Portugalija - į ją, joje ir iš jos. Naujo siužeto beieškant

       Ką ir besakyti - Portugalijoje aš buvau...

       Atėjo tokie laikai, kai į tokią Portugaliją be didesnių fizinių ir materialinių sąnaudų gali patekti bet koks durnius. Tad vieną pavasario rytą tokiu durnium nusprendžiau pabūti ir aš, iškeisdamas devynis šimtus litų į keturis lėktuvų bilietus. Galų gale, kuo aš durnesnis už kitus durnius? Kelionės diena atėjo ir aš išvažiavau iš Vilniaus į Rygą Latvijoje. Vakarą, naktį, rytą praleidau oro uoste, o vidurdienį išskridau į Frankfurt-Hahną Vokietijoje. Popietę, vakarą, naktį praleidau vėl oro uoste, o anksti ryte išskridau į Faro Portugalijoje. Ten atsiradau lygiai po trijų valandų ir sveika Portugalija. Žinok, man tai pirmas kartas ir tu nauja mano sąraše. Nieko aš iš tavęs nenoriu ir nesitikiu. Kokia būsi, tokia ir bus gerai. Tu juk ne Šiaurė - tu tik Portugalija.

       Pietų Portugalija pasirodė besanti karšta. Nesakau, kad man tai nepatiko, visai nieko. Ir nors Faro miestuke aš kažko įspūdingo neieškojau, bet gražią Atlanto lagūną mačiau. Dar mačiau kelias aikštes su senoviniais pastatais ir medžiuose augančius kažkokius oranžinius vaisius, turbūt apelsinus. Po pietų sėdau į autobusą ir išvažiavau keliasdešimt kilometrų vakarų kryptimi - į Lagos. Ten autobusų stotyje man primygtinai siūlė nakvynę, bet į jokias kalbas nesileidau, nes nakvynės vietą kaip visada turėjau su savim ant pečių. Sėdau į autobusą dar kartą ir išvažiavau į vakarus dar labiau - į Sagres. Išleido miestelio pakrašty ant uolų prie vandenyno. Pradedu suvokti kur aš. Juk gerai, kad yra šita kelionė ir kad dešimt artimiausių dienų aš praleisiu ne kur kitur, o Portugalijoje. ...Saulė skubiai leidosi į Atlanto vandenyną, kai aš sėdėjau šalia įspūdingai atrodančios Sagres pilies sienos ir gurkšnojau vyniuką. Štai ir išsipildė idijoto svajonė, kuria gyvenau prieš devynis metus. Tada mes visi, pradedantieji autostopininkai, žūt būt norėjom nukeliauti vakarų pakrantėn, žiūrėti kaip leidžiasi saulė ir gerti vyną. Tai buvo seniai. ...Palapinę pasistačiau ant skardžio su vaizdu į vandenyną ir po dviejų pusiau bemiegių naktų oro uostose, užmigau kaip kūdikis. Ryte tam kūdikiui skaudėjo galvą. Išmečiau turėtą papildomą vyno litrą. Nusileidau prie vandenyno. Man buvo gražu. Išėjau į pietvakariausią Europos tašką, besantį už septynių kilometrų į vakarus. Kelio gale - ir uolos, ir švyturys, ir vandenynas. Viskas kaip priklauso, viskas pagal pilną programą. Ten praleidau gerą pusdienį. Nudegiau kaklą. Tą dieną Portugalija pasirodė besanti per karšta man. Vakare grįžau į Sagres iš kur išvažiavau atgal į Lagos. Jeigu ten nebūna potvynių-atoslūgių, tai aš nieko nerizikavau pasistatydamas palapinę paplūdimy tarp uolų, keli metrai nuo vandens. Aš nežinau ar ten būna potvyniai-atoslūgiai ir nežinau ar kuo rizikavau. Bet miegant taip arti vandenyno atrodo, kad vanduo visai čia pat ir būtinai tuoj tuoj skalaus tavo palapinės kraštus. Kartkartėmis norom nenorom prabusdamas visada girdi vandens ošimą ir išsigąsti. Jis šalia, jis vandenynas. Atsikėliau penktą ryte visai ne todėl kad sušlapau ar išsimiegojau. Ne. Tiesiog už valandos autobusas į Seviliją. Ir su Portugalija aš atsisveikinu lygiai vienai dienai.

