Spalio pabaigoje jis ir vėl užsinorėjo keliauti. Ir tai nebuvo vienas iš tų jo amžinų bei visiems iki gyvo kaulo įgrisusių "Išvažiuosiu", kuriuos ne taip retai jis kalbėdavo, norėdamas pagąsdinti kitus ar bent dėmesį į save atkreipti. Ne, tai buvo visai ne tai ir aš supratau, kad tai jau rimta ir jog negavęs to ko nori, taip paprastai ji neapsiramins bei rėkaus dar ilgai, kaip kad lietuviai tarpukario Lietuvoje šaukė: "Mes be Vilniaus nenurimsim" ar kaip kad dabar vienas jų šaukia: "Jūs tą savo eurą susikiškit". Ir štai priešais mane lyg ant delno tas atvejis, kuomet už tave jau viskas nuspręsta ir nieko pakeisti tu negali. Atkalbinėti, grasinti, gąsdinti, bauginti, paslėpti kuprinę, sudeginti miegmaišį, suplėšyti palapinę, susprogdinti dujų balionėlį, išardyti laimę kelionėse nešantį mėlyną megztinį, išardyti fotoaparatą, ištrinti atmintį, atimti nerimą? Niekas nepadės, jeigu viskas nuspręsta. Tai dar devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje apdainavo mano mėgstamiausias bei klausomiausias rusų atlikėjas Viktoras Cojus, savo dainoje "Legenda", tokiais žodžiais: "Bet atėjo laikas ir rėk nerėkęs". Dažnai tos dainos klausausi.

       Tad mano protingasis antrasis aš puikiai žinojo, kad ilgai rėkdamas bei zyzdamas jis savo gaus. Be to jis matė, kaip mane patį užknisusi aplinka, kurioje gyvenu štai jau nuo vasaros vidurio, mums abiem grįžus iš eilinės kelionės į vidurnakčio saulės kraštą. Kažin ar čia būtų padėję ir mano įrodinėjimai jam, kad dabar, žiemai ant nosies, nelabai ir yra kur važiuoti, visur aplinkui buvus ir ne kartą. Tikrai nebūtų, nes visas tokias mano kalbas jis lengvai nukirstų pirma pasitaikiusia korta, kurią aš jam pats beje ir įdaviau į rankas, prieš du metus, su aštuntąja kelio romano dalimi, apie išvyką į šiaurę. Dar pamenate, šaltos žiemos vidury? Jis tai tikrai mena ir reikalui esant primintų man. Taip, nieko kito nelikus, antrą lapkričio šeštadienį, lygiai savaitei iki viso ko pradžios, nupirkau jam ir sau vieną lėktuvo bilietą iš Lietuvos į Kiprą, vieną iš Kipro į Londoną ir dar vieną iš Londono į Rygą. Kaip iš Rygos pasieksime Vilnių, sutariame tebūnant staigmenai bei netikėtumui. Galima būtų iš Londono tiesiai į Kauną arba Vilnių, bet aš noriu į Rygą, nors tu ką. Mano antrajam aš visiškai tas pats, jis tenori keliauti, ir kuo ilgiau, tuo geriau.

       Nors gal geriau šioje vietoje man reikėjo kartu su juo nueiti pas psichologą, nes sako asmenybės susidvejinimas reikalas yra rimtas ir pavojingas. Gal ir reikėjo, tačiau nenuėjome ir jo ten nenuvedžiau. Iš kitos pusės žiūrint, su tuo kelionių mėgėju savyje aš gyvenu jau taip seniai, kad ne kiekvienas psichologas imtųsi šią problemą spręsti net ir už labai gerą atlygį, jei klientas būtų nusiteikęs reikalauti konkrečių rezultatų. O be to kokias garantijas jis man galėtų suteikti, prieš paimdamas mano pinigus? Manau, kad jokių. Pas mus ne Amerika, kur kiekvienas turi savo psichologą, gydytoją, advokatą, bukmekerį, dar ten ką. Kur aš tokį rasiu? Tada jau geriau bilietas į Kiprą - ten bent jūra, saulė ir šilta. O psichologas, ką jis man ar jam padarytų? Jei ir išvaikytų tą kelionių mėgėją iš manęs, tai tik trumpam, iki sekančio pavasario. Sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nesu tikras ar pats to norėčiau. Dar esu humaniškas ir tas jo noras keliauti šį kartą man pasirodė visai suprantamas, mums su juo kokybiškai pakeliavus šį pavasarį Baltarusijoje ar šią vasarą amžinoje ir nesibaigiančioje savo įspūdžiais Europos šiaurėje.

       Tapo viskas nuspręsta ir bilietais buvo apsirūpinta. Pinigai sumokėti tiesiai vežėjams, jokių spekuliantų paslaugomis nesinaudota. Jiems ir taip užtenka klientų, vežimais vežamų. Kam dar man lipti į tuos vežimus? Ir dar ne vienam, o su kažkokiu savo antruoju aš, kurio niekas nemato ir nepažįsta. Kelionė į ten ir atgal bus tokia - su bilietais, kelionė ten - tik autostopu bei gal kiek pėsčiomis, jei to reikės. Sala maža, laiko užteks viskam, gal dar ir liks. Nors dešimt dienų ir ne mėnuo, bet ir Kipras ne Grenlandija. Visos būsimos nakvynės numatytos po žaliu žalio namuko stogu, o žaliam namukui rezervuotos vietos po atviru dangumi, būtų jis Kipro, Londono (kaip toj dainoj "Man prisisapnavo dangus Londono") ar Rygos. Gaila tik, kad Evelina ne su manimi ir tai bus jau trečia kelionė be jos. Kviesta, atsisakė.

       Taip likus savaitei iki išvykimo datos, aš susikrovęs savo kuprinę ir būsimą savo kelionę pavadinęs "Bikinių zona", ramiai tų bikinių sau vienas ir laukiau. Kipre juk nuo rudens pradžios iki žiemos pabaigos trunka amžinas pavasaris, o visur aplinkui jūra. Kur dar to tikėtis jei ne ten? Žodžių junginį "Bikinių zona" reiktų suprasti ir interpretuoti ne kaip moters kūno dalį, o kaip pliažo ar paplūdimio juostą, kur moterys viešai vaikštinėja ir demonstruoja savo kūnus visiems to pageidaujantiems bei turintiems akis. Ne paslaptis, kad ne reta jų to ten ir tevažiuoja, o savo bikini pavykus pademonstruoti kam reikia, kada reikia ir kur reikia, žiūrėk po kurio laiko tokia jau skraidys į Kiprą iš Lietuvos kelis kartus per metus, kaip kad anksčiau važinėdavo iš Panevėžio į Pasvalį, tik jau su nemūsiškai atrodančiais ir apsiseilėjusiais vaikais. Pasakojimas ne apie jas ir ne apie juos, tačiau naudojamas sąvokas apibrėžti būtina. Aišku, šias eilutes šiuose niekieno puslapiuose skaitantys vyrai gali šį planuojamą kelionės pavadinimą interpretuoti ir pirmuoju variantu, niekam blogiau nuo to nebus. Skaitančios moterys ir vaikai - tik antruoju.

       Nemėgstu laukti kelionių bei niekada jų neplanuoju prieš laiką. Nepernešu aš to ir tiesiog pakęsti viso to negaliu. Kas gali būti kvailiau, kaip mėnesių mėnesiais laukti dienos kada išvažiuosi, įsivaizduojant kaip viskas blogai čia ir kaip viskas bus gerai ten nuvažiavus, diena dienon sudėliojus ką ten veiksi ko neveikęs bei ką pamatysi ko nematęs. Nesąmonė kažkokia. Čia visa laimė tame, kad tik savaitė iki pradžios belikusi, o savaitę palaukti matyt galima, savaitė - normaliai. Palauksiu, nieko blogo per tą laiką susidvejinusiems mums nenutiks. Kiti žiūrėk kelionės laukia visus metus, nuo vienų atostogų iki kitų, ir nieko, kažkaip sulaukia. O čia tik viena savaitė. Pamanyk, savaitės nepakentės. Taip mano antrajam aš atėjo sunkios dienos, jam visa savo natūra persijungus į būsimos kelionės laukimą. Vėliau prie jo prisijungiau ir aš pats.

       Tų metų lapkritis pasaulį užgriuvo smunkančiomis pasaulinėmis naftos kainomis, o likus keturioms dienoms iki išvykimo datos, parašytos ant mano bilieto, mane kaip perkūnas iš apsiniaukusio lapkričio dangaus užgriuvo ne ką mažiau džiaugsminga žinia, tik jau asmeninio pobūdžio - Evelina keliaus kartu. Valio! Jai klausiant ar aš to noriu ir tam pritariu, aš tik daug žadančiai tyliu. Viso ko iniciatorius, mano keliaujantysis ir įkyrusis antrasis aš, kurio aš taip ir nenuvedžiau pas psichologą, kad jį panaikintų, tam irgi neprieštarauja, nes jam, kaip kelionių gurmanui bei žinovui, Evelina patinka. Aišku, su tam tikromis išlygomis, nes paniškos ir atrodytų niekuo nepagrįstos benamių šunų baimės ("Pati augina šuniuką") niekas neatšaukė, o pietų kraštuose tokių benamių neabejotinai atsiras vienas kitas, nors gal ir ne tiek daug kiek Rumunijoje. Daugiau viskas normaliai ir žinia, kad žalias namukas vėl bus žalias namukas, o ne tik žalia palapinė, abejingų nepalieka. Taip visai neįsivaizduojamai mano draugei Evelinai apsirūpinus tokiais pat bilietais kaip mudviejų, aš skubiai pakeičiu kelionės pavadinimą į "Kelio romanas. Vienuolikta dalis. Po daug, daug metų" ir likusias dienas būsimos ir jau neišvengiamos kelionės laukiame drauge - aš, mano antrasis aš ir ji. Ir nors liaudies patarlė byloja, kad kur du yra trečias kaip ir nereikalingas, savo antrąjį nusprendžiu pasiimti kartu, sukišdamas jį į kuprinę - trukdyti netrukdys, o jeigu kartais keliauti kurią dieną tingėčiau, niuksą garantuotai duos, primindamas ko atvažiavęs. Tiek nedaug jam reikia - pavalgyti neduok, tik duok pakeliauti.

       Kodėl "Bikinių zona"? Atsako autorius: "Kadangi pirminiu variantu į šią kelionę buvau siunčiamas vienas, tai kelionės negalėjau pavadinti kelio romanu, nes tai būtų iškrypimas - su kuo ir koks ten gali būti romanas, keliaujant vienam. Pavadinimą ar tikslą sugalvoti vis vien reikėjo, tai sugalvojau tokį. Evelina apie jį žinojo nuo pat pradžių, ir matyt galvodama, kad aš juokauju, už tai nepyko, ar pyko labai tyliai, man to nežinant. Ir teisingai darė, kadangi aš iš tiesų juokavau. Vėliau perkūnui iš giedro dangaus trenkus ir išaiškėjus, jog kelio romano vienuoliktoji dalis vis dėl to bus, pirminė kelionės idėja virto niekieno puslapiais, neturinčiais teisės patekti į kelio romaną, tačiau turinčiais teisę likti jo priešistorėje, o ne kūrentis kieno nors krosnyje. Kadangi juos perskaitėte, reiškia taip ir nutiko - jie liko, dūmais nevirtę ir nieko nesušildę".

KELIO ROMANAS


VIENUOLIKTA DALIS


Po daug daug metų
(Nuo šiol tu mano sala)

       Kaip bežiūrėsi į Kiprą - tai sala Viduržiemio jūroje, į kurią autostopu nepateksi niekaip, net ir labai to norėdamas. Tiesa, esu skaitęs apie pasaulio protinguosius, savo laiku įsigudrindavusius tranzuoti laivus ar lėktuvus, gaunant juose legaliai ar ne visai legaliai nemokamas vietas. Kada tai buvo ir ar buvo išvis? O jei ir buvo, tai ko dabar verta ta gerokai pasenusi informacija, šiuolaikinių ir nuolat besikeičiančių įvykių kontekste? Ir tie susenę keliautojai, galintys dar tai pakartoti ar bent priminti - kur dabar jie? Namuose, knygose, žurnalų pageltusiuose puslapiuose, uždarytuose ir niekieno nelankomose interneto svetainėse, ant pečiaus, o gal tik savo prisiminimuose? Nė vienas jų neatsiliepia ir belieka plaukti arba skristi. Jeigu plaukti, tai šiek tiek kilometrų į pietus nuo Turkijos arba šiek tiek kilometrų į vakarus nuo Artimųjų Rytų - neramių ir amžinai kariaujančių šalių, tokių kaip Izraelis, Libanas ar Sirija. Iš kurios jų norėtumei pabandyti plaukti tu? Ar tai įmanoma, ar kas plaukia? Iš Turkijos lyg ir galima, su kartais ir nereguliariai kursuojančiu keltu iš pietuose esančio miesto Mersino. Esame jame buvę kažkada, tad pavartę senus kelio romano puslapius, nesunkiai rastumėte kelis žodžius apie tai, nors Kipro juose paminėta nebus. Kipras mums turi tapti nauja šalimi.

       Esant tokiai šios salos geografinei situacijai, susiklosčiusiai prieš man nežinomą skaičių milijonų ar milijardų metų jai formuojantis Viduržiemio jūros pačiam pakrašty, nei patekimo į ją, nei išvykimo iš jos aš nelaikau nusižengimu ar kuo tai gėdingu autostopininkui, kas prasilenktų su jo morale ar savigarba. Į kelionės vietą vienaip ar kitaip tektų patekti visuomenėje priimtais būdais, tad koks skirtumas nuo kur tai daryti - ar nuo Mersino, ar nuo Vilniaus. Ypač žinant faktą, kad iki minimo Turkijos miesto mūsų jau nuvažiuota autostopu ir iš jo tuo pačiu autostopu sugrįžta. Na, o saloje kaip jau minėjau, diena iš dienos bus gyvenama bei išgyvenama pagal autostopo ideologiją bei principus - jei važiuoti, tai tik su pakeleivingu transportu, jei miegoti - tai tik žaliame namuke arba po atviru dangumi. Nors, gal tokių kraštutinumų neprireiks ir apie atvirą dangų mano neabejotinai pajuokauta. Kas prieš tokį kelionės planą? Nėra. Tada priimta, vienbalsiai. Kelionės vadovu irgi abipusiu sutarimu skiriamas aš, tad dar Vilniuje nusiperku visai nepigų Kipro žemėlapį, nes koks gi vadovas būčiau be jo. Užteks man jau Maroko atvejo, kuomet galvojau pirkti žemėlapį ten nuvykęs, o ten nebuvo, dar vėliau ir nebereikėjo. Taip vienuoliktajai kelio romano daliai prasidedant kiek anksčiau nei pirmą kartą pakėlus ranką kelyje šioje kelionėje, užverčiam šimtas septynioliktą kelio romano skyrių. Kelionei ir praradus savo pirminį pavadinimą, įvairių bei spalvotų bikinių pamatyti viliuosi ir tepadeda man tame reikale Kipro saulė, kurios dėka temperatūra iš nulio Celsijaus pas mus virs į visą dvidešimtį tų pačių Celsijų pas juos. Va ir pažiūrėsiu - vaikšto bikiniai ten ar ne lapkričio pabaigoje, kai pas mus jau paskutiniai lapai sugrėbti ir žemė paruošta sniegui. Prieš išvykstant aišku reiks pasitikslinti, ar Evelina nepamiršo savo bikinio.

       Kodėl "Fair play"? Vėl atsako autorius: "Šį terminą plačiai naudoja lažybų kontoros visame pasaulyje, norėdamas sulįsti lošėjams į užpakalį ir deklaruodamos, kad pas juos viskas sąžininga. Tačiau kiekvienas pas juos ateinantis kaip ir jie patys žino, kad tai yra absoliuti netiesa ir nieko kito kaip apiplėšimo vidury baltos dienos tose įstaigose tikėtis nereikėtų. Tam, kad jiems būtų gerai, o jų klientams - blogai, dirba visa sistema. Ir apie jokį sąžiningą žaidimą negali būti nė kalbos. Autostopininko gyvenime gaunasi taip, kad jam visur kur tik galima aplinkui autostopu apkeliavus ir ne po kartą, kad toliau labai nesikartoti, tenka arba į autostopo vietą patekti ne autostopu, arba kabinti kuprinę ant vinies visiems laikams. Ar tai sąžiningas žaidimas, kuomet bus keliaujama autostopu, bet į autostopo vietą nusigaunama ir iš jos grįžtama ne pakeleivingais automobiliais? Mano nuomone - ne, tad skyriaus pavadinimas ironiškas bei ieškantis pateisinimų prieš tą, prieš kurį pasiteisinti sunkiausia - prieš patį save. Juk nesvarbu kas ką sako ir kas kuo tiki, svarbu tik tai, kaip yra iš tiesų. Pusiau sąžiningu būti neišeis. Geresnio pavyzdžio palyginimui nesugalvotum, nes kaip keliaudami ten pamatysime, o skaitydami čia perskaitysite, kad ko jau ko, o lažybų bendrovių bei jų punktų Kipre netrūksta, salai esant viena žinomiausių ofšorinių zonų. Kaip žinia, tokios vietos lyg magnetas traukia sukčius iš viso pasaulio, o didesnių sukčių už tuos nerasi. Nenoriu stovėti vienoje eilėje su tokiais ir kad apie mane "Biržiečių žodis" rašytų: "Savo laiku buvęs autostopininku, už kurio nugaros šimtas trisdešimt trys tūkstančiai penki šimtai kilometrų, įveiktų pakeleivingais automobiliais, ponas Donatas va buržujus ir kapitalistas dabar ant tiek "zaburiel" (išnaglėjo, pasikėlė, tapo svarbus, užrietė nosį), kad skraido lėktuvais, tačiau rašo keliaujantis autostopu bei savo kelionės pasakojimą publikuoja internetiniame puslapyje apie gyvenimą kelyje. Ir koks jis autostopininkas po viso to?". Nenoriu aš taip. Todėl ir deklaruoju, kad pats nelaikau to sąžiningu žaidimu. Nors saloje ir iš tiesų keliausime tik autostopu, tačiau pusiau sąžiningu būti nemoku. Su patekimu į ten gaunasi taip kaip gaunasi O kabinti kuprinės ant vinies man dar negalima, nes kas keliaus autostopu, jeigu visi keliaus ne juo? Tas pats Viktoras Cojus dainavo ir apie tai, kad kas dainuos, jei visi tylės".

       Toliau apšildydamas skaitytoją bei rizikuodamas, kad kelionės pradžios jis nepasieks, o tai ir visai jį prarasiu, dabar dar papasakosiu apie salą. Nes tai gerai būtų žinoti, o aš mėgstu rizikuoti.

       Kipre yra net septyni geri dalykai, o su mumis bei mūsų namu bus ir visi dešimt. Kaip tokiai mažai teritorijai tai yra labai daug. Kol mūsiškiai dar neatvykę ir neišsilaipinę, verta pakalbėti apie tuos septynis. Taigi, noriu pakalbėti, kad perskaitę žemiau parašytas septynias pastraipas pabandytumėte suprasti mane, kodėl pradžioje savo antrajam aš, o paskui kaip išaiškėjo dar ir Evelinai, parinkau kelionę į šią tolimą ir paslaptingą salą, apie kurią prieš tai mažai ką buvau girdėjęs bei žinojęs, kas nepatektų už mokyklinio geografijos kurso ar naujienų, girdimų per televizorių ar skaitomų internete. Kaip žinia, netoli Kipro, toje pačioje Viduržiemio jūroje, identiškoje platumoje yra kita panašaus dydžio sala - Graikijai priklausanti Kreta, tačiau ji per silpna, kad konkuruotų su mano pasirinktąja.

       Apie pirmo gero dalyko istoriją bei dabartį: Ši ir taip nedidelė sala horizontaliai padalinta į dvi nelygias dalis. Šiaurėje įsikūrusi mažesnė ir niekieno, išskyrus Turkiją, nepripažinta Šiaurės Kipro respublika, kur gyvena turkai. Tuo tarpu pietinė salos dalis - išskirtinai graikų apgyvendintas ir visų pripažintas Kipras. Pietiečiai iki šiol įsitikinę, kad visa sala yra vienas ir nedalomas Kipras, tad šiaurinę jos dalį savo žemėlapiuose žymi kaip "Turkijos okupuota teritorija nuo 1975 metų". Būtent tais metais atsirado visas tas padalinimas, kuomet graikų radikalai, inspiruoti iš Graikijos, bandė nuversti prezidentą ir paskelbti Kiprą tampant Graikijos dalimi. Į tai Turkija, kaip ir priklauso tokiais atvejais, atsakė savo armijos įvedimu, kad apginti saloje gyvenusius turkus ir salos šiaurėje esančiame Kirenijos uoste išlaipinę savo desantą, paskelbė Šiaurės Turkų Kipro respubliką. Matyt buvo sunkus ir nelengvas tai metas abiem tautom, kuomet turkai bėgo iš pietų į naujai jiems sukurtą respubliką šiaurėje, o graikai savo ruožtu traukėsi iš šiaurės į pietus. Kad šiaurėje turkų kiprijotams (taip vadinami vietiniai salos gyventojai) nebūtų liūdna gyventi ir jie nesijaustų vieniši, šiek tiek tėvynainių buvo importuota bei importuojama iki šiol iš pačios Turkijos - kad atėjūnai išmokintų vietinius gaminti kebabus, jei anie to amato kartais nemokėtų. Jungtinė Karalystė, kurios kolonija iki pat 1960-ųjų metų Kipras buvo, nusprendė nesikišti ir nepalaikyti nė vienos iš šalių. Aiškinkitės patys. Ir nors vėliau pietinė graikiškoji salos dalis taip ir netapo Graikijos sudedamąja dalimi, Turkijos kariuomenė šiaurėje liko iki šiol. Aš nežinau nei kaip ten buvo iš tiesų ir kas teisus, o kas nelabai. Ir man visai vienodai rodo, teisybę sakant, kaip kad savo laikais vienodai buvo Anglijai. Mane kaip keliautoją domina pats tas faktas, kad sala padalinta, o šiaurinė jos dalis išlieka viena iš labiausiai militarizuotų pasaulio vietų. Ir bet kur vaikščioti ten negalima, kadangi minimas dvi salos dalis viena nuo kitos skiria Jungtinių Tautų pajėgų patruliuojama žalioji linija, su vos keliais perėjimo punktais. Mintis, kad tokiame mažame plote dera dvi skirtingos kultūros - masina ir gundo, tad liūdna ir nuobodu ten būti tikrai neturėtų. Ar taip ir bus iš tiesų, nuvažiavę patikrinsime.

       Apie antro gero dalyko vietą: Salos šiaurės rytuose esantis asilų rezervatas, kur gyvena laukiniai asilai, įsikūrę ar įkurdinti pačiame salos smaigalyje, apie trisdešimt kilometrų į šiaurės rytus nuo paskutinės gyvenvietės. Gali kilti problemų tą vietą pasiekiant, bet kaip nors. Kaip žinia, savo laikais dar ne tokias atokias vietas pasiekinėdavome autostopu ir iš visų sugrįždavome.

       Apie tai kur ieškoti trečio gero dalyko: Bet kurioje šiaurinės salos dalies kebabinėje, kur galima sutikti tradicinius turkiškus kebabus, kodiniais pavadinimais: "Adana", "Tavuk", "Liulia", užgeriant juos tikrų tikriausiu turkišku airanu bei turkiška arbata. Paskui dar kartą, ir dar kartą, ir dar kartą. Ir taip kol vietos tavo skrandyje neliks sekančiai tų gardumynų porcijai. Juk turkiškas kebabas mažai ką bendro turi su pas mus kioskuose pardavinėjamais mėsos ir kopūstų vyniotiniais.

       Apie ketvirto gero dalyko specifiką: Dominanti vieta yra salos šiaurės vakaruose, palikus turkų kontroliuojamą salos dalį, važiuojant arba einant keliu neužilgo pasiekiamas Kokkinos eksklavas. Besanti tai mažytė kelių kvadratinių kilometrų teritorija šalia jūros, priklausanti Šiaurės Kipro Turkų respublikai, tačiau sausuma nuo jos atskirta graikų kontroliuojamo Kipro. Vienintelis tų dviejų turkiškų teritorijų susisiekimas - jūra. Tokiu pat pavadinimu buvusio kaimo gyventojai seniausiai iškeldinti, dabar teritorijoje bazuojamas Turkijos armijos dalinys su keliais blok postais, o pati teritorija užtverta spygliuota tvora. Ir nors vidun patekti ten nepateksi, tačiau man, kaip tokių dalykėlių mėgėjui, pamatyti bei įvertinti tai būtina. Nors ir iš toli.

       Penktas geras dalykas: Sostinė Nikosija, kur mano jau minėtoji ir salą skirianti siena eina miesto kiemais, gatvėmis, namais. Panašų dalyką šių metų vasarą apžiūrėjau Estijos / Latvijos miestuose Valga / Valka. Čia bus kitaip ir taip laisvai kaip ten vaikščiojau - nepavaikščiosiu. Pagal mano turimą informaciją, viskas ten atskirta barikadomis, spygliuotomis vielomis ir kariniais bokšteliais. Nuvažiuosime ir patikrinsime, ar informacija teisinga bei pamatysime kaip visa tai atrodo šiuolaikiniame pasaulyje.

       Šeštas geras dalykas: Turkiškoje salos dalyje esantis ir venecijiečių, prancūzų, osmanų, galų galiausia anglų kolonijinio valdymo laikus menantis bei kiekvieno jų palikimą išsaugojęs miestas Famagusta, kuriame yra ką didingo ir gražaus pamatyti. Žiūrėsime.

       Na, o septintą gerą dalyką galima rasti vos ne ant kiekvieno kampo, kuriuo keliu aplinkui salą tik bevažiuotum. Tai jūra, aišku. O kur jūra - ten ir maudynės, ir nakvynės, ir romantika, ir saulėlydžiai, ir saulėtekiai, ir bangos, ir... bikiniai. Juokauju aš aišku, iki šiol neprisijuokavęs dar. O kas man, jaunam? Juk dar Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas iš Bulgakovo "Šuns širdies" puslapių savo laikais yra sakęs: "Reikalas jaunų". Man atrodo, aš vis dar prie jų. Tam užtenka reguliariai keliauti autostopu, ką aš ir darau. Kaip ten bebūtų, bet jūra tikrai pravers. Kaipgi be jūros pietų kraštuose? Ne, be jūros negalima, jūra vienas iš svarbiausių šios kelionės akcentų bei argumentų.

       Taip kol kas palikę tolimą salą su man žinomais septyniais gerais dalykais ramiai sau laukti trijų papildomų gerų dalykų, užverčiam šimtas aštuonioliktą kelio romano skyrių. Nedaug iki šiol papasakojau apie kelionę, ar ne? Bet tai tik todėl, kad ji dar neprasidėjo. O prasidės sekančiame skyriuje, visai už kelių eilučių.

       Kodėl "Apie salą"? Dar kartą atsako autorius: "Apie dalykus, parašytus šiame skyriuje, privalu žinoti kiekvienam, besiruošiančiam skaityti istorija apie tai, ką užkietėjęs autostopininkas su savo drauge ruošiasi vienuolika dienų veikti turistų nuvalkiotoje ir pliažinėje saloje. Ne pliaže jiems gulėti ir ne alų, midų ten gerti vietose, kuriose viskas įskaičiuota ir kuriose niekuose rūpintis nereikia. To tikrai nebus. Tik ne tokioje specifinėje bei išskirtinėje teritorijoje. Parodykite man tą, kuris tiek keliavęs po nepripažintą Šiaurės Kipro Turkų respubliką, kiek kad esu sugalvojęs po ją keliauti ir aš jums parodysiu įdomų bei protingą žmogų, kurio nugara nenutrinta pliažinių gultų. O jeigu tokių nepažįstate, tai perskaitę šią istorijoje žinosite iš karto du. Beliko tik kad viskas pavyktų kaip sugalvota, bet nesuplanuota".

       Taip vieno gero žmogaus keliauti patartas, o antrajam sugalvojus prie kelionės prisijungti kelioms dienoms iki jos pradžios likus, tą sekmadienio popietę išsiruošęs į tolimus kraštus aš vėl nesu vienas ir vienišas. Dviese su Evelina nueiname tais pačiais Vilniaus skersgatviais, kuriais vaikščiota kasdien, tik šį kartą jau su kuprinėmis. Tuos penkis kilometrus iki oro uosto matyt būtų galima nutranzuoti arba nueiti, gal net nepraradus pakeliui kuprinių ir piniginių Naujininkuose, tačiau mes renkamės kitą variantą. Atsigėrę prieš euro įvedimą dvigubai pabrangusios kavos iš oro uoste stovinčio automato (su euro įvedimu tai niekaip nesusiję, kaip kad mūsų dienomis madinga kartoti), netrukus jau išskrisime. Ten pigiau tikrai nebus, užtat bus šilčiau ir įdomiau.

       Kokiu tik visuomeniniu transportu žmogus bekeliautum, būtų tai autobusas, traukinys ar lėktuvas, tavo kelionės komfortas bei patogumas yra atvirkščiai proporcingas mažamečių vaikų skaičiui pasirinktos transporto priemonės salone. Nereikia man nei to komforto, nei patogumo, man tereikia tylos. Tačiau dar belaukiant įlaipinimo suskaičiuoju ne vieną ir ne du tokius individus, reiškia ramybės danguje nebus - aplinkui klyks, žviegs ir tam visai nebus būtinas lėktuvo kritimas, užteks nepakeistų vystyklų ar nenupirkto šokoladuko. Ech, greičiau į tikros kelionės pradžią, greičiau į autostopo kraštą. Belieka tikėtis, kad nors trijų metrų atstumą iki mūsų jie išlaikys. Niekada nesupratau kam tėvai tempiasi tuos nelaimingus, amžinai rėkiančius ir apsiseilėjusius mažylius su savimi. Prisiminti jie tikrai nieko neprisimins iš tos išvykos tokios amžiaus būdami, o tėvams gerai leisti laiką užjūrio kurortuose garantuotai trukdys. Tad kaip ir tikėtasi, vaikiškos problemos prasideda dar nepasiekus lėktuvo trapo, kuomet vaikai naudojami kaip argumentas pirmiems patekti į lėktuvą. Suprantu, kad kūdikis dar gali būti tokiu argumentu, kadangi visi stovintys neabejotinai sutiktų primokėti kūdikio savininkui po kelis eurus, kad tik tas greičiau patrauktų tą ramybės drumstėją. Bet kai vos ne aukštesnį už mane išstypėlį vedasi ir rėkia, kad praleiskit su vaikais, tai jau įžūlu. Tokiems taip ir norisi priminti kas nutikdavo su lendančiais be eilės tarybiniais laikais, atvežus alaus į šašlykinę. Sako, neilgai sveiki gyvendavo. Kuo čia kitaip? Nori eiti pirmas, pirk prioritetinį įlaipinimą ir varyk. Tokią paslaugą teikia visos skraidinimo bendrovės ir čia ne vieta taupyti. Visiems sulipus ir uždarius duris, pakylame.

       Pirmą kartą matau Vilnių iš dangaus. Miestas juodai geltonas. Paskui viskas užtemsta ir prasideda lėktuvinio gyvenimo rutina, kurios esmė kas daugiau kartų nueis į tualetą ar kas nusipirks brangiausią sumuštinį už buržujišką kainą. Yra ir nemokamų varžybų, nenorintiems nieko pirkti ar kur nors eiti iš savo vietų - tai pirmyn atgal zujančių stiuardesių apžiūrinėjimas (rungtis, skirta keleiviams vyrams) arba stiuardų apžiūrinėjimas (rungtis, skirta keleivėms moterims). Nors, šiais laikais... Taip trijų su puse valandų skrydis į saulėtąją Larnaką praeina gan ramiai, neskaitant kelių paleistų bėgioti per salono taką vaikėzų. Kai kurie jų atrodo nemūsiškai, tad iš paskos tokiam einant mūsiškai atrodančiai mamai kyla įtarimas, kad vaikas ne šiaip sau paleistas ten bėgioti, o kad susirastų tėtį, iš nemūsiškai atrodančių lėktuvo keleivių vyrų. Sakau, gal kuri mamyčių kartais tikrai susimaišė kuris ten jos vaiko tėvas? Kas žino. Atskrendame. Ratams palietus motiną žemą, su keleivių plojimais bei geriausios stiuardesės paskelbimu, paliekame tą ankštą patalpą, tarnavusia mums tris su trupučiu valandos tame šaltame ir nesvetingame pasaulyje dešimties kilometrų aukštyje.

