Kelionė į Siciliją, metai 2000

Aš prisimenu, kur, kada, su kuo ir kodėl mes sugalvojom Siciliją. Aš prisimenu Šveicariją, jos miestą Lozaną, ten esantį McDonaldą, kai buvo pavasaris, 2000 metai, kai mes sėdėjom alkani ir be pinigų toje užeigoje, vartėm žemėlapį ir galvojom arba sugalvojom, kad Sicilija – tai šalis, kur auga alyvuogės ir kur yra miestelis Carleonė, ir kad to pilnai užtenka, kad ten nuvažiuoti. Aš nenoriu prisiminti žmogaus, su kuriuo aš tada varčiau tą žemėlapį, tą pavasarį, toje Šveicarijoje.
Aš prisimenu, kaip mes išvažiavom į Siciliją. Tai buvo jau ne iš Šveicarijos, o iš Biržų. Ir tai buvo jau ne pavasaris, o pirma vasaros diena, metų tų pačių. Ir išvažiavom su žmogum, kurį aš noriu prisiminti ir visada prisiminsiu. Astai tai buvo pirma kelionė į vakarus, man – ne paskutinė. Autostopu iki Marijampolės, per Panevėžį, Kauną. Ten apsistojom pas gerą mano draugą. Kitą rytą tas geras mano draugas mus nuvežė iki sienos, o geras muitininkas pakėlė šlagbaumą, ir geri žmonės vežė per Lenkiją. Aš prisimenu, kaip mes sustabdėm fūrą, vežančią karves. Su jomis važiavom visą naktį ir per visą Lenkiją. Labai anksti ryte buvom kaime prie Krokuvos. Dar spėjom pamiegot ant statomo namo nepastatyto stogo. Tai buvo pirma Astos nakvynė kelyje. Tada atvažiavom į Krokuvą.
Ir išvažiavom, ir paėmėm Slovakijos kryptį. Slovakija palieka įspūdį kiekvienam, kas joje apsilanko pirmą kartą. Aš prisimenu, kokį įspūdį ji paliko man, kai buvau joje pirmą kartą. Dabar tai atsitiko Astai. Autostopas palieka visai kitokį įspūdį ir reikia brautis alkūnėmis per tą šalį. Buvo karšta, važiavom su daug mašinų ir sekančios dienos pavakary apsilankėm Bratislavoj. Ne tik apsilankėm, bet ir miegojom prie Dunojaus. O kitą rytą išėjom į Austriją – iki jos ten netoli ir mes nuėjom. Likusius kilometrus iki Vienos nuvažiavom. Nežinau kodėl, bet šis miestas patinka moterims – taip ir atsitiko, Asta buvo pakerėta to miesto ir liko iki šiol, ir ne kartą man sakė, kad nori ten sugrįžti. Ir aš prisimenu, kad mes ten sugrįšim, kada nors tai tikrai, jei galima prisiminti tai, kas dar bus. Iš Vienos kitą rytą išvažiavom greitais primiestiniais traukiniais. Ir kažkodėl nuėjom į degalinę. Ten mus atrado vairuotojas Achmedas su nuliovu mersu. Achmedas važiavo į Italiją, iš kur planavo plaukti į Turkiją, aplankyti savo šeimos. Su Achmedu mes nuvažiavom į Veneciją. Su Achmedu mes gėrėm kavą Austrijoje, važiavom per Italijos kalnus ir vaikščiojom Venecijos gatvėmis. Su vairuotoju Achmedu mes išsiskyrėm kitą dieną, kai jis mus nuvežė į degalinę už Venecijos. Toje degalinėje būdavo fūrų ir viena jų vežė iki Firenze degalinės. Aš prisimenu, kaip mes miegojom toje degalinėje ir neturėjom supratimo, kad Firenze – tai vienas gražiausių Italijos miestų, pas mus vadinamas Florencija, ir todėl mums nekilo jokių minčių į jį nueiti.
