Aplink Lietuvą - III

Kažkada, kai buvom studentai, neturėjom nei darbo, nei pinigų, o tik norą keliauti. Tada mes ir sugalvojom apvažiuoti autostopu aplink Lietuvą. Taip ir padarėm - sugalvojom kelionei pavadinimą "Mes niekur neskubam" ir tais pačiais metais ir visai neskubėdami, per 4 dienas apvažiavom Vakarų ir Šiaurės Lietuvą. Dar kitais metais, ir vėl neskubėdami, apvažiavom Rytų Lietuvą. Nuo tų laikų praėjo 4 metai ir daug kas pasikeitė. Bet kažkas dar liko iš ten, turbūt kad liko, nes šiemet mes dar kartą išsiruošėm į kelionę, beveik tokiu pat pavadinimu, į paskutinį jos etapą. Va, tokia istorija, jei mūsų kas klaus, kur mes važiuojam. Gal kas ir supras...

Buvo penktadienio popietė ir ruduo. Parduotuvėje mūsų jau laukė ir mes užsipirkom būtiniausias atsargas - ingridientus košei, kurią virsim kelionėje, sausą davinį, kurį valgysim, kai nebus košės, ir alų, kurį gersim ir išgersim kelyje ir šalia jo. Kad būtų viskas aišku ir suprantama, belaukdami nemokamo autobuso, kuris mus turėjo vežti į trasą, atsigėrėm alaus. Tada atvažiavo autobusas ir mus nuvežė prie maxima bazės. Padarėm bendrą panoraminę mūsų nuotrauką, atsikimšom alaus ir patraukėm į trasą, kuri prasideda už 5 km. Trasos prieeigose sutikom būrį tranzuojančių žmonių, su jais nusifotografavom ir nuėjom tolyn, ir už jų ir už tilto. Ten per 5 minutes sustojo mašina į Druskininkus. Taip gaunas, kad mes visus tranzuojančius apdėjom. Už valandos buvom Lietuvos kurorte. Gražus kurortas. Gražiame kurorte teka upė Nemunas. Ten apsistojom ir virėm košę. Kai košė išvirė, ją valgėm ir su ja fotkinomės. Kai viskas baigės, patraukėm atgal į miestą. Ten radom sūraus mineralinio alaus (o gal ir vandens), susipažinom su miesto išplanavimu, aplankėm baltarusišką bažyčią su dideliu kryžium ant durų, pasėdėjom šalia tvenkinio ir patraukėm lauk. Pasirinkom ne kelią, o upės pakrantę, nes turėjom alaus. Buvo tamsu, o priekyje kartais švietė tiltas ir jis buvo mūsų tikslas, ranka pasiekiamas ir aiškus. Nemuno pakrantė pasidarė nepraeinama, net ir su alumi, ir mes buvom priversti pasirinkti kelią. Savo kelyje priėjom tiltą. Jį praėję pasirinkom vietą palapinei miške. Palapinė, nors ir didelė, bet tilpo ir mes pradėjom nakvoti.

