Ispanija 2003 autostopas ir vynuogės
Laiškas Mamai
Labas, mieloji
Štai jau 2 savaitės, kaip mes Ispanijoj. Kaip ir pernai - rugsėjo vidurys ir nelietuviškas ruduo čia. Nepyk, kad taip ilgai nerašiau, bet tu ir taip beveik viską žinai apie gyvenimą čia jis nepasikeitė ir yra toks pats arba labai panašus, kaip kad buvo pernai. Mudu su Asta gyvenam tame pačiame name, tik žmonių čia kur kas daugiau per visą namą gautus gal 40. Tiesa, dabar gyvenam jau ne palėpėje, kaip kad praeitą rugsėjį, o kambaryje, kuriame gyvenai tu. Čia yra ir policininkų, ir bedarbių, ir programuotojų, ir kariškių, ir buvusių kalinių. Visokių čia yra. Ryte keliamės kaip kas nori, bet 7.10 val. yra vėliausias laikas. Atsikėlus reikia ir nusiprausti, ir valgyti įsidėti. Tada pradeda važiuoti mašinos ir susirenka mus. Mudu su Asta dirbam pas tuos pačius žmones, kaip ir pernai. Mūsų atvažiuoja su raudonu Ford Escort. Mes išvažiuojam paskutiniai ir užtrenkiam namo duris namas iki vakaro bus tuščias, nes visi čia atvažiavo dirbti, nes mums reikia dirbti. Ne visiems reikia, bet tiems, kurie yra čia reikia. Iki lauko gal koks 20 km., važiuojam autostrada, o po to nusukam į šoną ir lygiai 8.00 val. būnam lauke. Ir taip visada. Tokiu laiku čia teka saulė ir gana šalta. Išlipam iš mašinos ir kiek akys užmato driekiasi vynuogių laukai, o horizonte kalnai, o už tų kalnų kažkur yra Portugalija. Gal. Mes dirbam 8-iese: šeimininkas Blasas, jo žmona Mary, dukra, ispanė mergina Loly, rumunų vaikinas Siprianas ir mudu su Asta. Pradžia paprasta - apsimaunam pirštines, pasiimam žirkles ir einam į vynuogių lauką jis visas mūsų. Vynuogės neaukštos, iki juosmens. Lenkiesi prie kiekvieno krūmo, pakeli šakas ir žirklėmis karpai vynuogių kekes ir meti jas į kibirą. Kai kibirą pripildai, neši jį link traktoriaus ir supili į kaušą. Kai kaušas pilnas, jis pakeliamas ir suverčiamas į priekabą. Taip saulė greitai kyla ir darosi vis karščiau. Taip pilnėja priekaba ir toks aiškus darbo rezultatas. O 10.00 val. būna pusryčiai tada visi einam į pavėsį ir valgom. Pusryčiai visada tęsiasi pusę valandos. Aš prisimenu, kaip mes čia atsiradom...
Paskutinė diena darbe, rugpjūčio pabaiga... Apie pietus baigiau darbus tam kartui ir važiavau į Kauną prasidėjo atostogos, kurias mudu su Asta praleisim Ispanijoje, kur gyvena mano brolis su šeima ir kur mums yra surastas ir paruoštas darbas. Bet iki ten dar reikia nuvažiuoti, o mes juk važiuosim autostopu. Nuo Garliavos sustabdėm vokiečių fūrą, bet ant sienos 5 km. fūrų eilė ir mes ėjom. Kol perėjom sieną, prasidėjo vidurnaktis, bet mes mėgstam tranzuoti ir vidurnaktį. Vidurnaktį fūros nestojo, ėjom miegoti į šalia esantį mišką pirma mano nakvynė ant LT/PL sienos. Nakvynė nebloga, bet nuo ryto apsiniaukė. Laiko negaišom ir per 5 min. sustabdėm estų fūrą, važiuojančią į Olandiją. Netradicinis kelias per Šiaurės Lenkiją. Estas plovė fūrą, nes anot jo, tegul rusai ir lenkai važiuoja į Vokietiją nešvariomis fūromis, o estai važiuos nuplautomis. Vėliau slapstėmės nuo policijos mobilių dalinių, tikrinančių fūristų darbo laiko, ir anot esto, galinčių paguldyti jį ilgam laikui. Pabėgom, nepaguldė ir naktį kirtom Vokietijos sieną prie Szczecin. Bet ten nėjom miegoti ir važiavom per Vokietiją, buvom Magdeburge, ieškojom dyzelio. Vėliau važiavom per Olandiją. Ir paleido mus ant Olandijos/Belgijos sienos. Rekordas. Vakarop pabuvome Briuselyje ir išėjome iš jo. Miegojome laukuose, o ryte turėjom mašiną į Paryžių. Paryžius geras miestas ir aš antrą kartą jame, o Asta pirmą. Buvom Noterdamo katedroje, Luvre, ant apžvalgos rato ir Eliziejaus laukais nuėjom iki triumfo arkos, ir buvom mašinų Mercedes salone, ten radau net mašiną sau. Buvom prie Eifelio, visi prie jo būna. Viską ten pamatėm, visur pabuvom ir naktį patraukėm lauk, į priemestį Ervy. Miegojom. Ryte maudėmės Senos upėje. Rytas, ir aš nenorom prisiminiau, ką mes visą rugsėjį tokiu laiku veiksim Ispanijoje...
