Aš žinau apie nerealų grožį Europos šiaurėje. Apie dieną naktį nenusileidžiančią saulę vasaros danguje, apie beribius kiek akys užmato miškų plotus, apie ramybe ir tyla persmelktus tuščius kelius. Negaliu aš be šiaurės. Ir dar... Aš turiu draugę Eveliną, kuriai jau seniai turbūt nusibodau savo kalbomis apie tai. Tik kaip man nekalbėti. Šiaurės vasara juk trumpa, kaip ir daug kas mano gyvenime. Viena jų praeis, šiaurėje tu nebuvai. Antra praeis, šiaurėje tu vėl nebuvai. Dar kita praeis, šiaurėje tu taip ir nebuvai. Kiek dar liko mums jų? Važiuojam?! Nekviestų ji pas save, jei neturėtų ko parodyti. Taip kažkas šiaurėn sugrįš, o kažkas pamatęs ją pirmą kartą, sugrįžti pažadės.

KELIO ROMANAS


TREČIA DALIS


Šiaurės pasiimti

       Kweee! Mes laisvi. Tą penktadienio vakarą Vilniaus miegamųjų rajonų gatvėse ir kiemuose mes negalėjom neišsiskirti iš minios. Tiedu su kuprinėmis tai eina į kelią, pasakęs būtų kiekvienas mūsų sutiktas. Pasakęs ir neklydęs. Ar močiutė, sėdinti kieme prie laiptinės, viską stebinti ir apie viską žinanti. Ar namų šeimininkė, grįžtanti iš parduotuvės pilnais produktų maišais, kurių turinys tuoj pavirs vakariene ant kažkieno stalo. Ar vyrukas, rožių žiedais nešinas skubantis romantiškam vakarui pas savo draugę. Ar kiosko pardavėja, pardavusi mums litrinį butelaitį alaus ant dviejų. Ar vaikai, žaidžiantys kiemų smėlio dėžėse ir tuo smėliu užpilantys viską. Ką ir besakyti, tai buvo eilinis ir toks iki skausmo pažįstamas penktadienio vakaras, kai miegamieji Vilniaus rajonai traukė mases žmonių į save. Kaip vakar, kaip šiandien, kaip turbūt ir rytoj. Tik mudviejų su Evelina ten kažkur už tų daugiabučių, gatvių, kiemų ir skubančių žmonių, laukė kelias. Kelias. Jame nebūna vienam blogai, kitam gerai, vienam šalta, kitam šilta, vienam linksma, kitam liūdna. Jame abiems būna vienodai. Viską ir padalinsim ilgam kely į šiaurę, nes tu mano draugė, nes kelias mūsų vienas. Jeigu taip tinka.

       Kelionės pradžioje tik iškėlus ranką, viskas lyg pirmą kartą ir lyg iš naujo. Mašinai sustabdyti daug laiko neprireikė. O pasakius kas, kur ir kaip, vairuotojas jaunas studentas apsidžiaugė, nes anot jo apie tokius tik paskaityti galima. Sekėsi jam tądien. Gaila, kad aš būdamas studentu mašinos neturėjau ir tokių žmonių pavežti negalėjau. Iš Vilniaus dar neišvažiavus, po mašinos ratais šoko nežinia iš kur kelyje atsiradęs plastmasinis kibiras. Geras bandymas mus sulaikyti, bet ir vėl nesėkmingas. Mašina pasukta šalikelėn, kibiras ištrauktas iš po ratų ir visi mes, išskyrus tą nelemtą kibirą, sėkmingai nurūkom tolyn link Panevėžio. Ant miesto apvažiavimo sprendėme dilemą ką daryti toliau. Variantai buvo trys ir vienas už kitą patrauklesnis. Ar stabdyti fūras, kad ir temstant ir nors čia ne Turkija, bet gal kas sustos. Ar eiti miegoti palapinėje į pievas, nes du mėnesius joje nenakvoję jau buvom spėję ne juokais pasiilgti savo žaliojo namuko. Ar spjauti į visa tai ir eiti ieškoti nakvynės pas brolį Panevėžyje, nes palapinėje pamiegoti dar kaip ir spėsim. Taip besprendžiant, besvarstant ir beplanuojant, sustojo latvių fūra į Rygą. Ten mums reikėjo būti rytojaus popietei. Na ir gerai. Kiekvienas keliautojas žino, kad prieš lipant į fūrą privalu po ranka turėti švarių kojinių komplektą, nes yra didelė tikimybė, kad įlipus reiks nusimauti batus, kvapas iš kurių po dienos ėjimo bus toli gražu ne "Channel". Aš tai žinojau, tad dar prieš įlipdamas nusiaviau batus tiesiog ant kelio ir mikliai išsitraukęs paruoštas kojines, jas persimoviau. Nė šuo nesulojo kas įvyko, o man nusiavus batus kabinoje, visi jautėsi komfortabiliai.

       Kelyje netrūko latviškų istorijų, o sutemus išlipom šalia Rygos apvažiavimo. Neblogas rezultatas. Ir kas galėjo pagalvoti, kad nė metams nepraėjus, Evelina skins fūras Europos keliuose kaip uogas savo sode. Pievoje standartiškai išdygo palapinė. Ech, kad jūs žinotumėte kaip man patinka miegoti tokiose vietose šalia kelio. Ar prieš užmigdamas, ar naktį prabusdamas, ar ryte atsikėlęs, tu visą laiką girdi kelią. Kiek buvo tokių nakvynių ir kiek jų dar bus. To niekas nežino, todėl kiekviena jų man dovana. Gurkšnodami turėtą alaus butelaitį, pirmą kartą šioje kelionėje užmigom. Mane užliūliavo kelio garsas. Ryte atsikėlę, susipakavę ir nesunkiai įveikę likusias dvi dešimtis kilometrų, atvažiavom mes į Rygą. Ten jūrų uoste apsirūpinom kelto į Švediją bilietais, o stoties turguje nusipirkom ne ką mažesnio svarbumo kelionės atributo - rūkytos dešros ir duonos prie jos. Pavaikščiojus po Rygą kaip ir viskas. Taip sulaukę kelto išvykimo laiko, ir į tą keltą sulipę, ir ant kranto liekantiems rankutėm nepamojavę, užverčiam trisdešimt septintą kelio romano skyrių. Nežinau kiek tiksliai ten iki tos šiaurės kilometrų ir kur tiksliai ji beprasidedanti, bet faktas, kad ne čia. Todėl ir mūsų čia nebus. Mes šiaurės pasiimti (išvažiuojam). Mes šiaurės pasiimti (būsim).

       Geriausios vietos laivo denyje rezervuotos. Ant stalo dešra, sūris, duona, jogurtas ir alus. Šiandien mes turtingi, šiandien mes turim maisto ir gėrimo. Švenčiam. Juk gal visai netrukus kažkur Skandinavijoje bus vakarų, kai apie tai pasvajot tegalėsim. Bus ko nebūna namie, gal trūks to prie ko namie pripratę. Kelte pilna pramogų: gali klausytis dainuojančių ar žiūrėti į šokančius, gali vaikščioti po parduotuves ar gerti alų baruose, gali lošti kazino ar miegoti kajutėje. Bet visa tai net ir kartu sudėjus nebus verta vienos minutės, praleistos denyje žvalgantis į Baltijos tolius ir palydint juose nusileidžiančią raudoną vakaro saulę. Taip aš toks, užtai aš ir čia. Pasiilgęs šiaurės ir penktą kartą ten keliaujantis. Ir Evelinai sakau gal šimtas penkiasdešimt devintą kartą - su šiaure nebus tau taip: nuvažiavau, pažiūrėjau, sugrįžau, pamiršau. O ji man gal tą patį šimtas penkiasdešimt devintą kartą atsako - pamatysim. Išlipom Stokholme ryte. Ar tai jau šiaurė? Tai jau tikrai ne. Parkelyje sukirtom po konservą, išgėrėm kavos, pavaikščiojom mieste. Sėdint Djugardens parke stebėjau laukinių ančių būrį ir norėjau, kad jos būtų keptos. Nebuvo. Kadangi autostrada lekia miesto centru, tai labai toli niekur eiti nereikėjo, stabdyti buvo galima čia pat ant vieno iš įvažiavimų. Nepatikėsit, bet Švedijoje iki tol nebuvau sustabdęs nė vienos mašinos. Tą nesusipratimą nesunkiai ištaisėm per kokį pusvalandį, kai su libaniečio vairuojama mašina nurūkom pirmuosius trisdešimt kilometrų iki Marsta. Toliau du kilometrai palei autostradą. Eiti teko miško kemsynais, teko lipti ir tvoromis. Ir kam tokios aukos? Marsta įvažiavime mašinų neradom. Teko kažkur skaityti, kad sekantis įvažiavimas Arlanda besantis kažkokia magiška vieta autostopui, kur mašinos reikia laukti ne ilgiau dešimties minučių. Kur jau ne, murmėjau sau po nosim, pamatęs kiek ten tų mašinų. O jų beveik nebuvo, bet kas tiesa tas ne melas apie magišką vietą, nes iš ten išvažiavom per tris minutes.

