratau, kad visai ne - geras nuotykis, su Vienos policija, su šunimis, su pistoletais. Nakvynę radome kažkokioje pievelėje. Penkių ir daugiau žvaigždžių viešbutis - visos jos virš galvos. Stogo nėra, bet nėra labai jau šalta. Buvo keisti sapnai... Tad tokia ta istorija, kurią jums papasakojau. Atsikėlę po šios nakties ir pasišnekėję mes sutarėme, kad aš juos lydėsiu ir toliau - gal ir ne iki pat Lietuvos, bet kiek galima daugiau. Beje, tada pastebėjau kitą jų draugą, kurio iki šiol nebuvo. Jo vardą ir jo papasakotą istoriją jūs jau žinote. Aš supratau, kad jis stiprus, bet bandžiau visus įtikinti nepamiršti ir manęs. Gal ir patikėjo manimi.

Iki. Visada jūsų - Gera Nuotaika


Antra kelionės diena (šeštadienis, gegužės 1 diena)

       Mano pasakojimas, skirtingai nuo kitų, prasideda naktį, kai Donatą ir Ramunę sutikau kur tai Varšuvos pakraštyje, apie 2.30 val. Tai mūsų pirmas susitikimas šioje kelionėje. Tada aš dar nežinojau, kad vėliau mes susipyksime (tikiuosi trumpam), atsibosime vienas kitam ir panašiai. Bet tai bus vėliau (beje, apie tai jūs jau skaitėte), o dabar... Kas dabar? Tranzuojam mašinas, CZ sienos link. Keista, bet pirma sustojusi mašina važiuoja apie 300 km. nuo Varšuvos , visą tai atsitinka gal kokią 4.00 val. Mano nuomone, važiuoti Lenkijos keliais yra nyku, nes labai sunku rasti bendrą kalbą - viskas aplinkui matyta, ten kaip ir Lietuvoje. Na, nebent su vairuotoju pakalbėti. Susidomėjote. Šiaip ta kelionė truko apie 6 valandas, nes mūsiškis vairuotojas sugaišo kelyje kiek tai laiko, gelbėdamas savo brolio mašiną, kuri buvo įvažiavusi į griovį. Mes, aišku juos galėjome palikti ir tranzuoti kitas mašinas, bet jis mums buvo pažadėjęs pervežti per Wroclaw-ą, miestą, kuris visiems kelia šiurpą. Man tai aišku gal ir būtų buvę įdomu atsirasti jame, šiaip man viskas įdomu, kas nauja, bet kam varginti juos? Beje, važiuojant ta mašina, už Wroclaw-o prasidėjo kalnai. Tai buvo jų pirmoji pažintis su kalnais. Visa tai atrodo taip: jau iš toli, aukštai danguje pasimato kokie tai labai neryškūs kontūrai, jie vis artėja, kol galų tu atsirandi kalno papėdėje. Va čia tai aš ir radau bendrą kalbą su Donatu ir Ramune, net pastangų nereikėjo - žodžiai liejosi... O kaip kitaip, juk jie pirmą kartą matė kalnus iš arti. “Gyvus” kalnus... Pasiilsėję degalinėje, patraukėme stabdyti mašinų. Atsiradome kažkokiame miestelyje. Čia man vėl pasidarė gera ant širdies - ant aukšto klano puikavosi viduramžių pilis. Vaizdai iš apačios, vaizdai iš viršaus. Užlipome į tą kalną, užlipome į pilies bokštą. Nemaža pilis, viduje laiptai, kurie labai vingiuoti, kelios nedidelės patalpos, į kurias niekad nepatenka šviesa... O iš pilies bokšto - fantastiški vaizdai. Na, jūs tik įsivaizduokite - aplinkui kalnai, apačioje einantis kelias ir miestelis, su savo namais, bažnyčiomis, žmonėmis. Gražu... Galbūt jūs galvojate, kad aš viską perdedu - galvokite iš naujo - ten tikrai fantastiška. Ir kaip gerai, kad apie tai leista pasakoti man. Niekas kitas taip nepapasakotų... Gaila, kad tranzuoti tuose keliuose sunku - ir poziciją sunku rasti (vingiuoti keliai), ir nuvažiuoti toliau sunku. Šiaip ne taip, su keliomis mašinomis, atsirandame netoli PL/CZ sienos, toks miestas, kaip Jelenia Gora. Ten vėl kalnai, gal kai kas ir pasakytų, kad vis tie patys, bet aš nesutinku - ten viskas nauja kas žingsnį, kas akimirką. Na, jūs tik įsivaizduokite - lauke apie +20C (tikrai karšta), o šalia kelio - sniegas, pats tikriausias sniegas (ar dar jį atsimeni, Ramune),o apačioje tekančios sraunios kalnų upės. Prisimenu ir sustojančią mašiną, pasienio perėjimo punktą kalnuose. Prisimenu viską - tai nepamirštama...