Tokiu laiku, pusę vienuoliktos ryte, pusryčių laikas pasibaigia, atsigeriam ispaniško vyno ir grįžtam į vynuogių lauką, kas noriai, kas nelabai. Dabar reikia laikytis iki vidurdienio, nors tai nėra sunku, juk laikas eina greitai, kai jautiesi laimingas. Turi savo vagą ir kibirą ir žinai ką daryti priėjus krūmą: reikia palinkti prie jo, pakiloti vieną po kitos šakas ir žirklėmis nukirpti ten surastas vynuogių kekes. Pakėlus nuo krūmo akis, dažnai matau kalnus ir man atrodo, kad kažkada visa tai baigsis ir aš keliausiu už jų į Portugaliją. Gal. Reikia turėti viltį, kad kada nors visa tai baigsis. Vidurdienis ir lygiai 12.00 val. prasideda dvidešimties minučių pertrauka. Susėdam aplink traktorių, kartais tenka ispanams papasakoti apie Lietuvą, tai ir pasakoju, kartais tenka kalbėti apie kitką. Loly moka angliškai ir ispaniškai, šeimininkai moka ispaniškai, Siprianas moka rumuniškai, o mudu su Asta mokam lietuviškai ir angliškai. Susikalbam. Pirštinės jau limpa nuo vynuogių sulčių, ir tai nėra malonu, bet mes tęsiam darbą dar dvi valandos ir bus siesta, pietų laikas. Siesta prasideda 14.00 val. Susėdam į mašiną ir važiuojam į šalia esantį namuką ir ten valgom. Kai pavalgom, vėl geriam šeimininkų ispanišką vyną tas vynas yra gerai. Atsigėrę vyno gulam miegoti ir taip miegam valandą. Keista, bet miego visada nori ir be problemų užmiegi. Kartais sapnuoju, kad esu kelyje...
Kažkur už Paryžiaus priemiesčio Evry priėjom autostradą ir apie du kilometrus brovėmis per bruzgynus, bet degalinę pasiekėm. Nuo ten sutranzavom bičą iki Chalon. Važiavom Prancūzijos provincija, tad galėjom joje pabūti. Atvežė mus į degalinę. Ten kroviau kamerą ir miegojom. Ryte sustabdėm fūrą iki degalinės už Macon. O ten sustojo Kristoferis, kuris mus nuvežė beveik iki Ispanijos sienos. Pamatęs, kad filmuoju pro mašinos langą, jis sugalvojo mus vežti ne autostrada, o vėl per Prancūzijos miestus, miestelius ir kaimus. Mašinoje grojo Bob Marley muzika apie tai, kad no women, no cry, o mes važiavom per Lyon, Grenoble, Nimes, Montpelier, Perpignan. Visus tuos miestus pamatėm ir juose pabuvom. Ir vidurnaktį pasiekėm Prancūzijos kurortą Collioure. Kristoferis paliko savo Paryžiaus adresą, būsim užeisim. Pasiklausėm naktinės jūros ir lipom ant kalno, kur miegojom. Ryte maudėmės ir poilsiavom, juk atostogos. Vėliau keliais vietiniais traukiniais įveikėm 40 km. ruožą iki Ispanijos. Pirmam Ispanijos kaime sėdom į nemokamą traukinį, važiuojantį į Barcelona. Netoli nuvažiavom, nes priešais Figueres atėjo kontrolierius ir traukinys tapo mokamas turėjom išlipt. Perėjom miestą, tranzavom iki autostrados, nuėjom kelis kilometrus per bruzgynus iki degalinės. Susibraižiau kojas, bet degalinę ir vėl pasiekėm. Joje ilgai neužtrukom ir temstant buvom kitoje degalinėje, prieš Barcelona. Ryte sustabdėm amerikietį, kuris mus nuvežė į Valencia, o dar vėliau į Requena. Ten nuėjom į restoraną ir valgėm ispanišką kiaušinienę, o amerikietis mus vaišino vynu. Nors pradžioj jis buvo nusprendęs, kad mes už maitinimąsį mokėsim patys, vėliau apsigalvojo ir paprašė vienos sąskaitos, kurią pateikė sau. Karštis darėsi nerealus, pradėjo veikti išgertas vynas. Bet mes sustabdėm du bičus kolumbiečius, kurie važiavo į Madridą. Jie buvo pomidoruoti, nes važiavo iš pomidorų mūšio. Vakare buvom Madrido priemiestyje Getafe. Vaikščiodamas prisiminiau Ispanijos aktualijas ir kaip ten būna...
