Darbas. Pergalė. Gegužis.

       Prieš kelionę į Baltarusiją kelias dienas svarsčiau kokia komplektacija man derėtų toje šalyje pasirodyti. Pirmas variantas buvo pasiimti su savimi viską kas priklauso, kad būtų kaip pas žmones ir kaip kelionėse patikrinta - kuprinę, palapinę, miegmaišį, kilimėlį, dujinę viryklę, indus. Kad dienomis visą tai nešioti su savimi, kur prisėdus išgerti arbatos, o naktimis vargo nematyti. Antras variantas buvo pasiimti mažą kuprinę, seną miegmaišį ir kilimėlį, kad nakvoti kur bus matyti. Varianto be miegmaišio nesvarsčiau. Sveikas protas nugalėjo, kai palikęs nuošalyje patogumų geidulį, išvažiavau komplektuotas antruoju variantu. Dar pasiėmiau pinigų ir kelis mažai reikalingus daiktus, kurie tik galėjo sutilpti į tą mažą ir visai ne guminę kuprinę. Kelionė ne autostopu ir dar specifinė, kurioje net du kartus po tris valandas teks išsiskirti su kuprine, didelė ar maža ji būtų. Jei prarasiu tą, su kuria išvažiavau, labai man gaila nebus nei jos pačios, nei jos turinio. Ko visai nepasakyčiau apie tą, su kuria neišvažiavau. Kuprinę omenyje turiu, ir jos turinį. Dar pasiėmiau ir šiek tiek maisto, tačiau kadangi jis į kuprinę netilpo, visą jį susidėjau į maišiuką, o maišiuką pasiėmiau su savimi. Dar du, trys tokie maišiukai ir atrodysiu kaip garsusis Vilniaus benamis Dredas, pagalvojau. Ne bėda, kažin ar apie tokį ten Baltarusijoje daug kas žino. Į stotį nuėjęs prisiminiau, kad pamiršau apsivilkti savo mėlyną megztinį, kuris ant manęs būna visose mano pastarųjų aštuonerių metų kelionėse ir kuris neša man sėkmę kaip kad aitvarai kitiems turtus. Kartais po eilinės kelionės jis būna net išplaunamas, tačiau sėkmė nuo jo niekur nedingsta kaip kad dingsta vanduo nuo žąsies ir kiekvienoje sekančioje kelionėje ji iš naujo lydi ir lydi mane ilgame mano kelyje iki namų. Nors lauke šiandien pakankamai šilta ir nepanašu, kad jo reiktų (todėl matyt ir pramiršau), grįžtu jo pasiimti. Tegul tai bus jau devyniolikta kelionė jam. Kas ten žino, gal pravers - tiek šiluma, kai taip šilta kaip šiandien nebus, tiek ir sėkmė.

       Pagaliau galutinai išsikuitęs, iš Vilniaus pajudėjau baltarusišku autobusu, prieš tai man stoviniuojant prie durų ir vairuotojui rusiškai paklausus ar aš su jais. Aš jam irgi rusiškai atsakiau, kad taip, su jais. Tegul negalvoja lengvai mane išmušiantis iš vėžių, nemūsiškai mūsų žemėje čia šnekėdamas. Jei rusiškai nemokėčiau, tai ir į jokias baltarusijas nevažinėčiau. O šiaip tai autobuse žmonių daug nebuvo, visi jie, įskaitant personalą, buvo pakankamai mandagūs bei paslaugūs, į akis nelindo ir važiuoti netrukdė. Po keturių valandų kelionės iš to paties autobuso ir išlipau, jau Baltarusijoje ir pirmajame jos mieste Gardine. Neilgas ten kelias, su vienu sustojimu Druskininkuose, bei kitu ant valstybinės sienos. Važiavau be vizos, tačiau pasieniečiai buvo gerai informuoti, kad iki šio mėnesio pabaigos dar beveik dvi savaites kiekvienas pageidaujantis gali nebaudžiamas taip daryti, teturėdamas su savimi savarankiškai atsispausdintus bilietus į pasaulio ledo ritulio čempionato rungtynes. Aš tokius turėjau, ir net visus du, tad jokių problemų ant sienos man nekilo ir vakarop išlipau ten kur išlipau - miesto autobusų stotyje. Pirmas ir svarbiausias dalykas, kurį reikia padaryti išlipus svetimo miesto autobusų ar traukinių stotyje - tai kad visiems aplinkui esantiems negeriems žmonėms, jei ten tokių yra (o stotyse jų kaip taisyklė netrūksta) atrodytų, kad čia tu esi ne pirmą ir ne antrą kartą, o kiekvienas stoties šuo tik ir telaukė progos su tavimi pasisveikinti. Negali ten būti jokių klausinėjimų kas ir kur yra ar kur padėta ir kam priklauso - arba eini per stotį ir dairaisi po ją kaip viską ten daug kartų matęs, arba eini trumpiausiu kelio iš stoties lauk vos tik atvykęs. Domino pirmasis variantas. Neužilgo pradėjo lyti ir pirma pasitaikiusia didesne gatve išėjau į miestą. Žemėlapio neturėjau, tačiau jaučiau, jog centras ten kur nuėjau. Kitaip kam ten eiti.

       Nuojauta neapgavo ir dar tą patį vakarą išvaikščiojau Gardino centrą ir aplinkinius kvartalus. Nežinau kaip ir kodėl, tačiau visai pamiršau, kad pro miestą teka Nemunas, tad jo pakrantės neieškojau, o pamatyti netyčia - nesigavo. Reiškia, tai atidedama rytojui. Užtat apžiūrėjau paminklus Leninui, Čiapajevui ir tarybiniams kariams, kurie po pergalės dienos minėjimo keturioms dienoms praėjus, vis dar skendėjo nukloti gėlėmis ir kaip taisyklė - raudonomis. Atmintį čia saugo. Apsilankymas maisto prekių parduotuvėje irgi atidedamas rytdienai, nes dirbančių tokių mano kelyje nepasitaikė, o maisto dar turėjau iš namų. Šiame mieste, skirtingai nei kituose mano maršrute numatytuose, dar prieš kelionę nužiūrėjau nakvynės vietą, kuria turėjo tapti naktis pigiame hostelyje už devynis eurus. Buvau ten užsukęs neužilgo po atvykimo, tačiau tuomet už atvirų durų sėdėjęs ir knygą skaitęs pilietis man paaiškino, kad šeimininkas kažkur išėjęs ir bus už valandos ar panašiai. Tai dabar, laiko praėjus daugiau nei valandai, o tai ir visoms dviems bei vakarui galutinai sutemus, o man viską ką buvo galima aplinkui apžiūrėti apžiūrėjus, sugrįžau ten. O kur man dar sugrįžti nepažįstamame mieste? Jokio šeimininko nebuvo, kaip ir atidarytų durų, beje. O tai kas dabar bus? Ant durų pakabintas lapelis primygtinai siūlė kažkur ir kažkam skambinti, bet aš nesiryžau to daryti, kadangi nebuvo aplinkui nieko kas papasakotų apie mobilaus ryšio tarifus toje šalyje. Kaip benamis šuo laukiau prie durų. Turėčiau palapinę, tokiu laiku mieste manęs apskritai nebūtų ir kad pro miestą teka upė Nemunas garantuotai jau būčiau prisiminęs. Tačiau palapinės aš neturėjau. Administratoriui vis nesirodant, o man nusprendus duoti jam dar šiek tiek laiko pasirodymui, svarsčiau ir kitus nakvynės variantus. Nors veiksmas vyko senamiesčio gatvės kieme, o rajonas neartodė pavojingas, tačiau nakvoti lauke ten nebuvo kur. Tai aš patikrinau, kelionėse to išmokta.

