Jordanija (1032) [Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj, 2018] Kažkas suvalgė mano maistą Rygoje [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 153 700 km. 
Pirmieji Fudžeiros namai-dangoraižiai [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] Nauji namai Kazanėje [Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos, 2013]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj Jordanija
Tolimieji (Rytai). Iš Pietų Korėjos į Japoniją Pietų Korėja, Japonija
Malta taip pat. Vieno pasivaikščiojimo istorija Malta
Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

       "Visus mus vilioja ten, kur nebuvom prieš tai, kur juokias banga, švarus oras ir vėjas vėsus ir gaivus. Aš norėčiau pasiekti Gerosios Vilties iškyšulį, kad papildyti savo atsargas pačių geriausių vilčių!"... Visus mus, slapta ar ne, traukia tai kas nepažinta - vietos, kur niekas niekada dar nebuvo, gamtos ir materijos savybės, kurių niekas neatrado ir nepaaiškino, novatoriškos idėjos, kurių niekas nerealizavo. Kartais mus netikėtai jaudina rekordai ir atradimai, pasiekti aplinkinių, gyvenančių šalimais ar nelabai, bet tuo pat metu. Jie lygtai primena, kad kuriuo tai momentu ir mes buvome prieš pasirinkimą - surizikuoti, žengti už ribos, arba palikti viską kaip yra, nusiraminus tuo, kad bepročių atsiras ir be mūsų. Taip yra buvę su visais ir dauguma renkasi ramybę bei stabilumą. Bet kada kas nors, visai šalimais mūsų, nežiūrint visko realizuoja savo taip brangintas svajones, tada mes ir vėl prarandam ramybę ir mumyse vėl gimsta tas pats šauksmas nepažinto. Juk dabar, kai viskas visų aplankyta ir parodyta, svarbu belieka nebent tai, kaip tai padarysi tu.


MANO GYVENIMO kelyje SAULĖLYDIS KELYJE


ANTRA DALIS


Artimieji (Rytai)

Kitoj Jordano upės pusėj


Laukiantys ir nelaukiami

       Visas toks lietuviškai čiauškėjęs lėktuvas nutils ir už pasų kontrolės liksiu visiškai vienas. Kaip jau ne kartą, ne du, ne tris ir tikrai ne keturis kartus yra buvę-nutikę prieš tai. Bet kam jei ne man prie to nepriprasti? Nepriprantu, nors tu ką. Ir iš sulauktos kuprinės nepasigirs toks mielas bei širdžiai artimas guminės kiaulės Frykio kriuksėjimas. Bandysiu meluoti sau, kad gal per gerai užkišau jį ir todėl nekriuksi. Bet viską išduos baltais chalatais apsirengę vyrai aplinkui. "Bandai sau meluoti, bet viską išduoda..." - žodžiai iš dainos ant liežuvio galo taip ir suakmenės. Baltachalačiai išduos visai ne tai, kad aš pagaliau atsiradau psichuškėje dėl savo gyvenimo-keliavimo su gumine kiaule, o kad esu arabų šalyje, kur mano guminei kiaulei keliauti negalima-nevalia. Aišku, gal ir nerastu, bet radę tai tikrai padalintų gabaliukais. Bepigu vyrams, gyvenantiems ir (arba) keliaujantiems su guminėmis moterimis - prieš kelionę orą išleidai, į lagaminą susikišai, pompą įsimetei, atvykęs prisipūtei ir gyveni toliau lyg nieko nebuvus. Džiaugiuosi už juos ir jas, tačiau su maniške gumine kiaule taip nepavyks, ji nepripučiama. Būtų galima pjaustyti gabaliukais, taip importuojant į arabų šalį kiaulieną dalimis, o paskui susiklijuoti. Bet juk draugas, ranka nekyla, o peilis ir žirklės atšimpa vien nuo tokios minties. Tegul būna namie, bus kas laukia, eilė kurių prie mano tuščių namų durų nesirikiuos. Bet kam jei ne man prie to priprasti?

       Ach tas poreikis žinoti, kad tavęs kažkas laukia namie. Man tai padės keliauti ir tas mane saugos. Visada padėdavo (ne skersą) ir saugodavo, padės-saugos ir šį kartą, kai laukiančiųjų bus vienu daugiau. Net jei tas vienas papildomas ir guminis. Nes kaip tu negrįši, kai ir jei tavęs laukia. Ir kokiu niekšu-niekšeliu turėtumei būti negrįždamas, o tik iš toli ar iš viršaus apsiribodamas klausymusi žodžių apie tai, kokio velionio (neva) būta gero žmogaus, kiek jis daug ir gero padarė sau ir aplinkiniams bei kaip ne laiku visus paliko, visus taip nuliūdindamas ir palikdamas nežinioje. "Mes liūdesy paskendome visi. Na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na, na...". Amen.

       Ach tas poreikis susikurti iliuziją, kad tavęs kažkas laukia tolimam krašte. Tam tereikia dar būnant namie rezervuoti viešbučio kambarį, užsisakyti automobilį. Žiūrėk tik tavo kojos paliečia svetimą žemę, nespėji dar iki galo suvokti kad jau ne namie, eini link automobilių nuomos punkto staliuko, ir bac, koks netikėtumas - čia ne tik kad žino tavo vardą, pavardę, bet dar ir mašinos raktelius tau duoda. Ir po viso to sakyk kad nelaukė. "Kaip tai nelaukė?" - rėks akis išpūtęs arabas. "Kokio tau dar laukimo reikia - į tave vardu kreipėmės, mašinos raktelius tau davėm, nors jokioje loterijoje tu ir nelaimėjai" - piktinsis toliau jis. Nusiramink mano pusiau tamsusis ir kito tikėjimo brolau. Laukėt, laukėt, dar ir kaip laukėt. Ir visai nesvarbu, kad po kelių mėnesių nuskaičiuos pinigus nuo tavo kreditinės, už neva ar ne neva padarytą žalą automobiliui. Koks skirtumas, tai jau bus vėliau, kai būsi namie, o tada buvai ne namie ir tau taip reikėjo, kad tavęs kažkas lauktų. Paskui pateksi į didžiulį milijoninį miestą, aplinkui bus minios ne mūsiškai atrodančių žmonių, bet tau užteks užsukti į pastatą, lapelyje ar telefone kurio užrašytą adresą spausi prakaituose (juk miestas nemažas, žmonių daug, visi kitaip nei tu atrodo ir kalba tarpusavyje tau nesuprantama kalba) savo delnuose ir vėl bus bac ir vėl koks netikėtumas - ir ten žinos tavo vardą, pavardę, kaip žinos ir tai, ko tau reikia labiausiai - pagalvės po galva ir stogo virš galvos. Geriausias tau kambarys teks, ar blogiausias, ar šiaip - per viduriuką, tai jau nesvarbu, nes svarbiausia būta iliuzijos - žinoti, kad tavęs laukė, tame didžiuliame milijoniniame mieste, kur iš tiesų visiems ant tavęs nusišvilpt.

       Mano vardo ir pavardės nežino nė prie vieno iš oro uoste esančių automobilių nuomos punktų staliukų. Kitų žino, o mano ne. Iš pradžių dar galvoju, kad tai kokia tai nelemta klaida ar nesusipratimas, bet patikrinus kelis tampa aišku, kad tai jokia ne klaida ir joks ne nesusipratimas, o dėsningumas - nežino nė prie vieno, raktelių neduoda, į kalbas nesileidžia ir siunčia po velnių. Ot velnias koks ir koks netikėtumas. Užtat jokių neva laukė, jokių iliuzijų, jokių dramų. Ir jokio adreso nė vieno viešbučio už trisdešimties kilometrų šiaurės kryptimi esančiame milijoniniame mieste - nei ant lapelio užrašyto, nei telefone išsaugoto, kuriuos spausčiau prakaituotuose (juk žmonių daug, visi kitaip nei tu atrodo ir kalba tarpusavyje tau nesuprantama kalba) savo delnuose. Tad išėjęs į lauką ir pastovėjęs po didžiule šalies vėliava, išeinu į tą šalį, jau tamsią. Pagarbos kol kas neatidavinėju, atiduosiu po savaitės, jei bus už ką ar kas numirs.

       Aišku tamsos paros metas yra ne koks paros metas žengti pirmuosius žingsnius naujose žemėse, bet ne aš taip sugalvojau, kad turėjęs būti rytiniu, skrydis iš Vilniaus tapo popietinis. Taigi, žiūrim ką turim - iki kelio kažkur keturi kilometrai, šaligatviai yra, apšvietimas irgi, susitvarkysiu. O ką darysiu ant kelio? Kai nueisiu (jeigu nueisiu), tada ir galvosiu, dar toli. Nesinori ir be to skaudančią galvą perkrauti informacija apie ateitį, iki kurios mažiausiai pusvalandis, o tai ir daugiau. Aišku aš suprantu, kad būna žmonių, kurie neturėdami kas veikti ima ir sugalvoja kaupti pinigus gręsiančiai pensijai būdami dvidešimties-trisdešimties-keturiasdešimties, bet tai ne apie mane. Koks asilas gali kaupti pensijai, kurios greičiausiai net nesulauks, o jeigu ir sulauks, tai per tą laiką valdžią jį išp*s ne kartą ir ne du, kaip jau ne kartą ir ne du yra tai dariusi. Eurą įvedė, sakė niekas nebrangs, viskas pabrango. Pensiją kaupė, sakė pakaks, užteko oriai senatvei, bet niekam daugiau. Taip kad dar klausimas kuo labiau verta tikėti - sukaupta pensija ar pomirtiniu gyvenimu. Man tai vieno lizdo paukščiai. Užteks apie kvailius, nežinančius, kad valdžia - sau, o žmogus - sau, ir jiems nepakeliui. Toliau, žiūrim ko neturim - valkataujančių benamių šunų, kas yra gerai. Kodėl jie negali valkatauti ir būti be namų, jei tą patį ruošiuosi daryti aš? Negali. Bent jau sekančią savaitę tegul nevalkatauja ir sėdi namie, nes dabar mano laikas - nuo kovo pabaigos nesu to daręs, o dabar jau lapkričio pradžia. Dėkui Dievui Alachui bent metų tų pačių. Iki kelio nueiti nereikia, nes prieš aštuntą valandą vakaro ten ne tik nelabai būtų kas veikti, bet dar kaip tyčia pakeliui atsiranda puiki potencialios nakvynės vieta. Ją apžiūrėjęs, joje pasėdėjęs, pasiklausęs kas aplinkui vyksta ir visaip kitaip ją išanalizavęs bei ištyrinėjęs, nusprendžiu, kad žodelį "potenciali" drąsiai galima išbraukti, ką nieko nelaukęs bei su niekuo nesitaręs padarau va taip: potenciali, turėdamas pirmą šios kelionės nakvynės vietą... transporto žiede, apsodintame palmėmis ir kitokiais krūmais. Va čia kad užtaikiau, tai užtaikiau. Kriu!

       Po vienu tokių krūmų ir išdygsta mano palapinė. Geriau ir saugiau nei po palme - ir nesimato, ir kokosas neužkris. Dar eidamas pastebėjau keistą vietinių madą sustoti šalimais šaligatvio ir dar keistesnę policijos madą ant jų visų rėkauti-klykti iš pravažiuojančių savo mašinų garsiakalbių. Netyliai. Būčiau vedęs-ženotas ar bent gyvenčiau su kokia moterimi nelegaliai, į tai turbūt net nebūčiau atkreipęs dėmesio, besijausdamas "visai kaip namie". Tai trukdys miegoti, bet ką padarysi. Dar matomai trukdys tai kylantys, tai besileidžiantys lėktuvai, bet aš jiems negaliu to uždrausti, nes jie gimę skraidyti danguje, kaip aš - keliauti ir miegoti palapinėje neaišku kur. Arčiau vidurnakčio manau abu šie triukšmautojai nurims. Skaudančia galva laikas miegoti. Iš namų yra vandens ir sausainių, užskaitau už vakarienę. Dar spėju sugalvoti, kad ne veltui šį savo įsitvirtinimą nakvynės vietoje pavadinau tyrinėjimu. Nes kaip kitaip, juk mano laikui atėjus ir dainelei tapus sudainuotai, ten, danguje aš būtinai duosiu prirūkyti tiek Kolumbui, tiek ir Magelanui - didiems tyrinėtojams bei atradėjams. Ir ne kokiems ten visokiems išgalvotiems-sugalvotiems klounams "Lietuvos kolumbams" ir "Lietuvos magelanams", o tiems tikriems - italui ir portugalui. O jei ne prirūkyti, tai bent batus jiems nuvalyti leis, jei mano kelionės tik to tevertos prieš jų. Net nemaniau, kad galvą skauda ant tiek. O gal maisto per mažai būta? Ir klausimų galvoje per daug apie tai, kaip mes čia atsiradom ir kodėl.

