Kaimo stotelė Estijoje - tai ne kaimo stotelė Suomijoje [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017] Mane specialiai užvežė ant Omano kalnų [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Jeruzalės namai Alyvų kalno pašonėje, Kedrono slėnyje [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Ežeras Škotijoje [Britų salose, 2006]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

       Aš pažinojau keliautoją (I have a dream)... Ir viskas, ką jis mėgo, buvo keliauti autostopu, skaičiuoti taip nuvažiuotus kilometrus, o kartais net tam panaudotas mašinas, žiūrėti į žemėlapį, miegoti palapinėje, fotografuoti gyvenimą kelyje bei rašyti iš ten nepakartojamas istorijas. Per savo ilgą ir turiningą gyvenimą, aš nepažinojau daugiau nė vieno kito tokio keliautojo kaip kad jis. Tad esu dėkingas likimui už man suteiktą šansą bei galimybę sutikti jį dar kartą - keturiasdešimt devintojoje jo istorijoje iš jo Kelio.

       Atsargiai. Groteskas. Stipru. N-18.


Žmogus ir kiaulė

(Kaukazo istorijos)

(Apie tuos žmones, jų karves, niekieno kiaules ir visų šunis)


Pirmasis dalyvis

       Kadangi niekas su manimi į šią kelionę nevažiuoja, tai nusprendžiu į ją ką nors pasiimti. Įdomu, kas tai galėtų būti? Nelaikysiu visų jūsų nežinioje ir nieko nuo nieko neslėpsiu, kad spėlioti ilgai netektų. Taigi, susipažinkite - mano kelionės partneris - guminė kiaulė, vardu Frykis. Kam, kodėl, kaip iki to nusiritama ir kas turi atsitikti žmogaus gyvenime, kad jis keliautų su gumine net ne moterimi, o kiaule? Tik neskubėkite manęs nei smerkti, nei kaltinti, nei akmenimis užmėtyti. Nereikia viso to. Guminį Frykį su savimi imu visai ne tų tikslų vedinas, kuriais ne kai kurie vyrai laiko pas save namie moterį, pagamintą iš tos pačios medžiagos. Guminį Frykį pirkau dar praeitą vasarą veterinarinėje vaistinėje ir tiesioginė jo paskirtis buvo užrašyta etiketėje: "Žaislas šunims". Manau, pats tas bus kraštuose, kur tų šunų begalės. O dar sako, kad draugo nenusipirksi. Matote, draugą galima nusipirkti ir jis turi savo kainą, tik pinigų daug reikia turėti. Tai tik dar kartą įrodo, koks svarbus dalykas žmogaus gyvenime yra pinigai. Beje, tas Frykis dar ir garsus skleidžia, būdingus kiaulei, jį paspaudus. Ar jūsų guminiai žaislai moka tai daryti? Maniškis tai moka ir savo sugebėjimus galės pademonstruoti kovoje su benamiais ir koviniais Užkaukazės šunimis.

       Dar prieš kelionę su vienu geru žmogumi susilažinu dėl dviejų dalykų - kad dešimt dienų keliaujant autostopu po Gruziją bei Armėniją, man neįkas nė vienas šuo ir aš neišleisiu nė vieno sudilusio skatiko transportui. Deja, intrigos čia nebus, dėl ko reiktų skaityti šią istoriją, kadangi pasakysiu iš karto, jog abi lažybas aš pralošiau - šuo įkando, ko pasekoje važiuodamas skiepytis miestiniu transportu, išleidau lygiai pusę lario, kas yra dvidešimt euro centų. Frykiui tai negalioja - dienomis jis keliaus kuprinėje ir palapinės sargyboje stovės tik naktimis, o dėl pinigų transportui, tai jis ir lėktuvu skris nemokamai, ką jau ten kalbėti apie nemokamą keliavimą vietoje.

       Pasiruošimas kelionei vyksta sklandžiai, daiktų komplektavimas beveik standartinis. Iš to ką esu įpratęs imti į keliones, atsisakau tik virtuvinio komplekto (dujų balionėlio degiklis, puodelis virimui, puodelis gėrimui, šaukštelis, cukrus, kava, arbata) ir storo kilimėlio, kurio įdėklas yra kamufliažinės (karinės) spalvos. Dėl pirmojo - kažin ar bus ten kur nusipirkti dujų balionėlį, kurio nesant tąsyti visą tą mantą kuprinėje nėra jokios prasmės. Dėl antrojo - žmonės ten karingi ir karinei spalvai gali būti kiek jautrūs (ne per seniausiai užgesę konfliktai Abchazijoje ir Pietų Osetijoje bei visu ryškumu mūsų dienomis liepsnojantis Kalnų Karabachas), tai neduok Dieve dar nušaus iš pasalų, o dar blogiau - atims kilimėlį. Nerizikuosiu. Prieš pat išvykstant, skirtingai nuo Lietuvos autostopo mohikanų, įveikusių autostopu Afriką, joks tinko gabalas, primenantis Gruzijos ar Armėnijos kontūrus, vieną rytą pramerkus akis nuo lubų neatšoka ir signalo, kad jau laikas - neduoda. Na, nėra ženklo iš dangaus, kad reikia važiuoti, tai nėra, ką dabar darysi. Nepasiliksi juk dėl to namie, kur ir saugiau, ir kompiuteris yra, ir maisto užtenka, ir šunys nevaikščioja, ir miegas ramus. Ne, nieko nepadarysi, važiuoti teks, kad ir be ženklo iš dangaus. Bliamba kaip tingiu, bet reikia.


Pirmieji žingsniai

       Lėktuvas penktą ryte, iš namų išeinu penkiolika po dešimtos vakare. Kuprinė ant pečių, o kuprinėje Frykis. Niekas apie jį nieko nežino, užtat aš žinau. Gal dar sužinos ir oro uosto apsaugos tarnybos, jei jų darbuotojai įdėmiai bei atsakingai dirbs savo darbą ir bus pakankamai smalsūs. "Was ist das?" (liet. "Kas čia?") - paklaus jie tada manęs. Bet aš nieko jiems nesakysiu, kadangi draugų neišduodu. Šis keistas įprotis neišduoti draugų pas mane likęs dar nuo du tūkstantųjų metų pavasario, iš Marselio miesto Prancūzijoje ir Vokietijos degalinės. Tribute to (liet. Duoklė kam): Bastymasis po Europą - be tikslų, be pinigų.

       Ant tik į antrą kelionę išsiruošusių batų padų - dar neišdžiūvęs Jėzaus kraujas - gal nuo Jeruzalės senamiesčio grindinio, gal nuo Alyvų kalno, o gal nuo kryžiaus - iš tų vietų, kur prieš du tūkstančius metų sutrypė Mesiją. Sėkmę nešančio, kelyje saugančio ir jau dvidešimt ketvirtoje kelionėje mane lydėsiančio mėlyno megztuko kišenėse - duonos trupiniai ir žuvies ašakos - nuo Galilėjos jūros arba Tiberiados ežero, kur tuos produktus daugino ir visiems dalino prieš du tūkstančius metų - Jonui davė, Petrui davė, ir mums po dvidešimties amžių liko. Po kepure - ne tik galva, bet ir vėjas iš tryliktosios bei paskutinės kelio romano dalies. Atrodo taip neseniai viso to būta ir tiek nedaug laiko nuo to rudens praėjo. Bet taip tik atrodo, kadangi dabar aš vienas.

       Paminklo statyti man gal ir nereiktų, tačiau tie, kas bent kiek gaudosi Vilniuje, žino, kas per gatvė ir per kokį rajoną eina link oro uosto. Aš irgi žinau, bet nežiūrint į tai, vakarą šį gražų esu linkęs surizikuoti ir eiti pėsčiomis. Virš geležinkelio viskas šviečia ir gražu. Trumpam sustoju, kad pažiūrėti. Toliau seka kioskai, menantys pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, su laike sustingusiomis savo kioskininkėmis, aptarnavimo kultūra, asortimentu, klientais. Nieko neperku, dešros, duonos, sūrio, šokolado ir vandens turiu, o daugiau nieko nereikia. Paskui eina narkomanų irštvomis virtę daugiabučiai. Šioje vietoje jungiu antrą pavarą, nes jei kas toje atkarpoje sustabdytų, tai nei Frykis padės, nei Dievo avinėlio giedojimas gelbės. Geriau jau nereikia. Pagaliau ir Minsko plentas. Galima atsipūsti. Labai įsibėgėti toliau nereiktų, kadangi pražiopsojus posūkį į oro uostą, gali nukakti tiesiu taikymu į čigonų taborą, iš kur kelias ne į Gruziją ar Armėniją, o į pirmuosius sekančios dienos puslapius, kaip taisyklė - kriminalinius.

       Viskas gerai, keturiasdešimt penkias minutes užėmė pasivaikščiojimas ir aš jau vietoje. Šešios valandos iki reiso. Sėdžiu lauke ant suoliuko, valgau duoną su sūriu, mėtau popieriukus ant šaligatvio vildamasis, kad gal koks pravažiuojantis lagaminas išsities, tai bus juoko. O ką daugiau ten veikti? Savo valandos anksti ryte sulaukęs, pasišalinu į dangų, prieš tai dar atsigėręs kavos iš automato už pusantro euro (brangi kava, užtat puodelis didelis) ir nusipirkęs Lietuvos vėliavą už tris eurus (po eurą už kiekvieną spalvą, bus kuo žymėti palapinės teritoriją svetimuose kraštuose, už idėją dėkui operacijos Uvda vyrams iš Izraelio 1949-ųjų metų kovo 10 dienos). Skrydis vyksta normaliai. Lėktuvo salono taku vizgindamos uodegas vaikšto stiuardesės, kurios neblogai atrodo, tačiau siūlo visokį šlamštą, o ne tai, ko reikia vyrui. Frykio su manimi nėra, jis priduotas į bagažo skyrių. Šiek tiek nerimo būta, kad jo nepalaikytų už bombą, bet viskas apsiėjo be papildomų klausimų. Lakūnai psichologinių problemų arba neturi, arba jas išreiškia kitais būdais ir kitoje vietoje, o ne daužydami jiems patikėtą lainerį į Juodosios jūros bangas ar Kaukazo kalnų viršūnes. Tai ir kalbu apie tai, kad skrydis vyksta normaliai ir taip visas tris valandas.


Pirmieji taksistai, pirmieji šunys

       Tik atvykęs vienišu jaučiuosi visai neilgai, o lygiai iki to momento, kuomet pamatau oro uosto bagažo konvejeriu atvažiuojančią savo kuprinę. Niekas to nežino ką aš žinau, apie kuprinėje gyvenantį ir be bilietų keliaujantį Frykį. Kuprinė matau nepradaryta, nesuplėšyta, nepasimetusi, reiškia jis atvyko ir čia, tolimuose kraštuose bei ne savo žemėje, vienas aš nebūsiu. Išgraužkit! O tie kvailiai, į mane rodantys pirštais bei apie kažką tarpusavyje besišnabždantys ir manęs vieno tokio su kuprine besigailintys, tėra kvailiai. Ir nieko daugiau, ir nieko asmeniško. O tuos savo pirštus gali eiti ir apmyžti kur už kampo. Nekaltinu jų, kaip kad nekaltino vyriokas iš Nazareto savo tautiečių žydų, kadangi jie nesupranta ką daro ir nieko nežino apie žmogų ir kiaulę, apie kuriuos visa šita istorija. "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro".

       Prieš tai spėju išsikeisti penkiasdešimt eurų į šimtą dvidešimt penkis larius bei gauti žalią Gruzijos įvažiavimo antspaudą į pasą nuo nepažįstamos gruzinės. Pinigų keitimo kursas pas keitėją - palankus, klausimų pas pareigūną apie viešnagės tikslą jos šalyje - jokių. Ne Izraelis, oi ne Izraelis - nei sukčių prekybininkų veisiasi, nei harpijų pareigūnių pastebėta.

       Tik išėjus į lauką, mane, Frykį ir visus kitus pasitinka būrelis taksistų ir trys šunys. Taksistai užuodžia lengvą grobį, aš užuodžiu didelę klastą. Eičiau iš karto kaip galima toliau nuo visos tos šunaujos, tačiau dar likę šiek tiek laiko iki dešimtos valandos, kuriai viešai esu paskyręs susitikimo laiką, jei kas sugalvotų prisijungti prie šios kelionės. Plius, įvertinus džentelmeno "stavkę", lygią penkiolikai minučių, kurią suteikiu visiems, gyvenime kurių laukiau, laukiu ar lauksiu, tampa aišku, kad šunų ir taksistų apsuptyje teks praleisti visą pusvalandį. Kelis šiltus turistus paima tiesiog mano akyse, už kelionę į Kutaisį nulupdami po dešimt eurų. Na čia jų reikalas ir man jų visai negaila, kad jau pinigų vertės nežino, tai taip jiems ir reikia - suktas Kutaisio taksistas tegul bus geriausias jų draugas.

       Visą pusvalandį be pertraukos stebiu šiukšlių dėžę prie pagrindinio įėjimo, šalia kurios ir paskirta susitikimo vieta. Galvoju, o jei vis dėlto kas nors ateis, tai ką, man teks išmesti Frykį? Na jau ne. Tada geriau jau tegul neateina. Kam man tokia laimė? Ir kam apskritai reikėjo skelbti apie šią pirmąją UAB "Autostop" organizuojamą kelionę. Gailiuosi tai padaręs. Na, bet tikėkimės viskas apsieis ir niekas neateis. Kur šiais laikais rasi durnių, važiuosiantį į nemokamą kelionę austostopu, kai pilną siūlančių mokamas (tiesa, ne tokias turiningas ir viską apimančias) keliones po šiuos kraštus. Taksistai toliau lenda akis, tačiau į jų visų vieną ir tą patį klausimą: "Kuda edish?" (liet. "Kur važiuoji?"), aš turiu vieną tokį gerą atsakymą: "Priamo!" (liet. "Tiesiai!"). Vieną taksistų toks mano atsakymas ne juokais supykdo, pradeda jis pasakoti kažką apie gruzinų draugiškumą, vaišingumą, meilę svetimšaliams ir kitokias "Bullshit" (liet. "Šūdo vertas") iš anksto paruoštas bei šablonines frazes, kurios tiktų kad ir Maroko taksistui. Turiu jam atsakymą ir į tai: "Pashol ty...!" (liet. "Eik tu...!"). Šias dvi frazes atsiminkite, kadangi jos čia bus dar ne kartą sutinkamos ir dažnai kartu, o ne po vieną.

       Viskas, penkiolika minučių po dešimtos ryto, niekas daugiau į susitikimo vietą neatvyko. Neatvyko, tai neatvyko, ką dabar padarysi. Apsiputojęs iškošiu pro dantis: "Poshli vy...!" (liet. "Eikite jūs...!") - visi tie, kurie neatvykote, nors aš ir kviečiau.


Pirmasis autostopas

       Dievas neišduos, o kiaulė nesuės. Būtent taip sako liaudies išmintis. O aš pradedu kelionę autostopu po Gruziją, paskui ir po Armėniją. Tegul Dievas manęs neišduos ir kiaulė-Frykis tegul manęs nesuės. Pradžiai nusprendžiu kelis kilometrus pasivaikščioti, kad susipažinti su aplinka. Trys oro uosto laukimo salės paradines duris kontroliuojantys šunys palieka už nugaros. Ten kur lieka ir taksistai, kuriems tiesiog elementariai nepasisekė ir atskridusių durnių, mokančių po dešimt eurų, neužteko - lėktuvas ne guminis ir ne visi juo atskridę durniai. Pirmas kelyje sutiktas šuo nei išgąsdina, nei bent kiek atmuša norą pasivaikščioti - jis nedidelis, nupiepęs, o be to ilgai ant kelio neužtrunka ir trumpam išlindęs iš pakelės brūzgynų, ten pat ir sugrįžta man jo net nespėjus prieiti. Artėdamas prie apleistos degalinės ir pamatęs šalia jos vaikščiojančius jau du ir šį kartą ne pačius mažiausius šunis, suprantu - atėjo pirmų išbandymų metas. Tikiuosi ne paskutinių ir ne ekstremalių. Vienas blogiausių dalykų, ką tokioje situacijoje gali padaryti žmogus, tai pereiti į kitą kelio pusę. Šunys jaučia žmogaus baimę ir tai gali baigtis negerai. Visą tai žinau, todėl to nedarau, o einu tiesiog pro juos. Dabar jau neatsimenu kaip, bet turbūt užsimerkęs ir autopilotu. O šiukšlių kiek pakelėse. Gerai, kad dabar vienuolikta valanda ryto, o ne vakaro, nes kur reiktų kurtis nakvynei apylinkėse - neįsivaizduoju.

       Pirmo sutikto žmogaus-gruzino klausiu kiek čia iki miesto likę. Tas sako, kad penkiolika kilometrų. Girtas gal? Lyg ir mažiau turėtų būti. O jeigu negirtas? Dedu kuprinę šalikelėje ir keliu ranką į kelią. Penkios minutės, aš jau automobilyje. Praeivio nebūta girto ir iki miesto pradžios važiuojame tiek laiko, kiek jo reikia su sena gelda įveikti jo nurodytą atstumą. Pirmieji mane pavežę gruzinai - du draugiški seniokai, kelionei pasibaigus reikalaujantys, kad aš jiems parodyčiau žemėlapį, kad jie man parodytų kur jie gyvena, kur Gruzijoje yra gražu ir kur aš turėčiau atvažiuoti pas juos į svečius vasarai. Na, rodykite. Žemėlapis pas mane su lotyniškomis raidėmis, tie ne visas jas žino ir savo vietos jame ieško ilgai. Kartais stebiuosi savimi - iš kur pas mane tiek kantrybės? Pagaliau atranda savo vietą žemėje ir mano žemėlapyje, parodo, aš savo ruožtu atvažiuoti nepažadu. Miesto priemiestis pilnas automobilių dirbtuvių, vietos nusispjauti nėra kur. Pradeda lyti. Aplinkui šunys ir purvas. Viešpatie, kur aš patekau? Sveiki atvykę į antrą pagal dydį Gruzijos miestą - Kutaisį. Štai ir miesto pradžios ženklas. Ką gi, varau į centrą. Prieštaraujančių yra? Prieštaraujančių nėra. Gal todėl, kad keliauju su gumine kiaule, sėdinčia man ant kupros. Argi tokia galėtų prieštarauti? O jeigu ir galėtų, kas jos klausytų? Jeigu norėčiau kitos nuomonės ar kad kas prieštarautų manajai, keliaučiau su moterimi. Nėra moters, nėra ir prieštaraujančių. Simple as possible (liet. paprasta kaip du pirštus apmyžti), kaip sako mano draugė, kurios dabar čia nėra. Užtat yra Frykis, kuris nesako nieko ir viskam pritaria.


Pirmasis miestas

       Kutaisis - miestas jis gal ir nemažas (patikrinsiu), tačiau tik ne keliautojo ir autostopininko kojoms, ištroškusioms gero bei kokybiško pasivaikščiojimo. Kad jūs žinotumėte kaip aš pasiilgau tokio beprasmio ir niekuo nepagrįsto ne vieno kilometro ėjimo su penkiolika kilogramų sveriančia kuprine ant pečių (Frykis į svorį įskaičiuotas), kuomet ten kur einu už dvidešimt euro centų nuvežtų bet kuri "mikruškė", kurių ten gyvo velnio. Tai aišku, kad eisiu! Kokia dar "mikruškė"? Jūs ką? Išgraužkit, taksistai ir tinginiai! Pagal žemėlapį visas kelias iki centro eis viena tiesia gatve. Puiku. Pakeliui pamatau bei sužinau kelis dalykus, kai kurie iš jų neįprasti (jau neįprasti) bei iš pasaulio, kurį turėjome pas save ir seniai bei negrįžtamai praradome. Nesakau, blogai tai ar gerai, sakau, kad taip yra. Pilna parduotuvių, visos jos nedidelės, kokias pas mus seniai išnaikino kapitalistai. Kainos vienodos, asortimentas identiškas. Apie aptarnavimo kultūrą bei kokybę nieko pasakyti kol kas negaliu, kadangi nieko iš geriamo ar valgomo man netrūksta ir nereikia. Kai pritrūks ir reiks, tuomet patikrinsiu - siuntinėja ten pardavėjos klientus ar ne ir jei siuntinėja, tai kaip toli ir iki kur - ar iki sekančios lentynos, ar kur tolėliau. Gatvėje daug šunų, tačiau niekas į juos nekreipia nė menkiausio dėmesio, lyg taip turėtų būti ir būtų tai savaime suprantamas dalykas. Todėl visai nekeista, jog esant tokiai pažiūrų bei judėjimo laisvei, vietomis galima sutikti šunis vaikštančius ne po vieną, o būreliais ir kaip taisyklė po tris. Matomai rusų liaudies išmintis "soobrazit na troich" (liet. "Susimesti trims ir išgerti") galioja ne tik žmonėms, bet ir šunims. Nors, šunų atveju paskutinį žodį lietuviškame frazės vertime būtų geriau pakeisti į "pasikrušti".

       Per miesto centrą teka upė, gal net ne viena, bet aš praeinu tiltu virš vienos. Nuo tarybinių laikų (pagal ženklo spalvą) likusios nuorodos į pajūrio miestą Suchumį, kuris Gruzijai jau seniai nebepriklauso, kuomet Rusija jį, kaip ir visą Abchazijos kraštą, "perdavė" abchazų tautai. Turbūt gruzinams tai skaudi tema, kaip kad pliažiniam lietuviui būtų skaudus Palangos praradimas. Pėsčiųjų perėja, nupiešta ant asfalto kaip pianino klavišai, turbūt patiktų muziką mėgstančiai, ja gyvenančiai bei nuo jos priklausomai Evelinai. Gal net ant tiek, kad tai taptų viena iš dvidešimties nuotraukų, kurias ji parsiveža iš kelionės. Ant kalno sena bažnyčia-katedra, miesto gatvių serpantinais kopiu ten. Prie katedros-bažnyčios vartų elgetos prašo centų, kurių aš aišku jiems neduodu. Kodėl? Nes centas saugo eurą, iš euro bus dešimt, iš dešimties - šimtas, iš šimto - tūkstantis, iš tūkstančio - milijonas, iš milijono - antras, o po trečio - ir laimė. Kas aš toks, kad savo laimę dalinčiau svetimo krašto elgetoms. Netoliese, irgi ant kalno, yra ir kita bažnyčia, kur šalia paminklų ganosi avys. Kodėl gi ne? Žolė šalia kapų vešli, sodri, žemei čia dešimtmečius, o gal net šimtmečius natūraliai tręšiantis tuo, kas liko iš prieš gerą laiką čia palaidotų šventųjų bei dvasininkų. Turbūt bus daug pieno iš taip besimaitinančio gyvulio. Tą pieną bus galima parduoti visai netoliese, kalno papėdėje esančiame miesto turguje. Su juo irgi susipažįstu. Pas mus tokį uždarytų antrą dieną, dėl antisanitarinių sąlygų, prekybos nuo žemės ir per didelio valkataujančių šunų skaičiaus aplinkui. Žinau ką sakau, kadangi šį pavasarį Biržuose turgaus paviljoną uždarė, nors pažeidimų ten būta nebent dėl kvapo ir ne laiku ar ne vietoje nusiplautų rankų. Paskutinis objektas mieste - įspūdingo grožio fontanas. Kad ir kaip būtų keista, tačiau jame nesimaudo joks šuo.

       Na viskas, miesto užteks, laikas nešdintis lauk iš jo. Paskutinės vietos, kur mačiau nuorodas į Tbilisį, kiek atsimenu būta miesto pradžioje, tai dabar arba teks eiti penkis kilometrus atgal, arba reiks paieškoti kito kelio. Pasirinkęs antrą variantą ir užkalbinęs kelis miestiečius (kaip taisyklė - vyresnio amžiaus, nes jaunimas sako rusiškai kalba nelabai, o angliškai tokiuose kraštuose aš nekalbėsiu iš principo), išsiaiškinu, kad miestą galima palikti Tbilisio gatve, kuria ir patraukiu. Gruzinai - tauta draugiška, man einant gatve vienas merkia akį ir aš sustoju. Kodėl gi ne? Netamsu dar, o degtukų neturiu, jeigu paprašytų. Tikiuosi čia ne tas atvejis, kuomet po neigiamo atsakymo į šį prašymą dažniausiai viskas baigiasi kumščiu į snukį. Gruzinai, jie juk tauta draugiška, taip nedarys. O kadangi būta tai vyro, tai apsiribojame pokalbiu apie bendrą situaciją Lietuvoje bei Gruzijoje - apie tai, kaip čia nėra darbo ir kiek mažai gauna pensininkai bei apie tai, kaip gerai ten, kur visiems darbo per akis, o pensininkai auksą žarsto savo senomis rankomis. Jis taip mano, man tenka jį nuvilti. Ne pirmas kartas, kai nuviliu žmones. Man tai neblogai gaunasi. O jeigu jis manimi netiki, galiu jam duoti savo mamos telefoną, kuri pensininkė. Nors aišku, šešiasdešimties eurų pensija ko gero išgąsdintų ir ją. Kainos parduotuvėse, paklausite? Jos labai panašios į mūsiškes, gal keliais centais mažesnės. Pirkdamas kokį tai gėralą, turėjau galimybę apžiūrėti vienos iš parduotuvių repertuarą. Badauti - neteks, apsiėsti kaip kiaulei - irgi. Beje, apie kiaules - įdomu, kaip ten laikosi Frykis? Jis nors ir ant kupros, bet ne našta. Jis draugas, vienintelis šioje kelionėje. O draugą sako reikia turėti ir niekur neminima, kad jis negali būti guminis.

