Jeigu man kas nors kada nors atsitiktų, pavyzdžiui nusipirkčiau lagaminą su ratukais arba išskrisčiau į Turkiją pagulėti paplūdimyje, žinokit, tai "Force majeure" - aplinkybės, nepriklausančios nuo manęs. Sau aš visada liksiu toks, kokiu aprašytas šioje, jau penktoje kelio romano dalyje. Tai buvo vasara, kai mūsų minimalus tikslas sutapo su maksimaliu, o mano noras autostopu sugrįžti į Nordkapą sutapo su Evelinos noru jį pamatyti pirmą kartą.

KELIO ROMANAS


PENKTA DALIS


Kas keliaus į Nordkapą

       Kaip gerai viskas, lyg būtų ne mano ir ne man. Burbuliuoja užverdantis vanduo ir kalba Evelina, zyzia uodai ir ūžia mašinos, o aš sėdžiu galvą atrėmęs į palapinę ir dairausi į danguje netelpančias medžių viršūnes. Tai prasidėjo šiandien ir baigsis kas žino kada. Daug kartų jau yra taip prasidėję ir kiekvieną kartą baigiantis aš vėl ir vėl bijau, jog ateis laikas, kai tai daugiau niekada neprasidės. Koks gi aš būčiau, ką rodyčiau ir ką kalbėčiau, apie ką pasakočiau ir ką prisiminčiau, jei nebūtų mano autostopo. Ir aš tikrai niekada negalvojau - ar dabar, ar prieš vienuolika metų, kad mano kelionės laikui bėgant taps patogiomis. Nors dabar aš ir turiu miegmaišį, palapinę, kilimėlį, net mažą dujinį viryklę, bet tai ir viskas kuo patobulėjau. O buvo juk laikai, kai keliavom ir be šių, atrodytų kiekvienam keliautojui būtinų dalykų. Jeigu šiandien sakyčiau, kad jei jau kažkada keliavom be jų, tai gal ne tokie jie ir būtini, apgaudinėčiau save ir kitus. Gal ir nebūtini, bet svarbūs. Ir su jais kur kas geriau nei be jų. Mažai kas norės sušalti ir sulyti sapnuodamas devintą sapną. Patogių kelionių man niekada nereikėjo, kažin ar kada ir prireiks. Todėl čia ir vėl niekas neįskaičiuota. Persisukusi palydovė tau neparodys tavo vietos prie lango, o perdėtai mandagus viešbučio tarnautojas nakčiai neatiduos tau raktų nuo tavo kambario. Kaip kad ir ryte tavęs niekas nekvies valgyti batono su sviestu, vadindamas tai pusryčiais, o tau išeinant nesišnibždės už nugaros. Čia visai kiti dalykai mums suplanuoti ir jie ne silpniems - nueiti daug kilometrų, nunešti daug kilogramų, sustabdyti daug mašinų. Abejonėms, silpnumui ir baimei čia vietos nėra. Ir jei visa tai padarysi, kažkur ten Europos viršuje, žemės pakrašty, tavęs lauks Nordkapas - šiauriausias Europos taškas. Jeigu pakeliui abejosi, būsi silpnas ir bailus - tavęs namie lauks šilta lova, pietūs ir stogas virš galvos. Visada taip buvo. Su manim viskas kaip ir aišku, aš kaip užvestas galiu eiti kad ir dešimt ar dvidešimt kilometrų per kartą, galiu nesiprausti kad ir savaitę, bet kas tokia ji, ta, su kuria dabar aš keliauju? Atrodytų laiko ir vietų suprasti jau per akis, bet iki šiol taip ir nežinau kam ir ko daugiau tenka atsisakyti - jai patogumų, savaime suprantamų, ar man nepatogumų, prie kurių aš taip pripratęs savo ilgoje ir laimingoje kelionių istorijoje. Aiškinsimės penktą kartą, sakau aš jai ir ji sutinka. Į kelią.

       Stipriai po pietų ir po darbų tą trečiadienį atsiradę kelyje, mes žinojom ką ten reikia veikti ir lyg žodis žodin ar veiksmas veiksman pakartodami visai dar neseną šio pavasario scenarijų, dvejomis mašinomis atvykę į Rygos apvažiavimą, ten ir karaliavom. Rygiečiai ir miesto svečiai, važiuojantys iš miesto ar tik jį pravažiuojantys, graibstyte išgraibstė mus tą pavakarę kaip tas deficitines prekes gūdžiais tarybiniais laikais vienoje iš trijų Biržų parduotuvių. Nesant jokios konkurencijos, trys dešimtys apvažiavimo kilometrų tirpo lyg tie ledai vasaros saulėje. Autostopininkas kelyje jau tapęs retenybe arba greitai tokia taps. Ar verta tuo stebėtis. Tie, kurie taip keliavo anksčiau, jau seniai taip nekeliauja - namai, šeima, žmona, vaikai, darbas, ne tas lygis. O tiems, kurie taip nekeliavo ar kažkada tik pabandė kokį kartą, apie autostopą net pagalvoti neleis pigūs akcijiniai lėktuvų bilietai ar į visus kampus vežantys autobusai ir traukiniai. Kelių tuštėjimo metas. Kartais ir pats pagalvoju, dar dažniau kiti pasako, kad gal jau ir man laikas tapti vienokiu ar kitokiu čia minimu. Bet jeigu aš vis dar autostope, reiškia dar ne laikas.

       Taigi, tą vasarą į šiaurę ir vėl niekas nevažiavo. Nesutikom tame kelyje vienišo keliautojo, tokio palikusio atsibodusius namus ir draugus, užsimetusio kuprinę ant pečių ir išvažiavusio. Suprantu aš jį - prieš keturis metus sugalvojęs šiaurę pats tokiu buvau, bet man bent reikėjo pabandyti važiuoti ten, kad suprasčiau, jog tas kelias į šiaurę tai jau tikrai ir pati šiaurė turbūt - ne vienam. Tada jau antrą kelionės dieną kelias mane praspyrė, liepęs vienam daugiau ten nesirodyti. Nepaklausiau aš jo ir lygiai po metų dar kartą ten sugrįžau, ir vėl vienas. Tik va bėda, gailestingesniu per tuos metus jis tai netapo, nors tą kartą ir leido pavažiuoti kiek tolėliau. Nuo to laiko į šiaurę vienas nevažiuoju ir vienišą keliautoją, kurio ten nėra, aš suprantu. Nesutikom tame kelyje ir romantiškos porelės(į veidrodį nežiūrėjom), tokios saldžios ir apsiseilėjusios, įsivaizduojančios kelionę autostopu kaip atostogas, kažką lengvo ir gražaus. Suprantu aš ir juos - šitas kelias neveda į romantišką juočkių pilną Paryžių ir joks vaikinas neįkalbins jokios merginos(savo, ne savo, kito, kitų, visų) važiuoti ten, kur vidurvasarį šalta ir dažnai lyja, kur tik tokiu metų laiku sprogsta medžių pumpurai, kur miestuose nelabai yra į ką žiūrėti, o keliuose mažai mašinų, vietoj "važiuojam į Paryžių, aš tau Eifelį parodysiu". Kažkada aš ir pats toks buvau, kai važiuoti su mergina, kad ir nelabai tam tinkančia ir nelabai suvokiančia kas tas autostopas, būdavo norma ir visai nieko. Kaip ir vėliau būdavo norma pasakojant apie tokias keliones sulaukti klausimo iš kokio gudruolio "ar davė bent už papo palaikyti". Gal davė, o gal ir nedavė, kas dabar ten supaisys ir sužinos kas vyksta už palapinės sienų ir kas apie tai pasakos. Nesutikom tame kelyje ir kiek lengvai pankuojančių dviejų vyrukų, prieš tai keliavusių su mergomis arba po vieną ir spjovusių į tokias keliones, kad būtų mažiau problemų. Suprantu aš ir juos - apie šiaurę jie dar nežino, o ir vakaruose jiems daugiau galimybių - nuvažiavus prie Atlanto išgerti butelaitį nesąžiningai gauto vyno, suvalgyti kažkieno paliktą Big Macą kažkurio Europos didmiesčio McDonalde, išsimiegoti laiptinėje, prekiniam traukinio vagone ar nesąžiningai patekus į tuščią kemperį tūkstančio kemperių parke. Kažkada aš ir pats toks buvau, kai vieną pavasarį išvažiavom su draugu valkatauti ir lengvai pankuoti į Vakarus. Nors nei mes gitaros turėjom, nei dainuoti mokėjom, bet smulkių netrūko.

       Aš suprantu visus, kurie nevažiuoja į šiaurę... Bet tai ne apie mane. Štai jau ketvirti metai aš esu protingas keliautojas ir žinau kur reikia važiuoti tokiu metų laiku. Tai ir ne apie Eveliną. Štai jau antri metai ji žino kur ir su kuo reikia važiuoti vasarai įsibėgėjant. Tai ne apie mus...