       Prieš miegą (kaip mes čia atsiradom). Sweet (liet. saldi) praeitis. Man duoti pinigai, bet pomėgis iš jaunystės stipresnis už juos. Man duotas amžius, bet ir tas nė motais jaunystės aistrai. Ir nepaaiškinsi tu jai, kad jau žili plaukai, kad tuoj girgždantys sąnariai, kad visur buvai, kad viską matei. Ir aš taip noriu vėl stabdyti mašinas, važiuoti neaišku su kuo, užmigti palapinėje neaišku kur, nakčiai atėjus, ir ten pat neaišku kur atsikelti rytui išaušus, saulei kylant. Ačiū jums, dar kartą ir vėl - mano mėlynajai kuprinei, žaliajam namukui, geltonajam miegmaišiui, pilkajam kilimėliui, kad vis dar pakeliui ir su manimi. Tad dar kartą į gerą kelią, ir vėl dėl gero laiko! Į tą patį kelią, kurį aš (vis dar) žinau! Ir, po velnių, aš vis dar girdžiu tą jo šauksmą, pirmąkart išgirstą 1999-aisiais ir tada užrašytą - gal ant balto popieriaus lapo, o gal širdy, kur mes visi taip trokštam būt truputį keisti: "Greitos ir nelabai mašinos, didelės fūros, stojančios visur ir visada - naktį ar dieną, keliuose ar kryžkelėse, nepriklausomai nuo to kaip tu apsirengęs - žaliai, geltonai ar paprasčiausiai lietuviškai. Geranoriški vaizdai aplink tave ir tu supranti, kad nuovargis - tai tik poilsis tavo įspūdžiams, įspūdžiai - poilsis nuobodybei. Tavo žingsniai, aidintys prietemoje - tai bėgantys, tai kažkur skubantys, tavo skrendantys žingsniai. Nors ir pririšti prie kelio. Eini, važiuoji, nutolsti, ir vėl sugrįžti, sau kartoji ir kitiems sakai, kad kažkur kažkas tavęs laukia. Ir jei ne čia, tai ten, jei ne šiandien, tai vakar ar rytoj. Pasakyk man savo vardą. Man jį reikia žinoti, kad lengviau atsikelčiau ryte ar užmigčiau vakare, kad mokėčiau būti toks kaip tu - vienodas sau ir skirtingas kitiems. Linksma su tavim. Visur ir visada..." (Mano Kelyje, 1999-ieji).


Į pietus, tai ne į šiaurę

       Tą rytą niekas nepranašavo nieko blogo... Kaip kad nieko blogo niekas nepranašaus ir visais kitais šios kelionės rytais, dienomis, vakarais, net naktimis. Visi "man gero kelio nelinkės" liko namie, kur jiems turbūt ir vieta. Gal jiems vieta ir kur kitur, to aš nežinau, bet kad ne čia ir ne su manimi, tai faktas. Ačiū jiems už tai, jei kartais skaito šias mano eilutes. Atsikėlęs šeštą valandą ryto, ko mano kūnas jau nebuvo daręs labai seniai, po puikios nakvynės jis reikalavo tik dviejų dalykų - nusišlapinti ir gero sekso autostopo. Per daug nieko nelaukęs ir nesivartęs, nusprendžiu abu šiuos malonumus jam suteikti - pirmą iš karto po palme, antrą pažadėjęs už geros valandos, kai susipakuosim palapinę, miegmaišį, kilimėlį į kuprinę ir jis mus visus savo kojomis nuneš ant dabar jau matomai už kokių gerų dviejų kilometrų esančio kelio. Kad jau konsensusas - ginčo sprendimo būdas, kuriame remiamasi ne geriausio ar teisingiausio sprendimo paieška, bet sprendimo priimtinumu ginčo dalyviams, pasiektas, davaj prie darbo - griauti, pakuotis, ir eiti. Nors ir padėkojęs šiems namams, sudiev jiems nesakau, būdamas beveik įsitikinęs, kad nakvosiu čia ir paskutinę naktį šalyje, jei per sekančias šešias dienas pakeliui kas nenukeps. Nebuvusi baisi tamsoje, Jordanija netampa bent kiek nors baisesnė ir šviesoje. Iš benamių ir valkataujančių tą rytą pastebiu nebent tik save. Tai arba čia kitų nėra, arba jie pasiėmė išeiginę, kadangi šeštadienis, skirtingai nei sekmadienis, ir pas arabus savaitgalis. Beeinant kažkas sutraška kartą, paskui dar antrą. Prisiminęs savo amžių nelabai-mažai kreipiu į tai dėmesį - turbūt sąnariai, jau laikas. Sutraškėjus trečią kartą, dėmesio nekreipti jau negaliu, nes tas traškėjimo šaltinis tuoj nukris visu savo svoriu ant šaligatvio ir tai būsiu ne aš, o mano kuprinė, kuriai metų irgi daug, bent jau kaip kuprinei. Smulkus remontas ir galima eiti toliau. Nusipirkčiau naują, nebūtų man brangi šita.

       Keli piliečiai siūlosi mane einantį pavežti, bet įtariu tai ne už dyką. Nei aš juos stabdau, nei ką. O be to jie važiuos į sostinę Amaną, kurį aš siunčiu kuo toliau. Taip jau esu daręs su Dubajumi, taip elgtis galima ir čia, kuomet atvykimo vartai sutampa su išvykimo vartais. Tiesa, prieš du metus Emyratuose buvo per karšta ir Dubajų kelyje atgal mačiau ne tai kad kaip savo ausis, bet tik pro automobilio langą. Ką darysiu, jei taip nutiks ir su Amanu? Visų pirma čia nėra taip karšta. Visų antra, kad jei kartais taip ir nutiktų dėl kokios man dabar nežinomos priežasties, tai aš vis tiek būsiu buvęs valstybėje labai panašiu pavadinimu - Omane, ko iš manęs niekas ir niekada neatims, nes tai jau aukso raidėm įrašyta. O ar Omanas, ar Amanas - kas ten labai aiškinsis, tuo labiau kad ne visos babytės - Bronės ar Nijolės mano kaime žino bent vieną jų, o bandydamos prisiminti savo jaunystės laikus ir vyrus tokiais vardais, be vaistų ko gero ir apskritai neapsieitų. Ne faktas, kad ir preparatai padės. Tada į viską spjovusios jos pasakys, ką jau ne kartą yra sakiusios, jog visi vyrai - kiaulės, ir koks ten skirtumas - Amanas jis ar Omanas, Petras, Jonas jis ar Antanas. Kaip rimas? Salomėjos Nėries verta "chaltūra" ar visai nieko? Kaip kad "žydėjimas vyšnios" ir "nebegrįš jos" iš visiems žinomo eilėraščio, bet ne visiems žinomo, kad tai jos. Kiaulės visi jie, gyvenimą sugadinę, dėl tokių net vaistų, skatinančių smegenų veiklą, gadinti neapsimoka. P.S. Tada močiutė Bronė-Nijolė paglostys anūkėlio galvą, burbėdama kažką apie tai kad koks gražuolis išėjo. Ir giliai atsidususi pagalvos, ko niekam garsiai taip ir nepasakys, kad gal ne toks jau visai kiaulė ir buvo tas jos Petras, Jonas, Amanas, Omanas ar kaip ten jį dar vadino ir kas dabar visus ten beatsimins.

       Taip pakeliui kelis kartus pasiuntęs iš ženklų vis nedingstantį Amaną kur toliau (neina kur siunčiu) ir priėjęs kelią bei stopariškai kaip senais gerais jaunystės laikais nusileidęs nuo viaduko (nesenais, bet irgi gerais ir irgi vis dar jaunystės laikais panašiai dariau šiais metais Pietų Korėjoje, tik ten lipau ant viaduko), užsiimu vietą pirmam autostopui Jordanijoje, kuri man atitenka be kovos. Konkurencijos jokios, kelias transporto pilnas kuo įvairiausio. Ir tai septintą valandą ryto. Man net silpna darosi pagalvojus apie tai, koks autostopininko džiaugsmas bus įdienojus šios šalies šitame ar kituose keliuose - stabdyk, gyvenk, važiuok. Gal kiek nustebina pirma pravažiavusi ir nesustojusi fūra. Vau, o čia dar ir taip būna? Svarbu nepriimti to kaip ženklo susirinkti daiktus ir pasišalinti nuo kelio, prisiekus sau, kad "daugiau mano nė kojos čia nebus" ar "eikit visi po velnių su visais tais savo autostopais". Aš užgrūdintas autostopininkas ir net tokį dalyką kaip nesustojęs sunkvežimis Jordanijoje, galiu priimti nebent kaip staigmeną, bet tikrai ne kaip siūlymą pasitraukti nuo kelio, kuriame neturiu jokių šansų. Čia ne Japonija, čia Jordanija ir apie šansus bus galima spręsti po penkių minučių, maksimum - dešimties. O tiek ir nereikia, pirma mašina yra. Valio. Joje neužilgo pakeliui gaunu vairuotojo nupirktos kavos ir to paties vairuotojo telefone sužinau kaip mano guminė kiaulė Frykis atkeršijo man už tai, kad jį palikau namie - ogi praeitą naktį ėmė ir paskandino Petrą - lankomiausią ir brangiausią Jordanijos objektą. Ai da Frykis, ai da originalas, ai da malačius. Nejau man pavyks išsisukti nuo tos turistinės mekos lankymo? Gerai būtų. Bent jau kol kas vaizdeliai telefone atrodo daug žadantys, kad būtent taip ir bus. Nors šoferis sako, kad per dvi-tris dienas viską sutvarkys. Ot velnias, galėjo ir labiau persistengti Frykis. Irgi mat atsirado, guminis keršytojas.


Avinėlių tylėjimas

       Į vieną tokį kataklizmą mudu su vairuotoju patenkame ir patys, tik ne gamtos, o technikos. Kuomet iki tol mašinoje garsiai dunksėjusi ir iš proto mus bei aplinkinius vedusi garso kolonėlė ne tik kad nustoja garsiai dunksėti, bet ir nutyla-užtyla visai, o garsą pakeičia svilėsių-degėsių kvapas, lyg būtumei barbekiu popietėje su draugais ar kiaulės svilinime kaime pas senelius-diedukus. Degam! Gaisras! Kur gauti vandens dykynėje? Ar viskas bus gerai? Arabas sako, kad viskas beveik gerai, tik va laidelis pasvilo, tad muzikos nebebus. Kaip mes be muzikos, būta kurios egiptietiškos? Ji kaip indiška, tik dar blogiau. Tačiau tai paslaptis, jam to sakyti nesakau - jis policininkas. Tai kas, kad ne darbo metu, ginklas gali būti su juo ir per išeigines. Aš tai juk savo darbo priemonę ginklą-kompiuterį per išeigines vežiojuosi, tai kodėl jam to nedaryti? O laidas tikrai gerai pačirškintas, karšta jam buvo. Ir koks jis vis dėlto panašus į mane prieš du metus Jungtiniuose Arabų Emyratuose bei Omane. Tokia nostalgija pagauna apie tuos karštus ir sunkius mano Arabijos pasakų laikus. Tribute to (liet. Duoklė kam): Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos). Pavažiavę kelis metrus sužinome, kad nebebus ne tik muzikos garsų, bet ir variklio. Jis gesta ir bet kokie bandymai užvesti jį baigiasi penkiomis-dešimčia sekundžių jo darbo ir nė vienu nuvažiuotu metru. Šioje vietoje mane supras nebent moterys, prisiminusios savo karčias patirtis su vyrais, ir apie tas pastarųjų joms dovanotas dešimtį sekundžių - kad ir daug kartų po tiek, bet ne daugiau per kartą. Panašiai ir čia - automobilis nors ir užsiveda, bet ir tai ne kiekvieną kartą, tada papuškuoja penkias-dešimtį sekundžių ir vėl gesta. Argi įmanoma su tokiu lovoje? Tfu, atsiprašau - kelyje. Ir tik po daugybės bandymų, raktelio sukimų, saugiklių keitinėjimų, sankabos minkymų, pajudame iš to prakeikto mirties taško. Sugaišome gerą pusvalandį, kuris nežinau kaip jam, bet man nėra iš brangaus laiko dalies. Šioje vietoje dar norėčiau pasidžiaugti už visas moteris ir jų vyrus - tik jie mane supras, kuriems po daugybės bandymų irgi pavyko užvesti-užsivesti, kad paskui važiuoti-nuvažiuoti daug, labai daug kilometrų kelyje. Tfu, atsiprašau - lovoje.

