Iki susitikimo, praleidimo ir išsiskyrimo "Šunų salose" - "Ugnies" Lansarotėje ir "Vėjų" Fuerteventūroje... Kelionė turintiems tvirtus guminius kiaušus. Sausio 18-25 dienomis varau į ATLANTINĘ EKSPEDICIJĄ, patikrinti kiek sušiltėjo Golfo srovė dėl klimato atšilimo, ko pasekoje mūsų platumose pačiam žiemos vidury turim ką turim. Prie to paties patikrinsiu ir praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tarp Lietuvos verslininkų vagių ir banditų buvusios populiarios frazės, skambėjusios kaip: "Kam (gulėti) Kanaruose, o kam ant (kalėjimo) narų", pirmąją dalį. Ar ten tikrai taip gerai, nors ir negalėdamas palyginti su antrąja - ar geriau nei joje. Užduotys daugmaž aiškios. Visą kelionę nuo A iki Z (t.y. Ž) susiorganizuosiu pats, kadangi bachūras, patikintis savo kelionę organizuoti kitiems, kitą kartą tegul tų kitų ar kitų kitų paprašo ir savo žmoną-merginą pamylėti, kad pačiam vargintis nereiktų, jei jau kiti žino kaip padaryti tai geriau ir kaip reikia, ko jam kvailiui nei žinoti, nei suprasti duota.

       Žmonės sako matė jį valkataujantį... Kanaruose. O taip įmanoma? Kaip jis mėgsta ir kaip jau daug kur yra taip daręs? Su kuprine, autostopu ir palapinėje Kanaruose?... Na taip. Šiandien, nuo kelio bestselerių autoriaus, geriausiose jo tradicijose ir stiliuje, pirmų metinių mėnesinių (kad ir ne moteris) keliautojo išsilaipinimo tose salose proga, istorija, kurioje "solnce, doroga i more" (liet. "saulė, kelias ir jūra vandenynas"). Ne tai kad tai apie tai kaip keliauti reikia, o apie tai, kaip keliauti galima.

MANO GYVENIMO kelyje SAULĖLYDIS KELYJE


KETVIRTA DALIS


Atlantinė ekspedicija

Ugnies ir vėjų

       Man su tavim buvo visai neblogai, bet tu man kiek atsibodai, per pusę tau skirto laiko taip ir nesugebėjus nei apsispręsti, nei nuspręsti - žiema tu ar ne žiema, o gal nesibaigiantis ruduo, ar vis neprasidedantis pavasaris. Na kokia iš tavęs žiema, antrą mėnesį iš eilės su plius penkiais ir lietum vietoj sniego? Viskas, kas gero iš tavęs liko ir kokią tave pažinojau, tai trumpos dienos ir ankstyvos sutemos. Bet man to neužtenka. Gruodį - gimtadienis, sausį - šalta, vasarį - pūgos. Nuo seno taip buvo ir priimta taip. Buvo... O dabar? Kam man tu tokia? Žliumbianti amžinai, ištyžtanti reguliariai - nei žmonėms parodysi tokią, nei sniego senį bobą iš tokios nulipdysi. Mums reikalinga pertrauka, todėl ir palieku tave. Kad žinotumei, kaip visą gyvenimą norėjau tai kam nors pasakyti, bet vis tai ar nebūdavo kam, o atsiradus - pritrūkdavo drąsos. Todėl dabar sakau tai tau. Dešimčiai dienų, per tą laiką gera-sukalbama būk, susitvarkyk, apsispręsk-nuspręsk - ne nepilnametė, metų tiek su manim pragyvenus, vieną tavo dienų man į šią žemę atėjus. Nesiruošiu aiškintis tau kas per viena ta Lansarotė, o kas - Fuerteventūra. Kaip ir to, kodėl abi jas - "amžino pavasario" vardais vadinamas, renkuosi vietoj tavęs, tavęs vidury. O kaip su "Žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja. Gera man su tavim, o kodėl - nežinau..." - žiūrėk papriekaištaus ir vėl ji man. Kaip ir su "Pusnynuos nykštukai miega, aukso žuvys po ledu. Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų..." - skolingas neliksiu pats. Kieno ir kur tu veidą bučiuoji? Ir kokios snaigės? Veidrodyje - amžinai apsiniaukusio dangaus ir taip ir neužšalusių ežerų, paskutinį kartą save kada mačiusi. O tai dabar nelyg koks tai kažkieno koncertas provincijos kultūros rūmuose pačiam žiemos vidury "Raudon rožėm sninga" pavadintas, baltom tavo snaigėm iš dangaus leistis taip ir nepradėjus. Ar galima taip? Ir ar reikia? Susitvarkyk, susiimk, išbalk, kad man būtų gera vėl su tavim. O kol kas... Šita istorija ne apie mus. Kaip pasakytų klasikė, nebūtų pasakiusi ji to prieš tai: "(Ne) apie klaidžią sniego pūgą, saulės nukirptas kasas, (užtat) apie žąsiną moliūgą keliautoją, kurs išskrido į dausas į Kanarus...". Adios.

       Skaitytojui, skirtingai nei Keliautojui, ją galima ir praleisti. Nors nerekomenduojama. Man gi pačiam-antrajam dėtis nelabai buvo kur, kadangi tai ne tik diena iš mano gyvenimo, kurio kurios visos suskaičiuotos ir daugiau negu skirta nebus nė viena. Bet dar ir tai, kad į ten, kur sekančią savaitę kažkokie žmonės (kurie sako) mane matys valkataujantį, tiesiai, tiesiogiai ir paprastai nenusigausi. Bent jau jei nesi buržujus, skraidantis ne geriausiomis ir pigiomis avialinijomis, o su plėšikais ar spekuliantais. Todėl ne tik turėjau tokią - nulinę kelionės dieną, dokumentuodamas ją ir susidėliodamas po atskiras lentynėles įspūdžius iš jos savo smegenuose, bet dar ir užrašiau beveik baltame, koks jis iki pradėjus rašyti buvo, popieriaus lape. Praleisti? Lyg būtų įmanoma tai.

       Kiekvieną kartą, išeidamas iš namų į oro uostą su kuprine, širdies gilumoje tikiuosi, kad už geležinkelio, Naujininkuose, mane būtinai užpuls čigonai ar/ir kitokie vagys-narkomanai, atims kuprinę, palapinę, miegmaišį, kilimėlį, batus, pinigus ir liepę dėkoti, kad paliko gyvybę, apsuks atgal. Tada niekur nereiks keliauti ir bus galima ramiai gyventi toliau. Būtent todėl beveik visada į oro uostą einu pėsčiomis, o ne taupydamas eurą. Deja, bet ne šį kartą ir vėl. Todėl aš ir vėl oro uoste, todėl ir vėl kelio atgal nebėra. Negaliu grįžti, neturėdamas motyvo, o visokie pasiteisinimai "tingiu", "viską mačiau", "visur buvau", "visur tas pats", "niekur geriau nei pas mus nėra" - nors ir būtų tiesa, bet niekiniai, palyginus su kur kas labiau įtikinamais "nebeturiu kuprinės, palapinės, miegmaišio ir kilimėlio". Nesupras. Tiesiog gėda už juos - Vilniaus banditus, žulikus ir chuliganus. Sako gal kitą kartą? Va, ir vėl gal, bet ne tikrai. O kiek kartų jau žadėta, ir kiek tiek pat kartų nieko? Kitą, kitą. O dabar ką? Vėl per juos kažkur trenktis sen(i)ukui.

       Kol lėktuvas ruošiamas skrydžiui į Angliją, prie bagažo pridavimo staliuko mane kankina klausimais apie tai, ar aš pats susidėjau savo daiktus į tokią didelę ir sunkią kuprinę. Nesakysiu juk tiesos, kad kuprinę man sudėjo mama - kas jei ne ji geriausiai žino ko jos sūnui reikia iš daiktų, eitų jis į paruošiamąją grupę darželyje, pirmą klasę mokykloje, pirmą kursą universitete ar skristų į už keturių tūkstančių kilometrų esančias salas keliauti po jas autostopu. Todėl nuleidęs akis sakau, kad taip, žinoma - pats. Tikiuosi bent valgyti labai daug nepridėjo, ir liniuotės su plastilinu nerasiu, jai sumaišius, kad sūnui seniai jau ne ketveri, ne septyneri, ne aštuoniolika ir net ne keturiasdešimt. Ach tos mamos. Vienas dalykas, ką į kuprinę susidėjau pats - tai guminė kiaulė, vardu Frykis, kadangi mama yra tiek prieš tai, kad gyvenu su kiaulėmis, tiek kad su viena jų keliauju. Sako - reiktų su moterimi gyventi, o keliauti jau seniai uždrausta, nors dar ir ne "tik per mano lavoną". Tačiau aš ne visada buvau toks ir anksčiau gyvenau-keliavau ne su kiaulėmis. Pastovėsiu oro uoste prie turėklo, prie kurio stovėjau prieš daug daug metų skrendant mums (ne su mama) į Kiprą. Atsimenu valgiau tada apdairiai prieš kelionę man (ne mamos) parūpintą "Bounty" ir keliavau ne su kiaulėmis. Lėktuve turbūt daug emigrantų, bet man su jais pakeliui ne taip ir toli, kad neiškęsčiau "feirių" aromato nuo indų plovėjų, šūdų kvapo nuo senelių pampersų keitėjų, mėšlo - nuo braškių surinkėjų ir gyvulių prižiūrėtojų. Kylam, skrendam, mėginant atpažinti bent ką nors iš žemai praplaukiančios gimtosios žemelės. Kava po tris eurus, kruasanai po tiek pat, dar kokie tai visokie niekam nereikalingi niekai už absurdo kainas - psichiškai nesveikiems, galima į tai ir nekreipti dėmesio. Koks tai šūdas užbliauna ant viso borto, bet girdžiu kokiai tai moteriai vadinant jį "mano mažiuk, mano saulyte", tai gal ir ne šūdas. Ar tu užsičiaupsi pagaliau? Snarglys. Jau ir paskutinis Lietuvos gabaliukas baigiasi, prasideda jūra, paskui tai baigiasi, tai vėl prasideda viskas, kas ne Lietuva ir tai jau nėra-nebūna labai įdomu.

       Anglija sutinka kaip ir priklauso senajai gerajai Anglijai - apsiniaukusi ir lyjanti - ar tai būtų iš ryto palikta nepilnametė, ar tai ašaromis dangaus dėl už dviejų savaičių įvyksiančio jūsų-britų išėjimo iš Europos Sąjungos. Džiaugtis reikia, o ne liūdėti, verkti ir kitaip ašaroti. Jums nereikia "mūsų", "mums" nereikia jūsų. O ir jokių mūsų nėra toliau kabučių, kadangi visais laikais taip buvo, jog yra Vakarų Europa, ir yra Rytų, abi kurias sujungti į vieną sąjungą - beprotybė. Pabandė, nesigavo, anglai išeina. Nebūti gi vienoje kompanijoje jiems su čigonais. Ateis laikas, kada nors išeisime ir mes lietuviai - gal kiekvienas kas sau, gal visi kartu pas rusą, o gal tiesiog po velnių. O kol kas... Šios dienos vidurdienį iki lėktuvo kitos dienos ryte ir taip toli. Lygtai to dar nebūtų gana, laikrodį sukti dvi valandas kaip tyčia atgal, o ne pirmyn, laikui taip dar labiau prailgstant. Gelbės nebent tai, kad Lutono oro uosto yra netoli to paties pavadinimo miesto, galimai net arčiau nei kad tas reikalas Vilniuje. Tik skirtingai nei Vilniuje, čia aš jau visai nenoriu, jog vietiniai mane apiplėšinėtų ar kaip tai kitaip atiminėtų kuprinę mano, palapinę, miegmaišį, kilimėlį. Tikėdamasis, kad niekas nieko nesumaišė apie tai kur aš noriu būti apiplėštas ir kada, išeinu iš oro uosto į miestą. Dievas duos, gal ir pareisiu, bet čia jau kaip gausis ir bus matyti. Gal net su visais - kuprine, palapine, miegmaišiu ir kilimėliu. Veikti tai reikia kažką, nesėdėti iki kitos dienos šeštos ryto tose salėse, keičiant pinigus į kavą ir pyragėlius pas pardavėjus, laikančius visus aplinkinius psichiškai nesveikais, galinčiais mokėti už kokius visokius birzgalus po "trajaką" ir daugiau. Nebūsiu, išeinu.

       Pakeliui tenka sutikti po pamainos iš kokios tai gamyklos einančius darbininkus. Pavargę, murzini, sunkiai uždirbtus svarus iki paskutinio penso nešantys, tempiantys, velkantys kokioms tai storoms-klykiančioms boboms (žmonės sako, kad žmonos) ir zirziantiems vaikams (žmonos sako, kad jų). Kaip mini jie tą dieną, buvo kurią jiems dvidešimt metų, pasaulis atrodė toks puikus ir daug žadantis, o jie per durną galvą b*** nuėjo prie altoriaus ant ešafoto. Turbūt ne pačiais geriausiais žodžiais, gal net keiksmažodžiu vienu kitu pagardinę, ne faktas kad pačiu lengviausiu. Ačiū Dievui už tai, kad mane nuo tokios laimės jis ne tik saugojo, apsaugojo, bet dar ir tris kartus. Ir iš kur tiek kantrybės pas p. Dievą? O tai šiandien ne su kuprine ant nugaros vaikščiočiau, laisvas kaip kiekvienam iš mūsų skirta, o keikčiausi kaip tie praeiviai, būdamas ne maskvietis studentas, o Šarikovas koks tai iš Michailo Bulgakovo "Šuns širdies". Pastatyčiau paminklą jam, nebūtų tų paminklų pristatyta per daug ant kiekvieno kampo. Pora posūkių "ten", o ne "ne ten" ir atrodo miesto centras pasiektas. Galima ir be atrodo. Bažnyčia, aplinkui kurią aplipę pakrypę antkapiai, kai kurie jų ne per daugiausiai išlindę iš žemės - tokią aš prisimenu senąją gerąją Angliją, matytą filmuose ir keliautą prieš trylika su puse metų. Šalta, ne Kanarai, tad ir antras megztinis iš kuprinės eina "na raschvat" (liet. išgraibstomas). Žiūrėk, kad nepaprašytų tik trečio. Šalta, ne Kanarai.

       Mieste parduotuvėje ilgai renkuosi ką pavalgyti. Labai sunku, nes kepiniai kaip taisyklė visi "palmos" ("l" tariama minkštai) pagrindu, o valgyti tai, kame pridėta palmių aliejaus - trumpinti gyvenimą. Ir ne kitų, o savo, beje. Blogiau gali būti tik rūkymas. Kas dėl trumpinimo, tai žinau bent kelis tipus, apsidžiaugsiančius sutrumpėjusiu manuoju. Bet tuo tegul užsiima jie patys, joks jiems aš ne pagalbininkas. Dar ne laikas kabėti jų snukiams nusipelniusiųjų garbės lentoje, mano kūnui gulint iš kur jau nepakeliama. Jų sąrašas? Bet kuris iš bendradarbių, bet kuris iš bukmekerių, dar keli iš stoties. Galų gale kažką išsirinkęs ir atstovėjęs kad ir neilgą (čia ne "Iki" prekybos centras), bet eilę, jos gale piktdžiugiškai esu informuojamas, jog manoji turima dešimties svarų kupiūra niekam tikusi ir galiu ja kad ir užpakalį nusivalyti paėjėjęs už kampo kur. "Dieve, saugok karalienę" - pagalvoju. Nejau senolė užsilenkė, ko pasekoje dabar keičia ne tik raudonąsias pašto dėžes ant kurių yra šios karalienės inicialai, bet ir visus pinigus plėšo ir spausdina naujus. Ajajai - ir kodėl būtent šiandien, galėjo bent dieną dar patraukti, juk kas ta viena diena dviejų šimtų metų akivaizdoje. Jai ne du šimtai metų? Nejaugi trys? Kaip greitai bėga laikas. Kas iš viso matė kada ta karalienė gimė? Vienu žodžiu - kitos kupiūros aš neturiu, o šitą ne nuo Stalino bičiulio Čerčilio laikų lamdau savo kišenėje, tai kodėl jos nepriimi? Pas mane ji nuo keturioliktųjų metų, beje šio amžiaus. Kas su ja negerai? Kaip tapo aišku, karalienė dar nemirė - ką tik paklausinėjau eilėje kartu stovinčių. Aišku, ten pagrinde juodi ir gali nežinoti apie kokią ir kurią karalienę klausinėju - Anglijos ar Afrikos, bet vis dėlto. "Ar gyva dar senutė karalienė, kurią net Dievui liepta saugoti, suteikusi jums visiems juodčkiams ramybę bei užuovėją nuo jūsų visų Afrikos karų ir marų, mano juodieji broliai, ne juodvarniais lakstantys?". Sakote nieko ji jums nesuteikinėjo ir į "JuKei" (liet. Jungtinę Karalystę) patekote sunkvežimio priekabose? Na, tada atleiskite.

       Ir vis dėl to kame reikalas, kodėl nepriimate "diengos" (liet. "pinigo")? Pasiūlo nueiti į banką, maisto ir gėrimų kartu su savimi pasiimti aišku neleidę. Ne iš karto užsuku į vieną jų, prieš tai paklajojęs po kompaktišką miesto centrą, kompaktišku pats nebūdamas, o gerai pakrautas. Nieko tokio, reikia pratintis. Bet jau kai užeinu, tai "fyrinu" (liet. skuodžiu) nesidairydamas tiesiai prie kasoje sėdinčio nigerio, kuriam vietoj slaptažodžio taręs "Dieve, saugok karalienę", paduodu pinigą. Tas be žodžių susikiša kupiūrą kur reikia, iš po stalo traukdamas kitą - kad ir mažesnę, bet vis dar su tuo pačiu nupieštu snukiu ir su tais pačiais užrašytais skaičiais. Atrodo, karalienė dar neužsilenkusi. Dieve, saugok keliautoją, pensininkus, negrus, karalienę galų gale, nors ją ir taip visi saugo. "Fenkju" - tariu, "niger" mintyse pridėdamas, už gautą pinigą dėkodamas. Kiek žinau, tie juodieji vaikinai nėra patenkinti kuomet vadina juos negrais ar nigeriais. Bet apie tai kas jiems patinka, o kas - ne ar nelabai, pakalbėsime Afrikoje. Arba būnant man kur arčiau jos, kur šį kartą beje ir susiruošiau. Bet tai tik rytoj... Lygiai tą pačią dieną - aštuonioliktą, kurią prieš du metus buvau iškviestas irgi netoli Afrikos, nors irgi ne į ją - Maltą, kas dvigubai arčiau namų nei bus dabar. O negrai? Savo gimtuos namuos Europos vadinsiu juos tuo, kuo jie yra - negrais, nigeriais, iš bėdos - juodais kaip smala. Rasistas? Nebent tiesą mėgstantis.

       Apetitui kur tai ir visai prapuolus, maisto pirkti jau nebeinu. Užtat užsuku į lažybų punktą, ko geriau būčiau nedaręs, kadangi man vos pravėrus duris, ne vienas ten buvęs vyras nejučia krūpteli, per savo alumi užpiltas akis visą tokį "storą" su kuprine keliautoją sumaišęs su savo stora žmona, suradusį (ir vėl?) jį pramogaujantį. Supratęs, kad čia esu nepageidaujamas, greitai apžiūriu siūlomas arklių lenktynes ir nieko (butelio į kaktą ar švelnių žodelių) nelaukęs, iš tos velnio irštvos pasišalinu, kad vyrai galėtų toliau pramogauti, ir be jokių storų keliautojų žmonų. Dar mieste yra toks įdomus dalykas - tai autobusas, važiuojantis ruožu, iš abiejų pusių apribotu betonine sienele. Gaunasi kaip tramvajus, tik kad be bėgių. Čia matyt tam, kad vairuotojas - užmigęs ar ištiktas infarkto-insulto, niekur nenusuktų, nenusinešdamas su savimi kelių nekaltų keleivių sielų. O dar mieste pilna visokių nigerių, babajų, čigonų ir kitokių "anglų", tad prieš trylika su puse metų man šioje šalyje svečiavusis kilęs klausimas apie tai "kur dingo anglų džentelmenai ir ledi", lieka atviras bei neatsakytas ir toliau.