       Užviręs vanduo nerimsta netilpdamas savo talpoje. Kavos granulės trenkiasi garsu į puodelio dugną, ant jų minkštai nusileidžia trys cukraus kubeliai ir viskas paskęsta tame burbuliuojančiam vandenyje. Lengvas ir karštas gėrimas šildo mane. Viena ranka apkabinęs Eveliną, kita pjaunu gabalą rūkytos dešros ir dedu ją ant riekės lietuviškos duonos. Vakaro idilė, nenutapytas paveikslas - važiuojant į šiaurę sutemsta tik pirmą ir paskutinę kelionės dieną. Šalia trumpam prisėdęs raktininkas atiduoda raktus ir išnyksta miško tankmėje. Aš žinau kas tai per raktai ir nuo ko jie. Kaip žinau ir tai, kad teks juos grąžinti. Visada grąžindavau, nes ko verta laisvė tapusi kasdienybe. Negrąžinti nebandžiau, bet kas būna su tais kurie pabando, žinau - teko girdėti ir nemažai skaityti. Taip ir klaidžioja jie iš vieno žemės pakraščio į kitą, bandydami viską aprėpti ir išbandyti, prie visko nusifotografuoti ir visko paragauti, taip nieko ir nesupratę - kam, kas, už kiek, kodėl. Ko verta visko daug, kai nieko savo. Taip įsimetę raktus į kišenę, sulendam į palapinę ir užverčiam penkiasdešimt devintą kelio romano skyrių. Su paskutine tamsa prieš dvi savaites šviesos.

       Bundantis rytas neišduos, kad likęs kelias iki Talino lengvas nebus. Aš tai žinau - ne kartą jau yra taip buvę, bet nieko nesakau. Gal čia ir kaltas mano blogas požiūris, o gal per daug patirties, bet kam nuteikinėti Eveliną prieš kelią į Taliną. Dar ims ir supyks ant jo. Pamatys, išbandys ir sužinos, o pamačiusi, išbandžiusi ir sužinojusi nuspręs, sunkus tas kelias iš Rygos į Taliną ar nelabai. Daug laiko atsibusti, valgyti, pakuotis. Skani dešra, gardi kava, dar keli ryto akcentai ir iš miško mes jau kelyje. Ne kilometrų ten daug, o mašinų mažai. Realesnė viltis - fūra. Sakau - reikia imti fūrą. Su ne fūra važiavus, o paskui bemaž tris valandas užtrukus, galų gale viena tokia lenkų yra ir mes važiuojame į Taliną. Tiek tad ir to kelio sunkumo. Nors ir turime planų atvykę į miestą apsirūpinti greitai gendančiais maisto produktais trims sekančioms dienoms, bet gerai pagalvoję apsigalvojam - dešros ir duonos dar yra, o ant nugarų sukrauti po bemaž dvidešimt ilgai negendančių mėsos konservų jau dabar reikalauja pradėti jų naikinimą kiek anksčiau nei numatyta. Tad atvažiavę į Taliną ir į parduotuvę nėję, tiesiu taikymu išplaukiame į kitą krantą, kur jau Suomija ir jos miestas Helsinkis. Dviejų valandų kelias vandeniu neprailgęs, mus išlaipina kitame krante.

       Helsinkyje pirmieji nepatogumai, kai tenka laikytis duoto žodžio ir per miestą eiti. Pirmas to etapas trumpas - iš prieplaukos pasiekti miesto centrą, bet kelio tiksliai nežinau. Užtat žinau, kad Helsinkio centras prie vandens ir siūlau eiti pakrante. Baltanaktėjančiam baltų naktų mieste pasiūlymas priimamas vienbalsiai. Žingsniuojam dairydamiesi po nesutemstantį dangų, o ant nugarų sukrauti kilogramai vis dažniau primena apie save, traukdami sėsti ant suoliukų ar griūti ant žolės. "Atsisėsk ant manęs", lyg kartotų kiekvienas toks pro kurį praeinam, o "Griūk ant manęs" tai išvis skamba pastoviai. Suoliukų pilnas žalias miestas. Dienoms bėgant viskas juk pasikeis - kilogramų mažės, o suoliukų ir žalių pievų neliks. Mano pažadėtojo centro kaip nėra taip nėra ir Evelina atvirai pradeda abejoti manaisiais orientaciniais sugebėjimais, versdama pripažinti, kad aš ir pats nežinau kur mes esame. Bet aš tai žinau, kad Helsinkio centras yra prie vandens. Kai dar už vieno posūkio jis tolumoj pasimato, mano džiugesiui nėra ribų - aš neapvyliau moters. O kiek būna gyvenime atvejų, kai vyras kažką pažadėjęs moteriai, kantriai to siekdamas ir jos nuomone užtrukęs kiek per ilgai, tampa niekuo vertu. Nors mano gyvenimo tikslas ir nėra kažką žadėti moteriai. Nežinau kodėl, bet Helsinkyje būdamas visada daugiau laiko praleidžiu žiūrėdamas į dangų negu į miestą, jo žmones, gatves, namus. Šeštą kartą iš septynių ir vis tas pats. Galbūt todėl, kad tai pirma vieta vasarą važiuojant į šiaurę, kur nakties danguje tu nerandi nakties spalvų. O gal todėl, kad tai paskutinė vieta vasarą iš šiaurės grįžtant, kur nakties danguje tu jų nerandi jau paskutinį kartą. Aš taip bijau, kad vieną tokį kartą viskas baigsis ir į šiaurę aš daugiau niekada nesugrįšiu. Koks gi aš būčiau, ką rodyčiau ir ką kalbėčiau, apie ką pasakočiau ir ką prisiminčiau, jei nebūtų mano šiaurės. Važiuoji pirmyn ir tu žmogus džiaugiesi savam kaily netverdamas - kaip gerai, kad artimiausiu laiku taip bus diena iš dienos - ir dangus šviesės, ir saulė aukštės. O žiūrėk grįžti atgal ir tu žmogus liūdi savyje susitaikęs su mintimi - kaip bus ne kas ir turės praeiti visi metai kol galėsi ten sugrįžti.

       Kaip Helsinkyje buvęs ne kartą ir ne du prieš tai, tą šviesią ir baltą naktį savo pareiga laikau Evelinai parodyti sutartinę vietą, kur kiekvienam keliautojui privalu nors trumpam pasėdėti prieš ilgą ir tolimą kelią į šiaurę. Tą vietą žino visi nors kartą Helsinkyje buvę ir neteikia jai didesnės reikšmės, bet ne visi juk važiuoja autostopu į Nordkapą. Sako, jei ten nepasėdėsi - nesiseks. Pats tai kažkada sugalvojau. Privalu toje vietoje ir grįžtant iš šiaurės pasėdėti ir mintyse padėkojus už gerą kelią ir laiką, jau ramiai traukti namų link. Į šiaurę nesugrįžti gali tik tie, kurie ten nebuvę. Kitiems - be šansų, jie sugrįš. Tą naktį sėdim dviese toje sutartinėje vietoje - aukštai ant laiptų priešais miesto rotušę ir valgom šokoladą, o iš dešinės į mus atlekiantys ir atsitrenkiantys gatvės muzikantų muzikos garsai skamba lyg išlydėtuvių maršas. Galit važiuoti, jūs tam tinkami. Ir gero jums kelio! Antrasis ėjimo per Helsinkį etapas - tai trijų valandų kelias iki autostrados pradžios. Poilsio minutės tame įskaičiuotos. Ištverminga Evelina visą kelią laikosi, o aš derinuosi. Ir vėju tu mūsų nenupūsi, sunkiais konservais neprispausi, ilgais kilometrais nepribaigsi. O kokia palaima po viso to ėjimo kažkur pusę keturių ryte pagaliau sulįsti į savo žalią namuką ir jame ištiesus savo kūnus, užmigti. Jokios nemigos ar minčių prieš miegą. Galva švari, kai kūnas pavargęs. Dar spėju paklausti kas tai buvo - vakaras, naktis, rytas? Užmiegu be atsakymo, nes nėra atsakymo šiaurėje į tai. Paskui bundantis rytas ne rytas su kava ir paskutiniais greitai gendančio maisto likučiais.

       Po šio pavasario baisaus, tragiško ir smirdinčio Maroko, taip gera ir vėl sugrįžti čia. Suomija nuo pirmos kelionės per ją dienos mus lepina ir džiugina. Pasiimkit mano tylą ir ramybę, žiūrėkit į mano miškus ir mano vasaros dangų, o mano draugiški žmonės jus paveš kur tik norėsit ir kelias į tobulą žemės kampelį - išgrynintą šiaurę jums neprailgs. Iš Helsinkio išvažiuojam pakankamai greitai, o už šimto kilometrų autostradoje prie Lahti taip gerai jau nebekimba. Ir greičiai nemaži, ir mašinų per daug. Klausiamai žiūriu į Eveliną - ji visada pas mus turi gerų idėjų. Ne išimtis ir šis kartas ir nors kiek pasimuistęs, aš sutinku eiti nuo autostrados ant įvažiavimo į autostradą, kad tik padėtų. Daug vertos tos jos idėjos, išsipildančios per tris minutes. Būtent tiek laiko ten nuėjus prireikė gauti mašinai. Toliau vienas iš dviejų kelių į Jyvaskylą per Mikelį, kur miesto pabaigoj nelygioje kovoje krenta pirmasis mėsos konservas iš kuprinėje turimos mėsos konservų kolekcijos. Toks, perpjautu viršum besikaitinantis virš karštos liepsnos ir į visas puses besispjaudantis riebalais ir kvapais, jis kol kas džiugina mano akis, bet neužilgo bus suvalgytas ir man pavydės visi pasaulio vegetarai. (Toliau seka iškirptas tekstas, mėsos konservų valgymo aprašymas, cenzūruotas kaip galintis traumuoti mėsos nevalgančius asmenis arba sukelti jiems neigiamas emocijas ir prisiminimus). Taip tą vakarą kelyje tarp tų dviejų miestų neradę per daug mašinų ir pakelės miške išsimiegoję, o kitą rytą radę jų ten ne ką daugiau, užverčiam šešiasdešimtą kelio romano skyrių. Ir nesuprasi ko ten tas kelias toks tuščias, bet matyt todėl, kad mikeliečiai nevažinėja pas jyvaskiliečius ir atvirkščiai, o tranzitui atsirasti ten nėra iš kur.