       Miestui pasibaigus, patenku į absoliutų šunkelį. Nuorodų nei į Tbilisį, nei į kur kitur - jokių, paklausti - nieko. Situacija nesikeičia ir nuėjus du gerus kilometrus. Ką dabar daryti? Eiti toliau! Simboliška, jog pirmus gyvuosius šioje atkarpoje išvystu kapinėse. Ir tai visai ne koks gyvųjų numirėlių sugrįžimas, o būrelis gruzinų, šeimos rate valgantys bei geriantys šalia artimojo ar draugo kapo. Čia tokia tradicija? Kapinių tvoros nepriėjus, šiek tiek ne taip padedu koją ir teškiuosi ant šono. Smūgio būta gero, kad net sudunksi ir be to skaudančioje galvoje. Ką gi, reiškia nuo šiol ją skaudės dar labiau. Be to susitrenkiu koją ir išsipurvinu kelnes. Na va, dabar bent panašesnis į keliautoją būsiu, o ne visas žvilgantis ir nupoliruotas, kadangi ką tik iš namų. Gruzinai pasiūlo man išgerti, aš atsisakau, nes nevartoju. "Geriau sakykite, mielieji, ar šituo Dievo ir žmonių pamirštu šunkeliu eidamas, prieisiu aš kelią, kuriame galėčiau tranzuoti link Tbilisio?" - klausiu jų. "Prieisi, prieisi, brolau, o kol kas sėskis šalia mūsų bei kapo ir atsigerk" - vėl savo jie. Betrūksta tik tosto į mirusiųjų sveikatą.

       Eidamas toliau, pakelėse pamatau absoliučią nesąmonę - raudonas lenteles su baltomis kaukolėmis ir užrašais "DANGER UXO", kurios priklauso "Halo Trust" organizacijai, visame pasaulyje užsiimančiai teritorijų išminavimu. Ne, aš suprantu, kad griuvau ir galvoje varpai suskambėjo kaip reikiant, bet nejaugi ant tiek susitrenkiau galvą, kad šioje nekariaujančioje Gruzijos dalyje minos vaidentųsi? Dėl visa ko padarau kelias nuotraukas, pažiūrėsiu neskaudančia galva. O štai ir tas didelis kelias, vedantis į Tbilisį, šalia kurio ganosi ir per kurį vaikšto karvė. Davaj, dar kiaulių paduokite, jų dar nebuvo. Paleisčiau Frykį pasiganyti, o tai jam jau šniobelys nutirpo kuprinėj tiek laiko sėdint ir nieko nematant.

       Ilgai nelaukus sustoja jaunuolis, vežantis iki savo miesto Khashuri. Kadangi tai visas šimtas kilometrų, tai dėkui jam už tai. O dar jam dėkui už puslitrinį butelį kolos, kurios jis man nuperka pakeliui. Skaudančiai mano galvai to gėrimo tikrai reikėjo ir jei ne Frykis, būtų tapęs jis geriausiu mano draugu tai dienai. Už miesto šį kartą daug nevaikščiojęs, po neilgo tranzo stabdau mašiną iki Mtskhetos, esančios dar už vieno šimto kilometrų, paties Tbilisio pašonėje. Taip vakarėjančios Gruzijos keliais važiuoja bičas gruzinas, dvi panos gruzinės, lietuvis autostopininkas ir kiaulė be tautybės. Gero jums kelio ir kad jis nedulkėtų.


Pirmoji nakvynė

       Į Mtskhetą - senąją Gruzijos sostinę nakčiai aišku nelendu, išsiderėjęs, kad išleistų mane šalia upės ir kelių susikirtimo. Skaudėti galvą jau kaip reikiant įsismarkavę, tad vos ne autopilotu pasiekiu miškelį, iš visų pusių apsuptą kelių ir tuo pačiu autopilotu statau palapinę. Ir nors mano nuomone naktį čia tegali ateiti tik itin drąsūs šunys, kuriems gyvenime sekasi, prieš tai kirtę vieną iš judrių kelių, Frykį palapinės sargyboje vis dėlto statau. Tegul atidirbinėja. O va jėgų susirasti vėliavą ir ją iškelti - jau nebelikę, man smingant kūdikio miegu.

       Ryte nubudęs jau nebeskaudančia galva ir esant puikiam orui, pakuojuosi palapinę ir Frykį. Paryčiais susapnuoju košmarą, lygtai ant palapinės būtų užšokęs šuo ir mane dusintų. Nuo to ir atsikeliu, be to būčiau miegojęs ilgiau. Miegas bei poilsis daro stebuklus, aš vėl šviežias kaip agurkėlis. Toks ir sėdu pusryčiauti, nors agurkų racione ir nebus - nei šviežių, nei raugintų, nei nešviežių. Pusryčių meniu - lietuviška dešra "Be jokiu E", biržietiška duona "Senolių", lietuviškas mineralinis vanduo "Vytautas", juodasis kartusis šokoladas "Tik Tau". Kadangi kelionės partneris nevalgantis, tai visos šios gėrybės bus man vienam ir tik man. Kuo ne karalius?


Pirmosios dvi sostinės

       Į Mtskhetą - senąją Gruzijos sostinę ryte nueinu pėsčiomis. Kaip tai tingiu tranzuoti ir jaučiu poreikį prasimankštinti. Būtų eiti arčiau, jei nebūtų upių arba būtų tiltas per jas, kadangi nakvojau visai miesto pašonėje. Tačiau taip nėra ir tiltas yra toliau. Jaučiu, bus blogai, kai niekas nestabdo ir gali būti, kad numesiu per daug kilogramų vaikščiodamas tokiais kiekiais. Gerai, kad oro uoste prieš kelionę pasisvėriau. Svoris - 99,5 kg. Tiesa, šis svoris yra su kuprine, jos turiniu ir Frykiu. Kaip kažkada sakė tarybinio multiplikacinio (ir jokiu būdu ne animacinio) filmuko herojus, paskaičiuokime gerbiamieji kurmiai. Kadangi tuo metu buvau nuėjęs 4,4 km. nuo namų, reiškia pradinis svoris išeinant iš namų buvo 99,6 kg. Į jį ir orientuosimės. Kokius 2 kg. sveria maistas ir gėrimas, kurių grįžus namo nebebus, o daugiau niekas keistis neturėtų - lauktuvių niekam, niekada ir iš niekur nevežu (tegul važiuoja patys ir nusiperka, o be to visko yra pas mus), daiktų neišmetinėju, draugų neišduodu, kuprinę ir jos turinį saugau. Dar 0,1 kg. bus galima atmesti kaip batų padų nusitrynimą. Ir nors viščiukus prarastų kilogramų pavidalu skaičiuosime tik po devynių dienų, tačiau jau dabar aišku, kad jokių šansų priaugti svorio aš neturiu. Vakar nuėjau mažiausiai penkiolika kilometrų, šiandien jau penkis, nors dar tik rytas. Pagal mane, tai durnas yra tas, kuris eina į sporto klubą, o ne tas, kuris keliauja autostopu su gumine kiaule.

       Eiti buvo verta dėl mieste esančios Sveticchovelio katedros - Gruzijos karalių panteono, kur iki pat Gruzijos karalystės egzistavimo pabaigos buvo karūnuojami ir laidojami jos karaliai. Tikinčiuosius į šią vietą traukia čia saugoma ypatinga relikvija - Kristaus apsiaustas, kuriuo aš apsisiautęs nebuvau ir kurio nemačiau. Turbūt todėl, kad esu ne visai tikintis. Pasirodo, net senasis gerasis UNESCO prikišęs rankas čia, kuris kaip žinia, mėgsta saugoti ir globoti tai, kas vertinga ir kas gali virsti šlamančiais bei visiems taip patinkančiais popieriukais. Pats katedros pavadinimas išvertus iš nemūsiškos kalbos reikštų "gyvenimą suteikianti kolona". Aikštėje prie įėjimo kaip priklauso trinasi taksistai, patruliuoja šunys, sėdi elgetos. Pati katedra - graži iš lauko, kaip ir įdomus jos turinys. Yra į ką pažiūrėti, gal net ką ir nufotografuoti. Atgal tiek toli jau nebeinu, o tranzuoju išėjęs iš miesto centro, tuoj už tilto per upę. Per kelias minutes sustojęs jaunuolis praveža visą nuo ryto eitą kelią ir atveža į Tbilisį.

       Sveikas, Tbilisi! Štai ir sugrįžau aš pas tave, po septynerių metų šešių mėnesių vienos savaitės trijų dienų. Tu tik pagalvok - du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt devynios dienos praėjo nuo tos dienos ir pirmojo mūsų susitikimo. Atleisk, o jei gali ir nepyk, kad šį kartą aš vienas. Taip gavosi, ji nevažiavo. Ar dar prisimeni mane ir ją, iš pirmosios kelio romano dalies bei tos tolimos 2008-ųjų spalio 29-osios? Prisimeni, tu juk irgi ten dalyvavai, esi paminėtas. Štai ir tavo kalnas, į kurį lipdamas tuomet susiplėšiau savo kelnes. Dabar kelnių susiplėšyti nenoriu, todėl niekur nelipu, eidamas į viršų gatve aplinkui. Turbūt teisūs žmonės sakydami, kad augdamas žmogus protingėja. Jūsų nuolankus tarnas ir šių eilučių autorius - vis dar gyvas to pavyzdys. To paties didelio paminklo šešėlyje sėdėdamas ir žvelgdamas į Tbilisį, aš neliūdėjau. Viskas praeina ir blogiausia, ką gali sugalvoti atvykęs į vietas, kuriose kažkada buvai laimingas, tai idealizuoti praeitį ir tuos laikus. Tada buvo vieni dalykai gerai, dabar - kiti. Belieka prisiminti "Don Kichoto" autoriaus ispanų rašytojo Servanteso pasakytą mintį apie tai, kad žmogaus gyvenimo ir šachmatų partijos pabaiga visada vienoda, kuomet tiek pėstininkai, tiek ir karaliai žaidimo pabaigoje keliauja į vieną ir tą pačią dėžutę. O aš kol kas keliauju į Tbilisio centrą. Tada prieš septynerius su puse metų ėjome kairiuoju upės krantu, tai dabar eisiu dešiniuoju, nenorėdamas pakeliui susitikti praeities, ant jos užminti ir neduok Dieve apsiverkti ar kaip kitaip prie jos prisirišti.

       O tas aukštas paminklas ant to kalno, po kuriuo ir ant kurio sėdint ateina panašios mintys į autostopininko galvą, yra skirtas Šv. Ninai, ketvirtajame amžiuje į Gruziją atnešusiai krikščionybę. Gaunasi koks tai gruziniškas Šv. Brunono atvejis, kuris irgi nešiojo panašius dalykus vienuoliktame amžiuje į Lietuvą. Belieka tikėtis, kad šiai moteriai likimas buvo dosnesnis, vietiniai humaniškesni, nei kad buvo lietuviai, kurie šventą vyrą Brunoną pamokė kaip reikiant, atimdami iš jo gyvybę, už bereikalingų dalykų siūlymą bei nešiojimą.

       Juk sakiau, kad negerai baigsis. Niekas nestabdo, tad praeinu visą Tbilisį. O miestas jis ilgas, besitęsiantis apie dvidešimt kilometrų iš šiaurės į pietus. Tai visus juos paimu ir nueinu. O kas man, jaunam? Taip Šv. Niną palikęs dvyliktą valandą, autostopo vietą pasiekiu ketvirtą. Pakeliui keikiuosi (be reikalo užlipęs į dar vieną kalną, į kurį lipti nereikėjo, o užteko laikytis kelio palei upę), būnu klausiamas kelio (lyg atrodyčiau kaip vietinis), apžiūriu paveikslus su Stalinu (kai kuriuose jis vienas, o kai kuriuose su draugu Leninu), matau modernų pėsčiųjų tiltą (vietinių pravardžiuojamą "Always" - moterys supras kodėl, pamatę), užsuku į bažnyčią (pavadinimo kurios nežinau), valgau pyragėlį su varške (jį perkant iškrenta penkių larių kupiūra, kurią spėja pačiupti bomžas, priimdamas bei suprasdamas tai kaip dovaną iš dangaus, tačiau aš pavargęs ir neturiu nė menkiausio noro bei poreikio jaustis ponu Dievu, tad iš jo (bomžo, ne Dievo) atsiimu tai, kas priklauso man), sėdžiu degalinėje (jos darbuotojams pasiūlius pailsėti, man jų paklausus ar geru keliu einu). Prisiminęs matytus paveikslus pagalvoju kas nutiktų pas mus tiems, pabandžiusiems tokiais prekiauti kad ir Vilniaus Pilies gatvėje. O jei dar į prekybą iškėlus paveikslą su Hitleriu? Garantuotas sušaudymas Prezidentūros aikštėje, kur dabar reziduoja viena tokia ponia, o prieš tai rezidavo bei gyveno pats generolas Muravjovas, liaudyje meiliai vadintas koriku. Tokio tad būta mano kelio per Tbilisį.

       Taip didžiąją dienos dalį iššvaistęs neaišku kam ir kur, o dienai jau sukant į vakaro pusę, kelyje pasijuntu kaip žuvis vandenyje, žinodamas ką jame reikia daryti bei kaip elgtis. Sustabdytu automobiliu pasiekiu kelių išsiskyrimą, vienas kurių veda į Azerbaidžaną, kitas į Armėniją. Į pirmąjį reikia vizos, į antrąjį vizos nereikia, reiškia važiuoju ten, kur jos nereikia. Sustoję ir toliau vežantys bachūrai nerealiai prajuokina, kai man jų paklausus kaip čia reikalai su šunimis ir ar jų niekas nebijo bei jie nepuola, tie pasitikslina: "Tu čia apie policiją?". "Ne, aš apie tikrus šunis" - sakau. "Tai mes irgi" - sako tie. Oi negaliu, žvengiu iki nukritimo. Likimo ironija, tačiau išleidžia jie mane kokiame tai kaime, šalia... policijos pastato, šalia kurio pakelėje vaikšto šuo. Toliau krentu iš juoko. Sekančio sustabdyto automobilio vairuotojas man panašus į taksistą (uoslė pas mane ant jų), tad pasitikslinu, ar tai tiesa. Jis sako, kad apskritai taip (uoslė neapgavo), bet dabar ne ir pinigų iš manęs už pavežimą iki pasienio kaimo neims. Kadangi šioje šalyje niekas dar manęs neapgavo, linkęs esu juos patikėti bei surizikuoti. Pasirodo, ne be reikalo. Ir tikrai, atvežęs iki Sadakhlo kaimo, paskutinio Gruzijoje, iš manęs jis neprašo nei pinigų, nei briliantų, nei aukso, nei banko kortelės PIN kodo, nei dar ko nors. Neapgavo. Užtat iš karto užsideda taksi ženklą ant stogo ir prisijungia prie kitų taksistų, laukiančių atvažiuojančio iš kažkur autobuso. Taksi ženklo slėpimas pas juos yra įprastas bei paplitęs reiškinys, jau ne vieną tokį mačiau žingsniuodamas per Tbilisį. Nuo ko ir kodėl slepiasi - ne mano reikalas. Kuo mažiau svetimoje šalyje matai ir klausinėji, tuo toliau važiuoji.


Pirmasis kartas

       Eidamas (vėl ir vėl eidamas) kelis kilometrus iki sienos, už smulkias monetas nusiperku tris apelsinus. Vieną suvalgau tuoj pat ir nieko nelaukęs, kitus gi susislepiu kuprinėje - gal pravers. Gruziją palieku, Armėniją pasiekiu be jokių papildomų klausimų iš pareigūnų pusės apie tai kas toks, kodėl, kur ir su kuo. Vienodai jiems ten rodo, ir jei nori eiti į Armėniją, tai eik, pasą prieš tai parodęs. Armėnų pusėje įsigyju vietinės valiutos už trisdešimt eurų. Kursas palankus, aš pasikaustęs, apgauti neapgauna, nors jokio dokumento apie valiutos pirkimą, kaip kad tai buvo perkant gruziniškus pinigus - neduoda. Tegul tai bus mudviejų su keitėju mažytė paslaptis, kurios net kankinamas (adatų kaišiojimas į panages, padų deginimas, Popiežiaus nuotraukos rodymas, etc.) aš neišduosiu - kad jis man pardavė penkiolika tūkstančių penkis šimtus vietinių drahmų. Atlikęs visus formalumus ir vietiniams vežėjams paaiškinęs, kad einu ir važiuoju vis dar ten pat - "Priamo!", sėdu pailsėti. Tvarkantis ką tik tikrintus dokumentus bei gautus pinigus, iš paso netyčia iškrenta nespalvota nuotrauka, kurioje aš kokių šešių metų vaikėzas, su kepure ant galvos stovintis prie daržo mamos tėviškėje. "Matai, brolau, kur atvažiavai" - tariu jam, nuvalydamas dulkes ir dėdamas atgal į pasą. Pirmąjį Armėnijos kaimą ištinka toks pats likimas kaip ir paskutinįjį Gruzijos kaimą - aš jį praeinu pėsčiomis. Ne Tbilisis aišku, bet vis tiek malonu. Pakeliui dar įrašau kurkiančių varlių koncertą, sklindantį nuo upės pusės. Matomai, gandrai dar negrįžę iš šiltų kraštų, nes koncertas bei tūsas vyksta pilnu garsu bei pajėgumu.

       Automobilį sustabdau pakankamai greitai, prieš tai kažkokiam psichiškai nesveikam tipui bandžius užmegzti pokalbį su manimi. Jis neatrodo pavojingas, tik kalba nesuprasi ką ir neaišku kada bendrauti baigs. Jam atrodo, kad kalbasi su manimi, man atrodo, kad kalbasi jis su savimi arba su Dievu. Aš viską suprantu, man irgi kartais taip būna, bet kam į dviejų protingų žmonių pokalbį įtraukinėti trečią? Vadovautis patarle "Duok durniui kelią" irgi nelabai galiu, kadangi kelias man pačiam reikalingas, kad jame tranzuoti, o daugiau kelių šiame kaime nėra. Ne, kelio atiduoti durniui šioje vietoje aš niekaip ir nė už ką negaliu. Tai paeinu kelis metrus į priekį, kur ir sustabdau ką tik minėtą pirmąjį automobilį Armėnijoje. Jaunas vyrukas važiuoja keturiasdešimt kilometrų iki pirmo kelyje esančio miesto Alaverdi. Nors miesto pavadinimas ir gražus, tačiau man jame nėra kas veikti sutemus, kas būtent ir atsitiks neužilgo Sutariame, kad geriausia būtų išlipti (man, ne jam) neprivažiavus miesto, šalia kelio į kokį tai vienuolyną, kuriame galima apsinakvoti. Sako, pigiai. Sutinku. O dar pigiau manau galima apsinakvoti šalia to paties keliuko, vedančio į tą vienuolyną. Aplinką, kur mane išleidžia, švelniai tariant būtų galima pavadinti "nejaukia". Bet čia labai jau švelniai. O iš tiesų, tai ta aplinka yra "freaky" (liet. "baisi"). Frykiui gal ir patiktų, man kaip tai nelabai, tačiau rinktis nėra iš ko, nes iki sutemų likę ne daugiau pusvalandžio, o tai ir mažiau. Dabar suprantate, nuo kurio žodžio kildinamas mano guminės kiaulės vardas? Taigi, šalia keliuko po kaire stūkso apleistos gamyklos kontūrai, po dešine - kokia tai hidroelektrinė, atrodo veikianti. Aplinkui kalnai. Ar minėjau reguliariai iš kažkur netoliese ataidintį šunų lojimą? Ne? Matomai pamiršau. Tai va, girdėti šunų lojimas, kas kelias minutes pasiekiantis mano įtemptas ausis.

       Ką gi, laikas rinktis nakvynės vietą. Būna ir blogiau. Bet ar tikrai? Temsta staigiai, toliau eiti nebėra kur, kariuosi (nepasikariu, o tik kariuosi) ant šalia kelio esančio neaukšto skardžio. Vietos palapinei gal ir nedaug, bet kaip nors užteks. Turi užtekti. Operatyviai pastatęs namą, iškėlęs ant stogo Lietuvos vėliavą ir pastatęs Frykį sargyboje prieangyje, ruošiuosi vakarieniauti. Kas meniu? Apetitas dingsta tą pačią akimirką, kai į lojančių šunų balsus pasigirsta ilgas ir pratisas atsakas - žvėries staugimas ir kauksmas. Vilkai, ne kaip kitaip. Skubiai tempiu Frykį į palapinę, bo dar suės koks išalkęs žvėris-gumos mėgėjas. Tuo pat momentu aukštai virš galvos išvystu mėnulį ir kokio tai statinio griuvėsius ant uolos. Tikrai ne čia grafo Drakulos gyventa, laisvalaikiu užsiiminėjusio vampyrizmu? Kaukimui tai liaujantis, tai vėl kartojantis, mano keliautojo sieloje gimsta nerimas ir man darosi šiek tiek neramu. Sutikite, ne kas pirmą naktį naujoje šalyje būti suėstam. Aš juk ne patiekalas koks, o mano draugas Frykis pagal nutylėjimą irgi nevalgomas, nors ir yra kiaulė. Gerai, kad bent nakvynės vieta neatviroje vietoje, iš vienos pusės saugoma skardžio, o iš visų kitų - medžių ir krūmų. Tai gal nelips ir neis niekas čia. Tai, kad keliuku karts nuo karto pravažiuoja viena kita mašina, irgi nuteikia optimistiškai. Prieš užmigdamas turiu tik vieną norą - apsilankyti Alaverdi miesto archyve ir gavęs pastarųjų septynių šimtų metų laikraščius sužinoti, kiek žmonių šiose apylinkėse papjovė vilkai ir ar viešėjo kada nors čia grafas, vardu Vladas, pavarde Drakula. Jokiems kitiems norams laiko nebelieka ir dienos pasivaikščiojimai daro savo, kuomet trisdešimt šiandien nueitų kilometrų virsta sapnais, užliūliuotais lopšinės, kurią man tą naktį dainuoja šunys ir vilkai.


Pirmoji linija

       Ryte visi gyvi bei sveiki. Niekas nebeloja, niekas nebestaugia, oras ant lietaus ribos, aplinka identiškai niūri. Taip pat operatyviai susipakavęs namą, kaip kad jį ir pastatęs vakar iš vakaro, grįžtu tuos kelis šimtus metrų iki kelio. Prieš užsiiminėdamas autostopu, dar patikrinu tiltelio, permesto per šalia kelio tekančią sraunią upę, lentų tvirtumą. Kadangi lentos ne visos ir vietomis gerai patrupėję, apsiriboju tepasiekdamas upės vidurį. Autostopas šioje vietoje užtrunka ilgiau nei tikėjausi, nors ir ne ilgiau pusvalandžio. Mano taip išgirtoji uoslė taksistams šioje vietoje mane apgauna, paklausus to sustojusio vairuotojo, kurio klausti nereikėjo. Suklaidina dvi moteriškės, sėdinčios jo "Žigulių" gale, man pamanius, kad veža jis jas už pinigus ir to paties norės iš manęs. Kaip visada, visos nelaimės per moteris. Bet kas netranzuoja, tas neklysta. Moteris jis išlaipina mano jau minėtame Alaverdi mieste (kuris atrodo tikrai šiurpiai ir baisiai), o su manimi nuvažiuoja toliau, iki Vanadzoro. Pasirodo - bendradarbės ir visi jie dirba pasienio kontrolės poste, kurį vakar ir pats kirtau.

       Geras žmogus, mano bendraamžis. Nors jam pareikalavus spėti kiek jam metų, suklystu visa dešimčia, duodamas penkias dešimtis. Gal ne aš suklystu, o jis taip atrodo. Ypač, kai sprendžiu pagal save, kuriam dar nė vidutinio amžiaus krizės nebuvo, nors vidutinis amžius prasidėjo prieš penkerius metus. Ei, kur mano vidutinio amžiaus krizė? Aū, kur tu, vidutinio amžiaus krize? Kada ateisi ar bent užsuksi pas mane į svečius? Ne visiems vienodai duota. Vėliau jau, mums sėdint pakelės užeigoje ir geriant jo nupirktą kavą ir "Fanta", suprantu kodėl. Viskas paprasta - jis kariškis, jau spėjęs išeiti į pensiją, prieš tai nemažą tarnybos laiko dalį praleidęs Kalnų Karabache. Daug dalykų pasakoja jis man apie tų apylinkių žmones, metų metus nesugyvenančius bei kariaujančius tarpusavyje armėnus ir azerus, kadangi pats kilęs iš kaimo Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje. Iš jo aš sužinau kas yra pirmoji fronto linija ir kuo jis skiriasi nuo antrosios. O dar iš jo aš sužinau, kad su žmona jis augina dvi dukras ir tikisi susilaukti trečio vaiko, bet būtinai sūnaus, kuris užaugęs eitų kariauti už Kalnų Karabachą, nes tai armėnų žemės. Stipriai brolau tu čia. O dėl vakar naktį mano girdėto vilkų staugimo, tai jis mane nuramina, kad ne vilkų tai būta, o šakalų? O skirtumas koks? Nieko sau "nuramina". Išsiskiriame su juo Vanadzore, prieš tai dar apsikeitę elektroninio pašto adresais. Nežinau, gal kada parašysiu pats ar gausiu laišką nuo jo. Galbūt.

