Rytas ateis
Geriausios(blogiausios) mūsų nakvynės 1999 metais

-Remigijau, aš negrįšiu atgal į tą suknistą Rusiją. Žiauriai noriu miego ir nesiruošiu traukti atgal 10 kilometrų tik dėl to, kad tu išsigandai senio lenkų mento.

-O tai ką darom? Ką, tu nori dar kartą užsirauti ant jų ir tada tai jau bus ate mūsų pasams galutinai. Juk jie mums aiškiai pasakė, kad grąžina pasus tik su ta sąlyga, kad dar šį vakar paliekam Lenkiją. Nuvarom iki nakties į Kaliningradą, o rytoj- namo.

-Švilpt man ant jų. Aš dabar nevažiuosiu į Rusyną- nei iš Lenkijos, nei iš principo. A girdi, Remigijau, grįžtam atgal į tą kaimą ir kaip nors pereisim jų nepastebėti. Nebūk tu bailys.

-Joks aš bailys. Ar tu matei, kiek ten jų važinėja? Nepraslysim. Ir kiek pameni, jie visai nedraugiški. Ir šioje vietoje nėra nieko blogiau, kaip būti lietuviu arba rusu.

-Tu kaip nori, o aš einu atgal ir noriu išsimiegoti. Eini ?

-Na, gerai, bet jei mus supakuos, tai kaltas būsi tu. Ir būsi skolingas man tuos 100 zlotų, kuriuos būsim priversti atiduoti lenkams. Taip ir žinok.

-Eik tu švilpt ir mažiau drebėk. Pereinam tą kaimą, statom palatkę ir miegam, nes rytoj bus sunki tranzo diena. Jau ir taip bloga daros pagalvojus, kad nakvynė bus lieva. Bliamba, ir ko mes dažniausiai nusipelnom tokio poilsio.

-Poilsio nusipelno tik pensininkai, o stoparai griūna ir poilsiauja tada, kai būna pavargę. Ir niekam nesvarbu, kur nugriūni, tau turi būti svarbiausia, tai, kad tu nori miego ir daugiau viskas yra giliai. Argi dar to neišmokai ?

-Manyje tai užkoduota, Remigijau. Aš miegu, nes miegas yra šventa. Kaip dabar dar pamenu, kaip mes miegojom zoologijos sode, Barcelonoje. Daugmaž, vakare tiek aš, tiek Jurga buvom nusikalę ir kažkaip labai nesirinkdami vietos apsinakvojom kažkokiame parke. O tamsu buvo... Ryte pažadino kažkoks mykimas. Mane tai išgąsdino ir pramerkęs akis pamačiau, kad gulim prie kažkokios permatomos tvoros, už kurios vaikštinėja kažkokie gyvūnai, atrodo ožiai. O ir smarvė kokia. Tad, kaip supratom, buvo tai zoologijos sodas.

-Gal ir nieko, Dončiau. Nuvarai su merga į Barceloną ir tesugebi ją apnakvindinti tik zoologijos sode. Spėju, Jurga labai romantiškai jautėsi:)

-Kas prabilo. Na, ko gero geriau, nei jautėsi Ramunė, kai ją, save, mane ir Saulių apnakvindinai gana padorioje vietoje, iš kurios buvom išprašyti su šunimis. Nakvoti ten buvo tavo idėja, kiek pamenu. Gal geriau reikėjo paklausyti manęs ir miegoti rūsyje. Pameni Vieną ?

-Prisimenu kaip išvažiavom iš centro tam, kad rastumėm nakvynę. Ir kažkodėl nė vienas iš mūsų per daug neprieštaravo, kai užėjom į tą prabangų ir baltą pastatą. Tada tai visi buvot laimingi, nes ten buvo šilta ir langai buvo. Taip ir sugriuvom. Atrodo, Saulius, pašoko po dešimties minučių miego ir pradėjo žadinti visus, nes, anot jo, jis matęs šunis. Tada nebespėjom daugiau nieko pasakyti, nes įbėgo tie patys šunys ir dar priedo trys ar keturi ginkluoti policajai. Tuoj visi buvom sustatyti prie sienos, iškraustyti. Gerai, kad nors aš mokėjau vokiškai, o tai jums būtų baigęsį blogai, kaip visi išsigandę buvot.