       Net ir atskridus iš Europos Sąjungos valstybės į kitą atrodytų tos pačios Europos Sąjungos valstybę, būtina apsiforminti pasų kontrolėje, vienai tų valstybių nepriklausant Šengenui. Nesuprantu, kam tada išvis reikalinga ta Europos Sąjunga? Kad įvestų praskolintą eurą, atsako man. Pareiškiu norintis iš jos išstoti, bet niekas manęs nesiklauso. O kol kas einame į iš anksto ir dar prieš kelionę mano nužiūrėtą nakvynės vietą, šalia Larnakos druskos ežero. Eiti netoli, o atėjus bent jau aš asmeniškai labai nustembu, kad ežero pakrantėje tiek daug vietos ir kol kas niekur aplinkui nematyti nė vienos palapinės. Tikrai keista, juk lėktuve keleivių tikrai būta daugiau, nei kad mes du. Tai kur visi kiti pasidės nakvynei? Kur jie nakvos? Tikrai labai keista. Na, gal vėliau prisirinks tiek, kad rytoj ryte nebus vietos kur kojai statyti tame palapinių miestelyje. Bus matyt. Ežeras tai druskos, tad jo pakrantė klampi, tad ir palapinę statome ne šalia vandens, o ant nedidelės kalvos. Normali panorama, rami nakvynė, šiltas ir saulėtas rytas. Atrodo, čia pataikėme. Pavalgę einame apžiūrėti ne per toliausiai stūksančią kokio tai sultono mečetę, nors tokio statinio šioje - graikiškoje salos dalyje būti lyg ir neturėtų. Bet yra. Apžiūrime. Nieko ypatingo, tik katinų daug aplinkui vaikštinėja. Jie riebūs. Vėliau kažkur tai perskaitysiu, kad tai besanti viena svarbiausių musulmonų šventovių pasaulyje, po visiems gerai žinomos Mekos bei kelių mažiau žinomų ar visai nežinomų jų vietų šventų. Galų gale koks man skirtumas - ne kiekvienas ir musulmonas žino mūsų kryžių kalną ar katedrą baziliką. Tai kodėl mes privalėtume žinoti jų.

       Paskui kelis kilometru einame į Larnaką. Pakeliui apžiūrime ežere stoviniuojančius pulkus raudonų flamingų. Evelinai pabandžius pamėgdžioti tuos gražius paukščius ir pabraidyti sūraus ežero pakrantėje, turime problemų - kaip jai po viso to apsiauti batus, nes kojos dumbluotos, o ežero pakrantė iki artimiausios žolės plotų yra beveik pelkė. Aš ne Jėzus, o ji ne mano mokinys ir dabar ne paskutinė vakarienė, kad plaučiau jai kojas, kaip kad tas darė, jeigu tai buvo ir tą vakarienę jie valgė. Tad tenka susitvarkyti pačiai, man visą tai stebint saulės atokaitoje. Kad jau prisiminiau Jėzų, tai atėję į Larnaką netyčia užtinkame vieno veikėjo, kurį tas kažkada prikėlė iš numirusiųjų - Lozoriaus paskutinio laidojimo vietą, ant kurios vėliau buvo pastatyta bažnyčia. Bažnyčios rūsiuose išvydęs kelis išvartytus ar pusiau atidengtus akmeninius karstus, aš jau visai nieko nebesuprantu - tai ką, vieno prikėlimo žydų žemėje jam neužteko, kad vėliau bėgęs į Kiprą, kur tapęs Larnakos vyskupu, o paskui baigęs savo dienas, tas Lozorius bandė keltis vėl, tik dabar jau savo jėgomis ir niekieno nepadedamas? Va čia tai noras gyventi ir kabinimasis į gyvenimą, bet kas pavydėtų tokio ar tai atkaklumo, ar tai įkyrumo. Iš kitos pusės žiūrint, galima suprasti ir jį, jei vieną kartą pavyko, tai kodėl nepabandžius to ir antrąjį? Matydamas tokį tai jo slaptą pomėgį ar hobi numirus prisikėlinėti, dar pagalvoju - kur jis dabar, tas Lozorius? Gal vaikšto tarp mūsų, gal pliaže guli, o gal McDonald's sėdi? Karstai juk tušti, reiškia iš paskutinės žinomos laidojimo vietos jis pasišalino ir visai ne faktas, kad liko gulėti sekančiose, į kurias paguldytas buvo. Toks jau matyt tas šventųjų gyvenimas yra.

       Visai ne Lozoriaus ieškodami pasiekiame pliažą, kur išsimaudome. Kalendoriuose lapkričio 17 diena. Prieš tai vienas pilietis prie vieno iš daugelio restoranų išvadina mane savo draugu, kviesdamas mus pas jį pavalgyti. Aš jam atsakau, kad jis ne draugas mano, prieš tai akimis perbėgęs jo siūlomą meniu - maistas ten neatrodo įdomus ar skanus, o kaina už jį negali palikti abejingų ar bent jau nenusikeikti. Maisto ieškome KFC, o ten jo neradę tikriname McDonald's. Ten tai visada pamaitins ir pagirdys keliautojus, tad už pusvalandžio sotūs esam ir absoliučiai viskuo patenkinti. Tada laikas ir prieš tai paminėtoms maudynėms. Jūros vanduo vis dar šiltas, sezonas jau pasibaigęs, žmonių nedaug, gultai guli ant smėlio, bikinių nėra. Pavaikštau molu, iki galo juo taip ir nenueidamas. Ten dideli akmenys, o šokinėjimas nuo vieno ant kito vietomis gresia rimtomis problemomis bei nelaimėmis. Tad nevarau aš Dievo į medį, nes jo dar prireiks. Kaip kad prireikdavo jo ir visose kelionėse prieš tai, nes tik jis gali neišduoti, o kiaulė - nesuėsti. Menate dar tą posakį? Evelina viską stebi nuo beveik molo pradžios. Neprašiau jos saugoti mano kuprinės, bet jeigu jau toliau neina, tegul pasaugo. Geras žodis jai už tai man sugrįžus. Ji neliks skolinga ir pateiks filmuotą medžiagą.

       Po viso to einame iš miesto, prieš tai pakraupę nuo maisto kainų parduotuvėje. Nieko sau kainų aukštumos, ir tai su devynių procentų pvm. Buržujai, pas kuriuos perku tik batoną ir fetos sūrį. Visur šūdinas euras. Viena iš didžiausių bėdų čia keliaujant bus ta, kad neturime su savimi dujinio vyrikliuko, reiškia kavą ir arbatą reiks pirkti. Problema ne tame, kad už tai mokėti. Ne, tai ne problema. Problema tame, kad minimų karštųjų gėrimų nebus palapinėje vakare prieš miegą arba ryte atsikėlus. Pamiršti niekas nieko nepamiršo to, ko į bagažą nepriima. Prieš sutemstant susėdę ant kuprinių miesto dykynėje, geriame kavą, užsipylę jos degalinėje. Ruduo, temsta anksti, panašiai kaip pas mus. Paskui apie valandą ėję, pasiekiame autostradą, kuria toliau eiti jau niekas nenorėtų - tamsu, mašinų daug, iki sostinės keturiasdešimt kilometrų. Kur ten nueisi? Nakvynės vietą nužiūrime ant kalvos autostradų juostų viduryje, vieną kurių perbėgę, galime ten atsirasti. Kaip tarę taip ir padarę, turime kad ir triukšmingą, bet saugią vietą miegui. Niekas ten mūsų neieškos, o ieškodami neras. Iki autostrados einant buvo patikrinta dar viena potenciali nakvynės vieta kokiuose tai soduose, tačiau Evelinos dėka buvo jos atsisakyta, nes lojo šunys, kažkur, arti ar toli.

       Autostrada daugiau ar mažiau triukšmauja visą laiką, bet todėl ji ir yra autostrada, kad triukšmautų. Vakar nuėję miegoti aštuntą valandą vakaro, šiandien keliamės saulei jau aukštai besant. Per daug miego, sutariam ateityje koreguoti kėlimosi laiką. Nakvynės pradžios laiką mums nustatęs ruduo, su ankstyvomis savo sutemomis, ir čia jau nieko žmogau nepakeisi. Šiandien pirma autostopo diena ir Anglijos buvusio kolonijinio valdymo palikimas kaip ant delno - eismas kaire puse. Negali kaip žmonės važiuoti, reikia atvirkščiai. Esu jau tranzavęs tokiomis sąlygomis, prieš daug, daug metų viešėjęs ir keliavęs autostopu Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Kadangi Evelinai tai naujiena, tad prašom kelti ne dešinę, o kairę ranką. Tenka ir man kiek pasidžiaugti bei pastabdyti. Neužilgo mums sustojusi palestiniečių šeima atveža beveik iki sostinės Nikosijos, o kelis trūkstamus kilometrus iki miesto centro pasieksime pėsčiomis. Prieš tai palestiniečiai mums dar parodo tolumoje dunksantį kalną, esantį jau turkiškoje salos dalyje, ant kurio naktį turkai uždega šviesas, apšviečiančias ten padarytas Turkijos bei Šiaurės Kipro Turkų respublikos vėliavas. Panašu, kad čia daug dalykų daroma tik tam, kad vieni kitus panervuoti. Taip mums link centro bežingsniuojant bei pakeliui degalinėje pirmą kartą gyvenime atsigėrus kiprietiškos kavos, iš mažo puodelio su daug kavos, užverčiam šimtas devynioliktą kelio romano skyrių. Bus dar viena sostinė.

       Kodėl "Viskas nemūsiškai"? Kas į tai ar už tai atsakys, nejaugi vėl autorius? Taip, būtent jis: "To reiktų klausti anglų, ne manęs. Kodėl jie, visų pirma pas save, o paskui ir savo kolonijose, nusprendė automobiliais važinėtis ne ta kelio puse kaip kad visas likęs pasaulis? Aš atsakymo į šį klausimą nežinau, tad paklauskite to pažįstamų britų".

       Būtų tai miestas kaip miestas, niekuo neišsiskiriantis iš daugelio kitų pasaulio miestų, turinčių tris pavadinimus kaip kad ir jis: Nikosija - itališkai, Lefkosia - graikiškai, Lefkoša - turkiškai. Itališkąjį pavadinimą jam dar tryliktame amžiuje sugalvojo ir įdavė prancūzakalbiai kryžiuočiai, nenorėję ar negalėję ištarti jiems neįprastai skambančios Lefkosijos. Taigi, mūsų laikais šis miestas nėra miestas kaip miestas ir išsiskiria jis visai ne architektūra, žmonėmis, maistu ar dar kuo ten. Jo išskirtinumas ir unikalumas, į kurį bent jau aš čia atvažiavau pasižiūrėti - tai jo padalinimas į dvi dalis, vieną nuo kitos atskiriant vielomis, tvoromis, barikadomis bei kitokiais statiniais, per kuriuos nekiltų minčių lipti, jei esi sveiko proto ir su juo dar visai nesusipykęs. Ant drąsos centrinėje gatvėje suvalgome ledų po vieną eurą, paskui nuo kalno kojas nuleidę baigiame tvarkyti maisto atsargas, atsivežtas iš namų. Tada jau galima eiti ir pramogauti.

       Prieš tai šiaip ne taip ir sunkiai radę vietą kur dalina nemokamus žemėlapius, jų vedini patraukiame miesto užkaboriais, išilgai demarkacinės linijos. Angliški užrašai įspėja nesiartinti per arti ir nefotografuoti. Fotografuoju. Pradžioje prisibijodamas, paskui įsidrąsinu. Blogiausia kas gali nutikti - nušaus. Evelinai tokie ten matomi dalykai nelabai patinka, o man grynas kaifas. Moterys... Ką jos supranta. Kelionės vadovas aš, ir dar su detaliu miesto planu, tad šiemet man tai jau antras padalintas miestas, kuriame taip laisvai kaip pirmame - nepavaikščiosi. Nesunku numanyti, kad savo laiku siena čia atskyrė buvusius kaimynus, draugus ir gimines, kur vietomis barikados, suręstos iš visokių betoninių blokų, metalinių statinių, viską pagardinant spygliuotomis vielomis, eina tiesiog per namus, be jokių apylankų ir kompromisų. Durys užkaltos, langai išdaužyti, kur ne kur šalia namų stovi seni aštuntąjį dešimtmetį menantys automobiliai, kurie jau niekur ir niekada nebevažiuos. Jie jau atvažiavo. Už visų tų įtvirtinimų plyti kelių šimtų metrų pločio niekieno žemė, taip vadinama "Žalioji linija", kurią saugo ir kontroliuoja vaikinai mėlynais šalmais, vadinamieji smurfai - Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų kariškiai. Po kojomis jiems geriau nesipainioti, matę jie šilto ir šalto. Kitoje pusėje plevėsuoja Šiaurės Kipro (raudonas pusmėnulis ir raudona žvaigždė baltame fone) ir Turkijos (baltas pusmėnulis ir balta žvaigždė raudoname fone) vėliavos. Jos visada kartu ir visada šalia, atskirai Šiaurės Kipro vėliavos matyti neteko. Panašiai ir pietų pusėje, kurioje dabar esame (kol kas ir nebeilgai), kuomet šalia Kipro vėliavos (geltona sala baltame fone) visada išvysi plevėsuojančią ir motinos Graikijos vėliavą. Kartais Kipro vėliavos nematyti, nors Graikijos dryžuotoji plevėsuoja. Matyt taip reikia.

       Prifotografavęs, nenušautas, pasisėmęs nepamirštamų įspūdžių ir vaizdų, aš kaip kelionės vadovas skelbiu šį kelionės etapą baigtu. Pasėdime parkelyje, apkabiname įspūdingo storio medį, pasiklausome rusiškų šnekų, apsilankome bažnyčioje. Tada per kontrolės postą ir pasišaliname į šiaurinę miesto ir salos dalį. Šiaurės Kipro Turkų respublikos pasienietis deda antspaudus į mūsų pasus ir štai mes jau ir pagaliau įdomesnėje salos dalyje - kur žmonės draugiškesni, maistas skanesnis, autostopas geresnis, produktų kainos mažesnės. Aš aišku to nežinau ar viskas taip ir bus kaip kad čia surašiau, bet to tikiuosi. Čia juk Turkija po galais, kokia ji bebūtų - pripažinta ar nelabai kieno ten, suprantama kieno ar ne, vis dar kovojanti dėl kažko šioje saloje ar jau iškovojusi tai ko jai čia reikėjo. Visa tai ne mūsų reikalas. Turkijoje visada taip buvo ir bus, kad keliautojui joje gyventi gera. Tie žmonės moka keliautoju pasirūpinti pas save šalyje, gal nebus kitokie ir čia. Išsigavus iš turkiškosios Nikosijos senamiesčio labirintų, pirmas sutiktas pilietis lyg patvirtina šiuos kiek nedrąsius mūsų lūkesčius, taręs: "Viskas, kelio pabaiga" bei siūlydamas pavėžėti savo prabangia mašina iki kur mums reikia. Nutinka tai einant gatve bei atsitrenkus į tą pačią miestą dalijančią tvorą-sieną, tik jau iš kitos pusės. Nežinodami kol kas kur link mums reiks važiuoti, atsisakome. Be to nenorime palikti miesto neapsiforminę kurioje nors jo kebabinių, nes tai būtų mažų mažiausiai nepadoru.

       "Adana, tavuk, airan" - lyg maldą kokią ar rytietišką slaptažodį kebabinėje sudiktavus žodžius, mūsų stalas netrunka būti nukrautas dviem lėkštėmis su kebabais ir garnyru, trečia lėkšte su kalnu daržovių joje bei dviem talpomis airano visam tam gėriui užgerti. Mano lėkštėje besipuikuojantis (kol kas) "Adana" kebabas - tai du pailgi mėsos gabaliukai, kepti ant grotelių, penkto pagal dydį Turkijos miesto Adanos kulinarinis šedevras. Evelinos lėkštėje gi apsistojęs (irgi trumpam) "Tavuk" kebabas - vištienos atstovas. Daržovės kaip pas mus, airanas (šiltu vandeniu skiedžiamas jogurtas), skonio nemūsiško. Normaliai, gausiai, kokybiškai pavalgius, protingiausia būtų pasikliauti išmintimi ir užsisakyti autostopininkų išnešimo iš kebabinės į autostopo vietą paslaugą, tačiau pasirodo tokia čia neteikiama, dėl man nežinomų priežasčių. Bent jau lentelę ant durų pakabinę būtų apie tai, koks čia maistas skanus ir kiek jo daug. Kitas džiaugsmas mūsų laukia maisto prekių parduotuvėje, kur ir produktų pasirikimas gausus, ir kainos normalios - daug kas pigiau nei pas mus, jau nekalbant apie graikiškąją salos pusę. Visur vaikšto turkiškos lyros, kuriomis apsirūpinta dar namie. Aš nesu iš tų myžnių, kuriems prieš važiuojant į svečią šalį sunku apsirūpinti tos šalies valiuta ir kurie džiaugiasi įvedamu euru savo šalyje, kadangi nuo to momento nebereiks mokėti trijų litų už valiutos keitimą. Ir visai nesvarbu, kad dėl tokios abejotinos naudos teks prarasti savo valiutą, dėl kurios kovojo jo tėvai ar seneliai. Visi reikalai mieste sutvarkyti.

       Didelis ir raudonas saulės rutulys artėja prie horizonto, mums už savo nugarų paliekant jų padalintąjį miestą. Paskutinės nuotraukos - gerai prisitaikius, paskutiniai žvilgsniai - atsisukus dar kartą atgal ir laikas ištarti viso gero tau, Nikosija. Aš nežinau, gal kada ir ateis laikai, kai viso to padalinimo neliks, kaip kad kažkada neliko Berlyno sienos. Barikadas išardys, namus apgyvendins, o niekieno dabar esančią žemę tarp graikiškos ir turkiškos miesto dalių apsodins medžiais, bulvėmis ir kopūstais. Galbūt kada nors taip ir nutiks, ir tai vėl bus vienas miestas su trimis pavadinimais. Bet tikiuosi, kad ne. O jeigu kartais taip nutiktų, norėčiau apie tai nieko nežinoti ir negirdėti, nes tai jau nebebus tas miestas, kuriame buvome, vaikščiojome ir kurį matėme tą mūsų vėlyvą rudenį ir jų amžiną pavasarį. Su ta viltimi, kad sienų negriaus, užverčiam šimtas dvidešimtą kelio romano skyrių. Apie padalintą miestą.

       Kodėl "Padalintas miestas"? Negali būti, tačiau ir vėl atsako autorius: "Nes Nikosija iš tiesų yra padalintas miestas ir tai neabejotinai pagrindinis jos privalumas bei išskirtinumas, dėl kurio verta tą miestą aplankyti. Daugiau nieko gero ar ko nebūtų kuriame kitame pasaulio mieste, Nikosijoje nėra. Toks griežtas, tačiau manyčiau teisingas bei objektyvus mano verdiktas. Už šiuos savo žodžius atsakau, atsiprašinėti nieko nesiruošiu".

       Išėjus iš Lefkošos (ji gi Nikosija), mums skirtas kelias į dešinę ir į rytus. Prieš galutinai sutemstant ir nė vienam iš mudviejų nenorint miegoti šalia miesto, tranzuojame. Kaip reikėjo tikėtis bei ką įrodyti reikėjo, pravažiuojantys nenuvilia ir greitai turime sau automobilį "kur nors, kiek pakeliui". Paveža iki posūkio į oro uostą, ten bandome rasti nakvynę jau visiškoje tamsoje. Bus mums kebabinėse linksmintis. Tik nieko negaila. Atsiranda variantas kurtis šalia kelio statomo namo, bet koks tai nelabai jis gundantis atrodo, kai geresnio jaučiamės nusipelnę. Jūros čia nėra ir jūra bus tik rytoj, tad tenka rinktis iš to kas yra. Dar kelis metrus paėjus, kolektyviai pastebima tinkama vieta nakvynei - žemės lopinėlis tarp viaduko ir nuvažiavimo į kelią, kuriuo atėjome ką tik ir kuriuo važiuosime rytoj, jeigu kas sustos. Juokauju. Tai aišku, kad sustos, bet tai jau rytoj. Palapinė glaudžiasi prie žemės, ant jos lyg dangaus skliautas krinta žalias (ne mėlynas, ne pilkas, ne juodas) stogas, o mūsų galvos glaudžiasi prie kuprinių (jos visada ten), kai viską aplinkui užkloja naktis. Iki ryto mūsų nebus, mes namie, po savo stogu. Prie durų prikabinta lentelė skelbia, kad neieškoti ir netrukdyti. Visų jūsų mums reikės tik rytoj: Tų, kurie turite automobilius ir jais važiuojate, kad pavežtumėte. Tų, kurie laikote kebabines ir ten gaminate skanų maistą, kad pavalgydintumėte. Tų, kurie turite kavines ir pilstote jose gardžią kavą, kad pagirdytumėte. Kol kas labanakt šiam pasauliui, labanakt ir tau, mieloji Evelina. Rytoj nuo ryto prieš tave vėl bus tas pats snukis, pažadu. Ir tebus tai mano pažadas Evelinai, kaip kad kažkada duotas pažadas legendai. Tribute to: Kelio romanas, septinta dalis, Persija, (metai) 1391, aštuoniasdešimtas skyrius, 903 puslapis.

       Miegame saugiai, ramiai - nors ir neįkyriam, bet kartais vis dėlto pravažiuojančių retų mašinų užesy. Žmonės tame krašte žino, kad naktimis reikia miegoti. Lėktuvai irgi nesileidžia virš galvų ar kur šalia, nes oro uostas, netoli kurio mūsų apsistota, kaip ir pats kraštas - niekieno nepripažintas ir į jį ar iš jo skrenda tik iš žemyninės Turkijos miestų Stambulo ar Izmiro, o naktimis tokių matyt nebūna. Nes ir jie žino, kad naktimis reikia miegoti, o ne skraidyti. Dar tie kas skrenda, žino, kad prieš nusileidžiant čia ar namie, neišvengiamas tarpinis nusileidimas viename iš Turkijos oro uostų. Ypatingame krašte viskas privalo būti kitaip, ar ne? Ši šalis ir ypatinga, su daugybe savo niuansų ir taisyklių. Ir aš, buvęs visur, dabar esu čia - sugundė ji mane. Ir neapgavo. Kol kas.

       Ryte žiūrėk mes jau ir Famagustoje. Ji gi Gazimagusta arba tiesiog Magusta, turkiškai kalbant. Ilgos istorijos apie tai, kaip į ją atvažiavome, nepasakosiu, nes ir važiuoti ten tereikėjo keturiasdešimt kilometrų nuo vietos kur tą naktį miegojome, o be to ir mus pavežti sustojęs sunkvežimio vairuotojas mažai ką pasakė mums nežinoma ir nesuprantama savo kalba. Atvažiavę ir išlipę vos ne miesto pradžioje, mūsų geradariui nusukant į uostą, pirmą kartą šioje kelionėje išvystame daugiau negu vieną benamį šunį. Evelina paspartina žingsnį, o man gėdijant ją savo kalbomis ir įtikinėjant, kad bijoti tų padarėlių nereikia, šunys lyg patvirtindami pereina kelią ir traukia sau, savo žinomais ar naujai atrandamais keliais. Geri šunyčiai. Šalia stoties išgeriame po gardžios turkiškos kavos puodelį. Servisas ten aukštumoj, kaina apie pusantro lito. Pakeliui dar apžiūrėję įspūdingą paminklą kažkam mums nežinomo ir nesuprantamo, pasiekiame miesto gynybinę sieną, juosiančią miestą. Yra net griovys, tačiau kadangi vidun patekti galima tilteliu, tai juo ir patenkame. Kam mums tie iššūkiai, o ir vandene griovyje nepastebėta. O kai užsikoręs ant sienos pažiūri į miestą, tampi pritrenktas.

       Tu negali neišskirti iš aplinkos ir kitų. Tau taip lengva atkreipti svetimšalio dėmesį, kai tam nereikia jokių pastangų, reklaminių bukletų ar už kampo dalinamų planų kaip tave pasiekti ir kaip iki tavęs nueiti. Tad ir aš, svetimšalis keliautojas, atvykęs iš toli ir tą rytą nuo kalno rytų kryptimi pažvelgęs, matysiu visai ne mėlyną jūrą ar likusį miestą, o tiktais tave prieš savo akis. Vardai tų, kurie tave čia statė ir pastatė, seniai jau pamiršti bei likę kažkur keturioliktame amžiuje, menančiame Kipro karalystės laikus. Reiktų matyt tau pasakoti man visą savo ilgą istoriją, kad suprasčiau, kaip būdama gotikine prancūziška katedra, tu virtai tuo, kuo dabar esi - mečete. Ir kas sugalvojo statyti minaretą (baltą mečetės bokštą) šalia tokios didybės ir grožio? Bet tai dar visai nieko būtų, palyginus su tuo, kas mūsų laukia atėjus iki tavęs ir vidun užėjus. Nemoku aprašyti to sutrikimo ir nuostabos, man pamačius katalikiškos bažnyčios grindis išklotas kilimais ir tuščias jos sienas. Kur visi tavo šventieji nuo sienų, kur altorius, kur kryžiuočių į šį kraštą nešti dievai? Ir ar jie buvo išvis kada čia? Nekalbanti bažnyčia nieko nepasakys, o aš jau namo grįžęs perskaitysiu, kad visus šventuosius išnešė ir kilimus vietoj jų paklojo dar šešioliktame amžiuje miestą apgulę turkai. Ir minaretą jie pastatė. O viršuje stovėję bokštai, prieš tai kentėję nuo žemės drebėjimų, galutinai buvo sunaikinti tų pačių turkų patrankų. Savo grobį jie pavadino Šv. Sofijos mečete, dar paskui - Lala Mustafa Pasha mečete - vaikino, vadovavusio tai šešiolikto amžiaus Famagustos miesto apgulčiai ir turėjusiam daug patrankų. Taip ji vadinama ir iki šių dienų. Tokia tad liūdna mano papasakota istorija apie išniekintą katedrą, savo laiku vardą turėjusią - vadinosi ji tada Šventojo Nikolajaus.

       Pyktis atlėgs, skausmas praeis ir už kelių minučių man visai nebebus gaila išniekintosios Šv. Nikolajaus katedros. Ir tam visai nereiks pavalgyti ar atsigerti, ar kad staiga prasidėjęs žemės drebėjimas su nuo jūros pakilusia audra nuverstų šalia katedros pastatytą minaretą ir taip nors iš dalies atstatytų teisingumą, kurio šiame krašte akivaizdžiai trūksta, kaip kad ir daugybėje kitų mano matytų kraštų. Ne, tai nebūtina ir taip atsitiks paėjus mums kelis žingsnius nuo pagrindinės miesto gatvės, pamačius koks likimas ištiko kitas svetimšalių statytas bažnyčias. Jų beveik nebėra, nes laukymių vidury styrančios apgriuvusios sienos bažnyčiomis vadintis negali, kažkada tokiomis buvusios. O viduje auganti žolė, tai kaip tie raudoni kilimai, turkų patiesti katedroje. Katedros, bažnyčios, šventyklos, pilys, tvirtovės - visų jų likimas vienodas ir ko nepadarė turkas, padarys visagalis laikas, patiesdamas savo kilimus - ne raudonus, o žalius. Tamsuoliai, Maironio neskaitę: "Nutilusios sienos apleistos visų, be sargo, ginklų, be žmogaus". Tai taip, raudonais kilimais dabar, žalia žole vėliau, ramybė tau, kiprietiškoji Reimso katedra.

       Pasėdėję su vaizdu į jūrą ir uostą bei sunaikinę maisto likučius iš vakar, patraukiame į tą pusę iš kur atėję, kad kurioje nors iš kebabinių užkasti skausmą kebabo lėkštėje ar nuskandinti jį airane. Šventojo Nikolajaus katedra ilgai dar mus lydi savo vaizdu - išstypusi virš visų kitų, ji negali iš minios pastatų neišsiskirti. Todėl ji ir katedra. O turkams vertėtų žinoti ir atsiminti, kad ir kiek jie minaretų pastatytų šalia prancūziškos katedros, nuo to ji mečete netaps niekaip, kaip kad ir asilui priklijavus sparnus jis neskraidys. Tada geriau sugriauti patiems ar laikui leisti tai padaryti, o ne tyčiotis iš krikščioniškos šventovės, patiesiant joje kilimus raudonus.

       Kebabinėje turkai nesunkiai reabilituojasi už tai, ką jų protėviai padarė su katedra. Bent jau mano akyse, ne uolaus ar kokio per dažnai praktikuojančio kataliko. Nors į bažnyčią kartais nueinu ir mane ten neabejotinai yra matę, tačiau nežinau ir niekada nesužinosiu, ar kryžiuočių į mano kraštą savo laiku atneštas tikėjimas yra mano protėvių tikėjimas. Kaip kad nežinau ir to, kas nutiko su jų buvusiomis šventovėmis svetimšaliams atėjus. Jas griovė, lygino su žeme, o jų akmenis naudojo savų šventovių statybai? Kaip savo laikais pas mus elgėsi Romos Popiežiaus siųsti vaikinai, su kardais ir šarvais bei jų Dievo žodžiu užančiuose? Kažin ar ką geriau, kad reiktų ir man apgailestauti dėl tokio jau jų šventovės likimo šiame krašte, musulmonams į jį atėjus. Atėjūnas negali užimtose žemėse palikti visko to kaip yra. Nors savo maldos vietą būtų galima pasistatyti patiems, bet svarbiau matyt sugriauti arba išniekinti rastąsias. Taip amžinajam laikui sėdint kosmoso (Dievo) užanty ir iš viso to juokiantis, o mums sėdint kebabinėje ir valgant kebabą, užgeriant jį airanu, užverčiam šimtas dvidešimt pirmą kelio romano skyrių. Ar kur kas už mane katalikiškesnė Evelina atleido turkams už išniekintą šventovę, lieka paslaptimi visiems - ir man, ir kebabinės aptarnaujančiam personalui, ir gatve praeinantiems išniekintojų palikuonims.

       Kodėl "Išniekinta bažnyčia"? Šeštą kartą atsako autorius: "Kadangi vaizdas, kurį pamatai užėjęs vidun į didingą iš išorės bažnyčią, pradžioje tave nustebins, paskui pritrenks, galų gale pravirkdys. Ir jau niekaip kitaip kaip tik išniekinimu to nepavadinsi. Net nebūdamas uolus katalikas ištarsi, kad taip elgtis su šventyklomis negalima, ponai turkai. Tada jau geriau matyt griauti ar deginti, jei jūsų užkariautųjų žemių Dievas nedraugauja su Dievu jūsiškiu ir turi kitą nuomonę apie tai, kaip turi būti įrengta vieta jam garbinti ir (ar) jo bijoti".

       Mano praktikuojamas menkas domėjimasis arba nesidomėjimas visai vietomis į kurias važiuoju, duoda rezultatų, kai būdamas Famagustoje nieko nežinau apie tokį miesto kvartalą kaip Varosha. Jo suklestėjimo laikai siekia 1970-uosius metus, kuomet Famagustai esant pagrindine Kipro turistine vieta, čia pastatoma galybė viešbučių. "Tau gaila to, kad nežinai apie miesto kvartalą, kuriame daug viešbučių?" - paklaus mane nors kiek pažįstamas žmogus ar skaitytojas. "Ne, man gaila visai ne to" - atsakysiu paklaususiajam aš. Reikalas tas, kad nė vienas iš Varoshos kvartalo viešbučių kambarių nėra rezervuojamas nuo 1974-ųjų metų rugpjūčio 15-osios dienos, Turkijos armijai užėmus Famagustą. Ne vien viešbučių ten būta - gyventa ir vietinių, turkų ir graikų. Po Kipro padalinimo pastarieji iš ten buvo evakuoti ir grįžti jiems į ten uždrausta. Kur dėjosi turkai? Aš to nežinau. Nuo to laiko Varosha yra apleista teritorija, o Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos tam tikra rezoliucija (numeris 550) skelbia: "Bet kokie kieno nors bandymai apgyvendinti bet kurią Varoshos kvartalo dalį, neleidžiami". Draudžiama į tą teritoriją patekti ir žurnalistams. Ar leidžiama ten patekti programuotojams? Aš to nežinau. Pastatai neremontuojami griūva, metalas rūdija, gamta palaipsniui atsikovoja savo teritorijas, medžiams ir žolėms užpildant miesto gatves. "Gatvių asfaltas suskilinėjo nuo saulės kaitros, ir vidury kelių auga krūmai. Dabar, 1977-ųjų rugsėjį, pietų stalai vis dar padengti, o valyklose vis dar kabo drabužiai, lempos dar dega. Famagusta - miestas vaiduoklis" - taip rašė švedų žurnalistas, lankęs švedų taikos palaikymo pajėgas jų darbo vietoje prieš trisdešimt septynerius metus.