       Penktadienio vakarą mums keliaujant autostopu nuo Jyvaskylos link Oulu neapleidžia įspūdis, kad nemaža Suomijos gyventojų dalis jau nusprendusi rimtai atsipalaiduoti prieš artėjantį savaitgalį. Bet prieš pirmą siužetą - įžanga apie įveiktą atrodytų neįveikiamą kelią į Jyvaskylą ir apie tai ką veikiam šimte penkiasdešimtyje kilometrų už jos. Taigi, sekam įvykių grandinėle. Iš nakvynės vietos išveža ūkininkas iki kito miško. Mašinų visai nebelieka. Renkam grybus, pozuojam kelyje. Viena iš retų pravažiuojančių praveža Jyvaskylą rytiniu lanku. Ačiū moteriai su vaiku ir šunimi - sutaupo mums laiko ir daug jėgų, kai nereikia eiti per miestą. Pietaujame įprastu racionu iš konservų ir karšto gėrimo. Esu beveik garantuotas, kad sekanti mašina veš iki netoli esančio Aanekoski. Taip ir nutinka, taip yra jau kartą buvę. Jaunas vairuotojas išsiskirstant pasakoja apie dievo ir religijos prasmę, mes skubam išsiskirstyti. Laikas toliau vežančiai mašinai. Sankryža pusiaukelėje tarp Jyvaskylos ir Oulu. Degalinėje išmetu jau įtartinai kvepiančius paskutinius greitai gendančio maisto likučius. Prasideda šou kelyje.

       Pirmas siužetas - sustoja mašina ir pro priekines duris išlipęs didelis žmogus juodais rokerio drabužiais veda mus prie bagažinės, ją atidaro, mes sumetam ten savo kuprines ir esam pakviečiami vidun. Gale jau randam jaukiai įsitaisiusį dar vieną irgi didelį žmogų ir irgi juodais rokerio drabužiais. "We are on drinking trip". Kas čia galėtų būti, galvoju. Čia matyt koks man iki šiol nežinomas ir negirdėtas procesas pavadinimu "Gėrimo kelionė". Situacija aiškėja - šiandien jie baigė darbus ir pirmadienį prasideda jų atostogos. Bet iki pirmadienio dar bemaž dvi su puse paros ir tą laiką jie planuoja praleisti važinėdami mašina po aplinkinius barus kelių dešimčių kilometrų spinduliu ir ten vaišindamiesi alkoholiu. Tam va net merginą vairuotoją pasisamdę, kad viskas būtų legalu ir pagal taisykles, kurios užduotis yra nieko neklausinėti ir niekuo nesistebėti, būti blaiviai ir vežti juos nuo vieno baro pas kitą. "I am so drunk" - be paliovos kartoja tas gale sėdintis vyrukas ir vis spaudžia mums rankas. Sveikas, sveikas, suomiškas brolau. Kiek pavažiavus vyrukai susigriebia, kad mašinoje yra daugiau negu vienas blaivus asmuo, o kadangi tai prieštarauja nacionaliniams "Drinking trip" ypatumams, gaunam ir mes po skardinę kažkokio gėrimo. Skaitau kas ten parašyta ant skardinės: o varge - degtinė, skiesta energetiniu gėrimu. Tai bent užtaisas, jo proporcijų nesiaiškinu. Jeigu jau jie geria, tai ir mums tiks, kažin ar mandagu atsisakyti, dar ne taip supras ir išmes kur pakeliui. Juokauju. Draugiškieji rokeriai dar prasuka žvyrkeliu, kad aprodytų mums savo tėvų namus, kur jie augo ir užaugo, o pirmame didesniame miestelyje, aišku turinčiame barą, mus ir paleidžia.

       Antras siužetas - atsisveikinę su rokeriais ir lengvai apsvaigę, jau ir patys pradedam jaustis tos atsipalaiduojančios savaitgalinės Suomijos dalimi. Todėl, kai sekančioje sustabdytoje mašinoje išvystame priekyje sėdintį vyruką su dvylikos alaus butelių bloku po kojomis, labai kaip ir nebenustembam. Važiuoja jie tai į Rovaniemį, o tai labai gera naujiena mums. Ne tik kad tris šimtus kilometrų nuveš, bet dar ir Oulu autostradą praveš, o tai itin rimtas(beje, vienintelis) pavojus keliaujantiems autostopu į šiaurę ar iš jos autostopu grįžtantiems. Paskutinį kartą kai ten buvau prieš du metus su Mindaugu, dvidešimt kilometrų teko pasivaikščioti. Šįkart nesiūlyčiau, bet ir neteks. O kad kelias mums ir visai neprailgtų, gauname ir mes po butelaitį alaus. Gražu žiūrėti kaip suomiai gerbia tradicijas ir jas saugo - mašinoje savaitgalio vakarą blaivus turi būti tik vairuotojas. Kelias į Rovaniemį neprailgsta. Dažnai sustojam vairuotojui fotografuojant peizažus, nuo jo neatsilieku ir aš. Žemėja medžiai, prasideda tundra. Pakelėse pasirodo pirmieji laukiniai gyvūnai. Tyla ir ramybė, kurioje atrodo net upės teka tyliau. Vidurnaktį šviesu kaip dieną, nors ir be saulės. Važiuočiau ir važiuočiau tuo keliu. Priekyje sėdintis jaunuolis toliau aktyviai naikina alaus butelaičių turinį, garantuotai užsibrėžęs tikslą juos visus pribaigti dar iki atvykstant. Rovaniemyje suprantu, kad ir miestas gyvena savo "Drinking trip", tik atstumai čia mažesni - nuo namų iki baro, nuo baro iki baro, nuo baro iki namų. Arba kad ir nuo mašinos iki baro. "I am going to bar" - prasitaria priekyje sėdintis vaikinas, mano skaičiavimais kelionės metu išgėręs apie keturis litrus alaus. Teisingai, o kur dar reikia eiti po tokio kiekio išgerto alaus, jei ne į barą. Lengvai svirduliuojantį jį ir palydim akimis iki sekančio jo tikslo, jo kelionė užtruks mažiausiai iki ryto. O mus apsiniaukęs dangus skubina ieškoti vietos nakvynei. Nors Suomijoje tai jokia ne problema, bet laiko mažai. O kur dar iš visų pusių mus atakuojantys ir puolantys tiesiog sužvėrėję uodai. Į palapinę lendam su pirmais lietaus lašais, dar kiek ir būtume nespėję. "Drinking trip" kelionių stebėtojų kelionė šiandien jau baigiasi, atrodo viską užrašėm.

       Prieš trečią siužetą sunki įžanga. Nuo ryto lyjant - kava tik palapinėje. Paskui dar mažiau laiko viską susipakuoti išeinant nei vakar išsipakuoti atėjus - niekas juk nenori kiaurai peršlapti ryte. Žiauriai skauda galvą - vakarykščiai energetinis gėrimas, alus ir degtinė matyt nepritaikyti gerti tokiais mažais kiekiais. Eveliną komandiravęs į bažnyčią, pats saugau kuprines ir desperatiškai bandau gauti didesnį kiekį deguonies giliai kvėpuodamas. Nepavyksta - oras sunkus, nepadeda ir vaistai, galvą skauda toliau. Pietų meniu - šildyti mėsos konservai, karšti buljonas ir arbata, vieta - siena šalia upės prie geležinkelio tilto, rezultatas - du sotūs keliautojai. Desertas - bulvės šiauriausiame pasaulio McDonalde. Su tokia nieko gero nežadančia dienos pradžia, Rovaniemį paliekam po pietų. Lyg dar to būtų ne gana, šeštame iš aštuonių kelio pas Kalėdų Senį kilometre krenta Evelina. Sunkios akimirkos būna keliautojui, kai kartais užtenka mažos, atrodytų visai nereikšmingos smulkmenos, kuomet pradeda atrodyti, kad gerai yra namie, bet ne kelyje. Ir vargas tam keliautojui, jei jis važiuoja vienas ir tokiu momentu šalia nėra žmogaus, ištraukiančio jį iš tos akimirkos nuotaikos. Taip žūna kelionė - pačiam ne kartą jau yra taip buvę. Grįžęs namo atrodytų viską pamirši, bet viena mintis persekios visą laiką - "O kas, jeigu...". Tą popietę ant poliarinio rato ribos aš ištraukiau Eveliną iš tos būsenos.