       Atvykęs į Karaką ir gavęs iš vairuotojo šviežiai vietinėje kepykloje keptą batoną-paplotėlį, keliu savo kuprinę iš kiek pasvilintos-pačirškintos mašinos. Pati kuprinė atrodo nepačirškinta, nors ir gulėjusi šalimais dabar jau mirusios-padvėsusios garso kolonėlės. Užtat prisigėrusi egiptietiškų melodijų, primenančių avinų bliovimą, kartais atrodytų skerdžiamų. Nors kaip suprantu dainavo vyras ir apie meilę. Nebent kitam avinui. Tfu, atsiprašau - vyrui. Tai gal ir nieko keisto tame, kad net laidui tai buvo virš jo plastmasinės kantrybės ribų ir vietoj tolimesnio visos tos "chiernios" grojimo, jis pasirinko sudegti. Kaip koks Kalanta Kauno Muzikinio teatro sodelyje - tas irgi negalėjo gyventi prie tarybų valdžios, todėl pasirinko sudegti ir sudegė. Nieko tokio, Jordanijos dykumų vėjas išsklaidys visas tas melodijas ir visus tuos aviniškus bliovimus. Ir kokia staigmena, nors ir ne perkūnas iš giedro dangaus, kuomet vairuotojas paprašo pinigų. Manęs? Pinigų? Ar aš iš viso panašus į žmogų, galintį turėti pinigų ir jų turintį? O tuo labiau kad duočiau jų už pavežimą. Ne, aš aišku suprantu, kad šita šalis - tai ne šių metų pavasario Japonija ar Pietų Korėja. Ir aš puikiai žinau, kad čia reiks aiškintis su jais, ar sustoję jie nesitiki kokio tai materialinio pasipelnymo iš badaujančių Afrikos Europos autostopininkų. Na bet iš šio piliečio to tai tikrai nesitikėjau, todėl ir neklausiau. Net minčių tokių nebūta. Matomai dar ir tas pirmosios naujoje šalyje sustabdytos mašinos jaudulys prisidėjo. Lyg mažas vaikas, gavęs saldainį ir viską aplinkui pamiršęs. O ir tie pusantrų metų, praėjusių nuo mano autostopo Vidurinės Azijos visokiuose Tadžikistanuose, Kirgizstanuose ir Kazachstanuose, daro savo, kuomet ten atgaivintą uoslę-niuchą visokio plauko pinigų prašytojams, per tiek laiko praradau. Jordanijoje aišku atgaivinsiu tuos prisiminimus ir įgūdžius, bet su laiku. Kurio nors ir nedaug, bet pagal pirmą mašiną matyti, kad nepritrūks tiems reikalams, aiškinantis kas ir už kiek nori-turi-gali vežti autostopininką. Tinka tik už nė kiek.

       Na bet iš šio piliečio to tai tikrai nesitikėjau. O dar policininku vadinasi, tokiu savo poelgiu teršdamas ne tik savo munduro garbę, bet kartu griaudamas ir savo šalies prestižą. Ir tai po viso to, ką mudu kartu patyrėme... Gėrėme kavą (jo sąskaita). Žiūrėjome jo, jo šeimos, jų draugų nuotraukas ir "vidasus" jo telefone. O jo nupirkto batono dar apskritai nebaigiau valgyti ir turbūt teks išspjauti, kol kąsnis neužstrigo gerklėje. Nejau visa tai būta jokio ne draugiškumo, o investicijos į mane? Kaip šlykštu. Nors ir nelabai nepanašu į tai, kadangi prašoma suma juokingai maža, kuri tas investicijas nors ir atpirktų, bet kad ten pelnas koks būtų iš penkių dinarų arba šešių eurų, tai ką aš žinau. O kur dar degėme kartu viename automobilyje? Nejau ir tai pamiršo? Ar kaip aš spaudžiau pedalą (automobilio), jam tuo metus knisantis po variklį (automobilio). Neprisimins ir to? "Tu viską oi viską, seniai pamiršai, neatveri vartų, laiškų nerašai..." - štai tau kažkas lietuviško apie sugriautus tiltus, vietoj dabar jau nutilusio egiptietiško avinų bliovimo, nuo kurio net garso kolonėlės sudega. Užteks dainų ir juokų, pinigų jis aišku negaus. Nelabai jis jų ir prašo. Ta prasme į mano visiems suprantamą: "No money", jis linkteli galva ir nuvažiuoja savo miesto savo keliais. Turbūt koks nesusipratimas, bet nuotaika sugadinta. Tikiuosi jo irgi, ne tik mano. Niekada nebuvau vedęs-ženotas (ne gyvenimas taip susiklostė, o proto užteko), todėl paskui ir laikui atėjus nereikėjo skirtis. Tad tik dabar suprantu kaip jaučiasi vyras, kuomet po tiekos metų su moterimi praleistų kartu ir po viso to kas kartu patirta, ji liepia ne tik eiti po velnių, bet dar ir pinigus atiduoti. "Eik tu po velnių!" - tokio mano atsakymo būta arabui (angl. "No money") ir toks kiekvieno vyro atsakymas turėtų būti moteriai (liet. "Išgraužk").


Mesk kelią dėl (ne) takelio

       Nusprendęs išsukti iš pagrindinio kelio, kad pažinti Jordanijos miestus-miestelius-kaimus, su pirmuoju savo vairuotoju todėl ir atvažiavau į jo miestą Karaką. Juk iš čionais irgi veda kelias į pietus - ir tai kas, kad kitas, bet irgi ten pat. Tas vadinasi Dykumos keliu ir jame jau buvau. Manęs dar tik laukiantis gi vadinasi Karališkuoju keliu, yra senesnis ir eina lygiagrečiai pirmajam, nutolęs nuo jo į vakarus dviem-trim dešimtimis kilometrų. Tai labai vertas išsukimas, kuriam jokiu būdu negalioja posakis apie tai, kad "Nemesk kelio dėl takelio". Jau vien dėl mieste stūksančios XII-ojo amžiaus kryžiuočių tvirtovės - Karako pilies (pranc. Crac des Moabites). Tai esanti viena didžiausių kryžiuočių-kryžininkų pilių Levante, skaičiuojanti devintą šimtmetį nuo tų laikų, kai ją 1142-aisias metais pastatė Jeruzalės karaliaus Fulko vasalas Pajeno de Milio. Apie abu šiuos piliečius girdžiu pirmą kartą, kaip ir apie pačią pilį. Levantas? Bet aš ne Levante, o Jordanijoje. Levantas - tai istorinis geografinis pavadinimas krašto, esančio piečiau Turkijos Tauro kalnų, iš vakarų apribotas Viduržemio jūros, iš pietų šiaurinių Arabijos dykumų, iš rytų - Mesopotamijos. Reiškia aš ne tik Jordanijoje, bet dar ir Levante. Galvojau apie vieną naują sau šalį, o čia visos dvi. Gal ją užrašyti savo aplankytų šalių sąraše? Pavyzdžiui šalimais Atlantidos arba Eldorado? Pati pilis įdomi ir graži. O kur dar vaizdas į Negyvąją jūrą, atsiveriantis nuo jos. Su šimtamečių sienų pavėsyje sėdinčiu ir raudonai balta skara galvą apsivyniojusiu senuku-arabu (dar klausimas kam daugiau metų - sienai ar jam), ilgesingu liūdnu žvilgsniu žvelgiančiu į kitoje mėlynų-negyvų vandenų pusėje kenčiančius brolius arabus, engiamus žydų savo žemėje, savo Palestinoje... Ir murmančio sau panosėje kažką turbūt apie tai, kad: "Mūsų laikais taip nebuvo". Nuostabu, gražu. Aš užskaitau.

       Nusileidęs nuo kalno beveik tuo pačiu keliu ir visai ten pat iš kur pakilęs, šį kartą kelyje patruliuojančių policininkų jau nebesu tikrinamas. Įdomu, ką gaudo? Mano persona domėjosi jie prieš tai, dabar atsimena ir pažįsta bei sveikindamiesi moja ranka - reiškia gerbia. Lyg ir nepanašu į komandą: "Stok, šausiu!", tai pamoju ir aš, nors ir nebūdamas žuvėdra baltąja, kuri moja ir vilioja į tolį. Normul. Nusprendęs, kad atėjo laikas maksimalių išbandymų metui, einu į parduotuvę. Be to karšta ir noriu gerti, o iš Lietuvos pasiimto vandens gerti nenoriu, nes vanduo karštyje mane vimdo ir taip dar nuo Arabijos laikų. Nors parduotuvėje vietos ir labai mažai, bet vidun specialiai einu su kuprine, kad prekeivis matytų ir žinotų, jog esu žmogus su kuprine, t.y. keliautojas ir mane priklauso apgauti. O kaip kitaip? Manote posakis "Nepūsk arabų", sakomas kitam, bandančiam apgauti ar sakyti netiesą, taip jau ir iš niekur kilęs? Na gerai, skambėtų jis kaip "Nepūsk arabui", tada galima būtų galvoti apie kitonišką jo reikšmę, taikomą laisvo elgesio moterims, pučiančioms arabų "dūdeles", kviečiant jas to nedaryti, kadangi tai prasilenkia su moralės normomis. Bet posakis skamba taip kaip skamba ir keliautojas arabų šalyje privalo būti apgautas. Kainų krautuvės viduje savaime suprantama nėra. Nestebina, stebintų jei būtų. Imu kolos skardinę ir kai iš vieno dinaro grąžos gaunu tris jo ketvirčius, tokį mano nuomone nesusipratimą suverčiu patalpoje tvyrančiai prietemai ir pardavėjo amžiui. Blogo apšvietimo ir senuko metų skaičiaus kombinacija šioje vietoje galėjo tapti pragaištinga, leidusi nepamatyti nei mano kuprinės, nei mano veido, taip palaikant mane už vietinį ir arabą. Įdomu gal su klausa pas jį geriau ir man prasisukus su kuprine toje mažoje erdvėje tarp visų tų sausainių, butelių ir dar velnias žino, visą tai užkliudžius bei visam tam pabirus, atkreiptų dėmesį jis į tai, kas pas jį užsuko O tai dabar vaikštinėju kaip kokia coliukė ar balerina, bijodamas ką nors užkliudyti, kad tik kas nenukristų. Na, tiek to, nenori apgauti, tai ir nereikia, bus kitų. O dabar man laikas eiti tranzuoti, vieta tam už kelių šimtų metrų.


Karališkuoju traktu arba keliu

       Pakeleivingo transporto ilgai laukti nereikia ir tai džiugina. Dar džiugina, kad pas žmones čia geras humoro jausmas, kuomet už šešias dešimtis kilometrų iki sekančio miesto pageidaujama keturių dešimčių dinarų, kas eurais būtų panašiai ir kiek daugiau. Humoristas, jo mašina tiek net nekainuoja. Tad atskaitęs jam moralą anglų, lietuvių ir rusų (pastaroji naudota keiksmažodžiams) kalbomis apie tai, kad aš nesu "stupid tourist" (liet. "kvailas turistas"), siunčiu jį kur toliau ir kuo toliau, gal nėra buvęs. O jei ten ir yra buvęs, tai tegul nuvažiuoja dar kartą bei daugiau negrįžta. Nemanau bent ką iš mano pasakyto jam supratus, bet tai ir nėra būtina - kunigas bažnyčioje irgi ne tam kalba, kad bent pats suprastų ką norėjęs pasakyti ar tuo labiau kad jį išgirstų ir juo patikėtų aplinkiniai. Kalba ir tiek, tai ir aš taip pat. Užtat kaip lengva ant širdies palieka, ir tyra. Sekantis sustojusysis nors ir važiuoja tik iki sekančio kaimo, užtat negeidžia pinigų, kas jį iš karto padaro mano draugu, o mane jo pakeleiviu. Ir nors kelias netolimas, bet ir tokioje trumpoje distancijoje sugeba sugesti-nudusti mašina, tad man vėl tenka spaudyti pedalą - šį kartą stabdžio, vairuotojui tuo metu kuičiantis bei veikiant kažką po (automobilio) kapotu. Ne, nu kas čia per trundalietai? Ar šioje šalyje yra nors kiek geresnių mašinų, nedegančių ir negendančių ant kiekvieno kampo? Šiaip ne taip kažkur atvažiuojam. O ten tokia provincija, kaifas, romantika. Žmonės kultūringi, žvilgsniais palydintys keliautoją (kad taip jo vietoje būčiau aš) ir jo kuprinę (tokios nepaneščiau), vaikai nesikabinėja. Kas čia per arabų šalis tokia - krautuvėse neapgaudinėja, vaikai akmenimis nesimėto ir einančiam iš paskos nešūkauja? Gal ne arabų? Ne, arabų. Miestelio gatvės mėsos parduotuvėje kabanti skerdiena grąžins į realybę visus tuo bent kiek abejojančius. Karšta juk, o ir skerdiena ne šiaip sau skerdiena, o su galvomis, o tos galvos su plaukais, ragais, ausimis, akimis. Gurmanai, ne kaip kitaip. Paliekam juos.