       Vanadzoras, tarybiniais laikais vadintas Kirovakanu (kokio tai tarybinio veikėjo garbei), pasaulyje ko gero labiausiai išgarsėjo 1988-ųjų gruodį, šiose apylinkėse įvykus itin stipriam ir daug žmonių gyvybių nusinešusiam žemės drebėjimui. Nors miestui ir "pasisekė" kiek labiau, nei už dvidešimties kilometrų į vakarus esančiam Spitakui, kuris per kelias sekundes buvo sugriautas iki pamatų, tačiau kliuvo ir jam. Žmonės čia tai atsimena ir gali apie tai papasakoti svetimšaliui. Na, o kadangi žemė čia nerami, tai nusprendžiu ilgai netrukęs ir pasišalinti rytų kryptimi. Tuo labiau, kad savo neišvengiamu artumu mane jau gundo ir vilioja vienas iš mano šios kelionės tikslų - Sevano ežeras. Iki jo - trys sustabdyti automobiliai, prasti keliai, vienas tunelis, šiek tiek lietaus ir pasibaigiančios saulėgrąžos pakelyje, vis dar iš Lietuvos. Kiek iš viso yra šios kelionės tikslų sąraše? Septyni, kaip ir pasaulio stebuklų.


Pirmasis ežeras

       Atrodo kiek kartais nedaug žmogui reikia. O kartais reikia tiek daug ir nedaug nei tenkina, nei užtenka, o be to dar ir pykdo. Kodėl man tiek mažai, kai kitiems daug? Trečios kelionės dienos popietė buvo tokia, kuomet reikėjo nedaug. Užteko man pamatyti Sevaną ir išsilydžiau vietoje, kaip nepilnametis per šokius, gražiausiai mokyklos panai sutikus su juo pašokti, kad ir vieną šokį. Kaip žinia, mėgstu kolekcionuoti didžiuosius ežerus ir šitas jau bus penktas mano kolekcijoje, šalia Ženevos ežero Šveicarijoje, Vano ežero Turkijoje, Inario ežero Suomijoje, Druskos ežero toje pačioje Turkijoje bei Kinareto ežero Izraelyje. Dar toje kolekcijoje laikau Širvėnos ežerą Biržuose, bet ne todėl, kad jis būtų didelis, o todėl, kad jis yra mielas ir mano vaikystės ežeras. O tą popietę Sevano ežeras Armėnijoje mano akyse spindėjo savo šviesiai žalsva spalva. Tada aš prisiminiau Vaną - baisų ežerą Turkijoje, iki kurio nuo čia ne taip ir toli ir kurį kadaise mačiau spindintį lygiai ta pačia spalva. Net nemačiau šiukšlių, kurių pilna pakrantė. Ne ežeras kaltas juk dėl to, kad aplinkui žmonės-kiaulės gyvena. Pritari man, Fryki? Aišku, kad pritari. Matai, kiek tavo giminaičių čia susirinkę? Nematai, tu kuprinėje. Užtat aš matau. Čia kokiu urodu (liet. išgama) reikia būti, kad teršti visą šį grožį? Ur(i)odai, bl...

       Einant medžiais apsodinta alėja link vienuolyno, priešais už kelių metrų pamatau tris ne pačius mažiausius ir ne pačius smulkiausius šunis. Velnias, žalio supratimo neturiu kaip reaguos tie šunys, niekas juk čia nevaikšto, visi važiuoja automobiliais. Viskas atrodo kiek groteskiškai - šalia ežero restoranas, aikštelėje stovi virš dešimties prabangių baltų automobilių, šalia jų vaikšto kostiumuoti vyrukai juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais, o priešais viską - nešvarūs, purvini bei apsmurgę šunys, lojantys ir vaikštantys ne po vieną, o būreliu. Neimsiu juk taksi, kad važiuoti pusę kilometro. Einu. Ir... Kaip taisyklė nieko nevyksta - šunys artyn manęs neina, nors mane ir stebi bei apie kažką loja. Ne faktas, kad loja ant manęs. Gal tik kalbasi tarpusavyje. Žmonės, gal vis dėlto jūs susitvarkykite? Ne ežeras kaltas, kad jo krantas skęsta šiukšlėse. Kaip ir ne šunys kalti, kad jiems leidžia gyventi palaidą (žodžio prasmės dvi, supraskite kuria norite, tinka abi) gyvenimą.

       Pusiasalyje, kuris anksčiau buvo sala, ant kalno šalia Sevanavank vienuolyno surengiu tikrą fotosesiją, kurios pagrindinis dalyvis - gražuolis Sevano ežeras. Nuotraukose dalyvauja ir kiti - aš pats, mano draugas bei kelionės partneris Frykis, mano kuprinė, mano batai, ten augančios mėlynos gėlės bei nerealiai žalios, purios bei minkštos samanos, kitoje ežero pusėje stūkstantis kalnai, šalia esančio vienuolyno pastatai bei griuvėsiai, tolumoje esantis miestas tokiu pat pavadinimu. Visi dalyvauja, tačiau pagrindinis dalyvis kaip jau minėjau - ežeras. Tu nuostabus! Pradeda lyti, o aš suskaičiavęs, kad nuotraukų jau pakankamai, ta pačia alėja pasišalinu atgal į kelią, prieš tai dar kartą įveikdamas šunų užkardą. Gerai būtų pabraidyti ežere, kad atgaivinti savo pavargusias kojas bei patikrinti vietinių kalbas apie tai, jog beveik du kilometrai virš jūros lygio telkšančiame ežere maudytis galima ne anksčiau vasaros vidurio. Bet ne šiukšlėse juk. Dar šis ežeras vadinamas Gehamo jūra. Didelis jis, todėl ir jūra. Iš armėnų kalbos išvertus, Sevanas reiškia "juodasis vienuolynas" (arm. sev - "juodas", arm. vank - "vienuolynas"). O prieš tai ežeras dar vadintas Gokča, kas išvertus jau iš tiurkų (ne turkų) kalbos reiškia "Mėlynas vanduo". Faktas tas, kad kaip šį ežerą bepavadinsi, taip nepagadinsi. Kaip faktas ir tai, kad nuo šiol aš žinau apie nuostabų ežerą Armėnijoje, prie kurio buvau.

       Keliu pėsčiomis patraukiu į pietus, mano skaičiavimais reiks eiti apie septynis kilometrus. Ne bėda, būtų kur eiti. Į po dešine paliekantį Sevano miestą nusprendžiu nesukti. Ko man ten? Užtat po kaire esančiame ežere ieškau vietos, kur būtų galima panardinti savo nuvargusias kojas į jo ledinius (anot vietinių) vandenis. Pakeliui persekioja taksistai, siūlantys kažkur vežti ir kažkur miegoti. Bent miegoti ne su jais reiktų, ar tai irgi įskaičiuota į pavežimo kainą? Visiems jiems mandagiai atsakau, kad einu vis dar "Priamo!", mintyse pakartodamas: "Pashol ty...!". Pagaliau pamatau pliažą ir nors jame patruliuoja koks tai šuo (ne policininkas, o tikras šuo), vis dėlto nusprendžiu atsigaivinti ežero vandenyse. Aš to nusipelniau. Pakrantėje nėra šiukšlių. Ežeras to nusipelnė. Vanduo tikrai šaltas, užtat gaivina. Man to reikėjo. Ta proga net kojines išsiplaunu. Retai tą darau, bet čia tokia proga, kad negaliu susilaikyti. Skirtingai nei Kinareto ežeras Izraelyje, šis mano kojinių nepavagia ir niekur nenuneša. Nors irgi vadinamas jūra. Geras ežeras.

       Visas toks atsigaivinęs, patraukiu į pietus toliau. Pakelėje randu taksi plafoną "TAXI", kurį taksistai deda ant stogo, kad visi ne taksistai žinotų, kad anie yra taksistai ir teikia pavežimo paslaugas. Mane prieš kiek laiko persekioję veikėjai tokių ženklų neturėjo. Prisiminęs vietinių pomėgį šį ženklą karts nuo karto nuo automobilio stogo nuimti ir slėpti salone, pagalvoju, kad čia matomai koks taksistas taip įkalčiais atsikratė, kaip kad atsikrato narkotikų prekeiviai narkotikais, nuleisdami juos į unitazą. Turėčiau namie pažįstamą taksistą, parvežčiau jam lauktuvių šį plafoną. Tai apsidžiaugtų žmogus. Bet aš neturiu draugų taksistų, kaip kad ir nevežu lauktuvių niekam, todėl radinys lieka kur buvęs. Kaip ne kaip daiktas šiuose kraštuose naudingas, tai kas nors atras ir būtinai apsidžiaugs labiau, nei kad apsidžiaugiau aš.

       Kelias, kuriuo einu, veda į Jerevaną, kaip ir beveik besibaigianti diena veda į neišvengiamai artėjančią nakties tamsą. Sustoja prabangi mašina ir pasiūlo ten nuvažiuoti - tiek į Jerevaną, tiek į tamsą, nes kol iki ten važiuos, iki to laiko sutems. Kodėl turėčiau? Aš nieko nestabdžiau, aš tik ėjau. Nors jie ir ne taksistai, niekur su jais nevažiuoju, kadangi į Jerevaną dabar nekeliauju. Jie atsisakymą priima ir nuvažiuoja savo keliais. Gal ir į Jerevaną. Kelių sankryžoje suku mažesniu ir ne tokiu svarbiu keliu M10, einančiu palei Sevano ežerą. Reiškia, su ežeru mes dar neišsiskiriame.

       Autostopas toje vietoje netikėtai puikus ir vienu automobiliu pasiekiu nusukimą į Gavar. Naktis jau visai ant nosies, kuomet iki sutemų likę ne daugiau valandos, tad būtų galima kurtis tuose laukuose, "in the middle of nowhere" (liet. "viduryje nieko"). Tačiau šiuos mano planus sugriauna neaišku iš kur atėjusi trijų šunų šeimynėlė kaip tik į tą vietą, kurioje savo vaizduotėje jau buvau pastatęs palapinę. Nieko nepadarysi, jie čia šeimininkai ir šios žemės karaliai, o aš tik atvykėlis, tad ir žaidimo taisyklės jų. Tenka kelti ranką į kelią dar kartą.

       Autostopas ir toje vietoje netikėtai puikus ir dar nesutemus pasiekiu Martuni miestą. Ne todėl, kad ten būtų mažiau šunų, o todėl, kad jis šalia ežero, kur rasti saugią nakvynės vietą šansų daugiau. Bet ne per daugiausia. Vairuotojas - draugiškas vyriokas iš to paties Vanadzoro, kur pats ryte buvau. Tik miestą jis vadina Kirovakanu (tarybiniu pavadinimu, kaip mes Visaginą vadintume Sniečkumi ir taip klaidintumėme atvykėlius), todėl ne iš karto jį suprantu. Viena tema - papasakoja apie žemės drebėjimą, buvusį prieš dvidešimt septynerius su puse metų. Antra tema - didžiuojasi armėnų vaikinais-kareiviais, prieš mėnesį azerbaidžaniečių vaikinams-kareiviams parodžiusiems jų vietą Kalnų Karabache. Trečia tema - Sevano ežeras. Ketvirta tema - ketvirtos temos nėra, nes kelias neilgas. Beje, šiose apylinkėse jis pirmą kartą kaip ir aš, važiuoja draugo mašina iki Vardenis miesto, esančio kiek tolėliau. Vienbalsiai sutariame, kad geriausia man būtų išlipti to Martunio pabaigoje. Tą ir padarau. Naktis jau visai ant nosies, tad turiu ne daugiau dvidešimties minučių ką nors tinkamo surasti. Deja, man nepavyks. O kokio gražaus ežero būta ką tik šalia jo važiuojant, kuomet sunkūs lietaus debesys viską aplinkui atrodo užbūrė. Ir kokio baisaus miesto Martuni esama, kuomet jį užkloja vakaro sutemos, o neužilgo pasidarbuos ir tamsa. Taip lengva laukt (vakaro) ir taip sunku žinot kas bus (naktis).


Pirmieji draugai

       Taigi, situacija su nakvyne yra tokia, kad už gyvenvietės šalia kelio randu nutrenktą šunį, o eiti į pievas netoliese namų ar ežero - beprasmiška. Pirmuoju atveju bus šunų, antruoju - pelkė. Grįžtu atgal į centrą, einu į kitą pusę. Ta pati situacija - miesto pabaigoje šunys. Matau vieną, girdžiu dar kelis. Ne, toliau aš neisiu. Visai sutemsta. Šturmuoju trečią išėjimą iš miesto - šunų nėra, bet matyt tik todėl, kad tamsu kaip subinėj ir nieko nematyti. Patikrinu kelias daugiabučių namų laiptines miesto centre - šunų nėra, kaip ir vietos kur miegoti. Ketvirto išėjimo iš miesto nebežiūrėsiu. O kam? Garantuotai bus tas pats arba kažkas labai panašus į tai, ką radau trijuose išėjimuose prieš tai. Viskas, šakiai, atplaukėm. Skambutis draugui, skambutis mamai, skambutis darbdaviui, skambutis kelionių agentui, skambutis kunigui? Nė vienos tokios pagalbos nėra mano turimų pagalbų sąraše. Tu kas, keliautojas ar mazgotė? Galvok! Ne, čia ne Frykis prabilo, čia aš pats sau. Keliautojas aš, keliautojas.

       Būtų galima prisiduoti milicijai ar policijai. Patikrinu pasą, koks nusivylimas - įvažiavimo į šalį antspaudas yra, reiškia apkaltinti neteisėtu patekimu į Armėniją manęs nepavyks. Dar būtų galima nužudyti kokį šunį, kadangi šiuose kraštuose jie kaip supratau yra karaliai, vos ne šventieji, tai vietiniame baudžiamajame kodekse gal ir yra numatytas bei atsirastų koks straipsnis už tai, gręsiantis įkalinimu nuo vienos nakties, ko man dabar ir reikia. Bet ne, vėl netinka. Visų pirma, šuo yra mano mėgstamiausias gyvūnas šioje žemėje, visų antra - neaišku kas ką ir visai gali nutikti taip, kad vietoj policijos "kaziolo" (UAZ-469 markės automobilio), manęs atvažiuos pasiimti katafalkas. Pastaruoju atveju nakvynė aišku garantuota, ko man dabar labiausiai ir reikia, bet amžina. O man tereikia vienai nakčiai. Tai ką daryti? Pasėdėjęs prie bažnyčios, nusprendžiu grįžti į pirmą išėjimą iš miesto, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Lyg viso to dar būtų maža, pradeda pilti lyg iš kibiro. Pasišviesdamas žibintuvėliu, einu absoliučiai tamsia gatve. Pila iš dangaus, ne iš kibiro ir atrodo visas lietus skirtas man. Ačiū jums už tai, dangau ir ežere.

       Grįžus į pagrindinę gatvę, kuria atvažiavau, neatrodo kaip tai labai viliojančiai eiti toliau už miesto, šį kartą jau visai tamsiu ir neapšviestu keliu, todėl nusprendžiu sulošti "va bank" (liet. iš visko) ir beldžiuosi į šalia kelio esančios degalinės duris. Prašymas vienas - ar būtų galima pas jus kieme pasistatyti palapinę, žmonės gerieji? Jie atsako, kad ne - negalima. Kokią dar palapinę, žmogau, per tokį lietų? Mikliai vidun, gerti kavos ir arbatos! Antrą kartą manęs kviesti nereikia, tad už kelių minučių jau sėdžiu namuko viduje, delnuose spausdamas karštos arbatos puodelį. Paskutinį kartą taip nakvynės esu ieškojęs absoliučioje jaunystėje, 1999-iais, dalyvaudamas autostopo varžybose, Latvijos pajūryje. Tuomet buvau ne vienas, o su pana ir be palapinės, kuomet nakvynės vieta tapo mums dujų kontoros sargo patalpos. Viskas kartojas, po daug daug metų. Laukia ilgas vakaras, daug pokalbių bei temų, daug rusų kalbos ir vis nesibaigiantis lietus už lango.

       Brolau, gal nori kavos armėniškai? Jokių problemų, štai tau kava armėniškai. Puodelis niekingai mažas, užtat gėrimas paruoštas pagal jų tradicijas. Galvoju, gerai, kad čia kartu su mumis nėra Kauno poniutės iš mano darbovietės - kavos juk nedaug, o puodeliai tokie maži. Supyktų. Ir turėtų žmonės tada visas savo turimas kavos atsargas atiduoti ir dar eiti pasiskolinti iš kaimynų. Gerai, kad nėra. Reiškia, kavos užteks visiems ir dar rytui liks. Degalinė nedidelė, privati, dirbanti visą naktį. Šalia yra tam pačiam savininkui priklausantis restoranas, tad sulaukiu klausimų ir apie tai, ar nesu alkanas. Nors ir esu, bet sakau, kad nesu ir maisto iš jų man nereikia. Ačiū už stogą ir gėrimus karštuosius. Žmonės tai ateina, tai išeina, gyvenimas vyksta. Tačiau matomai ne veltui yra sakoma, kad "v semje ne bez uroda" (liet. "nėra šeimos be išsigimėlio") arba kad namų be dūmų nebūna, tad vienas lengvai priplaukęs jaunuolis atsiranda ir toje draugiškoje kompanijoje. Rusiškai jis kalba nelabai, o jeigu kalba, tai kažkokias nesąmones, kur pusės žodžių neina suprasti. Be to nelabai aišku su kuo jis apskritai kalba bei ką nori pasakyti. Gal girtas? Gal po doze? Vėliau vaikinai man prasitars, kad tai savininko sūnus, kurio jie patys neperneša, tačiau bendrauti su juo privalo, kadangi darbai šiose vietose nesimėto. Užuojauta, kaip ir vedusiems ar vedusioms. Tiesa, vieną gerą savybę turi ir jis - tai jo vardas, kuris kaip ir mano reiškia "dovanotas". Maniškis taip verčiamas iš lotynų kalbos. Kuo vardu jis ir iš kokios kalbos jo vardą išvertus gausime tą patį būdvardį, apibūdinantį mane, dabar jau neatsiminsiu. O be to, mano naujieji draugai mane vadino Denisu. Denisas tai Denisas, koks skirtumas. Žmonėms būna lytį pakeičia, o čia tik vardą. Baisus čia dalykas, galiu pabūti ir Denisu.

       Yra degalinėje ir šuo, su kuriuo susipažįstu eidamas nusišlapinti prie tvoros. Klausiau kur tualetas, sakė eiti ten, tai aš ten ir nuėjau. Ne šuns klausiau, o žmonių. Tikiuosi, prie tvoros elektra nepajungta. Šuns gi istorija, kodėl jis gyvena šalia būtent šios degalinės ir kas jį kvietė čia gyventi bei saugoti - paprasta, turbūt kaip ir didžiosios daugumos Armėnijos ar Gruzijos šunų istorijų. Taigi, vienas iš dabartinių šios degalinės darbuotojų kažkada dirbo kitoje degalinėje kitame miesto gale. Paskui įsidarbino čia. Gal pakilo karjeros laiptais, gal arčiau namų. Šuo atsekė paskui jį. Šunį jis šeria, tas aišku niekur neina, o vaikšto aplinkui bei gąsdina tokius kaip aš ar į mane panašius. Neoficialios šuns pareigos - degalinės sargas, tačiau oficialiai jis niekam nepriklauso ir niekas už jį nėra atsakingas. Taip nedidelio Armėnijos miesto nedidelėje degalinėje šalia Sevano ežero visi laimingi - ir po kaitria saule, ir tamsioje naktyje. Šuo - sotus, o dyzelis, benzinas, dujos, pinigai, žmogiškieji resursai bei inventorius - saugūs. Kaip jaučiasi šuo ir ką jis galvoja, to niekas nežino, o suprasti jį gali tik tie, kurie savo darbdaviui laižo rankas (arba kitas jo kūno dalis) bei tarnauja jam už duonos kąsnį. Kas nutiko su šunimi, kuris saugojo šią degalinę prieš tai, to aš nežinau. Logiška būtų manyti, kad išėjo paskui tą, vietoj kurio priėmė žmogų, kurio šuo dabar kontroliuoja degalinę. O jeigu tas žmogus mirė? Ar dar blogiau - išvažiavo uždarbiauti į Rusiją, kaip didžioji šio miesto gyventojų dalis ar nemaža dalis lietuvių, išvykusių uždarbiauti į Angliją ar Norvegiją? Kur tokiu atveju dėtis šuniui? Kam jis tada reikalingas? Ir kur jo degalinė, kur jis gaus ėsti ir stogą virš galvos? Atrodo kartais tiek nedaug reikia šuns (atsiprašau, žmogaus) gyvenime. O kartais reikia tiek daug ir nedaug nei tenkina, nei užtenka, o be to dar ir pykdo. Tą vakarą man reikėjo mažai ir aš tai gavau - stogą virš galvos ir puodelį kavos bei arbatos.


Pirmasis atsisveikinimas

       Išsimiegu kaip ponas, man skirtoje lovoje, pirmą kartą atskirai nuo Frykio, likusio šlapioje kuprinėje, priemenėje. Gailesčiui čia ne vieta, kadangi Frykis celofaniniame maišelyje, tad sušlapti neturėjo. Kur kas svarbiau, kad tame maišelyje nebūtų klijų, o tai dar apsiuostys parazitas. Kur aš jį tada tokį dėsiu? Frykis - narkomanas. Cha, cha, cha. Nuo ryto gaunu kavos. Darbuotojų pamaina baigiasi už pusvalandžio, tad išsiklausinėjęs kaip man pasiekti ežerą, su jais atsisveikinu. Geriamas vanduo ten, prisipilk kiek nori ir kiek tau reikia. Jokių apsikabinimų, jokių apsikeitimų adresais, jokių ašarų. Užteks paprasto bei vyriško rankų paspaudimo. Kadangi oras šiandien lauke puikus, su šviečiančia saule, tai ir Martunis neatrodo toks baisus ar beviltiškas. Praėjimo iki ežero ieškau ilgai, prieš tai atlikęs net tris kontrolinius klausinėjimus. Ir nors ežerą randu, tačiau jokių šansų nebūčiau turėjęs tai padaryti tamsoje. Be šansų.

       Sevanas nuostabus, kaip ir vakar. Jame paskandinu savo jauną veidą, kol manęs dar neištiko vidutinio amžiaus krizė, nuo kurios pradeda atrodyti, kad veidas nebe jaunas, o visoms moterims aplinkui - po aštuoniolika. Labai neskubu, nes nepanašu į tai, kad turėtų ištikti šiandien. Suvalgau apelsiną, pirktą dar Gruzijoje. Sakiau, kad pravers, ir pravertė. Aš žinau ką sakau. Bandau prisiminti, bet atrodo vakar nieko daugiau saulėgrąžų ir nevalgiau. Taip ir yra. Reikia pavalgyti. Baigiasi lietuviškas mineralinis vanduo, kaip kad baigiasi ir lietuviškas šokoladas. Tai ką valgyti? Bus nuspręsta vėliau. Sevano ežeras savo ruoštu patenka dar į keturiasdešimtį mano nuotraukų. Kai kuriose jis vienas, kitose - su manimi, dar kitose - su Frykiu, yra ir su kuprine, yra ir kur sutelpame visi kartu. Plius, nufilmuoti net du trumpametražiai filmai. Ant apdovanojimų gal ir netrauks, bet asmeniniam naudojimui tiks. Ačiū tau ežere, kad dalyvavai.

       Pižoniškame mano laikrodyje - dešimta valanda ryto. Tą valandą gegužės vienuoliktosios dienos ir tariu pirmąjį sudiev šioje kelionėje - Sevano ežerui. Armėnijos rytuose telkšo ežeras. Tai Sevanas. Kolekcija papildyta, kryžiukas uždėtas. Inaris, Vanas, Sevanas. Muzika, aplodismentai, scenos uždanga. Ačiū už pasirodymą. Pakartojimo turbūt nebus.


Pirmasis sniegas

       Prieš tai prasilenkęs su būriu karvių ir tais, kuriems tos karvės priklauso, grįžtu į centrinę miesto gatvę. Bijau net skaičiuoti kelintą kartą, o dar tik dvylika valandų nuo mano viešnagės pradžios šiose apylinkėse praėję. Paskutinis reikalas mieste - nusipirkti valgyti ir gerti. Randu ko gero geriausią parduotuvę, joje susirenku maistą bei gėrimus, kurių noriu. Salės darbuotoja rodo į mano batus, bandydama man pasakyti, kad ant jų per daug purvo ir tokiais batais nederėtų vaikščioti jų prekybos centre. Tu ką, durna? Čia tau Luvras koks ar šiaip muziejus? Tu ne į mano batus badyk savo pirštais, o raštą miesto valdžiai rašyk, kad šaligatvius padarytų centrinėje miesto gatvėje, tada ir purvo bus mažiau. Va kur reikėjo man eiti vakar vakare, va kur ir už ką buvo reali galimybė patekti į policijos nuovadą - ogi už vaikščiojimą purvinais batais po vietinį Luvrą-supermarketą. Gavęs ko noriu, einu iki bažnyčios, ją apžiūriu, pasikalbu su sargu (saugo ne šuo, o žmogus) ir priešais bažnyčią sėdu vartoti kefyro ir batono. Kaip skanu. Dabar jau tikrai visi reikalai šiame mieste ir su šiuo ežeru baigti, galima tranzuoti toliau. Laukia keturiasdešimties kilometrų kelias per kalnus. Atrodo, neturėčiau labai užtrukti. O kaip bus iš tiesų, parodys Kelias.

