Ilgas tavo gyvenimas, trumpas tavo žydėjimas... Ne, ne tai. Skamba gal ir gražiai, bet tai ne apie mane. Visai ne apie mane. Pabandom dar kartą? Trumpas tavo gyvenimas, ilgas tavo žydėjimas... Irgi ne tai. Skamba nors ir vėl neblogai, tačiau man labai nepatinka tas "trumpas". Kaip dar? Ilgas tavo gyvenimas, ilgas tavo žydėjimas... Taip ko gero būtų geriausia, jeigu taip būtų. Tiesa, skamba visai ne kaip. Bet ką aš galiu padaryti, norėdamas, kad būtų būtent taip? Nors, gal tada taip? Ilgas tavo gyvenimas, kaip ilgas ir tavo žydėjimas... Va, dabar atrodo norma. Iki antrojo varianto skambesio gal ir trūksta kiek, užtat tema ne tokia liūdna bei fatališka.

       Kviečiu visus ir visas, lietuviškai skaitančius ir skaitančias, mane atradusius ir atradusias, dar nepamiršusius ir vis nepamirštančias, į penkiasdešimt pirmą mano istoriją iš kelio. Mano Kelio. Apie tai, kaip keliavau autostopu aš nuo vieno "-tano" Tadžikistano, per antrą "-taną" Kirgizstaną, pas trečio "-tano" Kazachstano manęs laukusią gražuolę "-taną" Astaną. Varom? Pažadėti, kad nebus liūdna ir nuobodu, reiškia nepažadėti nieko. Į ten, kur mes su tavim dviese (niekad nebuvom). Į ten, kur už lango (namų nėra) vasara (pavasaris). Lengvai... Pirštai klavišus lies. Lengvai... Žodžiai į sakinius guls. Ir šį kartą vėl aš žinau, kad iki manęs bus toli. Skambiomis natomis, lygiomis eilutėmis, mano istorija be daugtaškių...

Trys Tanai ir viena Tana

(Mano Šašlykistanas)

       Anot vieno prancūzų dramaturgo, sulaukę keturiasdešimties metų, visi mes atsiduriame prieš pasirinkimą - arba prailginti savo gyvenimą, arba prailginti savo jaunystę. Savo keturiasdešimt pirmojo pavasario rytą tranzuodamas iš Vilniaus į Rygą, aš pasirinkau antrąjį variantą, nusprendęs kiek paišdykauti ir pasiekti Latvijos sostinę senu, geru bei patikrintu metodu. Keturiasdešimties gyvenimas tik prasideda, ar ne, Katerina iš Maskvos, netikinčios ašaromis? Tad tegul ši neilga trijų šimtų kilometrų kelionė beveik tiesiu keliu ir autostopu bus kaip įžanga bei patikrinimas, ar man vis dar patinka tas autostopas, ar tegul eina jis po velnių ir be manęs. Kaip ne kaip, keturiasdešimties būdamas, nesu dar tuo užsiiminėjęs. O kas, jei nebepatinka? Ką tada daryti? Kaip tada būsiu ir ką veiksiu artimiausias beveik dvi savaites tolimuose kraštuose, kur ruošiuosi gyventi kelyje? Juk patys suprantate - tranzavimas, vaikščiojimas, palapinė bei panašūs dalykėliai. Ko visa tai bus verta, jeigu visa tai nebepatinka? Aišku, visa tai juokai. Aišku, kad autostopas man vis dar patinka. Kitaip būti negali, nebuvo ir nebus. Ne tai, kad be jo gyventi negalėčiau, bet. Patinka ir tiek. Todėl ir nusprendžiu paišdykauti. Rygą autostopu pasieksiu būtinai, tam man skirta visa diena. O dienos šiuo metų laiku ilgos ir kuo toliau į šiaurę, tuo jos ilgesnės. Bet tai jau kitos kelionės ir kito pasakojimo tema. Ši istorija ne apie tai.

       Tranzavimas tą rytą už Vilniaus Pašilaičiuose priminė man kaip tai keturiasdešimtmečio vyruko meilės naktį su šešiasdešimtmete dama. Aš aišku to nesu pats bandęs asmeniškai, tačiau iš šalies viskas atrodė būtent taip ir ne kaip kitaip. Gal čia taip po šį rudenį mano sutiktos bei lankytos karštosios Arabijos, kuri nežinodama kas tas autostopas apskritai yra, davė (automobilius) keliautojui (man) vos ne ant kiekvieno kelio, kampo ar gatvės, nesislėpdama, nesigėdydama bei nebijodama nieko - nei griežtų islamo moralės normų, nei aplinkinių apkalbų. Čia gi, namie viskas buvo kiek kitaip, kuomet visi susirinkę lyg ir žinojo ką reikia daryti, kur ir kaip, bet niekas nieko nenorėjo, viskas lyg atsibodę ir žinoma, kad nė iš vietos, nors tu ką. Na, aš palauksiu. Aš kantrus ir patyręs. Aš autostopininkas.

       Pirmas sustoti išdrįsta istorikas-archeologas, važiavęs pro šalį ir turbūt pagalvojęs, kad nepadoru bei nehumaniška kelyje laikyti pagyvenusį autostopininką tiek laiko. Kaip ne kaip įpusėjusi buvo jau antra valanda mano mindžiojimo toje kelio vietoje po ženklu, ant kurio nupieštas briedis. To briedžio garantuotai visi kiti ir bijojo, po kuriuo aiškiai juodu ant balto buvo užrašyta, jog artimiausią kilometrą nuo tos vietos galima jį sutikti. Matomai teks raštą rašyti į savivaldybę, kad tą briedį iš ten pašalintų, arba bent jau perkeltų kiek tolėliau, nes kokie ten briedžiai gali būti Vilniaus miesto ribose. Netvarka ir apsileidimas, pravažiuojančius tik klaidina, kurie matydami nupieštą briedį ir tikrą autostopininką su kuprine, negali suprasti - kartu jie ar atskirai. Kaip jiems tai pasakyti, kad aš to briedžio nei pažįstu, nei akyse jį esu regėjęs, to aš nežinau. Turbūt tai ir vadinama neteisingos vietos autostopui pasirinkimu, tačiau kur toliau eiti ten nelabai buvo, o pati vieta atrodė puiki sustoti bet kuriam vairuotojui, turinčiam veikiančius stabdžius savo automobilyje. Tai taip ir stovėjau, pravažiuojantiems pusantros valandos bijant ir svarstant. Visi jie tokie, tik ne minėtasis pilietis, prie manęs ne tik kad sustojęs, bet dar ir pavėžėti iki Panevėžio sutikęs. Ačiū jam už tai. O briedį tai panaikinkite.

       Gerai ir iki skausmo pažįstamas, nuobodus šimto su kažkiek kilometrų kelias šį kartą neprailgsta, skirtingai nei kad jis prailgsta vairuojant automobilį pačiam ar važiuojant autobusu į Biržus. Matomai todėl, kad tada kalbuosi su savimi, o šį kartą - ne su juo. Juk tokiame amžiuje kaip mano, dauguma temų su savimi jau aptartos, o kad kažką naujo galėtum pasakyti, nebelabai ir yra. Su vairuotoju bendraujame apie keliones ir kasinėjimus. Apie pirmą temą turim ką pasakyti kiekvienas iš mūsų, apie antrą - tik jis. Viskas atrodo įdomu, jau nekalbant apie tai, kad galbūt kada ir gyvenime pravers, pačiam sugalvojus paieškoti kad ir Lietuvos Nepriklausomybės akto, užkasto kieno nors kape. Įdomu, kur ir kieno tai kapas galėtų būti? Kadangi jis istorikas, tai nepamirštu paklausti jo ir apie šiais metais išgarsėjusį profesorių Mažylį iš Kauno, į ką jis atsako, kad su pastaruoju nėra pažįstami. Gal ir taip, o gal dabar tiesiog madinga sakyti, kad "Aš to Mažylio nepažįstu". Išsiskiriant vairuotojui-istorikui palieku savo kontaktus internete - gal pats paskaitys, gal draugams rekomenduos. Jis sako, kad kažką panašaus lyg ir žinantis. Va tai tau, nejaugi mano puslapis www.DonatoKelyje.lt jau tapęs senienų kasinėtojus bei archeologus bedominančia seniena bei iškasena?

       Beje, šiemet vasario mėnesį Vilniuje ant Gedimino kalno atrasti manomai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių palaikai - jo ir jo draugų darbas. Tais metais kaip žinoma Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta ne vienam sukilimo dalyviui, tarp jų ir vadams - Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Sprendimas po egzekucijos sukilėlių kūnus užkasti ant Gedimino kalno nebūtų atsitiktinis - taip galėjo būti siekiama paslėpti nuo artimųjų ir visuomenės jų palaidojimo vietą. Paslėpė. Bet matomai ne taip gerai, kad mane šį rytą pavežęs vairuotojas su draugais atrado. Kuo ne profesorius Mažylis, atradęs Vokietijoje tai, ką Basanavičius su draugeliais beveik prieš šimtą metų paslėpęs buvo.

       Panevėžio apvažiavimo vieta, kur skiriasi keliai į Rygą ir į Šiaulius, visada buvo dėkinga autostopui bei humaniška autostopininkui. Atrodo, tokia ji ir likusi, kuomet po kelių rankos pakėlimų, sustabdau fūrą, važiuojančią į Taliną. Man tiek toli ir ten nereikia, užtat iki Rygos tiks ir pakeliui nereiks užlinkinėti "Via Baltica" kelyje, kur vietą autostopui dažnai sunkiau būna rasti nei kokiame serpantininiame kalnų keliuke. Vairuotojas - šaunus vyriokas nuo Kelmės, išpasakojęs man viską apie sunkvežimius - kuris geras, kuris šiaip sau, o kuris tinkamas tik uošvienę į kapines vežti. Ant Rygos apvažiavimo kiek keista ne sukti į dešinę, kur kelias į šiaurę, o judėti tiesiai, kur miestas. Tiesiai, tai tiesiai ir praėjęs Kekavos kaimą bei kelias minutes už jo patranzavęs, turiu transportą į sostinę. Ne į miesto centrą, o netoli jo, dar šioje Dauguvos upės pusėje. Ne bėda - nueisiu juk, šitas miestas mano ir kur jame eiti aš žinau.

       Va taip aš ir atvažiavau autostopu į Rygą tą kartą. Galimas daiktas, jog bandydamas suskaičiuoti kelintą kartą tai padariau, nesusidoročiau su šia užduotimi. Daug kartų to būta bei įvairiais gyvenimo periodais. Atvažiavau keliu, primenančiu man tiek daug ir palikusiu gilų bei neišdildomą pėdsaką mano autostopininko biografijoje. Sentimentalesnis šioje vietoje matomai susigraudintų. Be problemų.

       Palikti ją nėra lengva ir su amžiumi tai padaryti darosi vis sunkiau. Kvaila būtų neigti tokius dalykus. Kompiuteris, kėdė, lova, lėkštė, puodelis, stogas. Vardinti būtų galima ilgai. Bilietu iš viso to ir jos šią dieną man tapo troleibuso talonėlis, užsilikęs mano piniginėje nuo kažkada. Jį panaudojęs, septintu troleibusu Vilniuje atvažiavau į Pašilaičius, paskui miesto džiunglėmis atėjau į kelią, kuriuo per šešias valandas ir penkiolika minučių (09:45 - 16:00) autostopu pasiekiau į Rygą. Tai kaip adaptacija prie kelio, paliekant sau įprastą komforto aplinką. Ir nebereiks nei kompiuterio, nei kėdės, nei lovos, nei lėkštės, nei puodelio. Bet ar viską pamiršti gali? Ne, ne viską, stogą aš turiu. Autostopu atvykęs į Rygą suprantu, kad tuo autostopu keliauti man vis dar patinka. Reiškia - teks keliauti toliau, o ne namo grįžti, kurioje esančią komforto zoną laikau sėkmingai palikta. Dar šioje kelionėje esu naujoviškai komplektuotas, pasikabinęs ant kaklo akmenį (tfu, t.y. mažą geltoną rankinę), kurioje šalia dokumentų, fotoaparato ir kelių niekų, vežuosi ir testamentą. Patys suprantate - laikai neramūs, kraštai įdomūs.

       Rygoje nebuvo nieko naujo ir buvo šalta. Plius septyni šilumos gegužės pradžiai - visai ne tai, ko laukė miesto gyventojai ir svečiai, ypač tranzitiniai, išsiruošę į karštus kraštus ir apsirengę pagal juos. Rytoj tokiu laiku man bus plius trisdešimt penki, tačiau jau ne čia. Užkandęs lašinių su duona prie žymiojo gaidžio-katino-šuns-asilo kvarteto, paklaidžiojęs senamiesčio gatvėmis ir pasėdėjęs prie įžymiojo "Laimos" laikrodžio, išeinu į oro uostą. Kaip ir priklauso - pėsčiomis. Ne ant transporto bilietėlio taupydamas, o laiką kažkaip prastumti norėdamas. Aš juk nekaltas, kad esu toks geras autostopininkas ir taip greitai atvažiavau autostopu į Rygą. O kadangi į oro uostą esu ėjęs ne kartą ir į abi puses, tai ir šį kartą viskas praeina be problemų ir autostopininkas nuėjo kur turėjo nueiti. Prieš tai dar pasisėdėjęs McDonalde ir sukimšdamas ten mažą hambugeriuką bei užgerdamas jį kava. Šalia valgė kokia tai šeima, kurios narys-vaikas ilgą laiką žiūrėjo į mane. Ko tu nori, žmogau? Nei aš tavo tėvas, nei aš tau ar tavo tėvui ką skolingas. Ko jis žiūri? Čia matomai todėl, kad jis latvis, o aš - ne. Greičiausiai dėl to. Greitai oro uosto pašonėje atsiras kažkas žalio ir toje Rygos vietoje dar nematyto. Taip, tai žalias namukas, kurio atostogos kuprinėje po stalu baigėsi, o manosios prasidėjo. Jau vakaras, greitai sutemsta, naktį miegoti šalta, užtat jauku. Taip jau būna namie. O ir paties žalio namuko-palapinės tą vakarą-naktį-rytą išdidaus-išdidžios būta, kaip tik prieš kelias savaites atšventusio-atšventusios dešimtmetį pirmo savo pasirodymo po dangumi.

       Ryte atsikėlęs ir padėkojęs savo namui-palapinei bei jį supakavęs, išeinu į visai netoliese stūkstantį oro uostą. Nedaug belikę eiti, beveik viską nuėjau vakar. Gal kilometras koks, gal ir mažiau. Susitvarkysiu. Pakeliui dar mačiau nuorodą "Hotel", rodančią kaip tik ta kryptimi, kur nakvojau. Tai šelmiai latviai, taip greitai aptikę manuosius apartamentus. Anyway (liet. Bet kuriuo atveju), nuoroda ta nebeaktuali, kadangi joje minimas "hotelis" jau supakuotas. Galima naikinti, iki kito karto, kol vėl čia atvažiuosiu. Oro uoste manęs niekas nelaukia, todėl ir aš pats nieko nelaukęs prisiduodu skrydžiui į Maskvą, prieš tai nepažįstamai merginai-registratorei pasiteiravus, ar turiu vizą į Tadžikistaną, kur toliau skrisiu iš tranzitinės man šį kartą tapsiančios Maskvos. Vizą aš turiu ir jai ją parodau. Atrodo, ji lieka patenkinta, kaip ir bet kuri kita moteris, pabendravusi su manimi. Ir pasą turiu, ir bilietą, ir kuprinė sveria standartinius septyniolika kilogramų. Taip nebelikus jokių priežasčių manęs sulaikyti, manęs ir nesulaiko.

       Ryga iš paukščio-lėktuvo skrydžio atrodo fantastiškai. Gal todėl, kad niekad dar nebuvau skridęs iš jos į rytus. O jai dingus, man tampa šiek tiek liūdna. Paskui pamatau Maskvą, kurios pakraštyje esančiame Vnukovo oro uoste praleisiu likusią savo gyvenimo dienos dalį. Gerai, kad ne likusį gyvenimą. Burger King darbuotojas atims iš manęs beveik pusę mano turėtų rublių, kuriuos pasiėmiau su savimi iš namų, prieš tai radęs juos užsilikusius nuo kelionės autostopu į Rusiją. Aišku darys jis tai su mano sutikimu, bet... Rublių ir taip nedaug buvo, o liks dar mažiau. Dėl visko kaltas hamburgeris, kurio aš taip norėjau ir kurį gavau. Viskas savo noru. Rublis - trumpas, o likęs laukti laikas - ilgas. Ir ką ten veikti? Pirmyn, atgal, "tudy", "siudy". Žiūrėk ir valandos nėra. Paskui dar kartą tą patį ir dar vienos valandos nėra. Prajuokina su draugu šalia horizontalaus ekskalatoriaus (pasirodo būna ir tokių šioje žemėje) praeinantis rusas, klausiantis to draugo: "A eto što? Lodyriam?" (liet. "O čia dabar kas? Lodoriams? Tinginiams?"). Nesupranta žmogus, iš kaimo turbūt, kad mieste ir dar sostinėje liaudis vaikščioti nepratusi bei jaučia poreikį kelis metrus ne eiti, o pavažiuoti. Kaip tie patys rusai pasakytų: "Ponajechali tut" (liet. "Privažiavo čia visokių"). Patogumui, kad sunkaus lagamino netempti? Su jais čia jau niekas nebūna, zona po bagažo pridavimo bei patikros. Išgąsdina, o paskui nustebina du policininkai, prašantys jiems nupirkti alkoholio Duty Free šlamšte. Esu priverstas juos nuvilti. Moterims esu taip daręs (nuvilti), tai ką man reiškia padaryti tai vyrams. Reikia nuvilti? Tada pas mane. Taip ir bėga tas laikas - pirmyn, atgal, tai šen, tai ten.

       Kaip jau vėliau taps aišku, baisu šioje kelionėje buvę tik vieną kartą - būtent čia, Maskvos Vnukovo oro uoste, kuomet artėjant laipinimo į lėktuvą laikui, pradeda rinktis publika, su kuria man teks keturias valandas dalintis vienu lėktuvu. Būta tai vien tamsaus gymio žmonių ir daug. Niekad dar tiek daug panašių nesu matęs vienoje vietoje. Vienas koks tai iš viso su perrišta akimi, kitas lydimas dviejų pareigūnų. Net nupurto. Šalia panašiu laiku laipinimas į skrydžius į Indiją bei Tailandą, tai ten šalia ne mūsiškai atrodančių žmonių matau besirenkančius ir turistus, ir jaunimą. Tik ne į Dušanbė ir tik ne į Tadžikistaną. Mūsų kryptimi vien tamsūs, iš to paties "ponajechali tut" (liet. "privažiavo čia visokių"), tik kitos serijos.

       Tiksliai pagal grafiką, su oro uosto dispečeriais sutartu laiku, tadžikais ir manimi pakrautas lėktuvas pajuda link pakilimo tako. Tačiau nepakyla. Net kilti nepradeda, o apsisukęs grįžta atgal. Ekipažas praneša, kad dispečeriai apsigalvoję ir leidimo kilti neduoda, nes lainerio salone yra asmuo, pretenzijų kuriam turi kažkuri tai Rusijos institucija. Fryki, čia tu? Freeeeeekis lėktuve? Negali būti, kaip jis čia atsirado, juk tikrai palikau jį namie. Kraštai į kuriuos keliauju ten daugmaž skaitosi musulmoniški, kur kiaulei, kad ir guminei, veikti nėra ko. Juk atrodo buvom sutarę, kad nekeliaus jis ten - dėl savo, mano ir musulmonų šventos ramybės. Nejaugi apsigalvojo parazitas ir savarankiškai prasmuko į kuprinę? Kas dabar bus? Ir kuri čia Rusijos tarnyba turi jam klausimų, o gal ir pretenzijų? Kovos su terorizmu, narkotikais, kiaulėmis skyrius? Ajajai. Ką jis padarė? Tikiuosi neįduos manęs, pats norėdamas išnešti sveiką guminį kailį? Lyg ir nėra už ką... Tokie ir panašūs klausimai kamuoja mane, su draugais tadžikais (kurių aš nepažįstų) vežamą atgal į oro uosto laukimo terminalą. Dabar tai palauksim. SMS žinutėmis apie situaciją operatyviai pranešu mano skrydžių stebėjimo bokštams Kaune ir Ukmergėje. Čia atvejui, jei kartais Flightradar24.com rodytų lėktuvui dingus iš radarų. Niekur jis nedingo.

       Paskui atrodo visi apsigalvoja, kuomet pranešama, kad lėktuvas nepakilo dėl techninių problemų. Reiškia, Frykis liko namie. Kaip jis ten? Ar vis dar guminiuose savo Frykės glėbiuose, ar jau nebe juose? Kaip aš čia? Tadžikai piktinasi ir reiškia pretenzijas, kadangi jiems atrodo, kad juos apgaudinėja. Turbūt taip ir yra, kadangi pradžioje pilotas sakė vieną, o paskui jau "UTair" avialinijų atstovas - kitą. Užtat man gerai, kadangi nuskridus į Dušanbė kokią septintą valandą ryto bus daugiau ką veikti, nei nuskridus į tą pačią Dušanbė ketvirtą valandą ryto, kaip kad numatyta pagal avialinijų planą. Skrydžiui vėluojant daugiau laiko negu žmonės gali išgyventi be vandens, toms apskaičiuotoms dviems valandoms praėjus visiems duoda po buteliuką vandens. Vanduo - jis gerai, jis gyvybės šaltinis. Tadžikai tamsūs, rėkauja. Ir už langų tamsu, beveik Kazimiro Malevičiaus "Juodasis kvadratas". Kur aš patekau?

       Pakartotinai į skrydį registruoti atėjęs oro uosto darbuotojas bando paaiškinti, kad rėkauti jiems reiktų ne ant jo, o ant avialinijų atstovo, kuris tuoj, tuoj ateis. Bet tie nieko girdėti nenori, savo pyktį toliau liedami ant jo. Tas "tuoj, tuoj" vis neateina. Norėčiau juos nuraminti apie tai, kad viskas bus gerai, tamsieji mano broliai, tačiau tam nesiryžtų. Visas tas vaizdas man kuo tai primena lietuvių emigrantus, internete besipiktinančius tuo, kad dėl šią vasarą vyksiančių Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcijos darbų, jie negalėsiantys grįžti namo - į savo brolių, seserų, draugų, meilužių vestuves. Ką padarysi - vienas kitas šimtas papildomų eurų už bilietą, ar tuo labiau būtinybė atskridus važiuoti ne iš Vilniaus, o iš Kauno, puiki priežastis nedalyvauti ten, kur dalyvauti nenori. Visi supras ir emigranto kaltinti nekaltins, kadangi kaltas ne jis, aplinka kalta. O kaip broliai, seserys, draugai, draugės, meilužiai ir meilužės? Ves, ištekės be niekieno pagalbos, o emigrantas žiūrėk dar ir ant dovanos sutaupys. Va tokia istorija apie tai, kad atidėtas skrydis ne visada yra blogai. Tai gali patvirtinti Maskvos Vnukovo oro uoste tarp dėl pavėlinto skrydžio besipiktinančių žmonių, šmėžuojantis vienas laimingas veidas. Atspėkite kieno jis.

       Pagaliau prieš pirmą valandą nakties lėktuvui pakilus, kuomet Tadžikistane jau trečia valanda nakties, esu ramus dėl to, kad nereiks kaip kokiam zombiui ketvirtą valandą ryto vaikščioti po nepažįstamą miestą ir šalį. Ta proga užkandu, kadangi maistą lėktuve dalina visiems norintiems bei jo pageidaujantiems. Sumokėjus tiek už bilietus, sakyti kad "maistą lėktuve dalina už dyką", neapsiverstų liežuvis. O ką reikėjo daryti? Daug variantų nuskristi į tuos kraštus apskritai nėra, o pigių ir visai turbūt nebūna. Bent pavalgysiu, pagalvoju kramtydamas sumuštinį, užgerdamas jį kava ir klausydamasis atrodytų amžinai rėkiančių dviejų vaikų bei žvelgdamas į šviesas, likusias ten ant žemės. Viskas bus gerai.

       Taigi, Tadžikistanas. Kam tu man, berniokui-vyriokui paprastam? Gimusiam Jonavoje, tačiau ten beveik negyvenusiam, augusiam Žeimelyje ir užaugusiam Biržuose, studijavusiam Kaune, o gyvenančiam Vilniuje. Keliavusiam visoje Europoje ir šiek tiek ne joje, vis grįžtančiam, bet taip ir nesugrįžtančiam į Biržus. Kam? Tu visas toks kalnuotas, o aš iš Aukštaitijos lygumų, kur kalnai tik sapnuojas, ir tai ne visiems. Nejau per daug "Naša Raša" prisižiūrėjau, apie įžymiuosius statybininkus-apdailininkus-santechnikus Ravšaną ir Džamšutą, statančius bei remontuojančius Maskvą bei esančius iš tos Vidurinės Azijos šalies? Bet juk tame seriale rodo ir apie netradicinės seksualinės orientacijos (sako, netgi pirmąjį pasaulyje tokį) frezuotoją-suvirintoją Ivaną Duliną, tačiau vien dėl to aš juk nekeliauju į Čeliabinską Rusijoje, kur jis virina ir "virina". Gal todėl, kad ne pyderas? Bet ir ne statybininkas juk. Tai kaip taip atsitiko, kad tuoj išsilaipinsiu šiame egzotiškame ir man svetimame krašte?

       Prisipažinsiu - dar šių metų pradžioje atlikęs detalią studiją kelionės galimybių po greta esantį Kirgizstaną, kuris nors ir bevizis, tačiau per mažas tam, kad trenktis į tokią tolybę vien dėl jo. Paskui gavau informacijos, kad beviziu tapo šalimais esantis didžiulis Kazachstanas. O, tai jau visai ne šis tas ir yra gerai. Bet dar kažko trūko, norėjosi ko tai daugiau bei egzotiškiau. Kinija? Kinija ne egzotika, daug kas ten buvęs. Afganistanas? Afganas aišku egzotika, tačiau su vienu trūkumu, ir gan rimtu - bilietus į ten pardavinėja tik į vieną pusę, kadangi galimybės iš ten grįžti praktiškai lygios nuliui, sutikus sau skirtą modžahedą - šventąjį kariautoją, religinio, visuomeninio išsilaisvinamojo judėjimo dalyvį. Daug ten tokių, kalašnikovais ant pečių nešinų ir sprogstamaisiais diržais apsijuosusių. O man dar gyventi ir gyventi, tikrinant rusų filme "Maskva netiki ašaromis" skambėjusią frazę apie tai, jog keturiasdešimties būnant, gyvenimas tik prasideda. Va bendradarbis mano sako, kad tai jokia netiesa. Pats kol kas tam patikrinti turėjau tik pusę metų ir iki galo įsitikinti tuo nespėjau. Taigi, Vidurinė Azija. Kas dar ten? Yra Uzbekistanas, bet tai nenormali šalis, apie ką papasakosiu progai pasitaikius. Beliko Tadžikistanas, kuris nors ir nėra bevizis, tačiau jo viza gaunama elektroniniu būdu per kelias dienas, nusiuntus kur reikia ir kam reikia savo duomenis, paso kopiją ir penkiasdešimt dolerių žaliųjų. Būtent taip ir padariau šių metų gegužės 2-ąją dieną, tik atšventęs proletariato ir darbo žmonių šventę, o jau gegužės 3-iąją dieną gavau iš ten kvietimą atvykti. Kadangi lėktuvų bilietų iš ten neatsiuntė, teko jais pasirūpinti pačiam ir savo sąskaita. Ne autostopu gi važiuoti ten, dvi savaites atostogų turint.

       Lėktuvo iliuminatoriuose pasirodę kalnai snieguotomis viršūnėmis - nemeluos. Apie tai, kad atskridome kur reikia. Lakūnai, lyg nusprendę parodyti visą tą grožį dar ir dar kartą, padarys kilpą prieš nusileidimą, nukreipdami savo valdomą žvėrį į kalnų apsuptyje įsikūrusį Dušanbės oro uostą. Aplinkui salone žviegiantys bei klykiantys vaikai praneš - tikrai taip, leidžiamės. Namie atsispausdintas popierukas-viza pareigūnams įtiks ir mano pasą jie apdovanos dar vienu antspaudu. Bagažas atvažiuos. Bus šiek tiek gaila, kad mano mėlynoji kuprinė viena, be geltonosios mano draugės kuprinės. Kaip gal bus šiek tiek gaila ir to, kad mano kuprinėje vėl nebus mano draugo - guminės kiaulės Frykio, lydėjusio mane kelionėje Kaukaze lygiai prieš metus. Nieko nepadarysi - geltonosios kuprinės savininkė su visa savo kuprine keliauti čia gal ir norėjo, bet negalėjo, o Frykis liko savo draugės Frykės guminiuose glėbiuose, kuri kaip ir jis yra guminė. Taigi, aš vėl vienas. Sveikas Tadžikistane!

       Pirmas dalykas, kurį keliautojas privalo padaryti atvykęs į naują jam šalį, tai įsitikinti, kad lauke ne plius keturiasdešimt ir kad aplinkui nėra cucų - benamių ir valkataujančių šunų. Jei temperatūra lauke yra tokia arba neduokdie aukštesnė ir jei aplinkui yra trys ar daugiau cucai, antru reikalu keliautojas turi (o gal net privalo) nieko nelaukęs apsisukti ir grįžti iš kur atvykęs. Čia ir dabar, geriausia net tuo pačiu reisu, aišku jeigu į jį spės. Kadangi dar gan ankstyvas rytas, tai oro temperatūra sukiojasi kažkur apie plius trisdešimtį, o prognozėse dieną bus plius trisdešimt penki. Norma, šitas punktas tinka. Šalia oro uosto matau tik vieną cucą, ir tai ne visai valkataujantį, o tiesiog drybsantį po medžiu ant šaligatvio. Gal jų yra ir daugiau, tik kiti gerai slepiasi kur nors pavėsyje, atskiru šalies prezidento įsakymu, kad negąsdintų atvykėlių. Be to jau esu išsikeitęs septyniasdešimt amerikoniškų dolerių į vietinius somonius. Daug negalvojęs, nusprendžiu čia pasilikti ilgesniam laikui.

       Kaip ir priklauso tokiose vietose, vos tik išėjus iš pastato pirmu reikalu mane sutinka būrelis taksistų, siūlančių savo paslaugas ir bandančių apšildyti, bei savaime suprantama - apgauti. Kaipgi be to? Ant to jie ir taksistai, tokia nacija bei padermė. Tačiau skirtingai nei agresyvūs jų kolegos Gruzijos Kutaisio uoste, grasinantys tau jei su jais tu nevažiuosi, šitie elgiasi kultūringai ir per daug nesiplėšo. Vienas tik toks įkyresnis seka iš paskos, bet ir tai neilgai, per tą laiką spėjęs papasakoti už širdies griebiančią istoriją apie tai, kad jis yra dailės mokytojas mokykloje, o taksuoja savaitgaliais, norėdamas papildomai užsidirbti. Aha, mano tamsusis brolau, o aš vaikų darželio auklėtojas su kuprine. Gardžiai pasijuokę iš kiekvieno sugalvotos istorijos, patraukiame kas savo keliais. Aš - į sostinę, jis - į tolimesnę naivuolių medžioklę. Nežinau kodėl, tačiau man atrodo, kad mano istorijoje apie vaikų darželio auklėtoją tiesos būta daugiau.

