Artimas širdžiai, Lietuviškas

Šiandien lyja - ir taip nuo pat ryto. Už lango lietus ir sušlapusios gatvės, niūrūs žmonių veidai ir krintantys lapai rudens. Jums ko gero tai nieko nereiškia - o man tai ruduo... Toks metu laikas. Ruduo Lietuvoj, kurioj esu dabar, ruduo turbūt ir Lietuvoj, į kurią šiandien važiuoju.

Pirma kelionės diena

Prasideda viskas spalio pirmą dieną, kai mudu su Remigijum ištranzuojam link Jurbarko. Šis etapas man visiškai neįdomus - gamta per daug kartų matyta, žmonių kalbos per daug kartų girdėtos. Tikrai, ypač dabar, kai mes važiuojam į Lietuvos provinciją, man ne itin įdomu klausytis žmonių, kurie jau seniai nutolę nuo mūsų ieškomos Lietuvos, tos tikros, ne dirbtinės. Mes ieškom žmonių, kurie dar moka vienodai džiaugtis laime ir nelaime, žmonių, kurie priima gyvenimą tokį, koks jis duotas, suprasdami, kad kiekvienam savo likimas ir per daug jam nesipriešindami atlieka tai, kas duota kiekvienam iš mūsų - jie paprasčiausiai gyvena. Tokių žmonių dar turėtų būti Lietuvoj...

Jurbarkas - pirmasis mūsų aplankytas miestas, jau dvelkiantis provincijos dvasia. Pereinam jį, apsupti krentančių lapų ir ne žmonių - tuščias ir liūdnas vaizdas, bet ir čia juk gyvena žmonės - tik kur jų ieškoti - nežinom. Toliau keliaujam į Smalininkų miestelį. Nuo ten tęsiasi kelias į Šilutę, bet jame nėra mašinų, o link Tauragės tranzuoja skustagalvių būrys ir keletas bomžiukų. Nevadinsiu jų "tiulieniais"... Ir tranzuoja jie, ko gero, ne iš malonumo ar neturėjimo ką veikti, kaip mes. Paprasčiausiai - jie neturi pinigų - vieni už paskutinius gal ką tik pavalgė, kiti tuos paskutinius turbūt pragėrė, o dar kiti tais pinigais svajoja. Kiekvienam savo - vakar, šiandien, rytoj. O dabar jie skuba namo, kur jų kažkas laukia. Kadangi mes tai niekur neskubam, leidžiam jiems išvažiuoti - kai kurie tuo pasinaudoja, kiti nespėja. Palauks, o mes dviejų mašinų pagalba pasiekiam Tauragę. Antroji mašina buvo kažkokia antikvarinė - tik ja važiavusi šeima buvo kažkokia liūdna, o mums išlipus ir padėkojus už kelionę, vairuotojas neaiškiai kažką numykė. Tikriausiai, pinigų norėjo. Tas žmogus įsitikinęs tuo, kad kam nors padaręs paslaugą, jis yra vertas atpildo už tai. Tik kodėl tas atpildas būtinai turi būti materialus - niekaip nesuprantu..

Tauragė - jau kiek gyvesnis miestelis. Ir svarbiausia - su žmonėmis. Iš jo pajudam link Šilutės ir pakeliui aplankom Rusiją - jos miestą Sovetską. Ant LT/RUS sienos daug žmonių, suvažiavusių iš aplinkinių rajonų ar suėjusių iš vietinių kaimų ir būriais emigruojančių valandai į Kaliningrado sritį, kad prisipirktų daug pigesnių maisto produktų ir alkoholinių gėrimų. Tad ir einant tiltu per Nemuną, skiriantį dvi valstybes, matai, kaip tai ten, tai šen stoviniuoja vienas kitas žmogelis ir kruopščiai slepia įvairius produktus, kurie tuoj virs kontrabanda ir sėkmingai pateks į Lietuvą. Tai pragyvenimo šaltinis, kai kuriems vienintelis, bet visiems - tai nusikalstama veikla. Ir mes prisipirkom ten vyno po 3 litus ir konservų po 2 litus. Jau ant sienos sužinojom, kad tas vynas - tai kontrabanda, bet grįžom sėkmingai.