       Nusibaigimui mieste išbandau kaip pagal mane tai visišką egzotiką - popierinį prezervatyvą McDonald's šiaudelį. Kaip žinia, apsimesdami rūpinimusi planeta (angl. "Who cares?", liet. "Kam rūpi?"), ne kai kurie buržujai nuo nesenų laikų ėmėsi išiminėti plastiką iš savo pasiūlos. McDonald's atveju tai arba duoti šiaudelį tik paprašius, arba keisti plastmasinį popieriniu. Pirma naujovė jau pasiekė ir mūsų kraštus, antroji gi iki mūsų dar nedaėjo. Jaučiuosi kaip senos patarlės "Jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą" herojus, ar tai už kalną būdamas, ar tai už Mahometą. Pabandęs galiu pasakyti, kad tas popierinis šiaudelis vietoj plastmasinio - tai, kaip čia švelniau pasakius - reikalas toks "na liubitelia" (liet. "ypatingam mėgėjui"). Neteko nė karto dalyvauti svingerių vakarėlyje, bet įtariu jausmas panašus, kuomet tau ten patenka dama, tą vakarą jau naudota kažkieno kito ir ne kartą. Aišku, įtraukiant pirmą (iš šiaudelio), skirtumo lyg ir nepajausi. Bet aš ne amerikonas kokis, kad išgerčiau-patraukčiau vos ne puslitrį kolos per kartą, todėl tenka šiaudeliu naudotis ir antrą kartą, ir trečią, ir ketvirtą. Va tie ne pirmieji kartai jau ne kokie, apie kuriuos ir norėjau papasakoti bei savo įspūdžiais apie juos pasidalinti. Turbūt panašiai kaip ir svingerių vakarėlyje - nebandžiau. O dar gyvenime turbūt nutinka kaip kad dainoje: "Sako, kad žmona - vienam. Per amžius taip buvo. Bet būna žmona - dviems, bet būna - ji trims. Tai kas tada - vienam? Vienam - lopšys ir kapas...". Būtent tiems, kam žmona būna ne tik jam, manau ir vertėtų išmėginti popierinį McDonald's šiaudelį, o pabandžius - pasidalinti savo įspūdžiais apie tai - ar tai plačiame draugų rate be vardų ir pavardžių, ar tai siauresniame, kur "žmoną ne vienam" pažintų visi pašnekovai ir kitokių jų tarpe apskritai nebūtų. Galima būtų aišku pakviesti ir pačią žmoną, ir popierinį šiaudelį - jį irgi pakviesti. Juokingiausia tai, kad plastmasinis dangtelis - jis liko. Klounai, šiaudelį pakeitė, planetą išgelbėjo. O jūs kartais nieko nepamiršot? Nejau tik dangtelį? O kaip su milijardais laukinių visokiuose bangladešuose, indijose, kinijose, malaizijose, indonezijose, lotynuose ir afrikose, diena iš dienos "rūpestingai saugančiais" planetą nuo plastiko. Mūsų planetą, beje, mūsų. Kas toliau? Popieriniai smegenys? Prezervatyvai iš kiaulės žarnos, sugrąžinantys į karalienės vaikystės laikus? Tokiu atveju atrodo ne kokie laikai ateina ir mano kelionės draugui, tam pačiam ir vieninteliam atitikusiam reikalavimus ir turėjusiam tokius nesakysiu ką, apie kuriuos rašyta reklaminiame šios kelionės lankstinuke kam ši kelionė skirta.

       "I have nothing to offer but blood, toil, tears and sweat" - tokiais žodžiais asmeniškai į mane kreipiasi Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis (angl. Winston Leonard Spencer Churchill) nuo penkių svarų kupiūros, gautos kitus vos ne penkis svarus man praradus aukščiau minėtame restorane, kad pačiulpti popierinį šiaudelį. Ar už tokią Angliją kovojo tie kurie kovojo? Ir nors tie žodžiai apie tai, kad "Aš neturiu jums pasiūlyti nieko kito, išskyrus kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą" Bendruomenių rūmuose jo pasakyti beveik prieš aštuonias dešimtis metų, Anglijai įstojus į Antrąjį pasaulinį karą, man jie primena apie sunkią ir nelengvą autostopininko dalią, artimiausiomis dienomis ir vėl ištiksiančią mane. Ant paradinės gi banknoto pusės karalienė vis dar žada tą patį, ką ir prieš daug daug metų: "I promise to pay the bearer on demand the sum of five pounds", kas jau seniai neatitinka tiesos ir eina dar nuo tų laikų, kuomet svaras buvo "padengtas" auksu. Tuomet kiekvienas visuomenės narys banknoto turėtojas už savo popierių galėdavo gauti atitinkamą aukso kiekį, taip pavyzdžiui mano atveju penkis svarus iškeisdamas į penkias auksines monetas, vadintas soverenais (angl. sovereign). O gal karalienė nemeluoja ir vertėtų dar kartą apsilankyti pas tą nigerį banke, kuris senuosius mano turėtus svarus pakeitė į naujus ir paklausti, gal jis galėtų šituos pakeisti į auksines monetas? Juk pati karalienė žada, ir kas jis toks, kad nevykdytų jos nurodymų.

       Į oro uostą grįžęs jau tamsiai, trinuosi ten, kaip ir tūkstančiai kitų. Viešbučiai pakeliui ir aplinkui savo iškabomis siūlė apnakvindinti tik už keturiasdešimt penkis svarus. Bet tiek svarų yra visai ne "tik", o "net", todėl tokiomis iškabomis turėtų susidomėti vandalai. Net per kelis kartus išeidamas į lauką, kiekvieną kartą prisiekiu sau, kad susirasiu vietą palapinei ir tiek pat kartų grįžtu nieko nepešęs. Ten aplinkui mašinų stovėjimo aikštelės ir viešbučiai, o labai toli eiti nesinori, nes rytoj lėktuve būsiu pageidaujamas labai nuo ryto. Tiesa, vieną vietą ant kalvos šalimais tvoros lyg ir randu, bet ten pirmyn-atgal bėgioja kokia tai zuikių šeimyna, kurių suskaičiuoju kokius penkis vienetus. Esu girdėjęs ne kai kuriuos vyrus savo moteris vadinančius "zuikučiais", "kiškučiais" ir panašiais triušiais, todėl besibaimindamas vieno tokio ar kelių zuikučių įslinkimo į mano palapinę, o paskui dar ir į miegmaišį, nakvynei toje vietoje nesikuriu. Tad eilinį kartą grįžus po stogu, belieka susirasti ramesnį kampelį kur tai viduje, tiesti kilimėlį ant žemės, prisirišti piniginę ir miegoti. O ką dar veikti geras šešias valandas?

       Labai paryčiais pabudęs, toks horizontalus būsiu jau nebe vienas. Bet kai užmigau, galiu prisiekti - buvau pirmas ir vienintelis. Taip kad tų draugų aš nepažįstų ir iš kur jie atsirado - žinoti nežinau ir žinoti nenoriu. Taip jau nutiko, kad šią naktį mano namai buvo ne palapinė, ir ko juose per naktį prisirinko - neprivalu žinoti nei namų sargui Frykiui, nei jų gyventojui Donatui. Hmmm. O šiaip tai beveik koks tai "Vremia piervyh" (liet. "Pionierių amžius", angl. "Spacewalk") gaunasi, pagalvoju keikdamas valytoją, prisiminęs neseną rusų istorinę dramą apie kosmonautą Aleksejų Leonovą - pirmą žmogų, išėjusį į atvirą kosmosą ir iš jo parėjusį. Jis irgi buvo pirmas, paskui turbūt buvo daugiau, bet jis jau tų "tovariščių" (liet. draugų) - nepažįstąs ir nieko apie juos pasakyti negalintis. Pakuojuosi daiktus, kadangi man jau čia ne vieta - ne tik kad traukinys Kanarai patys žinom kokių nelauks, bet ir šios pasakojimo dalies eilutėse veikti nebėra ko, nulinei kelionės dienai pasibaigus. Skrendant iš Lietuvos į Angliją, pasą rodyti reikėjo abejose pusėse. Tai suprantama - iš Šengeno į ne Šengeną. Lietuvoje aptarnavo aparatas, Anglijoje - malonus pareigūnas, nė vienam iš jų jokių pretenzijų neturiu, nuo žodžio absoliučiai. Bet neatsimenu, kad pasą būtų tikrinę Angliją paliekant. Tai arba pramiegojau tą momentą, arba pasą patikrino kol miegojau, arba per naktį Angliją priėmė į Šengeno erdvę, arba yra tikra Vakarų Europa ir nelabai tikra Europa.

       Sunku patikėti... Ne, ne tas žodis. Neįmanoma patikėti... Tiesiog neįmanoma patikėti, o smegenys atsisako suvokti ir priimti kaip tiesą tai, ką mato akys ir ką užuodžia nosis. Tikrai ne, taip nebūna ir būti negali, kuomet esi net tūkstantis kilometrų nuo Europos ir tik šimtas kilometrų nuo Afrikos, o ne atvirkščiai. Bet tai tiesa - tvarkinga, graži, nedvokianti. Na ne, ne, ne ir dar kartą ne - aš turbūt dar sapnuoju, po sunkios nakties ant oro uosto grindų užmigęs minkštame lėktuvo krėsle ir vis dar nenusileidęs skrydyje iš Anglijos. Bet koks ryškus sapnas, kuriame ką tik apžiūrėjau salas iš viršaus, o dabar einu vienos jų žeme iš oro uosto į miestą. Ne sapnas? Mėlynas, mėlynas dangus, kad mėlyniau net nebūna. Po kaire kelias - nors imk ir tranzuok iš karto ir nieko nelaukęs. Po dešine net ne jūra, o visas vandenynas. Galva švari, kuprinė ant pečių, kuprinėje ne tik namas, bet dar ir draugas. Sukasi melodija ir amžiną atilsį Maestro Vytauto Kernagio dainos žodžiai: "Koks gražus tas reklaminis užsienis, nors imk ir tuoj pat keliauk...". Tai taip ir padarysim.

       Kai romėnai pirmą kartą aplankė dabartinius Kanarus, salų gyventojus jie pavadino "canarri" - "tie su šunimis". Todėl jie Kanarai. Ispanams viduramžiais šios salos buvo labai svarbios kaip tarpiniai sustojimo punktai kelyje į Naująjį pasaulį kitoje Atlanto vandenyno pusėje nei Europa. Todėl dabar čia Europa, o ne kokio prasmirdusio, vos už šimto kilometrų esančio Maroko provincija. Šaltis nupurto pagalvojus apie tai, kas čia būtų ir dėtųsi, jei būtų Marokas. Bet čia nėra Marokas, ir ačiū ispanams, kad nereikia galvoti apie tai kas būtų, jei bobutė būtų ne bobutė, o diedukas. Taip pat ačiū Sacharos vėjams, kurie iš tos dykumos atnešdami smėlį ir karštį, neatneša smarvės iš Maroko. Tiesa, kiek teko skaityti, pastaraisiais metais nigerių iš tos pusės karts nuo karto užneša, kuomet Ispanijai sugriežtinus žemyninės dalies sienų apsaugą, šios salos yra artimiausia pasiekiama Europa, jei tu esi kurios nors Afrikos pilietis ir tavęs nebaugina šimtas kilometrų valtele per Atlanto vandenyną.

       Pirmas reikalas - susirasti vietinį Decathlon'ą, kad jame apsirūpinti vienu svarbiausiu keliautojo atributu. O kadangi tiek kuprinę, tiek palapinę, tiek miegmaišį, tiek kilimėlį turiu, apie ką išduoda spaudžiami pečiai, reiškia tegali trūkti tik vieno - to mokančio virti ir kepti. Aha, dujinio balionėlio. Keliaučiau pirmą kartą, nesuprasčiau kodėl nepasiėmiau tokio iš namų - ar tai mama neįdėjo, ar tai lėktuvų savininkai kartu su savimi skraidinti neleido (ne mamos, o balionėlio). Neįdėjo, tai neįdėjo, neleido, tai neleido - gausim čia. Ne ieškosim, o būtent gausim, kadangi dar namie būdamas susižiūrėjau, kad jų (balionėlių) jie (tie su šunimis) čia turi. Nebent per pastarąsias dvi dienas būtų išpirkę, bet čia jau kažin. Kam prie plius dvidešimties ir daugiau reikalinga kokia tai dar papildoma šiluma, teikiama dujų. Teisingas atsakymas - keliautojui ir autostopininkui. Šįkart aš kaip niekad protingas, dar namie būdamas telefonan atsisiuntęs žemėlapius, tad kelyje galiu dirbti naudodamasis ne tik turimu popieriniu toli gražu ne pačiu smulkiausiu, bet dar ir elektroniniais, detaliau už kuriuos nebūna. Parduotuvę randu nesunkiai, kur kas sunkiau iki jos atėjęs. Kuprinę papildau JUO, o save - kokiu tai tonizuojančiu saldžiu gėrimu. Parduotuvė rimta, šūdo nepilstys.

       Taigi, žiūrim ką turim. Lansarotės reljefas iki šiol veikiamas vulkanizacijos, todėl tai ugnies sala. Paskutinį kartą iš ugnikalnių lava čia liejosi laisvai prieš beveik tris šimtus metų. Nuo to laiko atrodo ramu, o to pėdsakai yra tai, ko aš čia atsibeldžiau. Fuerteventūra pakankamai plokščia (tikiuosi tai neprimena artimiausios jūsų draugės, merginos, žmonos) ir itin nederlinga, arčiausiai Sacharos dykumos esanti sala. Be to ji nuolatos vėjų gairinama, tad bus kur išmėginti palapinę, kuriai po Islandijos jau beveik penkis metus niekas niekur nemetė bent kiek rimtesnio iššūkio, nors per tą laiką ji ne tik po stalu gulėjo. Ir taip sekančioms aštuonioms dienoms - nuo šiandien šeštadienio vidurdienio iki ateinančio šeštadienio vakaro už savaitės, jos-salos abi mūsų, o mes abu-keliautojai - jų. Keturi tūkstančiai du šimtai kilometrų nuo namų - tiek suskaičiavo Great-circle distance arba ortodromija (nuo senovės graikų kalbos "orto" - tiesus ir "dromos" - bėgimas, bėgimo vieta), brėždama trumpiausią liniją, jungiančią du kreivo paviršiaus, pavyzdžiui Žemės rutulio, taškus ir rodančią mažiausią atstumą tarp jų. Tolokai, sakyčiau - ir kad pačiam jaustis ramiai, ir kad mama ar darbdaviai sužinotų ką čia veikiu. O jau kad paskui žmonės sakys matę mane valkataujantį, tai kas juos patikrins - matė jie tai, ar nematė, o gal paprasčiausiai apšmeižė iš pavydo, patys taip keliauti nesugebantys.

       Teisūs vis dėl to buvo romėnai, pirmą kartą aplankę Kanarus ir pavadinę salų gyventojus "tais su šunimis", kurie (šunys) čia iš tiesų yra šalimais žmogaus - būtų už pavadėlio ar už tvoros, bet visada su žmonėmis, o ne laksto palaidi kas sau ar kaip kitaip valkatauja. Keliautojui tai svarbu, nes valkatauti keliauti valkataujančių šunų šalyse - ne man. Ir nors nežinau kaip bus toliau, per mažai dar salos matęs, bet iš to ką teko matyti per pirmas dvi ėjimo valandas miesto pakraščiais (tiksliau, ko matyti neteko - tai valkataujančių šunų), viskas atrodo čiki. Autostopą greičiausiai atidedu rytojui, šiandien turėdamas kitų reikalų. Laikas salose skiriasi ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo likusios Ispanijos, užtat sutampa su Anglijos, tad niekam prie nieko adaptuotis nereiks. Dabar antra po pietų, temsta spėju kokią šeštą-septintą, reiškia turiu ne tiek ir daug laiko - rasti maisto ir suvalgyti jį, apžiūrėti salos sostinę Arecifę (isp. Arrecife) ir nusifotografuoti joje, išsinešdinti iš jos ir įsikurti pirmai nakvynei. Reikalų išties nemažai, taigi kaip ten sakoma - "Move your fat ass" (liet. "Judink savo storą-riebų užpakalį"). Guminį irgi, beje, kuris kuprinėje. Tai kas, kad Arecifė nėra didelis miestas ir eiti toli ten nėra kur, bet kaip ne kaip jau po pietų - nesėdėti likusį šviesų paros metą man šalimais parduotuvės, o tamsai atėjus, šalia parduotuvės ir užmigti - ant suoliuko, po suoliuku ar kur netoliese, suoliuką ar parduotuvę apsikabinus. O dar ir paskutiniai saldaus izotoniko lašai išduos, kad veikti čia jau tikrai nebėra ko, nuo žemės su keiksmažodžiais pakeliami nešuliai kuprinė ir rakandai bei draugai joje, sės ant asilo keliautojo nugaros, nukrypuojančio miesto centro link. Kas ir kur jį matys toliau - nežinia ir paslaptis.

       Iš miesto pradėjęs eiti prieš keturias, bet ne keturiomis, keturios minutės iki šeštos turiu nuotrauką, kurios pirmame plane kažkieno (greičiausiai mano) šešėlis, kalnas tolumoje ir kokia tai dykynė aplinkui. Galima spėti, kad tai kadras iš būsimos kažkieno (greičiausiai mano) nakvynės vietos. Kita nuotrauka, daryta likus dvidešimčiai minučių iki septintos - prietemoje, bet dar ne sutemose, visą intrigą išsklaido - tai tikrai nakvynės vieta. Ir jau ne būsima, o esama, ir tikrai mano, nes joje žalias namukas, kurio nesumaišysiu su jokiu kitu ne tik aš, bet ir bet kuris kelionėmis nors kiek besidomintis žmogus Lietuvoje. Netrukus vyksta dujinio balionėlio sprogdinimai bandymai, kurių rezultatas - "čiajoček" (liet. arbatėlė), o gal net "čifirčik" (liet. stipri arbatėlė) - visas toks kvepiantis, garuojantis, tonizuojantis. Va dabar aš jau tikrai kelyje ir savo namuose.

       Žmonės sako matė jį valkataujantį... Bet ar tikrai? O gal kažkas kažką ne taip suprato, iš tiesų matę keliautoją, įsikūrusį kaip karalių, gurkšnojantį vakare arbatėlę ant savo namo slenksčio, saulėlydžio prieš tai geltonai nudažytų kalnų siluetų ir žemę netrukus užklosiančios absoliučios tamsos fone. Tokios ir panašios mintys nedavė ramybės tam, kurį kas tai neva matė valkataujantį, pirmai nakvynei Kanaruose įsikūrus.

       Pirmasis autostopas saloje išduoda, kad su tuo reikalu čia bus lengva, kuomet sustojęs pavežti jaunuolis pastebi mane kelyje greitai ir jame nepalieka. Šiaip ne taip sutelpu priekyje keleivio vietoje, kadangi ir mašina nedidelė, ir tą vietą tenka dalintis su kuprine, gale gulint, sėdint, stovint ir kitaip vietą užimant dviems šunims. Vienam jų kvėpuojant praktiškai man į ausį, pradedu rimtai svarstyti apie galimybę įstoti į Vincento van Gogo vardu pavadintą vienaausių draugiją. Aišku, jei ten priima ne tik ausį patiems nusipjovus, bet ir nukandus ją meilužei, kaimynui, o mano atveju - dar ir nepažįstamam beveik nepažįstamo žmogaus šuniui. Be to įstojimą į tą klubą galimai komplikuotų ir tai, kad mano atveju ausis būtų ne dešinė, o kairė. Maža ką, gal jiems tai svarbu. Autostopo paprastumą patvirtins ir sekančios bobutės-pensininkės, pasirūpinusios, kad ilgiau neužtrukčiau ir antrojoje stabdymo vietoje, padėdamos ne mašiną susistabdyti, o pačios tokią turėjusios ir pro mane nepralėkusios. Verta paminėti, kad nors keliai čia ir siauri, bet gelbsti nedidelis transporto srautas, todėl galima sustoti niekur per toli į šalikelę nesukant, ką vietiniai sėkmingai ir daro. Kitiems gi, įpratusiems sustoti šalikelėje, o ne kelio viduryje, derėtų būti atsargesniems, kadangi vietomis kelio kraštas atsiremia į akmenų, dalis kurių - smailūs, sieneles, kas turbūt nelabai patiktų automobilio padangoms. Manau apie tai turėtų būti informuojami visi besinuomojantys automobilius šioje saloje - ne tik, kad žinotų kaip teisingai sustoti kelyje sutiktam autostopininkui, bet ir be to gėrio čia pilna vietų, kur norisi sustoti nieko nelaukus, tokias grožybes matant aplinkui. O paskui aiškinkis, padangą nuleidus, buvo ten akmenys išsikišę ar ne. Sala juk vulkaninės kilmės, tai jau greičiau buvo nei nebuvo koks smaigalys, šimtus metų to tiktai telaukęs bei apie tai svajojęs, kaip pradurti tavo nuomotų ratų padangą, o gal net abi. Gerai kad padanga sprogsta sustojus autostopininkui, tada galima iš to pareikalauti kompensuoti nuostolius. O kas jei niekur aplinkui autostopininko nėra ir sustojai velniai žino ko ir kam? Kad gražu? Tai iš to gražu ir reikalauk paskui kompensacijos.

       Jameos del Agua - čia ne tik pirmą kartą šiemet suvilgau savo kūną (tiksliau - atskiras jo dalis) Atlanto vandenyne, bet dar ir būnu apgautas kiek tolėliau nuo jo. Atlantas triukšmauja, keliautojas pusryčiauja - čia jokios apgaulės, tik atviros erdvės ir toliai, tik gardus sūris, kumpis ir batonas, tik joks nuo Maroko ar likusios Afrikos pusės neatplaukiantis, karų, bado ir dyko buvimo išvargintas juodčkis. Apgaulė vėliau, kai už dešimtinę eurų susigundau nueiti į šalimais esančią olą, prieš tai pavežusių rekomenduotą kaip "must see" (liet. privalomą pamatyti). Tai toks įgriuvęs požeminis lavos tunelis, kuriame gyvena kokie tai unikalūs tos vietovės gyventojai, smulkūs tarakonų dydžio balti arkliai aklieji albinosiniai krabai, prisitaikę egzistuoti visiškoje tamsoje. Na, čia jų asmeninis reikalas kaip jie prisitaikę gyventi, kur ir su kuo. Ką aš galiu pasakyti apie tą vietą, išskyrus kad krabai ten tikrai ropinėja po vandeniu ir kad oloje beveik tamsu, tai nebent tai, kad tokia abejotina pramoga verta ne daugiau trijų eurų, ir tai iš jėgos, bet jokiu būdu ne dešimties. Dar ten įrengtas baras ir padengti staliukai, tačiau kaip supratau pietūs į mano sumokėtą kainą neįskaičiuoti. Sukčiai, besinaudojantys krabų neįgalumu, kurie būdami akli negali matyti kaip jų vardu išdūrinėjami svetimšaliai vidury baltos dienos tamsiame urve, nuo kiekvieno pakeliant po dešimt eurų už kelių metrų pasivaikščiojimą oloje, kuri šiaip jau yra gamtos kūrinys, o ne žmogaus. Kas nori mokėti ir kam pinigas kišenę spaudžia, tegul eina prie staliukų, ten jiems gal ir tų pačių krabų iškeps. Kitoje kelio pusėje už kokio kilometro yra dar kitas objektas iš tos pačios urvų serijos - The Cave of Los Verdes arba "Žalieji urvai" mūsiškai. Nueinu iki jų. Nežiūrint į tai, kad tai vienas iš ilgiausių vulkaninės kilmės tunelių visame pasaulyje, tie krabai mane taip sunervino, kad čia ir vėl norimų dešimties eurų jau neduosiu. Turiu, bet neduosiu. Spėsiu visiems čia į kairę ir į dešinę abejose kelio pusėse dešimtines dalinti ir jomis taškytis. Už dešimt eurų išeina du kartus pavalgyti. Sočiai pavalgyti, beje. Reikia išmokti valdytis, bet kelias valandas po to, kai mane kas nors apgauna, su manim visai neina susitarti. Prakeikti krabai.