       O manęs jau laukia nauja ir atrodytų tik man paruošta autostopo vieta. Tokia, lyg būtų asmeninė ir tik man vienam sugalvota. Valkataujančių ir (arba) benamių šunų ir toliau nematyti. Gal jiems per karšta, gal šiaip gerai slepiasi, o gal jų tiesiog nėra. Šalia Karako pilies mačiau pora kačių, bet jos atrodė labiau naminės. Dar tik pusdienį keliauju Jordanijoje, o man ta šalis jau sava ir patinka, kur yra vietos ne tik turistams, bet ir keliautojams. Vėl iškelta ranka, vėl kelios minutės, vėl sustojęs automobilis. Keista, bet šis pakeliui nei sugenda, nei užsidega, galų gale nesubyra. Ne todėl, kad būtų nors kiek geresnis už prieš tai du vežusiuosius, o todėl, kad važiuoti su juo tenka ne daugiau penkių kilometrų. Ačiū ir už tiek. Be to atsirandu strategiškai puikioje vietoje, senoliui apvežus aplinkui miestą, per kurį einantis kelias uždarytas remontui. Dar prieš tai užvežame kokį tai lauknešėlį kokiai tai moteriai, nors tame lauknešėlyje ir būta ne manęs. Gaila, moteris tai visai nieko tokia, kad ir su vaikais, kad ir su dviem. O ką? Vaikus į vaikų namus, aš persikraustau į Jordaniją ir gyvenam ilgai bei laimingai iki gyvenimo galo. Arba kol vyras nesugrįš. Nei ant senolio žmonos, nei ant apsaugok viešpatie jo mamos, moteriškė netraukia. Tai arba dukra, arba gal net anūkė (jei šiandien man pasisektų ir šiandien būtų toji mano diena). Kitą moterį savo gyvenime Jordanijoje jau sutinku man sustojusiame automobilyje. Bet ir su ja man nieko nešviečia, nes visų pirma salone mažai vietos, visų antra yra jos vyras, o visų trečia, ketvirta ir penkta - dar du vaikai ir sakalas sakaliukas dėžutėje. Čia vyrai rimti, nors dar tik ir būsimi, augina ne papūgėles spalvotas ar žiurkėnus kokius, o sakaliukus, iš kurių kada nors būtinai užaugs sakalai. Kaip iš to ąžuoliuko, miestelėnų 1812-aisiais pasodinto šventoriaus pakraštyje Prancūzijos-Rusijos karan išjojusiems vyrams atminti, išaugo ąžuolas. Tribute to (liet. Duoklė kam): Biržams, mano Biržams. Serpantinu ir automobiliu nusileidus nuo kalnų, mane kviečia kavos į tas klajoklių jurtas, kuriuose jie gyvena. Tačiau aš atsisakau. O kam? Vis tiek su ta moterimi man nieko nešviečia. Tai kam tada gaišti laiką? Šioje pasakojimo vietoje išsiskyręs vyras prisimins save, laimingiausią dieną savo gyvenime - savo skyrybų dieną, ir niūniuodamas sau po nosimi kažką panašaus į: "Tol`ko zrja ee ljubil ja" (liet. "Tik veltui ją mylėjau aš"), su manim sutiks. Ir tikrai - kam gaišti savo laiką reikėjo, kurio atrodytų ir taip tiek nedaug duota, dalijantis juo ten su kažkuo, jei vis tiek "nieko nešviečia".

       Muchafaza - pagrindinis administracinis-teritorinis vienetas daugelyje Azijos bei Afrikos šalių. Taigi išlipęs ant dviejų tokių muchafazų - Karako ir Tafilos ribos, visas toks šiltutėlis patenku į policijos būdelę. Policininkai kokie tai keisti pasitaiko - nei dokumentų tikrina, nei kankina, nei žudo, nei arbata vaišina. Daug jų ten ir visiems aš įdomus. Vienam žemėlapį duok pavartyti, kitam ranką ištiesk paspausti, trečiam svarbu paklausti kas aš toks ir iš kur. Nesuprantu ko jie iš manęs apskritai nori, ko pasikvietė, ko laukia ir ko tikisi. Nejau šiame pasaulyje dar liko žmonių, iš manęs ko nors laukiančių ar besitikinčių? O tokių eilių būta, ten kur žaižaravo rikiavos. Kadangi niekur neskubu, tai ramiai sau sėdžiu stebėdamas kelią, kol juo pagaliau pravažiuos kokie teroristai ir aš galėsiu keliauti autostopu toliau. Gavęs leidimą eiti ir atsisveikinęs - einu. O arbatos nebūta, nes jie patys jos negėrė - gal neturėjo, o gal čia taip nepriimta. Jų kraštas, jų taisyklės. Kelis šimtus metrų paėjęs, ten neužtrunku daugiau laiko, nei kad jo reikia susistabdyti sekančiai mašinai, iš vienos atvažiuojančios ir pro mane nepravažiuojančios, o nuvažiuojančios su manimi. Savaime suprantama - į Tafilą. Ir tai jau geri ratai - tokie nei genda, nei dega, nei pinigų prašo. Ir angliškų žodžių kur kas daugiau, nei kad jų girdėjau per visą dieną. Kadangi paties miesto lankymas nėra numatytas, tai žiedinėje sankryžos su užrašu jos viduryje "Grotos Širdis AlTafila" bei arabo nuotrauka, suku į kairę. Arabų vyras, grotos, meilė - ne man visa tai. Artimiausiems dvidešimčiai-trisdešimčiai kilometrų tikslas tegali būti tik vienas - grįžti į Dykumos traktą, Karališkajame trakte pasirodymą baigus.


Intymūs pasiūlymai

       Ką spėjau pastebėti per pirmą pusdienį praleistą šalyje, tai Jordanijos automobilininkų tarpe esamo itin populiaraus užsiėmimo siūlyti jų žemių svečiams nuvežti tuos ar tai į Petrą, ar tai pas Petrą. Asmeniškai bent jau man pirmasis variantas netinka, kadangi esu vyras ir atrodo ne gėjus. Antrasis gi variantas lyg ir būtų vertas dėmesio, tik problema tame, kad tuos siūlymus jie teikia visai ne į temą, kuomet ta Petra (ar tas Petras) nei pakeliui, nei kur šalimais. Tiesiog jie siūlo, o tavo reikalas yra užkibti. Ir kas jei ne mes - autostopininkai, vaikštantys ne tik kaimuose, miesteliuose ar miestuose, bet ir besitrinantys pakelėse, labiausiai pajaučiame tai ant savo kailio, tokių pasiūlymų sulaukdami daugiausiai. Čia panašiai kaip vaikštinėdamas kokių Eišiškių gatvėje išgirstum siūlymą būti nuvežtas į Kryžių kalną, esantį visai kitoje Lietuvos dalyje. Tiesa, o Eišiškės dar ne lenkų ir vis dar Lietuvoje? Vilniuje jau mačiau gatvių pavadinimus lenkiškai ėmus rašyti, ir net ne bet kur, o šalia savivaldybės. Praėjęs pakelėje paliktą automobilį, kuris jau nevažiuos niekada ir niekur, stoju tranzui. Ir ką jūs sau manote - priešinga kryptimi važiavusi mašina sustoja ir iš jos pro langą man siūlo... Petrą... Taip, taip - tą patį ar tą pačią, šiandien gal jau penktą. O dar ne vakaras. Man net nespėjus kaip reikiant ant žemės pasidėti kuprinės ir įsitvirtinti toje vietoje. Mandagiai atsisakau, nes nei aš noriu į Petrą, nei pas Petrą, nei man visi tie Petrai apskritai pakeliui. Pati mašina tai priima kaip asmeninį įžeidimą ir toliau nebevažiuoja, o bet kokie bandymai ją užvesti, baigiasi niekuo, suprask visišku fiasko. Panašiai kaip septyniasdešimtmečiui baigiasi lovoje su moterimi, nepamiršus prezervatyvų, bet pamiršus ar nelikus pinigų viagrai, ar tuos pinigus išleidus vaistams atminties palaikymui-atgaivinimui, kad apskritai prisiminti kas ta moteris lovoje ir ką su ja reikia daryti. Galų gale ir šiaip ne taip jie užstumia tą geldą į įkalnę bei paleidę ją nuo kalniuko, už kelių sekundžių laisvo kritimo riedėjimo gali mėgautis gaudžiančio-springstančio-puškuojančio variklio garsu. Septyniasdešimtmečiui ne visada taip pavyktų. Ir ne kiekvienam. Kitų automobilių sekantį gerą pusvalandį apskritai nėra, todėl tą laiką poilsiauju šalimais kuprinės, vaikščiodamas ir nueidamas pirmyn-atgal tuos pačius dešimtį metrų daug kartų. Kaip visa tai iki skausmo primena mano gyvenimą - eiti ir niekur nenueiti. Kur nors ėję ir nuėję, savo šia patirtimi galite pasidalinti komentaruose.

       Didelio liūdesio kad jau gerą pusvalandį negaliu niekur išvažiuoti iš tos vietos - nėra. Nėra jokio liūdesio, kaip kad nėra ir nusivylimo. Tiesiog esu keliuke apie nieką, jungiančiame du kelius. Abu tie keliai, mano jau minėti ir svarbūs, bet sujungimų tarp jų yra daugybė, o aš tesu viename jų. Ir kaip suprantu ne pačiame reikalingiausiame ar dažnai naudojamame. Čia švelniai tariant. Sustoję žmonės pažada nuvežti pusę to kelio ir savo pažadą įvykdys, išleisdami vidury nieko. Sunku patikėti, bet ir vėl minima Petra, vairuotojui gyvenant šalimais jos. O dar jis kalba ispaniškai, nes dirbęs ir gyvenęs ten. Aš irgi esu taip daręs ten, nors aišku neilgai, užtat du kartus po trumpai. Ech tos mano nuskintos ir nenuskintos vynuogės iš 2002-ųjų ir 2003-ųjų, ech tie mano surinkti ir nesurinkti melionai. Ir autostopas - į ten, iš ten ir po ten. Tribute to (liet. Duoklė kam): Ispanija 2002 - autostopas ir vynuogės + Ispanija 2003 - autostopas ir vynuogės (Laiškas mamai). Nors ir trumpas, bet stiprus lietus liks už nugaros, prieš tai kaip reikiant iškrušęs apylinkes. Aš pats tuo metu buvau po minėto automobilio stogu ant galinės sėdynės ir lietaus to gavau lygiai tiek, kiek jo pateko per neužsidarantį keleivio pusės langą priekyje. O neužsidaryti jis ėmė prieš tai jį atidarius, kad tiems žmonėms paklausti, kur norėčiau su jais važiuoti. Turėčiau jaustis paskutiniu niekšu, nes tai per mane taip nutiko. Turėčiau, bet nesijaučiu. Gal būčiau ir daugiau gavęs lietaus, su kur kas šlapesnėmis viso to pasekmėmis, jei būtų tekę stabdyti ten, kur atvežė ir kur aplinkui nieko. Bet man netenka, kadangi vos ne tik išlipusį iš mašinos ir dar šiltą, pasikviečia į kitą mašiną, atvažiavusią šunkeliu nuo kokios tai gamyklos. Ir tai kas, kad vairuotojas važiuoja į vakarus (kairę), iš kur aš atvažiavau. Jis pats pasiūlo ir jam tai neatrodo jokia problema, kad dešimtį kilometrų pavažiuoti į rytus (dešinę), kur reikia man, o ne jam. Paskui sako grįšiu tą tavo dešimtį ir toliau važiuosiu savo. Šitos šalies autostopas negali nepatikti ir nevežti. Kaip kad ir negali jis "nevežti".