Dar tą vakarą sugebėjom pajudėti šiek tiek link Šilutės, bet jos taip ir nepasiekėm, palikę tai rytojui. Kažkokiame kaime susikūrėm laužą, užvalgėm konservų ir išgėrėm vynelio. Bet, kadangi laužas buvo tamsokas, kadangi pusę butelio vyno išvertė vėjas ir kadangi mūsų šnekos buvo pabodusios, nuėjom miegoti.

Antra kelionės diena

Turbūt nelabai įdomu, kokiame mes ten kaime strigome tą rytą, bet mes tikrai strigome. Todėl ir pamatėm ten gyvenančius žmones, kurie net šeštadienį kažkodėl atsikelia nuo pat ankstyvo ryto. Pažiūrėjus jiems į veidus supranti, kad daugeliui ši nauja, atėjusi diena, tai tik laiko tarpas nuo praėjusios iki sekančios "pjankės", tos valandos iki vakaro - ilgai besitęsiantis laikas, nuvarginantis visai ne sunkiu darbu, o greičiau neviltimi - nėra tikslo kažką daryti, kažkur eiti - nebent iš proto. Belieka laukti vakaro, ateinančių draugų, kad visiems sėdint prie stipresnio gėrimo, galėtum sėkmingai keikti Landsbergį, sugriautus kolūkius ir daug dar ką, taip nors trumpam pasijaučiant žmogumi. Visiems juk to reikia - pasijusti žmogumi, kad ir neilgam. Stengiuos nepasiduoti tokioms nuotaikoms, bet niekur nuo to nepabėgsi. Važiuojam per buvusią Mažąją Lietuva, kurioje viskas apleista ir pamiršta. Aš nežinau, kodėl taip, bet mūsų kalbintas vairuotojas pasakojo, kad darbo aplinkui jokio nėra, kad pilna pigaus šnapso iš Rusijos, kuriame labai sėkmingai ir ilgam galima viską paskandinti. Ir nieko jis neteisina, jis tik sako, kaip yra.

Šilutėje patenkame į turgų - minios žmonių, tai perkančių kažką, tai parduodančių. Vieni realizuoja savo užaugintus produktus ir gėrybes, kiti atstovauja kiniečių pramonę, dar vieni paprasčiausiai slampinėja aplinkui - gyvena visi, kaip kas moka. Patekus į minią žmonių man jau daros šviesiau akyse ir trumpam pradeda atrodyti, kad gal ne viskas taip jau ir blogai. Deja, trumpam, nes jau važiuojant sekančia mašina į Klaipėdą, aplinkui vėl tie patys vaizdai - vaizdai Lietuvos, užkrečiančios žmogų melancholija. Dairydamasis aplinkui ir klausydamasis vairuotojo, nejučia pagaunu save ant minties, kad aš tikrai nepavydžiu tiems, kurie čia gyvena...

Ilgai teko tranzuoti iš Klaipėdos į Palangą, tad šiame Lietuvos kurorte atsiradome tik vidurdienį. Nors ruduo, ir sezonas jau pasibaigęs, Palanga vis dar dvelkia gyvybe - gatvėse gali sutikti ir žmonių, kavinės nors ir apytuštės, bet dar dirba. Na ir jūra dar yra - tik dabar jau audringa - tokia su didelėmis bangomis ir iš pažiūros labai šalta - tiesa, to nebandėm. Patraukėm tranzuoti į Žemaitiją ir galingai strigome trasoje - apie dvi valandas negalėjome įsiprašyti nė į vieną mašiną. Kol galų gale susėdome į "Žigulius" ir pavažiavę 7 km. pasiekėme Kretingą. Teko pereiti tą miestą - nieko ypatingo nepamatėm, nieko ir neišgirdom. Už sekančius 20 km. turime būti dėkingi "Moskvičiui" ir jo vairuotojui, kad atsiradom kažkur netoli M.Valančiaus gimtinės, kažkur Žemaitijos laukuose, kai dar ne visai buvo sutemę. Vėliau sustabdėm septintos klasės "BMW", vairuojamą žavios damos. Važiavo ji iki Kuršėnų, tad sutarėm, kad pametės mus iki Plungės. Kalbėdamas su ja, išgirdau, kad dabar ji gyvenanti Klaipėdoje, neturinti pastovaus užsiėmimo ir nežinanti, ko nori iš gyvenimo. Čia tai man nieko keisto. Kur kas keisčiau buvo, kad mes turim bendrų pažįstamų - ji pasirodė besanti iš Biržų. Iš ten pat ir aš - eilinį kartą supranti, kokia maža ta Lietuva. Atsisveikinom privažiavę Plungę.