       Trečias siužetas - kelyje prie Kalėdų Senio rezidencijos sustoja viena iš mašinų, kurios autostope itin retas reiškinys. Tai turistų kemperis arba namas ant ratų. Jame irgi vyksta kažkokio tipo "Gėrimo kelionė", kurioje blaivus tik vairuotojas, o va žmonelė tai girtut girtutėlė. Gerai, kad bent jie nesilaiko tradicijų ir su mumis savo turimomis alaus atsargomis nesidalina. Neištverčiau nė mažiausio jo gurkšnio. Šimto su trupučiu kilometrų kelias iki Sodankylos žiauriai prailgsta. Girtos moterys mėgsta pakalbėti - iš jų to neatimsi, bet kai kalba tik suomiškai, tai jau atleiskit mes patylėsim. Mokina dėlioti pasjansus, informuoja apie futbolo rezultatus, o aš tenoriu, kad visa tai kaip galima greičiau pasibaigtų. Evelina su ja bendros kalbos irgi nesuranda, nors man kiek ir keista, moterys gi bent jau pas mus mėgsta pasikalbėti, kad ir nesuprasdamos viena kitos. Taip, sudalyvavę trijuose savaitgalio tūsuose skirtingose suomių mašinose, kirtę poliarinį ratą ir atvažiavę į vėjuotą ir šaltą Sodankylą, užverčiam šešiasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Gal kada nors Evelina man ir padėkos už tai, kaip kad aš neturiu kam padėkoti už 2006-ųjų metų vasarą, kai nebuvo kam manęs iš tokios akimirkos ištraukti ir kai sutriuškintas grįžau namo.

       Pievos pakrašty, šimtas kilometrų už poliarinio rato, po debesimis besislepiančios vidurnakčio saulės apšviestas, nakties vidury stovi žalias namukas. Idiliškas šiaurės vaizdelis, dailininko teptuko vertas. Nors aplinkui ir nematyti žmonių - nei svečių, nei pačios jubiliatės, bet čia kažkas tuoj įvyks. Ir tikrai, tyla tęsiasi neilgai, kai kažin kas sukruta už palapinės sienų, o paskui galvą iškišęs ir neramiai apsidairęs, nusliūkina kelis metrus tolyn. Rytoj Evelinos gimtadienis. Dar namie pasiruošiau jam, įsimesdamas į kuprinę būtiną žvakučių ant gimtadienio torto kiekį. Gal ir patį gimtadienio tortą būčiau pasiėmęs, jei ne tie konservai, okupavę visą kuprinės apačią. Kadangi torto neturiu, tortu pabus žalia pieva. Skubėdamas ir dairydamasis per petį kaip vagis nakčia, smaigstau reikalingą žvakučių kiekį į minkštą žemę. Kuo ne tortas, tik kad nevalgomas. Visas susmaigstęs, bandau jas visas ir uždegti. Kantriai vieną paskui kitą, kai kurias po kelis kartus. Atrodo, pagaliau visos. Dar kartą perskaičiavęs ir įsitikinęs, kad visos dega, kviečiu jubiliatę. Skubinu ją jas užpūsti kol to nepadarė šiaurės vėjas, kurio čia pilni laukai. Jam paprasčiau - jis ir stipresnis, o ir noro prieš užpučiant jam sugalvoti nereikia. Vis tik įdomu, kuris iš judviejų bus pirmesnis. Fone suskamba vieno tokio liūdno krokodilo daina: "Tiktai gaila, kad gimtadienis, tik vieną kartą metuose". Grįžę į palapinę ir atsisėdę prie gimtadienio stalo ant grindų, sudorojam kažką panašaus į gimtadienio pyragą. Užmiegant lauke vis dar girdžiu skambant Gienos atliekamai daina, tik kiek pakeistais žodžiais: "Tiktai gaila, kad toks gimtadienis, tik vieną kartą gyvenime". Užsinoriu išlindęs laukan atimti iš jo akordeoną, būtų gerai nakčiai po galva pasidėti, nes jau pavargau ant konservų ją laikyti.

       Šiandien tau ir konservas riebesnis, ir duona skalsesnė, ir vanduo kavai karštesnis, ir pati kava saldesnė, nes šiandien tu jubiliatas. Kas dar be mūsų tai žino šią šaltą Laplandijos vasarą. Niekas nežino, todėl gerą pusdienį niekur ir neišvažiuojam. Pietaujant privažiavusios mašinos vairuotojas pažada į Ivalo mus nuvežti, bet tik rytoj, kai pats ten važiuos. Gal ir pravers, kas ten žino, mašinų čia ne fontanai. Iš Sodankylos išvykstam greičiau negu rytoj, alkoholinių parduotuvių tinklo vadybininko automobiliu. Pakeliui išlipęs, kad ir ant bet kurios eilinės aukštumos, nuo kurios kelias neria žemyn, žemai nulenkčiau galvą prieš šį kraštą - prieš jo miškus, ežerus, tylą, ramybę. Niekas aišku pakeliui man ten mašinos nestabdys, kad atlikčiau šį nusilenkimo ritualą, tik tobulas tuščias šiaurės kelias lėks kaip lėkęs į šiaurę, nusinešdamas kartu su savimi ir mus. Labas, "lovely" Ivalo, senokai čia nebuvau. Pažiūrėk, ir savo Eveliną tau atvežiau parodyt. Kaip ji tau? Tavyje užtruksim kiek ilgiau, gerai? Matai kame reikalas, vairuotojas pasiūlo apsigyventi jo nuomojamame bute, kadangi pats išsikelia kitur, o nuoma sumokėta iki mėnesio pabaigos. Pagyvensim, kodėl gi ne, bet mes tikrai nė žodžiu jam neprasitarėm, kad šiandien vieno iš mūsų gimtadienis. Paliekam kažkaip vis nelengvėjančias kuprines ir einam pasivaikščioti. Fotogeniškas mažas miestukas - upė, miškai, bažnyčia. Vienoje kelio pusėje paminklas aukso ieškotojams ir plovėjams, kitoje - emigrantams, čia matyt tiems, kurie aukso ieškojo ir nerado. Bet įdomiausi dalykai mūsų laukia naktį, kai dangumi čia jau garantuotai ropinės vidurnakčio saulė. Sakyti "jei tik bus geras oras" man ir liežuvis neapsiverčia, nes tokią dieną, kai namie jubiliatas, kitokiu jis būti ir negali. Kai vakarop parduotuvėje pirkdami maistą sutinkame savo geradarį dar kartą, pakviečia jis mus į piceriją. Kas čia dabar vyksta, mes juk tikrai nė žodžiu jam neprasitarėm, kad šiandien vieno iš mūsų gimtadienis. Matyt ten danguje kažkas juokauja. Picos picerijoje nėra, užtat yra visiems po bokalą alaus ir po didelį sultingą sumuštinį. Mūsų kantrybė galutinai trūksta ir prisipažįstam tam žmogui, kad šiandien Evelinos gimtadienis. Tokia va istorija. Nors ir ne jubiliejus tai buvo, o tik paprastas eilinis gimtadienis.

       Gimtadienio maratonas šiaurės Laplandijoje tęsiasi. Vakarop kažkaip nepastebimai apsiniaukęs dangus, prieš vidurnaktį ir vėl išsiblaivo, atidengdamas ką turi geriausio šiose platumose. Gaila, kad rakto nuo buto neturim ir stebėti vidurnakčio saulės einam po vieną. Bet kokia tai saulė - lyg besibaigiančio gimtadienio dovana. Nors šventė ne mano ir dovana Evelinos, manau ji labai nesupyks, jei ir aš pažiūrėsiu. Einu du kartus pas ją. Žmonių nėra, miestelio gatve nuvažiuoja medienos prikrautas sunkvežimis, šaligatviu praslenka neįprastai ilgas mano šešėlis. Gal kiek ir keista manyti, vis dar važiuojant į šiaurę, kad daugiau tokios saulės nebepamatysiu. Būtų keista, jei aš nebūčiau protingas keliautojas ir nežinočiau, kad Norvegijoje, kurią mes netrukus neišvengiamai pasieksim, viską užstos kvailų jos fjordų kalnai ir ten pamatyti saulę naktį labai ir labai sunku. Išimtis - Nordkapas, bet ten dažni debesys nuo vandenyno, kurie ne tik kad saulę paslėps, bet ir dangų su žeme sumaišys. Galvoju, gal kartais tikrai geriau mažiau žinoti. Taip, palydėję ją slenkančią dangumi žemyn, pažiūrėję į ją stabtelėjusią žemiausiame savo taške ir įsitikinę ją vėl kylant, užverčiam šešiasdešimt antrą kelio romano skyrių. Kitas gimtadienis, tik jau mano - už pusės metų, kita vidurnakčio saulė - kas žino kada.

       Parduotuvėje darbo vietoje neradę vakarykščio mūsų draugo, mes kiek nusimenam. Ir kad ir kaip bebūtų gaila, ateina laikas Ivalo palikti. Bet palikti juk nereiškia pamiršti. Automobilių stovėjimo aikštelėje dar sutinkame vakarykštį mūsų draugą iš Sodankylos, žadėjusį šiandien atvežti mus čia. Šiandien jis galėtų mus irgi vežti, šįkart iki paskutinio Suomijos kaimelio Utsjoki, į kurį mes dabar ir keliaujam, bet tik po pietų. Ką gi, žinosim, gal pravers. O kai kelyje mašina sustoja per nepilnas penkiolika minučių, aš ir visai nebeturiu kur dėti akių nuo Evelinos. Ir kur tas mano žadėtasis "Tuščias ir tylus kelias, o mašinos ten reikia laukti tris - keturias valandas". Žiūrėsim kas bus toliau. Kadangi šiandien nė vieno iš mūsų ne gimtadienis, oras kuo tolyn tuo bjauriau, o atvažiavus į Utsjoki ir galutinai viskas pavirsta vienu nesibaigiančiu lietumi. Glaudžiamės po mediniu namuku turistams, mus šildo arbata ir buljonai, mes laukiam lietaus pabaigos, jei tokia čia šiandien nusimato. Lietui kiek aprimus, bet dar tikrai galutinai nepasibaigus, išeinam tiltu į Norvegiją. Lietus kartojasi, daužydamas mus sunkiais savo lašais per visas puses. Nuo jo pasislėpti belikęs tik siauras informacinis stendas. Ne kas, bet vis šis tas. O apie šalia besantį tarptautinį kelią E6 išduoda nebent siaura asfalto juosta, kuria per tą lyjantį pusvalandį mašinų taip ir nepravažiuoja.