       Ir dabar, mėnesiui po kelionės praėjus, aš nežinau ar esama kokių būdų patekti į šią apleistą teritoriją ir likti nenušautam, nesulaikytam, nesusiplėšius kelnių lipant per tvorą ar benamių šunų nesuėstam galų gale ją perlipus. Tačiau nuo to man nesidaro mažiau gaila, kad bent iki tvorų tada nenuėjome, iš kur būtume galėję savo akimis išvysti įžymiąją Varošą. Ir nors Evelinai tokie visokie aptverti bei atskirti dalykėliai nelabai patinka, bet šioje vietoje gal būtų susimilusi ir nors akies krašteliu žvilgterėjusi į jų pusę. Koks po viso to aš kelionės vadovas, po velnių, jei nežinau lankomiausios miesto vietos? Teks keliauti į Kiprą dar kartą, kad suvesti su juo likusias sąskaitas. Kitų darytose nuotraukose peržiūrėjau, kad einant Famagustos pajūriu prieisi tvorą, ant kurios kabo raudonas ženklas su nupieštu kariškiu jame, toliau plevėsuoja Šiaurės Kipro ir Turkijos vėliavos, už kurių matosi Varosha. Bet kuris norintis gali į tai pažiūrėti internete. O man tai netinka ir to neužtenka, kai dabar kiek tą kraštą pažinęs, noriu ir tai pamatyti savo akimis. Tad gal dar kada ir susitiksime, Varoša. Kas žino. Ir gal tikrai nebūna to blogo, kas neišeina į gerą - pasakysiu aš, Kipre kada pakartotinai apsilankęs.

       Apie kitą apleistą miestą Famagustos apylinkėse sužinojau irgi tik šįryt atsikėlęs, o ne iš namų iškeliaudamas. Pas mus panašiai skamba vienos iš dešrų rūšių pavadinimas, o pas juos - miestas. Tai Salamis, kur kas senesnius laikus menantis, nei Varosha. Nuvažiuosim, pažiūrėsim. Bent jau žemėlapyje jis pažymėtas kaip lankytina vietovė. Kebabų privalgę, airano prigėrę, karšta ir šalta arbata atsigaivinę, per pusvalandį išeiname iš miesto. Jo gatvėse daug studentų, benamių šunų ir lažybų punktų. Vieną iš jų patikrinu ir susipažinęs su pasiūla, randu joje net tokia egzotiką kaip lietuviškas futbolas su Lietuvos komandų pavadinimais. Įdomu, ar statant už Lietuvos komandas irgi reikia kelių rungtynių kombinacijos į bilietą, kaip kad reikia pas mus statant už Kipro komandas, duodant užuominą į nesąžiningų rezultatų ir sutartų rungtynių temą. Atostogos, neįdomu. Mieste pilna kirpyklų - "Barberinių", kuriose gražinasi ir dailinasi vien tik vyrai. Tai vyrų zona, kur juos apkirps, nuskus ir dar arbatos duos atsigerti. Pats tai mačiau. Kelyje per kelias minutes sustojęs studentas iš žemyninės motinos Turkijos, nuveža mus į ne daugiau kaip už dešimties kilometrų esantį senovinį miestą Salamis, menantį daug ne tik amžių po Kristaus, bet ir prieš jį. Šalia jūra, aplinkui griuvėsiai - bus įdomu. Paskaičiuoju, kad per tris dienas nuvažiavome autostopu kažkur tai apie šimtą kilometrų. Puikus rezultatas, myliu šį kraštą už jo kompaktiškumą.

       Senoviniame romėnų teatre besėdint, vienintelis ten rodomas spektaklis - saulėlydis. Tą vakarą jis skirtas tik mums, nes daugiau žiūrovų nėra. Bilietai galioja tie patys, patikrinti dar prie įėjimo į miestą. Kas šiandien be mūsų dar buvo atėję, tie jau išėjo. Kas miestą ir teatrą statė, tie jau seniai po žeme, jūros dugne ar pelenais virtę. Taip ir likom tam vakarui mes dviese ir vieni. Man taip gera sėdėti temstant šalia tavęs, su kuria būti turiu ir su kuria esu. Ir įsivaizduoti amžiams prabėgant nuo tų laikų, kai visa tai čia buvo pastatyta - kur žmonės gyveno, kariavo, maudėsi, pramogavo, meldėsi, dirbo ir visada šalia jų buvo jūra. Jūra yra ir dabar, tad ankstyvoms rudens sutemoms nenumaldomai imant viršų, einame link miesto teritorijoje kažkada prieš daug, daug metų stovėjusios bazilikos, apie kurią dabar mena tik akmenų juosta ir keli likę stulpai. Tolumoje matosi kranto linija, kuria važiuosime rytoj. Po dešine atmatuoju dangaus vietą, iš kurios lauksime ir tikėsimės saulei pakylant rytoj ryte. Mano skaičiavimais, tai turėtų būti kažkur dviejų šimtų septyniasdešimties laipsnių kampas nuo tos vietos, kur ji nusileido. Vėlyvas ruduo juk ir saulė danguje ilgai neužsibūna. Ar aš teisus, sužinosime rytoj, palapinėje ilgai nesivartę. Taip sutemoms galutinai užklojant viską aplinkui, o nuo nakvynės vietos iki jūros žvilgsniu atmatavus ne daugiau dvidešimties metrų, užverčiam šimtas dvidešimt antrą kelio romano skyrių. Problemos su maistu, nes juo neapsirūpinome mieste, o čia buvusį kioską uždarė dar prieš saulėlydį. Vandens užteks, reiškia gyvensim. Lietaus nebus, ramybės niekas nedrums, o visą naktį šalia oš jūra.

       Kodėl "Du apleisti miestai"? Atsakyti norėtų autorius: "Tai pavadinimas, skirtas pagarbinti mano nesidomėjimą apie kelionę prieš į ją važiuojant bei atiduoti tam duoklę. Tad ir miestas tebuvo aplankytas vienas iš dviejų čia minimų, apie antrą tik papasakojant, kad kitą kartą man ar jums (kartu ar atskirai) nuvažiavus į Famagustą, žinotumėme kur eiti".

       Alkis ir troškulys atveda nuo paties ryto į pirmą pasitaikiusį kaimą, įsikūrusį keli kilometrai nuo kelio. Prieš tai dar mus bandė pagąsdinti koks tai šuo, tačiau jam nepavyko, nes aš jį prisiminiau vakar matęs su žmogumi, besivedusiu jį senovinio miesto takais. Nė viena kebabinių taip anksti nedirba ir tai mus neabejotinai nuvilia. Ne kuo gali padėti ir visada viską žinantys bei išmanantys vietiniai kaimo vyrai, jau nuo aštuntos valandos ryto besirenkantys įstaigoje skambiu pavadinimu "Sporto klubas", kuriame kultivuojamos kelios sporto šakos, tokios kaip arbatos ar kavos gėrimas bei žaidimas nardais ar šaškėmis. Na, gal dar būna koks arbatos gėrimas su kliūtimis. Bet tai ir viskas. Taip lėtai eina gyvenimas, niekam neskubant ir be reikalo nerėkaujant. Matydamas juos ten sėdinčius ryte, gali tikėtis ten pat juos rasti ir vakare. Pas mus irgi yra panašių laisvalaikio praleidimo vietų, jos vadinamos alubariais, tačiau nei kavos nei arbatos juose niekas negeria, o šaškes ar jų lentas jeigu ir naudoja, tai nebent paleisti vieni kitiems į galvas, kai bokalo po ranka nėra arba jame per daug alaus, kad pilstyti jį ant savo neprieteliaus bei skriaudiko - nevertas jis to. Tad mūsų kraštuose tokiuose laisvalaikio praleidimo "Sporto klubuose" be triukšmų ir konfliktų retai kada apsieinama - gėrimai ne tie. Ten viskas kitaip. Geri ir paslaugūs jie žmonės svetimšaliui. Nepamirš įvardyti ir savo kaimo pavadinimo savo - turkų kalba, nes mano turimame žemėlapyje užrašyta ir naudojama graikiškoji jo versija. Niekas už tai nepyksta ir mums nueinant, gyvenimas teka savo vaga.

       Pagaliau radę kokią tai kavinę, gauname ten kavos ir pyrago su alyvuogėmis. Pastarojo neprašius, paslaugi šeimininkė juo pati pasirūpino. Su ja atsiskaitę, bei nusipirkę parduotuvėje airano bei bulvių traškučių, tęsiame maitinimosi procesą prie mečetės. Paskui grįžę į kelią, kaip ir priklauso per kelias minutes sustabdę sunkvežimį, juo pavažiuojame iki kiek rimtesnio miestelio. Pas mane žemėlapyje tokio pavadinimo parašyta vėl nėra, reiškia ir vėl viskas aplinkui vadinasi kitaip. Koks skirtumas. Jūrai esant šalia ir kviečiant maudynėms, nuo jų neatsisakome. Ne priešai mes sau. Išsimaudžius ir džiūstant, prie mūsų prieina koks tai tipas ir užkalbina rusų kalba. Daug įdomių dalykų jis papasakoja. Apie kai kuriuos jų galima nuspėti pačiam keliaujant po šią šalį, apie kai kuriuos - nelabai ir gerai būtų, kad kas papasakotų. Pats jis ne rusas, o kazachas bei kaip pats sako, vieną dieną supratęs, kad jau pakankamai užsidirbo gyvenimui saloje ir čia atsikėlė su šeima. Va taip paprasta, ar ne? Visų mūsų buvusių bendrapiliečių iš Tarybų Sąjungos daug čia gyvena ar gyventi tik ruošiasi. Apie tai nebūtina klausti nepažįstamo prie jūros sutikto kazacho. Tam užtenka pažiūrėti kiek statoma naujų namų visur aplinkui ir kiek užrašų rusų kalba skelbia apie parduodamą nekilnojamą turtą, šalia arabų ir anglų kalbų. Paklausiu jo ir apie šunis - "Tai ar reikia jų bijoti?" Gavęs atsakymą ir visas džiaugsmingas verčiu jį ne taip gerai rusiškai kalbančiai bei suprantančiai Evelina, kad bijoti jų tikrai nereikia, o jeigu kartais bus šalta, tai juos galima sukviesti, kad susėstų aplinkui ir taip būtų visiems šilčiau. Nieko negrąžinu ir sakau tai, ką man pasakė jau kelis metus čia gyvenantis svetimšalis. O į klausimą ar verta keliautojams aplankyti jo tėvynę, jis man atsako, kad tai nėra gera idėja. Paskui susirenka drabužius ir išvažiuoja. Taip prie Viduržiemio jūros vėl liekame vieni.

       Su emigravusiu į salą iraniečiu nuvažiuojame iki sekančio kaimo. "Žmogau, mes esame buvę tavo Irane" - sakau aš jam. "Kaip, ir jūs vis dar gyvi?" - juokiasi tas. Kaime apsirūpinę šiokiu tokiu maisto, jį suvalgome prie jūros, šalia ant kranto rūdijančio laivelio. Kelyje sumažėjus ir taip nedideliam pravažiuojančių automobilių skaičiui, ne ilgiau kaip per pusvalandį gauname transportą raudonais numeriais. Kipre kuriuo tai metu matyt padarę prielaidą ar remdamiesi faktais, kad daugumai čia atvykstančių turistų bus sunku vairuoti kita kelio puse ir dar automobilius su vairu dešinėje, sugalvojo visas nuomojamas mašinas žymėti raudonais numeriais, kad vietiniams taip būtų ramiau, pamačius tokį ir žinant kokios gali būti pasekmės dėl vairuotojo atvykėlio neįgudimo ar išsiblaškymo. Taigi, mums sustojęs turistas pasirodė besantis iš Latvijos, atskridęs į Kiprą tuo pačiu lėktuvu kaip ir mes. Nors tokio veido ir neatsiminiau iš lėktuve buvusių veidų, tačiau koks skirtumas ir sveikas, kaimyne. Gera žinia buvo ta, kad jis važiavo ten kur ir mes - į asilų draustinį, esantį pačiame salos kampe. Kur dar važiuoti turistui? Mums pasirinkus tarpusavyje bendrauti rusų kalba ir kalbant ja apie Kiprą, Latviją ir Lietuvą, mintyse jau audžiau spalvotus planus kaip nuvažiavę ant žemės krašto tam vakarui ant to žemės krašto ir pasiliksime. Variantas bendrauti anglų kalba buvo pasiūlytas, tačiau nė vieno iš mūsų tokia galimybė per daug nesudomino. Parodyk man tą, kuris rinksis laužyti liežuvį, kai prieinama normali kalba ir aš tau parodysiu tą, į kurių draustinį dabar važiuojame.

       Kiek paklaidžioję ir vietinių dėka galutinai nepaklydę paskutinėje tuose kraštuose žmonių gyvenamoje vietovėje Dipkarpaze, tik iš jo išvažiavę šiaurės rytų kryptimi, išvystame pirmuosius asiliukus, ramiai sau besiganančius šalia kelio esančiuose laukuose. Čia matyt tie, kurie pabėgę iš jiems sukurto ir natūralaus draustinio, esančio kiek tolėliau. Tokie mieli padarėliai, baltais pilvais ir ilgomis ausimis, negali būti kvaili. Nenoriu tuo tikėti, nieko apie tai nenoriu girdėti. Ir koks asilas sugalvojo kvailius vadinti būtent asilu, o ne kuo kitu? Čia kokiu asilu reikia būti, kad taip sugalvoti? Dar kiek pavažiavus ir pakilus į kalną, užrašas virš kelio skelbia "Sveiki atvykę į laukinių asilų rezervatą", o paskui asfaltuotas kelias baigiasi, ir mums pasiėmus iš automobilio savo kuprines bei susikrovus jas ant kuprų, patraukiame likusius kilometrus pėsčiomis, kartu su mūsų naujuoju pažįstamu iš mums vis dar broliškos Latvijos, nors jau įsivedusios visų nelaimę - eurą. Draugą nelaimėje pažinsi. Turi jis gerą fotoaparatą ir fotografuoja visokius ten paukščius, nes tais reikalais domisi. Pasakojo važiuojant, kad jam būnant Kipro viduryje esančiuose kalnuose, ten jis sutikęs medžiotojus, šaudančius pas mus saugomus ir globojamus strazdus giesmininkus ar vieversius, atskridusius į Kiprą peržiemoti. Sako, kad ne visus nušautus ir surenka, o nušovęs labai didžiuojasi savo laimikiu. Žvėrys kokie tai. Kiek galima pavalgyti nušovus šimtą gramų (su plunksnomis, nagais ir viskuo kitu nevalgomu) sveriantį paukštį? Neatrodo, kad badu marintųsi jie čia visi. Ne tiek daug šioje planetoje gyvų būtybių, žudančių kitas gyvas būtybes ne dėl maisto, o pramogai. Kipro žmogus matyt vienas tokių. Latviui pakeliui sumanius išsimaudyti, paliekame jį vieną su jūra ir link žemės krašto nueiname dviese. Taip ir priklauso eiti link žemės krašto, tad galima sakyti, kad naujasis mūsų pažįstamas pasirodė besantis itin supratingas žmogus. Pažadėjome dar susitikti. Plevėsuojančios tolumoje baltai raudonos vėliavos neleis mums paklysti.

       Atėję į vietą, kur baigiasi paskutinis kelias, sutinkame porelę asilų ir nesuskaičiuojamą kiekį ožkų. Asilai sveikinasi savo nepakartojamais garsais, ožkos viena paskui kitą bėga nuo žmonių. Toliau nei važiuoti, nei eiti nėra kur ir čia baigiasi viskas, kai priešais akis telieka beribė ir bekraštė jūra. Vienas šalia kito ant žemės krašto susėdę, kaip jau ne ant vieno žemės krašto sėdėję prieš tai, galvojame kas apie ką, persimesdami vienu kitu žodžiu bei spėlionėmis apie tai, kas laukdavo svetimšalių, išsilaipindavusių čia anksčiau. Kažin ar tai visada būdavo draugiškas ir šiltas priėmimas, kaip kad priima mus dabar. Ant uolos vėjo blaškomos įspūdingų dydžių dvi vėliavos neleidžia nė minutei pamiršti kieno tai žemė ir kieno svečiais mes čia esame.

       Nusileidus nuo uolų prie bangomis besidaužančios jūros, galutinai išsikrauna trečia iš trijų mano turimų fotoaparato baterijų. Paskutines nuotraukas tenka daryti telefonu. Nenoriu liūdinti Evelinos, po vienos mano kelionių padovanojusios dviejų baterijų komplektą, kad ateityje niekada neturėčiau tokių bėdų, kaip kad turėjau šį pavasarį Baltarusijoje. Nenoriu, bet tenka - jos visos išsikrovė, o pakrauti nesumojau progą turėdamas. Čia tokių vietų su elektra nėra. Matyt teks jos man prašyti, kad sekantį kartą padovanotų visą baterijų apkabą, kad galėčiau nešiotis jas per petį persimetęs, kaip kad medžiotojas šovinius nešiojasi. Tada bus po vieną apkabą kiekvienai dienai. Taip, aš mėgstu fotografuoti ir kelionėje niekas kitas manęs taip nenervina bei nepykdo, kaip kad raudonas užrašas fotoaparato ekrane "BATTERY EMPTY" ir dar didžiosiomis raidėmis. Tokiomis akimirkomis aš jaučiuosi bejėgis ir sugniuždytas, kaip kad koks turistas-myžnius, negavęs savo užsakyto kambario viešbutyje vasaros vidury.

       Prieš saulei galutinai nusileidžiant, užsikariame ant uolos, kad pastovėti po vėliavomis ir ją palydėti. Pagarbos neatiduodame, himno nedainuojame, nors tokių minčių ir galėtų kilti. Pakeliui į kalną dar spėjame atsisveikinti su šauniuoju kaimynu latviu, atvežusiu mus čia ir išvažiuojančiu kur jam reikia. Skirtingai nuo mūsų, saloje jis numatęs būti savaitę ir jam likusios trys paros iki lėktuvo pakilimo, kai mums - visos septynios. Kuo mes ne ponai ir karaliai? Vietos nakvynei tenka ieškoti skrupulingai, nors vietos aplinkui ir daug. Nerimą šiek tiek kelia asilai, kurie nors ir atrodo besantys mieli nei nieko nuskriausti negalintys padarėliai baltais pilvais, tačiau tokiam gan stambokam gyvūnui naktį visiškoje tamsoje tyčia ar netyčia susidūrus su palapine, dar neaišku kuris kurį ir kas liktų iš mūsų kūnų bei daiktų. Vienas tokių minimų padarėlių žiūri į mus, pastatęs ausis ir nukabinęs pilvą, dar ne visai sutemus mums sėdint prie jūros. Artyn jis neina, bet ir atgal nesitraukia. Matyti, kad gyvūnas nusiteikęs bendrauti. Aš jam atsakau kaip moku: "Y-ha, y-a, y-a". Jis atsako kiek kitaip, bet panašiai. Asilas asilą supras. Svarbu, kad atsako garsais, o ne kanopos spyriu į dantis. Kur aš čia rasiu praktikuojantį stomatologą ant žemės krašto? Kokybiškai pabendravus su šių vietų šeimininkais, einame ruoštis nakvynei. Pradžioje vietą palapinei išrinkus (bet jos ten nepastačius) šalia kokių tai žolių, už kelių minučių pasirinkimą keičiame. Tai įvyksta parnešus džiugią žinią apie tai, kad grįždamas iš nusišlapinimo vietos netoli vandens pastebėjau kokius tai akmenų darinius, primenančius vaizdus iš filmų apie kosmosą. Taip, ten asilams ir ožkoms bus ateiti sunkiau, nebent koks ar kokia sugalvos naktį nušokti nuo akmens, po kuriuo statome palapinę. Tikiuosi, jų tarpe išprotėjusių ar tokių, kuriuos tą naktį paliks antroji pusė, neatsiras, kad reiktų šokti nuo akmens, norint sau galą pasidaryti.

       Po ausimis ošia jūra. Arti jos nakvojant, jai banguojant bei tomis bangomis daužantis į akmenis ir visiškoje tamsoje - akimirkomis tai baugina. Kažkurią nakties valandą, sustiprėjusiam vėjui jau rimtai daužant ir siūbuojant palapinę, mums abiem kyla desperatiškų minčių susirinkti daiktus ir pasišalinti kiek toliau nuo vandens. Ramina tik vaizdas virš galvų, kur pilnas žvaigždžių dangus, kas reiškia, kad nei lietaus, nei audros būti neturėtų. Vėliau ar tai vėjas nurimsta, ar tai mes patys greičiau iš naujo užmiegame, kad ryte nubundame lygiai toje pat vietoje kaip ir užmigę. Tad ir antra nakvynė prie jūros užskaitoma kaip pavykusi bei sėkminga.

       Jėzau su jėziukais... Kaip gerai, kad savo amžiuje aš vis dar moku taip keliauti kaip kažkada išmokęs ir iki šiol to nepamiršęs. Niekas, niekada ir niekur nerezervuos tokio vaizdo ar jausmo, kurį išvysiu nuo ryto, atsikėlęs šalia jūros palapinėje ir pažvelgęs pro jos duris. Saulei bandant prasibrauti pro debesis, bet niekaip taip ir nepavykstant, toje ryto prietemoje ir kosmogoniškoje aplinkoje nerimstanti jūra sukuria kokį tai mistišką ir sunkiai paaiškinamą vaizdą. Pasivaikščiojęs po visą tą kosmosą, pažadinsiu Eveliną, nes tą rytą aš pabudau anksčiau už ją. Taip, pradžioje susipakavę palapinę ir daiktus, o paskui eidami bei radę tinkamą vietą maudynėms ir nusimaudę banguotoje jūroje, užverčiam šimtas dvidešimt trečią kelio romano skyrių. Už kelių kilometrų kelio, paliekant asilų rezervato teritoriją, aš gavau dar vieną priežastį sugrįžti į šį kraštą - Šiaurės Kiprą. Sako, jis ten kažkieno okupuotas, turkų berods. Ką jūs sakote? Nejaugi? Negali būti. Man tai giliai po**** - čia gyvena geri žmonės ir draugiški asilai. Beje, apie asilus - kadangi einant keliu ties rezervato riba ant kelio yra grotos su duobe po jomis, kad tie gyvūnai per jas negalėtų perlipti ir savavališkai pasišalinti iš teritorijos, tai belieka manyti, kad asilų skaičius mums išeinant liko toks pats kaip ir mus atvažiavus, nes Evelina viena neliko ir aš vis dar buvau su ja. Y-ha.

       Kodėl "Asilų rezervatas"? Gal leiskime atsakyti autoriui: "Asilai yra pagrindiniai šio skyriaus veikėjai. Yra ir kitų veikėjų jame, tačiau asilai, gyvūnai tokie - pagrindiniai. Kad jau taip, tai būti jiems skyriaus pavadinime. Ir tebus tai mano duoklė tiems mieliems padarėliams - baltais pilvais ir didelėmis ausimis. Nuo šiol asilas man yra antras pagal mielumą padaras, vis dar po šuns".

       Jau vakar, čia atvažiuojant ir pakeliui bandant suskaičiuoti sutinkamų kelyje automobilių skaičių, beveik šimtu procentu tapo aišku, kad atgal teks eiti. Suskaičiavau jų lygiai vieną ir tas buvo tas, kuriuo atvažiavome mes. Asilų ten daug, o automobilių mažai. Matyt taip ir turi būti. Klausimas tik kiek eiti - ar visą kelią iki Dipkarpazo, kas sudaro apie dvidešimt kilometrų, ar dalį jo? Ir jeigu dalį, tai kurią - ar didesnę, o gal vis dėlto mažesnę? Šiandien situacija neatrodė pasikeitusi ir per valandą, kurią ėjome, pravažiavo viena mašina ir ta priešinga kryptimi bei vairuojama vietinių moterų? Taip aplinkui nebuvo nieko, kas į mano klausimus atsakytų. Nebent paklausus to, kurį išvystame tolumoje ant kelio stovintį. Tai pasirodė besantis... asilas. Koks netikėtumas, negali būti, iš kur jis čia. Nejaugi iš rezervato pabėgo? Pasirodo gali, ten net kelio ženklas toks pastatytas, kurį nufotografuoju, kad būtų jis man į kolekciją su kelio ženklu, ant kurio nupieštas kupranugaris iš Maroko. Gyvūnas neskuba pasitraukti nuo kelio, kuris (kelias) praktiškai nenaudojamas, o mums einant artyn, jis (laukinis asilas) irgi po truputį traukiasi atgal. Ausis pastatęs žiūri, bet niekur nuo kelio trauktis nesiruošia. Eina sau koks mielas padarėlis. O vaizdai ten, ech... Jūra su laukiniais pliažais kiek tik akys užmato ir nė vieno bikinio juose. Už asilo matyti besikaupiantys sunkūs ir masyvūs lietaus debesys verčia bent trumpam sunerimti. Kur slėptis reiks lietui prasidėjus, ne po asilu pilvu juk lįsi. Mūsų kryptimi pirma važiuojanti mašina nesustoja, antrai taip lengvai išsisukti nepavyksta ir jau visai prieš lietui prasidedant, sulipame vidun. Asilas nuo kelio pasišalina mums nežinoma kryptimi, prieš tai atsisveikinęs tik jo mokamais ištarti garsais. Kiek bandžiau, man taip nepavyko ištarti. Keista.

       Važiuojant tuos keliolika kilometrų su vietiniu, man kilo rimtų įtarimų, kad jo transporto priemonė turėtų "šiokių tokių" problemų technikinės apžiūros stotyje, jos vairuotojui norint gauti technikinės apžiūros taloną. Priekinis stiklas buvo pilnai sudaužytas, šoninių stiklų buvo ne visi, vairuotojo pusės durelės neatsidarinėjo, o pavarą kiek mačiau pavykdavo perjungti tik vairuotojo atkaklumo bei užsispyrimo dėka. Užtat veikė automobilio vairas, variklis, ratai, valytuvai ir kažkiek stabdžiai. Kam tai rūpi šiame krašte? Taip su vienu trumpu sustojimu laukų vidury pokalbiui su draugais, jau visai lietui merkiant, išleido mus Dipkarpazo centre. Miestelio gatvės plaukė vandeniu ir man kilo rimtų problemų vaikščioti po jas savo kiaurais batais, kuriais čia atvažiavau norėdamas juos pribaigti - kaip į kraštą, kur lyja itin retai arba niekados. Vaikščioti tapo sunku ir nepatogu. Ne ką lengviau buvo rasti ir kokią kebabinę, kad joje gauti kebabą ar kitą kokį panašų skanumyną. Kebabinių buvo, bet jose niekas nesiruošė aptarnauti. Kiekviename turkų kaime tradiciškai esančiame ir mano jau aprašytame taip vadinamame sporto bare / klube būriuojasi vyrai, tačiau išsiaiškinti iš kur jie ten gauna arbatos, mums nepavyksta. Reiškia, arbatos nebus. Toks įspūdis, kad atsineša savo. Įvertinus visą pasiūlą ir galimybes, tenka tenkintis maistu ir gėrimais, įsigytais parduotuvėlėje. Prieš tai dar prie mūsų priėję lenkų turistai ir paklausę kur norime važiuoti, pažada ten nuvežti, bet tik grįžę iš asilų draustinio ir jame esančio vienuolyno, į kur dabar važiuoja.

       Dipkarpazas (Graikiškai: Rizokarpaso) įžymus ne tik tuo, kad jame buvome mes. Čia kiek anksčiau, dar tais karingaisiais 1974-aisiais turkų armijai užėmus šiaurinę salos dalį, pusiasalis buvo pilnai atkirstas nuo likusios salos dalies ir pustrečio šimto graikų-kiprijotų neteko jokių galimybių pasišalinti į graikiškąją salos dalį pietuose. Taip ir liko jie gyventi kur gyvenę, tik jau po kitomis vėliavomis. Visų šių seniai vykusių įvykių pasekoje mūsų dienomis šis miestelis yra gausiausias graikiškai kalbančių žmonių skaičiumi visame Šiaurės Kipre. Visam šiam reikalui pritaria ir Jungtinės Tautos, remiančios graikų norą pasilikti savo gimtose vietose, nesiūlant jiems pasišalinti į salos pietus, kaip kad padarė kiti graikai, vienokia ar kitokia forma jiems tai pasiūlius turkų armijai. Galima manyti, kad turkai su graikais čia sugyvena normaliai, nes nei daužomų žmonių gatvėse nemačiau, nei kariškių bokštelių ar vaikinų su mėlynais šalmais aplinkui kur besitrinant nepastebėjau. Dvi, viena nuo kitos netoli stovinčios šventovės - graikų Šv. Synesios bažnyčia ir turkų mečetė, tam irgi matyt patvirtinimas, kad visi čia draugai. Asilų gyvenvietėje nepastebėta, todėl jie ir laukiniai, kad po miestus nevaikšto. Kiek išsigiedrijus, nustojus lyti ir nesulaukus to kas pažadėta lenkų, einame į kelią. Ten be problemų, dar iki miesto pabaigos ženklo nenuėjus, mus su visomis kuprinėmis į savo mašiną įsimeta (su mūsų sutikimu) du seniokai. Nelauksi gi pusę amžiaus tų lenkų, kaip kad lietuviai savo laiku nelaukė kol jie Vilnių grąžins, o kreipėsi pas stipresnius.

       Tą dieną, mums autostopu keliaujant milžinišką Kipro mastais atstumą - vieną šimtą dvidešimt penkis kilometrus iki toje pat šiaurės pakrantėje esančio garsaus istorinio uosto Kirenijos (turkiškai jis gi Girne), laiko užteko viskam. Buvo tai ir ilgas pasisėdėjimas miestelio Yenierenkoy (graikiškai jis gi Yialousa) kebabinėje, su pagaliau atsiradusia ilgai laukta ir ieškota galimybe pasikrauti fotoaparato bateriją, ir keli trumpi stovėjimai kelyje, ir kelios sustojusios, didesnį ar mažesnį kilometrų skaičių nusiteikusios vežti mus mašinos su jų vairuotojais. Vietiniai mums rodė naujus namus, dygstančius netoli jūros ir net statomą naują uostą jachtoms. Tai anglai keliasi čia gyventi arba sugrįžta. "Too much donkeys, too much english man's" - taip vaizdžiai to krašto situaciją leido sau apibūdinti vienas iš mus pavežusiųjų - "Per daug asilų, per daug anglų". Evelina prieštarauja jo kalboms, samprotaudama kas jie būtų ir ką veiktų be tų anglų. Sako tai jau vėliau ir tik man. Aš čia prie ko? Man tas pats. Man būtų tik geras autostopas, skanus kebabas, gardus airanas ir daug salą dalijančių tvorų ar barikadų bei aplinkui vaikščiojančių asilų bei kiek galima mažiau graikų.

       Dar nesutemus, net ir esant trumpoms rudens dienoms už lango, mes jau mindžiojame to uosto, į kurį važiavome didžiąją dienos dalį ir į kurį atvažiavome, gatves. Neįleisti į pilį, prieplauka vaikščioti galėsime kiek panorėję. Sakote, pasibaigė pilies darbo valandos? Dievas su jumis, kai su mumis bus mūsų sutaupyti pinigai. Nenorite jų paimti, tai ir nereikia. Mes einame į prieplauką, girdite? Nė vienas iš sargų to neišsigąsta ir į pilį mūsų neleidžia. Belieka eiti ten kur prigrasinome eiti - į prieplauką. Iš ten matosi pilis. Dar ten stovi baltas švyturys. Veikiantis, su lempa. Būtent Kirenija, visais laikais absoliučia dauguma (85% vs. 15%) apgyvendinta graikais, tapo pirmuoju miestu, kurį turkai užėmė karinės invazijos į salą metu. Būtent čia viskas ir prasidėjo, tais karingais 1974-aisiais, kai manęs dar net gimusio nebuvo. Tad kas aš toks, kad kuriuos iš jų - turkus ar graikus teisčiau, smerkčiau bei vertinčiau jų poelgius. Teisingai - niekas, čia jų žemė - su jų džiaugsmais, problemomis bei rūpesčiais. O man svarbu, kad kebabas būtų skanus ir airanas gardus. Būtų čia Graikija, šių dviejų dalykų nebūtų. Jie čia yra tol, kol čia yra Turkija. Apie visą tai aš galvojau žiūrėdamas į keistos formos debesis virš jūros, žemyninės Turkijos kryptimi.