Mes nuėjom tranzuoti į Mažeikius ir per minutę pagavom latvių fūrą. Labai įdomus pasitaikė vairuotojas - linksmas, kalbus, tad nepastebėjom, kaip sutemo ir kaip pasiekėm Mažeikius. Nupasakojom tam vairuotojui apie savo vasaros keliones, apie tai, kur važiuojam dabar. Jis baisiai stebėjos, kad dar yra tokių, kaip mes - keliaujančių kad ir rudenį, kažką veikiančių kitokio, nei visi, kurie dirba arba miega. Nusišypsojom jam, atsisveikindami ir aš patikėjau, kad esu laimingas. Ant Lietuvos. O miegoti nuėjom į šalia kelio buvusią giraitę.

Trečia kelionės diena

Vos tik išėję į kelią, iškart sustabdėme mašiną iki Ventos. Vairuotojas pasakojo, kad šiuo metu dirbantis "Mažeikių naftoje", nuo kurios darbo, anot jo žodžių, priklauso net vietinių kirpyklų darbas. O šiaip, sako, daugiau tame mieste nelabai ką veikti yra - kas dirba "Naftoje" - tas gyvena gerai, bet jei ateis užsieniečiai - taip gerai jau nebebus. Kas jį žino, apie ką jis čia - mums nelabai ir svarbu - juk mes ten nedirbam. Taip pasiekėm ir Ventos gyvenvietę. Toliau nutarėm judėti link N.Akmenės, nors prieš tai ir buvome įspėti, kad tas regionas yra pamirštas visų kraštas. Mums tai ir buvo įdomu.

Keista, bet nepasirodė ten jau viskas taip pamiršta. Tiesa, patranzuoti teko kokią valandą, kol sustabdėm mašiną, bet liūdna nebuvo. O ir vairuotojas kalbėjo panašiai, kaip ir dauguma mūsų sutiktų žmonių - anava, darbo nėra, miestas merdi, dar šiek tiek laikosi "Cemento gamykla". O šiaip, kažkas kažkiek verčiasi kontrabanda iš Latvijos - tai ir viskas. Man, klausantis tokių kalbų, pradėjo darytis bloga, bet ir pats mačiau, kad tai teisybė. Tad ir pykti ant ko nėra... Dar pajudėjom 10 km. link Žagarės ir čia kelias visai ištuštėjo - patraukėm pėstute. Nežinau, kiek nuėjom kol sustabdėm pirmą pasirodžiusią mašiną. Tai buvo "Moskvičius", vairuojamas pensininko, o ant galinės sėdynės sėdėjo jo žmona. Va čia tai žmogeliai - visą kelią jiems pasakojom apie savo keliones, apie tai, kaip dabar gyvena žmonės pasaulyje ir kitose Lietuvos dalyse. Jie visko klausėsi, daug ko klausinėjo ir šiaip, jie leido jausti kažkokią sklindančią bendravimo šilumą. Žmogišką. Tikrai, pasijunti maloniai, kai visai tau svetimas žmogus rūpinasi tavo sveikata., išgirdęs, kad tu kelionėse nelabai gerai pavalgai ar kartais sušali ir sušlampi po lietumi. Tada nori nenori supranti, kad Lietuvoj dar ne viskas blogai.