       Tiesą sakant, ten ir važiuoti nelabai yra kur, nes Dušanbės oro uostas įrengtas praktiškai mieste, iki kurio centro trimis gatvėmis nueinu per kokį pusvalandį, palydėtas draugiško vietinio bei spėjęs kelias miesto nuotraukas padaryti. Prie oro uosto dar mačiau mikroautobusą su užrašytu hostelio pavadinimu ant jo šono, matomai atvažiavusio manęs paimti. Reikalas tame, kad aplikuojant šalies vizai gauti, būtina nurodyti adresą, kuriuo apsistosi. Tai aš ir nurodžiau būtent to hostelio adresą. Tai jie ir atvažiavo manęs paimti. Tai vadinama slaptos informacijos nutekėjimu, kadangi registruotis pas juos aš nesiregistravau, o atvažiuoti jie atvažiavo. Pagalvokite patys, kam man tai, žalio namuko ir palapinės šeimininkui? Taip išeina, kas kažkas iš vizų išdavimo skyriaus pastukačino. Bet man to nereikia ir tą transportą apėjau šonu, manęs jiems taip ir neatpažinus - ar tai pasenau nuo to laiko, kai fotografavausi pasui, ar plaukai dabar ilgesni, nei kad nuotraukoje pase. Lyties lyg ir nekeičiau per tą laiką.

       Pagrindinėje miesto aikštėje, šalia pagrindinio paminklo ganosi bobikas - policininkas, prižiūrintis viešąją tvarką. Nemažai buvau skaitęs apie šiuos pareigūnus, gaudančius bei medžiojančius užsieniečius, fotografuojančius neva strateginius objektus ir verčiančius tas nuotraukas pašalinti. Fotografuoti jis man leidžia, užtat eiti arčiau paminklo - ne, kadangi vyksta kokie tai darbai. Matomai strateginiai. O va po dešine išties strateginis objektas - prezidento rūmai, tačiau ir juos galiu fotografuoti niekieno netrukdomas bei ribojamas tik savo vaizduotės bei fantazijos. Keista, labai keista. Čia dabar kas? Kur ritasi šis pasaulis? Ir kur žiūri bobikas? Čia taip gal dėl aplinkui tvyrančio karščio? Niekaip kitaip paaiškinti to nesugebėčiau. Dar daugiau - galiu įamžinti ir aukščiausią pasaulyje vėliavos stiebą - net 165 metrų aukščio, ant kurio plaikstosi ne pati mažiausia vėliava. Tadžikistanas - šalis ji neturtinga, bet ką jau turi, tą turi. Jiems nieks emyrų jau pastatyta Burdž Chalifa (Burj Khalifa) Dubajuje, kaip kad ir nieks saudžių dar tik statoma Džida (angl. Jeddah Tower) Saudo Arabijoje, kuomet kiečiausias pasaulio pastatas - tadžikų vėliavos stiebas. Jam nieks Čikaga, nieks Florida, kiečiausia komanda - tai Vilniaus "Statyba". Tribute to (liet. Duoklė kam): SEL. 1992-ieji. Kašio fanatas.

       Kai kitą kartą kas nors iš kieno nors giminaičių, draugų ar pažįstamų dejuos kaip Lietuvoje sunku gyventi ir kaip valdžia ar darbdavys nesiskaito su paprastu žmogumi, tegul keliauja į Dušanbė ir pasižiūri, kaip vietinės moterėlės ravi šaligatvius, skabydamos vieną po kitos žoleles tarp plytelių. Ir visa tai kepinant trisdešimties su trupučiu laipsnių karščiui. Va tada ir galės dejuoti apie tai, kaip sunku gyventi Lietuvoje, jei dar sąžinės turi. Tądien būtent tai ir vyksta, o man jų nuoširdžiai gaila. Retai taip su manimi nutinka. Matomai ir vėl koks tai informacijos nutekėjimas, bet dėl manęs to tikrai nereikėjo daryti, man būtų tikę ir taip kaip yra. Juk ir ilgai būti čia nebūsiu. Bet jiems neįsakysiu ir didžiulis būrys raudonomis liemenėmis aprengtų vyrų bei moterų žinojo ką daro. Mano skaičiavimais, jų kažkur arti šimto. Taip kad jeigu Jungtinių Arabų Emyratų princams kada prireiks papildomos darbo jėgos arba jų nebetenkins importuota darbo jėga iš Indijos bei jai giminingų šalių, žinos kur atvažiuoti ir pasirinkti. Mano rekomendacijas jie jau turi - tie žmonės dirba kruopščiai ir joks karštis jiems nebaisus. Aišku, jei iki to laiko neišvažiuos visi į Maskvą, pas Ravšaną ir Džamšutą.

       Kaip ir priklauso pirmai dienai naujoje šalyje, vienoje vietoje eidamas išsidrėbiu. Ir jeigu lygiai prieš metus Gruzijoje tai pavyko padaryti laukuose šalia kapinių, tai šį kartą nesismulkinu, kuomet nepataikęs padėti kojos ant vieno iš laiptelių, teškiuosi vos ne prieš paties prezidento rūmus. Gerai, kad krisdamas nors delnais spėju atsiremti, taip nors kiek sušvelnindamas smūgį. Uch... Na, svarbu, kad ne ant galvos. Ir kas čia su manim dabar? Galva sveika, rankos irgi, koja tik kiek nubrozdinta. Gyvensiu. Nusipirkęs ledų, kurie dvigubai pigesni nei pas mus ir tokie pat skanūs, šalti bei saldūs, toliau stebiu dirbančius ir aplinką puoselėjančius tadžikus. Čia kiek kruopštumo bei kantrybės reikia, kad išskabyti kiekvieną žolelę tarp aikštės bei šaligatvio plytelių? Vien jau ko darbo įrankiai moterėlių rankose verti. Tokie gėdos nepadarytų nė vienam siaubo filmui. Žiūrėdamas į tuos dirbančius žmones bei prisiminęs savo kuriamą ir namie paliktą programą, užsinoriu čia ir dabar nieko nelaukęs išsitraukti kompiuterį ir kaip reikiant paprogramuoti. Tokie jie panašūs į mane darbo vietoje, kad negaliu. Tačiau kompiuterio aš neturiu, o ravėti aikštės plytelių nenoriu. Darbo pokalbiuose tokiu atveju sakoma, kad ne tam aš universitetą baigiau. Apžiūrėjęs dar kelis objektus, išsidėsčiusius aplinkui aikštę arba esančius šalia pagrindinės gatvės, ta gatve patraukiu išeiti iš miesto link tos vietos, kur man jau turėtų būti paruoštas bei garuojantis manęs laukia pagrindinis dienos patiekalas - pirmasis autostopas Tadžikistane. Aš to nusipelniau! Duokite jį man!

       "Duosime, tik ne taip greitai, pradžiai tau reikia išeiti iš miesto" - girdžiu gąsdinant bei grasinant, ar tai vidiniam mano balsui, ar tai miesto statytojams bei planuotojams, mieste taip ir nepakabinusiems nė vienos, kad ir nutriušusios nuorodos kur eiti. Kam reikia - tie žino, o kam nereikia, tiems ir vaikščioti nėra ko. Naivuoliai manantys, jog mane tai sustabdys. Ką, ar mane? Tą patį, užuodusį grobį - tadžikišką autostopą ir nebegalintį likti ramiu, besiveržiantį link tolumoje stūksančių kalnų snieguotomis viršūnėmis, kur link einant šita gatvė ir tie namai šalia jos baigsis. Ir bus tada laimė bei džiaugsmas man ir bus tada autostopas. O iš miesto išeiti pasirodo visai nesunku, beveik taip pat nesunku, kaip kad buvo ir į jį ateiti. Karštis kiek alina, kuprinė spaudžia pečius, bet aš einu ir einu, kol nacionalinio didvyrio vardu pavadintas prospektas baigiasi. Praeinu pro cemento gamyklą - veikiančią, tvora kurios išpiešta visokiais darbininkais, kaip supratau grasinančiais metų cemento normą pagaminti per pusmetį ir panašiai. Yra ten ir garbės lenta su piliečiais, nelabai panašiais į cemento gamintojus. Bet čia man taip atrodo matomai tik todėl, kad iki šiol nesu sutikęs nė vieno cemento gamintojo-tadžiko. Tegul taip ir lieka.

       Beje, pačiame mieste nemačiau nė vieno seno pastato. Miestas toks, koks jis yra dabar - palyginti jaunas, nutarimas jį statyti buvo priimtas lygiai prieš devyniasdešimt metų, Tadžikijos liaudies komisarų tarybos. Kaip anie tarė, taip jų šalies liaudis ir padarė. Statomas miestas vadinosi Dušambė (su "m" raide vietoje "n"), pastatytas buvo pervadintas Stalino garbei į Stalinabadą, o pastarajam numirus, miestui sugrąžintas istorinis vardas, kuriuo visi žino jį dabar - Dušanbė (su "n" raide, kaip ir priklauso). Nėra mieste ir autobusų stoties, kaip kad autobusų beveik ar visai nėra šalyje, keleivių pervežimo funkciją čia atliekant taksistams. Pagrinde jie nelegalūs ir jokiais skiriamaisiais simboliais savo automobilių nežymi. Didelį jų susibūrimą praeinu iš karto už cemento gamyklos, vietoje, kur renkasi visi norintys važiuoti į antrą pagal dydį šalies miestą Chudžandą, nuo sostinės nutolusį apie tris šimtus kilometrų. Matyti, kad čia susirinkę vaikinai su automobiliais turi ką pasiūlyti automobilių neturintiems arba juos palikusiems namie (remonto dirbtuvėse, sąvartyne), tačiau jaučiantiems poreikį ar būtinybę iš centrinės Tadžikistano dalies patekti į šiaurinę. Savaime suprantama, ne už dyką.

       Nėra tai lengvi kilometrai, kaip kad jie būtų panašaus atstumo atsipalaidavusio pasivažinėjimo autostrada Vilnius-Klaipėda Lietuvoje, kadangi čia pakeliui tenka įveikti net dvi kalnų perėjas - Anzobo ir Šahristano, kiekviena kurių pakyla į trijų kilometrų aukštį. Jei būti visai tiksliems, tai pirmoji yra 3378 metrų aukštyje, antroji - 3372. Kaip jums tok pasivažinėjimas? Tadžikistane šį kelią dažnai vadina gyvybės keliu, arba jau greičiau - mirties. Gyvybės todėl, kad tai yra vienintelis kelias, jungiantis centrinį Tadžikistaną su šiauriniais jo regionais. Mirties todėl, kad kaip pavyzdžiui šių metų žiemą sniego lavinos nusinešė su savimi aštuonių žmonių gyvybes. Tai oficialūs duomenys, kurie nebūtinai yra ir būna tiesa. Sako, dar vienas dingęs be žinios. Jei jis per pavasarį neatsirado, reiškia viso devyni. Dar 200 automobilių su 800 žmonių juose buvo įkalinti sniego gniaužtuose. Matomai visi tie automobiliai buvo taksi, kadangi 800 padalinę iš 200, gauname po 3 keleivius ir vieną vairuotoją kiekviename automobilyje. Statistika, ji mėgsta tikslumą. Prieš dešimtį metų šis kelias žiemą apskritai būdavo uždaromas, nes tada, kad jį įveikti, automobilininkams su savo automobiliais, dažnai ne pirmos ir net ne antros jaunystės, reikdavo pakilti į mano jau minėtą Anzobo perėją, laikomą viena iš pavojingiausių visoje Centrinėje Azijoje ir žiemos mėnesiais nepravažiuojamą. Taip buvo iki tol, kol neapsikentę tadžikai, padedami Irano, pastatė tunelį ir trasa pagaliau tapo pravažiuojama net žiemą. O dar vėliau tie patys tadžikai, tik jau padedami kiniečių, šalia tunelio pastatė arkas, turinčias saugoti kelią nuo sniego lavinų. Nežiūrint į visa tai, gyvybės kelias karts nuo karto tampa mirties keliu. Teks juo pravažiuoti ir man. Visa laimė, kad ne žiemą.

       Užteks lyrinių-informacinių nukrypimų, laikas į kelią. Išdidžiai praėjęs mane bandantį sugundyti taksistus, kad važiuočiau su jais, viso gero jiems nesakau, kadangi tranzuosiu kažkur netoli priekyje ir kai kurie jų dar mane matys bei būtinai sutiks - čia, ar kiek toliau sekančiuose trijuose šimtuose kilometrų, kadangi kaip jau minėjau, kelias čia vienas. Autostopas šiuose kraštuose skiriasi nuo autostopo ne šiuose kraštuose, kadangi didžioji dalis sustojančių vairuotojų yra pinigų prašinėtojai. Apie visą tai žinau ir tai nėra bei nebus jokia staigmena man. Tikiuosi, kad bent iki tranzavimo su užrašu "No TAXI" reikalas nedaeis, kaip kad tai jau yra nutikę keliaujant autostopu Irane. Kuomet kelias padaręs posūkį išsitiesina ir priešais akis atsiveria įspūdingas vaizdas į kalnus snieguotomis viršūnėmis, aš suprantu - geresnės vietos pirmam kartui ir būti negali. Kuprinė ant žemės, žemėlapis į vieną ranką, kita ranka į kelią ir viso žino, kad aš noriu važiuoti. Užtat ne visi žino, kad noriu tai daryti nemokamai. Gan greitai sustoja vienas šoferis, paskui kitas. Pinigų už pavežimą nori abu. Reiškia, čia atvažiavau. Ką gi, aš ir mano kuprinė lauksim pinigų nenorinčių. O kad laukti nebūtų liūdna, ateina kokių dešimties metų vaikinukas. Maroke, Turkijoje, Palestinoje jis būtų ne vienas ir aš jau rinkčiausi dantis nuo asfalto, nespėjęs išsisukti nuo paleistų akmenų. Čia gi nieko panašaus - vaikinukas kalba rusiškai, elgiasi mandagiai ir kultūringai bei paaiškinęs, kad laukia grįžtančio tėčio (gal ne iš karo ir ne iš darbo Maskvoje), sėda netoli manęs toliau žaisti kokį tai žaidimą telefone, prieš tai dar paklausęs, ar aš žinau tokį. Aš nežinau, o jis žaidžia, bet laukiam mes abu - vienas grįžtančio tėčio, kitas - pakeleivingo transporto. Tokia tad tadžikų berniuko ir lietuvių keliautojo istorija, nutikusi vieną pavasario popietę už Dušanbės. Neilgai trukus sustojęs vairuotojas į klausimą apie tai, ar jis geidžia mano pinigų, atsako neigiamai ir taip aš turiu pirmą sutranzuotą automobilį šioje egzotiškoje šalyje, kuriuo ir per kurią nuvažiuoju.

       Pasėdėjęs šalia sraunios kalnų upės ir pravėdinęs kojas, vėl kylu į kelią, kad netrukus sustabdyčiau tarybinį krovininį transportą - ar tai "Mazą", ar tai "Kamazą". Važiuojame nors ir lėtai, bet užtikrintai ir kol neprasidėjęs kilimas į didelius kalnus, tai tinka. O pakilimas bus. Ir nemenkas. Vairuotojas - šaunus tadžikų vaikinas, be jokių klausimų ar minčių apie pinigus už lietuvio keliautojo pavežimą. Šnekučiuojamės apie daug ką, jam sukant baranką ir ne visada sėkmingai perjunginėjant ar perjungti tik bandant tarybinės technikos bėgius, o man spoksant į kalnus. Savo kelionės tikslą jis pasiekia už tunelio, kur jo draugai skaldo kalną ir akmenis kraus į tai, ką jis atvairavo. Atsisveikinam. Kelias toje vietoje nors ir suspaustas tarp kalnų, bet vietos sustoti yra. Būtų tik kam. Transporto nedaug, bet yra. Neužtrunku ir čia, šį kartą sustojus prabangiam baltam automobiliui su dviem vaikinais, važiuojančiais į... Chudžandą. Tiek toli su jais aš aišku nevažiuosiu, nes visų pirma nenoriu didžiosios kelio dalies per šią šalį įveikti per vieną dieną, o visų antra, tai ko aš noriu - tai pamatyti kalnų ežerą Iskanderkulį, dėl ko teks apskritai nusukti nuo pagrindinio kelio. Pakylam į kalnus. Sniego yra. Paskui nuo kalnų nusileidžiam.

       Pavežę vaikinai maloniai parodo kur yra kelias link mane dominančio ežero. Kaimas ant kryžkelės vadinasi Zeravšan-II. Kur Zeravšanas pirmasis - nežinau. Aš ne merga, kuriai būtinas pirmas vaikinas kaime ir antras netiktų. Toliau laukia kilimas į daugiau nei dviejų kilometrų aukštį nuo dabar esančio pusantro. Ar verta? Iskanderkulio vardas kildinamas nuo Aleksandro Makedoniečio (Iskander - tradicinė Aleksandro vardo forma Vidurinėje Azijoje, "kul" - ežeras). Istorinių žinių apie tai, kad šis pilietis šiuose kraštuose lankėsi - yra. Iš kitos pusės žiūrint, kur jis nesilankė ir ko nenukariavo ar nukariauti nebandė. Kad buvo prie šio ežero užsukęs, tai kažin. Todėl priežastis "prie ežero važiavau todėl, kad prie jo buvo Aleksandras Makedonietis" - netinka. Gal tiks ta, jog Tarybų Sąjungoje ežeras buvo laikoms (biržietiškai, liet. laikomas) vienu gražiausių. Turbūt taip sakė nebuvę prie Širvėnos ežero Biržuose. Nuvažiuosiu, pamatysiu, patikrinsiu, pasakysiu. O kol kas einant kelis šimtus metrų link parodytos vietos, pro šalį pravažiuojantis taksistas maloniai pasiūlo nuvežti kur reikia. Atsisakau, kainos taip ir nepaklausęs. Pasiūlo dar vienas, šį karta įvardindamas ir paslaugos kainą. Sako ji tokia, kadangi reikia įveikti net dvi kalnų perėjas. Dar kartą atsisakau. Bet tai ne problemos sprendimas, o tik sprendimo atitolinimas. Vakaras jau visai ant nosies, šalia kokios tai apgriuvusios gamyklos pastatai išdaužytais langais, su užrašu "SLAVA SOVETS" ant sienos ir kita to užrašo dalimi "KOMU ST", besimėtančiu ant žemės. Įdomu, kas tai galėtų būti? Garbė tarybiniam kam? Statybai? Statybininkui? Stachanovininkui, suprask darbo pirmūnui, dviejų mėnesių normą įvykdančiam per mėnesį? Stalinui? Stachanovininkui-Stalinui? Ką reiškia tas paslaptingasis "ST"? Kur likusi užrašo dalis? Kas ją pavogė? Laikas ar žmonės? Tiek to, ir taip per daug klausimų kaip pirmai dienai nepažįstamoje šalyje. Tegul šis lieka bei palieka neatsakytas.

       O pats kelias, jei taip galima pavadinti žvyro juostą šalia kalno, pasirodo besantis už tilto. Visai prarandu ir taip nedidelį buvusį norą išmėginti autostopą tuo "keliu", kuomet pamatau už tilto besitrinantį vieną tikrą bobiką-cucą-šunį, o paskui ir antrą jo draugelį. Nežinau, ar jie manęs laukia, ar gyvulius saugo, bet kad loja, tai faktas. Iki sutemų kažkur valanda ir palapinės čia niekur nepastatysiu, nes aplinkui kalnai. Galvojant ką čia dabar daryti ir kaip būti, žmonės iš privažiavusio automobilio pasiūlo važiuoti su jais už pusantro šimto somonių, kas grubiai tariant yra penkiolika eurų. Mums visiems smagiai pasijuokus iš tokios jų siūlomos kainos, pasiūlau mane ten nuvežti už trigubai mažiau, t.y. už penkiasdešimt somonių. Įdomiausia tai, kad net nesvarstę jie sutinka. Rusų kalba visagalė. Jei kada nors tektų rinktis, kurią kalbą pamiršti - lietuvių ar rusų, gerai dar pagalvočiau. Juokauju. Aišku, jei pasirinkime būtų ir anglų kalba, pirmą pamiršti rinkčiausi ją. Nejuokauju. Arba kiniečių. Tą irgi galima pamiršti, kadangi naudos iš jos mažai. Galvoju taip, kad nuvažiavus prie ežero, vietos palapinei ir man joje tikrai atsiras. Prie ežerų visada atsiranda. Na, o manantys, kad aš esu bailys ir be reikalo nėjau tranzuoti už tiltelio temstant, prieš tai turbūt atsidūręs dviejų šunų šuniškuose glėbiuose, mano visiškai teisingai. Taip, aš esu bailys, ne kartą ir ne du esu tai minėjęs savo istorijose iš kelio, nes tik bailiai ir keliauja autostopu Tadžikistanuose bei į juos panašiuose. Tie dar paprašo manęs pavertėjauti jų automobilyje sėdinčiam užsieniečiui, kuris skirtingai nuo manęs rusiškai nemoka, užtat nori važiuoti į Dušanbė ir turi 100 somonių, kuriuos kaip supratau mielai paims ir jį ten nuveš koks tai tipas, atvažiavęs automobiliu iš paskos. Taip man tarpininkaujant, jie ir susitaria. Dėkoti nebūtina.

       Prieš važiuojant prie ežero ir nuvežant ten mane, reikia pasikeisti padangą, kurią kažkur pradūrė arba kažkas prakando. Sakau gal tie šunys, patruliuojantys už tiltelio? Visas tas reikalas užtrunka pusantros valandos ir tuo metu mano perskaityta nuo Evelinos gauta SMS žinutė "Kaip sekasi korupcijos šalyje su dar negirdėtais miestų pavadinimais?" pataiko kaip reikiant į temą, nes per tą laiką korupciniuose procesuose sudalyvauju tris kartus. Visų pirma, veža jie mane už pinigus ir jokių mokesčių už taksi teikiamas paslaugas nemoka. Visų antra, už pakeistą padangą sumoka meistrui grynais ir aš labai abejoju, kad pastarasis tuos pinigus savo tepaluotomis rankomis muš į kokį kasos aparatą. Ir galų gale visų trečia, dar nuvažiuojam į kokius tai garažus, kad prisipilti kuro į baką iš kokių tai bidonų. Įdomu, šioje šalyje yra vietos mokesčiams? Dvidešimties kilometrų kelias iki ežero trunka gerą valandą, absoliučioje tamsoje ir dviejų nepažįstamų vyriškių draugijoje. Važiuodamas noriu tik vieno - nenulėkti su jais nuo skardžių. Vairuoja jie drąsiai ir visa laimė, kad nematau to kas yra po dešine, vaizduotę išjungęs po pirmo rimtesnio posūkio ir nusprendęs jos daugiau šiame kelyje nebeįjunginėti. Taip noriu sulaukti rytojaus dienos šviesos, kad joje pamatyčiau, per ką važiavau naktį. Manau, tai mane kaip reikiant išgąsdins.

       Prie ežero atvažiavus, ežero nė kvapo. Siūlo jie man važiuoti su jais toliau į kalnus, kur teikia jie ne tik taksi, bet dar ir apgyvendinimo paslaugas. Mandagiai atsisakau, išlipdamas šalia kempingo ir per kvailą galvą palikdamas jų automobilyje vieną iš dviejų turėtų žemėlapių. Gerai, kad tą prastesnį, nors ir brangesnį. Nenorėdamas rizikuoti nusisukti galvą, einu tiesiai į šalia esantį ar tai kempingą, ar tai turistų bazę, kur malonaus vyriškio pasiūlyta keturiasdešimties somonių kaina už vietą palapinei tinka visiems. Šį kartą viskas oficialiai - pasas, pinigai, vieta. Pasirodo ir šioje šalyje kažkas moka mokesčius. Iš paskos seka šuo, kuris šeimininko klauso. O aš galvojau tai vilkas. Palapinę statau visiškoje tamsoje, ežero nematydamas ir jį tik girdėdamas. Rytoj bus ir vaizdas. Sako, ežeras šalia. Šiandien to jau nebetikrinsiu, patikėjęs tuo ką sako. O tas šuo tikrai yra šuo, o ne vilkas? Žemėlapio tai gaila. Labanakt gulantiems. Nebūtinai šalia Iskanderkulio.

       Nubundu atviruke, šalia žalios spalvos ežero, apsupto snieguotų kalnų viršūnių. Nors imk ir prie širdies dėk tą vaizdą arba siųsk namiškiams be jokio teksto, kad jie ir taip suprastų, jog viskas man gerai. Pamatyti vaizdai tuoj pat sudomina mano fotoaparatą, o šaltas ežero vanduo nelieka nepastebėtas mano kojų, neplautų jau tris dienas ir reikalaujančių atgaivos. Visi gauna kas ko nusipelnę - fotografas laimingas, kojos šviežios. Geras ežeras. Ryte, šviečiant saulei viskas atrodo taip gražu ir idiliška, jog vieną akimirką užsimiršęs imtum ir pagalvotum - Šveicarija, nesuprasdamas kokio velnio reikėjo vietos palapinei ieškoti šioje tarybinių laikų turistų bazėje, o ne kur nors prie ežero paėjus toliau. Tačiau taip tik atrodo. Vakar ir tamsoje, viskas buvo ir atrodė kitaip. Atsisveikinęs su bazę prižiūrinčiais ir saulės atokaitoje senus kaulus džiovinančiais dėdėmis, einu atgal, iš kur vakar atvežtas. Tranzuoti ten kaip suprantu nėra ko, tad laukia geras bei vaizdingas pasivaikščiojimas per kalnus mažiausiai dešimt kilometrų iki pirmo kaimo, kurį lyg ir mačiau vakar tamsoje. Paskui bus matyti, gal iš to kaimo kas nors ir kur nors važiuos. Aistrą fotografuoti šiek tiek apramina iš paskos sekantis ne pats mažiausias šuo, dydžio su puse teliuko. Ir nors jis nei loja, nei puola, intuityviai nusprendžiu, kad ežero nuotraukų iš šio rakurso man jau užteks. Stovi keli namai, bet kaimu to nepavadinsi. Paskui šlagbaumas, šalia kurio budinčio vyriškio paklausus kaip iš čia išvažiuoti, atsakymas vienas - tik taksi ir niekaip kitaip. Yra už 200 somonių, kas 20 eurų. Domina? Nelabai. Rinkos dėsnius matau čia suprantate ir jei siūloma kaina man netinka, tai pasiūlysite paieškoti kur pigiau, ar ne?

       Būta tai trijų valandų ėjimo per kalnus. Jau į pirmą įkalnę kildamas, sutinku tris jaunai atrodančias merginas-moteris, genančias karvių bandą. Kas žino, gal jų tarpe būta tos vienintelės, skirtos tik man, akyse kurios būčiau išvydęs išsipildymą aistrų ir norų bei beribę meilę ten perskaitęs. Čia aš apie moteris, ne apie karves. Nespėju to pamatyti, vis negalėdamas atitraukti akių nuo pritrenkiančių kalnų vaizdų. Mano kryptimi pravažiuoja mašina, pakrauta žmonėmis su kuprinėmis. Kviečia važiuoti kartu, turbūt ne už dyką, bet man tai neįdomu, norinčiam tuose kalnų atvirukuose dar pabūti bei užtrukti. Jie to verti. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, tačiau šiame kelyje gali prasilenkti du automobiliai, pats tame vakar dalyvavau, ir dar visiškoje tamsoje. Nuotraukose - kalnai, ežeras, upė, aš, kuprinė, karvės, avys. Pagalvodamas ir apie buvusius autostopininkus, autostopu keliauti nebegalinčius, padarau dvi nuotraukas, kuriose matyti tik aš be galvos ir tik mano kuprinė be manęs. Visa tai būtinai kelio fone. Taip kiekvienas buvęs bei norintis galės šias nuotraukas naudoti savo reikmėms, prieš tai kompiuteryje vaizdo redagavimo priemonėmis uždėjęs savo galvą arba pastatęs save šalia mano kuprinės. Niekas nesupras apgaulės (tegul tai bus mūsų mažytė paslaptis), o vaikams bei draugams bus ką parodyti kaip įrodymą, kad tu esi vis dar jaunas, kol keliauji autostopu. Ir kada vis dar esi ne buvęs autostopininkas. O štai ana va ir kaimas, gerai dešimčiai kilometrų neprailgus, tai kylant į įkalnes, tai leidžiantis nuo jų. Kur tau prailgs su tokiais vaizdais, ne tik dailininko, bet ir viso dailininkų būrelio teptukų vertais. Khayronbet trobos sveikina keliautoją!

       Vienas iš šalia kaimo kelią remontuojančių (pasirodo, Tadžikistane jie užsiiminėja ir tokiais darbais) darbinininkų jaučia poreikį su manimi pasikalbėti ne rusiškai kaip čia priimta, o angliškai. Išpildau tą jo norą pasirodyti prieš draugus, aptardamas su juo keletą svarbių ar mažiau svarbių temų, kitiems atrodytų negirdėta užjūrių kalba. Tas šviesuolis bei poliglotas atrodo patenkintas, tad galima grįžti prie rusų kalbos, kuri ir man pačiam mielesnė bei žinomesnė, o be to ir likusiems aplinkui suprantama. Žmonės čia draugiški, o kai kreipiesi į juos rusų kalba ir pasakai esantis iš Lietuvos, praktiškai kiekvienas žinos kur tai yra ir iš pirmo karto paminės Vilnių, arba blogiausiu atveju žinos bent Rygą ar Minską. Vyresnio amžiaus tadžikai kaip taisyklė prisimena Pabaltijį iš tų laikų, kuomet jie buvo lygūs tarp lygių Tarybų Sąjungoje, gaudavę kelialapius prie jūros ar paskyrimą tarnauti armijoje mūsų apylinkėse. Patinka man čia, šioje šalyje aš esu gerbiamas žmogus. Skirtingai nuo ką tik sutiktų žmonių, kaime gyvenęs šuo nebuvo toks draugiškas arba savo draugiškumą bandė išreikšti kiek keistokai, aplodamas mane nuo savo saugomų vartų. Geras cucas. Šiaip visumoje elgėsi jis kultūringai, artyn nėjo, o tik lojo, matyt draugiškai, norėdamas pasisveikinti, o ne išgąsdinti ar įkąsti. Dviračiu besivažinėjančio jaunuolio paklausus kur čia yra parduotuvė, jis ne tik kad parodė kur ji yra, bet ir pasisiūlė atvežti man valgyti bei gerti. Atsakiau, kad pats galiu ten nueiti, o jis nėra mano tarnas. Atrodo, nesupyko, ar bent jau neparodė to.