       Turistų informacijoje kokia tai pasikėlusi boba atsisako duoti antrą miesto žemėlapį, motyvuodama tuo, kad vienam iš mūsų jį (žemėlapį) ji jau davusi. Na ir buržujai, kas pagalvotų. Ką, pas juos čia žemėlapiai normuoti? Nieko sau laikai atėjo, kad keliautojas žemėlapio mieste jau gauti negali, prieš tai nepasiųstas kur toliau. Ne pundo ar kilogramo jų prašėme, o tik kiekvienam po vieną. Ir šiaip, tai miestas - buržujus. Jame pilna pasaulyje gerai žinomų prekių ženklų firminių parduotuvių, dažniausiai pardavinėjančių visokius niekus penkiaguba kaina, gatvėse nemažai prabangių automobilių ir per gerai apsirėdžiusių žmonių. Matyt kiekviena šalis privalo turėti tokį miestą, kuriame visi jos per gerai gyvenantys piliečiai turėtų kur padėti savo pinigus, kurių jie turi per daug. Ne išimtis ir Šiaurės Kipras. Tokia vieta jame yra ne Nikosija, kaip kad būtų galima pagalvoti, o būtent mūsų šiandien aplankytoji Kirenija. Nepatinka mums tokie, neturime mes ko juose veikti. Tad ilgai nelaukę ir jau visai sutemus, mes paliekame šį nesvetingą miestą, jo paties blizgesy. Žibėk, blizgėk, viliok.

       Matyt dar ilgai ir beprasmiškai būtume ieškoję nakvynės vietos vis nesibaigiant namams abiejose kelio pusėse, jei nebūčiau užkalbinęs iš autobuso išlipusio ir gerokai alkoholiu apšilusio jaunuolio. Matyt Kirenija tikrai besantis neribotų galimybių miestas, jei čia gatvėse galima sutikti nuo alkoholio apsvaigusių žmonių, kas yra nepriimtina turkų gyvenamose žemėse. Uždavus jam vieną vienintelį ir paprastą klausimą "Kur yra jūra?", kviečia mus eiti kartu su juo, link tolumoje spindinčių viešbučių šviesų. Taip ir žingsniuojame menkai apšviesta gatve kokį puskilometrį, trys piliečiai tamsoje - vienas svirduliuojantis, bet atrodo žinantis kur einantis, bei du su kuprinėmis, kurie čia pirmą kartą ir apie tai kur nueis nežinantys nieko. Mums visiems priėjus kokį tai takelį, parodo jis į kairę, sakydamas, kad jūra ten. Jam padėkoję ir paleidę jį eiti savo keliais, nurodytu tamsiu takeliu sukame į kairę. Kas mūsų ten laukia - ar jūra, ar bandito peilis? Greičiau jau pirmasis variantas, negu kad antras, kadangi banditų šiame krašte nėra ir Kipras garsėja kaip itin mažą nusikalstamumą turinti šalis. Nežudo jie ten bei neapiplėšinėja nei savų, nei keliautojų. Taip nurodytu takeliu visai neilgai ėję, kaip ir žadėta patenkame į jūros paplūdimį, o neilgai juo ėję aptinkame kokį tai betoninį pagrindą su šalia stovinčia kokio tai inventoriaus laikymo patalpa be grindų. Tamsu, beveik nieko neina įžiūrėti, todėl ir neina tiksliau pasakyti, apart "kokį tai" ar "kokio tai". Evelina netrunka susidraugauti su iš kažkur prisistačiusiu kačiuku, kačiukas gi yra kitos nuomonės ir galvoja iš kur čia prisistatėme mes. Visas neramus dairausi šuns, nes Kipre kur tik katinai, ten būna ir šunys.

       Pasėdėję kiek ir laukiamo šuns nesulaukę, statome palapinę ant betono. Už galvų bus tas neaiškus statinys, po kaire jūra ir pliažas, po dešine kalva. Belieka kažkaip atitverti kojūgalį ir tam puikiai tinka netoliese stovintys pailgi vazonai su žemėmis. Porą tokių atstūmus, palapinė pilnai izoliuota nuo aplinkos. Evelinai išėjus pasivaikščioti po pliažą, netrukus pliaže iš kažkur atsiranda ilgai lauktas šuo, bei kelis kartus sulojęs, informuoja apie save. Man belieka arba pasikliauti išmintimi (šuns), arba imtis drastiškų priemonių. Prisiminęs užvakar sutikto kazacho pasakojimą, kad šunys čia draugiški, iš vazonų į jį nemėtau. Kam mėtyti, jei šuo draugiškas ir užsuko jis tik pabendrauti, o be to ir sunkūs tie vazonai, nepakelčiau. Užtenka sušukti ir šuo, kaip iš niekur atsiradęs, taip į niekur ir pasišalina. Atlaisvintu keliu grįžusi Evelina sako, kad dabar aš jos herojus. Ką aš padariau? Iš kitos pusės, mums, vyrams, matyt svarbu kartais išgirsti tokius žodžius iš moters, tad man primestam titului per daug nesipriešinu. Herojus tai herojus. Svarbu, kad ne hemorojus. Mums galų gale įsikūrus savo namuose, kurie šią naktį matyt nebus tokie patogūs ir saugūs kaip kad prieš tai, palapinę bando šturmuoti tas pats katinas. Kelis kartus mandagiai jo paprašius to nedaryti, trečią kartą tenka trinktelėti per palapinės sieną, kad jį tuo įtikinti. Taip padarius, šio gyvio antpuoliai liaujasi, o daugiau niekas iš niekur nepuola. Naktį girdžiu pliažu praeinant kokią tai klegančią žmonių kompaniją, tačiau mūsų jie neliečia - gal nemato, gal per girti, gal neįdomu. Nubudus ryte ir dienos šviesoje įvertinus nakvynės vietą, jokių pretenzijų jai nėra. Puikiai išsisukta iš vakarykštės padėties, kai miegoti atrodė nebus kur. Pavalgome. Nei katinui, nei šuniui pakartotinai taip ir nepasirodžius, susirenkame daiktus, sustumdome vazonus kur jie buvę ir tyliai bei ramiai paliekame nakvynės vietą, kur tą naktį į vakarus nuo Kirenijos būta mūsų namų.

       Bandant važiuoti toliau į vakarus salos šiaurės keliu, už pravažiuojančių automobilių vairų pasodinti žmonės atrodo kažkokie kitokie, lyg pakeisti per vieną naktį, kai turkiškiems kraštams būdingo gero autostopo čia nelieka nė kvapo. Būtų naktis - ieškotum su žiburiu, o ką daryti dieną? Gal čia rimtai iki šių dienų išlikęs prieš karinę invaziją buvęs gyventojų procentinis pasiskirstymas, kai vienam su puse turko tenka aštuoni su puse graiko? Negąsdinkite, nejuokinga. Nes jeigu taip, tai mums šakiai. Ką bendro turi graikas su autostopu ar draugiškumu svetimšaliui keliautojui? Visiškai nieko. Aišku, atvykėlius graikai mėgsta, bet tik tuos, kurie pas juos atvažiuoja su pinigais, kuriais galėtų apmokėti jų tinginystę, apsileidimą bei vyraujančią korupciją. Mes to nedarysime, už ką mus mėgti? Ir iš Europos Sąjungos ar euro zonos tiek prisidirbusios Graikijos neišmeta tik dėl tos priežasties, kad tai padarius, minimos sąjungos išrinktieji, tokie kaip vokiečiai, prancūzai, olandai, belgai bei liuksemburgiečiai neturėtų kur atostogauti. Užtektų tik Europos galingiesiems pasikliaujant išmintimi išmesti tą nereikalingą bei visus į dugną tempiantį balastą, ir minimose valstybėse tą pačią dieną prasidėtų neramumai, kristų vyriausybės, įsivyrautų visuotinė suirutė bei depresija, kai minios savo pamėgtas atostogų vietas praradusių tikrų vakarų europiečių išeitų į gatves. Todėl matyt ir laiko tą Graikiją, kad visiems ramiau būtų. Ai, ką ten su tais graikais.

       Daugiau negu valandą prastovėjus, sustoja turizmo srityje gide (o jūs pagalvojote kuo?) dirbanti moldavė ir tuos netolimus kilometrus, kuriuos su ja važiuojame, pasakoja ji mums apie šviesią Šiaurės Kipro turizmo ateitį, neužmiršdama atkreipti mūsų dėmesio į priešais reguliariai pravažiuojančius organizuotų turistų būrius pirmyn atgal vežiojančius autobusus. Išlipę Laptoje nusprendžiame, kad oras, nors ir ne pats šilčiausias, bet vis dar tinkamas maudynėms. Kojoms su vandeniu susilietus tampa aišku, kad tam netinkama jūra, kurios didelės bangos neša į krantą žoles ir purvą. Ačiū, nenoriu. Ir bikinių nematyti, nors vasarą jų turbūt būna. Kur įrengtas pliažas, ten ir bikiniai. Taip likę it musę kandę ir be maudynių, grįžtame į kelią, situacija kuriame tokia pat prasta. Kaip man primena tai situaciją pačiuose Turkijos pietvakariuose, kuomet gero ir kokybiško autostopo išlepinti visoje šalyje, totaliai linkstame bandydami įveikti paskutinius jos kilometrus už Canakkale. Sutapimas ar ne, bet ten irgi šalia Graikija. Gerai, kad bent atstumai čia ne tie. Tiesa, prieš tai dar kaimo turguje, kur mus išleido moldavė, pas kokį tai babajų norėjome nusipirkti kavos. Tačiau tas, pamatęs ne vietinius, užkėlė kainą, kuri neatrodė panaši į tą, kuria jis tą pačią kavą pilsto vietiniams. Taip mes liekame be kavos, o jis be trijų šimtų procentų pelno. Už tai dėkui įžvalgiajai Evelinai, kuri be visa ko, dar yra ir budget'as - biudžetinis keliautojas. Koks juokingas žodis. Oras vėsta, bet svarbu nelyja, tad ant kelio galime stovėti tiek, kiek tik pravažiuojantys to norės. Nori jie to ilgai, nes beveik valanda laukimo turkiško autostopo mastais reiškia ilgai. Kitiems kraštams būtų normaliai. Sustoja didelis bei senas mersedesas, modelio mums iki skausmo pažįstamo iš kelionės po Maroką. Tiksliai kur veš nesutariame, bet rodo, kad pakeliui. Taip su tuo geruoju žmogumi važiuojant ir keliui tampant ne šiaurės bei sukant jam į pietus, užverčiam šimtas dvidešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Atrodo, baigiasi ne tik jie - šiaurės kelias, kelio romano skyrius, tačiau ir visa Šiaurės Kipro Turkų respublika, iš jos administracinių ribų dar neišvažiavus. Liūdna, kaip kad dažnai liūdna būna dėl dalykų, besibaigiančių per anksti. Mėgstantys paverkti, tokią išsiskyrimo bei pabaigos nuojautos akimirką turėtų kas veikti, kadangi geresnės progos tam gali ir nebepasitaikyti. Jeigu prireiktų, vienkartinės nosinaitės striukės kišenėje.

       Kodėl "Šiaurės keliu"? Dar kartą leiskime atsakyti autoriui, nes jis vis dar turi ką pasakyti bei apie ką paaiškinti: "Visi šiame skyriuje aprašyti įvykiai bei jame sutikti žmonės buvo aplinkui kelią, einantį salos šiaurėje - iš rytų į vakarus arba iš vakarų į rytus, kaip jau kam patogiau juo važiuoti. Mes važiavome pirmąja kryptimi, aš visą tai aprašiau - ką ten matėme bei ką sutikome, kas mums iš viso to patiko, o kas nelabai".

       Atveža iki kokios tai sankryžos, tikslios kurios vietos žemėlapyje man neina nustatyti. Įtarimų turiu, tačiau tai tik įtarimai. Lažinantis iš pinigų ar garbės sakyčiau, kad būta tai vietos prie posūkio į Diorios. Ne visai turkiškas pavadinimas, ar ne? Nuo ten ilgai nelaukus prigriebia vietinis pensininkas - graikas, pradžioje pavežantis iki jam priklausančių akmens dirbtuvių, nuo kur jau kita mašina, vairuojama jo draugo, bendradarbio ar giminaičio, pasiekiame Guzelyurto centrą. Nepavykus mieste rasti tipiškos turkiškos kebabinės, kebabą valgome ir airaną per šiaudelį siurbčiojame prekybos centre. Gaunu išsvajotą galimybę pakrauti fotoaparato bateriją, ištuštintą man fotoaparatu kokybiškai ir gausiai padirbėjus Kirenijoje bei jos apylinkėse. Pavalgę, atsigėrę, pasikrovę, einame apžiūrėti graikiškos bažnyčios, patekimas į kurią pasirodo besantis mokamas. Nepatenkame. Dar tik to betrūko, kad už įėjimą į bažnyčią pinigus mokėčiau. O kas bus, jei viduje paprašys susimokėti ir už išėjimą? Gal tiek to. Netoliese yra turkiška mečetė ir ji nemokama, tad joje ir apsilankau. Viduje grindys išklotos raudonais kilimais, su Dievu bendraujančių vedai rūstūs bei susikaupę, batai palikti prie durų. Viskas kaip priklauso - nemūsiškai, bauginančiai, santūriai. Evelina tuo metu kaitinasi ant suoliuko. Aprūpinus mus maistu bei gėrimais, t.y. nupirkus jų parduotuvėje, iš miesto pasišaliname.

       Aplinkui visur auga apelsinai, mandarinai, didieji pomelo greipfrutai. Praeinant pro juos, kai kurie jų visai netyčia sukrenta į kuprinę. Tiksliai neatsimenu - tame mieste, ar kitose vietovėse. Yra sakoma bei mokslininkų įrodyta, jog kasdieniame žmogaus mitybos racione privalo būti tam tikras procentas vaisių. Ko jau ko, bet vaisių ten daug ir dažnai pamatysi prikrutusių jų ant žemės ir pūvančių. Parodyk man tą, kuris rinks ir valgys puvėkus, kai ant medžių kabo sveikieji? Ilgai neužtrunkame šalia degalinės tranzuodami. Graikiškai šis miestas vadinamas Morphou, reiškia ir graikų jame yra. Šioje vietoje būtų galima pagalvoti, kad graikai, vienu stebuklingu autostopininko rankos mostu tapę ant tiek draugiškais, kad sustotų svetimšaliams keliu pravažiuodami. Va taip, paprastai, imtų ir sustotų, ar ne? Pasvajokite, svetimšaliai jūs svetimšaliai. Žinoma, kad tai netiesa ir niekas tų graikų nepakeitė. Nebent išsigando dėl savo sodų derliaus likimo? Tai irgi netiesa, kadangi mūsų kuprinėse nėra tiek vietos, kad vaisių į jas daug pribyrėtų. Tad sustoja mums visai ne graikai, kurių čia pilna ir ne turkai, kurių čia tiesiog nėra. Sustoja mums pagyvenę anglai, klajojantys nuomota mašina po savo jaunystės vietas. Ech tas Kipras, sako jie mums, viskas čia turi po tris pavadinimus - itališką, graikišką, turkišką. Ir čia nėra taip, kad šiais laikais graikai nemėgtų turkų ar turkai graikų, bent jau šiaurinėje salos dalyje, kur dabar esame. Vietiniai turkai-kiprijotai kur kas labiau nemėgsta turkų, atvykusių į salą savo noru ar importuotų prieš savo valią iš žemyninės Turkijos. Nežinau kodėl taip - neklausiu, neįdomu. Evelina laiminga gavusi galimybę pasiklausyti tikros angliškos kalbos. Prašom, tai autostopas. Be jo nieko tokio nebūtų. Išlipame prie kokio tai lankytino objekto Soli, kurį ryte mums rekomendavo moldavė, esančio Karavostasi miesto pašonėje. Tokį miesto pavadinimą žemėlapyje skaitant, man kyla rimtų įtarimų, kad turkų čia nė kvapo. Ko jau ko, bet nuovokumo iš manęs neatimsi. Iškalbą - galima, nuovokumo - ne.

       Tas Soli pasirodo besantys kokio tai senovinio miesto griuvėsiai, sutelpantys į kelis kvadratinius metrus, uždengtus stogu. Nieko bendro su prieš kelias dienas salos rytuose mūsų lankytu Salamiu, kuriame buvo ir kur pavaikščioti, ir į ką pažiūrėti, ir kur apsinakvoti galų gale. Visai ne kokia mintis mokėti už tai pinigus, kurių prašo čia. Nemokame pinigų ir po stogų žiūrėti neiname. Visur pilna turistų, kaip tik atvažiavęs ar ruošiasi išvažiuoti autobusas. Kadangi aplinkui nėra nieko aptverto, tai lipame kiek į kalną, kur jų bus mažiau - ten stovi mažiukas romėniškas teatras. Jis tiek kartų atstatinėtas, kad neturi jokios atmosferos iš savo laikų. Nepagalvokite, kad per savo amžių tapau kokiu tai romėniškų teatrų žinovu. Ne, tiesiog taip parašyta žinovų ir aš jiems pritariu po to ką ten pamačiau. Mums grįžtant atgal, iš savo būdelės išlindęs graikiškai atrodantis tipas (gerai, kad ne šuo) sugalvoja, jog mes turime jam sumokėti už tai, kad buvome užlipę ant kalno ir aplankėme teatrą. Aš nežinau, gal pas graikus ir priimta visokias akmenų krūvas vadinti teatru, bet tai yra absurdas, kad už tai mokėti. Nebent ten absurdo teatras? Sargas grasina kviesti policiją, mes jam rodome į griuvėsius po stogu, sakydami, kad ten nebuvome. Jis su tuo sutinka, tačiau kadangi buvome teatre, turime atsiskaityti. Aš pasiduodu ir linkęs jam numesti savo sunkiai uždirbtą kapeiką. Vis dar nepasiduodanti Evelina linkusi kovoti toliau. Ne todėl, kad budget'as, o todėl, kad tiesa čia, mūsų pusėje. Galų gale kur matyta, kad už muziejaus lankymą imtų ant išėjimo, o ne ant įėjimo? Jei taip būtų priimta visame pasaulyje, dauguma muziejų apskritai bankrutuotų, jų kolekcijas parduotų, o personalą atleistų. Prisiminkite kiekvienas, kiek kartų išeidami iš muziejaus norėjote paprašyti grąžinti pinigus, nes ten eksponuoja nesąmones visokias ir dar turėtų primokėti, kad kas į jas žiūrėtų. Mūsų diskusijai galutinai užciklinus - vieniems pinigų neatiduodant, o kitam kartojant žodį "Teatras" jau gal kokį dvidešimt trečią kartą, į viską spjovę nueiname tolyn. Neveikia ir jo rankose atsiradęs telefonas, kuriuo jis grasina skambinsiantis policijai. Skambink, skambink, ir ką tu jiems pasakysi? Kad neatlieki savo pareigos, už kurią tau moka valstybė ir kad po tavo prižiūrimą teritoriją vaikšto visi kas netingi? Ar kad nori apiplėšti keliautojus, užlipusius ant kalno ir prisėdėjusius ant akmenų, kad pažiūrėti į jūrą. Klounas kažkoks, iš kažkokio savo įsivaizduojamo teatro. Man gi belieka didžiuotis kovotoja Evelina.

       Prieš tai su anglais važiavę ir matę įspūdingą bangų šou jūroje, grįžtame kelis šimtus metrų atgal, kad pasėdėti prie tos jūros ir į tas bangas pažiūrėti. Policija nevažiuoja nei mūsų ieškoti, nei vytis. Graikas blefavo. Matyt geras pokerio žaidėjas. Bangų šokis man primena Kasablanką. Ir nors nuo čia Šiaurės Kipro nepripažintos respublikos dar likęs visas penkiolika kilometrų, tačiau panašu jai pasibaigus anksčiau laiko. Čia jau nebe tai, matyt reiktų skaityti istoriją. Reiškia baigėsi ir kebabai, ir draugiški žmonės, ir geras autostopas visų jų apsupty. Hello, Ellada. Kiek tavyje vietos keliautojams? Likusią dienos dalį, neskubėdami bei kvėpuodami tyru oru, ridenamės sau vakarų kryptimi. Kelias kalnais, tad vietomis tenka papuškuoti į viršų, o užpuškavus galima ramiai ridentis žemyn. Aplinkui karts nuo karto šalia kelio matyti raudoni stendai su nupieštu ginkluotu kariškiu, primygtinai siūlančiu neiti už jo. Klausome, nes nežinia ko jie ten gali būti prisigalvoję. Kaip ne kaip tai viena labiausiai militarizuotų pasaulio vietų, o kur jai labiausiai militarizuotai būti, jei ne artėjant prie sienos? Gal net minų ten kur pridėlioję tais neramiais laikais buvo, kurių paskui nesusirinko ar susirinkti pamiršo, mūsų laikams atėjus ir tarpusavio kovoms aprimus. Kažkaip visai nesinorėtų, kad tokiu atveju iš dalių surinkinėtų mus. Trumpai sakant, jeigu kariškis liepia neiti, reiškia ten tikrai nereikia eiti. Net jei tas kariškis ne tikras, o tik nupieštas.

       Daug nakvynių vietų man teko įkurti per savo ilgą gyvenimą Kelyje ir kiekviena jų, kurią atsimenu, miela ir brangi. Vienos jų - įspūdingos ir nepakartojamos, kitos - baisios ir sunkios, trečios - šiaip sau, ketvirtos - kiek pavojingos, penktos - pamirštos vos spėjus daiktus susirinkti. Ta nakvynė, kurią sau įkūrėme šeštadienio vakarą, Šiaurės Turkijos respublikos taip ir nepabaigę, patenka į įspūdingųjų sąrašą, šalia tokių vietų kaip Nordkapo uola Norvegijoje, Meteoros vienuolynai Graikijoje, Vano ežero pakrantė ar Ararato kalno papėdė Turkijoje, Atlanto pakrantė vakariausiame Europos ir Portugalijos taške Cabo da Roco... Daugtaškis, reiškia sąrašą galima tęsti. Geros tai vietos, o ši joms į kompaniją. Kalnuose, visa tokia mistiška ir paslaptinga, kur vienoje pusėje - jūra, o kitoje - įsižiebiančios slėnyje esančio miesto šviesos, palaipsniui į tamsą grimztančiuose kalnuose. Ir mūsų palapinė, ant kalniuko kalnuose, po medžiu. Kaip vyšnia ant torto, kaip paskutinis trūkstamas akcentas talentingo, bet taip ir nepripažinto dailininko nutapytame paveiksle ar tokio paties rašytojo parašytame romane. Bijodamas visą tą idilę sugriauti, aš lendu į palapinę, kur manęs jau laukia. Tuo metu juodas dangus prisipildo žvaigždžių ir tada jau tikrai nieko netrūksta ir trūkti negali. Ramios nakties.

       Sekmadienio ryte mus pasitinka užsimiegojęs miestelis graikišku pavadinimu - Limnitis. Bent jau tokiu pavadinimu jis įvardytas mano turimame žemėlapyje. Tas pats, vakar atrodęs toks tolimas ir šviečiantis. Kadangi kaip ne kaip tai vis dar Šiaurės Kipro nepripažintos turkų respublikos teritorija, tad prie įėjimo parašyta, jog tai joks ne Limnitis, o Yesil?rmak. Gal sakau dar kokį pavadinimą turite? Tai pasakykite ar užrašykite. Juk vakar vežę anglai ne veltui minėjo, kad būna ir trečiasis - itališkas. Ir kaip po viso to orientuotis šioje saloje? Aš nesipiktinu, man patinka. Menkai pakrautai ir antrąjį dienos pusdienį daug dirbusiai fotoaparato baterijai vėl šakiai. Taip jau būna, kai aplinkui tokie vaizdai, o kur dar saulėlydis ar saulėtekis. Šiuo klausimu miestelis ir vienas jo gyventojų nuvilia, nesuteikęs galimybės pasikrauti, nors prašytas buvo. Neapsigalvoja jis ir mums nueinant. Toliau už miestelio kylant į kalnus sutinkame būrį vyrų su šautuvais ant pečių bei medžiokliniais šunimis prie kojų, susirinkusius pamedžioti. Ir medžios jie ne dideles ir stiprias meškas, ar kokius plėšrūnus, o tik mažyčius paukštelius, atskridusius į jų šiltą kraštą iš mūsų šaltų kraštų peržiemoti. Kas metai matant bei jaučiant klimato atšilimą, baigiantį iš mūsų šalies išstumti žiemas, sniegą paverčiant lietumi, man darosi baisu, kas su tais medžiotojais bei jų šeimų nariais bus ir ką jie valgys, kai pakankamai komfortiškai namie galėsiantys jaustis tie kelis gramus sveriantys vieversiai ar strazdai giesmininkai, namie ir liks žiemoti, atsisakę skristi ten, kur tampa delikatesu ant kieno nors stalo. Matyt tikrai ne pyragai bus vietiniams Kipro gyventojams, praradus tokius maisto kiekius. Keliems šunims susidomėjus praeinančiais mumis, Evelina spėja sunerimti, tačiau jos nerimą aplenkia medžiotojų šūksniai ir šunys prisimena savo vietą prie šeimininko.

       Visos pakelės apstatytos raudonais ženklais, iš kurių nupiešti kariškiai primygtinai siūlo niekur nesukti nuo kelio. Dar labiau tuo įtikina kur ne kur stovintys apgriauti namai. Kažkas ne taip tose vietose, iki sienos perėjimo punkto keliems kilometrams likus. Tad netrukus mudu su Evelina jau bendraujame su kariškiais - tikrais, ne nupieštais. Vienas toks išlipęs iš keliu atvažiavusios mašinos, rūkydamas tikrina mūsų dokumentus bei primena, kad čia militaristinė zona ir fotografuoti negalima. Mielai fotografuočiau, tik neturiu su kuo, kai fotoaparato visos trys baterijos ant nulių, o iš telefono pabodo trinti seniau padarytas nuotraukas, kad atlaisvinti vietos naujai matomiems vaizdams. Negalima, tai negalima. Retus kadrus dar spėju pagauti su draugės fotoaparatu, irgi beveik išsikrovusiu. Keliems vaizdams dar sulipus ten, kalno apačioje pamatome gyvenvietę, o iš už posūkio priešais akis išnirę pastatai leidžia suprasti, kad tie mūsų matyti namai besantys jau graikiškoje salos dalyje. Laikas ruošti pasus. Tačiau dar prieš tai išgirstame šunų lojimą bei pamatome link mūsų ateinančius ne pačius mažiausius du šunis. Evelina pasako, kad tolyn ji neisianti. Įdomus pareiškimas. O tai kur ten dar galima eiti? Juk aplinkui ten vien kariškiai, tai jų teritorijos. Ant kalno viršūnės matosi bokšteliai su įtvirtinimais, kažkur už nugarų pasigirta šūviai. Tačiau tai ne link mūsų einančius šunis kas nušauna, o paukštelius, sveriančius ne daugiau šimto gramų, rimti vyrai pyškina. Na ir užsiėmimas, nesuprasti mums jų papročių bei įpročių. Ne to ir atvažiavome, kad juos mokintume į ką ir už ką šauti. Jie patys geriau visą tai čia žino bei moka, ne veltui ir salą savo laiku pasidalino.

       Evelinai prisispaudus prie kairės kelio pusės, man einant greta ir jos kūną dengiant nuo šunų, slampinėjančių mums iš dešinės, pasiekiame pareigūnų langelį. Su dokumentais viskas tvarkoje ir gavę į pasus po antspaudą, galime eiti toliau. Šunims likus už mūsų, vienam mūsų tampa ramiau. Tik ar ilgam? Dar spėju nufotografuoti visą tą sienos perėjimo punktą, su balta vėliava bei turkų kalba skelbiančiu užrašu: "Sveiki atvykę į Šiaurės Kipro respubliką". Žodžių "nepripažintąją", "okupuotąją" mėlynoje lentoje nematyti. Apie jokius okupantus nė žodžio neužsiminiau ir aš, savo pasakojime iš šio nepakartojamo, unikalaus bei draugiško krašto. Istorijai apie tai žinoti geriau, jai ir nuspręsti - kas okupantas, o kas - nelabai, kas savo namuose, kas iš jų išvarytas. Man tai koks skirtumas, man būtų tik kebabas skanesnis, airanas gardesnis ir arbata stipresnė. Visą tai mes radome ir to gavome. Dar apie kilometrą einame niekieno žeme. Šalikelėse pažeme patiestos spygliuotos vielos, ten matyt geriau neiti. Pasikliausiu išmintimi, netikrinsiu. Ant kalno stūkso karinis bokštas, nuo kurio pusės pradeda skalyti šunys. Mane baugina ne pats jų lojimas, o link mūsų artėjantis lojimo garsas. Keliu pravažiuoja Jungtinių Tautų kariškis, toks visas mėlynais atributais padabintas smurfas. Pasiekę graikų patikros puntą, raminamės. Čia su pasais irgi viskam besant tvarkoje, mes vėl pripažintoje salos dalyje. Sekmadienis, laikas netolimas vidurdieniui. Penkios paros, mūsų praleistos nepripažintoje respublikoje, baigiasi - gera nuotaika bei įspūdžiu pilnomis kišenėmis.

       Iki pirmo graikiško miestelio nuo sienos eiti beveik nieko nereikia, skirtingai nei kad reikėjo eiti nuo paskutiniojo iki sienos anoje pusėje. Kato Pyrgos - taip vadinasi pirmoji graikų gyvenvietė, prigludusi prie pat pripažintos ir nepripažintos respublikų sienos. Su tuo reikalu ne viskas dar baigta, tvorų dar bus. Atėjus niekas taip ir nepaklausia, kodėl apie dešimtį paskutinių kilometrų ėjome, o ne važiavome. Ar mašinų nebuvo, ar vietos joms stabdyti, ar dar kas? Buvo, pravažiavo ten kelios, tačiau mes jų nestabdėme, matyt norėjome pasivaikščioti per kalnus. Žingsniuojant tolyn link centro ir kuprinėms karts nuo karto kliudant medžius augančius šalia kelio, keli mandarinai nuo jų šakų visai netyčia sukrenta į kuprines ir ten pasilieka iki pietų meto. Miestelis gyvena ką tik pasibaigusių sekmadienio mišių nuotaikomis, kuomet minia bažnyčią paliekančių žmonių vaišinasi visokiomis gėrybės aikštėje priešais. Nuliūstu apžiūrėjęs šventovę ir neradęs joje viešai prieinamo elektros lizdo, kuriame galėčiau pakrauti fotoaparato bateriją. Toks triukas Baltarusijos cerkvėse pavykdavo. Slaptų vietų neieškau, pas šventiką neinu, bažnyčios vidus identiškas kitose graikų bažnyčiose matytajam - paveikslai, ikonos, auksas. Man patinka.