       Pirmas sustojęs vairuotojas važiuoja namo, nes gyvena kalnuose. Kviečia pas save į namus arbatos, tačiau aš atsisakau. Pakilome į kalnus. Šalia kelio sniegas, nors jo ir nedaug. Antras sustojęs vairuotojas savo mašinos kėbule veža aviną. Avinas visą vasarą ganysis kalnuose, kur sodri žolė, o rudenį grįš į Martunį ir taps šašlyku. Ne koks likimas, tačiau jis to nežino ir iki rudens jo laukia geras maistas bei draugų kompanija. O paskui kas bus, tas bus. Kartais man atrodo, kad žmogaus gyvenimas, kaip ir to avino. Kelias praktiškai tuščias, tačiau kaip dažniausiai tokiuose keliuose būna, stoja pirmas, blogiausiu atveju - antras pravažiuojantis. Taip ir šį kartą, be jokių išimčių ar nukrypimų nuo šios auksinės autostopo taisyklės. Trečio sustojusio vairuotojo automobilyje beveik nėra vietos, tačiau mes patraukiame jo vežamas lentas ir vietos atsiranda. Štai ką reiškia tarybinė mašina. Atrodo, kelias per kalnus įveiktas. Kelias šį kartą man buvo mielaširdingas ir nei tikrino, nei kankino - nei prastu oru, nei nesustojančiomis mašinomis, nei jų nebuvimu. Net nusikeikti nė karto nepavyko. Kas jau kas, tačiau autostopas tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje - aukštumoje.


Pirmasis gidas

       Su į Egheghnadzorą (liet. Jeghegnadzoras) atvežusiu vairuotoju (tuo pačiu, kurio automobilyje vežamos lentos buvo užėmusios man skirtą vietą ir kurias iš ten teko pašalinti) iš karto nesiskiriame, o važiuojame pas jį į namus ant kalno. Čia jums sunku perskaityti miesto pavadinimą? Tuomet įsivaizduokite kaip nelengva buvo man, bandančiam paaiškinti visiems kur važiuoju ir paklausti, ar jie kartais nevažiuoja ten pat. Ne, to neįmanoma ištarti, tai virš žmogaus liežuvio galimybių ribų. Egheghnadzor... Nieko paprasčiau nebuvo galima sugalvoti? Iškrovus lentas, pensininkas laikosi savo pažado ir nuveža mane (savo noru) į už miesto esančią vietą, kur trykšta specifinio skonio mineralinio vandens šaltinis. Visiškas "off road" (liet. bekelė), užtat mineralinis vanduo dar niekur neragauto skonio. Rusiška "Niva" kalnais traukia kaip reikiant. Prisipilu mineralinio į kefyro buteliuką, nes kitokios talpos neturiu. Nepilsiu gi į Frykį ar į kišenes. Mieste parodo tanką bei kviečia pasilikti svečiuose. Nesutinku, nes noriu į žalią namuką, praeitą naktį jame nebuvęs. Be to, pasilikus reiks vartoti alkoholį, ko aš nevartoju. Geras žmogus, kartais su tokiais būna gaila atsisveikinti, bet tokia autostopininko dalia.

       Visos mūsų trumpos pažinties metu, kartoja jis man apie kokį tai paslaptingą Jermuką, esantį kažkur visai netoliese, pavažiavus šiek tiek į rytus. Apie tai, kaip ten gražu ir kaip aš po to gailėsiuosi viso to Jermuko nepamatęs Tingiu, žmogau. Garantuotai bus koks miškas kaip daugybė miškų, gal apsuptas kalnų, su kokia upe ir daug turistų bei poilsiautojų. Ne, nevažiosiu. Ką, aš medžių nematęs? Medžių yra ir pas mus. Geriau jau į už kalno esančią Nachičevanę, va ten tai būtų pramoga. Negalima, tai Azerbaidžano dalis, su pačiu Azerbaidžanu teturinti susisiekimą oro keliu, tarp judviejų esant Armėnijai. Tarybiniais laikais niekam tai nerūpėjo ir visi važiavo kas kur norėjo bei kiaurai, dabar yra kitaip. Nėra Nachičevanės, nebus ir Jermuko. Kaip sužinojau vėliau, tas Jermukas (liet. Džermukas) yra kurortas. Velnias, gerai kad nesusigundžiau ir nenuvažiavau.


Pirmoji istorijos pamoka

       Prasilenkęs su didele avių banda, genama keliu kelių piemenų, pasiekiu tranzavimo vietą. Neužsiiminėjau autostopu iš karto už to miesto neištariamu pavadinimu, o grįžtu porą kilometrų atgal, iki sankryžos kelių iš kur mane atvežė ir kur turėjau sukti į dešinę link Jerevano, vietoj to priėmęs mane pavežusio vairuotojo kvietimą apsilankyti jo mieste bei jo namuose ir pasukęs į kairę. Nesigailiu nieko, kadangi laikas praėjo turiningai, be to ir mineralinio vandens gavau. Taip atsipūtęs jau žingsniuodamas, sutinku dar vieną avių bandą. Gyvulių kiekis būryje didžiulis, skaičiuojamas šimtais, tačiau visiems tai yra įprastas dalykas ir ant kelio sutelpa visi - ir avys, ir piemenys, ir jų šunys, ir arkliai, ir automobiliai. Tyčia papietavęs bei netyčia pradūręs turėtą Coca-Cola skardinę, pagaliau užimu poziciją kelyje. Deja, kol kas nieko gero ir tenka praspirti net tris nelegalius taksistus. Aš viską suprantu, kad šis kelias veda į Jerevaną ir biznis matomai pelningas, bet gal sustojus žmogui su kuprine, reiktų prisipažinti, kas tu toks ir ko iš pastarojo nori. O tai ne dabar, kai vos ne kiekvieno reikia klausinėti, taksistas jis ar ne. Aš juk nenoriu problemų nei jums, nei tuo labiau sau. Na, bet viskas normaliai, netrukus sustoja "Žiguliai" ir aš nuvažiuoju. Galėčiau iki Jerevano, tačiau išlipsiu pakeliui. Tai suplanuota.

       Mane pavežti sustojęs ir jau vežantis vairuotojas - žmogus iš Kalnų Karabacho - niekieno nepripažinto darinio žemėlapyje, pastaruosius dvidešimtį su viršum metų kontroliuojamo Armėnijos, laikančios tą teritoriją savo žemėmis. Azerbaidžanui esant kitos nuomonės, nuo 1992-ųjų ten vyksta tikrų tikriausias karas tarp šių dviejų valstybių. Ilgą laiką visas tas reikalas buvo aprimęs, kol šių metų balandžio mėnesį vėl prasidėjo. Sako, azerbaidžaniečius šį kartą pakurstė turkai, norintys taip pakovoti su rusais, kurie remia Armėniją. Gal ir taip, tačiau teisybės dėlei reiktų paminėti, kad kariavo jie ten tarpusavyje ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kol Užkaukazę okupavusi Tarybų Sąjunga atidavė Kalnų Karabachą Azerbaidžanui, taip suformuodama jame Kalnų Karabacho autonominę sritį. Būta prieš tai ir skerdynių, išžudant visus kaimus ar atskirus miesto kvartalus tik už tai, kad jų gyventojai yra ne tos tautybės, kurios yra žudytojai. Tarybų Sąjungos nebelikus, neliko ir autonominės srities, armėnams ją atsiėmus jėga. Taip nuo to laiko ir šaudo bei gaudo vieni kitų kulkas, lyg maža vietos ant šios žemės būta. Savo noru.


Pirmasis transvestitas

       Visą kelią jis man išūžė smegenis savo kalbomis apie tą patį, vadindamas savo šalies prezidentą piderastu (liet. gėjumi, liaudiškai pyderu), kadangi tas klauso Rusijos prezidento, neleidžiančio armėnams šaudyti į azerbaidžaniečius. O tie šaudo, jiems leidžia. Gerai, pasakei vieną kartą ir aišku, kam kartoti tą patį kas tris kilometrus? Aš čia prie ko? Su niekuo nei Briuselyje, nei Maskvoje, nei Jerevane negaliu permiegoti, kad geopolitinę situaciją pakeisti, kaip kad kažkas su kažkuo ir kažkur permiegojo, po ko į Europos Sąjungą priėmė Rumuniją bei Bulgariją. Be to, jau iš ketvirto armėno girdžiu apie tai, kokie puikūs yra varganos šalies Armėnijos kariai ir kokie niekam tikę kariai yra turtingo, nuo dujų ir naftos pinigų springstančio Azerbaidžano. Keliaudamas kitoje sienos pusėje turbūt klausyčiausi visai kitos istorijos, apie tai, kokie drąsūs, taikliai šaudantys bei puikūs kariai yra azerbaidžaniečiai ir kokie blogi bei niekam tikę yra jų "kolegos" anoje fronto linijos pusėje. Teisūs ko gero vis dėlto būtų armėnai, nes tik apie tai pagalvojęs, iš karto prisimenu Raulį Mammadlį, Lietuvoje geriau žinomą kaip Agness Landau - mūsų šalies (Marijos žemės) transvestitą numeris vienas, kuris (kuri?) iš tiesų importuotas bei pagal tautybę yra azerbaidžanietis. Čia kaip žmogus turi nenorėti kariauti Kalnų Karabache už savo senelių, tėvų bei protėvių žemę (kaip tvirtina jo tėvynainiai), kad ryžtųsi tokiam dalykui ir taptų tuo, kuo tapo jis? Na, bet gal daugiau tokių Azerbaidžano pusėje ir nėra, o tai armėnams būtų visai ne kas, o jei tiksliau sakant - būtų jiems absoliuti "trūba", kas išvertus į ne visai taisyklingą lietuvių kalbą reiškia pipiecą. Gal tokie Rauliai, tai slapti Azerbaidžano armijos kariai, besimaskuojantys ir tampantys "moterimis" tik tam, kad reikalui esant ir Tėvynei pašaukus, smogtų armėnams paskutinį bei lemiamą smūgį iš nugaros. Žinodamas tai, armėnų vietoje aš pasiduočiau tuoj pat, šiandien, nieko nelaukęs, čia ir dabar.

       Vairuotojas sustojęs apsirūpina stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, kurie yra naminiai ir kuriais prekiaujama pakelėse. Siūlo ir man paragauti, kaip nevairuojančiam, tačiau aš atsisakau. Pagal jo užsipirktą kiekį suprantu, kad Jerevane, į kur dabar važiuoja, turės jis ką veikti ilgam. O tada vėl pradeda savo litaniją apie tai, koks piderastas yra šalies prezidentas, kaip vaikinai žūsta Karabache, kaip jiems neleidžiama šaudyti, o azerbaidžaniečiai šaudo kiek nori, ir taip toliau, ir panašiai. Viskas, užknisai žmogau, lipu lauk, dėkui Dievui štai ir mano "stotelė".


Pirmasis nusižengimas

       Nesu visai tikras, bet man atrodo (esu girdėjęs), kad bent kartą apsilankius Armėnijoje, o tuo labiau Kalnų Karabache, prarandi bet kokias galimybes gauti Azerbaidžano vizą ir patekti į tą šalį. Sako, jog už Kalnų Karabacho lankymą, kuris dabar Armėnijos, Azerbaidžano pusėje apskritai gali uždėti antrankius. Aš nei tame Karabache buvau, nei į Azerbaidžaną specialiai važiuoti noriu, užtat žinau būdą, kaip toje šalyje pabūti be vizos, kainuojančios ne tiek ir mažai ir kuriai gauti reikia lėktuvų bilietų kopijų, viešbučių rezervacijos, gal dar batų numerio, kojinių bei apatinio trikotažo spalvos bei panašių svarbių dalykų. Norint viso to išvengti, reikia daryti taip, kaip dabar papasakosiu. Norite į Azerbaidžaną? Tuomet skaitykite įdėmiai.

       Taigi, būdami pietinėje Armėnijos dalyje, apie aštuoniasdešimt kilometrų į pietryčius nuo Jerevano, užsukite į gyvenvietę pavadinimu Tigranashen. Reikalas tas, kad šis vienos gatvės ir kelių trobų kaimas su apylinkėmis priklauso tiek Armėnijai (de facto), tiek ir Azerbaidžanui (de jure). Tarybiniais laikais tai buvo Azerbaidžano eksklavas Armėnijos teritorijoje, kurį prasidėjus karui Kalnų Karabache, Armėnija pasiėmė sau, kadangi per šią vietą eina vienas pagrindinių šalies kelių M2. Nuo to laiko kaimas ir jos apylinkės priklauso Armėnijos Ararato sričiai. Azerbaidžanas yra kitos nuomonės ir iki šiol šį kaimą vadina Karki, jį patį bei jo apylinkes priskirdami Nachičevanio srities Sadarakso rajonui, kas yra Azerbaidžanas. Jei manimi netikite ir manote, kad aš čia pilstau, paimkite bet kurį azerbaidžanietišką žemėlapį ir įsitikinsite tuo patys. Kalba eina apie dvidešimties kvadratinių kilometrų plotą.

       Buvote tame kaime, reiškia pabuvote ir Azerbaidžane. O tada galima ir atgal į Armėniją. Kaip kad padariau ir aš pats, prieš tai praėjęs to kaimo gatve ir grįždamas atgal į kelią. Tegul tai bus mažytė mūsų paslaptis. Na, o mano antrasis kelionės tikslas - pasiektas. Galiu pasakyti, kad nieko gero tame Azerbaidžane nėra ir žiūrėti ten nieko.


Pirmasis liūdesys

       Automobilyje grojant armėniškai dainai ir matant priešais save snieguotą Ararato viršūnę, man kyla nenumaldomas noras nusišauti - čia ir dabar. Kad viską pamiršti, kad nieko daugiau niekada neprisiminti apie tai, kad aš žinau kaip tas kalnas atrodo iš Turkijos pusės, ar iš Irano, kur liko tiek dienų ir naktų iš kelio romano. Po velniais, turėtų juk tokioje didelėje kuprinėje būti nors vienas pistoletas. Yra peilis, bet peilis netinka, nes peiliu nenusišausi. O aš noriu būtent nusišauti. Bent durų rankena būtų, bet ir tos nėra. Neplėšiu gi jos nuo mašinos durelių. Tai kaip nusišauti? Labai reikia.

       Ne vienas armėnas turbūt jaučiasi panašiai, matydamas kažkada jų buvusį kalną, kuris dabar priklauso Turkijai, kaip ir didelė dalis dabartinės Turkijos rytinių žemių, dar ne taip seniai buvusių Armėnijos - Ardahanas, Karsas, Igdiras, Vanas, Erzurumas. Visa tai dabar ten, kitoje kalno ir sienos pusėje. Tik didingajam Araratui visa tai nė motais, ir stovi jis kaip stovėjęs, bei erzina mane ir armėnus. Juos - kasdien, gyvenančius Jerevano apylinkėse ir esant geram orui, mane - tik šiandien ir turbūt dar rytoj. Kaip saldainis vaikui, kurį matai, bet pasiekti negali, nes jis ne tavo. O juk buvo ten Armėnija, sako armėnai. O juk buvo ten kelio romanas, sakau aš. Ir visiems mums nurieda ašara apie tai, ko jau sugrąžinti nebegali ir kas jau nebe tavo. Liūdna? Tada gerai, kadangi toks ir buvo trečiasis mano kelionės tikslas - paliūdėti žiūrint į Araratą. Neliūdna? Reiškia nieko jūs taip ir nesupratote.

       Kriuuuu...!!! Pratisas garsas pasigirsta iš kuprinės. Tos pačios kuprinės, kurioje nėra taip reikalingo šautuvo. O tau ko? Tu gi čia pirmą kartą, Fryki, tau neturi būti liūdna, o turi būti gražu. Pažiūrėk, kokia graži ir snieguota Ararato kalno viršūnė. Iš solidarumo su manimi? Tada galima, ačiū tau, tu tikras draugas. Paliūdėkime dviese. Ir palieka du kartus liūdniau. Matote, net kiaulė mane suprato. O jūs...

       Didingo Ararato papėdėje stovi Khor Virapo vienuolynas. Tai Armėnijos vizitinė kortelė ir ketvirtasis mano kelionės tikslų. Vienuolynas ir kalnas kartu, nes tik Ararato fone tas statinys vertas dėmesio, mano niekinga nuomone. Nors šią vietą planavau pasiekti tik rytoj ryte, tačiau taip gavosi bei nutiko (dėl visko kaltas mano profesionalumas trasoje bei nenoras lankytis pas vietinius namuose), kad atitranzavau iki šių apylinkių šiandien vakare. Dabar reikia rinktis - arba eiti iki vienuolyno kelis kilometrus ir ten pabūti apie valandą iki kol sutems, arba griūti kur nors miegoti čia, objekto lankymą palikus rytojui. Kadangi miegoti nelabai yra kur, o be to dar netamsu ir miego apskritai nenoriu, nusprendžiu eiti. Pakeliui žiūrėk ir nakvynės vietą atrasiu. Mano tokiam planui niekas neprieštarauja. Būtų keista, jei guminei kiaulei Frykiui nebūtų giliai vienodai. Ir tikrai, eidamas nužiūriu nakvynės vietą, į kurią grįšiu po apsilankymo vienuolyne. Kaip puiku.

       Kaip ir maniau, pats vienuolynas įspūdingai atrodo iki to momento, kol iki jo eini. Užlipus ant kalno ir patekus už sienos - bažnyčia kaip bažnyčia, šimtai tokių, mano aplankytų ar atvirukuose tik matytų. Pasėdėkime dviese prie svetimo lango, tuščiais žvilgsniais žiūrėdami į svetimą kalną. Tai iš čia jis Araratas, o iš ten - Agri Dagi. Turkijos teritorijoje pastebiu rūkstantį kokį tai dūmelį, turkai kažką kepa, verda, gamina. Dangumi atslenka ir didesni dūmai (suprask - debesys), uždengdami didingojo Ararato viršūnę. Kuo ne ženklas iš dangaus, kad laikas miegoti? Debesys sunkūs, bus lietaus. Reikia dingti. Temsta. Vėl kažkur ir už kažkiek nori vežti taksistas. Kaip jie man atsibodo. Jam atsakau: "Priamo!", kad girdėtų ir: "Pashol ty...!", kad neišgirstų. Kalno papėdėje prekiaujama balandžiais. Nojaus tema, kadangi būtent ant Ararato kalno buvo sustojusi šio biblijinio personažo Arka, pakrauta visokiais gyviais, pasauliniam potvyniui atslūgus. Gerai, kad bent kitais gyvūnais neprekiauja, kurių ten pas jį buvo.

       Atėjęs į prieš tai nužiūrėtą nakvynės vietą suprantu, kad šią naktį aš tikrai sugrįšiu į žalią namuką. Gaila tik, kad debesys uždengę Ararato viršūnę, o tai būtų nakvynė su vaizdu į ją. Nėra tai nėra, belieka tarti: "Pashol ty...!", ką nieko nelaukęs ir padarau. Taip gera palieka ant širdies. Palapinę spėju suręsti prieš nukrentant ant jos pirmiesiems lietaus lašams. Ant viršaus tiesiu papildomą brezentą, Frykį statau sargyboje, ant stogo iškeliu Lietuvos vėliavą. Viskas - netrukdyti, nelįsti nei į akis, nei į palapinę, čia miega keliautojas-autostopininkas-rašytojas-fotografas. Gavosi kaip užrašas ant antkapio ar paminklo. Tai į temą, kadangi nors ir apsistojau kokiame tai sode po kokiais tai medžiais, tačiau visai šalia nemažos kapinės, pro kurias ėjau eidamas į vienuolyną ir iš jo grįždamas. Žiūrėsim, ar atsikelsiu. Bar, bar, bar... Lietus barbena.


Pirmasis paklydimas

       Naktis kad ir šlapia, užtat rami. Ryte pažadina kauptuko kaukšėjimas į žemę. Per galvą eina tas garsas, gal galima tyliau? Ko gero atvyko sodininkas, laikas keltis, nors dar tik aštunta valanda ryto. Ir tikrai, visai netoliese matau stovi "Žiguliai", šalimais po medžiais kapstosi koks tai tipas, artyn manęs neidamas. Skubiai (ne žmogaus bijodamas, o lietaus) susipakavęs kilimėlį, miegmaišį ir palapinę bei nepamiršęs Frykio, sugrįžtu į vienuolyną, šį kartą nebespaudžiamas laiko. Dangus ne pats giedriausias, tai ir Araratas ne koks. O tas vienuolynas be snieguotos Ararato viršūnės, tai... Na, jūs mane supratote.

       Prieš grįždamas į Pokr Vedi kaimą, iš kur vakar atėjau ir kuris yra šalia kelio, kuriuo vakar atvažiavau iš rytų ir kuriuo šiandien važiuosiu į vakarus, dar nusprendžiu aplankyti netoliese esantį Lusarat kaimą. Įžymus jis ir keliautoją gali sudominti dviem dalykais - armėnų pasienio punktu ir paminklu kokiam tai kariui. Apie pirmąjį objektą žinau iš namų, apie antrąjį sužinau tik kaimą priėjęs. Kaip žinia, Armėnijos-Turkijos siena yra neveikianti (dėl seno tarpusavio konflikto, čia jų reikalas), bet apžiūrėti ją iš arčiau, nei kad matėsi nuo vienuolyno, būtina. Atgal einant nerealiai prajuokina iš vieno kiemo išlekiantis mažas šuniukas, paskui dar vienas, paskui dar ir dar vienas. Viso 4 keturios štukos (liet. vienetai) - visi vienodi, visi maži, visi vienos vados, visi loja ir netyliai. Ša! Atrodo lyg kokie vabalai ant kelio. O kad loja... Tokiems net "Pashol ty...!" negalėčiau ištarti - liežuvis neapsiverstų. Mieli padarėliai, vargšai gyvuliukai. Nerealiai, užskaitau.

       Ko tai tranzuoti į Jerevaną sekasi sunkiau, nei kad tikėjausi. Didelis kelias, miestas turėtų traukti automobilius į save. Tik už gero pusvalandžio sustojęs tipas paveža kelis kilometrus iki degalinės, kur man pasiūlo užpilti dujų ir tada jau važiuoti kur man reikia. Sakiau, kad nebūna šeimos be išsigimėlio. "Pashol ty...!". Susirenku daiktus ir lipu lauk. Tas nei vejasi, nei ką rėkia, važiuota kartu ne daugiau dešimties kilometrų. Kaip aš čia pražiopsojau? Bet ir automobilio gero būta. Matomai koks padevėtų automobilių varovas. Savo galvos nei į grindinį, nei į asfaltą nedaužau, vietoj to per kelias minutes paimdamas "Žigulius" iki paties Jerevano centro.

       Apžiūrėjęs didingą bažnyčią iš išorės ir iš vidaus, o taip pat šalia esantį paminklą kariūnui bei dviems jo arkliams, sėdu kebabinėje. Laikas, dar niekada nebuvau. Lavašų šalyje jie ten žino kaip keliautoją nudžiuginti, tai gavęs maisto davinį, aš ir nudžiungu. Puikus kebabas, šaltas ir gardus pepsis. Paskui pasėdžiu centrinėje sostinės aikštėje, kur daug žmonių, o aplinkui žiedine sankryža vykstančiame judėjime pilna prabangių mašinų. Kaip tai gaila palieka armėnų vaikinų, dedančių galvas Kalnų Karabache. Ir viskas. Kur eiti iš miesto nuorodų aišku nėra jokių, tai einu mąstydamas logiškai. Programuotojas neprapuls ir bus tai "If" (liet. "Jeigu"), tai "Then" (liet. "Tuomet"), tai "Else" (liet. "Kitu atveju"). Dar galima vietinių paklausti, bet jiems ilgai aiškinti, kad į Gyumri aš neinu, o man tik reiki kelio į jį.

       Oba, štai ir Jerevano konjako gamykla. Koks kiečiausias jų prekinis ženklas? Tai aišku, kad "Araratas". Sako, pats lordas Vinstonas Čerčilis (angl. Winston Leonard Spencer Churchill) vieną jų produktų laikė savo mėgstamiausiu. Ką jau kalbėti apie tarybinius piliečius, ilgą laiką kuriems armėniškas konjakas asocijavosi su prabanga, geru tonu bei aprūpintu gyvenimu. Jei manimi netikite ir vėl manote, kad pilstau, paklauskite savo tėvų, o gal jau ir senelių. Beje, apie pilstymą. Gal brendžio? Sako, savo asortimente jie ten turi net dvidešimties metų išlaikymo produktų. Jei pageidaujate, štai adresas: "2, Admiral Isakov ave., Yerevan 0082, Armenia". Jeigu nepirkti, tai bent pauostyti, ką darau aš pats, radęs langelį, kur rūsyje matosi sukrautos statinės. Nuo kalno atsiveria puikios miesto panoramos, galima pailsėti nuo ėjimo bei padirbėti fotoaparatu. Tuo labiau, kad esu teisingame kelyje bei jau mačiau nuorodas man reikalinga Gyumri kryptimi.