-Nesvaik, Remiga. Tikrai, buvom taip išsigandę, kad Ramunė iš visko juokėsi. Tikrai geras- stovim priešais policininkų pistoletus, vyksta rimtos kalbos, o Ramunė iš visko ir nelabai tyliai juokiasi. Ko gero tik austrams atrodė rimtas nusikaltimas, kad mes apsistojom ką tik pastatytoj Amerikos ambasadoj:) Ir iš vis, tos kelionės nakvynės buvo cool. Jau vien ką reiškia, kai Prahoje miegojom centrinėje aikštėje, šalia to dainuojančio laikrodžio. Ir kai Saulius per sapnus šokinėjo ir visi čekai buvo apakę. O ryte tą nakvynę Ramunė išvadino nesąmone. Na, nebuvo gi taip blogai, prisiminus visą tai, kur tekdavo miegoti vėliau:) O jau visai prie Lietuvos, mus su Ramune naktis užklupo Bialystoke ir buvo labai šalta. Tai įsiprašėm į degalinėje buvusią piceriją, kur aš sėkmingai nulūžau, o draugė mano miegoti nenorėjo tokioje vietoje ir tą naktį blaškėsi po tą degalinę.

-Tai jau taip. Kartais su merdžinomis būna problemėlių. Pameni, kaip pasakojau, kai per varžybas mane su Ana naktis užklupo Joniškyje ir aš pasiūliau eiti miegoti į laiptinę. Tada tai ji man pareiškė, kad bet kur ji nemieganti. Aš tokio jos pareiškimo nepaklausiau ir miegojom laiptinėj. Tiesa, ta mergiotė į Kb daugiau taip ir neatėjo, bet kam tai svarbu, kur kas svarbiau, kad buvo visas taip pat kaip ir šį pavasarį, per pačią pirmąją kelbrolių kelionę į Taliną. Tada, kai mes užmigom stroikėse, o mergaitės mus pažadinusios pareiškė, kad joms čia šalta. Radom neužrakintą laiptinę. Mes ir vėl be jokių problemų lūžom tarp 2-3 aukšto, o jos nuėjo į viršų ir rado ten sofą. Ir kai kažkoks estas naktį grįžinėjo namo ir kai mes turėjom slėptis, kad mūsų neišvaikytų, tai irgi patekom į viršų. Tada mergos svaigo, kad kažkuris iš mūsų buvo iškritęs ir nusiridenęs. Aš net nepamenu, kas ten buvo. Juk naktį prieš tai buvom miegoję Rygoje, kai visa 10 snukių kompanija patekom į studentų baraką ir buvom pavaišinti alkoholiu ten gyvenančių lietuvių.

-Tai jau taip. Latvija yra jėga, ypač prisiminus Kolką. Buvau tik aš ir trys merginos. Autobusų stotelėje bandžiau užmigti, kai jos dėjo bazarus ir bandė neužmigti. O po to dar kažkaip vidurnaktį sustabdė girtų pankų mašiną. Tie pankai norėjo mus(tiksliau- jas) nusivežti į kažkokį tūsą. Po to sustabdė dar vieną mašiną, kurios vairuotojas mus nukatalino į barą, kurio savininkas pats buvo ir pastatė išgerti. Bet geriausia buvo, kai jau švintant prie manęs prieina vietinė merga, beje, nebloga ir daugmaž bando mane kabinti. Šešiolikmetė, "topolinyj puch" ir šokiai su latviška fauna- jaučiausi kietas tarp vietinių.