       Iki Gavle šimtas kilometrų šiaurės kryptimi. Pakeliui man skaudėjo galvą ir aš žiovojau, vairuotojas nekalbėjo, Evelina tyliai sėdėjo gale. Mąsliomis akimis žiūrėdamas į kelią nusprendžiau - ne, tai dar ne šiaurė. Atvažiavę pamėlynavom mėlynių pilnam Švedijos miške. Kol žalią namuką pastatėm ir įsikūrėm jame, naktis atėjo. Nors ką aš čia šneku. Būtų atėjus, jei būtume buvę ne ten kur buvom. Ir jeigu jau net čia nėra nakties, tai kas bus toliau. Aš tai džiūgavau labai, nes neapgavau Evelinos. Šiandien va baltąją naktį pamatė, rytoj arba vėliausiai poryt žiūrėk ir poliarinis ratas bus jai po kojomis patiestas. Man negaila. Ryte pusryčiaudami degalinės aikštelėje sužinojom, kad naktį tą degalinę kažkas apiplėšė. Langą išdaužė, parazitai. Aš dirst į Eveliną - tu? Ji - ne! Evelina dirst į mane - tu? Aš - ne! Kaip gerai, kad nė vienas iš mūsų neapiplėšė tos degalinės. Pusryčiams šveitėme po konservą. Įvykio vieton atvažiavusi policija mūsų nejudino, matyt supratusi, kad kas gi valgys konservus, prieš tai apiplėšę degalinę. Protingi jie ten. Švedijos autostrada po dešine palieka miestą Gavle ir šauna strėle Skandinavijos viršun. Nors tokia ten ta ir autostrada, bet autostradoje tranzuoti negalima, sakė mums atvažiavęs policininkas. Grįžę kelis metrus atgal, sustabdėm mašiną keliems kilometrams, o nuo ten - keliasdešimčiai, iki Soderhamn. Ten autostopui ir atsitiko blogai. Net ėjau ieškoti kito kelio ir jo neradęs sakiau, kad kito kelio nėra. Būna gi užkeiktų vietų ir išsinešdinome iš ten tik per tris valandas.

       Švedijoje toks blogumas, kad autostrada tai baigiasi, tai vėl prasideda, ir net du žemėlapiai nežinojo ir pjovėsi tarpusavyje kaip iš tiesų bus sekančioje vietoje kur mus paleis. O buvo taip. Už mūsų stotelėje sustojo autobusas. Stovėjo ir niekur nevažiavo. Dar signalizuoti pradėjo. Ko jis nori ir nerimsta? Nuėjau išsiaiškinti. Už minutės grįžau ir jau nuėjom dviese. Situacija tokia, kad vairuotojas savo autobusu važiavo paimti turistų, kuriuos paskui veš į Nordkapą. O iki tol visas autobusas mūsų. Tad šimtą kilometrų iki Sundsvalio važiavom itin komfortabiliai. Evelina daug klausinėjo apie šiaurę, o vairuotojas jai atsakymų negailėjo. Turbūt šiaure susidomėjo. Labai gerai. Vairuotojas savo ruožtu domėjosi ką Švedija eksportavo pas mus į Lietuvą. Na ką aš prisiminiau, tai muziką (seniau) ir bankus (dabar). Už pastaruosius jis atsiprašė. Išlipom miesto centre. Profesionalumas toks dalykas, jo nepragersi, nepamesi ir niekas jo nepavogs. Va, kai aš stabdžiau autobusus... Bus kada prisiminti. O miestas patiko. Centrinėje alėjoje išrikiuotas dekoratyvinių drakonų būrys ir paradas. Ten ir drakonas besimaudantis vonioje ir skaitantis laikraštį, švarus ir protingas. Ir drakonas milijonierius su geltona aukso moneta ant kaklo, turtingas ir išsišiepęs. Ir drakonas kalinys su sunkia girnapuse pririšta prie kojos ir dryžuota kepure ant galvos, padaręs kažką negero. Ir drakonas krepšininkas, kažkodėl ne ledo ritulininkas. Ir drakonas drakonė, pasipuošusi ir išsidažiusi. Alėjai atsiremiant į Botnijos įlanką, miesto pakraštyje užuodžiau šiaurę. Jei uoslė manęs neapgavo, tai turėjo būti kažkur visai netoli. Taip priėję čia prasidedančią autostradą ir savo šansus joje įvertinę kaip daug žadančiais, užverčiam trisdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Aš nerimstu. Šiaurė gal ir ne tas triušis iš mano juodos fokusininko skrybėlės, išmestos dar Portugalijoje, bet su Evelina taip norisi pasidalinti tuo ką pats čia kažkada radau ir ko pamiršti nesugebėjau.

       Tai ko ieškojom ir dėl ko atvažiavom buvo čia arba labai netoli nuo čia. Iškėlęs ranką į kelią pravažiuojančioms mašinoms, į jas aš beveik nežiūrėjau. Buvo vandeniu kvepiantis šiaurės vakaras. Pasakoti apie šiaurę nebereikėjo, nes ir taip visi viską suprato. Man atrodo, mes jos (šiaurės) pradžioje. Tą patį būtų pasakę ir man. Šimtą penkiasdešimt sekančių kilometrų iki Ornskoldsviko važiavom su lenku emigrantu, grįžtančiu iš Lenkijos čia skinti mėlynių (tuoj sezonas), nes kaip jis sakė, dabar jo tėvynė nebe Lenkija, o Švedija. Dar jis džiaugėsi dideliu kiekiu alkoholio, kurį pavyko pravežti (užteks ir sau, ir darbininkams, ir pardavimui dar liks), rodė nuotraukas savo fotoaparate (žiema Švedijoje), vaišino kava. Pan Jagoda, dėkui jam. Ornskoldsvike išlipom valanda iki vidurnakčio. Penki šimtai kilometrų nuo Stokholmo į šiaurę ir vasaros vidurys - tai jau tikrai jokių šansų, kad sutems. Uosto kranų strėlės styrodamos šovė į mėlyną vidurnakčio dangų. Apkabinta Evelina ir apkabinęs aš sėdėjom priešais daugiabučius miesto pakrašty ir rašėm SMS dviems mamoms. Buvo vidurnaktis. Šviesus dangus, nors ir be saulės, nes jai čia dar per žemai. Ji taip žemai nekrenta, nes tada ją matytų daugiau kas. Ji ten, dar aukščiau, kad ją galėtų matyti atkaklesni. O va rytoj tokiu laiku... Sakiau aš nekantraujančiai Evelinai. Rytojaus tokiu laiku pažadėjau vidurnakčio saulę. Tik trys jeigu belikę. Pirmasis jeigu: jeigu nuvažiuosim bent du šimtus kilometrų. Antrasis jeigu: jeigu bus geras oras. Ir trečiasis jeigu: jeigu bus atvira vieta. Žiūrint į ją, ranka braukant per plaukus, jokių jeigu man nebeliko. Kokie dar ten jeigu gali būti. Kilometrus nuvažiuosim, orą užsakysim, vietą surasim. Moteriai žadam tik tai, ką duoti jai galim. Miesto pakrašty po medžiais ir šalia kelio, apie pusę dviejų nakties - žalio namuko dislokacijos vieta ir laikas Švedijos mieste prie Botnijos įlankos, Ornskoldsvike. Labų sapnų miegot šviesioj nakty. Ir tau, ir man to paties. Nėra taip lengva priprasti prie fakto, kad čia nėra tamsos, kad artimiausiu laiku jos ir nebus.