       Po to, kai manęs vos nepervažiuoja ant pėsčiųjų perėjos, į akis krenta rusiškas užrašas "Pomnim i trebujem!". Ką atsimena armėnai? Genocidą, turkų vykdytą jų tautos atžvilgiu lygiai prieš šimtą metų. Pernai kaip tik stuktelėjo šimtukas. Ko armėnai reikalauja dabar? Atsiprašymo iš Turkijos. Naivu būtų tikėtis, kad tokių valstybių kaip Iranas ar Sirija supama Turkija leis joms nors akimirkai pajusti, kad Turkija silpna ir atsiprašinėja. Mes su Frykiu taip manome, kad tai gali būti suprasta kaip silpnumo ženklas. Todėl turkai ir neatsiprašo už tai, ką darė jų tautiečiai prieš daug daug metų. Todėl ir gyvena tarpusavyje su armėnais taip kaip gyvena - jokių diplomatinių santykių, jokių sienos perėjimo punktų. Na ir tegul gyvena, mes su Frykiu čia prie ko? Kodėl per pėsčiųjų perėją nepraleidžiate? Aš ne turkas, kad reiktų lėkti ant manęs visu greičiu. Bet ir naivus. Visi juk žino, kad šiuose kraštuose balti brūkšniai ant gatvės reiškia ką tik nori, tik ne pėsčiojo galimybę, o tuo labiau - pirmenybę. Na, bet patikrinti buvo verta. O dar šiuose kraštuose nėra vairuojančių moterų, bet jau aš tokių nemačiau ir nė viena sustojusi man nebuvo.

       Toliau einant buvo net kelios nuorodos, ėjau griežtai pagal jas, kol neatsitiko nelaimė bei nemalonus incidentas. Ir kas galėjo pagalvoti, kad toje vietoje, kur gatvė daro staigų posūkį, reikėjo eiti ne pagrindine gatve, o sukti į dešinę? Tikrai ne aš. O reikėjo, nors toje vietoje jokių nuorodų apie tai. "Kam reikia, tie žino, o kam nereikia, tiems ir vaikščioti nėra čia ko" - byloja vietinių patarlė, kurios aš nežinojau. Ką dabar padarysi - teko nueiti keturis kilometrus ne ta gatve, o paskui tuos pačius keturis grįžti atgal, iki nelemtosios sankryžos. Įtarimas, kad ne ten einu, kilo tik pasirodžius saulei iš po debesų, jai esant man po dešine, nors turėjo būti po kaire. Oras tvankus, prakaitas žliaugia, baigiu gerti pusantro litro vandens (jis beje vadinasi "NOY", kas turbūt reiškia "Nojus"), o eiti už kampo nėra jokio poreikio. Viskas eina lauk prakaitu, ne šlapimu. Gal ir gerai, taip patogiau. "Complete!" (liet. "Įveikta, užknisai, atsibodo, kiek galima") Jerevanui galiu tarti tik pusę septynių vakaro, nuo konjako gamyklos ėjimą pradėjęs trečią valandą. Jerevanas įveiktas, kaip ir Tbilisis. Ar dar atsiras koks miestas šiuose kraštuose, pabandysiantis man mesti iššūkį, su kuriuo aš nesusidoročiau? Neatsiras, daugiau čia miestų nėra.


Pirmasis įvertinimas

       Autostopas už Jerevano sukelia šypseną - tiek ilgai reikėjo eiti ir taip greitai sustojo. Niekaip nesuprantu ko vairuotojas kelis kartus bando mane atgrasinti nuo saugos diržo dėjimosi. Tas diržas ir taip ko tai sunkiasi dedasi, tačiau nesidėti aš jo negaliu, nes pats savo akimis mačiau kaip dirba Armėnijos kelių policija, kuomet nubaudė mane vežusį vairuotoją, mano jau minėtą kariškį, vaišinusį mane kava bei "Fanta" pirmą viešnagės Armėnijoje rytą. Tada pravažiuojantis iš priekio policijos ekipažas tik sumirksėjo lempomis ir vairuotojas iš karto suprato už ką ir ką reikia daryti - sustoti ir eiti pas policininkus, kurie jau laukia automobilio gale. Tuomet be diržo važiavo jis, ne aš. Kaip tai visai nenorėčiau patikrinti, ar tokios pačios taisyklės galioja ir keleiviui. Tiesa išaiškėja tik prakalbus apie mudviejų darbus, kuomet į mano klausimą apie tai, kuo gyvenime užsiima jis, parodo jis man policininko pažymėjimą. Na va, atvažiavom. Žmogus geras, paaiškina kur reikia laikyti pinigus ir išleidęs netoli nuo Jerevano esančio Ashtarak miestelio pakraštyje, nuvažiuoja savo keliais. Nors dar ir netamsu, tačiau nusprendžiu kurtis nakvynei, ant aukšto upės Kasagh skardžio, raudonų aguonų lauke. Vieta tam tinkama. Frykis - į sargybą, vėliava - ant stogo, aš, mano maistas, gėrimai bei rakandai - į palapinę. Griežtai pas mus, kaip armijoje, tik palapinei laiko pastatyti daugiau, nei kad sudegs vienas degtukas.

       Kadangi kelias link Gyumri šiek tiek remontuojamas ir viena jo pusė uždaryta, tenka paeiti kelis kilometrus, kad rasti bent kiek padoresnę vietą autostopui. Šios mano pastangos netrukus būna įvertintos dviejų darbininkų, važiuojančių namo į kaimą Kosh, esantį pakeliui kur reikia man. Šią naktį gal ir nebūčiau miegojęs taip ramiai kaip miegojau, jei būčiau žinojęs, kad kiek toliau nuo manęs yra senų automobilių aikštelė, kurią turbūt saugo šuo. Aš nežinau, būta šuns ten ar ne ir jei būta, tai kiek, nes man užteko aukšto upės skardžio, saugojusio mane iš vienos pusės. Kaip sako liaudies patarlė: "Mažiau žinau, kiečiau miegi". Turbūt čia tas atvejis, kadangi išsimiegojau tiesiog puikiai - nei šunų girdėjau, nei narkomanų buvo atėję aguonų pasiskinti. Dar vienu vėl netrukus sustojusiu automobiliu pasiekiu Gyumri, taip įveikęs šimtą kilometrų šiandien, o dar net ne vidurdienis. Baigusios išsikrauti fotoaparato baterijos mane kaip reikiant išgąsdina, supykdo bei suneramina. Yra dar telefonai, bet jų baterijos irgi ne guminės, o ir nuotraukų kokybė - ne ta.

       Gyumri yra trečiasis miestas, nukentėjęs nuo mano jau minėto žemės drebėjimo 1988-aisis. Daug nelaimių ta stichija tuomet atnešė armėnų liaudžiai, bet prieš vieną dalyką buvo bejėgė ir ji - prieš šunis, kurių šiame mieste itin daug. Vienas toks būrelis iš trijų ar keturių individų pasileidžia tiesiai į mane, man fotografuojant kokį tai paminklą. "Atsiprašau, nežinojau kad čia jūsų" - sakau teisindamasis ir skubiai žengiu į žiedinę sankryžą, taip tikėdamasis, kad po ratais tie nepuls. Ir visa tai vyksta antrojo pagal dydį Armėnijos miesto centre. Gerai, kad visos kelionės metu nešiojuosi maišelį rankoje, kuriame laikau vandenį (vanduo, jis gyvybės šaltinis), reikalui esant planuodamas juo gintis. O dar sako, kad autostopininkų su maišeliais nebūna. Būna, dar ir kaip būna. Kaip būna jų ir su guminėmis kiaulėmis keliaujančių. Pats miestas bent jau man nėra kuo tai įdomus, neskaitant paminklo, kuriame šalia kitų veikėjų stovi ir piktas dėdė, su kardu vienoje rankoje ir knyga su kryžiumi ant viršelio - kitoje. Dar yra kelios bažnyčios (į dvejas buvau užsukęs), turgus, aikštė, keli mažesni paminklai ir koks tai stebuklas pavadinimu Msburger, savo logotipu (geltona stilizuota "M" raidė) primenantis McDonald's. Ten nusprendžiu trumpam apsistoti, kad nors kiek pasikrauti fotoaparato bateriją bei suvalgyti burgerį. Pavyksta abu dalykai.

       Kelias už Gyumri tampa tragišku ir kuo arčiau Gruzijos sienos, tuo jo mažiau bus, kol galų gale teliks duobės asfalte. Šį keturiasdešimt penkių kilometrų atstumą iki Bavros įveikiu dviem automobiliais, tarpe jų šalia italų pastatytos ligoninės spėjęs dar pabendrauti su vietiniu piemeniu bei mažu, žingeidžiu ir simpatišku jo šuniuku, kada nors būtinai išaugsiančiu į piktą ir baisų šunį. O kol kas jis mažas ir mielas, uostinėja mano kuprinę, domisi. Pakasau jam paausį. Patinka. "Ne pagalbininkas, draugas" - sako piemuo. Matau juos nueinančius tolyn ir vėl lieku vienas stovėti kelyje. Antrojo automobilio gal ir nereikėjo stabdyti, bet aš labai norėjau pavažiuoti su "Volga" ir tokią pamatęs, stabdžiau. Bičai viduje sėdėjo kokie tai įtartini, visas automobilio salonas smirdėjo dujomis, kurios čia itin populiarios ir ant kurių važinėja didelė dalis šalies transporto parko. Turbūt taip pigiau. Daug automobilių su vairu dešinėje pusėje. Turbūt tokie pigesni. Šitas ne toks, nes "Volgų" tokių nebūna. Paskutinius kilometrus iki sienos nevažiuojame, o ropojame, kaip ir visi kiti, sugalvoję pavažiuoti iki Gruzijos. Keliu to nepavadinsi. Simboliška, kad jo numeris yra M1.

       Padavęs pasą pareigūnams, gaunu už tai anstpaudą į jį bei kelis klausimus apie tai, kur buvau, ką mačiau, ko nemačiau, ar patiko ir ar dar sugrįšiu. Žmonės malonūs, bendravimas su jais nei prailgsta, nei atsibosta. Toliau seka kokių trijų kilometrų niekieno žemė, kuria žingsniuodamas sutinku autostopininką, irgi einantį keliu niekieno žeme, tik į priešingą pusę. Jis rusas, iš Sankt Peterburgo. Armėnijoje jam turėtų patikti, toje šalyje jis bus gerbiamas, kadangi armėnai su rusais yra draugai. Visi žino ir supranta (man irgi ne kartą ir ne du apie tai minėjo), kad tame regione nelikus raudonosios meškos Rusijos, Armėniją tą pačią dieną suvalgytų Azerbaidžanas su Turkija. Pirmajam reikia Kalnų Karabacho ir tiesioginio susisiekimo su Nachičevane. Ko reikia antrajai, paklauskite savo draugų iš Armėnijos (ne Raulio iš Azerbaidžano), jie tai tikrai turėtų žinoti tokius pavadinimus kaip Ardahanas, Karsas, Igdiras, Vanas, Erzurumas - kolekciją armėnų miestų, kuriuos dabar turi Turkija ir progai pasitaikius galbūt norėtų šią kolekciją papildyti naujais. Taigi, tikiuosi rusui Armėnijoje patiks, jis ten bus gerbiamas bei mylimas, kaip kad tokiu buvau ten aš.

       Viso gero, Armėnija! Jokių didesnių pretenzijų tau neturiu. Kaip kad neturi jų ir Frykis. Pas tave gražu, skanu, draugiška, šuniška. Iki rojaus kampelio gal ir trūksta, tačiau ne man apie tai spręsti. Skirtingai nuo tų, kurie kažkur apsilankę paskui rašo "Rojus žemėje", "Tikras rojaus kampelis", "Tai buvo rojus mums dviems" bei kitokias "Bullshit" frazes, rojuje aš nebuvau ir kaip jis atrodo, kad turėčiau su kuo lyginti ir galėčiau taip rašyti, nežinau. Tai gal tu ir rojaus kampelis, jei rojuje yra šunų bei taksistų. Iš trisdešimties išsikeistų eurų išleidau dešimtį ir kur reiks dėti likusias drahmas - nežinau. Kol kas vežuosi su savimi (jų lygiai dešimt tūkstančių), o kur mane su jomis pasiųs bankininkai Lietuvoje - bus matyti. Klausyk, o gal tai proga sugrįžti? Kas žino. Todėl būk gera, savo pinigų-drachmų labai nenuvertink bei nedevalvuok, kad paskui nereiktų vieno ar daugiau nulių nuo jų braukti, pas tave sugrįžus ir bandant nusipirkti lavašą. Viso, lavašų šalie!


Pirmasis pakartojimas

       Man pakartotinai atvykus į Gruziją, ten pasitinka ne itin malonus personalas dokumentų bei bagažo patikroje bei taksistai ir šunys už jų. Pirmieji jų šį kartą neįkyrūs, o va antrieji atrodo pavojingi, todėl kaip galima greičiau einu nors kilometrą tolyn. Jų stovėjo po tris, o mes tebuvome dviese. Ką du gali padaryti prieš šešis ir dar jų žemėje? Teisingai, nieko. Todėl ir pasišalinau iš tos vietos. Pagal žemėlapį, iki artimiausio Gorelovkos kaimo kilometrų penkiolika. Nepanašu į tai, kad nuo ten transporto būtų daugiau, nei kad jo yra čia, iki kur automobiliai iš Armėnijos turbūt taip ir nedavažiuoja, palikę savo ratus, amortizatorius ir kitas dalis kelio M1 duobėse. Na, bet gal kas tanku važiuos, tai turėtų tas kliūtis įveikti. Lauksiu. O kol kas mane labiau neramina pilkas debesis, besitrinantis apie kalną po dešine. Panašu, kad jis slenka į mano pusę ir tuo pat momentu, kai sugalvos nusilengvinti, man bus labai ir labai šlapia bei nemalonu. Kur tas tankas, sugebėjęs įveikti paskutinius Armėnijos kilometrus? Kiek galima laukti? Ir ar bus? Kelias nuo čia nors ir atrodo normalus, tačiau neaišku, ar ilgam. Eiti tiktų, kai kurias jo atkarpas įveikčiau gal net greičiau nei važiuotas, tačiau penkiolika kilometrų... Ačiū, ne.


Pirmasis apsipažinimas

       Sustoja mikroautobusas, pilnas žmonių. Iš karto sakau, kad pinigų iš manęs jie nesitikėtų. Klausia iki kur man reikia. Atsakau, kad iki pirmo kaimo, o dar geriau - miestelio, kurio gyventojai turėtų ne vieną automobilį ant visų, o bent penkis. Gerai, lipk vidun, pinigų neimsim. Taip jau yra man nutikę, labai seniai keliaujant autostopu Moldovoje.

       "Kurortnik?" (liet. "Pliažinis, turistas, kurortinis, makalius?") - klausia manęs šalia sėdintis vyriškis. "Net, puteshestvennik!" (liet. "Ne, keliautojas, autostopininkas!") - atsakau jam, tuo pat metu ranka pridengdamas iš kuprinės kyšančius ląstus, akvalangą, deguonies balioną, rankšluostį, maudymosi kelnaites bei "viskas įskaičiuota" kelialapį. Bliamba, iššifravo. Bent Frykio nerastų.

       Kelionę su jais baigiu Ninotsminda miestelyje, viso nuo sienos nuvažiavęs apie dvidešimt kilometrų. Paprašau to pats, nenorėdamas būti įžūlus. Juk sutarta iki pirmo miestelio, reiškia iki pirmo. Aš žodžio žmogus. Vairuotojas - irgi, todėl pinigų nei prašo, nei ima, nei prievartą ar psichologinį spaudimą naudoja. Gerai, kuomet žmonės laikosi duoto žodžio. Geriau jau nežadėti, negu kad žadėti ir netesėti. Tokiomis akimirkomis man ima atrodyti, kad jei pasaulyje būtų daugiau tokių žmonių kaip aš, tam pasauliui būtų kur kas lengviau bei geriau. O dar man atrodo, kad pas vietinius gyventojus automobilių čia bus daugiau negu penki. Manau, atsiras ir visi šeši. Na, bet tai patikrinsime tik trasoje. O kol kas mus visus prisiveja bei uždengia lietus, iš to paties pilko debesies. Bet man dabar tai kas, gali jis lengvintis ir tuštintis virš tos Ninotsmindos - stogų čia daug ir vienas iš jų mano. Kaip ten sakoma: "Lyk lietuti, lyk smarkiau, aš tavęs nebebijau".

       Lietui pasibaigus, o man į gyvenvietės pabaigą nuėjus, sustabdau ten vietinių jaunuolių ekipažą, važiuojantį į mokyklos išleistuves, kurios ar tai šiandien jau vyksta, ar tik rytoj bus. Pirmu atveju jie važiavo švęsti, antru - pasiruošti bei užsipirkti. Kadangi jaunimas, tai rusiškai šnekėjo sunkiai, o angliškai neklausiau. Dar to betrūko, kad šiuose kraštuose laužyčiau aš savo liežuvį visais tais jankiškais "Excuse" arba "I'm sorry". Net nežinau kaip angliškai taisyklingai reiktų paklausti to: "Atsiprašau, jūs važiuojate gerti dabar ar važiuojate užsipirkti gerti, kad turėtumėte ką gerti rytoj, svarbiausios savo šventės metu?". Ir nors sekančio kelyje esančio apgyvendinto punkto Akhalkalaki nepasiekiame, jiems absoliučiu šunkeliu nusukant į šoną, mane džiugina faktas, kad sutemoms artėjant, esu laukų vidury. Iš Evelinos gaunu SMS su klausimu, ar dar esu lavašų šalyje. Ne, nebesu, jau išvažiavau, praleidęs ten savo gyvenimo tarpsnį nuo pirmadienio vakaro iki penktadienio popietės. Na, iš tiesų atsakymas buvo gal kiek trumpesnis, bet norėjau pasakyti būtent tai. Ji mane suprato.

       Nakvynei įsikuriu visiškai atvirame lauke. Prieš tai dar kol nesutemę izoliacijos pagalba aptvarkau žemėlapį, nuo lietaus ir dažno naudojimo pasidalinusio į šešias lygias dalis. Bliamba, bliamba - vienuolika eurų aštuoniasdešimt centų (keturiasdešimt litų septyniasdešimt keturi centai, tik lietuviški) šuniui ant uodegos. Utiutiu. Netoliese kažką rausia, bet tai matyt dienomis. Šunys? Tie, kuriems žemėlapis ant uodegos? Gal neateis. Tuo labiau, kad lyja ir koks save gerbiantis šuo tokiu oru eis į laukus tik tam, kad suėsti palapinėje nakvojantį svetimšalį keliautoją. Nebelabai kas iš manęs ir likę, kadangi vaikštau daug, o valgau mažai. Kokia nauda šuniui iš manęs? Nebent kauliukus labai mėgtų ir norėtų prieš miegą jais pasmaguriauti. Lyja, šlapia, neis. Todėl negiedu nei Dievo avinėlio, nei Frykio sargyboje statau, nei vėliavos keliu. Labanakt ir tiek.


Pirmasis bajeris (Atleisk, Fryki)

       Šunų nebuvo, nuo ryto vis dar lyja, o stato ir rausia geležinkelio stotį, į kurią kada nors važiuos traukiniais iš šalia esančios Turkijos. Pagal mane, tai labai kada nors. Gal kelią pradžioje sutvarkykite. Apie tai kas ir prie ko man paaiškina keturi vaikinai, kuriuos randu automobilyje, sustabdytame kelyje. Ir nors nesu nei mergina, nei mano anksčiau minėtas Raulis iš Azerbaidžano, tačiau važiuodamas su jais jaučiuosi kiek nejaukiai. Bet čia jau turbūt mano problemos, ne jų, o įtarumas - ne visada geriausia savybė. Bet kitaip nebus, kadangi autostopo reikale ne visada eina išvesti aiškią ribą tarp įtarumo ir realaus pavojaus. Todėl dažniausiai renkuosi įtarumą, per daug nepasakodamas apie tai, kas aš toks, kuo dirbu ir kiek uždirbu bei kaip man gerai yra gyventi Lietuvoje. Ir galioja tai visos kelionės metu, o ne tik šiai trumpai distancijai, nuvažiuotai tą rytą ankstyvą bei lietingą, su keturiais man nepažįstamais vaikinais iš Gruzijos.

       Pats Akhalkalakis palieka slogų įspūdį, kad net kaukti norisi, tad ilgai jame neužtrunku. Čia turbūt viena iš tų vietų, į kurias draugiškieji gruzinai nevežioja turistų iš Lietuvos, prieš tai jiems sumokėjus nemenką sumą už gyvenimą pas juos, gėrimą bei valgymą jų sąskaita bei ekskursijas. Kas iš viso to ką mačiau patiko, tai bažnyčia miesto centre bei kruvina jaučio galva turgaus skerdienos skyriuje, aplinkui ją slampinėjant ciucikams. Kelyje yra ženklai į Turkiją, tačiau į Turkiją aš nenoriu. Tik trisdešimt keturi kilometrai. Vis tiek nenoriu. Vienas po Turkiją nevažinėju, tik su moterimis. Labai jau daug ten gašlių fūristų, kai kurie jų apskritai nesuprasi ko nori, tai negerai gali baigtis. Frykiui. Ne į tą fūrą įlipus. Cha, cha, cha. Juokauju. Matote, ką daro ilgas keliavimas kompanijoje su gumine kiaule, rytoj bus savaitė.

       Kažkokioje kišeninėje parduotuvėje nusiperku saulėgrąžų bei kefyro. Bus užkandis dabar ir pietūs vėliau. Nors keliu šiek tiek paėjus ir neatrodo, kad kas nors ir kur nors iš šio Dievo bei Gruzijos prezidento pamiršto kaimo važiuotų šiandien ar bent būtų važiavęs šį mėnesį, bet mano laimei aš klystu. Sustoja greitai, paveža netoli, iki kalnuose esančios elektrinės. Atidarau mašinos duris, kad išlipti, o ten stovi ne pats mažiausias šuo. Objekto apsauginiai (žmonės) jį nuvaiko, tačiau tas vis grįžta ir loja. Kitas tuo pačiu reikalu užsiima su mane atvežusiais žmonėmis, trečias šoka ant kelio ir loja ant pravažiuojančiųjų. Susidaro toks įspūdis, kad Gruzijoje ne tik kiekvienam gruzinui yra po šunį, bet dar ir užsieniečiams užtenka bei lieka. Visa laimė, kad šioje vietoje šunys toliau apsauginių neina, tad keliu nuo kalno kiek nusileidęs, iš karto už posūkio imu sekančia transporto priemonę, kad pasiekčiau kitą miestą, mano ausiai labai panašiu pavadinimu į prieš tai buvusį - Akhaltsikhe. Na ir pavadinimai. Kas jiems tokius ir sugalvoja? Ir ar ilgai bei keliese galvoja, kol taip pavadina? "Laba diena, gal važiuojate į Akha... Bl** kuo jis ten pavadinimu?". Na ir namas, neįmanoma to žodžio ištarti, n-e-į-m-a-n-o-m-a! "Karoče, ar važiuojate tiesiai?" (rus. "Karoche, jedite priamo?"). "Da, jedu!" (liet. "Taip, važiuoju!"). "Togda ja tozhe, s vami!" (liet. "Tada aš irgi, su jumis!"). Na va, pasikalbėjom. Tiesa, vairuotojas ne kalbantis, o rėkiantis gruzinas. Visą kelią pasakoja jis man apie savo karves (jų turi dvidešimt vienetų), rodo telefone savo vaikų (jų turi du) bei anūkų (jų turi neatsimenu kiek, o gal ir pats jis to nežino) kasdienybės vaizdelius. Ko tik nepadarysi būdamas autostopininku, kad nuvažiuotum septyniasdešimt kilometrų. Tenka visą tai ištverti. Padėk man, Viešpatie, nesibijau pavojų... Atrodo, atvažiavome.

       O štai ir Akhaltsikhe, kur pirmu reikalu suvalgau kebabą lavaše, pats sėdėdamas kavinėje. Tada galima eiti ir miesto pilies apžiūrėti, besimatančios iš tolo bei viliojančios visokio plauko atvykėlius. Mano plaukas trumpas. Centre pamatau nuorodas į Turkijos miestą Ardahaną, o man atrodo, kad ant to ženklo užrašyta "Kelio romanas. Pirma dalis. R.K. 102". Tik šimtas du kilometrai. Atrodo taip netoli. Ir kaip čia neliūdėsi. Dar kartą kyla logiškas noras nusišauti, bet šauti nėra kuo. Atlekia tetulė, siūlo nakvynę. Gerai, kad ne save ir ne taksi. Nakvynės man nereikia, "ja proezdom" (liet. "aš tranzitu"). Pilis graži, o nuo gynybinės sienos atsiveriantys vaizdai - įspūdingi. Gamta kuo tai primena Slovakiją. Labai panašu. Gal aš Slovakijoje? Pažintį tęsiu lygiai iki tos vietos, nuo kurios visas tas kompleksas pasidaro mokamas. Paskui autobusų stotyje išgeriu kavos už vieną larį. Kava ne kokia, bet kitokios mačiau tik pilyje ir ten ji kainavo septynis larius, kas yra bemaž trys eurai. Reiškia, ir čia buržujai randasi.