-Gal ir nieko. O prisimeni Nidą, kai mūsų buvo net vienuolika. Kai išgėrėm visą alų ir vyną ir kai patraukėm ieškoti nakvynės. Ir tą barą, kur susėdom pakeliui. Ir kai buvom pavaišinti keliais bokaliukais alaus kažkokių mafukų, kurie sekantį rytą mus visus pasiuntė. Bet tada buvo naktis ir mes užklydom į kažkokius poilsio namus, kuriuose visai už dyką buvom apnakvindinti apartamentuose, kur buvo baseinas(tiesa, be vandens), treniruokliai ir kiti patogumai. Ir visą naktį chebra šėlo, o ryte atrado šaldytuvą ir tortą. Ir viskas našarom.

-Ir aišku, dar sekanti naktis buvo vežanti. Na, tada, kai mes iš Nidos patraukėm į Kaliningradą ir naktis užklupo prie Gusevo. Ale buvo šalta ir stovėjom su Ramune visiškoje tamsoje, ant kelio, kai pamatėm kažką judant link mūsų. Ogi pasirodo, kad ten buvai tu, Remiga, su Asta. Ir dar švietei su kažkokiu prožektorium. Ir tada mes pasigavom mašiną iki Marijampolės ir toje mašinoje praleidome naktį šiltai, ne tai kaip jūs, kai tu miegojai minusinėje temperatūroje ant suoliuko, o Asta stengėsi tave išgelbėti, kad nesušaltum:)

-Asta, ta pati Asta, su kuria aš važiavau į Budapeštą. Ir ta naktis, kai su mumis dar buvo ir Mikas su Germante ir kai mes pasistatėm palapinę ant aukščiausio Dunojaus pakrantės kalno, šalia karalių pilies, gėrėm vengrišką vyną ir Martini. Va ten tai buvo geras.

-Jums pasisekė... Mes, naktį tame pačiame Budapešte prieš jums visiems atvažiuojant, taip pat miegojom prie tų pačių karalių pilies, prie kažkokio tako, po krūmais. Ir tą vakarą vyko kažkokia vengrų šventė, kuriai pasibaigus minios žmonių traukė namo kaip tik tuo taku, prie kurio mes buvom apsistoję. Ryte man dar miegant, Daiva kažkur išėjo, o aš atsibudęs radau šalia savęs sėdintį šunį. Jausmas geras.

-Ale prisimeni visus tuos bajerius, kai mes keturias dienas keliavom aplink Lietuvą. Ir kai visos trys naktys buvo su laužais. Kažkur Šilutės rajone, kai turėjom prisipirkę pigaus rusiško šnapso ir konservų, kai iš kažkokio kiemo prisinešėm malkų ir kūrėm didelį laužą, kai vėjas išlaistė visą bonką šnapso. Arba antra naktis, prie Mažeikių, kai apsistojom miškelyje šalia kelio. O kur dar laužas prie Rokiškio, kai niekaip negalėjom pavakary pagauti tranzo ir kai surinkom kažkokio ūkininko žaginius, juos sulaužę, sukūrėm didžiulį laužą prie pat miško. Visi šernai išbėgiojo:)

-Gal ir taip, o man tai, Remiga, laužai labiau asocijuojas su ta nakvyne šiltnamy. Pameni Ramygalą, kai lyjant šaltam lietui, radom šiltnamį šalia kelio, į kurį ir sulindom. Dar dabar visiems kaip anekdotą pasakoju, kai mums bemiegant užėjo kažkoks bomžas, kuris labai nustebo ten pamatęs mane, o vietoj tavęs jam pasirodė, kad miega šuo:) Tu nematei tos akimirkos, bet to diedo vos infarktas neištiko, kai tas šuo, tai yra tu, staiga pakelia galvą ir pradeda bomžo atsiprašinėti už tai, kad mes čia miegam. Daugmaž, senis atėjęs kosėti pomidorų, o čia jo kažkas atsiprašinėja. Ir kaip jis po to staigiai nešė muilą iš ten, pasiteiravęs prieš tai, ar uždaryti duris, ar praviras palikus mes jaustumėmės geriau:)