       Kelias šiaurėje tai vienas. Bėga, skuba, lekia jis tolyn. Po dešine besiremdamas į Botnijos įlanką, po kaire palikdamas miškus ir turbūt neišbrendamas pelkes. Pasirinkimo autostopininkui ten jokio. Taip tikrai nebus, kad nepatikus vienam keliui, davaj važiuojam kitu, nes gal anas pasirodys besąs geresnis. Šiaurėje taip nebus. Kas šimtą kilometrų numestas koks miestas ir artimiausią šimtą vėl nebus nieko. Tokiuose miestuose užsipirkus maisto ir gėrimų, galima ir vėl tolyn. Mes taip ir padarėm ryte Ornskoldsvike, mieste kur miegojom. Pirma vežusi mašina nusukinėjo pusiaukelėje iki Umea, antra mašina ten sustojusi į tą Umea ir nuvežė. Sumerkę kojas į upę miesto vidury, klausėmės šiaurės garsų. Nieko taip ir neišgirdę nusprendėm, kad šiaurės garsas - tyla. Nesibaigianti dieną naktį tyla. Nėra nei daug mašinų ir jų spūsčių, nei daug žmonių ir juos lydinčio skubėjimo. Nėra viso to, sukuriančio triukšmą, chaosą ir įtampą. Aš suprantu, vakar Ornskoldsvike to nebūti dar galėjo, nes mes ten atvažiavom arti vidurnakčio. Dabar gi buvo vidurdienis. Didelio skirtumo nemačiau. Tik papildomas dar vienas šimtas kilometrų į šiaurę. Šiaurėje mes nekolekcionuojam kilometrų, šiaurėje jie reikalingi kitkam. Nes kuo jų daugiau bus surinktų per dieną, tuo aukščiau ir ilgiau saulė laikysis nakties danguje. Evelina, girdi? Ji atsiriekusi padangos gabalą klijavo batą, seniai nedavusį ramybės ir jai ir man. Juk žinai - kelyje blogai vienam, blogai bus ir kitam. Skirtingai nebus, kai keliauji dviese ir turi sąžinę.

       Tada baigę poilsio akimirkas ir ant stiprumo išgėrę litrą jogurto, nuėjom į miesto bažnyčią. Ir kaipgi be to. Interjeras bažnyčios viduje minimalistinis ir be jokios didesnės pompastikos ar kažin kokių ten įmantrybių. Šiaurėje paprasta visose vietose, kad ir kur tu bebūtum. Ar stovėtum kelyje ir niekas nesustotų ilgesnį laiką - tau kažkaip vienodai, ateis laikas, kas nors važiuojantis sustos. Kitaip nebus. Ar ieškotum nakvynės - gali statyti palapinę kad ir miesto centre, niekas ten tavęs nelies ir niekam tu nebūsi per daug įdomus. Išbandyta ne kartą. Ar eitum iš miesto ieškodamas vietos tinkančios autostopui - rasi nesunkiai ir be jokių klaidžiojimų. Šiaurėje viskas taip labai paprasta. Per paprasta. Atėję už miesto sutikom vokiečių autostopininkus ir paskui antrą kartą kelionėje rimtai užlinkom. Bet kam tai rūpi, nes užlinkę atlinksim. Kitaip irgi nebus. Stovėti vienoje vietoje labai ir labai nusibodus, išėjome kelis kilometrus link sankryžos, kuri pagal žemėlapį privalėjo būti kažkur netoli. Šįkart jis nemelavo. Taip eidami ir pakeliui rinkdami plastmasinius kolos buteliukus, užverčiam trisdešimt devintą kelio romano skyrių. Na gerai, rinkau aš vienas. Bet tik tam, kad jau sekančiam supermarkete gautas už juos monetas vėliau išmesčiau į kokį vandens telkinį, norėdamas kažkur ten sugrįžti. Kas nesuprastų tokio paprasto mano noro, tam šios kelios romano dalies skaityt nederėtų.

       Mašinų skaičius stipriai mažėjo, o ir tos likusios kelyje tarp Umea ir Skeleftea švilpė pro mus įspūdingais greičiais. Autostopo šiaurėje specifika tokia, kad atvažiuojančią mašiną pirmiau išgirsti ir tik vėliau pamatai. Kad jūs žinotumėt kiek ten tylos ir ramybės. Tą vakarą tuo ir gyvenom. Kaip sugerti jas į save, tą tylą ir tą ramybę, kad vėliau jų užtektų ilgam, ilgam namuose. Kai viskam nusibodus ir nuo daug ko pavargus, jos kaip vandens iš šaltinio pasisemti galėtum. Toks jau šis pasaulis ir vieni į Skandinaviją važiuoja rinkti grybų ir uogų, o kiti - tylos. Todėl mes ir tylos surinkėjai. Bent jau buvom jais iki to momento, kol nesustojo krovininis autobusiukas, vairuojamas juodaodžio. Nuo to laiko aš gerbiu negrus. Mašinoje triukšmo buvo nors vežimais vežk. Sudrumskime ramybę, lyg būtų taręs svetimšalis jis svetimšaliams mums, kai nurūkom tolyn tylos pilnu šiaurės keliu. Tiksliau, prieš tai buvusiu tylos pilnu šiaurės keliu. Mašinos variklis dirbo tokiu garsu, kad turbūt girdėjomės Skeleftea mieste, kur mes važiavom ir iki kurio buvo likę virš šimto kilometrų. Atvažiavus į miestą jis mūsų bet kur nepaleido, o nuvežė jo pabaigon. Dešimtą valandą vakaro geru oru ten niekas nesisklaidė. Nusprendėm dar kiek patranzuoti. Iki kaimo Kage vežusi moteris užsiminė apie čia pradingusius autostopininkus. Ei, tai kad mes ir esam autostopininkai, tad išlipę miškuose prie ežero jautėmės ne itin jaukiai. Netrukus šiaurė pademonstravo ką turinti gražiausio. Buvo arti vidurnakčio, o saulė vis dar trynėsi aukštai danguje. Karts nuo karto palįsdama po debesimis ir juos nudažydama raudonai, apšviesdama medžių viršūnes ir toli už horizonto pradingstantį kelią. Ta ieškota ir link kurios važiuota, ta pasakota ir tais pasakojimais nusibosta. Užteko žiūrėti ir vidurnakčio (beveik) saulę čiupinėti. Evelina man pirmoji, kuriai šiaurė su savo vidurnakčio saule paliko tokį įspūdį, nes daugiau nė vienai to nerodžiau.

       Pasakojimų apie dingusius autostopininkus prisiklausę, tą naktį nakvynės vietos ieškojom kiek ilgiau nei visada. Kadangi prie ežero netiko, tai nuėjom į mišką. Ten Evelinai kiek pavažiavo stogelis ir ji dievagojosi mačiusi kaimo keliuku nuvažiuojantį sunkvežimį, panašų į tuos kurie būna siaubo filmuose apie posūkį ne ten ir panašiai. Matyt tas tamsos nebuvimas žmones veikia skirtingai, dar ne tokių dalykų prisigalvosi. Vienu žodžiu, pradžioje atrodžiusi visai kultūringa ir rami nakvynės vieta miške, tos mus vežusios moters ir Evelinos prisiklausius, man irgi pradėjo atrodyti nebe tokia jau ir patraukli. Matyt irgi pavažiavo stogelis nuo tos amžinos šviesos visur ir visada. Kad ir kaip ten bebūtų, palapinę statėm kur suplanavę. Galvas dėl šventos ramybės dėjom į kelio pusę, kad jeigu iš miško kas ateis, tegul pirma susipažįsta su mūsų kojomis. Namus statant šviesu, užmiegant šviesu, naktį prabudus šviesu, atsikėlus šviesu. Gal rimtai kažkelintą dieną ir gali pavažiuoti stogelis. Ryte sveiki ir gyvi. Kelias tuščias, gal dar tuštesnis negu vakar. Užteks smulkintis pagalvojau, paimdamas pirmą fūrą Švedijoje, važiuojančią iki Kalix miesto, esančio už dviejų šimtų kilometrų nuo čia, Botnijos įlankos viršuje ir šalia Suomijos. Nuo ten iki poliarinio rato bus likę kokie tai niekingi pusantro šimto kilometrų. Važiuoti su fūra visada gerai, o važiuoti su ja šituose kraštuose - dar geriau. Fūristui pasiūlius pasinaudoti kompiuteriu, kad pasitikrinti elektroninį paštą ir panašiai, mes nuo to kompiuterio pasiraukę kaip vampyrai nuo česnako, atsisakėm. Suprantantis jis mus, nes atostogų metu pats besibaidantis fūros vairo. Geriau jau būtų pasiūlęs energetinio gėrimo, kurio turėjo visą bloką ir mums nesiūlė, pats tuštindamas skardinę po skardinės. Pagal kelio ženklus supratau kada pravažiavom Pitea, o dar vėliau ir Lulea liko kelio šone. Abiejų šitų miestų nematėm. Taip pasiekę Botnijos įlankos viršų, užverčiam keturiasdešimtą kelio romano skyrių. Iki Suomijos likę nedaug, o Švedijai tai ne viso gero, tik iki.