       Nueiname į vyrų tvirtovę, kur viskas panašiai kaip kad ir pas turkus - sėdi vyrai, geria kavą, žaidžia stalo žaidimus, diskutuoja, gal mena jaunystę, o gal praėjusias kovas už savo salą. Šiose vietose neturėjo jų trūkti, kuomet reikėjo nuspręsti graikų ar turkų gyvena čia daugiau ir kuriems ši žemė priklausyti turėtų. Nepanašu į tai, kad pasidalino taikiai bei draugiškai. Užsisakome ir mes kavos, tačiau nemūsiškos, o kiprietiškos. Mažas puodelis, daug kavos, stiklinė vandens šalia. Nebūtų pastarosios, šitam tolimam ir nemūsiškam krašte prisiminčiau bendradarbę Vilniuje, iš Kauno. Tik ji pas mus tokią kavą gerti moka - mažas baltas puodelis, jame mažai karšto vandens ir daug kavos tirščių, kurių užtektų visiems įmonėje dirbantiems vienuolikai žmonių išsiburti. Ir ne po kartą, ir dar valytojai užtektų, vakare į darbą ateinančiai. Mes šitam reikale pažengę nesam ant tiek, tad geriame kaip mums išeina. Gerai, kad ji to nemato, nes pamačiusi pasipiktintų ir analfabetais išvadintų, o gal ir raminančiųjų griebtųsi. Ir kas taip geria poniutišką kavą? Bet tai ten, toli, Lietuvoj, o čia ir dabar už kavinės sienų ramiai sau kraunasi fotoaparato baterija, mums sėdint lauko terasoje bei stebint ramų to tipiško graikų kaimo gyvenimą. Jeigu šitie žmonės kažkada mušėsi su turkais, tai aš - turkų sultonas, o Evelina - mano haremo prižiūrėtoja, tą sekmadienio popietę mums susėdus pagerti kavos pas svetimšalius. Atsiskaitę ir davę kavinės laikytojui po eurą už kavą, grįžtame į aikštę, kurioje vėjas tegainioja trupinius, likusius po vaišių. Greitai jie ten apsisuko. Baterijos krovimas kavinėje neapmokestintas ir įeina į kainą. Šaunu, bus galima fotografuoti, pusdieniui turėtų užtekti.

       Miestelio gale yra ir viešbutis, ir paplūdimys, bikinių kuriame ieškoti jau nebeieškau. Praradau viltį. Kas čia tau važiuos rudenį, kai net vasarą mažai kuris užklysta. Ir kam pliažiniam turistui vargintis bei važiuoti keturias valandas per kalnus iš turistinio Paphoso, jei ten ir jūra ta pati, ir pramogų kur kas daugiau. O kokios pramogos gali būti tame Katos Pyrgose? Mažai jų ten. Tai negalioja mums, kadangi mes pramogų randame visur. O jeigu nerandame, tai patys jas sugalvojame. Kad ir čia - geriausia pramoga man tapo žiūrėjimas į jūros pakrante, kuria šiandien atėjome ir kur yra turkų kontroliuojama teritorija. Taip sėdėdami prie jūros bei valgydami vaisius, kurių per kelias dienas prikrito mums į kuprines einant pro sodus ar atskirus medžius šalia kelio, užverčiam šimtas dvidešimt penktą kelio romano skyrių. Meniu sudarė ir apelsinai, ir mandarinai, ir pomelo greipfrutas, ir granatas. Tokios tad tos pietų vaisių istorijos, prie pietų jūros, pietų metu.

       Kodėl "Graikiškas"? Pasirodo, autorius dar turi ką pasakyti: "Juk turkiškoji salos dalis baigiasi visai ne ties Jungtinių Tautų kontroliuojama "Žaliąja linija", o ten kur baigiasi geras autostopas. O kur baigiasi geras autostopas bei aplinkui atsiranda nors vienas graikas, reškia tai jau beveik graikiška. Paskui, kai baigiasi dar ir kebabinės, graikiška tampa viskas. Ir tam net nereikia antspaudo į pasą, kad tai supratęs, su tuo ir susitaikytumei. Nebėra Turkijos, nebėra. Viskas, ji baigėsi ir jos jau nebesugrąžinsi".

       Ištrauka iš laiško, spausdinto "Lietuvos ūkininkų naujienos" laikraštyje, 1916-ųjų metų numeryje: "Esu Antanas, ūkininkas nuo Žeimelio, kas Pakruojo rajone. Mudu su kaimynu Jonu, tokiu pat ūkininku kaip aš, kiek tik save atsimenu visą gyvenimą dirbome žemę - aš beveik trisdešimt aštuonis hektarus, jis - kiek daugiau nei dvidešimt aštuonis, šalia vieno ir to paties Aukštaitijos ežero. Kiekvieną rudenį savuosius laukus aš užsėdavau žiemkenčiais (žieminiais javais), o kaimynas savuosius - kviečiais pavasarį. Metai iš metų savo plotuose mes auginome vienas ir tas pačias kultūras, kiekvienas turėdamas supirkėjus savo derliui, tad su kitais augalais eksperimentuoti neeksperimentuodavome. Praeitą žiemą taip jau nutiko, kad dalis mano žiemkenčių žiemos neištvėrė ir pavasarį prie ežero atsiradus laisvam kelių hektarų žemės plotui, pasiūliau savo kaimynui juose sodinti kviečius. Jokio atlygio iš anksto už tai iš jo neprašiau. Jeigu derlius geras užderės, jis pats pažadėjo šiek tiek grūdų atseikėti ir man. Taip viską sutarę, sukirtome rankomis. Ir nors tas mano jam vienam sezonui paskolintas žemės plotelis niekaip nesusiekė su jo žemėmis, išskyrus kaip kad ežero vandeniu, tai jam nepasirodė kokia tai kliūtis. Arklio žemės apdirbimui gal ir neplukdysi valtimi, kaimynėli, tačiau grūdus sėjai taip galėsi pristatyti į lauką. Na, o ko vandeniu atplukdyti negalėsi, tą per mano žemę atsitempsi ar atsiveši, tam tau ir tavo arkliui padarysiu takelį per savo laukus. Prabėgo vasara. Derlius užderėjo ne geras, o itin geras ir kaimynas Jonas laikėsi savo duoto žodžio bei nemenką dalį grūdų pats atvežė tiesiai į mano kiemą. Perlenkę butelaitį baltosios, tam kartui ir išsiskirstėme. Rudenį, man atvažiavus į savo laukus sėti savo žiemkenčių, toje lauko dalyje, kurią buvau paskolinęs kaimynui, šalia ežero radau spygliuotą tvorą. Nuvažiavus pas jį man buvo paaiškinta, kad tie devyni su puse hektarų pasirodė besantys itin derlingi auginti kviečiams, tad jis ir sekančius metus ten norėtų juos auginti. Anot jo, aš ir taip žemės turėjau beveik dešimčia hektarų daugiau, tai dabar daugiau turės jis. Bet juk tai mano žemė, sušukau. Jam tai buvo nė motais ir tepasakė - buvo jūsų, tapo mūsų. Nejaugi taip galima? Pagrasinau teismais, tačiau ir tai jam buvo nė motais. Paskui prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, atėjo vokiečiai ir niekam tai jau nebeatrodė svarbu. Naudodamasis suirute bei papirkęs ką reikia ir kur reikia, buvęs bičiulis Jonas įteisino mano buvusią žemę kaip savąją ir ėmė joje netrukdomas šeimininkauti. Taip aš ir sužinojau, ką reiškia tas nemūsiškas velnio neštas žodis eksklavas - atskirta valstybės teritorija. Ir nors mano žemė ne valstybė, bet man ji buvo viskas. Dar sužinojau, kad tas dabar mano kaimynui priklausantis darinys yra ne visiškas eksklavas, o pusiau eksklavas, kadangi pastarasis jį galintis pasiekti vandeniu. Nors ir uždraudžiau jam važinėti per savo laukus, panaikinęs takelį, kurį specialiai buvau padaręs jo ir jo arklio patogumui, tai niekaip jo nepaveikė. Vietinių išminčių padedamas jis susikonstravo plaustą, kuriuo ten tiek arklį atplukdo, tiek ir derlių išsiveža. Tokia tad ta mano liūdna istorija apie buvusią mano žemę, vieną dieną tapusią kažkieno kito pusiau eksklavu. Pagarbiai, jūsų ištikimas prenumeratorius, ūkininkas Antanas nuo Žeimelio".

       Dešimčiai metus praėjus, tas pats laiškas buvo perskaitytas radijo laidoje "Atleisk", kurios besiklausydami aplinkui radijo imtuvus susėdę piliečiai galėdavo atleisti vieni kitiems bei radijo viktorinoje "Kas yra kas?", kur prie tų pačių radijo aparatų susirinkę jau kiti - žingeidūs piliečiai, norintys pasiklausyti pasaulio įvairenybių, konkrečiai toje laidoje gliaudėjo ką po velniais reiškia tas nemūsiškas žodis eksklavas. Radijas žengė pirmuosius savo žingsnius Smetoninėje Lietuvoje.

       Daug metų nuo šio laiško praėjus, visai kitoje Europos pusėje gyvenantys graikai-kiprijotai irgi bus informuoti, kad jų teritorijoje nuo šiol įkuriamas svetimos šalies karinių pajėgų remiamas pusiau eksklavas - atskira valstybės teritorija, su kuria ta valstybė nors ir negalės susisiekti sausuma, o tik jūra ir gal oru, tačiau tai bus jau jos teritorija, o ne tų, kurie tą teritoriją supa. Pats Kokkinos eksklavas yra du su puse kilometro ilgio ir pusės kilometro pločio, kurio kranto liniją išilgai skalauja Viduržiemio jūros vandenys. Dar panašiai tokio pločio teritoriją užima Jungtinių Tautų Organizacijos buferinė zona, kur vaikšto mėlynšalmiai smurfai ir prižiūri tvarką. Nuo pagrindinės Šiaurės Kipro Turkų respublikos teritorijos, esančios į rytus, eksklavą skiria septynių kilometrų pločio juostą, kurioje įsikūręs graikų-kiprijotų kaimas Kato Pyrgos, kur nuo ryto mūsų būta bei iš kur ateiname link šio stebuklo. Pats Kokkinos formavimas kaip turkų-kiprijotų eksklavo vyko rezultate ilgų turkų bei graikų tarpusavio kovų, nuo 1963-ųjų iki 1975-ųjų, kuomet šiaurės vakarinės Kipro dalies turkai buvo įsprausti siauroje Kokkinos pakrantės juostoje, kur sugebėjo atsilaikyti ginami Turkijos artilerijos ir karinio laivyno, įsikišusio į konfliktą iš šiaurės. Turkų kontrolės išsaugojimas šiame kaime paaiškinamas tuo, kad visais laikais gyventojų daugumą čia sudarė musulmonai. 1976-aiais visi jie buvo iškeldinti į Karpazo pusiasalį, netoli asilų draustinio įkurtą kaimą, kur tie, kurie dar nenumirė, gyvena iki šių dienų. Pačią Kokkina turkai pavadino gan simboliškai, suteikdami jai Erenkoy pavadinimą, kas iš turkų kalbos išvertus reiškia "Paskutinis kaimas". Mūsų dienomis šiame paskutiniame kaime civilių gyventojų nėra ir ten dislokuoti turkų ginkluotųjų pajėgų kariškiai. Ką jie ten saugo ir su kuo kariauja, to aš nežinau.

       Sužinojus šiek tiek regiono specifikos, galima sugalvoti iki jo nueiti, kad nors akies krašteliu į jį pažiūrėti. Tam aš buvau pasiruošęs dar namie ir tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos apie Kiprą sužinojau prieš kelionę. Neslėpsiu, kad tai buvo ir vienas iš svarbiausių argumentų apskritai į šią salą keliauti. Tad tą sekmadienio popietę labai apsidžiaugiu Evelinai sutikus šiek tiek paėjėti jūros pakrante, man apie tai pasiūlius. Pažadu, kad nešaudys, jeigu arti tvorų neisime. Pažadu, pats to apie ką kalbu nežinodamas, kadangi būti nebuvau, matyti nemačiau, tik skaityti skaičiau. Geros nuotaikos už rankų vedini, sukame pajūriu į vakarus. Atsiveria pritrenkiantys jūros vaizdai nuo skardžių, ant vieno kurių prisėdę ilgai žiūrime tai į tolį, tai žemyn, besiklausydami bangų ošimo ir visai nenorėdami į jas nukristi. Kur čia nebūti nuotaikai gerai, kai už lango amžinas pavasaris, mes kartu, mūsų kuprinės su mumis. Viskas kaip kadais ir daug kartų buvę prieš tai. Viskas šiandien taip pat, arba beveik taip pat - tik jau po daug, daug metų. Pikčiausias žmogus nerastų priežasties ant ko nors ir už ką nors supykti.

       Šalia kelio ant jūros skardžio stovi senas automobilis, iš aštuntojo, o gal net septintojo praeito amžiaus dešimtmečio. Jis jau niekur nebevažiuos, jis jau atvažiavo. Kitaip negu mes. Mes dar niekur neatvažiavome, mes dar važiuosime, tik ne su juo ir tik paskui. Kol kas reikia dar truputį paeiti. Iki to paskutinio kaimo, aptverto spygliuotomis vielomis ir saugomo kariškių. Kaimo, istorija kurio daugmaž aiški ir plačiai aprašyta - jei ne kelio romane, tai internete. O kokią savo ar savo laikmečio istoriją slepia bei mena šis automobilis? Nėra jokios lentelės šalia, kaip ir ant sėdynės nepaliktas joks raštelis, kuriame būtų parašyta kas nors panašaus į: "Su linkėjimais iš Jaltos". Gal paliko šį automobilį koks anglas, kolonijiniam valdymui pasibaigus, nenorėjęs turėti bent kokių prisiminimų iš salos? O gal koks vietinis, graikas ar turkas, atvažiavęs čia nuo uolos nušokti, kadangi ten apačioje jam jo tikrai nebeprireiktų. Taip ir norisi nustumti tą mašiną į jūrą, ištarus kažką panašaus į "Viso gero, atleisk". Nenustumsiu, tegul rūdija sau toliau, išdaužytomis akimis-lempomis žiūrėdamas. Viena į jūrą, kita į mus, nueinančius. Nepagalvokite ko ne taip - jis ne žvairas, o mes ne į jūrą nuo skardžio einame. Ten kelias toks, su jūra tolumoje susiliejantis. Kadangi nei už automobilio vairo, nei aplinkui šunų nematyti, mintyse trumpam palikęs Eveliną, tomis pačiomis mintimis nubėgu skardžiu palei jūrą šaudamas: "Pone angle, jūs pamiršote savo automobilį. Pone angle, jūs pamiršote pats žinote ką. Pone angle". Tribute to: Rusų režisieriaus Nikitos Michalkovo naujausias filmas "Saulės smūgis".

       Prasideda... Keliui nuo jūros pakrantės pasukus į kairę ir jūrai liekant mums už nugarų, pasimato apgriauti namai, tvoros ir raudonai perbrauktas fotoaparatas kaip kelio ženklas, draudžiantis fotografuoti. Matyti ir stypsantys kariškių bokšteliai. Tai žymiojo eksklavo pradžia. Atsipašau - pusiau eksklavo, kadangi po dešine matau jūrą, darančią jį nepilnaverčiu, o pusiau. Godžiai žiūriu savo akimis, skubiai keliu tuos vaizdus į fotoaparatą, šiam reikalui pakrautą ir paruoštą. Gerai, kad ūkininko Antano nuo Žeimelio, dvidešimtojo amžiaus pradžioje rašiusio į laikraštį apie savo nelaimę, nėra su mumis, nes pamačius šį vaizdą ir prisiminus neteisybę, jį dar koks infarktas ištiktų. Tai kas, kad jo dirbama žemė ne valstybė, o ežeras - ne jūra. Amžiną atilsį.

       Dabar jau neatsimenu, kuris garsas mano ausis pasiekia pirmas - ar pratisas ir skardus šunų lojimas tolumoje, ar sunerimusios Evelinos sunerimęs balsas apie tai, kad loja. "Girdžiu, jau girdžiu" - sumurmu nepatenkintas sau po nosimi, supratęs, kad toliau jau tikrai niekur nebeisime, nes kur vaikšto šunys, ten neina Evelina. Neina ji, reiškia neisiu ir aš. Nebijau šunų, bent jau dieną ir nematomų, tačiau ir draugės kur palikti net trumpam - neturiu, nes vietų šių nepažįstu ir jose vaikštau pirmą kartą. Neišeina ir supykti, nes kaip jau minėjau, pykti ten neįmanoma. Tad belieka stovėti šalia kelio ir tranzuoti automobilius, kurių nėra. Per tą laiką kaip koks nesveikas galiu žiūrėti į tvoras, sienas, bokštelius, skiriančius vienos tautos žemę nuo kitos. Bent jau bikinių niekur aplinkui neieškau. Kažin, o militarizuotoje zonoje jų išvis būna? Jūra ir pakrantė tai yra. Negaliu to pasakyti, nes vanduo toli ir per tvoras nieko neina dorai įžiūrėti. Be to ir žiūronų nepasiėmiau. Po penkiolikos minučių į tą patį vaizdą žiūrėti pabosta, o dar kaip tyčia pro šalį važiuojanti pirma mašina nesustoja. Kažkur tolumoje vis loja šunys. Nors jų nematyti, bet aš lyg nujausdamas susirūpinusios Evelinos nerimą, niekur eiti toliau nesiūlau. Visi mes turime savo baimių, visos manosios - namie. Net nežinau, ar būta to noro eiti toliau, prieš šunis išgirstant? O gal užteko to, ką pamačiau? O gal aš koks džentelmenas? Visko gali būti ir gal iš tiesų šioje saloje dar nuo britų viešpatavimo laikų likusi angliška dvasia bei kultūra, mus visus vyrus verčianti džentelmeniškėti, reikia to ar nereikia.

       Dabar jau niekas to nesužinos, kai ką tik pro mus pravažiavusiai mašinai apsisukus ir už kelių minučių grįžus atgal, sulipam į ją ir užverčiam šimtas dvidešimt šeštą kelio romano skyrių. Arba užtrenkiame jį nuomoto automobilio durelėmis. Važiuojant matyti vietos šalia kelio, aiškiai žyminčios eksklavo ribas - su tvoromis, bokšteliais, vėliavomis. Aiškiau nebūna, dėkui už brukamą informaciją. Žiūriu į eksklavą iš lėtai važiuojančio automobilio bei fotografuoju svetimos valstybės teritoriją. Iš bagažinės pasigirsta spardymasis. Aš kaip niekas kitas gerai žinau kas ten triukšmauja ir po nosimi jam bei sau sumurmu: "Supratau jau supratau, mes su tavimi ką tik gavome dar vieną priežastį į šią salą sugrįžti. Gal kada nors taip ir nutiks". Iki šiol ramiai sau keliavęs ir niekuo nesiskundęs, čia mano antrasis aš pagaliau primena apie save. Matyt, nervai neišlaikė. Ko aš čia toks ramus? Gal ne tų vaistų nuo ryto išgėriau?

       Nežinau, gal Evelina šioje vietoje ir norėtų išgirsti mane sakant, jog ji esanti bailė ir geriau būčiau pasirinkęs keliauti vienas arba su kuo nors, kas šunų nebijo. Tik nieko panašaus aš nesakau, niūniuodamas sau dar vieną ne kartą mano jau minėto Viktoro Cojaus dainą, kurioje jis dainuoja apie tai, kad tuščia gatve mes su tavim kažkur einame, aš rūkau, tu saldainius valgai, aš daug žadančiai tyliu ir mes einame vaikščioti toliau. Daina ta vadinasi "Vosmiklasnica" ("Aštuntokė"). Šią temą jau naudojau, niekieno puslapiuose, įvedančiuose į vienuoliktąją kelio romano dalį, kur irgi daug žadančiai tylėjau.

       Kodėl "Eksklavas"? Atsako autorius-maniakas: "Nes tai viena iš įdomiausių, jeigu ne pati įdomiausia vieta ne tik kad Kipre, bet ir iš visų mano matytų vietų keliaujant. Kas liečia Kiprą, tai konkurenciją šiam svetimos valstybės dariniui kitos valstybės teritorijoje galėtų sudaryti nebent padalintasis miestas Nikosija arba asilų rezervatas Karpazo pusiasalio smaigalyje. Visose šiose vietose mūsų pabuvota, tad gali būti ir greičiausiai taip bus, kad likusios keturios su puse dienos nieko naujo ar įspūdingo neduos. Tokiu atveju teks tenkintis paprastais dalykais ir autostopininkų kasdienybe".

       O mus vežantys žmonės pasirodo besantys malonūs vokiečių turistai, su kuriais Evelina gali pakalbėti savo kažkada ir kažkur išmokta vokiečių kalba. Tai sėkmingai ir daro, man savo ruožtu irgi sėkmingai pakeliui fotografuojant tai, ko fotografuoti negalima, jeigu tikėti pasikartojančiais ženklais šalia kelio. Pamačius dar kalnų ožius, o paskui nuo kalnų nusileidus, atvažiuojame į miestą Pomos su įspūdinga graikiška bažnyčia šalia jūros. Po dešine vis dar matosi Kokkina arba tai, kas iš jos likę. Išsikrauna fotoaparatas. Nepykstu šį kartą aš ant jo - ir taip daug atlaikė, sunkus jam pusdienis šiandien pasitaikė, patekus į maniako rankas. Dar už miestelio stovi koks tai nacionalinis Kipro simbolis, kurį jie klijuoja ant savo euro monetų. Pareikščiau užuojautą, kaip kad pareikšdavau visų aplankytų kraštų žmonėms, įsivedusiems eurą, tačiau prisimenu, kad netrukus ir pas mus nacionalinį mūsų tautos simbolį Vytį užklijuos ant svetimo pinigo. Tada Lietuvos kunigaikščiams ir mūsų vieninteliam beveik karaliui beliks apsiversti grabuose, nes ko savo laiku neuždėjo kryžiuočiai ar rusėnai, uždės šių laikų herojai, į Europą kasdien mus vis integruojantys.

       Su tais pačiais vokiečiais atvažiuojame į miestą, kurio pavadinimas iš graikų kalbos išvertus reiškia... miestą. Taip, tai Polis. Ten iš maisto tik picos - neįdomu, brangu. Prie supermarketo randu dėžę, kur kiekvienas norintis gali palikti maisto vietinei gyvūnų prieglaudai. Labai geras bei humaniškas sumanymas, spaudžiu penkis sumanytojui ir šuns leteną. Gaila, kad pas mus tokių nėra - kas kartą iš parduotuvės eidamas, palikčiau ko nors beglobiams gyvūnams užkąsti. Pas mus tik visokie "Maisto bankai" veisiasi, o aukoti maisto, kruopų ar aliejaus vienišai penkių vaikų mamai iš Kelmės rajono, aš nenoriu. Gyvūnams galima, mieste gyvūnai nei savimi pasirūpinti gali, nei pašalpų jie gauna, ant dirbančiųjų sprando sėdėdami ir Lietuvos gyventojų skaičių reguliariai ir kas devynis mėnesius desperatiškai bandydami pritempti prie gyventojų skaičiaus Indijoje. Statykite tas dėžes gyvūnų maistui palikti kaip galima greičiau ir pas mus - vieną etatinį mėtytoją į jas garantuotai turėsite tokiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose kaip: Vilnius, Ukmergė, Biržai, Ignalina, Panevėžys ir Žeimelis.

       Apsirūpinę maistu (ne iš tų beglobiams gyvūnams skirtų dėžių), o pakaitomis apsilankę parduotuvėje bei nusipirkę sau kas ko nori, vėliau gan ilgai einame į paplūdimį, kuris į jį atėjus pasirodo besantis visiškai tuščias bei šiek tiek laukinis. Tai vakarui artėjant nieko geriau ir nereikia. Stiprinamės, besidalindami maistu, nes pasirodo prisipirkome skirtingų produktų. Aš va turiu saliamio ir fetos. Nori, Evelina? Ji nori. Tada teks dalintis savo nupirkta duona. Ji sutinka ir smagiai sau čepsime toliau. Keliautojai žino, kad parduotuvėse su kuprinėmis retai kur aptarnauja, tad vienam apsipirkinėjant, antram visada tenka saugoti kuprines. Tai keliavimo dviese privalumas, nes keliaujant vienam valgyti irgi norisi ir kuprinę tada tenka palikinėti pas nepažįstamas kasininkes. Besaugodamas kuprines tą kartą, va beglobių gyvūnų maisto dėžes pastebėjau bei papasakojau apie jas visiems kitiems kaimiečiams, kurie kaip ir aš tokių nebuvo matę ir nieko apie tokias nežinojo. Vakarieniaujant miesto Miestas, tai yra Polis paplūdimyje, vietos ant stalu trumpam virtusios kuprinės atsiranda ir mandarinams, vėl ir kaip visada netyčia prikritusiems į mūsų kuprines, mums einant taku, šalia kurio auga juos užauginę medžiai. Jeigu vaisiai nebūtų sukritę patys, būtų tekę juos patiems rinkti nuo žemės, kur jų gyva galybė ir niekam jie neįdomus. Bet kad jau tokie protingi pasitaikė ir patys sukrito ten kur reikia, tai tik dar geriau - bus ir šviežesni, ir garantuotai kieno nors neapšlapinti. O be to ir lankstytis nereikėjo, kad juos pakelti. Pirmai kelionės savaitei baigiantis, pavargusiems keliautojams ir tai svarbu, kai pečius kas dieną spaudžiantys tie patys mieli bei savi penkiolika kilogramų kas žingsnį vis primena apie save.

       Nuo vakarienės vietos kelis žingsnius į šiaurę paėję, randame ir kitą labai svarbią vietą - tai nakvynės. Ten, kur dvidešimt metrų nuo jūros sukrautas ratas iš akmenų, primenantis kokio tai aukojimo vietą. Ech, kada tai buvo? Jau beveik penki mėnesiai praėjo nuo birželio pabaigos, kai labai panašioje vietoje nakvojau Stokholme. Kas dabar tai atsimena be manęs, kur bent vienas iš tų penkiasdešimt keturių liudininkų? Nieko negirdėję apie tokius? Tada jums laikas skaityti pasakojimą tokiu pat pavadinimu iš mano šių metų vasaros kelionės. Nebuvo ten šalia nei jūros, nei Evelinos, užtat buvo panašiai išdėlioti kokie tai akmenys, primenantys aukojimo vietą. Jų pašonėje stačiau tą pačią žalią palapinę, nes ji yra mano namai. Saulei leidžiantis į jūrą, akmenų sunešame daugiau. Ne tiek daug, kad tas ratas matytųsi palydovinėse šios vietos nuotraukose, jeigu koks palydovas sugalvotų šią naktį jas daryti, bet... Akmenų rato kontūrai tampa kur kas aiškesni, gal net kokį mini cunamį ar potvynį atlaikytų, jei nuo jūros naktį koks kiltų. Pirmą kartą šioje kelionėje saulė leidžiasi į jūrą, o ne kur už miesto ar kalnų. Ir dangus visur aplinkui nusidažo tamsiai raudonais atspalviais. Ar tai nereiškia artėjančios audros?

       Sugulus, užsidarius ir už sienų ošiant jūrai, kuri labai šalia, prieš užmigdamas norėčiau savęs paklausti: "Nejaugi iš tiesų šios dienos būta tokios ilgos, kad jai aprašyti man reikės paaukoti tiek daug kelio romano puslapių? Romanas juk ne guminis". Tuo kartu atsakymo į tą klausimą nežinau, o mėnesiui praėjus ir šią dieną aprašius, jausmas apima toks, lyg renkant interneto naršyklėje suomišką adresą ar bandant perskaityti tų pačių suomių žodį, kuomet artėjant prie žodžio pabaigos pamiršti ką to žodžio pradžioje įvedęs ar perskaitęs. Jeigu panašiai jaučiatės ir jūs, kurie skaitėte, tai mielaširdingi būdami, man atleiskite. Aš tik turėjau ką ir apie ką pasakyti bei visą tai užrašiau. Beveik visi šios kelio romano dalies skyrių pavadinimai sugalvoti keliaujant, o ne rašant. Kelionėse aš nieko, niekada ir apie nieką nerašau, kelionėse aš keliauju. Ir taip bus tol, kol ponas Alzheimeris ne mano svečias ir ne draugas man. Visi mano pasakojimai rašyti sau, kad laikui atėjus ir ponui Alzheimeriui su alzheimeriukais pasibeldus į mano duris, turėčiau ką prisiminti ir kaip su jais kovoti. Na, o jeigu tai patinka dar kam nors, tai gerai, bet nieko daugiau. Cenzūruoti mano istorijų nepavyks, ne tas humoras, ne ta ironija.

       Prasideda antra ir paskutinė kelionės savaitė, šiandien pirmadienis. Mes nuo ryto beveik žvalūs, mandarinų privalgę bei ateičiai jais apsirūpinę, išsimiegoję ir kavos ištroškę. Prie naujos dienotvarkės irgi pripratę, kai saulei nusileidus šiek tiek po ketvirtos vakaro, netrukus einame gulti, kad tai pačiai saulei apie šeštą ryto kylant, su ja sveikintumėmės būdami ne horizontalūs. Visame mieste kavos gauti nepavyksta, pavyksta už jo, bet ir tai kažkokios prėskos bei neskanios "Nescafe". Ar tai kava? Ir puodelis didelis, ne kiprietiškas. Ne, tai ne kava, tai birzgalas kažkoks. Pusvalandį kelyje pastovėjus, sustoja gruzinas, dirbantis statybose ir jau daug metų atstovaujantis savo šalį Kipro saloje. Kaip koks ambasadorius. Daug ko pripasakoja, mažai ką iš viso to atsimenu. Ir sustojęs jis mums prisipažįsta tik todėl, kad ar tai mano, ar tai Evelinos veido bruožai jam pasirodė besantys slaviški. Beveik taiklus šūvis, gera nuojauta ir bingo - tau pasisekė, žmogau, kai gauni gerus pakeleivius keturiasdešimčiai sekančių nuobodžių kilometrų, kuriuos ne pirmą ir ne paskutinį kartą važiuoji. Taip per kalnus atvykstame į turistinį Pafosą (Paphos).

       Kur ten eiti man kaip kelionės vadovui nelabai aišku, tad kiek paėję ir atsitrenkę į iškabą apie karalių kapus, nusprendžiame nieko nelaukę juos ir aplankyti. Man verkiant reikia krauti fotoaparatą, bilietų pardavėjai mano ašaras supranta ir leidžia krautis kiek tik mano širdis geis. Na jeigu jau taip, tai kraučiau visas tris turimas baterijas, o tai neabejotinai užtruktų ne valandą ir ne keturias. Gal sakau šį kartą nešiurpinsiu žmonių, tad truputuką pasikrovęs, einu su Evelina tų kapų apžiūrėti bei fotografuoti. Išplėšę juos tai jau seniau kažkas, be mūsų. Kas per karaliai čia palaidoti? Kas jie per vieni tokie buvo ir kur karaliavo? Kodėl jų kapai ant jūros kranto? Kodėl už tai ima pinigus? Klausimai nereikšmingi, skirti tik vaikščiojimui paįvairinti, atsakymų į juos išgirsti nesitikint. Įdomiausias pagal kiekvieno mūsų rankose turimus lankstinuką turėtų būti kapas, paverstas bažnyčia. Kaip įdomiausiai vietai ir priklauso, jos ir ieškome ilgiausiai, o radę - nenusiviliame. Buvo verta ieškoti, tam net grįžtant kartą kur buvus. Kai ką primena, ar ne? Juk panaši istoriją gaunasi ir su visu Kipru, kai daug kur keliavę ir daug ką matę prieš tai, mes tik šį rudenį atradome šią superinę salą, o ypač jos šiaurinę dalį. Ir nors apie pietinę jos dalį, tą taip vadinamą oficialųjį ir visų (išskyrus turkus) mėgstamą bei pripažįstamą Kiprą spręsime po keturių dienų, bent kiek čia pabuvę, tačiau jau dabar aišku, kad nei geresnė, nei įdomesnė, nei įvairesnė už šiaurę, ši salos dalis nebus. Tokiai išvadai padaryti prireikia daug išankstinio nusiteikimo (prieš tai keliavus ir Turkijoje, ir Graikijoje, bei žinant, kurioje iš tų šalių normaliai, o kurioje tragiškai) plius šiek tiek to, ką matai bei atrandi keliaudamas čia, skirtingas salos kultūras lygindamas. Mano pasirinkimas aiškus, aš jį padariau dar prieš atvykdamas į salą. Draugė graikų irgi nemėgsta, reiškia dėl charakterių nesutapimo skirtis nereiks ir neteks.