O būna taip, kad labai sunku atsikelti po siestos ir iš vėsaus namo eiti į Ispanijos karštį, kuris tokiu laiku pasiekia maksimumą. Bet mes einam. Darbas man nelabai patinka, nes aš nemėgstu žemės ūkio darbų. Nemėgstu, bet dirbu, nes taip reikia, nes kitaip negalima ir tiek. Žinai, būdamas ten supranti, kad gyvenime reikia išbandyti tik tai, kam tau duota proga. Kitko bandyti nereikia ir neverta. Vėl praeina dvi valandos ir vėl petrauka šeimininkai valgydina mus bulkutėmis ir girdo sultimis. Kiekvieną dieną bulkutės ir sultys keičiasi. Tiesą sakant, net galiu pasirinkti ką gersiu, ar sultis, ar alų, bet aš renkuosi sultis, nes alaus aš nemėgstu jokio alaus nemėgstu. Jauku taip sėdėti, kai matai ateinantį vakarą. Taip vėl dvidešimt minučių. Likęs laikas iki 20.00 val. praeina greitai. Taip ir baigiasi dar viena darbo diena. Plaunam pirštines, žirkles ir susėdam į mašiną, kuri mus tuo pačiu keliu parveš į mūsų namą, pas kitus lietuvius. Važiuodamas autostrada galvoju, kad kai visa tai baigsis, aš važiuosiu ja į Portugaliją. Gal taip. Grįžus namo prasideda kova, kas pirmesnis nueis į dušą, bet aš visada einu paskutinis, arba išvis neinu, nes kvaila kovoti dėl tokių dalykų. Kas ketvirtą vakarą važiuojam į supermarketą, kuris yra kitame kaime ir perkam maistą. Aš mėgstu pupeles, jogurtus ir moliuskus. Asta mėgsta tuno ir aštunkojų konservus. Prispirkę maisto grįžtam į namą ir gyvenam. Aš mėgstu vakare atsigulti ir klausytis Vysockio dainų, aš jų klausiausi ir kelyje...
Tikrai klausiausi Vysockio dainų, kai nakvojom šalia autostrados, Getafe. O nuo ryto perlipom primiestinių traukinių stoties tvorą ir važiavom į Madridą. Madride buvo lietus, bet vėliau jo nebebuvo. Mes vaikščiojom po Madridą ir lietuje, ir ne lietuje. Atrodo, miestas gražus, na toks didingas. O po jį pavaikščioję, grįžom i centrinę Atocha stotį ir kartu su laisvai pasirinktu keleiviu, jam iš paskos, įveikėme šlagbaumą. Asta ėjo paskui merginą ir beeinant tas aparatas pradėjo pypsėti. Ten buvęs policininkas ėmėsi priemonių ir sustabdė ne Astą, o tą merginą, kuri ėjo su bilietu. Turbūt ji probelmų neturėjo, nes turėjo bilietą. Nežinau, nes mes tuojau lėkėm iš Madrido traukiniu ir priemiestyje Parla tranzavom transportą. Ispanijos autostopas netradiciškai geras ir po valandos buvom senojoje Ispanijos sostinėje Toledo. Ypatingai gražus miestas, pasakysiu, ant kalno, su pilimi ir vaizdu į upę Rio Tajo, kuri teka į Atlanto vandenyną, per Portugaliją. Šalia tos upės ir nakvojom. Nakvynė vėl buvo jauki. O kitos dienos popietę, nuvažiavę dar kelis šimtus kilometrų, pasiekėm darbo vietą. Paleido mus ant kelio. Vos išlipom, sustojo lietuvių mašina ir nuvežėi mus į mūsų namą. Mėnesiui čias bus mūsų namai. Gerai yra turėti namus. Vieninteliai mes tokie, atvykę čia autosopu, ir dar per Paryžių.