       Bingo! Tai turbūt ir bus tas mano pažadėtasis kelias. Kai per sekančias dvi valandas juo pravažiuoja trys mašinos, kiek sunerimstam. Dar valanda ir mašinų vidurkis išlieka stabiliai tas pats, viena - dvi per valandą. Grėsmingiems debesims iš vakarų artėjant, grįžtam į Suomiją - pradžiai kad pasislėpti po ten esančiais stogais nuo sunkaus lietaus, o paskui pabandyti važiuoti keliasdešimt kilometrų atgal iki Kaamaneno, nuo kur eina kad ir ne pagrindiniu žemėlapyje pažymėtas, bet kiek atsimenu didesnio apkrovimo kelias link to paties Karasjoko, su trimis - keturiomis mašinomis per valandą. Lietus jau visai rimtai skalbia viską aplinkui, išskalbs ir mus, belieka okupuoti autobusų stotelę. Kiek pabandę autostopu niekur taip ir neišvažiuojam, užtat iš vietinių sužinom dar apie vieną kelią link to paties Karasjoko, irgi upės pakrante, tik Suomijos puse. Viskas, gana, užteks skaičiuoti galimas kelių kombinacijas kaip pasiekti miestą už šimto kilometrų ir tvirti savo sprendime einam atgal į Norvegiją. Apsiraminusiu dangumi praplaukiantys nematytų formų debesys talpinami fotoaparate. Dar valandą praeis, kol gausim išsvajotą mašiną į Karasjoką ir ja važiuosim kiek į pietus, kai Nordkapas šiaurėje, bet kitų kelių nėra.

       Karasjoke neužtrunkam - stebėtinai lengvai ir greitai gavę mašiną iki Lakselvo, vėl pajudam šiaurės kryptimi. Aš žinau, jums nieko nesako šie pavadinimai, tų miestelių nerodo per televizorių, apie juos nerašo giduose ir vargu ar kas giriasi juose buvęs, bet gal kada kas pamatęs žemėlapyje ir atsimins apie juos kažkur kažkada skaitęs. Taip geografijos žiniomis diena iš dienos aš ir dalinuosi su Evelina. Mus vežanti samių tautybės mergina pasakoja apie jos mažos tautos problemas ir rūpesčius, nūdieną ir tradicijas. Sunki istorija. Galų gale atvažiavę ir po vienos nakties ne žaliam namuke, mes ir vėl jame. Ne su ta samių mergina, aišku, o kaip ir visada, su Evelina. Nors jai atrodo, kad labiau norėčiau su nepažįstamąja. Juokauja matyt. Kitą dieną septyniasdešimt kilometrų iki Olderfjordo važiuojam aštuonias valandas. Lieka šimtas trisdešimt, iš kurių ketvirtadalį atkovojam dar tą patį vakarą. Patyrusio keliautojo žvilgsnis užkliūva už tuščio ir apleisto raudono medinio namuko, kažkada buvusio suvenyrų kiosko. Tokiu bjauriu oru, lyjant ir pučiant šaltam vėjui nuo fjordo, o temperatūrai kritus iki +4, tas kioskas bus mūsų nakvynės namais. Apsitrynęs užrašas viršum durų skelbia "Souvenirs", menantis kur kas geresnius laikus ir bylojantis apie didingą šio pastato praeitį, kai grindimis trypė ir stumdėsi būriai turistų iš visų žemės kampelių, norėdami įsigyti geresnį pliušinį briedį ar gražesnį plastmasinį Nordkapo gaublį, o nešamas pelnas leido nerūpestingai gyventi jo savininkams. Užeinam vidun. Lentos nuo stogo negriūna, grindys nesupuvę, pakampėse nesmirdi. Palinksim vienas kitam galvomis - čia namai. Aš komandiruojamas vandens į šalia tekančia kalnų upę, kai tuo tarpu sužvarbusi Evelina skuba kaisti konservus ir kavą. Vietos kad ir dviems palapinėms, mes statom vieną. Jei dar kas užklystų, ir jiems vietos užteks. Rymodami prie namo durų su puodais kavos rankose, stebim šiaurę. Ir aš dabar tikrai nežinau ar yra geresnių viešbučių šiose platumose, nei tas suvenyrų kioskas tą žvarbią šiaurės vasaros naktį buvo mums, šimtas kilometrų iki žemės krašto.

       Tu tik pagalvok, rytoj mes jau būsim Nordkape, dalinuosi su Evelina slapčiausiomis svajonėmis ir viltimis. Ar aš tas, kuriuo ji tikėti turėtų. Tu tik pažiūrėk, kaip per kelią nuo kalnų link fjordo organizuotai ir drausmingai traukia atsigerti laukinių gyvūnų banda. Atsigėrę taip pat organizuotai ir tvarkingai jie grįžta. Jiems tai gerai išmoktos elgesio taisyklės, mums tai laukinės šiaurės vaizdelis prieš miegą. O ryte labai ir labai sunku įtikinti save, kad vis dėlto reikia eiti laukan. Žvarbus vėjas nuo šalimais esančio fjordo, danguje irgi nieko gero ir naujo, o kelyje mašinų nors ir užtenka, bet visos jos ne mums. Kol apsisukęs norvegas nesugrįžta atgal iki mūsų ir veža mus į Honnigsvagą. Taip jau geriau. Nuo ten belieka trys dešimtys kilometrų. Sunkūs debesys vėl ir vėl kartoja savo šaltą šiaurės lietų ant mūsų. Bet kelio jis jau neuždarys. Taip dar viena mašina už sankryžos į paskutinę žmonių gyvenamą vietą Skarsvagą atvažiavę ir ten likę akis į akį su beveik trylika kilometrų skirtų mums nueiti, užverčiam šešiasdešimt trečią kelio romano skyrių. Jame buvo daug šiaurės miestelių pavadinimų ir dažnai skaičiuotų kilometrų. Nors kažin ar visus paminėjau ir kažin ar visus suskaičiavau - žemėlapiai patikslins ir jei kur suklydau, man atleis.

       Ne šaltibarščiais su keptomis bulvėmis, ne kvailomis kalbomis ir tuščiais pažadais, ne palaidine su iškirpte ir aukštakulniais batais tą vasarą už poliarinio rato ji mane gundė ir žavėjo. Parašyčiau, jei būtų ant žemės tokia kalba, kurios ji nežinotų ir perskaityti negalėtų.

       Kas dabar sužinos kada Evelina suprato ir patikėjo galinti nueiti tuos trylika kilometrų. Gal prieš du metus, man pasakojant kaip aš juos ėjau. O gal tik prieš tris dienas, Rovaniemyje už ausų ištraukta iš savo silpnumo akimirkos, prieš tai kartojusi "Žiūrėkim realybei į akis, aš tų kilometrų iki Nordkapo tikrai nenueisiu". Sunku pasakyti. O gal vis dėlto tada, lenktyniaujant su šiaurės vėju kas greičiau užpūs žvakutes ant jos gimtadienio torto pievoje už poliarinio rato, toks ir buvo jos sugalvotas noras. Turbūt man to žinoti nereikia. Tas tris valandas žiūrėti ir žiūrėti į ją, žingsniuojančią paskutiniu šiaurės keliu. Nordkapas - šiauriausias Europos taškas, matyt jau nujausdamas artėjantį sutriuškinimą ir pralaimėjimą, paskutinius kilometrus per daug ir nesipriešino. Aišku, paprašydavo karts nuo karto savo draugo Arkties vandenyno pasiųsti kokį stipresnį vėjo gūsį, o iš savo veido - apsiniaukusio dangaus išspausdavo kokį didesnį lašą lietaus. Bet tai jau buvo viskas ir tai labiau panašėjo į besąlygišką jo kapituliaciją, pasiruošimą nugalėtojų sutikimui, negu į gynybą ar puolimą. O juk norėdamas tai jis galėtų - užtektų nuleisti debesis kiek žemiau, išspausti iš jų visą ten susikaupusį vandenį ir praskiedus arkties vėjais, paduoti kaip desertą keliautojams. Tada ilgam atšoktų įkyruoliai. Aš gi žinau, kad jis taip moka, pats esu matęs. Viskas, tam laiko jau nebėra, gal kitą kartą. Prie ženklo sutikta vietinių norvegų motociklininkų porelė pataria eiti lanku, taip nereiks mokėti už patekimą ant uolos. Žinau tai ir pats, prieš du metus jau esam taip darę. Kokią tam turiu teisę? Turiu, prieš tris metus jau kartą sumokėjęs, nesiruošiu to daryti kiekvieną kartą, norėdamas patekti ant uolos.