Žagarė - miestelis ant LT/LV sienos. Gana nemažas, anksčiau garsėjęs savo žirgynu, kurį dabar nupirkęs kažkoks vokietis ir atleidęs iš darbo vos ne pusę darbuotojų. Eilinių žmonių akimis - tai žiauru. Ir nereikia klausti, iš kur ta neapykanta užsieniečiams. Žmonės viską supranta savaip ir niekada negerbs jokio atėjūno, šeimininkaujančio Lietuvoje kaip savam kieme, su niekuo nesiskaitant. Ir kas žino, kur teisybė. Neieškau jos, nes tokios nėra. Geriau nuėję į Latviją išgėrėm ten lietuviško alaus ir grįžom į Lietuvą. Po to patraukėm per Žagarę - rudeniniais lapais apkritusios gatvės, bažnyčia, parduotuvėlės - viskas kaip ir visur. Per 10 min. sustabdėm mašiną iki Joniškio. Vairuotojas nupasakojo mums apie šį kraštą., apie tai, ką žmonės čia veikia. Manau, tai ir patys žinote. Dar pasirodė, kad jis pažįstamas su mano buvusios draugės tėvu ir paklausė, gal aš norintis pas tą užsukti. Na, jis nesuprato apie ką kalba, nes aš sau to jau seniai nesiūlau ir net prisiminti bijau. O kažkada buvo kitaip.

Tik Joniškis vis toks pat, kaip ir prieš metus, kai buvau jame paskutinį kartą - gal tik bažnyčios pusė nudažyta, o daugiau skirtumų nepamačiau. Taigi, Lietuvoj viskas keičiasi akyse, bet ne už jų. Dar vėliau pasiekėm Bariūnus ir tada sustojo mašina iki Žeimelio. Šis miestelis man kelia sentimentus, nes čia mano motinos gimtinė, jame ir pats augau keletą metų vaikystėje. Mažai pamenu, koks jis buvo tada, bet dabar tikrai ne toks - dabar jis šaltas ir niūrus. O gal tik man taip atrodo, kai lyginu su vaikystės prisiminimais. Nenoriu ilgai būti nei Žeimelyje, nei vaikystės prisiminimuose, tad einam lauk iš ten. Patenkam į žvyrkelį ir sustabdom per 20 min. pasirodžiusią vienintelę mašiną, kuri labiau panaši į tvartą - ant galinės sėdynės prikrauta šiaudų, viskas smirdi, bet tai "Opelis". Dar smingam kažkur ir tik pasiekus Pasvalį, atsikvepiu lengviau - daugiau ar mažiau, bet čia jau civilizacija.

Įdomiausias dalykas atsitinka tranzuojant į Biržus. Sustabdom mašiną, ir žmonių, sėdinčių ten pirmoji reakcija mus pritrenkia - jie nesiteirauja nei kur mes važiuojam, net "labas" nepasako, o klausia labai paprasto klausimo - "Ar neužmušit ?". Nepanašūs mes nei į banditus, nei į recydivistus, tad suima juokas. O jiems tai savaime suprantama - prisiskaitę laikraščių, prisižiūrėję filmų jie sunkiai gali galvoti apie žmogų ne blogai. Dabar tai jie patiki mumis, tad ir paveža iki Biržų sankryžos. Į Biržus važiuojam su "BMW", su priekyje sėdinčiais dviem skustagalviais bičais. Nepanašūs mes į mergas, tad kodėl jie mums sustojo - lieka neaišku.

Biržai - miestas, kuriame gyvena mano mama ir brolis - šįkart aš labai tikiuosi, kad jų nesusitiksiu. Bandau pereiti kiek galima nuošalesnėmis gatvėmis, bet ne tik Lietuva maža - maži ir Biržai. Susitinku brolį su žmona. Broliukas galvoja, kad atvažiavau pas motiną - tad ir sako, kad mama išvažiavus kažkur į svečius. Man darosi lengviau ant širdies, kad nereiks savęs kaltinti, jog būdamas taip arti namų, nesugebu į juos užsukti. Patraukiam į Rokiškio kelią ir iki tamsos dar sugebam nuvažiuoti iki Papilio. Visą kitą paliekam rytojui, einam į pamiškę, kuriam didelį laužą, kepam bulves. Šįvakar nešnekam - žiūrėdamas į laužo liepsną, aš prisimenu ir galvoju - juk šiandien pravažiavau labiausiai savo širdžiai artima Lietuvos dalimi. Rytoj manęs laukia jau svetima Lietuva. Jei gali tokia būti lietuviui.