       Perėjome sieną, ir tranzuojam Čekijos pasienio miestelyje. Gana greitai sustoja mikroautobusiukas, ir nors jame nėra sėdynių, mes važiuojame su juo, atsisėdę ant grindų. Linksma, ypač važiuojant tokiais vingiuotais kalnų keliais - mėto tai į vieną, tai į kitą pusę. Bet Donatas net užmigti ten sugebėjo. Kiek atmenu, Ramunė irgi. Atsikėlė jie, kai jau buvome netoli Prahos. Po to mus nuvežė iki centro. Geri žmonės... Čia aš pasijutau ypatingai laimingas, nes buvau įsitikinęs, kad mano santykiai tiek su Donatu ir Ramune, tiek su Remigijumi ir Sauliumi (aš kol kas dar jų nebuvau sutikęs), bus puikūs. Juk čia Praha... Deja, teko nusivilti. Kodėl, suprasite vėliau. Taigi, pasivaikščiojome kokiomis tai gatvėmis, ir apie 19.00 val. susitikome Remigijų su Sauliumi. Beje, įdomumo dėlei - jiems neteko tranzuoti nei Lenkijoje, nei Čekijoje, nes jau Kaune sustojo bičas, kuris juos ir atvežė į Prahą. Geras, ar ne? Taigi, jie buvo čia 12.00 val. , per tą laiko spėjo viską pamatyti. Ir aš norėjau ką nors pamatyti, bet kadangi visai nepažįstu Prahos, bandžiau tartis su jais, kad pasakytų, kur galima nueiti, bet mes neradome bendros kalbos. Galų gale jie visi nuėjo į parduotuvę (man ten nebuvo ko veikti - tad aš ir nėjau ten), nusipirko alaus (kaina jo ten apie 1 Lt), ir šiek tiek paėjėję senamiesčiu, tiltais, atsisėdo kažkokioje tai aikštėje. Apie 22.00 val. dar turėjome galimybės išgirsti Prahos laikrodžio garsus, pažiūrėti iš arti į dainuojančias lėles. Man atrodo, jų niekas nematė, nors gal aš ir klystu. Dabar labai gailiuosi, kad nesugebėjau jų uždegti aistra pamatyti kuo daugiau to miesto. Na tikrai, man labai gaila. Jie nuėjo į kokį tai barą. Sako, buvo visai linksma. Aš to nežinau. Vėliau susitikome jau lauke, lyjant lietui. Radome stogą čia pat, senamiestyje. Užmigome. Tad tokia ta Praha. Man tikrai labai gaila, kad tiek mažai tepamatėme. Gal kitą kartą... O šiaip šiame savo pasakojime norėjau jums nupasakoti kalnus, nes mes juos matėme pirmą kartą... Ir šiaip, malonu buvo su jumis, su tais, kurie dalyvavote, ar kurie tik skaitėte. Kur nors važiuodami, būtinai pakvieskite ir mane.

Visada jūsų - Nauji Įspūdžiai


Pirma kelionės diena (penktadienis, balandžio 30 diena)

       Šią dieną pasakosiu aš. Nors jie ir nelabai norėjo man tai leisti, bet reikalingas ir toks požiūris. Būtų galima daug ką papasakoti, bet visų pirma - mano garbė man to neleidžia daryti, o antra - mane įpareigoję žmonės (jų vardų neminėsiu) būtų tuo nepatenkinti. Tad, pasistengsiu kaip galima trumpiau. Taigi, 14.00 val. Donatas susitiko su Ramune Kaune. Iki Garliavos nuvažiavo per porą valandų, ten apie 17.00 val. sustabdė fūrą. Ji važiavo į Varšuvą. Lietuvos, Lenkijos keliais, užkąsdami kavinėse, jie nusigavo į Varšuvą... Visa tai truko apie 9 valandas, apie visą tai pasakojimas tilpo į kelias šio teksto eilutes. Tai tiek. Ate. Ir būkit geri, stenkitės niekur manęs nesutikti...

Nuobodulys (Tuštybė)


Apie viską Ramunės akimis

       Ši kelionė buvo mano pirmoji išvyka į tolimesnį užsienį, į miestus, kuriuos svajoja pamatyti kiekvienas. Ji buvo kupina staigmenų, kurių, manau, aš dar ilgai nepamiršiu. Taigi, išvažiuodama iš savo pradinio taško, t.y. Vilniaus,žinojau viena - mūsų kelionės tikslas - Praha. Taip, tasai garbinamas svajoklių ir įsimylėjėlių miestas,kurį aš taip nekantriai norėjau išvysti savo akimis. Kadangi važiavau su Donatu, jaučiausi atsipalaidavusi - jis jau buvo suplanavęs, kokiu keliu mes važiuosime. Be to, aš neturėjau žemėlapio. Pirmoji staigmena, kurią sužinojau jau pakeliui i Marijampolę, buvo tokia, kad Remigijus ir Saulius važiuos kartu. Žinoma, negražu buvo iš mano pusės juoktis, bet aš juokiausi. O kita staigmena: aš buvau viena moteriškos giminės atstovė tarp trijų vaikinų. Deja, mano savimeilės tai nepaglostė - aš labiau linkusi i moterišką draugiją. Bet juk nesisuksi ir nevažiuosi atgal. Taigi priėmiau man mestą likimo iššūkį ir keliavau i Čekijos sostinę. O kelias ten tikrai ilgas, vedantis per Lenkijos miestus, tik gaila, neteko išvysti jų grožio... Pro Varšuvą mus pravežė. Liko tik vienas įspūdis - apšvietimo ir reklamų ten tikrai daug. Šį miestą aš mačiau labiau iš pramoninės pusės, nes į senamiestį taip ir neužsukome... Paskui prasidėjo kalnai-aš pirmąkart savo gyvenime mačiau kalnus, savo viršūnes apsidengusius sniegu - tas vaizdas ir dabar stovi akyse.