       Grįžęs į kelią, kuris šioje vietoje jau visai siaurutis, jame greitai susirandu draugų - tris ispanus iš skirtingų Kanarų salų viename automobilyje, važiuojančiame ten kur reikia ir man, į už net aštuonių kilometrų esančią Orzolą, kas jau visai salos šiaurė. Taip, ką ir besakyti - atstumai čia tikrai švelniai ariant ne iš didžiausių, užtat autostopas - iš puikiausių. Ir kas čia per Ispanija tokia, kad ne tik laikas skiriasi nuo tikrosios, bet ir autostopas ne tik veža, bet dar ir "veža". Vienos gatvės Orzolos kaime galima rasti tris pramogas, bent jau tiek jų suskaičiuoju aš. Turintys "ličnus" (nereikalingus, neturimus kur dėti) apie trisdešimt eurų gali plaukti į miniatiūrinę La Graciosa salą, kurios vien jau taip gracingai skambantis pavadinimas ko vertas, esančią už kelių kilometrų plaukiant El Rio sąsiauriu. Bent jau taip galvojau tada - na apie tai, kad tai niekinis užsiėmimas, neaišku ko plaukti iš vienos salos į kitą, kuomet ir šioje saloje man gerai. Parašyta, kad už tą pačią kainą iš ten dar ir parplukdo atgalios. Dar rašo, kad Kanarų gyventojams arba turintiems padirbtą tokio pažymėjimą, plaukioti galima vos už ketvirtadalį kainos. Ta sala biški tokia negyvenama, su visai nedaug pastovių žmonių joje, be jokių asfaltuotų kelių ir vienu kaimu. Būčiau žinojęs apie tai, ko gero būčiau ėmęs ir išplaukęs į ją, nelyginant koks Robinzonas Kruzas, spjovęs į viską - aš už save neatsakau, kalbai pasisukus apie vietas, kur žmonių nėra arba jų nėra beveik. Dabar gi, rašant šias eilutes, tenka pripažinti - prieš kelionę studijavus žemėlapius, namie nuo sofos šią vietą kaip tai praleidus. Bala nematė. Antra pramoga skirta senovės graikų mitologinio personažo Ikaro pasekėjams, kurie kaip ir tas, iš vaško ir plunksnų padirbtais sparnais ar kitokiais, meta iššūkį Dievui, nesukūrusiam žmogaus skraidyti. Tokių žaidimo aikštelė - ant kalno. O kuriems jų pasiseka, skirtingai nei kad jų herojui Ikarui, per arti saulės nepakilus likti su sparnais - dar ir kalno papėdė. Trečia pramoga skirta grynai man - sėdėti šalimais vandenyno ir žiūrėti kaip pramogauja pirmi ir antri. Tiesa, vėliau, jau eidamas į trasą autostopui, rasiu dar ketvirtą pramogą - vietinį bariuką su stipriaisiais gėrimais vietiniams ir su pačiais vietiniais, kurios dėl savaime suprantamų priežasčių taip ir neišbandysiu.

       Toje vietoje man vos tik pradėjus užsiiminėti autostopu, prieš tai ką tik numetus švelniai padėjus kuprinę ant kelio, prie manęs tuo pačiu keliu tik iš kitos pusės prieina koks tai žmogus, irgi su kuprine. P.S. "Numetus" išreiškia pyktį, kadangi kuprinė sunki ir ją nori nusviesti, bet paskui pagalvoji, kad be kuprinės tu esi niekas ir pasitaisai į "švelniai padėjus", kad nei ji, nei kelio dievai nesupyktų. Ir klausia manęs jis, tas žmogus, ar aš čia "hitč-haikinu". Tai ne, bliamba, su parašiutu šokinėju aš čia ir knygas skaitau, prieš tai nei parašiutizmo klubo, nei bibliotekos visame kaime neradęs. Kaip išvis kažką panašaus jis pagalvoti galėjo, kad taip žemai būčiau puolęs, užsiimdamas išmaldos prašymu šalimais kelio. Joke. Tai žinoma, kad aš čia "hitch-hiker" vaidmenyje, kaip ir pastaruosius dvidešimt metų su kapeikom. Dorai taip ir nesupratau ko jis norėjo, nes greitai nuėjo, tepasakęs einąs į La Graciosos salą. Gal ir būčiau supratęs, būtume susitikę mes nuošaliausiame tos beveik negyvenamos salos kampelyje, apie ką nei pats galvoti noriu, nei kitiems rekomenduoju tą daryti.

       Ketvirtoji šią dieną, šį mėnesį, šiais metais, šioje saloje užimta autostopo pozicija nespėja nei atsibosti, nei būti pakeista geresne, kuomet gaunu tai, ko iš jos ir tikėjęsis - kažką važiuojančio ne pro mane, bet su manimi. Pakeliui ne tik mane, bet ir mano pavėžėjus iš Madrido stebina tai, kaip Lansarotėje žmonės augina vynuoges tuose juoduose ir atrodytų vien akmenų padengtuose laukuose. Bet jie augina ir jos užauga. Bet jis stabdo ir jam sustoja. Mirador del Rio - turistinė vieta ant kalno, nuo kur atsiveria kapitališki vaizdai į prieš tai iš kaimo mano minėtą La Graciosa salą. Tą pačią, kurion neišplaukiau. Fotografai turėjo ten kas veikti. Daug gražių fotkių papyškinau ten ne tik sau, bet ir galvodamas apie tuos iš savo kaimo ir kaimų aplinkinių, kurie šių vietų nepasieks. Į kai kurias tų nuotraukų patekau ne tik pats, bet ir antras kelionės dalyvis, taip tuos vaizdus ar tai sugadindamas, ar tai pabrėždamas juos. Unikaliems vaizdams - unikalūs dalyviai, ką daugiau bepridursi žiūrėdamas į tuos kadrus. Ir kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad į tokias ir po tokias vietas jis keliautų su gumine kiaule? Penkti metai šis klausimas neduoda man nei ramybės, nei atsakymų. Įdomu kaip ten namie laikosi mano paliktoji... Žiema. Ir kieno veidą dabar ji bučiuoja.

       Nusileidęs nuo kalno pėstute ir kitu keliu nei atvežtas, kaime super įmantriu pavadinimu Ye sulaukęs lietaus (o kas sakė, kad Kanaruose nelyja?), dviem ekipažais - jungtiniu šveicarų-prancūzų ir grynai vokišku, tą pavakarę dar aplankau Haria ir Teguise gyvenvietes. Pirmoje jų daug palmių, antroji - buvusi salos sostinė. Vežę vokiečių jaunuoliai pasakojo kokius tai nebūtus dalykus apie benamius šunis, kurių čia neva yra ir su kuriais jie turėję problemų prieš penkis metus. Kadangi aš tokių nemačiau, tai arba jie-vokiečiai ne toje saloje, arba juos-šunis išplukdė į Maroką. Juk jeigu iš Afrikos pusės plukdo nelegalus, sumokančius už kelionę tūkstantį eurų, kaip rašo mano turimoje knygelėje, tai kažką reikia plukdyti ir atgal, kad valtis turėtų svorio ir jos taip neblaškytų Atlantas. Kodėl gi neįsimetus kokio tuzino šunų kelyje atgal - Kanaruose jų nereikia, o Maroke ir Marokas yra bomžynas, kur tūkstantis-kitas valkataujančių šunų tikrai nepamaišytų. Tokia mano versija. Ir reikėjo būtent dabar jiems sustoti ir bauginti mane, likus valandai iki nakvynės vietos paieškos. Reiks vokiečių nebestabdyti antroje dienos pusėje. Tegisa (isp. Tuguise) iki XIX a. vidurio buvo senoji Lansarotės sostinė. Sako, dabar tai jaukus ir ramus miestelis, garsėjantis sekmadienio turgumi. Bėda ta, kad šiandien sekmadienis, o jokios turgaus nėra. Gal kad vakaras. Užtat skamba muzika iš barų, matomai visi turgininkai persikėlę ten. Gvadalupės Dievo Motinos bažnyčią saugo du liūtai - vienas agresyvus iššieptais dantimis, kitas - santūriai susičiaupęs. Oras ne koks, tamsa ant nosies. Dar sako, kad kaimas supamas įspūdingų vynuogynų, kuo netrukus įsitikinu ir pats, eidamas keliu ir beviltiškai bandydamas rasti vietą nakvynei. Ugnies saloje dirbamos žemės nedaug ir atrodo, kad ji visa būtent čia, kur man reikia susirasti nakvynę. Prakeikimas, ne kitaip. Rezervavęs vieną beveik tinkančią vietą, į ją negrįžtu, kiek toliau paėjęs ir radęs kad ir ne idealią, bet labiau tinkančią. Taip jau visai sutemus, įsikuriu šalimais akmenų sienos ir netoli kelio. Naktį kad ir loja šunys, bet kažkur toli ir greičiausiai tai nėra kokie valkataujantys be vietos gyvenantys, o vietinių ūkininkų-fermerių. Bent jau to tikiuosi.

       "Tu tik stovėk, būk geras tik atlaikyk, tu tik nesugriūk..." - taip ir panašiai tą naktį meldėsi ne tik šimtamečių pensininkų pora, kur nors sugulusi paskutinei meilės nakčiai, bet ir keliautojas namuke, daužomame vėjo. Kažkas kažką ten danguje sumaišė, jiems abiems dar nebūnant vėjų saloje, ir tą naktį davė pylos kaip reikiant. Teko net prisiminti seniai kartotą maldą Dievo avinėliui, naikinančiam pasaulio nuodėmes. Miegu to nepavadinsi, medžiaginei palapinės sienai visą naktį daužantis tavo paausyje. Būdavo ir lietaus, bet trumpo ir kelių lašų - niekis. Juodu dangumi plaukė pilki debesis, viskas neatrodė labai fainai ir buvo kaip tai ne kanariška. Nežinia kaip ten pensininkų porelei, bet mano ir pas mus viskas stovėjo kas stovėti turėjo - palapinė, nesugriuvusi ir keliautojo po savo griuvėsiais nepalaidojusi. Šiaip ne taip sulaukęs paryčių ir šiaip ne taip susipakavęs namus, nieko nelaukęs patraukiau kur arčiau civilizacijos. Apie kavos virimą tą rytą negalėjo būti nė kalbos tokiame vėjyje. Aišku, galima būtų buvę kaisti vandenį palapinės viduje, bet kadangi neturėjau rezervavęs vietos vietinės ligoninės nudegimų skyriuje, šios minties teko atsisakyti. Kavos turėjo degalinėje, už septyniasdešimt centų. Gera kava, nebrangi, mažai.

       Dangui giedrintis neskubant, bent vėjas kiek aprimo, o aš užsimaukšlinęs žieminę kepurę ir įsimuturiavęs į striukę, jau darbavausi kelyje, tiesdamas ranką į jį. Ne išmalda, galima. Turbūt iš šalies viskas atrodė kaip tai ne kanariškai, bet turim ką turim. Ko aš noriu, netrukus supras vienas iš pravažiuojančių, pavešiantis iki sankryžos iki kurios jam nereikėjo, bet reikėjo man. Jis pats to norėjo, niekas jo neprašė. Paskui dar kitas, atvežęs į Tinacho (isp. Tinajo) ir išleidęs prie bažnyčios. Kadangi dangus buvo jau mėlynas arba beveik mėlynas, o vėjas aprimęs, nieko nelaukęs išsiviriau kavos ir paėdžiau kumpio. Po tokių dalykų nuotaika negali nepagerėti ir ji pagerėjo. Tačiau kaip jie-ispanai sugeba supjaustyti jį-kumpį tokiomis plonomis riekelėmis - man visada buvo, yra ir liks paslaptis. O "chamončikas" (isp. "jamon") tai geras, ką besakyti, prisimenu jį tokį dar nuo Ispanijos vynuogių laikų, kuomet po derliaus nuėmimo, šeimininkas vaišindavo darbininkus, pjaudamas mėsą nuo kumpio, pakabinto vos ne gerbiamiausioje jo namų vietoje. Kada tai buvo, kur ir su kuo... Iš pradžių apžiūrėjęs bažnyčią, kurioje yra Jėzus ant asilo, o paskui apžiūrėjęs likusį kaimą, kuriame nėra nieko, eisiu iš jo laukan. Pasirodo ne aš vienas su gyvūnais keliauju, Jėzus Kristus irgi taip darė. Kitaip kaip galima paaiškinti kas įleido į bažnyčią visą asilą? Aš savo kiaulės į bažnyčią nevedžiau, ji laukė lauke ir saugojo daiktus, kurių pas mane visa kuprinė.

       Kuo skiriasi hikingas ir trekingas? Ne hitch-hikingas, kas lietuviškai autostopas, o būtent hikingas? Ir kuriame jų tą dieną nuo vienuoliktos prieš pietus iki trečios po pietų sudalyvavau aš, vulkanų parke lietuviškai arba Los Volcanes Park ispaniškai? Hikingas, kaip rašoma, yra pėsčiųjų žygis po natūralią gamtą specialiai sukurtais pėsčiųjų takais. Trekingas gi - ilga kelionė pėsčiomis tose vietose, kur nėra jokių transporto priemonių. Hmmm. Gamta natūrali, takai buvo, transporto priemonių - nelabai, keturios valandos - ne valanda, tai gal ir ilgai. Taip išeina, kad sudalyvavau abiejuose. Valio. Ėjau daug, aplinkui lavos laukai, lipau į kalną, buvau į kraterį užsukęs. Tokia mini Islandija, tik kad nešalta. Traškučiai ir šalta arbata sueina kaip priklauso, gerai kad jais prieš tai apsirūpinau. O va tranzuoti būnu tik pusę ketvirtos, kas turbūt nėra labai gerai, kadangi likę visai nedaug šviesaus paros meto, o šiai dienai dar numatytas lankymas to, dėl ko į Lansarotę atvyksta ne tik visi, bet ir aš. Pagalvok tik - laiko planuoti nemoka, baisiai čia. Kiti vaikų planuoti nemoka ir vietoj to, kad užsidėtų prezervatyvą vieną-kitą kartą, paskui tampo po Kanarus ir lėktuvus mažai ką suprantančius snarglius. Netrukus susistabdau vokiečių pensininkų porelę (tikiuosi ne tą, kurie šią naktį kaip ir aš meldžiausi apie tai, kad stovėtų), atvežančią mane iki velnio irštvos. Dar nebaisu? Tuomet klausykitės pasakos, kurią jums papasakos Kalėdų senelis Donatas toliau.

       Belieka tik įsivaizduoti kas čia vyko prieš daug daug metų, bet tai kas iš to gavosi - UNREAL visomis kalbomis arba nerealu - lietuviškai. Prisiminus apie reklaminį užsienį, vieta reklamuojama kaip: "Vargu ar Žemėje galima rasti kitą tokią vietą, kur žmogus taip priartėtų prie vulkaninės gamtos ir ugnikalnių, kaip Timanfaya nacionaliniame parke...". Ir nors panašią vietą toje pačioje Žemėje aš žinau, kurioje buvau pats ir neseniai paminėjau - Islandija, bet čia irgi nemeluoja. Ten kur pravalkatavau pravaikščiojau šiandien pėsčiomis, irgi lyg ir skaitosi parko dalis, bet nuo čia jau kur akys mato eiti neleis ir turi susimokėti šiek tiek pinigų. Po vakarykščių cirkų su krabais tikėjausi kokios tai įspūdingos kainos, o paprašė... Devynių eurų šešiasdešimties centų. Rimtai? Jūs turbūt juokaujat - už kokius tai invalidus neregius krabus, kuriuos bandydamas įžiūrėti pats gali prarasti regėjimą, ima dešimtinę, o už tokias grožybes - net iki dešimties eurų kainos nenori suapvalinti? Savarankiškai apžiūrėti Timanfaya nacionalinio parko - neįmanoma ir viskas kur gali nueiti, tai iki lankytojų centro, iki kurio kokie du ar trys kilometrai. O nuo ten jau tavęs laukia turas autobusu vulkaniniu maršrutu Ruta de los Volcanes, už ką ir mokami tie devyni eurai su kapeikomis. Įspėja, kad laiko iki paskutinio autobuso kažkur valanda, todėl labai dideliu noru eiti tuos kelis kilometrus iki jo - nedegu. Užteks to, kad žemė čia dega po kojomis, tai man nebūtina. O dar kaip tyčia prie šlagbaumo sustojęs vokietis turistas iš pirmo karto ir be įkalbinėjimų paprašytas sutinka pametėti mane ten pat kur ir jam, tai ko man eiti?

       Beveik valandos trukmės turas - nepamirštamas ir vertas ne tik kiekvieno sumokėto euro, bet dar ir tų centų, kad ir kaip sunkiai ir kruvinai būtų jie uždirbti. O vairuotojo meistriškumas sukant didelio autobuso baranką-vairą siauru keliuku, kartais praeinančio laaabai jau arti ne pačio žemiausio skardžio krašto - arbatpinigių, kurių po kelionės jam palieka daug kas iš keleivių, tik ne aš. Pats gi nacionalinis parkas pavadintas Timanfaya vardu didelio kaimo (ir tai nei Vilnius, nei Kaunas) garbei, sunaikinto per ugnikalnių išsiveržimus. Sako būta tai galingiausių jų išsiveržimų per visą žmonijos istoriją (beje, ar jie žino ką nors apie Islandiją?), vykusių beveik prieš tris šimtus (be dešimties, taigi už dešimties - jubiliejus) metų. Anie sunaikino ne tik Timanfaya, bet ir daugybę kitų kaimų, pražudė nemažai liaudies - ašaroms vieta ir laikas. Žemė pakartotinai prasiverdavo šešis metus vis skirtingose vietose, kartais net tuo pačiu metu. Matomai todėl šio parko simbolis ir yra velnias arba "El Diablo" ispaniškai, pasitinkantis kiekvieną įvažiuojantį į teritoriją, nes turbūt vienu metu čia būta konkretaus "žopuko" (liet. užpakaliuko) ir biški ne biški tokio pragaro. Gal net panašaus į tą, anksčiau ar vėliau nutinkančio kiekvieno vedusio vyro namuose, vieną kartą ėmus jam ir pranešus, kad atlyginimo šį mėnesį į namus jis neparnešė, panaudodamas jį savo reikmėms ar kur nors su draugais.

       Timanfaya regione lava šiandien vis dar glūdi po žeme. Duomenys rodo, kad vos kelių centimetrų gylyje temperatūra čia siekia šimtą laipsnių, o šešių metrų gylyje - daugiau nei keturių šimtų laipsnių. Dėl šios priežasties savarankiškai vaikščioti po parką ne tik draudžiama, bet dar ir griežtai tai daryti draudžiama. Apie tai kaip ir kas dega, galima matyti, į tam tikras vietas įmetus iš anksto paruoštos žolės-šieno. Tikiuosi visa tai tikra, o ne žolė ir šienas kokiems asilams, kažkam keli centimetrai po žeme užkūrus lauželį. Dar yra toks dirbtinis geizeris, kur įpila vandens ir žemė šauna garų debesį viršun, bet po Islandijos tai neatrodo bent kiek rimta ir labiau primena "zabavą" (liet. žaidimą, pasilinksminimą, pramogą). Nežinau kas ten savarankiškai vaikščiodamas kastųsi iki šešių metrų gylio, bet va dėl kelių centimetrų tai visko gali būti. Nesu tikras, kad atsilaikyčiau prieš pagundą tokiose vietose pasistatyti savo palapinę. Kaip ne kaip vietovė tai išskirtinė, kur irgi išskirtiniai vulkaniniai vaizdai - nuo aptakių formų (ko tai ant moterų patraukė) vulkaninių uolienų, iki gąsdinančių lavos suformuotų griovių, skersmuo kurių siekia šimtus metrų. Priklausomai nuo saulės poveikio ir temperatūros lauke, tie vulkaniniai kalnai žėri įvairiausiomis spalvomis - nuo juodos, iki degančios raudonos. Tai būtų dar ir žalios, žalio mano namuko spalvos. Reikalui esant, galima aišku ir geltonos, manajai palapinei mokant būti ir tokiai, kad labiau prisiderinti prie spalvų aplinkui. Pasakos pabaiga arba kaip rašė klasikė: "Tik keliautojas už(u)snūdo, ir jo pasaka baigta".

