Parvežti Albaniją Jai

Iš namų

       Ne aukštų kalnų, ar gilių žydrų jūrų išvažiuoju žiūrėti. Visa tai aš jau matęs per daug kartų ir šitoj kelionėj bus viskas daug paprasčiau – man reikia tiesiog išvažiuoti. Skaitau autostopo klubo svečių knygą, kurioje randu įrašą apie tai, kad kažkokia mergina rudenį nori keliauti į pietus, kur bus dar šilta. Iki kelionės likusios dvi savaitės ir per tą laiką su ja susitinkam du trumpus kartus. Maršrutą sugalvoju dar namie, nesunkiai įpaišau jame jos svajonių šalį Graikiją. Jai maršrutas tinka patinka, ji nori gyvenimo ir laisvės kelyje. Galėčiau jai tai parodyti, tačiau ji dar būdama čia pradeda ieškoti nemokamos nakvynės įvairiose šalyse. Tegul, galvoju pakuodamas palapinę į kuprinę. Apie palapinę ji žino, ir kad teks joje nakvoti irgi žino, pats jai sakiau. Kelionės išvakarėse nusiperku mėsos ir butelį romo. Visai vakare sužinau, kad ji vegetarė ir abstinentė. Būčiau žinojęs tai anksčiau – niekur su ja nebūčiau važiavęs. Va, taip aš ir Diana pasiruošėm kelionei.

       ...Atrodo, užtenka ateiti į kelią, pakelti ranką, ir būtinai sustabdysi mašiną, su kuria kažkur nuvažiuosi. Tada vėl pakelsi ranką, ir vėl sustabdysi, ir vėl kažkur nuvažiuosi. Romantika? Ne visada. Ir ne visiems...

Per Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą, Moldovą ir Padniestrę

       Pirmą kelionės rytą lipom į Vaduvos kalną Vilniuje, kur yra geresnė pozicija. Užlipusi tą kilometrą, Diana nusprendė, kad jos kuprinė per sunki. Skambino namiškiams, kad atvažiuotų paimti nereikalingų daiktų. Galvoju, o ką po velnių tie daiktai veikia jos kuprinėje, juk sakiau, kad neprisidėtų visokių nesąmonių. Atrodo, nepaklausė. Namiškiai neatvažiavo. Tada pasiūliau nereikalingus daiktus išmesti arba palikti po krūmais, o kai grįš galės pasiimti. Nebuvo girdėjusi ji apie tai, kad neimti į kelionę daiktų, kuriuos būtų gaila prarasti. Todėl ir nepaliko. Ką gi, oras buvo puikus, į akis švietė saulė. Mes: tai aš, ji, mūsų kuprinės ir jos nereikalingi daiktai, tranzavom. Neužilgo sustojo mašina ir atvežė į Kauną. Lijo lietus. Ant Marijampolės apvažiavimo švietė saulė. „Atsibodo skraidyti lėktuvais, tai noriu pabandyti keliauti taip...“ – standartinė frazė, kurią kartojo Diana visiems. Kaip ir tokią: „Mes esam n-toji diena be namų...“. Iki sienos sekėsi sunkiai, aš tranzavau, ji skaitė Bibliją. Tik popiet pasiekėm Lenkiją, o vakarop Bialystoką. Kol lijo lietus, sėdėjom degalinėje. Kai lietus baigėsi, perėjom visą Bialystoką, kad rasti kur statyti palapinę, nors pakeliui buvo pakankamai apleistų garažų ar panašių nakvynei tinkamų vietų. Bet ne, negalima taip nakvoti, mums būtinai reikėjo statyti palapinę. Tai ir pastatėm, naktis nebuvo šalta, gal tik rytas vėsokas. Ryte kažkokie pensininkai atvežė į kažkokio miestelio stotį. Stoty ramiai sau vaikščiojo benamis šuo ir tada prasidėjo cirkas be bilietų. Pasirodo, mano kelionės partnerė yra aistringa benamių gyvūnų mylėtoja, tad savo meilę tam benamiui gyvūnui demonstravo viešai. Pradžioj sušėrė visas savo vegetariško maisto atsargas. Šuo buvo alkanas, bet ne vegetaras, todėl viską suėdęs sekė paskui, taip reikalaudamas mėsos. Ji nupirko jam dešros, o šuo, būdamas dėkingu padaru, prisirišo prie mūsų, gulėjo sau pievelėje, jiedu bendravo ir kalbėjosi, o aš tranzavau. Sakau – cirkas be bilietų. Todėl vairuotojas, kuris sustojo prie tokio vaizdo, nusipelno dėkingumo. Dar jis mus nusivežė į pakelės restoraną. Ir kai ji pradėjo pasakot jam apie tai, kad nevalgo mėsos, ir kai vairuotojas peržvelgęs meniu pakvietė padavėją, man teko įsikišti ir pasakyti frazę, kurią šitoj kelionė kartosiu labai dažnai – „Aš valgau viską“, kad ir man neužsakytų ko nors „labai skanaus“ vegetariško. Valgiau barščius. Sutemus pasiekėm Ukrainos sieną ir nuėjom miegoti į palapinę miškuose.

       Ryte muitininkas nuvežė iki sienos, kur per pusvalandį įprašiau mus į lenko mašiną. Reikėjo pildyti deklaraciją apie registracijos vietą Ukrainoje, tad vairuotojo patarti užrašėme, kad apsistosime Puškino 25, Lvove. Vairuotojas sakė, kad visi rašo tą adresą. Atėjus į pirmą Ukrainos kaimą nusprendžiau nieko nelaukdamas išpildyti vieną savo kelionės tikslų, apsilankyti Ukrainos restorane. Radom tokį, ir Diana stojo į kovą su bufetava, kad galų gale išsiaiškinti, kas iš restorano meniu esančių patiekalų yra be mėsos. Sunkus klausimas, nes kas gi gali būti Ukrainoje be mėsos? Atrodo, rado keptų bulvių, bet prieš tai dar dešimt minučių aiškinos, ant ko jos keptos, ar ant aliejaus, ar ant taukų. Bufetava, matyt praradusi kantrybę, įtikino ją, kad bulvės keptos ant aliejaus, kuo aš labai abejoju. Tuo tarpu su manim bufetavai sekėsi bendrauti kur kas lengviau, nes užsisakiau nuostabią porciją šašlykų, nuostabaus skonio barščių, įvairiausio garnyro, kaip tikras ukrainietis. Po sočių pietų nuėjom į kaimo galą tranzuoti. Nestojo nei žiguliai, nei nivos, nei moskvičiai, o sustojo kamazas. Važiavom duobėtu keliu iki Lvovo saugiu 40 km/val. greičiu, grožėjausi Ukrainos vaizdais. Man patiko ir kelias neprailgo. Lvove vaikštinėjom po miestą. Mieste pilna žmonių, jaunimas važinėja šaligatviais motoroleriais jawa, gatvėse tvyro chaosas. Kaip išsigauti iš miesto klausėm pas taksistą, tai tas mus užvežė ant aukščiausio kalno, sakė nemokamai, kad mes prisimintumėm, kad buvom sutikę išprotėjusį taksiūgą Lvove. Jis toks ir buvo, nes pusę kelio važiavo prieš eismą. Man atrodo, jis buvo net neblaivus. O nuo kalno Lvovas atrodė įspūdingai. Su tramvajais išvažiavom iš miesto. Sustojo blatnas vyrukas su žiguliais. Jis blatnai kalbėjo, blatnai vairavo, buvo blatnai apsirengęs, turėjo blatną aukso grandinėlę ant kaklo. Tiesiog, jis buvo blatnas. Paleido kažkokioj kryžkelėj, kur sustabdžiau sau ir jai užsimiegojusį fūristą, kuris mus atvežė iki Ternopolio. Ten be problemų sustabdžiau kitą mašiną, su kuria atvažiavom į Kamianets-Podilskyi. Laikas buvo vėlyvas ir patraukėm į pievas statyti palapinės. Čia išgirdau, kad jai palapinėje miegoti atsibodo. Nu ble, galvoju, dar tik trečia naktis, o jau atsibodo.

