Krymas ir kita Ukraina

       Tą vakarą mes išvažiavom į pavasarį. Buvo taip parašyta ant vagono. Vilniuje lijo, bet aš buvau ramus, nes Vilnius juk ne mano miestas ir kažin ar jo ašaros gali būti tikros. Niekas mūsų išlydėti taip ir neatėjo, tad atsisveikinimo scenų nebuvo. Ir nereikia, pagalvojau, kam jos man, berniokui paprastam. Traukinys važiavo per Lietuvą ir Baltarusiją. Netoli Minsko man atsitiko nelaimė, nes baigėsi alkoholis, kurio buvau pasiėmęs tiek, kiek mano skaičiavimais turėjo užtekti. Neužteko. Ir ne aš jį visą išgėriau - tai padarė mano antrasis aš. Ech, kaip aš jo nemėgstu... Jis geria ir rūko, keikiasi ir būna piktas. Jis tiesiog visoks toks kitoks, taip nepanašus į mane. Minske buvo kelios minutės traukinių stoties perone, viena nuotrauka su paskutine alkoholio skardine ir grįžimas į vagoną. Tambūre rūkiau ir klausiausi Vysockio dainų be Vysockio. Ten buvom tik aš, plėjeris ir smilkstančios cigaretės. Ryte pavasario irgi dar nebuvo, o už langų lėkė vis dar snieguoti, bet jau Ukrainos laukai. O aš mintyse stačiau paminklą savo antrąjam aš, vakar taip smagiai išgėrusiam visą mano turėtą alkoholį. Juk tiktai jo dėka svaigalų nebuvo ir svaigintis nebereikėjo. Man skaudėjo galvą. Vakare atvažiavom į Charkovą, kur vyko planinis vagono perkabinimas prie kito traukinio. Tad turėjom daug gražaus laiko pasivaikščioti po miestą. Pamatęs kiek Ukrainoje kainuoja alus, aš iškart pamiršau sau ir kitiems duotą pažadą nevartoti kelionėje šito gėrimo. Labai mažai jau jis ten kainuoja. Ir labai jau didelis ten alaus kultas. Alų ten geria visi. Rankose neštis alaus butelį yra tiesiog gero tono ženklas. Žiūrėk, eina vaikinas su mergina. Eina ir būtinai gurkšnoja alų. Taigi, alų Ukrainoje gėriau tik kultūriniais-pažintiniais tikslais. O Charkove nieko ypatingo taip ir neradom. Grįžom į stotį ir sulaukėm savo vagono, kurį mums matant prikabino prie traukinio. Traukinyje buvo vagonas-restoranas, tik mes jame ilgai neužsibuvom, o apsilankėm irgi tik grynai pažintiniais tikslais. Asmeniškai aš ten gėriau Coca-Colą.

