Link Sopoto

Taigi, šį savaitgalį vyko KB kelionė į Lenkijos miestus Sopotą ir Gdanską. Buvo tikimasi pamatyti jūrą ir senamiesčius...
Kelionėje dalyvavo TRYS POROS: Ramunė ir Saulius, Daiva ir Donatas, Rūta ir Remigijus. Pradžia buvo tokia, jog vietoj to, kad išvažiuoti šeštadienį apie 8.00 val. kaip buvo planuota, kelionė, dėl OBJEKTYVIŲ priežasčių prasidėjo tik 11.00 val. Mane su Daiva gana greitai paėmė lietuvių fūra- važiavo du bičai, tad su mumis kabinoje buvo is viso 4 žmones. Važiavo(tiksliau- lenktyniavo padarydami visas fūras, kurios tik buvo jų kelyje) tik iki Marijampolės, tad teko ten išlipti ir visą Marijampolę pereiti. Nors ir stabdėm, eidami miesto apvažiavimu, niekas nestojo. Galų gale, pasitaikė Mersas, važiuojantis 180-190 km/h greičiu. Buvo geras, bet tik iki Jungėnų, o iki Kalvarijų pasienio posto nuvažiavome dar su dviejomis mašinomis. Sutikome Remigijų su Rūta ir dar kažkokį vokišką tranzuotoją. Kadangi per LT/PL sieną pėstute eiti negalima, turėjome ten ieškotis mašinos. Buvo labai didelis fūrų pasirinkimas ir autobusai. Pastovėję ir atsibodę muitininkams (gerai, kad nors leido pabūti po stogeliu, nes lijo), buvome jų sėkmingai įsodinti i lenkų turistų autobusą- štai ką reiškia valdžios žodis, nes prieš tai vairuotojas su mumis net į kalbas nesileido. O čia pasakyta- ir baigta.
Taigi, sėdime tame autobuse, kuris buvo pilnas senolių ir šiaip visokio plauko lenkų, o Lenkijos kaip nėr taip nėr. Įlipę lenkų muitininkas, pažiūrėjo visų pasus, o pamatęs autobuso gale lietuviškus pasus, užtruko ilgiau. Turėjom aiškinti, kur važiuojam, ar nieko nevežam- lygtai būtų ką ten vežti. Keistuoliai..

Kol patekome i lenkus, praėjo pusantros valandos. Mano patarimas: NIEKAD GYVENIME NEVAŽIUOKIT PER LT/PL SIENĄ AUTOBUSAIS- ypač lenkų. Nebent, niekur neskubat, bet ir tai- nieko gero. Taigi, šiaip ne taip 16.00 val. Buvome Suvalkuose- 30 km. nuo Lietuvos, apie 400 km. iki Sopoto. Ten, Suvalkuose, tas vokiškas tranzuotojas pasidarė labai vaišingas, pakvietė į piceriją, bet kadangi jos nerado, tai privaišino sausainiais, šokoladais, dar ten kažkuo, nupirko gėrimo. Geras žmogus.

Žiauriai lijo lietus, ir mes galutinai supratę, kad į Sopotą tikrai nenuvyksime iki tam tikro laiko (reikėjo būtinai grįžti sekmadienio pavakare į Lietuvą), nusprendėme sukti namo. Šį kartą važiavome pro Seinus, o kad geriau sektųsi, prisijaukinome kokį tai pankuojantį vietinį šunį. Taip ir tranzavom, ten, Suvalkuose: lyja lietus, mes visi permirkę, tas šuo bėgioja aplinkui, niekas nestoja. Geras vaizdas- ta proga ir nusifotografavom.
Tą 30 km. iki PL/LT sienos nuvažiavome su 5 mašinomis (nors ne, teisingiau su 4, nes kažin ar galima "trabantą" vadinti mašina) ir buvome ten apie 20.30 val. Ten jau be mūsų buvo kokie tai bičai, kurie pareiškė, kad atsiradę pirmesni ir laukia čia jau 3 valandas. Tai ir buvo matyti, nes jų blaivumo laipsnis buvo abejotinas. Bet jie iki tol neturėjo progos išvažiuoti, nes laukimas vyko bare, o mašinų vairuotojai to, kaip aš supratau, žinoti negalėjo. Tad jų ir nepaėmė… Bet kuriuo atveju, netrukus atvažiavo ir Remigijus su Rūta. Šuns nutarėme nelaukti...
Apie 21.20 val. tie bičai rado mašiną į Kauną, susidėjo į ją savo tašes ir jau ruošėsi važiuoti, palikę mus ant ledo. Bet kadangi vienas iš jų sugebėjo iki išvažiuojant apsivemti, tai jiems vis dėlto teko išsiimti tašes ir grįžti į barą. Štai ką reiškia nelaikyti savo skrandžio turinio prie savęs… Mes atrodėme blaiviai, todėl Remigijus ir Rūta sėkmingai išvažiavo su ta mašina. Aš su Daiva dar palaukėm kokį 10 min. ir prieš 22 val. jau lėkėme Lietuvos keliais link Vilniaus.Ten buvome apie vidurnaktį ir dar turėjome progos pasivaikščioti iki Baltupių...
Šiandien ryte grįžau iš Vilniaus į Kauną. Teko dar kartą pavažiuoti su LRS (seimo) mašina.

Vėliau sužinojau, kad Sauliui ir Ramunei sekėsi geriau, bent jau tam tikra prasme. Šeštadienį jie spėjo nuvažiuoti iki Ostrodos, nuo kurios gal koks 120 km. iki Sopoto. Ten juos užklupo naktis, kurią teko praleisti po kokiu tai medžiu (Ramunės žodžiais sakant- paramstyti medžius). Toliau cituoju Sauliaus mintis: "Paryčiui šokom į trasą. Kažkoks pankas cigarečių ten visų prašinėjo. Nu ir pradėjo jis su mumis ten šnekėtis, nors mes jo beveik nesupratom. Supratau kai jis sake "man lenkai cigarečių neduoda, o jūs tikitės, kad jums dar sustos...". Be to, kiekvieną brolį lenką siuntė į visas puses, visus k..vom vadino. Nutarė jis mums padėd tranzuot. O jau visai trukęs... Važiuoja kokia fūra, tas koja pakelia arba pats ant kelio vidurio iššoka... Žodžiu, sugadino visą kliovą. Susinervijom su Ramune ir pasukom link Suvalkų. O dar ir iš kitų važiavusių nieko nesutikom. Mes taip ir pagalvojom, kad Gdanske mūsų niekas nelaukia".
Tokia tad KB kelionė į Sopotą arba i Suvalkus...Kaip kam geriau.

Dėkui:

Ramunei: už tai, kad nepyksta.
Sauliui: už tai, kad ryte jam reikėjo nueiti į vieną vietą.
Daivai: už gerą nuotaiką visur ir visada.
Remigijui: kad važiavo ne į Kaliningradą, o į Lenkiją.
Rūtai: už juoką ir šypsenas.
sau: už bedimą į bet kurią žemėlapio vietą ir važiavimą ten. Kur dar važiuoti, jei ne bet kur...