       Paskui iš parduotuvės grįžo tas kurio aš laukiau ir jis mane sėkmingai užregistravo. Įdomiausia, kad būtent už tą kainą, kuri buvo parašyta - lygiai devyni eurai, be jokių ten papildomų nesąmonių. Iš jo gavęs miesto planą prisiminiau, kad pro Gardiną teka Nemunas. Akyse prašviesėjo, bus ką rytoj veikti. Nusprendus dar kiek pasivaikščioti prieš miegą, teko palikti užstatą už raktus - arba pasą, arba dvidešimt penkis litus. Kad pasas neatrodytų toks jau bevertis, palikau penkiasdešim litų. Be to, smulkiau neturėjau - tik du šimtus tūkstančių baltarusiškų rublių ant vietos. Ir nors skaičius su penkiais nuliais atrodo rimtai bei solidžiai, vietoj jo paso palikti nesiryžau. Link Nemuno tą vakarą jau nėjau, nes ką ten tamsoje pamatysi. O kadangi aplinkui viskas buvo išvaikščiota ir pažinta, tai neužilgo grįžau, įvertinęs privalumus ir trūkumus ką reiškia vaikščioti po nepažįstamą miestą su žemėlapiu ir be jo. Atsiėmęs užstatą nuėjau miegoti viršutinėje lovoje, keturių lovų kambaryje, tačiau užmigti nespėjau, nes grįžo trijų lenkų draugija, vienas kurių buvo stipriai peršalęs ir visą naktį trukdė miegoti. Gali būti, kad pats aš knarkiau ir trukdžiau miegoti jiems. Bet taip jau būna, todėl tokių ir panašių nakvynės vietų aš visą gyvenimą vengiu. Ryte anksti pakilęs pasišalinau iš ten ir išėjau į kitą, vakar mano nepažintą Gardino pusę, prieš tai dar pasiklausęs bažnytinio choro giesmių miesto katedroje. Nieko nesupratau, bet patiko.

       Miestas prie Nemuno gražus, o dešinysis upės krantas dar ir pilims statyti tinkamas. Ne veltui kažkada čia būta vieno svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Dvi tokios pilys viena šalia kitos stovi iki šiol - senoji ir naujoji. Ir nors iš tos senosios nedaug kas belikę ir pilimi ją sunkiai bevadinsi, bet ar mums ją teisti? Tiems, kurių po tiek metų nė prisiminimo likę nebus. Dar ten yra labai sena cerkvė, ne tokia sena, bet irgi sena gaisrinė su įspūdingu piešiniu ant fasado bei stela (paminklas toks), pastatytas miesto 850-ajam gimtadieniui, kurio vienoje pusėje stovi moteris nacionaliniais rūbais, o kitoje - karžygis su į žemę atremtu skydu. Kadangi jis ne ant to skydo parneštas, o pats jį laiko ir niekas jam tame nepadeda, tai galima manyti tai simbolizuojant jo laimingas dienas, kai jis darė tai ką mėgo ir geriausiai daryti mokėjo - kariauti. Ir po visų karų jam grįžus namo, ten jį sutiko moteris (gal sava, o gal ir svetimo), stovinti kitoje stelos pusėje. Kitaip karys būtų ant skydo, o moteris verktų palinkusi virš jo. Va taip kažkaip. Supratau, kad reikia pavalgyti. Taigi baigęs pažintį su miesto senamiesčiu bei nuprausęs savo jauną veidą Nemune, patraukiau į miesto centrą, kad apsilankyti baltarusiškoje parduotuvėje. Pakeliui ten eidamas dar apžiūrėjau ant pjedestalo stovintį tanką. Manau, jis tikras.

       Baltarusiškoje parduotuvėje nepastebėjau kokių tai produktų trūkumo, užtat į akis krito neproporcingai gausus aptarnaujančio personalo skaičius, skirtas aptarnauti ganėtinai nedideliam prekybiniam plotui. Palyginimui užtektų paimti kokią Lietuvoje veikiančią "Iki Express" parduotuvę ir joje matomą darbuotojų skaičių patrigubinti, kai niekas iš ten dirbančių nepasislėpę. Patrigubinote? Tuomet galima sakyti mums visiems apsilankius tipiškoje tos šalies savitarnos parduotuvėje. Ieškant produktų savęs išmaitinimui, aplinkui duonos skyrių, kartkartėmis vis įlįsdamas ir į parduotuvės užkulisius, trynėsi koks tai pensininkas. Jis čia neabejotinai turėjo pažįstamų ir pas pardavėją matyt savo anūkę vis prašė atnešti jam šviežios duonos, o gavęs vis perklausinėdavo ar atneštoji tikrai šviežia. Kadangi jam nešė ne kartą ir ne du vis skirtingus kepalus, tai beliko manyti, kad lentynose esanti duona šviežia nebuvo. Aš gi pažįstamų neturėjau nei toje parduotuvėje, nei tame mieste, nei toje šalyje, tad man teko tenkintis tuo ką radau. Nemanau, kad ta duona lentynose buvo kokia tai bloga ar blogesnė už tą, kurią gavo pensininkas per "blatą". Galų gale ir pas mus juk užtenka žmonių, nežinančių ko nori. Ir visai nebūtina tam būti nei pensininku, nei Baltarusijoje. Pagaliau kažką negausiai išsirinkus ir sumanius už visą tai atsiskaityti, atėjęs prie kasos atradau kokią tai eilę, nes kasoje dirbo viena darbuotoja iš viso to gausaus būrio, pastebėto prekybinėje salėje prieš tai. Čia jau visai tapo panašu į mano ankščiau minėtą lietuvišką prekybos tinklą, kur nieko iš nieko nei dauginti nei dalinti visai nebereikėjo. Atsipalaiduok, žiūrėk ir mėgaukis. Laukdamas savo eilės būti aptarnautas ir stebėdamas kaip kasininkė aptarnauja kitus pirkėjus, mintimis dar suspėjau grįžti į keturis savo gyvenimo etapus - tarybinę vaikystę Biržuose, kelionę į Baltarusiją prieš dvyliką metų, kelionę į Ukrainą prieš aštuonerius metus, bei kelionę į Rusiją prieš metus. Toks įspūdis, kad jos ten specialiai apmokytos taip dirbti, kad tik kuo nemandagiau ką atsakyti ar ką padaryti. Iš kitos pusės čia parduotuvė, o ne malonumų namai kokie tai, kur visos turi šypsotis, būti paslaugios bei malonios. Gerai, kad bent vyrų prekybos srityje dirbančių nemačiau. Tai tegul ir lieka taip kaip yra - man visai tas pats ir taip gal net įdomiau, ne kasdien juk tai pamatysi. O ką daryti tiems, kuriems su tuo tenka susidurti kasdien - jų reikalas. Įdomu, ten skundų knyga yra kokia? Ir jeigu yra, tai numeruotais puslapiais ar nelabai?