       Viename rastų kapų trumpam prigula Evelina. Įdomu, o tai čia laidojo tik karalius, ar ir karalienėms vietos atsirasdavo? Nes jeigu ne ir jeigu tą lapkričio dvidešimt ketvirtos dienos popietę salą būtų kaip reikiant sudrebinęs bei nusiaubęs vienas iš žemės drebėjimų, ankstesniais amžiais dažnai džiugindavusių vietinius, o šiais laikais pakišdamas po griuvėsiais mus ir visus karalių kapus, tai ateities archeologai 2976-ųjų metų gruodžio mėnesio laikraščio "Pafoso archeologų žinios" numeryje būtų parašę kažką panašaus į tai: "Iki šiol buvo manoma, kad šiose vietose buvo laidojami tik karaliai. Tačiau vėliausi vietovės kasinėjimai pateikia neginčijamų faktų bei įrodymų, kad kapavietėse laidotos ir karalienės. Archeologus iki šiol glumina po vienos iš jų galva rasta kuprinė. Ne ką mažiau stebina ir laidojimo vietą saugantis karalius, irgi su kuprine šalia". Kadangi "jeigu" per daug, tokia naujiena nurodytame numeryje nepasirodys. Taip žemės drebėjimui neprasidėjus, mes gyvi bei sveiki paliekame karalių kapus prie jūros ir užverčiam šimtas dvidešimt septintą kelio romano skyrių. Kam klaidinti archeologus? Jie ir taip iš kelių rastų kaulų prigalvoja visokių nesąmonių, spėliodami kas, kur, kaip ir su kuo gyveno bei kaip, kada ir kieno dėka po žemėmis atsirado. Tai radę karalių kapuose dvi kuprines su palapine vienoje iš jų, kokias išvadas padarytų? Ar kad karaliai gyvendavo palapinėse? Jeigu taip, tai šioje vietoje jie būtų visu šimtu procentų teisūs.

       Kodėl "Karalių kapai"? Atsako autorius-karalius: "O kaip dar tam skyriui vadintis, kuomet į buvusių karalių amžino poilsio teritoriją atvyksta šių laikų karalius? Ir dar su savo karaliene. Ne, negali skyrius niekaip kitaip vadintis, nei kad pavadintas".

       Nors ir mažai ką atsimenu iš to, ką pasakojo man mus čia atvežęs gruzinas, bet vieną jo nupasakotų dalykų atpažįstu tą pačią akimirką, kai tik jį pamatau, mums einant link Pafoso centro. Tai kaktusas, kurio viršuje augantys vaisiai yra valgomi. Ir tikrai, vieną tokių nusiskynus bei nusilupus, viduje pasirodo besantis neįkyriai saldaus skonio minkštimas, maloniai nuteikiantis mano gomurį bei atgaivinantis kūną. Tad nieko nelaukdamas prisiskinu jų daugiau, o kelis, kurie netelpa į rankas, susidėjau į kelnių kišenę. Netoli paėję susėdame ant kuprinių, kad tais vaisiais pasmaguriauti normaliai ir niekieno netrukdomi. Jėzau su jėziukais, švenčiausioji mergele Marija! Sušunku pamatęs kas atsitiko mano delnams ir pirštams. Reiktų juos pamatyti - ten prilindę begalės mažyčių mažulyčių spygliukų. Danguje tiek žvaigždžių nepamatysi giedriausią rugpjūčio naktį, kiek kad tų spyglių per kelias minutes atsirado ant manęs, nulupus du vaisius. Ištraukti jų neina, per maži. Kaip jie nepajausti pateko ir ką tuo metu veikė mano skausmo receptoriai? Nieko keisto, kad turiu šiokių tokių klausimų savo kūnui. Evelina ramina, kad kitos organizmo funkcijos turėtų susidoroti su tuo, ką praleido tos nepastabiosios bei tą brudą per kelias išprašyti lauk. Kad taip tavo žodis Dievui į ausį.

       Velnio neštas ir pamestas gruzinas, pasakojęs kaip pagal spalvą atskirti kuris kaktuso vaisius prinokęs, o kuris nelabai, lyg tarp kitko "pamiršo" paminėti, kad tų vaisių rankomis liesti jokiu būdu negalima ir taip geidžiamą minkštimą reikia išimti be rankų kontakto su jų paviršiumi. Juk kalbėjome ne gruzinų, ne turkų, ne graikų, galų gale ne lietuvių kalbomis, o rusiškai. Tai galėjo ir pasakyti. Nuo to laiko aš nemėgstu gruzinų. Taip, vidury kurorto ir vidury baltos dienos užpulti, užverčiam šimtas dvidešimt aštuntą kelio romano skyrių. Mums beviltiškai bandant ištraukioti iš savo delnų ir pirštų bent dalį tų spyglių, po kiek laiko tą užsiėmimą metę, nueiname gatve tolyn, miesto plano ieškoti. Kažkuriuo momentu dešinėje kelnių kišenėje pajuntu kažką šlapio ir tai nėra tai apie ką pagalvojote. Randu ten kelis prakeiktų kaktusų vaisius, kuriuos buvau pamiršęs, reiškia ir toje kojos vietoje į kurią remiasi kišenė, garantuotai bus prilindę spyglių. Nemalonų tvinkčiojimą kojoje jausdamas bei kartėlį gerklėje gniauždamas, keikiu gruzinus ir kaktusus, bei šveičiu jau sukiužusius ir šlapius vaisius šonan. Ieškosime būdų kaip gydytis.

       Kodėl "Užpuolimas"? Atsako autorius, besantis užpultųjų pusėje: "Tos dienos popietę Pafose būtent taip ir jautėmės - užpulti. Vidury baltos dienos ir vietose, kuriose nėra nei banditų, nei benamių šunų, nei ko kito, iš ko galėtumei tikėtis grėsmės. Aišku, geriau pagalvojus, kaktusas matyt tik gynėsi. Ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba yra puolimas. Tą dieną mūsų sutikti kiprietiški kaktusai sėkmingai tai ir įrodė. Gaila, kad ant mūsų, tenorėjusių paskanauti ir paragauti egzotikos, prieš tai tokio paties svetimšalio kaip kad ir jie patys, patarti".

       "Galiu lažintis iš šimto eurų čia ir dabar su bet kuo - tiek su tavimi, Evelina, tiek su tavimi, nepažįstamoji McDonald's padavėja, kad nė vienas žmogus per kartą negali išgerti tiek kolos, kiek kad mums padavė, per klaidą pasakius ne tokį mėsainių komplekso pavadinimą" - taip kalbėjau jau visiškai sutemus mums pagaliau radus minimą maitinimo įstaigą bei užsisakius ten mėsainio kompleksą, kurio pavadinime garantuotai buvo žodelis "Super" ar "Mega", nė vieno iš mudviejų tada nei išgirstas, nei suprastas. O gal atrodėme taip prastai, kad už prekystalio dirbanti kasininkė pati sau leido nuspręsti, kurio ir kiek maisto bei gėrimo mums reiktų, kad supanašėtume į normaliai bei sočiai atrodančius turistus. Prisipažinsiu, kad per pastarąsias dvi dienas dingus iš horizonto visoms turkiškoms kebabinėms, ką valgyti ir kur maisto ieškoti nebežinojome. Man tas šalia mėsainio ir bulvyčių stovintis beveik litro talpos kolos indas atrodo kaip kibiras. Ne, nu negali žmogus tiek išgerti savo noru kolos per kartą, čia juk ne Amerika. Tikėdamasis, kad šiaip jau kolą mėgstanti Evelina nepuls čia ir dabar įrodinėti, kad ji tai galinti, ar kad esanti Amerikoje, pats geriu standartinį to gėrimo kiekį, prieš tai kruopščiai atmatavęs - ne daugiau pusės litrų, o tai ir mažiau. Kraunasi fotoaparato baterija, mėsainis ir bulvytės suvalgomi, kolos perteklius keliauja į šiukšlių dėžę, už langų tamsu, aplinkui pilna namų, jokio supratimo apie tai, kur šią naktį miegoti. Not in mc, of course.

       Vietą nakvynei randame greitai, nedaug ir netoli prie jūros pavaikščioję. Jaučiu, kaip po kojomis minkšta, tačiau tamsoje neina įžiūrėti iš kur tas minkštumas. Tada šviečiame žibintuvėliu, o ten pasirodo besančios suneštos jūros žolės. Jos sausos ir jų labai daug - tiesiog kalnai. Tad visai nesvarbu, kad šalia bėgioja sportuojantys žmonės, namą šiai nakčiai statysime keli metrai nuo jūros, ant kalniuko iš jūros žolių, kurias netrukus pervadiname jūros kopūstais. Miegodama ant jų, net pati danų pasakoriaus Hanso Kristijono Andersono karalaitė ant žirnio, nebūtų nė karto per naktį suburbėjusi apie kokius tai nepatogumus. O jos juk princesės įnoringos būta, po devyniais patalais paslėptą žirnį jautusios. Tiesa, savo pasaką rašydamas ir savo laikais gyvenęs, ponas Andersonas nepažinojo olia lia lia ilgaplaukių pupyčių ir makalių visokių, kuriems šiais laikais dažnai ir už žirnį mažesnis daiktas (ketvirtadalis žirnio) po devyniais patalais patekęs prilygsta iššūkiui. Būtų panašių pažinojęs, gal ir pasaką kitokią būtų parašęs. Tais laikais tokio išpindėjimo net toks pripažintas pasakorius sugalvoti negalėjęs. O fantazijos pas jį būta geros, užtenka pažiūrėti į jo pasakų pavadinimus ar veikėjus. Panašiai kaip mano. Mums gi, kur kas ant kietesnių vietų palapinę stačiusius bei miegojusius, tą naktį tai buvo tikrų tikriausi pūkų patalai, nors ir iš jūros kopūstų.

       Dėl nakvynės vietos niekam jokių pretenzijų neturėdami ir patys jų nesulaukę iš aplinkinių, nakvynės vietą ryte paliekame. Visur aplinkui jūros žolės, visur aplinkui jūros kopūstai, visur... Iš paplūdimo išėję, beldžiamės į vakar aplankytos įstaigos, kurioje įpila po litrą kolos, duris. Ne kolos, kavos reikalaudami. Belsk ir tau bus atidaryta? Galbūt. Tačiau tik tada, jei tai bažnyčia. O jei ne bažnyčia, tuomet būkite malonūs ir belskite pagal laiką, užrašytą ant durų. Patvirtina tą ir valytoja, sakydama, kad dar per anksti, kad ateikite vėliau. Vėliau tai vėliau, belsime už valandos, kaiskite kavą, jos mes norėsime daug. Galėtume eiti į Pafoso centrą, tačiau vakar jame buvus ir nieko gero neradus, kojos nekyla. Sėdime ant kuprinių, skaitome informacinius bukletus apie rusų gyvenimą Kipre. Rusų ten daug. Sulaukę paskirto laiko bei atsigėrę kavos, kuria vaišina Evelina, geriau už mane išmanydama visokių ten buržujiškų kavų pavadinimus, lekiame kultūrintis į šalia esantį dar vieną sugriautą miestą, irgi šalia jūros. Tiksliau, buvusį miestą. Tolumoje virš jūros kaupiasi tamsiai mėlyni ir juodi debesys, nenumaldomai ir netrukus virstantys į liūtį. Štai jau ir žaibuoja.

       Prieš galutinai supykstant dangui, supyksta Evelina. Gal profilaktiškai, viename iš manųjų jaunystės kelionių pasakojimų apie mano važinėjimus autostopu su įvairiomis nepažįstamomis merginomis perskaičiusiu, kad kelionėje nesusipykus, iš tos kelionės nieko gero. Kurioje čia istorijoje taip parašyta? Ech ta jaunystė. Kur tik nekeliauta, ko tik apie tai neparašyta. Pyksta, tai pyksta, ką galiu padaryti? Aš pavyzdžiui irgi pykau ant turkų, kad jie Famagustos bažnyčią išniekino. Ir ką? Ogi visiškai nieko. Nei dėl mano pykčio jie minaretą nugriovė, nei savo kilimus išnešė, nei mūsų Jėzų ant kryžiaus atgal bažnyčioje pakabino. Ir vis dėlto, nežiūrint į visą tai, jog pyktis nieko ir niekada nepakeis, pykti yra sveika bei naudinga. Namie būdamas aš net pykčio vonias reguliariai priiminėju.

       Beje, apie tai ką galima pakeisti, o ko - ne. Juk panašiai gavosi ir senais laikais Galilėjo Galilėjui atėjus pas popiežių bei ar tai vieną kartą prasitarus, ar tai nuolatos kartojant, kad ne Saulė sukasi aplink Žemę, o pastaroji aplink Saulę. Popiežiui tuo nepatikėjus, nuo to Saulė juk nepradėjo suktis aplinkui Žemę, net inkvizicijai Galilėjų šiek tiek ir pačirškinus. "Eppur si muove" ("O vis dėlto ji sukasi") - ištarė Galilėjus sau, kuomet bijodamas dėl savo gyvybės, savo tiesų atsisakė ir Koperniko su visomis jo teorijos apie tai kas ir apie ką sukasi - išsižadėjo, kaip kad Judas Iskariotas savo laiku išsižadėjo Jėzaus. "Eppur si arrabbiato" ("O vis dėlto ji pyksta") - ištarsiu aš, nieko pakeisti negalėdamas, beveik vienišas ir beveik laimingas po senovinį miestą vaikštinėdamas. Prieinu baltą švyturį, reiškia bus gera nuotrauka, tik reikia paskubėti. Tolumoje žaibuojantis tamsus vidurdienio dangus neleidžia ilgai rinktis nei fotografavimo kampo, nei apšvietimo, nei rakurso. Bus gerai kaip yra, ant nuotraukos krinta pirmieji lietaus lašai, fotoaparato baterija vėl pasiduoda. Gerai, kad turiu antrą dar šiek tiek pakrautą - McDonald's daro stebuklus.

       Liūčiai, jau ne lietui galutinai įsismarkavus, slepiuosi šiuolaikiniame tualete, šalia senovinio romėnų amfiteatro. Gerai, kad jį pastatė. Na, tualetą gerai kad pastatė, nes jo ten nesant, kur dar nuo iš dangaus krentančio vandens keliautojui slėptis? Vargšai mano batai, jie juk kiauri, o lietaus čia niekas nežadėjo. Paskui sutinku Eveliną, ji pyksta kiek mažiau, gal dar kokį pasakojimą perskaičiusi. Ta džiugia nata iš senovinio miesto pasišaliname, patraukdami Pafoso priemiesčiais tolyn, kad važiuoti autostopu kur nors į rytus. Ką ten rodo žemėlapis? Keliu einant, akis traukte traukia šalikelėse augantys kaktusai, pasidabinę savo vaisiais bei kviečiantys jų paragauti, lyg sakydami kiekvienam praeinančiajam: "Skinkite mus, ir bus jums prisiminimas apie Kiprą ilgam laikui". Mano niežtintys delnai ir pirštai, prismaigstyti spyglių, atsimena visą tai. Apžiūrime uždarytą graikišką bažnyčią, o pensininkų kavinėje, kurios sienos apkabinėtos visokiomis nespalvotomis nuotraukomis iš senų laikų, išgeriame kiprietiškos kavos, vėl po vieną eurą už ją susimokėję. Prieš tai dar teko užsukti į mažytę, irgi graikišką bažnytėlę, kur pasirodė besanti įvesta geležinė tvarka, kuomet kiekvieną vidun užėjusįjį lydėdavo koks tai prižiūrėtojas, sekiodamas iš paskui kaip koks cerberis ir nė per žingsnį neatsitraukdamas. Pagalvočiau, kad tai daroma bijant jog kas nepavogtų kokios ikonos ar švęsto vandens. Tačiau vaikščiojo jis ne tik paskui mus, keliautojus su kuprinėmis, bet ir paskui padoriai atrodančių pensininkų porą, besitrynusią viduje dar prieš mums ateinant. Tai sakau gal tie irgi pasirodė įtartini prižiūrėtojui-cerberiui - kokie kolekcionieriai, ieškantys papildymo savo slaptai kolekcijai ir atvykę į Kiprą tik tam, kad čia rastų paskutinę ir trūkstamą mozaikos dalį. Matyt, nepavyko, kaip ir man ką nors nufotografuoti. Taip visi ir išsiskirstome - jų dėlionė nebus baigta, mano nuotraukų katalogas nepasipildys, o mažai fotografuojanti Evelina ir taip viską atsimins ką ten mačiusi. Jeigu ir likau šiek tiek nepatenkintas, kad nepavyko nufotografuoti nė vienos nuotraukos, tai matyt niekis, palyginus su tuo, kokiais nepatenkintais liktų bažnyčių ar kapų plėšikai. Ką jis ten saugojo, taip ir nesupratau.

       "Ai wuos bon in Landan" ("Aš gimiau Londone") - ištars mums sustojęs vairuotojas, vėl ne graikas. Anglišką tekstą rašau ne kaip jis rašomas, o kaip jį sako anglas. Be to, mano netaisyklingai pasakytą mūsų gimtinės pavadinimą jų kalba "Lithuania" (Lietuva), jis pataisys taip, kaip iš tiesų reikia sakyti angliškai. Išgirdusiai tikrą anglišką kalbą iš tikro anglo, Evelinai darosi silpna ir jo pasakytą frazę apie tai kur kas gimęs, ji kartos likusią dienos dalį. Tiesa, kartais ne savo noru, o mano paprašyta. Gerai, kad bent tos dienos nedaug likę. Netoli su juo pavažiavę ir toliau tą dieną netranzuoti nusprendę, nakvynės vietą įkuriame upės vagoje, kadangi tos upės nėra. Kur ji dingusi man tai nelabai aišku, tačiau prieš tai pastebėta nuoroda į užtvanką leidžia numanyti, kad arba čia upės būta kada nors, arba ji būna pareguliavus vandenį aukščiau. Faktas, kad dabar vandens upėje nėra. Iki tos užtvankos dar bandžiau nueiti, tačiau man tai nepavyko, kai kažkur pusę kelio iš dviejų kilometrų įveikęs, tos idėjos atsisakiau, sugrįždamas pas manęs laukti šalia kelio likusios Evelinos. Atšalus ir lietui toliau iš dangaus grasinant, nusprendžiame žalią palapinę apgaubti brezentu. Nežinau net kodėl jį išvis pasiėmiau, lietaus nesitikėjęs ir su kiaurais batais į bikinių žemę išvažiavęs. Tačiau tą naktį jis praverčia kaip niekad, kai šalia palapinės nėra jūros, vandeniui iš dangaus ant stogo krentant. Užmiegu tikėdamas, kad rytas už vakarą bus ne tik protingesnis, kai niekas ant nieko jau nebepyks, bet ir sausesnis, kai niekas ant nieko iš dangaus nebekris. "O tiems kurie gulasi, ramios nakties" - taip kažkada dainavo mano mėgstamas ir šioje kelio romano dalyje jau minėtas atlikėjas, kai gyvas buvo.

       Dar vienas dalykas, kurį apie Kiprą sužinau jame būdamas, yra tas, kad ši sala pasirodo besanti įžymiosios graikų deivės Afroditės, atsakingos už grožį ir meilę, gimtinė. Ir būtent Kipras visais laikais buvęs pagrindine šios deivės garbinimo vieta, kur iki mūsų dienų išlikęs jos kultas. Ir koks sutapimas - jos gimimo vieta besanti netoli tų vietų, kuriose mes reziduojame tą trečiadienio rytą. Kouklia kaime, šalia kurio upės dugne miegojome, užsukame į tos mitologinės būtybės šventyklą. Už patekimą į kurią sumokėję nemažus pinigus, ir nieko, išskyrus kelis akmenis bei molinius indus ten nepamatę, kaip reikiant draugiškai ir kartu visu tuo pasipiktiname. Netoliese stūkso maža, sena bažnytėlė. Ji ne tik kad nemokama, tačiau ir uždaryta, tad tenkinuosi išorine pastato apžiūra. Vietinėje kavinėje atsigėrę prasto skonio ir ne kiprietiškos kavos, iš minimo kaimo netrukus pasišaliname.

       Šalia kelio, kuriame tranzuojame, kitoje jo pusėje auga apelsinų medis. Jo vaisiai sultingi bei skanūs. Patikrinta, įsitikinta, tad drąsiai dedu žalią varnelę. Pravažiuojančių automobilių mažai, o ir tie nesustoja. "Ai, ko iš jų norėti, graikai juk" - ranka numodamas sakau sau. Važiuoti mes pageidautume arba į už penkiasdešimties kilometrų esantį megapolį Limassolį, arba į už kelių kilometrų esančią deivės Afroditės gimtinę Petra tou Romiou. Tik va negerai, kad niekas apie tai, išskyrus mus, nežino. Apelsinmedžio viršuje kabaliuojantis didžiulis, geltonas bei įdegęs apelsinas galutinai išveda iš kantrybės Eveliną (ko nepavyksta padaryti man), kuri susiradusi kokią tai ilgą šaką, bando jį iš ten išvilioti, į pašonę jam reguliariai baksnodama bei jį kutendama. Tas parazitas nepasiduoda, jai nelabai sekasi ir byra visi kiti, tam lyg kokiam paskutiniam mohikanui laikantis už savo šakos, jį užauginusios. Nors imk ir į medį lipk. Gerai, kad iki to reikalas nedaeina. Evelina grįžta be grobio, apelsinas lieka kur buvęs, rezultatas 0-1 ne jos naudai. Tokios tad tos mūsų pramogos pietų Kipre, niekur mašinoms ir jų vairuotojams mūsų nevežant.

       Pradžioje virš valandos pastovėję, paskui viltį ką nors sustabdyti tame šunkelyje praradę, nusprendžiame eiti pirmyn, link Afroditės gimtųjų vietų. O kaip žinia, gimė ji iš jūros putos. Eidami keliu po tiltu kertame autostradą. Būtume labai norėję į Limassolį, būtume važiavę ja. Matyt, kad nenorėjome. Kitaip to paaiškinti negaliu. Nė vienas iš mūsų į megapolį tą dieną nenorėjo, o tų dienų nedaug jau ir likę saloje praleisti. Šalia banguotos jūros sėdime ir žiūrime į jūrą bei į joje pramogaujančius žmones ant lentų. Buržujiška tai pramoga, tačiau kiekvienam savo. Nė vienas iš mūsų tą dieną ir maudytis nenorėjo, po vakarykščio lietaus orui pasitaisius bei dangui išsigiedrijus ir vėl tapus mėlynam, koks ir priklauso pietų kraštams. Fantastiškais vaizdais dar kiek paėję, tolumoje išvystame uolą, kažkieno pastatytą vandenyje. Matyt ten ir bus ta įžymioji įžymiosios deivės gimimo vieta. Mano įtarimus patvirtina nuoroda, reiškia mes teisingame kelyje ir to kelio likę nedaug. Pakelės užkandinėje atsigeriame jau normalios ir kiprietiškos kavos. Jos mažai ir ji gardi. Tai ne ta "Nescafe", kurios teko atsigerti ryte.

       Afroditės paplūdimyje, kur anot legendos iš jūros putos užgimė deivė, pilna iš akmenų sudėliotų širdelių. Nespardau jų, nors ir banalu. Šalia uolos užrašyta, kad laipiojimas ja uždraustas. "Ką, anglų kalba? Ne, nieko negirdėjome" - ir prieš tai pasėdėję ant akmens bei vienas su kitu susižvalgę, kariamės su Evelina mudu ant tos rimtosios uolos. Nėra tai sunku padaryti ir kiek pasistengęs galėtų beveik kiekvienas ir kiekviena iš paplūdimyje esančių, tačiau jie moka skaityti angliškai ir jiems ant uolos lipti negalima. Kelios porelės, angliškai arba nemokančios, arba apsimetančios, kad nemoka, uolos viršūnę vis dėlto pasiekia. Paskui pasišalina. Taip ant tos uolos likę tik dviese, dviese lydime saulę į jūrą. Nusileidę žemyn, širdelių iš akmenų nedėliosime - ir taip visiems ir viskas aišku. Jei vyrukas su mergina meilės deivės paplūdimy lydėjo saulę ant uolos, tai kažin ar jie besantys bendradarbiai.

       Nakvynei pasitraukiame ta kryptimi iš kur atėję. Vaizdas, kuris vakare, naktį ir ryte bus pro mūsų palapinės duris, vertas daug ko. Deja, man jo nepavyks niekam parduoti, kadangi neveikia fotoaparatas, jo baterijai vėl pasišalinus į geresnį pasaulį be energijos. Paskui ją pasišalina ir telefonas, tad skambinę atsako nebūtumėte sulaukę. Visai ne skambinimui man jo reikia, o kad nuotrauką sukurtų, bent vieną. Tačiau energijos jis nebeturi nė lašo ir daryti tai atsisako. Energijos praradimas tapęs jau užkrečiamu ir nekontroliuojamas plinta tarp prietaisų, kaip kad kokia Ebola tarp vakarų Afrikos žmonių. Kad mums tik nepersiduotų, nes energijos mums dar reiks kelioms dienoms. O fotografuojantiems prietaisams ir toliau tylint galiu pasakyti, kad palapinė stovėjo ant aukšto skardžio, gale kojų mums ošė jūra, už mūsų galvų lėkė autostrada, po kaire matėsi graikų deivės Afroditės gimtinė. Norėdamas atjaunėti ir jūros puta išplaukti, ne vienas savo gyvybę tame paplūdimyje besimaudydamas paliko. Kadangi aš ir jaunas, ir gražus, tai maudysiuosi ne čia, o kitur ir tik rytoj. Valgyti šiam vakarui yra tik traškučiai, užgerti - tik vanduo. Ar tikrai apie tokius žemiškus bei buitiškus dalykus reikia rašyti, nakvojant šalia meilės ir grožio deivės paplūdimio?

       Štai taip ateina pabaiga ir šiandien yra paskutinė kelionės po salą diena, kai rytoj ryte tokiu metu mūsų čia jau nebebus. Nakvynės vieta šalia meilės ir grožio deivės paplūdimio tampa pirma nakvynės vieta kelionėje, kurios man taip ir nepavyksta nufotografuoti. Energijos tiekimas neatnaujintas, prietaisai giliame nokaute. Susirinkę daiktus, papusryčiavę tik turimais apelsinais, grįžtame pėsčiomis tuos pačius dešimt kilometrų, kuriuos vakar atėję. Skirtumas tik tas, kad vakar eidami dar bandėme stabdyti mašinas, o šiandien to jau nebedarome. Kam erzinti žmones, kurie nesupranta elementariausių dalykų? Vaizdai gražūs, kuomet didžiąją kelio dalį po kaire vis ta pati, didžioji Viduržiemio jūra. Bandydamas prisiminti visas dienas ir naktis, praleistas šalia tos jūros, keliaujant nuo Ispanijos iki Turkijos, turbūt išprotėčiau, kaip kad muzikantai yra išprotėję grodami Rachmaninovo kūrinius. Praeidamas pro vakar mus maitinusį apelsinmedį atkreipiu Evelinos dėmesį, kad jos vakarykštis draugas - gražiausias ir geltoniausias apelsinas, vis dar ten, viršuje. Lips ar ne? Nelipa. Skins ar ne? Neskina.

       Kouklia, dar kartą Kouklia. Ji tokia pat kaip ir vakar ir į ją nebūtume nuo kelio sukę, kadangi iki jos centro reikia eiti ne mažiau kilometro, ir tas visas kopiant į įkalnę. Tačiau mums trūksta maisto, o jo galima gauti tik šiame kaime, kadangi daugiau kaimų iki oro uosto nenusimato. Asmeniškai aš parduotuvėje nusprendžiu neeksperimentuoti, kaip kad neeksperimentuodavo savo laiku lietuvių ūkininkai Jonas bei Antanas nuo Žeimelio, tad perku tik gerai patikrintus ir man tinkančius produktus - batoną, fetos sūrį, kolą. Evelina savo ruožtu nusiperka dar dešros ir mums čia pat vietoje, centre prie kažkokio paminklo ir po Graikijos vėliava pietaujant, man dar ilgai tenka ją įtikinėti, kad ta dešra nesmirdi, o jos glitumas iš įpakavimo ištraukus besantis nacionalinis Kipro mėsos ruošimo paveldas. Šiaip ne taip įtikinu, nors daugiau dešrelių tenka suvalgyti man. Paskutinę iš jų kramsnojant, galvoje sukasi devintojo praeito amžiaus dešimtmečio vinilinė plokštelė, su dar viena Viktoro Cojaus daina, kurioje jis dainuoja: "Aš eksperimentatorius", tą žodį išdainuodamas ne iš karto, o per kokį dešimtį sekundžių ir aišku rusų kalba, kurią prastai moka visokie gruzinai.

       Tiltu praeiname virš upės, kurios dugne užvakar gulta. Vandens upėje vis dar nėra. Tai kur tas vanduo? Negali upė būti be vandens. Priėjus sankryžą į užtvanką, kur ant rudo ženklo parašyta "Asprokremmos Dam", nusprendžiu tą kryptį vis dėlto šturmuoti, prieš tai su Evelina pasitaręs. O kodėl gi ne? Iki rytojaus ryto laiko dar daug, valgyti gavau, o ir kojos šviežios, šiandien nuo ryto tik kokius tai niekingus dešimt kilometrų nuėjus. Du kilometrai pirmyn, du atgal, greitai turėčiau apsisukti. Mano nelaimei, Evelina apsigalvoja ir nusprendžia eiti kartu, prieš tai planavusi medžių pavėsyje pasėdėjusi manęs sulaukti. Nelaimei, nes kaip jau matyt supratote, tolimesnėje istorijoje dalyvaus šunys. Apie tai, kad kažkur šunų yra, ją įspėju dar prieš einant, nes juos lojant girdėjau užvakar ta kryptimi bandydamas eiti. Nepatikėjo. Baimės pilnų kelnių ilgai laukti netrunka, kai keliu einant pasigirsta ne vieno ir ne dviejų cucikų lojimai. Ir nors nė vienas iš jų nei puola, nei iš paskos eina, tačiau visa tai skamba nemaloniai ir ką nors įtikinti atgal eiti tuo pačiu keliu, aš jau nebesitikiu. Bus matyti. Dabar svarbiausia, kad šunys neatkirto mūsų vienas nuo kito. O dar reikia pasiekti užtvanką, kad pažiūrėti kur visas upės vanduo. Ir nors paskutinius kelis šimtus metrų kylant į rimtą įkalnę mane muša prakaitas, aš ir toliau užsispyręs einu. Eina ir Evelina - ar tai užtvanką priekyje pamatyti norėdama, ar už nugarų likusių šunų bijodama. Kur užtvanka? Štai ji. Pirmą kartą gyvenime matau užtvanką, per kurią neina vanduo. Ir sukasi man galva, į aukštas ir pilkas betonuotas sienas nuo viršaus žiūrint. Iš vandens saugyklos nekrenta nė lašo vandens, todėl ir žemiau esanti upė to vandens neturi. Grįžęs namo žinosiu, kad vandens būna žiemos pabaigoje, jam į rezervuarą susirenkant aukščiau esančiomis upėmis iš kalnų. Tuomet ir žemiau esančios upės dugne taip paprastai nepamiegosi - reiktų ląstų ir akvalango.

       Atgal einant išgirdus šunų lojimą, tenka sukti nuo to šunkelio ir eiti aukščiau palei griovį, pripildytą vandens, siurblių pagalba patenkančio iš rezervuaro priešais užtvanką, mūsų tą dieną aplankyto. To vandens matyt esama gėlo ir skirtas jis laukų drėkinimui, o ne šunų, vaikštančių ir lojančių aplinkui, gėrimo poreikiams tenkinti. Sukant nuo griovio link pagrindinio kelio, kyla menka konfliktinė situacija su šunimis, tačiau kadangi jie už tvorų ir kažką saugo, viskas apsiriboja tik jų lojimu, o ne mūsų sukandžiojimu negyvai. Pasiilsime nuo įspūdžių ir ėjimo prie degalinės. Paskui pakelės kavinėje išgeriame po paskutinį puodelį kiprietiškas kavos, apsupti vaikštinėjančių tingių bei riebių kačių. Prie durų koks tai vyrukas siūlosi pavežti iki Pafoso, tik kad va mums jau nebereikia. Noriu tikėti, kad jo būta ne graiko, nes graikus-kiprijotus-vairuotojus iš šios salos norėčiau prisiminti tokiais, kokie jie yra iš tiesų - "zanudos" ir tamsūs žmonės, su autostopininkais nebendraujantys, jų vengiantys bei nepripažįstantys. Kaip kitaip? Juk jei kas ir vežė Kipre, tai buvo arba užsieniečiai, arba turkai, arba vienas graikas ir tas tekęs šiaurinėje bei turkiškoje salos dalyje.