       Kaimo parduotuvėje mane garantuotai apgauna, tačiau nei kainų surašytų ten yra, nei man tai labai rūpi, toje skylėje tepirkus butelį limonado ir butelį vandens. Kur kas svarbiau tai, kad pirmasis jų būtų saldus, o antrasis - šaltas. Būtent tokie jie ir yra, o aš esu (tampu) laimingas, prieš tai baigęs gerti iš Lietuvos atsivežtą mineralinį vandenį, nuėjęs per kalnus dešimtį kilometrų ir kaip reikiant pagaliau atsigaivinęs. Man to reikėjo, jau nekalbant apie tai, kad aš to nusipelniau. Vietinis atvedė. Sakė - giminaičio, o prekiavo kokie tai vaikai. Garantuotai pasipelnė ant kelių kapeikų. Juk jie vaikai, aš užsienietis, o dar kaip tyčia kainų nėra. O gal ir ne. Kaip ne kaip, tokiame užkampyje ir antkainis privalo būti didesnis, ypač ant tokių einamų prekių, kaip limonadas ir vanduo. Beje, šiandien vėl karšta kaip ir vakar, kažkur virš trisdešimties bus, o tai ir daugiau, tačiau skirtingai nei Arabijoje, tas karštis čia nėra sunkiai pernešamas. Gal todėl, kad aplinkui yra kalnai. O gal todėl, kad šalia nėra jūros. Bet labiausiai turbūt todėl, kad čia galima įsigyti gazuoto mineralinio vandens ir tiems šaltiems burbuliukams leidus pabėgioti savo gerklėje, gyvenimas vėl tampa mielas ir kepinanti saulė nebeatrodo pagrindinis tavo priešas. Išlaku praktiškai visą butelį vyšnių limonado. Namie organizmas turbūt neatleistų tokio cukraus kiekio. Beje, kiek tame limonade būta cukraus? O kam tai rūpi? Tokių dalykų etiketėse čia niekas nerašo. Ant suoliuko šalia šniokščiančios kalnų upės pasėdėjęs, einu toliau. Nemirti juk man ant to suoliuko.

       Vaikai - kiek nelaimių ir rūpesčių atneša jie mums, keliautojams. Jie rėkia ir žviegia lėktuvuose, kalba nesąmones, kurių visi kas nekurti privalo klausytis autobusuose ir traukiniuose, galų gale mėtosi iš akmenų pro juos einant bei sutikus juos gatvėse ir keliuose. Kažko panašaus matomai tikiuosi ir čia, nusprendęs niekur toliau nebeiti, o likusį pusę kelio įveikti autostopu iš kaimo, kuriame gerą pusvalandį praleidęs, taip ir neišvydau nė vienos mašinos. Įsikūręs šalia tvoros kaimo gale, pamatau ateinant juos. Jie penkiese, o aš vienas. Ir nieko panašaus į nekultūringą elgesį iš jų pusės. Atvirkščiai. Vienas rusiškai kalbantis pyplys ima viskuo aktyviai domėtis, kitiems tuo tarpu žaidžiant griovyje su vandeniu bei tyliai ir pagarbiai viską stebint iš šono. Mažiausias vaikėzas lyg ir norėtų paleisti į mane kokį tai mažą akmenuką, tačiau dar nespėjęs to padaryti yra sudrausminamas vyresnio (kaip suprantu - brolio), iš kurio gavęs gerą niuksą, nuleidęs galvą toliau užsiiminėja savo vaikiškais reikalais. Vyresnius gerbti čia priimta, jie tai sužino dar maži būdami ir paskui visą gyvenimą to laikosi. Kitaip čia nepriimta, man pasakojo apie tai.

       Galų gale vienas tų vaikų eina į namą, šalia kurio tranzuoju ir atneša iš ten kokio tai pieno, kefyro ar airano. Tenka atsisakyti, nes karštis lauke didžiulis, o kur bėgti paleidus vidurius nelabai yra, kadangi visur aplinkui kalnai, kalnai, kalnai. Be to, ir tualetinio popieriaus atsargos ribotos. Šioje vietoje aš pasuoju, palikdamas tai stipresnių virškinimo sistemų savininkams. Arba turintiems daugiau fantazijos (kur bėgti), arba su savimi atsivežusiems daugiau tualetinio popieriaus (su kuo nusivalyti). Jaučiuosi tikru niekšu, ilgai įtikinėjamas, bet taip ir nepriimdamas tų vaišių. Šašlyko neneša, tą gal ir suvalgyčiau. Turbūt neturi. Už vaišes dėkoju paaiškindamas, kad tokiame karštyje nevalgau, kas yra tiesa. Paskui man jie visi atsibosta ir su visais jais atsisveikinęs, nusprendžiu paeiti kiek tolėliau. Keista, bet ir man nueinant, esu palydimas ne geros akmenų krušos, o mojuojančių rankų. Sentimentalesnis, šioje vietoje susigraudinęs, neliktų nesuprastas. Sustoja pirmas pravažiuojantis automobilis, kokiais tai nestandartiniais numeriais. Toli nereikia, iki pagrindinio kelio. Sutarta. Taip ir nuvažiuojame - už vairo vokietis, šalia jo tadžikas, gale lietuvis, bagažinėje kuprinė. Pinigų jiems iš manęs nereikia, apie tai net neklausiu. Sako dirba kokioje tai tarptautinėje organizacijoje, sodinančioje medžius šiose apylinkėse. Medžius sodinantys žmonės negali būti blogi.

       O va pagrindinis kelias Dušanbė-Chudžandas kaip reikiant nuvilia, kadangi nors jame automobiliai ir stoja gerai, tačiau visi kaip susitarę nori daryti tai, ko nenoriu daryti aš - pasidalinti mano turimais pinigais. Ne, ne, ne ir dar kartą ne! Vieni po tokio mano atsakymo nuvažiuoja iš karto, kiti prunkšdami sau po nosimi, tipo taip negali būti, kad kas be pinigų vežtų ir važiuotų. Ką gi, turbūt autostopo idėjos čia nėra itin populiarios. Iš kitos pusės žiūrint, tam aš čia ir esu atsiųstas, kad panašiai kaip praeitą rudenį Arabijoje, supažindinčiau šių kraštų piliečius su tuo, kas tas autostopas yra ir ką reikia daryti pamačius žmogų su kuprine kelyje. Dar kiti pravažiuojantys automobilininkai-mėgėjai-taksistai atrodo esantys be smegenų apskritai - ar tai palikę juos namie, ar pasidėję bagažinėje, ar iš viso jų negavę, Dievui dalinant juos visiems pageidaujantiems, kaip kad gamtos prisakyta. O gal tuo metu jie stovėjo eilėje, kur dalino taksi flakonus? Bet kam? Jų jie juk irgi nenaudoja, savo amatu užsiiminėdami slaptai.

       Kalbu apie tuos, kurie važiuodami priešinga kryptimi nei kad tranzuoju aš, savo vos ne šventu reikalu laiko sustoti, kad rėkdami per visą kelią manęs paklaustų, ar kartais nevažiuoju į Dušanbė. Kadangi oras puikus, vaizdai įkvepiantys, o mano rusų kalbos žinios puikios, tokių greitai nepaleidžiu, apsiribojęs paprastais atsakymais, tipo "Ne, ačiū, nevažiuoju." arba "Tu ką, durnas? Kokia Dušanbė? Nematai, kad aš važiuoju į kitą pusę?". Na jau ne, taip paprastai neišsisuksite, kad jau laikote mane už kvailį, nežinantį į kurią pusę ir kur aš važiuoju. Aišku, gal už tokius dalykus ir į galvą galima būtų gauti, bet labai jau įdomu keliais logiškais klausimais apie tai, į kurią pusę važiuojančias mašinas aš stabdau, į kurią pusę važiuoja jie ir kurioje pusėje Dušanbė yra, prieiti logiškos išvados apie tai, kad į Dušanbė aš tikrai nevažiuoju. Aišku, kiekvieną kartą nepamirštu paklausti, ar išties jie mane laiko kvailiu, ar sustoja šiaip pabendrauti norėdami.

       Taip turiningai bei įdomiai gyvenu kelyje toje vietoje, kol niekur nevažiuoti nusibosta ir nusprendęs paeiti šiek tiek į priekį, nieko nelaukęs tai ir padarau. Tiesa, prieš tai dar tenka skubiai trauktis nuo kelio, kuomet sunkiasvoris transportas bando sukti į kairę, jam tai sunkiai sekasi (nes jis sunkus) ir su tuo nenori taikstytis dideliu greičiu priešinga kryptimi atlekiantis lengvasis transportas. Uch... Laimė viskas apsieina be aukų. Naujojoje tranzo vietoje nelieku ilgai nepastebėtas, kuomet prie manęs prisistato šalia esančios parduotuvės savininkas. Ką gi, tranzuosime trise - aš, kuprinė ir tadžikas. Bet jei kas sustos, važiuosime tik du - aš ir kuprinė. Toks susitarimas. Vyro žodis? Žiūrėk, kad paskui be ašarų būtų, jog tie du nuvažiavo, o mane paliko. Su juo pasikalbam ir apie Maskvą, kurioje jis dirba karts nuo karto, ir apie jo tautiečių nenorą vežti žmogaus su kuprine už dyką. Jis netiki, kad taip būna ir veža, o aš netikiu, kad jis netiki. Juk Maskvoje buvęs, reiškia ne tik grožio, bet ir pasaulio matęs. Kaip ten sakoma - "Kto v Moskve nie byval, krasoty nie vidal" (liet. "Kas Maskvoje nebuvo, grožio nematė"). Kviečia pailsėti į šalia kelio remontuojamą medinį objektą, kuriame dabar prekiauja kopūstais, bet sezonui atėjus prekiaus arbūzais. Pelnas bus didesnis, dabar ne kas. Nemėgsta tadžikai kopūstų. Ir giros butelaitį atneša, sako parduotuvės sąskaita. Gėralas tas nors ir tragiško skonio, užtat šaltas. Sueis. Ačiū tau, mažai pažįstamas žmogau. Sustabdau fūrą ir išvažiuoju. Aišku, padarau tai ne šalia kopūstų sėdėdamas, bet grįžęs į kelią. O sako nebūna, kad už dyką vežtų. Būna, dar ir kaip būna. Kelio prakeiksmas nuimtas, sunkiasvoriu transportu kelias neilgas, sekantis automobilis jau lengvasis. Kaip ir vakar vakare sustoję važiuoja į Chudžandą, bet aš kaip ir vakar vakare ten nevažiuosiu, prieš tamsą nusiimdamas nuo kelio dar prieš miestą. Bet tai dar bus. O kol kas tenka įveikti jau minėtas kalnų perėjas ir nusileisti nuo kalnų. Mano pavežėjai, tai maloni trijų malonių tadžikų šeima - vyras su žmona automobilio priekyje, studentas sūnus - gale, ten kur ir aš. Arba aš ten kur ir jis. Tik gaila, jog mūsų susitikimo priežastis liūdna, jiems važiuojant į laidotuves giminaičio sūnaus, kurį jauną būnantį nutrenkė automobilis. Kam jie man tai pasakė? Ir kam man tai reikia žinoti?

       Nuo kelio nusiimu ne tik kad neprivažiavęs Chudžando, bet ir priešais jį esančio Istaravšano. Bus rytojui. Paprašau sustoti viduryje laukų, iki sutemų likus ne daugiau pusvalandžiui, o iki Chudžando kažkur šimtui kilometrų. Sutinku - gal negerai taip mėtytis sustabdytais automobiliais, nes autostopo Dievui gali tai nepatikti. Bet jau geriau tai, nei kad naktį vaikščioti po antrą pagal dydį Tadžikistano miestą. Žalias namukas - toks mano pasirinkimas šiam vakarui. Tadžikų šeimos šis pageidavimas visai nenustebina ir jie mielai įvykdo paskutinį mano norą, išleisdami šalia plyno lauko. Gal todėl, kad sūnus jų studijuoja turizmą ir kaip sakė, palapinę statyti juos mokė mokymo įstaigoje. Jie tiki, kad viskas man bus gerai. Teisingai tiki. Būtų ne sūnus, o dukra, mielai parodyčiau tai praktikoje - kaip pastatyti palapinę, su prizu-siurprizu, laukiančiu pastatytos palapinės viduje - savimi. Laiko mažai, sutemos ant nosies, užteks blevyzgoti, statyk namą, mielas keliaujantis žmogau. Tarp lauko ir kelio, aguonų apsupty, su kalnais snieguotomis viršūnėmis tolumoje - antros mano nakvynės Tadžikistane vaizdas ir vieta, žalio namuko adresas šioje šalyje šių metų gegužės 14-ąją. Laiškus rašykite ir jeigu iki rytojaus ryto ateis, perskaitysiu. Atgalinių - nepažadu.

       Įsikurdamas nakvynei taip arti kelio pamiršau, kad karštomis vasaros dienomis, kokios dabar yra, sunkiai pakrautų sunkvežimių eismas šiuo keliu per kalnus ir dvi aukštąsias mano jau minėtas kalnų perėjas yra griežtai draudžiamas bei netoleruojamas. Pavežę žmonės minėjo ir šnekėjo apie tai. O kaip fūrų vairuotojai išsisuka iš šios nemalonios situacijos? Teisingai - jie nelaukia kol ateis ruduo ir oras atvės, o važiuoja naktį, kuomet asfaltą spausti leidžiama kiek širdis geidžia ir kiek krovinio užsakovas pakrovė. Kiek kartų tą naktį nubundu, suskaičiuoti net nebandysiu. Ir kiekvieną kartą man nubudus, prieš akis stodavo šuns vaizdas, matytas vakar mane vežusiems žmonėms keičiant pradurtą padangą servise. Jis toks ryškus bei aiškus, kad vėl ir vėl nubusdamas ir nespėdamas iš karto atskirti kur sapnas, o kur realybė, imu manyti, kad aš - tai jis, o jis - tai aš. Būtumėte jūs matę, kaip tas šuo norėjo miego... Kiek kartų vis bandė užmigti, ir kiek kartų to padaryti iki galo jam taip ir nepavykdavo. Aš sėdėjau automobilyje ir stebėjau, kuomet suradęs nuošalesnę vietelę dirbtuvėse, užmerkdavo jis akis, o jo galva palaipsniui sviro, sviro ir nusvirdavo žemyn. Tada kaip tyčia koks tepaluotas meistriukas imdavo daužyti kokį nuimamą ratą ir nuo to triukšmo šuo staigiai atsimerkdavo, supratęs, kad užmigti jam eilinį kartą nepavyko. Paskui vėl viskas iš naujo - šuns akys merkiasi, galva jo nusvyra, meistriukas ką nors padaužo, šuo vėl aktyvus. Man tada taip gaila buvo to šuns, kaip kad jam dabar būtų gaila manęs. Servisiuke dabar turbūt jau ramu - remontai baigti, meistriukai išėję, šuo poilsiauja. Garantuotai miega, parazitas. Skirtingai nei kad aš. Ir kuo, po to ką čia perskaitėte, žmogaus gyvenimas skiriasi nuo šuns?

       Miegojęs kaip miegojęs, anksti ryte aš vėl kelyje. Trečia diena Tadžikistane prasideda. Pasisveikina praeinantis vietinis. Nieko nepadarysi, čia taip priimta. Net jei tų draugų nepažįsti. Jis ne šiaip sau vaikšto laukais, bet perėjęs kelią susistabdo pirmą važiuojantį automobilį. Taip irgi čia priimta, kadangi autobusų nėra. Nors rytas ankstyvas, jis ne pirmas mano sutiktas šiandien. Pirma buvo karvė, atėjusi prie palapinės ir labai išsigandusi, kuomet pamatė iškištą mano galvą iš ten. Gerai, kad reikalas bent iki gyvulio infarkto nedaėjo, man nesant tikram, jog su savimi turiu reikiamą grynųjų pinigų sumą, galinčią kompensuoti šeimos maitintojos praradimą. Buvo ir karvių ganytoja, pro mano žalią namą praėjusi, bet vidun taip ir neužsukusi. O gal visai verta buvo? Aš juk ne koks kelių erelis, aš kalnų džentelmenas. Ai, kas ten supras tas tadžikų moteris. Ir karves. Na o mane patį mano paties operatyviai sustabdyta fūra atveža iki pirmos kelyje pasitaikiusios degalinės, kur vairuotojai stoja pertraukai. Antrą jų pamatau tik beveik atvažiavus, jam prieš tai miegojus ten, kur aš buvau pasidėjęs savo kuprinę. Matomai pavargusio žmogaus būta, kad septyniolika kilogramų, uždėtų ant jo, nesukėlė jam kokių tai emocijų ar nepatogumų. Degalinėje intuityviai pajaučiu, kad atėjo laikas man pavalgyti bei išmėginti tadžikišką virtuvę. Ir nors laikas ankstyvas ir dar net devintos ryto nėra, tas šašlykas bus mano. Kaip ir žirniai, kaip ir barščiai, kaip ir abrikosų kompotas. Velnias, bet ir skanu pas juos. Tik va batonas koks tai nevalgomas pasitaikė. Nieko tokio - išmesiu, ne Leningrado blokados metas. Nusibaigimui dar arbatos būtų neprošal. Kadangi pastarąją čia pardavinėja arbatinukais, o man užteks ir stiklinės, geras dėdė įpila jos nemokamai.

       Išėjus laukan bei šalia parduotuvės suvalgius ledinių ledų porciją ir taip galutinai apsunkus, man kyla natūralus klausimas - koks telefonas tarnybos, pristatančios autostopininkus į tranzavimo vietą? Ne pačiam gi man ten dabar eiti tiek prisikimšus. Nėra? Kaip taip? Nu tada einu. Gerai, kad bent eiti netoli ten, kur nuėjęs ir prižiūrimas priešingoje kelio pusėje patruliuojančio šuns, tęsiu pasirodymą Tadžikistano keliuose. Palaidų šunų galima pamatyti bei sutikti (šioje šalyje yra vietos šunims), tačiau jų skaičiumi šalis nė iš tolo negali konkuruoti su tokiomis šuniškomis šalimis kaip Gruzija, Armėnija, Bulgarija ar Rumunija. Kaip taisyklė šunys čia nevaikšto bile kur ir būriais, o gyvena sėslų gyvenimą po vieną, dirbdami už maistą degalinėse, autoservisuose ir panašiose įstaigose, į šalia esančius žmones nekreipdami nė mažiausio dėmesio. Bent jau dieną taip yra, o kaip yra naktį, aiškintis nebandžiau. Tikiuosi ir neteks.

       Netoliese esantį Istaravšaną pasiekiu vienu automobiliu, nemokamai, prieš tai praspyręs kelis mokamus. Kitaip čia nebūna. Bevažiuojant praleidžiame avių bandą, genama per kelią į kitą jo pusę, kur kalnai ir kur žolė sodresnė, žalesnė. Kitaip čia irgi nebūna, kuomet piemenims varant gyvulį, eismo dalyviai turi prisitaikyti, manevruodami toje gyvoje masėje, kad kurio iš "eismo dalyvių" nepasiųstų anksčiau laiko ant iešmo virš ugnies kaitintis, prieš tai supjaustyto gabaliukais. Ko tai vėl užsinoriu šašlyko. Dvi dienas nevalgiau ir nieko, o šiandien ant mėsos patraukia konkrečiai. Na, žiūrėsim. Ne dabar juk vieną tų avinų pjauti, kad šašlyką vidury kelio man kepti. Užsienietis su kuprine čia gerbiamas, bet gal ne ant tiek. Miesto centre tvyrant absoliučiam chaosui, ilgai ten neužsibūnu. Man, trys žmonės kuriam jau atrodo minia, veikti nėra ten ko. O šiaip, tipiškas rytietiškas vaizdas - verda prekyba viskuo ką galima parduoti, kažkur važiuoti kviečia šūkaujantys ir atrodytų amžinai rėkiantys taksistai, automobilių grūstys su be perstojo dirbančiais jų klaksonais, ore tvyrantis smogas. Ai... Gal tiek to. Ne man visa tai. Dar yra saulės atokaitoje sėdintys bei arbatą geriantys senukai (šioje šalyje yra vietos senukams). Mane užkalbinę ir iš manęs sužinoję, kad aš iš Lietuvos, ima vardinti Vilnių, Rygą, Taliną, Minską, prisimindami tuos laikus, kai viename iš tų miestų ar juose visuose lankėsi jie patys, jų giminaičiai, pažįstami bei draugai. Jie tada buvo lygūs tarp lygių, kaip kad aš dabar esu savas tarp savų. Back to U.S.S.R. (liet. atgal į Tarybų Sąjungą). Bitlų (angl. The Beatles) gerbėjai šioje vietoje žinotų kurią dainą jiems reiktų pasiklausyti, gal jau kokį tūkstantąjį kartą.

       Dar mieste vaikšto dailiai bei spalvingai apsirengę moterys, jame pilna žalumos, o jo gatvėmis neklajoja benamiai šunys. Vyrai gal irgi ten tvarkingai apsirengę, bet į vyrus aš žiūriu mažiau ir tik netyčia. Visa tai nuo stendų stebi amžinasis šalies prezidentas Emomalis Rachmonovas, kaip tai stebuklingai perrenkamas ir perrenkamas vis sekančiai naujai kadencijai. Ir taip nuo Tarybų Sąjungos žlugimo laikų, o tai jau ketvirtadalis amžiaus. Ištvermingas. Beveik kaip kokia Grybauskaitė vietinė, pagalvoju, nedrąsiai pozuodamas bendrai nuotraukai su tuo vyriškiu, po man neaiškiu užrašu kirilica tadžikų kalba. Tikiuosi ten nieko blogo užrašyta nebuvo ir dėl šios nuotraukos nebus man nei gėda, nei negarbė, nei kokių problemų kils. Kažin ar kas rašytų ką nors nešvankaus po Tadžikistano herbu ir dar šalia tokio gerbiamo bei tautos puoselėjamo to paties Tadžikistano piliečio. Vargu bau. Ant kalno stūksantys kokie tai rūmai bei paminklas gal kiek ir sudomina iš pradžių, bet jau vėliau viršun gatve kopdamas apsigalvoju, taip jų ir nepasiekdamas. Kiti pasieks. Ar tai karštis dėl to kaltas, ar rytinis šašlykas, to jau nebesiaiškinu. Koks skirtumas - nelemta ir tiek. Kažin ar didelis praradimas. Užtat pabendrauju su vietiniais vaikais, kalbančiais rusiškai ir pabėgusiais iš pamokų. Beveik kaip aš pats, pabėgęs iš darbo. Kelyje vienas geras dėdė paveža kelis kilometrus iki žiedo, o nuo ten prisijungus kitam keliui, kitas geras dėdė paveš iki antro pagal dydį šalies miesto, į kurį važiuoju ir kurio neprivažiuoju (savo noru) štai jau trečia diena.

       "Viso to tau nereiks" - baksnodamas į didelę ir sunkią mano kuprinę tvirtina mane ir ją pavežti sugalvojęs bei tai darantis tadžikas. "Atvažiuok pas mus liepos viduryje arba rugpjūčio pradžioje, kai užaugs arbūzai ir abrikosai. Ir bus tau tada laimė." - suokia kaip užvestas tas toliau. Arbūzai gerai, abrikosai - irgi, bet prie ko čia kuprinė? Kaip man gali jos nereikėti? Ji visada su manimi kelyje. Jau geriau aš smegenų į kelionę iš namų nepasiimsiu, bet kuprinė visada buvo ir bus su manimi. Net mano testamente taip parašyta, kad laidotų mane su kuprine, miegmaišiu, kilimėliu bei palapine. Taip kad be kuprinės negalima, žmogau. O kas dėl atvažiuoti per arbūzų sezoną, tai kad važiuoti toli. Nebent kaip ir šį kartą skristi, kas yra brangu. Manau paprasčiau ir pigiau bus, jei tą aš arbūzą nusipirksiu parduotuvėje. Jis gal ir nebus iš Tadžikistano, bet ką padarysi. Arbūzas turbūt ir Afrikoj arbūzas.

       Na, o į klausimą apie tai, ar esu valgęs kada tikrą arbūzą - tokį raudoną, prinokusį ir ką tik nuskintą, augusį bei užaugintą šiose apylinkėse, esu linkęs apskritai neatsakinėti nieko, šioje vietoje prisimindamas XVIII-ojo amžiaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (vok. Immanuel Kant) mintį apie kvailus klausimus užduodantį ir į tuos klausimus bandantį atsakyti, bei palyginusį juos su tokia situacija: "Įsivaizduokite vieną jų bandantį pamelžti ožį, o kitą - stovintį šalia ir laikantį rankose kiaurą rėtį vietoje kibiro. Abu jie žino, kad iš ožio pieno nebus, bet užsiiminėja beprasmiais dalykais - vienas nori pamelžti tą, kuris pieno neduoda, o kitas tą pieną, kurio nebus, parnešti kiaurame inde, kas irgi neįmanoma". Kaip galima klausti keliautojo, pirmą kartą atvykusio į Tadžikistaną, ar jis valgė Tadžikistane užaugintą ir ką tik nuskintą arbūzą?

       Nors pats miesto pavadinimas ir rašomas kaip Hujand, tačiau tarti ir skaityti jį taip kaip parašyta, ne tik kad neverta, bet dar ir kategoriškai nerekomenduojama, dėl pernelyg panašaus jo sąskambio su rusišku žodžiu, įvardijančiu vyrišką lytinį organą ir dar blogiausia, keiksmažodžio forma. Šių rekomendacijų nepaklausius, lietuviškas pavadinimo atitikmuo būtų koks tai Bybijand(as) ar panašiai. Ir net jeigu aplinkui yra asmenų, rusų kalbos nežinančių arba žinančių ją silpnai, tą rusišką žodį jie beveik garantuotai yra girdėję, ne kartą ir ne du - ar tai iš draugų vaikystėje ir ne vaikystėje, ar tai iš žmonos kasdieniniame bei laimingame ar mažiau laimingame šeimyniniame gyvenime. Taip kad supraskite ir mane, rašantį, jog tą gegužės pirmadienio popietę atvykau į Chudžandą, o ne į (C)hujandą. Tikiuosi mes supratome vieni kitus, kaip kad vyras supranta kas jo laukia jam vedant prie altoriaus moterį. Ir aš galiu toliau pasakoti apie savo viešnagę tame Chujande, atsiprašau - Chudžande, būdamas visiškai ramus bei nesibaimindamas jokių dviprasmybių, o jūs apie tai skaityti nė trupučio nerausdami. Taip? Tada "pognali" (liet. varom toliau).

       Beje, toks mano maišymasis pavadinimuose visai suprantamas, kadangi net patys tadžikai iki galo negali apsispręsti kaip jų tas miestas vadinasi, ant vienų ženklų rašydami Hujand, ant kitų Khujand, šalia dar nepamiršdami paminėti Xučand užrašo kirilica. Tai ką jau kalbėti apie svetimšalį ir dar autostopininką, kelio ženklai ir nuorodos kurio gyvenime vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį.

       Taigi, tik atvykęs į antrą pagal dydį bei šiaurine Tadžikistano sostine vadinamą Chujandą (tfu, Chudžandą), pirmu taikymu per turgų patraukiu į centrinę miesto aikštę. Ją atrandu iš karto ne todėl, kad tame Chujande (t.y. Chudžande) esu buvęs prieš tai, o todėl, kad ta kryptimi mačiau einant visus. Matomai iš šioje šalyje genamų avinų spėjau išmokti, kad visada reikia eiti paskui visus kitus ir viskas tau bus vienaip ar kitaip ok - gausi arba žolės kalnų slėniuose paėsti, arba pats tapsi kieno nors maistu, t.y. šašlyku. Vienas už visus, visi už vieną. O gal taip elgiuosi šioje vietoje prisiminęs bei savyje atradęs bandos instinktą, tūnantį kiekviename iš mūsų. Vienaip ar kitaip, pagrindinę miesto aikštę pasiekiu be jokių klausinėjimų ar kokių nuotykių. Laikas poilsiui, atsirėmus į kuprinę šalia mečetės. Karšta. Sako Tadžikistane negalima gerti jokio kito vandens, kaip tik iš butelių. Vietiniai arba to nežino, arba tuo netiki, vandens atsigerdami čia ir dabar tiesiai iš fontano. Todėl jie ir vietiniai. Juk karšta, tai kodėl neatsigėrus, ar ne? Dar sako, kad Tadžikistanas yra musulmoniška šalis ir čia pilna Mahometo pasekėjų. Gal ir taip, bet iki arabų jiems tikrai trūksta - nei čia kas rytais leidžia skerdžiamo avino bliovimą, nei mečetė čia ant kiekvieno kampo stovi. Labiau tikintys tadžikai mėgsta sakyti, kad va šalia esančiame Afganistane, va ten tai tikri musulmonai. O tadžikai... Šiaip.

       Pasėdėjęs, pailsėjęs ir pažvelgęs į mečetės vidų pro atdaras duris bei nuo to neapakęs, einu į aikštę baidyti balandžių. Ne tai, kad baidyklė būčiau, dėl ko juos turėčiau baidyti, bet... Matau vaikus taip darant, tai kodėl man negalima? Įdomu, o vyrui tik pirmieji keturiasdešimt vaikystės metų yra patys sunkiausi, ar ir toliau ne ką lengviau bus? Šalia šventovės kaip ir priklauso stovi baltas, nuliovas bei krūtas šiems kraštams automobilis. Įdomu - tikėtojo ar skleidėjo? Kam Tadžikistane lengva gyventi? Staiga man ranką tiesia koks tai tipas. Dievas Alachas ir pranašas Mahometas neleis sumeluoti - kažkur aš jį, ne dievą ir ne jo pranašą, o ranką man tiesiantį tadžiką, mačiau prieš tai. Jis tvirtina tą patį, minėdamas ar tai Dušanbė, ar tai jos apylinkes. Hmmm... Kad buvau sutikęs, tai faktas. Bet kur? Galų gale, koks skirtumas. Neatsimenu kad būčiau su juo ar kuo nors kitu ką nors daręs, dėl ko dabar turėčiau gailėtis. Tai arba vienas iš pavežusių, arba tas kur sostinės gatve lydėjo. Dievas ir pranašas su juo. Ledus pardavinėjančioms panoms paklausus iš kur aš esu, bei sužinojus, kad esu aš iš Lietuvos ir sekančiu klausimu pasidomėjusioms ką iš tos Lietuvos atvežiau joms lauktuvių, norėčiau jas abi kartu arba kiekvieną atskirai pakviesti pas save į žalią namuką, kad parodyti. Vaikinas kaip ne kaip aš visai nieko, o ir jos atrodo su visais dantimis besančios. Tačiau žalio namuko tuo metu nėra, o jos gal ir neitų. Ačiū bent už ledus - jie ne tik kad pigūs, bet dar ir tikri bei skanūs. Retai taip būna.