       Svarstymų laikas baigėsi atėjus mano eilė susidurti akis į akį su Baltarusijos prekybos sistemos darbuotoja. Išvengti to neišvengsi, jeigu valgyti nori. O valgyti aš jau norėjau ir visai nesiruošiau to slėpti - nei nuo miesto nei nuo pasaulio. Ir nors pirmam kartui man pasitaikė kasininkė jauna, tarybinės sistemos ir santvarkos matomai nesugadinta, tačiau pikto jos žvilgsnio išvengti nepavyko, kai per ilgai galvojau bei skaičiavau užteks ar neužteks mano turimų smulkesnių kupiūrų sumokėti už produktus, ar teks traukti stambesnę (kupiūrą) iš piniginės, su dvejetu priešakyje ir penkiais nuliais iš paskos. O kur dar po viso ko (apsipirkimo) laikas, skirtas patikrinti ar grąžos tau atiduota tiek kiek priklauso. Jeigu pasirodys, kad atiduota ne tiek, mažiausiai dar kartą skaičiuok. Ir tik jeigu po vieno ar daugiau (kuo daugiau, tuo geriau) tokių perskaičiavimų vėl atrodys taip pat, tada bandyk pakartotinai kreiptis į tave aptarnavusią kasininkę, nes kitaip mažų mažiausiai gali likti nesuprastas, o tai ir aprėktas. Pats savo akimis mačiau ir ausimis girdėjau. Man gi berods viską atidavė gerai, ką turėjo atiduoti. Bent jau aš taip manau, nes be treniruotės skaičiuoti tuos nulius ant baltarusiškų rublių darbas yra sunkus ir varginantis, o kadangi aš tik antra diena šioje šalyje, tai ir įgūdžių praktiškai jokių tam neturiu.

       Susirinkęs visus produktus nuėjau į miesto centrinę pėsčiųjų gatvę ir ant suoliuko prisėdės išgėriau kefyrą bei suvalgiau batoną. Buvo skanu. Taip ir likau nesupratęs ko norėjo tas pensininkas toje parduotuvėje, ieškodomas kažkokio tai įsivaizduojamai šviežaus batono įsivaizduojamų nešviežių batonų jūroje. Tai kad ir maniškis batonas, be jokių pažinčių pirktas, pasirodė besantinis baltas ir minkštas, o kefyras gardus ir tinkantis pirštus aplaižyti, kai pasibaigia. Tada nuėjau į traukinių stotį ir nusipirkau bilietą į Lydą. Norėjau patekti į traukinį, važiuojantį šimtą kilometrų keturias valandas, su sustojimais ant kiekvieno kaimo, bet pardavė į greitąjį, važiuojantį valandas dvi. Ką gi, dvi tai dvi, bus gerai ir toks. Kada aš buvau išrankus? Kadangi iki traukinio dar buvo laiko, tai pagal miesto planą nuėjau iki šiemetinių Baltarusijos ledo ritulio čempionų Gardino "Nemano" ledo ritulio arenos. Arena kaip arena, sezonas pasibaigęs, nieko įdomaus ir apskritai nieko ten nevyksta. Grįžus iki traukinio laiko dar buvo likę, tad jį praleidau traukinių stotyje, stebėdamas kokiais kitokiais bėgiais atvažiuoja traukinys iš Lenkijos miesto Bialystoko. Įdomus atvejis, kai bėgių viduryje eina dar du bėgiai, o lenkiškas (suprask, europinės vėžės) traukinys aišku važiuoja ne jais (būtų per siauras, žaislinis nebent), o vienu kraštiniu baltarusišku ir toliau nuo jo esančiu vidiniu. Kada būsite Baltarusijos vakaruose, atkreipkite dėmesį kaip ten visas sudėtinga su ta Europa. Pramogoms pasibaigus ir paskirtai valandai atėjus, išvykau traukiniu Grodno - Mogiliov, pažinęs miestą Gardiną tiek kiek jį pažinti man reikėjo.

       Atvykau. Iš Lydos geležinkelio stoties išėjus, visur aplinkui ore tvyrantis kvapas nuteikė taip kaip tik gali nuteikti kepamos duonos kvapas - optimistiškai, svetingai, maloniai, kad pasijutau laukiamas ir reikalingas čia. Ir visa tai dėl netoliese įsikūrusios duonos kepyklos. Šauni idėja pastatyti kepyklą šalia geležinkelio stoties. Dar nuėjau patikrinti gal kartais ir karšta duona ten prekiaujama, tačiau neprekiavo. Gaila, nes parduotuvė tai buvo, tačiau joje pardavinėjo viską, išskyrus karštą duoną. Nesuprantu kam to reikia ir tiek to. Arba valandos buvo ne tos, tada vietinių pensininkų reiktų paklausinėti kada būna tos laimingosios. Matyt, kitą kartą. Negavęs duonos, bent vietinę autobusų stotį apžiūrėjau iš vidaus ir iš išorės. Kaip elgtis stotyse žinojau ir atrodo niekas nesuprato, kad joje aš buvau patį pirmą kartą savo gyvenime. Verta paminėti, kad kelionė traukiniu į Lydą iš Gardino neprailgo, žmonių buvo nedaug, važiavau ir atvažiavau be nuotykių. Tada apžiūrėjau miesto centrą - jis nedidelis ir jame nieko ypatingo, išskyrus pilį, kurios bent jau pamatai tikrai mena Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikus. Visos kitos jos dalies atmintis vargiai ar siekia toliau artimiausios plytų gamyklos, iš kur buvo suvežtas statybinis materialas pilies atstatymui. Matyt šios pilies likimas panašus į Trakų, kuomet iš naujoviškų plytų ir betono pastato senovinę pilį ir sako, kad ji yra Gedimino ar Vytauto. Tokie dalykai negalėjo neliūdinti. Juk laiko neapgausi, atstatinėdamas tai, ką jis jau seniai pasiėmė.

       Kur miegosiu neturėjau nė mažiausio supratimo, užtat vis dar turėjau miegmaišį ir kilimėlį. Jau sutemus išėjau per Lydą ieškoti sau vietos nakčiai. Reikia pačiam ir niekas už mane jos nei ieškos, nei ją suras, nes tik aš vienas žinau kokios man reikia. Buvo ir viešbutis mano kelyje, praėjau ne kartą pro jį ir net prisėdęs šalia ant suoliuko buvau, tačiau žinojau, kad ten aš neisiu. Tik iš principo ir nieko daugiau. Pagrindinėje gatvėje nieko tinkamo negalėjau rasti, o vos išsukus iš jos ir pasigirdus šunų lojimams, tekdavo vėl ir vėl grįžti atgal. Nors aš ir esu patyręs nakvynių ieškotojas, bet taip, kad norėčiau kur apsinakvoti be palapinės, buvo seniai. Galų gale radęs nuo praeivių akių paslėptą kultūros rūmų kampą, kitoje pusėje nei gatvė, ten ir apsinakvojau. Vieta pasirodė besanti rami, tačiau koks ten gali būti miegas ant betono. Nieko keisto, kad nubudinėjau kelis kartus, o švintant ir visai pasišalinau.

       Vaikštinėdamas po bundančio miesto vakar nelankytus rajonus, atradau jį besant gražų ir tvarkingą. Tame rajone pristatyta tarybinių daugiabučių, tačiau jie ne niūrūs ir pilki kaip kad pas mus, o spalvoti - geltoni, raudoni, žali. Nė šimto metų nepraėjo kaip čia buvusi Lietuva. Gal kada dar ir bus. Šiais laikais juk visaip būna - žiūrėk Rusija tai "atsiėmė" Krymą iš Ukrainos ir niekas per daug tam neprieštaravo. O kam ir kodėl prieštarauti, juk sako Krymas iš tiesų kažkada priklausęs Rusijai, kol vienas partijos sekretorių nepadovanojo jo draugiškai Ukrainai. O dar žmonės sako, kad ten kur dabar Kaliningrado sritis, anksčiau buvusi Lietuva. Ir kur Baltarusija - ten irgi Lietuva. Net kur Ukraina - ir ten Lietuva. Kaip kitaip Vytautas būtų savo žirgus girdęs Juodosios jūros vandenyse? Dar esu girdėjęs, kad Karelija anksčiau priklausė visai ne Rusijai, o Suomijai. Kur dar Sudetai, Gdanskas ir panašūs kraštai? Manau jiems irgi atsirastų savininkas, besiskiriantis nuo dabartinio ir norintis "susigrąžinti" kas jam atrodo, kad yra jo. Beliko tik susitarti nuo kurių metų esančių teritorijų "atsiėmimas" laikomas teisėtu, o nuo kurių - okupacija. Ginčytis aplinkui nebuvo su kuo (keliauju vienas, rytas ankstyvas, rusų aplinkui nėra, esu Rusijos sąjungininkės teritorijoje), o diskutuodamas su savimi nieko naujo nesužinosiu ir geopolitinės situacijos nepakeisiu, tai nusprendžiau temą uždaryti. Akivaizdžiai trūko miego. Bet ne laikas nakvynės vietos ieškoti saulei tekant, o be to šiąnakt aš jau miegojau. Kaip ir ar tai galima pavadinti miegu, čia jau kitas klausimas, tačiau faktas lieka faktu - miegojau.