Dykumos keliu arba traktu

       Nuo tos vietos autostopu į Akabą, esančią už nepilnų dviejų šimtų kilometrų į pietus, tranzuoti galėtų kad ir vaikų darželio auklėtoja. Kelias tiesus ir "švarus" - nei kaimų nei miestų ant jo nėra. O viskas kas jai galėtų sutrukdyti ne tik tranzuoti, bet ir nutranzuoti, tai nebent iš pradžių noras nusukti į senovinį Petros miestą (bus rodyklės dešinėn), paskui noras pasukti į Vadi Rumo dykumą (bus rodyklės kairėn), ir galų gale vairuotojo noras ją išprievartauti. Iš šitų paminėtų trijų man gresia tik paskutinis, kadangi esu skaitęs, jog automobilių stabdymas iškeltu nykščiu čia reiškia, kad stabdytojas nieko prieš už pavežimą atsidėkoti kūniškais malonumais. Jau geriau taip, nei stovėti šalia kelio ištiestu delnu. Juokauju. Kelk nykštį į kelią ir bus tik tavo pasirinkimo, noro bei išpindėjimo reikalas kokia mašina tu nori važiuoti. Jų ten galybė ir kiekvienam skoniui. Aš nesu išrankus autostopininkas, man gerai viskas kas važiuoja. Kad ir tas sunkvežimis, kuris sustoja gal per dvi minutes tranzo, gal per tris, ir kurio link bėgu-nubėgu - viską pasaulyje pamiršęs, tik ne kuprinę. Į Akabą? Į Akabą. Nei apie pinigus, nei apie prievartavimą neklausiu. Tikiuosi nereiks ir apsieisim be šitų dviejų, su kuriais man ne pakeliui. Kaip noriu, taip ir tranzuoju. O ištiestu delnu stovėsiu nebent prie bažnyčios, jei toks laikas kada nors ateis, bet tikrai ne kelyje.

       Fūra važiuoja ne tik lėtai, bet dar ir lėčiau nei temsta. O ar tokiu paros metu aš neturėčiau būti ieškantis nakvynės vietos ar jau jai įsikūręs? Turėčiau, bet esu sunkvežimyje ir dar važiuoju. Pakeliui dar apskritai sustojimas valandai, kurios metu vairuotojas sėdi kioske šalia kelio prie šlangos, laukdamas kol į statines atveš vandens ir iš tos šlangos jis pasipils. Panašiai kaip laukia su prostata problemų turintis vyriškis prie pisuaro, kol iš jo šlangos kas pasipils, bet vis nepasipila - nei fontanais, nei upeliukais po sausros. Palaiminti laukiantys. Aš gi tuo metu sėdžiu kabinoje, apsimesdamas pats šlangu, kad man visai nerūpi tas faktas, jog į vienintelį Jordanijos uostą ir šiaip nemažą miestą atvažiuosiu sutemus. O kol kas... Sėdžiu, dairausi, laukiu, nevažiuoju. Ir kuo čia užsiimti? Vairuotojas rūko su draugais ir laukia vandens, aš neturiu kas veikti. Hmmm... O, atrodo matau kai ką įdomaus toje uždaroje erdvėje. Ir gal tik baimė, kad nenudžiūtų mano šlanga rankos, stabdo nuo šventvagiškos minties paimti ir atversti knygą juodais viršeliais, numestą-padėtą šalimais stiklo. Kodėl gi ne? Vairuotojo tai juk nėra, o plėšyti puslapių nesiruošiu - ne bibliotekoj esam. "Tu ne mano Dievas, o aš ne tavo tarnas. Tu tik sugalvotas Alachas, o aš ne tave išgalvojęs Mahometas. Ir ta knyga su jos žodžiais, ji ne apie mus..." - tariu sau mintyse, ir Koranas svetimšalio liks nei paliestas, nei atverstas. Turbūt taip ir turi būti. Kiekvienam savo Dievas, o mano - Kelyje, kartu su manim, net kai manęs ten ir nėra. Bet aš juk pas juos abu vis grįžtu, dienelę vieną-kitą laisvą radęs. Gal ir nelabai gerai, kad fūra važiuoja lėčiau nei temsta ir kad dabar toks metų laikas, kuomet sutemsta penktą valandą vakaro. Tačiau pamatyti vaizdai apie tai kaip vakaro sutemos kloja ir užkloja Jordanijos dykumas, dar ilgai liks mano atminty. Tikrai kur kas ilgiau, nei atsiminsiu tai, kad tą vakarą temstant neturėjau nakvynės vietos. Bus tų nakvynių, bet ne tokių vakaro sutemų.


Atvykimas į Akabą

       Vežamas ne į Akabos miestą, o į Akabos jūrų uostą (keliai skiriasi dar stipriai iki miesto, kai jokio miesto apskritai nematyti ir tai ne dėl tamsos ar kad jie neturėtų elektros), nesu visai tuo tikras ar tai yra būtent tai ko aš noriu tą metą vėlyvą. Kaip kad nesu tikras ir tuo, jog turėčiau kas veikti tame mieste metą dar vėlyvesnį, iki kurio dar nusigauti neaišku kaip ir su kuo, bet aišku kad visiškoje tamsoje. O nusigavus ką? Palapinės arba nepastatysi arba kažin, kadangi šalis ne Pietų Korėja ir ne Japonija, o į viešbutį irgi neisi, nes ne ta keliautojo natūra. Nepastatysi palapinės ir jūrų uoste šalimais krovinių konteinerio kokio, užtat aplinkui bent šansų daugiau bus, patikrinus perimetrą. Kaip ir lojančių šunų turbūt. Galų gale mano dūšia artimesnė jūreiviui, nei kad turistui, tad nuspręsta - į uostą, tai į uostą. Aš toks vienišas jaunas jūreivis... Be to ir pasirinkimas jau padarytas, prieš tai neišlipus Wadi Al-Yutm Intechange transporto žiede, nuo ten pasirinkus kelią drauge su fūristu uostų greitkeliu (Ports Hwy) ir spjovus į važiavimą Akabos greitkeliu (Aqaba Hwy) išdidžioje vienatvėje. Važiuojame velkamės neaišku kur, viskas aplinkui atrodo baisokai net ir man. Bandau prisiminti kokiam siaubo filme mačiau panašius vaizdus, bet neprisimenu. Turbūt kas antram. Atvažiavom. Atsisveikindamas vairuotojas sako, kad iki Akabos mane nuveš bet kuris autobusiukas. Ir klausia ar turiu vieną dinarą, kurio man reiks tam reikalui. Įdomu, o jei pasakyčiau kad neturiu, patikėtų? Duotų? Pasiūlytų užsidirbti? Juokauju. Dinarą aš aišku turiu - daug dinarų, bet nė vieno jų nesiruošiu kam nors atiduoti už transportavimą keliu, kuriuo galiu arba pats nueiti, arba nuvažiuoti autostopu. Ne ta keliautojo natūra, kad pinigais ant kelio sklaidytis. O ir į miestą man nereikia, man reikia į palapinę, kurios aišku statyti nėra kur. Bet tai kol kas.

       Supamas iš abiejų pusių baisių ir visai šalimais kelio į viršų šaunančių kalnų, krypuoju tolyn. Jei kas puls, trauktis nebus kur. Bet gal nepuls. Palapinę statyti irgi kol kas jokių šansų - kalnai per statūs, kelias per arti, akmenys ant kalnų per dideli. Tad tenka eiti dar ir dar. Eidamas prisimenu šiandien šalimais kelio matytą nutrenktą visą asilą. Vargšas gyvuliukas. Dievas vis dar saugo mus... Bet tik tuos, kurie jam padeda patys. Asilų jis nesaugo. Juk Dievas-saugotojas - jis vienas, o mūsų-saugojamųjų daug ir jei jam nepadėti, vienas jis gali ir nesusitvarkyti. Dar yra kiaulė, kuri neišduos, bet šioje kelionėje ji namie, o ne su manimi, todėl lai bus kaip kadaise jau buvo: "Dievas neišduos, o kiaulė nesuės". O kas nutinka kuomet pasikliauji tik Dievu ir jam nepadedi tavęs saugoti, žino kiekvienas vyras X, bent kartą ėjęs ir nuėjęs (bet taip ir negrįžęs) su moterimi prie altoriaus. Va jis apie tai papasakoti galėtų kur kas daugiau, išsamiau. O aš? Ką aš? Aš einu. Sustojusios mašinos vairuotojas neaišku ko nori (ramiai sau ėjau, nešlitinėjau, nestabdžiau), bet kaip suprantu - padėti. Ir ne padėti skersą, o žmogiškai padėti. Kad ir mokino mane mama nekalbėti su nepažįstamais, paimu telefoną iš jo, o kitam laido-ragelio gale išgirdęs moterišką balsą - krūpteliu. Ta moteriškė kažką suokia, lyg ir angliškai, bet nelabai rišliai, o aš tenoriu atiduoti ragelį prie altoriaus išėjusiam vyrui X, kad jis prisimintų kas nutinka kada pamiršęs Dievui padėti saugoti tave, prie altoriaus nugrimzti į prarają tokiuose ar panašiais čiulbesiuose. Ne, man jokių paslaugų Akaboje nereikia. Ir pats aš Akaboje jokių paslaugų neteiksiu. Ačiū tau, (turbūt) gerasis žmogau, kad ir ko tu ten ar tavo telefoninė dama norėjot, bet man tereikia vietos palapinei ir važiuok tu savo keliu, o aš eisiu savuoju. Vietą nakvynei randu tik po beveik valandos ėjimo - kitoje kelio pusėje, kuomet priešais viskas sublizga-nušvinta-sužaižaruoja. Tada tamsu buvo ir nepažinau, kad taip blizgėjo, švietė ir žaižaravo kitoje Akabos įlankos vandenų pusėje besantis senas mano pažįstamas - Izraelio Eilatas. Rytoj bus svarbu, bet ne šiandien. Nors taip ir nežaižaruos.


Nakvynė Akaboje ir kas į ją įskaičiuota

       Palapinę statau šiukšlyne, bet ne kokių atliekų, o statybinių akmenų ir luitų, kur kažkas kažką statė ir dabar nebestato, bet gal dar statys. Naktį turbūt ne, vienai nakčiai tiks. Patikrinu ar visi akmenys ant šalimais sukrautų krūvų laikosi tvirtai ir ar kuris jų nenuriedės man ant galvos ar ant kojų. Dar klausimas ko labiau būtų gaila. "Doverjaj, no proverjaj" (liet. "Pasitikėk, bet tikrink") sako ne tik sutuoktinis sutuoktinei, galimai einančiai pas kitą sutuoktinį-nesutuoktinį į kairę (dažnai, kasdien, visais laikais) ir ne tik JAV prezidentas Ronaldas Reiganas Tarybų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui dėl atominio ginklo kontrolės (Reikjavike 1985-aisiais ir Ženevoje 1986-iaisiais), bet ir aš Dievui, kuris... Kuris vis dar saugo mane. Ir noriu tikėti - įsikurdamas, guldamas, užmigdamas, kad ta jo kantrybė nors ir ne begalinė, dar nesibaigia. Noriu tikėti. SMS žinutė į Lietuvą praneš, kad sekasi man gerai, kad esu sotus, pavežtas ir laimingas, kad Petra paskandinta ir kad rytoj eisiu žiūrėti į Eilatą - mudviejų Eilatą. Pagal tai ir adresatas aiškus. O dabar miegų, saldžių sapnų. Gera žinoti, kad aš vis dar sugebu keliauti autostopu ir kad dar neatėjo tas laikas, kuomet iš komforto zonos ištrauktas, po pirmos dienos kelyje, spjaudyčiausi. Jis ir neateis.