        Ryte atsibudus jau buvo pavasaris. Pavasaris Kryme... Išlipom Bachčisarajaus mieste, kur nusipirkom žemėlapių, alaus ir išėjom į kalnus. Kalnuose kaip kalnuose, nieko ten naujo, visi jie man beveik vienodi. Kažkur ilsėjomės, aš valgiau lietuvišką kumpį su lietuviška duona, klausiausi Vysockio ir svajojau apie barščius ukrainietiškam restorane. Kai per pievą nusileidom nuo kalnų, nuėjom į urvų miestą. Kuprines palikom pas bobutę, prekiavusią bilietais. Grįžę bobutės neberadom. Kuprinės dar nebuvo pavogtos. Nesukom sau galvos kur dingo bobutė. Faktas tik tas, kad kuprinių daugiau nepalikinėsim nei pas bobutes, nei pas senelius. Vakarop grįžom į miestą, sėdom į mikrūškę ir išvykom į Sevastopolį. Kelyje ramiai numiegojau. Ką reikia daryti atvykus vakare į miestą, kuris yra šalia jūros, aš jau žinau. Ne pirmas kartas gi. Visų pirma reikia nusipirkti vyno. Jeigu vynas būna tik spirituotas, kaip buvo šitam mieste, tada reikia neprarasti vilties ir nusipirkti alaus. Turint alkoholio jau galima ramiai eiti prie jūros žiūrėti saulėlydžio. Tai mes taip ir padarėm. Įspūdingas buvo tas saulėlydis. Po saulėlydžio būtinai sutemsta. Nuėjom kitur, išsivirėm košės su tušonke, pasistatėm palapinę ant jūros skardžio ir miegojom. Ryte dar pasitrynėm po miestą, sėdom į mikrūškę, važiuojančią link Jaltos. Aš vėl užmigau, bet mane prikėlė ir liepė žiūrėti pro langą, nes prasidėjo gražūs vaizdai. Vaizdai tikrai buvo gražūs, vieną net spėjau nufotkint. Taip mes atvažiavom į Alupką ir nuėjom prie jūros. Ten gėrėm vyną ir braidžiojom po jūrą. Išgėrę nusprendėm, kad gal reiktų Odesą pasiekti ne traukiniu, o tranzais. Gera gera žinoti, jog išsiblaivius tokio lengvumo mintys taip pat lengvai ir išeina. Netyčiom spėjom į keltuvą, užkėlusį mus į aukščiausią Krymo viršukalnę Ai-Petri. Sniegas ir vėjas. Beprotiškai mėlyna jūra apačioj ir toks pat beprotiškai mėlynas dangus viršuj. Buvo fantastiškai giedra diena, pažiūrėkit į nuotraukas. Nepasiimkit manęs iš čia... Žemyn leidomės serpantininiu keliu. Kai tai daryti nusibodo, ėjom per miškus. Sutemus pasistatėm palapinę ir miegojom. Ryte atsivilkom į kelią. Nusimoviau batus ir apsimoviau tapkes. Prie jūros nepriėjom iki pat "Kregždučių lizdo". Čia pilis tokia, kurią jau seniai seniai norėjau pamatyti. Tądien ir pamačiau. Sekantis objektas buvo Livadijos rūmai, Rusijos caro Nikolajaus II vasaros rezidencija. Remigijus paliko pievutėje gerti vyno, o aš nuėjau vidun. Už penkis litus pamačiau vaškinę caro šeimą su vaškiniu Rasputinu. Ir pažiūrėjau filmą apie juos. Su muzikiniu fonu. O kitoj salėj pamačiau Čerčilį, Ruzveltą ir Staliną. Jie irgi buvo vaškiniai. Šitie ponai neveltui ten sėdėjo, nes būtent Livadijos rūmuose jie pasirašė II-ojo pasaulinio karo pabaigos aktą. Grįžęs po kultūrinės programos radau Remigijų jau bendraujantį su kažkokiu vietiniu. Pastarasis norėjo vyno ir išdrįso paprašyti tik po ilgų kalbų apie nieką. Aš vyno negėriau, o baigiau valgyt lietuvišką mėsą su lietuviška duona.

        Į Jaltą atėjom po pietų. Pabuvom jos gatvėse, nusėdėjom pajūry ir temstant ten pat pasistatėm palapinę. Ne tik pasistatėm, bet ir miegojom joje. Ryte nuvažiavom į Nikitos botanikos sodą. Ten toks miškas, už įėjimą į kurį mokami pinigai. Miške daug augalų. Neužsibuvom. Nuvažiavom kelis kilometrus iki kelio Jalta-Alušta, kur sulaukėm troleibuso. Aluštoje lynojo. Nuėjom į restoraną. Barščiai ten buvo tikrai skanūs, o va šašlykas buvo kažkoks keistas ir su kaulais. Arbatos net nesulaukiau. Iš tos užeigos ėjom prie jūros. Krantinė panaši į Jaltos, o maudytis dar per šalta. Tai irgi neužsibuvom. Sėdom į troleibusą ir keturiasdešimt kilometrų iki Simferopolio važiavom apie dvi valandas. Neveltui... Juk troleibusų linija Jalta-Simferopolis kaip ne kaip ilgiausia buvusioj Tarybų Sąjungoj. Ir būtų labai keista jei nebūtume ja pravažiavę, ar ne? Simferopyje nusipirkom traukinio bilietus į Odesą. Buvau apakęs kiek tas malonumas Ukrainoje kainuoja. Už 400 kilometrų atstumą tereikėjo sumokėti niekingus trylika litų. Be komentarų... Simferopolyje turėjom beveik parą laiko. Tą vakarą išsivirėm košės kažkur miesto centre, pažiūrėjom politinius susibūrimus ir temstant išėjom ieškot nakvynės. Ėjom per baisius lušnynus, vadovaudomiesi principu "eik ir nesustok", nes pakeliui buvo daug įtartinų tipų susibūrimų. Miegojom lievai, pusiau uždaram kieme, beveik po langais. Buvo šalta. Man tikrai buvo šalta. Ryte dar vaikščiojom po miestą, bet kadangi ten eit nebelabai buvo kur, tai jau prieš vidurdienį buvom traukinių stoty. Tiesiu taikymu nuėjom į stoties valgyklą. Ten gėriau arbatą ir valgiau biliašą, liaudyje dar vadinamą "lojančiu pyragėliu". Likusias keturias valandas sėdėjau traukinių stoties perone ir stebėjau aplinką. Remigijus vaikščiojo bėgiais ir po lušnynus. Aš kartais nueidavau į turgelį, kad nusipirkti šviežiai virtų krevečių ar džiovintos sūrios sūrios žuvies.