       Nors stipriai per anksti ir iki autobuso dar likus namažai laiko, nuėjau stotin. Galvodamas ką ten veikti galutinai įsidrąsinau, kad nusprendžiau patikrinti vietinį barą, į kurį prieš užeidamas kiekvienas būsimas klientas neramiai apsidairo aplinkui ar kas nemato ir tik tada ir būtinai skubiai lenda vidun. Padariau ir aš taip pat kaip jie daro, gal tik rankos mažiau drebėjo, nes nuo ryto nereikėjo gaivintis kaip daugumai. Ir visai nesvarbu, kad niekas manęs čia nepažįsta ir tas apsidairymas gal ne visai vietoje. Esu jau sakęs - stotyse svarbu elgtis taip kaip elgiasi tie, kurie ten būna kur kas dažniau už tave. Tada ir problemų nebus arba bus mažesnių. Už paslaptingųjų durų radau priklijuotą raštelį, kad savo atsineštų stipriųjų gėrimų gerti negalima, tad visi ten viduje buvę (išskyrus mane) rikiavosi eilėje ir laukė savo - kas šimto, o kas penkiasdešimties gramų. Yra žmonių, kuriems tai tinka prie veido. Laimė ir šimtas gramų. Kadangi aš nebuvau vienas tokių, tai ilgai ten neužsibuvau, aplankęs tą barą grynai edukaciniais ir pažintiniais tikslais. Laukan išėjęs apsidžiaugiau likęs gyvas ir sveikas. Vėl pakvipo duona.

       Autobusas, vešiantis mane į Naugarduką, pasirodė besantis katastrofiškai mažas, o žmonių į jį sulipo daugiau negu reikia. Įdomiausia, kad vairuotojas prieš išvykimą ramiai sau skaitė laikraštį, net nesivargindamas patikrinti nors vieno įlipančio būsimo savo keleivio bilieto, lyg visa tai jo neliestų ir visa tai mažiausiai jį domintų. Nuo jo dvelkė tokia olimpinė ramybė, kokia tik begali dvelkti nuo vairuotojo, dirbančio valstybiniame autobusų parke. Kai pajudėjome iš vietos maniau, kad bilietus patikrins kokia konduktorė, tačiau nieko panašus autobuse nesimatė ir nieko tokio neįvyko. Bilieto turėjimas ar neturėjimas čia yra kiekvieno asmeninis reikalas. Tiesa, apie baudas už važiavimą be bilieto radau parašyta šalia vairuotojo, tačiau ten nėra nurodoma konkreti suma, o toks ir toks skaičius "bazinių vienetų". Visa tai dėl infliacijos, nes kitaip nespėtų keisti užrašų, baltarusiškam rubliui eilinį kartą nutrūkus nuo pavadėlio ir išėjus pabėgioti į lankas. Galų gale koks skirtumas - kas kaip nori, taip tegul ir gyvena. Mano reikalas mažas - pamatyti Baltarusiją, ką sėkmingai darau štai jau trečia diena ir dar darysiu mažiausiai tik pat.

       Naugarduko miesto centrinė aikštė nostalgiškai priminė tipišką Rusijos provincijos miestelį N. iš filmų ar romanų apie gubernijos centrą ("v ujiezdnom gorode N..."). O Naugarduko pilis - visai ne pilis, o tik griuvėsiai ir visa tai kas iš jos likę. Gerai, kad bent šitos neatrestauravo, bo šiais laikais ne taip lengva mūsų kraštuose rasti įžymią ir neatstatytą pilį. Ta proga šalia tų griuvėsių ant žolytės papietavau bei giros atsigėriau. Yra versijų, kad būtent Naugarduko pilyje buvo karūnuotas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas ir čia buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. Ir tikrai Naugarduko pilyje Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila tuokėsi su kažkelinta ten savo žmona Sofija. Dabar va ir aš pavalgiau šalia šios pilies. Tikrai įžymi ir svarbi pilis, o dabar bus dar įžymesnė. O girą jie ten verda gerą.

       Dar kartą grįžau į cerkvę, kad nors kiek pakrauti fotoaparato bateriją, kurią buvau spėjęs vėl išeikvoti fotografuodamas pilies griuvėsius ir apylinkes. Tačiau šį kartą ten man sekėsi ne taip gerai kaip kad pirmą kartą, kai buvau nuėjęs tik į miestą atvykęs. Viskas dėl iš kampo į kampą šmirinėjusios bobutės, kurios prieš tai nebuvo. Na ir tiek to, pasakiau pats sau, spjovęs į visą tą reikalą (krovimo procesą, ne bobutę) bei nusprendęs, kad užteks nuotraukų, padarytų telefonu. Vis dėlto eidamas link stoties radau vietą kur pasikrauti, kažkokiuose vaikų užklasinės veiklos namuose, kuriuose daug vaikų, keli vadovai ir jokių bobučių. Paskui įvertinęs padėtį Naugarduko autobusų stotyje, kuri palyginti su Lydos stotimi pasirodė besanti nemaloni ir netvarkinga, už valandos tiesiu taikymu išvykau į Mirą. Autobuse vėl niekas netikrino niekieno bilietų - lipi ir važiuoji kur tau reikia ir niekam iki to jokio reikalo. Bilietą aš turėjau, o sužinoti to "bazinio vieneto" dydžio, kuriuo gąsdino užrašai daugelyje mano matytų vietų, kol kas dar nenorėjau. Kas garantuos, kad jis man patiktų? O ir kainos to nevertos, nes transportas ten pas juos kažkur dvigubais pigesnis nei pas mus. Moka žmonės gyventi ir susitarti.

       Į Mirą jaučiausi atvykęs be reikalo, nes ten stovinti pilis jau priklauso Unesco paveldui, o kur ši organizacija, ten nepagrįstai aukštos bilietų kainos už tai į ką nėra pažiūrėti. Taip nutiko ir čia, kai sumokėjęs Baltarusijai neįprastai didelę penkiolikos litų kainą už bilietą, pilies viduje neišvydau nieko ko nebūčiau matęs anksčiau ar kas mane būtų nors kiek sudominę. O gal šiai dienai pilių man jau per daug, nes šita jau trečia. Nors Lydoje pilies viduje nebuvau, o Naugarduke pilies vidaus apskritai nėra, bet tai vis tiek dvi pilys per vieną dieną. Tad nieko keisto, kad kažkur trečdalyje kelio per ekspoziciją, iš jos pasišalinau, o išreikšdamas savo požiūrį į visą tai, nuotraukų beveik nefotografavau, o tas kurias buvau nufotografavęs, ištryniau dar iš pilies neišėjęs. Nemanau, kad jose buvo kas įdomaus ką dar kada nors norėčiau pamatyti. Daugiau Mire nieko nėra, nes tai mažas miestukas su ta didinga pilimi (iš išorės ji taip ir atrodo, bet už tai pinigų mokėti nereikia), viena bažnyčia ir viena autobusų stotimi. Tiesa, šalia pilies dar mačiau visą šašlykinių kompleksą (taip, turistų ten daug ir Unesco dirba ant to be priekaištų), tačiau prasidėjus lietui jų jau nelankiau, o grįžęs į stotį pirmu pasitaikiusiu autobusu išvykau Nesvyžiaus link, pas savo kraštiečius. Čia jau be bilieto pavažiuoti nebuvo jokių šansų, nes tai ne pirma maršruto stotelė ir bilietus reikėjo pirkti pas vairuotoją. Iš kitos pusės, čia irgi atvykau su autobusu, kuriam Naugardukas nebuvo pirma stotis jo maršrute, bet ten bilietų niekas netikrino ir rodyti neprašė. Tad sistema taip ir liko neaiški, bent jau kol kas.