       Išėjimas iš miesto ilgas ir kankinantis. Kitaip turbūt ir būti negali su miestu tokiu pavadinimu. Negana to, kad pats tas Chujandas (būtent - Chujandas, o ne joks Chudžandas) tęsiasi kelis ilgus kilometrus ilga gatve, tai dar miesto gale autostopininkas randi visai ne nusipelnytą vietą autostopui, o prasidedantį miestą-palydovą Gafurovą. Koks tai tikras chujandas gaunasi. O tas Gafurovas? Kam jis man? Nereikia man jo, kaip kad vyrui nereikia vaikų, išsiskyrus su žmona. To jau iki galo nebeįveikęs ir bent kiek laisvesnę vietą atrodytų niekada nesibaigsiančioje gatvėje radęs, imu tranzuoti. Auto daug, tačiau visi arba taksuoja, arba važiuoja iš Chujando į Gafurovą. Netrukus iš už manęs sustojusio balto automobilio išlipa du vaikinai ir... Ei, aš juos pažįstu. Ir jie be beisbolo lazdų rankose, kas be galo ir be krašto nudžiugina mano dantis, liksiančius su manimi mano burnoje, o ne atsidursiančius mano saujoje ar šalia manęs ant žemės. Tai tie patys jaunuoliai, pirmą mano dieną Tadžikistane vežę mane per kalnus, galėję atvežti čia, bet išleidę prie nusukimo link ežero man jų to paprašius. Va čia tai susitikimas. Šį kartą manęs jie niekur neveš, sustoję tik pasisveikinti ir paspausti mano keliautojišką leteną. Priimu tai kaip miestiečių palydas.

       Bet miesto vardą tai pasikeiskite. Šiaip, dėl šventos ramybės. Gal net būtų galima jam grąžinti tą pavadinimą, kuriuo jis vadintas tarybiniais laikas, visiems gerai žinomo bei visų tais laikais gerbiamo piliečio garbei - Leninabadas. Lietuviai šioje vietoje pasakytų, kad Marijampolė - tai ne Kapsukas, o Visaginas - tai Visaginas ir tikrai ne kažkoks senis Sniečkus. Praėjo tie laikai, pamiršti jų "didvyriai". Armėnai iš paskos turbūt pritartų, kad jų miestas Vanadzoras - tai joks ne Kirovokanas, o būtent Vanadzoras. Mano guminė kiaulė Frykis galėtų patvirtinti jiems taip sakius - jis girdėjo, praeitą pavasarį mano kuprinėje su manimi Kaukaze keliaudamas. Bet ar tokie kategoriški būtų tadžikai? Tuo labiau, kad kaip taisyklė visi mane vežę savo kalboje naudojo būtent šį, tarybinį miesto pavadinimą. Aš jiems rodau į žemėlapį, kartodamas "Chujand, Chudžand", o jie žiūri į mane kaip į paskutinį durnių ir pirmą asilą ir nesupranta - aš noriu į Leninabadą važiuoti ar ant b**** eiti.

       Pasirodo, sveikuolių pasitaiko ir šiuose kraštuose. Čia, kur net cukraus kiekio nerašo ant gėrimų ar produktų įpakavimų ir tik juos gerdamas bei valgydamas jauti, kad ko jau ko, bet cukraus vidun įdėti tikrai nepamiršo. O paskui dar kartą nepamiršo. Sekantis mane pavežti sustojęs vairuotojas pasirodo esantis būtent toks - sveikuolis, visą kelią pasakojęs apie sveiką gyvenimo būdą, apie tai kaip virinti vandenį, kaip gerti arbatą, kaip negerti kavos, ko nereikia valgyti, kaip nereikia vartoti vaistų, kas, kam ir apie ką meluoja bei kokius tikslus turi tai darydami ir taip besielgdami. Ir taip toliau, ir panašiai. Ne visko iš to ką jis pasakojo klausiausi, dar mažiau kuo tikėjau, o jo išsakytos mintys apie tai ko valgyti nereikia, man atrodė kaip iššūkis, keliaujant šioje šašlykų šalyje. Gerai, kad netoli važiavo ir tuo manęs įtikinti neturėjo pakankamai laiko. Todėl ir iš jo automobilio išlipęs, šašlyko aš vis dar norėjau.

       Bet kuris, geografijoje nors kiek besigaudantis ir pasaulio atlasą savo akyse bent kartą regėjęs žino, kad jokio išėjimo prie jokios jūros Tadžikistanas neturi ir artimiausiu laiku neturės. Nebent karą sugalvotų paskelbti kaimynei Kinijai ir jį laimėtų. Sutikite, kad abi šios galimybės mažai tikėtinos. Švelniai tariant, labai švelniai. Ir nors dabar pasakysiu, kad teiginys "neturi jūros" nėra visiškai teisingas šios šalies atžvilgiu, dėl to visai nebūtina skambinti savo geografijos mokytojai ir pulti su aiškintis dėl savo išsilavinimo spragų, pamatas kurioms dažniausiai padedamas būtent mokykloje. Reikalas tas, kad mano lankomose apylinkėse prateka ilgiausia Vidurinės Azijos upė - Syrdarja, kuri čia užtvenkta, taip suformuojant dirbtinį 75 kilometrų ilgio vandens telkinį, liaudyje vadinamą Tadžikų jūra. Seniai jau taip, nuo 1950-ųjų. Paskirtys trys - gaminti elektrą, reguliuoti antros pagal vandeningumą Vidurinės Azijos upės vandens lygį bei sukurti vietą tadžikų poilsiui bei rekreacijai. Iki 2016-ųjų metų vasario 1 dienos šis gamtos ir žmogaus kūrinys buvo vadinamas Kairakumų vandens saugykla, kol minėtų metų minėtą dieną Tadžikistano ministrų kabineto nutarimu jis oficialiai pervadintas į Bachri Točik, kas išvertus iš tadžikų kalbos reiškia Tadžikų jūra. Kartu tuo potvarkiu buvo pervadinti aštuoni šalies rajonai ir du miestai, atsižvelgiant į patriotines tautos nuotaikas ir taip sugrąžinant istorinius jų pavadinimus. Ir kaip tu negerbsi po tokių dalykų savo amžinojo prezidento.

       Būtent prie tos jūros tam vakarui ir buvau nusprendęs įsikurti, taip šalia mano jau minėtų ir visiems žinomų trijų jos paskirčių pridėdamas ketvirtą, niekam nežinomą bei neplanuotą - nakvynės vietos lietuvių keliautojui suteikimą. Šventai tikėjau tuo ir to tikėjausi lygiai iki to momento, kol vežamas jos pašone tolumoje išvydau kas tai per reikalas, bei prisiminęs Sevano ežerą Armėnijoje ir supratęs, kad prieiti prie vandens bent jau iš pietinės pusės nelabai bus kaip. Aplinkui šmėžavo kokie tai neaiškūs pastatai, daug kur buvo neaišku kas aptverta tvoromis. Ilgai jaučiu tektų pakrantės ir vandens ieškoti, oi ilgai. Ne faktas kad ir surasčiau. Garantuotai ir cucas vienas kitas vaikščiotų. Todėl apsiribojęs netikros jūros pamatymu bei jos nufotografavimu, nusprendžiu ryžtis avantiūrai ir važiuoti į miestą ant vakaro, kartu su mane vežančiu vairuotoju. Žiūrėsim kas iš to gausis. Lygtais būčiau turėjęs kitą adekvatų pasirinkimą. Reikėjo važiuoti šiaurine pakrante? Ne, tai ne variantas, kadangi ta puse einantis kelias veda į Uzbekistaną, kuris nei man tinka, nei kas mane ten įleis. Bet kai patys būsite tuose kraštuose, keliaudami po juos autostopu, būtinai galėsite pabandyti pravažiuoti šiaurine tos netikros jūros pakrante, kur kelias eina toliau nuo jos, kad man parašytumėte kaip ten kas ir kur.

       Važiuojam, važiuojam sau ramiai niekam netrukdydami tuo duobėtu keliu ir staiga matau, kad kuro kainos pakelės degalinėje padidėjusios kelis kartus, o visų automobilių numeriai kokie tai nematyti ir visai ne tadžikiški. Čia dabar kas? Nejau artėja rinkimai ir prezidentas Emomalis Rachmonovas nusprendė iš esmės pasitikrinti savo populiarumą, pakeldamas kuro kainas septynis kartus, taip norėdamas pažiūrėti, ar tautiečių gyvenimui pablogėjus septynis kartus, jie vis tiek už jį balsuos bei išrinks dar vienai kadencijai. Nejau jo valdymo pabaigos vardas ne mirtis? Nieko nesuprasdamas žiūriu į vairuotoją. Būtent jis man viską ir paaiškina. Geras, pasirodo trumpam šioje vietoje užvažiavome į Kirgiziją arba Kirgizstaną, kaip kam patogiau. Ne, aš aišku suprantu, kad ten važiuosiu, bet gal sakau ne tokiu drastišku būdu. Jokių sienų, jokių patikrų, jokių ženklų, jokių įspėjimų. Absoliučiai nieko. Tai mes dabar tipo sumauti nelegalai, ar kaip? Ir kas dabar bus? Na ne, ne, ramina mane vairuotojas. Tokių vietų čia daug. Ir tikrai - taip pat netikėtai kaip ir įvažiavę, už gero kilometro taip pat netikėtai ir paliekame svetimos valstybės teritoriją, sugrįždami atgal į Tadžikistaną, trečiai viešnagės dienai kuriame baigiantis, jaučiuosi ten beveik kaip namie.

       Šalia savo slapto pomėgio užsukti į kitos valstybės teritoriją, apie kurį ką tik minėjau, šis - nuo Chudžando į rytus vedantis kelias turi ir dvi silpnybes, neabejotinai išskiriančias jį iš kitų kelių. Nereikia labai ilgai ar giliai žvelgti, kad jas pamatytum, o pamatęs - papasakotum kitiems, nemačiusiems. Būta jo ant tiek duobėto ir išdaužytu asfaltu, kad į visus važiuojančius didesniu nei penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, visi likę aplinkiniai žvelgė kaip į tikrus avantiūristus bei rizikuoti mėgstančius asmenis. Pats važiuodamas pusiau sunkvežimiu ir dar pakrautu, savaime suprantama priklausau tų ne avantiūristų, o visų likusiųjų aplinkinių grupei. Gal ir gerai, pažįstamų stomatologų šioje šalyje neturiu. Keturiasdešimties kilometrų per valandą greitis - pats tas. Tik dėl kuprinės neramu, kurią prieš važiuodamas įkėliau į beveik pilnai kažkokiais maišais pakrautą priekabą. Velnias, kad ta tik iškristi nesugalvotų nuo tokio kratymo bei purtymo. Arba atkeršyti nesumanytų iškrisdama, taip primindama Vahibos smėlynus Omane šį rudenį, kur buvau ją kad ir trumpam, bet palikęs. Priekabos viršus aukštai, kuprinės nematau. Kur aš paskui eisiu atgal jos ieškodamas? Ir kas aš be jos būčiau? Ar ji dar važiuoja su mumis, ar jau kur pakelėje mėtosi? Antra silpnybė - šalikelėje įdarbintas bobikas-policininkas, stabdantis savo policininko lazdele visas krovinines mašinas iš eilės. "Einu pašerti šunų" - taria vairuotojas tadžikas, lipdamas iš mašinos, prieš tai nuo panelės paėmęs kelias itin smulkias kupiūras. Kaip tai man atrodo, jog tie pinigai ne kelio remontui renkami bei bus skirti. Atvažiavom. Tiesa, padanga sprogo. Tame aišku nieko keisto, įvertinus kelio kokybę. Keista tai, kad sprogo tik viena.

       Konibodomas - taip vadinasi šis Ferganos slėnyje esantis miestas, šalia Uzbekistano ir Kirgizstano. Akmalas - toks vardas mane čia atvežusio vairuotojo. Kadangi jau beveik tamsu, o pats miestas neatrodo labai tinkamas palapinės statyboms, nutariame kol kas važiuoti priparkuoti sužeisto sunkvežimio pramušta padanga, o paskui jau lengvąja Akmalo mašina nuvežti mane į kokį nors viešbutį ar panašią įstaigą su stogu. Po velniais ir ką aš čia šneku: "...neatrodo labai tinkamas palapinės statyboms". Iš tiesų tai šis miestas visai netinkamas palapinės statyboms, kaip turbūt ir kiekvienas kitas miestas, išskyrus Stambulą, Lisaboną, Reikjaviką ir gal dar Andorrą la Vellą. Tribute to (liet Duoklė kam): Kelio romanas. Dalys įvairios. Kiek teko domėtis, apgyvendinimo sektorius šioje šalyje nepasižymi bent minimaliu komfortu ir kainuoja kapeikas. Man tinka. Tuo labiau, kad rytoj paskutinė viešnagės Tadžikistane diena, o iš pirmą dieną išsikeistų baksų, trečdalį gal teišleidau. Ir tai kažin. Aš juk "budget'as" (liet. "Taupus keliautojas mažais poreikiais, kuriam beveik nieko nereikia, išskyrus maistą, gaiviuosius gėrimus ir vandenį"). Taip, čia apie mane. Tai kur reiks tuos užsilikusius pinigus dėti? Ne Tadžikistano benamiams vaikams juos juk atiduoti? Nemačiau čia tokių.

       Nežinau ar tai juokais, ar tai rimtai, bet toje degalinėje, kur sunkvežimiui "final destination" (liet. galutinė stotelė), Akmalas pasiūlo man ten ir nakvoti. Aišku ne ant grindinio, apsikabinus kuro kolonėlę ir žarną į užpakalį susikišus, o normaliai, civilizuotai bei kultūringai - poilsio patalpose, įrengtose pastato viduje. Kadangi aš tokių juokų nesuprantu, tai iš karto su tuo ir sutinku. Tam neprieštarauja matau ir degalinėje dirbantis jo draugas. Į orą kyla balti taikos-pašto balandžiai-karveliai, laikomi narve. Bandau suprasti, kaip paleisti bei paskraidę ir nebūdami pririšti už jokių virvučių, kiekvieną kartą visi jie vėl ir vėl sugrįžta atgal į narvą. Visai kaip ir aš pats, šiandien "skraidantis" nežinomais keliais po nematytas vietas, bet galų gale vis tiek sugrįšiantis pas savo šeimininką, maitinantį mane iš rankų. Mistika. Nejaugi išties "Ot dobra dobra ni iščiut" (liet. "Tenkintis tuo geru, kuris yra, neieškant nieko geriau")? Sako, to supratimas pas žmogų ateina su amžiumi. Pala, pala, bet jeigu šiąnakt išties nakvosiu degalinėje, tai kaip šioje vietoje neprisiminus man Armėnijos iš pavasario to - metų senumo, jos ežero Sevano ir šalia jo esančio miesto Martunio, kur stogą nakčiai buvau gavęs degalinėje irgi. Istorija kiek kitokia, bet finalas tas pats. Kaip jie dabar visi ten? Ir ar dar prisimena lietuvių keliautoją-autostopininką, vardu Donatas, jų vadintą Denis'u? Ir ar dar gyvas tą degalinę saugojęs šuo, palydėdavęs vos ne iki vietos kiekvieną, sugalvojusį nusišlapinti šalia tvoros?

       Neužilgo privažiavus mersedesui, aš, Akmalas ir mersedeso vairuotojas (gaila pamiršau jo vardą) išvykstame į pažintinę ekskursiją po tamsų miestą, su privalomu apsilankymu maitinimo įstaigoje. Mieste matyti nelabai ką, kadangi "tamsu nors į akį durk", o va iš restorano vaizdai mano prisiminimuose kur kas šviesesni bei įsimenantys. Taigi, užeiname mes į kokį tai didelį pastatą, su daug mažų atskirų kambarėlių jame ir išsirinkę vieną jų, užsukame vidun. Jei ten stovėtų lova, atsidūręs tokioje vietoje su dviem vyrais, kaip reikiant sunerimčiau. Bet lovos ten nėra, užtat yra stalas. Tiesa, kol kas tuščias. Bet taip tik kol kas. Akmalui ir jo draugui paliepus, o oficiantui-berniukui panorėjus, greitai ant stalo nebelieka laisvos vietos. Ir visai ne berniukas-oficiantas ant to stalo atsigula, o krenta ant jo šeši iešmai šašlyko, dvejų rūšių salotos, duona, gaivieji gėrimai, arbatinukas arbatos, lėkštės, taurės, puodeliai. Turbūt jaunimo slengu tai ir vadinama: "Nakryt polianu" (liet. "Stalas su gėrimais ir užkandžiais, banketas, apsirijimo nuojauta"). Aš laimingas, o besistengdamas įveikti antrą iešmą šašlyko - sotus ir persivalgęs.

       Naujasis mano draugas - ilgą laiką Maskvoje uždarbiavęs, daugmaž mano metų tadžikas. Rusijos sostinėje būta gerai ir šviesūs prisiminimai žodis po žodžio liejasi jo lūpomis - ten jis turėjo darbą ir gyveno pas rusę, su kuria pas jį ne tik kad "Byla liubov" (liet. "Buvo meilė"), bet ta dar ir butą turėjo pačioje Maskvoje. Taip kad mokamos meilės ir būsto nuomos išlaidos atkritusios savaime. Taip ir gyveno jis toje Maskvoje, dirbdamas ir mylėdamas. Paskui kalnuotosios gimtinės ilgesys parginė namo ir "Končilas liubov, zaviali pomidory" (liet. "Baigėsi meilė, nuvyto pomidorai"). Dabartiniu savo gyvenimo periodu prižiūrintis miesto turgų, savo ruožtu padalintą į dvi dalis - valstybinę ir privačią. Gyvenimas sako geras, skųstis nėra kuo - gerai buvo Maskvoje, gerai yra čia. Nebent turgų apjungus į vieną, taptų jis ne tik privačios, bet ir valdiškos dalies prižiūrėtoju. Sako, valdiškoji dalis patrauklesnė. To jam ir palinkiu garsiai, kad išsipildytų ši jo (gal net vaikystės) svajonė. Būtų ant stalo nors lašelis alkoholio, nuskambėtų tai kaip tostas. Ne visiems juk svajoti tapti kosmonautais. Kažkas turi aukotis ir "prižiūrėti" turgų. O turgūs čia, Vidurinėje Azijoje, tai ohoho. Kas tai per pareigos, to aš nežinau. Kaip kad nesužinau to ir kelis kartus specialiai perklausdamas, kiekvieną kartą girdėdamas atsakymą: "Prismatrivaju za bazarom" (liet. "Prižiūriu turgų"). Nepanašu, kad kalba eitų apie šlavimą ar aplinkos tvarkymą. Nejaugi sveiki atvykę į 1990-uosius? Todėl nieko daugiau ta tema neklausinėju nieko, prisiminęs rusų patarimą "Slidi za bazarom" (liet. "Galvok ką kalbi ir ko klausinėji, kad neprikalbėtum per daug ar per daug nesužinotum iš to, ko žinoti tau nei reikia, nei priklauso"). Stalą išeidami paliekame sveiką, bet beveik tuščią. Taip jam ir reikia. Po nuotrauka puikuojasi užrašas: "Čia buvo lietuvių keliautojas-autostopininkas ir du jo draugai ne autostopininkai tadžikai".

       Ilgai dar tą vakarą nenueinu ilsėtis į savo apartamentus, beveik iki vidurnakčio vakarodamas su naujaisiais savo draugais, man iki tol nepažįstamo miesto nematytoje degalinėje. Žmonių skaičius toje salelėje nepastovus bei varijuoja, tai sumažėdamas, tai padidėdamas, tai vėl grįždamas iki trijų. Atvažiavęs policininkas nakčiai palieka automobilį. Iš kelių žodžių, kuriais jis persimeta su vietiniais, aišku, kad daro tai ne pirmą kartą. Reiškia, vieta patikima, ir nei aš, nei mano kuprinė naktį nepradingsime ir niekas mūsų nepavogs. Užsukęs taksistas džiaugiasi savo šiandieniniu uždarbiu bei pasakoja, kaip dabar važiuos "pas mergas". Įdomu, o žmona žino? Į mano klausimą ar gerai taksistams Tadžikistane, jis atsako, kaip taip, nes yra naglas. Na, toks charakterio bruožas. Dar kitas, neaišku iš kur, bet iš absoliučios tamsos išniręs vyrukas prisijungia prie nardais žaidžiančiųjų. Niekad nesupratęs to žaidimo, nesuprasiu jo ir dabar. Svarbu, kad jie supranta ir jiems įdomu. Karts nuo karto užsuka ir koks automobilis, degalinė kaip ne kaip. Populiariausias kuras - dujos. Tačiau nei benzino, nei dyzelino, nei tuo labiau dujų kainų čia neminėsiu, kurias sužinojęs garantuotai ne vienas persikeltų gyventi į Tadžikistaną. Kaip kad aš persikeliu į man skirtą nakvynė vietą, beveik visiems išsiskirsčius ir naujai dienai - antradieniui beveik prasidėjus. Ir nors nei ant žemės gultis tenka, nei gulėti kieta, naktį prabundu daugybę kartų, kiekvieną kartą išpiltas prakaito. Karšta, tvanku.

       Labai anksti ryte, kažkur apie penktą valandą atvažiavęs degalinės savininkas ne tik kad neišmeta manęs už ausų iš kilimais klotų apartamentų, bet dar ir suorganizuoja pusryčius bei pasakoja apie tai, ko aš klausinėju ir kas man įdomu. Savaime suprantama ir pats nelieku skolingas, atsakydamas į beveik visus jo klausimus, kuriais jis domisi. Kaip taisyklė - apie Lietuvą, kurią jis žino ir netoliese kurios yra buvęs. O jo žmona žino kokią tai laidą per rusų kanalą, kur valkata apsimetęs milijonierius keliauja po įvairias šalis. Ir jei tų kraštų žmonės, nežinodami kad jis milijonierius, elgiasi su juo gerai (maitina, girdo, apnakvindina), atsisveikindamas su tokiais, apipila jis juos pinigais ir panašiomis materialinėmis vertybėmis. Tai va dabar ta žmona savo vyrui paskambinusi ir iš jo sužinojusi, kad jų (jo?) degalinėje vieši koks tai svetimšalis ir dar su kuprine, teiraujasi, ar ne tame čia kartais reikalas. Tenka ją nuvilti, informuojant, kad aš esu tikras valkata, o ne valkata-milijonierius. Dabar jau išmes mane? Už ausų? Su visa kuprine? Ne, neišmeta, užtat pasodina į degalinės operatoriaus vietą prie visokios technikos. Taip kad čia dar klausimas kas šios degalinės viršininkas, bent jau šį rytą - jos savininkas, jos operatorius-pilstytojas, ar aš, kuris šiaip jau ne prie ko. O dar pro šią vietą tiesiama viena iš šilko kelio atkarpų, todėl kada nors ši degalinė bus degalinė prie didelio kelio. Tokia jai ir linkiu tapti, o jos savininkui - turtų. Kol kas visi nusifotografuojame atminčiai. Prieš tai dar su siaubu akyse pastebiu, kad sugedęs mano fotoaparato funkcionalumas, leidęs užstatyti laikmatį, per tą laiką pačiam patekti į kadrą ir namie mėgautis nuotraukomis, kurios atrodytų darytos kitų. Paskutinį kartą taip blogai jaučiausi paliktas merginos.

       Dar arbatos? Galima, kodėl gi ne. Degalinės istorija tokia, kad kadaise šioje vietoje būta konservų fabriko. Sugriuvus Tarybų Sąjungai, po ko nei konservus kas valgė, nei sulčių kam reikėjo, fabrikas žmonių buvo apleistas. Ir stovėjo jis tokiu iki to laiko, kol visą jo teritoriją nusipirko tadžikas, girdantis mane dabar arbata. Tai jis įrengė šią degalinę, šalia kurios kada nors atsiras ir servisas. Dar sako parduotuvė bus, su produktais ir gėrimais ten visokiais. Kaip ir už kokius pinigus? Nei aš jo klausiu, nei jis man sakytų. Tad kam gadinti gerus santykius? O ir arbatos dar neišgėriau. Čia turbūt panašiai kaip ir Lietuvoje aprašomose istorijose apie dabar klestinčius verslininkus, vos ne kiekvieno kurių sėkmės istorijos pradžioje būtinai bus parašyta taip: "Nusipirkau gamyklą, fabriką...". Va taip, paprastai, lengvai, iš niekur nieko ir lyg tarp kitko, juodu ant balto - sugalvojau, ėmiau, nusipirkau. Labai juokinga. Kas duonos kepalą perka, kas kojines, o kas - fabrikus ir gamyklas. Tai padarius, sėkmės istorija garantuota. Konkrečiai šio fabriko dideli plotai dar neišnaudoti. Juos apžiūriu ne kartą, eidamas į tualetą, įrengtą ant griuvėsių ir taip apmyždamas Tadžikistano Tarybų Socialistinės Respublikos palikimą, kuris dabar niekam nebereikalingas.

       Prieš septynias ateina kitas darbuotojas. Pasakius, kad dabar bus pamainos perdavimas, iš karto bei intuityviai suprantu - skaičiuos pinigus, kuriuos per parą surinko. Reiškia, man kaip ir laikas būtų dingti iš ten. Supratau, ne durnas. Durnas nesuprastų. Dar degalinės savininkas paprašo, kad nufotografuočiau jo degalinę. Man nesunku, būčiau ir taip ją fotografavęs, niekieno neprašomas, kadangi tai nuotraukos į mano trofėjų kolekciją. Nusipirkęs vandens šalia užrodytoje krautuvėlėje bei su visais degalinėje buvusiais atsisveikinęs, patraukiu ieškoti kelio į Kirgiziją. Gerojo žmogaus Akmalo taip ir nebematau, bet su juo dar kada gal ir susirašysime, vakar apsikeitę "Skypo" kontaktais, jam pakvietus mane draugauti. Taigi, norintys tokių kontaktų, nuo šiol žino ką reikia padaryti.

       Iš už miesto pabaigoje patruliuojančių dviejų bobikų, manimi susidomi tik pirmasis - visus iš eilės stabdantis ir matomai nuo pinigų rinkimo sugalvojęs pailsėti ar šiaip pertrauką pasidaryti bei prasiblaškyti nusprendęs policininkas. Artėjantis link jo žmogus su kuprine tokiam prasiblaškymui netgi labai tiks. Tik ką jis man padarys? Net ir viešėdamas Tadžikistane ketvirtą dieną, kuomet be registracijos galima tik tris, esu visiškai ramus bei užtikrintas savimi bei savo teisumu, kadangi dviejų tų dienų būta savaitgalį, kas į leistiną terminą neskaičiuojama. Štai todėl į šalį ir atvykau ne bet kurią kitą savaitės dieną, o būtent pirmą savaitgalio dieną. Iki dokumentų tikrinimo reikalas nedaeina, apsiribojus klausimu, ar aš juos turiu. Tai ne, neturiu, pagalvodamas apie tai ir to nesakydamas. Antrasis gi bobikas - šalia mano pasirinktos autostopo vietos ir kokio tai autoserviso drybsantis šuo, į mane nekreipia nė menkiausio dėmesio. Todėl nei jo, nei kieno nors kito netrukdomas, operatyviai susistabdau automobilį rusiškais numeriais su dviem vyriškiais, važiuojančiais iki paties sienos perėjimo punkto. Reikalas tas, kad ir jie įstatymus gerbiantys asmenys, nors ir rusai. O tokiems būtina kas kažkiek laiko išvažiuoti iš šalies, kad netrukus ir vėl į ją įvažiuoti, tik jau su naujesniu įvažiavimo antspaudu. Ir tada vėl galima sau nerūpestingai gyventi Tadžikistane iki kito kartą, kuomet taip daryti teks. Terminas aišku ne trys dienos, o mėnuo, pusantro, o gal net visi trys. Kadangi keliuose statyti nuorodas čia laikoma prastu tonu, pasienio perėjimo punktą randami tik šiaip ne taip ir tai su aplinkinių pagalba.

       Tadžikistanas atliktas. Tai bus džiaugsmo ir laimės man bei mano draugams, tai bus pokalbių iki paryčių apie tai, kaip keliavome mes toje šalyje autostopu. Pokalbiai mūsų, netekę vilčių. Gerai, kad bent tų draugų nedaug, kaip kad ir nedaug autostopu keliavusių lietuvių ten apskritai. O dar sako, kad sulaukus mano amžiaus, su savimi pasikabėti kaip ir nebėra apie ką. Nesąmones sako.

       Tadžikų maloniai išlydėtas, kirgizų maloniai sutiktas, į savo CV (iš lot. Curriculum Vitae "Gyvenimo kelias") įsirašau naują šalį, jau penkiasdešimt devintą sau. Ne per daug vienam? Tuoj jubiliejus, numatytas dar šioje kelionėje ir už kelių dienų. (Ne)maloniai nustebina nei išlydinčiosios, nei priimančiosios pusės pasienio pareigūnų nesikabinėjimas prie nieko, su tikslu iš keliautojo numelžti šiek tiek pinigų. Ypač tai galioja vietinei valiutai, kurios keliautojui ar taip ar taip nebereiks šalį paliekant ir kartais netiesiogiai, o kartais atviru tekstu pasiūlant tuo gėriu pasidalinti. Nemažai esu skaitęs apie šių kraštų pareigūnų visai ne slaptą pomėgį tuo užsiiminėti. Tik ne šį kartą. Matomai viskas keičiasi pasaulyje ir ne su viskuo spėju koja kojon žengti bei viską pasivyti. Nieko nepadarysi, turbūt "mes jau pradėjom senti". Tadžikai tik klausia kodėl tiek trumpai buvau, o kitoje buferio pusėje sutinkantis pareigūnas domisi, ar keliauju autostopu. Į mano klausimą kodėl jis to teiraujasi, atsako, kad pats yra ne vieną ir ne du keliautojus yra vežęs.

       Kirgizstanas arba Kirgizija pasitinka kapitaliai remontuojamu keliu, autostopu kuriame neužsiimsi net ir būdamas lakios fantazijos savininku bei šeimininku. Iš karto už sienos perėjimo punkto įlindęs į kokią tai knaipę, maistu bei gėrimais prekiaujančios moters riebaluotuose rankose palieku somonius, gaudamas už juos šešis kartus daugiau somų. Turėjau gauti turėtą sumą padaugintą kažkur iš septynių su puse, bet... Patys suprantate. Kursas pasirodė esantis palankus jai ir nepalankus man. Padėties šeimininkė čia ji, ne aš. Ir šalis jos, o ne mano. Jei po teisybe, tai dešimt tadžikų somonių verti vieno euro, kuris savo ruožtu vertas septyniasdešimt penkių kirgizų somų. Už naujuosius pinigus iš tos pačios moteriškės pirkęs litrą kaip visada gazuoto vandens bei pabendravęs su kelią tiesiančiais-remontuojančiais žmonėmis, esu laimingas - ir čia kalba rusiškai, ir čia žino Lietuvą. Reiškia, vėl būsiu ir jausiuos ne svetimas, o suprantamas, įdomus bei pareikalautas. Turbūt, tai yra svarbu, ypač keliaujant tokiam-vienam.