       Ryte sustabdėm mašiną iki sankryžos į Moldovą. Ten buvo kioskelis, kur nusipirkom maisto. Maistą suvalgiau ir sustabdėm mašiną iki Novoselicos, o iš ten kelis likusius kilometrus iki Moldovos važiavom su mikroautobusu už pusę dolerio. Sienos perėjimo punkte vyko statybos, ukrainiečiai pasiėmė registracijos talonus, moldavai sutiko su šypsenomis. Kelias buvo tuščias ir mes pradėjom eiti. Netoli nuėję sustabdėm vėl kamazą ir su juo atvažiavom į pirmą Moldovos kaimą Lipcani. Vaizdai ne kokie, visur skurdas. Gyvūnų mylėtoja Diana pasibaisėjo tuo, kaip atrodo ir yra eksploatuojami arkliai, o man jų buvo tiesiog gaila. Dvi valandas stovėjom veltui, kol paėmėm prikrautą žigulį, atvežusį mus į antrą Moldovos kaimą Briceni. Čia ilgai neužsibuvom, nes sustojo Naujasis Moldavas. Tai jo firma stato pasienio perėjimo punktą, per kurį mes ką tik perėjom, jis mus ten matė. Važiavo jis į Kišiniovą, kelias buvo per aplinkui, nes lankė kitus savo statomus objektus. Apie Moldovą sužinojau viską, ką norėjau sužinoti. Valgiau skanias vynuoges, žiūrėjau į bekraščius laukus, kurie visur dirbami ir juose kažkas auginama. Į Kišiniovą atvažiavom temstant ir jis mus pakvietė į savo namus Bulboaca kaime, 40 km. nuo sostinės. Tuose namuose jo žmona suruošė galingą vakarienę. Ir mėsa, ir alus, viskas kaip turi būti. Ryte su juo dar pasivažinėjom po Moldovą ir vidurdienį buvom Kišiniove. Sėdėjom interneto kavinėje. Kai man ten sėdėti atsibodo, palikau ją ir valgiau kebabą, dar nuėjau prie gražiausios cerkvės. Kai grįžau, vaikščiojom po Kišiniovą, kuris yra iš serijos „buvai viename-matei visus“.

       Išvažiavom iki miesto vartų ir tranzavom į Padniestrę – nepripažintą respubliką, prieš kažkiek laiko atsiskyrusią nuo Moldovos. Ant sienos sumokėjom 3 litus už leidimą įvažiuoti į tą nepripažintą respubliką. Gavom talonus ir taip atvažiavom į sostinę Tiraspolį. O jei tiksliau – tai persikėlėm laiko mašina kokius penkiolika metų atgalios. Mus vežęs vairuotojas apie mane mums visiems pasakė komplimentą, kad aš kalbu rusiškai be akcento. Man tai svarbu, nes praeitam gyvenime aš buvau rusas. Tiraspolyje pilna raudonos spalvos, paminklų kareiviams ir įvairiems leninams, gatvėse bobutės pardavinėja senovinę girą iš geltonų bačkų, o parduotuvėse būtinai užsirausi ant pasenusių produktų. Diana vėl rado gaują benamių šunų ir nuėjo jiems pirkti dešrų. Man neįdomu tie jos benamiai gyvūnai ir jų tarpusavio bendravimas, tad nuėjau apžiūrėti cerkvės. Cerkvė buvo nuostabi, o grįžęs radau kelionės partnerę su kilogramu dešrų, beviltiškai ieškančią benamių šunų, kurie kažkur buvo pasiplovę. Nuraminau, kad juos būtinai rasim ir patraukėm iš miesto. O žmonės tokie vienodai apsirengę ir liūdni. Per daug depresinis miestas. Kelyje į Odesą buvo pilna moterų ir vyrų su tašėmis. Diana susikomunikavo su kažkokia boba, kuri važiavo autostopu pas dukrą į Odesą ir pažadėjo, kad ten mums bus nakvynė ir ekskursija po Odesą. Razumiejietsa, nie biesplatno, kaip aš supratau. Žodis „nakvynė“ jai reiškė daug, teko taikytis ir stovėti toje tašių minioje. Žinojau, kuo tai baigsis, nerūpestingai žvangindamas likusias padniestriškas kapeikas. Sustojo mašina, į ją sulipome penkiese. Kelias iki Ukrainos sienos apie trisdešimt kilometrų neprailgo. Aišku, kelio gale reikėjo mokėti, tai atidaviau visus smulkius. Pradėjom eiti per sieną, kai budėjęs kareivis nuvedė pas viršininką, kuris pradžioj aplinkui, o vėliau tiesiai pareiškė, kad turim jam mokėti po penkis žalio grynais. Netgi priežastį po ilgos proto mankštos sugalvojo – tipo musų pasuose ant Moldovos antspaudo nėra žodžio tranzyt, todėl turime šalyje viešėti mažiausiai tris dienas. Pinigų jis negavo, o mes nevažiavom į Odesą. Buvo vakaras ir mažai laiko iki vidurnakčio, iki kada galiojo viešnagės Padniestrėje talonas. Kelyje sustabdžiau pirmą važiavusią krovininę mašiną, parvežusią mus atgal į Tiraspolį. Mynėm pradžioj į trasą, bet sutemo. Tada ėjom į stotį, kur taksiūgos siūlė vežti į Kišiniovą už dvidešimt žalio kiekvienam. Bajeristai. Kai atvažiavo mikroautobusas, tai taksiūgos jam užblokavo kelią ir liepė nešdintis iš stoties. Jis gyventi norėjo, todėl visus keleivius išvarė iš savo autobuso. Va čia tai konkurencija ir laukinis kapitalizmas, pagalvojau. Ir visa tai šitoje raudonoje komunizmo citadelėje. Išvarę autobusą, taksiūgos jau trynė rankas ir mintyse skaičiavo pelną, kurį gaus nuvežę mus į sostinę. Deja... Mes su vietine moteriške išėjom iš stoties ir patraukėm į centrinę Tiraspolio gatvę. Taip ir stovėjom ten, kažko laukėm. Už pusvalandžio sustojo volga, vairuotojas apsidairęs priėjo prie mūsų ir pasiūlė savo paslaugas už normalią keturių dolerių kainą.

       Spėjom išsinešdinti iš šitos šalies dar iki vidurnakčio ir vėl buvom Kišiniove. Nuėjom į tą pačią interneto kavinę. Pabendravau su jaunu bičiuku, kuris ten dirbo ir prisiminė mus dar nuo ryto. Diana kažkam skambino iš savo nemokamos nakvynės bazės, bet jai niekas nekėlė ragelio. O aš su bičiuku suderinau, kad galim nakvoti kirpykloje, kuri šalia interneto kavinės. Prieš miegą jis interneto pagalba supažindino mus su Moldovos gražiausiomis vietomis ir Padniestrės karinio konflikto istorija. Tada persikėlėm į kirpyklą – nuostabią nakvynės vietą Kišiniovo centre. Naktį praleidau puikiai, miegojau šiltai ir ramiai. Atsikėlęs sužinojau, kad Dianai čia nepatiko. Aš jau mačiau, kad jos kelionės tikslu darosi pasakoti vairuotojams kokie mes benamiai ir niekam nereikalingi, kad tie mūsų pagailėtų ir vežtųsi pas save namo. Šlykštu taip apgaudinėti žmones, nes mes jokie ne benamiai. Ryte turguje nusipirkau kavos, po kurios nuotaika tapo dar puikesnė. Pas taksiūgas išsiaiškinau kuriuo tramvajum važiuoti iš miesto. Kišiniovas man tapo vos ne pirmu miestu, kuriame visuomeniniu transportu naudojausi už pinigus, apie dvidešimt lietuviškų centų. Tramvajus išvežė už miesto. Šiek tiek ėjom, ir aš mačiau kaip pateka saulė plačiais Moldovos vynuogynų laukais. Kelyje baigiau valgyti šokoladą ir gerti mineralką, kuriuos vakar pirkau Padniestrėje. Etiketės bylojo negerus dalykus, kad abu šie produktai pasibaigusio galiojimo. Suėmė juokas. Niekas nestojo geras dvi valandas, nes nebuvo kam stoti. Kol atvažiavo mikroautobusas, kuris ir sustojo. Pakeliui keli seniokai išlipdami vairuotojui numesdavo kapeikų. Kai atėjo laikas išlipti mums, aš pasiteiravau, ar čia reikia mokėti už kelionę. Vairuotojas atsakė, kad mums nereikia - tokia tad ta Moldova. Toliau važiavom su vynuogių surinkėjais ir dar kažkuo. Dar stovėjom kelyje, o Diana vis kažką rašė į sąsiuvinį. Ji visą kelionę į jį kažką rašė ir rašė. Arba skaitė bibliją ir joje kažką darė su tušinuku. Kai paklausiau, ką ji ten išbraukia iš tos biblijos, ji pakraupo nuo tokios frazės. O man juokas. Likus nebetoli iki Rumunijos sutikom pakelėje gražų arklį, šalia kurio sustabdžiau fūrą. Buvom sustoję pakelės restorane, kur už likusius pinigus bandžiau nacionalinius Moldovos valgius iš mėsos. Diana leidosi į nacionalinės moldavų virtuvės vegetariškų ypatumų paiešką. Sekėsi jai taip pat, kaip ir Ukrainoje. Fūristas per sieną vežti nenorėjo. Punktas buvo miręs, užpuolė uodai, o už šlagbaumo stovėjęs kareivis šiepė dantis ir aiškino padėtį be išeities, kad pėsčiomis eiti negalima, kad mašinų sekmadieniais nebūna, ir kad mes čia stovėsim ilgai. Paskui grįžo ir prisiminė apie savo draugą, kuris už 30 žalio mus mielai perveš. Po valandos atvažiavo autobusas ir man nereikėjo aiškinti, kad tai išsigelbėjimas. Kainos vėl buvo nerealios, numušiau jas tris kartus iki 10 eurų dviems. Moldavai surinko pasus. Patikrino ir atnešė visus, išskyrus mūsų, aišku. Nuėjau aiškintis, o jie manęs klausia, ar pasą pasidariau pats. Pasakiau teisybę. Liepė eiti lauk. Dar po kiek laiko vairuotojas sako man, kad pareigūnai manęs laukia ten pat ir kad aš žinau ką jiems turiu atnešti. Gal ir žinau, bet nenešiau. Tada vairuotojas kažką įnirtingai aiškino prie langelio, kol atgavo mūsų lietuviškus pasus. Rumunai kraustė visą autobusą. Ir vėl ta pati istorija - grąžino visų pasus, išskyrus mūsų. Teko eiti ir pas juos, bet cirkų buvo mažiau. Taip per kokias tris valandas įveikėm sieną ir atsisveikinom su Moldova.