Todėl ryte, be sąžinės graužulio paėmėm mašiną į pietus ir su ja nukeliavom už Neapolio. Ten buvo ir graži jūra, ir gražios palmės, ir saldūs persikai. Tai yra gražu, bet aš prisimenu dalykus, kurių nenorėčiau prisiminti iš to miesto, iš Salerno. Kitą dieną grįžom šiek tiek atgal – į miestą Neapolį. Miestas man priminė Marselį. Ir čia man belieka pasakyti, kad prisimindamas Marselį, aš prisimenu jame vyravusį lietų ir kelio į Siciliją pabaigą. Ir man gera nuo tų minčių, kad į Siciliją tada nenuvažiavom, nes į Siciliją važiuojam dabar ir važiuoju ne su žmogum, kurio po keturių metų aš nenorėsiu priminti net sau, o su žmogum, su kuriuo mes pereisim tiek daug. Bet tai dar bus. Aš prisimenu, kaip gera žinot, kad tolimoj šaly, tolimam mieste Neapolyje, esi būtent su tuo, su kuo ir turi būti. Neapolis baigės, buvo Pompėja. Man ten patiko, nes ten jautiesi ypatingai, eini tomis gatvėmis tyliai, lyg bijotum pažadinti tuos, kurie ten gyveno. Užėjus į jų namus, jautiesi, lyg užeitum pas juos į svečius, nors ten jau seniai nieko nebėra. Ir karts nuo karto meti tokį neramų žvilgsnį į Vezuvijaus ugnikalnį. O tada viską pamiršti ir tęsi savo kelionę. Mums sekėsi, ir būdami kelyje turėjom mašiną į Siciliją, per visą pietų Italiją.
Aš prisimenu laiką, kuomet išplaukia keltas iš Reggio Di Calabria į Messina. Messina – tai jau Sicilija, o keltas išplaukia 21:15 val. Aš prisimenu, ką aš galvojau, plaukdamas tuo keltu. Ir nors tas plaukimas trunka neilgai, minčių buvo daug ir visos geltonos. Išlipę iš kelto, mes palietėm Sicilijos žemę, juk kitaip ir būti negalėjo. Ir tai akimirka, kai išsipildo svajonė – svajonė, kurią tu atsivežei iš labai toli. Svajonė, kurios tu neišbarstei ir į nieką neiškeitei – nedažnai gi taip būna. Vairuotojas mus dar vežė iki Taormina miestelio, kuriame mes nakvojom, tradiciškai, po kažkokiais krūmais. Rytas buvo karštas ir geltonas, mes apsilankėm pliaže. Aš prisimenu, kad stovint jame, man kilo natūralus klausimas – kas ir kodėl mus išmetė į šitą krantą ir koks čia krantas? Niekas nežinojo, niekas neatsakė, niekam mes nerūpėjom. Pirmas autostopas Sicilijoje baigėsi negerai, nes sustojo transvestitai ir niekur mūsų nevežė – neatitiko mūsų poreikiai. Po pietų buvom ugnikalnio Etna prieeigose ir prasidėjo kalnų autostopas, kuris puikiai sekėsi – pasiekėm paskutinį punktą, kur gali privažiuoti mašinos. Tada lipom į kalną. Kalnas mus gąsdino, kalnas pastoviai skleidė baisius garsus, aplinkui buvo slogi atmosfera. Tai juk nepaprastas kalnas, tai ugnikalnis, ir dar veikiantis. Bet mums tada buvo juokas ir taip mes lipom kelias valandas. Kažkur užlipę prisirinkom akmenų – vieną parsivežiau namo ir dar dabar jį turiu ir saugau. Kažkur tolumoj matės dūmai – ugnikalnis veikė, o mes jau leidomės žemyn ir autostopu grįžom į kaimą Etnos papėdėj. Tik vėliau sužinojau, kad sekančią dieną - birželio 13-ąją, buvo vienas didžiausių Etnos išsiveržimų, su lavos srautais ir kt. grėsmingais dalykais. Gaila, kad nepalaukėm, bet mums niekas to nesakė...
