Panašu, kad tuoj prieisiu kaimą savo kelyje nuo Iskanderkulio ežero link Zeravšan-II kaimo [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Sevano ežero panorama - IV [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 152 700 km. 
Mums keliu tiesiai (Reikjaviką antrą kartą paliekant) [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Skopje vaizdai, Makedonija [Albanija ir Graikija, 2005]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Tolimieji (Rytai) Pietų Korėja, Japonija
Malta taip pat Malta
Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

       Kiek istorijų užrašyta, filmų tiek nufilmuota, pasakojimų tokių pripasakota ir kelionių be skaičiaus organizuota, kurių pavadinime ar aprašyme būtų žodis "kitaip". Atrodytų - trumpas žodelis, o toks svarbus, lyg pažadas būtų ir garantija to, kad nesigailėsi nė vienos minutės savo gyvenimo ir nė vieno savo uždirbto cento - skaitęs, žiūrėjęs, klausęs, keliavęs. Būna juk taip ir nutinka, kad žmogus kuriuo tai momentu ima ir sugalvoja, jog būtent jis (taip, taip - jis, o ne kas kitas) šioje žemėje yra ne tik kad protingiausias, bet dar ir lakiausią fantaziją turintis. Ir kad taip, kaip keliavo jis, taip tikrai dar nė vienas ne tik kad nekeliavo, bet net pagalvoti apie tai negalėjo. Kur jau ten tam kitam iki va tokio manęs... "Ženia, man atrodo, tai jau buvo. Sapnas, realybė." - tars vienas nacionalinių medžioklės ypatumų herojus suomis tokią frazę, į ką rusas Ženia jam atsakys: "Taip, mes gyvename amžinai. Tik pamirštame kartais apie tai. Buvo viskas.". Ir nors šis internacionalinis pokalbis vyko abiems jo dalyviams esant alkoholiniame apsvaigime, sunku būtų su Ženia nesutikti. Taip, buvo jau viskas ir nieko kitaip nebebus. Todėl ir mano šis trumpos kelionės pasakojimas vadinsis ne kaip nors "kitaip", o paprastai "taip pat", kadangi net neabejoju tuo, jog kažkas kitas iki manęs jau vaikščiojo po Maltą savo eiga ir taip nuėjo šimtą kilometrų su gumine kiaule kuprinėje ant pečių.


Malta taip pat


Paliktasis

       Kai mano guminės kiaulės Frykio guminė draugė Frykė parsivedė į namus kitą vaikiną, kuris irgi beje guminis, ir kurio vardo, žinodamas karštą Frykio būdą bei charakterį - neminėsiu, jis suprato - trise jiems ne tik kad neužteks vietos po vienu stogu ir šaldytuvo neis pasidalinti, bet dar ir lovoje neaišku ką, kam, su kuo ir kuria eilės tvarka reiks veikti. Tai kas, kad guminiai. Suprato, ir išėjo. Aš jį pasitikau atviromis durimis ir žodžiais, kuriuos dar iki manęs sugalvojo kiti (juk atsimenate - viskas jau buvo): "Bro, nėr bobų neverk!". Bet ar tai alkoholio tuo jo gyvenimo periodu buvo per daug, ar duonos su kanapių sėklomis netrūko, kad vietoj paskutinio mano žodžio išgirdęs "pasikark", netrukus tuo ir ėmė užsiiminėti. Pavasaris tiek fantazijos neturėtų ateiti žiemos vidury, kiek tas turėjo idėjų kur užmesti virvę, kitame jos gale kaip taisyklė visada atsirasdamas pats. Jis korėsi ir korėsi, o aš vis traukiau ir traukiau jį iš kilpos, kiekvieną kartą po nosimi sau murmėdamas: "Žino šelmis, kad guminis ir gyvenimų turi daugiau, nei visos pasaulio katės kartu sudėjus, kiekvienai kurių kaip žinia po devynis jų duota.". Ir iš kur pas guminę kiaulę tiek fantazijos? Patikėkit. Užteko jos net paskambinti į jaunimo pagalbos karštąją liniją, kur jam pasakė, kad kiaulių jie neaptarnauja. Kodėl? Ar seniai? Panašiai kaip man būna, kuomet paskambinus į leidyklą sako, jog tokių kaip aš nespausdina. Aš va dėl to nesikariu, nes aš kantrus ir palauksiu. Bet jis - tai ne aš. Bent jau man kartais taip atrodo. Nors tie kartai kuo toliau, tuo vis retesni.

       O paskui išgirdo tą dainą, kurioje ukrainiečiai, parodijuodami visokius bilanus, dainavo apie tyliai balas dengiantį ledą ir prisiminimus apie tai, kaip kažkas ten su kažkuo bučiavosi naktimis bangų triukšme. Matomai vėl Frykę prisiminė, ne kaip kitaip. Reiktų turbūt suprasti, kad tada buvo ant tiek gerai, ant kiek dabar yra blogai. Ir nors tos vasaros atgal nebesugrąžinti, bet kai liūdesys širdyje, nors ir guminėje, galima bent prisiminti - jachtą, bures ir tą pasaulį, kuriame tik dviese. Kitą kartą muziką teks rinktis atidžiau. Galų gale antroje priedainio dalyje vietoj "Jalta" išgirdęs "Malta" (jau minėjau - ar tai alkoholio būta per daug, ar su klausa ne kas, ar ir tas ir tas kartu), o rusiškai visai nemokėdamas "avgust" (liet. rugpjūtis) supratęs kaip sausį, pareikalavo - skraidink jį į Maltą. Kadangi tie jo reguliarūs pasikorinėjimai man jau iki gyvo kaulo buvo įgrisę, sutikau - jeigu jau Jalta tapo Malta, tai ir sausis tegul ir gal pabus už rugpjūtį. Pažadi nesikarti? Nepažadu. Išvykstam už dešimties dienų. Tuo labiau, kad į Jaltą dabar nelabai ir nuvažiuosi, po to, kai rusas Putinas, anot jo paties, sugrąžino Krymą "v rodnuju gavan'" (liet. "į gimtąją prieplauką"), su visa Jalta ir Sevastopoliu - po ilgo, sunkaus ir varginančio plaukiojimo. Be to, Jaltoje aš buvau, o Maltoje - ne. Tegul taip nelieka.