Šeštadienio rytas buvo gražus. Aš ėjau iki Nemuno ir atnešiau vandens. Iš atnešto vandens mes virėm arbatą. Ta arbata mus sušildė ir mes patraukėm į kelią. Kelyje viskas buvo normaliai ir greitai turėjom mašiną iki Leipalingio. Leipalingyje aplankėm krautuvę, kurioje pardavinėja ledus. Kelyje buvom vieni, bet atėjo moteris ir užkišo trasą. Greitai ji buvo išvežta, o mes pasilikom. Neilgai trukus sėdėjom mašinoj, kuri mus vežė į Veisiejus. Vaikinas skubėjo į bulviakasį. Pasisiūlėm padėti nuimti bulvių derlių, bet jis mums paaiškino, kad norinčių yra daugiau, negu yra alaus. Veisiejai yra gražus miestelis su ežeru ir medinių skulptūrų parku. Mes buvo Veisiejuose, o iš ten patraukėm į Kučiūnus. Prasidėjo tuščios vietos, nes tas kelias žmonių nelabai naudojamas. Iki Kučiūnų buvo gal 13 km. Mes ėjom ir važiavom, vėl ėjom ir vėl važiavom. Per tą laiką žvyrkeliu pravažiavo 2 mašinos ir abi sustojo, tad Kučiūnus pasiekėm laimingi, nes žvyrkelinis autostopas, mūsų taip išbandytas ir pamėgtas dar pirmame kelionės etape prieš 5 metus, Pakruojo rajone, Žeimelyje, taip ir liko šimtaprocentinis. Kučiūnuose patraukėm prie namelio, kur kažkada pankavom prieš 5 metus. Ten virėm, fotografavom ir valgėm košę. Tada patraukėm prie Lietuvos/Lenkijos valstybinės tvoros (arba sienos) ir įsiamžinom. Dar turėjom norą užlipti į pasieniečių apžvalgos bokštą, bet mums tai visai nepavyko, nes bokštas pasirodė besąs neutralioje teritorijoe, t.y. už tvoros, o mes juk negalėjom pažeisti valstybinės sienos ir tuo labiau tvoros. Iš Kučiūnų patraukėm į Lazdijus. Kelis kilometrus teko gerti alų ir eiti pėsčiomis. Kai tai baigėsi, sustojo mašina ir nuvežė mus į Lazdijus. Lazdijuose krautuvėje neradom lašinių skyriaus, todėl nepirkom nieko. Kitoj pirkom maisto ir vyno. Sėdėjom centrinėj miesto aikštėj ir vartojom tai. Tada priėjo bičas ir pradėjo pasakot savo gyvenimo istoriją. Istorija tęsėsi, tęsėsi, tęsėsi ir kai mes nusprendėm eiti, bičas nusprendė savo istoriją baigti ir paparašė lito. Mes sutaupėm litą ir jam nedavėm. Todėl, kad neteisinga prašė. Dar - tame mieste daug mašinų niauktais stiklais - žmonės ten mėgsta tai. Lazdijus palikom nusifotkinę su ožka ir sustabdę gerus žmones pensininkus. Jie mus atvežė į Krosną, kur mes užlinkom valandai. Mašinų buvo, bet vairuotojai elgėsi labai neatsakingai ir mums nestodavo. Be to matėm, kad artėjam į Marijampolės rajoną, kur žmonės mašinomis važiuoja ne po vieną ar du, o po penkis. Tada sustabdėm mašiną, kuri mus pravežė tranzitu per Marijampolę. Už Marijampolės buvo didelis policininkų skaičius ir jie vykdė akcija "Nevairuok blaivus", bent jau man taip pasigirdo. Mūsų vairuotojas gavo pūsti į vamzdelį. Nieko nepripūtė ir mus praleido. Su juo kelionę baigėm sankryžoje į Pilviškius. Nuo tos sankryžos užtvėrėm išsukimo kelią su kuprinėmis ir staigiai paėmėm ratus į Vilkaviškį. Ten nusifotkinom ir aplankėm parduotuvę, kurioje parduoda kefyrą, jogurtą, bulką ir trauktinę. Parduotuvė vadinas maxima. Centre suvartojom pirkinius, o trauktinę pasiėmėm į kelią. Tada ėjom per miestą Vilkaviškį, ilgai ėjom. Apsivalgymas buvo ne į naudą. Eidami atsikimšom trauktinės. Trauktinė buvo labai saldi. Miestas vis nenorėjo baigtis. Ir tik pasiekę tarptautinę bėgių trasą Kaunas - Kaliningradas, nuėjom gulti šalia didžiulių bačkų komplekso. Kas buvo tose bačkose, mes tada dar nežinojom. Naktis buvo žvaigždėta ir šalta, aš dažnai nubusdavau ir jausdavau, kad esu sušalęs. Aš prisiminiau frazę "Rytas ateis". 5.30 val. ryto vis dar nebuvo ir aš atsigėriau trauktinės. Po tokio veiksmo rytas turėjo ateiti greičiau, aš tuo tikėjau ir jis atėjo.