       Prieš miegą (kaip mes čia atsiradom). Ne kitaip. Gyvenimą nuo balto ir tuščio popieriaus lapo pradėti gal ir galima, bet raštas ir braižas liks tas pats. Kitaip nebus ir kitaip nebūna, mes negalime pasikeisti - nei patys, nei kieno verčiami. Tai kam tada pradėti, keliaujant visaip taip kaip kiti, o ne valkataujant kaip pratęs? Ne, ne man visa tai, tam aš per senas, aš lieku prie savo - prie autostopo, su savo tranzu. Ir kiek daugiau nei pusantro šimto tūkstančio kilometrų taip nukeliautų irgi niekam neatiduosiu. Nuo kokio dar balto lapo... Tad nereikia kaišioti man po nosimi jokių baltų lapų ir kartoti: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau - dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!". Nei tu Jėzus, nei aš Judas, nei tris kartus ar kartų daugiau aš tavęs išsiginsiu, tavęs - savo autostopo, keliavimo būdo, stiliaus. Va pasieksiu dar vieną ir sekančią vietą - nematytą, negirdėtą, neragautą, nemiegotą, nestabdytą. Ir viskas bus kaip būta jau daug kartų ir kaip nė karto nenusibosta. Ši kelionė ir ši Jordanija - ne išimtis, o to įrodymas - man vis dar patinka taip ir keliauti ir kitaip nereikia.

       Kadangi niekas geriau už mane mano kūno nepažįsta, tai matant jį bistrą (arba vikrų, greitą ir smarkų) dar prieš šešias ryto ir taip antrą rytą iš eilės, kyla įtarimas, kad palapinėje visai ne jis-aš, o koks tai svetimkūnis. Kas įleido? O kas turėjo neįleisti? Guminio namų-palapinės sargo Frykio tai juk nėra. Ir ne todėl jo nėra, kad "kiemo sargas dar bandė skraidyt, bet būkit ramūs - nieko nebus", o todėl, kad jis neatvyko. Va taip - ėmė ir visai neatvyko. Prileidžia čia visokių į palapinę. Taigi, kas toks? Negaliu būti aš, na niekaip. Jergutėliau, dar tik šešios, be minučių. Namie mane ir devintą ne kasdien sutiksi vertikalų, o čia dar nė šešių nėra, o jam jau: "Kilti, eiti, nugalėti". Ir tai visai ne apie tą jo dalį, aktualią moterims, bet apie visumą. Nieko nebus, reikia keltis. Prieš tai dar girdėjau šalimais burzgiantį automobilio variklį, bet kadangi niekas nei prievartavo, nei žudė, nei plėšė, tai tikrinti kas toks ir ko - nelindau. Trumpai paburzgęs, jis nuvažiavo. Snapą iškišęs laukan ("selfis"-asmenukė vertas-verta milijono, pažiūrėkit), Išmesto lavono aplinkui nematau, šlapimo kvapo neužuodžiu. O jau, užuodžiu, bet čia maniškis. P.S. Aš jau vertikalus, jeigu ką. Labas rytas. Nelabai atsimindamas kur tualetą įrengęs vakar tamsoje, šiandien šviesoje dėl to nesukau galvos, kadangi antros nakvynės čia ar taip ar taip nebus, tai ryte jis visai šalia palapinės, tarp tų akmenų ir vis tų pačių kalnų. Namų nebūna ne tik be dūmų, nebūna jų ir be tualeto. Tuose-šiuose namuose turėjau juos du, galėdamas sau leisti apmyžti visus kampus, kadangi nakvynių daugiau čia nebus ir kitą vakarą per klaidą palapinės tualete nepastatysiu. O kiti? Nemanau šiai vietai esant populiariai "backpakerių" (liet. biudžetinių keliautojų) visuomenės sluoksniuose. Kas ir ko čia gali eiti. Pakuotis pradedu lygiai šeštą, palapinėje praleidęs kažkur dešimtį valandų. Nieko sau, bet tokios keliavimo taisyklės vėlyvą rudenį. Kylanti saulė nudažys dangų virš kalnų, ir nors jos pačios dar nematyti, bet išduos ją rausi atspalviai. Saulei kylant, bet dar nesuspėjus įkaist... Baisūs kalnai dienos šviesoje bandys apsimesti ir atrodyti ne tokiais baisiais, tačiau jiems sunkiai seksis, nes aš žinau tikrąjį jų veidą, bauginusį mane vakar ar prieš tris metus mus. Būtų jie šioje Akabos įlankos pusėje - Jordanijoje ar kitoje - Izraelyje, tai vis dar tie patys kalnai, aš juos dar menu. Ir gal tik mano paties vakar iš akmenų suręsta juosta (siena tai vargiai pavadinsi), kad aptverti palapinę iš priešingos pusės nei kalnai (kur man konkuruoti su gamta), leis nubraukti ašarą dėl paliekamos dar vienos nakvynės vietos. Prisiminus panašią, prieš keturis metus irgi lapkritį statytą Kipre, Polis miesto paplūdimy. O daugiau... Ačiū šitiems namams, eisiu į kitus. Tiek daug namų per keliones turėjęs, negaliu prie kiekvieno jų ašaras braukti.

       Po kaire šioje Akabos įlankos pusėje už kelių kilometrų - Saudo Arabija. Ten neisiu, nors ir netoli ir nors "kada dar tokia proga pasitaikys". Ta šalis turistinių vizų neduoda, o pripažinti, kad Mahometas buvo ne eilinis dykumoje prie plius penkiasdešimties perkaitęs senis, aš nesiruošiu. Nors tada galimai ir atsivertų vartai į rojų Meką ir Mediną, kur kiekvieno tai pripažįstančio garbės reikalas yra pasitūsinti. Dar vizas dalina darbuotojams iš užsienio, statantiems žaisliukus arabams ir pumpuojantiems jų naftą, bei jų išlaikytiniams. Nieko nepadarysi - "šal`nye den`gi" (liet. netikėti, lengvi pinigai), jie visus gadina. Būtų su manimi guminė kiaulė, tai bent pabandymas būtų vertas laiko - pasodintų už nelegalų kiaulienos importą į tą šalį, o dabar tik neįleis. Kitoje įlankos pusėje irgi po kaire ir irgi už kelių kilometrų - Egiptas. Į jį jau esu ne tik ėjęs, bet jį ir priėjęs, nors jame taip ir nebuvęs. Ir dar ne vienas. Tiesiai, bet irgi kitoje įlankos pusėje - Izraelis, tik jis jau visas išvaikščiotas ir ištranzuotas, tad veikti ten nebėra ko. Be to ir sveikatos draudimo jam neturiu, nes jis patenka į atskirą kategoriją. Atrodytų neveltui, bet galiu pasakyti, kad veltui - keliautojų ten nei žudo kas, nei juos sprogdina, nei apiplėšinėja. Daugiau aplinkui nieko nėra, tad sveikinamas pravažiuojančio fūristo rankos mosto ir uosto kokią tai būdelę-aikštelę saugojančio šuns lojimo, visas toks kylančios iš už kalnų saulės nutviekstas, suku į dešinę, kur Akaba arba Aqaba - miestas toks. O ten - ir palmės, ir mergaitės. Nors ne, gal ir be mergaičių. Nėr bobų, neverk. Po palmėmis.

       Pagaliau išėjęs į civilizuotą krantinę ir per tą laiką kiek privargęs, bent jau ant pirmųjų dviejų sutiktų suoliukų poilsio kristi negaliu. Ir tai ne todėl, kad po išeiginių jie būtų apvemti ar kaip kitaip apdergti (šiandien sekmadienis, kas pas tuos tas pats kas pas mus pirmadienis), o todėl, kad ant kiekvieno jų per mažai lentų ir per abu susidarytų nebent viena. O ant tiek nepasėdėsi. Nusprendžiu, jog taip matomai saugo krantinę, palaikydami švarą ir tvarką joje, kad naktimis ten negulinėtų visokie bomžai ir benamiai. Genialu, paprasta - vakarai lentas nuimi, rytais vėl prikali. Logiška? Logiška. Kitoje mėlynų Raudonosios jūros vandenų pusėje vis tas pats Izraelio Eilatas, lyg šmėkla iš praeities persekiojanti mane. Bet žiūrėti į tą pusę naudos lygiai tiek, kiek gali būti naudos žiūrint į praeitį - miela, malonu prisiminti ir nieko daugiau. Juk praeitis, šalia kitų savo blogybių (tokių, kaip pavogusi mūsų metus ir gyvenimus iš mūsų pačių), turi pačią didžiausią - rodytis ir atrodyti geresne nei buvo iš tiesų, kai tu nebuvai ateityje ir į ją nežiūrėjai. Ant mėlynų turėklų susėdusios juodos varnos, o apie baltas žuvėdras čia niekas nieko negirdėję. Štai ir suoliukas į suoliuką panašus. Matomai rytiniai lentų prikalėjai ėjo nuo miesto pusės ir šitą jau spėjo paruošti sėdėjimui, tai kodėl neįvertinti jų darbo. Juodos varnos pasitrauks, baltų žuvėdrų ir nebuvo, o ant turėklų atsisės mano talismanas - molinis kiauliukas, praslydęs pro visų arabų visas kontroles į jų šalį. Ir tai jau trečiasis arabiškas trofėjus jo kolekcijoje, po Jungtinių Arabų Emyratų ir Omano. Jis ne Frykis - mano juodoji-pilkoji guminė kiaulė, svajojanti apie apsilankymą Saudo Arabijoje, jam užtenka paprastų ir kasdienių dalykų, aukštas materijas ir didelius siekius palikus kitiems. Ir žvelgs jis į Izraelį, kur jam irgi šiaip jau negalima, nes kiauliena - ji uždrausta ne tik islame, bet ir judaizme. Tik va mums, krikščionims, visiškai pochui nusišvilpt ant visų tų religinių dalykėlių nesąmonių, nors Biblijoje lygtais ir aiškiai užrašyta: "Ir kiaulė, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja. Tų gyvulių mėsos nevalgysite ir neliesite jų maitos. Jie jums yra nešvarūs." (Kunigų knyga: 11, 7-8). Toje kunigėlių knygoje aprašomi įvykiai kaip žinia vyksta Sinajaus pusiasalyje, kas Egipte, ir iš kur ten kiaulėms būti ar atsirasti. Nebent "asilams", prieš tai kaip reikiant perkaitusiems savo galvas prie plius penkiasdešimties pavėsyje ir savo tokias bei panašias haliucinacijas užrašiusiems.


Vagystė vidury Akabos

       Pusantros valandos iki miesto centro ėjęs ir jį priėjęs (Tavęs aš klausiu: "Kiek galima eiti?", tu man atsakai: "Ilgai ir kiek reikės, nes gimęs eiti"), suprantu, kad kažkas tame mieste yra ne taip. Ogi vėliavos nebėra, plevėsavusios prieš tris metus, kurią mačiau nuo kito įlankos kranto. Ir dabar belieka spėlioti tik, kokio dydžio jos būta, kad net iš už kelių kilometrų atrodžiusios gigantišku audeklo gabalu, kaip taisyklė mėlynam danguj. O kitoniško dangaus čia turbūt ir nebūna, jis tik tokios spalvos moka būti - vasarą žiemą, pavasarį rudenį. Tai kas kad dabar Jordanija su Izraeliu normul santykiuose. Ne taip seniai ir kariavo - Šešių dienų kare 1967-aisiais, kuomet Jordanija drauguose ("laikino", angl. "Like") buvo visai ne su Izraeliu, o su arabais - Egiptu ir Sirija. Su Izraeliu drauguose dabar ir Egiptas, Sirija - niekada arba tik per žydų lavonus. Tada, prieš penkias dešimtis metų, Izraelis visiškai sutriuškino Jordanijos kariuomenę, kaip ir Egipto bei Sirijos. Kada tai buvo... Ir taip, Jordanija su Izraeliu dabar normul santykiuose. Bet kažin ar jie pamiršo tuos laikus, kitus. Ir ta vėliava neabejotinai plevėsavusi priminimu žydams dar ir apie tai, kad nors Negevo būrys tų 1949-ųjų metų tą kovo 10-ąją ir iškėlė rašalo vėliavą ten kur dabar Izraelis ir Eilatas, prieš tai arabų patruliui palikus savo postą (gal šlapimo nelaikė, gal dar kas), arabai iš čia niekur nedingo. O dabar vėliavos nebėra. Įžūli vagystė. Taip, liko aukštas stiebas, bet jei jis ir matosi nuo žydiško kranto, tai baimės kažin ar kam įvarys. Jau greičiau norą ar viltį ir kitoje Akabos įlankos pusėje iškelti dar vieną rašalo vėliavą, kad Izraelio būtų daugiau. Nežinantiems kas per viena yra ta rašalo vėliava ir kodėl ji rašalo, o ne pavyzdžiui kokio plastilino, siūlau pavartyti 2016-aisiais mano parašytą šimtas penkiasdešimt šeštą kelio romano skyrių tryliktos jo dalies. Patį romaną rasite bet kuriame Lietuvos knygyne arba bibliotekoje. Tiesa, prieš tai gerai jo paieškoję (bet taip labai gerai), tarp visokio "kelioninio" šlamšto, ten sustatyto. Užbėgdamas į priekį galiu pasakyti nebent tiek, kad rašalo ji tikrai ne todėl, jog būtų alkoholikų-tunijacų, kurių tarmėje tas žodis reiškia pigų bei itin prastą vyną. O visa kita... Na, perskaitysite. Arba prisiminsite.