Atrastoji

       Visą būsimą žaidimo aikštelę artimiausioms keturioms dienoms man parodo iš viršaus. Jaučiuosi kaip mažas vaikas, kurį mama atveda prie smėlio dėžės kieme. Labai daug vietos pasireikšti nebus, bet aš ką nors sugalvosiu. Būtinai sugalvosiu. Frykis aišku viso to nemato, vėl griebęsis senojo savo pomėgio ir pasirinkęs kaip visada keliauti bagažo skyriuje. Savaime suprantama - be bilietų. Bagažas aišku kainuoja, bet man, o ne jam. Negaila, ko tik nepadarysi dėl palapinės, kilimėlio ir draugo. Na štai aš jau ir ant žemės, laukimo salėje, kur belieka sulaukti jų. O jeigu kartais taip imtų ir nutiktų, kad šios salos nepasidalintume ir mudviems abiems joje kuriuo tai momentu taptų per ankšta, tai vienas iš mūsų galės kito netrukdomas pasišalinti į netoliese šiaurėje esančią Siciliją, kuri irgi sala, tik žymiai didesnė. Frykiui pirmenybė, kaip ten nebuvusiam. Muahahahaha! O ir pati Maltos istorija prasideda būtent nuo ten, kuomet penki tūkstančiai metų prieš Kristų į salą atplaukė atvykėliai iš Sicilijos. Vėliau pasirodė finikiečiai, Maltą vadinę Maleth, kas reiškia "saugus prieglobstis", ir graikai, salą vadinę Melite, kas reiškia "saldi kaip medus". Kol pagaliau du tūkstančiai su trupučiu metų po Kristaus, į salą atvyko keliautojas-autostopininkas Donatas-aš bei jo-mano guminė kiaulė, vardu Frykis.

       Kiekvienas mes sau sugalvojame iššūkį. Ir nors tą popietę pamatytas užrašas apie tai, kad iki Gozo salos yra trisdešimt trys kilometrai nėra svarstomas kaip nueinamas, pasąmonėje matomai užsifiksuoja būtent taip. Aišku, keliavimas su gumine kiaule jau pats savaime yra iššūkis, tačiau tuo momentu man norėjosi ko tai daugiau. Kaip tam vyrui, laimingoje santuokoje su žmona nugyvenusiam dvidešimtį metų bei užgyvenusiam su ja du vaikus, vieną dieną ėmus ir pareiškus, gal net vaikams girdint: "Atleisk brangioji, bet aš išeinu pas kitą... vyrą.". Aišku, būtų dar galima bandyti tą salą apvažiuoti autostopu kiek galima daugiau kartų, tačiau prisiminus tai, kad visi mano pažinotieji sportinio autostopo propaguotojai seniai jau senelių namuose, didelio noro daryti tai nėra. Dar variantas didžiąją laiko dalį praleisti paplūdimiuose, bet tai man jau per didelis iššūkis ir visai ne mano jėgoms. Na, bus matyti dėl tų kilometrų - eiti juos ar neiti, o kol kas - šiltas oras aplinkui, mėlynas dangus virš galvos, geriausia draugė kuprinė ant pečių su geriausiu draugu joje, stambaus mąstelio žemėlapis rankoje, kuris nemeluos apie tai, kad jūra netoli. Va ko čia nėra, tai sniego - jis Lietuvoje, jo čia nereikia. Siaurais keliukais, iš abiejų pusių lyg aptvertais akmeninėmis tvoromis, su vienu sustojimu kokiame tai kaime šalia kokios tai bažnyčios, traukiu pietų kryptimi. Pakelėse pilna kaktusų. Prisimenu Kiprą, palieka liūdna. Ten jų irgi būta daug ir aš ne vienas. Liesti jų neliečiu, tai irgi prisiminimai iš Kipro, tik jau ne patys maloniausi. Žydi geltonos pienės. Pats tas laikas sausio vidury. Pakeliui sutinku būrelį lenkų, vieną šunį, tingiai sliūkinusį iš daržo dešinėje kelio pusėje į daržą kairėje kelio pusėje bei vieną arklį, pralekiantį keliu ir tempiantį karietą. "Nooo, nooo!" - šaukia vadeliotojas. "Yhahaha, ihaha!" - atsako jam arklys. "Kriu!" - kas tai sukriuksi kuprinėje. "Kweee!" - jam ir visiems kitiems pritaria kažkas iš po kuprinės prispaustas, eilinę prakaito porciją braukdamas. Linksma kompanija susirinko saloje, ką besakyti, kad tik kurio neišvežtų į "namus guminėmis rankenomis ir su daug durų" anksčiau laiko.