       Išeinu atgal, tačiau nė pusės kelio nenuėjus, mane prisiveja pirmyn pavežęs vokietis, kuris ne tik kad vis dar su automobiliu, bet dar ir prieš tai, kad eičiau pėsčiomis iki šlagbaumo, o paskui dar ir prieš tai, kad nedaug iki sutemų laiko likus, likčiau vidury nieko. Gerai, aš nieko prieš. Be to ir šalta net su striuke. Paveža mane jis iki sekančio kaimo, esančio už kokių šešių kilometrų, jam pačiam reikėjus į priešingą pusę. Ačiū jam už tai, kadangi palapinės ten tikrai nebūtų buvę statyti kur ir tą kaimą vienaip ar kitaip būtų tekę pasiekti per pusantros šviesios valandos - autostopu, pėsčiomis, ropomis, keturiomis. Kaip tik nori, bet tekę būtų. Nelieku skolingas, papasakojęs apie vietas, kurias jis ras jei norės toje pusėje, kur šiandien buvau aš. Atrodo, jį tai sudomina. Šaunus vyriokas iš Berlyno, kuo tai priminęs kitą šaunų vyrioką iš Omano, vežiojusį mane prieš kelis metus po Omano Sultonatą su programa "Kur tau reikia ir kur būtų įdomu". Pirmas reikalas, kurį reikia sutvarkyti Yaiza kaime - tai apsirūpinti fotosesija su žymiuoju "El Diablo", bet tam būtina grįžti gerą kilometrą iš kaimo centro į kaimo pakraštį. Velnias ten tikrai stovi, mačiau atvežamas, reiškia einam. Kadangi įsiamžinti su juo labiau ne mano garbės reikalas, o mano kelionės partnerio - taip, taip, to paties, turinčio tvirtus tvirtus guminius nesakysiu ką, tai visas tas reikalas kiek užtrunka. Užtat dabar ką nors siųsdamas su geriausiais linkėjimais "po velnių", turėsiu ką prie tos žinutės pridėti ir iš vaizdinės medžiagos, nes žodžių kartais ne kiekvienam ir užtenka. Nebūtų gaila to laiko, kurio tiek daug ir kurio mes nei skaičiuojam, nei tausojam, jei taip nespaustų ant žemės jau jau nusileidžiančios sutemos. O kada temstant penkių metrų spinduliu nematau savo palapinės, darausi itin jautrus. Gal galima greičiau?

       Einu apvažiavimu, dabar jau visai bandydamas aplenkti tamsą. Po dešine - vis dar tie patys Timanfaya lavos gabalai, po kaire - kaimo trobos. Apačioje įžiūrėjęs bent kiek lygesnę vietą ir kas svarbiausia - be akmenų, leidžiuosi ten. Rizikuoju, nes akmenys ne iš mažiausių ir visiems būtų geriau, kad nė vienas jų negriūtų. Blogiausia ne tai, kad apačioje nieko gero ir tinkamo nerandu, o tai, kad lipdamas atgal į viršų vienoje vietoje neteisingai padedu koją, ko pasekoje ją pasitempiu atrodytų o-jo-joj. Bent jau pirmas toks jausmas. Būtų dar blogiau kas nutikę, jei nebūčiau spėjęs atsiremti delnais. Deja, bet tai ne už dyką, ir dešinės rankos plaštaka nusidažo kraujais net trijose vietose. Ir nors žaizdos neatrodo rimtos, bet jodo buteliuką turbūt su savimi ir vežiojuosi tokiems atvejams, o ne kad kitiems parodyti jog turiu jodo. Daugiau be nuotykių užlipęs ir dezinfekavęsis, vietą nakvynei randu kur apvažiavimas susijungia su keliu iš kaimo - ten didelis lygus plotas, kad ir su akmenimis. Tai kokio velnio aš karsčiausi tai skardžiais, dar ir žalodamas save? Prakeiktas "El Diablo". Palapinės kuoliukai čia beveik nepasitarnaujantys, juos pakeičiant akmenims. Šalimais stadionas, auga palmės, žmonės žaidžia futbolą, galutinai sutemsta, užverda arbata. Esu beveik garantuotas, kad vietinis futbolo klubas irgi vadinasi "El Diablo". Užmigsiu ramus, nes žinodamas, kad nors ir nesu turistas, bet esu dar bent kiek save gerbiantis, nes kaip skelbia kur bepaskaitysi: "Apsilankymas Timanfaya nacionaliniame parke - kiekvieno save gerbiančio Lansarotės turisto pareiga...". Va taip va. O aš ne tik kad apsilankiau tame parke, bet dar ir kraujais jį aptašiau. Savo beje, ne kitų. Kur ten labiau ir beapsilankysi. "El Diablo" (liet. tai galėtų skambėti kaip "Eikit po velnių") arba labanakt, kas bent jau šį vakarą yra vienas ir tas pats.

       Praeitą naktį išvarginta vėjų, šiandien palapinė stovi nejudinama. Ir žemė po ja nedega. Abu tie dalykai yra gerai, keliautojo miegas - kaip kūdikio. Ryte trečią kartą saloje susipakavęs, galiu atsakingai pareikšti - neprižiūrėtų šunų čia nėra. Ir kas jei ne aš - vaikštantis ne tik aišku kur, bet ir nelabai aišku kur kaip ir visai neaišku kur, galėtų pasakyti tai tiksliau, o jei šunų būtų - matyti juos. Nebent jie visi išskrido išplaukė žiemoti į aplinkines salas ar aplinkinį žemyną, žinoti ko aš negaliu. Kadangi kelias LZ-2 koks tai labai jau greitas, ir nei man stabdyti jame būtų lengva, jauku bei nepavojinga, nei bet kuriam norinčiam sustoti nesunku būtų tai padaryti ne labai norint, o tik norint, čia reikia kito sprendimo. Nusprendžiu išeiti iš gyvenimo į šalimais esantį kaip suprantu senąjį kelią ir jau jame daryti tai, ką moku. Pakeliui dar tenka priversti meluoti prancūzų porelę, kuriems mylintis sėdint mašinoje paklausus jų kiek kilometrų iki sekančio miesto, atsako, kad šeši. Nors už kelių šimtų metrų ant ženklo juodu ant balto užrašyta, kad iki miesto kilometrai devyni. Taip ir reikėjo sakyti: "Kokių čia nesąmonių klausinėji, nematai kad mylimės sėdim ir iš kur mums žinoti kiek kilometrų iki kažkokio kaimo, eik savo keliais", o ne šnekėti bile ką, nuslepiant visus tris kilometrus. Tai kas kad galimai netyčia, taip irgi skaitosi. Būčiau supratęs jei būtų nuvaikę, suprask žmonės čia mylisi grožisi, o kažkoks asilas su kuprine klausinėja kelio į biblioteką.

       Taigi, iki Playa Blanca kilometrų devyni ir ką su jais visais daryti spręsiu po druskos "prūdų" (liet. tvenkinių) Salinas de Janubio apžiūros iš paukščio autostopininko skrydžio. Tie kam druskos trūksta, gali jos nusipirkti pavažiavę žemyn, o gal net ir patys pasikasti. Ir kas čia bus, jei kiekvienas ims kasti, namie druskos lyg neturėdamas. Manau jie ją apačioje ten "stumdo" (liet. pardavinėja), dėl visko aikčiojantiems ir net druskos nemačiusiems. Man gi pačiam ne druskos trūksta, o proto cukraus, kuris nulinę kelionės dieną prisirinktas Lutono oro uoste - jau į pabaigą. Ech, kad taip dabar turint su savim ir pavarčius lietuvių literatūros klasiką "Su kuo valgyta druska" nuo skardžio su vaizdais į druską. Tai apsidžiaugtų lietuvių klasikas Juozas Baltušis, gal net kape apsiversdamas. Kaip visa tai veikia? Įsivaizduoti reikia taip, kad iškastais grioviais atiteka vandenyno vanduo, pasiskirsto po sektoriais suskirstytą lauką. Saulė ir vėjas vandenį išgarina. Lieka druska, kurią kasa ir štabeliuoja. Paprasta. Kaip kad paprasta ir neiti devynių kilometrų, stabdyti vieną iš nedaugelio antrarūšiu keliu pravažiuojančių mašinų ir su ja išvažiuoti pačiam. Su šituo reikalu Lansarotėje nesudėtinga.

       Alkanas būdamas, civilizacijoje pirmu reikalu šturmuoju pirmą mano kelyje pasitaikiusį prekybos centrą (pasitaikė "Spar") ir visu tuo gėriu dalindamasis su visais su niekuo, relaksuoju ant suoliuko šalimais vandenyno. Penas akims - tolumoje matomi naujos manęs laukiančios arba nelaukiančios - Fuerteventūros salos kontūrai, penas kūnui - iš maišelio vienas paskui kitą nelyg triušiai iš fokusininko skrybėlės išlendantys tai bulkutė, tai batonas, tai chorizo dešra, tai "pepsis". Trumpas jų gyvenimas. Būtų kiek ilgesnis, jei vakar keliautojo nebūtų alkano pusalkanio vaikę po lavos laukus ir juose laikę. Perrišu vakarykštes žaizdas ant delno. Kare iš tokių pasijuoktų, o aš kokią tai auką vaidinu - su bintais ir pleistrais. Nuėjus į keltų terminalą (jei taip galima pavadinti stovinčius kioskus), pirmu reikalu mane bando apgauti. Paskui bando apgauti ir antru, ir trečiu, ko pasekoje tampa aišku, kad neapgaudinėjo pirmu. Reikalas tas, kad namie nuo sofos žiūrėjau, jog pigiausias kelto bilietas kainuoja kažkur aštuoniolika eurų. Pigiausias gi ką radau nuo sofos atsikėlęs ir atsibeldęs čia - tai dvidešimt devyni penkiasdešimt. Kituose dviejuose kainą kėlė ir iki trisdešimt kelių, ir vos ne iki keturiasdešimties. Variantų nėra, visos marokiečių valtys užimtos arba gabenant Afrikos piliečius į Kanarus, arba Kanarų šunis į Afriką, tad sukandęs visus turimus dantis, perku pas tuos, kurie neapgaudinėjo arba apgaudinėjo mažiausiai. Ką veikti toliau? Kokios dvi valandos iki kelto. Lynoja, slepiuosi po stogu laukiamojoje salytėje. Išgirstu lietuvišką šneką, kalba moteris. Pasiūlyčiau jai plaukti kartu, kadangi lietuviškai kalbėtis tik su gumine kiaule penktą dieną jau kiek pabodę. Nepasiūlau... Nors šalimais jos ir nėra nei šviesesnio, nei tamsesnio vyro, užtat yra "pricepas" (liet. priekaba) - vaikas. Kam ji man su tokiu?

       Apie ką (galvoti, svajoti, keiktis, burbuliuoti, veikti) čia toliau, kol laivai dar neišplaukė, o matyta-girdėta lietuvė savo vaiko į vaikų namus - neatidavė? Tas dar net neparplaukė, ką jau ten kalbėti apie išplaukė, kur nors juo plauksim tik jam parsiradus atgal iš Fuerteventūros. Sulaukęs, juo išplaukiu. Nelikti man gi ant kranto, žiūrint kaip nuplaukia buvę manieji beveik trisdešimt eurų be penkiasdešimties centų. Plaukiant nepilną valandą, tokia kaina (ach ir och, taigi galim pakalbėti apie pinigus) yra apiplėšimas vidury baltos dienos. Bet kaip tame anekdote - pavaikščiok po turgų ir paieškok pigiau. Pavaikščiojau, paieškojau, radau ne pigiau, o galimai kartelinį kelių susitarimą, eliminavusį bet kokią konkurenciją. Todėl ir anekdotas. O jo kokio būta? "Žydas su ukrainiečiu-chocholu eina per dykumą. Vien tai juokinga, bet anekdotas ne apie tai. Pas žydą lagaminas aukso, pas ukrainietį lagaminas lašinių. Užsinori žydas valgyt. Ir sako - na, chochole, darom kaip turguj. Gerai, atsako tas, atriekdamas mažą gabaliuką lašinių - prieik, pirk. Po kiek šmotelis lašinių? Lagaminas aukso! Tu ką - išprotėjai? (Originale tai neverčiamas keiksmažodis). O tu pavaikščiok po turgų ir paieškok pigiau.". Va tokio, moralas kurio - valgyti plaukti norėdamas, o nevalgyti neplaukti negalėdamas - mokėsi kiek tau pasakyta. Skirtingai nei žydas, kuris anekdote gal ir būtų pakentėjęs nevalgęs, aš gi pasirinkimo neturėjau, kadangi lėktuvas namo - ne iš šitų Kanarų.

       Perskaičius salos, į kurią dabar ne tik išplaukiu, bet į kurią tikiuosi ir nuplaukti, pavadinimą, nesunku nuspėti jam kaip tai siejantis su žodžiu "adventure" ar panašiu į jį, reiškiančiu nuotykį. Ir iš tiesų, penkioliktojo amžiaus antraisiais metais į salą atvykęs prancūzų keliautojas baronas Žanas Betenkūras (pranc. Jean de Bethencourt) tarė: "Que aventura mas fuerte!" (angl. "What a great adventure!", liet. "Koks nepakartojamas nuotykis!"). Ne prancūziškai, o ispaniškai (ką šių dviejų kalbų žodžių neskiriantiems galėtų išduotų ispaniškos frazės pradžioje esantis šauktukas, jei jį mokėčiau nupiešti) pasakyta matomai buvo todėl, kad teisę užkariauti Kanarų salas prieš tai jis gavo ne iš ko kito, o iš paties Kastilijos karaliaus Henriko kažkelintojo ten, tuo metu valdžiusio tą istorinį Ispanijos centrą. Sakė pirmasis taip ar nesakė ir kas antrajam davė teisę pirmajam leisti užkariauti salas - to nežinau. Istorija tokia kokia yra, su salos pavadinimo kilmės legenda joje. Prieš tai Lansarotės aborigenai jau buvo pasidavę prancūzui, su Fuerteventūra terliotis gi teko ilgiau, trukdant ne tiek vietinių salos gyventojų pasipriešinimui, kiek vaidams tarp dviejų užkariautojų vadų. Kadangi mano santykiai su antruoju kelionės vadu - Frykiu, puikūs (nuo žodžio idealūs), man mums jokie nesklandumai užkariaujant autostopu ir Fuerteventūrą negresia. Aš pastatytas kelyje, jis sugrūstas kuprinėje, Fuerteventūra irgi mūsų (nuo žodžio bus), kaip kad mūsų (nuo žodžio buvo) dabar jau nuo tų pačių mūsų tolstanti Lansarotė. Kai aš kelyje kelte, o jis - vis dar kuprinėje. Ir nors aš nei baronas, nei Betenkūras, bet... "What a great adventure!" arba Fuerteventūra. Mes pradedam. Išmetę visus iki šiol skaitytus pasakojimus apie Kanarus iš savo galvų ir knygų lentynų.

       Tapus gera tradicija, naujose žemėse pirmą dieną autostopu nekeliauju, o apsiuostinėju bevaikščiodamas. Taip darysiu ir Fuerteventūroje, išsilaipinęs joje gerokai jau po pietų. Nepuolu ieškoti ir kokių tai skirtumų - didesnių ar mažesnių tarp salų, ne iš Žemės į Marsą atskridęs ir net ne iš Mėnulio į Žemę nukritęs, o tepaplaukęs penkiolika kilometrų į pietus. Tik tiek? Tai apie tai ir būta kalbos, kuomet minėjau, jog kaina už tai tiesiog plėšikiška. Iš kitos pusės, geriau pagalvojus, plėšikavimas visais laikais buvo jūrinių kelių kasdienybė, todėl nuo viduramžių plėšikų po juodai baltomis piratų vėliavomis, stengiasi neatsilikti ir šiuolaikiniai. Kas suskaičiuos, kiek išsiruošusių už jūrų marių ar per jas, pakeliui prarado pinigus, turtus, gyvybes? Tai galima sakyti man dar visai pasisekė, palyginti su tais "bedalagomis" (liet. vargšiukais). Pats Koralecho (isp. Corralejo) miestas visas toks grynai turistinis ir kas jame gali sudominti keliautoją, tai nebent apsirūpinimas maistu ir gėrimais bei to maisto ir gėrimų vartojimas prie vandenyno. Pirmos užduoties įvykdymui pasirenku "HiperDino" supermarketą, kadangi jo kiečiausias logotipas, su jame pavaizduotu žaliu raudoną liežuvį iškišusiu dinozauru, turinčiu kažkodėl tik keturis pirštus ant rankos. Antros gi užduoties įvykdymui pasirenku Atlanto vandenyną, kadangi kitokių čia nėra. Tokias pigias dešreles valgau tik kelionėse ir labai pasiilgstu tų akimirkų. Negaliu tiksliai pasakyti iš ko tos dešrelės padarytos, bet sueina puikiai. Belieka tikėtis, kad taip pat puikiai ir išeis. Apskritai kiek teko pastebėti beskaitant maisto produktų įpakavimus, ispanai labai bijo ne tik dažiklių, bet ir gliuteno bei laktozės. Kadangi ant mano turimų "sasiskų" pokelio aiškiai užrašyta "Sin colorantes, lactosa, gluten", jaučiuosi pataikęs į madą. O va palmių aliejaus jie nė velnio nebijo, nors pagrindinis blogis eina būtent iš ten. Tiesa, čia jau kepinių sritis, mėsoje tokio nebūna.

       Bangose duodasi "surferiai" - vaikinai ir merginos, kas kelias minutes atsiduodantys vieni kitiems bangoms. Manau tai visai galėtų būti puikia maskuote nuo prasmirdusios Afrikos krantų atplaukiantiems negrams-nelegalams. Atplaukei ant valties dugno (viso to, kas liko iš tavo laivo) ir pareigūnams aiškini, kad joks tu ne nelegalas, o surferis. Ir iš viso, ko čia kabinėjatės, pažiūrėkit aplinkui kiek vaikinų ir merginų su tokiomis ar panašiomis lentomis į manąją. Tai kas kad jie balti, aš saulėje įdegiau kiek daugiau. Už idėją galima nedėkoti. Na, o mano tikslas šiam vakarui - Parque Natural de Corralejo, ką reiktų suprasti esant nacionaliniam parkui su kaip sako įspūdingomis smėlio kopomis vienoje kelio pusėje ir Atlanto vandenynu - kitoje. Link ten ir išeinu, planuodamas ne tik aplankyti tą parką, bet dar ir smėlio kopose apsinakvoti. Nacionalinis statusas aišku gali tam pamaišyti ir man sutrukdyti, bet tokias smulkmenas aiškinsimės jau būdami vietoje.

       Popierinis žemėlapis šiek tiek apgauna, tvirtinęs, kad yra tik vienas kelias į pietus ir jis eina tarp vandenyno iš vienos pusės ir smėlio kopų iš kitos. Iš tiesų yra kiek kitaip ir pagrindinis kelias patiestas jau už smėlio kopų, todėl man reikia ne jo, o to, esančio kiek ryčiau. Nieko nepadarysi, tenka kokį kilometrą-pusantro pargrįžti atgal. Niekas nesakė, kad bus lengva. Juk ne tik Vinstonas Čerčilis įspėjo savo tautiečius anglus apie tai kas jų laukia prieš aštuonias dešimtis metų įveldamas juos į Antrąjį pasaulinį karą. Įspėtas buvau ir aš prieš dvi dešimtis metų, pamilęs-pamėgęs keliauti autostopu, žodis žodin kaip sakė ir žymusis anglas: "Aš neturiu jums pasiūlyti nieko kito, išskyrus kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą...". Kol kas su tuo tvarkausi ir man puikiai gaunasi kaip savo metuose. Lentelės skelbia, kad draudžiama vedžioti šunis (gerai), kurti laužus (nepraktikuoju) ir maitinti vietinę fauną (kas tokie?). Kol kas viskas normaliai, į tokių pažeidėjų juoduosius sąrašus aš nepatenku. Aišku, labai norint už šunį būtų galima palaikyti Frykį, bet čia tik labai norint. Be to ir vedžioti aš jo nesiruošiu. Ne šį kartą. Tiesa, yra ir kitų lentelių - su perbraukta palapine jose, bet tokias praleiskim ir sakykim, kad aš jų nemačiau. Jos pas mane nuotraukose fotoaparate? Nežinau nei kas tas nuotraukas darė, nei kieno tas fotoaparatas. Tokius, o gal panašius atsakymus turėjau paruošęs tiems, kurie vakarėjant pamatę žmogų su kuprine tokiose nakvingose vietose, bandytų pripaišyti jam planuojant nelegalią nakvynę. Čia kaip ir su surferiais - matai penkiolika su lentomis ant bangų jodinėjančių ir po jomis landančių, eik ir aiškinkis kad protingas - kuris ten iš jų teisingas surferis, o kuris - apsimetėlis nigeris nelegalas. O jeigu dar tikras surferis pasitaikytų juodaodis, tai įrodinėk paskui, kad jis visai ne prieš kelias minutes iš juodojo žemyno atplaukė, o gyvena čia, dvidešimt metų sąžiningai mokėdamas mokesčius į Ispanijos karaliaus iždą.

       Pasėdėjęs prie vandenyno ir jo pasiklausęs kiek priklauso - iki kol ant žemės pradės leistis sutemos, einu atgal iki kelio, tada per jį, tada į smėlį. Sutemus bus palapinė, minkšti patalai joje ir pagalvė-kuprinė, kažkur už jos sienų oš vandenynas, o virš jos stogo kažkas ir vėl bus sukabinęs milijonus žvaigždžių. Ach tie milijono žvaigždučių viešbučiai, mano sugalvoti atrodytų taip seniai, kuriuose tą ir dar vieną naktį užmigs vienas ir tas pats laimingas keliautojas. Amen jam. Tai yra labanakt norėjau pasakyti.