Akabos relaksas

       Jordanijos vėliavai pagarbos taip ir neatidavęs, nes ji pavogta (turbūt kaimyninės šalies spec. tarnybų ir agentų), prieš stiebą irgi nesiklaupsiu - nei moteris, nei gėjus, kad žinočiau ką su svetimu kotu veikti. Užtat šalimais vandenų miesto pliaže prisėdęs, savo batų padams parodysiu Raudonąją jūrą ir Akabos įlanką, Izraelį ir Eilatą. Jie nėra matę to. Užtat jie yra buvę Murmanske, Valetoje, Seule, Tokijuje. Tai ketvirta jų kelionė ir tikrai paskutinė. Tai ne grasinimas, o supratimas, kad viskam ateina pabaiga ir visai nesvarbu kur tu buvęs ar ką tu matęs - kai tampi kiauras, viskas baigiasi ir viskas netenka prasmės kas buvę. Tada batus nusiausiu ir visą tą patį parodysiu savo pėdoms, kurios tai ne tik yra matę, bet ir braidžioję po ją bei mindę juos. Batus apsiausiu, nes ne basomis man eiti, o ir jie dar pakovos bei taip lengvai nepasiduos. Nors jau ir visai kiauri, bet ne svečioje šalyje pasilikti. Draugų aš nemetu, ir su manim kaip į karą į kelią. Mėlyno megztuko (tai jau nebe tas pats, buvęs ant manęs visose mano kelionėse ir laimę man nešęs bei kitaip saugojęs nuo 2006-ųjų) kišenėje aptinku vakarykštį batoną. Bet jis jau vos ne akmeninis ir toks suvenyrinis labiau. Nevalgysi tokio juk. Vežti kaip suvenyrą? Nesupras. Laikyti atminčiai? Bus per sunku nesugriaužti, skrendant namo ir pamačius maisto kainas lėktuve. Draugų aš nemetu. Aišku ne batonas man draugas, o tas mėlynas megztukas, kuris dabar nors ir ne ant manęs, bet kuprinėje randamas. Na ką padarysi - sugedo šiek tiek užtrauktukas (švelnios moterys, galinčios ir norinčios sutaisyti - welcome), bet neišmesti man jo vien dėl to ir už tai. O batonas man ne draugas, batoną galima ir išmesti, todėl batonas išskrenda į Akabos įlanką. Nors tuo ir nenudžiugins nė vienos žuvėdros, kurių čia paprasčiausiai nėra. Varnų mačiau, poilsiaujančių ant jūros kranto, žuvėdrų - ne. Dar kiek pasidairau pliaže į moteris (kada dar jų pamatysiu), savo apranga paliekančias begalę vietos, erdvės keliautojo-vyro fantazijai, kurias visas tokias juodai aprengtas gali ilgai nurenginėti. Nusprendžiu, kad saulei jau pradėjus normaliai kepinti, jas mintyse nurenginėdamas rizikuoju per ilgai užtrukti ir gauti jos (saulės) smūgį. Arba smūgį nuo kokio arabo vyro, moters šeimininko, jei ne tą išsirinksiu.

       Viskas, einu pusryčiauti. Šavarmos (pagerinto kebabo varianto) nematyti, o jei ir matyti tai nė viena šavarminė dar nedirba, todėl būti mano draugu McDonald's šį rytą dar gan ankstyvą. Taip jau nutinka, kai lyg beprotis prisikeli šeštą valandą ryto. Iš kitos pusės pagalvojus, būna juk žmonių, kurie keliasi dar anksčiau ir daro tai kiekvieną dieną. Bepročiai. Pas Donaldą yra koks tai sumuštinis su kiaušiniene, dar koks tai bulvinis paplotis. Tiks, kad jau daugiau nieko ir normalesnio neturit. Sakai metas ankstyvas? Eik po velnių, o tai aš nežinojau ir nepastebėjau. Duok ką turi. Ir kavos aišku. Pilk, pilk. Ar šitam mieste galima atsigerti kavos? Nors ir nebus tokia skani vakarykštė iš pakelės kioskų, bet galima. O tos skaniosios aš dar būtinai gausiu. Juk nesveriu pusantro šimto kilogramų, kad gyvenimas "makdonalde" nutrūktų ir baigtųsi. Nors ir pavalgęs bet nepersivalgęs, dar pabuvęs miesto centre bei apžiūrėjęs įspūdingus grafičius, rasiu kaip iš to miesto išeiti. Randu, bent kaip pradėti tai daryti. Antras apsilankymas parduotuvėje-kišenėje ir... Vėl neapgaudinėja. Nors kainų irgi nėra, o vidun einu su kuprine, bet neapgaudinėja nors tu ką. Na čia dabar kas. Kiek tai gali tęstis? Gal apgaudinėja tik turistus, o keliautojus gerbia. Tada normul, taip jiems ir reikia, kad nemoka keliauti, tegul sėdi namie. Ta proga sukertu jogurtą, užgerdamas "Pepsi" produkcija. Ir ar tai prisiminęs, kad cukrus labai kenkia dantims, ar tai supratęs, kad man viskas vienodai, dar ir dantis išsivalau gatvėje po medžiu. Na tai nieko baisaus, juk tai nesišlapinti miesto vidury. Aš taip ir negalėčiau, be to einamuoju momentu to ir nenoriu - karšta, visi išgerti skysčiai mano kūną palieka prakaito pavidalu. O ir kūnas šitas ne visai mano, kadangi jis keliasi prieš šešias, o save taip darantį nelabai atsimenu. Na, bet koks jau yra, toks. Panašu, kad ko jau ko, bet paprakaituoti artimiausias dvi valandas teks. Juk to ir susirinkome čia, dėl to kuprinę ir susidėjau bei užsidėjau ant savęs. Seniai jau, pirmai rimtai pakrautai mano kelionei sekančių metų pavasarį bus jubiliejus-dvidešimtmetis. O kol kas galima eiti toliau. Gal dar rusų sutiksiu. Vieną jau sutikau tokį prieš tai, besivoliojusį ant šaligatvio, pasipuošusį etikete "Russkij standart" (liet. "Rusiškas standartas") ir keturiasdešimties laipsnių stiprumo. Gal apie standartus kalbai pasisukus ir užėjo noras išsivalyti dantis miesto vidury, nes dantų pasta pas mane tai ne standartinė, o juodos spalvos ir... balinanti.

       O dar eidamas per visą tą Akabą prieinu laivų muziejų-parduotuvę po atviru dangumi. Į juos žiūrėdamas ir juos apžiūrėdamas galvoju ne tik apie tai, kad mano siela artima jūreivio dūšiai, bet ir prisimenu Surą - miestą Omane, žymų bei garsų savo laivais, statomais ten amžių amžiais. Jei kas apie tai nieko nežino ir negirdėjo, tai visai nereiškia, kad Omano įlankos miestas Suras tuo neįžymus. Jau greičiau reiškia tai, kad kažkas yra tamsuma. Kaip atsimenu ir draugišką omanietį komplekte, prabangia mašina ir baltu chalatu, tada surengusį man ekskursiją ant ratų bei visą tai papasakojusį. Tik ten būta tikrų medinių laivų, lyg iš filmų apie piratus, o čia stipriai sumažintos jų kopijos. Tiesa, išpildyta gražiai bei įtikinamai, tad užskaitau. Kelių vietinių paklausęs kur kelias į Amaną ir jų rankų gestuose perskaitęs kryptį, o akyse - kad aš turbūt durnas ir nesveikas, jei man reikia kelio į už tris šimtus kilometro esantį miestą. Bet juk neaiškinsiu kiekvienam sutiktam, kad tas kelias man reikalingas visai ne kad juo eičiau į Amaną, o kad jame tranzuoti. Tik tiek, tik tam man reikia kelio, būtų jis į Amaną ar kur kitur. O šiaip, žmonės malonūs bei paslaugūs. Net taksistai leidžiasi į kalbas, ir net po to, kai sužino, jog niekur su jais nevažiuosiu ir reikia tik informacijos. Tai ne gruzinai jų kolegos, kuriuos lyg muses vaikyti "Pashol ty...!" (liet. "Eik tu...!") tenka, žmonių kalbos jiems nesuprantant. Atrodytų arabai, o kultūra.

       Miestas vis nesibaigia, o manęs neapleidžia nuojauta, kad aš einu biški aplinkui. O gal ir ne biški, bet kad aplinkui, tai faktas. Turėčiau kuprinėje droną, pakelčiau jį į viršų ir pažiūrėčiau. Bet kadangi drono aš neturiu, tai belieka į viršų pakelti akis ir eilinius prakaito lašus nubraukus, prašyti vieno iš dviejų - arba kiek prigesinti saulę, arba pagaliau duoti kelią. Po kaire Eilato jau nebematyti, jis lieka ne tik Izraeliui ir Izraelyje, bet ir ten kur priklauso praeičiai likti - praeityje. Neliūdėk dėl jos, nes visa kas geriausia - dar tik ateity. Ir tegul tai žino ne tik krokodilas Gena (iš vieno tokio tarybinių laikų animacinio filmuko, dainavęs apie tai sėdėdamas ant važiuojančio traukinio bei tampydamas armoniką), žinok tai ir tu. Daina apie mėlyną vagoną, apie lėtai į praeitį plaukiančias minutes, susitikimo su kuriomis laukti nebereikia ir apie tai, kad nors praeities kartais ir šiek tiek gaila būna, bet viskas kas geriausia - dar ateityje. Krokodile, dainuok! Vėl. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Keturiolikta dalis. Ačiū už autostopą. Šimtas aštuoniasdešimt devintas skyrius. Ant kelio ženklo užrašas skelbia "Down Town". O ką, aš jau Amerikoje? Matomai priėjau apvažiavimą ir nuo čia skirsis kelias į oro uostą ir kelias į Amaną. Pagaliau. Nors dar šiek tiek ir teks paeiti, bet ar ne man prie to priprasti ir kam jei ne man?


Pasišalinimas iš Akabos

       Kelias yra, galima tranzuoti. Ir tikrai - po palmėmis. Ne veltui dvi su puse valandos ėjau, su pusvalandžio "perekuru" (liet. minutės pertraukėle), apie ką jau rašiau. Atsimenate juk, neseniai buvo - balta (jogurtas), mėlyna (pepsis), juoda (pasta). Netrukus ir neužtrukus sustojus kokiam tai senukui, atrodo, kad mašina, kurią jis vairuoja, yra ne jo, o mano. Nes aš daugiau žino kur jis gali važiuoti, nei kad jis žino kur važiuoja. Ir taip rodau žemėlapyje, ir kitaip, bandydamas mudviejų kalboje rasti nors vieną bendrą žodį, bet nieko, nors imk ir užmušk mane. Tik pabandytum... Tiek to, palmėmis žymėtas tau kelias, žmogau. Paskui sustoja antras iš dviejų lėkusių mikroautobusų. Pastvėręs kuprinę ir vilkdamasis vilkdamas ją, matau, kaip sustoja ir pirmas pralėkęs, kadangi jie kolonoje, su kokiomis tai lentelėmis ant priekinių stiklų. Ok, eisiu iki antrojo, nes jis ne tik kad arčiau manęs, bet jis man ir sustojo. Vairuotojas važiuoja į Amaną paimti turistų ir nors ir nelabai supratęs kodėl aš noriu važiuoti važiuoju be pinigų ir kaip taip iš viso galima (galima, galima, dar ir kaip galima), sutinka mane pametėti kažkur pusšimtį kilometrų, kurio man reikia. Žmogau, jis kalba rusiškai. Kiti vos vos kalbėjo angliškai ir tai ne visi, o šitas - rusiškai. Iš kur? Kaip ir kodėl? Juk arabas. Skirtingai nei aš, kurį rusų kalbos išmokino tarybinė santvarka (dėkingas jai esu už tai) ir (gal) per prievartą, jis gi rusiškai pramoko dėka... savo pimpalo (pats taip sakė, frazės originalo čia nepateikinėsiu dėl cenzūros) - susipažinęs su ukrainiete, kuomet anai vien sekso jau nebeužteko ir ji su savo naujuoju arabišku draugu panoro pasikalbėti taip sakant "po dušam" (liet. nuoširdžiai, šiltai ar kaip tai panašiai). Tas nemetė jos, ir pas kitą ukrainietę ar ne ukrainietę neišėjo, o ėmė ir pramoko rusiškai. Neišmoko, tik pramoko, bet kalba. O dar sako, kad mūsų laikais nebėra vietos žygdarbiams. Nė velnio, pilna tos vietos.