       Žemėlapis nemelavo ir jūra yra - tokia mėlyna, mėlyna, šalia kurios Frykis nieko nelaukęs surengia pirmąją šios kelionės fotosesiją, iš serijos "Frykis sprogdina internetą". Veiksmas vyksta šalia Maltos žydrosios grotos (angl. The Blue Grotto, malt. Taht il-Hnejja). Ir nors rašoma, kad kasdien nuo saulėtekio iki vidurdienio šioje vietoje galima stebėti unikalų reginį, kuomet saulės spinduliams apšvietus urvų paviršius, juose matomi nuo vandens atsispindėję įvairūs mėlynos spalvos atspalviai, bent jau aš nieko panašaus nematau. Gal todėl, kad ne ten žiūriu, o gal dėl to, kad nežinau, jog tai turi matytis, kadangi apie tai perskaitysiu tik namo grįžęs. Čia turbūt iš tos serijos, kad kažką matai tada, kai nori tą kažką pamatyti. Ir kuo labiau nori, tuo greičiau pamatai. Bažnyčiose va žmonėms taip kasdien nutinka. O Frykio poreikis būtent šioje vietoje surengti pirmąją šios kelionės fotosesiją visai suprantamas ir paaiškinamas, kadangi vietovė populiari kino filmų kūrėjų tarpe - būtent čia filmuotos 2004-ųjų metų filmo "Troja" scenos, o ir "Milkyway" reklamų bet kur nefilmuoja. Be to ir su pačia Troja Frykis turi nemažai ką bendro, nes ten irgi kažkas ir kažkur pateko slaptai bei niekieno nepastebėtas. Kažką primena, ar ne? Ne, nieko nežinau. Muahahahaha!

       Kadangi nei nakvynei kurtis būtų jau laikas, nei geriamo vandens su savimi turiu, tai šiaip ne taip, puškuodamas bei prakaitą nuo kaktos braukdamas užkopiu į įkalnę, nuo kurios prieš taip smagiai leidausi, kai ji buvo nuokalnė, patraukiu keliu į vakarus. Vis dar pėščiomis ir vis dar neigdamas autostopo buvimą bei apsimesdamas, kad nieko apie tokį nei žinau, nei girdėjęs esu. Ir nors apsimetinėti sekasi ne kaip, rankai savaime tiesiantis į kelią, susilaikyti padeda bent tai, kad transportas vyksta neįprasta priešinga kelio puse, o be to ir vietos kur stabdyti nelabai yra. Jeigu pradėsiu tranzuoti dabar, tai Maltoje, įvertinus jos dydį, sudarantį ketvirtadalį Biržų rajono, kas veikti bus šiandien ir pusdienį rytoj. O mes juk visai nenorėtume, kad taip nutiktų ir iš neturėjimo ką veikti, toks Frykis vėl pradėtų kartis ant kiekvieno kampo. Kiek nutolęs nuo jūros, jei galima nutolti tokio pločio saloje, Siggiewi kaime randu parduotuvę, kurioje yra vandens ir kolos, netrukus kuriuos susipilu į save bažnyčios pavėsyje. Ką ir besakyti - esu kaip reikiant ištroškęs nuo šeštos valandos ryto, kai paskutinį kartą gėriau Vilniuje. Sausio vidurys reiškia trumpą dieną ir reikalui sukant link vakaro, vėl išeinu link mėlynų vandenų. Juos pasieksiu už geros valandos, prieš tai kuo tai nepatikęs bei pakonfliktavęs su vietiniu šunimi, kurio būta ne visai niekieno, o kažkokių kelio darbininkų. Jie mane mokina kaip tą šunį vaikyti, bet jis klauso tik jų, o manęs - nė velnio. Visa laimė, kad bent iki Frykio traukimo iš kuprinės reikalas nepasisuka, ko pasekoje nepatyręs didžiulio bei neišmatuojamo išgąsčio, šuo lieka loti toliau, o aš pakilęs dar į vieną įkalnę, sutinku kokias tai tris lenkiškai kalbančias mergas ir pamatau mėlynuosius vandenis.


Japonija

       Saulei pašėlusiais tempais smingant į jūrą, ant uolų sėdžiu aš, o kiek toliau po kaire burkuoja ir bučiuojasi saldi porelė iš Japonijos. Ką ir besakyti - vaizdų aplinkui būta ant tiek romantiškų, o jų bučinio tokio aistringo, jog aš visai ne juokais išsigąstu, kad reikalas nedaeitų iki judviejų pasimylėjimo čia ir dabar, mano mažieji draugai. Negerai, kadangi kur tokiu atveju man statyti palapinę? Šiaip tai aš pirmesnis čia atėjau, jeigu ką. Nors ir jaučiausi lyg koks iškrypėlis, niekur iš tos vietos eiti nesiruošiu. Sakau, kad aš pirmas čia atėjau. Laimė, šį kartą sėkmė būna mano pusėje. Gal todėl, kad esu ne namie, kurių adresą ji žino ir ten nevaikšto. Saulės nebelikus, japonai išeina. O ką dar veikti tekančios saulės šalies gyventojams, kai saulės nebematyti. Nieko tokio - pasimylės viešbutyje, o ir Tokijui nieko baisaus nenutiks, jei eilinis ir naujas to miesto gyventojas be skaičiaus pasaulį išvys dvejomis valandomis vėliau. Ir taip ten jų daug, gal net per daug. Pasistatęs palapinę ir joje įsikūręs bei palikęs Frykį už durų viso to reikalo saugoti, dar spėju pagalvoti apie tai, kad šiąnakt nebus žvaigždžių ir kad Dievas yra visur. Tada prisiminęs, jog apie tai jau galvojo vienas iš Džeko Keruako romano "Kelyje" veikėjų, supykstu ir užmiegu. Nėra sunku tai padaryti - tiesiog smingu, net neišsiuntęs SMS žinučių tiems, kurie jų laukia ir kuriems išsiųsti jas buvau pažadėjęs. Tik rytoj... O kol kas, žiūrim ką turim - šiandien nueita 25.51 km. Turbūt gerai, pirma kelionės diena, lyginti nėra su kuo. Namie darbo dienomis tiek nenueinu, savaitgaliais - galima. Kadangi šiandien darbo diena, tai yra daug. Būtų savaitgalis, būtų šiaip sau.