       Ryte nubudau jokių inspektorių taip ir nepatikrintas bei nepajudintas. Jei būtų atėję ir pareiškę pretenzijas, būtų belikę nebent sakyti, kad nieko apie jokią palapinę nežinau. Ir kad iš viso aš čia atvažiavau kažkokių tai spekuliantų, sukčių ir kelionių perpardavinėtojų - makakalių visokių, žvalgų su tvirtais nesakysiu kuo, bei į juos panašių apgautas. Kurie vietoj milijono žvaigždučių viešbučio man įkišo tik trijų, geriausiu atveju - penkių. Savaime suprantama manęs, kaip pratusio nakvoti kur kas didesniame skaičiuje žvaigždučių, tai tenkinti ne tik negalėjo, bet ir netenkino. Todėl spjovęs į juos ir buvau priverstas išeiti į dykumą vidury nakties, kur ir radau palapinę. Kadangi pakėlus galvą į dangų šioje vietoje žvaigždučių skaičius man tiko, o pati palapinė buvo tuščia, tai ir nusprendžiau joje apsistoti. O kas tas guminis? Nieko nežinau, jis ne mano, pirmą kartą tokį matau. Bendros nuotraukos su juo fotoaparate? Tai ir fotoaparatas ne mano. Susirinkti daiktus? Mielai. Palapinę irgi pasiimsiu su savimi, gerai? Ko jai čia voliotis ir nacionalinį parką teršti?

       Pusę dienos užsiiminėjau viskuo kas ne autostopas. Ryto kavą gėriau smėlyje, pusryčius valgiau šalimais balos vandenyno. Tų dalykų nėjo suderinti, nes tas, kuris netrukdo valgyti dešrą, nebus toks draugiškas bandančiam užvirti vandeniui. Mes juk dar visi atsimenam ir nepamiršom, kad Fuerteventūra - tai vėjų sala. Kaip kad nepamiršo to ir tie vaikinai bei tos merginos, nuo paties ankstyvo ryto jodinėjantys vieni ant kitų ant bangų. Bet kadangi jie nelindo prie mano maisto, o aš nelindau į jų bangas, todėl atrodo vieni kitiems netrukdėm. Horizonte matėsi ne tik Lansarotės sala, bet ir negyvenama mažytė Isla de Lobos, kas išvertus iš ispanų kalbos reiškia vilkų salą. Vilkų ten aišku niekad nebuvo, o va Viduržemio jūros ruoniai vienuoliai (lot. Monachus monachus, angl. Mediterranean seal monk) ten gyvenę, kol viduramžių jūreiviai ir žvejai jų neišžudė dėl mėsos ir taukų. Kokia liūdna istorija apie tokį gražų pavadinimą. Paskui voliojausi smėlynuose. Seniai tokiuose nebuvau keptos kiaušinienės vaidmeny, trims su puse metų nuo Omano Sultonato ir jo Vahibos smėlynų praėjus. Kažkas pasakytų, kad smėlio kopų yra kur kas arčiau - Nidoje. Gal ir taip, kadaise buvau. O dar yra? Bet skirtingai nei Nidoje, nei čia Kanaruose, nei ten - Omane, niekas ir paskos tau nevaikšto ir "štrafų" (liet. baudų) neišrašinėja vien už tai, kad išnešei kiek smėlio ar jį sujaukei, perstumdęs kitaip, nei kad buvo sutvarkęs koks tai "chrienovas" (liet. ne koks) gamtos priežiūros "spicialistas" (liet. specialistas). Tą dieną Dunes de Corraalejo smėlio dėžė kopos buvo mano žaidimų smėlio dėžė. Savaime suprantama toks laimingasis ne vienas aš ir kuo labiau įdienojant, tuo žmonių rinkosi daugiau, nors nė vienas jų ir nėjo arčiau manęs nei per šūvio atstumą. Pačiam ko labiausiai norėjosi, tai išsiųsti žinutes visiems savo pažįstamiems. Teksto nesugalvojus, užtekę būtų ir po mėlynu dangum geltonuos smėlynuos link tokio paties mėlyno vandens ištiestų mano kojų. Na, jūs mane supratot, mielieji manęs nekenčiantys.

       Kai galva nedirba, kenčia kojos, sprandas ir nugara. Tad tenka grįžti kokius tris kilometrus atgal, kad parduotuvėje nors kiek pakraučiau galutinai išsikrovusias abiejų fotoaparatų baterijas, o paskui vėl tuos pačius ir anksčiau nueitus kilometrus pakartoti. Kodėl to ir taip nepadariau ryte, nežinoma. Laiko daug, mes jo vis dar netausojam. Taip atrodo. O ką kaltinti dėl papildomo ir visai nebūtino pasivaikščiojimo, labiausiai nuo to kentėjusios keturios mano kūno dalys - žino, tai tegul ir aiškinasi su penktąja bei viskam vadovaujančia to paties kūno dalimi. Ilgoje kelionėje per kopas radęs vieną iš nedaugelio medelių, pasikaria bendrakeleivis. Kadangi kitokio neturiu, puolu traukti tą iš kilpos, o ištraukęs - slėpti kur giliau telefono kroviklio laidą. Japonijos aidas giliai viduje, jį norint išgirsti, teks karti save... Kai pagalvoji, tai kur tik jis nesikorė, ir visur be rezultatų. Man bent dalelytę jo guminės drąsos. Kai smėlis ir kopos pasibaigia, prasideda autostopas. Jis vis dar puikus, nors sala jau kita. Šveicarų ekipažu pasiekiu pageidautą sankryžą. Būtų nuvežę ir iki toje pačioje pakrantėje esančios salos sostinės, bet aš ten kol kas nenoriu, nuo tos vietos nerdamas į salos gilumą. Eilinio automobilio (pa)gavimas užima laiko lygiai nieko, nes toks sustoja man dar tik einant į stabdymo vietą. Nejučia susidaro toks įspūdis, kad autostopas šitoje - netikroje Ispanijoje, grąžina skolas už tas "kančias", patirtas per ilgą ir turiningą gyvenimą kartu su juo keliaujant po tikrąją - žemyninę Ispaniją. O kažkam kažką sumaišius, dar ir už kitų kančias. Nereikėjo, seniai jau viskas pamiršta. Daug metų Kanaruose gyvenantis kolumbietis ar tai atsiveža mane, ar tai atveža į La Oliva kaimą, kur mano ir pageidauta. Nejau aplinkui čia yra narkotikų? Kolumbija, Pablo Eskobaras, narkobaronai, karteliai. Kolumbijoje buvę mane supras, o visiems kitiems - kartu su manimi.

       Nuėjus prie muziejaus kiemo, atakuoja kokie tai graužikai pūkuotomis uodegomis. Kas įdomiausia, žmogaus manęs jie visai nebijo ir net paspyrus link jų - akmenį kokį ar iš tuščios eigos, kad ir atsitraukę trumpam, netrukus padlos vėl puola. Supratau, ne kvailys, kvailys nesuprastų - aplinkui muziejus keliautojui trintis nėra ko. Ir toliau jausdamas nenumaldomą norą kultūrintis, užsuku į vietinę bažnyčią, tikėdamas(is) ten ne tik pasikultūrinti, bet dar ir pasišventinti, kas sunkiame bei nelengvame mano gyvenimo kelyje visai nepamaišytų. Ypač įvertinus faktą, kad kartu su manimi keliauja etatinis savižudis-pasikorėjas. Viešpatie, apsaugok guminę jo sielą ir saugok mane nuo pikto. Labanakt. Tai yra amen norėjau pasakyti. Bažnyčioje "sutikau" kaip ir priklauso Jėzų, visus keturis evangelistus - Matą, Morkų, Joną, Luką, kurie visi šventi ir... savo bendradarbę. Pastaroji ne tik pasirodė (čia bažnyčia, rodytis gali, čia ir einama kuomet rodosi) besanti irgi šventa Santa Rita, bet dar ir parodė kitokį savo veidą, kaip supratau - tikrąjį. Visada maniau esant ją gan paslaugią ir visada padėti pasiruošusią kolegę, bet kad šventoji... Niekada pagalvojęs nebūčiau ir daugiau taip nebemanysiu. Net nupurtė. Brrr... Nors bažnyčioje šalta ir nebuvo. Sunkiai susilaikiau neuždegęs neįjungęs žvakutės žvakučių lentynoje, po kuria irgi užrašyta "SANTA RITA". O ką jei dar per anksti? Iš Vilniaus pusės kur dirba - kol kas jokių žinių, iš Kauno kur gyvena - irgi. Gal jau laikas? Be to ir ne už dyką tas žvakutes ten degioti kiekvienam kaimiečiui su kuprine atėjusiam. Ko labiausiai gaila, tai kad dėl buvusio prasto patalpos šventovės apšvietimo nepavyko padaryti bendros nuotraukos savo su bendradarbe. Nekalbant jau apie bendrą mūsų visų trijų - dviejų keliautojų ir jų bendravardės-bendradarbės fotkę atminčiai, kiaulės į bažnyčią ant altoriaus vis dar neleidžiant ir neįleidžiant. Leisk kiaulę į bažnyčią, tai ta ant altoriaus užlips arba leisk kiaulę į bažnyčią, tai ta su bendradarbe nusifotografuos.

       Alyvuogių kaimą pradėjęs palikinėti dešimt minučių po ketvirtos, tranzuodamas kitoje kelio pusėje laukuose matau bėgiojančius tuos pačius pūkauodegius padarus. Bent jau kur šiąnakt nemiegosiu žinau tikrai. Kas tai per gyviai ir su kuo jie valgomi kaip jie vadinasi, sužinosiu grįžęs namo. Taigi, tos berberinės žemės voverės turėtų būti dėkingos, kad tose apylinkėse tą pavakarę tranzavo lietuvis, o ne kinietis iš Urhano provincijos. Būtų pastarasis, spjovęs jis būtų į tai, kad iki sutemų dar beveik trys valandos, nieko nelaukęs įsikurtų nakvynei kiek anksčiau tame lauke, kad prieš miegą pasigaudyti tų gyvių ir juos suvalgęs vakarienei - keptus ar nelabai, prisijungtų prie savo tautiečių su nauja Uhano koronaviruso, tą mėnesį kaip tik pradedančio žygį per Žemės rutulį, atmaina. Aišku, labiau Uhano provincijos gyventojai mėgsta šikšnosparnius, bet kadangi tokių čia nėra, tai vietoj skraidančių tiktų ir lakstantys. Pagal lakstančių tų graužikų kiekį galima spręsti, kad arba kiniečiai turistai šių vietų dar neatradę, arba graužikai dauginasi greičiau už juos. Jeigu tai pirmasis variantas ir kada atras, vietiniai ūkininkai turėtų geriau pagalvoti apie savo šunų apsaugą, kadangi graužikams laukuose pasibaigus, siauraakiai pereis prie tų.

       Aš gi sustabdęs pirmą tikrą salos vietinį, išvažiuoju su juo iki Tefia kaimo. Kaime tame atmosfera kokia tai nesveika - ir po vieną, ir būreliais po tris-keturis vaikšto nigeriai, laukuose išmėtyti "abandončikai" (liet. sugriauti, apleisti) - kadaise buvę ūkiniai ar panašios paskirties statiniai, iš už tvorų loja ne patys mažiausi šunys. Kai kur tvoros iš viso nėra, o šuo - yra, ne visai patenkintu žvilgsniu lydintis keliu nueinantį keliautoją. Belieka tikėtis, kad toks pavakarieniavęs. Bent jau kur šiąnakt nemiegosiu žinau irgi. Apžiūrėjęs salos simbolį - vėjo malūną ir padaręs bendrą savo, dviejų asilų ir mus visus tris asilus saugančio šuns nuotrauką, stveriuosi svarbiausio reikalo tame kaime - kaip galima greičiau jį palikti. Nevadinu to savo "posūkiu ne ten", nes kas jei ne keliautojas pamatys, aplankys ir papasakos apie visokius salos kampelius, ne tik geriausius, gražiausius. Bet tai tikrai nėra vieta, kurioje reiktų ilgiau užtrukti likus mažiau nei dviem valandom iki "jau tamsu". Tokioje vietoje pasilikus ieškoti kur nakvoti ir neduokdie apsinakvojus, gamtos apsaugos inspektorius, kurio bijojau praeitą naktį miegodamas nacionaliniame parke, būtų geriausia, kas galėtų nutikti šią naktį čia.

       Su lenkų jaunuolių pora jų nuomota mašina važiuoju ten, kur važiuoja jie. Sakė prie jūros, reiškia man tinka. Pusantros valandos kelias skersai per salą iki Gran Tarajal miesto. Serpantinais, pakeliui apžiūrint nemenko dydžio paminklą vietiniams kokiems tai didvyriams arba Mirador de Guise y Ayose ispaniškai. Vaizdas į apleistą hidroelektrinę su kadaise buvusiu vandens telkiniu dabar be vandens. O nėra vandens, nebus ir hidroelektrinės. Puikūs peizažai iš viršaus. Laikas atsisveikinti ir dėkoti kad pavežė ir kad važiavau kartu. Minėtoje vietovėje prie jūros išleidžia jei ir ne sutemus, tai netoli to. Malonūs lenkai, kuo tai priminę man kitus, prieš daug daug metų, kai dar keliavau ne su gumine kiaule, tada ne tik pavežusius, bet ir apnakvindinusius savo namuose Varšuvoje, mums keliaujant autostopu į Iraną. Šitie neapnakvindina. Visų pirma ne Varšuvoje esam, visų antra - ne tam jų tėvai, laukiantys anūkų, dovanojo jiems kelialapį į povestuvinę kelionę (patys sakė, ne pats sugalvojau), kad vietoj to, jog naktimis dviese pasilikę užsiimtų tuo kuo reikia ir priklauso jaunavedžiams, vestųsi į viešbutį keliautoją su kuprine. Trukdys, o be to ir pats nelabai žinočiau ką veikti su jaunavedžiais viename kambaryje per jų medaus mėnesio naktį. Greičiausiai būčiau šaukštas deguto medaus statinėje. Kaip ten sako liaudies išmintis - kur du (jaunavedžiai) yra, trečias (keliautojas) nereikalingas. Kol kas apžiūriu miesto planą stende ir patį miestą paskui.

       Kadangi ar taip ar taip jau sutemo ir niekur skubėti vietos palapinei beieškant nereikia, nes vienodai tamsu ir aštuntą valandą yra ir dešimtą valandą bus, grynai pažintiniais savišvietos tikslais nusprendžiu patikrinti tarifą vietiniame hostelyje. Iš pradžių šiaip ne taip radęs jį, o paskui irgi šiaip ne taip ir jo šeimininką, "besitūsinusį" šalimais buvusioje balionų parduotuvėje "Happy party", kuris beje pasirodė esantis neblaivus, lengviau atsipučiu išgirdęs, kad vietų toje įstaigoje (hostelyje, ne balionų krautuvėje) nėra, nuo žodžio visiškai. O tai velnias žino, neduokdie būčiau ėmęs ir neatsilaikęs prieš trisdešimties eurų kainą, kuomet gatvėje tamsu, eiti nežinia kur arba nėra kur, pinigų kišenėje užtektų kad ir visuose hostelio kambariuose "poselit'sja" (liet. apsistoti), o palapinė savo skraidinimo kainą nuo praeitos nakties jau atidirbusi. Bet kadangi nelabai žinočiau ką veikti hostelyje už tokią kainą, tai išprašyti ko iš svečių, taip atlaisvinant kambarį atvykusiems gerbiamiems svečiams, tai yra man - neprašau. Iš pradžių du kartus pasukęs ten kur nereikia, gatvėje apklausiu praeivį, paskui pro langą vyruką prie televizoriaus, pakvietusį pro šalį einančią merginą. Paskui nuėjęs ten kur reikia, pakeliui pats užkalbintas mamos su dukra ir dviem jų vedžiojamais šunimis. To pasekoje turim - šešis žmones ir du šunis, žinančius jog jų mieste yra žmogus su kuprine be vietos ir neturim - kur miegoti. O klausinėjau pas juos aš kaip man nueiti į biblioteką pigiausius nakvynės namus, pliaže palapinei vietos neatsiradus, o eiti tamsiu keliu už miesto vis dar nenorint.

       Šiaip tai ta mama su dukra man labiau sutrukdė, nei kad man reikėjo jų pagalbos, kadangi kaip tik ruošiausi šturmuoti kalną už daugiabučio. Bet kadangi jos buvo su šunimis, o aš neseniai praėjęs policijos nuovadą, tai nusprendžiau būti mandagus ir jų išklausyti, o ne jas pasiųsti. Siūlote pensionatą, ieškodamos aplinkui tokio telefone? Permetu galvoje kas tas yra - ilgalaikė socialinė globa, trumpalaikė socialinė globa, trumpalaikė socialinė globa už paslaugas mokant asmeniškai. Lyg ir tinka, globa svetimame krašte nepamaišytų. Ai, ne pensionatą, o pensioną? Vėl perkratau galvoje kas yra tai - privati mokykla mokiniams gaunant visą išlaikymą, privatus viešbutis kuriame duodamas ir maistas, poilsio įstaiga teikianti nakvynę ir maistą. Ai, ispaniškai taip vadinamas hostelis? Šitame mieste tik vienas ir ten jau buvau. Kaip gaila. Dar yra viešbučių po pusantro šimto euro ir visai netoli? Na, čia jau kosmonautams. Jos nueina į laiptinę, aš gi paėjęs į kitą pusę ir netrukus grįžęs, šturmuoju kalną. Viršūnės nepasiekinėju - kalnas ne Everestas, o aš ne alpinistas. Randu mažiausiai nuožulnią vietą tarp nuožulnių, kur nieko nelaukęs skleidžiu parašiutą palapinę, kad nuo to kalno nušokti ant to kalno apsinakvoti. Vienus akmenis išspardęs, kad netrukdytų jie man leisti naktį minkštai, o kitais palapinę prirėmęs, kad jeigu vėjas ar ką, darau "šmurkšt" į savo naująjį senąjį namą. Kur dingo keliautojas - tas su kuprine, ką tik neturėjęs vietos po saule po mėnuliu? Ir surask tu jį dabar kad protingas. Vaizdas pro palapinės duris fantastiškas, kuomet po keliautojo kojomis ir prie jų tuoj tuoj užmigs visas toks šviečiantis miestas prie vandenyno. Nelyg koks šuo cūcas prie savo šeimininko kojų. Kokie dar pensionatai, pensionai, hosteliai, viešbučiai, žvaigždutės? Turbūt juokaujat.

       Vienas dalykas ko bijau labiausiai užmigdamas vakare ir ko nebijosiu atsibudęs ryte, tai kad ant šalimais esančio medžio kas nors nepasikartų. Bet viskas ramu, vakarykštis apsilankymas ir pasišventinimas bažnyčioje išėjo į naudą. Nuo ryto gėriau kavą ant to paties kalno, su vaizdu į bundantį miestą ir kylančią saulę. Su tais pačiais vaizdais būčiau ir pavalgęs, bet valgyti nieko neturėjau, o valgyti akmenis ir medį - ne man. Prieš tai minėtos voverės čia nebėgiojo, šunys nevaikščiojo. O jei ir būtų bėgioję ar vaikščioję, naudos iš to mažai - aš ne koks kitajcas iš Uhano provincijos ar panašios, kad tokiu atveju maisto nereiktų toli eiti ieškoti. Todėl susipakavęs ir nuo kalno nusileidęs, nepatingėsiu dar kartą sugrįžti į miesto centrą, kad apsirūpinti maistu ten bei juo save pamaloninti. Nusileidęs iš dangaus nuo kalno kaip koks Jėzus Keliautojas, sutinku tą pačią moteriškę, šį kartą be dukros ir be vieno iš šunų. Ji rodo į kalną, aš rodau į kuprinę, ir mudu abudu vienas kitą kuo puikiausiai suprantam. Nesupranta tik šuo, profilaktiškai mane aplodamas, už ką ant jo aš visai nepykstu, nes kiekvienam reikia atidirbti už maistą - būtum tu programuotojas prie kompiuterio ar už pavadėlio vedžiojamas cūcas.

       Tą dieną buvau komandiruotas į salos pietus, kad įvertinčiau tai, už ką žinovai ir kelionių egzzzpertai Fuerteventūrą vertina ir giria labiausiai - jos pliažus. Smėlio nugulėtojai dažnai būna neobjektyvūs tuo klausimu, todėl čia ir nepakenktų tikro keliautojo bei kelionių ne egzzzperto, o būtent - eksperto nuomonė. Taigi, į kelią. Su kuo tik nevažiavau tą dieną...

       Iš pradžių su niekuo, nors potencialiai pakeleivingo transporto srautui iš miesto esant nemažam, bet keliui bent jau žemėlapyje artimiausius du-tris kilometrus sklaidantis į šunkelius po visas puses, kaip moteriai pirmą savaitę po skyrybų, niekas su manimi aiškintis nenorėjo - kas toks, kodėl ir kur. Pravažiuojančiųjų akyse perskaitęs nelyg pagalbos prašymą, nusprendžiau jiems padėti, nueidamas tuos kelis kilometrus - man nesunku. Kad jau būnant pagrindiniame kelyje, jiems nebebūtų taip sunku - ir žinoti kur noriu aš, ir apsispręsti sustoti patiems, o apsisprendus ir sustojus - pavežti, ko mes visi čia ir susirinkę, penktą mano kelionės po Kanarus dieną. Ir su kuo tik tą dieną, per kurią nuvažiuosiu daugiausia kilometrų šioje kelionėje, aš nevažiavau. Su kitos salos gyventoju - važiavau. Ne tik su juo, bet ir su drauge jo iš Madrido, sėdėdamas jų mašinoje ir jiems netrukdydamas, o jų kalbinamas. Su atostogaujančiu vokiečiu - irgi važiavau. Su nigeriuku - ir su tokiu važiavau. Kol atvažiavau, bet tai tik pirmyn. Dar bus antra dalis ir kelias atgal, nors ir tuo pačiu keliu.