       Vietinėje autobusų stotyje - didžiulis sujudimas bei panika. Vargšai taksistai vaikščioja skėsčiodami rankomis ir stebėdamiesi tarpusavyje svetimšaliu (suprask - manimi), kuris važiuoja kur? Teisingai - važiuoja jis vis dar "Priamo!", apie ką jau buvo informuoti visi, kurie norėjo tai sužinoti bei turėjo kokių tai pasiūlymų važiuoti kitur. "Pashol ty...!" lyg ir nebūtinas bei jo nereikėjo, taksistams šiame mieste besant supratingesniems už savo brolius Kutaisio oro uoste. Atsigėręs kavos, žinomu keliu patraukiu atgal, pakeliui prie upės surengdamas kojų, rankų, veido maudynes bei kojinių plovynes. Upė srauni, matomai kalnų, tad vanduo itin gaivinantis - būtent toks, kokio ir reikėjo mano pavargusioms kojoms, bei kokio jos jau senokai prašė mano viskam vadovaujančios galvos. Štai, prašom! Na, o kitoms kūno dalims teks laukti vandens telkinio, kuriame mano tautietis prieš gerus šešis šimtus metų girdė savo arklius. Jį turėčiau pasiekti rytoj. Nepažadu, bet pasistengsiu. O kol kas man į kompaniją ateina būrys karvių, laimė - kitoje upės pusėje. Pakeliui į trasą dar sutinku autostopininką baltarusį. Neturi ką veikti, keliauja žmonės. Ei, taigi aš pats toks. Tada gerai, tada galima.


Pirmasis nusivylimas

       Prieš atvažiuodamas į Boržomio (Borjomi) mineralinio vandens girdyklas įsivaizdavau, kad tas vanduo to paties pavadinimo mieste bėga iš kiekvieno vandens čiaupo. Deja, taip nėra. Iš čia ir tas nusivylimas, pirmasis šioje kelionėje. Mineralinį vandenį ir tame mieste reikia pirkti, tiesa, kainuoja jis kokius keturis kartus pigiau nei pas mus. Atrado kažkas aukso kasyklą. Pats čia atvažiavau tenorėdamas patikrinti populiarųjį posakį: "Pozdno pit' Borzhomi" (liet. "Per vėlu gerti Boržomį"), vartojamą pasakyti apie nebuvimą galimybės kažką ištaisyti, pakeisti. Ir tikrai, Donatai, "pozdno" (liet. "vėlu"). Reikėjo pradėti gerti prieš pradedant keliauti su gumine kiaule. O dabar, ką jau dabar bepadarysi - gali kad ir kibirais gerti, kažin ar padės. Fryki, nori Boržomio? Va, va, apie tą ir kalba. Išeidinėdamas sugebu pasiklysti atrodytų ir tokiame nedideliame miestuke, bet čia tik dėl to, kad norėjau būti labai protingas. Nepaliauju save stebinti, kaip kad ir savimi stebėtis. Nuklydimas mažai skausmingas kojoms, kadangi miestas mažas ir viskas turbūt tik į naudą, kai daugiau jo pamatai bei apžiūri. Penktasis kelionės tikslas įvykdytas, Boržomis baigiasi.


Pirmosios spragos

       Prieš tai dar sėdėdamas mieste prie upės pastebiu, kad į telefoną kažkas be perstojo bei įkyriai pliekia iš nepažįstamo numerio. Suteikęs net visus du šansus manęs nepasiekti, trečią skambutį girdėdamas tokiu humanišku jau nebesu. Čia dabar kas? Kaip ir kas drįsta trukdyti programuotoją jo Bonifacijaus atostogose? Viskas normaliai, pasirodo tai mano krikštasūnis skambina, gal religinio auklėjimo klausimais, kuriais man, kaip krikštatėviui, pasirūpinti derėtų. Tuo labiau, kad ir pati katalikų bažnyčia šia tema laikosi itin kategoriškos bei nediskutuotinos nuomonės, cituoju: "Iš tikrųjų krikšto tėvams keliami didesni reikalavimai, nes tai yra susiję su tuo, kad krikštatėviai yra įpareigoti savo krikšto vaikui ne tik rodyti pavyzdį, bet ir tikėjime turėti reikalingą brandą." Hm... Net nežinau, ar jis apskritai kada nors yra buvęs bažnyčioje ir ar žino, kuo Jėzus (gr. Jesous, aram. Ješua "Viešpats gelbėja") iš Nazareto skiriasi nuo Eminemo (orig. Marshall Bruce Mathers III) iš Misūrio. Geras bachūras, turi BMW, kartais ir mane pavežioja, ko neatsiliepti. Tokio tad būta balso iš namų, beje vienintelio šioje kelionėje. Ko jis norėjo? Šitą vietą ne visai supratau. Gal vis dėlto paklausti, kuo Jėzus skiriasi nuo Eminemo? Nesu tikras, kad žinočiau atsakymą. Pagal antrojo jų vardo gale esatį skaičių galima spėti, kad abu jie karaliai - vienas pradžioj žydų, o paskui Dangaus, kitas - turbūt repo. Užtat toliau gerdamas Boržomį, jaučiuosi kaip koks Marijaus Dženluidžio Pjuzo (angl. Mario Gianluigi Puzo) veikėjas iš jo knygos tokiu pat pavadinimu - "Krikštatėvis". Ten apie mafiją? Žinau, bet gal yra ko ir apie bažnyčią.


Pirmasis zebras

       Verta paminėti, kad Gruzijos Boržomio kurorte, kaip ir Armėnijos sostinėje Jerevane, ant pėsčiųjų perėjos mane pabando nutrenkti autobusas. Vairuotojui dar ryškiai ne per vėlu gerti Boržomį. Nutrenkimo pavyksta išvengti, o vietinių kraštų gyventojų norėčiau paprašyti ištrinti visas perėjas ir neklaidinti žmonių, nežinančių, jog baltasis zebras pas juos tėra dekoratyvinė gatvių puošimo priemonė. Kodėl jie jas pas save nusipiešė? O kodėl pas juos šunų daug? Nežinau. Turbūt matė, kad kitur tokių yra ir pagalvojo, kad anie taip puošia pilką bei niūrią asfalto spalvą. O kad praleisti pėsčiąjį ant perėjos ar bent pabandyti tai padaryti, niekas to jiems nepasakė. Patikėkite manimi, kalba čia neina apie iššokimą ant perėjos prieš automobilio nosį. Mielai šį savo prašymą išdėstyčiau raštu vietinėje merijoje, tačiau šiandien šeštadienis ir vargu ar ten kas dirbs. Oras geras, diena šiandien saulėta, garantuotai visi geria Boržomį. Tai ir ramu. Rami gali būti ir Evelina - autobusas ne raudonas ir net ne dviaukštis, kaip kad Londone. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Vienuolikta dalis. Po daug, daug metų. Šimtas trisdešimt pirmas skyrius, kažkuris puslapis tarp 1771-ojo ir 1810-ojo.


Pirmasis autostopininkas

       Pasiblaškęs net trijose skirtingose vietose kelyje už Boržomio, pakeleivingą transportą sau ir kuprinėje gyvenančiam Frykiui sustabdau trečioje iš jų, pačioje blogiausioje. Ten ir šaligatvis vėl prasidėjusio miesto, o be to ir kelias siauras. Dviejų vietų prieš tai būta viena už kitą geresnės, tačiau nieko jose negavau, bendru skaičiavimu sugaišęs kažkur valandą. Autostopo teoretikai, mus "tiulienius" (liet. nevykėlius, nemokančius keliauti autostopu taip kaip reikia ir taip gerai kaip kad moka jie) mokinę autostopo gudrybių bei subtilybių tais tolimais 1999-aisiais, turėtų ką veikti ir dar ne vieną mokslinį traktatą apie tai parašyti galėtų. Tačiau dabar jie kitas knygas rašo, kaip taisyklė prasidedančias fraze: "Kai aš jaunas buvau...". Arba užsidirba pragyvenimui aprašinėdami prekes vokiškame internetinės parduotuvės "Amazon" variante. Tu ką mokinai, speny? Ir kam aiškinai? Kiekvienam savo, ne visiems būti ir likti jaunam. Arba durnam. Šioje situacijoje kaip mane pavadinsi, taip nepagadinsi.


Pirmasis ratas

       Mudviem sustojęs vairuotojas - pagyvenęs vyriškis, iš pirmo žvilgsnio traukiantis ant šešiasdešimties, tai mamytei turėtų būti koks aštuoniasdešimt. Bet, kaip jau parodė patirtis Armėnijoje, šioje vietoje galima nesunkiai apsirikti, tad geriau nespėlioti ir žmonių nenervuoti. Ne visi juk taip jaunatviškai atrodo kaip aš, kitų ir gyvenimas sunkus, ir rūpesčių pas juos daugiau. Tik maniškis - pasivaikščiojimas saulėtoje pievelėje. Jiems atrodo, kad sustojo man vienam, tačiau aš žinau, kad sustojo dviems. Tiesiog jie nežino to, ką žinau aš. Jie nepažįsta Frykio. Kviečia mane (mus?) į svečius, kažkur Gruzijos provincijoje, kalnuose, į ką mandagiai atsisakau, motyvuodamas laiko stygiumi. Nesakysiu juk, kad alkoholio nevartoju. Už tai gali ir iš mašinos išmesti, sutarto kelionės tikslo taip ir nepasiekus. O be to, aš ne vienas. Atvykus į Khashurį, ratas užsidaro. Lygiai prieš šešias paras, savo viešnagės Gruzijoje pirmos dienos pavakarę plyštančia galva nuo čia paėmiau pakeleivingą transportą iki Tbilisio pašonės. Daug visko per tą laiką nutiko, kol ir vėl čia sugrįžau. Galvos šiandien neskauda. Matomai todėl, kad Boržomio pririjęs kaip buivolas.


Pirmasis dailininkas

       Ko tai patraukia ant eksperimentų, arba kaip Frykiui tampa giliai vienodai, tai vakarų kryptimi link Kutaisio stabdau tiesiog gatvėje mieste. Per dvi minutes sustoja vairuotojas, kilęs iš Batumio. Dar tik to betrūktų, kad su juo į Batumį nuvažiuočiau šiandien, iki kurio du su puse šimto kilometrų. Visą kelią taip dorai ir nesuprantu, iki kur jis važiuoja ir kodėl man sustojo. Kad ne taksistas - tiek žinau, nes klausiau.

       Važiuojant kaip tai tampa liūdna dėl vieno dailininko iš dainos, pardavusio savo namus bei savo tapytas drobes tam, kad nupirktų kokiai tai bobai milijoną raudonų rožių. Tą rusišką dainą daug kas žino bei yra ne kartą girdėjęs, praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje jai skambant ko gero ant kiekvieno kampo. Šiandien klausausi ir aš, Gruzijos kelyje link Kutaisio: "Zhil-byl hudozhnik odin, domik imel i holsty, no on aktrisu lyubil, tu, chto lyubila tsvety...." (liet. "Kartą gyveno vienas dailininkas, turėjo jis namuką ir paveikslų, tačiau mylėjo aktorę, kuri mylėjo gėles..."). Turbūt nereikia pasakoti kas nutiko paskui, kai jis viską pardavė ir nupirko gėlių jai? Bet aš papasakosiu, kad paskui bažnyčioje mažiau durnių muštų. Taigi, ryte aktorė po savo langais išvysta daug, labai daug gėlių, tiesiog visą jūrą. Gero namo dailininko būta arba geroje vietoje stovėjusio, o ir drobės matyt šio to vertos. Buvo. Čia dabar kas? Aš išsikrausčiau iš proto? Negi aš tikrai išprotėjau? O gal tai sapno tęsinys? Kas čia per turtuolis linksminasi ir pramogauja? Tokie penki klausimai sukasi moteriškės galvoje, ramybės neduoda. O po jos langais vos kvėpuodamas stovi vargšas dailininkas. Susitikimo būta trumpo, ryte ją išvežė traukinys. Kaip sakoma rytas už vakarą protingesnis ir moteriškė suprato, kad gėlės greitai nuvys ir ką ji tada darys su tuo vargšu dailininku. O gal viskas buvo paprasčiau ir jis tiesiog ne koks pasirodė lovoje. Tai ir išvažiavo. O tas gėles dailininkui beliko susikišti į užpakalį, žiūrint į nuvažiuojantį traukinį. Ir nors pabaigoje jis prisipažįsta, kad jam pragyvenus vienam ir daug bėdų patyrus, jo gyvenime būta visos aikštės gėlių. Meluoja šelmis. Garantuotai viena tų jo minimų bėdų yra ta aktorė vienai nakčiai. Na, bet jeigu durnas, tai ir Dievas nepadės. Negaila tokių.

       O tiems, kuriems gaila, visus savo klausimus reiktų adresuoti muzikos autoriui Raimondui Paulsui (Raimonds Pauls), rusiško teksto autoriui Andrejui Voznesenskiui (Andrei Voznesensky), dainos atlikėjai Alai Pugačiovai (Alla Pugacheva). Kadangi antrasis mano minimas asmuo jau miręs, tai pas ką kreiptis dėl teksto subtilybių bei ten naudojamų metaforų ar kitokių triukų, tuo metu graudinusių tarybinę liaudį ir graudinančių liaudį jau ne tarybinę iki šiol, aš nežinau. Galima būtų pabandyti pas latvį poetą Leoną Briedį (Leons Briedis), tačiau jo daina "Davaja Marina" (liet. "Marina dovanojo", o ne "Marina davė", kaip kad kas galėjo pagalvoti iš latviško pavadinimo), ant kurios muzikos (ji to paties Raimondo Paulso) savo žodžius rašė rusas (taip sakoma, aš to nežinau, nors yra ir tvirtinančių, jog abu tekstai buvo rašomi vos ne vienu metu) - visai ne apie meilę. Nesu tikras, kad apie meilę ir ši daina. Matote, kaip viskas sudėtinga. O kam dabar lengva? Tikrai ne tam dailininkui. Gal aktorei? O gal traukinio mašinistui, kuris pagal dainos tekstą ją išvežė traukiniu, dailininkui likus su paskutinėmis kelnėmis raudonų rožių jūroje. Sakau, kad nežinau. Tikėkimės bent kelnių paskutinių žmogui nenumovė. Tokia jau ta romantika, raudonų rožių jūroje, likti vienam, be kelnių, kurios buvo paskutinės. Moterims tai patinka. Pagalvokite, kiek patys savo draugų ar giminaičių rate turite tokių pažįstamų, taip ir likusių stovėti lauko vidury, svetimam mašinistui jų gyvenimo aktorę išvežus.


Pirmoji apgaulė

       Kelionė baigiasi už šimto dvidešimties kilometrų, visai šalia Kutaisio oro uosto, kurio man reikės sekančio trečiadienio rytui, bet ne šio šeštadienio vakarui. Netoliese susiradęs plyną lauką ir medį, statau žalią namuką. Nors batumietis ir siūlė man stabdyti mašiną, kad važiuoti į Batumį nakčiai, nes ten tokiu metu viskas apšviesta ir gražu, tačiau durnių nėra ir nakčiai aš renkuosi pievą, kurios apšvietimas - žvaigždėtas Gruzijos dangus. Prieš eidamas miegoti dar išsiburiu ramunėlės pagalba - įkas man šuo ar neįkas. Lauke ramunėlių daug, o mano išrinktosios paskutinis likęs žiedlapis žada, kad neįkas. Apgavo. Turbūt todėl, kad vardas jos moteriškas - Ramunė. Kita kartu bursiuosi čiobreliu, nes vyrai meluoja blogiau. Nakvynė rami, gal šiek tiek lyja, kas netrukdo, kai turi palapinę ir namus bei stogą virš galvos. Tu juk ne tas durnas dailininkas iš dainos, kad parduotum savo namus-palapinę tik dėl to, kad kokia tai moteris vieną rytą po savo langais išvystų milijoną raudonų rožių. Nori gėlių? Prašom, pilnas ramunėlių laukas ir už dyką! Ar jų milijonas? Eik ir skaičiuok! Jos ne raudonos? Buvo ir raudonų, už Jerevano! Ne rožės? O kuo blogai aguonos?


Pirmasis kurortas

       Geros ir ramios nakvynės būta. Galėčiau čia net pasilikti sekančioms trims dienoms, kurios likusios iki mano atgalinio reiso namo. Tačiau ne, to nebus. Pagalvokite patys, jei taip būtų galvoję Amundsenas ar Magelanas, nieko iki šiol nežinotumėte nei apie Šiaurės ar Pietų ašigalį, kaip kad nežinotumėte ir apie tai, jog Žemė yra apvali, o ne laikosi ant trijų dramblių ir vėžlio. Arba manytumėte, jog kiečiausias Lietuvos autostopininkas yra tas, kuris bent kartą apvažiavo autostopu aplink pasaulį ir likusį savo gyvenimą dalins interviu apie tai visiems glamūriniams žurnalams. Tad nieko čia keista, kad tokį keliautoją kaip aš kažkas išgina į kelią, vietoj to, kad ramiai sau gulėčiau ramunėlių pilnoje pievoje, kaitindamas pilvą prieš saulutę. Ne, to nebus.

       Sugalvojęs nukeliauti autostopu į Batumį, netrukus tuo ir užsiimu. Ne pievelėje aišku, o kelyje, apie kilometrą nuo nakvynės vietos reikiama kryptimi paėjęs. Apie tai, nuvažiuosiu tranzu iki Batumio ar ne, ramunėlės neklausiu, nes atsakymą pats ir be jos žinau. Kam klausinėti durnų dalykų? Nepernešu durnų klausimų. Vienas sustabdytas automobilis ir pusė vienuoliktos valandos ryto aš jau šiame Juodosios jūros kurorte. Mane atvežę jaunuoliai važiavo geru automobiliu ir pakankamai greitai, tačiau turėjo vieną blogą savybę - tik tris dainas savo MP3 grotuve, ir visos jos buvo rusiškos. O kadangi muzika skambėjo visą laiką, tai kiekvieną iš tų dainų turėjau progos pasiklausyti po dešimt, o tai ir daugiau kartų. Repertuare "Pacankės" (Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Devinta dalis. Su autostopu iš Rusijos. Šimtas vienuoliktas skyrius, 1325 puslapis) nebuvo, užtat buvo kokia tai daina apie čigonus, kaip pana myli čigoną Janą ir apie tai džiaugiasi ar guodžiasi savo mamai. Šalia šios svarbios (mamai) informacijos, dar iš dainos galime sužinoti, kad visi čigonai nešioja kailinius (būtinai tikrus, kažkada bėgiojusius, o ne kokias ten "dublionkes"), bei žiedus (būtinai auksinius), o visos jų dainos - nepaprastos ir užvedančios. Turbūt čia vienos tokių dainų ir būta. Mane užvedė. Taip užvedė, kad net kraujas užvirė. Gerai, atvažiavom, leiskit laukan ir dėkui. "O mama, mama, mama, liubliu cigana Jana" (liet. "O mama, mama, mama, myliu čigono Janą (Joną?)". Nebijok mama ir nesunerimk - ne aš čia jį myliu, daina čia tokia, man į Batumį atvykus su muzika, kaip ir priklauso. O žodžių iš dainos kaip žinia neišmesi.

       Kadangi karštis akivaizdžiai darosi per karštas, ar tai nuo saulės, ar tai nuo dainos apie čigonus, tai pirmas reikalas atvažiavus - maudynės. Nusimaudau. Net pasideginu, kol džiūstu. Ir taip tris kartus. Vanduo šaltokas, besimaudančių yra, tačiau nedaug. Viskam dvi valandos, tada krantine patraukiu palei jūrą. Įspūdžiai - patys geriausi, o Batumis su likusia Gruzija bendro turi tik tiek, kad ir Gruzijoje, ir Batumyje pilna šunų. Visa kita - nieko panašaus ir bendro. Čia ir vos ne dangoraižiai, ir sutvarkytos gatvės, ir kazino, priklausantys turkams, kadangi Turkijoje šis reikalas draudžiamas. Pati kurorto promenada (alėja palei jūrą) ko gero laisvai duotų prirūkyti geriausioms pasaulio promenadoms - palmės, jokių šiukšlių, įvairios skulptūros. Nesu šios temos žinovas ir tai visai ne mano tema, tad reiktų to klausti pliažinių. Batumyje esu buvęs prieš septynerius su puse metų, tačiau tuomet abu kartus apsiribojome miesto apvažiavimu, o apie Batumį pirmojoje kelio romano dalyje rašiau taip: "Toliau pirmas miestas Batumi ir o siaube kaip jis atrodo". Reikia žinoti kur eiti, kad atrodytų kitaip. Tada buvo ne iki to. Yra paminklas net kedams. Tai apsidžiaugtų Evelina. Galima net pasimatuoti. Ne tik apie ją pagalvoju čia. Pagalvoju ir apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir klausimas jam ne apie kedus, o apie tai, kurioje Juodosios jūros pusėje liepė jis savo arkliams gerti sūrų jūros vandenį? Vargšai gyvuliukai, už ilgą kelią gavę tik tiek. Nors, greičiausiai gyvūnų kankinimu jis užsiiminėjo ne čia - rytinėje jūros pusėje, o kur nors dabartinės Ukrainos teritorijoje arba Kryme, iš ten pakeliui namo prigriebdamas kelias karaimų šeimas su jų visais kibinais, kad Trakuose pačiam būtų ką valgyti bei ateities kartoms užtektų. Ir tikrai, Vytauto jau seniai nebėra, o kibinai iki šiol liko.

       Centrinėje miesto aikštėje, šalia blizgančių kazino ir pasaulinio prekių ženklų parduotuvių, vaikšto sau trys atsipūtę šunys. Niekas jų neliečia ir nevaiko, ką nori tą jie ir daro, visiems gerai. Suprantu čia jie skirti tiems, kurie neturi pinigų ar aštuoniolikos metų ir kad į kazino vidų eiti nereiktų, rusišką ar kokią kitokią ruletę galima sužaisti tiesiog lauke. Populiariausi statymai: "Įkas šuo ar neįkas", "Aplos šuo ar neaplos", "Išsigąsi šuns ar neišsigąsi", "Šuo įkas dvidešimt vieną kartą ir tu paimsi Blackjack'ą bei būsi winner'is, pasiimantis viską, ar šuo įkas daugiau kartų ir tu sudegsi bei būsi lūzeris, kuriam gyvenime nesiseka". Tų jų žaidimų aš nežaidžiu, apsiribodamas fotografavimu viso to, ką matau bei pastebiu savo įgudusiu fotografo bei keliautojo žvilgsniu.

       Paskui kavinėje sėdu pietauti. Ne tai, kad valgyti labai norėčiau, bet labai reikia nors kiek pasikrauti fotoaparato bateriją, kadangi dabar visos nuotraukos iš Batumio tik telefono aparate. Nesu linkęs ant tiek rizikuoti, kad likčiau be vaizdų iš čia, jeigu pastarąjį pamesčiau ar jį kas pavogtų ar banaliai imtų ir atimtų. Be to, nėra lengva sportuoti su kuprine pirtyje, tai laikas ir atsikvėpti. Ne aš vienas toks, yra dar du keliautojai su kuprinėmis, galimai autostopininkai. Pagal kalbą spėčiau, kad lenkai, tačiau kadangi ant jų marškinėlių nematau užrašų "Wilno nasze!" (liet. "Vilnius mūsų!"), tai galiu ir klysti. O gal tiesiog gerai maskuojasi ir tai užrašyta ant triusikų, vietoj žinomo Lietuvos dizainerio bei madų kūrėjo vardo bei pavardės. Netikrinsiu. Tiesą sakant, Vilnius nei jų, nei mano. O kieno? Jūsų? Ne. Vilnius yra Kunigaikščio Gedimino, jei mėgstate žvelgti bei prisirišti prie praeities bei dėl jos aikčioti kiekvienai progai pasitaikius (ech, kaip tada buvo gerai), arba Mero Artūro, jei praeitis ne jums ir esate šiuolaikinis bei versle nusimanantis žmogus. Aš čia iš viso ne prie ko, aš prie Žeimelio, Jonavos ir Biržų. Namai... Lenkai-nelenkai išeina, laikas ir man.

       Paskui seka uostas, bažnyčia, pokalbis su kelio darbininku apie Lietuvą ir Baltarusiją (kur jo tarnauta armijoje), tuščia ir didžiulė geležinkelio stotis ir viską vainikuojantis vaizdas į Batumį iš šono nuo jūros kranto, primenantis nebent kokį laisvai pasirinktą Amerikos miestą, tik ne Gruziją, su tolumoje fone stūkstančiais dangoraižiais. Po tokių karščių neišvengiamai ateina liūtis, kuriai viską aplinkui išskalbus (mane tame tarpe), stoju į kelią - kaip kad karys eina į karą bei stoja į priešakines fronto linijas.