       Nesvyžiuje išleido kažkokiame autobusų parke miesto pakrašty, nes autobusų stotis, anot atvežusio vairuotojo - remontuojama. Šalia viso to dar ir lijo. Nelabai buvo aišku kur eiti į miestą, bet buvo aišku kur reikės važiuoti iš čia - autobusu atgal iki kokio tai kaimo už trisdešimties kilometrų, kur yra geležinkelis. O kur geležinkelis, ten žmogus neprapulsi. Pagal nuotaiką buvo panašu, kad išvažiuosiu dar šiandien. Bet tai dar bus matyti, o kol kas iki paskutinio autobuso likus trims valandoms, nieko nelaukęs patraukiau įsivaizduojamo miesto link. Tikiuosi, jis yra. Beje, kokia ilga diena ir ji vis dar nesibaigia. Va ką reiškia atsikelti ketvirtą ryto. Bet aš ne iš gero gyvenimo juk taip, o tiesiog paryčiais tapo labai šalta miegoti naudojant mano turimas priemones prie to kultūrnamio Lydoje. Ėjau teisingai, todėl neužilgo priėjau miestą. Parduotuvėje nusipirkau ledų, o kol juos valgiau, kroviausi fotoaparato bateriją. Prašyti leidimo nieko neprašiau, tačiau kadangi prieš tai kasininkė neturėjo smulkių ir neatidavė man priklausančių kažkur penkių centų mūsų pinigais, jaučiausi už tą sumą turintis teisę bent pasikrauti. Elektra Baltarusijoje gal ir nėra tokia pigi, kad už penkis centus galėčiau krautis pusvalandį, bet nieko prieš buvau ir surizikuoti. Paskui susirinkau žaislus ir išėjau.

       Išvydęs Nesvyžiaus dvarų kompleksą ir šalią jo telkšantį ežerą supratau, kad bent jau šį vakarą niekur iš čia tikrai nevažiuosiu. Tačiau prieš tai dar reikėjo grįžti į stotį - autobusų parką, kad sužinoti tikslų autobusų išvykimo grafiką, kuo nepasirūpinau prieš tai ir ką reikėjo padaryti dabar. Nesu linkęs atidėti nė minutei svarbių sprendimų keliaudamas. Eidamas supratau, kad einu aplinkui ežero kampą ir iš stoties privalo būti trumpesnis kelias iki ten iš kur dabar einu, kad nedaryti nesąmonių ir nevaikščioti ratais kvadratais. Mano žodžius patvirtino autobusų parke užklaustas vairuotojas - trumpesnis kelias tikrai yra ten kur ir maniau jį besant. Vietinėje krautuvėje nemenkomis pastangomis nusipirkau (bandžiau nusipirkti) batono ir lydytą sūrelį vakarienei. Mane ir kitus aptarnavo pagyvenusi ir itin nemandagi pardavėja, neabejotinai toje srityje (o gal ir toje parduotuvėje) besisukiojanti nuo tarybinių laikų, tad niekaip nesisekė jos sutramdyti, kad paduotų man iš vitrinos tai ko man reikia. Galų gale viskas baigėsi be aukų ir aš per lietų, nešinas maistu, grįžau prie ežero, kur radau dvi potencialiai tinkamas nakvynės vietas - vieną ant smėlio po tokiu pusiau skėčiu nuo saulės, kitą - po stogu gelbėtojų ar valčių nuomos punkte. Nieko ypatingo, bet gal kaip nors, nes geriau jau čia tikrai nieko nebus.

       Kadangi oras pasidarė visai ne koks, protarpiais lijo, pūtė smarkus vėjas ir ežeras stipriai bangavo, nusprendžiau be nakties gulti neiti, o per likusį laiką iki sutemų apžiūrėti dvarų kompleksą - ansamblį. Ne svetimas gi tas dvaras, o mano žemiečių - biržiečių Radvilų namais kažkada buvęs. Tik gaila, kad tai nakčiai jų kraštiečiui (t.y. man) taip ir neatsirado nė vieno kambario tuose didinguose rūmuose. Dar blogiau - kai lietui įsismarkavus nusprendžiau pralaukti kol jis baigis ar bent jau kiek aprims po tiltu, už minutės iš abiejų pusių prisistatė po policininką (milicininkų ten jau irgi nebėra). Patikrino dokumentus, daiktus, o radę miegmaišį bandė įrodinėti, kad aš po tuo tiltu planavau miegoti. Tada aš vienam jų pasakiau, kad va jis turintis pistoletą, bet tai nereiškia, kad čia ir dabar pradės iš jo šaudyti. Man atrodo tai juos pralinksmino ar šiaip jie nebuvo blogai nusiteikę mano atžvilgiu, tai su vienu jų pakalbėjau apie Lietuvą ir Baltarusiją, kol kitas nuėjo kažkur skambinti, kad surastų man vietą nakvynei, kaip supratau kažkokiame treniruočių komplekse. Prisiskambinti jam nepavyko, tačiau parodė kryptį kur eiti ir paprašė daugiau negąsdinti jų, kai kažkas neaiškaus su kuprine lenda po tiltu. Aš aišku pažadėjau taip daugiau nedaryti ir nuėjau į miestą, apžiūrėti bažnyčios.

       Kai jau sutemus ėjau dvaro pakraščiu link ežero, man tapo neapsakomai liūdna ir graudu, kad tokiame dideliame dvare taip ir neatsirado nė vieno kambarėlio man, kažkada buvusių viso to savininkų kraštiečiui, ir kad dabar man teks eiti miegoti šalto ežero pakrantėje. Kaip jūs nesuprantate, aš juk be palapinės šioje kelionėje. Viename dvaro langų deganti blausi gelsva šviesa, susiliejanti su pilku ežeru, nieko į tai atsakyti man negalėjo. Atėjęs į numatytą ir nužiūrėtą prieš tai nakvynės vietą pamačiau, kad tame valčių nuomos punkte yra koks tai sargas ar kažkas panašaus - ten jis turėjo kambariuką, jame kaip ir dvare degė šviesa. Taip man beliko vieta tik šalia ežero ant smėlio, su kiek nuo lietaus saugančiu saulės skėčiu. Ten ir ištiesiau kilimėlį, sulindau į miegmaišį, užkandau batono su sūreliu ir bandžiau užmigti. Šalta labai nebuvo, tačiau šilumą reikėjo saugoti, nes nuo ežero pūte stiprus vėjas, o ant galvos karts nuo karto lašėjo lietaus lašai. Viskas dvelkė jaunyste ir romantika, kad tik neperšalti. Užmigau, paskui prabudau ir taip ne vieną kartą tą naktį.