       Piečiau jau nelabai, Morro Jable esant piečiausiam salos taškui iki kur nutiestas asfaltas. Ir ne šiaip sau koks asfaltas, o pati tikriausia autostrada arba ispaniškai būtų tai "Autovia" - vienas iš dviejų pagrindinių Ispanijos greitkelių variantų. Ech kiek žavių nepakartojamų akimirkų praleista tokiose "vijose" žemyninėje Ispanijoje, autostopininkui norint važiuoti ir slapstantis nuo policijos bei jos persekiojamam. Čia aišku kiek ramiau, nors greičiai irgi pagerinti, tad abejose vietose teko stabdyti arba ant įvažiavimo, arba į autostradą tik užėjus ir tik į ją įvažiuojančiuosius. Buvau jau primiršęs koks šūdinas tai reikalas būti "Įkalintiems autobanuose". Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romano trečiai daliai ir kitoms mano jaunystės kelionėms po Vakarų Europą. Toliau nuo čia dar galima važiuoti kelis kilometrus - yra ne pats paprasčiausia žvyrkelis, kuriame subyrėjus ne 4x4 ratams, o kokiam kibirui, kuriuos čia dauguma įpratę nuomotis, auto nuomos kompanija nuo nuomotojo būtinai nulups pagal pilną programą. Jų sąlygose kaip taisyklė važinėjimas tokiais keliais neįtrauktas į sutartą kainą bei prilyginamas piktybiškam automobilio gadinimui. Tai kas veš? Aišku, drąsuolių pasitaiko visur ir visada, bet kad tik paskui nepasiūlytų pasidalinti išlaidų ant remonto, mano sunkiai pakrautai kuprinei suvaidinus ne paskutinį vaidmenį sulūžus jo nuomoto automobilio ašiai. Vietinis nebent koks važiuotų, kuriam tarp mūsų kalbant - ko ten važiuoti? Kur beveik nieko nėra, išskyrus vieną švyturį ir piečiausią bei tuo pačiu metu vakariausią salos tašką.

       Tame mieste baisus viešbučių skaičius - tiesiog neįtikėtinas, jau nekalbant turbūt apie tai kas dedasi aplinkui. Centrinis pliažas kad ir nutryptas, popietiniam keliautojo miegui poguliui tiks, jam klausantis bangų, žiūrinčiam į šalimais kranto plūduriuojančius lavonus buržujus savo ar ne savo jachtose, girdinčiam vokiškus ir lenkiškus žodžius praeinančių žmonių kalbose. Iš to pliažo turiu tokią nuotrauką, darytą nuo vandens pusės, pavadinimu "Mano ir ne mano" arba "Trys storulės", kur fotkės viduryje voliojasi mano kuprinė, o dešinėje - dvi lenkų mergos. Dabar jau neatsimenu - tyčia ar netyčia į kadrą pateko daugiau negu kuprinė ir jeigu tyčia, tai ar ilgai derinau, kad patektų viskas. Tegul atostogos - jos visiems atostogos, nors manosios (kuprinės) - trumpos. Bet trumpas ir tavo gyvenimas, kaip ir ilgas tavo žydėjimas... Pagulės šiek tiek, ir vėl į dulkėtą kelią. Čia apie kuprinę? Apie mergas? Apie save? Apie save ir kuprinę? Čia apie keliautoją, kuriam laikas atgal į kelią ir atgal.

       Centrinėje miesto aikštėje Plaza de los Pescdores stovinčioje kompozicijoje-paminkle trims žvejams, žveją primena nebent vienas. Ir tai tik todėl, kad laiko žuvį. Kiti du labiau primena "gopnikus", tik ir laukiančius progos ką iš praeivių apiplėšti. Pirmasis - žiūri į tolį, dairydamasis aukos, trečiasis - rankoje laiko vėzdą, laukdamas kol anas duos signalą. Žuvis antrojo rankoje? Tai turbūt atimta iš to, kurį pirmas pamatė, o trečias - nukepė. Va ir žuvies yra. Todėl pagal mane lai tai bus ne Plaza de los Pescadores, o Plaza de los Banditos. Nuotrauką atminčiai su jais noriu turėt. "Keliautojas ir banditai" vadinsis. Viešbutis ant viešbučio, vokiškas žodis ant vokiško, vokietis ant vokiečio, kartais praskiedžiamas kokiu lenku, ir taip visus ne vieną ir ne du kilometrus einant man to miesto šaligatviais. Ir tik į gyvenimo kelio miesto pabaigą laukia atgaiva - švyturys, kuris yra ne tik veikiantis ir naudojamas, bet dar ir aukščiausias Kanaruose bei antras po aukščiausio Ispanijoje apskritai. Štai koks grynuolis įžymuolis pasitaikė. Plius šalimais laukia dar kokio tai baisūno - žuvies ir dinozauro hibrido skeletas, padžiautas ant saulės. Rašo, kad tikras, seniai seniai šiose apylinkėse gyvenęs. Čia jau bendrą nuotrauką atminčiai užsinori turėti kitas baisūnas - tas guminis iš mano kuprinės. "Du baisūs" fotkė vadinsis. Sustoti kadre visiems trims? Galima ir trims. "Du baisūs ir keliautojas", "Trys baisūs", "Žmogus, jo kiaulė ir ne jų žuvis". Net nežinau kuriuo pavadinimu pasirašytą, nuotrauką kaip atviruką išsiųsti į namus, todėl nesiųsiu. Negąsdindamas Ispanijos, o paskui dar ir Lietuvos pašto darbuotojų, be to kas šiais laikais atvirukus siunčia ne per Kalėdas. Užrašas ant šiukšlių dėžės skelbia (beje, angliškai), kad dešimt minučių pabuvęs tavo rankose, plastikinis maišelis gamtoje praleis šimtą penkiasdešimt metų (Orig. "Plastic bags: 10 Minutes in your hand. 150 years on earth."). Lyg ir kviesdamas susimąstyti, ar tau ir gamtai to tikrai reikia? Patiktų čia McDonald's popierinių šiaudelių fanams, oi patiktų. Ech, kad taip tokiais skelbimais apkabinėjus šiukšliadėžes visokiuose bangladešuose, indijose, kinijose, malaizijose, indonezijose, lotynuose ir afrikose. Nors reikalas aišku ir beviltiškas - nei angliškai ten skaityti kas moka, nei šiukšlių dėžių ten rasi. Viskas - ko laukė mano kojos ir nugara, pagaliau mato akys - raudoną liniją ir jos užbraukiamą "Morro Jable". Baigiam pažinti, imam keliauti.

       Su olandų pensininkų sugrįžtu kur jau buvęs - į Costa Calma. Viešbučių gausybė matosi dar nuo kelio, o kadangi mane jie ir tokie dalykai purto, tai vietoj pliažų lankymo revizavimo renkuosi popiečio arbatėlės užkaitimą ir jos išgėrimą šalimais kelio ant suoliuko po palmėmis. Saulė karšta, bet aš jau protingas ir nusideginto delno šį kartą nebus, už ką dėkui Slovėnijos bledžių Bledo ežero pakrantei prieš keturis su puse mėnesio. Tribute to (liet. Duoklė kam): Šiandien prieš 100 20 metų. Ir toliau vis dar negalima važiuoti dviračiu, vaikščioti pėsčiomis, važiuoti traktoriumi, važiuoti mopedu, tad belieka stabdyti priešais tuos raudonai apibrauktus išvardintus nelaiminguosius, kuriems viskas negalima už tos linijos. Autostrada kad ir baigsis tuoj, bet dar nesibaigusi, reiškia autostopo taisyklės čia tokios. Jokia ne problema, su vietiniu viešbučio tarnautoju pasiekiant La Lajita, pasinaudojus jo mašina. Kaime tame ne tik sukurta kokia tai dirbtinė palmių bei kitokių žalumynų oazė, darkanti salos, šiaip jau iš prigimties esančios geltona, natūralų vaizdą, bet dar ir įkurtas zoologijos sodas. Kam tai įdomu? Be to sako dar ir brangu. Aš ne iš tų, kalėdinėje mugėje už blyną mokančių keturis eurus, o paskui šaukiančių, kad brangu. Jeigu mokėjai, reiškia kvailys ir ko čia šūkauji. Jeigu tau tai brangu - vargšas kvailys, jeigu pigu - turtingas kvailys. Aš iš tų, ranka kuriems nekiltų atverti piniginės, kad pirkti blyną iš keturis eurus, o kilusi - imtų tą pačią akimirką ir nudžiūtų. Be to ir gyvuliukų gaila, gyvenančių kur jiems gyventi nepriklauso, bet čia jau apie zoologijos sodą. Kam įdomu? Tikrai ne tam, kuris nori valgyti ir kurį jau ima spausti batai artėjantis vakaras. Pirmas klausimas gan nesunkiai išsprendžiamas parduotuvėje į kaimo gilumą paėjus, antras - grįžus į kelią ir taip pat nesunkiai sustabdžius naujus užsieniečius, šį kartą - italus. Tokių dar nebuvo salose, bus į kolekciją, šalimais šveicarų, vokiečių, olandų, prancūzų, kolumbiečių, lenkų. Pasislinkit, italai atvyko.

       Džiaugsmas, laimė ir ramybė keičia nerimą, baimę ir dvejones, pastarųjų nors ir mažiau, bet buvus, išleisto "vidury nieko" beveik sutemus, vis dar šviesioje keliautojo galvoje. Bet užteks pirmų dešimties minučių, per kurias pavaikščiojęs po akmenų nusėtą plynę, pasėdėjęs po beveik medžiu ir per tą laiką neišgirdęs jokio garso, apart karts nuo karto keliu pravažiuojančio, žinočiau, kad šiai nakčiai mano palapinė ir aš pats liekam čia. Baimės ir kitų į ją panašių aukščiau išvardintų jausmų būta, kadangi vietai pasirodžius netinkamai nakvynės ieškotojui keliautojui, bet tinkamai šunims ar voverėms, būtų nelabai kas. Neturėčiau nei labai kur trauktis - su kuprine sunku bėgioti, be to nelabai kur ir bėgti būtų, bet dar ir per likusias šviesias labai jau kelias minutes nelabai ką spėčiau sustabdyti. Bet ir šį kartą nei Dievas Kelias išdavė, nei kiaulė šuo suėdė, už ką jiems ir ačiū.

       Ir nors kuoliukams toje akmenuotoje žemėje nėra kas veikti, juos pakeitę akmenys atrodo rimtai laikantys palapinę. Ar ryte ne tik atrodys, bet dar taip ir bus - rytas ir parodys, iš visų pusių supant kalnų tikintis vėjo katile neatsidurti, jei kartais naktį vėjai sugalvotų įrengti šioje vietoje savo žaidimų aikštelę. Šiuo klausimu vėjų sala Fuerteventūra nuvilia pilnai, už ką jai esu labai dėkingas. Dega mėlyna lemputė, kraunanti telefoną - paskutinį kas liko iš mokančių fotografuoti. Su šituo reikalu man vėl ne kas - nepadeda nei papildomas baterijų komplektas, kuriuo kažkada buvau aprūpintas, nei naujas fotoaparatas, kuriuo apsirūpinau pats ir kuriam ši kelionė - pirmoji. Kaip kad pirmoji ši kelionė ir kilimėliui, kuris šiaip jau - jogos, užtat yra plonesnis už mano standartinį ir skirtingai nei aną, šitą galima sutalpinti kuprinėje. Pasistengus, bet galima. Stengtis reiktų mažiau, jei kuprinėje nebūtų kažko guminio ir kažko draugo. Ano temptis nenorėjau po paskutinių akibrokštų praeitą rudenį Italijoje, atsisakius jį priimti į lėktuvo bagažą pririštą prie kuprinės bei liepus nelyg kokiam čigonui temptis su savimi į lėktuvą. Čia apie kilimėlį, ne apie draugą. Nežinau - ar čia jo storumo užtenka, ar pas mane labai jau menki patogumo reikalavimai, bet šiose žemėse, kur akmenų nors vežimu vežk ir ne vienu, jis puikiai tvarkosi, po dienos darbų kelių mano kūną nusiųsdamas ten kur jam ir priklauso - į sapnų karalystę. Ir beje ne nuo pačios minkščiausios, švelniai tariant, žemės. Ir jokios jogos. Na, o po galva dedu ne tik kuprinę, kaip kad visą gyvenimą kelyje darau, bet dar ir Frykį - bent kokia nauda iš jo, kai vien naudos draugas - nebeužtenka, o nuo ko saugoti jam čia nėra ir man nereikia. Lyg ramybės po visu tuo žvaigždėtu dangum maža būtų ir negana, "einu" dar toliau, patikrindamas ką iš "Wi-Fi" prisijungimų ras telefonas aplinkui. Sekasi - absoliučiai nė vieno, nuo žodžio nieko. Nei šunų, nei žmonių, nei voverių, nei šviesų, apart vienos kitos kuo toliau tuo rečiau keliu pravažiuojančios mašinos. Ir kur važiuoja, ir ko žmonėms nesimiega. Turbūt ne visi dar nuvažiavo savo kelią, ką padariau aš, šiandien įveikęs neįsivaizduojamą Kanarams skaičių kilometrų - visą šimtą. Tiesa tik vieną, bet vis dėlto šimtą.

       Galėčiau tą vakarą ir naktį pavadinti keliautojo laiku milijono žvaigždžių draugijoje. Jei ne mokslininkai, savo laboratorijose apskaičiavę, kad plika akimi tamsią ir giedrą naktį, palankioms atmosferos sąlygoms esant, žmogus (te)gali suskaičiuoti iki dviejų su puse tūkstančio žvaigždžių. Kaip tai toloka iki milijono. Žmogus gali įžiūrėti žvaigždes iki 6 ryškio, tai yra tiek, kiek leidžia mūsų regėjimo riba. Silpnesnio gi spindesio žvaigždėms stebėti jau reikalingi žiūronai arba teleskopas, kurių su savimi aš neturėjau. Todėl ir galėčiau, kad negaliu. Tai niekšai, sugriovę mano teoriją apie reguliarias mano nakvynes milijonų žvaigždučių viešbučiuose. O aš tai galvojau...

       Kaip ir kiekvieną šios kelionės rytą, taip ir šeštąjį (čia jokia ne klaida, jis tikrai yra šeštasis septintos kelionės dienos Kanaruose rytas), keliuosi septintą valandą ar kiek po jos. Atrodytų man per anksti, bet prisiminus, kad Lietuvoje jau devynios, tai pats tas ir taip atrodyti baigia. Aplinkinį pasaulį apie save informuoju ir jį savimi nudžiuginu kaip taisyklė artimiausio pusvalandžio bėgyje lįsdamas laukan iš palapinės. Rytai čia kaip taisyklė nešalti ir nedrėgni, nebent būtum apsišlapinęs bemiegodamas. Apie tokius rytus nieko pasakyti negaliu. Paskui pasaulį ima džiuginti ir kylanti saulė, pasirodanti kiek iš paskos prieš aštuonias. Tokiu laiku palapinė kaip taisyklė dar nebūna net pradėta griauti. Susipakavus laukia kavos virimas, paskui pati kava, po kurios - jau seniai ritualine tapusi frazė: "Ačiū šitiems namams, eisim į kitus", versta iš rusų kalbos: "Spasibo etomu domu, pojdem k drugomu". Miegojęs šalimais kelio, niekur toli aš aišku neisiu, už gero šimto metrų radęs tai ko man reikia, reikėjo ir reikės, ko užtenka, užteko ir užteks. Kelyje atsistojus, greičiams jame visai tokiems nemenkiems esant, mane ir patį netrukus suranda vienas iš pravažiuojančiųjų - ne pirmas, ne antras, gal net ir ne trečias, bet tikrai ne penkioliktas. Važiuojam link salos sostinės, nors ir ne iki jos. Šoferis - ispanas iš žemyninės Ispanijos, persikraustęs čia su šeima ir gyvenantis. Gal ir nebūčiau jo paminėjęs, jei ne vienas bet... Jis žino Ispanijos kaimus ir miestelius, tokius kaip Membrilla, Manzanares, Valdapenjas, apie kuriuos aš sužinojau prieš daug daug metų du dviejų rudenų mėnesius skynęs ten vynuoges ir dabar prisiminęs juos su juo. O juk tada net į darbą iš Lietuvos į Ispaniją važiavau irgi ne kaip kitaip, o autostopu. Kam mėtyti pinigus, kurie tada nei turimi buvo, nei lengvai gaunami. Autostopas - jis moka būti ne tik maloniu, bet ir praktišku.

       Sunkus vienos gatvės viešbučių miestas Caleta de Fuste, kurio paskirtis daugmaž tokia, cituoju: "The area is frequented by a variety of tourists, has numerous hotels, shops, boutiques, bars, cafes and restaurants on or near the beaches.". Ir ką visuose tuose "hoteliuose", "šopuose", "butikuose", "kafėse" veikti keliautojui? Aišku kad nieko. Ir nors ant ženklų rašo, kad yra dar kokia tai pilis, bet terliotis su ja ir dar nuo ryto - tingiu. Kaip kad tingiu ir eiti kur toliau, stabdydamas ten kur išleistas. Su manim taip retai būna, bet būna. Vairuotojai savo ruožtu tingi sustoti ir taip tingiai eina antroji mano šio ryto valanda. Galų gale į visą tai spjovęs, paeinu kelis kilometrus, kol randu savo svajonę kiekviename mieste - perbrauktą to miesto pavadinimą lentelėje šalia kelio. Daug fotkių tokiame fone turiu, tema įveiktasis ir įveikėjas, galima sakyti tokias net kolekcionuoju. Bet kadangi čia miestas mažas, kurio pavadinimas niekam nieko nesako, o ir įveiktas per lengvai jis, tai nuotraukos kolekcijoje nebus. Kaip kad nebus ir nuotraukos "lovelaso" (liet. mergininko, suvedžiotojo, donžuano) kolekcijoje su moterimi, jo lovą "lovelasinusios" po pirmo ir vienintelio kokteilio bare. Kelias pilnas mašinų, pakelės tuščios šunų, dešimt kilometrų iki miesto - gyvenk, tranzuok ir norėk. Kartais pravažiuoja seni ir pavargę mikroautobusai, iš kurių rūksta juodi dūmai, o juose sėdi ne ką baltesni vaikinai. Negaliu vadinti jų nigeriais, nes namie čia jie labiau jie nei aš, mums visiems nuo Europos nutolus tūkstantį kilometrų, o nuo Afrikos - tik šimtą. Be to, po vieną kaip taisyklė jie nevažinėja ir irgi kaip taisyklė - man nesustoja. Ne pirmą ir ne antrą tokį ekipažą matau Fuerteventūros keliuose, iš Lansarotės nieko panašaus neatsimindamas. Matomai man nemelavo ir ši sala tikrai arčiau Afrikos.

       Dar sužinau, kad svečioje šalyje mašiną nebūtina nuomotis ne tik tuomet, kuomet esi keliautojas. To nedaryti galima dar ir esant vokiečiu, kuomet gali "katalintis" (liet. važinėtis) savo ratais net ir saloje Atlanto vandenyne, nuo artimiausios Europos nutolusioje tūkstantį kilometrų, o nuo Vokietijos - ir dar toliau. Tai išsiaiškinu sustojus surferiams (nemaišyti su smurfais), jų namo (ant ratų) numeriams buvus vokiškiems, atvežusiems mane į salos sostinę Puerto del Rosario. Bet tai kiek ten mantos pas juos būta, kur tilpo net šuo, tai eina "namas". Labai įdomu, o šuo tas - irgi surfina, propaguodamas ekstremalų tą vandens sportą? Kadangi didelių banglenčių už nugaros būta daug, o mažesnės nemačiau, tai galimai - ne. To tik betrūko, kad nesutikęs čia valkataujančių šunų, pamatyčiau tokį ant banglentės, skrodžiančios ir skrodžiantį Atlanto vandenyno ne pačias ramiausias bangas. Nusišaučiau vietoje, pamiršęs Frykio patarimą tokiu ar panašiais atvejais ne šautis, o kartis.

       Laikas pažinti miestą, sostinė kaip ne kaip. Skulptūra pavadinimu "El Aguador" - ji vandens nešėjui. Skulptūra prie bažnyčios - ji toje vietoje sėdėjusiam, dabar turbūt jau nebesėdinčiam, o gulinčiam, bet kažkada toje vietoje daryti tai mėgusiam kokiam tai vietinės reikšmės dailininkui-tapytojui. Skulptūra ožkai - ji ir yra skulptūra ožkai, kažin ar čia tokią kada kas buvo atsivedęs. Dar pora kokių tai neaiškių skulptūrų-paminklų, kurių aš nesuprantu ir kurias nurašęs frazei apie tai, kad "ne kiekvienam duota suprasti paminklą vamzdžiui šalimais Neries Vilniuje", per daug nei į jų prasmę, nei ką jos pačios ar jų autorius pasakyti norėjo - nesigilinu. Taip besikultūrindamas po atviru dangumi ir pasišventinęs po bažnyčios stogu, ateinu į prekybos centrą. Visada maniau, kad žmonės į tokias vietas vaikšto iš nevilties, tarp jų atsirandant dar ir ten perkančių - neturėdami kur dėti pinigų, deda juos bet kur ir į bet ką. Nuo šiol žinosiu tarp jų pasitaikant dar ir tokių, ten užsukančių pasikrauti baterijas. Iš pradžių apsauginiui šuniui darbuotojui nuvaikius mane nuo rozetės, skirtos gaisrininkų reikmėms, jo paties esu nukreipiamas į tam skirtas saleles, kur vietos krautis - per akis. Keturis laidus sukišus, betrūksta, kad penktą susikiščiau sau kur nors į užpakalį, pakraudamas taip ne tik išbadėjusius aparatus, bet dar ir save - prie to paties ir kad jau atėjau. Tačiau kadangi nei penkto laido, nei alkanas, šio klausimo daugiau nesvarstau, žiūrėdamas kaip kraunasi kiti ir kaip kiti praeinantys žiūri į mus. Tiek to, lai žiūri, bent jau pažintiniais tikslais - žinos ką nešiojuosi tokioje didelėje kuprinėje.