Pirmasis generalisimus

       Jeigu manęs koks smalsuolis paklaustų apie žinomiausią pasaulyje gruziną, nė sekundės nedvejodamas, kad ir vidury nakties prikeltas pasakyčiau - tai Josifas Visarionovičius Džiugašvilis. Tačiau taip kažkaip nelabai skamba, todėl reikia šiek tiek kitaip - Josifas Visarionovičius Stalinas, Tarybų Sąjungos generalisimus (it. generale "generolas" + -issimo "aukščiausiasis laipsnis"). Galima ir paprasčiau, tiesiog Koba - vardu, kuriuo savo bendrams jis atsiliepdavo prieš Maskvoje tapdamas tuo, kuo tapo. Plėšti seifus, traukinius, bankus, žudyti žmones, reketuoti bei teikti "stogus" tuo metu kaimyniniame Azerbaidžane siaučiant naftos karštligei - tai tik nedidelė dalis būsimo tautų tėvo užsiėmimų gimtosiose Užkaukazės apylinkėse. Paties Nobelio valdomos naftos kompanijos turėjo reikalų su Koba. Nelengva vakariečiams būta tuose saulėtuose kraštuose, semiant vietinių turtus rieškučiomis iš žemės. Nori semti toliau - mokėk, Koba "tibia pakryshuet" (liet. "suteiks tau stogą"). Šiais ir kitais nešvariais darbeliais Koba užsiiminėjo visai ne norėdamas sočiau pavalgyti, stipriau išgerti, gražiau apsirengti, nupirkti blizgesnį papuošalą mylimai ar vienadienei moteriai, padėti vargstantiems tėvams ar badaujantiems Užkaukazės, Afrikos, dar kurio pasaulio galo vaikams. Visai ne tai. Pinigų reikėjo draugui VIL (Vladimirui Iljičiui Leninui), kad rengti demonstracijas bei taip ruošti dirvą neramumams, kurie tiesiog būtini revoliucijoms bei visokio plauko perversmams. Rusija stovėjo ant didžiųjų permainų slenksčio.

       Mokėjo Džiugašvilis įtikinėti būdamas Koba, nepamiršo šio amato ir tapęs Stalinu. Pačios Nobelio taikos premijos, teikiamos iki šių dienų, dvylika procentų biudžeto sudarė vieno iš brolių Nobelių - Alfredo įnašas iš Baku naftos pinigų. Nebuvo pamirštas ir Stalinas, nominuojant jį šiai taikos premijai net du kartus - abu po pasaulinio karo, antrojo. Žinote kitą tokį žymų gruziną? Banditas, žudikas, plėšikas, karo nusikaltėlis, ištisų tautų naikintojas, nominuotas Nobelio taikos premijai ir dar du kartus. Jei taip, labai įdomu sužinoti to žinomesnio gruzino vardą bei pavardę. Aš nežinau. Jo draugeliams Hitleriui ir Musoliniui pasisekė kiek mažiau, kadangi juos taikos premijai nominavo tik po kartą - abu prieš pasaulinį karą, antrąjį. Atsiradęs nors vienas pilietis, abejojantis bent vieno iš šių trijų nominantų indėliu į taikos išsaugojimą Žemėje, nieko nelaukęs turėtų mesti akmenį į Nobelio skulptūrą ar paminklą. Drąsesni galėtų pagalvoti ir apie spjūvį ant kapo.

       Būtų dabar laikas iki 1953-iųjų kovo 5-osios dienos, nerašyčiau šio laipsnio taip drąsiai iš mažosios raidės, kadangi iki tos dienos ir už mažesnius prasižengimus vesdavo prie sienelės sušaudymui. Dabar galima, kadangi asmenybės kulto seniai nebėra, kaip ir paties Stalino. Ir nors tik atėję į valdžią Josifas Visarionovičius Džiugašvilis stengėsi sunaikinti visus galus, siejančius jį su Koba, legenda liko. Mažai gelbėjo ir jaunystės draugų-banditų paslaptingos mirtys, jiems neilgai užsibūnant aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Ko tik nebuvo tame Tarybų Sąjungos ministrų kabinete, Stalinui atėjus į valdžią, kuomet aukščiausius postus užėmė buvę vagys, seifų laužėjai, reketininkai, žudikai, prievartautojai, banditai. Kodėl visą tai pasakoju čia, o ne pirmą šios kelionės dieną, pravažiuodamas pakraščiu gimtąjį Džiugašvilio-Kobos-Stalino miestą Gorį? Todėl, kad tik čia išeina kalba apie juos visus tris viename, su mane sustojusiu pavežti ir vežančiu vairuotoju. Tai ir pasikalbam, kadangi jis apie savo tautietį žino daugiau.

       Dar iš jo sužinau negirdėtą istoriją apie tai, kad Stalinui mirus, Tarybų Sąjungos vadovo postą (sostą) turėjo užimti kitas gruzinas - Lavrentijus Berija, dešinioji Stalino ranka bei vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių. Tai jam turėtumėte būti "dėkingi" už tai, jei turite giminių Sibire ar artimųjų kapų ten. Tačiau tautų naikintojas Lavrentijus netapo tuo, kuo turėjo tapti, valdžios ešelonui nusprendus, kad vieno gruzino (Stalino) jiems ir valstybei jau užteks. Taip maršalui Žukovui beliko uždėti Berijai antrankius, apkaltinus jį Tėvynės išdavimu (ne Džeimsas Bondas esi, Lavrentijau, tai ko šnipinėji Didžiajai Britanijai), Chruščiovui - tapti Tarybų Sąjungos vadovu (taip reikia, Nikita), o Stalinui - apsiversti grabe (asmenybės kultas baigtas, Josifai Visarionovičiau, niekas tavęs nebebijo ir tavo žodis nuo šiol tik po dvylikos). Paskutiniai Berijos žodžiai prieš sušaudymą buvo tokie: "Aš esu nekaltas". Savaime suprantama, juk tik tokius nekaltus ir sušaudo, ir į kalėjimus sodina. Kaltų ten nebūna. Dar vairuotojas man papasakoja apie šių laikų humoristinį siužetą, kuriame guodžiami vokiečiai, rodant kas liko iš šalies, kurios sūnus juos kadaise nugalėjo, kuomet skambant gedulingai muzikai, ekrane plaukia šiuolaikinės apleistos Gruzijos vaizdai. Tokios tad istorijos iš kelio apie du "iškilius" Gruzijos sūnus, kurias autostopininkui tenka išgirsti.


Pirmasis nėštumas

       Jaučiuosi ko gero kaip ta vienuolė, kuri visą gyvenimą mylėjosi su žvake ant jos užmovusi prezervatyvą, tačiau vieną kartą tą padaryti pamiršo, ko pasekoje tapo nėščia.

       Visas aštuonias dienas čia keliaudamas, žiūrėjau į visas puses ir užteko tik vienoje vietoje kelioms sekundėms prarasti budrumą, kad atsitiktų tai, kas atsitiko.

       Kadangi vakaras dar ne vėlyvas, atsisveikinęs su mane atvežusiu vairuotoju, nusprendžiu nueiti prie jūros, kuri visai šalia kelio ir kaimo pašonėje. Kadangi paplūdimys pilnas šiukšlių, tai ilgai jame neužtrunku ir einu atgal iš kur atėjęs. Prieš tai paplūdimiu pravažiuoja policijos ekipažas. Čia kas per variantas? Turėtų būti pliažas, labiau primena sąvartyną. Keliuku po kaire koks tai aptvertas objektas, šalia tvoros stovi šuo, po dešine atsirėmęs rymo uniformuotas apsauginis, priešais ateina įsimylėjėlių porelė - vyras ir moteris, susikabinę už rankų. Tuo pačiu keliu einant pirmyn, nieko tokio nebuvo. Šuo vieną kartą suloja, aš pažiūriu į apsauginį. Ir neužilgo pajuntu dantis į kairės kojos apačią. Viskas, įkando. Ne sargo jaučiu tai būta ir ne įsimylėjėlių. Užteko man tik kelioms sekundėms tą šunį prarasti iš savo apžvalgos lauko ir bingo, turim dantų žymes ant savęs. Suklaidino tas apsauginis mane. Būtų nors pana buvusi, į kurią pliaže akis beganant šis nemalonus incidentas būtų man atsitikęs. O dabar... Nei šiaip, nei taip gaunasi. Apsauginis puola šunį vaikyti, šaukdamas ir apmėtydamas akmenimis, tačiau jau per vėlu. Esu minėjęs, kad šunys šiuose kraštuose dažniausiai yra niekieno - žmonės juos šeria, jie saugo. Ir visa tai viešoje vietoje bei dienos šviesoje. Apmaudu.

       Pretenzijos Frykiui, į kurio tiesiogines pareigas įėjo keliautojo-autostopininko saugojimas ir už ką jis turėjo būti atsakingas? Jokių! Kokios gali būti pretenzijos, kuomet jo darbo laikas - nuo aštuonių vakaro iki aštuonių ryto, o darbo vieta - prie palapinės. Dabar nei laikas tas, o ir pats jis kuprinėje. Tai kokios čia gali būti pretenzijos? Nebent lietuvių liaudies patarlė tiktų apie durnių, kurį ir bažnyčioje muša.

       Žiūrim ką turi. Žaizda negili, kol kas pilu ant jos jodą, o rytoj nuo pat ryto - skiepytis bei vakcinuotis. Vat ir patikrinsiu pirmą kartą savo kelionėse, kaip veikia ir ar veikia apskritai sveikatos draudimas, už kurį šį kartą namie būdamas sumokėjau vienuolika eurų. Kaip tai visai nepasiilgstu tų laikų, kuomet ankstyvosiose autostopo kelionėse aš ir mano draugai keliaudavome be jo, laikydami jį kokiu tai nereikalingu išmislu. Kaip kad ir kilimėlį, dabar taip mielai kiekvieną vakarą tiesiamą palapinėje po miegmaišiu. Gerai, kad miestas netoli. O šiaip, kam dabar lengva? Tikrai ne tam šuniui, kuris man ką tik įkando. Kodėl jis taip padarė? Ką jis galvojo prieš tai, tada ir po to? Jaučiuosi ne ką labiau nustebęs, nei ta vienuolė, sužinojusi apie laukiamą judviejų su žvake šeimos pagausėjimą.

       Rusai sako, kad "berežonovo i Bog berežot". Lietuviai jiems antrina, kad tas kuris save saugo, tą ir Dievas saugo bei jam padeda. O Viktoras Cojus savo dainoje lygiai prieš trisdešimt metų lyg užsiciklinęs kartojo: "Sledi za soboj, bud ostorožen, sledi za soboj..." (liet. "Prižiūrėk save, būk atsargus, prižiūrėk save..."). Apie daugybę nelaimių minima toje dainoje, tačiau joje nė žodžio nepasakyta nei apie žvakes vienuolyne, nei apie šunis Gruzijoje. Klausomės. Šiandien kažkam sako iki pasimatymo, rytoj pasakys viso gero visiems laikams... Rytoj kas nors grįžęs namo, savo namus ras griuvėsiuose... Kas tai nukris nuo aukšto statybinio krano... Rytoj kas nors ryte lovoje supras, kad serga nepagydomai... Kas tai išėjęs iš namų pateks po automobiliu... Rytoj kažkur, vienoje už ligoninių, sudrebės ranka jauno chirurgo... Kas nors miške užlips ant minos... Ar to dar maža? Tada klausomės toliau. Naktį virš mūsų praskrido lėktuvas, rytoj jis nukris į vandenyną, žus visi keleiviai... Rytoj kažkur, kas žino kur, karas, epidemija, sniego lavina, juodosios Kosmoso skylės... Matote, visai nieko apie šunis.


Pirmasis šventinimasis

       Nors per kaimą einančiame kelyje šunų ir vėl pilna, turiu eiti toliau, kadangi tranzuoti jų apsuptyje - malonumas menkas, o be to ir nesijaučiu vertas tokio išskirtinio jų dėmesio bei priėmimo. Ką, padlos (liet. dvėselienos), dar kartą norit įkąsti? Esu tik paprastas keliautojas, važiuojantis link šeštojo savo kelionės tikslo - miesto Poti, kurio gatvėse esu girdėjęs vaikštant tikrų tikriausioms naminėms kiaulėms. Parodysiu Frykiui, ką reiškia būti laisvu. Tiesa, nelabai pats įsivaizduoju kaip tai gali atrodyti vidutinio dydžio mieste ir dar uoste. Todėl ir noriu tai pamatyti bei parodyti savo draugui, esančiam kiaule. Miestas artėja, tačiau kiaulių kol kas nėra, o nakvynę randu kairėje kelio pusėje, prieš tai per medžius prasibrovęs į šį kartą beveik švarų Juodosios jūros paplūdimį. Labai arti jūros neinu, matydamas ten stovinčius kelis džipus, savininkai kurių turbūt atvažiavo palydėti saulės. Turbūt už tai juos ir vaiko paplūdimiuose važinėjantys policijos ekipažai, kaip kad mačiau paplūdimyje prieš tai, o ne už narkotikų platinimą ar vartojimą viešoje vietoje. Saulė nusileidžia, džipai išvažiuoja, aš statau žalią namuką. Naktį lyja, ryte irgi, tuščias kelias, lengvas autostopas.

       Gatvėje klausinėdamas vietinių, nesunkiai randu vaistinę bei polikliniką. Nė vienoje iš jų niekas manęs neskiepys ir reikia pasiekti neaišku kur už miesto (kaip suprantu uosto apylinkėse) esančią ligoninę. Žinau tik "mikruškės" numerį, galinčios ten nuvežti. Žmonės čia tikrai paslaugūs, visi mano apklaustieji laisvai kalba rusiškai, to nesigėdija ir į Rusiją nesiunčia. Pas mus tokie turbūt būtų išvadinti "vatnykais". Taigi, variantai du - gatvėje pamačius tą "mikruškę", arba bėgti paskui ją iki neaišku už kiek kilometrų esančią ligoninę, arba lipti į ją ir taip pirmą kartą šioje kelionėje šiuose kraštuose mokėti už pavežimą, lengva sąžine nubraukiant dvidešimties kilometrų ėjimą per Tbilisį ar šiek tiek trumpesnį, užtat su paklydimais Jerevano įveikimą. Renkuosi antrąjį variantą, kadangi lažybos dėl šuns įkandimo vis vien praloštos, tai kodėl nepralošus ir antrų, dėl visiškai nemokamo keliavimo šioje kelionėje šiuose kraštuose. Jeigu lošti, tai lošti iš visko, ar ne? O jeigu vogti, tai vogti milijoną ir jeigu mylėti, tai tik karalienę? Visa laimė, kad atvažiavusi "mikruškė" kaip nebūtų keista šioms platumoms nėra ant tiek sausakimša, kad joje prie kokios moters per daug prisispaudus bei esant garbingu vyru, tektų tai laimingajai iš karto siūlyti tekėti. Nors tiek gerai, dar tik tokių nelaimių man betrūko. Kaip jau minėjau, kelionei išleidžiu lygiai pusę lario, kas yra dvidešimt euro centų. Ir tai yra visos išlaidos, kurias išleisiu šiuose kraštuose nukeliaudamas pusantro tūkstančio kilometrų.

       Spėkite kas mane pasitinka prie medicinos centro durų? Teisingai, šuo. Nebuvo juk labai sunku atspėti, ar ne? Iki to laiko, kuomet savo darbo vietoje atsiras gydytoja - beveik valanda. Užveda kortelę. Pižoniškam mano laikrodžiui skaičiuojant minutes iki dešimtos valandos ryto, galvoje sukasi plokštelė su bardo bei aktoriaus Vladimiras Vysockio daina: "Neliūdėkite mielas drauge, (daktaras tapo šiek tiek mielesnis), praktiškai pas kiekvieną iš mūsų savo ligos istorija". Mano dabar tokia bus ir Gruzijoje. Daktarė atvyksta. Vakcinavimas užtrunka ne daugiau minutės, popierių pildymas - minučių penkiolika. Rašydama mano gimimo metus, gydytoja atsidūsta, kad tais laikais ji baigė institutą. Turbūt seniai tai buvo. Dar keturios vakcinos manęs lauks namie.

       O gal vis dėlto reikėjo eiti pas veterinarą ir skiepyti ne mane, o tą vargšą šunį, kad kartais nebūčiau jo užkrėtęs durnumu? Iš kitos pusės - kam švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus? Juk liaudis sako, kad nuo durnumo vaistų nėra.


Pirmieji simboliai

       Išduoda skiepų knygelę, kurioje visi užrašai, išskyrus vakcinos pavadinimą, jos kiekį bei mano duomenis - gruziniškais simboliais, kuriuos armėnai vadina makaronais. Istorija pasakoja, kad armėnams turint savo raštą, kažko tokio panašaus užsinorėjo ir kaimynystėje gyvenę gruzinai. Vieną dieną vienas jų atėjo pas armėnų rašto išradėją ir paprašė, kad anas sugalvotų raides ir jiems. Gerai, sako tas, šveisdamas į sieną pirmą spageti makaroną iš savo lėkštės, nes kaip tik būta pietų meto. Makaronas prilimpa prie sienos, štai jums raidė "A" ("ani"). Gruzinas užsirašo. Dar vienas vieno makarono skrydis, štai ir raidė "B" ("bani") jums jau paruošta. Užsirašo gruzinas ir ją. Tu tik pažiūrėk, mano mielas drauge bei kaimyne, kaip gražiai, o svarbiausia - elegantiškai prilipo trečiasis mano mestas spagetis makaras, bus tai raidė "G" ("gani"). Gruzinas vėl užsirašo, kad nepamirštų bei nesumaišytų, kadangi ši raidė labai panaši į prieš tai sugalvotą. Dar reikia? Gerai, reikia tai reikia, bus, štai raidė "D" ("doni"), besigaunanti iš ilgiausio kol kas mesto spagečio. Makaronų išminčiaus lėkštėje nebelikus, gruzinai turėjo savo abėcėlę. Viso gavosi trisdešimt aštuonios raidės iš trisdešimt aštuonių makaronų.


Pirmasis įrodymas

       Už šventinimą sumokėjęs keturiasdešimt du larius bei gavęs visus tai patvirtinančius dokumentus, šį kartą jau pėsčiomis patraukiu per miestą Poti. Velnias, kiaulių nematyti. Nejaugi nepasiektų tikslų šioje kelionėje bus ne vienas, o visi du? Užtat vietoj kiaulių nuo gydymo įstaigos gerą kelio gabalą persekioja du šunys. Priešais eina mama ir vedasi vaiką už rankos. Niekas niekam nerūpi ir nieko keisto, kuomet pirmadienio rytą gyvenimas Gruzijoje teka savo tėkme. Per praeitą savaitę dvi dešimtis tokių kaip aš sakė paskiepijo. Žiūrėk, iš viso to dar uždirbsiu keturis eurus, jei draudimas atiduos šiuos penkiolika eurų, sumokėtų grynaisiais už vakcinavimą. Juokas pro ašaras, bet neverkti juk. Pirmą kartą pasigailiu į kelionę nepasiėmęs skalbimo miltelių ("Dosia", "Arial", "Bonux", "Rex" būtų pats tas) ar bent gabalėlio ūkiško muilo, nes prie to paties būčiau ir rūbus išsiskalbęs, kai mane einantį atviroje vietoje prie vandens telkinio užklumpa liūtis. Kai sekasi, tai sekasi, brolau. Būčiau turėjęs skalbimo miltelių, būčiau dabar visas toks putojantis, po tokio vandens kiekio, išpilto ant manęs iš dangaus. O dabar tik šlapias bei permirkęs kiaurai. Kai sekasi, tai sekasi, bro!


Pirmoji kiaulė

       Pati liūtis baigiasi, nors vis dar lyja. Bus tik trys automobiliai tik šimto kilometrų kelyje, kuriais pasieksiu Kutaisio miestą, šįkart antrą kartą gyvenime. Ir staiga kad sušuksiu: "Bingo!", kad net nepatogu palieka nuo sustojusių pavežti ir vežančių žmonių pirmoje sustabdytoje mašinoje, kuomet už lango pamatau kiaulę. Ir nors ne visai miesto centre, o tik jo pakraštyje, tačiau tai yra tikrų tikriausia kiaulė, laisvai vaikštanti ir sau besigananti šalia gatvės ar kelio. Paskui dar viena, ir dar viena. Gerai, kad sėdžiu ant galinės automobilio sėdynės, tai priekyje sėdintys vyras su žmona mano nuostabos šūksnių tikėkimės negirdi. Beje, skirtingai nei šunys, kiaulės čia vaikšto po vieną. Įdomu, o kiaulė gali įkąsti? Yra čia kiaulių. Matomai ne veltui ši Gruzijos dalis vadinama Aukštutine Svanetija, antrajam žodžiui savo skambesiu esant labai panašiam į rusišką žodį "svinja", kas lietuviškai išvertus reikštų kiaulę. Iš kuprinės pasigirsta pratisas "Kriuuu!", kas turbūt reiškia, kad "Aš irgi taip noriu!". Tau negalima, Fryki, tu ne Gruzijos kiaulė. Galima tik Gruzijos. Gimęs būti laisvas, savo tvarte ir savo šūduose nesėdės. Šeštasis kelionės tikslas pasiektas, šlovė tau Donatai!


Pirmasis prisipažinimas

       Taip, kadangi kiaulę pamačiau, reiškia telikęs tik vienas stebuklas (tfu, atsiprašau - tikslas), kurio šioje kelionėje taip ir nepasieksiu, kadangi tai reikėjo daryti Armėnijoje. O buvo tokia mintis (iš namų, minkštame fotelyje besėdint) nuvažiuoti iki pačiuose tos šalies rytuose esančio Kapano miesto, šalia Irano sienos, kad pamatyti kažkur kalnuose ant uolos stovinčią meškos skulptūrą, pavadinimu "Key of Kajaran", kur meška savo dantyse laikosi raktą nuo miesto. Kaip jums toks tikslas? Aha, man irgi atrodo ne koks, todėl to šimto aštuoniasdešimties kilometrų nuo mano jau minėto miesto neištariamu pavadinimu Egheghnadzor (ne ką lengviau jis tariamas ir sulietuvinus iki Jeghegnadzoro), taip ir nevažiavau. Tingėjau. Be to, tą mešką kad ir radus bei pamačius, paskui būtų tekę visus tuos kilometrus važiuoti atgal ir kas blogiausia - tuo pačiu keliu, nes kito kelio iš ten tiesiog nebūtų. Nebent į Iraną (vizos nėra, esu buvęs) arba į Azerbaidžaną (sienos nėra, nebent nelegaliai). Todėl dar būdamas ten, šio tikslo-stebuklo ir nusprendžiau nesiekti. Nė minutės dėl to nesigailiu.


Pirmasis pralaimėjimas

       Taigi, Kutaisis dar kartą. Būtent šio miesto apylinkėse gimė antras žinomiausias gruzinas pasaulyje, mano jau minėtasis Lavrentijus Berija, savo laiku Maskvoje mušęs viena ranka su kitu gruzinu Stalinu. Paskui kaip jau irgi minėjau jis buvo sušaudytas už Tėvynės išdavimą, Stalino rankoms esant sudėtoms ant pilvo, o jam pačiam prigulus Raudonosios aikštės mauzoliejuje. Ne veltui turbūt yra sakoma, kad reikia draugą turėti, būtinai reik turėti, oi kaip reikia turėti. Aš va turiu. Kadangi mieste nebelabai yra kas veikti, tai pasėdėjęs prie jau prieš tai lankytos Bagrato katedros bei informavęs namiškius apie įvykusį mano ir šuns konfliktą, išeinu į septynių kilometrų pasivaikščiojimą iki vienuolyno. Pilnas katedros pavadinimas - Bagrato Dievo Motinos Ėmimo į Dangų, o vienuolynas, į kurį susiruošiau - Motsametos. Nieko nesakantys pavadinimai? Man irgi. Kutaisio pašonėje sutinku kelias šaligatviais bei gatvėmis vaikščiojančias karves, yra ir šunų, tačiau kadangi tai ne kiaulės, tai per daug ir nedomina. Pakeliui pradeda lyti, gelbėja stotelė. Liūdna būtų, jei jos nebūtų ir būtų kur kas šlapiau. Dabar saugo, bet kartu nepasiimsi, kai reikia eiti toliau.

       Esu girdėjęs apie tai, kad vienuolynuose galima paprašyti nakvynės. Gerai būtų, nes oras tragiškas, o aplinkui pilna šunų. O įdomu, ar galima tai padaryti tuose vienuolynuose, šalia kurių vartų stovi toks visai neblogas ir visas toks blizgantis Mercedes? Ir man atrodo, kad jis tikrai ne kokio prašalaičio, kadangi pats savo akimis prieš tai mačiau, kaip juo atvažiavęs asmuo po vienuolyno teritoriją vaikštinėjo kaip tikras šeimininkas. Panašiai kaip aš po kelią. Tvirtinti, kad tai būta to paties asmens, kuris man antrą kartą atėjus į vienuolyną jau veda mišias - negaliu, tačiau daugiau žmonių, išskyrus mane ir vieną elgetą, teritorijoje tiesiog nėra, o automobilis vis dar prie vartų. Pala, pala, o gal čia tas elgeta taip pramogauja? Velnias žino, nors velnio minėti tokioje vietoje gal ir nederėtų. Bet lija, tai nesusilaikau to žodžio neištaręs. Taip kaip ten dėl tos nakvynės? Juk ir už miesto ėjau ne tiek tam, kad pamatyti kokį tai vienuolyną, mažai kuo besiskiriantį nuo kitų vienuolynų, mano matytų šiuose kraštuose ar kituose prieš tai, o kad rasti nakvynės vietą. Pakeliui kelias potencialias vietas nužiūrėjau, tačiau praktiškai visose jų ant žemės voliojosi karvių šūdai. Be to, nebuvau iki galo tikras, kad ten pastačius žalią namuką, neužsuks koks šuo į svečius.