       Evelina - šiauriausia Europos žemyne. Faktas. Teritorija išvalyta ir niekas šiauresniu už ją tuo momentu jau netaps. Net ir aš - reikia gi kažkam tą jos šiaurumą nufotografuoti. Kiek vėliau šiauriausiu pabūnu ir aš pats, nebežinau kurį jau kartą, eilinį. Šiauriausiais pabuvę kartu dviese, einame virtis kavos bei šildytis mėsos konservų. Jaučiamės to nusipelnę. Žinau čia vieną tokią neblogą vietelę. Nors ir apsaugota akmeninės sienos, ugnelė ten vos vos dega, sunkiai užvirindama vandenį, dar sunkiau sušildydama konservus. Mes pavargę ir laimingi atgauname jėgas. Paskui šaltą vakarą tau ten kaip visada atsiras kas veikti. Melsvai geltonas dangus ir vandenyno toliai - kur dar tokius pamatytum. Ir dar vienas vardas aukso raidėm įrašytas. Šalia kito, įrašyto prieš du metus, belieka prirašyti dar vienus metus ir žodelį "dukart". Ir jeigu kada ten būsite autostopu, tai radę tą lentelę su tais trimis vardais "Donatas(dukart) 2008-ieji ir 2010-ieji", "Mindaugas 2008-ieji" ir "Evelina 2010-ieji", jų nenutrinkite, net jeigu jūsų vardui vietos ten ir nebebus.

       Po vidurnakčio ištuštėjančiame Nordkape įsikuriame man jau tradicine tapusioje nakvynės vietoje. Žemė šalta, bet ant žemės mes ir nemiegosim. Nuo jos sklindančiam šalčiui mus pasiekti trukdys net penki apsauginiai sluoksniai - plonos palapinės grindys, papildomas brezentas šiaip jau naudojamas nuo lietaus, ne per storiausias kilimėlis, miegmaišis, drabužiai. Neturėtų gi per tiek prasibrauti. Vaizdas į vandenyną, papildomas stogas virš galvos, kava ir maistas ir lovą - kuo tau ne viešbutis kur mes nakvojam tą naktį ant žemės krašto. Taip pusę antros nakties kraštelį saulės vis dėl to pamatę, šiauriausiame Europos taške užverčiam šešiasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Tai nebuvo ta saulė iš Suomijos miestuko Ivalo.

       Man, keliautojui, kiek apmaudu stebėti kaip šis žemės kampelis, šimtus metų audrinęs keliautojų vaizduotę ir nedavęs jiems ramybės, pamažu tampa kažkokiu vokiečių pensininkų rojumi. Autobusais ir namais ant ratų, lengvaisiais automobiliais ir net motociklais, traukia jie čia būriais kaip į kokią pažadėtąją žemę. Prieš vidurnakčius jų kiekis ir visai nepadorus tampa. Stebiuosi kaip dar ta uola tiek ir atlaiko. Nepastebimai iš kažkur atsiradę ir ilgai neužtrukę, taip pat nepastebimai jie ir pradingsta. Dar ten valytoju net juodaodis įdarbintas - čia matyt tam, kad į tualetą nusilengvinti atėjęs koks prancūzas pasijaustų kaip namie. O vietoje, kur prieš du metus šildėmės išgerdami kelis kartus po kelis gurkšnius degtinės iš butelio, dabar atidarytas baras skambiu pavadinimu "Aurora Borealis Bar". Reklaminio lankstinuko nuotraukoje taip ir rymo du pensininkai su šampano taurėmis rankose, žvelgdami į Nordkapo gaublį per stiklą. Viskas keičiasi, ne viskas į gerąją pusę.

       Jeigu vakar mums į Nordkapą einant diena būtų buvusi tokia ar bent kiek panaši į dieną kaip šiandien mums iš jo išeinant, būčiau rimtai pamanęs, kad Nordkapas išprotėjo - pasiduoti be kovos ne jam, o vilioti jis nemoka. Trylika kilometrų kelio atgal tampa lengvu pasivaikščiojimu "Into the wild". Ne tik man, bet ir Evelinai tai lengvas grobis. Kalnuose sutinkam kelias bandas svečių iš tundros, vasarą čia besimaitinančių sodriomis samanomis, o rudenį grįžtančių atgal į tundrą. Keliu šiaurės kryptimi traukia ir traukia tikrieji Nordkapo užkariautojai ir atrodo jie niekad nesibaigs - mašinomis ir autobusais, dideliais namais ant ratų ir kiek mažesniais. Ekspromtu surimuoju eilėraštį:

Aš norėčiau iškelti bent vieną senelį
Iš kemperių milžinų
Ir pamatyti nors vieną žingsnelį
Link Nordkapo tolių plačių

       Paskui prisimenu, kad kažką panašaus kažkada jau yra parašęs lietuvių literatūros klasikas Maironis. "Koks smūgis nuo klasiko" - "pasakytų" Ostapas Benderis. Ir toliau besilaikant puikiam orui, sunku net ir patikėti, kad vakar čia buvo kiek kitokie vaizdeliai. Todėl tame pačiame kelyje užtrunkam kiek ilgiau, nei jame užtruktume skubėdami, genami vėjo ar raginami lietaus. Šiandien jau nereikia greičiau, toliau, pirmyn. Gražių vaizdų palydėti, konservų "Nostalgija" paragavę, paskui laukinius gyvūnus pabėgioję, basas kojas ištiesę ant samanų pagulėję, vandens iš fjordo atsigėrę, po keturių valandų ėjimo atėjom. Dabar, sėdėdamas ant kalvos su vaizdu į fotogeniškąjį Skarsvagą, aš pagalvoju: "Ko dar gali žmogui prireikti šiame gyvenime ir ar yra tokių dalykų, kurių šiaurėje tu nerastum". Evelina savo mintyse, turbūt iki šiol negalinti patikėti, kad "12 km. vakar + 13 km. šiandien = 25 km. iš viso". Būčiau tikru šunsnukiu, jei dar ir iki Skarsvago pasiūlyčiau jai pasivaikščioti. Todėl ir nesiūlau, galvodamas paprastai: "Norės - pati pasiūlys, nenorės - net neužsimins". Aš pats ten esu buvęs ir net miegojęs - trys kilometrai pirmyn ir tiek pat atgal, jeigu ką. Visa tai ji žino. Tylėdami žvalgomės į Skarsvagą. Man jis kažkoks netikras ir nerealus, kaip iš pasakos. Taip dvejomis mašinomis dar tą patį vakarą pasiekę Alta, iki kurios buvo du šimtai kilometrų, užverčiam šešiasdešimt penktą kelio romano skyrių. Kelias pasuka atgal link namų.

       Į Altos centrinę aikštę užsuka indų imigrantų šeima, tokia vidutinė, kažkur dešimt žmonių. Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo padoriai, bet pradeda triukšmauti, išvarto didelius šachmatus, rėkauja vienas kitą perrėkdami ir bandydami vienas kitam kažką tokio svarbaus pasakyti. Laukiniai. Kas juos čia įleido? Nakvynei renkamės mišką prie pat Altos fjordo, visai šalia piešinių ant akmens muziejaus. Vidurnaktį saulė kaip ir norėtų išlysti iš už debesų, bet sunkiai tikėtina, kad jai pavyks, labai jau tie debesys riebūs. Kaip ir prognozavau - ketvirta nakvynė čia iš keturių ir Norvegijoje apie vidurnakčio saulę geriausiu atveju išduoda tik šviesesnė juosta po debesimis. Ryte apžiūrime palei fjordą esančius priešistorinių žmonių priešistorinius piešinius ant akmenų. Paišė jie ten senokai, kažkur prieš devynis tūkstančius metų, tai temos mums nelabai aktualios. Šoniniu išėjimu išeinam tiesiai į kelią. "Unesco" turi ką veikti ir valdo - vienam žemyne Marakešo šiukšlynus saugo, kitam - akmenis.

       Mums nuobodžiaujant kelyje ir virš galvų besikaupiant lietaus debesims, privažiuoja autobusiukas norvegiškais numeriais. Pradarę langą sveikinasi lietuviškai, klausdami "Ar dar neatsibodo į šiaurę važiuoti?". Kadangi draugų nei Lietuvoje, nei Norvegijoje neturiu, o brolį pažinčiau, be to jis ir autobusiuko neturi, klausiamai žiūriu į Eveliną - čia tavo? Ta išsigina kaip Petras Jėzaus dar gaidžiams nepragydus. Kas čia vyksta ir iš kur jie žino, kad mes lietuviai ir kad šiaurėje ne pirmą kartą, kad jau turėtų atsibosti po ją važinėtis. Pasirodo, pravažiuodami pro šalį ir matydami mus iš nugarų, pažino jie visai ne mane ir ne Eveliną. Pažino jie mano geltoną striukę, kuria aš apsirengęs visose savo šiaurės kelionėse ir su kuria esu įamžintas begalėse nuotraukų. Pas mane internetinėje svetainėje pasakojimų apie šiaurę prisiskaitę ir ten pat nuotraukų iš jos prisižiūrėję, dabar ir patys dviese net iš pietų Norvegijos į Nordkapą bevažiuojantys. Tik kad ne autostopu, bet galima ir taip. O čia va pakeliui toks nutikimas - patį kelionių, pasakojimų ir nuotraukų autorių sutikti. Būna kelyje įdomių dalykų. Juos kiek prainstruktavę ir atsakę į jiems rūpimus klausimus, atsisveikinam. Nedaug iki ten jiems ir belikę. Kaip nuvažiavot? Likusią dienos dalį leidžiu Evelinai šildytis mano šlovės spinduliuose. Juokauju, Donatas Superstaras.