Per Rumuniją ir Bulgariją

       Važiuoti per Rumuniją, reiškia kaifuoti, reiškia gyventi. Ten nuostabi šalis. Autobuso vairuotojai buvo saviakai ir sutiko pavežti iki Bacau, apie 150 km. Pakeliui sugedo autobusas, tad į miestą atvažiavom sutemus. Dar prieš miestą paderinau, kad paleistų už jo, kur laukuose statysim palapinę ir miegosim. Kai jau už miesto derinau konkrečią išlaipinimo vietą, vienas jų man tepasakė „boldiejitie riebiata, da?“. Ir nuvežė dar tiek pat ir daugiau, iki Brasov. Už miesto ieškojau vietos palapinei, bet Diana čia visai užsispyrė, kad palapinėj nemiegos ir taškas, nes mus čia būtinai kas nors aptiks. Buvo kokia dvylikta valanda nakties. Ir kas po velnių mūsų ieškos šituose Rumunijos laukuose. Nebent grafas Drakula, pas kurį ryt nuo ryto važiuojam. Mažai jos beklausiau ir stačiau palapinę. Normaliai išmiegojom, neskaitant to, kad dar švintant ji mane pažadino, aiškindama, kad reikia važiuoti. Reikia tai reikia, keliuosi ir einam į trasą. Čia jos nuotaika pasitaisė, kai sutiko kelis valkataujančius šunis. Aš sustabdžiau pirmą moterį šitoj kelionėj ir per pusvalandį atvažiavom prie Drakulos pilies Brane. Septintą ryto pilis lankytojų dar nepriima, tai dvi valandas vaikščiojom po tą miestelį. Nuostabi vieta, ir net nebepikta, kad taip anksti atsikėliau, kad nuvažiuot tuos 30 km. Grafas Vladas Drakula niekad nebuvo joks vampyras, bet vampyrų kultas ten gyvena kiekvienam žingsny. Ironija, bet vampyrą Drakulą sugalvojęs amerikonas niekad net nebuvo Rumunijoje. O aš buvau, ir Drakulos pilyje stovėjau prie jo lovos, vaikščiojau jo kambariais o nuo vienos iš pilies bokštų mačiau, kaip Karpatų kalnų fone piemenys varo keliu avių bandą. Nuostabus, nepakartojamas rytas Karpatuose. Dar apsilankėm Drakulos baudžiauninkų namukuose ir išvažiavom iš Bran. Autostopas puikus. Važiavom per kalnus. Pasikartosiu – nepakartojami vaizdai, nuostabūs kalnai, keliais važiuoja arklių tempiami vežimai, tiesiog kalnuose futbolo stadionas ir jame žaidžiantys futbolą rumunai. Atvažiavom į Cimpulung, o iš ten į Pitesti. Miestą perėjom ir per kelias minutes buvom greitoj mašinoj link Bukarešto.

       Oras buvo geras, nuotaika puiki. Jau žinojau, koks Dianos tikslas Rumunijos sostinėje. Teko į jį nekreipti dėmesio ir bent šiek tiek pavaikščioti po miestą. Man patinko – toks didingas miestas, jame žinai savo vietą. O Diana rado interneto kavinę ir pasinėrė į virtualų miesto tyrinėjimą vienu vieninteliu klausimu - kur gi čia būtų galima apsinakvoti. Rado kažkokio hostelio adresą ir patraukėm jo ieškoti. Per kelias valandas radom tą skylę. Per tiek laiko galėjom pasivaikščioti po miestą ir iki temstant iš jo išsigauti. Nenorėjau jos palikti ten vienos, tai ir pats sumokėjau tuos aštuonis eurus, kad ten apsinakvoti. Hostelis buvo pilnas visokio plauko atmarozkų. Konkrečiai, tai buvo pirma tokia nerami nakvynės vieta. Buvau pasiruošęs tam, kad mane miegantį kas nors apvogs. Prieš miegą dar išėjom pasivaikščioti po miestą. Bet kur tu su ja pasivaikščiosi. Kažkurioj gatvėj vėl sutikom būrį valkataujančių šunų. Arba jie mus sutiko. Nežinau, kas ką sutiko, bet ji tuoj nupirko kelis kilogramus sasiskų. Manau, Bukarešto elgetos tikrai pavydėjo tiems šunims. Grįžom į tą hostelį-skylę, kuriame miegojau neramiai. Vienintelis ten buvęs geras dalykas, tai Bukarešto žemėlapis, kurio pagalba nesunkiai radau kur eiti į trasą. Bukarešte ryte lijo. Per miestą ėjom geras dvi valandas, tai spėjau jame apsidairyti. Nepasitaisė Dianos nuotaika ir po patogios nakvynės hostelyje. Ji ėjo kaip ėjus iš paskos, visa susiraukus ir nelaiminga. Žinau kodėl – ji juk neturi namų „n“ dienų, o be namų juk negerai. Kažin, ar aš ją galiu suprasti, nes pats esu savo namuose – Kelyje. Už Bukarešto įkaliau kavos, tranzas buvo puikus, per valandą pasiekėm beveik Bulgarijos sieną. Iki ten nespėjom nueiti, kai sustojo seniokas ir pakvietė mus į savo mašiną. Ant galinio mašinos lango mėtėsi atvirukas iš Atėnų ir kažkas iš mūsų pralinksmėjo. Spėkit kas.

       Mūsų vairuotojas Vladimyras važiavo namo į Kneža kaimą, tai ir mus vežėsi ten. Patekom į vietinę užeigą, kur mus nuvedė į baltą salę ir pasodino už stalo. Stalas neilgai buvo tuščias, atsirado nacionalinės degtinės, nacionalinio vyno, nacionalinių patiekalų. Atnešė mums po patiekalą iš keturių nacionalinių dešrelių ir garnyro. Kadangi vegetarė dešrelių nevalgė, tai Vladimyras be ceremonijų jas sukrovė man. Buvo nerealiai skanu, bet įveikiau tik septynias. Aplinkui benamių šunų nebuvo, tai likusi dešrelė ramiai sau gulėjo lėkštėje, kaitindamasi lempų šviesoje. Prie mūsų prisijungė keli bulgarai ir visi linksminomės vartodami alkoholį. Aišku, saikingai. O bendroje salėje girdėjau dainuojančius bulgarus, ir man buvo linksma, ir man tai buvo romantika. Vėlai naktį Vladimyras mus nuvežė į sodo namelį. Diana klojosi miegmaišį ant grindų, tyliai, be žodžių. O aš radau paklotą lovą, kurios patalynė turbūt buvo nešvari. Bet manęs tai nestabdė, taip dar prikolniau. Ryte atsikėliau gan skaudančia galva ir žiūrėjau orų prognozę per nacionalinę televiziją. Lauke beveik lijo. Atvažiavo Vladimyras, draugo vynuogyne nuskynė po vynuogių kekę, parduotuvėje nupirko maisto ir atvežė mus į savo namus, kur susipažinom su jo žmona. Jie abu mumis rūpinosi, valgydino, aprodė namus ir pridėjo pilną tašę maisto. Specialiai man Vladimyras atpjovė didžiulį kumpio gabalą ir tepasakė – čia tau. Dar bandė rasti mašiną per likusią Bulgariją, bet nerado. Tada nuvežė į stotį ir įsodino į autobusą, važiuojantį į Sofiją. Atsisveikinant tepasakė, kad mus Sofijoje pasitiks jo draugas, pas kurį mes būtinai nakvosim. Kai jam dėkojom už viską, jis ramiai pakėlė ranką ir tepasakė – nereikia. Konkrečiai ir aiškiai. Iki Sofijos buvo koks šimtas kilometrų, kelyje lijo lietus. Stotyje niekas mūsų nepasitiko, ir po valandos skambinau Vladimyrui. Jis liepė mums kantriai laukti ir neužilgo prie mūsų priėjo moteris. Su ja važiavom per vakarėjančią Bulgarijos sostinę. Kelias valandas buvom pas ją darbe, o vėliau išvažiavom į jos namus. Namie su ja ir jos dukromis gėriau bulgarišką degtinę. Miegojau ant kilimo. Ryte buvom trasoj už Sofijos, kur teko palikti Vladimyro vaišes, nes tranzuoti su tašėmis aš nemoku. Greitai buvo mašina beveik iki Graikijos, su skania kava pakeliui.