       Pabudau vėl prieš aušrą. Ne tai kad labai šalta būtų buvę ir miegoti neįmanoma. Pabudau ir tiek, o tada nusprendžiau toliau nemiegoti ir susirinkęs daiktus nuėjau prie amžinosios ugnies kariams. Barbekiu ten nekepiau, tačiau pats sušilau kiek širdis geidė. Ežeras triukšmavo, nuo dvaro dvelkė paslaptimi, man pagal autobusų grafiką buvo laikas eiti į autobusų parką. Ten dar apžiūrėjau darbo dydvyrių lentą ir išvažiavau į man reikalinga kaimą, iš kurio jau elektriniu traukiniu pasišalinau į Minską. Kadangi tai buvo traukinys, stojantis dažniau nei pasivaikščioti išvestas šuo, tai ir kaina pasirodė besanti tiesiog įspūdinga - kažkur apie pusantro litų už kažkur apie šimtą kilometrų. Geras tarifas dienos pradžiai, man patiko. O ir baltarusių buvo galima pasiklausyti - ką jie kalba, kur važiuoja tokį metą ankstyvą ir ką ten nuvažiavę veiks. Buvo septinta valanda ryto, o aš nežinojau ką nuvažiavęs į tą Minską veiksiu, nes atvykstu visa diena anksčiau numatyto. Tai važiuodamas matyt ir sugalvosiu, idėjų pora turiu. Traukinys važiavo lėtai, stojo visur. Man patiko toks mano kelias į sostinę, geležinis

       Kaip ir maniau, tą kartą Minske neužsibuvau, nes čia dar sugrįšiu rytoj, o kol kas nusipirkau autobuso bilietą į Baltarusijos šiaurės vakaruose esančius Postavus - miestą šalia Švenčionių, tik kitoje sienos pusėje. Nieko ypatingo ten turbūt nerasiu, bet kadangi seniai noriu nuvažiuoti, tai dabar imsiu ir nuvažiuosiu. Keliauju vienas, su niekuo tartis ir susitarti prieš tai nereikia. Autobuse pasikartojo ta pati situacija, kai vairuotojas gyvena kažkur aukščiau tokio niekingo užsiėmimo kaip bilietų tikrinimas. Ir kam juos tikrinti? Taip visi turi, kitaip ko lips į autobusą? Pavydėtinas abiejų pusių susikalbėjimas ir vieni kitų supratimas. Po trijų valandų kelionės per šalį oras visai subjuro ir atvykęs į Postavus radau viską merkiantį lietų. Autobusų stotis atrodė liūdnai ir apgriuvusiai, naujų maršrutų tai popietei kur važiuoti nebuvo, tad surinkęs visą galimą informaciją kur yra geležinkelio stotis, nuėjau ten. Vaizdas pasirodė besantis kur kas geresnis, plius išvykimo lentoje radau mane dominantį naują maršrutą - į pasienio kaimą Lentupius. Iki traukinio išvykimo buvo dar likusios kelios valandos, tad išėjau link miesto centro, žalio supratimo neturėdamas nei kiek iki jo eiti, nei kurioje pusėje jis yra. Bet jeigu kartais jį (tą centrą) rasčiau, pakeliui nusipirkau dešros ir giros, kad būtų ką veikti ten. Lijo.

       Lenino aikštėje valgydamas dešrą galvojau apie tai, kodėl ta aikštė vadinasi taip, o trys joje susikertančios ir reikia manyti pagrindinės miesto gatvės - atitinkamai Lenino, Raudonarmiečių ir Tarybinė. Negali būti, kad tokia didelė šalis neturėtų savo įžymių žmonių, kurių vardais, pavardėmis ar slapyvardžiais būtų galima pavadinti tas gatves ir aikštes. O gal jie ten visi nežino, jog Tarybų Sąjungos nebėra daugiau kaip dvidešimt metų ir dabar visai nebūtina, kad pagridinė miesto aikštė vadintųsi visokiais leninų ar panašiais vardais, mažai ką bendro turinčiais su šalimi ar miestu. Paminklas šiam asmeniui aikštėje aišku tai stovi, kuriame Iljičius vaizduojamas kažkur tai ryžtingai einantis, o po kaire jam lieka Šventojo Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Tai sakau gal kada nors įvyks stebuklas (šventieji juos moka daryti) ir aikštė atgaus savo senąjį pavadinimą. Greičiausiai tada ji vadintųsi Turgaus arba Rinkos. Šito aš nežinau ir tik spėju, nes pagal jos išplanavimą, praeityje čia neabejotinai vykdavo turgūs. To galima būtų paklausti pagyvenusių bobučių iš Švenčionių, nes jos dar turėti atsiminti laikus, kai norint čia atvažiuoti užtekdavo pasikinkyti arklį ir duoti jam avižų. Tai ne kaip dabar, kai norint čia patekti reikia naudotis šalies vadovo silpnybėmis (A. G. Lukašenka - užkietėjęs ledo ritulio gerbėjas, tiek besirūpinantis šia sporto šaka savo šalyje, tiek ir pats kartais pažaidžiantis su pačiu V. V. Putinu, todėl matyt ir padarė tokį lengvą patekimą į šalį šio čempionato metu) ir važiuoti per aplinkui (nėra veikiančio sienos perėjimo punkto visiems aukščiau Lavoriškių, netoli Vilniaus ir iš Švenčionių nenuvažiuosi).

       Grįžęs į geležinkelio stotį nusipirkau bilietą į Lentupius. Kadangi tai pasienio su Lietuva kaimas, tad kai paprašė paso, labai nenustebau - galima ir pasą, tik bilietą parduokite. Daugiau nieko nei sakė, nei prašė ir bilietas buvo mano. Reiškia važiuosiu. Planas buvo nuvažiuoti ten, pabūti ten ir tuo pačiu traukiniu, kuris stovi apie valandą, grįžti iš ten. Įdomiausia dalimi ir pramoga visame tame turėjo tapti tvoros, skiriančios Europos Sąjungą nuo Baltarusijos arba Baltarusiją nuo Europos Sąjungos (čia jau kaip kam patogiau), apžiūrėjimas. Nors buvau ją matęs, iš Lietuvos pusės Adutiškyje, tačiau knietėjo į ją pažiūrėti ir iš kitos pusės - kaip atrodo ta pati tvora ir kita šalis (Lietuva), esanti ten už tvoros.

       Į stotį mūsų pasiimti atvažiavęs traukinys mane kiek prajuokino, nes buvo tai vienas vienintelis vagonas ir dar mėlynas, kurį tempė didelis ir rimtas lokomotyvas. Visiems pageidaujantiems sulipus, vagono viduje daug erdvės nebeliko ir tapo panašiau į autobusą, tačiau vietos užteko visiems. Už pusvalandžio kelio privažiavome ir įžymiąją tvorą. Kadangi dar nebuvo tamsu, o geležinkelio bėgiai pagal tvorą eina net kelis kilometrus, tai turėjau pakankamai laiko pasižiūrėti į jau kelias dienas nematytą Lietuvą. Ji už tvoros ir traukiniui toje atkarpoje sustoti draudžiama. Pravažiavome stotelę "Godutiški", aptarnaujančią vietinę gyvenvietę Kruky. Kitoje tvoros matėsi Adutiškio bažnyčios bokštas ir keliukas šalia tvoros, kur ne per seniausiai mūsų būta ir į Baltarusiją žiūrėta. Dabar viskas kitaip ir dabar aš kitoje kardono pusėje. Aš žinau kaip atrodo Lietuva, esanti už tvoros.

