Ispanija 2002 – autostopas ir vynuogės

       Viskas, šiandien prasideda man atostogos ir aš spjaunu į visas sup***** programavimo kalbas, į suknistą specialybę programuotojas, pamirštu duomenų bazių struktūras, ir atsistoju ant kelio. Juk praėjo du metai kol vėl grįžau čia. Vėl ant didelio, vėl ant vedančio vakarus ir vėl su Asta.

       Ir mudu šypsomės visiems kaimiečiams iš Marijampolės regiono, kurie nestabdo prie mūsų savo susmirdusių tačkų, ant kurių galinių sėdynių sudėti bulvių maišai. Mintyse siunčiu juos na**** ir stabdau vokiečio fūrą. Iš fūros mums nesustoję dalbajobai atrodo daugiau negu juokingai, juokingos jų mašinos, juokingi jų bulvių maišai, juokingi jų tikslai. Ir mano tikslas man juokingas, nejuokingas tik kelias į jį. Ant sienos fūrų eilė ir mes einam ilgus five kilometrus. Pakeliui sutinkam daug gyvų fūristų – vieni trinasi aplink fūras be tikslo, kiti, žiūrėk myža atsistoję už jų, dar treti vartoja alkoholį, keikiasi ir dainuoja. Kaip amoralu. Sieną pereinam ir paimam mašiną iki Varšuvos. Į Lenkijos sostinę atvykstam auštant ir einam miegot į bruzgynus. O ryte bandau vaizduoti, kad Varšuva – tai miestas, kuriame aš vos nenorėčiau praleist paskutines savo gyvenimo dienas. Bet man nesiseka tai pavaizduoti įtikinamai ir maunam lauk iš tos skylės. Pasiekiam kelią, kur eina tranzitas iš Baltarusijos. Fūra iš Sankt Peterburgo mus veža tolyn. Pokalbis su rusų vaikinu įdomus, į akis šviečia saulė, kuri taip vilioja į vakarus. Kai pasibaigė fūros darbo laikas, ėjom gulti prie degalinės. Kai atėjo rytas, už kvailus lenkiškus pinigus pirkom arbatą ir jos pagėrę sustabdėm tą pačią fūrą, kuri atvežė iki sienos, vokiečių aišku.

       Susimaišė protas ir patraukėm į Frankfurt Oderį. Ant sienos neuždėjo antspaudo į pasus net po papildomo prašymo, ir aš supratau, arba mus jau laiko tikrais europiečiais, arba mums bus py*****, jei kur nors vakaruose mentai sugalvos patikrinti pasus ir neras antspaudo. Perėjom miestelį ir su rytietiškos išvaizdos jaunuoliais nuvažiavom į miestą Berlyną. Neišlaikė nervai, tiek kartų pravažiuodavau šalia jo ir vis netekdavo užsukti. Dabar spjovėm net į laiko trūkumą ir mes jau jame. Buvau pritrenktas asmeniškai, miestas man paliko nerealų įspūdį. Achujienai jame leidom laiką. Prie Reichstago atsigėrėm lietuviško alaus. Tada radom meškiukų parką - jie žmogaus dydžio, sudėlioti ratu ir kiekvienas yra iš skirtingos šalies, savo išvaizda simbolizuojantis valstybės motyvus, kurią jis atstovauja. Berlyne gal ir nėra nieko įspūdingo, bet jame jautiesi jaukiai. Mažai yra tokių miestų. Jautėmės jaukiai, o sutemus autobusais išvažiavom į priemiesčius. Nerašysiu, kad už tai mokėjom, nes taip nebuvo. Ryte užsiiminėjom autostopu visiems ant akių. Kaip amoralu. Sekėsi normaliai, jei neskaitant kelių nuvežimų nuo autobano, kuomet vairuotojui atrodo, kad jis supranta viską, ko mums reikia. Čia jau amžina problema pas vokiečius, ir net labai patyrę tranzuotojai(kurie net moka vokiečių kalbą) užsirauna ant jos, tai ką jau čia kalbėt apie mus.

