Kartais, naktimis man atrodo, kad vis dar lyja. Slovėnijoj...

Lietuva - pirmyn

Atsikėlęs ryte sugalvoju, kad reikia nuvažiuoti į Slovėniją. Būnu trasoje apie vidudienį. Tai atsitinka Kaune, po to Alytus, Lazdijai, strigimas valandai pasienyje ir Suwalkai. Tiesa, čia jau Lenkijos teritorija.

Lenkija - pirmyn

Na, važiavau aš per ją. O ką man dar daryti reikėjo. Dabar tai aišku, paprasta atrodo- ėmei ir pravažiavai. O tada. Taip, tada viskas buvo šiek tiek kitaip. Aišku, turėjau ir patirties (per šią valstybę jau 9-ą kartą važiuosiu juk šiais metais), ir žemėlapį turėjau, bet širdy nebuvo ramu. Ir nėra ko paklausti- ar gerai važiuoju ir ar iš vis gerai, kad važiuoju, ir ar reikia viso to. Taip, daug nepašnekėsi, kai važiuoji vienas. Nors mašinos tai stoja gerai. Tad distanciją iki Bialystoko įveikiau vakarop ir naktį sutikau kažkokiame kaime. Nakvynei vietos ilgai rinktis nereikėjo- šįkart viskas paprasčiau, kai tartis nereikia su niekuo. Tai ir griūnu kažkokiuose laukuose, porą metrų nuo kelio.

Ryte atsikeliu anksti, nes žiauriai šalta. Artėja ruduo, pagalvoju. Po to išeinu į trasą. O kur daugiau eiti? Tranzas penktą valandą ryto Lenkijoje puikus ir greitai sustojęs kažkoks grybautojas vežtelėja 10 km. į priekį. Rūkas kyla, pagalvoju. Rūkas pakilo. Ir tada sugaunu mašiną beveik iki paties Lublino. Tai apie 200 km. O vėliau ir pats nepajuntu, kaip atsirandu už to miesto. Dar porą mašinų- ir aš jau už Rzeszowo. Daugiau didelių miestų mano kelyje nebėra. Taigi, apie 16.00 val. aš jau tiesiame kelyje į Slovakiją. Prasideda kalnai… Nežinau net ką daryti- ar tranzuoti, ar į kalnus žiūrėti… Ką man daryti? Tranzuoju, nes kalnus jau esu matęs. Ir gerai- to pasekoje apie 17.30 valandą patenku į Duklą. Iki Slovakijos tik koks 20 km. belikę. O aplink kalnai, tiesa- dar nelabai dideli, bet gražu ir tiek. Randu dar vieną mašiną ir atstumas visai sumažėja. Iki Slovakijos. To pakankama ir patraukiu pėstute. Sieną kertu jau temstant. Jau temstant aš ir vėl Slovakijoje.

Slovakija

Tą vakarą pagalvoju: netranzuosiu. Geriau pasivaikščiosiu. Taip ir sutemo. O aš nuvingiuoju ir taip vingiuotais ir tamsiais kalnų keliukais. Na, koks tai jausmas, kai paskendęs visiškoj tamsoj ir viską pamiršęs eini visiškai vienas. Aplinkui juk kalnai- tamsoje tik jų kontūrai, o tavo regėjimas vis tiek darosi kalnuotas, tamsoje ir kelyje sutinkami miesteliai primena apie šilumą namų- tik man jos nereikia. Pagyvensiu šiąnakt ir be jų. Kai rytas ateis- atneš ir užmiršimą visko. Nereikia skubėti. Neskubu. Ir taip trunka tris valandas. Brrrrr… Kalnuose tai šalta. Nakvynei randu kažkokį namą- be langų, be durų. Tad ir užmiegu ten- viduje, ant grindų.