       Iki Ispanijos miesto Sevilijos penkios valandos kelio. Atvykau vidurdienį. Sevilijoje man patiko ir ne kur kitur, o būtent ten praleidau likusią dienos dalį. Apie Seviliją ką ir bepasakoti - gražus Ispanijos miestas su didžiausia Europoje gotikine bažnyčia, painiomis senamiesčio gatvėmis, įspūdinga centrine aikšte ir rūmais joje. Dar ten yra upė. Ir dar ten labai karšta. Taip karšta, kad net ausis nusvilau. Nakčiai palapinės jau nestačiau, o miegojau šalia upės. Anksti ryte sėdau į autobusą ir grįžau į Faro. Suplanuotoje kelionėje viskas pagal planą, kad ir kaip man tai nepatiktų.

       Iš Faro traukiniu turėjau važiuot į Lisaboną. Išlipau Setubale, penkiasdešimt kilometrų iki jos. Tikslas - rasti ką nors įdomaus ir gražaus. Tai arba aš ne ten ieškojau, arba ne taip ieškojau, bet Setubale tikrai nieko tokio nėra. Nusivylęs išvažiavau į Lisaboną. Esu įvažiavęs į daugybę miestų, bet įvažiavimas į Lisaboną pats įspūdingiausias ir be konkurencijos įvažiavimų į miestus sąraše užimtų pirmą vietą. Tiltas vadinasi "Balandžio 25-osios", o aš juo važiavau balandžio 24-ąją. Turbūt rytoj bus kokia šventė Portugalijoj, pagalvojau. Dar pagalvojau, kad portugalams tai svarbi diena, kad jos vardu pavadino tokį tiltą. Daugiau nieko nepagalvojau. Vežamas tuo tiltu dairiausi ir dairiausi, negalėdamas atitraukti akių. Man negaila sau gražių vaizdų. O ir dairytis tikrai buvo į ką. Į Lisaboną įvažiuoti verta gal net ne kartą. Išleido kažkokioj aikštėj, velnias žino kurioj Lisabonos pusėj. Pasimečiau neilgam ir verkti nepradėjau. Radau metro ir atvažiavau į centrą. Pačiu laiku, nes Lisabonoje jau temo. O nakvynę radau šalia upės ir šaligatvio. Vienoje pusėje upė ir tvora, kitoje pusėje - šaligatvis. Tarpas tarp tvoros ir šaligatvio ne daugiau pusantro metro. Todėl galima sakyti, kad Lisabonoje miegojau patvory. Lygtai pirmas kartas būtų. Gal ir ne pati geriausia vieta, bet gana rami atrodė iš pirmo žvilgsnio. Vėliau sužinojau, kad miegu šalia kažkokio naktinio klubo, kuriame vyksta triukšmingas vakarėlis. Bet keltis jau tingėjau. Bus gerai iki kol rytas ateis. Aštuonios valandos - standartinė mano stavkė miesto pažinimui. Ne išimtis ir Lisabona. Man ten patiko. Nors ir neatsimenu nei jos aikščių, nei gatvių, nei bažnyčių, nei paminklų pavadinimų. Bet man to ir nereikia. Ir pilyje buvau ir katedroje. Pastarojoje net bandžiau pakrauti fotoaparato bateriją, bet ten buvusi rozetė elektros neturėjo. Teko bateriją krauti ne šventoje vietoje - kiniečių parduotuvėje. Vakarop priemiestiniais traukiniais išvažiavau į Sintrą. Pakeliui praradau gerą nuotaiką, kai negrų/negrių/negriukų prikištame vagone buvau vos ne vienintelis europietis. Tik nuo Benfica stoties reikalai susitvarkė ir toliau negrų tik mažėjo. Net lengviau paliko. Sintroje niekur nėjau, tik iki autobuso, važiuojančio į vakariausią Europos tašką Cabo da Roca.