       Kadangi visas toks remontuojamas kelias ar taip ar taip mažai kuo primena kelią, nusprendžiu kiek pasivaikščioti. Pačiam kartais būna keista, kaip greitai sugebu priimti tokius svarbius sprendimus savo gyvenime. Laikrodžiai sukasi dar viena valanda atgal, taip mano buvimą Vidurinėje Azijoje prailgindami dar. Karšta labai, kuprinė sunki, kelias dulkėtas, bet aš ne tik laikausi, o dar ir einu. Pačiam kartais būna keista, iš kur tiek stiprybės manyje ir noro kankintis. Vos ne Jėzus Kristus koks. Pražingsniavus pirmą kaimą, išsidėsčiusį abiejose kelio pusėse, tampa aiški situacija su benamiais bei valkataujančiais šunimis-cucais - jų arba nėra, arba visi gavę saulės smūgį ilsisi kur nors pavėsiuose. Bet pavėsyje jau irgi spėjau pabūti, išgerdamas skardinę kolos "kaip kažkada praeity, sėdėdami medžių pavėsy". Nemačiau cuco ir ten. Užtat iš priešingos kelios pusės į mane einantis ir jau iš toli ranką tiesiantis pilietis šviesiai mėlynais marškiniais prisistato kaip bobikas-policininkas, ir paspaudęs mano prakaituotą delną, paprašo dokumentų. Viskas jam tinka, ir atsiprašęs už sutrukdymą bei leidęs eiti man toliau, pats grįžta pas draugus, piknikaujančius po medžiais kelio pašonėje. Galvoju, čia kas per šalis tokia, kur mentai spaudžia rankas?

       Pamatęs Batken Šaary miesto užrašą, tačiau nematydamas paties miesto, toje vietoje nusprendžiu savyje kiek apraminti vis nenurimstantį kankinį-ėjiką-nešiką, budindamas viduje snaudžiantį bei knarkiantį autostopininką. Tas, iki sienos atvežęs taip greitai, kuomet nei tranzuoti ilgai reikėjo, nei vaikščioti, ko gero jaučiasi įvykdęs visą dienos normą ir keltis neskuba. Ei, brolau, laikas į darbą ir pamainą, tu čia pagrindinis kelionės dalyvis ir herojus, o ne tas einantis ir mane jau kaip reikiant iki gyvo kaulo užknisęs kuprinės nešikas. Bet pagrindinis herojus nė velnio nesutinka, motyvuodamas tuo, kad penkios dešimtys kilometrų autostopu iki sienos atitinka mažiausiai tris šimtus kilometrų ne iki sienos. Jaunystę prisiminė, parazitas, kuomet tranzavimas Rytų Europos pasieniuose užimdavo begales laiko. Lietuva-Lenkija-Lietuva, Lenkija-Slovakija-Lenkija, Slovakija-Vengrija-Slovakija - tai tik keli perliukai iš tos serijos. Ir kaip man su juo dabar susitarti? Eiti į tą Batkeną? Ėjikas-nešikas tuom aišku tik apsidžiaugtų, jau nekalbant apie kankinį, būsiantį apskritai devintame danguje, gavus progą nueiti dar kokius tai niekingus penkis kilometrus kepinant trisdešimties laipsnių karščiui, su septyniolika kilogramų ant pečių. Tranzuoti pačiam? Gal ir pavyktų. Tiek kartų esu matęs jį darant tai iš šalies ir neatrodo, kad būtų tai sudėtingas reikalas.

       Sprendimas, jis ateina savaime. Užtenka man tik padėti kuprinę ant ne per daugiausia žadančio kelio-žvyrkelio, kuriuo prieš tai gerą valandą eidamas mačiau pravažiuojant tris automobilius, kaip iki tol atrodytų miegojęs autostopininkas lyg išprotėjęs šoka laukan, spėdamas pakelti ranką prieš pravažiuojantį automobilį, jau ketvirtą. Tas aišku nesustoja, matomai iš išgąsčio, kad kažkoks beprotis po kelią skraido. Man pažadėjus (vyro žodis), kad tų trijų neskaičiuosim, kol aš-autostopininkas miegojo, o jie-automobiliai važiavo, tas laimingas. Reiškia, ir Kirgizija bus mano - autostopu.

       Kad ir kaip linksma man būtų tų autostopininko, ėjiko, nešiko, kankinio draugijoje, reikia ir važiuoti kažkur ir kur nors. Ne amžiams stovėti ir miesto užrašu grožėtis. Sustoja Žiguliai. Vairuotojas pensininkas, ant galinės sėdynės vežantis gal anūkę, nelabai supranta kaip galima ne tik norėti, bet ir važiuoti už dyką svetimu automobiliu. Tad neilgai galvojęs ir matomai smalsumo vedinas, sutinka tai pamatyti, paveždamas pats. Nujaučiu apie ką jis galvoja: "Tarybų Sąjungą pergyvenau, karą pergyvenau, bet matyti savo amžiuje nemačiau, kad kas važiuotų nė rublio ar somo nesumokėjęs". O į miestą atvežęs bei jo centre mane išleidęs tuo įsitikina - tikrai galima. Na va, senas pagyvenęs žmogau, manęs būtum nesutikęs, taip ir numirtum nežinodamas, kad taip galima - svetimu automobiliu važiuoti už dyką, nei rublio, nei somo nesumokėjus. Džiugu ir šviesu širdyje, kuomet tokio amžiaus žmonės dar sugeba sužinoti bei atrasti sau kažką naujo. Jei aš sulauksiu jo metų, tai tikiuosi, kad tais laikais mano sužinoti nauji dalykai neapsiribos naujais kasdieniais atradimais kam skirtas tualeto dangtis.

       Kelio nors būta neilgo bei dulkėto, tačiau kaip ne kaip tai patys pirmieji mano kilometrai autostopu naujoje šalyje. Tai juk irgi naujų atradimų metas, ne kiekvienam mano amžiuje duotas, kaip ir ne kiekvieno suprantamas ar toleruotinas.

       Taigi, Batkenas. Miesto pavadinimas senovės persų kalba reiškia "vėjų vieta". Sveikas, vėjų mieste! Sveikas keliautojau vėjų mieste! Čia yra paminklas tarybiniams kariams, su visada tuo pačiu užrašu ir apie tą patį: "Nė vienas nepamirštas, niekas neužmiršta" (rus. "Nikto ni zabyt, ničto ni zabyto"). Rusų ir kirgizų kalbomis. Pastarosios kad ir nemoku, bet intuityviai suprantu, jog kalba apie tą patį. Pačiam kartais būna keista, iš kur manyje tiek nuovokumo. Be to mieste galima papildyti turimas pinigų atsargas, ką ir darau, išsikeisdamas dar trisdešimt žaliųjų. Tai iš viso bus šimtas, kuriuos iki šiol padovanojau Vidurinės Azijos šalims. Kursas kiek geresnis nei pas tą bobą, bet irgi ne fontanai. Ko mieste nėra, tai jokių nuorodų kur iš jo eiti. Būtų keista, jei būtų kitaip. O dabar visai nekeista. Yra taksistų, bet su jais ne. Pakeliui sutiktas bobikas-mentas pirmu reikalu spaudžia man dešinę leteną (atsiprašau, susimaišiau - turėtų būti "spaudžia dešinę ranką"), antru reikalu nereikalauja iš manęs dokumentų, o trečiu reikalu parodo teisingą kryptį, dėl ko tiesą sakant ir leidausi su juo į kalbas. Taip jo dėka dabar ne tik savo gyvenimo kelią žinau ("Šitą kelią aš žinau"), bet ir kelią, kuriuo man važiuoti į antrą pagal dydį šalies miestą - Ošą.

       Fergana - derlingų lygumų kraštas, įsispraudęs dideliame slėnyje tarp kalnų. Tai ne tik geografinė, bet ir istorinė sąvoka, per visą istoriją teritorijai buvus politiniam vienetui. Senovėje čia būta graikų-baktrų karalystės, vėliau žemes valdė įvairios musulmoniškos dinastijos. Mūsų laikais yra taip, kad Ferganos slėnio kirgiziškoje dalyje galima aptikti du nemažus Uzbekistano eksklavus - Šahimardano ir Socho. Nors jie ir yra kirgizų žemėse, tačiau važiuoti per juos negalima, kadangi tai yra kitos šalies teritorija. Tarybiniais laikais per juos važiuoti niekam nebuvo jokių problemų, o dabar kirgizams reikia tiesti naujus kelius, kad galėtų juos apvažiuoti tiek jie patys, tiek ir jų šalies svečiai. Dar yra keli mažesni tų pačių uzbekų eksklavai, kaip kad yra ir tadžikų tokių lopinėlių, iš visų pusių supamų Kirgizijos teritorijos. Savo lopinėlių Uzbekistano teritorijoje turi ir patys kirgizai. Tokia va maišalynė ir jovalas gaunasi. Jeigu nežinote kas tas eksklavas, tai visai nereiškia, kad esate tamsus žmogus, o reiškia tik tai, kad neskaitėte vienuoliktosios mūsų "Kelio romano" dalies iš Kipro apie "mano salą". Kodėl?

       Esant tokiai situacijai nieko keisto, kad ir mano turimas (nors ir ne tarybinis) žemėlapis rodo tuos kelius, kuriais niekas jau nebevažinėja, kadangi nutiestos kelio atšakos tas svetimas teritorijas apvažiuoti. Kaip nieko keisto turbūt ir tame, kad iš Batkeno centro žmonės rodė man vieną kelią, į kurį nuėjus jau kiti žmonės aiškino, kad kelias tas senas, einantis per Uzbekistano teritorijas, kur manęs paprasčiausiai niekas neįleis ir nuo kur apsuks atgal. Klausyti vietinių, kaip ir klausyti vyresnių - reikalas šventas. O dar minėtam pareigūnui-policininkui-bobikui patvirtinus, kad kelias būtent tas, kur daugiau žmogau tu ir besidėsi. Kiek paėjęs, tačiau taip ir neleidęs įsijausti nei manyje tūnančiam kuprinės nešikui, nei ėjikui, nei kankiniui, iš karto už šviesoforo "vidury nieko" visas kortas į rankas atiduodu manyje tūnančiam autostopininkui.

       Brolau, rodyk ką moki! Dabar tavo laikas, kito tokio gali ir nebūti! Tu nors ir jaunesnis už mane visa dvidešimčia metų, bet toks amžius autostopininkui skaitosi jau gan didelis. Kiti tavo amžiaus būdami buvę tranzuotojai seniai jau savo batonus džiovina ant krosnies. Nors tu dar keliauji, bet tai juk neamžina. Kaip ir pasaulyje likusių normalių šalių skaičius nei guminis, nei begalinis. Jo paraginimui bei išbudinimui net tekstą kokį tai surimuoju, kurį prieš jam skaitydamas pagaunu save ant minties, kad kažką panašaus yra jau parašęs lietuvių klasikas. Koks smūgis nuo klasiko, kaip pasakytų Ostapas Benderis. Na bet tiek to, paskaitysiu: "Kol jaunas, o broli, sėk autostopo grūdus. Ir dirvos neapleiski! Tuomet, kada jausi, kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus, vėlu juk prie darbo: nei kada betranzuosi, nei kur bekeliausi. Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, kur traukia prie kelio ir duoda tiek vieko, jog menkas ir silpnas net milžinu stoji, o, tranzuok, idant neitų ugnis ta ant nieko!". Tribute to (liet. Duoklė kam): Vincas Kudirka. Labora (Darbas).

       Žmonės dažnai man sako, kad atrodau jaunesnis nei esu iš tiesų. Bet tai tik todėl, kad daug vaikštau vos ne kasdien bei karts nuo karto keliauju autostopu kasmet. Abu šie įpročiai likę ir persekioja mane dar nuo jaunystės bei studentavimo laikų ir nė vieno jų nei atsikratyti, nei pamiršti nesiruošiu. Rašau tai ne todėl, kad tai man padėtų gyventi ilgiau už kitus, o todėl, kad su manimi neverta žaisti žaidimo "atspėk kiek metų man, o aš atspėsiu kiek tau". Beprasmiškas ir beviltiškas tai užsiėmimas, ne vienas pavežęs vairuotojas įsitikina tuo čia ir dabar. Dar jie sako, kad aš gerai ir be menkiausio akcento kalbu rusiškai. Kas dėl gerai, tai dar mokykloje besimokydamas perskaičiau originalo kalba Levo Tolstojaus "Karą ir taiką". Rusų mano giminėje nėra, nebuvo ir nebus. O kas dėl be akcento, tai aš ne estas, kad kalbėti su juo.

       Aplinka neatrodo apleista, šunų nėra, oras puikus, vanduo butelyje dar gazuotas ir su burbuliukais. Gaunasi toks šimtaprocentinis "tranzuok ir norėk". Ką ir darau. Keli pirmieji drąsiausi, užsieniečiui su kuprine ant kelio sustoję vietiniai nori pinigų. Ir tai visai nėra keista, o būtų keista, jei pinigų jie nenorėtų. Kaip būtų keista ir tai, jei tuos jų norus aš išpildyčiau. Antru automobiliu, sustabdytu šalies teritorijoje, ir vėl tampa Žiguliai. Šį kartą rusiškais numeriais ir su ant stogo sukrautais medžių šakomis ar krūmais. Ką gi, važiuosime beveik oranžerijoje. Visi sulipę? Autostopininkas, ėjikas, kuprinės nešikas? Visi? O kankinys? Irgi važiuos, o gal eis arba bėgs iš paskos? Jam juk būna taip įdomiau, kuomet viskas vyksta ir gaunasi sunkiau. Pats net nežinau, kodėl jį į keliones vis dar imu. Matomai senas įprotis, likęs iš jaunystės ir pirmųjų autostopo kilometrų. Važiuojam! Už vairo aišku joks ne rusas, o jaunas kirgizas, gyvenantis bei dirbantis Rusijoje, o atostogaujantis tėvynėje. Atvažiavus, nuotrauka su keistais Žiguliais - mano.

       Paskui sustoja ne tik kad pirma moteris šioje kelionėje, bet ir apskritai pirma už vairo mano matyta moteris Vidurinėje Azijoje. Į klausimą apie tai, ar ji kartais nevažiuoja į Ošą arba link jo, gaunu atsakymą ir klausimą, kad į Ošą važiuoja taksi, o aš gal galėčiau pavairuoti jos automobilį. Tai ačiū jums abiems, Alache ir Mahomete, kitą kartą sakau gal atsiųskit kokią jaunesnę bei su įdomesniais norais ir pageidavimais. Kokį trečią iš eilės sustabdau automobilį, turbūt ir rašyti nereikia. Taip, tai dar vieni Žiguliai. Bet ir nuovokumas supratusių, beveik kaip mano. Jaučiuosi visas toks pagirtas bei pamalonintas tarp Žigulių. Mašinos salone (jei taip galima vadinti patalpą, esančia šios markės automobilių viduje) sėdintys du vaikinai prieš mane kur nors veždami pasitikslina, ar jie teisingai mane supratę, kad aš noriu važiuoti nemokamai. Atsakau, kad taip - visiškai teisingai ir kad kitaip keliauti nei moku, nei noriu, nei ruošiuosi to daryti. Atrodo, patiki. Vežamas per daug nekalbu, atsakinėdamas tik į man užduodamus klausimus - aiškiai ir konkrečiai, be jokių nuokrypių į lankas, kadangi vienas jų dirba ar tai teisme, ar tai prokuratūroje. Skamba rimtai. Neramu ir baisu, kad tas domėjimasis neperaugtų į tardymą. Kur ta riba? Be to juokinga ir linksma. Atvežę bei išleidę kažkur "vidury beveik nieko", neprašyti dar ir vandens nuperka bei pasakę, kad gerų žmonių yra visur, kaip kad ir blogų visur užtenka, kviečia fotografuotis kartu - tiek savo telefonu, tiek mano fotoaparatu. Tų nuotraukų serija galėtų vadintis "Pareigūnai ne tarnybos metu sulaikę užsienietį" ar kaip nors panašiai. Jiems už tai medaliai ir padėkos raštai, man - pažintys Kirgizijos teisme ar prokuratūroje. Nežinau kaip čia, bet Lietuvoje tokios pažintys visais laikais prilygo ir prilygsta pažinčiai su mėsos kombinato direktoriumi tarybiniais laikais.

       Vietos būta ramios ir tykios - kelias, keli namai, tušti laukai, tolumoj kalnai, šalia degalinė. Žmonės ten gyvena, gamina valgį, skalbiasi, bėgioja vaikai, patruliuoja šuo. Pasistatei šalia savo namo kuro kolonėlę ir gali sakyti, jog gyveni degalinėje. Kuo ne laimė? Tylą sudrumsčia nebent pravažiuojanti reta mašina ar tarybiniu motociklu atlėkęs ir kuro pritrūkęs pirmas vaikinas kaime. Ant jo žvėriuko (motociklo) būtinai sėdės jį apsikabinusi mergina, gal net irgi pirma kaime. Paskui jie nuvažiuos mylėtis, degalinės žmonės sulįs į namą pietauti, šuo patrauks į kitą kelio pusę tik jam žinomais reikalais, o autostopininkas liks vienas savo Kelyje. Tokia ta kelio romantika. Kas kitas apie tai papasakos, jei aš tylėsiu? Ne maršrutu juk paplūdimys-viešbutis-bažnyčia-aikštė "keliaujantiems" apie tai rašyti.

       Ketvirtų Žigulių nebus, bent jau iš eilės, sekančiam sustojus Žigulių nevairuojančiam vaikinui ir iki Kadamžajaus miesto atvežusio kitos markės automobiliu. Jo būta jauno ir pasakojusio man apie tai, kaip laukia jo didieji pasaulio miestai. O iš šio miesto yra trys keliai - arba atgal į Tadžikistaną, kur jau buvau ir į kurį antrą kartą niekas manęs neįleis, arba į visais šalimais esantį Uzbekistaną, kur važiuoti negalima, arba į už pusantro šimto kilometrų esantį antrą pagal dydį Kirgizijos miestą Ošą, kur ir važiuoju. Ilgai negalvojęs, renkuosi trečiąjį variantą. Supamas žavių ir neaukštų kalvų-kalnų bei atėjusių nors iš toli į mane pažiūrėti visai šalia Uzbekistano esančio Pulgono kaimo gyventojų, pradedu pasirodymą jau penktoje autostopo vietoje Kirgizijoje. Tiesa, prieš tai dar apsirūpinau maistu bei gėrimais vietinėje krautuvėlėje. Tikiuosi, jų kokybė bus kiek geresnė nei ten pat pirktos kramtomosios gumos, kurią įsidėjęs į burną ir supratęs, kad kažkas su ja ne taip, ją iš karto ir spjaunu laukan. Atsakymas - ant įpakavimo, kur parašyta, kad galiojimo laikas baigėsi 2006-aisiais. Leiskite paklausti, o tai dabar metai kurie? Geras, užskaitau.

       Į sustojusį automobilį keldamas savo kuprinę bei batonus, gailiuosi tik vieno - iš namų nepasiėmęs lastų bei akvalango, kadangi su tokiu agregatu garantuotai teks ne važiuoti, o plaukti, nardant tarp kitų eismo dalyvių. Ne, aš aišku nesiskundžiau žmonių (vyrų) su gerais bei prabangiais automobiliais dėmesiu kad ir šį rudenį keliaudamas Arabijoje, bet čia ne Emyratai ir ne Omanas, kad tokia mašina liktų mano nepastebėta. Prieš tai dar koks tai durnumas aplanko (lauke karšta kaip ne kaip), kurio veikiamas imu ir paklausiu, ar nereiks už pavežimą mokėti. O ką? Maža ką. Nors Imanuelis Kantas savo alegorija apie kvailus klausimus užduodantį ir į tuos klausimus bandantį atsakyti asmenis taikliai pasakė, apie ką jau rašiau, bet jis juk nekeliavo šiuose kraštuose autostopu, kur imti pinigus už pavežimą - reikalas įprastas. Nors, sutinku, gal klausimo išties durno būta. O ir vairuotojas neatsako tiesiai šviesiai, kad nereiks, kaip kad ir neišvadina manęs asilu, klausinėjančiu nesąmonių, liepęs elgtis savo nuožiūra. Įdomu jeigu būčiau ne autostopininkas ir už pavežimą mokėčiau, jam tos sumos kam ir ar ilgam užtektų? Vaikinas jaunas, dirbantis turizmo srityje. Aš irgi noriu kelialapius pardavinėti, jei ten tokius auto dalina. Pats vairavimo stilius daugmaž toks, jog vietomis negyvais keliais jau ne plaukiame ir nardome, o skrendame, kiekvienam aplenkiamų automobilių signalizuojant ne prieš jį lenkiant ar jį aplenkus, bet būtent jį lenkiant. Esu beveik tikras, kad per tas dvi valandas, praleistas su juo, aplenkiau daugiausia mašinų savo gyvenime per tokį laiką. Išlipu dar prieš Ošą, kadangi aštunta valanda vakaro, tamsa ant nosies, o ant tų fantastiškai žalių kalnų abiejose kelio pusėje užrašyta: "Statyk čia savo palapinę - žalią namuką". Tik aklas to nematytų arba pirmą dieną keliaujantis.

       Man kalnai gražūs tol, kol į juos žiūriu iš toli. O kai prie jų prieini, ar neduokdie pradedi į juos lipti, prasideda visokios problemos. Kad ir dabar - kaip ir kur pastatyti palapinę, kuomet nematyti nė vienos nors kiek lygesnės vietos. Detaliau viską aplinkui apžiūrėjęs ir išvaikščiojęs, renkuosi tarp dviejų potencialių vietų - arba statyti palapinę kalnų apačioje tarp dviejų kalvų ir likti nematomam, arba statyti ant vienos iš kalvų, nuo kur žalias namas bus matomas kelių kilometrų spinduliu. Tiesa, mažai tikėtina, kad kam nors tai bus įdomu ir kas kelyje sustojęs karsis specialiai į kalnus, kad apiplėšti ar nužudyti keliautoją. Temsta, sprendimui priimti daug laiko neduota. Renkuosi antrąjį variantą ir šiaip ne taip sutilpdamas man skirtame plote, turiu pirmą nakvynę Kirgizijoje. Labanakt visiems, iš žalio namo žaliuose kalnuose.

       Ryte atsikėlęs su siaubu stebiu tai, kas vyksta ten žemiau, kur vakar turėjau minčių statyti palapinę. Didžiulė banda gyvulių, genama raitų ant arklių piemenų, chaotiškai leidžiasi nuo kalno, taip palaipsniui užpildydama visą jo slėnį. Ei, o ten neturėjo būti mano palapinės? Aš aišku neskaičiavau kiek ten gyvulio vieneto būta, bet kalba eina visai ne apie vienetus ir ne apie dešimtis, o šimtus ir ne vieną. Nuotraukose galima pabandyti suskaičiuoti. Man neužteko kantrybės to padaryti. Iš viršaus žiūrint, tai primena kokį tai skruzdėlyną, arba jei tiksliau - šašlykyną. Nusileidę į slėnį, gyvuliai jame neužsibūna, o kyla į sekantį kalną, taip praeidami visai šalia mano palapinės. "Turist?" - šaukia man piemenys. "Turist!" - atsakau aš. Labas rytas, Kirgizija! Nuo ryto kiek apsiniaukęs bei lengvu lietumi džiuginantis dangus - džiaugsmas bei atgaiva ne tik keturias dienas kepintam keliautojui, bet ir kitoje kelio pusėje per kalnus genamai vėl kelių šimtų gyvulių bandai. Eina sau kiek jų ten daug. Sodrios žalios žolytes, juk to tie gyvuliai čia visi susirinkę, ar ne? Lietus baigiasi nelabai rimtai ir prasidėjęs, dangus giedrijasi, nesumindytas keliautojas kyla.

       Kaip užvakar mano vizituotas antrasis pagal dydį Tadžikistano miestas Chudžandas (Chujandas?) vadinamas šiaurine tos šalies sostine, taip šiandien mano lankytinas antrasis pagal dydį Kirgizstano miestas Ošas žinomas pietinės šios šalies sostinės vardu. Aišku, "šiandien lankytinas" čia su ta sąlyga, jei šiandien jį pasieksiu. Dar tik to betrūko, kad nepasiekčiau. Atstumas iki miesto penkiolika kilometrų. Dar ne tas, kad iki jo eiti. Stoju į trasą, kelios mašinos pravažiuoja, vienos vairuotojas susidomi. Pradžioje kalba lyg ir apie pinigus, bet mokėti už kelionę man kategoriškai atsisakius, kviečia važiuoti nemokamai. Taip jau geriau. Mikroautobuso viduje koks tai haremas, su penkiomis moterimis. Visi ir visos puikios nuotaikos, kvatojasi, juokiasi. Svarbu, kad ne iš manęs. Pasidomėjus ko jie visi tokie linksmi bei laimingi, vairuotojas atsako klausimu į klausimą: "O ko liūdėti?", iš paskos tikslindamas: "Oras puikus, saulė šviečia, karo nėra, maisto užtenka". Ir iš tiesų, ko liūdėti? Išskyrimo metui atėjus, moterys su manimi atsisveikina nudelbdamos akis, o vairuotojas - diktuodamas savo telefono numerį. Būsi kada šiose apylinkėse, skambink.

       Nežinau kaip ten "maisto užtenka", bet dėl "karo nėra", tai jis ne šiaip sau. Reikalas tame, kad Ferganos slėnis - ypač neramus Vidurinės Azijos regionas. Dar 1990-aisiais metais, prieš Tarybų Sąjungos galutinį subyrėjimą, šimtai žmonių žuvo per etninius neramumus netoli Ošo, kur dabar aš ir važiuoju. Nieko keisto tame (ne kad aš ten važiuoju, o kad žmonės apylinkėse neramūs) turbūt nėra žinant tą faktą, jog bent iki 2009-ųjų metų gyventojų daugumą pietinėje Kirgizijos sostinėje sudarė visai ne kirgizai, kaip kad turėtų būti, o uzbekai. Iki Uzbekistano nuo čia tėra keli kilometrai. Lygiai prieš septynis metus riaušės pasikartojo. Tuomet žuvo kelios dešimtys, mieste susirėmus šimtams metalo strypais ginkluotų uzbekų bei kirgizų jaunuolių. Degino jie parduotuves, automobilius, statė blokpostus bei daužė vieni kitiems galvas. Vienu žodžiu, nei liūdėjo, nei nuobodžiavo. Va po tokias neramias apylinkes aš važinėjuosi. Gerai, kad bent mama to nežino.

       Parduotuvėje apsirūpinu vandeniu, jogurtu. Saulei vėl kepinant kaip reikiant, pasiryžtu šturmuoti ir sėkmingai šturmuoju man užrodytą šalia esantį kalną, nuo kur atsiveria puikus vaizdas į miestą. Gražu. I deserve it! (liet. Aš to nusipelniau! rus. Ja eto zaslužil!). Karštas miestas, karšti žmonės. Gerai, kad bent dabar nekonfliktuoja, priėję sutarimo, kaip visada turbūt laikino, kieno tas miestas - kirgizų, uzbekų, ar vis dėlto abiejų. Moterys apsirėdžiusios ryškiais drabužiais, vaikai visi tokie išpuošti. Ne šiaip sau, kadangi aukščiau tos vietos kur dabar sėdžiu ir pusryčiauju, yra muziejus. Koks drąsesnis vaikis būtinai prieis prie manęs, mandagiai paklausdamas iš kur aš toks besantis ir ar neinu į muziejų. Tokiam atsakysiu, kad esu aš iš Lietuvos, kurios jis kaip taisyklė nežinos, nes jo bendraamžis Lietuvoje irgi kažin ar bus ką girdėjęs apie Kirgiziją. O į muziejus nevaikštau todėl, kad esu autostopininkas. Nuo karšto miesto aukšto kalno išsiųsiu SMS žinutes toms, kurios mane prisimena, ilgisi manęs, o gal net mane myli. Keista, kad tokių dar turiu.

       Mielistano ambasados-filialai Ignalinoje ir Ukmergėje turi ką parašyti bei ką priminti. Aš juos dar girdžiu. Ir gal jais dar tikiu. Kauno poniutė, gerdama trečią rytinės kavos puodelį su tokiomis pat poniutėmis iš to paties Kauno, informuos apie visas arba beveik visas ir būtinai pikantiškas naujienas iš Pūkistano bei jo apylinkių. Suvestinė apie tai, kas ką suvedžiojo, nužudė, pro langą išmetė, paslėpė rūsyje. Ir apie tai, kas, kam, ką ir kada siūlė prie požeminės perėjos tame mano jaunystės mieste ir ar dar siūlo šiomis dienomis. Laisvą valandėlę, o gal tik minutę radusi nuo atrodytų amžinų ir niekad nesibaigiančių mano kurtos bei kuriamos programos parametrų formos studijų, parašys super Klaipėda. Apie tai, kad Aivastanas dar nesugriuvo. Ir kad manęs jame nei pamiršo, nei pakeisti kas bandyti pabandė. Netylės ir Biržai. Iš ten mane pasieks visos naujienos iš Giministano bei jo gyventojų - žmonių, vaikų, šuns Pupino ir žiurkėno Bugio.

       Mieste žiūrėti nelabai į ką. Tik nusileidęs nuo kalno, randu mečetę, šalia kurios kaip įprasta prie mečečių sėdu prakaitą nubraukti, kojas pravėdinti, pečius nuo kuprinės pailsinti. Ant gatvės stulpo skaitau skelbimą rusų kalba apie tai, jog reikalingos patikimos bei raštingos moterys. Nei kam, nei dėl - neparašyta. Telefoniuką duoti? O neraštingų moterų irgi pasitaiko? Kaip jos tada perskaitys tą skelbimą bei paskambins tam kam reikia, būdamos neraštingos ir skaityti nemokėdamos? Ant kito stulpo randu skelbimą apie tai, kad reikalingi atsakingi vyrai, skliausteliuose patikslinant, kad galima ir be patirties. Gal pačiam skambinti? Dėl viso pikto sulyginu abu skelbimuose užrašytus telefono numeriukus su tuo, kurį man užrašė mane į miestą atvežęs vyriškis. Uch, ačiū Dievui-Alachui, nesutampa. Kaip ne kaip, tame mikroautobusiuke būta pilna (patikimų, raštingų) moterų ir vienas (atsakingas, be patirties) vyras. Jei šie skelbimai netinka, yra skelbimų apie reikalingus specialistus ar patikimus žmones darbui ofise. Virš gatvės ištemptas reklaminis plakatas kviečia pirkti dešrą ir laimėti dešimt tūkstančių dolerių, padėjus jame lygybės ženklą tarp saliamio nuotraukos ir apvalios sumos su keturiais skaičiais bei "žalio" simbolio. Sėkmės!