Rytas ateina ir į "mano" namus, į tą patalpą skverbiasi saulė. Pirmieji jos spinduliai, plėšantys rūką ir šildantys žemę nelabai šildo mane. O sušilti reikia- nelipsi juk šaltas į mašiną. Tad patraukiu keliu tolyn. Dar trys kilometrai- ir aš pirmame Slovakijos miestelyje- Svidnike. Ten pasistiprinu ir tolyn. Tranzuoju. Važiuoju. Tik staiga kad pakils toks rūkas ir taip apsiniauks- nieko nematyti. Man daros neramu, o vairuotojas ramina- sako, tuoj praeis. Tiesa, pagalvoju, viskas praeina. Atveža mane į Prešovą- tai toks miestas. Čia pirmas mano strigimas šiai kelionei- gal kokioms dviems valandoms. Tik laiko negaila, kai kalnus matai. Kažkada sustoja mašina. Važiuojam labai įdomiu keliu- besileidžiančiu žemyn nuo kalno. Ir taip kokius 5 km. Ir vyksta visa tai ne staigiu nuvažiavimu, o tartum laiptais. Žemyn, žemyn ir nusileidi. Kaimas, vadinamas Levoče. Čia strigimas keturioms valandoms. Negaila ir čia man to laiko- daug dar jo turiu. Tris valandas tranzuoju, po to einu nuo trasos, apžiūriu per pusvalandį tą kaimą, grįžęs į trasą vėl tranzuoju. Pasiseka. Ir aš jau mašinoje. Važiuojam ir šnekam. Žvelgiu pro langą ir žvilgsnis užkliūva už kalnų viršūnių. Tai juk aukštieji Tatrai. Norėčiau įlipti į tuos debesis, pagalvoju, į tuos baltus, kurie dengia viršūnes. Niekam to nesakau. Kada nors įlipsiu. O dabar atvažiuojam į Banska Bystrica. Šiame mieste aš jau trečią kartą, tad užtrukti nėra prasmės. Neužtrunku. Nuvažiuoju į už Zvoleno esantį kaimą, labai ilgu pavadinimu. Ir diena jau baigias, o miego kažkaip nesinori. Tad dar pasivaikštau. Praėjus valandai, pagalvoju, ką dar reiktų pamatyti. Turbūt sapnų nemačiau seniai. Tiesa, mano sapnai… Slovakijoje jie bus spalvoti tai jau tikrai. Aš užmiegu degalinėj. Kelsiuosi rytoj.

Ankstyvas gi aš, sustokit man- tartum šaukčiau kiekvienam pravažiuojančiam. Negirdi nieks manęs. Taip ir tenka prastovėti porą valandų. Nieks ir nemato manęs. Tranzavimas šitoj šaly gan sudėtingas dalykas- negalvoju apie tai, bet jaučiu. Pagaliau pajudu iš tos vietos- pradžiai du žingsniai iki mašinos durelių, o po to 100 kilometrų Slovakijos provincija. Aplinkui toks grožis- miškai ir kalnai, kalnai ir miškai. Gyvenk ir norėk… Tik neskubu to daryti. Ir apie 9.30 val. būnu Pieštany mieste. Mačiau jį tiek, kiek reikėjo paėjėti iki autostrados. Tiesus kelias į Bratislavą. Nereikia vargintis- einu į tą autostradą ir stabdau tiesiog ten. Pradžioj paveža iki degalinės, po to iki Bratislavos. Gera mašina pasitaikė, vairuojama kosovo albano. Šiek tiek pašnekam apie karą, vykusį Jugoslavijoj- tam bičui, tai skaudus klausimas. Stengiuosi nesigilinti. Užsiminu, kad man reikia į Vengriją. Mane tas vyrukas supranta, tad Bratislavą matau tik pro langą mašinos. Ir 13.00 val. mane mato kertantį Vengrijos sieną.