       Vandenyno pakrantėje radęs skulptūrą žvejui, šalimais jo ir papietauju. IMHO IMDO (angl. "In my humble despreciable opinion", liet. "Mano kuklia niekinga nuomone"), Fuerteventūros sostinė Puerto del Rosario yra "kietesnė" (liet. įdomesnė, gražesnė, patrauklesnė) už Lansarotės sostinę Arecifę, pačiai Lansarotei aišku besant kur kas "kietesnei" už Fuerteventūrą. Tokie mano pamąstymai apie vieną "kietesnę" salą, besėdint kitos mažiau "kietos" salos užtat "kietesniame" mieste, žvelgiant vis dar į tą patį vandenyną ir nematant už jo tos pačios Afrikos. Vaizdelis nueinant - pliažo smėlyje sėdi trys apsikabinę negrai-negrės, žiūrintys į tolį. Ach tas namų ilgesys. Turbūt tik aš vienas arba mes visi baltieji nematome Afrikos, gimtų kažkieno namų. Taip užsinori į Švediją, kad per Baltijos jūrą matyti Lietuvą. Sako nesimato? Tik ne lietuviams, latviams ar estams. Juos, negrus palikęs, patraukiu išėjimui iš gyvenimo miesto. Ką norėjau, Kanaruose pamačiau, o ko nepamačiau, to ir nenorėjau.

       Šioje vietoje keliautojo autostopo istorija po Kanarus ir būtų baigta - ne nutrenkus jį stovintį šalimais kelio ar per tą kelią einantį, ne sudėjus jį šunims negrams, nebūtų jo išrankaus. Bet kaip pirmą paskutinę vedybinio gyvenimo naktį sutuoktiniui lovoje netinka standartiniais tapę "užsidėk", "įkišk", "ištrauk", "nusiimk (jei spaudžia ir nepatogu)", "atsiknisk", taip tą vakarą ir man Kanaruose netiko nei rami laukymė už miesto, nei šalimais jos buvusi palmių giraitė, nei netoliese ošusio vandenyno pakrantė. Norėjosi ko tai daugiau, kažkada jau patirto ir taip tada patikusio. Todėl atsistojęs už žiedo, vis dar kankinamas dvejonių ir vidinės kovos - važiuoti ar nevažiuoti, susistabdžiau perujietį iš Peru, atvežusį mane į garantuotas nakvynės apylinkes, kuriose miegojau pirmąją savo naktį šioje saloje. Trečią kartą sėdint tame pačiame paplūdimyje, dangumi iš už nugaros atslenkant pilkiems debesims, tebuvo likę du klausimai tam vakarui svarbūs - ar tai neturės įtakos tuoj prasidėsiančios nakvynės kokybei ir kodėl vandenyno vanduo po kaire įgavo žalsvą atspalvį, dešinėje jam ir toliau liekant mėlynu.

       Žmonės sako matė jį valkataujantį... Bet ar tikrai? O gal daugumai jų, jei ne kiekvienam, kartais visai neprošal būtų taip "pavalkatauti" patiems. Pamiršus visus tuos savo niekinius "tai ne man", "taip negalėčiau", "ne tam dirbau (galima dar pridėti žodelį "sunkiai", "kruvinai" irgi tiks), kad nusipelniau tik to", "kur nusiprausti", "ką pagalvos darbe, o jei pagalvos ne ką, tai ar neatleis iš jo". Tada gal ir nesąmonių mažiau šnekėti reiktų, o prieš šnekant - apsilankytų pas okulistą, nes gal su regėjimu jau ne kas. Galima ir į bažnyčią nueiti, ten sako irgi kartais padeda tiems, kuriems vaidenasi. Tokios ir panašios mintys nedavė ramybės tam, kurį kas tai neva matė valkataujantį, paskutinei nakvynei Kanaruose įsikūrus. Svarbu kad ramybę davė gamtos apsaugos kontrolieriai, tą naktį manęs vėl taip ir nepatikrinę nakvojančio kur nakvoti nepriklauso. Kaip tai nepriklauso? Dar ir kaip priklauso.

       Tą rytą iki lėktuvo likus dvylikai valandų, jaučiausi ne tik kad užtikrintai, bet dar ir dvigubai toks. Visų pirma, tai tie trisdešimt penki kilometrai iki oro uosto nėra tas atstumas, kurio galima neįveikti autostopu, ypač sąlygomis, kokios suteiktos Kanaruose. Visų antra, tie patys trisdešimt penki kilometrai iki oro uosto pilnai įveikiami per šešias valandas pėsčiomis. Na bet tikėkimės iššūkių ir antrojo varianto neprireiks. Bundančio ryto ir kylančios saulės iš vandenyno nušviestas, pirmus gerus penkis kilometrus prasivaikštau, stabdyti nė nebandęs. Man patinka smėlis ir ne tik miegoti čia nepakeliui trisdešimtį kilometrų trenkiausi, o dar ir pasivolioti kopose. O kai stabdyti pabandau, tai netrukus nusiviliu, sustojus ne tik vos trečiai pravažiuojančiai mašinai, bet dar ir jos vairuotojui nuvežus mane ne iki vietos kelyje nuo kurios matosi jo namas, bet ir iki pačios sostinės, nuo kur jo namas nesimato, bet kur važiavau aš. Ačiū kad bent ne iki oro uosto. Taip beveik visi iššūkiai šioje kelionėje, skirtoje turintiems tvirtus guminius kiaušus (cha, cha cha), baigiasi, tad perfrazavus frazę į "Ačiū šitiems, eisim link kitų", belieka tikėtis, kad tų kitų iššūkių kelionių dar bus. O mane pavežusiojo būta kariškio, rodžiusio kurioje tai misijoje gautą traumą. Neturėjau kuo atsakyti jam trauma į traumą, labai abejodamas, kad prieš kelias dienas nuo uolos krentant mano nubrozdinti pirštai, kad ir trijose vietose, galėtų lygintis su pjautiniu ruožu per visą jo krūtinę. Tai paskutinis pakeleivingas transportas Kanaruose iš dvidešimt penkių (11+14), kaip kad ir paskutiniai kilometrai iš keturių šimtų (130+270). Ir taip aš vėl mieste, kurį po vakar dienos žinau vos ne kaip gimtą.

       Per vakar pažintame mieste yra per aštuonias dienas nepažintas vandenynas, todėl bent valandą, o gal net dvi - užmušiu. Nenorėjau maudytis prieš tai, bijodamas paskęsti. Šiandien diena paskutinė - galima. Maudytis. Blogiausiu atveju keliautojui nuskendus, jo kuprinės turinį ir pačią kuprinę manau greitai išsidalintų. Neturtingiems - pinigai, benamiams - palapinė, miegantiems be patalynės - miegmaišis, išėjusiems į parduotuvę maisto bei gėrimų ir pamiršusiems maišelį - kuprinė, neturintiems ką patiesti būdoje šuniui - kilimėlis, norintiems saugiai ir sočiai gyventi Europoje - Europos Sąjungos Lietuvos piliečio pasas, nesiorientuojantiems aplinkoje - žemėlapis, kuriems niekas neskambina ir kurių neprisimena - net du telefonai, norintiems pamatyti kas liko iš žiemos tolimoje Lietuvoje - vienas fotoaparatas, nebuvusiems kaimyninėje Lansarotėje - kitas, sergantiems - vaistai, susižalojusiems - jodas ir bintai, šachtininkams - lempa rišama ant galvos, keliautojams - net dvi poros batų, išprotėjusiems - guminė kiaulė. Bet štai ką daryti su pačiu skenduoliu-lavonėliu, klausimas. Maža ką vandenynas ten išmeta ant kranto, "žiūrinčio" į Afriką, spėsi visus čia rinkti, juodas jis būtų, baltas ar lietuvis. Man dar paskęsti nespėjus, nuo vandens matau kaip centriniame miesto pliaže ima rinktis žmonės - po vieną, po kelis, atsargiai prisėsdami smėlyje ir su viltimi žvelgdami į tą, kuris dar virš vandens, kuomet jau turėtų būti po juo. Negražu, kaip tai primena ėriuko dalinimąsi jo nepapjovus arba giminaičių susirinkimą prie testamento, velioniui tokiu dar netapus. Galvoju ką galėtų iš manos ant kranto paliktosios kuprinės gauti dvi mergos, atėjusios ten pirmos. Atleiskit panos, bet nieko moteriško ten neturiu. Aišku jei atėjot pažiūrėti kaip aš mikliai ne visai mikliai (tik dėl jūsų "ne visai") persimausiu maudymosi kelnaites, tai ši diena - jūsų, palaimintos jūs, buvusios tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Turėsit ne tik apie ką papasakoti draugėms, bet gal dar ką ir parodyti, priklausomai nuo to, ant kiek tas mano "ne visai mikliai" buvo "ne visai". Trauzuose ne tik tai, kas juose turi būti, bet ir smėlis, kuris ir kojinėse, ir batuose, kūnas saldus sūrus, kelnės baltos nuo druskos, maišelyje kelios įdomesnės kriauklės - tokie mano įspūdžiai bei prisiminimai iš kelionės laikų "kaip aš buvau pliažo nugulėtojas".

       Iki oro uosto kokie penki kilometrai, kuriuos link kurio išeinu. Pakeliui apsirūpinęs maistu ir gėrimais, laiką leidžiu paskutiniame pliaže. Bandau paskandinti Frykį, bet jis arba neskęsta, arba bangos jo nepasiekia. Užduotį joms palengvinęs, džiaugiuosi pervirtus jam ant šono. Nors tiek, bet tai ne "skęsta". Panašu, kad pirma vieta, kurioje derėtų man apsilankyti sugrįžus namo, tai psicho psichiatro kabinetas. O gal net eiti tiesiai į vieną iš įstaigų, kuriose baseinas be vandens, durų rankenos - guminės, kaip ir peiliai bei šakutės. Jei jau kelionė su gumine kiaule ir bandymas ją nuskandinti Kanaruose negarantuoja bilieto į psichuškę, tai už ką dar ten galima patekti? O jeigu pasakyčiau, kad keliauju su ja ne į pirmą, ne į antrą ir net ne į trečią kelionę? Nemeluoti? Oro uosto teritorijoje pasitikus nupieštam raudonai apibrauktam žmogui, tą ženklą apšlapinu apspjaunu - galima būtų pamanyti žmonėms čia patenkant visaip - automobiliais, autobusais, greitosiomis, tik ne pėsčiomis. Tfu ant jų. Apsiuostęs oro uoste, nusiperku "pepsio". Ne oro uoste aišku su jų kainytėmis-kainomis po tris eurus, o šalimais esančioje degalinėje, už adekvačią nė euro nesiekiančią kainą. Kaip ją rasti? Pagal pavadinimą "Cepsa", tai klausytis kur čepsi ir eiti ten. Kiaulių tose apylinkėse nėra arba būna retai ir tik kuprinėje, iš kelio neišsimuši. Nebent kiniečių užvežtų, tada sunkiau. Paskutinis ritualinis arbatos virimas. Ritualinis, nes ne tai kad ten jos labai norėjęs būčiau, o kad po šio virimo dujinis balionėlis keliaus į šiukšlių dėžę. Trečias toks atvejis mano karjeroje kuomet tenka išmesti draugą, po Islandijos bei Italijos "dujinių balionėlių kapinės" pasipildo dar vienu. Arbatą išgėręs, draugą išmetęs, dabar jau tikrai iš Kanarų išsikraustau.

       Oro uosto salės kaip visada ir visur prikimštos visokio niekam nereikalingo šlamšto, kur laiko trumpinimas visame tame tiesiogiai proporcingas prarastų pinigų kiekiui, o įsigyti daiktai atvirkščiai proporcingi turimo proto kiekiui. Pardavimo automatuose surasi vandens po eurą, kas nėra labai gera kaina, bet daugmaž adekvati. O kad būtų ne tik daugmaž adekvati, bet dar ir pilnai adekvati, pirktinį vandenį išgėrus, galima prisipildyti nemokamo - iš specialiai tam skirto aparato, esančio ne kur nors tamsiausiame tualeto kampe, bet tose pačiose apšviestose ir baltose salėse. Skrydis iš Ispanijos į Ispaniją trunka net tris valandas, bet čia ne todėl, kad lėktuvas būtų lėtas, o todėl, kad toli yra net arčiausias Europos kraštelis, ką jau ten kalbėti apie Barseloną. Karts nuo karto pasitaikanti oro turbulencija (liet. lėktuvo svyravimai, purtymasis, atsirandantis dėl nuolat besikeičiančių oro srovių) džiugina, jos metu lėktuvo salone esantys klykiantieji užtyla. Tokių du. Kodėl jie ne bagažo skyriuje, lieka neaišku arba aišku ne iki galo. Turbūt mamytės prašė, o tėveliai nors ir buvo už bagažo skyrių, bet jų žodis šeimose "po dvylikos" ir mažai kam rūpi. Turbulencijos purtymams pasibaigus, vaikigaliai kaip taisyklė pamėlynuoja atsigauna ir sveiki atvykę į koncertą vėl. Galvoju taip, kad dar neišpi*** negimė baltoji motina, mokėsianti nuraminti savo juodąjį vaiką. Mažiau anglių valgyti reikėjo devynis mėnesius - ir ne toks juodas būtų gavęsis, ir nuraminti eitų. Lėktuvo salone tvyro smarvė. Ir tai nebūtinai mano kojinių kvapas (aš ne vienas skrendu), o net ir dešimties-vienuolikos tūkstančių kilometrų aukštyje mus pasiekiantys kvapai iš Maroko, laineriui praskrendant virš jo. Ne visi užuodžia. Nebūtai patys iš ten. Dešinėje lieka Kasablanka, kurios nematau sėdėdamas kairėje. Praskrendam virš Tanžero, šviesas kurio matau. Pavadinimai, kuriuose buvus prisiminus, šiurpas nuo jų nupurto net dešimties-vienuolikos tūkstančių kilometrų aukštyje. Norėdamas daugiau šviesos - baisu juk, skrendam visi tokie klykiantys ir dar virš Maroko, netyčia paspaudžiu ne tą mygtuką. Prisistato skrydžio palydovė, galinti visko arba beveik visko pasiūlyti, bet tik už pinigus. Ar aš panašus į žmogų, turintį pinigų? Tu iš viso į žmogų nepanašus, kaip pasakytų mano mama, pamačiusi mane tokiomis nenusakomų spalvų kelnėmis, kurioms net vaivorykštė pavydėtų spalvų - jų skaičiaus, derinio, žaismo, paletės. Ir visa tai sutelpa ant vienų vieno žmogaus kelnių. Aš nekaltas dėl to, aš tik keliautojas. Taip turbulencija po turbulencijos, laikrodžiuose valandą pasukę pirmyn, prieš pat vidurnaktį leidžiamės Barselonos El Prato oro uoste. Šalimais bagažo Frykio atsiėmimo vietos, tas vaikis dar kriokia.

       Laukan išėjęs jaučiu kiek šalčiau, nors vis dar nešalta. Reiškia iš šiltosios zonos keliautojas dar neišsigabeno. Kas dėl šalčiau, tai gal ir Kanaruose naktimis labai šilta nebuvo - to nežinau, vidurnakčiais niekur ten nesivalkiojęs, o leidęs laiką palapinėje palapinėse. Nesivalkioju ilgai ir čia, ne daugiau gero kilometro paėjęs pamatęs ratu augančias palmes. To rato viduryje akivaizdžiai kažko trūko, tik niekaip iš karto negalėjau suprasti ir suvokti ko. Bingo! Mano palapinės ten trūksta. Neilgam. Va, dabar jau gerai ir nieko ten nebetrūksta. Mažo žmogaus mažo namo istorija po didelėmis aukštomis palmėmis šalimais didelio miesto didelio oro uosto.

       Barselonoje jau esu buvęs ir tai vienas iš mano jaunystės autostopo kelionių miestų iš serijos "Years ago when I was younger..." (liet. "Prieš daug metų, kai aš buvau jaunesnis...") ir "I kinda like a girl I knew. She was mine and we were sweethearts, that was then but then it's true..." (liet. "Man tipo patiko mergina, kurią pažinojau. Ji buvo mano, o mes - mieli, tai buvo tada, bet tai buvo tiesa..."). Vieną tų miestų - Veneciją lankiau praeitų metų rudenį, dabar šitą. Ne tai kad juos labai reiktų lankyti, ligoniams jiems nebūnant, bet taip gavosi ir pakeliui. Ar kada aplankysiu kitus iš tos pačios serijos Vakarų Europos miestus - Miuncheną, Milaną, Monaką, Nicą - sunku pasakyti. Barselonoje domina du dalykai - pasiekti miestą pigiau nei jį pasiekia kiti ir rasti joje vietą, kurioje daryta vienintelė mano turima nuotrauka iš 1999-ųjų. Darbų daug, kraunamės. Visų pirma - palapinę į kuprinę, kad būtų kur miegoti ne tik sekančią naktį šioje kelionėje, bet ir daug kitų naktų kitose kelionėse. Visų antra - fotografuoti mokančių baterijas, kad padaryti minėtos nuotraukos kopiją. Tada ir palyginti galėsim kas liko iš Barselonos, o kas - iš Donato, dvidešimčiai metų su kapeikom praėjus. Pirmą krovimąsi darau po palmėmis, antrą padaryti galima ne atvedus elektros liniją iki palapinės, o pasinaudojus jau esamomis bei atvestomis oro uoste.

       Iki Barselonos centro veža už penkis devyniasdešimt, euro. Arba vežtų už devynis šimtus aštuoniasdešimt vieną pesetą su keliais santimais, nepadarius ispanams klaidos kaip lietuviams ir nepakeitus istorinių pinigų vienadieniais kitų pinigais. Ir nors tai nėra labai kokia tai neadekvati kaina kaip už penkiolika kilometrų, tačiau keliautojo uoslė man kužda, kad kažkur turi būti pigiau. Nekenčiu jos, neleidžiančios eiti lengviausiu keliu, būtinai ieškant sunkesnių. Sėsčiau kaip žmogus, kad ir su tokiom kelnėm, į autobusą šalimais išėjimo iš oro uosto salės ir nuvažiuočiau. Bet ne, būtinai reikia kitaip - sunkiau. Vienas geras dalykas su tuo autobusu yra, tai šalimais jo dalinami miesto žemėlapiai. Paimsiu du, maža ką. Nedaug ten iki priemiesčio ir juo paėjus, kilometrus gal kokis tris, yra kitas autobusas - už du keturiasdešimt, euro, vežantis lygiai ten pat, kur ir daugiau nei dvigubai brangesnis. Smulkmena, bet maloni. Ir kol tokie dalykai man bus svarbūs, tol ir būsiu aš keliautojas. O kai jie svarbūs nebebus, tada niekur toliau sofos ir nesitrauksiu.

       Atveža tiesiai į istorinės nuotraukos, apie kurią minėjau eilutėse aukščiau, vietą - Ispanijos aikštę. Ką ir besakyti - ne tik dabar esu kelionių gurmanas, bet tokiu buvau ir visada tuomet, savo vienintelėje nuotraukoje iš to miesto įsiamžinęs būtent toje aikštėje ir niekur kitur bei niekokioje kitoje. Deja, bet nei fotkės originalo, nei tokių šortų su kokiais buvau tada, neturėdamas, bandau tik spėlioti šalimais kurio turėklo ir kokioje pozoje atsistoti. Kadrų padarau daug, gal kuriame jų ir pataikysiu. Mieste nedirba joks supermarketas, kadangi sekmadienis. Tai blogai, kadangi tikėjausi apsirūpinti tiek ispaniškuoju "chamončiku", tiek "chorizončiku" - kumpiais ir dešromis į namus. Blogai, nes visa tai ir visas tas gėris turėjo būti skirtas nei draugams, nei giminaičiams, o man pačiam. Tai yra totalus ablomas ir pravalas, jeigu be keiksmažodžių. Nors geriau su jais. Kas galėjo pagalvoti. Alkoholį jau geriau uždraustų savaitgaliais, kaip kad pas mus, nei kad pamintų žmogaus prigimtinę teisę nusipirkti mėsos. Ir nors knibždėte knibžda gausybė mažų krautuvėlių, kažkodėl irgi vadinamų "Supermercado", kas ispaniškai supermarketas, bet iš super ten nebent kainos. O ir krautuves tas, kaip taisyklė be išimčių, prilaiko (ar tik jose prekiauja už atlygį) svečiai iš visokių ten indijų, bangladešų, pakistanų bei panašių afganistanų arba visa puokštė Afrikos sūnų. Tenka tenkintis imant maistą ir gėrimus iš tokių "branginykų" - trijų su puse ant autobuso sutaupyto euro užteks traškučiams, šaltai arbatai ir dar ten kažkam, berods sausainiams. Tinginiai ir nemąstantys už tą pačią kainą į miesto centrą tik atvažiavo, ne tinginiai - dar ir pavalgė. Toks ir skirtumas.