-Ja, ten tai geras buvo. O paryčiais buvo prikolas visiškas, kad tu net laužą iš ten buvusių skudurų užkūrei ir pakuroms visą savo užrašų knygutę sudeginai. Va ten tai buvo lauželis, nors ugnies ir buvo mažokai, bet dūmai tai sušildė. Ir kai ryte, vos prašvitus movėm iš ten lauk ir kai tą šiltanamį dar matėm kokias 2 valandas, ir kai tik mums išsinešdinus iš ten po 10 minučių po kiemą pradėjo blaškytis ankstyva bobulka. Tikiuosi, ji neis į tą pastatą bent jau iki pavasrio:) Ech, prisiminus laužus, reikėdavo mums dažniau juos kurti.

-Tai jau taip, norėčiau pamatyti tavo sukurtą laužą Kristijanijoje, Remiga. Kai būtų subėgę visi ten gyvenantys pankai ir būtų mums tokį tūsą suruošę, kad dar dabar būtumėm kokiam nors Koopenhagos Raudonojo kryžiaus filiale, mirtimi besivaduodami ir Lietuvą sapnuodami:)

-Baik tu. Ten visai ramu buvo, juk ten visi taip miega ir jaučiasi saugiai, o tu sakei, kad ten užmigus, atsikelti geriau nereikia tikėtis. Tai kas, kad visi apsirūkę hašišo, juk visa Danija tokia ir ten žmonės ko gero nieko daugiau neveikia, kaip rūko hašą, geria alų. Sakau, ko tiek daug tų lietuvių išvaro ten pagyventi metelius kitus:) Jeigu dar kada nors būsiu Koopenhagoje ir dar su kokia mergina, tai būtinai varysim sapnuoti spalvotų sapnų į Kristijaniją. Danijoj gali miegoti bet kur ir jaustis visai saugiai, saugiau, nei savo lovoj. Kaip tą vakarą, kai po nepakartojamos dienos nuotykių nulūžom Koopenhagos centre, prie kažkokio kanalo, ar dar kitą vakarą, kai prisiėdę sūrio ir neturėdami nė lašo gerti, nakvojom prie Šiaurės jūros, kai visą naktį po paplūdimį trankėsi kažkoks ekskovatorius, o jūroj tanklaivis pumpavo naftą, o tu bėgiojai pas ten buvusius darbininkus prašyti vandens. Arba kai miegojom miške prie greitkelio. Ir visur be problemų. Nors Danijoj geriau nemiegoti. Pameni, kai patekom į Skandeborgo muzikos festivalį. Matei, kas ten darėsi- visi maukia alų, apsinešę nuo hašišo, o mes blaškomės po tą masę žmonių ir semiamės kultūros.

-Ir ne tik kultūros galima pasisemti nemiegant. Kartais nemiegodamas gali pasijusti visai itiligentiškai. Kai mes su Jurga ant nakties patekom į Milano ir susėdom prie "Versaci" drabužių salono. Aš tai visą naktį nemiegojau ir saugojau Jurgos sapnus ir tą naktį jaučiausi tikrai intilegentiškai, kaip koks mados žinovas. Ale tikrai, kartais mane traukia prabanga. Kad ir nakvynė, kai keliavau namo iš Slovėnijos ir miegoti sumąsčiau Čekijos mieste prie "BMW" salono durų, o ryte pramigau ir mane pažadino pirmieji darbuotojai, kurie buvo pakraupę. Aš irgi, beje:) Tad, žadintuvas reikalingas daiktas.

-Iki šiol niekaip tavęs nesuprantu, Dončiau, kokio ten velnio į tą Slovėniją trenkeisi, kai visi jau mokslus pradeda. Ką, ar tau mažai buvos vasaros kelionių ? Ar norėjai sau kažką įrodyt ?