Vengrija - pirmyn

Esu jau buvęs joje. Prieš du mėnesius. Tik dabar aš vienas. Kelias irgi vienas. Ir kadangi kalnų jau nebėra, o į kukurūzų laukus žiūrėti nelabai norisi, bandau pastabdyti. Sustoja austrų pensininkas ! ! ! Tai keista, nes šios tautybės ir dar tokios profesijos žmonės mane paveža itin retai. Tai yra- niekada. O dabar nuveža tuos 12 kilometrų iki pirmo Vengrijos miesto Mosonmagyarovar. Ilgas pavadinimas, ilgas laikas tame mieste. Gerai, kad apie tranzą to negalima pasakyti- šis dalykas trunka trumpai. Ir veža trumpai. Tad sunku paminėti visus kaimus, kur pabūnu šią dieną. Tenka išlipti ir ne kaimuose, o kryžkelėse. Na ir kas, kad peizažas sudarytas vien iš kelio ir kukurūzų laukų. Tai juk visai nesvarbu, svarbiausia, kad yra kur važiuoti. Taip ir judu tolyn, gilyn- skverbiuosi į tą šalį. Pagaliau, jau vakarop, pavyksta pagauti tolimesnę mašiną- iki Szombathely. Ten būnu jau prietemoje. Būtų laikas miegoti, bet miego nesinori. Ir įspūdžių šiai dienai trūksta. Spendžiu, ką man daryti. Sugalvoju. Tris valandas einu apie 20 km. Sudėtingas tai dalykas, kai lekia mašinos ir tokia tamsa. Aplinkui keičiasi kontūrai- tai miško, tai begalinių laukų, tai kaimų. Viskas, kas ne kalnai. Kažkada eiti atsibosta, tad nueinu miegoti kažkokiame tai kaime, o kaimuose loja šunys. Man tai kas- tegul loja. Pažadins ryte.

Ryte pažadina lietus. Niekad iki šiol neteko būti sulytam Vengrijoj. Koks tai jausmas, įdomu. Bandau šį jausmą patirti, nueidamas dar 10 km. Daugiau neisiu, užteks. Vis lyja ir lyja. Galų gale pradedu tranzuoti šį sekmadienį ir man sekasi. Kelių mašinų dėka atsirandu tokioje vietoje, kai iki Slovėnijos belieka 8 kilometrai. O ir lietus pasibaigia. Prasideda kalnai. Jaučiu, kad reikia vėl eiti. Juk nueisiu ir truks tai valandą- raminu save. Taip ir atsitinka. 13.00 val. būnu Redics kaime- tai jau pasienis.

Slovėnija

Pagaliau, pagaliau aš pasiekiau šią šalį- svajotą ir sapnuotą Slovėniją. Dar negaliu patikėti tuo- juk tai akimirka, kai išsipildo svajonė. Tik… Patikėti niekuo ir nereikia ir laiko nebelieka- aštuoni mano žingsniai Slovėnijos teritorija, tai viskas, ką aš parsivešiu iš jos. Mane stabdo kažkoks mažas žmogelis su uniforma ir klausia beveik rusiškai- "Skolko valuty imiies, parien". Pasakau. Jis man atsako. Suprantu. Žodžiai stringa gerklėje, žodžių nebereikia. Viskas. Užsimerkiu, kad ištrinčiau visus vaizdus iš atminties, po to atsimerkiu, nužvelgiu tą Slovėnijos dalelę, kuri man atsivėrė,po to apsisuku. Einu atgal nuleidęs akis, kad niekas neatimtų to, kas ten įrašyta. Slovėnija. Va taip ir dūžta svajonės. Suprantu.

Vengrija - atgal

Likusią dienos dalį daugiau netranzuoju- tik einu. Niekad nesibaigiantis kelias ir begaliniai laukai aplink Ir nors lietus nelyja, man atrodo visiškai kitaip. Netikras tai lietus- niekas aplinkui jo nemato, niekas ir negirdi. Geriau nakvoti bus, pagalvoju. Ir sutinku, neprieštarauju.

Atsikeliu ryte. Lyja. Negarsiai lyja. Čia tai jau pats tikriausias lietus. Šiek tiek pasiseka ir aš jau važiuoju. Kur važiuoti, man dabar jau ne taip ir svarbu. Gal link Balatono pasukti. Suku. Keszthely- kurortinis miestelis, knibždantis turistų. Galvoju, kad ir man vietos atsiras. Atsiranda. Vaikštau po tą vengrišką lietų miesto gatvėmis. Trunka tai kokias tris valandas. Ir staiga atsibosta- viskas taip atsibosta. Tad prie Balatono ežero jau nebeinu- einu į kelią. Nuotaikos bjaurios ir šlapios ir lyja žiauriai šlapiai. Kas dar gali atsitikti, galvoju- juk einu tikru šunkeliu. O atsitinka. Daugiau iš inercijos stabdoma mašina man sustoja. Mašina vokiškais numeriai. Klausiu vairuotojo, gal iki sekančio kaimo galėtų pavežti. Teigiamas atsakymas iš jo pusės. Atsisėdu. Tą sekantį kaimą pravažiuojam, po to dar vieną, ir dar vieną. Paklausia jis manęs- "kur tau tiksliai reikia ?" Aš daug negalvojęs atsakau, kad bus gerai ir Vokietija. Važiuojam, angliškai šnekam, o aš tikiu stebuklais. Greitai Sopronas- paskutinis Vengrijos miestas. Pravažiuojam. Dar toliau…