Du principingi

       Ryte Frykį randu pasikorusį, šį kartą - ant palapinės virvės. Tegul kariasi, man negaila. Bet kadangi tokios palapinės supakuoti negaliu, tai norėdamas nenorėdamas turiu eilinį kartą jį iš kilpos vaduoti. Kas kitas, jei ne aš? Garantuotai visą naktį galvojo apie Frykę, o paryčiais ėmė ir pasikorė. Arba iš principo. Aš pats gi, saulei tekant iš jūros, stiprinuosi marinuota silke, atskraidinta čia iš Lietuvos, į Lietuvą patekusią iš Švedijos, o į Švediją - velniai žino iš kur, gal net iš šitos jūros, šalia kurios ją valgau. Paskui išeinu, kaip visada taręs ačiū šitiems namams bei pažadėjęs susirasti kitus. Tai bus vakare, o šio ryto tikslas - istorinė Maltos sostinė Mdina, tituluojama seniausiu miestu visoje saloje. Skamba rimtai, be to pakeliui. Apžiūriu koplyčią ir radarą. Koplyčia toje vietoje pastatyta turbūt pasimeldimui, kad toliau einant pro radarą, nesutriktų širdies stimuliatoriaus veikla, apie ko pavojų įspėja raudonas ženklas su perbraukta juoda širdimi jo viduryje. Taip, kokia babytė čia nelabai turėtų kas veikti, o mums - jauniems ir veržliems, visi keliai atviri. Koplyčia balta, šventa, Šv. Magdalietės. Radaras gi mena prieškarinius laikus, kuomet jis buvo svarbus ir reikalingas, apie ką byloja paminklinė lentelė šalia. Arba tik giriasi tuo. Koks jis dabar - svarbus, reikalingas ar tik turistinis - nesužinosi neišklausinėjęs aplinkui rimtais veidais vaikštančių vyrų. Nusprendžiu tuo neužsiimti, kažin ar man tai svarbu. Paskui kelias nuo jūros suka šiaurės kryptimi ir taip mudu su Frykiu paliekame Dinglio uolas (angl. Dingli Cliffs), kur būta namų tą naktį, nes namai vis dar yra ten, kur miegi. Oras puikus, žingsniuoti man lengva, su niekuo nueitų kilometrų nesidalinsiu.

       Seniausias Maltos miestas palieka įspūdį, kad tai jau esi matęs mažiausiai kokį dvidešimtį kartų. Vis tiek gražu, pažiūrėti yra į ką, šioje vietoje pabūsiu sentimentalus. "Tales of the silent city" - skelbs ant akmeninės sienos iškaltas užrašas, ir tu žinosi, kad esi mieste, dar žinomame Tyliojo Miesto vardu. O kokios tos istorijos, to nežinau. Miestas įtvirtintas, patekti į jį galima pro vienus iš trejų vartų. Aš turbūt patenku per pagrindinius. Ir nors mūsų dienomis Mdinoje uždrausta važinėtis automobiliais, išskyrus ribotą skaičių vietinių gyventojų, policijos ir kitų tarnybų mašinas, taip pat vestuvių mašinas ir katafalkus, tai netrukdo manevruoti siaurose viduramžių miesto gatvelėse vos įsitenkančiam limuzinui rusiškais diplomatiniais numeriais. Turbūt vietinis. Ant miesto sienos Frykis surengia antrąją šios kelionės fotosesiją, pamatęs įspėjančius ženklus apie tai, kad galima paslysti, kristi ir nugarmėti. Kada jam tai trukdė? Greičiau jau užvesdavo, visada. Vienam kitam kadrui pakviečia ir mane. Kodėl gi nesutikus - atminčiai nuotrauką bendrą norėčiau turėt. Nusileidęs į apačią ir netrukus pamatęs ženklą, kad iki Gozo salos yra penkiolika kilometrų, jau žinau - eisiu. Irgi iš principo. Arba iš neturėjimo kas veikti.


Į antrą salą

       Būta įkalnių ir nuokalnių... Pirmosios mane keliautoją-ėjiką kaip reikiant liūdino, antrosios - be galo, be krašto, neišpasakytai ir visai kitaip džiugino. Paskui ima džiuginti ir pirmosios, nes aš žinau, kad įveikus eilinę įkalnę, kad ir dešimties procentų statumo, kaip atpildas manęs lauks nuokalnė, nuo kurios pasileisiu su vėjeliu. Tada ir prakaito neliks nė kvapo, ir nuovargį lyg nematoma kažkieno ranka nuims. Kilometrus tuos pradėjęs eiti prieš vidurdienį, vietą iš kur plaukia keltas pasiekiu lygiai po keturių valandų. Koks tai visai nepašėlęs tempas, nors sustojimų tebūta dviejų - užkąsti pakelėje ir pasifotografuoti prie geltono sportinio automobilio autosalono vitrinoje, atrodytų visiškai gūdžiame kaime. Liūdna žiūrėti į ant tos vitrinos stiklo nupieštą dovanų dėžutę žinant, kad tai ne dovana man. Ai, dar kažkiek laiko spoksojau į reklaminį stendą, negalėdamas patikėti tuo, ką jame matau - rogėse sėdintį senį, kuris pagal aprangą panašus į kalėdinį arba tokiu dedasi. Aš aišku suprantu, kad kalėdos jos visur kalėdos, bet rogės kam?

       Štai ir Gozo sala, kaip štai ir keltas į ją. Tiesa, išplaukiantis vos ne iš panosės. O tiek nedaug tetrūko. Akibrokštas, nemalonus atsitikimas, atimsiantis ne galimybę pasiekti salą, keltai į kurią kursuoja dažiau nei kas valandą, o tik paliksiantis mažiau laiko, labai mažai laiko nakvynės paieškai joje. Ateinam, sulaukiam kito, išplaukiam. Bilieto pirkti nereikia, jis perkamas grįžtant atgal. O jei grįžti nesiruoši ir pasiliksi ten visiems laikams, skaityk kelionė tau buvo nemokama. Dar kelionė nemokama būna tada, kai esi Frykis ir keliauji pasislėpęs kuprinėje. Ir nors keltas teplaukia pusvalandį, Frykiui tai nesutrukdo surengti eilinės fotosesijos. Net sakyčiau padeda, kadangi suktis reikia greitai. Už fotografą kaip visada dirbu aš. Po dešine palieka Komino sala, su įspūdingu gyventojų skaičiumi, kurių saloje galima rasti net visus aštuonis. Už buržujišką kainą gali pabūti devintas, tokia pasiūla yra. Dar ten gyvena paukščiai. Viduramžiais sala buvo mėgiama piratų ir plėšikų, kurie pasislėpę uolose laukė iš Maltos į Gozą plaukiančių valčių ir užpuldinėdavo jas. Gaila, kad dabar ne viduramžiai - Frykiui patiktų.