-Gal ir taip. Bet nieko iš to gero. Nakvynės būdavo liūdnos ir pavargusios- ką ir besakyti. Užmigdavau ten, kur labiausiai pasijausdavau nusikalęs. Arba iš vis nemiegodavau. Taip buvo Slovakijoje, kai tris-keturias valandas, apsuptas visiškos tamsos, žingsniavau kalnų keliais. Tada prisiminiau dar vieną naktį, buvusią prieš porą mėnesių, kai mudu su Daiva grįžinėjom iš Vengrijos ir ant nakties patekom į kalnus. Ech, koks tai jausmas, kai skęsti prietemoje, kai tave apgaubia kalnai...

-Nebesvaik, pasakoji vėl viską taip gražiai, lyg nežinotum, kaip ten būna iš tikrųjų. Kalnai, grožis- ne viskas gi taip būna. Gal nori, priminsiu iš tavęs girdėtus tuos pačius žodžius, kai Vengrijoje užmigdavai bet kur, lojant šunims, kai ryte pakeldavo lietus ir kai vos neapsižliumbdavai, negalėdamas patikėti, kad gali būti toks silpnas. Gal dar tau priminti kaip miegojai Lenkijos degalinėje, kai lyjo ir lyjo, o aplinkui jokio stogo, bet tu žiauriai nori miego ir tau šalta, tu svajoji apie namus, šiltą lovą ir arbatą. Kiek tu gali viską grąžinti?

-Ir kam tai svarbu, kaip aš jausdavaus tada? Tai praeina, o geri dalykai lieka. Mano sąmonėj nublanksta daug kas blogo, kai prisimenu mudviejų su Jurga nakvynę aukštai kalnuose, ant Ispanijos- Prancūzijos sienos, kai dar prieš naktį atėję, radome didžiulį lauką mėlynių. Prisirinkom jų, tapom iki ausų mėlyni, o po to dar suvartojom tetrapaką vyno. Arba naktį Zaragozoj, Ispanijos centre, kai geriausia vieta, kurią sugebėjom rasti palatkei, buvo kažkokie ryžių laukai, kur žemė buvo šlaput šlaputėlė ir kai pakilo toks vėjas, kuris atrodė, tuoj viską nuneš. Bet nenunešė:)

-O aš prisimenu, kaip mūsų vos nenunešė vakar, kai miegojom ant to skardžio Svetlogorske ir aplink palatkę slankiojo kažkokie pankai. Tegirdėjau, kaip jie tarėsi, ar traukti mus iš ten ar ne. Tik po to išsigando, matyt, nežino, kas ten miega. Ir paliko ramybėj. Ech, gerai, kad palapinė turi savybę paslėpti.

-Gal tu čia suspanavai, nes aš tai nieko negirdėjau. Pamenu tik tai, kad prieš eidamas miegoti, stovėjau ant aukšto skardžio, apsuptas žvaigždžių, kai žiūrėdamas į jūrą, neatskiri, kur baigias žemė ir prasideda dangus- stovi, kaip ant pasaulio krašto. Ir jokie pankai tau tada nebaisūs

-Net ir tie, kurie jums nedavė ramybės Barcelonoje, prie Viduržiemio jūros. Tad juk irgi, buvai prie jūros, bet, kiek pamenu, pasakojai, kad ne viskas buvo linksma :)

-Ten buvo viskas kitaip. Toli nuo namų, kai dviejų rūšių pankai, pradžioj buvo du negrai, o po to ispanas, nedavė ramybės. Kai mudu su Jurga užmigom paplūdimy, sudėję savo daiktus porą metrų nuo savęs. Na, taip būdavo, kai pradėdavom svaigti ir kažkaip netikėtai užmigdavom. Atsibundu vidury nakties, matau priešais save negrų veidus, kurie sėkmingai krausto mano kuprinę. Bet jie mus paliko ramybėj, po to pradėjo lyti lietus ir mes užėjom pas kažkokį sargą. Po to vėl miegojom paplūdimy ir paryčiais, atsibudęs, pamačiau žmogaus akis, įbestas į mane. Ir kodėl būtent į mane, pagalvojau. O buvo tai ispanas, kuris tris valandas mus girdė pilstomu vynu, o po to baisiai supyko, kad nekalbam su juo ispaniškai ir pradėjo mus persekioti, kai mes plovėmės nuo jo. Va taip ir būna:)