Taip begulėdamas ir klausydamasis muzikos aš užmiegu. O rytoj vėl bus tokia pati ir į kitas panaši diena. Ir gerai, kad panaši, nes panašios dienos man patinka.
O kai vynuogės bus nuskintos, jau bus spalis. Į pabaigą prasidės lietuvių reketas. Reketuos tie patys, kurie mus atvežė į šitą kaimą tuos 2 km. nuo trasos. Negavę pinigų iš brolių lietuvių, jie nusuks numerius nuo mašinų ir pareikalaus eurų iš naujo. Namas kils į kovą, atvažiuos ispanų Guardia Civil ir negerus lietuvius paguldys ant žemės ir supakuos. Tada prasidės įtampa, nes visi galvos, kaip grįžti namo, kad neužpultų kelyje. Gal aš nebijosiu, nes juk grįšiu autostopu ir svarbiausia bus nepastebimai dingti iš šito kaimo. Bet ir tai dar bus, o prieš tai bus paskutinė darbo diena, kai mus visus po darbo, tiesiai iš lauko, šeimininkas nusiveš į barą. Bare mes gersim vyną ir valgysim ispaniškus užkandžius. Tada aš turėsiu laisvą dieną ir vaikščiosiu po tą kaimą ir suprasiu, kad Ispanija purvina ir man jau nelabai įdomi šalis. Tada pasiimsim uždirbtus pinigus ir dar dieną dirbsim sandėliuose, kur krausim arbūzus ir melionus, stumdysim dėžes - viskas juk dėl pinigų. Po to jau bus tikrai viskas ir šaltą spalio rytą mes vėl būsim kelyje.
Pavažiuosim nereikšmingus šimtą kilometrų su ispanais ir sustabdysim italų fūrą, vairuojamą bosnio iš Banja Lukos, kuris mus dvi dienas veš per Ispaniją, Prancūziją ir Italiją. Pirmos dienos vakare būsim prie Tarragona, antros - kažkur prie Nice, Prancūzijoje ir trečios vakare degalinėje priešais Milano, Italijoje. Nuo ten paimsim turko fūrą. Bet senis pradės norėti, kad mano mergina jam trintų neva skaudančią nugarą kažkokiu tepalu ir mes jį paliksim degalinėje šalia Venezia, tegu pats trinasi. Bus labai šalta nakvynė po tiltu, o sekančią dieną lis lietus ir niekas nestos. Užtat po pietų turėsim mašiną į Slovakijos sostinę Bratislavą, per Austriją. Ten bus tokie įspūdingi kalnai. Naktį būsim Bratislavoje ir čia kelionė autostopu baigsis, nes per šalta, nes dar kažkas negerai. Traukiniu pavažiuosim iki Čekijos kaimo, iš ten traukiniu iki Varšuvos. Ten spėsim į rytinį traukinį ir važiuosim į Lietuvą. Popietę būsim. Šeštokuose. Be lietuviškų pinigų važiuosim į Kauną. Traukinyje susipažinsim su dviem keliautojais, atvažiavusiais į Pabaltijo respublikas. Kaune su dušmanu ir turistais važiuosim į Panevėžį. Ten įsodinsim keliautojus į autobusą, važiuojantį į Rygą, o patys išvažiuosim į Biržus ir greitai būsim namie.
Aš pasibelsiu į duris ir būtinai aplenksiu šį rašytą laišką. Nes ne laiškai turi grįžti pas man brangius žmones, pas juos turiu grįžti aš...
Donatas, 2004.07.24
[Letter edition]
|