        O vakarop išvažiavom traukiniu Simferopolis-Odesa. Aišku, į Odesą. Naktį į traukinį įlipo senis, kuris visą likusį kelią kosėjo. Kosėjo ir kosėjo. Sunervino jis mane nerealiai. Arba jis buvo prasirūkęs, arba sirgo plaučių vėžiu. Paryčiais jis kosėti kaip ir baigė, tačiau pradėjo knarkti. Sunervino dar kartą. Odesoje buvom labai labai anksti. Odesa - tai miestas, apie kurį dainavo Vysockis ir kuriame man pabūti būtina. Man tikrai būtina. Kiti gali ramiai sau gyventi ir net nežinoti, kad toks miestas išviso yra, ar kur jis yra. Aš taip negalėčiau. Ankstyvas rytas Odesos gatvėmis... Delfino skulptūra ir stoties rajonas. Popietė prie jūros, klausantis muzikos ir bangų. Gal tuščias mano žvilgsnis už horizonto, prisimenant 2004-ųjų vasarą Turkijoje, kuri dabar priešingam krante. Odesos uostas nuo kalno ir didžiulis obeliskas jūreiviams. Uosto fone besiganantis neūžauga baltas arklys. Mėlynas užrašas "Port Odessa". Paminklas Puškinui nuo Odesos piliečių. Miesto alėja. Rodyklės į visas pasaulio puses su atstumais iki miestų. Visai kaip vienoj Vysockio dainų, kurioj jis dainavo, kad iki Londono ar Paryžiaus yra kur kas arčiau nuo Odesos, nei nuo paties Sant Peterburgo. Keisti medžiai ir gražūs pastatai. Miesto aikštėje šachmatais ir domino lošiantys pensininkai ir blatni vyrukai, apstoję ratu aplink juos ir stebintys kiekvieną partiją. Turguje pirktas piratinis DVD diskas. Geriamo vandens punktas ir į jį einantys odesitai. Grįžimas prie jūros ir pastatyta palapinė paplūdimy. Nuostabus saulėtekis šeštą ryte, pamatytas užmiegotomis akimis. Pusryčiai Odesos parke. Miesto kapinės su mėlyna bažnyčia jose ir kalėjimu priešais. Alus ir pokalbis apie nieką. Rasta dviejų kapeikų moneta Odesos gatvėje. Odesos paplūdimy surinktos kriauklės ir smėlis. Odesos kino studijos pastatas. Nuostabaus skonio saulėgrąžos, kokios tebūna tik Ukrainoje - tokios juodos juodos ir maloniai apkepintos. Rausvos, ne per seniausiai pagautos ir išvirtos krevetės. Ech... Ir traukinys Odesa-Kijevas. Tokia tad man buvo Odesa tas trisdešimt šešias mano gyvenimo valandas. Traukiny kaip traukiny - gėriau arbatą su citrina ir žiūrėjau pro langą. Klausiausi muzikos ir miegojau. Nerūkiau. Anksti ryte buvo Kijevas. Kijevas turbūt visai nesuprato manęs tokio, išlipusio iš traukinio su tapkėmis. Kijeve lijo ir man teko skubiai keisti avalynę. Mes ėjom per Kijevą. Kai dviese eiti nusibodo, tai ėjom po vieną. Kijevo vaizdai neturi nieko bendro su Ukrainos vaizdais. Tiek daug prabangių mašinų aš nebuvau matęs nė vienam iš Europos miestų. Bet Kijevas man gražus miestas. Plačiais ir erdviais prospektais. Dniepro upe ir tiltais per ją. Mėlynomis cerkvėmis auksiniais kupolais, kurie dengiami grynu auksu, kad aukščiausiasis pastebėtų dažniau. Aš stoviu prieš juos kaip prieš amžinąją paslaptį (orig.kalba: Ja staju kad pieried viečnaju zagadkaju)... Taip dainavo tas pats Vysockis. Sunku atgauti žadą, kai matai tai. Bet vos tik jį atgavęs užlipau ant kito kalno ir pamačiau įspūdingo dydžio paminklą kariams išvaduotojams. Teko žadą prarasti dar kartą, nieko nepadarysi. Ėjau iki to paminklo. Radau miestų dydvyrių sąrašą. Fotkinausi. Žiūrėjau į Kijevą. Ir plačiais prospektais grįžau traukinių stotin. Ten gėriau arbatą ir valgiau kotletus. Su Remigijum susitikom jau prie traukinio Kijevas-Minskas, prie šešto vagono. Ir netrukus išvažiavom į Baltarusiją. Arbata baltarusiškam traukiny buvo irgi pigi, tik be citrinos. Gelbėjo citrina, kurią buvau nusipirkęs Kijevo stoties turguje. Kelionė neprailgo ir anksti ryte buvom Minske. Už valandos atvažiavo traukinys ir išvežė mus namo. Baltarusijoj dar buvo net sniego. Ir ką čia daugiau bepridursi...

Donatas, 2006.04.22
[Spring edition]