       Centre - dvi lygiagrečiai viena kitai einančios ilgos gatvės. Vienoje jų pilna žmonių, ant kiekvieno kampo verda prekyba, nusidriekusios eilės prie maitinimo kioskų, pilnos valgyti duodančios užeigos. Kita gi - platus prospektas, žmonių kuriame beveik nesutiksi, užtat stovi Leninas, yra paminklas tarybiniams kariams su tuo pačiu užrašu: "Nė vienas nepamirštas, niekas neužmiršta" ir plevėsuoja didelė raudona vėliava ant aukšto stiebo. Praeinu abejomis tų gatvių - viena pirmyn, kita atgal. Paskui tiltu per upę ir tiutiu iš miesto, prieš tai eilinį kartą apsirūpindamas šaltu gazuotu vandeniu su burbuliukais. Vanduo bus šaltas ir burbuliuos, keliautojas bus laimingas. Vanduo taps šiltas ar burbuliukų neliks, keliautojas taps piktas bei ieškos jų iš naujo. Paprastai ir lengvai.

       Į finišo tiesiąją išėjęs, tačiau miestui dar nesibaigus ir man vis einant, negaliu neatkreipti dėmesio į šalikelėje stovintį automobilį olandiškais numeriais. Sutikite - retas bei nematytas reiškinys šiems kraštams. Ir iš kur čia atsirasti automobiliui olandiškais numeriais? Žmonės sėdi viduje, langas atidarytas, tad užkalbinu juos, persimesdamas keliais angliškais žodžiais. Paskui nueinu. Einu neilgai, kuomet už kelių minučių mane pasivijęs tas pats olandų kemperis kviečia šokti vidun. Prieš tai dėl manęs pasiaukodama moteris pati persikelia į gyvenamąsias kemperio patalpas, taip man atlaisvindama vietą šalia savo vyro ir kokių šešių metų dukros, turbūt judviejų. Olandai duoda vaizdų, pateisindami savo kai keliautojų tautos vardą bei statusą. Pasirodo, jie išties iki čia atvažiavę nuo pačios Olandijos - per visą Europą, Turkiją, Iraną, Turkmėnistaną, Uzbekistaną. Tai ilgas ir sunkus kelias. Vien ko vertas Turkmėnistano vizos gavimas, ar to paties Uzbekistano. Domėjausi, žinau. Toliau per Kiniją važiuos į įvairias Pietryčių Azijos šalis, kurios manęs nedomina. Ir viska šita kelionė truksianti pusę metų, kurios gale iš Azijos laivu grįš į tėvynę. Įdomu, o grįžę jie irgi važinės po Olandijos kaimus ir pasakos už pinigus apie savo kelionę, kaip kad Lietuvoje du veikėjai-tipai daro?

       Laimė bent Tadžikistane tie olandai nebuvo ir važiuoti ten neplanuoja. Taip nors kame jaučiuosi juos perspjovęs ir neatrodau visišku nevykėliu - nei savo, nei jų, nei savo skaitytojų akyse. Karšta, maistas nelabai lenda, tačiau galimybės suvalgyti iš to ką man siūlo - neatsisakau. Pabūnu ir pats naudingu, atidirbdamas tiek už maistą, tiek ir už nuvežtus kilometrus, kuomet mums užvažiavus į degalinę, jos darbuotojas nesupranta to jų angliško "Full", užtat supranta mano rusišką "Polnyj bak" (liet. "Pilną baką"). Bakas pilnas, važiuojam toliau. Įdomiai atrodo situacija pravažiuojant bobikų-policininkų postus. Jie juk mato, kad mašina ne vietinė ir pastoviai kažką rodo mums pro juos pravažiuojant. Tačiau aš bent pats taip ir nesuprantu iki galo, ar tai stabdymo būta, ar pasisveikinimo. Bet kuriuo atveju, nė prie vieno jų olandas nestoja, o pakėlęs suspaustą kumštį į viršų, spaudžia akseleratoriaus pedalą toliau. Mergaitė-vaikas mane vaišina kokiais tai guminukais, su nupieštais veideliais ant jų. Saldainį su linksmu veideliu suvalgau iš karto, saldainį su liūdnu veideliu pasilieku ateičiai. Bet ateities jis nesulaukia, kuomet jame nupieštas liūdesys ištirpsta prakaituotuose mano delnuose. Tai ir mano veide jokio liūdesio nebelieka. Linksma su jais, įdomu su manimi. Kažkuriame kaime ant kelio išsiskiriame, jiems nuvažiuojant kažkur prie kalnuose esančio ežero. Kadangi prie kalnų ežero jau buvau, tai nevažiuosiu. O be to, niekas man to ir nesiūlo. Ir taip šimtas trisdešimt kilometrų su jais - puikus rezultatas. Ypač prisimenant faktą, kad jų net nestabdžiau.

       Su sunkvežimio vairuotoju rusu iš Biškeko Vova praleisiu artimiausias šešiolika savo gyvenimo valandų. Sutikite, tai visai nemažas laiko tarpas, ypač įvertinus faktą, kad esu ne moteris, o vyras. Taip nuo karštos trečiadienio popietės, iš dar vieno karšto Kirgizstano-Uzbekistano pasienio regiono Džalal Abado apylinkėse esančio kaimo Abdraimovo, iki apsiniaukusio bei viso tokio lyjančio ketvirtadienio ryto sostinės Biškeko pakraštyje.

       Iš fūristo Vovos žodžių, pasakytų telefonu savo žmonai, laukiančiai jo namie: "Važiuoju keliu ir matau, kaip kažkoks baltaveidis (rus. bliednolicyj) bei į vietinius nelabai panašus stabdo mašinas. Iš karto nespėjęs sumoti nei kas, nei kaip, nei kur, nei kodėl, apsukęs sunkvežimį grįžtu kelis šimtus metrų atgal. Šaukiu jį iš priešingos kelio pusės, o jam iki manęs atėjus paaiškinu, kad aš į Biškeką. Tas sako tiek toli su manimi nevažiuosiantis, o važiuoti norįs dvi-tris valandas, ne daugiau. Keistas noras, bet tiek to. Kviečiu jį vidun, su visa jo kuprine.". Kadangi kaip jau supratote tas judviejų pokalbyje su žmona minimas baltaveidis esu aš, tai galiu patvirtinti, kad mūsų pažinties bei susitikimo istorijos būta būtent tokios ir ne kitokios.

       Iš autostopininko-tranzuotojo-keliautojo Donato žodžių, užrašytų jo kelionės po Šašlykistaną pasakojime: "Atsisveikinęs su mane pavežusiais olandais bei iš ramios ir europietiškos aplinkos vėl patekęs į Vidurinės Azijos triukšmą, nieko nelaukęs einu prie reikalo, autostopu užsiiminėdamas kokio tai kaimo kokioje tai kryžkelėje, kur anot vietinių ir besantis kelias į sostinę. Tiesą sakant nelabai panašu, bet tiek to. Čia, kaip ir daug kur kitur, būtinai atsiras gudruolis, bandantis bei norintis pamokinti mane kaip tai daryti. Tu ką mokini? Pasiuntęs jį kur reikia ir kur jis matomai yra buvęs ne kartą, priešingoje kelio pusėje pastebiu sustojusį sunkvežimį, pro pravirą langą kurio kviečia atrodo mane. Einu, kad jau kviečia. Sužinojęs, kad transportas važiuoja į Biškeką, paklausiu, ar galėčiau su juo ta kryptimi važiuoti kelias valandas iki to meto, kuomet sutems, kad nusiėmęs nuo kelio pasišalinčiau į savo palapinę. Vairuotojas sutinka, prieš tai įspėjęs, kad priešais kelyje kalnai ir man norint nusiimti nuo kelio, gali tai tekti daryti anksčiau, kalnams dar neprasidėjus.". Kadangi šioje vietoje viskas ir visiems tinka, tad nieko nelaukę ir nuvažiuojam, prieš tai kas susikrovęs mantą vidun, o kas - apsukęs sunkvežimį.

       Būta tai ilgo ir vairuoti sudėtingo penkių šimtų kilometrų kelio, su vakariene kalnų apsuptame restorane bei kelių valandų nakvyne sunkvežimyje beveik paryčiais. O aš naivuolis maniau, kad visus kalnus šioje kelionėje jau pamačiau Tadžikistane. Nė velnio. Geras dvi-tris valandas kol nesutemsta akis išpūtęs žiūriu į tokius kalnus, kad ojojoj ir mažai nepasirodys. Čia ir aukštos atrodytų tave suspausiančios uolos, ir iki beprotybės žalios spalvos kalnų upė, ir tokios pat spalvos dirbtinis vandens telkinys, sukurtas žmogaus tą upę patvenkus. Sako užtvankai kas nors atsitikus, plūstelėjęs vanduo užtvindytų nemažą dalį kaimyninio Uzbekistano. Įdomu, ir kas jai galėtų atsitikti? Oi supyktų tada uzbekai, oi nepatenkinti būtų, gal net karą paskelbtų. Šalia paties Uzbekistano važiuojame visai šalia, dar prieš kalnus keliui einant visai šalia tvorų, skiriančių šias dvi ne visai draugiškas valstybes. Ką ir besakyti - Uzbekistaną aš mačiau, nors jame ir nebuvau. Vietomis kelias daro kelių kilometrų lanką, kad apvažiuoti tai, kas yra uzbekų teritorija, o ne kirgizų. Ferganos slėnis šiose apylinkėse baigiasi, prasideda mano jau minėti kalnai.

       Prieš kelias dienas viena tokia purvo nuošliauža kelią šiose vietose buvo uždariusi visai dienai. Ir tai vėlyvą pavasarį. Tai kas būna žiemą? Sako, ir žiemą pravažiuoti galima, tačiau kelyje sugaištas laikas bus jau visai kitas - dvi-trys paros, vietoje dabar reikalingų dešimties valandų, skaičiuojant nuo tos vietos, kur mane įsodino. Kadangi Vova šiuo keliu važinėja dažnai, tai mums pravažiuojant tą vietą, kur prieš kelias dienas nuošliaužos būta ir kur dabar matyti tik sustumtų akmenų krūvos, parodo jis man nufilmuotą vaizdą savo telefone, kaip visa tai atrodė tada. Tai pamatęs nesu visai tikras, kad tuo metu norėčiau būti vienas iš važiuojančių šiuo keliu. Jau beveik temstant, ar tai privalgęs per daug vietinių virtinių, ar tai arbatos per daug atsigėręs, ar tai prasidedančio lietaus pabijojęs, nusprendžiu nakvynei šią naktį niekur neapsistoti, o tęsti kelionę sunkvežimiu iki paties Biškeko. Tuo labiau, kad ir į kalnus užsižiūrėjęs nespėjau pamatyti jokios vietos, kur jų nebūtų, o būtų vieta nakvynei-palapinei. Į mano norą atsiskaityti už maistą bei gėrimus Vova pažiūri kaip tai kreivai, rankos mostu uždrausdamas man tai daryti. Užtat į mano norą važiuoti su juo toliau jis pažiūriu su entuziazmu. Variantas prašyti nakvynės viename iš restorano pastatų šalia šniokšiančios kalnų pusės taip ir lieka nepanaudotas bei nepatikrintas. Keliaudami autostopu šiuo keliu, žinokite apie jį, o jį panaudoję - nedėkokite. Bent tokia nauda bus iš mano istorijų-pasakojimų rašymo bei jų skaitymo.

       Naktinio (rytinio) Biškeko priemiesčių vaizdai atrodo slogiai ir tragiškai. Ne tik atrodo, jie tokie ir yra. Pats miestas gal ir geriau atrodys prašvitus, tačiau šviesos dar reikia sulaukti. Nesu visai tikras, kad pavyktų tai padaryti išlipus vienoje iš šių vietų, pro kurias dabar esu vežamas ir į kurias dabar žiūriu saugiai sėdėdamas sunkvežimyje. Įsivaizduoti neįsivaizduoju ką veikti mieste, į kurį esu atvežamas trečią valandą nakties. Todėl vairuotojo Vovos siūlymą važiuoti kartu su juo į fūros stovėjimo aikštelę ir ten sulaukti ryto, priimu ne tai, kad su džiaugsmu, bet dar ir su išsigelbėjimo nata. Atvažiavus į vietą ir prieš įvažiuojant pro vartus, pasiūloma nueiti į tualetą, kadangi ten už vartų bus keturi palaidi šunys, kreivai žiūrintys į svečius, atvykstančius į jų saugomą bei kontroliuojama teritoriją ir dar nakties metu. Prieš miegą atsigėręs kavos (kas prieš miegą geria kavą?), gaunu viršutinį kabinos gultą, Vovai užimant apatinį tos pačios kabinos gultą. Ryte pažadina lietaus lašai, daužantys sunkvežimio kabinos stogą.

       Kavos ryte gerti sunkvežimio kabinoje nereikia, nes kavos išverda paslaptingoji "Tiotia Liuba", su kuria Vovą girdėjau šnekant telefonu ne kartą ir ne dvi minutes mūsų kelionės metu. Tai moteris, prižiūrinti šią aikštelę, kurios klauso visi trys šunys, draugiškai lakstantys po kiemą. Sako, dieną jie ne visai pikti. Ir tiesa, pradžioje tik išlipusį iš fūros mane kaip reikiant aploję, tetos Liubos sudrausminti, dabar jie mane atrodo priima kaip svečią. Ačiū tau, teta Liuba. Kaip kad ačiū ir už kavą, jos būta skanios. O va kad lyja, tai negerai. Bet čia jau jokia teta ir niekuo nepadės. Ji juk tik šios aikštelės šeimininkė, bet ne dangaus, pilančio ant mūsų visų tą lietų - ir ant rūpestingosios tetos, ir ant geraširdžio vairuotojo, ir ant visai nebepiktų šunų, ir ant keliautojo manęs, sėdinčio su jais visais ir geriančio kavą. Tai irgi kelio romantikos dalis.

       Palyginus su Dušanbė, Biškekas mano akyse pasirodo visai ne kaip ir ne koks Ir reikalas matomai visai ne tame, kad pirmojoje buvo saulėta, o antrajame lyja. Keli niekuo neišsiskiriantys paminklai, kelios aikštės, ko gero tai ir viskas. Paminklas nacionaliniam tautos mitologiniam herojui Manui, su ietimi ir skydu sėdinčiam ant arklio? Tai užrašyk po juo bet ką ir tiks bet kuriam kitam herojui. Paminklas tarybiniams kariams? Tas pats per tą patį, kiek galima - du bronziniai vaikinai su ginklais. Paminklas kažkokiai moteriai? Tai tos moters aš apskritai nepažįstu, atrodo kokia tai revoliucionierė. Gal Žana Dark? Bet ne, platumos ne tos. Paminklas vyrui su moterimi, sėdinčia ant jaučio-buivolo? O čia apie ką? Bla, bla, bla. Nuobodu ir tiek. Aišku, gal ne ten ėjau ir ne į tą žiūrėjau. Tokia tikimybė visada išlieka, ypač įvertinus prastas bei nekokias oro sąlygas. Be to, aš juk ne turistas, o autostopininkas, didžioje dalyje aplankomų miestų turintis tikslą ne juos apžiūrėti ir pažinti, o iš jų kaip galima greičiau išsigauti. Kas palieka ryškiausią prisiminimą iš viso to Biškeko, tai skulptūra bėgantiems arkliams, iš dangaus ant kurių be perstojo krentantis vanduo suteikia jiems kokio tai papildomo šarmo bei žavesio. Šitą užskaitau.

       Pastebiu mikroautobusą kirgiziškais numeriais ir su lietuvišku užrašu ant šono "Tarptautiniai krovinių pervežimai". Ko gero esu vienintelis visame mieste, žinantis ką ta reiškia. Tiesa, niekas manęs to neklausia, kadangi visiems viskas vienodai. Tad į viską spjovęs bei atsisakęs pradžioje lyg ir turėtos minties važiuoti prie rytuose už dviejų šimtų kilometrų esančio didžiausio Kirgizijos ežero Isyk Kulio, imu klausinėti kelio kaip iš miesto išeiti šiaurine - Kazachstano kryptimi. Pastatyti bent vieną krypties nuorodą - kirgizams matomai konkretus "zapadlo" (liet. "(Ne)daryti tai, kas kitiems būtų naudinga ir pagelbėtų"). Be to, taip elgtis neleidžia žanro klasikos taisyklės, kuomet tokių nuorodų nėra ir pas kaimynus tadžikus. O ežeras? O ką ežeras? Būtų jis dar vienas ežeras mano kolekcionuojamų didžiųjų ežerų - Vano, Sevano, Druskos, Kinareto, Inario, kolekcijoje. Būtų, bet nebus. Gal ir važiuočiau prie jo, kad papildyti kolekciją, jei žinočiau, kad sezoninis sienos perėjimo punktas į Kazachstaną, esantis už to ežero, jau veikia bei aptarnauja keliautojus. Bet to aš nežinojau. Buvau skaitęs, kad pavyzdžiui praeitais metais jį atidarė gegužės viduryje. Dabar kaip tik gegužės vidurys. O nuvažiuoti keturis šimtus kilometrų į vieną pusę tik tam, kad sužinojus, jog punktas (dar) neveikia, tektų tuos pačius keturis šimtus kilometrų tuo pačiu keliu grįžti atgal į Biškeką? Gal tiek to ir be manęs. Tai reikalas jaunesnių, man gi laikas į naują valstybę, iki kurios nuo čia visai netoli.

       Išėjimas iš sostinės bei didžiausio šalies miesto pavydėtinai lengvas - nei sunku rasti, nei toli eiti. Man pačiam einant gatve, šaligatviu po dešine kelis šimtus metrų lygiagrečiai prabėga lengvai lodamas cucas, tačiau ne laukinis, o naminis, iš už vieno kiemų tvoros atlėkęs tenorėdamas pademonstruoti savo šeimininkui, kad tas ne veltui jį laiko bei šeria. Vargšas gyvuliukas. Ne visiems juk šunims savo valdžią, jėga bei balso skardumą demonstruoti bėgiojant palei tvorą kiemo pusėje. Magiškasis "Bez dieneg" (liet. "Be pinigų") teisingai paveikia sustojusį ir už juos mane norėjusį vežti kirgizą, kad paveža be jų, kaip prašomas. Kelias neilgas ir taip šalyje išbuvęs beveik tris dienas, savo pasirodymą Kirgizijoje-Kirgizstane baigiu. Būtų galima ir ilgiau, kadangi be vizos šalyje galima būti du mėnesius ir registracijos neprašo. Bet ką čia daugiau veikti - atvažiavai, pažiūrėjai, patranzavai, išvažiavai. Romantika.

       Prisipažinsiu - vienos iš mano sprendimo apsilankyti Kazachstane priežasčių būta internete keliose vietose skaityti teiginiai apie tai, kad ši šalis yra absoliutus "taksistų rojus", kur autostopininkas neturi jokių šansų ir "kur liktų nesuprastas bei būtų paprašytas susimokėti už pavežimą". Kaip taip gali būti? Ne juodoji Afrikos subinė juk tas Kazachstanas, o normali ir civilizuota šalis, kur net ledo ritulys žaidžiamas. Netvarka, garantuotai nesąmones rašo vėl kokie praleidę progą patylėti. Reiškia, reikia važiuoti ten pačiam, kad tai paneigti ir kad nesąmonių ateityje niekas ir niekur neberašinėtų.

       Kirgizai išleidžia be problemų, kazachai be tų pačių problemų priima ir užpildęs migracijos kortelę, kurią privalu laikyti prie širdies (blogiausiu atveju - pase), kad vėliau pateikti iš šalies išvykstant, einu keistis pinigų. Kazachstano Respublikoje būtina registruotis per penkias dienas, bet kaip suprantu iš pareigūno išaiškinimo, ta pačia proga, dėl kurios šiems metams atšaukė vizų režimą, atšaukė ir privalomą registraciją. Kaip gerai. Somus priima, dolerių ne, kadangi pastarieji kiek sušlapę ir vietomis pajuodavę. Nesiginčiju, gali būti - seniai juos su savimi visur vežiojuosi, išleisti nepajėgdamas. Nenori - neimk. Baisiai (labai) čia reikia. Nuvažiuosiu į Afriką ir ten atiduosiu, kur ne tik tokius, bet kad ir iš "parašos" (liet. tualeto) ar negro subinės ištrauktus keitimui priims, kojas už juos bučiuos, visus norus pildys ir dar atvežti paprašys. Doleriai matai jai netinka. Turiu ir kitų, bet kitų neduosiu. Nereikia šitų, negausit ir kitų. Dolerių tema nesukalbamai tetai už langelio tinka trisdešimt eurų ir štai aš turtingas. Juk trisdešimt eurų, tai net dešimt tūkstančių kazachų tengė. O pridėjęs turėtus bei iškeistus kirgizų somus, viso savo delnuose spaudžiu dvidešimt septynis tūkstančius naujųjų piniginių vienetų. Seniai tokios sumos nesu laikęs savo rankose, jei žiūrėti tik į skaičius, užrašytus ant banknotų. Keli aplinkui besitrinantys tipai į ausį sušnabžda važiuojantys ten ir ten. Atsakęs jiems, kad už juos džiaugiuosi bei pasiūlęs netrukdyti vieniems kitų, sienos perėjimo punktą palieku. Šešiasdešimtoji, jubiliejinė šalis mano kišenėje.

       Skirtingai nuo atvykimo į Kirgiziją, šį kartą niekur toli eiti nereikia, kadangi Korday miestas-kaimas prasideda iš karto už sienos. Tad niekur toli nėjęs, tranzuoti stoju iš karto už vieno iš šviesoforų, labiau dar gatvėje, nei jau kelyje. Automobiliai stoja gerai, jų vairuotojai nori pinigo. Kitaip ir būti turbūt negali, bent kol kas šiam keliui vedant ne tik į už daugiau nei tūkstančio kilometrų esančią sostinę Astaną, kurios link dabar aš ir važiuoju, bet ir į palyginti netoli esančią buvusią sostinę Almatą. Ką padarysi, šešis kartus arčiau esantis didžiausias šalies miestas gundo bei lyg šūdas muses traukia visus ratuotus pinigų prašinėtojus. Tengė, doleriai, somai - visi tiktų, nė vieno negaus. Ką gi, kova tęsiasi, taip dar įdomiau, asmeniškai aš niekur neskubu. Labiausiai visame tame gaila ne savo sugaišto laiko, o vieno tokio sustojusio pagyvenusio vyriškio, į mano pageidavimą važiuoti nemokamai manęs paklaususio: "Be pinigų? Ką ir kur dabar gausi nemokamai?". Anot jo - nieko. Kaip nebus gaila žmogaus, didžiąją dalį savo gyvenimo pragyvenusio, bet taip ir nesužinojusio bei nesupratusio, kad būna jame kažko, ne už pinigus perkamo. Kiek galima, žmogau? Melas, kad ir pakartotas daug kartų, nuo to tiesa netaps. Byrančios ašaros ir iš kišenės traukiama nosinė - mano nuotrauka toje kelio vietoje, Kazachstanui prasidedant.

       Na, bet svarbu ir čia visi rusiškai kalba. Reiškia neprapulsiu. Išvažiuoti iki taip geidžiamos sankryžos, kur kelias į dabartinę sostinę ir kelias į buvusią sostinę - tai jau nebe tas pats kelias, pavyksta per pusvalandį, sustojus vienam paslaugiam vyriškiui. Ir nors tepaveža jis kelis kilometrus, bet man ir tų užtenka suprasti, kad Kazachstane galima (ir reikia) keliauti autostopu (nemokamai). Įrodyta. Toliau jau bus rimtesnis to įrodinėjimas, tokiu pat būdu man pasiekiant ir už 1168 kilometrų esančią Astaną. Likite čia, kad to nepraleistumėte ir tame sudalyvautumėte.

       Man nusukus nuo į Almatą vedančio kelio, automobilių tampa ryškiai mažiau. Stoja praktiškai visi ir visi nori to paties - pinigų. Būdamas ne autostopininkas, atiduočiau visas savo turimas 16398 tenges (KZT) čia ir dabar, kad tik negirdėčiau to "A skolko daš?" (liet. "O kiek duosi?"). Bet aš esu autostopininkas ir kantriai laukiu to, kas man skirta - sustojusio automobilio. Privažiuoja policininkai-mentai-bobikai. Mintyse greitai suskaičiuoju kuprinėje turimų džiūvėsių kiekį ir kuriam laikui man jų užtektų mane už ką nors pasodinus. Nesodina, nesikabinėja, domisi. Kas toks, iš kur, į kur, kodėl? Maloniai atsakau jiems į visus jų klausimus. Atrodo, niekame per daug nesuklystu. Nuvažiuodami dar pasiteirauja, ar Lietuvoje jų kolegos ima grynais. Tiksliai nežinodamas - ima jie ar neima ten toj Lietuvoj, kviečiu juos pačius atvažiuoti į svečius bei patikrinti tai asmeniškai. Atvažiuoti nepažada, nuvažiuoti - nuvažiuoja. Pradžiai užteks ir to. Atrodo, mentai čia malonūs ir džiūvėsius galima išmesti. Keista. Labai keista. Apie šios šalies pareigūnus esu girdėjęs visai ne kokius atsiliepimus. Matomai melavo, kaip ir apie tai, kad Kazachstane neįmanoma keliauti autostopu. Dar ir kaip įmanoma, štai per dvi valandas jau nutranzavau visus du kilometrus. Tokiu tempu, per dieną važiuodamas po 10-12 kilometrų, Astaną pasieksiu kažkur po trijų mėnesių, arčiau rudens. O dar sako neįmanoma.

       Vidurinės Azijos tarpukalnių slėnis Ču, kur dabar esu, tranzuoju ir gyvenu, žymus dėl čia natūraliai vešinčių kanapių plotų. Už šią informaciją suinteresuoti asmenys gali ir nedėkoti. Lauktuvių vežti iš ten irgi nereikia. Vietiniai gyventojai tas kanapes renka bei iš jų gamina narkotiką anašą. Kanapės tos sako geros, anot žinovų - su ryškiai išreikštomis psichotropinėmis savybėmis. Matomai kaip vyno žinovai, žino ką sako. Ir ko tik valdžia nedarė, norėdama atpratinti liaudį nuo šio ydingo pomėgio bei užsiėmimo - degino, purškė herbicidais (kanapes, ne vietinius), tačiau rezultatas nulinis - kanapės auga, vietiniai jas renka, anašo netrūksta. Slėnis nemažas, apima Kirgizijos ir Kazachstano teritorijas bei to paties pavadinimo upės vidurupį. Ilgis iš rytų į vakarus - 250 km. Plotis nuo 10-15 km. rytuose iki 100 km. vakaruose. Kanapės aišku auga ne visur ir ne kas žingsnį, bet ilgai jų ieškoti netektų. Iš šimto keturiasdešimties tūkstančių hektarų, kasmet galima surinkti iki penkių tūkstančius tonų marichuanos, kuri čia ir vadinama anašu. Ir nors Kazachstano įstatymai kanapes prilygina narkotikams, už ką baudžiama, kanapėms tai augti netrukdo.

       Iki 1960-ųjų metu šis klondaikas buvo žinomas tik vietiniams, kol pažadėtosios žemės neatrado tarybiniai hipiai, slėnį pavertę narkoturizmo meka. Be to, išaugus marihuanos poreikiui, praktiškesni (ne) hipiai (liet. (ne) gėlių vaikai) bandė organizuoti ir pogrindinę hašišo gamybą, tačiau laukinė žolė pasirodė esanti nepakankamai aukštos kokybės tam reikalui, o pats slėnis ir jame augantis gėris tapo per daug gerai žinomi kam reikia ir kam nereikia. Todėl sukultūrintos kanapės auginamos kitose Kazachstano pietinėse srityse, o ču žolė buvo ir lieka žinoma kaip laukinė, savaime auganti. Gurmanams tai tik prideda vertės. Aš taip manau ir man taip atrodo.

       Dalį viso to man papasakoja mane pagaliau pavežti sustoję kazachai. Dalį sužinau pats jau grįžęs namo, jų tada sugėdintas bei neturėjęs kur akių dėti, kad nežinau per kokius kraštus važiuoju bei kuo tie kraštai įžymūs. Ir tikrai, kaip galima viso to nežinoti? Net mūsų platumose žinomas (ar bent jau Tarybų Sąjungos laikais žinotas) kirgizų liaudies rašytojas Čingizas Aitmatovas garsiajame savo romane "Ešafotas" rašydamas apie narkotikų platintojus, vadintus bėgūnais - iš Vidurinės Azijos stepių ir dykumų gabenusius kanapes-anašą į kitas plačiosios TSRS imperijos respublikas, ne kartą ir ne du užsimena apie tarp jų sutiktus ir mano paties tautiečius-klaipėdiečius. Tai tamsuolis - Aitmatovo neskaitęs ir jo nežinantis. Gėda? Nelabai. Galima būtų pagalvoti, kad jie patys žinotų Biliūną ir jo liūdnąjį "Brisiaus galą" ar ne tokį liūdną šį kūrinėlį: "Kad numirsiu man pakaskit ant Šventosios upės kranto, kad matytų kapas sodžių, kūdikėlis kur užaugau. Kad girdėtų tą dainelę, motinėlė ką dainavo, kai ant kelių mažą migdė ar lopšy mane lingavo. Tu, Julyte, mano kapą, žolynėliais apkaišysi, tarpu rožių ir lelijų, man kryželį pastatysi. Tos lelijos - tai paveikslas, kurį gyvas numylėjau, nors lakštingalos dainelių aš dainuoti nemokėjau. Nieko kito aš nenoriu, tik lelijos kad žydėtų, kas pavasario rytelį, kad lakštingala skambėtų...". Koks ten dar Aitmatovas.

       Važiuoju su jais toli, iki už šimto kilometrų esančio Šu miesto. Apylinkių peizažai primena Lietuvą. Kalnų čia nebelieka, stepės dar nėra, aplinkui žalios pievos. Gaudo nostalgija, kurią veju šonan lyg įkyrią musę. Apskritai kelyje keliautojas neturi daug priešų (benamiai šunys, nesustojantys vairuotojai, nešvarios kojinės, Arabijos saulė, lietus), bet nostalgija apie namus - vienas didžiausių jų, dažnai ne tik kad trukdantis keliauti, bet kartais sugebantis ir visą kelionę sugadinti ar ją net užbaigti. Yra taip jau buvę, varyk šonan. Kelias, kuriuo važiuojame - lyg po karo, nors karo čia niekada nebuvo. Automobilį vairuoja vyras, nors pats automobilis mergų, kelionės pradžioje sėdinčių, o paskui miegančių gale. Tai jos man apie Aitmatovą sakiusios ir tai prieš jas man gėda būti turėjo, bet nebuvo sužinojus, kad jos pačios nieko nežino nei apie Joną Biliūną, nei apie jo Brisiaus galą ar pomirtinį norą. Tai tamsuolės, Biliūno nežino, o Aitmatovu gąsdina. Gerai, kad dabar užmigo. Kaip supratau čia jos įtikino nepalikti manęs kelyje, šoferiaujančiam vyrukui lyg ir norėjus pinigų (nesu tuo visai tikras), kurių duoti aš kaip visada nenorėjau (tuo esu visai tikras).