Per Graikiją

       O į Graikiją atvažiavom su fūra, apie vidurdienį. Graikijoje lijo. Su ta pačia fūra atvažiavom į Salonikus. Priemiesčiuose chaosas, vienas prie vieno su Sicilijos miestais. Nemokamai atvažiavom į centrą, už kelių metrų matėsi jūra. Ką toliau sugalvojo daryti Diana, mane pritrėškė – dienos vidury ieškoti nemokamos nakvynės nario namų. Tokių nesąmonių aš nesiruošiau daryti ir pasiūliau jai palaukti manęs valandą, kol aš nueisiu ir pabūsiu prie jūros. Ji kažką mykė apie mano savanaudiškumą, bet tai visiška nesąmonė, nes aš ne to atvažiavau prie pirmos jūros šitoj kelionėj, kad eiti miegoti į svetimo žmogaus namus, ir dar vidury baltos dienos. Prie jūros nuėjau ne vienas, nes ėjo ir ji. Prie jūros buvo jauku, ten ant vandens sūpavosi valtys, virš vandens klykė žuvėdros, į krantą daužėsi bangos. Ech, tos pietų jūrų istorijos, viskas pagal pilną programą, tik vyno ir gero žmogaus šalia betrūko. Gerai bus ir be jų, pagalvojau. Tada ėjau prie bokšto - miesto simbolio. Prie bokšto atėjo ir ji, informavusi mane, kad jau spėjo susisiekti telefonu su nemokamos nakvynės siūlytoju, ir kad pastarasis netrukus čia atvažiuos. O dar kažkas kalbėjo apie savanaudžius, pagalvojau. Jis tikrai atvažiavo, bet su motociklu ir mus kaip mažus vaikus lydėjo iki autobuso. Autobuse Diana mane kažkuo išvadino, o aš jai tepasakiau, kad ji pasirinkusi neteisingą maršrutą, nes jos atveju reikėjo bandyti įveikti kažką panašaus į Vilnius-Talinas-Vilnius. Ji man pasakė, kad ne neteisingą maršrutą pasirinko, o neteisingą kelionės partnerį, t.y. mane. Gerai žinojau, kad ji klysta, nes aš esu teisingas ir patikrintas daug kartų. Bet ar tai reikia žinoti jai? Nemanau... O draugas graikas mus lydėjo nuo stotelės iki stotelės, ir kaip mažus vaikus už rankučių atvedė iki savo namų. Namai buvo turtingi, visko pilni. Jo mama gyveno aukštu aukščiau ir pakvietė mus vakarienės. Ten viskas buvo vegetariška. Vieną kartą gal ir galima pavalgyti, bet tik tiek. Tada išvažiavom su juo į naktinį Salonikų gyvenimą. Miestas atrodo įspūdingai, bet tik nuo aukšto kalno. Ten prisijungė kelios jo draugės – pagyvenusios moterys ir visi ėjom į kavines, kur jis man pirko alų. Už tą alų reikėjo klausytis visokių kalbų apie nieką. Kai kalbos apie nieką baigėsi, grįžom į jo namus ir miegojom. Kitą dieną vaikščiojom po Salonikus jau atskirai, nes su ja man neįdomu. Taip jau ir pasakiau. Didžiausią laiko dalį praleidau pakrantėje, stopariškai pietavau parkelyje. Vakarop vėl visi susitikom, nuėjom į kažkokią kavinę, kur man užsakė alaus, o vėliau sugalvojo, kad turiu už jį sumokėti. Nei aš jo norėjau, nei ką, bet sumokėjau. Tada ėjom dar pas kažkokius draugus – menininkus, kur prie kompo sėdėjo bičas su mergina. Tas bičas kažką modeliavo ir kūrė ant kompo, be to rūkė, o kartais kišdavo galvą mergai tarp kojų. Jaučiausi trečias ir nereikalingas. Graikas suprato, kad man čia neįdomu ir pasiūlė važiuoti pas jį namo. Diana sugalvojo, kad jai reikia interneto kavinės ir nuvažiavo su motociklu. Man rekomendavo važiuoti su autobusu, prieš tai pasidomėjęs, ar nepasiklysiu. Galvoju, pats tu tik nepasiklysk. Važiuodamas su autobusu beveik žinojau, kam Dianai reikalingas internetas, nesunku suprasti. Manau, suprasit. Namie nusimaudžiau, tada atėjo eilinis jo draugas, bet aš jau nebeturėjau jėgų apsimetinėti, kad man nors kiek įdomios jų kalbos apie nieką, ir nuėjau miegoti.

       Galvoju, ar rytoj Diana pasakys, kad toliau autostopu nevažiuoja, o keliauja kaip nors kitaip ir grįžta namo traukiniu, lėktuvu ar autobusu. Nuo ryto ji to nepasakė ir mes išėjom į autostradą. Buvo įdomu, kas per stopas Graikijoje. Stopas buvo geras, nes sustojo rusas, automobilyje kalė gera rusiška muzika, nuvežė mus prie jūros, o vėliau į Katerini miestą. Nacionalinius Graikijos autostopo ypatumus geriausiai pajutau čia. Sustoja kas penkta mašina, bet niekur neveža, o tik nuoširdžiai pasakoja, kad mes esam geram kelyje. Pradžioje toks dėmesys džiugina, bet vėliau pradeda nervinti. Mašina nuvežė iki Elassona. Dar toliau – Deskati ir prasidėjo nereali liūtis kalnuose, pirmą kartą gyvenime buvau tokioje. Mes sėdėjom prie restorano ir ant mūsų nelijo. Liūtis nesibaigė tris valandas ir man atsibodo taip sėdėti ir gliaudyti dar Vladimyro dovanotas saulėgrąžas. Todėl siūlau Dianai arba eiti kartu pas restorano savininkus prašyti nakvynės, arba nakvoti čia. Jai nė vienas variantas netiko. Tada ėjau per lietų į miestelį, bet ten nieko neradau – nakvynės vietų po stogu ten tiesiog nebuvo. Dar kartą pasiūlau kažką daryti. O iš jos girdėjau tik nelogišką kaltinimą, kad va kas būna, kai aš nesirūpinu nakvyne. Nu jo, pagalvojau ir spjoviau į viską, pasitiesiau miegmaišį ir užmigau. Naktį prabudau ir išgirdau, kaip Diana su kažkuo komunikuoja. Ir mačiau, kaip atsivedė tą kažką beveik iki manęs ir net rodė į mane. Nesupratau, ką ji jam norėjo pasakyti ar parodyti. Miegojau normaliai, bet dar auštant prikėlė ir išėjom tranzuoti. Sekėsi ne kaip, kol sustojo fūra ir aplinkiniais keliais per kalnus nuvežė iki 15-o kelio, labiau pagrindinio. O važiuojam mes į Meteora. Ant 15-o kelio paklausiau, kur ir kaip ji miegojo. Nuotaika jos buvo tragiška, ir ji tepasakė, kad nesvarbu kur miegojusi. Nesvarbu, tai nesvarbu. Sustojo du baisūs albanai, ir atvežė mus iki Kalambaka. Matėsi nuostabūs ir didingi trys Meteoros kalnai. Ji nuėjo į knygyną ir nusipirko knygą apie šią žemės vietą. Turbūt knygyne ji nusprendė, kad čia jau pabuvom ir galim važiuoti toliau. Tai buvo nesąmonė ir aš jai pasiūliau palaukti manęs, kol suvaikščiosiu į Meteoros vienuolynus. Ji manęs turbūt nesuprato ir ėjo kartu. Kažkurioj vietoj vis dėlto sugalvojo, kad toliau nebeis. Pasakiau, kad lauktų manęs, o aš per pusvalandį grįšiu. Lipau keliu į kalną ir visur aplinkui mačiau nuostabius vaizdus, kurių daugiau niekur nebūna. Prakaitas bėgo upeliais, bet aš vis lipau ir lipau. O viršuje buvo vienuolynai. Buvau vienuolynų viduje, stovėjau ant skardžio iškėlęs rankas, ir jaučiau laisvę. Grįžau už dviejų valandų. Diana buvo pikta, nes sugaišau visas dvi valandas. O ką man reikėjo daryti, nebent nušokt nuo vieno iš kalnų, kad greičiau sugrįžti? Ir kodėl tokioje žemės vietoje man duotas laiko limitas tik dvi valandos? Nusileidom į Kalambaka ir sutranzavom mašiną iki Larisa. Pakeliui sustojom baltuose medvilnės laukuose ir aš pirmą kartą rankose laikiau medvilnę.