Austrija

Gyvenimo pateiktas siurprizas. Dar tik prieš kelias valandas ėjau visiškai pamirštais Vengrijos keliais, o dabar jau važiuoju kapitalistinės Austrijos greitkeliu. Trečią kartą aš šitoj valstybėj- ir visada ji man nepatinka. Nenorėčiau užtrukti, netraukia manęs ši šalis. O užtrukti tenka, nes priešais pasirodo Austrijos sostinė- Wiena. Aišku, vidun nevažiuojam, tik apvažiavimais. Pritrenkiančio dydžio ir grožio miestas, kuriame man teko pabūti pavasarį. Todėl ir žinau tai, nes dabar tai jokio grožio nepavyksta pamatyti- vien tik begaliniai industriniai rajonai. Galima suprasti, kaip pažengus civilizacija. Pasibaigus visam tam "bardakui", prasideda kalnai. Tuo ir traukia kartais Austrija mane… Dar 150 km. ir pravažiuojam Linzą. Jau nieko nematau, nes tamsu. Tik kontūrai kalnų ir amžinai nesibaigiantis kelias. Pajuntu, kaip staigiai padidėja mašinos greitis, o tai gali reikšti tik viena- mes jau valstybėje, kur nėra greičio limito.

Vokietija

Neilgai ir netoli tenka važiuoti Vokietijos autobanais- iki Deggendorfo. Pravažiavę tą kaimą, pradedam ieškoti vietos, kur būtų galima mane išlaipinti. Naktis jau. Pasukam keliu link Čekijos ir radus pirmą padoresnę degalinę, tampu sėkmingai išlaipintas. Atsisveikinam su vairuotoju draugiškai, apsikeičiam adresais ir jis man pataria, kad keliauti be pinigų negerai. Jis niekad nėra tranzavęs, tad nelabai supranta. Sutinku su juo, bet galvoju kitaip- be pinigų keliauti yra geriausia. Na, padovanoja jis man 100 DM. Pagalvoju, kad visai neblogai. Bet su juo vistiek nesutinku. Gal reiktų džiaugtis? Džiaugiuosi. Pinigai juk man pravers. Kada nors. O dabar einu miegoti.

Atsikėlęs ryte suprantu, kad esu mažame Vokietijos miestelyje. Po jį ir pasivaikštau. Ten visi dar miega. Neįdomus kaimas su viena bažnytėle ir keliais namukais. Visai neįdomu. Tad traukiu keliukais iki už 3 km. esančio padoresnio kaimo. Nuo čia jau tiesus kelias į Čekiją, kuriuo ir pasinaudoju pagal paskirtį- imu tranzuoti. Normalus tranzas ir Vokietijos provincijoje užtikrina mano judėjimą link namų. Nors namai, dar oi kaip toli. Kažkaip nelabai aš ir skubu, o dar ir pasivaikščioti pasienyje tenka kokis 12 km. Tik įdomu ir tai- niekas manęs nepalaužia.

Čekija

Vakarop aš jau Čekijos teritorijoje. Paslampinėju pasienio kaimelyje ir išeinu tranzuoti Plzeno kryptimi. Na, tranzas ne iš gerųjų, trukęs kokią valandą, ko pasekoje sustojusi mašina nuveža mane į miestelį. Nakvynei ieškau vietos, kur būtų koks nors stogas, nes labai nenoriu būti sulytas. Gulu prie Bmw salono durų, nors stogas ten tik metro pločio, bet vis tiek gerai. Užmiegu kankinamas nerimo- tikiuosi, kad atsikelsiu pirmiau nei atsidarys tas salonas. Nerimą kelia ir tai, kad tytoj turėtų ateiti ruduo. Užmiegu.