       Tuo, kaip gerai aš įsisavinęs pamokas apie tai kaip reikia elgtis stotyse, į kurias atvykstu pirmą kartą gyvenime, jog atrodytų, kad ten būnu vos ne kasdien, akivaizdžiai galėjau įsitikinti Lentupių geležinkelio stotyje. Bent jau man taip atrodė tada iš pirmo žvilgsnio vertinant situaciją. Taigi, beveik atvykus, tačiau traukiniui dar nesustojus, pro vagono langą pastebėjau perone stovinčius du pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus. Ir jie tikrai ne ledų buvo atėję nusipirkti ar draugų sutikti / išlydėti - jie turėjo užduotį. Keleiviams išlipant, jie stovėjo priešais vagono duris ir žiūrėjo kas išlipa. Nesukėliau tada aš jiems jokio įtarimo, kai pakelta galva praėjau pro juos. Gal vietinis, gal dėmesio apskritai neatkreipė jokio. Nors ir nemaniau kažką blogo darantis, kad pultų mane sulaikyti, bet ir dokumentų patikros išvengti nesitikėjau. Kaip ne kaip esu Europos Sąjungos pilietis, esantis kitoje tvoros pusėje, gūdžiame Baltarusijos kaime, temstant.

       Gal būtų ramiai viskas taip ir pasibaigę, jei patikrinęs laukimo salę ir ten neradęs bilietų pardavėjo, kad įsigyti savo bilietą kelionei atgal, nebūčiau nuėjęs jo ieškoti į peroną. Ten tokio irgi neatsirado, o visi atvažiavę žmonės jau buvo išsiskirstę kas sau "po domam" (į namus, metas vėlyvas). Taigi nuėjau pas pasieniečius, vis dar sėdinčius savo automobilyje, nes kaip ir minėjau, nesijaučiau kažką blogo darantis į tą kaimą atvažiavęs. Iš jų sužinojau, kad atgalinis traukinys tikrai bus už valandos, bet... Stop. Aš esu Baltarusijos sienos apsaugos zonoje ir čia galima būti tik su iš anksto suderintais ir išduotais leidimais. O taip kaip aš - sugalvojau ir atvažiavau - čia taip negalima ir nepriimta bei už tai priklauso bauda, tiek ir tiek "bazinių vienetų". Gal ir būčiau čia ir dabar sužinojęs to paslaptingojo "bazinio vieneto" dydį, jei ne vienas iš šių keturių momentų: 1) Traukinio bilietą man pardavusi kasininkė privalėjo mane įspėti apie tai; 2) Jie nežinojo taisyklės "Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės"; 3) Pasieniečiai nebuvo pikti ir minėjo apie kažkokias lengvinančias aplinkybes, jei taip padarai pirmą kartą; 4) Baltarusijoje šventė, pats A. G. Lukašenka pakvietė ledo ritulio mėgėjus be vizų atvažiuoti, tai negi dabar bausi ledo ritulio mėgėją (tiesa, paaiškinti ką tas ledo ritulio mėgėjas veikia vakare gūdžiame Baltarusijos kaime, keli kilometrai nuo sienos, nebūtų taip labai lengva, kai visos kovos vyksta Minske, o nuo čia iki jo tolokai);

       Kompromisas buvo pasiektas. Aš jiems paaiškinau, kad į ledo ritulį būtinai nueisiu, bet tai bus rytoj ir ne čia, o dabar noriu apžiūrėti šitą kaimą. Būtent to čia ir atvažiavau per pusę jų Baltarusijos. Jie man tai leido, prisakę privaloma tvarka išvykti tuo pačiu traukiniu dar šį vakarą, kuriuo beje aš ir taip planavau išvykti. Mūsų bendravimas čia ir baigėsi, kai sėdę į tarnybinį automobilį, jie išvažiavo. Devyniasdešimt devyniais procentais aišku, kad jau matyt perone jie mane pastebėjo kaip ne vietinį ir laukė ką aš darysiu toliau ir kaip elgsiuos bei kur eisiu. Noriu tikėti, kad buvo ne taip arba ne visai taip, tad vieną procentą palieku tam, kad stotyse elgtis aš moku taip, kad vietiniai mane laikytų vietiniu. Aišku, jei tai ne sienos apsaugos zona ir ne vakaras keli kilometrai nuo valstybės sienos, užtvertos tvora. Nors laiko daug nebuvo, bet tokio dydžio kaimui turėjo užtekti ir užteko. Nuėjęs į centrinę aikštę, apžiūrėjau bažnyčią. Žmonių nesutikau. Padariau kelias nuotraukas. Žmonių vis dar nebuvo. Mačiau kelio ženklą su nuorodą į Švenčionis. Paskui grįžau į stotį.

       Traukinys stovėjo ten kur ir jam ir priklausė stovėti, o kasoje bilietų į jį niekas ir toliau nepardavinėjo. Pasakė, kad bus pas traukinio palydovę. Pastaroji sutiko mane vežti tik prieš tai gerai išsiklausinėjusi ar pasieniečiai leido ir ko jie iš manęs norėjo. Gandas jau matyt buvo pasklidęs apylinkėse. Patikinęs ją, kad jie man leido, pats jaučiausi kaip koks šnipas ar žvalgas, sulaikytas priešiškos valstybės teritorijoje už negerus darbelius. Visa laimė, kad bent fotoaparato laikmenos netikrino, nes jame per skubėjimą buvo likusios valstybinės sienos / tvoros nuotraukos, darytos Lietuvoje, ne per seniausio pasivažinėjimo Adutiškio apylinkėse metu. Manau, tuomet būčiau turėjęs didesnių problemų ir dar daugiau klausimų apie tai, ką ledo ritulio mėgėjas nakčiai artėjant veikia Baltarusijos pasienio kaime, su sienos nuotraukomis, darytomis iš šaliai priešiškos sąjungos teritorijos. Nors imk ir filmą filmuok. O aš tenorėjau pažiūrėti kaip tvora gali atskirti ir atskiria kažkada išvien gyvenusius ir dirbusius žmones. Tai kurie liko už tvoros, mes ar jie? Tiesa, tvora dar saugo nuo kiaulių maro ir reguliuoja kiaulienos kainas, o taip pat kontroliuoja nelegalaus kuro, alkoholio bei tabako patekimą į Europos Sąjungos rinką. Taip, kad jos likimas matyt kitoks nei Berlyno sienos ir vargiai ar artimiausiu metu laisvo judėjimo ištroškę abiejų tvoros pusių gyventojai ją griaus.

       Jau grįžęs namo patikrinau, ar pasieniečiai man tą vakarą nemelavo ir manęs nemulkino. Nemelavo. Tame kaime ne vietiniams galima būti tik su leidimais, o visiems šios tvarkos nesilaikantiems numatytos baudos ir sankcijos. Dėl jų dydžio nesidomėjau. O kol kas vagonas neskubėdamas riedėjo atgal į Postavus. Nuo ten jis nebebus vienišas, kadangi tai yra traukinio į Vitebską dalis ir Postavų geležinkelio stotyje prie lokomotyvo bus prijungti dar keli vagonai, tokie pat mėlyni kaip ir jis. Man su jais neilgai pakeliui ir geležinių kelių išsiskyrime Varapajevo stotyje persėsiu į naktinį traukinį, važiuosiantį į Minską. Taip išsispręs ir nakvynės klausimas. Bet taip dar bus. O kol kas važiavau ir žiūrėjau pro traukinio langą į temstančius laukus. Štai vėl pravažiavome tvorą, už jos aš vėl išvydau Adutiškio gyventojų namus ir miestelio bažnyčios bokštą. Iki, Lietuva. Man dar ne laikas namo.

       Nežinau kodėl, bet valandos kelionei įpusėjus, traukinio palydovė su manimi tapo kalbi ir draugiška. Nebeliko ir jokių griežtų klausimų apie pasieniečius bei mano su jais užsimezgusius trumpalaikius santykius tame nuošaliame Baltarusijos kaime. Gal ją link to pastūmėjo ne iš valstybės, o tiesiai iš jos mano nusipirktas bilietas už pravažiavimą? Nors pinigai nedideli, bet vis šis tas. Gal norėjo kažką sužinoti iš lietuvio, o kadangi be manęs tame vagone tokių daugiau nesimatė ir nesigirdėjo, tai mane ir pasirinko? Pasirinkimas jai buvo iš trijų (mane įskaičiavus). Nejaugi dėl visko čia kaltas mano žavesys? Na, gal ne. Arba viskas iš karto. Džentelmenai apie tokius dalykus neklausinėja. Kaip tik važiavome pro tvorą ir ji man pasakė, kad ten už tvoros yra Lietuva. Šiaip tai aš tai žinojau, bet tiek to, ačiū. Dar papaskojo apie miestą Vitebską, kur aš nebuvęs ir apie traukinio palydovės darbą, kurio aš nedirbęs.