       Degalinė už Larisos buvo mirusi, tad tranzavau autostradoje. Per kelias minutes sustojo fūra. Aišku, į Atėnus, iki kurių 350 km. Pakeliui sustojom degalinėje prie jūros, kad pažiūrėti krepšinį ir pavalgyti. Fūristas užpirko galingą vakarienę, su guliašu ir alumi. Kai iki Atėnų liko pusšimtis kilometrų, Diana metė visas pajėgas, kad dar neatvažiavus susirastų nemokamos nakvynės siūlytoją. Pasiekti šitam tikslui buvo pasitelktas net fūristas. Į Atėnus atvažiavom jau sutemus ir per tris valandas radom tą siūlytoją. O aš galvojau, kad atvažiavus į Atėnus nakvoti reikia prie Akropolio. Durnas turbūt aš. Kam ten miegoti, jei galima nakvoti kaip namie. Apsistojom pas Antonijų, kuris gyveno dviejų kambarių bute. Ir gyveno ne vienas, o su mergina. Turbūt, ir tą vakarą apie kažką kalbėjom. Ryte išėjom į Atėnus. Vėl vaikščiojau vienas. Buvau Akropolyje, prie įvairiausių kolonų, užlipau į aukščiausią kalną, žiūrėjau į laivus ir jūrą. Kai sutemo nuvažiavau prie jūros, gėriau vyną ir nusimaudžiau. Dar niekad nebuvau buvęs tokioj šiltoj jūroje. Grįžau namo. Kitą dieną vėl vaikščiojau po Atėnus, ir pusę dienos praleidau uoste. Vakare vėl maudžiausi, ir vėl jūroje, o ne duše. Vakare žiūrėjom kašį su Antonijumi ir jo mergina, kaip graikai laimi Europos čempionate. Trečią dieną vėl reikėjo vaikščioti po Atėnus, bet nelabai žinojau kur, nes visur jau buvau buvęs. Vakare grįžau namo ir radau Antonį su mergina, bet jau kita. Bajeristas, pagalvojau ir vėl jaučiausi trečias. Grįžusi Diana sugalvojo, kad Atėnuose pabūtume dar vieną dieną. Aišku, kad nesutikau, nes ir taip nebebuvo ką ten veikti, o nuo žmonių buvo nepatogu tiek laiko gyventi. O be to prisiminiau laiko limitą Meteoroje. Ryte buvau pasiruošęs kelionei į Albaniją. Ir tada Diana tėškė, kad toliau ji nevažiuos. Lygtai man tai būtų keista, pagalvojau. Kodėl ji turėtų važiuot, juk čia jos kelionės tikslas, ir čia yra kur gyventi. Va ir atsakymas, kodėl ji nevažiavo namo nuo Salonikų, o važiuos nuo Atėnų. Pasakė, kad jai ten kažkas perves į kortelę pinigų ir ji nesunkiai grįš namo lėktuvais-traukiniais-autobusais. Galvoju – reikia apie ją sužinoti viską. Tai ir sakau, o ką daryti man, jei aš neturiu kas man pervestų į kortelę pinigų. Po jos atsakymo į šį paprastą klausimą aš supratau, kas per žmogus buvo šalia dvi savaites. Tavo problemos, tepasakė ji. Neturiu aš problemų, pagalvojau, o kortelėje pinigų tiek, kad užtektų tris kartus grįžti su autobusu. Čiau, pasakė ji ir pasiliko, o aš išėjau. Akyse kaupėsi ašaros, bet nė viena jų taip ir nenuriedėjo. Išsiskyrimai man nepatinka, net ir tie, kurie būtini. Neveikė viena metro linijų, tai teko tris stoteles eiti.

       Nuo uosto iki Atėnų pabaigos ėjau kokias keturias valandas. Priėjus degalinę lijo. Vėliau nelijo ir sustojo moteris-šumacheris, ir nuvežė mane iki Korithians. Mačiau nuostabų kanalą, jungiantį jūrą su įlanka. Kai stovi ant tilto ir žiūri žemyn, sukasi galva. Ten niekas neaptverta ir gali prieit prie pat krašto. Nuėjau į autostradą ir sustabdžiau apsirūkiusį diedą. Prasidėjo liūtis, bet kelyje užkaito jo mašina. Kol aušino variklį, jis rūkė marichuaną ant jūros kranto. Ir atrodė jis kaip daktaras Džekilas arba misteris Haidas. O aš buvau vienas kelyje. Mašina toliau nevažiavo, tad jis išsikvietė avarinį tralą. Jo mašiną užkėlė ant tralo, mane paliko joje, o pats nuėjo į tralo kabiną. Taip, avariniu būdu aš pasiekiau Patrus ir už tilto mane paliko degalinėje. Pagaliau, pagaliau nakvynė milijono žvaigždučių viešbutyje. Miegojau po kelmais, kurie buvo likę nuo tų laikų, kai neseniai statė šį tiltą. Ryte nuotaika buvo puiki. Ryte autostopas buvo puikus. Lipdamas į pirmą mašiną netyčiom pasakiau žodį „chorošo“. Taip susipažinau su vairuotoju rusu, penkiolika metų gyvenančiu Patruose ir svajojančiu grįžti namo. Parduotuvėje pirkau ice-coffee. Tada sustojo graikas ir nuvežė iki Agrinio. O kitas graikas nuvežė iki nuostabaus miesto Ioanina. Automobilyje keliavau su šarpėjų veislės draugišku šunimi, kuris gulėjo ant galinės sėdynės ir kuriam visą kelionės laiko labai trūko oro ir vandens. Atvykęs apžiūrėjau miestą. Kitam ežero krante stovėjo mečetė. Tai ženklas, kad Albanija jau visai šalia. Apsipirkau ir tranzavau toliau. Sustojo jaunuolis, kuriam labai patiko, kad esu iš Lietuvos ir važiuoju į Albaniją, tad sugalvojo mane nuvežti iki pat sienos. Atvažiavus ten ir dar nespėjus išlipti iš mašinos, prišoko keli diedai albanai ir pradėjo aiškinti, kaip pigiai ir tik už šimtą eurų jie gali mane nuvežti iki Tiranos. Sakau – ne. Kaina krito dvigubai, o man vis tiek ne ir visada bus ne. Graikas dar spėja pasakyti – „in Albania you must be more carefull“, kas reiškia, kad Albanijoje aš turiu būti kur kas atsargesnis. Tenka juo patikėti. Įkyriais albanais atsikratau šiaip ne taip, o ant sienos sumoku įėjimo į šalį mokestį 10 eurų ir aš Albanijoje. Jeigu būčiau Izraelio pilietis, tai man kainuotų 30 eurų.