       Beje, bendrinis slėnio pavadinimas žinomas bei rašomas kaip "Chuy Valley", todėl asmenys, kalbantys kalbomis, kuriose raidžių junginys "ch" tariamas taip kaip ir rašomas, o ne kaip "č" ar koks kitas garsas, važiuodami į šias vietas, pravėrę burną rizikuoja būti stipriai nesuprasti. Tai galioja kad ir rusiškai nekalbantiems lietuviams. Čia panašiai kaip su mano minėtu Tadžikistano miestu Chudžandu (Chujandu?) vertėtų žinoti, kad to miesto ir šio slėnio pavadinimų pradžia "Chuj" rusų kalba reiškia vyrišką lytinį organą. Taip kad koks tūlas atvykėlis, atvažiavęs Kazachstaną ir paprašęs tūlo vietinio parodyti jam "Chuy" slėnį arba dar blogiau - jį ten nuvežti, gali būti visai ne taip suprastas. Ypač, kai aplinkui kanapių plytintys laukai.

       Šu - tokio pavadinimo mieste laikas man kurtis pirmai nakvynei žaliame namuke (jis gi - palapinė), kol dar visai nesutemę, kuomet vietą tam daryti surasti bus kur kas sunkiau. Prieš tai dar automobilių dirbtuvėse paklausus ar teisingame kelyje į Astaną esu, vaikinai pasiūlo man... Teisingai - pasiūlo jie man nacionalinį produktą - "kasiaką" (liet. "Susuktą marichuanos ritinuką, naudojamą kaip atsipalaidavimo priemonę. Rūkomas nuo senų senovės, bet didžiausią įtaką jo išplitimui lėmė Reggy stilius ir hipių laikai. Neatsiejamas dalykas prie žolytės yra vaivorykštės spalvų drabužiai su gėlytėmis ir suvelti plaukai-dredai"). Apsižiūriu - drabužiai lyg ir ne su gėlytėmis, o iš mano plaukų dredus susuktų nebent kas surūkęs kasiaką ir ne vieną. Hmmm... Ačiū, ne, kasiako nenoriu. O va miego neatsisakysiu. Priešingoje kelio pusėje nei tas servisas ir toje jo pusėje kur rytoj tranzuosiu, įsikuriu nakvynei, iš abiejų pusių medžių apsuptas.

       Palapinę jau pastačius ir į ją beveik susikėlus visą mantą bei save, kažkur netoliese pasigirsta šuns lojimas. Svarbu, kad ne moters juokas, po kurio apskritai visi garsai nutyla. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kardiofonas. Kalėdinė eglutė. Eik tu šikt, šunie, nenešiu aš palapinės kitur tik dėl to, kad tu sugalvojai dabar paloti. Anksčiau reikėjo loti, gal ir būčiau ėjęs kur kitur, pavyzdžiui kad ir šalia kapinių tvoros, kurią mačiau šalia. Kaip ne kaip man, ateityje planuojančiam dirbti ir siekiančiam kapinių sargo vakansijos, miegojimas ten būtų visai nebloga praktika. Aišku, tik šioje tvoros pusėje, nes anoje dar spėsiu. Pagal balsą neatrodo, kad labai rimto šuns būtų, jau greičiau užknisančio. Tad nusprendęs apsimesti karavanu, kuris eina, kuomet šunys loja, mėginu užmigti. Šuo loti nesiliauja. Galvoju, jei ateis į palapinę, padarysiu kaip siūloma elgtis sutikus mešką: "Netikėtai gamtoje išvydus mešką ar kitą kokį stambų plėšrūną, reikia stengtis sukelti kuo daugiau triukšmo, kad gyvūnas žinotų, jog netoliese yra žmogus ir išsigąstų. Kitas variantas - apsimesti negyvu.". Hmmm... Tas kitas minimas variantas atrodo man koks tai rizikingas. O jei meška priėjusi imtų ir nepatikėtu tuo bei nuspręstų patikrinti - gyvas tu ar negyvas? Užmiegu greičiau, nei šuo liaujasi loti. Ryte atsikėlus - nebeloja. Puikios nakvynės būta.

       Minų laukas ar bulvių laukas turbūt geriau atrodytų, nei kad atrodys kelias, kuriuo važiuosiu toliau į šiaurę. Bet tai dar bus ir ne visai greitai - po to, kuomet tris valandas nuo devintos ryto iki vidurdienio tranzavęs, negausiu visiškai nieko važiuojančio ir nemokamo. Ką gi, būna bei nutinka ir taip. Ir visai ne Kazachstano tai problema, kuomet viskas trasoje atrodo lyg užkeikta ir atrodo tuoj pats imsi bei patikėsi, kad niekur iš tos vietos nebeišvažiuosi. Net tokiose atrodytų "tranzingose" valstybėse kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, Islandija, Suomija - ten irgi yra taip buvę. Nepadeda net mažytės Lietuvos vėliavos iškėlimas ant kuprinės. Kitą kartą imti didesnę? Vėliavas čia mėgsta dideles ir iš toli matomas, ką ten manoji. Tuomet siūloma pakeisti poziciją. Kartais užtenka paeiti pirmyn ar atgal kelis metrus ir prieš tai prastovėjęs kelias valandas, išvažiuosi vos ne su pirma mašina, nors realiai niekas nepasikeitė - nei už posūkio nuėjai, nei nuo įkalnės pasitraukei. Kadangi čia kelių metrų paeiti neužtenka, tai trims valandoms praėjus, nusprendžiu eiti kiek toliau į priekį. Realiai - be tikslo. Nebent su viltimi, kad prieš šio kelio prisijungs koks kitas kelias iš miesto, kuriuo važiuos kas nors, važiuojantis toliau iš miesto, nei kad važiuoja dabar. Bėda - sekanti išmėginama vieta irgi ne kokia, ten nebestoja net tie, kurie stojo prieš tai, norėdami pinigų. Kai kuriuos tokių sustojusių tada bandžiau gėdyti, siūlydamas prieš vežant keleivius bent automobilį padorų įsigyti, o ne su lupena kažkokia važinėtis ir kitiems dar siūlyti. Turbūt nereiktų taip kalbėti, nenorint "užsirauti, netekti pinigų ir į galvą gauti". Bet kad nervas vietomis visai nebelaiko. "Nervas, ne šlapimas, jį galima laikyti" - patartų senoliai. Ir būtų jie teisūs. Sekančios vietos nebeprieinu, eidamas pakviestas važiuoti kartu su pro mane pravažiuojančiuoju. Taip jau geriau ir bus geriau visiems.

       Bet tai kelias... Eina jis sau... Arba kitur... Tokio niekur dar nesu matęs. O kelių aš pažinau daug, patikėkite manimi. Ir tai ne koks šunkelis, o trasa, vedanti konkrečiai į sostinę Astaną. Tai kas, kad iki pastarosios dar visas tūkstantis kilometrų, kito kelio ten nuvažiuoti iš čia nėra. Kaip suprantu, kankintis man, vairuotojams ir jų mašinų ratų pakaboms teks beveik du šimtus kilometrų iki tos vietos stepėse, kur šis kelias (pavadinkime jį taip) prisijungs prie kelio, vedančio į sostinę iš Almatos. Ne faktas, kad visi gali tai atlaikyti, ne faktas, kad visi ir atlaikys. Duobė ant duobės, asfaltas išdaužytas ne vietomis, o ištisai, remonto nematęs nuo pastatymo dienos. Maksimalus greitis - keturiasdešimt kilometrų per valandą, bet ir tai prie didelės vairuotojo drąsos, ryžto bei jokio gailesčio ar pagarbos savo automobiliui neturėjimo ir nebuvimo. Dažniau - dvidešimt, trisdešimt kilometrų per valandą, kartais ir nulis, susikaupiant ir prieš rimtesnę duobę apvažiuojant. Ne kelias tai, o verkiančių automobilių ir besikeikiančių vairuotojų juosta stepių vidury. Su autostopininku-keliautoju iš Lietuvos viename tų automobilių. To "vidury nieko" vairuotojas ir išleidžia mane, pats nusukdamas į cemento gamyklą. Pakyla vėjas, neša dulkes nuo stepės, karščio ore nebelieka. Va čia tai akimis neaprėpiami toliau, va čia tai laisvės pojūtis. Uahaha! "Ja svoboden!" (liet. "Aš laisvas!"). Ačiū tau, Kazachstane už tai. Kitą kartą, norėdamas pabūti vienas, žinosiu kur eiti arba kur keliauti. Tai kas, kad sekančio transporto vėl teks laukti ilgai. Visus atvažiuojančius matau iš labai toli ir kol jie mane pasiekia, praeina mažiausiai dešimt minučių. Taip kad jokių siurprizų ir viską ką stabdysiu, tau iš toli.

       Mano mažytę problemą su besibaigiančiu vandeniu pats to nenorėdamas išsprendžia nedidelio sunkvežimio vairuotojas, prieš tai sustojęs, o paskui pavežęs kelis kilometrus į priekį. Kodėl neveža toliau, tiksliai nežinau. Oro lyg ir negadinau pas jį kabinoje sėdėdamas, bent jau garsiai. Motyvuodamas tuo, kad toliau manęs neveža tik dėl tos paprastos priežasties, kad pats už kelių kilometrų esančioje aikštelėje eis miegoti, prieš tai dar už tai ir atsiprašęs, jis nuvažiuoja, pradingdamas stepėje. Ačiū jam, savo gerą darbą jis jau padarė, mane atvežęs iki kavinės "vidury nieko" ir šalia kelio. Vandens yra, nors ir brangaus. Sutarta, perku. Į klausimą vertėtų man toje užeigoje užkąsti ar nelabai, atsako prie puodų besisukiojanti ir visa tokia kosėjanti boba. Panašu, kad į darbą priimta ji ne tik kosėti, bet dar ir maistą gaminti ar kompotą virti. Tuberkuliozės dispanserio direktorius jos klientas, tik jam tegul ji ir gamina. Grįžęs į kelią, netrukus ten sustabdau dvidešimčia tonų krautą "Kamazą", važiuojantį labai toli į Rusiją. Tokia mašina važiuoti tokiu keliu - tai jau visiškas bei absoliutus "trešas" (angl. "trash", liet. "kažkas neįsivaizduojamai baisaus, siaubingo, sukeliančio nuostabą ir pasibaisėjimą"). Bet tai man patinkantis "trešas". O ir jauno vairuotojo būta šaunaus kazachų vaikino, su kuriuo kalbantis net toks kelias neprailgsta. Tiesa, kalbėti reikia atsargiai, kad eilinė duobę kelyje bandant apvažiuoti, nenusikąstum liežuvio ar neišsidaužytum dantų.

       Šiai dienai užteks, atvažiavom. O Google Maps kūrėjams, pas save sistemoje rašantiems, kad 172 kilometrų kelias iki čia nuo Šu miesto įveikiamas per 3 valandas ir 23 minutes, patiems vertėtų atvažiuoti čia bei pabandyti tai padaryti tai per tokį laiką. Beveik jau sutemus, nors dar ir ne iki galo, pasiekiam M-36 magistralę, ateinančią iš pietryčiuose esančios Almatos ir jau rytoj vešiančios mane link šiaurėje esančios Astanos, iki kurios nuo čia beveik devyni šimtai kilometrų. Sugalvoju apsinakvoti ne visai šalia degalinės, o kiek toliau paėjęs į stepę. Šio atrodytų logiško mano sprendimo teisingumu iš karto priverčia suabejoti kažkur netoliese pasigirstantis šunų lojimas, man vos tik pradėjus tolti nuo paskutinio kelio žibinto bei jo apšviečiamos vietos. Skirtingai nei vakar, čia nepanašu į tai, kad lotų pudelis ar pudelio ir vilko palikuonis. Jau greičiau tas paskutinis, arba vilkinio šuns ir vilko palikuonis, sukurtas pudeliui apskritai nedalyvaujant.

       Ilgai nesvarstęs, kadangi laiko tam ir taip nėra, kurtis nakvynei nusprendžiu bei einu už kelių metrų nuo degalinės. Šunys nurimsta, vėjas - ne. Palapinę statydamas ne iš karto susigaudau kaip kovoti su vėju, bandančiu ir bandančiu sugriauti tai, kas man jau pavykę pastatyti. Reikia pasakyti, jog jam visai neblogai sekasi tai daryti. Po velniais, ką aš čia kalbu? Jam puikiai sekasi tai daryti, o man vėl ir vėl viską tenka pradėti nuo pradžių. Kol į galvą neateina mintis, atrodytų paprasta, užtat geniali - į nepastatytos palapinės vidų dėti kuprinę, svoris kurios niekaip neleis tam vėjui-niekadėjui pakelti palapinės nuo žemės. Šita problema išspręsta. Pasipila kraujas iš piršto, man susivarant į jį palapinės strypo atšokusią dalį. Pirmos pagalbos vaistinėlė reikale, telefono žibintuvėliui šviečiant. Kraujas ant jo. Išgyvensim. Svarbu tą plastmasės gabalą ištraukiu.

       O žaliam namuke kaip visada jauku ir gera. Kitaip jame ir būti nebūna. Tik kad va vietos tos per daug. Buvo verta, sakau pats sau prieš užmigdamas. Anksčiau vietos būdavo mažiau, dabar jos daug. Trečia mano kelionė iš eilės tokia, su per daug tuščios vietos mano žaliuose namuose. Todėl jie turbūt ir mano, o ne mūsų. Keliu pravažiuoja reta mašina, degalinėje karts nuo karto suloja šuo, o viskas paskęsta užmarštyje bei vėjyje nuo stepės. Prieš tai dar saulėlydžio būta, tokio žudančiai raudono ir atrodytų tik man vienam tam vakarui skirto. Ačiū tau dar kartą, tuščiasis Kazachstane. Kai Europos šiaurė mane išduos, žinosiu kur galiu sugrįžti. Vidurnakčio saulės aišku tu neturi, bet ramybės ir tylos - nors vežimais vežk. Prastais ir visai ne kokiais tavo keliais.

       Pirmu reikalu ryte dienos šviesoje sutvarstau vakar tamsiu reikalu sužalotą pirštą bei tai padariusį palapinės strypą. Susidėjęs namą ir daiktus, nakvynės vietą palieku. Gera vieta ilgai tuščia nebūna, matau iš kitos kelio pusės ateinančias dvi karves, traukiančias kaip tik ten, kur naktį stovėta mano palapinės. Bet tai arba tranzitinis jų kelias, arba tai karvės gurmanės, ėsiančios akmenis. Kokia dar žolė, žolė nebent toliau, čia net palapinės kuoliukų nebuvo kaip susmaigstyti į žemę.

       Autostope, kur kaip ir gyvenime daug kas priklauso nuo atsitiktinumo, tą dieną visagalės akimirkos būta mano pusėje. Parduotuvėje šalia kelio pirkęs kolos ir žemuoginį pyragą bei juos patvarkęs degalinėje priešingoje kelio pusėje, grįžtu atgal, sugalvojęs dar nusipirkti bulvių traškučių bei išmesti šiukšles. Lauke vaikštanti moteris-pardavėja kalbina mane besiteiraudama ar aš keliauju autostopu. O ką, nematyti? Ir iš kur apskritai tokių žodžių ji žino bei prisirinkusi? Atsakau, kad taip. Lauke vaikštantis mažas ir mielas cucas neklausia nieko, patruliuodamas šalia valgyklos durų bei apuostydamas kiekvieną ten užsukantį. Klausia (moteris), ar nebaisu. O ko iš karto baisu, ko bijoti? Baisu yra ne keliauti autostopu, o juo nekeliauti. Ar tai sujaudintas jos dėmesio, o gal pamalonintas šypsenos bei žvilgsnio, kaip tai visai pamirštu apie kažkokius ten nesveikus čipsus, kuriuos norėjau pirkti ir išmetęs šiukšles, vėl patraukiu į priešingą kelio pusę - šį kartą ne čepsėti ten kaip paršui, o tranzuoti. Nueidamas jaučiu įsmeigtą į mane žvilgsnį, nuo kurio saugo kuprinė, kad tas nepervertų širdies.

       Vos tik spėjęs ateiti į vietą, nukelti kuprinę nuo savo pečių ir padėti ją šalia savęs, iš degalinės matau išvažiuojantį bei kelioms sekundėms šalikelėje priešais mane sustojantį baltą, naują, visą tokį blizgantį ir ne patį mažiausią "Hynday" automobilį. Stebiu jį, o jam pajudėjus, nieko nelaukęs keliu prieš jį ranką. Tas sustoja. Paklaustas ar važiuojantis ten ir ten, vairuotojas atsako, kad taip - važiuoja jis ten ir ten. Kaip suprantu ir dar toliau. Kaip gerai. Bet sako, kad reiks (rus. "nado") mokėti (rus. "platit"). Kaip blogai. Šneka baigta, pradedu atsisveikinimo kalbą. Tada tas klausia: "A ty kto takoj?" (liet. "O tu kas toks?"). Mintyse pagalvojęs: "A ty kto takoj?" (liet. irgi "O tu kas toks?"), vis dėlto atsakau kaip yra, kad aš sotus bei ką tik pavalgęs autostopininkas iš Lietuvos, važiuojantis į miestą Balchašą. Apsigalvojęs sutinka jis mane pavežti iki ten kur aš noriu, o tai nei daug nei mažai - lygiai trys šimtai kilometrų.

       Kazachstano rytuose telkšo didžiulis ežeras. Tai Balchašas. Būtent palei jį ir driekiasi visas tas trijų šimtų kilometrų kelias, iki to paties pavadinimo miesto. Tai antras pagal dydį ežeras Vidurinėje Azijoje po Aralo ežero-jūros. Bet kadangi Aralo jūros kaip ir nebėra, uzbekams nuo 1960-ųjų metų metus kaip reikiant padrėkinus savo medvilnės laukus ežerą-jūrą maitinusių upių Amu Darjos ir Syr Darjos vandenis nukreipus į savo vilnamedžių plantacijas, tai galima sakyti, kad šį rytą važiuoju šalia didžiausio Vidurinės Azijos ežero. Vakarinė ežero dalis gėla, o rytinė druskinga. Bus dar vienas ežeras į mano didžiųjų ežerų kolekciją, kurioje prieš kelias dienas taip ir neatsirado vietos Isyk Kulio ežerui Kirgizijoje. Žinodamas, kad kaip ir Aralo jūra Balchašas senka dėl upių vandens mažėjimo, skubu jį fotografuoti, kol jis neišnyko ir kol jo neištiko labiau į vakarus esančio jo brolio Aralo likimas. Atrodo suspėju. Nuotraukose - tai melsvas, tai žalsvas vanduo, žalios pievos, besiganantys kupranugariai. O ir šansų išlikti ežeras matomai turi daugiau, kadangi skirtingai nei Aralo jūrą, maitina jį ne dvi, o septynios upės. Be to ir uzbekų su visomis jų medvilnėmis aplinkui nėra. Užtat yra kiniečiai, be gailesčio teršiantys vieną iš ežerą maitinančių ir didžiausią tai darančių upių - Ilį.

       Patys kazachai nuo jų irgi nelabai atsilieka, šalia ežero turėdami vario kasybos ir metalurgijos kombinatą. Artėjant keliu prie Balchašo miesto, futuristiniai to kombinato vaizdai su rūkstančiais kaminais gąsdina mane. Ežero gaila. Kaip jam tokio monstro pašonėje? O viskas prasidėjo dar tais tolimais 1928-aisiais metais, kuomet Turkijoje gimęs škotų kilmės kapitalistas Džonas Leslis Urkvartas (angl. John Leslie Urquhart) tuomečiam sovietų vyriausybės pagrindiniam koncesijos komitetui rašė: "Ar nesuteiktumėte man galimybės pasiknisti kirgizų stepėse, šalia Balchašo ir toliau? Patys tomis vietomis anksčiau nei po penkiasdešimties ar šimto metų vis tiek neužsiimsite. O aš paieškosiu ir galbūt ką nors atrasiu.". Neužilgo bolševikams tose apylinkėse aptikus vario ir buvo pastatytas šis monstras, gadinantis gyvenimą ežerui bei gąsdinantis svetimšalius keliautojus, tačiau maitinantis vietinius.

       Tos nuotraukos, kurią padarau prie Balchašo miesto ženklo, pavydėtų man bet kuris Lietuvos ar buvusios plačiosios Tarybų Sąjungos alkoholikas-pijokas. Fotografuojantis užtenka galva uždengti pirmą raidę miesto pavadinime ir olia - turiu fotkę, kurioje aš, o šone manęs puikuojasi užrašas "(B)ALXAŠ". Alchašas - tai prasigėręs žmogus, alkoholikas, girtuoklis, pijokas, taurelės mylėtojas ir kilnotojas. Kadangi yra nuotrauka ir be mano galvos, tai bet kuris Lietuvos alkoholikas gali kreiptis, norėdamas joje pridėti save ar padovanoti pavyzdžiui kokiam geram draugui - su savimi ar be savęs, kad tas pridėtų ten save. Galima ir dviese. Galima ir trise. Kadangi užrašas didelis, tai manau aplinkui jį sutilptų ir visas šimtas alchašų. Tereikia nepamiršti uždengti ar užtušuoti pirmos raidės. Ir belieka tik įsivaizduoti, kokio neregėto populiarumo bei paklausos ši nuotrauka būtų sulaukusi tarybiniais laikais eilėje piliečių, besistumdančių prie alaus baro ar parduotuvės, užvežus ten pigaus spirituoto vyno, liaudyje vadinamo rašalu bei vaisiuku. Be to, ne viena žmona pykčio akimirką galėtų šioje nuotraukoje priklijuoti savo vyro veidą, kad ir vietoj pirmos bei nereikalingos "B" raidės, o esant šeimoje rimtų ar mažiau rimtų, bet irgi problemų su abiejų šeimos narių išgėrinėjimu - ir save.

       Pirminės minties apsilankyti Balchašo mieste atsisakau, prieš tai bandęs link jo kiek eiti. Nors kelio ženkluose (o šventas Petrai, jų čia skirtingai nei Tadžikistane ar Kirgizijoje yra) ir parašyta, kad iki miesto du kilometrai, tačiau aš ko tai nelabai jais tikiu. Paskui sugalvojęs, kad nieko tame mieste gero vis tiek nerasiu, o iki ežero prasibrauti kažin ar prasibrausiu, ramia širdimi bei švaria sąžine grįžtu į kelią. Man ten vieta. Mieste vieta turistams. Iki sekančio miesto Karagandos laukia beveik keturi šimtai kilometrų. Jei būti tiksliam, tai trys šimtai septyniasdešimt septyni. Taip, atstumai čia nemaži, o pakeliui jei ir būna kokia gyvenvietė, tai kaip taisyklė apsiribojanti keliomis trobomis. Siunčiamoje į Lietuvą SMS žinutėje žodžiai tokie (iš to, kas neiškirpta): "Tęsiu kelionę autostopu per tą didžiulę tuščią šalį...". Vėl atsisakau minties papietauti pakelės kavinėje, kadangi kotleto kaina pasirodo per didelė kaip šaliai, kurioje neseniai ir nesilpnai buvo devalvuota nacionalinė valiuta.

       Tačiau sėkmė ne tik tame, kad keliauju autostopu ir kad šalis tuščia ir didžiulė. Sėkmė dar ir tame, kad man tranzuojant po kiek laiko sustoja tas pats automobilis, mane iki čia ir atvežęs. O ką aš sakiau? Nuojauta manęs neapgavo spėjant, kad važiuoja jis toliau nei Balchašas. Bet kaip taip atsitiko, jog praėjus daugiau negu valandai, jis yra ten pat, kur ir aš? Sako, buvo pietauti sustojęs. Aišku. Ne manęs gi laukė pasislėpęs. Jei būtų taip daręs, turbūt nebūtų beveik valandą sėdėjęs ir stebėjęs kaip tuščiai leidžiu laiką kelyje, mašinų kuriame daug nėra, o ir beveik visos pravažiuojančios pagrinde fūros, kurių kabinose kaip taisyklė sėdi po du piliečius ir trečiu bei ketvirtu su savo kuprine aš nebūsiu. Į iškrypėlį lyg ir nepanašus. Įdomu, o apskritai būna tokių iškrypėlių, stebinčių tranzuojančius autostopininkus? Sutariame, kad paveš jis mane dar du su puse šimto kilometrų, iki Aksu-Ayuly gyvenvietės, nuo kurios pats suks link vakarų, man toliau leidęs stabdyti pakeleivingą transportą link šiaurės. Visą kelią kalbame vėl nedaug ir tik apie tai, kas būtina bei reikalinga. Čia kaip tostas kompanijoje, kurioje bent vienas iš geriančiųjų - nebylys: "Už tylėjimą! Už solidų vyrišką tylėjimą!". Sutikite, įdomus variantas išgerti su nebyliu už tylėjimą. Kelyje prie kokios tai pašiūrės sustojus tualeto reikalais, vėl esu paprašomas išlipti ir automobilio. Taip jau buvo prieš Balchašą, pirmoje važiavimo su juo serijoje. Tame nebūtų nieko keisto, jei į tualetą norėčiau aš - ne mašinoje juk daryti. Pats lipa laukan, manęs automobilyje vieno nepalieka. Ir tikrai ne dėl to, kad salone vaidentųsi, o aš būčiau sakęs, kad bijau baltųjų vaiduoklių. Jokių pretenzijų, pats taip daryčiau, veždamas brangų krovinį ar pinigus. "Vyjdi poguliat brat" (liet. "Eik pasivaikščioti broli") - tokia frazė.

       Visas toks atsipalaidavęs važiuodamas, vežamas, į šonus besidairydamas, vienoje vietoje pastebiu, kad kelio kilometrų stulpelis tuoj, tuoj rodys skaičių 666 - velnio skaičių. O velnias, reikia užfiksuoti, pagalvoju. Kaip ne kaip pas mus tokių ilgų kelių nebūna ir tokių skaičių niekas nerašo. O čia va yra - toks atstumas nuo Almatos, kurioje nors nebuvau (o ko važiuoti pas buvusias (sostines)?), ją palikdamas šone, užtat per Kazachstaną važiuoju identišką kilometrų skaičių. Reikia fotografuoti. 663 - Jungiu fotoaparatą. 664 - Jaučiu kaip prakaituoja delnai. 665 - Darosi silpna. 666 - Štai priešais tas kilometrų stulpelis, jį jau matau, laikas, spaudžiu fotoaparato mygtuką. Pažiūrėjus ką turim, džiugesį tą pačią akimirką keičia liūdesys. Toks neapsakomas ir viską žudantis liūdesys. Nuotraukoje tik stepė. Po velniais. Reikėjo man tokią greitą mašiną gauti. Važiuočiau sau dabar ramiai su kokiu "Kamazu", kelis kadrus būčiau spėjęs padaręs. Pikta ne tiek dėl nesančios nuotraukos, kiek dėl situacijos panašumo į gyvenimą, kuomet kažkam ruošiesi, kažko lauki, o tos pačios akimirkos nepagauni.

       Skirtingai nei bulvių-minų laukas, per kurį važiavau vakar, šiandieninis kelias normalus. Be to kaip jau minėjau - sekasi. O dar aš esu puikus autostopininkas, apie ką turbūt jau irgi esu sakęs. Sudėjus visas šias tris dedamąsiais, turbūt nieko keisto tame ir nebus, kad pradėjęs aštuntą ryto, trečią popiet esu įveikęs autostopu penkis su puse šimto kilometrų. Ir tai ne itin transportu apkrautais Kazachstano keliais, švelniai tariant. Iki sekančios autostopui tinkamos pozicijos tenka paeiti kokį kilometrą. Tenka ir pastovėti kokį pusvalandį, per tą laiką pakeičiant stabdymo vietą du-tris kartus, tačiau ne daugiau kelių metrų atstumu. Vienoje vietoje šalia pievos per daug uodų zyzia, kitoje vietoje šalia degalinės kelkraštis per daug duobėtas. Man vis neįtiksi. Taip, autostopininkas aš išrankus, galima net sakyti gurmanas. Sustoja mašina su dviem vaikinais, važiuojančiais į dar už trijų šimtų kilometrų esančia Astaną. Man jų paklausus ar tektų mokėti už tą malonumą, jie atsako kaip čia įprasta: "Kaip nori". Kiek gali sektis vienam žmogui vieną dieną?

       Pravažiuojame Karagandą - ketvirtą pagal dydį Kazachstano miestą. Rimtas reikalas. Mašinos varikliui kaistant - reguliarūs bei pasikartojantys sustojimai, pilant vandenį kur reikia ir jį taip aušinant. O kam dabar lengva? Iki 2000-ųjų metų Karagandos apskritai būta antros po Almatos, kol pagal gyventojų skaičių miesto ėmė ir neaplenkė pietuose esantis Šymkentas bei naujoji sostinė Astana. Žmones galima ir suprasti - pietuose juk auga kanapės, o sostinė yra sostinė. Tačiau ką veikti stepių viduryje esančioje Karagandoje? Didelis industrinis-pramoninis centras, kur kasama anglis, gaminamos mašinos, apdirbamas metalas, klesti maisto pramonė. Futuristinių vaizdų su rūkstančiais kaminais bei apgriuvusiais pastatais ir čia užtenka, iš karto išvažiavus iš miesto. Už trisdešimties kilometrų kelio pašonėje sutinkamas dar vienas pramonės gigantas - taip pat industrinis miestas Temirtau, didžiausias bei svarbiausias šalies metalurgijos pramonės atstovas ir ko gero rimčiausias žaidėjas. O dar šiose apylinkėse būta pilna lagerių, kuriuose savo laiku kalėję ir lietuviai. Buvo už ką, taip reikėjo, ar nelabai - tai jau ne mano reikalas. Mano reikalas aprašyti kelionę autostopu, išryškinant jos ypatumus bei nupasakojant ką pamačiau ir ką sužinojau iš vietinių mane pavežusių žmonių. Sakiau, sakau ir sakysiu, kad nėra, nebuvo ir nebus geresnės pažintinės kelionės, nei kad kelionė autostopu. Tik čia viskas tikra, viskas iš pirmų lūpų ir viskas nemokamai.

       Rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas žymiajame savo romane "Gulago archipelagas" apie represijas Tarybų Sąjungoje, Karagandą lygino su perlais: "Ko gero pagrindine sostine siunčiančiosios pusės, bent jau iš jos perlų, buvo Karaganda.". Būtinai reiks kada paskaityti. Tokios tad būta Lietuvos autostopininko pažinties su Kazachstano pramoniniu regionu. Kaip ir priklauso - pro automobilio langą. Tave veža, tu viską matai ir eiti tau niekur nereikia. Skirtingai nei manyje gyvenantys ėjikas, kuprinės nešikas ir kankinys, aš laimingas. Užtat jie - nelabai. Bet visi juk laimingais ir patenkintais vienu metu ir iš karto nebus. Pasaulyje ir taip per daug žmonių, nemaža dalis kurių nelaimingi.

       Toliau nuo Karagandos link Astanos veda pirma šiuose kraštuose mano sutikta autostrada. Jaučiu, kad du šimtai kilometrų neprailgs, oi neprailgs. Autostrada būtų kaip autostrada - po dvi juostas kiekviena kryptimi, šonuose tvora, jei vienoje vietoje į ją iš laukų nepasipiltų kelių dešimčių arklių būrelis. Tvora? Kokia tvora? Ne, nieko nematėm ir negirdėjom. Yhaha! Įsivaizduokite mašinoms lekiant greičiais virš šimto ir daugiau, kuomet staiga prieš jas į kelią išlekia dvidešimt-trisdešimt arklių. Ir kuo ne "Into the wild" (liet. "Laukinėje gamtoje")? Toje didžiulėje tuščioje šalyje.

       Beveik tūkstantis kilometrų autostopu per vieną dieną. Šalyje, kur anot kai kurių "autostopininkas liktų nesuprastas". O viso to juk galėjo ir nebūti, jei ryte būčiau ėjęs pirkti tų čipsų ir bent minutę pavėlavęs ateiti į kelią. Pagalvokite kitą kartą apie tai, skaitydami kieno nors sėkmės (gyvenimo, verslo) istoriją glamūriniame žurnale, provincijos laikraštyje ar internete. Viską, visada ir visur pradžioje lemia akimirka bei atsitiktinumas. Paskui gali būti kas tik nori - darbas, pažintys, įgūdžiai, panašūs niekai. Bet viso ko pradžioje būtinai bus akimirka ir atsitiktinumas. Jeigu apie tai ten neminima, reiškia skaitote pasaką ir nieko daugiau. Pats tokias istorijas kartais skaitydamas niekaip negaliu suprasti, iš kur tų pasakorių poreikis būtinai parašyti kažką panašaus į "Neturėjome pinigų, užtat turėjome minčių ir idėjų" arba "Susėdome kelių kvadratinių metrų (kuo tų metrų mažiau, tuo geriau bei įspūdingiau skamba) kabinetuke ir pradėjo galvoti ką daryti". Ne paprasčiau būtų paminėti, kad visos tos idėjos ir tie kabinetukai šūdo verti buvo iki tol, kol vieną akimirką atėjo turtingas dėdė su pluoštu pinigų ir nuo tada "pošlo pojechalo" (liet. biznis prasidėjo). Ir gaila palieka man visų tų, savo tuose kambarėliuose, kabinetukuose taip ir likusių, turtingam dėdei su kotletu iš dolerių neatėjus ir kelio iki tų patalpų neradus. O gal dėdė buvo atėjęs, bet tie užsirakinę sėdėjo, užsiiminėdami neaišku kuo ir neaišku nuo ko savo idėjas slėpdami. Paskutinį kartą taip gaila man buvo nepagauto 666-ojo velnio kilometro trasoje Almata-Astana. Ten irgi akimirkos pritrūko. Gal net tos, apie kurią Johano Volfgango fon Gėtės Faustas sakė: "Sustok akimirka žavinga". O gal ir kitos. Faktas tas, kad nuotraukos tokios nėra.

       Ir iš viso, kam man tie čipsai? Aš namie juos tevalgau kokius tris kartus į metus. O čia Kazachstane ėmiau ir sugalvojau čipsų nusipirkti, taip vos neprarasdamas likimo man paruoštos dovanos.

       Atvykęs į temstančią Astaną, jaučiuosi išdidus bei svarbus, galintis spjauti ant kiekvieno, sakiusio kad Kazachstane autostopininkas liktų nesuprastas, kapo. Už 90 tengė, kas nėra nė trisdešimt euro centų, miesto autobusu važiuoju link oro uosto. Ten pirmu reikalu pasikeičiu lėktuvo bilietą, paankstindamas išvykimo datą į poryt. Aišku, tai ne už dyką. Bet ką aš galiu padaryti, būdamas toks geras autostopininkas ir viską ką suplanavęs nuvažiavęs greičiau. Įveiktas autostopu kelias žemėlapyje atrodo kaip upė. Daugiau į ką žiūrėti šiuose kraštuose, išskyrus Astaną, į kurią žiūrėsiu rytoj visą dieną, nėra. Bilietą sėkmingai pasikeitęs, iš oro uosto pasišalinu į šalia esantį mišką, kurio pakraštyje statau palapinę ir pasišalinu čiučia liūlia. Lentelės "čia miega autostopininkas" nekabinu. Ir taip visiems viskas aišku, kuomet po šios dienos mano autostopo žygdarbio, už mane aukščiau tik žvaigždės danguje.

       Per pastarąsias aštuonias dienas Vidurinėje Azijoje autostopu nukeliavau du su puse tūkstančio kilometrų. Čia ir giriuosi, ir konstatuoju faktą. Kadangi rytoj to jau nebedarysiu, tai prieš užmigdamas jaučiu kokį tai nenumaldomą poreikį padalinti į kairę ir į dešinę patarimų bei pastebėjimų apie keliavimo šiuo būdu ypatumus šiuose kraštuose, iš serijos jų autoriui: "Gal tu susikišk juos visus į užpakalį". Manau koks Platonas ar Aristotelis jautėsi panašiai, iškilus dilemai užrašyti savo mintis ar ne. Gal jie taipogi galvojo, kad nieko gero iš tokio sumanymo nebus, o žiūrėk kas gavosi - per amžių amžius (ne amen) jų mintis atsimena, naudoja bei cituoja. Pabandysiu ir aš. O autostopo reikalui panaudotų automobilių šį kartą neskaičiuosiu, prisimindamas juokingą posakį apie tai, jog pasaulyje yra trys kategorijos žmonių - mokantys skaičiuoti ir skaičiuoti nemokantys. Juokinga, ar ne? Taigi, mano įžvalgos bei patarimai. Gal kam pravers ir kas nors juos susidės į galvą, neliepęs man jų susikišti į užpakalį. Arba prieš tai susidės į galvą, o paskui lieps susikišti į užpakalį.

       Pirma. Apie pinigus. Didžioji dalis sustojusių automobilių vairuotojų norės pinigų. Tai gali būti tiek nelegalūs taksistai, iš to gyvenantys, tiek papildomą kapeiką norintys (bandantys) užsidirbti asmenys, šiaip jau važiuojantys savo reikalais. Kilus bent menkiausiam įtarimui dėl to, reikia klausti dar prieš įlipant vidun bei susikraunant ten savo mantą. Jei pinigų nori, bandyti perkalbėti tokio neapsimoka. Bent jau aš to nedariau. O kam? Atvažiuos kitas. Jei ir tas norės, atvažiuos dar kitas. Ir taip toliau. Jeigu tam "ir taip toliau" neturite laiko, tai jūs greičiausiai ne autostopininkas ir kodėl skaitote šias eilutes, man nesuprantama.

       Antra. Vėl apie pinigus. Jei esate ne dykaduonis, o dirbantis žmogus, verta suprasti, kad didžiosios dalies jus vežančių vairuotojų mėnesio pajamos bus kelis kartus mažesnės už jūsiškes. Nieko blogo tame bei žeminančio nėra, tiesiog skiriasi Lietuvos ir tų kraštų pragyvenimo lygis, kainos ir panašiai. Todėl nederėtų su nepažįstamais žmonėmis kalbėti (argi ne to mus mokina nuo vaikystės?) apie jūsų gaunamą atlygį namie. Kategoriškai nerekomenduojama to daryti kalnų ar stepių viduryje, nes vairuotojui supykus, kad jis gauna mažiau ir dar turi už dyką vežti gaunantį daugiau, bei dėl to padidėjus tikimybei būti išlaipintam neaišku kur.

       Trečia. Apie amžių ir šeimą. Jei esate vyresnio amžiaus nevedęs pilietis, neverta apie savo amžių bei šeimyninę padėtį (laimingai nesusituokęs, laimingai išsiskyręs, laimingai paliktas) sakyti tiesos, garsiai visiems apie tai trimituojant. Aišku, jei norite išvengti pamokymų kaip reikia gyventi bei moralų apie tai, kad pas juos taip gyventi nepriimta. Kam jums tai?

       Ketvirta. Apie kalbą. Čia absoliučiai nėra kas veikti nemokant bei nesuprantant rusų kalbos. Taip kad tą kalbą mokinkitės - parvers. Ir nebūtinai tai nutiks Tadžikistane, Kirgizstane ar Kazachstane. Šiaip, gera kalba. O jeigu dar "rusai puola", tai gal ir namie kada pravers. "Poniatno?" (liet. "Supratote?")

       Penkta. Apie šunis. Tokio dalyko kaip valkataujantys, benamiai šunys - nėra. Cucų galima pamatyti šalia degalinių, servisų, tačiau jie mažai kuo domisi ir kaip taisyklė bus tos degalinės ar serviso kilnojamasis turtas. Pamatyti palaidą šunį mieste - jokių šansų, kaime - nebent kokį pabėgusį iš kiemo. Jei esate šunų turizmo gerbėjas, tai iš mano žinomų šalių jums į Gruziją, Armėniją, Rumuniją, Bulgariją ir gal dar Turkiją. Ten jie išpildys visus, kad ir pačius slapčiausius jūsų norus. Na, o didžiausiems šuniško turizmo mėgėjams bei gurmanams pats asmeniškai galėčiau rekomenduoti Gruziją, kurioje valkataujančių šunų galima sutikti net Batumio kurorte, pavyzdžiui kad ir šalia įėjimo į kazino.

       Šešta. Apie kainas. Jos kažkur dvigubai mažesnės nei Lietuvoje. Kalba eina apie maistą, gaiviuosius gėrimus, vandenį, ką parduoda parduotuvėse. Prekybos centrų čia beveik nėra, juos pilnai pakeičia mažos parduotuvės su panašiu produkcijos asortimentu kiekvienoje jų. Praėjus gatve kilometrą, tokių krautuvių galima rasti kad ir visą dešimtį. Prekiauti žmonės šiuose kraštuose mėgsta ir ko jau ko, bet prekybos vietų prilaiko. Tai svarbu, kadangi kaip žinia autostopininkas maitintis privalo reguliariai, gerti - irgi, nes to nedarydamas, jis rizikuoja neatlaikyti krūvių. Čia jums ne atostogos su makalu.

       Septinta. Apie nakvynes. Palapinę (arba mano atveju palapinę-žalią namuką) galima statyti bet kur už miestų, kaimų ir gyvenviečių. Jei ryte kas nors ją ir atras, tai vargu bau ar užsuks į svečius. Be palapinės čia, kaip ir be rusų kalbos, veikti nėra ko, kaip kad nėra ko veikti be palapinės ir bet kur kitur. O atrasti ryte gali arba karves ganančios moterys, arba avinus ganantys vyrai ant arklių. Kviesti jas (moteris, ne karves) į svečius ar ne - čia jau kiekvieno keliautojo asmeninis reikalas. Kitas klausimas, kur tuo metu dėti į palapinę pakviestos žavios ar mažiau žavios damos karves? Karvės čia brangios ir dažnai net ne šeimos, o visos giminės maitintojos. Kadangi į palapinę jų nesuvarysite, tai dar klausimas, ką ta žavi ar mažiau žavi dama pasirinks - nepažįstamą svetimšalį keliautoją ar pažįstamas karves.

       Aštunta. Aštunto nėra.

       Nors ryte ir turiu galimybę palikti kuprinę oro uosto saugojimo kameroje, į miestą patraukiu su ja, manyje gyvenančiam kuprinės nešikui kategoriškai užprotestavus apie tokią galimybę net pagalvoti. Ten pat gyvenantis kankinys tyli, savo matomai jau atsikankinęs. Būtų tai paskutinė mano kelionė, būčiau spjovęs į jį ir palikęs visą tokį lauko vidury kartojantį: "Tik per mano lavoną", prieš tai ko gero ne tik kad primušęs jį, bet dar ir išpildęs tą jo viešai kartojamą norą. Kaip jis mane užknisęs su visa ta savo kuprine. Tačiau dabar taip pasielgti negaliu, nes jeigu jį primušiu, užmušiu ar kaip kitaip supykdysiu, tuomet ateityje niekur su manimi jis nebevažiuos, ko pasekoje aš nieko daugiau nepamatysiu ir neišgirsiu bei viso to nepapasakosiu kitiems. Nesu visai tikras, kad pasaulis susitaikytų su tokiu praradimu. Todėl sukandęs dantis turiu klausyti jo ir po miestą vaikščiosiu su kuprine. Dievas mato kaip šioje vietoje aš suprantu visas su manimi kada nors keliavusias moteris, kurios ne kartą ir ne du buvo gatavos mane kaip reikiant apdaužyti (o gal net užmušti?), manyje matydamos ne mane, o kuprinės nešiką - tą patį, kurį aš mačiau tą rytą Astanos pašonėje. Visa laimė, kad kaip jau minėjau kankinys tyli, tai bent eiti į miestą neteks, o galima bus ten pigiai nuvažiuoti visuomeniniu transportu. Ačiū nors už tai. Paties kuprinės nešiko gynybai galima būtų pasakyti, kad tikslių žinių apie galimybę kuprinę palikti oro uoste aš neturėjau, o tik skaičiau vienoje iš skelbimų lentų apie tai. Visai gali būti, kad nepasitikėdamas manimi, galvojo jis apie save, nenorėdamas be reikalo vaikščioti ir tampyti kuprinę ieškodamas to, ko nėra.

       Tiesa, dar prieš palikdamas nakvynės vietą paruošiu trumpą fotoreportažą apie tai, kaip suvystyti palapinę bei supakuoti visą mantą į kuprinę. Gavosi visai neblogas keturiolikos nuotraukų ciklas. Gal kam pravers, kai manęs nebebus arba kai galutinai susipykęs su kuprinės nešiku - nebekeliausiu.

       Astana - gražuolė. Tokia į nuotakas tiktų ne tik plevėsai Dubajui, bet ir rimtuoliui Abu Dabiui. Kuris imsit? Ar auksinę monetą mesit? Kitokių turbūt ir neturit. Pagalvosit? Ko čia galvoti? Jūs gal nesveiki? Ar ne tos orientacijos, kad tokia gražuolė netinka? Labiau norėtumėte Karagandos?

       Be to ir nuotakos tikėjimas lyg ir sutampa su jaunikių. Kazachai jie kaip ir musulmonai, mečečių matyti mačiau važiuodamas per šalį, nors iš jų niekas ir nerėkia skerdžiamo avino balsu. Aišku, iki dykumų arabų stepių kazachams tikėjimo gilumo bei paklusnumo dar trūksta, bet pagrindines tiesas manau žino ir paklausti kas yra Mahometas, spengiančios tylos nesukurtų. Kaip ne kaip, prieš gerus penkis metus vieno Vakarų Kazachstano kaime gimė ėriukas, ant kurio šonų buvo matyti užrašai "Alachas" ir "Mahometas". Tuomet į arabų rašmenis panašų piešinį pirmieji pastebėjo Koraną skaitę vaikai. Šeimininkai nufotografavo ėriuką ir nuvežė nuotraukas srities imamui. Aukštas musulmonų dvasininkas tada patvirtino, kad vaikai neapsirikę ir kad tai užrašas arabų kalba. Koks to ėriuko likimas dabar ir kur dėjo baltais dažais nudažytą jo juodą vilną, nežinau.

       Na, o kol nuotaka dar neištekėjusi, pabūsiu ir aš toj spindinčioj bei blizgančioj Astanoj. Ir jei pati nuotaka to nepasakys bei apie tai neprasitars, kad koks tai ubagas lietuvis "joje pabuvo", tai gal užjūrių princams ir karalaičiams Dubajui ar Abu Dabiui vis dar bus tinkama ir po 2017-ųjų metų gegužės 21-osios dienos. Tokio miesto kaip Astana matęs dar nebuvau niekur ir niekada. Blizganti, balta, spindinti, švari, sutvarkyta, didinga. Joje nėra net paminklo Leninui. Apžiūrėjęs visą tą blizgesį bei spindesį, panervinęs aplinkui valstybines įstaigas (beje irgi blizgančias ir spindinčias) besiganiusį bobiką-policininką, stipriai užkandęs McDonalde, pasėdėjęs prie upės, atidavęs pagarbą vėliavai, nusifotografavęs šalia netikrų elnių ir netikros merginos ant riedučių, apsilankęs pirmajame šiuose kraštuose supermarkete, stipriai po pietų Astaną palieku. Kam aš jai, ubagas lietuvis?

       "Tu pelenė man buvai, ir nėra tavęs tokios, neliūdėk ir aš juokiuos". Vietiniai apylinkių gyventojai naktimis sako girdintys nuo stepių vėjo atnešamus žodžius, kurie anot jų "lyg būtų iš dainos". Nevietiniai šiuose kraštuose karts nuo karto apsilankantys lietuviai - vizituojantys tremtinių kapus, buvusių lagerių vietas, ar šiaip užsiiminėjantys niekas ir tranzuojantys, žino kas tai per daina ir kieno ji. Tribute to (liet. Duoklė kam): 1976-ieji metai, Šiluva, Raseinių rajonas, Lietuva. Sako, tie ar į juos panašūs mano minėti žodžiai, naktimis vėjo nešami nuo stepių, tai dar vieno amžino Vidurinės Azijos prezidento-vadovo-valdovo Nursultano Nazarbajevo rauda-malda, prisimenant Astaną visai ne kaip Astaną, kuo jam panorėjus ji tapo 1997-aisiais, čia perkėlus sostinę iš seismiškai aktyvioje žemės drebėjimų zonoje esančios Almatos.

       "Nežinau kada ir kas, tarsi pakeitė tave, palytėjęs magiška ranka, tu tiesiog man akyse, sumirgėjus pavirtai, iš pelenės princese". Kaip tai nežinau kada ir kas? Aš žinau - tai padarė Nursultanas Nazarbajevas, savo magiška ranka palietęs niekam iki tol nereikalingą stepių viduryje buvusį kaimą ir visų kazachų bei likusio pasaulio akyse pavertęs jį sostine. Įkurta beveik prieš du šimtus metų, Astana nebuvo jokia moteris-pelenė Astana, o buvo vyras-pelenius Akmolinskas ir taip vadinosi iki 1960-ųjų. Tuomet buvo pervadintas Celinogradu ("Plėšinių miestas"), pagal Nikitos Chruščiovo politinę programą auginti grūdines kultūras Šiaurės Kazachijos stepėse. Tarybinei Kazachijai tapus nepriklausomu Kazachstanu, miestui sugrąžintas pirminis vardas, tačiau jau kazachiška forma, ko pasekoje Akmolinskas tapo Akmola. Negana to, kad naujasis vardas pažodžiui reiškia "Balti kapai", tai dar ir giminę-lytį pakeitė. Taip pelenius Akmolinskas tapo pelene Akmola, o dar po kiek laiko pati pelenė Akmola virto princese Astana, pažodžiui išvertus kas reiškia "Sostinė".

       "Man lig šiolei iš tenai, švietė akys mėlynai, o į sielą leidos pelenai". Viso gero, gražuole Astana. Iš matytų ir šiame gyvenime sutiktų miestų, man tu "numero duo" (liet. numeris antras). Manai mane lengva papirkti blizgučiais, auksu ir papuošalais? Nejau išties taip manai, princese? Dubajui ir Abu Dabiui praeitą rudenį nepavyko. Bet tai matomai tik todėl, kad jie vyrai. Patį mane prisiminti tu kažin ar kada prisiminsi, tavęs pamiršti aš niekada nepamiršiu. Turbūt taip ir turi būti. To dar betrūko šiam pasauly ir to jis nematė, kad princesė prisimintų valkatą. Veikti daugiau jai nėra ko.

       Šios stebuklingos istorijos apie pasakišką bei magišką Astanos virsmą iš pelenės princese nederėjo skaityti vyrams, patiems norintiems, svajojantiems, o gal net jau besiruošiantiems tapti moterimis. Juk toli gražu ne kiekvienam kazachui kaimiečiui Akmolinskui lemta tapti princese Astana, kaip ir ne kiekvienam protėvių žemės Kalnų Karabacho ginti nenorinčiam azerbaidžaniečiui Rauliui Mammadliui būti lietuviu transvestitu numeris vienas Agnes Landau. Tad ir ši istorija lietuviškai būtų kur kas liūdnesnė bei skirta tik istorijas be laimingos pabaigos mėgstantiems. Jei nenori tu skaityt tokios liūdnos istorijos... Tai neskaityk. Gyveno sau viename Lietuvos kaime Antanas, kurio būta kaimiečio, kaip ir priklauso kaime gyvenančiam Antanui ar ne Antanui. Ėmė jis vieną dieną ir perskaitė istoriją apie tai, kaip pasisekė tolimam Kazachstane stepių viduryje gyvenusiam tokiam pat kaimiečiui kaip ir jis Akmolinskui bei suprato, o gal net pajautė kažkur giliai savyje kaip tokiais atvejais sakoma - Antanu būti jis nebenori. Dar daugiau - nenori jis būti ir Antanina, o nori Jekaterina, Elžbieta ar Kleopatra. Lietuvą tais metais valdant ar tai dar Landsbergiui, ar jau Brazauskui, bet lyg dar ne Adamkui, nė vienas jų, skirtingai nei Kazachstaną per amžių amžius valdantis Nazarbajevas, nei ant naftos, nei ant dujų bačkos nesėdėjo ir išpildyti šio Antano noro galimybių neturėjo. Taip ir liko Antanas Antanu - kaip gamtos, jo tėčio ir mamos sugalvota, netapdamas nei kaimiete Antanina, nei tuo labiau kokia karališkesne Jekaterina, Elžbieta ar Kleopatra.

       Jau pasišalindamas iš Astanos, vietinio pensininko užkalbintas bei paprašytas parašyti apie tai, jog Kazachstane jie gyvena gerai, man skirtam klausimui skambant: "Ar tu čia matai Žigulių?", pažadu jam taip ir padaryti namo grįžęs. Taigi, rašau bei patvirtinu: "Devintoje pagal dydį pasaulio šalyje, kurios didžiulėje teritorijoje tegyvena devyniolika milijonų žmonių, žmonės gyvena gerai. (Astanoje)". Patenkintas, seniuk? Laimingas? To norėjai? O kaip kiti iš tų devyniolikos milijonų? Lyg būčiau nematęs kaip jie ten gyvena, su kokiomis mašinomis važinėja ir pinigų iš keliautojo už pavežimą prašinėja? O kam šiais laikais rūpi kiti? Tad ir man pačiam, žvelgiančiam į Kazachstano princesės spindesį, nebuvo gaila nė vieno iš tų kitų.

       Ar Astanoje yra, o gal net pačiam teko sutikti, pamatyti benamių, valkataujančių šunų jos gatvėse? O ar gydytojas į palatą užsukęs jau buvo, ar tik pro šalį ėjo, vidun patekti taip ir nesugebėjęs, prieš tai vizituojamam pacientui su palatos kaimynu Napoleonu sulaužius gumines rankenas? Pagal mane, išvysti valkataujantį šunį Astanoje tolygu tikimybei pamatyti kiaulę (tikrą, ne guminį Frykį) Vilniaus centre arba išgirsti iš JAV prezidento Donaldo Trampo, kad reikalui esant mūsų dienomis jo atstovaujamas pasaulio policininkas aktyvuotų penktąjį NATO straipsnį, garantuojantį, kad užpuolus vieną aljanso narių, likusios sąjungininkės jai padėtų. Ir man taip atrodo visai ne todėl, kad tikimybių teorija mokykloje būtų nesisekusi.

       Likusį laiką iki rytojaus penktos valandos ryto leidžiu šalia oro uosto (kol šviesu) ir oro uoste (sutemus), užsiiminėdamas arba niekuo, arba niekais, arba visokiomis nesąmonėmis. Gaila tik, kad pirmu reikalu nuėjęs į buvusią nakvynės vietą, pasitiesęs ten kilimėlį bei sugalvojęs kaip reikiant atsipalaiduoti su maistu, gaiviaisiais gėrimais ir saulėgrąžomis, netrukus iš tos vietos esu išsiunčiamas armijos įkyrių uodų ir visokių kitokių skraidančių bei zvimbiančių nesąmonių. Tokioje ar panašioje situacijoje save įsivaizduoti ar prisiminti neturėtų būti sunku bet kuriam, kad ir mintimis nusikėlus į tą vakarą, kuomet grįžti namo po darbo, išsitiesi ant sofos prieš televizorių su traškučiais, riešutais bei alumi ir kaip tik tą akimirką iš virtuvės pasigirsta žmonos balsas, raginantis jei ir ne gelbėti pasaulį ar dėl jos padaryti viską, tai bent išnešti šiukšles pradžiai. To maža, įsivaizduoti nepavyksta? Tuomet pridėkite dar vaikų zyzimą iš gretimo kambario. Ir visa tai tuomet, kai tikslo - distancinio valdymo pultelio ir šalto alaus sodrios putos, būta taip šalia. Tikrai liūdna tokią vietą palikti, bet nieko nepadarysi ir vietoj medžių pavėsio įsikuriu stulpo pavėsyje, pietaudamas ten ir tvarkydamasis kelionės inventorių.

       Paryčiais iš Kijevo į Astaną pavėlavęs atskristi "Ukrainos tarptautinių avialinijų" lėktuvas pavėluoja ir išskristi, užtat nepavėluoja sugrįžti iš kur atskridęs. Skrydis ilgas, kadangi dėl draugiško susitarimo tarp Ukrainos ir Rusijos, jų lėktuvai skristi per viena kitos teritoriją negali. Lainerio salone šalia manęs sėdi vaikas-mergaitė, priešais mane dar stipriau - šeima su kūdikiu. Tai jau sunkioji artilerija. Gal nušaukite mane iš karto? Ką aš padariau? Įvertinęs tokią nemalonią ir visai ne dėl mano kaltės susidariusią situaciją nusprendžiu, kad jei po šešių valandų dar būsiu gyvas, tai prilygs mažam stebuklui. Maitina sočiai ir gardžiai, kavos irgi įpila. Į Kijevą atskrendu penkiomis dienomis anksčiau, nei kad buvau suplanavęs. Skrydžio į Vilnių tiek laiko laukti nereiks, užteks ir šešių valandų. Kadangi vietinių pinigų neturiu nė kapeikos, o tranzitinėje zonoje valiutos išsikeisti nėra kur ir kaip, visą tą laiką badauju bei žiūriu į tuos, kurie nebadauja. Ne vienam nebadaujančių bent valandai vertėtų susikeisti su manimi vietomis. Viešnagę septintoje sostinėje šioje kelionėje baigiu po pietų. Daug čia tų sostinių nukrito ant mano galvos, kaip per nepilnas dvi savaites. Nusileidęs Vilniuje ir niekieno ten nesutiktas, eisiu namo, prieš tai dar svarbiu reikalu sėdęs ant suoliuko. Gero kelio linkėti nereikia, ne kartą jau tuo keliu esu ėjęs.

       To svarbaus reikalo būta vėl apsiauti kelioninius batus, su kuriais keliavau visą kelią Vidurinėje Azijoje ir kuriuos į kuprinę buvau sukišęs tik prieš skrydį įšokęs į lengvesnę pakaitinę avalynę. Likę keli kilometrai iki namų bus jiems abiems paskutiniai. Jie, visi tokie pavargę ir kiauri, nešę mane ir mano kuprinę (dažnai lyg ant sparnų) per Izraelį, Palestiną, Gruziją, Armėniją, Jungtinius Arabų Emyratus, Omano Sultonatą, Tadžikistaną, Kirgizstaną, Kazachstaną, galų gale per tą pačią Lietuvą ir Latviją - čia baigiasi. Nenorėdamas nieko įžeisti, kad "mano batai matė daugiau už tave", nevardinsiu to, ką mindė jie ir ką jie matė. Pažadėjau jiems šią kelionę iki namų kaip paskutinę. Tai vyro žodis, tokiais nesimėtoma.

       Va, dabar viskas kaip turi būti, galima eiti. Pakeliui pamatęs Hesburgerį ir prisiminęs, kad šiomis dienomis brolio gimtadienis, nusprendžiu abi šias progas - tiek savo sugrįžimą, tiek ir ne savo gimtadienį, ten paminėti bei kaip reikiant atšvęsti. Hamburgerių merga žiūri į dvi savaites nesiskutusį klientą kaip į savo vaikiną, rastą geriausios draugės lovoje. Tai jau jos problema, o man reikia kolos, bulvyčių ir mėsainio. Sukis greičiau, gal jau duok šen, galų gale kiek galima laukti. Mano laikas, skirtingai nei tavo hamburgeris, ne guminis. Švenčiam. Apsunkstu. Galima, namie juk. Likęs atstumas iki namų-lovos yra tikrai ne tai, kas išgąsdintų autostopininką, grįžusį (grįžtantį) iš dar vienos savo kelionės, šį kartą po tris iki tol jam naujas Vidurinės Azijos šalis. Štai ko gero ir viskas. Kelionę skelbiu uždaryta, pasakojimą - (beveik) baigtu. Jeigu čia užrašyta istorija patiko, reiškia ir kelionės būta geros. Jeigu nepatiko - reiškia nieko nesupratote, nes kelionės būta geros.

       Nuo pečių numetu kuprinę, į kampą nuspiriu batus. Kad jūs žinotumėte kaip jūs man atsibodote. Jie žino, kad man tai praeis. Ir eikite jūs visi po velnių. Bet paskui grįžkite.

       Vokiečių išmintis byloja: "Žvelgdamas į praeitį - nusiimk kepurę, žvelgdamas į ateitį - pasiraitok rankoves!". Su didžiule pagarba bei pasididžiavimu žiūriu į savo autostopininko praeitį. Manantys, kad darau tai nepagrįstai ir be reikalo, turėtų pažiūrėti į savąsias. Su viltimi ir tikėjimu, kad viskas bus gerai ir kad kelias dar nesuskaičiavo visų man numatytų kilometrų, raitojuosi rankoves. Tiek, kiek nuvažiavau iki šiol - šimto keturiasdešimt keturių tūkstančių šešių šimtų, tiek aišku jau nebus, tačiau kelis jų pažadu. O ar tai bus keli vienetai, ar kelios dešimtys, ar keli šimtai, ar keli tūkstančiai, o gal net kelios dešimtys jų - parodys laikas. Mano pasas nuo praeitos savaitės ne šiaip sau lankosi Rusijos ambasados konsuliniame skyriuje. Ir ne mano vieno.