       Su užsimiegojusiu suomiu atvažiavom į Suomiją ir vos tik sieną pravažiavę, išlipom Tornio mieste. Priešais buvo beveik penkių šimtų kilometrų Laplandijos kelias į šiaurę. Ant lentos užrašytas tekstas "Kilpisjarvi 459" atrodė kiek bauginančiai, bet kaip sakė kelio romano pirmos dalies fūristai - niekas už mus nenuvažiuos. Mašinų buvo kiek daugiau, bet ant visų lyg būtų parašyta: "Mes lokalai ir niekur toliau septynių kilometrų nevažiuojam, o jums tai kažin ar tinka". Šiaip tai mums tiko viskas, nes pasitelkus paprastą aritmetiką: 459 padalinti iš 7 lygu 68 reikalingos mašinos per Suomiją pravažiuoti. Bet jie to nežinojo ir gan ilgai lyg susitarę nestojo. Pajudėjus iš vietos ir nuvažiavus tuos septynis siūlytus kilometrus, kelyje mašinų praktiškai neliko. Buvo tik tuščias Suomijos kelias, visai ne koks oras, aš ir Evelina. Kai šiaurės kelyje lieki ne vienas, norėjos pasakyt. Abejoju ar kada pageidaučiau tokioje vietoje atsidurti ir stovėti vienas. Priešais nežinomybė: kas ten už artimiausio posūkio, kas sustos ir kas veš toliau, ar apskritai kas sustos ir veš. Beveik neabejoju, kad vienas būdamas čia taip galvočiau ir visai dar ne faktas, kad apsisukęs atgal neišvažiuočiau namo anksčiau laiko. Dviese viskas kitaip, ar su Mindaugu pernai, ar su Evelina šiemet. Kad ir dabar, suskaičiuok praėjo dvi valandos, o mes nepasistūmėjom nė kilometru pirmyn. Baisiausia net ne tai, kad niekur nenuvažiavom, kur kas baisiau tai, kad mums vienodai. Bet kur kitur Europoje jau seniai būtum bepradedąs pykti, nervintis, o gal net ir keiktis. Tik ne čia, kur ramu, tylu ir gera. Tokia ta šiaurės neišmatuojamos kantrybės istorija. Išvažiavom su menotyrininke. Įsitaisęs mažos mašinytės gale klausiausi suomės ir lietuvės kalbų apie meną, nuo kurio esu tolokai. Karts nuo karto pasukdavau galvą į dešinę, kur mane ir žemėlapį mano rankose stebėjo suomiškas pyplys. Išlipom Ylitornio kaime, kai vairuotoja suko į už upės esančią Švediją.

       Tai vadinama būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, nes kelios minutės vėliau ir tos mašinos nebūtume gavę, kurią sustabdėm vos tik išlipę. Taip ir būtų nuvažiavusi ji be mūsų, kai dabar nuvažiavo su mumis. Du šimtai kilometrų kelio iki Muonio neprailgo. Daug sužinojau apie tuos kraštus ir dar daugiau klausinėjau. Čia viskas buvo kiek įdomiau ir svarbiau, nei bet kur kitur Europoje. Ko pasekoje pražiopsojau poliarinio rato kirtimą Juoksenki kaime. Atsisukęs priekaištingai pažiūrėjau į Eveliną, bet ir ji ne ką galėjo pasakyti, buvo ne čia. Seniokas vairuotojas pasakojo apie savo asmeninius rekordus vasarą renkant uogas kibirais, apie žiemą čia užplūstančius turistus ir jiems sugalvojamas pramogas. Mudu ir toliau visų klausinėjom apie šiaurės pašvaistę. Kur daugiau mums apie ją klausinėti, jei ne būnant jos žemėse, kad ir ne jos laiku. Kokiais žiemos ar rudens mėnesiais, kokiomis sąlygomis, kaip dažnai ir kiek kartų. Visą gautą informaciją kruopščiai konspektavomės galvose, dviejuose atskiruose skyreliuose vienodu pavadinimu "Kol kas neliesti". Dabar ne laikas, dabar vidurvasario vakaras ir visai kiti dalykai šiaurėje svarbūs. Saulė apie dešimtą vakaro voliojosi neįtikėtinai aukštai danguje. Po ja - kylantis į kalvas ir nuo jų besileidžiantis kelias, bekraščių miškų apsupty. Mintyse perversdamas savo matytus gražiausius kelius, kokiais tik besu važiavęs per savo ilgą ir laimingą autostopininko karjerą, sugalvojau, kad šitas jei ir ne pats gražiausias, tai vienas iš jų. O gal ir pats.

       Muonio. Tapo aišku - vidurnakčio saulė čia bus. Nepasislėpti jai nuo mūsų kaip kad ir mums nepasislėpti nuo jos. Dar ankstesnėse kelionėse susidūręs su problemomis ją stebint ir nenorėdamas kartoti savo klaidų, likus nepilnoms dviems valandoms iki vidurnakčio pasiūliau Evelinai eiti ir susirasti kiek atviresnę vietą. Labai apsidžiaugiau jai sutikus. Lengva pasakyti, susirask atvirą vietą miškų perkrautoje Suomijoje, bet mes suradome. Palapinė, arbata, uodai. Viskas buvo paruošta šio gamtos reiškinio stebėjimui ir mes išsišiepę laukėm vidurnakčio. Aš žinau, mes dar daug kuo džiaugsimės savo gyvenimuose, atskirai ar kartu, bet to vakaro džiugesys buvo svaigus ir ypatingas. Nesvarbu, matęs tu ją prieš tai ar ne, skaitęs apie ją, girdėjęs žmonių kalbose. Pirmą ir kiekvieną kartą stebint nakties dangumi keliaujančią saulę, vėl ir vėl belieka stebėtis nieko nesuprantant. Astronomai paaiškins, dailininkai nupaišys, fotografai nufotografuos, rašytojai aprašys, bet tau tai kas iš to. Jeigu ją matei savo akimis, tavo sąmonėje ji taip ir liks svetimkūniu nakties danguje, kažkuo tuo ko ten būti neturėtų. Buvo, kartosi tu. Mačiau, antrinsiu aš. Jeigu kartais kas to nesuprastų, nežinotų, tikėti nenorėtų. Taip išsimiegoję žaliam namuke šviesiausioje iš visų kelionės naktų, užverčiam keturiasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Pasakojau, kartu atvažiavau, parodžiau, vidurnakčio saulę aš Evelinai. Puikios rekomendacijos manęs nepamiršti, sakau. Ji prieš užmigdama dar nusišypsos, o tu skaityk iš jos - niekada.