       Ko Barselonoje matęs nebuvau, tai "Sagrada familia", arba šnekant lietuviškai - Šventos Šeimynos bažnyčios - katalonų (ach taip, mes juk ne Ispanijoje, o Katalonijoje) architekto Antonio Gaudi nebaigto kūrinio, kurio dėl visiems žinomų bei savaime suprantamų priežasčių jis jau niekada nebepabaigs. "Pradėtus darbus reikia užbaigti" - patarlė ne jam. Pamatyti verta. Būtent ji, o ne Barselonos katedra, yra miesto vizitinė kortelė. O jei tokia nėra, tai turėtų būti. Katedra aišku nuvilia, būdama apie nieką - paskutinį kartą taip apgautas buvau tik gimęs, kai man pasakė, jog viskas bus labai gerai ir "mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai". Gerai buvo, bet nelabai. Barselona nors ir ne Paryžius, Triumfo arką turi. Šalimais jos kažkam už kažkieno teises kovojant ar prieš kažką protestuojant, aš gi, gyvendamas pirmą dieną be balionėlio po tiek dienų su juo, pasinaudoju prigimtine žmogaus teise išgerti kavos. Įpila kavinėje, už eurą dvidešimt. Norma kaip Barselonai, Biržuose už tiek ne visur įpils. Kitas reikalas, tai McDonald's kainos - jos nesvietiškos, lenkiančios kainą Lietuvoje dviem eurais ir daugiau už tą patį. Pagalvojus, kad ir čia jie popieriniais šiaudeliais gelbės pasaulį nuo visokių indijų, bangladešų, pakistanų, malaizijų ir indonezijų, noras už guminius sumuštinius, cholesterolines bulves ir cukraus bombas mokėti tiek - praeina, gal tokio ir nebuvus. Traškučiais pamaitinęs save ir vandens paukščius, einu ieškoti kelio į oro uostą. Radęs, šansų eiti tokiu neturiu, nuo žodžio visai, jam virstant kokiomis tai autostradomis ar panašiomis į jas bei nesant jokių kelkraščių. Kaip iš visų tokių ar panašių vietų prieš daugiau ar mažiau metų sugebėdavome išvažiuoti autostopais - nebesuprantu, o turbūt ir nebereikia. Lengvam lietučiui dulkiant, grįžtu į tą pačią Ispanijos aikštę, iš kurios tokiu pačiu, bet gal ir ne tuo pačiu autobusu, užtat už tą pačią kainą - du keturiasdešimt, išvažiuoju kur man reikia.

       Kol kvailiai ir toliau moka penkis devyniasdešimt, tai tegul moka, palaiminti žinantys. Galima būtų pagalvoti, kad tokiame dideliame mieste protingas tik vienas. Bet gal geriau nereikia. O priemiestis tas, kam reikia, kas protingas ar kas bent nori būti palaimintas, vadinasi El Prat de Llobregat. Iš jo ir į jį važiuoja autobusas numeris šešiasdešimt penktas ("Linia 65 a"). Nebūtina nei dėkoti už sutaupytus tris su puse euro į kiekvieną pusę (septynis, jei važiuosite į abi ir dar daugiau, jei šiuo patarimu pasinaudoję keliausite grupe), nei juos man atiduoti. Orientyras nuo to priemiesčio ieškantiems oro uosto galėtų būti "Estrella" gamykla, bet ne traškučių, kurie pas mus, o alaus, kuris pas juos. Skaityti nemokantiems, raidžių nepažįstantiems - ją pažinsite iš šalimais sustatytų turbūt alaus bačkų, nuo kurių iš miesto grįžtantiems - kairėn, į jį einantiems - dešinėn. Pusių neskiriantiems - paklausite vietinių. Aišku gali ir nesakyti ar dar blogiau - nukreipti į priešingą pusę, pasisekus nepasisekus sutikti Ispanijos futbolo karalių Mesį ir paklausus kelio jo. Reikalas tas, kad anas gyvena savo name rūmuose irgi Barselonos priemiestyje šioje jos pusėje netoliese - Castelldefels. Nekęsdamas El Prato - jo ir jo lėktuvų, trukdančių jam poilsiauti po "sunkių dienos darbų", pusantros valandos į savaitę pabėgiojus ir gavus už tai tiek "bablo" (liet. pinigo), už kiek dauguma mūsų - nevagiančių, neapgaudinėjančių ir kitaip nesukčiaujančių, į darbą vaikščios metus dvidešimt penkerius kaip minimum. Pagalvoti kitą kartą apie tai, iš savo vaiko jam parėjus iš mokyklos išgirdus, kad pasakojo ten apie tai kaip svarbu yra gerai mokytis bei panašų bullshit'ą, paskambinus mokytojui ir pasakius, kad meluoti - negražu. Kažin ar būtų melavęs prezidentas, prieš du metus duodamas interviu didžiausią tiražą Jungtinėje Karalystėje turinčiam dienraščiui "The Sun", cituoju: "The president of a budget Spanish airline claims Barcelona's airport is unable to expand as planes are not allowed to fly over Lionel Messi house." (liet. "Barselonos oro uostas negali plėstis, nes kas tai ant žemės neleidžia lėktuvams skraidyti virš kokio tai lopo namo."). O jūs - mokytis, mokytis...

       Kol oro uostus pasiekinėju šunkeliais, tol esu keliautojas. O kai tokiais nebepasiekinėsiu, tada niekur toliau sofos ir nesitrauksiu. Buvusią nakvynės vietą praeidamas, nežinau kokio velnio iš viso toliau jos einu. Oro uosto salėse ilgai neprasilaikęs ir spjovęs į galimybę kankintis visą naktį ten ant grindų, grįžtu po savo palmėmis, kurios vis dar niekieno, o ne kokio negro. Keltis numatyta kažkur apie ketvirtą ryto, bet gal kaip nors. Užmiegant dar kartą šalimais moters Barselonos, mintys dvi - "Kodėl (visada) taip graudu prisiminus save" ir "Ar skambės rytoj žadintuvas bei ar jo garsas atrodys man pakankamai svarbus, kad iškeisti šiltą miegmaišį ir palapinę į šaltą rytą". Pirmoji - apie save, klajojusį kažkur čia autostopu prieš gerą dvidešimtį metų. Antroji - nenoriu čia pasilikti. Telefoną, kuris žadintuvas, slepiu itin gerai ir itin giliai, prisiminęs tą linksmą-nelinksmą nuotykį, kuomet prieš dvidešimt metų nakvojant Barselonos pliaže, vidury nakties pabudau nuo merginos su kuria keliavau negro kvėpavimo į mano veidą, jam tuo metu tikrinant mano kuprinės turinį. Nežinau kodėl jis tai darė su manąja kuprine - gal savo neturėjo, o gal kažko joje ieškojo. Gerai, kad būta tada laikų, kuomet tokio tikrintojo jo darbo gale galėjai paklausti - ar jis ten radęs ką ir jeigu radęs, tai tegul pasako ir man. Įtariu nusivylimo tą naktį būta jam daug. O tą laiką, kurį jis sugaišo kilnodamas mano drabužius ir ne pačias švariausias kojines bei perdėliodamas visa tai, būtų praleidęs kur kas turiningiau bei prasmingiau, tikrindamas žmones, turinčius vertingesnių daiktų, o gal net pinigų. Tikiuosi, danguje jam atlygins už šią jo patirtą skriaudą ir neteisybę, o gal jau ir atlygino. Amen. Tiesiog nežinau koks juodaodžių Barselonos vagių gyvenimo vidurkis tokioje konkurencingoje aplinkoje, knibždančioje ne tik atvykėlių, bet ir norinčiųjų su jais pasidalinti jų turimais pinigais ar kitomis dvasinėmis materialinėmis vertybėmis. Tribute to (liet. Duoklė kam): Šeši šimtai trisdešimt trys valandos Portugalijoj ir valanda jos beieškant.

       Šiandien prasideda paskutinė diena, kuri visose kelionėse man būna svarbiausia. Nebuvo dar tokios kelionės, kurioje būtų už ją svarbesnių. Tiesą sakant, aš tik dėl jos ir keliauju. Diena, kai tu grįžti namo, eilinį kartą ne tai kad supratęs, bet žinodamas, jog nieko už juos geriau nebūna ir būti negali. Aišku, būčiau ne lietuvis, o etiopas koks, libis, marokietis ar afganas, kažin ar būtų tai tas pats jausmas. Gal net užtektų man būti latviu ar lenku, kad ši diena nebūtų tokia svarbiausia. Bet kol lyties pilietybės keisti neplanuoju, tol yra taip kaip yra.

       Skrydis iš Barselonos į Rygą trunka kiek daugiau nei tris valandas. Baisiausia jų - pirmoji, baiminantis, kad pilotai nesupažindintų mūsų visų su Alpėmis jų to neprašius, kaip kad prieš beveik penkis metus padarė iš to paties Barselonos El Prato oro uosto pakilusio "Germanwings" skrydžio numeris 9525 pilotas Andreas Lubitzas. Tada kaip žinia nusprendė piloto kabinoje pabūti jis vienas ("Vienas lainerio kabinoje", tai ne visai tas pats kas "Vienas namuose"). O kad vienam liūdna nebūtų ne tik būti, bet dar ir mirti, pasiėmė su savimi likusiuosius pusantro šimto, nustatęs autopiloto režimą iš dvylikos kilometrų aukščio į mažiausią galimą - trisdešimties metrų. Kadangi "Ryanair" kiek žinau niekada nebuvo vadinama-pateikinėjama kaip kokia tai "turinti labai aukštus standartus", skirtingai nei "Lufthansa", kurios pigių skrydžių filialas ir buvo "Germanwings", tai kiek ramiau ir su tais Andreas Lubitzo pademonstruotais aukštais standartais neteks susidurti nei man, nei kitiems skrydžio numeris 4482 keleiviams. Antrai valandai ore įsibėgėjant, patvirtina tai ir pasibaigiančios Alpės, kad pažintis su jomis iš arčiau - neįvyks. Dėl visa ko ir dėl šventos ramybės, nei mygtukų kokių spaudinėju, nei kietiems leidžiu tai daryti.

       Ryga būtų geriausias man miestas pasaulyje, jei nebūtų Biržų ir Žeimelio. Kiek kartų ir kada joje būtum, visada bus taip pat gerai, įdomu, malonu ir jauku. To negalima paaiškinti, o ir nereikia. Į Rygą atsibeldžiau ne šiaip sau ar kad nebuvo kur arčiau baladotis iš visų Kanarų ir kitų Ispanijų, o norėdamas ją pamatyti - vėl, dar kartą, taip pat ir iš naujo. Šviesaus paros meto per mažai autostopui, kad po vidurdienio nusileidus, per likusias nepilnas keturias valandas ne tik nusigauti į trasą, bet dar ir pasiekti už pustrečio šimto kilometrų esantį Vilnių, todėl jo nebus. Gal ir būtinai kitą kartą, kuomet bus šilčiau, ilgiau ir šviesiau. Iki autobuso bilieto, pirkto už penkis eurus dar namie (ne palapinėje, o Vilniuje) būnant, panaudojimo likusios septynios valandos. Bet Ryga ne tas miestas, kur jų neišnaudotum, todėl specialiai tam davęs sau tiek laiko. Pirma įžymi vieta jau netrukus, nuo oro uosto paėjus vos šiek tiek, kur beveik prieš trejus metus leidau paskutinę savo ramią naktį palapinėje prieš būsimas neramias naktis Vidurinėje Azijoje irgi palapinėje. Paskui eiti atsibodus, kadangi nei kultūringų kelkraščių po kojomis yra, nei saulės virš galvos rasta, o tik šlapia ir šalta, lipu į autobusą. Kaina nustebina nuliūdina, vos nepaguldydama ant grindų - du eurai. Nors busas eilinis miestinis, be to lipau į tą patį, į kurį sulipo ir būrelis pensininkų priešais mane. Nejau taip ilgai nebuvau namie ar beveik namie, per tą laiką atėjus laikams, kuomet latvių pensininkai ėmė gyventi du kartus geriau už savo kolegas iš Lietuvos? Kai pagalvoji, tai kaip greitai bėga laikas, savaitei Kanaruose prilygstant dešimtmečiui ne juose.

       Kol viską apibėgsi, apžiūrėsi, spėk tik žiūrėti į laikrodį, ar ne metas būti išvežtam. Trinsiesi turguje, prisiminęs laikus, kuomet gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės pirmaisiais metais su tėvu vežėm traukiniu į Rygos turgų miltus iš Šiaulių - ne kad bulkutes kepti, o kad parduoti ana va prie to paviljono. Šlitinėsi autobusų bei geležinkelio stotyse. Ir tai kas, kad niekur nevažiuoji, bent jau kol kas. Dar nepastatyta ta stotis, kurioje neturėčiau ar nesurasčiau kas veikti. Stabtelėsi žinoma ir prie žymiojo "Laimos" laikrodžio. Visai kaip kadaise, laukdamas prie jo į Rygą atvykstančių savo draugų autostopininkų, kad su jais eitum vakaroti į bendrabutį, o ryte važiuotum toliau autostopu į Taliną ir likusią Estiją. Mūsų tada buvo daug ir mes buvom "Kelio broliai". Plius kelios "sesutės", kurios turbūt irgi buvo kelio. Galų gale užkąsti McDonald'e - pavalgyti kartais irgi reikia, tuo labiau po uždarytos Barselonos ir neaišku ką bei už kiek siūlančių oro uosto bei lėktuvo. O kur dar abu mano pažįstami miesto gaidžiai - vienas aukštai ant katedros, kitas žemiau ant katino, kuris ant šuns, o tas - ant asilo. Gaidys, asilas, šuo - mano draugija. Dar prie Dauguvos pabūti - upės, žiemos vidury be ledo. Ne kiekvieną žiemą ją tokią pamatysi, matęs esu visai kitokią. Stotyje išgėręs kavos ir sėdėdamas ant žemės, per neapsižiūrėjimą tuščią popierinį puodelį padedu priešais save. Ačiū Dievui, bet per geras dešimtį minučių ten neįkrenta nė viena moneta. O tai žmonės paskui sakys ne tik matę valkataujantį jį Kanaruose, bet dar ir elgetaujantį kaimyninės šalies sostinėje. Nuo tokių pletkų galiu ir neapsiginti.

       Rygos autobusų stotis - tas dar bomžatnikas. Šarmo bei žavesio jai neabejotinai prideda ir šalimais esantis kanalas, tamsiais savo vandenimis nelyg bylojantis apie vietą, kurioje gali atsidurti pasukęs už kokio tamsesnio kampo, kurie ten daugmaž tamsūs visi. Kad paskui koks Mikutavičius (ne tas kur kunigas buvo, o tas kur dainininkas yra) galėtų tave apdainuoti kaip tą, kurį "netikiu kad rado jį Londone upėj Rygoj kanale" ir taip toliau - tą dainą žino visi. Čia būtų naujas variantas, originale toliau sekančius žodžius "netikiu kad be mūs jis dar turėjo draugų" pakeitus "netikiu kad be mūs guminio Frykio jis dar turėjo draugų". Kaip pagal mane, tai puiki daina, beliko tik įkristi į kanalą ir sugalvoti melodiją. Viskas, viešnagė Rygoje į pabaigą. Su "Simple Express" važiavęs esu, todėl jis ir "simple". Su "Lux Express" - niekada, pagal pavadinimą tai buržujams ir ne man. Pirmieji nebekursuoja jau senokai, antrieji veža pustrečio šimto kilometrų už penkis eurus penkiasdešimt centų, jei pasiseka. Reiškia jau man. Dar gali pasisekti ir antrą kartą, kuomet paduotame autobuse užimta bus kas dešimta vieta. Kava ir arbata - asortimente, išgerti kiekiai nekontroliuojami. Iš to kas užknisa, tai vidurių nelaikantys keli bendrakeleiviai, pavydėtinu reguliarumu - kas pusvalandį bėgiojantys ten pat ir savo elgesiu ten keliantys turbulencijas, mėtančias autobusą. Netrukdytų, jei jų šikinykas nebūtų priešais mano kavos bei arbatos girdyklas. Asmeniškai aš Rygoje du kartus išleidau po trisdešimt centų ant to reikalo, kad nesistumdyti ir negadinti kvapo nuotaikos kitiems autobuse. Šitie matomai pagailėjo. Bet tuo ir skiriuosi nuo jų, savo elgesiu būdamas maskvietis studentas, o ne Šarikovas koks. Kas išvis sugalvojo, kad trijų valandų kelionėje autobusu ar lėktuvu privalu tuštintis, lyg nebūtų buvę galima padaryti to autobusų stotyje, iš kur autobusas pajudėjo ar oro uoste, iš kur pakilo lėktuvas. Belieka tik įsivaizduoti kas dėtųsi čia esant užimtoms visoms vietoms, gal net iki muštynių. Aš tai galvoju taip - jei jau šlapimo nelaikai, tai ir į Rygą ar iš jos važiuoti nėra ko. Bet tiek to. Autobusas važiuoja toliau, niekur nestoja, reiškia nei kas įlipa, nei kas išlipa, kava ir arbata ant mano staliuko liejasi laisvai, baigiasi Latvija, lieka Lietuva.

       "...Save tarsi skolą vaikystei grąžinti, netyčia pamiršus kuo būsi vėliau. Ir viskas tik tam, kad namo dar sugrįžti, akimirkai ten kur dar laukia mama. Kodėl visada taip graudu prisiminus save..." - kairėje liekančius Biržus pravažiuoju žodžiais iš Romo Dambrausko dainos, akimirkai mintyse ten sugrįždamas ir pavalgydamas blynų su aviečių uogiene. Ačiū autobuso vairuotojui, kuris palaukė, nekreipdamas dėmesio nei į tai, kad jo autobusas - ekspresas, nei kad salone buvo Vilniuje į Varšuvą persėsti skubančių. Nieko tokio - paskubės ir nustos, ne kasdien grįžtama "ten kur dar laukia mama"... Atrodo buvau užsnūdęs kiek. Ar noriu išlipti sankryžoje su keliu į Biržus? Bet paskui man dar reiks norėti eiti tamsiu keliu dvidešimt kilometrų. Tai gal ne tada.

       Vilniuje kelio pabaiga, galima švęsti pabaigtuves. Vilniaus autobusų stotis - tas dar bomžatnikas, tik be kanalo. Įtartinų tipų pilna ir prieš vidurnaktį. Iš kitos pusės žiūrint - kur dar jiems būti? Ne bibliotekoje knygas skaityti, bibliotekos tokiu metu uždarytos. Aguonų ir Šaltinių gatvių sankryžoje ratas užsidaro, prieš dešimt dienų atidarytas nueinant antrąja gatve, kad po dešimties jį uždaryti ateinant pirmąja. Bet nieko tokio, "abejingumo laikas praeis, (irgi) ratu, išbraukęs iš atminties brangius man adresus" ir aš vėl dar kartą ir kada nors būtinai sugrįšiu į Kelią. Nepažinęs nei naudos, nei išskaičiavimo.

       "...Ar taip jau brangus šitas jausmas bus kelio gale..." - mano kūnui krentant į lovą, klausiu jo to paties Romo Dambrausko tos pačios dainos žodžiais. Jis nieko neatsako, matomai turėdamas svarbesnių reikalų, bandydamas prisiminti kam skirta lova bei visa kas joje. O naktį ar paryčiais vienu momentu dar ir pasikelti nuo pagalvės negali, nuo žodžio visiškai. Per minkšta ir kitaip, nei buvo dešimtį naktų prieš tai. Turbūt paraližavo. Nei kaklo pasukti, nei galvos pakelti. Prakeikta senatvė kuprinė. Gaila, gero kūno būta - ištikimo, nereiklaus, greitai ir toli vaikščiojančio, nenaudojančio daug muilo ir šampūno, mokančio ne tik tranzuoti ar kitaip keliauti autostopu, pastatyti palapinę, bet dar ir programuoti sugebančio. Ne kas ir kelionės partneriui - lankstytam, keista kaip ausys dar jo nenukrito, paskutinę kelionės dieną pasiųsdamos jį į vieną klubą kartu su Vincentu van Gogu, kur manęs vos nepasiuntė antrą kelionės dieną.

       Nepasiuntė, ten ar kitur kur blogai - nei nulinę dieną, nei dienomis nuo pirmos iki aštuntos, nei priešpaskutinę dieną, nei dieną paskutinę - tai ir gerai, ačiū už tai. Ir p. Dievui, kuris nesuėdė neišdavė, ir g. kiaulei, kuri neišdavė nesuėdė. Ponui ir guminei. Iki žiemos kabutėse antro mėnesio pabaigos likus keturioms dienoms, visi išvykę užfiksuoti namie - ir keliautojas, ir guminis, ir kuprinė, ir palapinė, ir miegmaišis, ir kilimėlis. Reiškia ekspedicija baigta. Net kepurė nuo saulės, kurią nešioju kelyje daug metų ir ant kurios tik dabar pastebėjau besant užrašui: "On way ticket from Canaris", ta irgi namie. Būna taip - tiek metų nešioji neaišku kokį užrašą ant galvos ir tik dabar perskaitai, jam beveik nusitrynus. Kas čia per ekspedicija? O kuo aš prastesnis už kitus, rengiančius "ekspedicijas" ten, kur gali nusigauti bet kuris civilinės aviacijos dėka. Klounai ir tiek, o aš paskui juos. Bent pinigų iš kitų neimu už tai, darydamas kas patinka man. Tokia ir ekspedicija - su kabutėmis ar be jų, kaip kam patogiau.

       Kur toliau? Bus matyt. Kol kas visur buvau.