       Viskas baigės sėkmingai ir vakarop sustabdėm nedidelę fūrą, kuri mus įvežė į Prancūziją. Vairuotojas nelabai suprato, ką mes jam sakom, ko mes iš jo norim, tiesiog vežė ir vežė. Mes savo ruožtu nelabai supratom, ką jis peza mums ne visai savo vokiečių kalba. Naktis užklupo prie Lyon, kur buvo fūros iškrovos vieta. Kadangi ji nebuvo pilna, mums leido apsilankyti jos priekaboje ir joje pernakvoti. Ech, nuostabi buvo nakvynė. Kitą dieną su ta pačia fūra klaidžiojom po Prancūziją, užsukom į kaimus netoli Marselio, ne per daugiausiai supratom vieni kitų norus, bet turėjom bendrą tikslą – šalį Pirėnų pusiasalyje. Šalį Pirėnų pusiasalyje pasiekėm vėlai vakare, o naktį buvom degalinėje šalia Barsos. Mums teko lipti per tvorą, kad pasiekt nors kiek padoresnę nakvynės vietą. Nebuvo tai padori vieta, nes buvo kažkokiam sukruštam purve. Pasakysiu – miegojom sumautai prastai ir anksti ryte jau gaudėm mašinas degalinėje. Vyko totalus pravalas ir gaidys, niekas nestojo, tolumoj matės Barsa, bet eiti į ją nebuvo poreikio. Nėjom. Tik apie vidurdienį sustojo fūra, kuri mus norėjo vežti į Valenciją. Mudu sutikom, bet fūra dar turėjo išsikraut Barsos priemiesčiuose. Ten kantriai laukėm, slankiojom aplink fūrą. Vairuotojas buvo lenkas, bet dirbantis su ispanų fūra. Savo noru atidarė fūros kladovkę ir liepė vaišintis ten buvusiu maistu ir gėrimais, ką mielai darėm. Meniu buvo sudarytas paprastas – makaronų sriuba, konservai, alus. Laikas bėgo, fūra niekur nevažiavo. Pakartojau meniu. Galų gale atvažiavo kita fūra, už kurios barankos irgi buvo lenkas ir mes buvom perduoti jam į globą, kad mus nuvežtų į Valenciją. Jis tai padarė stebėtinai lengvai ir naktį leidom po žaliųjų citrinų medžiais. Citrinos buvo valgomos. Kitą rytą ėjom per Valencijos priemiesčius. Teko važiuoti su miesto autobusu. Nerašysiu, kad už tai mokėjom, nes tikrai mokėjom po vieną eurą. Valencijoje gerai leidom laiką. Metro atvažiavom prie jūros, ir nors buvo rugsėjis, ramiai sau maudėmės šiltoje jūroje, kaitinomės rudeninėje saulutėj ir fotografavomės palmių pavėsyje. Ir kaip kažkada praeity, gulėti medžių pavėsy... Vakarop grįžom į traukinių stotį ir užėmėm vietas priemiestiniam traukiny. Konduktoriui pasakiau, kad važiuosim netoli ir pinigų neturim. Jis sutiko, nors buvo apgautas – pinigų mes turėjom pakankamai. Nors jis ir nebuvo apgautas – mes važiavom tikrai netoli, gal kokį 30 km. Toliau tęsėm kelionę autostopu per achujienus kalnus, kur stovi atominė elektrinė. Kažką supykino. Temstant pasiekėm dar kažkokį kelionės tašką ir ten sėkmingai nakvojom. O ryte jau buvom Albacetėje. Iki kelionės tikslo buvo apie 80 mylių, mes nusprendėm ten nuvažiuoti civilizuotai, nusipirkom traukinio bilietus po desetką eurų ir patraukėm zonduoti Albacetės. Tipiškas ispanų miestas, kuriame buvo atrakcionų parkas. Mes ten jautėmės kaip vaikai ir buvom laimingi. Vakarop sėdom į traukinį ir po nepilnų valandų dviejų buvom kelionės tiksle, kur mus sutiko mano brolis su šeima.