Vakarop pasiekėm miestą Catania ir nieko ten gero nėra – daug mašinų, žmonių, triukšmo. Tada važiavom į Siracūzus ir man atrodė, kad apie tą miestą ir aš esu kažkur girdėjęs. O nuo tada mes esam ten ir buvę – nedaug kas yra taip padaręs. Siracūzuose mes maudėmės jūroje, gaudėme krabus ir žiūrėjome į senovinį miestą šalia jūros. Autostopas Sicilijoj puikus ir mes važiavom keliukais pagal jūrą, mes buvom labai pietuose, miestelyje Pozzallo. Esi ten buvęs? Turbūt, kad esi. Ir dairėmės į aną jūros pusę, kur turėjo būti Malta ir Afrika, bet nė vienos nepamatėm iš ten. O mes miegojom po medžiais, medžių pavėsy, nes pavėsis reikalingas ir naktį. Dienos ėjo vis karštyn, mes važiavom per Vittoria, Gela, Licata – pietų Sicilijos miestus. Mes vaikščiojom pietų jūros pakrante ir žiūrėjom į geltoną spalvą – ten viskas, išskyrus jūrą, yra geltona. Ir tai tolimiausias, piečiausias kelionės taškas, kuriame mums kada nors teko būti. Ir geltoniausias. Ir stovi prie tos pietų jūros ir supranti, kad esi tikrai toli nuo namų. Tada per Agrigento mes pasukom link Palermo ir nebus mūsų sugalvotų miestų: nei Trapani, nei Carleone, nes jie labiau vakaruose, nes gal kitą kartą, kurio irgi nebus, o ir nereikia. Palermo iš vienos pusės supa kalnai, iš kitos – jūra. Mieste nelabai ką pamatysi, bet užtenka žinoti tai, kur esi. Aš prisimenu ir dabar, kad kažkada buvau mieste Palermo – Sicilijos sostinėj, buvau su tavim. Iš ten vėl greitais traukiniais pasitraukėm į priemiestį Bagheria, soduose skynėm egzotiškus vaisius, braidžiojom jūroj, klausėmės muzikos, sklindančios iš barų ir šokių aikštelių. Gražu prisiminti. Yra dalykų, kurių ir iš ten nenoriu prisiminti, nes gal juos kažkada pamiršiu ir liks tik geros emocijos. Mes važiavom šiaurine Sicilijos pakrante, dar tais laikais, kai buvo statomas autobanas - šiaurinis Sicilijos apvažiavimas. Ir matėm mažus ir jaukius siciliškus kaimus. Aš prisimenu apie miestelį Carleonė, kuriame mes taip nebuvom - turbūt, jis būtų panašus į tuos, kuriuos matom čia. Ir man atrodo, kad vėl viskas kartojas. Vakarop Sicilija ir penkios joje praleistos dienos baigės ir keltu grįžom į žemyną. Plaukdamas per sąsiaurį aš apie nieką nebegalvojau, aš tik sužinojau, kad mudu buvom Sicilijoje ir kad mudviem reikia grįžti namo. Labai reikia ir būtinai kartu, nes mes dažnai būsim kartu... Ir man negaila, kad Sicilijoj neradom alyvuogių ir nebuvom Carleonės miestelyje, Sicilijos kalnuose.
Žemyne vaišinomės maistu ir patraukėm nakvoti po tiltu. Kitą rytą nuvažiavom į degalinę, iš kur mus bandė išvaryti policija, bet mes juos apgavom ir sustabdėm transportą, kuriuo artėjom prie Italijos sostinės. Sakiau, kad Italija – tai labai graži šalis? Kalnai, tarpekliai ir nerealūs tiltai per juos. Nenorėtum ten nukristi - skaudėtų ir niekas nerastų tuose miškuose. Kuo toliau į šiaurę, tuo policija darės draugiškesnė, su mumis sveikindavos ir jokių žodžių, kad Italija – šalis no autostop, ką mums sakė pietuose. Dar kitą dieną pasiekėm amžinąjį miestą Romą. Aš prisimenu gražų, didelį ir erdvų miestą. Tame mieste yra Vatikanas. Ir Vatikane mes buvom ir nusifotkinom su Dievu. Koliziejus buvo uždarytas, bet aplink jį pasitrynėm, reiškia, jame buvom. Iš Romos važiavom į rytinę Italijos pakrantę, prie Adrijos jūros, link miesto Pescara. Autostopas buvo labai sunkus, bet vertas to, kad pamatyti Adrijos jūrą. Pamatęs Adrijos jūrą, gali įsivaizduoti, kad anoj pusėj yra Kroatija. Kažkada atvažiavom į kurortą Cattolica. Ten praleidom visą dieną. Asta vartės paplūdimyje, o aš nuėjau į restoraną ir atnešiau maisto – nesunku jo iš ten atnešti, jį duoda visiems, kas yra viešbučio foje. Visokio buvo maisto, tokio delikatesinio ir skanaus. Ir net lėkštę parsivežiau į Lietuvą.