-Žiūrėk, dar viena mentų mašina. Sukam į šoną, palauksim kol jie pravažiuos. Ir kiek jų čia gali būti? Sunervino. Gerai, kad nors greit pravažiuoja. Varom toliau. Dar kažką prisiminiau- a, Zvoleną Slovakijoje, kai mes blaškėmės po tą kaimą naktį ir žiauriai norėjom miego. O ir ten buvo tokie kalnai. Ir kai nuėjom į geležinkelio stotį, iš kur buvom nedraugiškų mentų draugiškai išprašyti, nes mat mes neturim pinigų. Tada visi likom nepatenkinti.

-Niekad aš nepritariau tai idėjai. Bet tiek tau, tiek Ramunei, tiek Sauliui ta mintis atrodė nabloga ir patys kalti buvom, kad ten ėjom. Nors, su stotimis neaiški situacija. Kad ir Miunchene, mes žinojom, kad gana ramiai įmanoma išsimiegoti tokiame sode, bet buvom įspėti, kad ten blaškosi narkašos. Tad nusprendę nerizikuoti, patraukėm į geležinkelio stotį, kurioje susėdom ant suoliuko ir panarinę galveles snaudėm. Ir buvo toks prikolas, kai naktį suvirto būrys kiniečių, be jokių ceremonijų pasitiesė savo adijalus salės vidury ir visi kolektyviai užlinko. Ir visiems mentams ir kt. buvo giliai.

-Stočių aš nemėgstu. Bet kartais kitaip neįmanoma. Dėtis nebūna kur.

-Viskas įmanoma. Galvą reikia pasukti šiek tiek, jei jau labai nori patogumų, tai juos ir gausi. Per pavasario stopo varžybas, kai mes su Ginte užlinkom kažkur Latvijos vidury. Tada irgi buvo šalta ir daryti nebuvo ko. Tad nuėjom pagal pirmą šviesų langą ir pasibeldėm. Ten buvo kažkokia dujų kontora, kurios sargas, pašnekėjęs su mumis, sutiko apnakvindinti. Ir dar turėjom progos teliką pažiūrėti, bet programa man nelabai patiko, nes ten buvo porno filmas. Nieko gero:) Bet megoti buvo šilta.

-Tai ko tu, kad jau toks gudrus ir protingas, nesugebėdavai rasti sau nakvynių ir guldydavai save į vietas, kurių patogiomis nepavadinsi? Tik nepradėk vėl svaigt, kad ir Slovakijoj, name be durų ir be langų miegojai su komfortu:)

-Aišku, kad taip. Va, kartais taip būna žmogui, kai net atrodytų bjauri vieta tampa artima. Ir aš tada buvau išvaikščiojęs apie 25 kilometrus kalnų kelio, buvo antra valanda nakties ir aš pamačiau tą namuką. Ir net šalta nebuvo, gal tik ryte, kai kylanti saulė pažadino- tu net neįsivaizduoji, koks tai jausmas, kai matai saulėtekį kalnuose. O gal man taip šilta buvo prisiminus kai nakvodavom su Jurga Viduržiemio jūros pakrantėj- būtų tai Monakas ar Barcelona. Ir kai vieną rytą prabudus mus užpuolė kažkokie kirai, kai aš, kaip koks tikras vyras, apmėčiau juos akmenimis ir taip apgyniau moterį:) Arba, prisiminus tvyrantį tarpusavio šaltį, kai su ta pačia Jurga prakeikėm vienas kitą Nicoje ir ant Vokietijos/Lenkijos sienos. Arba prisiminus tuos ramybe alsuojančius vakarus Italijoje ir Prancūzijoje, skęstančius prietemoje ir vyno tetrapakuose. Arba Venecijoje, sėdint kažkokiame balkone, ant vieno iš kanalų, kuomet visą naktį valtimis plaukioja tikri džentelmenai ir traukia moterims serenadas. O irkluotojas,tarsi nužengęs iš seno itališko filmo, į viską žiūri šaltai šaltai. Jam viskas pabodę, o kitiems- romantika, jis mato tuos kanalus kiekvieną dieną, o kiti- vieną kartą gyvenime. Tad, jei kartais netenka miegot naktimis, pamatai viską iš daug arčiau. Nors ir sveikatą gadina, bet kai viskas taip greit keičias, net ją aukoti būna negaila.