Ketvirta kelionės diena

Buvo pirmadienio rytas, mes stovėjom ant didelio kelio, aplinkui nesimatė nei žmonių, nei mašinų. Ir kur jie visi pradingo? Nežinia. Paskui vis dėlto atsirado mašina, nuvežusi mus iki Pandėlio, o iš ten nuvažiavom į Rokiškį. Abu vairuotojai pasirodė nelabai kalbūs - gal todėl, kad pirmadienio rytas, o gal šiaip - tame aludarių krašte neišgėrus alaus nelabai priimta ir nelabai yra apie ką kalbėti. Neklausiau.

Rokiškis - visai nemažas miestas. Kuo jis man labiausiai įsiminė - tai duonos kainomis. Batonas kainuoja 79 centus. Šviežias, skanus, ir tarsi žinodamas tai, nupirkau du tokius. Beeinant juos ir suvalgiau - na, jie man labai patiko. Dar užkalbinom vieną dieduką, ieškodami kelio į Zarasus - tai ir buvo visas mūsų bendravimas su miestiečiais. Tada vėl atsiradom ant didelio kelio ir gan greitai patekom į Obelius.

Būtent čia, mes ko gero, pažvelgėm į Lietuvos provinciją iš taip arti. Man pirmą kartą atsivėrė regėjimas, jaučiausi tartum aptikęs paslaptį, kuri iki šiol nuo manęs buvo slepiama. Buvau matęs daug pesimistiškų Lietuvos vaizdų, bet tokių net įsivaizduoti nedrįsdavau. Kaip aš norėjau, kad visa tai, ką matau, pasirodytų besantis sapnas - slogus košmaras, iš kurio tuoj tuoj prabusiu. Deja. Nebuvo tai sapnas, nebuvo tai ir realybė - tai, kad matai ir suvoki tai esant iš tiesų, sunkiai pavadinsi tikrove. Kaip ten gali gyventi žmonės, jau negalvojau - turbūt teisus buvo kažkas, sakydamas, kad egzistuoti galima visur...

Apie tranzavimą iš vis sunku ką pasakyti. Tik po dviejų valandų pavyko rasti mašiną, kuri nuvežė mus pradžioj iki Dusetų, o vėliau - iki Zarasų. Vairuotojas nebuvo vietinis, o tik vežiojantis prekes ir pasakojo mums, kad mažai kas šiame krašte vyksta, ypač ne vasarą. Užkaltos parduotuvių durys ir langai, tuščios sodybos. Net gamta, kuri kad ir kokia ten graži bebūtų, niekaip negali išsklaidyti tos slogios atmosferos. Baisiausia tapo tada, kai patekome į Zarasus - miestą, kurį galima pavadinti tik vaiduokliu, ne kaip kitaip. Buvo vidurdienis, bet centre beveik nesutikom žmonių, mašinų irgi nesimatė. To pakako - norėjosi kaip galima greičiau dingti iš ten. Išėjom tranzuoti, o kelyje bėgioja šunys. Gerai, kad nors mašina sustojo - iš jos vairuotojo išgirdom, kad pagrindinis miesto gyventojų užsiėmimas - gerti odekoloną, kurio ten nespėja vežti. Ir šiaip, nuvažiavęs į Zarasus, būtinai susigadinsi nuotaiką.

Kai įvažiavom į Uteną, supratau, kad aš pasiilgau civilizacijos. Einant to miesto gatvėmis ir prisiminus, kokie vaizdai buvo Zarasuose, stengiesi pamiršti visą tą nykumą, į kurią taip netikėtai atsitrenkėme. Bet nelabai sekasi, nes kalbomis, mintimis tenka grįžti į tą kraštą - aš nesakau, kad jis man ne malonus - taip nėra, jis tik per daug dvelkia ramybe.

Per daug ta ramybė panaši į mirtį- tad jaunesni iš ten pabėga, o kitiems lieka jų likimas. Kad ir koks jis bebūtų- ne visi gali iš bet kur pabėgti - tai tragedija, o gal laimė. Kas ten žino... Utenoje buvo jau visai kitas tranzavimas, tad greitai pasiekėme Ukmergę. Miestas buvo gana ilgas, tad kol jį perėjom, spėjo ir sutemti. Bet iki nakties, mes vis dėlto spėjom pasiekti Kauną, kuriame pasijaučiau pavargęs - viskas šiek tiek. Atsibodo...