       Net pamačius vidurnakčio saulę, mums ir toliau į šiaurę. Taip, mes tokie, besočiai. Šiek tiek virš šimto mašinų tą rytą pravažiavo pro mus per pirmą stovėjimo kelyje valandą už to paties Muonio. Suskaičiavom, nes daugiau nelabai buvo kas veikti. Karts nuo karto apsireikšdavo ir lietus, bet neįkyriai ir neagresyviai. Svarbu, kad vakar vakare nelijo, kad net apsiniaukę nebuvo. Šiandien tai jau galima, mums tas pats. O ir antros valandos stovėti neprireikė, kai kažkur šimtas dvidešimta stabdyta mašina sustojo. Norvegas važiavo iš Murmansko Rusijoje į Tromso Norvegijoje per Muonio Suomijoje. Mes jam buvome kiek toliau nei pusiaukelėje ir jei jau pusę kelio iki čia jis neužmigo, tai sutarėm, kad kitą pusę jam neužmigti padėsim mes, autostopininkai. Šiaurėje trys šimtai penkiasdešimt kilometrų yra daug ir tai lyg dovana - sušilti, išdžiūti ir toli važiuoti. Pavaišinti gėrėm rusiškos kavos. Evelina gerdama kažkiek ten raukėsi, o man visai nieko. Bet kad kava rusiška, jautėsi. Nurūkom tolyn. Artėjant Norvegijai prasidėjo kalnai, dar į Švediją užsukom pigesnių degalų. This price is good, sakė vairuotojas. Grįžus į Suomiją pastaroji netrukus baigėsi, oras kalnuose visai subjuro ir į Norvegiją patekom mažai ką matydami. Beverčiant 416-ą puslapį iškrenta lapelis, toks nedidelis, sulamdytas, pageltęs ir aptrintas. Niekieno nepastabėtas taip ir nukristų, puslapį po puslapio verčiant.

       Kažkur kelyje tarp ką tik pasibaigusios Suomijos paskutinio kaimo Kilpisjarvio bei ką tik prasidėjusios Norvegijos pirmo miestelio Skibotno, stuktelėjo man vieno šimto tūkstančių kilometrų, mano nuvažiuotų autostopu, apvali sukaktis. Tada to nežinojau, grįžęs namo tik suskaičiavau. Gal dėl to tą popietę Šiaurės kelyje man nei kas plojo, nei gėlių dovanojo. Na ką jūs, nereikia. Pravažiavom tyliai, ramiai ir santūriai, lyg nieko ir nebūtų buvę - nei metų tų, nei kilometrų. Nespėsi apsidairyti, žiūrėk ir važiuojam mano šimtas tūkstančių pirmąjį autostopinį kilometrą. Tik į Eveliną atsisukęs, nebyliai lyg klausčiau apie tai, kur mano tortas su vienu šimtu tūkstančių žvakučių ant jo...

       Tiek dienų regėtus Švedijos ir Suomijos miškus pakeitė Norvegijos fiordai, bet tai jau ne tas. Buvau juos matęs anksčiau, niekad man jie nepatiko, kažin ar patiks ir dabar. Mano draugė Evelina ir Norvegiją ir jos fiordus išvydo pirmą kartą. Kaip jie tau? Nusižiovojo. Aišku, ne miego norėdama. Tromsėje irgi lijo ir gal net stipriau. Uoste prie laivų suvalgėm po priešpaskutinį konservą ir sausainius. Maisto atsargos seko. Pasisotinę dar nukėlėme kepures prieš paminklą didžiam norvegų keliautojui Amundsenui. Minties ir šiąnakt stebėti vidurnakčio saulę teko atsisakyti dėl labai paprastos ir žemiškos priežasties - kokia dar ten saulė naktį, kai jos net dieną ir su žiburiu nerasi. Taip pasėdėję prie baltos viduržiemio katedros ir sušalę dar labiau, užverčiam keturiasdešimt antrą kelio romano skyrių. Nešiltam mieste ir baigėsi kelias į šiaurę šiai vasarai. Rytoj kryptis jau bus pietų. Besočiai mes, šiaure taip ir nepasisotinom, nors jos dar tiek ir bus.

       Jeigu į Tromso būtume atskridę lėktuvu ar atvažiavę su turistų grupe, viskas būtų kitaip. Mums nereiktų bijoti sušlapti lietuje, nes sušlapę nesunkiai išdžiūtume viešbučio ar hostelio kambaryje. Taip pat mums nereiktų sėdėti prieplaukoje valgant konservus lyjant, nes viešbutyje ar hostelyje pusryčiai ar vakarienė tikrai geresni, o ir ant galvų vandens niekas nepiltų. Dar mums nereiktų eiti už miesto į kelią, nes mus išvežtų iš tos vietos į kurią ir atvežė. Kaip mums ir nereiktų nakčiai atėjus ieškoti vietos nakvynei ir palapinei, nes viešbučio ar hostelio lova tikrai minkštesnė už Norvegijos akmenis. Jeigu viskas būtų kitaip, nei yra dabar. O dabar... Mes nenorim sušlapti lietuje, nes vėliau bus sunku ir šalta išdžiūti. Mes maitinamės konservais, nes juos nešėm ant savo pečių visą ilgą kelią nuo namų. Mes einam į kelią už miesto, nes kaipgi kitaip keliauti autostopu. Mes ieškom vietos nakvynei ir palapinei, nes nebūna geresnių nakvynių už tas. Taip pagalvoję, šaunu, kad viskas nėra kitaip, o yra taip, užverčiam keturiasdešimt trečią kelio romano skyrių, kurio net nebuvo. O kad šių puslapių tikrai jau niekas nesurastų, pabaigai juos dar ir suvalgėm. Skanu nebuvo, konspiraciniais sumetimais, kad net minčių nekiltų apie tai, kad viskas galėtų būti kitaip.

       Ar galima miegoti prie fiordo? Artėjant nakvynės laikui vieną tokį buvom nužiūrėję ir aplinkui jį trynėmės. Bus naktį potvynis ar nebus? Aš nežinojau, Evelina nežinojo, o ko paklausti aplinkui nebuvo. Apsvarstėme keturias galimas baigtis.

       Pirma baigtis - mes miegame prie fiordo ir naktį būna potvynis, ko pasekoje žalią namuką užtvindo, mes arba uždustame jame neradę išėjimo, arba išėjimą radusius mus srovė nuneša į šaltą kalnų ežerą, kuriame logiškai paskęstam. Romantiškas vakaras ir tragiška pabaiga vakare, naktį arba ryte.

       Antra baigtis - mes miegame prie fiordo ir naktį potvynio nebūna, bet karts nuo karto prabudinėdami sapnuojame, kad jis yra ir kad visur aplinkui mus vanduo, ko pasekoje neišsimiegoję ryte būnam pikti, suirzę ir nelaimingi, bet užtat gyvi. Romantiškas vakaras ir laiminga pabaiga ryte.

       Trečia baigtis - mes prie fiordo nemiegame ir naktį potvynis būna, ką pamatę ryte labai apsidžiaugiam ir sveikinam vienas kitą iš naujo gimus. Ne toks romantiškas vakaras ir džiaugsmingas rytas.

       Ketvirta baigtis - mes prie fiordo nemiegame ir naktį potvynio nebūna, ką pamatę ryte labai nuliūstame praradę galbūt vienintelę galimybę nakvoti tokioje vietoje. Ne toks romantiškas vakaras ir neemocingas rytas.

       Teisinga baigtis buvo ketvirtoji. Nemiegojome mes prie to fiordo, nes nakvynės vieta tapo miškas kitoje kelio pusėje. Prieš miegą siurbčiojom vidurnakčio arbatą ir kovojom su nemiegančiais vidurnakčio uodais. Mes žinojom ir aiškiai suvokėm, kad čia šiauriausias šios kelionės taškas ir kad šiauriau jau nebus. Daug kilometrų ir iš toli atvažiavę, šiaurę mudu su Evelina pamatėm visokią. Su tokia, aš kaip čia kažkada buvęs, ir norėjau ją supažindinti. Ir jos susipažino, man tarpininkaujant. Neklausiau ar ji laiminga, nes klausimas būtų mažų mažiausiai kvailas. Kaip neklausiau ir to, kodėl ji laiminga, nes du kvaili klausimai per vieną vakarą - tai jau per daug. Ryt prasidės ilgas kelias atgal per visą ilgą Norvegiją. Apsidairius į kelią nuo miško, ženklo kuriame būtų parašyta "Oslo 2000" nesimatė, bet mes ir be jo žinojom, kad iki Oslo kilometrų būtent tiek. Įspūdingas skaičius, žinant, kad didžioji kelio dalis eis mažiausiai apgyvendinta Norvegijos dalimi. Taip prieš miegą dar paskaičiavę per kiek dienų mums pavyktų nukeliauti autostopu iki Oslo, užverčiam keturiasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Apie vieną nakvynę su variantais.