       Lyti visgi pradeda ir atrodo šįkart lis ilgai, labai ilgai, ne dieną ir ne dvi. Norvegija galutinai krenta mano akyse. Autostopas kelyje Alta-Tromso tradiciškai prastas, bet ne dėl to, tiesiog taip buvo visada. Pajudame šiaip ne taip iš to užkeikto taško prie muziejaus, tiesa ne daugiau dešimties kilometrų. Dar už pusantro šimto kilometrų, Storslett kaime, lyja jau kaip reikalas ir mus atvežęs vairuotojas greitai sumoja iš bagažinėje turimo alaus bloko po dvi skardines atsegti mums. Supranta žmogus - lyja, bus jiems ant šilumos. Pastatyti palapinę laiko labai mažai, sukamės kaip palapinių statymo varžybose, lyg kovodami dėl pagrindinio prizo kategorijoje "Niekas nenorėjo sušlapti". Kiek sušlapę, sušokame vidun, kur daugiau jau tikrai nesušlapsim. Žalias namukas moka mus saugoti nuo lietaus. Visada mokėjo, savo sugebėjimų neprarasdamas net ir leisdamas laiką spintoje ant lentynos, kai mes niekur nekeliaujam. Ryte dar kartą tuo įsitikinam, nukeldami nuo stogo ne vieną kilogramą vandens, patys viduje taip ir likę sausi. Sekančią šimtinę iki Tromso sankryžos dar sunkiai, o dvi šimtines paskui iki Narviko - lengvai ir su vėjeliu. Taip pasiekę vietą, kurioje E10 kelias galutinai atsiskiria nuo E6, užverčiam šešiasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Renkamės į rytus per Švedijos tundrą einantį E10 variantą. Lengva nebus, o taip norėtųsi.

       Norvegijai pabaigti užtenka vienos mašinos ir mes jau Švedijoje. Žiaurokas vaizdelis - mes kalnuose. Aplinkui kur ne kur dar sniegas, dangumi plaukia žemi debesys, vėjyje linksta plastmasiniai kelią žymintys stulpai. Gal ir ne pati geriausia vieta atsirasti vakare prieš miegą. Įsikuriame miške, kur tik dabar sprogsta medžių pumpurai. Birželio pabaiga jau, trumpoka bus vasara pas jus, ar ne? Visi pritariamai linkčioja. Kviečiu prie žemėlapio, supažindinti su tuo, ką mano manymu mes veiksime artimiausias dvi dienas. Ne mažiau, bet ir tai, jei seksis normaliai. Kelias E10, einantis per užpoliarinę Švediją, yra ilgas ir tuščias. Už šimto kilometrų nuo čia tebus vienas miestas, o paskui - trijų šimtų kilometrų asfalto linija tarp miškų, su retai pasitaikančiais apgyvendintais plotais iš kelių trobų, kurios ne visada ir nuo kelio matysis. Lengva nebus. Šiuo keliu esu važiavęs autostopu, tiesa iš kitos pusės ir non-stop. Pasakojau Evelinai kažkada apie tai, bet tikiuosi detalių ji neatsimena - kam be reikalo neraminti ir nuteikinėti prieš, tegul pati pamato. Gal ir nebus taip blogai. O ryte kaip gaila, kad mano menko riebalinio sluoksnio neužtenka nei pačiam sušilti, nei savo draugės nuo šalto vėjo paslėpus uždengti. Norėtųsi, bet perpučia kiaurai abu ir belieka šildytis vaikštant pirmyn atgal, kartkartėmis stabdant retai pravažiuojančias mašinas. Tik sužvarbę sulaukiame, tik važiuodami atitirpinėjame. Tokia ta mano mėgstamiausia šiaurės vasara. Pirmas miestas kelyje - Kiruna arba Giron, samių kalba reiškiantis "Baltas paukštis". Kadangi mieste ir jo apylinkėse knibždėte knibžda geležies rūdos kasyklų, tai visai gali būti, kad tie parduotuvėje mūsų sutikti tamsiaodžiai yra visai ne imigrantai iš kokios Afrikos šalies, o kasyklose dirbantys švedai, atėję apsipirkti pietums tiesiai iš požemių ir pamiršę nusiprausti. 16.00 val. mes ir vėl kelyje. Dangus giedras, temperatūra normali, norvegiški vaizdeliai baigėsi - gyvenk ir norėk. Mašina iki Svappavaara, dar viena iki sekančios kelių trobų gyvenvietės be pavadinimo tarp miškų ir viskas - stop. Geležies rūdos kasyklos pasibaigus, baigiasi ir jų darbininkai su automobiliais, važinėjantys į darbą ir iš jo.

       Ruošiamės vidurnakčio saulės stebėjimui, dabar jau tikrai paskutinį kartą šiemet, nes besam tik šimtas kilometrų virš poliarinio rato. Pastarąsias dienas praleidę kur kas aukščiau jo ir nė karto jos nematę, tikimės ją pamatyti būdami taip žemai? Paradoksas, bet taip. Nes tik pasibaigus Norvegijai, pasibaigia ir blogas oras. Nes tik pasibaigus Norvegijai, pasibaigia ir uždari kalnų ir fjordų apsupti plotai. Niekas juk nenorės lipti į kalną, kad pamatyti vidurnakčio saulę, kai menki šansai, jog ant kalno užlipus vis dar bus geras oras. O čia viskas daug paprasčiau ir miške šalia kelio radus proskyną galima įsikurti su pageidaujamu vaizdu. Vidurnakčio saulė dar kartą mus stebina ir džiugina, nors jau ir nematysim viso jos kelio nakties dangumi. Mes jau per daug priartėję prie poliarinio rato ir jau savaite nutolę nuo vasaros saulėgrįžos. Išsilaikiusi kažkur iki pirmos valandos nakties, ji pradingsta. Dabar jau ilgam, bet tikiuosi ne su visam. Buvo gražu.

       Jų buvo daug, beliko vienas. Beveik dvi savaites jie draugiškai kuprinėje keliavo. Tik jų dėka rytais arba per pietus ir kas vakarą keliautojas jėgas atgavo. Jų buvo daug, beliko tiktai vienas. Tiems pusryčiams iš kuprinės ištraukiu paskutinį mėsos konservą. Kaip aš jį tuojau skaniai ir pasigardžiuodamas suvalgysiu, garantuotai pirštus aplaižysiu. Ruošiuosi tam artėjančiam procesui ilgai, besimėgaudamas kiekviena laukimo akimirka, negailėdamas ugnies dar daugiau jį pašildau, kad tik skanesnis būtų. Net Evelinai paragauti duosiu mažiau arba ir visai neduosiu, nebent labai prašys. Nors gal neprašys, pati dar turėdama konservų, kad ir žuvies, ir leis maniškį visą suvalgyti man vienam. Ruoškis, mielasis, eikš pas dėdę Donatą. Kaip tau ten, ar ne per karšta? Riebalams skardinėje čirškiant ir jau šokinėjant, o seilėms nebetelpant mano burnoje, atsargiai ir pagarbiai nukeliu jį nuo ugnies ant stalo. Nusifotografuoju su juo. Nuotrauka vadinsis "Aš ir mano paskutinis konservas", arba "Dviese už poliarinio rato". Nors ne, tokią nuotrauką jau turiu su Evelina. Tada gal "Dviese už poliarinio rato su paskutiniu konservu iš dvidešimties". Na, dar sugalvosiu iki namų. O dabar viskas, laikas. Šaukštu atsargiai pakabinu gabaliuką mėsos ir taip pat atsargiai nešu jį link burnos, aišku savo. Kramtau - neskubėdamas ir besimėgaudamas. Tfu... Kas čia per brudas. Spjaunu laukan ir stveriu dar už karštos skardinės skaityti sudėties. Perskaitęs net neįsivaizduoju kaip tokios sudėties būdamas jis iš viso pateko į mano kuprinę. Tai žmonės valgo? Ištrinu nuotrauką. Belieka atsigerti buljono. Taip keliu kiek pavažiavę ir vėliau ilgai nesulaukdami dėmesio ir pradedantys suprasti, kad iš ten gelbės tik kokia netipinė situacija, užverčiam šešiasdešimt septintą kelio romano skyrių. Apie paskutinį ir atkakliausią konservą iš mano kuprinės.

       Man atrodo nieko gero čia nebus - mašinų pravažiuoja mažai, o jų vairuotojai jau atvirai deda ant mūsų, nekreipdami nė mažiausio dėmesio. Kodėl turėtų? Stovi du kažkokie su kuprinėmis miško viduryje - nei mes žinome iš kur jie, nei kas tokie, nei kokie jų tikslai. Kuprinės sakot išduoda juos esant keliautojais? Galbūt, bet kuprinės gali būti tik maskuotė. Užsinoriu gauti vietinių laikraščių visus numerius už pastaruosius dvidešimt metų, kad iš jų sužinočiau kiek ir kaip dažnai čia įvyksta pakeleivingo transporto apiplėšimų atvejų. Tokiais momentais mano keliautojo patirtis man sako - "Stovėk kaip autostopininkas stovi ir lauk netikėtumo". Ta patirtimi dalinuosi su Evelina. Sustoja fūra. Vairuotojas mus nuramina, kad ne mums ir atkabinęs vieną priekabą, su kita pats nuvažiuoja. Va tai tau, ačiū. Ir ką mums dabar daryti su ta didele dovanėle, užimančia bemaž pusę sustojimo juostos ir visiškai mus užstojančia? Bet kiek supratom iš jo kalbos, grįžęs atgal, toliau jis vešis ir mus. Kada tai bus ir ar iš viso taip bus - neaišku. Keliu praeina atsipalaidavęs briedis. Daugiau nelabai kas vyksta, kol grįžęs fūros savininkas prisikabina priekabą. Nepamiršta ir mūsų. Toks tad tas netikėtumas. Važiuodami beviltiškai tuščiu keliu persikeliame jau į šią poliarinio rato pusę, kurioje gyventi esame pratę ir kurioje praleidžiame didžiąją savo gyvenimo dalį.