Per Albaniją

       Viskas nesvarbu, kas buvo iki šiol šitoj kelionėj. Viena Moteris mane pasiuntė į šitą Albaniją, o kita boba paliko Kelyje(M iš didžiosios, b iš mažosios, K iš didžiosios). Turbūt, taip ir turi būti tokioje kelionėje, kai ne aukštų kalnų, ar gilių žydrų jūrų išvažiuoji žiūrėti. Ir gerai, kad jos taip padarė, nes man niekas netrukdys ieškoti atsakymų, kurių čia atvažiavau. Albanija pasitinka nuostabiais kalnais, o už tų kalnų kažkokia mistika. Abiejose ausyse skamba žodžiai „in Albania you must be more carefull“, bet mintys skrenda tolyn į nežinią, kažkur už tų grėsmingų kalnų. Keista, bet iki šiol niekad nebuvau patyręs tokio jausmo. Iš paskos velkasi taksistas ir persekioja mane, bet aš jį siunčiu konkrečiai lietuviškai ir tranzuoju. Stoja daug kas, bet visi nori eurų. Ir taip dvi valandas. Temsta. Dar vienas vairuotojas irgi nori eurų, bet jį įtikinu, kad iki kaimo už 20 km. gali pavežti ir be jų. Paveža, ir aš Albanijos kaime. Aplinkui šiukšlės ir įdėmūs vietinių žvilgsniai. Mane kažkaip purto nuo to jų rodomo dėmesio, nes žinau kuo tai gali baigtis. Broviausi iki upės pakrantės, kur gerai užsimaskavęs po lapais bandžiau miegoti. Kaip ne kaip, pirma nakvynė Albanijoje. Atsikėliau, kai buvo šalta. Albanija davė vaizdų. Kilo saulė, žmonės traukė kažkur, aš buvau kelyje. Vėl niekas nestojo. Vėl sustojo mašina, kuri vakar buvo sustojus prie sienos ir norėjo eurų. Bet tai buvo vakar. Tragišku mersu, tragiškais keliais ir su tragiškais pakeleiviais atvažiavom į sekančią gyvenvietę Tepelene. Albanija vėl davė vaizdų. Tikrai ne aš sugalvojau, kad kelionė man turi kainuoti penkis eurus, todėl palikau jį išsižiojusį ir nieko negavusį. Šalia buvo nuostabus upės slėnis su kalnais. Galėtum ilgai sėdėti ir žiūrėti. Ilgai sėdėjau ir žiūrėjau. Grįžti į realybę vėl buvo baisu. Iš mėlyno sapno sugrįžus į juodą - sunku nesurikti. Vėl ėjau per eilinę šiukšliną gyvenvietę. Buvo du keliai pagal žemėlapį. Šalutiniam kely sustabdžiau kažką, kas nuvežė į pagrindinį. Ten mašinų nebuvo ir grįžau į šalutinį. Sustabdžiau vėl mersą iki sekančio kaimo, pakeleiviai vėl mokėjo smulkiomis monetomis, tik aš nemokėjau. Taip ir užsirauti galima, bet toliau stopas susitvarkė. Mikroautobuso vairuotojas važiavo kaip ir visi – bet kaip. Pro šoninį langą mačiau, kaip karts nuo karto ratai privažiuoja per daug arti įspūdingų skardžių. Rankose spaudžiau kuprinę. Buvom kaime kalnuose, ten vaikščiojo avys ir augo alyvuogės. Toliau lijo lietus. Įsėdau į mašiną, o už vairo sėdėjęs asmuo pareiškė, kad jis taksistas. Aš pasakiau, kad nesu taksi keleivis ir išlipau. Su muzikantu atvažiavau į Fier. Ten sustojo jaunuolis Kereoul, mokantis tik kelis žodžius angliškai. Tų žodžių neužteko, tad bendravau su jo seserimi mobiliu telefonu, o ji viską sakė jam. Taip ant ryšio atvažiavom į autostradą, kur jis sustabdė autobusą ir nupirko nebrangų bilietą už likusius 30 km. iki Tiranos. Lijo lietus, turbūt važiuoti autobusu buvo gerai.

       Tiranoje buvo chaosas transporto sistemoje. Bet Tirana man patiko. Erdvi aikštė, balta mečetė, griovys iškastas per centrą ir imituojantis upę. Sutemo, o aš sėdėjau aikštėje, kur nuo geltonų pastatų atsispindinti šviesa beveik viską aplinkui buvo pavertusi geltona spalva. Sunki man buvo ši diena. Iš Tiranos ėjau tamsoje, kol prasidėjo lietus ir aš prisėdau po kažkokiais stogais. Atėjo kažkoks personalas ir pakvietė mane į piceriją, šalia kurios aš ir sėdėjau. Ten mane pavaišino kava. Vidurnaktį picerija užsidarė ir personalas mane įsodino į kažkokių pankų mašiną, kurie turėjo nuvežti mane į anot jų nemokamą nakvynės vietą. Gaila, kad iš miestu ant 120 km./val. lekiančios mašinos negalima išlipti – būčiau mielai tai padaręs. Tie pankai buvo išprotėję, ir jeigu būčiau mokėjęs kokią maldą, būčiau nuoširdžiai pasimeldęs. Atvežė mane į viešbutį ir pradėjo kažką derinti. Deja, nemokamai ten nepriėmė. Pankai pavežė atgal šiek tiek, dar į vieną viešbutį, bet ten jau liepė derintis pačiam, o patys nuvažiavo. Pasijutau geriau. Ten nebuvo su kuo derinti, tad vėl patraukiau į trasą. Pakeliui užėjau į degalinę, kur buvusio žmogaus paklausiau, ar galima būtų čia miegoti. Jis mielai sutiko. Įtarimą kėlė tai, kad nedegė šviesos, o jis pats gulėjo kambaryje be durų. Dingau iš ten, supratęs kas jis per vienas. Priėjau tą pačią piceriją. Ėjau toliau, šviesdamas prožektoriumi. Vėl sustojo mikroautobusas. Ten sėdėjo nei daug nei mažai, o lygiai penki policininkai. Neprisimenu, ar jie mane pakvietė lipti vidun, ar liepė lipti vidun. Visi buvo neblaivūs, o vairuotojas kiek supratau – pats neblaiviausias. Visi jie buvo ginkluoti. Išsiaiškinau, kad jie važiuoja į nuovadą ir mane mielai pavežtų iki Makedonijos, jei turėtų dyzelino. Dyzelino jie neturėjo, bet kažką įnirtingai aptarinėjo tarpusavy. Kai pravežė kaimą, kuriame buvo jų nuovada ir sustojo vidury tamsaus kelio, aš turbūt išsigandau, arba sužinojau atsakymą į vieną iš savo klausimų. Iššoko jie visi iš mašinos ir plaikstėsi visi tokie girti ir ginkluoti kelio vidury. Tolumoj pamačiau mašinos šviesas. Tą mašiną jie ir sustabdė. Mašina graikiškais numeriais. Galvoju, ar sau, ar man ją sustabdė. Man. Sustabdytasis mielai sutiko mane pametėti iki Makedonijos, kuri jam buvo beveik pakeliui. Su policininkais atsisveikinau, jie buvo tokie saviakai, nors ir baisoki. Vairuotojas albanas, jau seniai gyvenantis Salonikuose. Mes esam šikiperai, žmonės ereliai, o jokie ne albanai, sakė jis. Ir mūsų šalis vadinasi Šikiperija. O sąvoką albanai, kuriais mus visi taip vadina, sugalvojo graikai, nors mums šis žodis nieko, visiškai nieko nereiškia. Va taip jis kalbėjo. O į mano klausimą ar Albanija pavojinga šalis, jis parodė į mašinos laikrodį, rodantį 2.30 val. nakties. Ir paklausė, ar tau čia pavojinga? Atsakymo nebuvo ir būti negalėjo. Pravažiavom Elbasaną, už kurio Albanija ėjo į pabaigą.