       Jeigu rytoj penktą valandą ryto nusimaudyti jūroje nebetektų, tai bus paskutinės mūsų maudynės šiemet. Jau ir taip maudymosi sezonas užsitęsė, kai kalendoriuose lapkričio dvidešimt septintoji, o jis vis dar neuždarytas. Pliuškenuosi ir krykštauju banguotoje jūroje, šokinėdamas prieš aukštas bangas ir griuvinėdamas ant akmenuoto jūros dugno. Ne vienas, dviese - su saloje vienintelio mano matyto bikinio savininke. Mintyse niūniuoju dainą apie jūrą, kuri man turėtų ištarti tokius tai žodžius, galėsiančius nors kažką pakeist. Paskui šią dainą keičia kita, irgi iš pagyvenusio lietuvių atlikėjo repertuaro, kur jūra (kartu su mėnuliu) jau svaigina ir aplinkui būna kokia tai Kristina, paskui dar kartą Kristina. Suprantu, kad keliaujant ir maudantis su Evelina yra ne visai etiška dainuoti dainas apie kokią tai Kristiną, tačiau jokios dainos apie Eveliną neatsimenu arba tokios lietuviškos dainos tiesiog nėra. "Mus liūliavo jūra, mėnuo taip svaigino, Evelina, Evelina". Va, jau ir yra, kad ir plagijatas. O dar sako, kad iš dainos žodžių neišmesi. Netiesa, išmečiau. Ir nieko, skamba. Be to, turėdamas informacijos, kad neturiu muzikinės klausos, visas šias tris dainas dainuoju (atsiprašau, niūniuoju) savo mintyse arba sau po nosimi, to nei Romui Dambrauskui, nei Stasiui Povilaičiui, nei Kristinai, nei Evelinai negirdint. Iš jūros pagaliau išviliotas bei išprašytas, maudynes baigiu. Evelina ant kranto jau seniau. Taip gaunasi, kad mano maudytasi keturis kartus per vienuolika dienų. Aš per mėnesį tiek kartų namie gyvendamas nenusimaudau. Jėzau su jėziukais, keturios maudynės per nepilnas dvi savaites. Kas dabar bus?

       Pafoso oro uostas pasirodo besantis neproporcingai didelis į jį atskrendančių ar iš jo išskrendančių lėktuvų skaičiui, šiuo metų laiku aptarnaujantis ne daugiau penkių skrydžių per dieną. Du iš Graikijos turėję atskristi reisai iš vis atšaukti. Nejaugi graikai pamiršo šią salą, kurią kažkada norėjo prisijungti prie savęs, tuo supykdydami turkus, matyt tik ir laukusius progos įvesti armiją, kad apginti savus. Įdomu, kaip čia dabar su tuo reikalai ir ar jau susitaikė vietiniai turkai su graikais, ar dar nelabai? Mažai kas pasaulyje keičiasi ir keturiasdešimčiai metų prabėgus vis dar gali išgirsti kur nors sakant: "Įvedam savo armiją pas svetimus, kad apginti savus". Net pas mus, Lietuvoje atsiranda tokių, kuriems reguliariai neišgėrus atrodo, kad jei ne šiemet, tai kitais metai mus jau tikrai rusai puls. Juokinga. Gal dar ir Tėvynės ginti iš Londono, Dublino ar Oslo tėvynainius jie suskraidins specialiai užsakytais "Ryanair", "Wizzair" ar "Norwegian" reisais? Užteks man čia filosofuoti ir klausinėti, o tai dar patį užrašys į savigynos būrius. Nenoriu, neisiu. O jeigu rusui užpuolus ims persekioti saviškiai ar okupantai - dezertyruosiu arba bėgsiu (priklausomai nuo to kurie persekios) į Kiprą. Man čia patinka, čia mano sala. Gal kitą kartą ir bikinių daugiau bus.

       Eilinį kartą kraunant mano fotoaparato bateriją ir tuo metu nelabai turint kas veikti, išstudijuojame automobilių nuomos ypatumus, aprašytus lankstinukuose. Juose tiek sąlygų ir pinigų reikalavimo už viską ir kartu už nieką, kad iki galo dar neperskaičius suprastum - jei tau šešiasdešimt sukanka ne rytoj, tavo žmona ar draugė ne bambeklė ir jos vardas ne Oksana, pats tu ne Rimvydas, o vaikai palikti bagažo skyriuje ar pas senelius kaime, tau neabejotinai bus geriau bei patogiau keliauti autostopu, nei skaityti visą tą marazmą prieš pasirašant nuomos sutartį ir vėliau mokant už nieką. O kur dar tai, kad autostopu įdomiau? To juk irgi niekas neatšaukė, tiesa?

       Pusę penkių po pietų standartiškai nusileidžia saulė, kurią spėjame dar palydėti, iš oro uosto laiku išėję laukan. Atgal nebegrįžtame. Ir nors rytojaus mūsų skrydis labai ankstyvas, tačiau daugiau negu dvylika iki jo likusių valandų praleisti padvėsusiame oro uoste - perspektyva ne tokia jau ir viliojanti. Ypač, jei tas oro uostas keli metrai nuo jūros, o mes vis dar turime palapinę su savimi. Taip ir būti, kai prieš tai pasikrovę technikas bei užsistatę visus įmanomus žadintuvus jose, paskutinę naktį Kipre miegosime prie... jūros. Netikėtas sprendimas, tiesa? Pajūry randame plotus, nuklotus senaisiais, geraisiais bei minkštaisiais jūros kopūstais. Ech, šią naktį tikrai ir vėl bus minkšta, patalai jau patiesti. O dar ir miegmaišiai mūsų pūkiniai. Mes tikrai ne karaliai? Prieš užmigdamas paieškosiu karūnos kuprinėje. Kvepia jūros žolės (kopūstai) aplinkui, ošia jūra už kelių žingsnių, kabo mėnulis virš galvų. Nemiga? Nebūna tokios, kad ir atsigulus šeštą valandą vakaro. Ryte priversti užstatytų ir įkyriai kaukiančių žadintuvų, jam dar net dorai neišaušus, kylame. Tik tam, kad už trijų valandų verstume ir užverstume šimtas dvidešimt devintą kelio romano skyrių. Skyrių, kuriame autostopu nuvažiavę kokį dešimtį kilometrų, keturis kartus tiek nuėjome. Visai neblogas gavosi laikas. Aš to neklausiu, aš tai teigiu. Kiti tiek nenueina ir nenubėga sporto bei sveikatingumo klubuose "sportuodami", jau greičiau jų įsigytų abonementų galiojimo laikas pasibaigs. Beje, apie asilus...

       Kodėl "Bim-Bam"? Atsako pailsėjęs autorius: Buvo likusios trys dienos ir neaišku ką per jas veikti. Nieko kito nesugalvojome, kaip tik "Bim-Bam po uglam" (Trintis pakampėmis). Manau, mums tai visai neblogai pavyko. Net pailsėjome bei pasikultūrinome, nelikus kur skubėti. O jeigu kuris esate kitos nuomonės, tai gal ne tą pasakojimą skaitėte? Tuomet perskaitykite šį skyrių iš naujo. Jeigu ir vėl nieko nesuprasite iš to, ką norėjau pasakyt, toliau ir ateityje nebeskaitykite.

       Baigiasi ir visa kelionė po graikų, turkų, bikinių, asilų, šunų, jūros, saulės, kariškių, smurfų, kebabų, airano, arbatos, kavos, apelsinų, mandarinų, greipfrutų, granatų, citrinų, kopūstų, kaktusų, spyglių, griuvėsių, vėliavų salą. Nė vienos iš joje praleistų dvylikos naktų buržujiškai mūsų nemiegota, nakvynėms nusidriekus įspūdingu maršrutu: Ežeras, kelias, kelias, jūra, jūra, jūra, kalnai, jūra, jūra, kelias, jūra, jūra. Viskas sąžininga, čia pilnas "Fair play" komplektas ir aš tuo esu labai patenkintas.

       Rytui auštant, saulei nekylant, belieka su sala atsisveikinti. Kaip tai padaryti? Nuotrauka, paskutiniu žvilgsniu į jūrą, ištartu sudiev, pamirštu atleisk. Gyvas būsiu, sugrįšiu. Nepamiršk - nei manęs, nei mūsų, nei mano pažado. Ir tvorų bei barikadų savo nesugriauk, ir kariškių neišvesk, ir graikų su turkais iki galo nesutaikyk, ir asilų nepanaikink. Nes nuo šiol tu esi mano sala. Kaktusus aišku gali išsiskinti, nes matai į ką mano delnai ir pirštai pavirtę. Prisiminimui sau, o ne dovanoms kam nors ar už ką nors, nusiperku magnetą su asilu ir mažąjį kavos puodelį. Pastarojo atskirai neparduoda, tad tenka imti su kava. Tarybiniais laikais deficitą į prekybą "išmetus", niekas nieko neklausinėdavo, reikia ar nereikia, bei imdavo tai ką duodavo, nes paskui daiktų galėdavo ir nelikti, tave patį asilo vietoj palikus. Beje, apie asilus, dar kartą...

       Lėktuvui kylant ir jo ratams nuo žemės atsiplėšiant, aš tyliai kartoju: "Prisimink, nuo šiol tu esi mano sala". Aš suprantu, kad tu jau ne kartą ir ne du tai girdėjai, visai atrodytų neseniai - iš graikų nacionalistų ar turkų kareivių, kiek anksčiau - iš anglų kolonistų, dar prieš tai - iš kryžiuočių. Ir visi jie manė ar iki šiol tebemano, tau esant jų. Dabar tu būsi dar ir mano. Nepamiršk keliautojo Donato ir jo draugės, irgi keliautojos Evelinos. Tiek. Laikas išnykti, tau - beribėse jūros platybėse, mums - virš debesų. Užverčiant šimtas trisdešimtą kelio romano skyrių.

       O gal man vertėtų kaip tam Kipro paplūdimyje sutiktam kazachui vieną gražią dieną nuspręsti, kad gyvenimui saloje aš jau užsidirbau ir ten apsigyventi? Va taip, paprastai ir lengvai. Nusprendi ir apsigyveni. Ir skrydis iš Vilniaus iki salos trunka lygiai tiek pat laiko, kiek ir kelionė autobusu iš Vilniaus į Biržus. Ne, vis dėlto tai ne man. Man patinka trumpi susitikimai ir ilgi išsiskyrimai. Čia kaip su šiaure - vieną kartą į metus ten nuvažiuoji, pasiganai ir grįžęs vėl visus metus lauki naujo sezono. Matyt kad taip reiktų ir tarp mūsų. Pasikliauti vien tik išmintim...

       Kodėl "Nuo šiol tu mano sala"? Autorius neatsakys.

       "Poliot normalnyj" ("Skrydis normalus") - raportuoja skrydžių centrui lainerio kapitonas su dviem autostopininkais salone, šį kartą pasodintais atskirai vienas nuo kito. Niekad nemaniau per Europą besant tokios trukmės skrydžių, kai net penkias valandas tenka kabėti tarp žemės ir dangaus. Skrendam į Londoną, kad perduoti kuo šilčiausius Kipro gyventojų linkėjimus buvusių kolonistų britų palikuonims. Lėktuve vyksta tai: 1) Nekultūringų tėvų koks tai apsivafliavęs vaikas triukšmauja, tėvams įsitikinus, kad tas jų vaikas kam nors, išskyrus juos pačius, nors kiek įdomus ir kad aplinkiniai vos ne dėl bilietų mušėsi, kad šalia atsisėstų. Tai netiesa, bagažo skyriaus darbuotojai jiems draugai. 2) Pirmyn ir atgal po saloną zuja palydovės bei jų draugai palydovai, siūlantys visokias nesąmones už nesąžiningą kainą. Nieko nepirksiu. Ir visai ne todėl, kad pinigų neturėčiau, ar jų gaila būtų, o tik todėl, kad netikiu tokiais stebuklais, jog pakilusi į orą ta pati kava gali pabrangti net tris kartus. 3) Kartais skrendame virš kalnų. Pradžioje jie rudi ir tai matyt vienos iš Balkanų valstybės teritorija. Paskui jie jau baltomis viršūnėmis ir tai matyt Alpės - gal Austrijos, gal Prancūzijos. Geografija visada buvo mano stiprioji pusė. Kai kalnų nėra, tai ir nesimato nieko. 4) Šalia manęs sėdintys anglai žaidžia kompiuterinius žaidimus. Tegul žaidžia. Svarbu, kad ne vaikai. Jiems esant anglams suprantu pagal laikrodžius ant jų rankų, rodančius dviem valandomis mažiau nei mūsų ar kipriečių laikrodžiai. Pastabiojo Šerloko Holsmo irgi būta anglo. 5) Kartais dėkoju bilietų rezervacijos sistemai - už tai, kad mano vieta prie lango ir kad aplinkui per tris eiles nėra vaikų. Kartais tą pačią bilietų rezervacijos sistemą keikiu - už tai, kad ji išskyrė mane su Evelina, pasodindama ją kažkur už aštuonių eilių ir dar kitoje pusėje. Žiauri tu. 6) Pro langą pamatau didelį vandens plotą - tai Lamanšas, už jo bus Londonas. 7) Žiauriai skauda galvą. 8) Leidžiamės, ratai trenksmu paliečia žemę, atskridome.

       Praėję Jungtinės Karalystės pasų kontrolę ir įsitikinę, kad visuomeninio transporto (traukinio) kainos skirtos kito pasaulio gyventojams, einame tranzuoti į Londoną, iki kurio penkiasdešimt kilometrų. Evelina labai nori tranzuoti, o aš noriu, kad man liautųsi skaudėję galvą. Tranzuojame, nesiliauja. Kažkur yra autobusas, kuris turėtų vežti pigiau, tačiau jo neieškojome, nes kaip minėjau - Evelina nori tranzuoti. Aš irgi prieš tai norėjau, bet kadangi skauda galvą, tai dabar man tas pats. Greitai sustoja koks tai seniokas ir paveža iki kelių sankryžos su įvažiavimu į autostradą. Viskas nemūsiškai, visas transportas kaire puse. Neužtrunkame stovėti ilgai ir ten bei su šauniu anglu darbininku važiuojame ir atvažiuojame į Londono priemiesčius. Ne į pačius pirmus, o kiek arčiau centro. Sako, iki ten galima ir nueiti. Evelina iš vairuotojo gauna dovanų veidrodėlį, tokį visą šviečiantį ir atsilenkiantį: "Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas Londone mieliausia?" Pašnibžda. Ne veltui sakoma, kad Londonas besantis beribių galimybių miestu. Tai patvirtina gatvėje užkalbintas šlavėjas negras, pasakojantis mums kur eiti... rusų kalba. To dar nesu matęs bei girdėjęs - rusiškai kalbantis negras. Ta kalba bent ne gimtoji, tikiuosi? Jam padėkoję bei tolyn nueidami, dar girdime jam kažką sakant apie Odesą. Ech, Odesa tu Odesa. Savo laiku juk ir aš ten buvau, jos gatvėmis vaikščiojau bei į jūrą nuo jos žiūrėjau. Ir ką tik virtas krevetes kaip saulėgrąžas valgiau, iš bobučių šalia stoties pirkęs. Kada tai buvo? O dar prieš tai ir kur kas seniau Vladimiras Vysockis dainavo apie tą miestą: "Kalba, kad joje pabuvojo karalienė iš Nepalo ir koks tai stambus grafas iš Edinburgo". Keista, bet negrai toje dainoje neminimi. Stebuklų stebuklai. Jėzau su jėziukais. Matyt, tais laikais jų ten nebuvo. O gal koks jūreivis? Dievas su juo, dabar jis šlavėjas, netrukdysime jam savo klausimais, jam dabar pats darbymetis, kai mieste plius dešimt ir krenta paskutiniai medžių lapai. Taip, šiame mieste yra vietos šlavėjams lapkričio pabaigoje.

       Rytų Londono (East End) gatvėse pilna indų, pakistaniečių, rytietiškų moterų su pilnai uždengtais juodais veidais bei rytietiškos išvaizdos jų ar kitų vyrų. Matyt toks ir turi būti Londonas, todėl jis ir Londonas. Jų pilietybių neklausinėju, bet nei ledi, nei džentelmenų man jie neprimena. Nors, šiais laikais... Šiais laikais ir negras yra europietis, tai gal ir visi gatve praeinantys bei nemūsiškai atrodantys žmonės yra anglai. Pramonės perversmo epochoje šis rajonas asocijavosi su skurdu, tapdamas visiška priešingybe Vakarų Londonui (West End) - su jo teatrais, koncertų salėmis, muziejais, universitetais, koledžais, parduotuvėmis. Rytų Londone visais laikais gyveno proletarai bei darbininkai, Vakarų Londone - buržujai. Vienas prie vieno taip, kaip dabar yra Europoje. Net ir pinigus jie turėjo bendrus. Nieko keisto, jog devyniolikto amžiaus Rytų Londonas dažnai rasdavo savo vietą Čarlzo Dikenso ir kitų rašytojų kūryboje, kur dažniausios aprašomos temos buvo kriminalas, skurdas, ydos, nusikaltimai (seksualiniai irgi), klasių konfliktas ir skirtingų kultūrų susikirtimai, dalyvaujant žydų, kinų ir indų imigrantams. Vienas žinomiausių tų laikų pono Dikenso personažų Oliveris Tvistas irgi vaikščiojęs šiomis gatvėmis. Tai svarbu ir paminėtina.

       Man, kaip darbininkų klasės atstovui, augusiam bei užaugusiam mažame šiaurės Lietuvos miestuke Biržuose, tarp "Negrų kvartalo" ir "Muravankės", Rytų Londonas atrodo kur kas priimtinesnis. Nors nebuvo pas mus nei negrų, nei Čarlzas Dikensas apie mus kūrė. Nebent Biržų krašto poetas Julius Janonis ką būtų parašęs, bet tas neilgai gyveno ir jaunas mirė, o iš jo kūrybos skaičiau tik "Trauk bėruti, trauk greičiau, poną einant pamačiau" bei "Neverkit pas kapą narsiųjų draugų, kas krito kovoj, tie didvyriai". Nė žodžio apie jokius negrų kvartalus ar "muravankę". Nežinau kaip tų laikų Londone, tačiau mums vaikams Biržuose patekti į miesto centrą buvo sunku, kadangi prie pašto reguliariai būriuodavosi blogi vaikinai, vietinių žmonių meiliai vadinti "pašto karveliais". Ne todėl, kad skraidė, o todėl, kad mėgo rinktis prie pašto, laisvu laiku nuo vagysčių, reketo ir panašių negerų darbelių. Visokių jų ten sėdėdavo - vieni užsiiminėjo rimtais darbais ir tavo, vaiko kišenpinigiai juos kažin ar būtų sudominę. Kiti gi, tik žengiantys pirmuosius žingsnius provincijos nusikaltėlių hierarchijoje, su viltimi kada nors išvažiuoti į Panevėžį, laisvai galėdavo tavo pinigais pasirūpinti bei su tavimi jais pasidalinti, arba paprašyti atnešti dar. Kartais tai būdavo pasiūlymas, nuo kurio tu negalėdavai atsisakyti, jei norėjai dar kada į miesto centrą užsukti. Tarp padorių namų vaikų buvo paplitusi praktika, kuomet tėvų duotus pinigus, skirtus parnešti į namus maisto, juos išleidus savo reikmėms (ledams, saldumynams), būdavo pasakoma, jog pinigus atėmė "pašto karveliai". Gūdžiais 1994-aisiais, vieną tokių miesto autoritetų nušovus, Biržuose vyko ko gero puošniausios visų laikų laidotuvės, kokias tik miestas gali atminti. Suvažiavo prabangios mašinos Lietuvos didmiesčių numeriais, atvyko net svečių iš kaimyninių Latvijos bei Estijos. Tais laikais prabangiausia mašina mažame provincijos mieste galėjo būti "Audi 80", o tą dieną privažiavo tokių, kad mums vaikams buvo į ką pažiūrėti. Ir tai nebuvo "Audi 100". Gatvėse buvo pilna agresyvios išvaizdos vyrukų. Šis nužudymas dar turėjo ir Holivudo trileriams būdingą tęsinį, mat po laidotuvių kažkurie iš blogų vyrukų (tų ar kitų) automato kulkomis ir kontroliniais pistoleto šūviais ties Pasvalio bei Panevėžio rajonų riba suvarpė begrįžtančius į namus tris savo sėbrus. Tokie tad buvo Biržai, man juose augant bei užaugant devintajame ir dešimtajame praeito amžiaus dešimtmečiuose. Dabar, žingsniuodamas Rytų Londono gatvėmis, ieškojau paralelių tarp šių dviejų miestų darbininkų rajonų, su Dikenso knyga užantyje, o ne akmeniu.

       Kaip matyti centro (Londono, ne Biržų) link einant, mūsų laikų Rytų Londono žmonių kontingentas neatrodo labai pasikeitęs ir jo gatvėse sutiksi ko tik nori, tik ne anglų. Užkandame McDonald's restorane. Kiek čia kolos atnešei? Paskambink į giminingą įstaigą Pafose, Kipre, tau papasakos po kiek reikia įpilti šio gėrimo. Po to jau tikrai turėtų praeiti skaudėti galvą. Labai to tikiuosi. Vieno indo laikomame kompiuterių salone atsispausdiname bilietus į rytojaus lėktuvo reisą. Svetimšalis londonietis, už mūsų laiką, praleistą internete ir dvi mūsų atspausdintas popierines bilietų kopijas, tepaima vieną nepilną svarą - viskas sąžininga. Įdomu, jie ir namie pas save taip pat kultūringai elgiasi, ar čia tik demo versija? Rytų Londonas baigiasi. Dar po kiek laiko pasiekiame Temzę, o pagal ją aš jau žinau kur eiti ir Evelinai parodysiu. Kaip ne kaip jau buvęs čia.

       Londone nueiname visur, kur nueina pirmą ar antrą kartą į jį atvažiavusieji. Nieko naujo ten nesugalvosi ir visi pagrindiniai bei lankomiausi objektai išsidėstę šalia upės, kurią savo laiku gan vaizdžiai apdainavo vienas lietuvių atlikėjas, savo dainos žodžiuose netikėdamas tuo, kad toje upėje rado jo vaikystės draugą. Ar ten dar yra kitų upių? Jei taip ir jo draugą rado ne Temzėje, tada atsiprašau. Slapčia tikimės pajusti artėjančių Kalėdų nuotaiką, tačiau miestas tam reikalui dar neparuoštas ir niekas jokiomis girliandomis niekur nešviečia. Nežibėk, nežadėk... Kava visur brangi ir traukia iki penkiolikos mūsų litų už puodelį. Nieko, greitai Briuselio ponai litą atims, tada ir kava atpigs nuo penkiolikos iki keturių, visi galėsim į valias atsigerti, kad ir Londone. Pamatome ir Big Beną, kaipgi be to.

       Niekas nenorėjo tą vakarą Londone pakišti žmogaus mėlyna kuprine po raudono autobuso ratais. Tik Evelinai pasirodė, kad mėlynakuprinis per staigiai žengė į gatvę, o raudonasis per greitai važiavo posūkyje ir jai netikėtai griebus mane už kuprinės, turėjau lygiai sekundę laiko sumoti ką daryti toliau ir kur žengti - pirmyn ar atgal. Atrodo, tą vakarą pasirinkau teisingai, kaip kad retai savo gyvenime darau. Parodykite man tą, kuris žengs atgal, kai reikia į priekį. Parodykite! Aš žengiau - nenorėdamas liūdinti Evelinos, gaišinti Londono policijos bei greitosios pagalbos, gadinti jau beveik šventinės (šiandien penktadienio vakaras, greitai Kalėdos) autobuso vairuotojo bei jo keleivių nuotaikos, sukurti papildomo darbo "Žioplų svetimšalių nugramdymo ir surinkimo nuo asfalto" tarnybai. O ir draugų bei pažįstamų Lietuvos muzikantų tarpe neturiu, kurie savo dainoje apdainavę savo netikėjimą, kad rado kažką Londone po autobuso ratais, už gautus pinigus nupirktų man naują kuprinę. Ir už tai, kad šias eilutes skaitote, mes visi turime būti dėkingi ne tik trijų lėktuvų pilotams bei navigacinėms tarnyboms ant žemės, lydėjusiems juos, bet ir Evelinai, tą vakarą išgelbėjusiai mane nuo raudonojo Londono simbolio - dviaukščio autobuso. Jis didelis, aš mažas, tad galimas mūsų susidūrimas nebūtų pasibaigęs mano naudai. O ir kuprinės gaila, kurioje šios kelionės metu ne tik antrasis mano aš gyvena, bet dar ir palapinė. Kur aš kitą tokią rasiu? Eveliną...

       Sutemus į galvą pradeda lįsti mintys ir klausimai apie tai, kur šiame megapolyje reiks nakvoti. Galimos nakvynės vietos paieškai galvoju pasinaudoti gan žinomo rusų keliautojo-bedarbio patirtimi, kurią jis sėkmingai pritaikė Norvegijos sostinėje Osle, norėdamas greitai bei nemokamai ten išsimiegoti. Metodo esmė atrodytų paprasta: Prieš tai užsiauginęs rimtą ir būtinai juodą barzdą, eini prie vienos iš miesto mečečių ir atsistojęs prie jos durų su užrašu rankose "For one night" ("Vienai nakčiai"), kantriai lauki musulmonų maldos pabaigos. Neatsimenu, ar savo plakate jis buvo užrašęs žodi "Sleep" ("Miegoti"), ar tai išeinantys musulmonai pasitaikė ant tiek nuovokūs, kad pamatę tokį pat barzdočių kaip ir jie, be jokių klausimų suprato ko jis iš jų vienai nakčiai nori, kai vienas jų nusivedė prašiusįjį pas save į namus bei palikęs buto raktus, pats pasišalino pas draugus. Nemanau, kad Londone būtų sunkiau rasti mečetę negu Osle, tačiau tokio metodo sėkme mūsų atveju netikiu dėl šių priežasčių: 1) Aš neturiu tokios barzdos, o Evelina su tokiu užrašu nei prie mečetės, nei prie bažnyčios nesėdės. 2) Nors metodo aprašyme pas autorių ir pabrėžta, kad tokiam nakvynės radimui tau pačiam musulmonu būti nebūtina (jis tokiu yra), tačiau nė vienas iš mūsų nemoka tiksliai ištarti to jų "Salam maleikum" ar kaip ten jis tariasi. "Hello" ar "Zdrastvujte" šioje situacijoje gali ir netikti. 3) Mes turime palapinę. Viskas, mečetės neieškosime ir musulmonų prie durų nemaldausime. Variantas eiti į hostelį irgi atkrenta, nes dar Kipre mus vežiojęs latvis pasakojo apie tai, kokio lygio ir tvarkos pigiausi hosteliai besantys šiame mieste. Žinant mano reikalavimus patogumui (jų nėra), belieka tik įsivaizduoti kokia siaubo istorija ir apie ką kaimynas mus gąsdino. Ačiū, ne. Atkrenta ir variantas visą naktį vaikščioti po Londoną - anksti temsta, vėlai švinta, Big Beną matėme, ant Tauerio tilto vaikščiojome, prie Vestminsterio abatijos bei katedros sėdėjome, Šv. Pauliaus katedroje buvome, kavos gėrėme, valgyti valgėme, lietuviškai kalbant krantinėje girdėjome, negrą matėme. Tai kas lieka? Galima susipykti - profilaktiškai, dėl įdomumo, vis vien nėra kas veikti.

       Paspoksome į besisukančią ir visą šviečiančią "Londono akį", kainos į kurią patekti kosminės ir lietuviams bus priimtinos po sausio pirmos dienos, įvedus Lietuvoje eurą, kuomet nei trys svarai už kavą negąsdins, nei dvidešimt penki tie patys svarai už pasisukiojimą ratu neliūdins. O kol kas - ne. Nebūti mums tame apžvalgos rate ir nematyti mums Londono iš viršaus, kadangi mes esame niekas, palyginus su liuksemburgiečiu, kuris negaudamas per mėnesį bent trijų kupiūrų po penkis šimtus eurų ant vietos, net gatvės šluoti neis savo Liuksemburge. Dažnai galvoju apie tai. Pasiklausome dainuojančio gatvės muzikanto. Dar sako aš klausos neturiu. Gal ir neturiu, bet ir pinigų už dainas (svetimas) neprašau. Šalia karuselėje sukasi arkliukai, visai kaip iš mano vaikystės. Gražu, groja muzika. Tada jau viskas, iš miesto pasišalinti pasiruošę. Savaime suprantama, kad autostopu iš Londono neišvažiuosi taip paprastai kaip kad į jį atvažiavęs - naktis, be to reiktų ilgai eiti, kol aptiktumei tinkamą vietą autostopui, jeigu tokią rastum ir dar be žemėlapio vaikščiodamas. Radę vietą iš kur važiuoja autobusas, už buržujišką penkiasdešimties litų kainą kiekvienam, bemaž pusantros valandos važiuojame juo atgal į tą patį Stanstedo oro uostą, iš kurio prieš tai per pietus išvažiavome autostopu. Vėlyvą penktadienio vakarą Londono priemiesčiuose verda gyvenimas visokio plauko užkandinėse. Kas man lieka įdomu iš šio miesto, tai klausimas, ar kažkada Londone rezidavęs ir miestiečius šiurpinęs Džekas Skerdikas užsukdavęs į priemiesčius, ar mėgdavo tik centre vaikštinėti?

       Pusę dviejų nakties mūsų laiku, trečio pagal dydį Londono oro uosto apylinkės pasipuošia žalia palapine, o mes savo kūnus atiduodame miego globai. Ką jau ką, bet apsirūpinti nakvyne mes mokame ir niekieno patarimų kaip statyti palapinę mums nereikia. Net žymiajam ir prieš tai mano minėtam rusų barzdočiui prirūkyti duotume reikalui esant. Dangus kaip ir priklauso Londonui tą naktį būna pilkas ir apsiniaukęs. Lauko temperatūra stipriai teigiama, kas lapkričio pabaigai ne visai priimtina net ir šiose platumose. Žemė lengvai šlapia bei padengta prikritusiais medžių lapais. Kadangi nelyja, tai nakvynės sąlygos sakyčiau netgi labai priimtinos. Šalia keliu važiuoja ir važiuoja mašinos, bet kas ten iš jų lips bei mums trukdys. Ir be mūsų žmonėms problemų užtenka. Jeigu kas sugalvotų savo mašinos nesuvaldyti, tai irgi nieko tokio, nes tokia galimybė įvertinta ir žalias namukas pastatytas ant kalvos, kad jo gyventojai nenukentėtų. O kiti? Kiti rūpinkitės savimi patys.

       Ryte niekur neišskrendame, kaip kad niekur neskrendame ir per pietus, kadangi skrisime po pietų, jau vakarop. Kodėl toks ilgas laukimo laikas parinktas ir kodėl ne Vilnius ar Kaunas, o Ryga? Nėra konkretaus atsakymo į tai. Tiesiog aš taip norėjau ir taip susidėliojau, su niekuo tartis nesitariau, su antruoju savo aš irgi. Evelinai trumpam (tikiuosi) pasišalinus ir man saugant mudviejų kuprines, netrukus per terminalą nuaidi garsus bei skardus kažkieno juokas. Garantuotai, tai manoji Evelina išvydo kavos kainas. Netrukus ji sugrįžta ir aš vėl ne vienas. Sukrapštę berods tris (ne po tris) svarus monetomis, nusiperkame du akcijoje "3 arba nieko" dalyvaujančių produktų komplektus, į kiekvieno kurių sudėtį įeina kola, sumuštinis ir bulvių traškučiai. Ne taip brangu, kaip kad nesveika, tačiau valgyti norisi, o sau atsakyti - ne. Viskas po du ir dviems. Taip sulaukę įlaipinimo ir šį kartą lėktuve sėdėdami vienas šalia kito, užverčiam šimtas trisdešimt pirmą kelio romano skyrių. Taip gera gulėt šalia tavęs palapinėj, taip gera sėdėt šalia tavęs lėktuve. Pasėdėkim dabar, pagulėsim už kelių valandų, jau šaltai. Lėktuvo ratams dar kartą atsiplėšiant nuo žemės, man belieka sušukti ant tos britų žemės paliekantiems: "Priviet iz Kipra". Kaip jau supratote, vertimas tam nebūtinas, kadangi buvusių kolonistų anglų sostinėje Londone rusiškai kalba bei supranta net negrai - tamsaus gymio asmenys, iš Europos žemynui draugiškų Afrikos žemyno valstybių. Linkėjimai perduoti, sąskaitas susives patys - kas, ką, kada užkariavo ir kodėl pasitraukė. Ir likimo valiai kodėl mano salą paliko, savarankiškai graikams su turkais ne visai draugiškai bandant ją dalintis. Kaip jiems gavosi, perskaitėte.