       Gal dėl to, kad vieta šventa, o aš pats nelabai, prašyti stogo virš galvos tokioje vietoje, nei drąsos, nei įžūlumo man taip ir neužtenka. Belieka eiti keliu atgal, pakeliui bandant šturmuoti nors vieną iš potencialių nakvynės vietų. Vis dar lyja ir vis dar šalta. Palapinėje labai šilta nebus, bet aš dar pakovosiu. Vienoje tikrinamų vietų šuo ateina iš už medžių (iš karto, net nespėjus atsisėsti, ką darau visada prieš statydamas palapinę, kad patikrinti kas aplinkui vyksta), kitoje jau kitas jo gentainis atslenka iš priešingos kelio pusės (aplinką tikrinti pradėjus, po gerų dešimties minučių). Nejučia ima atrodyti, kad čia toks pašalinis nuo ryto man suleistos vakcinos poveikis, kuomet tie gyvūnai vaidenasi visur aplinkui, o ne tik ten, kur jų iš tiesų yra. Nufotografuočiau, kad taip neatrodytų, tačiau visi trys aparatai, mokantys bei galintys tai daryti bei darę - pasibaigę. Kas dar geresnio? Minėti sutikti šunys neloja ir nepuola, bet kas juos žino ir ką darysiu, kai ateis ne po vieną ir los bei puls. Imu lazdą, prisiminęs Eveliną taip dariusią mudviejų kelionės į Rusiją metu Latvijos teritorijoje, netoli Latvijos-Rusijos sienos. Gal pravers. Aplinkui kalnai, tai ir be to sunku rasti vietą, kurioje nebūtų didelis nuolydis. Vietų pasirinkimas mažas, o visos nors kiek tinkamos užimtos šunų arba karvių, o dar geriau - visų iš karto ir ne po vieną. Pasiduodu!

       Sutemoms neišvengiamai artėjant, nusprendžiu grįžti į miestą. Tiesiog tą vakarą šunų ir lietaus per daug būta vienam žmogui. Užteks, gana. Jau sakiau, kad pasiduodu. Tada - sau, dabar ir visiems kitiems, kurie šias eilutes skaitys, o jas perskaitę gal ir pasmerks. Jūsų valia. Keista tik tai, kad vienas dalykas tuomet taip ir neįvyksta - neprarandu geros nuotaikos, kas šiaip jau man būdinga ir kur kas dėl mažesnių bėdų. Gal todėl, kad kišenėse daug pinigų, gal dar dėl ko. O gal to išmokau iš Frykio, diena iš dienos periminėdamas tą "pochuimzą", kurį jis demonstruoja visos mudviejų kelionės metu. O šunys? Nenoriu ant jų pykti. Čia žmonių problema, kad jie gyvena taip kaip gyvena, nepamiršdami savo šalies pareklamuoti tokios, kokia ji iš tiesų nėra. Šunys čia visur, jie išdygsta atrodytų iš niekur, kaip kad kokie marokiečiai Maroke.

       Miestą pasiekiu dar nesutemus ir paklausiu dviejose vietose, ar nebūtų pas juos vietos kur pastatyti palapinės. Pirmu atveju tai kažkokiais miltais prekiaujantis kioskas, antruoju - nedidelė privati parduotuvė-kioskas. Sako, kad ne. Meluoja, parazitai, bet tiek to. Užtat antras nurodo kelią į kokį tai hostelį. Jį radus, kaina prajuokina. Dvidešimt net ne eurų ar dolerių, o larių, kas yra kokie septyni eurai. Atskiras kambarys trečiame aukšte, su balkonu į gatvę. Pinigus duodu iš karto. Ilfo ir Petrovo "Dvylikos kėdžių" romano dalyviai supras, nes "Utrom - dengi, vecherom - stulya" (liet. "Pinigai ryte, kėdės vakare"), kuomet sandėris privalo būti aptartas iš anksto. Dvidešimties larių banknotas lengvai permirkęs. Matomai nelengva buvo ir jam, kad ir piniginėje. Užtat Frykis sausut sausutėlis. Apie tokius sakoma, kad jie ir iš balos sugeba išlipti tokiais. Reiks kada įmesti ir patikrinti. Kojų (mano) pėdos baltos bei išbrinkusios nuo vandens, tad jas pirmas ir reanimuoju po šiltu vandeniu. Utiutiu kaip gerai. Vakarienei - barankos, likusios nuo Batumio laikų. Atrodo kaip seniai visa to buvo ir kiek per vieną parą įvykių įvyko keliautojo-autostopininko gyvenime, po svetima Gruzijos saule ir po svetimu jos lietumi. Kavos, arbatos? Nėra. Krentu į lovą, visą naktį krečia šaltis, geriu vaistus, o nuo ryto už lango - saulėta ir graži Gruzijos diena. "Pashol ty...!" šį kartą norisi ištarti visai ne taksistams, o tam, kuris kartais iš mūsų tyčiojasi ten, Danguje. Tačiau nuo bereikalingų komentarų susilaikau. Taip reikia.

       Atsisveikinant, jauni bei malonūs šeimininkai apgailestauja (nieko tokio, man negaila), kad vakar mums taip ir nepavyko pabendrauti, kadangi, cituoju: "Na vas vchera lica ne bylo" (liet. "Iš tavęs vakar veido nebuvo likę"). Suprask atrodžiau ne kaip, o gal net itin prastai. Turbūt jie teisūs, tai pasižiūrėti į veidrodį jiems patiems nesiūlau. Aprodo savo "čačų" (brendžio tipo gruzinų ir abchazų stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas namuose bei būnantis įvairių prieskonių) kolekciją. Net jeigu alkoholį ir vartočiau, nesu visai tikras, kad 45-60 laipsnių stiprumo gėrimas-gėralas būtų kaip tik tai, ko dabar labiausiai norėčiau ir be ko gyventi negalėčiau. Savaime suprantama, atsisakau. Jūs visi čia šunis geriau susitvarkykite, prieš svetimšalius girdydami, o tai dabar nei gatve praeiti neįmanoma, nei kelyje. Ir savo kaimynui tai pasakyk.


Pirmasis pažįstamas

       Nuotaika puiki. Kitaip ir būti negali, kuomet lygiai už paros visą šitą marazmą, pavadinimu Gruzija, paliksiu. O kol kas aplankau dar vieną bažnyčią bei pasitrynęs ir užkandęs Kutaisio centre, miestą šturmuoju dar kartą ir tikiuosi paskutinį, kaip įprasta pėsčiomis ir kaip neįprasta vakarų kryptimi. Prie miesto pabaigos riboženklio tranzuojant, prie manęs privažiuoja mano jau minėtas ir pirmąją viešnagės dieną pasiųstas taksistas. Kutaisis mažas, o jis vis dar matomai jaučia nuoskaudą dėl tų dešimties eurų, kurie buvo ir yra mano, nors turėjo tapti jo. Todėl kažką aiškina ir grasina apie tai, kad niekas man čia nesustos, o nuvažiuodamas kaip suprantu apdalina gruziniškais keiksmažodžiais. Arba kviečia pas save į svečius. Cha, cha, cha. Negaliu. Nereiktų tranzuoti, griūčiau ant žemės čia ir dabar bei dvėsčiau iš juoko. Kutaisio taksistas numeris vienas auklėja Biržų autostopininką numeris vienas. Negaliu. Cha, cha, cha. Vežkit mane greičiau iš čia. Paskutinį kartą taip juokiausi prie penkiolika su puse metų, kai priėmė į darbą.


Pirmasis sugrįžk

       Betranzuojant ir tuo pat metu stebint (vienas kitam netrukdo) transporto judėjimą penkių gatvių sankryžą Kutaisio pabaigoje, man galutinai tampa aišku, kodėl kaip jau minėjau nei Gruzijoje, nei Armėnijoje nėra arba beveik nėra vairuojančių moterų. Kokios dar moterys, chaoso čia ir taip netrūksta bei per akis. Aišku, konkrečiai šioje vietoje šviesoforas gal ir nepakenktų, tačiau panašu į tai, kad jo paskirtis būtų grynai simbolinė, kaip kad yra su pėsčiųjų perėjomis. Visame tame triukšme ir karštyje sustojusio mikroautobuso gale tik pradaręs duris randu... Pusę kiaulės. Na jau ne, kuprinės ten nedėsiu, o tai dar Frykis užuodęs giminaitį sugalvos nuo manęs pabėgti, tokio paties likimo išsigandęs, o dar blogiau - su ta kiaule skudurus susimesti. Tai kas, kad pusę, gal vėliau atsiras ir antroji. Iki skrydžio namo ne tiek ir daug laiko, kad paskui gainiočiausi jį po šunimis perkrautą Gruziją, o namo be jos aš neskrisiu, nes draugų kelyje nepalieku. Na, bet apie tai irgi jau minėjau ne kartą, šios istorijos eilutėse - irgi. Kelias netolimas, o vairuotojo apie Gruziją papasakota informacija tik patvirtina visą tai, ką matau aplinkui. Paskutinis jo žodis man išlipant: "Atvažiuok" (rus. "Priezzaj"). Tai jau kažin. Gruzinas nuvažiuoja namo į Zugdidį, o aš su visu kroviniu traukiu į kitoje kelio pusėje esantį oro uostą. Viskas, man jau užteks šios šalies - jų karvių, niekieno kiaulių ir visų šunų.


Pirmasis kerštas

       Gruzijai. Visi negeri, užtat teisingi mano žodžiai apie ją.


Pirmasis namo

       Oro uoste teks praleisti apie dvidešimt valandų. Atrodo yra tekę ir daugiau. Aišku, nakčiai būtų galima eiti į meluojančių ramunėlių pievą, iki kurios nuo čia tėra keli kilometrai, tačiau nemanau, kad aš tai darysiu. Tuo labiau, kad ir nakvynės sąlygos šiame Gruzijos karaliaus Deivido Statytojo (angl. "David the Builder") vardu pavadintame oro uoste yra tiesiog idealios. Kol kas taip tik atrodo, kas nakčiai atėjus bus ir patikrinta. Lauke trinasi du šunys ir užtenka tik išeiti atsisėsti ant suoliuko, kaip vienas iš jų iš karto prisistato. Kas per žmonės... Tenka grįžti atgal. Dar karvių porą atveskit ir kiaules keturias paleiskit. Niekas turbūt labai ir nenustebtų, jei ant oro uosto pakilimo tako. Bevartant reklaminius lankstinukus taip ir norisi paduoti į teismą tuos, kurie juose užrašė "Nuostabūs Juodosios jūros paplūdimiai nesibaigia kilometrų kilometrus". Dar ir kaip baigiasi, asmeniškai savo kailiu patikrinau. Už tokios dezinformacijos skleidimą apskritai turi būti sodinama. Jei ne į kalėjimą, tai bent į pliažą, kad ir penkiasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Batumio. Tada ir pažiūrės, baigiasi jie ten ar nesibaigia, kad nesąmonių mažiau rašyti reikėtų ir žmonėms į akis meluoti.

       Oro uoste nakvynės sąlygos tikrai puikios - ant žalio kilimo už kėdžių, po virš galvos esančiais stiklais. Dar nė vienam oro uoste nebuvo tokių gerų. Kilimas nors ir žalias, bet ne minkštas, o plastmasinis. Jaučiuosi kaip daržovė šiltnamyje. Aišku, meluojančių ramunėlių lauke būtų minkščiau, bet tos ramunėlės meluoja, o kelias link jų driekiasi per šunaują. Bus gerai ir ne taip minkštai bei patogiai, kaip kad žaliam namuke ir žalioje pievoje būna. Juk ir Jėzus kentėjo bei mums liepė. Paryčiais susirenka pusė klasės vaikų, skrendančių arba mano reisu, arba prieš tai reisu į Lenkiją. Kadangi esu Lietuvos bei Biržų autostopininkas numeris vienas, o ne Lietuvos bei Biržų pedofilas numeris vienas, tai miegoti vaikų apsuptyje nesiruošiu. Tegul auklėtojos jų su jais miega. Tokią ramią vietą sugadino, tiek triukšmo dėl nieko. Brėkšta rytas, bunda Gruzijos šunys ir taksistai, už oro uosto laukimo salės durų darosi karšta. Kas leidžia man save vadinti Lietuvos autostopininku numeris vienas? Tas, kad nuvažiavau nemažai kilometrų autostopu ir važiuoju juos iki šiol, kai kiti mano amžiaus dabar jau buvę autostopininkai savo nykštį seniai kitur ir kitose vietose laiko. Jie užaugo, aš - ne. Be to, man priklauso internetinis adresas autostopas.lt. Na, o nusprendęs bei panorėjęs pasigalynėti Biržuose, ten ko gero apskritai būčiau "Pervyj paren' na derevne" (liet. "Pirmas vaikinas kaime").

       Mums visiems atsiplėšiant nuo žemės svarstau, ar nereiktų man imti ir visai Gruzijai pasakyti to, ką kartojau jos taksistams: "Pashol ty...!". Kol apie tai galvoju, atskirtomis čia patirtomis akimirkomis sverdamas visus už ir prieš, žemė dingsta už debesų. Ką gi, taip ir būti, šį kartą išsisukai. Nesiųsiu gi ten aš Juodosios jūros. Ji čia prie ko? Prie jos praleista nemažai žavių mano gyvenimo epizodų.

       Pirmą kartą lėktuve pasinaudoju maišeliu, skirtu vėmimui, kuomet iš aplinkui sėdinčių lietuvių (lietuviai puola?) girdžiu apie tai, kokie draugiški bei paslaugūs yra gruzinai ir kaip pas juos gerai, kuomet už tris-keturis šimtus eurų jie visą savaitę žmogų maitina, girdo ir apylinkes rodo. O tai dar ir daugiau paima, mums negaila, kelionėse mes netaupom. Ne, aš to negaliu daugiau klausytis, todėl maišelių paprašau ir pas kaimynus. Jūs ką, durni ir nesuprantate, kad visa ta įsivaizduojama draugystė tėra už pinigus? Pažiūriu į tą pusę - neatrodo, kad būtų labai durni. Greičiau naivūs. Nenoriu jų nuvilti. Sakote, kad po viešnagės jie jūsų nepamiršta, kviesdami vėl ir vėl sugrįžti, o kai nebūnate ten patys, siunčiate pas juos savo draugus ir tie jums visokeriopai dėkoja. Teisingai, kviečia, kadangi pinigai ir Gruzijoje ant kelio nesimėto - jiems ten paprasčiausiai nebūtų vietos kur nukristi, nes visą laisvą vietą užima šunys. Tai ir gyvena visi ten taip kaip gyvena, kuomet privažiuoja visokių ir atbašliuoja (liet. moka pinigus neaišku už ką) nesilpnai. Kam kuoptis? Susirinkti šiukšles nuo jūros kranto, sureguliuoti šunų populiaciją? Kam visa tai?

       Ačiū Dievui (manau, galiu tai ištarti, gal išgirs, kadangi dabar, padebesiais skraidydami, esame kiek arčiau jo, nei kad įprastai būname žeme šliaužiodami) bent Armėnija kiek kitokia šalis, be viso to kičo ir patoso, o ir šunų ten kur kas mažiau. Tiesa, yra šakalų, bet ne gatvėse juk ar šalikelėse, o tik miškuose. Maža ko pas mus yra miškuose, autostopininkai po miškus nevaikšto. Armėnija man patiko, Gruzija - nė pro kur. Be to, Armėnijoje gražesnės panos. Tačiau jos į tokius kaip aš, teturinčius kuprinę, palapinę, miegmaišį, kilimėlį ir kiaulę - nežiūri. Arba nacionalistės, kantriai laukiančios savo ir tik jai skirto armėno, grįžtančio iš uždarbių Rusijoje. Ne taip, kaip ne kai kurios lietuvės, gulančios po pirmu pasitaikiusiu lenku, pamiršusios tautos istoriją ir praeitį bei kodėl neliko LDK.

       Skrydis vyksta normaliai, ko gero pirmą kartą visiškai nebegalvoju apie tai, kad lėktuvas gali nukristi. Prie lango sėdintis Estijos rusas pasakoja kaimynui apie tai, kad dabar skrendame virš Rusijos, net įvardindamas konkrečius miestus, kuriuos jis dabar mato iš viršaus. Įdomiausia tai, kad lėktuvas virš jokios Rusijos neskrenda, nes skrenda virš Ukrainos ir tuoj skris virš Baltarusijos. Lėktuvo kapitonas praneša, kad už lango keturiasdešimt šeši laipsniai šalčio, kad esame vienuolikos kilometrų aukštyje ir kad tuoj įskrisime į Baltarusijos teritoriją. Kitoje tako pusėje nuo manęs sėdintis keleivis gruzinas piktinasi, kodėl stiuardesės informaciją pranešinėja lietuvių ir anglų kalbomis, tačiau ne gruzinų. Jų paaiškinimų apie tai, kad jos ne gruzinės, klausytis jis nenori ir nė per nago juodymą jomis netiki. O kam dabar lengva? Daugiau - viskas normaliai ir kaip visada. Leidžiamės. Pirmą kartą matau Vilnių iš viršaus ir kelias jo vietas atpažįstu, nors tam ir tenka sėdėti ištempus kaklą.


Pirmasis pažadas

       Kadangi Frykis internetą dar tik sprogdins (kaip kokia Monika Š.), tai "presos" (spaudos, televizijos, radijo, portalų, geltonųjų puslapių) atstovų tą apniukusią trečiadienio popietę - nematyti. Nei su žiburiu rasi, nei be jo. Ką gi, niekas iš žurnalistų į Vilniaus oro uostą šiandien taip ir neatvyko, kaip kad niekas neatvyko ir iš keliautojų į Gruziją prieš dešimtį dienų. Frykis dar ne tik, kad neįžymus, jis dar net apskritai nežinomas. Bet tai jau neilgam ir greitai viskas pasikeis. Tai mano pažadas. O dėl manęs nė vienas rašančių ar fotografuojančių niekur tikrai nevažiuos - nei aš kieno nors pupytė, nei į krepšį nepataikantis ir nerealius pinigus už tai gaunantis krepšininkas, nei tris metus įvarčio neįmušantis futbolininkas, nei nusišnekantis bei pilstantis politikas, nei nusidainuojantis dainininkas apie nieką, nei besikariantis aktorius, nei Monika Š. Ir tautos niekur nevedžiau, nevedu ir nevesiu, nes skirtingai nei vedantiems baisu to, kur ją nuvesčiau. Aš tesu tik keliautojas-autostopininkas. Ko jiems važiuoti? Tokių pilnos pakampės. Turbūt todėl ir nevažiavo.


Pirmasis netikėtumas

       Nėra ir "psichuškės" atstovų, žmonių baltais chalatais. Matomai Lietuvoje vėl padidėjęs savižudybių skaičius ar fiksuojamas depresijos protrūkis, tad iki žmogaus, keliaujančio su gumine kiaule, jiems (medikams) rankos dar nedaėję.


Pirmieji patikslinimai

       Jau šventinantis Lietuvoje procedūriniame kabinete manęs paklaus, kaip čia taip atsitiko, tai, kas atsitiko. Juk gruzinai draugiški žmonės. Į tai atsakysiu, kad ne gruzinas įkando.

       Svarstyklės rodo, kad per kelionę kažkur pamečiau arba kažkam atidaviau keturis su puse kilogramo. Neįsivaizduoju nei kur, nei kam. Moterys žino, kad svarstyklėmis galima ir reikia tikėti. Aš nors ir ne moteris, tačiau jomis (svarstyklėmis) irgi esu linkęs tikėti.

       Jeigu kas nors norėsite mane su palapine pakviesti pas save į svečius - nepavyks. Kaip man reiktų jaustis valkatai jūsų draugiškos ir darnios šeimos rate? Gal net vaikus už rankų atvestumėte pažiūrėti į zoologijos sodą, kaip žmogus su kiaule gyvena palapinėje. Ne, nepavyks, net už labai daug pinigų. Man tikrai labai gaila, tačiau ne.

       Frykis neparduodamas.

       Frykio vardo kilmė - nuo angliško žodžio "Freaky" (liet. "Baisus, baugus, gąsdinantis, bauginantis").

       Ar Frykis dėkingas man už kelionę? O kodėl jis turėtų būti? Jo kiauliškas guminis gyvenimas pakankamai geras ir pas mane šalia kompiuterio ant stalo ar mano lagamine. Tai aš jam turiu būti dėkingas, nors ir nešiau visą šį laiką jį ant pečių - ne moteris juk, ir ne visą gyvenimą, tai galima.

       Aš ne Aleksandras Diuma (pranc. Alexandre Dumas), man nei leidėjas moka už žodžius, nei veikėjų pas mane tiek daug, kiek pas jį. Gal todėl ši mano istorija iš Kelio ir yra kiek trumpesnė, nei kelios mano istorijos iš ten prieš tai, kiekvieną jų atskirai paėmus.

       Groteskas (it. grottesco, pranc. grotesque) - meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas komizmu, deriniais to, kas gražu ir bjauru, juokinga ir baisu, tikroviška ir neįmanoma.


Pirmasis par(a)šas

       Tai buvo keliautojo istorija, apie jo visus pirmus kartus. Visi čia minimi dalyviai yra tikri ir neišgalvoti, kaip kad neišgalvotos bei nepagrąžintos yra visos čia papasakotos istorijos. Tą dešimtį dienų jo būta tikru keliautoju, kokiu visada jis norėjo būti (So I say thank you for the travel)... Sunku pasakyti, ar dar kada nors sutiksite jį Kelyje, kadangi dvi praloštos lažybos - tai rimta. Bet kad ir kaip ten benutiktų, žinokite - pažinoti jį buvo verta. Ir tai jums sakau aš, Frykis, kartu su juo keliavęs ir užrašęs pirmąją ir šią pastraipas visos šios groteskiškos istorijos. Muahahahaha!


Pirmasis post scriptum

       Nevertėtų tikėtis, bijoti ir laukti, kad Frykis parašys dar ką nors šioje istorijoje iš mano Kelio. Kadangi tai buvo pirmoji jo autostopo kelionė, tai jis iki šiol, dviems savaitėms nuo mudviejų sugrįžimo praėjus, vis dar poilsiauja, pilvą išvertęs pas mane ant stalo šalia kompiuterio drybsodamas. Ir taip vos priprašiau jo, kad parašytų tas dvi trumpas pastraipas, kurias parašė, virš vienos jų net pasirašydamas bei joje prisipažindamas, kad ir pirmoji pastraipa yra jo kūrybos. Ta, kur vienas kažkas (jis) pačioje pradžioje pasakoja apie kitą kažką (mane) bei apie tai, kaip tas kitas kažkas (aš) mėgsta keliauti autostopu, skaičiuoti taip nukeliautus kilometrus bei tam panaudotus automobilius, žiūrėti į žemėlapį, miegoti palapinėje, fotografuoti, rašyti. Muahahahaha!? Tai paršo parašas. Muahahahaha! Leisk kiaulę į pasakojimą, tai autoriui atsisveikinti neleis. Bandau pasirašyti ir aš. Muahahahaha! Do... Muahahahaha! Na... Muahahahaha! Tas. Muahahahaha! Pavyko. Muahahahaha! Užsičiaupk. Muahahahaha!


Donatas feat. Frykis, 2016.06.01
[First time edition]

Bonus:
Muzika: Ararat | I have a dream | Thank you for the music | Apie nelaimes | Apie durną dailininką | Vynuogės kauliukas | Apie mano mielą miestą
Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Dviese prie Ararato (Frykis sprogdi...
02. Rožinis, gali varyti iš čia, man ta...
03. Nemesk kelio dėl takelio
04. Sugalvojęs nukeliauti į Armėniją be...
05. Tiek sveriu aš prieš kelionę
06. Tiek sveria kuprinė su manimi prieš...
07. Anksti ryte radau transportą, pažad...
08. Man skirta duona ir druska jau ant ...
09. Aš ir jis (Frykis sprogdina interne...
10. Jau laikas iškeliauti (Pavasaris, j...
11. Keliauti ar nusišauti durų rankena?
12. Darbo vietoje, Armėnija
13. Tiek sveria kuprinė prieš kelionę
14. Prieš išvykdamas į kraštus, kur gal...
15. Pasirinkau sukti į Kutaisį
16. Geros pozicijos autostopui Gruzijoj...
17. Olimpinė ramybė šalia Kutaisio oro ...
18. Baisūs pirmieji Gruzijos metrai
19. Čia išleido iš pirmo sustabdyto aut...
20. Čia prasideda Kutaisis
21. Iš užpakalio, Jerevane (Frykis spro...
22. Tuoj čia kažkur užsiiminėsiu autost...
23. Sugalvojęs nukeliauti į Armėniją be...
24. Renkuosi keliauti (Daiktai sudėti, ...
25. Į susitikimo vietą niekas taip ir n...
26. Tbilisis - vėliau, o kol kas - Kuta...
27. Renkuosi sukti į Kutaisį
28. Prie Ararato (Frykis sprogdina inte...
29. Susitikimo vietos pakeisti negalima
30. Bagrato katedra ir kryžius
Visos nuotraukos>