Nuo ryto nevirėm nei košės, nei arbatos, nes neturėjom vandens. Pasitenkinom sausu daviniu. Nusifotkinom šalia bačkų ir patraukėm į kelią. Kelyje sėdom, nes visos mašinos nusukinėdavo į kažkokį šunkelį. Taip ir liko paslaptis, kas ten tokio buvo, kad tiek daug mašinų ten važiavo. Tada bandėm atsidaryti alaus. Remigijaus alus buvo prakiuręs. Tai tik dar kartą patvirtino, kad mes be reikalo buvom apsilankę toje Vilkaviškio krautuvėje - man visą praeitą vakarą buvo bloga nuo kefyro, trauktinė buvo per saldi, o alus tapo prakiuręs. Mano alus buvo sveikas ir aš jį gėriau. Sustojo džipas. Įlipom visi - Remigijus, aš, mūsų kuprinės ir alus. Mes sužinojom, kas tai buvo per bačkos, šalia kurių mes miegojom. Netoli mus vežė, iki parduotuvės kaime. Ten buvo alaus ir tas iš mūsų, kuris jo neturėjo, jo nusipirko. Tada vėl ėjom, kol mums sustojo žmonės iš Kaliningrado sities. Jie mus vežė į Kudirkos Naumiestį, rūpinosi, ar mums nereikia cigarečių ir benzino. Cigarečių mums nereikėjo, o benzinui nebuvau pasiėmęs talpos, todėl nieko iš jų nepirkom. Kudirkos Naumiestyje radom paminklą Kudirkai ir nusifotkinom visi trys - Kudirka neprieštaravo. Tada patraukėm prie upės, kuri skirią Lietuvą nuo Kaliningrado srities. Nusprendėm, kad ši valstybinė siena yra graži. Per upę buvo tiltas, bet jau nenaudojamas.Ant valstybinės sienos virėm košę, gėrėm trauktinę - taip mes beveik pabuvom Kaliningrado srityje. Juk gerai yra, kai kažkas būna "beveik". Po košės mane užvaldė antipatija, bet Remigijus rado išeitį ir pasiūlė nusipirkti alaus. Alus išvaikė antipatiją visa kam arba beveik visa kam ir mes vėl buvom kelyje, šįkart į miestą Šakius. Mašinų beveik nebuvo, o ir tų, kurios buvo, vairuotojai elgėsi neatsakingai ir mums nestojo. Metėm paskutinį kozirį ir patraukėm pėsčiom. Tai pasiteisino ir už kilometro ėjimo sustabdėm mašiną į Šakius. Šakiuose patekom į įvykių sūkūrį miesto centre, kur vyko kartingų čempionatas. Mes buvom tik žiūrovais ten. Pažiūrėję kelis užvažiavimus apsilankėm krautuvėj ir vėl pirkom alaus. Kol pasiekėm kelią, alų išgėrėm ir degalinėj pirkom alaus dar. Tada susėdom stotelėj ir išgėrėm tą alų. Tada nuspirkom dar, bet jau negėrėm, o tranzavom. Greitai mums sustojo fūristas be fūros ir mes jam pasakojom savo istoriją - apie šią kelionę, apie keliones po vakarus. Ar tu esi girdėjęs jas? Prie Kauno važiavom Nemuno pakrante ir kitoj pusėj buvo kelias, kuriuo mes ir pradėjom šį kelionių ciklą "Aplink Lietuvą" 1999 metų rudenį. Man buvo jauku. Ir tada, ir dabar. Paleido mus Garliavoje. Čia aš prisiminiau savo paskutinį kelią prieš tris mėnėsius į Balkanus ir Turkiją ir man tapo nejauku, nes aš supratau, kad ilgiuosi Jos. Buvo bloga, o gal tik nelabai gera nuo išgerto alaus, bet mes paėmėm mikroautobusą per Kauną ir buvom netoli kelio Kaunas - Vilnius. Vėl apsilankėm parduotuvėj ir pirkom ne alų, o maistą, pavadinimu silkė. Tada pasiekėm kelią, susėdom stotelėj ir ramiai valgėm. Aš pardaviau pilną alaus butelį už litą. Ne lito man reikėjo, man tik nereikėjo alaus. Turbūt, tai vieninteliai per kelionę patirti nuostoliai. Mes padarėm paskutinę kelionės nuotrauką. Tada išėjom į kelią, kuriame, kaip ir planavom, sustabdėm BMV. Greitai sustabdėm. Turbūt, mes mokam tranzuoti. Su ta mašina atvažiavom į vakarėjantį ir temstantį miestą Vilnių, kuriame kartais būna namai. Aš dar ėjau per temstantį miestą ir galvojau, ar dažnai būna tie kartai...

Taip ir baigėsi kelionė, trukusi 5 metus ir į kurią mes jau niekad nebegrįšim. Gerai, kad nebegrįšim, nes tai gera kelionė. Aš supratau, kad Lietuvoje autostopas yra puikus, kad čia gyvena geri žmonės ir kad man (vis dar) jauku čia būti.

Donatas, 2004.09.27