       Nors ir pietų kryptimi, nors ir ne toks kaip Švedijoje ar Suomijoje, bet tai vis dar buvo šiaurės kelias. Kartojome sau įtikinėdami save tuo, nes kaip dar kitaip priprasti prie fakto, kad važiavimas į šiaurę mums jau baigėsi šiai vasarai. Nebebus jau to. Pirmasis tą rytą sustoti sumojo totalus pankas. Pasakojo jis apie šiaurės Suomijoje jo draugų matytus paslaptingus kelio ženklus, įspėjančius apie uodus. Ir nuo to laiko viena jo svajonių pačiam ten nuvažiuoti ir tokį ženklą radus, jį pavogti. Taip ir pasakė: steal. Mums beliko palinkėti jam visokeriopos sėkmės šiuo klausimu. Dar jis kuo nuoširdžiausiai stebėjosi, kad nesame matę šiaurės pašvaistės. Na taip, galima pagalvot, kad gyvendami Lietuvoj kas naktį ją matom. Keistuolis. Sekančia mašina atvažiavom į Bjerkviką ir ten tapo oi, oi, oi kaip šalta. Nuo fiordo pūtė vėjas, iš dangaus krito vanduo, mes drebėjom ir niekas nenorėjo vežti tų keliolikos likusių kilometrų iki jau didesnio miesto Narviko. Va, kai būsim Narvike, tai nuo Tromso bus įveikti du šimtai kilometrų, tyliai sau po nosim murmėjau. Atvažiavus į miestą, ko gero pirmą kartą šioje kelionėje turėjom progą įvertinti dujinio balionėlio svarbą mūsų gyvenime. Iki tol būdavo kavos ar arbatos virimas ryte arba vakare, bet jei to ir nebūtų buvę, niekas nebūtų pasikeitę. Maloni smulkmena ir tiek. O čia jis tapo mūsų bene vienintele viltimi sušilti ir reikia pasakyti, su šia užduotimi kuo puikiausiai susidorojo. Per Narviką ėjom gan ilgai, bet neveltui. Tokie dalykai veltui nebūna ir šiek tiek laiko patranzavus, sustojo mašina devyniems šimtams kilometrų iki Trondheimo. Va tai tau. Nusimato nelengva naktelė kaip supratau, vairuotoja nevairuos, nes vairuosiu aš, Evelina sėdės šalia, o vairuotoja miegos gale. Na ką, laikykitės merginos, pasivažinėsim!

       Per visą Norvegiją iš šiaurės į pietus besidriekiantis ilgas E6 kelias tik vienoje vietoje nutrūksta dvidešimčiai kilometrų, taip duodamas uždirbti keletą kronų keltų kompanijai. Besikeldami per fiordą dairėmės į jį supančius atšiaurius kalnus ir atšiaurų dangų virš jo ir virš mūsų galvų. Buvo šviesi naktis ir vėl be vidurnakčio saulės. Matyt Norvegijoje su tuo reikalu sunkiau. Iš už debesų bandė lįsti jos spinduliai, bet tai vadinti vidurnakčio saule būtų tolygu savęs apgaudinėjimui. Ne, tai ne vidurnakčio saulė. Už fiordo man vairuoti vis dar nereikėjo (ir kas taip nusprendė), tad netrukdomas mėgavausi vaizdais aplinkui. Mėgautis buvo kuo. Taip būčiau gal ir visai užsimėgavęs, jei ne staiga atsitikęs nenumatytas dalykas, supratimas, kad kuro mašinos bake liko labai ir labai mažai. Degalinės ten pakelėse nesimėto ir niekas iš mūsų trijų nežinojo kur bus sekanti. O ir kelias nuo Narviko iki Fauskės yra ne tas kelias, kuriame galima sustoti kur panorėjus. Begalės tunelių jame ir nespėjus iš vieno išvažiuoti, žiūrėk jau ir kitas. Manęs paklausė kokios idėjos šiuo klausimu. Kokios dar ten gali būti idėjos, apart vienintelės idėjos važiuoti į priekį. Tai taip ir pasakiau. Man ir joms beliko melstis, kad neužgestume kur sekančio tunelio viduryje ir iki Fauskės kaip nors datrauktume su turimomis kuro atsargomis, kurio tikslaus kiekio niekas nežinojo. Datraukti datraukėme ir toliau nuo degalinės vairuoti teko jau man. Vat atėjo laikai, kad net normaliai pakeliauti autostopu žmogus negali, tyliai murmėjau sau po nosim, bet už vairo atsisėdau. Vairuoti tai vairuoti, šitą galima.

       Vairuotoja atsigulė mašinytės gale, prieš užmigdama dar apsiklojo antklodėmis ir kaip supratau nieko daugiau žinoti nenorėjo. Pilnas bakas degalų, tuščias šiaurės kelias, šviesi naktis, važiuokit kaip norit, bet kad ryte būtume Trondheime, iki kurio tik kokie niekingi septyni šimtai kilometrų. Pasakyta - padaryta. Pradėjau aš savo epopėją E6 kelyje, tarp Fauskės ir Trondheimo. Mes vis dar buvome už poliarinio rato ir šiaurė atsisveikindama davė vaizdų. Buvo pusė dviejų nakties, sniegas ir debesys rankomis pasiekiami. Negalėjau ramiai nusėdėti ir to ignoruoti. Evelina mane kaip mokėdama ramino, tas grožybes fotografuodama pro mašinos langą. Pakilus į plynaukštę mano nervai galutinai neišlaikė ir sustabdęs mašiną šalikelėje, išlipau laukan. Kokio gaivaus ir šalto oro mano plaučiai įkvėpė ir kokį baltą šiaurės dangų mano akys pamatė. Ech... (gražu). Brrr... (šalta). Aš normaliai padirbėjau fotoaparatu, vairuotoja ir toliau miegojo, o Evelina iš visos tos situacijos juokėsi. Taip, ne mano mašina, bet jeigu aš ją vairuoju, reiškia ir sustoti galiu bet kada ir bet kur panorėjęs. Taip, turiu užduotį mus visus transportuoti iki Trondheimo (ne arti), bet dar ir ne rytas. Evelina vis dar kvatojo. Grrr... Kirtom poliarinį ratą ir atvažiavom į Mo i Rana, o po to ją pravažiavom. Ne juokais susigrūmiau su miegu ir kovojau kaip beišmanydamas. Kavos taip reiktų, o jos nė lašo. Bundantys Norvegijos kaimai, sunkios ir užsimerkiančios (beveik) mano akys, šalia nemieganti (beveik) Evelina, naktis be nakties spalvų - mano kelio nuo Mo i Rana iki Steinkjer palydovai. Iki galutinio tikslo su šia mašina likus šimtinei, savo pasirodymą vairuotojo vietoje baigiau, ją užleidęs prabudusiai norvegei. Ar gerai miegojot? Grrr... Jeigu šiaurės naktį aš neužmigau, tai dėkui tau Evelina už tai. Iš dalies.

       Užvakar baigėsi kelias į šiaurę, o šiandien baigėsi ir pati šiaurė. Šiaurę tokią, kokią įsivaizdavau prieš tris ir du metus, kai joje nebuvau buvęs ir dar tik norėjau nuvažiuoti, ar šiaurę tokią, kokią prisiminiau iš užpernai ir pernai ten buvęs, šiaurę tokią visokią mes ir suradom per tas septynias liepos dienas. Noras šiaurėn sugrįžti man liko, o mano draugei Evelinai tas noras atsirado pirmą kartą. Ji pati man taip sakė, kažin ar meluotų. Ir kam jai meluoti. Taip visi tokie kosminiai nemiegoję ir pagaliau pasiekę Trondheimą, užverčiam keturiasdešimt penktą kelio romano skyrių. Kad taip dar išsimiegojus kur.