-Eilinį kartą varai savo litanijas. Kad jau taip, tai ir šiąnakt sveikatą aukosi ir nors ryte kalnų tikrai nesitiki pamatyti. Kaip ir mergos. Ryte tu pamatysi Lenkiją, bet kitiems gal vėl pasakosi, kaip viskas buvo gerai. Tikrai, Dončiau, tau viskas gerai- varai rudens vidury be miegmaišio, visas viltis įdėjęs į mano palapinę. Ir ką- kitiems tu ko gero sakysi, kad taip miegi tik todėl, kad nori pamatyty saulėtekį...

-Rytas, ateis. Rytas ateis, Remiga. Va, tada ir vėl bus viskas nesvarbu. O aš tapsiu dar labiau užaugęs, kad išmokčiau būti sau ir kitiems vienodas. Vis dėlto, naktys irgi reikalingos, kaip gyvenimo kely dalis. Be jų negalima. Vienos naktys džiugina, kitos nelabai. Bet tai gyvenimas, Prisimeni, kaip būna, kai daug chebros, kai geriamas alus ir niekam net į galvą neateina, kad kažkas gali būt blogai. Kaip Karklėj, kai mudu su Miku svaigom ir žvengėm iš visko, kai kiti statė didžiulę palapinę, į kurią drąsiai būtų galėję sušokti 5-7 Sumo čempionai. Jie turėjo rūpesčių, o mums buvo viskas nesvarbu- mes gėrėm "Vilko" alų ir spjaudėm į jūrą.

-Aš nebuvau Karklėj, Dončiau. Čia yra Lenkija ir rodos, kad praėjom tą suknistą kaimą. Ups, ne. Bliamba, žėk, ten dar mentų mašina stovi. Argi lauksim, kol jie nuvažiuos? Nieko tokio.Varom tais grioviais... Eik pirmas.

-Bliamba, čia vanduo. Palauk ir žiūrėk, kad traukinys neatvažiuotų. Oba. Tvarkoj. Čia jau plynas laukas. Statyk palapinę, nes jau žiauriai noriu miego. Ir kaip aš noriu miego. Miegot, miegot. Beje, gal išgeriam tavo vyno bonką?

-Gerk pieną, mažiau galvą skaudės, arba citramoną:)

Kai skauda galvą, aš geriu citramoną, kai pasijuntu dvasios vegetaru- išgeriu stipresnio alaus, kai būnu Vengrijoje, maukiu vyną, kai sutinku kokią nors moterį kelyje, suprantu, kad esu išgėręs per mažai. Ir vienintelis dalykas, kuriuo aš tikiu šventai, yra miegas. Kai aš noriu miego, aš miegu. Žinau vieną dalyką- rytas ateis. Visada, visada. Ir man ramu lieka, akis į akį su naktimis... Oni govoriat, im nielzia riskovat, potomu, chto u nich jiest dom... A zavtra- voina, epidiemija... Bud ostorozhien, sliedi za saboj... Znachit, vsio nie tak uzh plocho na sievodnieshnij dien.... I ja nie znaju tochno, kto iz nas prav- mienia zhdiot na ulice dozhd... Zakroi za mnoi dvier, ja uchozhu... Ja iskal vino, a nashol tol'ko kvas.