       Kodėl "Su linkėjimais iš buvusios kolonijos"? Paslaugiai atsako autorius: "Kadangi iš Kipro į Angliją lėktuvai skraido kasdien, o į Lietuvą tik kas savaitę, tai reikėjo rinktis vieną iš dviejų variantų. Variantas pirmas: Kipre praleisti savaitę arba dvi, su tiesioginiu pristatymu namo. Vienos savaitės gali neužtekti, juk suprantate - miestai padalinti, tvoros nutiestos, eksklavai nematyti, asilai negirdėti, kariškiai patruliuojantys, viską pamatyti reikia. Dviejų savaičių lyg ir per daug - ką ten veikti tiek laiko? Variantas atmetamas. Variantas antras: Kipre praleisti nuo savaitės iki dviejų, pristatymas namo tokiu atveju būtų per Londoną. Normaliai, variantas priimamas. Ir jau vėliau, man kiek bei truputuką pasidomėjus apie Kiprą, šis pasirinkimas šalia savo praktiškumo įgauna ir simbolinę prasmę, taikliai ir iš pirmo šūvio atspindėtą šio kelio romano skyriaus pavadinime".

       Nors skrydis iš Londono į Rygą trunka pusę to laiko, kurį atsikankinau vakar, į Londoną atskrisdamas, tačiau ir per tas, atrodytų trumpas dvi su puses valandos, galvoje kaip užsikirtusi sukasi plokštelė su to paties Viktoro Cojaus daina, kurioje jis dainuoja apie lėktuvą, šiandien praskridusį virš jo galvos, o rytoj nukrisiantį į vandenyną bei apie tai, kad visi to lėktuvo keleiviai neišvengiamai žus. Ne kokia perspektyva. Be to dainoje išvardinama begalė nelaimių, o žmogui patariama saugoti save bei būti atsargiam. Ankščiau reikėjo galvoti, prieš į lėktuvą lipant. Šalia, man iš kairės sėdinti boba (nepažįstama, ne Evelina) užsisako du buteliukus vyno, kiekvieno kurių kaina - penki svarai, o talpa - 200 ml. Jėzau su jėziukais, jums viskas gerai, ponia-boba? Neatsilieka ir kiti keleiviai. Ar jau paskelbė, kad krentam ir visi nusprendė išleisti savo pinigus, mokėdami už stiklinę vyno po dvidešimt penkis litus? Gal tikrai mums visiems lietuviams jau laikas į euro zoną, kur atlyginimus visi gauna penkių šimtų eurų banknotais ir ne po vieną? O aš čia rūpinuosi dėl kažkokio galimai nukrisiančio lėktuvo. Viskas normaliai, skrendam toliau. Už langų tamsų kaip...

       Vartau angliškąjį "Daily Mirror" laikraštį (popierinį), kuriame šalia kitko rašo apie kokią tai anglų mamytę, palikusią savo šešis vaikus namie ir išskridusią penkioms savaitėms pas meilužį į Australiją, vyriausiam vaikų pasakius, kad eina į prekybos centrą. Nepatikliai šnairuoju į kaimynę, begeriančią antrą puodelį vyno. Laikraštyje rašo, kad tokie atvejai Jungtinėje Karalystėje ne reti. Nieko keisto, kur čia susilaikysi, kai ir meilužis matyt karštas, o dar tie skrydžiai tokie pigūs. Vyriausiajam vaikui keturiolika, pilnai gali pasirūpinti jaunesniaisiais. Aš keturiolikos būdamas burokų lauką esu nuravėjęs. Tiesa, tik vieną. Lėktuvas leidžiasi, su juo ir mes. Belieka tikėtis, kad mums visiems nenukritus kaip pranašauta, neišsipildys ir dar viena toje dainoje minima situacija, kai rytoj grįžęs namo, žmogus ten randa savo miestus griuvėsiuose. Kas žino, gal rusas užpuolė, kol mūsų nebuvo. Pas mus pilna apie tai fantazuojančių ir kitus bauginančių. Idijotai. Rusai puola, visur aplinkui rusai. Kaip Kipre jūros kopūstai, visur aplinkui jūros kopūstai. Kad man atsitiks kita dainoje minima nelaimė bei aš nukrisiu nuo aukšto krano, negalvoju. Ne statybininkas, ko man ant to krano lipti? Rygos oro uoste sutinkančiųjų minioje pažįstamų snukių nematau, reiškia pataikėme kur reikia ir pasiėmę vieną bagažo vienetą, pasišaliname. Vieną todėl, kad kaip jau minėjau Evelina yra budget'as ir už bagažą nemoka. Ir gerai, nėra čia ko kapitalistų šerti. O kas netelpa į josios rankinio bagažo-kuprinės išmatavimus, viską dedame pas mane į kuprinę. Miegmaišis netelpa? Štai ir bus rankinis bagažas man. Miela stebėti, kaip prieš kiekvieną iš skrydžių Evelina savo kuprinę sumažina, paversdama ją į rankinę.

       Pradžioje tas šaltukas ir kai kur pastebimas sniegas mus visai džiugina, einant pirmuosius kilometrus iš Rygos oro uosto. "Durniai, kodėl nevažiuojat?" - šauktų iš miestinio pravažiuojančio autobuso, jei nebijotų. Bijo, nešaukia, tik pagarbiai žiūri. Einame apie dvi valandas, karts nuo karto spėliodami, kiek žemiau minuso čia galėtų būti. Neatrodo, kad žemiau minus penkių. Nesinorėtų suklysti, rimtai po Kipro saule užkaitus, nes kaip ne kaip už Rygos suplanuota palapinėje miegoti. Prieš tai "Durniai" nešaukę, dabar kuris ir sušuktų, tokius mūsų ketinimus sužinojęs. Gerai, kad gatvėse žmonių nedaug, metas kaip ne kaip vėlyvas. Praeiname kelio išsišakojimą į Jelgavą. Šitas netinka. Dar toliau ir gerai žinomas bei pažįstamas nusukimas į Bauskę. Šitas pats tas.

       Degalinėje nusiperkame arbatos - vieną pakelį dviems puodeliams. Šaltą naktį taip gera tuo dalintis. Sako patogu, kad vienodais pinigais galima atsiskaityti skirtingose šalyse. Nesąmonė, galima tais pinigais apsirūpinti prieš atvažiuojant į šalį. O jeigu neapsirūpinai, tai esi durnas ir apsieisi ir be kavos, ir be arbatos, ir be popieriaus, kad kitą kartą pagalvotum prieš važiuodamas. Keliaudamas į Kiprą nesivežiau vien eurų, o dar namie nusipirkau turkiškų lyrų bei angliškų svarų, kadangi žinojau, jog būsiu šalyse, kurios savo pinigo nenužudo jo jaunystėje, dvidešimt vienerių amžiaus jam tesulaukus. Savo jaunystę keliavau čiupinėdamas skirtingų šalių įvairius pinigus ir jeigu kartais sukeldavo kokių tai problemų jų neturėjimas, dėl jų nei numiriau, nei keliauti nustojau. Turėtų latviai dabar savo valiutą, tai ir jų latų būčiau užsipirkęs vieną kitą. O dabar ir čia kažkokie eurai. Negaliu, nervas nelaiko. Kol keliavome Kipre, tai kažkaip vienodai buvo. O čia ne, koks bjaurus pinigas. Gal švedams ar anglams pasiūlykite atsisakyti savo pinigų? Labai abejoju, kad bent kas dešimtas sutiktų.

       Laikraščiuose perskaitau, kad temperatūra lauke nekris žemiau septynių. Po velnių, tai kodėl tada atrodo taip šalta? Suprantu, mūsų drabužiai ne patys žiemiškiausi, bet ir su marškiniais trumpomis rankovėmis ar bikiniais per naktinę Rygą nevaikštome. Pakankamai normaliai mes ten apsirengę. Tai gal spausdintas žodis rašo apie temperatūrą patalpų viduje? O gal laikraštis senas? Ir ko čia taip šalta? Tradicinė mūsų nakvynės vieta šiose apylinkėse yra ne Rygoje, o dvidešimt kilometrų už jos, kuriuos vidurnaktyje kažin ar kas veš, kadangi mašinų minimaliai pravažiuoja ir miestas miega arba linksminasi šeštadienio režimu. Netoli vietos, kur Rygos miestas baigiasi ir yra ženklas apie tai, bei kur mano tranzuota šią vasarą grįžtant iš savo individualios kelionės į šiaurę, miškelyje šalia kelio statome palapinę. Dar prieš lįsdamas vidun, iš kuprinės išsitraukiu ekstra megztinį. Matote, drabužiais irgi galima pasirūpinti prieš išvažiuojant į kelionę, kaip ir pinigais šalių, į kurias važiuoji. Žinojau, kad Rygoje bus šalta, tad ir megztinį papildomą žieminį įsimečiau. Ne durnas, pats savimi galiu pasirūpinti, be dėdžių iš Briuselio pagalbos. Juk tą megztinį ne tam ėmiau, kad juo apsivilkęs prie plius dvidešimties Kipre vaikščiočiau ir bikinių ieškočiau. Ne. Ėmiau tam, kad Rygoje nesušalčiau. Net jeigu dėl vienos nakties jį dvi savaites teks tampytis ant kupros. Negaliu žinoti orų prognozės prieš dvi savaites, užtat galiu nuspėti, kad Latvijoje taip karšta kaip Kipre lapkričio paskutinę dieną nebus. Ta pačia nuovoka pasižyminti bei tą pačią informaciją apie galimus orus mūsų platumose turinti Evelina irgi išsitraukia ekstra aprangos komplektą. Mums jau sugulus į rodos ledinę palapinę, kažkuria savo garderobo dalimi tenka pasidalinti, patiesiant tarp žemės ir Evelinos. Jai labiau reikia, man negaila. Šaltą naktį taip gera dalintis.... Viskuo.

       Nors miegu to ir nepavadinsi, tačiau ryto šiaip ne taip sulaukiame ir septintą valandą iš ten pasišaliname, prie žemės galutinai neprišalę. Likusią neilgo kelio iki prekybos centro atkarpą kartoju vieną frazę: "Žmogus yra gyvūnas, mėgstantis šilumą". Vienbalsiai sutariame, kad antros tokios nakties neištvertumėme, o šią pavyko atlaikyti tik todėl, kad: 1) Važiuojame namo. 2) Miegoti ėjome apie pusę dviejų nakties ir tai laikas prailgo, tai kas būtų, miegoti nuėjus vos tik sutemus, tai yra pusę penkių vakare? Ir nors antrasis punktas apie tai, ką šaltyje nakvojant veikti kur kas ilgesnį laiką nei penkios valandos, mūsų yra prieš tai išmėgintas net tris kartus, tačiau visais tais atvejais irgi būdavo taip, kad ryto sulaukus numatytas pirmasis punktas apie važiavimą namo ir sekančios tokios nakties nebuvimą. Žmogus yra gyvūnas, mėgstantis šilumą. Norite kažką įrodyti sau ar kitiems bei keliauti žiemą? Pirmyn, kankinkitės. Tik kelione to nepavadinsi.

       Ale kaip šalta, nors ir ne daugiau dešimties. Juk žiema, o mes tik iš pietų jūros istorijos. Tik man nereikia nei gailesčio, nei užuojautos, nei supratingo bei viską žinančių ir išmanančių galvų linksėjimo. Nelinksėk, negailėk, o važiuok, pravažiuok. Mes visą tai patys pasirinkome, kad būtų įdomiau, įsimintiniau, nepakartojamiau. Tu tik pažiūrėk į visą tai, į tas spalvas, pajusk kosmoso šaltį. Ar matai, kaip šiaurės kryptimi tamsut tamsutėliam dangui iš priešingos pusės jau grasina aušra? Rytas ateis. Fantastiškas jausmas. Tuojau švis, o aš dar kartą ir visai be jokios priežasties apsidžiaugsiu žiūrėdamas į Tave. Nors mano rankos niekaip nesušyla, kadangi pirštinių nėra. Ir kojos mano vis dar šąla, nes batai nei žieminiai, nei ne kiauri. Atrodytų lyg nieko nežinotume apie žiemą ir pirmą kartą gyvenime ją matydami, kiek nustebtume. Nakčiai pasibaigus ir dabar žinant, kad miegoti lauke nebereiks, visa tai atrodo ant tiek klasiška ir nepakartojama. Mes tai padarėme. Romantika. Bus ką prisiminti, bus ką papasakoti. Naktį atėjai į apsnigtą miškelį, nuvalei nuo žemės sniegą, pastatei palapinę, sulindai į miegmaišį, dešimt kartų užmigai, tiek pat kartų pabudai, beveik rytas atėjo, susirinkai daiktus, išėjai. Romantika. Juk visam tam pasibaigus, svarbu ne tai kaip šalta buvo visam tam vykstant, o tik tai, kad tu pabudai lygiai tiek pat kartų, kiek ir užmigai, o ne vienu mažiau. Rytas ateina.

       Prekybos centro darbuotojams sniegu girgždant į darbą, mes kantriai laukiame, kada jie ten susirinkę atidarys duris mums ir kitiems pageidaujantiems bei miegojusiems lauke. Pagaliau. Vidun užėję iš karto įsikuriame prie kavos aparato, už drąsą ir ryžtą apdovanojančio karštaisiais gėrimais. Geras aparatas, karšta kava, saldus cukrus. Kaip greitai viso to pasiilgstama. Dabar, šaltai nakvynei pasibaigus, gerdamas karštą kavą, jaučiuosi didvyriu bei suprantu, kad be šios ledinės nakvynės ši karšta kelionė prarastų žavų akcentą, kaip vyšnią ant torto, sušalusią. Gerai, kad mes taip sugalvojome. Gerai, kad ši naktis baigėsi. O apie tai, kad temperatūra buvo nukritusi iki minus vienuolikos, mums pasakys vienas iš trijų vairuotojų, tą rytą mus pavežusių keliu Ryga - Bauskė. Taip jau už šio paskutinio Lietuvos kryptimi Latvijos miesto stovėdami, baltų laukų apsupty, užverčiam šimtas trisdešimt antrą kelio romano skyrių. Apie beveik namus ir apie tai, kokie savi bei šalti jie mus sutiko priešpaskutinę ir paskutinę lapkričio dieną.

       Kodėl "Beveik namai"? Atsako atledėjantis autorius: "Nes Latvija, nors ir įsivedusi eurą, vis dar yra mūsų kaimynai. O kur kaimynai, ten ir namai. Beveik. Savi jie todėl, kad namai. Beveik. Šalti jie todėl, kad lapkričio paskutinės dienos už palapinės sienų ir po kojomis. Ar savas gali būti šaltas? Šis kelio romano skyrius būtent į tai ir atsakė - Taip!"

       Niekaip kitaip negaliu pavadinti tų sunkvežimių vairuotojų, tą dieną pravažiavusių keliu Bauskė - Panevėžys ir per bemaž tris valandas nesugebėjusių sustoti juos stabdžiusiems dviems atšalusiems autostopininkams, kad pavežti juos niekingus dešimt kilometrų iki valstybinės sienos. Vietos tam buvo daugiau negu pakankamai, pravažiavo jų koks šimtas, o tai ir daugiau. Tas pats galioja ir lengvųjų automobilių vairuotojams, bet tie norėdami bent galėtų pasiteisinti, kad iki sienos nevažiavę. Daug kas iš jų būtų teisūs, nors pagal numerius būta ir tokių, kurie tikrai važiavo toliau, nei kad iki vieno iš keturių Latvijos teritorijoje likusių kaimų. Kas aš toks, kad jie man teisintųsi? Niekas. Bet sustoti vis dėlto galėjo, nors kartą.

       Taip visiems tokiems pravažiuojantiems mintyse palinkėdamas Kūčias bei Kalėdas sutikti miške, užverčiu šimtas trisdešimt trečią kelio romano skyrių, apie ne žmones. Čia mano asmeninis tiek palinkėjimas, tiek puslapio užvertimas. Ką norėtų palinkėti irgi kaip reikiant sušalusi Evelina? To aš nežinau. Abiem šalta. Toliau, jau į ateitį žiūrint, ta ateitis man atrodo pakankamai šviesi bei šilta. Operatyviai paruošiamas gelbėjimosi planas, kuris netrukus ir paskelbiamas: "Nesustos tai nesustos. Baisiai čia. Grįšime pėsčiomis arba autostopu (?) porą kilometrų į Bauskės autobusų stotį ir važiuosime iš ten - arba atgal į Rygą ir iš ten į Vilnių, arba tiesiai į Lietuvą, jei iš Bauskės tokių reisų būna". Ar būna? O kol kas nesakau, kad visi pravažiuojantys neturi ko daugiau veikti, kaip kad tik kažkam kelyje stabdančiam stoviniuotų. Ne, neprivalo. Tačiau kai per tiek laiko ir dar žiemą neatsiranda nė vieno, kuris galėtų pavežti, tai jau ne dėsningumas, o diagnozė.

       Kodėl "Žvėrys"? Atsako autorius: "Ką čia beatsakysi?"

       Laikydamiesi iš paskutiniųjų, atgal į Bauskę vis dar nesukame. Lauke dar netamsu. Kad šalta tai negerai, bet kaip nors. O be to kažkaip nesinori nubraukti mus čia atvežusių trijų gerų bei paslaugių latvių pastangų. Kam jie tada mus vežė ir kam visa tai buvo, jei dabar į Rygą reiks grįžti? Pirmasis jų - vaikinas iš pasienio su Lietuva miestelio Skaistkalnės, dirbantis Rygoje ir po naktinės pamainos grįžtantis namo, pavežęs mus iki sankryžos už Kekavos, kur vasarą mūsų nakvynių plotai. Paskui buvo policininkas, atvežęs iki Iecavos. Ir galų gale pensininkas, pasakojęs įdomius dalykus bei atvežęs į šitą žvėryną už Bauskės. Nieko, mes dar pakovosim, kad jūsų pastangos nenueitų vėjais ir šuniui po uodega. Tam kelioms minutėms sugužame į kaimo parduotuvę, kur suvalgome sūrio lazdelių bei sušylame. Personalas malonus.

       Neilgai trukus Evelina pasiūlo paeiti toliau, paliekant tą puikią vietą mašinoms sustoti, kuria jos piktybiškai nesinaudoja ir iš kurios mūsų neveža. Ir nors kelyje toliau matyti tik siauri kelkraščiai su bordiūrais, spjaunu į sveiką protą, kadangi esant tokioms sąlygoms nepanašu, kad jo dar prireiktų. Kiek paėjus prieiname vietą, kur lengvajam automobiliui sustoti yra ne daugiau vieno metro, vietoj prieš tai buvusių mažiausiai penkiolikos. Ten per kelias minutes sustoja vienas toks. Humoristas, pagalvočiau. Bet ne, sako jis matęs mus važiuodamas dar į priekį link Bauskės, prieš kelias valandas. Dažnai taip būna. "Ačiū tau, žmogau. Pačiu laiku sustojai, nes mano rankos žiemos vėjyje be pirštinių gyvendamos, virsta ledo rankomis" - padėkosiu, dalį šios frazės ištaręs, o dalį tik pagalvojęs. Įdomus žmogus (vairuotojas, ne aš), per trumpą laiką papasakojęs įdomių bei sukrečiančių istorijų iš tolimų kraštų, kuriuose mes nebuvę, o jis gyvenęs ne metus ir ne du. Išsiskiriame ant sienos - vienas latvis į Latviją, du lietuviai - į Lietuvą.

       Stovime bei tranzuojame šalia kavinės "Pakelės namai". Visi, kas tik keliu į Rygą iš Lietuvos Via Baltica keliu yra važiavę, šią kavinę, svečių namus ar bent degalinę neabejotinai žino, ant Lietuvos - Latvijos sienos nors kartą pietavęs, miegojęs ar pylęsis kurą. Pietavau ir aš kažkada, su Mindaugu mums grįžtant iš kelionės po šiaurę. Negirdėtas dalykas - tuomet mes, autostopininkai vaišinome mus iš Talino vežusį vairuotoją, neturėjusį lietuviškų pinigų. Tai buvo seniai. Keliu iš aikštelės nueina kelios mergos ir keli bachūrai. Aš manau, kad tai laisvo elgesio moterys ir jų suteneriai, iš vietinių. Evelina sutinka su pirmąja mano prielaida, tačiau dėl antrosios turi savo nuomonę, kad tai jokie ne suteneriai, o klientai - fūristai, kurių ten gyvas velnias. Pačiame diskusijos įkarštyje, apsisukusi iš degalinės privažiuoja mašina, kurios vairuotojas ragina lipti vidun ir važiuoti su juo, kol nesušalę. Taip šį kartą sušalti nespėję, pasienį mes paliekame. Vairuotojas ne kas kitas, o viso to komplekso "Pakelės namai" savininkas. Vyras mėgsta pakalbėti ir apie daug ką turi savo nuomonę. Tiksliau, nuomonę jis turi apie viską. Man, kilusiam iš tų kraštų, patinka klausytis vietinių, važiuojant atkarpą Biržai-Panevėžys. Sako yra pastebėjęs, kad jo valdose kupranugariai (suprask keliautojai-austostopininkai su kuprinėmis) reguliariai ganosi, bet kad tokiu laiku... To jis nepamena.

       Vairuotojas mus išleidžia Panevėžio centre, šalia autobusų stoties, man patikinus, kad kur stotis aš ir taip žinau. Prieš miestą dar paklausia, ar tranzuosime toliau, ir jeigu taip, tai jis galintis išleisti mus ant Panevėžio apvažiavimo. Beveik tamsoje? Jūs ką? Ne, gal tiek to, ačiū. O autostopu keliauti mes tai keliausime, tik jokiu ne apvažiavimu, o iš miesto. Tam reikia pasiekti jo pabaigą, nenumaldomai temstant ir mums vis dar atšąlant. Negaišdami laiko, kaip tarę taip ir padarę, operatyviai bei į nieką pašalinio nesidairydami, centrinę miesto dalį pereiname. Matyti miškelis, kuriame prieš du metus Kūčių rytą sutikome palapinėje. Tada irgi buvo šalta ir net šalčiau. Šiandien tai nedomina, šiandien mes važiuojame namo. Esu girdėjęs kas nutinka tiems, kurie pabando praeiti Panevėžio gatvėmis sutemus ir dar susikabinę rankomis su negru. O kaip su kuprinėmis ant pečių? Kas būna tokiems? Tikiuosi, kad nieko panašaus iš to, apie ką ten papasakota. Viskas, complete, miestas įveiktas. Vieta šalia degalinės pasirodo besanti apšviesta, stabdyk ir norėk. Ten per nepilną pusvalandį pavyksta išmėginti abu ir tik Panevėžiui būdingus autostopo niuansus: 1) Sustoja vaikinai, nežinantys kur jie važiuoja - ar į Vilnių, ar į Kauną. Sako pavažiuosiantys toliau ir pažiūrėsiantys. Čia kur tas toliau? Dešimt metrų, penkis kilometrai? Pavažiavę sustoja keli metrai už mūsų, paskui už minutės nuvažiuoja. Nenoriu žinoti ir galvoti apie tai, ką jie ten už užtamsintų langų veikė. 2) Už kelių metrų sustoja dar viena mašina. Keliame sunkias kuprines ir einame link jos. Tik mums priėjus, tas gudruolis nuvažiuoja. Evelina sako taip ir maniusi. Aš jai pritariu. Juokiamės abu. Panevėžys...

       Stabdome toliau. Būtinai kas nors sustos. Jau tamsu. Gerai, kad lempos virš galvų šviečia. Šalta, mintys nerišlios. Sustoja. Mašina matyti gera. Einu link jos ir tuoj patikrinsiu mūsų sėkmę. Vilnius ar Kaunas bus? Pasiseks ar kaip visada - kitą kartą? Tranzuojant šioje miesto vietoje, šansai visada būna penkiasdešimt prie penkiasdešimties, keliams į sostinę ir buvusiąją sostinę išsiskiriant kažkur už penkių kilometrų. Beje, mūsų ir ten kažkada miegota, tik ne tokiu oru. Sekasi - Vilnius. Reiškia, šiandien nesušalsime ir prieš tai mus vežusių penkių žmonių pastangos vėjais nenueis, nes kaip ir pageidauta, namus pasieksime autostopu. Pinigai čia ne prie ko, pinigai čia paskutinėje vietoje. Mes taip išmokinti, dėl savo tikslo Kelyje pakovoti. Kokie dar ten pinigai. Mes Rygoje visus kokio hostelio kambarius galėjome vienai nakčiai užsisakyti, tačiau miegojome lauke - palapinėje, medžių apsupty, kur iki mums ateinant tik sniego gulėta.

       Visą kelią iki Vilniaus važiuodamas galvoju apie tai, kas ir kodėl mus į šį pasaulį paleido, taip nieko ir nepasakęs - nei kas yra už jo, nei kas aplinkui jį. Donatai, kas atsitiko, ar galvą peršalai, kad filosofuoti pradėjai? O gal tavasis antrasis aš iš kuprinės pabėgo, taip kruopščiai joje slėptas ir per visą kelionę tik kartą davęs apie save žinoti? Ne, nė viena nelaimė iš tų neatsitiko. Tik vairuotojas užleidžia kokį tai audio seminarą, kuriame kalbama apie man nesuprantamus dalykus, susijusius su rytų filosofija, joga ir panašiai. Prieš tai jis mūsų klausė, ar mes to norime bei sutinkame klausytis. Bent jau kažkaip intuityviai iš dviejų galimų atsakymo variantų pasirinkau "Sutinku". Neneigsiu, tam įtakos galėjo turėti ir turėjo oro temperatūra už lango bei mano nenoras su ja susipažinti iš arčiau dar kartą, jei atsakymo "Nesutinku" vairuotojas būtų nesupratęs ir likęs savo automobilyje klausytis seminaro apie dvasinius dalykus, mums tuo metu klausantis žiemiška autostrada prašvilpiančių mašinų kažkur tarp Panevėžio ir Ukmergės. Tai ir rašau, valandą viso to pasiklausęs - mane pykdo tas faktas, kad niekas nieko nežinome apie tai, kas su mumis buvo prieš mums gimstant ir kas su mumis atsitiks mums numirus. Nieko čia nepadarysi, kai Dievas sugalvojo tokį pasaulį ir liepė mums jame gyventi. Tokiai neaiškiai (švelniai sakant) situacijai esant, kiekvienas matyt ir bando savo žinomomis priemonėmis prie kažkokios tiesos artėti. Ar ji yra? Ir jeigu yra, tai ar bendra visiems, ar kiekvienam po atskirą? Ar mes ją norime žinoti? Taip iš viso to ką ten kalbėjo nieko nesupratę, užverčiam šimtas trisdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Išleisti Ukmergės gatvės pradžioje, miesto centrą pasiekiame Zuoko visuomeniniu troleibusu, už vis dar kosminę ir paslaugos kokybės neatitinkančią vieno būsimo euro kainą.

       Tolumoje tik išvydęs Vilniaus šviesas mums jį privažiuojant, vairuotojui sakau, kad tai ką girdėjau kalbant jo mašinoje, man visai patiko. Nors ir mažai ką supratau iš viso to ten pasakyto, tačiau man patiko. Meluoti nėra prasmės, kadangi esame jau namie ir galimas priešlaikinis išlaipinimas nebebaugina. Pasirodžiusio Vilniaus vaizdai mane kaip visada sunervina ir jokios ramybės, apie kurią valandą kalbėjo dvasinio gyvenimo propaguotojai bei skleidėjai - nė ženklo. Kūnas sunerimsta ir įsitempia. Vis tik lieku prie savo nuomonės, kad visame tame mūsų kantriai bei rimtais veidais išklausytame audio reikale žodis "čakra" buvo panaudotas per daug kartų. Įdomu, čia kas toks? Gal kokia nauja ir man nežinoma kebabo rūšis? O gal airanas? Negerai, kad dar namų slenksčio neperžengęs, jau pradedu ilgėtis dalies savo salos, tos šiaurinės.

       Tikiuosi ir tu, mūsų kelionių ir mano pasakojimų išvargintas skaitytojau, galėtum pasakyti tą patį. Kada nors - mano paklaustas ar pats sugalvojęs. Nebūtina visko suprasti, kad patiktų. Ir jeigu bent dalį iš to ką perskaitei supratai, tai jau gerai. Gal ką iš viso to papasakosi draugams bei artimiesiems, gal ką pritaikysi kelionėse, jau savo. O manoji istorija čia baigiasi, šį kartą sutilpusi į daugiau nei dvidešimt devynis tūkstančius žodžių. Ir ne visi jų buvo "o", "bet", "tačiau", "kad", "jeigu", "turbūt"... Ar jie visi apie nieką? Aš taip nemanau.

       Kodėl "Namai"? Atsako autorius: "Nes kelionė baigėsi".

       ...Baigiantis ir metams, Larnakoje vis dar pavasaris, su +19. Šiaurėje, Rovaniemyje -23. Mes, su savo -6, kažkur per vidurį. Turbūt taip ir turi būti, kai gyveni tarp savo šiaurės ir savo salos...

       Kur nors ir kada nors perskaitę ar išgirdę šnekant, jog Šiaurės Kipro Turkų Respublikos nepripažino niekas, išskyrus Turkiją, žinokite - tai netiesa, ją pripažinau dar ir aš, tą vėlyvą rudenį kaip įrodymą palikdamas ten dalelę savęs. O aš juk nesu niekas. Ir Kipro sala mano sala iki tol, kol joje yra ar tai atitvertas, ar tai atsitvėręs Šiaurės Kipras. Nesmerkime jų labai, kadangi nesame gyvenę su graikais tokiame nedideliame plote. Jeigu būtume, matyt dar ne tokių keistų bei iš šalies žiūrint ne visai suprantamų dalykų pridarytume. Tad ir ne mums juos teisti ar kaltinti už tą nepripažintą darinį salos šiaurėje - būtume viską išmanančios tarptautinės bendruomenės nariai, ar tik svetimšaliai keliautojai, trumpam į salą užsukę ir paskelbę ją savo sala. Nereikia viso to. Geriau pasidžiaugti, kad ten skanūs kebabai ir airanas gardus, vietoj susirūpinusių galvų kraipymo ir nesąmonių visokių klausinėjimo, tokių kaip "Kodėl?" bei "Kada Kipras vėl bus vienas ir vieningas?". Manau ir tikiuosi - niekada.

       Jeigu kada būsite Šiaurės Kipro Turkų Respublikoje, būtinai nuvežkite kepalą duonos į Karpazo pusiasalį bei sušerkite jį pirmam ten pasitaikiusiam asilui, savo šį mielaširdingą gestą palydėdami linkėjimais: "Nuo Donato". Jei gyvulys jums atsakys pratisu: "Y-ha" bei kanopomis neišspardys jūsų dantų, reiškia mane jis atsimena. Už duoną pažadu sumokėti, už dantis - ne.

       Jeigu kada būsite Šiaurės Kipro Turkų Respublikoje, savo nuožiūra susiraskite kokį benamį šunį ir paspauskite jam leteną arba net abi priekines. Jeigu už kelių minučių aplinkui jus susirinks šunų būrelis, neišsigąskite jų, o perduokite linkėjimus, ištarę žodžius: "Nuo Evelinos" ir žinokite, kad jie susirinko pasišildyti ir ją dar prisimena. Jeigu tai bus Šv. Kūčių naktis, kuomet prabyla visi gyvuliai, tegul jie suloja ir savo šuns kalba pasako, kad labai ant jos nepyksta už tai, kad ji jų bijojo. Man gera būtų tai girdėti.

       Jeigu norėsite išmokti keliauti autostopu, kaip kad keliauju aš, o gal net geriau, greičiau, įdomiau, toliau, ilgiau, kreipkitės į savo regioninį autostopo klubą, nes kažkada buvęs valstybinis bei visaliaudinis iš Vilniaus, paslaugų bent jau internetu nebeteikia, matyt neatlaikęs pigių lėktuvų ar autobusų bilietų konkurencijos arba nusenus klubo įkūrėjams bei autostopo puoselėtojams. Galima ir tiesiogiai į UAB "Autostop", adresu www.uabaustostop.lt - ten jums būtinai padės.

       Jeigu kada skaitysite dvyliktą kelio romano dalį, reiškia klaustukas šių dviejų puslapių antraštėje buvo nereikalingas. O kol kas laikas pakuotis.