       Atvažiavę ilsėjomės prie įspūdingos miesto katedros, paskui trumpam į jūrą pasidairėm, o dar vėliau ir popiečio miego po medžiais pasnaudėm. Atostogos. Kelyje irgi jokių problemų nebuvo, kai sustojo ispanai. Sutranzuoti ispanai po Norvegijos saule - retas atvejis ir reiškinys, kaip ir sutranzuoti ispanai po Ispanijos saule. Ramiai nuėjau prie savo kuprinės, taip pat ramiai pasiėmiau žemėlapį nuo jos, paskui irgi ramiai grįžau prie mašinos ir galų gale kuo ramiausiai ėmiau aiškintis kur ir kodėl jie važiuoja, ką jie čia apskritai veikia ir ar mums nors kiek pakeliui. Juk čia ispanai, niekur jie neskuba, tai ko man tada skubėti? Evelina vėl juokėsi iš visos šitos situacijos, aš jaučiausi itin nerangiai ir tingiai. Ispanijoje tokiu laiku siesta, kieno ratuose sėdi, to dainą ir dainuoji. Ir nors važiavo jie netoli, bet tokį reiškinį kaip "Norvegijoje sutranzuoti ispanai" priėmėm beveik ženklu iš dangaus ir jų atsisakyti neturėjom moralinės teisės. Neatsisakę nuvažiavom. Kai išlipom, iki Oslo buvo likę virš keturių šimtų kilometrų. Atrodytų daug, bet vieną mašiną sustabdėm, o ji ten ir važiavo. Vairuotoja vėl moteris ir vėl man pasiūlė vairuoti mašiną. Šįkart BMW. Na ir kas čia darosi, ką, ir vėl? Tai kad aš dar beveik kosminis po praeitos nakties nuvairuotų septynių šimtų kilometrų, o dabar ir vėl tas pats. Ne, nu ir laikai atėjo, negali autostopininkai jau net ramiai pakeliauti autostopu po Europą. Vairavau, nors ir ne tiek daug kilometrų. Važiuodami sugalvojom, kad į Oslą nakčiai mes kaip ir nebelabai norim ir ar ne geriau mums būtų pakeliui pasisvečiuoti olimpiniame miestelyje Lilehameryje, o ten pernakvojus rytoj kelionę pratęsti. Kaip jums toks planas?

       Tose platumose nakties dangus liepos viduryje šviesus jau nebūna. Taigi priežastis nuliūsti man buvo ir aš nieko nelaukęs skubiai nuliūdau. Kas tau yra, klausė manęs sunerimstanti Evelina. Kaip tai kas man yra? Ei, taigi šiaurės naktis baigėsi, miela tu mano Evelina. A, nu jo. Žiūriu, tą pasakiusi ji irgi nuliūdo. Pagalvojau, gerai kai yra kas šalia, nuliūstantis kartu su tavimi ir tada tau vienam jau liūdėti nereikia. Supratęs mūsų niekas nebūtų, jei kas būtų stebėjęs. Ir ko jie ten liūdi? Baisus čia dalykas, pagalvok tu man, naktį šviesos neliko. Na ir kas? Tas ir yra, kad ne na ir kas. Taip ir sėdėjom mes abu tokie nuliūdę šalia didžiausio Norvegijos ežero pradžios. Tik normaliai ir kokybiškai paliūdėjus, atėjo laikas žalio namuko statyboms. Temo ir reikėjo paskubėti, bet čia aš ir vėl apie tą patį - baigėsi nakties šviesa, kai galėjai niekur neskubėti statydamas namus, ir daugiau taip nebus. O ryte lijo. Ir kas ten per oras. Mieste karštligiškai bandėm surasti ką pamatyti, bet mažai ką radom. Olimpinis parkas ir kalnai skendėjo rūke, ledo ritulio klubo atributikos parduotuvė neveikė, net bažnyčia ir ta sekmadienį buvo užrakinta. Išėjom už miesto, kur irgi ir vis dar lijo. Tranzuodamas lietuje esi įsitikinęs, kad visi pravažiuojantys mato kaip tau šlapia ir sustos greičiau nei nelyjant. Norvegijai tai galioja ir ilgai tame lietuje mums užtrukti nereikėjo. Su malonia danų pensininke nuvažiavom iki aikštelės prie Hamario. Iš aikštelės išvažiuojančio vairuotojo pasiūlymą į savo prikrautą mašiną paimti tik vieną iš mūsų, būčiau priėmęs kaip asmeninį įžeidimą, jei būtų jis mane pažinojęs. Bet manęs jis aišku nepažinojo, matė pirmą kartą ir žinot negalėjo, kad dėl greitesnės ar šiltesnės mašinos aš kelyje draugų nepalikinėju. Čia ne tuo adresu jis kreipėsi ir išvažiavo nė vieno iš mūsų negavęs.

       Oslas vakarėjant ir mes jame. Keturiasdešimt keturios valstybės mano aplankytos ir keturiasdešimt trijose sostinėse mano būta iki šiol. Vienos trūko, kaip tik toje trūkstamoje dabar ir buvau. Su Evelina. Kaip su ja ir Rygoje, ir Bukarešte, ir Stambule, ir Tbilisyje, ir Tiranoje, ir Podgoricoje, ir Belgrade, ir Varšuvoje, ir Berlyne, ir Briuselyje, ir Paryžiuje, ir Andoroje, ir Madride, ir Lisabonoje, ir Stokholme. O dabar va Osle. Tad kiek sostinių mus prisimins. Prie universiteto suvalgiau paskutinį turėtą konservą. Ir gerai, kad daugiau jų neliko, nes tas konservas - rekordininkas, iš tiek toli atvažiavęs ir taip ilgai prasilaikęs mano kuprinėje, paliko ne pačius maloniausius prisiminimus. Pažintį su miestu užbaigėm ant kalno ir kadangi tą vakarą miela Evelina ant kažko pyko, tai man ten beliko žiūrėti į dvi žuvėdras, susėdusias viena šalia kitos ir žiūrinčias į jūros tolius ir besileidžiančią saulę juose. Rankas turėtų - apsikabintų. Taip neskausmingai išėję iš centro ir pernakvoję žaliam namuke Oslo pakrašty, užverčiam keturiasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Ne, tas namukas nemirtingas ir dar vienas trofėjus jo sąskaitoje (kaip ir mano beje) - Oslas.

       Iki Švedijos buvo likę nedaug. Tokius užsimiegojusius ir tik į kelią atėjusius, pavežėjo mus verslininkas. Atsiprašęs, kad važiuoja ne rytų kryptimi ir nuvežęs į padoresnę vietą už didelių kelių susikirtimo, apsisukęs nuvažiavo. Mums reikėjo rytų. Evelina ir toliau rinko trofėjus, sustabdydama pirmą fūrą Norvegijoje. Visai pašėlo mergiotė. To dėka Švedijos miestą Karlstadą pasiekėm po pietų. Išvarginti brangios Norvegijos ir persekiojami ne kokių prisiminimų apie šlykščius konservų iš Lietuvos, dar neatvažiavę į miestą jau žinojome kur nueisim pirmiausia. Paskui su autostopu tame mieste buvo blogai, labai blogai. Kur tau nebus blogai, kai miesto šone eina tipo autostrada ir iš miesto ji turi virš dešimties įvažiavimų, kurie išsidėstę kas kilometrą. Tokios nesąmonės dar niekur nebuvau matęs. Pabandėm kelis ir nė vienam jų nieko gero negavom. Taip bebandydami ir miesto pabaigą netruko prieiti, iš kur daugiau nebuvo kur eiti ir kur beliko laukti savo mašinos. Sustojo taksi, kuriuo iranietis taksistas važiavo iš atostogų Osle namo į Stokholmą. Va, kai aš stabdžiau taksi... Irgi bus kada prisiminti. Taigi, sekantiems trims šimtams kilometrų mes turėjom nemokamą taksą. Donatas vs. Evelina, rezultatas 1-0, taksi stabdymo kategorijoje. Verslininkas, fūristas, taksistas ir du autostopininkai, buvo susitikę tądien po Skandinavijos saule.