       Ir tikrai - atplaukęs į salą penktą valandą vakaro, turiu nepilną valandą iki visiškų sutemų, kad rasti vietą, kur praleisti sekančias dvylika savo gyvenimo valandų. Reikia vietos palapinei, o jos nėra, jūra nuo kelio tolsta, aplinkui namai, o tarp kelio ir jūros - akmeninės tvoros ir daržai. Spaudžiu kaip reikiant, smėliui byrant iš užpakalio arba pelenams iš ten pat, apie ką byloja lietuvių liaudies išmintis apie pagyvenusius bei senus žmones, kuriems atrodo, kad jie dar nei pagyvenę, nei seni. Dar kaip tyčia įkalnė, dar kaip tyčia kokio saldaus gėrimo reikia nusipirkti. Tiek kliūčių ir tiek reikalų, kai laiko tiek mažai. Laimė, mano turimas žemėlapis super detalus, kuriame vienas centimetras atitinka vos tris šimtus metrų. Pirmą kartą keliauju su tokiu. Beveik visai sutemus suku kokiu tai šunkeliu link jūros. Pakeliui turi būti malūnsparnių pakilimo aikštelė. Yra. Paskui posūkis, paskui dar vienas. Viskas tvarkoj. O čia dabar kas? Žemėlapyje tai neparodyta, bet aš tai matau - koks tai apšviestas kryžius, degančios žvakės po juo, gėlės. Brrr... Net nupurto, nors ir nešalta. Jeigu tai kapas, tai VIP'inis koks. O jeigu ne? Tada gal kokio kulto vieta. Galų gale koks skirtumas, vis tiek jau tamsu ir daugiau eiti nėra kur. Praeinu nelėtindamas žingsnio, šį kartą visai ne todėl, kad kur nors skubėčiau. Brrr... Va, šita vieta už gero šimto metrų man tiks. Palapinė po medžiu, vaizdas į apšviestą ir kažkur tolumoje stūksančią ar tai bažnyčią, ar visą katedrą. Maltoje taip sunku rasti vietą, iš kurios nesimatytų šventovė, o kartais ir kelios. Žiūrim ką turim - šiandien nueita 25.89 km. Daugiau negu vakar, ir gerai.


Pas tą, kurio jau nebėra

       Ko gero kažkas viršuje norėjo, kad svetimšalis, atvykęs į Maltą, ją pamatytų visą. Kitu atveju kaip paaiškinti tokį faktą, jog pats žinomiausias šalies objektas įsikūręs pačiame Gozo salos šalies pakraštyje. Ir norėdamas jį pamatyti, nori nenori turėsi pamatyti visą Maltą. Bent jau taip buvo iki praeitų metų kovo mėnesio aštuntos dienos, kuomet ant maltiečių kažkas už kažką supyko ir tą objektą panaikino bei atėmė iš jų visiems laikams negrįžtamai. Ir nors dabartiniuose žemėlapiuose ta vieta jau vadinama "Azure window ruins" (liet. "Žydrojo lango griuvėsiai") - t.y. tuo kuo ji yra arba ko jau apskritai nebėra, mano turimame popieriniame vis dar parašyta, kad tai vis dar "Azure window" (liet. " Žydrasis langas"). Turbūt tai yra vienas ir tas pats. Aišku, niekas neliepė iki tos vietos per visą valstybę eiti pėščiomis - tai jau mano paties pasirinkimas, jis būtent toks. Taigi, ryte radęs save nuo rasos sušlapusioje palapinėje, o Frykį tos palapinės prieangyje ir abu juos supakavęs, nepamiršęs kartu miegmaišio bei kilimėlio, patraukiu vakarų kryptimi. Padėkoti šiems namams, pažadėjus eiti į kitus? Būtinai, nes nežinau kur jie bus. Pakeliui sutiktas šuo nei loja, nei ką blogo daro, o vakar tamsoje baugiai atrodęs ir mudu su Frykiu gąsdinęs, bauginęs bei visaip kitaip neraminęs šviečiantis kryžius atrodo kaip eilinis kryžius.

       Kelias vėl pėsčiomis iki didžiausio salos miesto Viktorijos pasirodo trumpesnis nei mano manyta, kas negali nedžiuginti. Paskui dar šeši kilometrai ir bus jūra bei nebebus to, kas prieš metus dar buvo. O kol kas miestas, salos gyventojai kurį vadina senuoju Rabato pavadinimu. Tokį pavadinimą galima matyti ir kelio ženkluose. Dėl šios dviprasmybės kalta karalienės Viktorijos deimantinio jubiliejaus proga, kuomet britų vyriausybės nutarimu ir Maltos vyskupo prašymu, XIX-ojo amžiaus pabaigoje miestui suteiktas Viktorijos pavadinimas. Viktorija, tai Viktorija. Rabatas, tai Rabatas. Įdomu tik viena - ar tas vyskupas pats prašė, ar jo paprašė kas nors "paprašyti". Pro mieste esantį McDonald's praeinu išdidžiai ir aukštai pakėlęs galvą, taręs sau - kam jis man, berniokui nealkanam. Aišku, būtų galima užsukti kavos, bet jaučiu tai užsitęs, tai gal ir nereikia. Nenusipelniau. Užkopęs gatve į įkalnę, galvosiu kitaip, bet negi grįši atgal. "Kai kurie dalykai niekada nesikeičia" - taip vadinasi paminklas, o tas dalykas, šalia kurio nusifotografuoju pats - tai pinigo euro ženklas. Yra ir dolerio, tačiau norint nusifotografuoti šalia jo, reiktų kartis aukštyn, o tai jau Frykio užsiėmimas. Paskui apsilankau bažnyčioje ir miesto pabaigoje palaimintas paties popiežiaus, tiesa - paminklinio, pradedu eiti minėtus šešis kilometrus, kurių pabaigoje bus jūra bei nebebus to, kas prieš metus dar buvo.