       Ir tada baigėsi autostopas, ir prasidėjo ispaniškas gyvenimas. Viskas taip įdomu pirmomis dienomis – įdomu vaikščioti po mažą miestelį ir žiūrėti, kaip gyvena ispanai. Įdomu eiti į parduotuves ir stebėtis, kaip jie nenumiršta nuo to maisto, kurį ten valgo. Įdomu būti vakarais vidurio Ispanijos mažo miestelio gatvėse ir gyventi ta nuotaika, kuri ten ateina po devintos vakaro. Kelios dienos iki darbo praėjo greitai ir mes įpratom. Tada prasidėjo darbas vynuogių laukuose. Po pirmų dienų prieinama išvada, kad čia katorga. Tačiau eina diena po dienos ir po tiek laiko jau nebeatrodo, kad tai katorga. Viskas normaliai, gyventi galima, ir už tai daug moka. Mėnesį tai užtruko. Ir aš nenoriu pasakot, kaip tai vyksta, nes tada visokie diletantai imtų pavydėti. Oras nuostabus kaip rugsėjui, mano oda gauna rudą įdegį. O derliaus pabaigoj pabaigtuvės. Ir štai, mes sėdim pas ispanus namuose. Valgom visokius navatnus jūros padarus, geriam navatnų alų. Senis turi pasikabinęs jaučio kumpį ir didžiausias delikatesas, kai jis atpjauna mėsos nuo jo ir vaišina visus. Ar buvo ispaniško vyno? O ar mes Ispanijoj? Atsakymas į šiuos du klausimus vienas, iš T raidės. Darbą pratęsiam dar kelias dienas ir gavę daug pinigų, suprantam, kad atėjo laikas išvažiuoti namo. Jau nebėra taip karšta, nes spalis. Dažni lietūs. Važiuojam autostopu iki Valencijos. Tuose regionuose knibždėte knibžda išeivių iš Rytų Europos ir baisu prarasti pinigus. Valencijoje būnam tos pačios dienos vakare.

       Kitą dieną dar turim fantazijos bandyt važiuot autostopu toliau, bet apie vidurdienį tokį norą prarandam ir perkam bilietus į autobusą Valencija-Varšuva. Pro autobuso langus apsilankom Barselonoje. Toliau nuobodi kelionė per Prancūziją su keliais sustojimais tualetuose. Ruduo Prancūzijos degalinėse man pirmą kartą. Kelias juk tas pats ir kiekvienoj tokioj degalinėj nueinu iki išvažiavimo, pažiūrėti, ar nesam čia buvę ir palikę kokį užrašą apie tai. Bet kas dabar prisimins visas degalines, kuriose mes buvom, miegojom, tranzavom, t.y. gyvenom... Visur lyja. Vokietijoj minusinės temperatūros ir džiaugiamės abu, kad negrįžinėjam autostopu. Varšuvoje šalta jau nerealiai, nes pas mus vasariška apranga ir nuotaika. Dieną leidžiam stoty. Smirdinti, prišnerkšta, pilna valkatų ir girtuoklių patalpa. Ten tiek daug atmarozkų, kad baisu kur ir pajudėt. Kantrybės, kantrybės. Naktį apsilankom Lietuvoje, paryčiais Vilniuje. Atsotogos baigėsi, paprastai ir aiškiai.

       Viskas, šiandien baigėsi man atostogos ir aš atkreipiu dėmesį į visas sup***** programavimo kalbas, į suknistą specialybę programuotojas, prisimenu duomenų bazių struktūras ir nueinu nuo kelio. Juk praėjo tik pusantro mėnesio, kol aš vėl grįžau čia. Vėl į nuobodų, vėl į vedantį į niekur, vėl į darbą. Gyvenimas tęsias.