Šiandien ruduo, šiandien pirma rugsėjo diena. Ryte pažadina mašinos garsas- kažkas atvažiavo, pagalvoju. Ir tiesa, aš juk miegu ant įėjimo. Pramigau. Tad pasišalinu iš ten. Miestelio perėjimas užtrunka iki devintos valandos ryto. Tada jau išeinu tranzuoti ir 5 minučių bėgyje atsirandu mašinoje, vežančioje mane į Plzen. Po to kita mašina pravažiuoju Prahą, į ją taip ir neužsukdamas. Stoviu greitkelyje ir bandau stabdyti. Ir čia puikiai stoja, tad pasiekiu Hradec Kralove miestą, o iš ten- tiesiai į Lenkiją.

Lenkija - atgal

Būnu joje popietės laiku. Na, lenkiškas tranzas man patinka- įkvepiu daug daug oro į plaučius ir neriu į Lenkijos gilumą. DEŠIMTĄ kartą važiuoju per šią šalį šiais metais. Pirma mašina iki Klodzko, antra- iki Wroclawo. Turbūt žinot, koks gigantas yra tas miestas. Aš tai žinojau jau tada ir dar kartą tenka sužinoti. Valanda kelio, kol randu normalesnę vietą tranzui. Niekas man nestoja, nes jau vakaras. Tiesa, vienas diedukas stabteli- mašina Varšuvos numeriais. Tik, kaip išaiškėja- už dyką jis tai neveža. Nori jis 20 zlotų. Aišku, kad nevažiuoju su juo. Važiuoju su kitais ir tą vakarą vis dėlto pavyksta nuvažiuoti 50 km. Varšuvos kryptimi. Tenka miegoti degalinėje- žiauriai šalta ir palynoja karts nuo karto. Nesvarbu ir nebaisu. Aš žinau- atsikelsiu rytoj tik šlapias.

Taip ir atsitinka- viskas aplink šlapia ir šlapias aš. Saulė slepiasi debesimis. Jais atplaukia ir lietus. Gan greit randu mašiną iki Piotrkow Trybunalsky, o po to ir iki Varšuvos, kurios centre ir išlaipinamas esu. Tai atsitinka vidudienį. Miesto transportu išvažiuoju į tranzavimo kelią ir pajudu link Bialystoko. Tai padarius su viena mašina, Bialystoke tenka vis dėlto pasivaikščioti. Gerai, kad turi tas miestas normalų apvažiavimą. Bandau skubėti namo, tad stabdau lietuvių mašinas, kurių ten gan nemažai. Deja, kaip sakoma, lietuvis yra lietuvis. O ir keliui nesvarbu, kad aš važiuoju atgal. Niekam nesvarbu. Tad tenka naudotis lenkų vairuotojų paslaugomis. Jų pagalba ir pasiekiu Augustową. Nakvoju prie geležinkelio bėgių- vis šiokia tokia egzotika gaunas.

Ryte iki 8.00 val. nusigaunu ir pereinu Suwalkus. Va čia tai ir pakimbu net 4 valandoms. Tų valandų bėgyje net nebando sustoti nė vienas lietuvis. Ką gi daryti? Naudojuosi lenkų vairuotojų paslaugomis vėl. Vienas toks ir paveža iki kaimo, kai iki Lietuvos lieka tik 5 km. Pasiilgau gi aš namų, tad einu pėstute. Per sieną taip praeiti šį kart nepavyksta, tad kreipiuosi į vairuotoją mašinos, turinčios Kauno numerius. Jis sutinka mane pristatyti iki Kauno. Aš sutinku būti ten pristatomas. Susitariam.

Lietuva - atgal. Aš jau namie

Važiuojam. Ir vidudienį aš jau namie. Iškart atgulu, nes jaučiuosi bjauriai. Sekančias dvi dienas rimtai sergu. Ligos diagnozė- per daug kalnuotas regėjimas, per didelis gaivaus oro kiekis plaučiuose ir panašūs negalavimai. Laisvės pasninko dėka pavyksta visas šias anomalijas panaikinti. Ir vis dėlto viena tai lieka - kartais, naktimis man atrodo, kad vis dar lyja. Slovėnijoj...

3000 kilometrų ilgio kelias nusidriekė 8 valstybių teritorija ir buvo įveiktas 53 automobiliais.