Per Makedoniją ir Kosovą

       Atsisveikinom ant Makedonijos sienos. Būdelėje sėdėjo du seniai, kurie norėjo eurų ant arbatos. Aš jiems pakišau įvažiavimo taloną. Makedonijos pasienietė kramtė gumą ir norėjo viską žinoti apie mane. Ji mane įleido pas save, tai yra į Makedoniją. Miegojau prie draudimo punkto, nors ir neilgai. Ryte ėjau iki pirmo kaimo, bet prasidėjo lietus, o slėptis nebuvo kur. Kažkuriam kilometre sustojo mašina ir mane jau visą šlapią atvežė į Struga. Ten kavinėje užsisakiau galingą patiekalą iš barščių ir mėsos. Šiek tiek apšilau. Kelyje vėl lijo, bet aš atvažiavau į Ohridą. Lijo ir lijo. Tik aš žiūrėjau į ežerą, vėliau radau paminklą Kirilui ir Metodijui, o užlipęs ant kalno radau bažnyčia, o ne mečetę. Lijo, aš ir vėl buvau kelyje ir grįžinėjau į Struga. Stovėdamas autobusų stotelėje, sužinojau atsakymą į dar vieną iš savo klausimų. Kalnais slinko nerealiai pilki debesys. Tranzuoti buvo įmanoma tik tais tarpais, kai lietus būdavo ne toks stiprus. Kai vėl sustiprėdavo, grįždavau po stogu. Tokia kaita vyko kas 10-15 min. Pagaliau sustabdžiau Yugo markės automobilį, su serbu vairuotoju. Jis mane atvežė į Kičevo ir davė maišioką labai skanių obuolių. Kaime prasidėjo audra, jos mėtomas sužinojau atsakymą į dar vieną iš savo klausimų. Prisiglaudžiau po parduotuvės stogu, kol iš ten neišėjo jaunuolis, pakvietęs mane vidun. Išvirė kavos, ir atėjo jo draugė, ir išgėrėm kavos su degtine. Sužinojau daugiausiai apie Makedoniją. Šitoje šalyje visi kažką stengiasi parduoti, su jų pasu niekur negalima išvažiuoti, dauguma gyvena sunkiai. Tikiuosi, ne beprasmiškai. Šeštadienis ir parduotuvės darbo laikas baigėsi, ko pasekoje atsisveikinau su jais ir buvau kelyje. Lijo. Radau stojkes, nuo kurių iki kelio buvo keli metrai. Vėl tranzavau intervalais. Jei lyja smarkiai – aš strojkėse. Jei lyja silpniau – aš kelyje. Jei visai nelyja - ... Baikit, taip Makedonijoje turbūt net ir nebūna. Sustojo mašina kroatiškais numeriais. Tikrų tikriausi banditai. Prabangi mašina, du skusti bičai priekyje, važiuojantys į Kosovą. Aiškinosi viską apie mane, ar aš turiu šeimą, ar turiu žmoną, iš kur esu. Turbūt norėjo sužinoti, ar manęs kas nors ieškos, jei „netikėtai“ dingčiau. Man vėl buvo neramu ir prisiminiau tą atsakymą, kurį sužinojau Albanijoje, keliaudamas su policininkais. Sustojome pakelės kavinėje pavalgyti burekų. Šalia sėdėjo kažkoks pilietis, kuris per ilgai žiūrėjo į mane, o tada pradėjo varyti tokią frazę: „Klausyk, ko tu čia atvažiavai? Ir ko tu čia ieškai, ko tau čia reikia? Nori pažiūrėti, kaip mes gyvenam, ar kas iš mūsų liko? Kam tau to reikia?“. Balkanuose kažkada buvo karas. Turbūt, kažkam jis dar nesibaigė, o gal ir niekad nepasibaigs. Mums išeinant jis nusišypsojo ir ištiesė ranką atsisveikinti. Kroatai mane paleido Skopje priemiesčiuose ir aš nedingau. Bent jau šį kartą. Lijo, nes lygtai galėtų būti kitaip šitoje šalyje šiandien. Buvau visas šlapias jau nuo ryto. Ėjau į pirmą daugiabučio laiptinę. Įėjimas į skladukus buvo atrakintas, bet ten nėjau, užrakins dar kas. Palindau po laiptais. Vietos buvo mažai, bet persirengti ir atsigulti užteko. O ko daugiau reikia sušlapusiam stoparui. Gulėjau ir klausiausi, kaip kažkur netoli lyja. Ryte palikęs obuolius ir nesuvalgytą maistą, patraukiau per rytinę Skopje. Prikritusių kaštonų nusėtais šaligatviais. Tai buvo ruduo Makedonijoje. Priėjau cerkvę, šalia fontane nusiprausiau. Lietus nelijo. Nuo kalno mačiau Skopje vaizdus. Pietavau centre ir patraukiau į kelią, švietė saulė.

       Aš važiuoju į Kosovą, nors ir yra kelias į Serbiją. Bet aš važiuoju į Kosovą, po velnių, nes ne aukštų kalnų, ar gilių žydrų jūrų išvažiavau žiūrėti. Man reikia dar daugiau atsakymų į savo gyvenimo klausimus. Stopas puikus ir aš ant sienos. Už Makedonijos stovi bronistranspartiorai, viskas aptverta spygliuotomis vielomis. Apie Didžiąją Serbiją čia nė žodžio. Net antspaudo į pasą nedėjo, o tik davė lapelį su antspaudu, ant kurio parašyta UNMIK. United Nations Mission in Kosovo. Sakė, kad šį lapelį turėsiu paduoti, kai pasieksiu Kosovo-Serbijos sieną. Jeigu pasieksiu, aišku. Nes važiuoti teks per Kosovą. Ir taip aš jau Kosove. Ore tvyro kažkokia įtampa ir agresija, kurios nemoku paaiškinti. Bet stopas geras, ir pabendravus su žmonėmis tos įtampos įspūdžio beveik nelieka. Buvau sustojęs Ferizaj miestelyje. Ten daug užrašų „Car wach“. Įdomus variantas, matyt kažkas sugalvojo, o kiti nukopijavo. Nes jeigu tai būtų parašyta jų kalba, tai niekas nevažiuotų plauti mašinų. O dabar angliškai, ir dar su klaida, tai klientų mačiau pilna. Toliau važiavau su bosniais, kol atvažiavau į Kosovo sostinę Prištiną, bet vidun nėjau. Praėjau kareivines. Važiavau ir ėjau per kaimus. Buvo sekmadienis ir vyko daug vestuvių. Iš kiekvienos vestuvininkų mašinos būtinai bus išlindęs žmogėnas, laikantis rankose raudoną raudoną vėliavą su juodu ereliu fone. Šikiperai - žmonės ereliai, prisiminiau. Aplinkui nemažai sugriautų namų, keliuose kelio ženklai, rekomenduojantys saugų greitį tankams ir kitai karinei technikai. Vakarėjant atvažiavau į Kosovska Mitrovica miestą. Perėjau kažkokį tiltą ir supratau, kad tai buvo visai ne „kažkoks“ tiltas. Čia jau visų mašinų numeriai buvo serbiški, visi užrašai kirilica. Negerai, nes aš jau kaip ir Serbijoje, o kur iškeisti UNMIK lapelį su štampu į serbų antspaudą pase? Tokiu klausimu grįžau pas Kosovo policininkus, patruliavusius ant tilto. Su manim kalbėdami jie kažką stumdė ir nieko doro nepaaiškino. Nusprendžiau grįžti ant pagrindinio kelio. Temo ir jau niekas nebesustojo. Šalia degalinės buvo statomas arba sugriautas trijų aukštų namas, ir aš užlipau į trečią aukštą. Priešais buvo vaizdas į Mitrovicą. Bandžiau džiovinti Makedonijoje sušlapusias kelnes, bet per naktį jos taip neišdžiuvo. Ryte vėl bandžiau tranzuoti, bet visos mašinos suko į Mitrovicą. Beliko eiti. Mane pralenkė tankas. Vyko kažkokios pratybos ir tankas laukuose darė saules. Triukšmas nerealus.