       "Staugia vilkas labai geležinis" - tokia pirma mintis ateina į galvą, kai virš tos galvos išgirstu šuns lojimą. Pakeliu akis į viršų, o ten ant namo stogo keli metrai nuo žemės ir manęs sėdi ne pačių mažiausių išmatavimų šuo. Sėdi, aplinką stebi, loja, sveikinasi. Šoks, nešoks jis ant manęs? O kodėl turėtų šokti? Jis juk tik sveikinasi. Ir jei šitas šuo kiek išgąsdina, bent jau įvertinus tą netikėtumo faktorių, kuomet eidamas pro namą vargu ar tikiesi, jog tau virš galvos gali būti šuo, tai sekanti scena su šunimis prajuokina iki ašarų. Man labai patinka cirkas, dar nuo vaikystės, bet tokio numerio nebuvau matęs dar niekur ir niekada - dar vienas namas, ant kurio stogo kelių metrų aukštyje guli visi keturi šunys, nuleidę visas savo aštuonias letenas žemyn. Ir nors einu kita kelio puse, jie mane pastebi bei visi draugiškai pradeda sveikintis, t.y. loti. Pasidarau kelias nuotraukas - tik jie, aš ir jie, jie pritraukti iš arčiau. Super. Frykis, kurio oficialus statusas šiaip jau įvardijamas kaip žaislas šunims, kas buvo parašyta ant etiketės kai jį pirkau, visuose šituose mano ir cucų-šunų žaidimuose nedalyvauja. Kai kada nors taps labai ir labai liūdna, būtinai prisiminsiu šį kadrą su keturiais šunimis. Jeigu tai nepralinksmins, tai reikš, kad liūdna visai ir nebuvo, o aš vėl ir vėl kažko ne to prisigalvojau. Viso, mano lojantys draugai!

       Paskutiniame kaime su trejomis gatvėmis pas vietinius išsiaiškinu, kuria iš tų trijų gatvių man eiti. Tikrai, pasirinkimo nelengvo būta ir pats savimi stebiuosi kaip nepaklydau. Sakau aš jiems, kad einu prie "Žydrojo lango", o jie man su tokia ramybe balsuose atsako, kad jo nebėra. Aš tai žinau, kad jo nebėra, bet ta ramybė jų žodžiuose... Tai kažkas tokio, praradus svarbiausią bei žinomiausią apylinkių objektą, reprezentavusį visą valstybę. Matomai kaip reikiant įkyrėjusio būta jiems to žinomumo. Dažnam lietuviui ko gero derėtų pasimokyti tos ramybės - pravers, kai Vilniaus svečiai klausinės kur Gedimino pilis, kuri jau bus sugriuvusi su visu kalnu, ant kurio stovėjo. Vingiuotas kelias, nuokalnė ir jūra. Pagaliau. Atgal bus sunkiau, bet tai dar bus. O kol kas ieškom ką turim, tiksliau - ko nebeturim. "Azure window", kur tu? Auuu... "Žydrasis lange"...

       Vietinių prekiautojų nelabai norėdamas klausinėti kur tas langas, kad pagalvoję jog tyčiojuosi iš jų nenuleistų manęs nuo uolų, bandau jo buvimo buvusią vietą atsekti pats savo jėgomis, tam tikslui naudodamas nuotrauką žemėlapyje. Kaip jau minėjau, manasis žemėlapis dar nieko nežino apie beveik metų senumo Maltą ištikusią tragediją. Sunkiai sekasi, visą laiką manius, kad sugriuvo tik viršutinė dalis, jungusi uolą ant kranto su uola jūroje. Pasirodo iš tiesų yra ne taip ir tą kovą įsismarkavusi jūra sugriovė ir nunešė ne tik viršų, bet ir visą uolą, buvusią jūroje, paskandino. Va čia tai jūra, prieš kurią niekas žmogus. O gal vis dėlto paklausti? Baksnoti pirštu į žemėlapį, kitu rodyti į jūrą ir klausti: "Kur visa tai"? Kaip kokiam Vytautui Didžiajam, lyg paklodę patiesusiam savo laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėlapį baksnoti pirštu į jį, kitu pirštu rodant į dabartinį Lietuvos žemėlapį ir besipiktinant apie tai, kad kur visa tai, kas jo iškovota? Kam visa tai? Nebėra tai nebėra, niekas nekaltas. Jeigu kažko nebėra, reiškia taip ir turi būti. Geriau suvalgysiu vieną iš dviejų turimų apelsinų, ryte pirktą pas gatvės prekeivį kažkur pakeliui. Vaisius oranžinis, garantuotai sultingas. Tegul tik pabando tokiu nebūti.