       Į patį Stokholmą tą vakarą neatvažiavom, nes taksistas į centrą vežti nesiūlė, o jei ir būtų siūlęs, vargu ar būtume sutikę. Na taip, žaliam namukui tai būtų buvęs dar vienas puikus trofėjus, bet ir negavęs jo kažin ar turėtų labai jau skųstis. Kas jau kas, bet jis kelio romano trijose dalyse trofėjų prisirinkęs į valias. Beliko jam statytis miške, kad ir paskutinę kelionės naktį Skandinavijoje keliautojai išsimiegotų ramiai ir kokybiškai. Iki Stokholmo centro kokios dvi dešimtys kilometrų, tad priėję priemiesčio traukinių stotį, nusprendėme kultūringai pasiekti centrą priemiestiniu traukiniu. Pasiūlytai bilieto kainai stipriai prasilenkus su sveiku protu, nuėjom tranzuoti ant įvažiavimo į autostradą. Ir ką jūs manot, Evelina sustabdė dar vieną (eilinį) taksi, taip išlygindama rezultatą. Donatas vs. Evelina, rezultatas 1-1, taksi stabdymo kategorijoje. Vėl iraniečiai. Daug kilometrų su jais nenuvažiavom, bet iki centro liko mažiau. Keliaujant ir toliau autostopu iš Stokholmo pakraščio į Stokholmo centrą, pavyko sustabdyti turką, pavežusį dar kokius tris kilometrus. Ten kelio romanas su jo dalyviais trumpam sugrįžo į pirmąją savo dalį, kai eidami per turkų gyvenamuosius rajonus Turkiją ir prisiminėm. Iki centro vis dar buvo likę kažkiek ten tų kilometrų, kai už sekančio kelių susikirtimo sustoję jaunuoliai, ispaniškai kalbantys išeiviai iš kažkurios pietų Amerikos valstybės, tą kažkiek sunaikino. Taip apvažiavę ratu Skandinaviją ir sugrįžę į Stokholmą, užverčiam keturiasdešimt septintą kelio romano skyrių. Baisu pagalvoti, bet ir Skandinaviją mes apvažiavom autostopu.

       Eidami per Stokholmą grįžom ten pat iš kur ir pradėjom. Nebuvo bilietų kelte į Rygą, užtat buvo bilietų kelte į Taliną. Matydamas džiūgaujančią Eveliną, kuri Taline nebuvus ir tokiu priverstiniu plaukimu planavo nušauti dar vieną papildomą zuikį, susitaikiau ir aš su ta mintimi, kad reiks plaukti ten. Dėl jos tai galima. Keltas išplaukė ir plaukė į Taliną - mudu žvalgėmės į nutolstantį Švedijos krantą, pramogavom, dairėmės į temstančią jūrą, stebėjom kaip kiti pramogauja, žiūrėjom į jau sutemusią jūrą, miegojom. Buvo ir atsirado kas veikti. Paskui išaušo rytas, nes jis visada išaušta ir ko gero kiekvienas iš mūsų su baime laukia tos dienos, kuomet taip nebenutiks. Keltas plaukė ir atplaukė į Taliną - mudu vaikščiojom mieste, kuris man irgi kaip naujas, kadangi mažai ką atsiminiau jame prieš dešimt metų detaliau buvęs. O be to ir metai šie man kaip autostopininkui jubiliejiniai - va prieš tris su puse mėnesio stuktelėjo dešimties metų rimto-reguliaraus keliavimo autostopu apvali sukaktis, o prieš šešias dienas ir apvalus šimtatūkstantinis kilometras autostopu į taupyklę įkrito. Tad tą popietę vaikštinėdamas po Taliną aš svarsčiau, ar dar mena mane to miesto gatvės, aikštės ir skersgatviai - tuomet dar tik pradedantį keliautoją, kuomet buvo pirma mūsų autostopo klubo "Kelio broliai" kelionė bei pirmieji mano šeši šimtai kilometrų rimto-reguliaraus keliavimo autostopu. Aišku, prieš tai dar būta 1997-ųjų spalio pabaigos ir pačių pačių pirmųjų mano aštuonių šimtų kilometrų (nerimto-nereguliaraus) keliavimo autostopu, trims dienoms iš Kauno į Varšuvą ir atgal - kukliai, neilgai, netoli, bet juk daug kas didingo nuo kažko mažo prasideda. Tuomet, 1997-ųjų rudenį nutranzavęs į Varšuvą supratau, kad keliauti autostopu aš galiu. Paskui, 1999-ųjų pavasarį pasiekęs Taliną sužinojau, kad keliauti autostopu aš noriu. Ir tada prasidėjo...

       Aš dėkingas Evelinai (kuri į Taliną norėjo) ir keltų kompanijai (kuri bilietų į Rygą neturėjo). Padėkoms pasibaigus reikėjo eiti per Taliną ilgus kilometrus. Apie tai žinojom mes abudu su Evelina, abudu su Evelina juos ir nuėjom. Į Piarnu atvežęs rokeris (ne su motociklu) ne tik už savo miesto nuvežė, bet dar ir apžvalginę ekskursiją ant ratų jame surengė. Sustabdžius sekančią mašiną pasakė, kad mums labai pasisekė, nes jie važiavo į Lenkiją. Jie - tai estas verslininkas ir jo sūnus, mažas ir labai jau žingeidus vaikis, kalbantis rusiškai ir norėjęs žinoti tiesiog viską: kas mes tokie, kiek laiko keliaujame, kas mūsų kuprinėse, kur mes miegame, ką mes valgome, ar dažnai taip keliaujame, kur miegosime šiąnakt, kokie mūsų vardai. Kelionė su jais per pusę Estijos, visą Latviją ir šiek tiek Lietuvos, neprailgo. Taip, mes buvome Lietuvoje. Liepos vidurio vakaro dangus ant Panevėžio aplinkelio labai jau priminė šiaurės dangų, tiek kartų matytą kur kas toliau nuo Panevėžio. Aš pagavau nuostabų kadrą, kai Evelina ištiesusi rankas kaip sparnus į rausvą vakaro dangų. Žalią namuką įrengėm pievoje tarp kelių. Pretenzijų dėl to, kad ne mieste, iš jo pusės didesnių nebuvo, nes Panevėžys jam joks ne trofėjus. Išrankus palikęs. Ryte autostradoje į Vilnių buvo nelengva kažką sustabdyti. Nežinau kodėl, bet taip buvo. Tik po kelių valandų sustojo pasvalietis, kurio sūnus irgi tokiu laiku keliavo autostopu po šiaurę ir kaip tik dabar iš ten grįžinėjo. Kaip ir mes, būna gi variantų. Su šiokiais tokiais nuotykiais (mašinų keitimas, aš šitos nevairuosiu) išlipom prie Ukmergės, kur užlinkę kelyje į Uteną, po kiek laiko ten nuvažiavom. Taip dar pasiekę Evelinos Ignaliną ir kitą dieną sugrįžę į Vilnių, užverčiam keturiasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Net jeigu ir niekas nesuprato, kodėl du tokie su kuprinėmis tą penktadienio vidurdienį šokinėjo Antakalnio rajone.

       Kada baigsis kelio romanas, niekas nežino. Pirma dalis buvo teisinga pradžia, kai rudenį mane sugrąžino keliui. Po pirmos dalies buvo aišku, kad bus ir antra, kai pavasarį mes važiuosim į vakarus, kur visiems žinomi miestai ir visai kitokie keliavimo autostopu ypatumai. Po antros dalies dar aiškiau buvo, kad bus ir trečia, kai vasarą mes važiuosim į šiaurę, kur jei nebuvai, reiškia mažai ką matei. Kas bus po trečios dalies, niekas nežino. Neužverskit dar kelio romano, nes neužverčiu jo aš.

       Kaskart pažvelgus į apšviestą naktinės Europos žemėlapį, man atrodo, kad ten visai ne miestų, kelių, gamyklų ar mašinų žibintai šviečia. Man atrodo, ten dega vienas šimtas tūkstančių žvakučių ant mano jubiliejinio torto...