       Kalbos baigėsi atvažiavus į Postavus, kai į vagoną pradėjo brautis stambios tetos ir neaišku dėl ko amžinai žviegiantys vaikai. Matyt nelengvas darbas kiekvienam tokių patarnauti - vietą padėti susirasti, patalynę išduoti, vaikėzą nutildyti. Galėjau padėti tik trečiame reikale, bet kad neprašė, tai neužsiėmiau. O dar kiek pavažiavus, ir išvis iš to traukinio pasišalinau, kadangi jis nevažiavo į Minską. O į Vitebską manęs niekas nekvietė - nei traukinio palydovė, nei šalies prezidentas. Ką aš ten veiksiu nekviestas. Nakvojau jau kitame traukinyje, kaip ir priklauso viršutinėje kupė lentynoje, nes apačioje esančios išperkamos pirmiausiai ir tokių negausi. Man tai koks skirtumas - ir į sostinę veža, ir miegoti duoda kur. Po tokio turiningo vakaro neprotinga būtų tikėtis ko tai daugiau nei poilsio. Mėgstu tokius vakarus.

       Minske praleidau sekančias dvi dienas - didingas tai, gražus, sutvarkytas miestas, plačiais prospektais ir masyviais namais. Pas mus tokių miestų nėra. Apžiūrėjau ten kelias bažnyčias / cerkves ir daug, daug paminklų. Vieni jų man patiko, kiti - šiaip sau. Daug lozungų, kai kurių jų turinys akivaizdžiai morališkai pasenęs. Bet jie ir toliau kviečia už kažką kovoti, kažko siekti ar kažką mylėti. O kai kurie ir padėkoja už kažką.

       Pirmą naktį miegojau net dviejose vietose - pievelėje prie ežero, o pradėjus lyti persikrausčiau po stogu šalia gelbėtojų punkto. Gerai, kad aš žmogus kompaktiškas. Tą nakvynę galima bus pavadinti "Niekas nenorėjo sulyti". Antrą naktį nemiegojau apskritai niekur ir visą tą laiką pravaikščiojau po miestą, nes nebuvau to daręs naktį. O ir autobusas į Vilnių nusimatė itin ankstyvas, tai jame ir išsimiegosiu. Galėjau važiuoti ir ne tokiu ankstyvu, tačiau išvažiavęs ne kelioniniais batais ir daug vaikščiojęs, nutryniau kojas, kad vos bepaeiti galėjau.

       Pirmą dieną sostinėje maitinausi tik baltarusiškais produktais, ko pasekoje antros dienos pradžioje tiesiu taikymu nuėjau į McDonaldą. Suprask, ne viskas gerai man buvo, nes McDonalde paskutinį kartą lankiausi prieš dešimt mėnesių. Taip pat šią maitinimo įstaigą net kelis kartus naudojau fotoaparato baterijos pakrovimui. Arba stoties tualetą, bet ten reikėjo mokėti už įėjimą. Už išėjimą - ne. Ir kadangi ne vienas ten toks, fotoaparato / telefono bateriją besikraunantis būdavau, tai ir kalbų įvairių prisiklausyti teko. Per jas dažnai atrodydavo, kad stoties tualeto prieeigose susirinkę užsienio politikos žinovai, turintys savo nuomone kiekvienu iš aktualių ir svarstomų klausimų, tad beliko tik stebėtis kaip ir kodėl su jais nesitaria žmonės iš viršaus, o priima tokius kvailus sprendimus. Dar jie kalbėjo apie moteris ir visai gali būti, kad tuose klausimuose jie suprato kiek daugiau, kad ir kaip neįtikėtinai galėtų tai nuskambėti. Gal vyrai tiesiog fantastikos pasiskaitę atėjo į stoties tualetą ir savo mintis nusprendė išdėstyti platesnei auditorijai.

       O kartą bandžiau pavalgyti ir ant laiptų pagrindinėje - Nepriklausomybės aikštėje, bet tada atėjo du policininkai ir paprašė, jei man būtų nesunku, paeiti kiek į šoną ir ten valgyti. Man sunku nebuvo ir aš paėjau į šoną ant suoliuko kur jie liepė, tačiau ne visai ir iki galo liko aišku kas būtų toje vietoje sumelavus ir atsakius, kad paeiti į šoną man sunku. Matyt protingiau nepiknaudžiauti pareigūnų kantrybe ir jų gera valia, kol ji gera. O tikrinti jie ten mėgsta dažnai, jeigu esi su kuprine, kad ir nedidele. Daro tai mandagiai, dažnai apsiribodami pastaba apie tai ką tu negerai padarei ir kaip reikia daryti. Pikniką ant pievelės nelengva ten būtų surengti - jos ten prižiūrėtos ir niekas to nedaro, bent jau centre ar bent jau aš to nemačiau.

       Buvau ir į ledo ritulį nuėjęs. Tačiau nieko ypatingo ar ko anksčiau būčiau nematęs, ten nepamačiau. Nors ir rungtynės buvo dvi, ir arenos skirtingos. Gerai, kad nieko tokio ir pamatyti nesitikėjau. Į antras jų net įleisti nenorėjo, motyvuodami tuo, kad esu aš per daug apsirengęs kaip tam metų laikui. Įdomu kur man dėti tuos drabužius, kai į kuprinę, kurią palikau saugoti mobiliame kioske prie arenos, daugiau netelpa. Grasino, grasino, kad turi teisę neįleisti tų, kurie kelia įtarimą ar šiaip nepatinka. Klounai. Buvo labai juokinga ir primininė kokios parduotuvės apsaugos veiksmus, kai pas mus "pagauna" močiutę, pasiėmusią daugiau vienkartinių plastmasinių maišelių agurkams susidėti, nei priklauso. Užtat sekmadienio rungtynėse arenoje apsilankė ne kas kitas, o pats šalies prezidentas Aleksandras Grigorijevičius Lukašenka. Ir kadangi žaidė ne baltarusiai ir net ne rusai, o kažkokie čekai su norvegais, tai niekaip kitaip to nevertinu, kaip prezidento mandagumo žestas man. Nereikėjo, prezidente. Tyliai atvažiavęs, tyliai ir išvažiuosiu. Kam kelti aplodismentams daugiatūkstantinę areną? Tačiau arena jau plojo.

       Pirmadienio ryte jau buvau Lietuvoje. Kiek gaila, kad dėl miego stygiaus pramiegojau visą kelią nuo Minsko iki sienos. O ta Vilniaus pusė, į kurią atvažiuoji autobusu iš Minsko, atrodo tiesiog tragiškai. Mačiau tai priešais mane sėdėjusio svečio iš tolimųjų rytų (kino, japono, korėjiečio ar kažko panašaus) veido išraškoje, jam lyg klausiant - "Europos Sąjunga? Mes iš jos atvažiavome ar atvažiavome į ją? ". Nenorėjau jo gąsdinti, tai tegul aiškinasi pats - ar tai su A. Zuoku, ar irgi su A., bet Lukašenka. O mano pasirodymas Baltarusijoje baigtas. Man patiko.

       Darbas. Pergalė. Gegužis. Su šventėmis jus, draugai!