       Po labai ilgo kelio, mes atvykome i Prahą. Pagaliau. Susitikome Saulių ir Remigijų, kurie laimingi pasakojo, kaip jie atvyko - žinoma, tai buvo puiku, nes jie atvažiavo anksti ir spėjo apžiūrėti miestą. Žadėjo ir mums parodyti ,bet aplinkybės tikrai nebuvo palankios. Po to manęs laukė dar viena staigmena-mes važiuojame ne namo ir net neliekame nors dieną Prahoje, o traukiame i Vieną. Na ką gi ,traukiame tai traukiame.Įsitaisėme ant bažnyčios prieangio grindinio ir užmigome(jei tai,kai viską girdi ir jauti,galima pavadinti miegojimu). Nekantraudama laukiau ryto. Jaučiausi tikrai blogai-ne fiziškai, o emociškai.Nuotaiką šiek tiek praskaidrino per sapnus šokinėjantis Saulius... Taigi, tokia subjurusia nuotaika(arba greičiau iš vis be nuotaikos), stovėjau su Donatu ant kelio, vedančio į Vieną. Nežinau kodėl, bet mane apniko blogos mintys - bandžiau jas išblaškyti, bet nesisekė.Tad ir stovėjau tokia - susiraukusi, sušalusi, kankinama blogos nuojautos ir laukiau, kol sustos nors viena mašina. Dėkui dievui, kad vėliau pasitaisė oras, mano savijauta pagerėjo ir šiaip gyvenimas prašviesėjo.

       Nors ir nelabai stojo mašinos, mes šiaip ne taip pasiekėme Vieną. Štai čia aš pamačiau senamiestį (šauktukas), ne taip, kaip Prahoje.Mane jis pakerėjo -visad norėsiu ten sugrįžti. Ten taip ramu,taip gražiai čiulba paukščiai.Tai puikus miestas. Vėliau susitikome Saulių ir Remigijų - bandėm juos nuvesti į tas vietas, kur buvome patys, bet, manau, jiems gilesnį įspūdį paliko Praha, o gal aš klystu ? Toliau sekė kelios staigmenos-nebuvo lemta išsipildyti mūsų norui užkąsti bei šiltai ir patogiai išsimiegoti.Pirmajam norui neleido išsipildyti uždarytos maisto prekių parduotuvės, o antrajam sutrukdė policijos pareigūnai. Po to mūsų laukė nakvynė ant žolės, ilgas klaidžiojimas iš Vienos ir atgal, susidūrimas su policija. Bet mes važiavome namo (ir tai buvo svarbiausia - bent jau man, nes aš pirmą kartą taip pasiilgau savo lovos ,dušo ir karšto maisto). Pakeliui i Lietuvą, mes pabuvojome ir Slovakijoje, naktį praleidome, kaip įprasta, ant žolės, prieš tai vėl patyrę policijos mėginimus subjauroti mūsų nuotaiką. Kas vyko vėliau, jau aišku - mes važiavome namo, nors ir strigome kelis kartus Slovakijos bei Lenkijos keliuose. Žodis 'kalnai' kėlė pasibjaurėjimą, o mano ausyse žodis ‘senamiestis' skambėjo kaip kaimas... Aš norėjau namo (šauktukas) . Vienoje mašinoje sapnavau savo lovą, bet nusivyliau, kai pamačiau, jog mes tebesame Lenkijoje (lyg kokie našlaičiai). Trečiadienį apie pirmą valandą buvau Vilniuje - koks jis man pasirodė gražus ir artimas širdžiai. Kad jūs žinotumėt, kaip malonu sugrįžti ten, kur tavęs laukia, kur kalba tavo kalba, kur laukia šilta lova, karštas maistas ir gerai stoja mašinos...

       Nuoširdžiai dėkoju kartu važiavusiems vaikinams: Donatui, už jo kantrybę ir mėginimus pataisyti man nuotaiką; Sauliui už jo aktyvumą ir norą kažkur skubėti net naktimis,kai visi žmones ramiai miega; Remigijui už tai,kad ištraukė mus iš daugybės keblių situacijų (tikiuosi tau atseikėjo duoklę už tai)?

Ramunė - kelio brolių sesuo


Donatas, 1999
[Fairytale edition]