       Kosovo-Serbijos sienos nebuvo ir kelyje. Prasidėjo kirilica, reiškia aš vėl Serbijoje. Nuvažiavau iki Sočanica. Toliau stopo nebuvo, tai per kelias valandas šiaip ne taip pasistūmiau net dvidešimt kilometrų. Ten kažkokie bičai vežė mėšlą ir pasiūlė mane nuvežti į kaimo stotį. Davė pinigų bilietui iki didesnio miestelio, kuris už 30 km. Autobusas važiavo į Belgradą ir aš sunkiai susilaikiau nenusipirkęs bilieto būtent iki ten. Nepirkau. Važiuojant privažiavom pagaliau Kosovo-Serbijos sienos punktą. Parodžiau vairuotojui ir keleiviams UNMIK lapelį su štampu. Bet niekas autobuse negalėjo pasakyti, ką man su juo daryti. Vairuotojas ėjo pakalbėti su pareigūnais, bet grįžęs pareiškė, kad viskas tvarkoj. Čia buvo negerai, kad juo patikėjau ir nuvažiavau toliau. Miestelyje Raška išlipau ir nuėjau tranzuoti tolyn į Serbiją. Bet buvo neramu, nes Serbijoje esu kaip ir nelegaliai. Abejones išsklaidė netrukus privažiavusi policija. Iškratė visą kuprinę pagal pilną tikrinimo programą. O neradę serbų antspaudo pase tepasakė, kad ant sienos man bus taip, kaip parodė - antrankiai ant rankų. Kas buvo bent du kartus Serbijoje, tas mane supras. O kas nebuvo, tai sakys kad gal reikėjo važiuoti per Serbiją ir be to antspaudo pase. Man abejonių neliko, kad grįžti tuos 8 km. atgal iki punkto. Keturis iš jų pavežė žiguliai. Likusius nuėjau. Eidamas pamačiau medį šalia kelio, ant kurio buvo likęs vienas vienintelis obuolys. Tą dieną dar nebuvau nieko valgęs. Nepapasakočiau, koks jis man skanus buvo, nors ir viena papuvusia puse. Bet jį valgydamas aš sužinojau dar vieną atsakymą, kuriam klausimo nebuvau sugalvojęs. Priėjau punktą. Ten man pasakė, kad antspaudo jie neturi, ir kad jį galima gauti tik ant Makedonijos-Serbijos sienos. Ilgai su jais diskutavau. Bet kelias buvo tik atgal, į Skopje. Įsodino mane į autobusą, važiuojantį į Kosovska Mitrovica. Ten ir buvau už pusantros valandos. Pinigų mokėti ir neprašė, o be to jų ir neturėjau nacionaline serbų valiuta. Atgal tranzuoti nebuvo jokių minčių ir noro, tad paklausiau kur rasti autobusą į Skopje. Tik baigęs klausimą supratau, koks tai durnas klausimas. Aišku, buvau pasiųstas į kitą upės pusę. Gerai, kad ne į kitą pasaulį. Už tokį klausimą ten greitai gali visko atsitikti. Ir aš vėl albaniškoje Mitrovicos dalyje. Ėjau per tą patį tiltą. Mikroautobusu atvažiavau į Prištiną. Kosove galioja tik eurai, čia jų nacionalinė valiuta, kaip ir Juodkalnijoje. Autobusas į Skopje bus tik rytoj anksti ryte. Stotyje valgiau sausainius su sultimis. Sutemus pro Prištiną pravažiavo karinės technikos vilkstinė, o prie įvažiavimo į miestą stovėjo bronistranspartioras, ir kareiviai stabdė įvažiuojančius automobilius. Miegoti nuėjau į laukus, po medžiu. Naktį aplinkui vaikščiojo ir lojo benamiai šunys, bet artyn nėjo. Kėliausi labai anksti, apie ketvirtą ryte, visas oras smirdėjo kokiu tai tualetu. Autobusas buvo už valandos, tai dar spėjau atsigerti arbatos, kuri kažkodėl buvo mėtų. Supykau nerealiai. Kelionė iki Skopje kainavo penkis eurus ir aš mielu noru juos sumokėjau, kad pabėgti iš Kosovo. Makedonijoje nelijo, bet tranzuoti nenorėjau ir už dvidešimt dolerių nusipirkau bilietą iki Belgrado, Didžiosios Serbijos sostinės.

Link namų – per Serbiją, Vengriją, Slovakiją ir Lenkiją

       Saugiau važiavau per Serbiją ir žiūrėjau į ją. Autobusų stotyse pastebėdavau pulkus treninguotų jaunuolių. Į Belgradą atvažiavau vakarop ir dar už tiek pat dolerių pirkau bilietą iki Budapešto. Tai ir visos kelionės išlaidos. Išėjau pasivaikščioti po Belgradą. Antrą kartą jame pamačiau daugiau, nei tada, kai buvau čia prieš metus. Buvau ir prie NATO subombarduotų pastatų, ir prie didžiausios baltos cerkvės. Grįžęs į stotį nusipirkau maisto, kad kelionė man neprailgtų. Per naktį nuvažiavom iki Budapešto. Budapešte aušo, o aš jame buvau jau trečią kartą. Metro nuvažiavau į centrą. Ėjau Dunojaus pakrante ir žiūrėjau į miesto dalį Budą. Atsakymas į dar vieną klausimą atėjo aiškiai ir lengvai. Dabar aš jau žinojau beveik viską. Patraukiau į kelią link Slovakijos. Oras buvo puikus, stopas irgi. Po pietų buvau Slovakijos mieste Zvolen. Kaip man patinka Slovakija, kaip aš ten gerai jaučiuosi. Ir taip kiekvieną kartą, kai tik apsilankau ten. Jausmas tai. Atvažiavau į Banska Bystrica. Ten sustabdžiau senioką, kuris važiavo ne visai pakeliui, bet su juo važiavau, į Martin. Per nuostabius kalnus važiavom, o seniokas vis kartojo frazę „Ech, gory, gory, gory“, kas reiškia kalnai. Iki Martino ėjau penkis kilometrus, bet tai buvo patys lengviausiai nueiti kilometrai mano gyvenime. Martine paskambinau savo Moteriai į Lietuvą. Kad ji tik dabar sužinotų, kaip nuo Atėnų važiuoju vienas. Ir mamai paskambinau. Daugiau niekam neskambinau. Ant Martino apvažiavimo temo, o aš padariau kelias menines nuotraukas Slovakijos kalnų fone. Tada sustabdžiau fūrą, su kuria atvažiavau beveik iki Lenkijos sienos. Kelis kilometrus ėjau visiška tamsa, šviesdamas savo geltonu prožektoriuku. Buvo panašiai, kaip Albanijoje. Lenkijos sienos nepriėjau, o miegojau laukuose po medžiais. Ryte apsipirkau ir nuėjau tolyn. Gera taip eiti, kai žinai, jog eini namo. Už sienos sustabdžiau pensininkų porą, kurie mane maitino sumuštiniais ir girdė aviečių sultimis, mano mėgstamiausiomis. Aš jiems pasakojau apie savo kelionę į Albaniją. Mums buvo įdomu. Man pasakoti, jiems – klausyti. Toliau sutranzavau automobilį iki Krokuvos ir ją perėjau. Dar su dviem mašinom pasiekiau miesto Radom apvažiavimą ir nuėjau miegoti į statybas šalia degalinės. Ten buvo daug kambarių. Ryte buvo labai šalta, bet kelyje turėjau mašiną per pusę minutės. Mašina važiavo į Varšuvą. Varšuvoje toliau sekėsi ir turėjau mašiną iki Suvalkų, nes tą savaitgalį lenkuose vyko prezidento rinkimai ir vairuotojas važiavo ten balsuoti. Tai buvo naujas, šių metų automobilis. Suvalkuose tradiciškai apsipirkau parduotuvėje „Biedronka“, kas reiškia „Boružėlė“. Aš visą laiką ten apsiperku. Kelyje link Lietuvos stovėjo mentai. Vieta tranzui buvo tik toliau. Sustojo mersas, vairuojamas lenkų pasienio pareigūnės. Mašinoje daužėsi tranki muzika. Važiavom be žodžių, kam tie žodžiai. Jau Lietuva. Aikštelėje sustojo fūra ir aš supratau, kad tai mano šansas, nes jau temo, o miegoti Lietuvos laukuose nenorėjau, nes tai pavojinga. Fūra važiavo į Vilnių. Su juo važiuodamas išgirdau tiek keiksmažodžių, kiek negirdėjau per visas 26 kelionės dienas. Taip, keiktis jis tikrai mokėjo. Fūrą jis sustabdė tiesiog ant Gerosios Vilties žiedo Vilniuje ir man patarė, kad išlipčiau ramiai, per daug neskubėdamas. Nueidamas mačiau, kaip fūra dar ilgai stovėjo ten. Vilniaus troleibusų maršrutai nebuvo pasikeitę. Čia niekas nebuvo pasikeitę, gal tik aš. Sau jau buvau visai kitoks. Gal būsiu kitoks ir kitiems. Balkanai būtinai mane pakeičia ir būtinai tai atsitinka kiekvieną kartą.

Namuose

       Namuose buvo tylu, kol nepaspaudžiau muzikinio centro „Samsung“ Play mygtuko. Ir klausiausi dainos, kurią taip dažnai niūniuodavau sau Balkanuose...

        Noriu tikėti, kad Albaniją aš Jai vis dėlto parvežiau. O jeigu ne, tai tegul nuvažiuoja ir parsiveža pati. Noriu tikėti, kad pasakojimas jums patiko. O jeigu ne, tai perskaitykit dar kartą. Noriu tikėti, kad Diana nebekeliaus autostopu. O jeigu ir keliaus, tai nepalikinės kitų tik pasiekusi savo tikslą. Noriu tikėti, kad atsakymų, kuriuos radau Balkanuose, man užteks ilgam. O jeigu neužteks, tai važiuosiu jų ieškoti kur nors kitur. Tiesiog aš labai noriu tikėti, kad daugiau niekad nebenuvažiuosiu į Balkanus.

        Bet labiau už viską aš noriu tikėti, kad manęs niekas, niekur ir niekada nebepalikinės. Ar gyvenime, ar kelyje... Noriu tikėti!

Donatas, 2005.11.14