Vakarop patraukėm link Rimini ir miegojom šalia persikų sodo. O ryte skynėm tuos persikus ir jie buvo tokie sultingi. Po persikų be problemų nuvažiavom į San Mariną. Netikėkit, jei kas sakys, kad San Marinas panašus į Italijos miestus – taip tikrai nėra. Tai nuostabus reiškinys – miesto tvirtovė ant kalno, tvirtovėje šaudo patrankos ir vaikšto kareiviai, tokie tikroviški, lyg būtum kitam laike. Vaikščiojom siaurom gatvelėm, sėdėjom ant suoliuko medžių pavėsy, vidurdienį girdėjom salves ir matėm, kaip keičiasi sargyba prie miesto vartų. Gal tai ir skirta turistams, bet sakau, kad toje atmosferoje ir tu pasijunti kažkaip šiek tiek kitaip. Apie vaizdus, kurie atsiveria nuo ten, man belieka patylėti – nuvažiuosi, pamatysi. Maža ir nuostabi šalis, kurioje viskas savo vietoje. Ir dabar aš ten nepasiklysčiau, nes turiu San Marino žemėlapį. Ir dabar dar norėčiau sėdėti tų medžių pavėsy ir galvoti taip, kaip galvojau tada.
Bet negalima ten pasilikti, nes aš prisimenu Italijos šiaurę, į kurią mes nuvažiavom. Baigiantis Italijai ir prasidedant Austrijai, prasidėjo ir lietus. O mes gėrėm nuostabią kapučino kavą Austrijos kavinėje. Tada atvažiavom į Innsbruką – gražų miestą, tarp kalnų ir lietaus. Laukuose prisiskynėm daržovių, tai jau kažkas savo. O lauke vis lijo ir lijo lietus, o mes miegojom kažkokiuose pastatuose ir turėjom čipsų, bet kažin ar tai reikšminga detalė, bet aš ją kažkodėl prisimenu. Sekančą dieną tranzavom per Austriją, bet mums nelabai sekės, bet mes vistiek tranzavom ir vakarop atkeliavom į Vokietiją. Lietus tęsėsi, o mes miegojom garaže. Kitą dieną netranzavom, o ėjom per Bavarijos kaimus ir miestelius. Aš prisimenu, koks tai jaukus kraštas ir man daros baisu, ar ne per daug man yra jaukių kraštų. Gal ir ne. Kitą rytą nutranzavom į Miuncheną ir vaikščiojom po jį – Astai tai pirmas kartas, man antras, bet irgi gražus bandymas. Vėl greitais priemiesčio traukiniais išvažiavom iš miesto ir tranzavom link Nurnberg. Vienas vairuotojas, atsisveikindamas ištiesė ranka, aš ją paspaudžiau ir suradau ten pinigus. Na taip, jis mums davė šiek tiek markių, ačiū jam už tai. Per sekančią dieną pasiekėm degalinę ant Berlyno apvažiavimo. Turbūt, sekės gerai. Nuo Berlyno kelias tapo aiškus ir savaime suprantamas – tik į rytus, per Lenkiją, namo. Kaip važiavom per Lenkiją nepasakosiu. Aš prisimenu, bet kam to reikia. Kažkaip važiavom, kažkur miegojom, kažką matėm, ką ir visi mato, važiuodami per ten. Dar viena nakvynė, ir jau paskutinė, buvo Lietuvoj, Marijampolės laukuose. Po pietų pasiekėm Biržus. Pasiekti Biržus yra gerai. Kaip ir prisiminti Siciliją. Gera žinoti, kad kažkada ir tu ten buvai. Tiesiog, man patinka tai žinoti.

Donatas, 2004.11.21