Atgalios

       Aš suvalgysiu apelsiną, man už nugaros fotografuosis būrys japonų, fotosesiją surengs Frykis, aš palysiu po uolomis ir pasivaikščiosiu slidžiais akmenimis, paskui pasikarstysiu uolomis ir tiek žinių. Laikas į Maltos sotinę - Valetą, iki kurios keturios dešimtys su keliais kilometrai, iš kurių tik penkis įveiksiu ne savo eiga, kadangi ne Jėzus ir vandeniu vaikščioti dar neišmokau. O daugiau viskas turi būti pėsčiomis ir bus. Lengva pasakyti, lengva padaryti. Įkalnė, ji nors ir sunkesnė už nuokalnę, bet juk ir pelenai ar smėlis byra mano bendraamžiams, o ne man. Viso per salą eiti dvylika kilometrų, kelias tas pats, kuprinės svoris - irgi, sustojimas tik vienas ir tik pasistiprinimui. Šaunų mano minėtų šunų kvartetą matau lakstantį paskui savo šeimininkus kieme-darže. Ačiū už gerą gero juoko dozę ir cirką be bilietų. Nuo Coca-Cola etiketės atsigerti siūlys barzdotas Kalėdų Senelis. Kodėl gi ne - prisėdu Viktorijos gatvėje, atsigeriu, užkandu ir vėl einu, einu, einu. Į dešinę pasuksi - vietą palapinei rasi. Kol kas nereikia, vakar reikėjo, kai eidamas priešinga kryptimi, čia pasukau į kairę. Kartais visai įdomu eiti tuo pačiu keliu. Kelto reikiant šiek tiek palaukti, Frykis uoste susiranda būrelį merginų - ne tikrų, bet ir ne guminių, o akmeninių ir pasileidžia šokio ritme su jomis. Fotografuoju jau be leidimo ir prašymo, negalėdamas tokių kadrų praleisti. Jei namie lauktų antrosios pusės, tai už tokias nuotraukas ne tik kad pavydo sceną vieną-kitą iškeltų, bet dar ir su kočėlu užvožtų. Bet kadangi nei manęs, nei Frykio tokios jau nelaukia-nebelaukia, tai ir baimintis labai nėra ko. Kartais man būna išties baisu, kad mes tokie panašūs, jog net ima atrodyti, kad jis - tai aš. Paskui keltas išplaukia, paskui ir atplaukia. Išgeriu kavos, be kurios namie atrodo, kad gyventi negalima.

       Kai keliu kaukdama pralekia greitoji pagalba, nuoširdžiai tikiuosi, kad ne man, prieš tai eilinį kartą atidirbusiam asmeniniu guminės kiaulės fotografu. Ten tokios atviros vietos būta ir visai šalia kelio, o Frykis į tą fotosesiją dar pasikvietė molinį kiauliuką-talismaną, tai gal kas iš pravažiuojančių ir galėjo pagalvoti, kad man ne viskas gerai. Bet nepagalvojo ir greitoji nuvažiavo, o aš susirinkęs visus draugus ir nė vieno nepamiršęs, nueinu savo keliais toliau. Nakvynei įsikuriu šalia kelio, su vaizdu į jūrą, tik skirtingai nei pirmą kelionės naktį, šį kartą tai bus ne pietinė, o šiaurinė Maltos pakrantė. Todėl ir saulėlydžio į jūrą nėra, o ne tik todėl, kad jau per vėlu ir beveik tamsu. Žiūrim ką turim - šiandien nueita 27.48 km. Daugiau negu vakar ar užvakar, ir gerai.

       Dar tik trečia nakvynė baigiasi, o jau paskutinė. Tokie dalykai negali neliūdinti, bet tiesa svarbiau už melą sau. Taip, kuomet kitose kelionėse trečia nakvynė tampa savotišku persilaužimu, kuomet kelyje nejučiomis imi jaustis lyg namie, čia ji tampa paskutine. Net Frykis koks tai surimtėjęs - nei besikaria nuo ryto, nei fotografuojasi. Šiems namams padėkojęs, nesakau, kad eisiu ieškoti kitų, nes kita nakvynė bus namuose, kurių vietą žinau. Pirmą kartą šioje saloje matau lietų pranašaujantį dangų. Pranašystė išsipildo jau einant, trunka neilgai. Dar kažkiek kilometrų kelias žinomas, paskui - nebe, man link Valetos sukant per Mostą, centre kurios stūkso didžiausia Maltoje Švč. Mergelės Marijos katedra, savo kupolu atkreipinėjusi mano dėmesį dar užvakar. Taip kilometras po kilometro ir keiksmažodis po keiksmažodžio, aš pasiekiu Maltos sostinę. Kuprinė sunki, kelkraščiai minimalūs arba jokių. Visa laimė, kad bent prieš eilinį tunelį ant kelio ženklo užklijuotas lipdukas su užrašu: "God bless you", kas lietuviškai reiškia, jog Dievas laimina tave. Ačiū jam už tai. Viskas, pagaliau galiu ištarti: "Malta complete!". Prieštaraujančių yra? Kas? Frykis? Reiškia, priimta vienbalsiai. Nutinka tai valandą prieš vidurdienį, ketvirtą kelionės dieną, man pasibeldus į to miesto vartus. Ir nors bilietų nereikia, Frykis vis dar tūno kuprinėje. Tuk, tuk, tuk, atidarykit, čia keliautojas Donatas ir guminė jo kiaulė Frykis atvyko. Ir tik jau neapsimeskit, kad nieko nėra namie, kai ant vienos iškabos buvo parašyta, kad šiandieniniai Londono laikraščiai pardavime kiekvieną ankstyvą rytą.


Saulei leidžiantis ir ryte, mes atsiminsime juos

       Toks užrašas iškaltas po galva to, kuris paguldytas Maltos sostinėje. "At the going down of the sun and in the morning, we will remember them" - jei tiksliai. Frykis irgi ten prigula, surengdamas eilinę savo fotosesiją. Gal niekas nesupyks. Jei kitiems galima, tai kodėl jam - ne? O prieš tai dar pabendrauja su pulku balandžiu, taip lyg bandydamas apsimesti vienu jų. Nieko nepavyksta, kiaulės neskraido. O aš fotografuoju Valetą, ji fotogeniška. Gražu pažiūrėti, bus ką prisiminti. Ir savo kaime parodysiu, ne visi turbūt yra buvę. Gaila tampa savo batų, kuriais šią vasarą mindžiojau Murmansko gatves bei kitą šiaurę ir kuriems tai dar negali būti paskutinė kelionė, nes jų atžvilgiu aš dar turiu kitų planų. Ai, tiek to, kad ir baisiai tingiu, bet persimausiu kitus, kažkur šimto nueitų kilometrų šitiems jau užteks.