       Kalix River visais laikais buvo svarbi šio regiono upė - joje ir lašišos gali pasigauti, jei turi kuo žvejoti, ir medieną į Botnijos įlankos uostus gali nuplukdyti, jei tos medienos turi. Todėl prie jos nuo senų laikų kūrėsi žmonės. Tų žmonių palikuonys šimtams metų praėjus ir turėtų mus artimiausiu laiku nuvežti iki Lulea miesto. Nuo Overkalixo iki Botnijos įlankos krantų - penkiasdešimtinė. Įveikta. Lieka dar tiek pat. Miestas traukia link savęs seniai matytą ir šiems kraštams neregėtą srautą mašinų, kurių vairuotojai ir toliau atvirai deda ant mūsų. Na ir tegul, čia mes jau galingi, nes turime pasirinkimą. Pereidami į kitą kelio pusę ir taip išreikšdami savo nuomonę apie surūgusius švedus, toliau važiuosime į Suomiją. Atstumas iki jos kaip ir iki miesto Lulea. Per ją iki namų tiek pat kiek ir per Švediją. Gamta panaši. Apie autostopą ir žmones geriau patylėsiu. Pastatę palapinę ir atlaikę sužvėrėjusių uodų atakas lendame vidun nakvynei, brautis per likusį gabaliuką kelio palikdami rytojui. Prognozė iki čia išsipildė - lygiai dvi dienos kelio. Matyt išmokstu prognozuoti ir šiaurę.

       Mus išveža su greitąja. Tfu, tfu, tfu tris kartus per petį - nieko mums neatsitiko, greitosios automobilis tiesiog sustojo pavežti mus svetimšalius. Buvo dar viena mašina prieš tai, dar viena bus po jos ir paskutiniai septyniasdešimt Švedijos kilometrų sudoroti pietums. Suomija atsipalaidavusi. Su imigrantu iš Jordanijos pavažiuojam iki kelio darbų kankinamos autostrados prie Tornio. Ten atsiranda vyrukas žinantis geresnę vietą autostopui ir mašina iki lubų prigrūsta padangų bei tuščių kolos butelių, iki jos paveža. Suomija ne ta šalis kur autostopininkas prapultų. Joje per daug atsipalaidavusių žmonių. O kai jau sekasi tai sekasi - tos metalistės tėvai gyvena ne prieš Oulu miestą, ne Oulu mieste, o už Oulu miesto. Važiuokime ir mes ten. Atrodytų nereikšmingi dvidešimt kilometrų skiria miesto centrą nuo tos vietos kur ji važiuoja ir kur mus nuveš, bet prieš du metus tie dvidešimt kilometrų virto dvidešimčia nueitų kilometrų, kai prieš tai mūsų tranzas autostradoje nepatiko vietiniams policininkams. Gal blogai tranzavome ir buvom juos gerai užknisę? Nelabai norėčiau to pakartoti dar kartą, o Eveliną tam turbūt įkalbėčiau tik prieš tai jai pažadėjęs mažiausiai penkiasdešimt procentų kelio ją nunešti. Beje, kas per metalistė? Ai, važiavo tokia viena iš Rovaniemio į Oulu ir sustojo mums pusiaukelėje prie Tornio. Ir dar viena mašina tą vakarą pavažiuojame. Lepina suomiai autostopininkus nuvežtais kilometrais, oi lepina prieš miegą.

       Geras kaimelio pavadinimas - Piippola. Prie jo dangus atsiunčia tai, ko iš jo jau seniai prašome - mašiną, važiuojančią toliau nei tradiciniai šimtas ar du šimtai kilometrų. Važiuoja į Juodkalniją jauna suomių šeimyna atostogų, su trumpu sustojimu pas draugus prie Lahti, iki kur mus ir paveš. Ne tik kad paveš, bet dar ir pusryčiais pavaišins, vieną iš mūsų ežere numaudys, Jyvaskylą - ganėtinai didelį miestą praveš, mažais ir nereikšmingais Suomijos keliukais ežerus aprodys. Gal dar susitiksime kelte šį vakarą, sako jie išsiskiriant, nors man tai atrodo sunkiai tikėtina. Laiko mažai, pradžiai iki Lahti dar kažkaip nuvažiuoti reikia. Kaip važiuosime? Tai autostopu turbūt. Greitai sustojęs rusas imigrantas iš Čeliabinsko sunkiai patiki, kad visą šiaurę taip autostopu ir išmaišėm ir kad buvom net ten kur anot jo "žmonių nėra". Yra ten tų žmonių, tik kad mažiau. "Rusijoje taip kažin ar pakeliautumėte". Tai pilnai tikiu, po Rusiją tegul patys rusai keliauja. Gaila tik neilgai važiuojame, rusiškai kalbėti man patinka. Už Lahti lieka paskutinis etapas sulaukti mašinos ant įvažiavimo į autostradą link Helsinkio. O kai jau sekasi tai sekasi - pakankamai greitai sustojusios mašinos vairuotojas važiuoja į keltą kaip supratau kažko atplaukiančio pasitikti. Papildomos dešimt minučių ir būtume nespėję. Nubraukiu prakaitą Evelinai nuo veido. Koks pašėlęs tempas. Kelte sutinku mus vežusius suomius, tie patikėti negali.

       Grįžimas man visada buvo tobulas jausmas - kažkas tokio, dėl ko ir verta keliauti. Tačiau tą kartą viskas buvo kitaip. Žvelgdamas nuo denio į nutolstančią Suomiją, niekur iš jos grįžti aš nenorėjau. Buvo gaila, lyg paliktum kažką artimo ir savo, nežinodamas ar dar kada ir pamatysi. O gal man grįžimas tapo ne grįžimu namo, o grįžimu kiekvieną vasarą į Suomiją? Kas žino, tik ramino ir guodė faktas, kad Helsinkį paliekame taip ir neatsižymėję toje vietoje kur keliautojai iš šiaurės parvažiuojantys atsižymėti privalo. Reiškia dar sugrįšiu. Nepykau tą naktį ant Evelinos, kuri žingsniuodama per Taliną kalbėjo pati negalinti patikėti, kad vieniems metams praėjus ji kaip ir pernai vėl eina per tą patį Taliną. Nepykau ant jos ir tada, kai tam ilgam miestui nesibaigiant, jau visai paryčiais ji pavargusi pyko ant manęs. Nepykau galų gale ir ant Talino statytojų, sugalvojusių tokį ilgą miestą, kai po keturių valandų ėjimo statėme palapinę už jo, man jau tradicine tapusioje nakvynės vietoje. Ryte dar kelios mašinos per Estiją ir viena fūra iki Panevėžio. Spėtume į Vilnių ir tą vakarą turbūt, bet vietoj to statom palapinę dar kartą, mums jau tradicine tapusioje nakvynės vietoje ant Panevėžio apvažiavimo. Taip atvažiavę, o ne sugrįžę Vilnių ir dar nuėję nuo Justiniškių iki centro, lyg maža būtų dviejų savaičių, užverčiam šešiasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Raktininkui atiduodu raktus. Neatiduoti nesu bandęs.

       Šešiasdešimt aštuntas kelio romano skyrius jau užverstas, bet dar yra ką parašyti nuo savęs. Išlydėjęs Eveliną, tą pavakarę suvaikštau nuo centro iki Santariškių ir atgal. Buvo reikalų ten. Ne tai, kad smulkių neturėčiau ir dėl to nevažiuočiau autobusu. Nenorėjau nusiimti nuo kelio, kai atrodė eiti reiškia vis dar būti kelionėje. Ir tik po visų šitų papildomų kažkur dvidešimties kilometrų, pasiekiu savo lovą. Jaučiuosi to nusipelnęs, panašiai kaip tada karšto gėrimo ir mėsos konservo Nordkape. Evelina telegrafuoja iš namų, kad jau soti, nusipraususi ir savo minkštuose pataluose. Žinutės gale ir šypsenos, ir liūdesio veidukas. Suprask kaip nori, bet turbūt patiko.

       Neradusi manęs Vilniuje, kur dabar gyvenu, ar Biržuose, kur tik gyventi ruošiuos, ji vis tiek žinos kur manęs reikia ieškoti. Aš niekur nedingsiu. Pasaulis man mažas - su dviem miestais Lietuvoje ir dviem miesteliais šiaurės Europoje. Turbūt ten ir ieškos, jeigu ieškos. Kartais taip jau atsitinka, kad gyvenime į gerus dalykus mes tiesiog pavėluojame arba apie juos sužinome per vėlai. Nesakykit, kad apie vieną iš tokių jūs nieko negirdėjot.

       To be continued...