       Vakariausiame mūsų žemyno taške praleidau pusantros paros. Ne pusantros valandos, o pusantros paros. Štai ir išsipildė idijoto svajonė numeris du. Ten laikas neprailgsta ir veltui nepraeina. Ten jauku ir ramu. Ten daug vandenyno. Ten saulei artėjant prie laidos įjungiamas švyturys. Ten saulei nusileidus, lieki vienas, be jokių pašalinių. Vienas ant žemės krašto. Įdomus ir geras jausmas. Vakarų pakrantėj temsta greitai ir nakvynės laikui atėjus norėtum palapinę statyti tiesiog ant uolos krašto su garantuotu vaizdu į vandenyną. Bet kažin ar pavyks. Vėjas yra vėjas. Tad palapinę tenka statyti paėjus kelis metrus žemyn. Gera ir jauku yra palapinėje. Kas kelias sekundes prasineša švyturio spindulys ir tu dar ilgai negali užmigti. Tu apie kažką galvoji. Kol užmiegi. Ryte atlikau žygdarbį, nusileisdamas nuo uolų prie vandenyno. Nelengvas užsiėmimas, bet aš susitvarkiau. Maudytis neišdrįsau - man buvo baugu. Tada pakilau atgal. Taip ir vidurdienis atėjo. Alkio ir troškulio vedamas patraukiau keliu link artimiausio kaimo Azoia. Ten parduotuvių nebuvo, užtat buvo keli veikiantys barai, kur gavau ir pavalgyti ir atsigerti. O litrinį butelaitį alaus įsigijau vakarienei. Grįžinėdamas vėl nusileidau nuo uolų. Labai pavargau, bet užtat buvau šalia vandens. Ten buvo ir daugiau žmonių, o kai kurie jų maudėsi. Nusprendžiau ir aš pabandyti. Taip - aš maudžiausi Atlanto vandenyne. Pirmą kartą gyvenime. Maudžiausi kaip ir visi kiti, brisdamas iki pilvo į vandenį ir laukdamas bangos, kuri mane numestų atgal į krantą. Daugiau ten nieko neprigalvosi ir prieš vandenyną nepasišakosi. Vakarėjant manęs laukė sunki užduotis lipti į viršų. Susitvarkiau, nors pasikeikti ir teko. Taip likus kelioms valandoms iki saulės laidos aš ir vėl buvau ten kur ir vakar. Gulėjau sau švyturio pavėsy, gurkšnodamas alutį-šnekutį ir besižvalgydamas į vandenyno platybes. Pasišnekėti nebuvo su kuo, o ir reikėjo turbūt nelabai. Buvo gerai. Saulė nusileido, žmonės išsiskirstė, švyturys vėl dirbo savo darbą. Nakvynei įsikūriau kur ir vakar. Užmigau. Ryte atsisveikinau su šiuo žemės kampeliu. Ir nors man čia labai patiko, aš išvažiavau.

       Lisabonos traukinių stoty turėjau dvi valandas laisvo laiko. Per tą laiką spėjau pamatyti iš arti naująjį "Vasco da Gama" tiltą, kuris yra ilgiausias tiltas Europoje. Gražus, bet neįspūdingas - toks mano verdiktas. Traukiniu išvažiavau į Fatima. Čia mane apgavo, kadangi traukinių stotis Fatima ir miestelis Fatima vienas nuo kito nutolę apie 30 km. Ne visai savo noru tapau autostopininku ir per Portugalijos kaimelius buvau pristatytas į Fatimą. Būtent to man to ir reikėjo. Dar apelsiną gavau dovanų nuo mane vežusios portugalės. Prieš važiuodamas į Fatimą įsivaizdavau, kad tai paprastas Portugalijos miestelis su bažnyčia, kurios koplyčioje minima, kad kažkada kažkam kažkas čia apsireiškė. Nieko panašaus ir Vatikanas otdychajiet. Įspūdingų gabaritų aikštė su įspūdingų gabaritų bažnyčia jos gale. Man nepasisekė, nes buvo sekmadienis ir turbūt todėl ten buvo minios žmonių. O gal ir ne todėl jie ten buvo. Nežinau, bet žmonių ten buvo tikrai labai daug. Dar ten buvo įvairių pramogų - vieni ant kelių vaikščiojo ratais, kiti sėdėjo kažkokioj pavėsinėj kur degino smilkalus, dar kiti dalyvavo masinėse eitynėse aplink aikštę. Stebėjau iš šono. Jokios ramybės šventoj vietoj. Maldų salėj pasikroviau fotoaparato bateriją. Vakare išvažiavau į Leiria, kur ne tik vaikščiojau, bet dar ir apsinakvojau. Ryte jau nebuvo nei karšta nei šilta, o bevažiuojant į Coimbra net lyti pradėjo. Neilgai. O Coimbroje tai gražu. Ten kažkoks senas universitetas ant kalno. Grėsmingai apsiniaukęs dangus tam suteikė dar daugiau žavesio. Man patiko. Vėl tapo karšta, o aš išvažiavau link Porto. Čia vėl sumąsčiau apsilankyti mieste priešais Porto. Tai Aveiro. Istorija ta pati kaip ir su Setubalu - nieko gero. Gerumą supratau tik vėliau, traukinių stoty. Reikalas tas, kad nuo Aveiro į Porto važiuoja jau priemiestiniai traukiniai, kurie stoja ant kiekvieno kampo. Ir kadangi geležinkelis eina palei Atlanto vandenyną, tai man neliko jokių kliūčių kokybiškai praleisti vakarą. Išlipau taip ir neprivažiavęs Porto, Mirimar kaime. Iki paplūdimio buvo koks puskilometris. Čia jau jokių uolų. Puiki naujiena. Minčių maudytis nekilo - viskas atrodė labai jau šaltai. Brrr... Ten vandenyne tiesiog ant akmenų stovi bažnyčia. Tikrų tikriausia. Tokia nedidelė. Ir vėl vandenyninis saulėlydis. Įspūdinga atmosfera. Vietiniam bare lengvai svaiginausi alumi. Miela padavėja alaus negailėjo. Sutemus palapinę pasistačiau prie vandenyno. Palapinė laikėsi tik viduje esančio balasto(manęs) dėka.