Pirmas kartas

       Paskui iš Valetos išeidinėju ir likus trims kilometrams iki oro uosto suvokęs, kad arba dabar, arba niekada, nusprendžiu stabdyti pakeleivingas mašinas, nes Malta - tai ne Vatikanas ir niekas manęs namie nesupras, jei pasakysiu, kad šioje šalyje nekeliavau autostopu. Kaip? Kodėl? Tau kas? Kad taip nenutiktų ir panašių klausimų nekiltų nei sau pačiam, nei kitiems, čia mano paskutinis šansas. Pirmą kartą iškėlus ranką į kelią palieka ko tai liūdna, prisiminus Kiprą ir Angliją, kur paskutinį kartą stabdžiau automobilius jiems važiuojant ne ta kelio puse, kuria priimta pas mus ir kur buvau ne vienas ir ne su gumine kiaule. Autostopas Maltoje puikus, per kelias minutes sustoję vaikinai paveža tris kilometrus, likusius iki oro uosto, o kur toliau važiuoti nelabai yra ir kur. Jiems dar spėju papasakoti apie metų laiką, kuris šiuo metu yra pas mus - toks visoks kitoks, negu čia. Aišku, tie trys kilometrai, nuvažiuoti autostopu ir užrašyti šalia šių metų atrodys juokingai, bet dar tik trečia metų savaitė baigiasi. Nieko tokio, autostopo dievai dar sugrįš, bet šalyse, didesnėse nei ketvirtadalis Biržų rajono. O Malta - ji nuostabi, keliautojui nesvetima ir keliautojas joje nesvetimas.

       Ir ką gi veikti toliau? Apsilankau McDonald's užeigoje, kurią buvau dar nužiūrėjęs pirmą viešnagės dieną ir į kurią tada nėjau, nes nebuvau to nusipelnęs, skirtingai nei kad nusipelnęs esu ir jaučiuosi dabar. Kiek apsunkęs, juk to ten ir einama, apžiūriu dar vieną miestelį, esantį visai šalimais oro uosto, kitoje kelio pusėje. Maltiečių pomėgis prie savo namų statyti visokius šventus dalykėlius, piešti šventųjų atvaizdus, kokių pas mus kartais nepamatysi net bažnyčiose, lydėjęs mane visas keturias dienas, neliks nepastebėtas ir čia. Bet ką veikti toliau? Visa laimė, kad sutemsta ir pradeda lyti, o tada viskas jau aišku, kad metas namo. Koks sutapimas - ir paskirtas skrydžio laikas ateina. Žiūrim ką turim - šiandien nueita 31.26 km. Daugiau negu vakar, užvakar ir dieną prieš užvakar, ir gerai.


Per sniegynus

       Skirtingai nei Valetoje, kur batų persimauti netingėjau, parsiradęs į snieguotą Vilnių tai daryti tingiu ir namo iš oro uosto per visus sniegus grįžtu avėdamas vasariniais batais. Keturi su puse kilometro, tai smulkmena. Labai daug kam to matyti nėra, nes veiksmas vyksta jau po vidurnakčio. Einu miegoti, Frykį palikęs tokių pat guminių kaip ir jis pats draugijoje. Gal vietoj lopšinės, o gal vietoj ramybės, virš mano galvos suplevens: "...ilgas pasakas mažiems mums, seka Frykis vakarais...". Tik ne apie klaidžią sniego pūgą, saulės nukirptas kasas, ir ne apie žąsiną moliūgą, kurs išskrido į dausas, o apie keturias viduržiemio dienas ir tris naktis, praleistas Viduržiemio jūros saloje. Ir kelionė vadinsis baigta.


Donatas, 2018.03.08
[Walk edition]

Bonus:
Muzika: Mūsų vasara
Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Malta (338)
02. Raritetas Maltoje
03. Rusiškai suprantantiems ir tokie nu...
04. Gūdi žiema ant žemės
05. Rusiškai suprantantiems, tokie nume...
06. Pirmo Maltos kaimo tyrinėjimui pasi...
07. Keliautojo išsilaipinimas Maltoje
08. Na ką, laikas pasiganyti po Maltą
09. Vėliavos plazda... Šį kartą - Malto...
10. Vieni pirmųjų mano-keliautojo žings...
11. Suksiu į kairę, pradžiai
12. Maltoje sutikau senus savo pažįstam...
13. Uždrausti kaktuso vaisiai ir jei ne...
14. Ei jūs ten, su kryžiumi!
15. Nuo -10 ryte iki +20 po pietų, arba...
16. Šitas kryžius - mano!
17. Maltoje yra daržų
18. Tikro bei užkietėjusio kompiuterist...
19. Būkite laimingi arba eikite ten! Ly...
20. Štai ir Frykis atvyksta į Maltą, už...
21. Malta tapo 61-ąja šalimi, sulaukusi...
22. Maltos tarptautinis oro uostas, bev...
23. Apsiginklavęs žemėlapiu
24. Sausio vidurys - pats tas laikas žy...
25. Pienių žydėjimas žiemos vidury
26. Pasiekiau pirmą Maltos kaimą
27. Stogai, stiebai, žibintai, kupolai
28. Adomas atvažiavo, Ievos - nematyti
29. Pirmas kaimas Maltoje - complete!
30. Kaktusai ir kelias Maltoje
Visos nuotraukos>