       Ryte atvažiavau į Porto. Visada labiau negu Lisaboną aš norėjau pamatyti Porto. Štai ir išsipildė idijoto svajonė numeris trys. Porto aš pamačiau. Ko gero įspūdingiausia pažinties su miestu dalis - pasivaikščiojimas tiltu oi kaip aukštai upės. Žemyn geriau net nežiūrėt. Puikus miestas, puikios panoramos. Negerai tik tai, kad kažkiek laiko ten lijo. Maloniai nustebino tai, kad mieste nemačiau juodulių - vakarų Europos didmiesčiams tai daugiau negu retas reiškinys. Vakare išvažiavau į oro uostą, nors nei tą dieną nei sekančią aš niekur neskrendu. Miegojau po tiltu šalia oro uosto. Prabudęs, susipakavęs daiktus ir pavalgęs, patraukiau link vandenyno, kuris mano ir žemėlapio nuomone kažkur šalia turėjo būti. Radau jį už pusantros valandos ėjimo. Ten praleidau porą žavių akimirkų. Vakarop vėl grįžau į oro uostą. Nelabai buvo kas veikti ir laiką jau užmušinėjau. Bare rodė futbolo rungtynes. Nemėgstu futbolo, bet ten jis man buvo išsigelbėjimas. Vakare miegoti po tiltu jau nėjau. Miegojau laukimo salėj trečiam aukšte kaip ir visi padorūs žmonės - ant suoliuko. Po vidurnakčio ten net šviesas prigesina - miegok ir norėk. Šiaip Porto oro uostas yra ryškiai per didelis. Pagal keleivių ir skrydžių skaičių jis turėtų būti kokius tris kartus mažesnis. Aišku, manęs pamiršo paklaust. Pabudau nuo salės valymo mašinos keliamo triukšmo. Jau rytas ir jau laikas. Saulei tekant - viso gero, Portugalija. Tu gal ir gera, bet ne geriausia. Atleisk tu man, bet taip jau būna - naujo siužeto beieškant...

       Išskridau į Stokholmą Švedijoje. Vėl oro uostas ir vėl laiko užmušinėjimas. Alus ten kainuoja dvidešimt litų, hamburgeris irgi. Įspūdingi pasiūlymai nuo kurių atsisakiau. Sveiko proto aš dar turiu. Palapinę pasistačiau šalia kelio. Čia jau beveik namai ir čia temsta lėtai. Miegoti nuėjau dar su šviesa. Stebuklas. Gulėdamas girdėjau kaip praeinantys žmonės kalba kažką apie kempingą. Turbūt jie stebėjosi kaip kažas tokioje vietoje įsteigė kempingą. Man buvo juokinga. Ryte išskridau į Rygą Latvijoje. Ten viskas buvo prieš mane. Išsikrovė telefono baterija. Į sumuštinių automatą įmestas latas dingo, kai sumuštinis pakibo taip ir neiškritęs. Kavinė nedirbo šventės proga, o aplinkui valgyti buvo tik biliašai, kurių aš jau seniai nevartoju. Net nežinau, kodėl tą dieną viskas Rygoje buvo prieš mane, tad daug nesvarstęs išvažiavau į Skaistkalnę - miestelį ant Latvijos/Lietuvos sienos. O iš ten - su iškviestu transportu į Biržus. Labas, mama. Aš namie.

       P.S. Perskaičius pasakojimą gali susidaryti įspūdis, kad aš keliavau vienas. Tai netiesa. Kelionės draugo nuotraukas rasite čia