       Važiuojam greitai ir net labai greitai, o kai nebevažiuojam nei greitai, nė niekaip, prie patikros posto vairuotojas prašo manęs slėpti žemėlapį. Kad kažkas ten nepagalvotų man besant turistu (žemėlapis išduos), kurių jie negali vežti dabar, kai važiuoja jų paimti iš Amano, kad paskui vežtų juos į Akabą. Ten kokios tai savo "tiorkės" (liet. tvarkos), kurių mums suprasti nei duota, nei reikia. Juk minėjau, kad automobiliai su lentelėmis ant priekinių stiklų, reiškia kokie tai specifiniai. Na taip, o be žemėlapio rankose tai aš išlietas arabas, vienas prie vieno toks, statistinis, niekas už turistą nė nepalaikytų, o palaikę - atsiprašytų suklydę. Bet aš ir nesu turistas, aš autostopininkas. Slėpti, tai slėpti, kaip pasakysi. Žemėlapį tai aš galiu paslėpti. Galiu jį kad ir išmesti, bet keliautojo savyje - ne ir niekaip. Nei paslėpti, nei išmesti. Tad nė neprašykit, o paprašę - apsišikit. Ir nebūtinai galvas, bet kad daugiau be nesąmonių. Postas įveiktas, turisto manyje niekas neįžvelgia, lekiam toliau, apsukų nemažindami. Sąlygos tam sudarytos kuo puikiausios, kadangi kelias šis Jordanijoje puikios kokybės, o kas keista - dar ir tuštokas. Vakar jo būta labiau apkrauto. Tai ir suprantama, kadangi kaimyninėje Sirijoje žmonėms ir ne žmonėms ėmus kariauti, Jordanija neteko išėjimo prie Viduržiemio jūros uostų. Todėl visi jos kroviniai dabar "eina" į vienintelį turimą asmeninį - Akabos jūrų uostą pietuose, kelias iki kurio tik šis. Jis negali būti nei siauras, nei prastas, nes bus negerai. Ir nors iš ten jiems iki Viduržiemio jūros plaukti toliau, apiplaukiant visai nemenką Sinajų, bet dėka Sueco kanalo nors įmanoma. Matomai taip yra paprasčiau, nei kad susitarti su žydais ir naudoti Izraelio jūrų uostus, esančius prie tos pačios Viduržiemio jūros, kaip ir Sirijos, tik kiek piečiau. Kas ir kada paskutinį kartą bandė susitarti su žydu ir likti neapgautas? Užteks geopolitikos, metas man stebėti kelią ir lokalizuotis, kad nepravažiavus to, kas mane domina ir ką pravažiavęs už tai sau niekada neatleisčiau.


Atvykimas į dykumą

       "Rusiška" ruletė kelionė baigiasi toje vietoje, kur ožio galva kviečia sukti į dešinę. Ir kaip tu žmogau nemesi kelio dėl takelio, kai tas ožys kviečia ne į kokią ožių fermą, o į tavo svajonę. Kad ir seniai sugalvotą, bet svajonę - Vadi Rumo (arab. Wadi Ramm) dykumą arba Mėnulio slėnį (arab. Wadi al-Qamar). Ji ne todėl juk Mėnulio slėniu vadinama, kad būtų Mėnulyje. Yra už ką, o ir apie niekus nesvajojama. Kas apie niekus svajoja, į niekur ir nueina - kas prie altoriaus, kas į geresnį darbą, kas dar velniai žino kur ir ne apie kuriuos dabar kalba. Sako, kad ta dykuma atrodo lyg chameleonas - uolos ir smėlis keičia spalvą iš baltos į geltoną, juodą, neįtikėtino spindesio rausvą, kuri vienaip atrodo saulei šviečiant zenite ir visai kitaip auštant ar artėjant saulėlydžiui. Ką gi, bent jau dvi dalis tai tikrai pamatysiu. O gal ir visas tris, jei pasiseks ir būsiu greitesnis už saulę zenite. Bet tam reikia mažiau kalbų ir daugiau darbų. Taręs sau kažką panašaus į tai, pradedu įveikinėti mano nuomone sunkiausius visoje kelionėje būsiančius autostopinius kilometrus, kurie ne tik pirmyn, bet ir atgal tuo pačiu keliu, nes kelių ten daugiau nėra. Ir tikrai - peizažas ima keistis iš karto, pavažiavus kelis kilometrus. Pavažiavus su kuo? Nerašiau? Skubu prisiminti, rašau.

       Taigi, suprasdamas kokia tai turistinė atrakcija besanti (net UNESCO ten prikišę savo godžias pinigingas rankas), nelabai tikiuosi ką greitai sustabdyti nemokamo taip paprasčiausiai stovėdamas ir stabdydamas. Tad nusprendžiu kol kas eiti keliu, kol kas iš pravažiuojančių (o tokių, Dievas meluoti neleis - yra) ims ir pats sustos, nė nestabdomas. O jau sustojęs ir sužinojęs su kuo turi reikalą - išprotėjusiu keliautoju, neva pasiruošusiu lygiai trisdešimtinę kilometrų nueiti pėsčiomis, dar prašys, kad su juo nemokamai važiuočiau ir maldaus, o gal ir primokės. Blefas? Taip, bet jis pasiteisina. Netoli nuėjęs, užtat spėjęs nusifotografuoti ženklo su karve kupranugariu fone, sėdžiu jau beduino automobilyje, prieš tai patikintas ne kartą ir ne du, kad jokių pinigų nereikia. Iš kur toks mielaširdingumas? Juk sakiau - dar maldaus. O jei rimtai, tai tikisi jis parduoti mane man vietą nakvynei savo rančoje. Tik jam aišku nieko neišdegs, ką pasakysiu per vertėją, pakeliui šalimais kelio bakūžėje sustojus. Bet net ir tai po karšta Jordanijos saule neatšaldys jo noro mane pavežti "tiek kiek pakeliui". Ir tik privažiavę sankryžą dviejų kelių, nuo kurios mano ir jo pakeliui baigiasi, išsiskirstome kas sau - jis su savo automobiliu namo, aš su savo kuprine nežinia ko, laukti naujos aukos mašinos. Tik laukti ilgai ir nereiks, tiksliau - iš viso neteks, kai vos spėjusį pasisveikinti su ten patruliavusiais policininkais, mane pašauks pas save kitas jordanietis. Nors ir ne šuo, bet tokie pašaukimai man patinka. Šįkart važiuosiu arčiau, užtat ir vėl be pinigų - tokia kaina sutarta be jokių derybų. Net patį ima stebinti toks lengvas, lyg peiliu per sviestą, autostopas turistiniais keliais.

       Patekimas į dykumą nėra nemokamas, bet to ir reikėjo tikėtis, kur savo rankas prikišę UNESCO. Verta paminėti, kad Jordanijoje aš esu inkognito su "Jordan Pass" - tai toks popiergalis, perkamas dar būnant namie internetu, kuris suteikia ne tik teisę įvažiuoti į šalį (kitu atveju už vizą mokama oro uoste), bet ir patekti į visokius objektus. Šitą dykumą - tame tarpe, nors patekimo kaina į ją ir nėra didelė - kažkur septyni eurai, jei atmintis manęs neapgauna, ką daro ji itin retai. Kur kas labiau-juntamiau tas popiergalis gelbės norint aplankyti Petrą, nes su juo aplankius dar kelis objektus, susitikimas pas Petrą (su Petru) atpinga kone dvigubai. Bet apie tai rytoj arba poryt, jei pastarąjį iki to laiko atgaivins po išgertuvių potvynio. Į akis lenda vietiniai, su kvailais klausimais apie tai kiek aš čia būsiu. Kiek būsi, kiek būsi, "mister"? Misteriai Londone, ponai Paryžiuje. Kiek norėsiu, tiek ir būsiu. Galimi atsakymo variantai pas juos prasideda nuo dviejų dienų, tad manasis "penkiolika minučių" lieka nesuprastas. Taip ir gerai, atsiknis. Ką gali pasiūlyti beduinas, kai viskas ko reikia pasiūlys jo namai - dykuma? Tad išspyręs vartus į dykumą, žingsniuoju ne kaip atrodančiu siauru keliu. Šalikelėje voliojasi kupranugaris, bet netikras, o ant kažkieno nukirsto kelio ženklo. Gyvų kupranugarių irgi užtenka, bėgioja visokie ir ganosi abiejose kelio pusėse. Iki vietos, kur kelias baigsis bei prasidės bekelė ir smėlis, dar neaišku kiek kilometrų. Bet man koks skirtumas - aš tiesiog einu, kaip jau ne kartą esu daręs. O jeigu pakeliui atsiras norinčių pavežti - welcome. Jie irgi ne kartą yra taip darę ir ką daryti žinos. Neužilgo tokiais tampa prancūzų porelė, važiuojantys bet nepravažiuojantys nuomotu automobiliu. Puiku, šaunu ir galim skaityti, kad artimiausiems kilometrams išsinuomojot ir autostopininką, komplekte su mašina.

       Pats Vadi Rumo kaimas yra viena gatvė tarp dviejų kalnų su namais iš abiejų jos pusių. Tokį jį pamatau atvykęs, tokį jį pažįstų ir praeidamas ta gatve. Net kokis tai traukinio bėgis yra, su vienu vagonu ant jo bei kale, įsitaisiusia pavėsyje, besidžiaugiančia ir besirūpinančia nauja mažylių vada. Kokie mieli šunyčiai. Sujudimas didelis, gyvenimas verda, kuomet vietiniai turi ko pasiūlyti ne vietiniams. Pastarųjų atrodo daugiau, aš esu vienas jų. Tai lyg bazė ir paskutinis taškas - vieta nusipirkti gerti (imu apelsinų sulčių), valgyti (turiu, nenoriu), o gal net parašyti testamentą (rasite kuprinėje), prieš išvažiuojant į dykumą, iš kurios jau negrįžtama. Ją, dykumą užuodęs, kur visa tai baigsis - žmonės, namai, paspartinu žingsnius. Gyventojų užsiėmimai kaip suprantu čia du - arba kupranugarystė, arba turistininkystė. Pirmu atveju auginami kupranugariai, antru - į dykumą vežami turistai. Gal ir parvežami iš jos. Kupranugariais? Ne, beduinai tai daro savo pavargusiomis "tojotomis" atviromis priekabomis, kuriose kaip taisyklė telpa šeši-aštuoni piliečiai turistai. Dar yra mokykla, kurią pabandžius fotografuoti išlenda ginkluotas vyrukas, liepiantis to nedaryti. Lyg tai būtų ne nekaltų mergaičių ir berniukų mokymo įstaiga, o džihadistų rengimo centras, su rūsyje ruošiamais vyrukais ir merginomis šventajam karui - džihadui. Džihadas (arab. jihad "pastanga") islame - siekis žodžiu ar veiksmu apginti tiesą, teisingas šventasis karas, nukreiptas prieš tikrą ar įsivaizduojamą blogį. Gerai, kad bent nešovė, palaikęs tuo blogiu mane. O ir fotografavau aš visai jokią ne mokyklą, o sieną, norėdamas įamžinti užrašą ant jos anglų kalba, skelbiantį apie tai, kad mokslas yra judėjimas iš tamsos į šviesą ("Education is the movent from darkness to light"). Jei Jordanijos dykumos bažnytkaimyje tai yra tokia didžiulė paslaptis, tai ko rašinėja apie tai ant kiekvieno kampo, atsiprašau - mokyklos tvoros. Yra vaikų ir gatvėje, ne tik mokykloje. Jiems arba pamokos mokykloje pasibaigę, arba į tokias neaiškias vietas jie nevaikšto bei nieko apie tai, kad mokslas yra judėjimas iš tamsos į šviesą - nežino. Užaugę vežios jie turistus į dykumą ir jiems švilpt bei nusišvilpt ant visų tų mokslų. Į akis jie nelenda, pinigų neprašinėja, elgiasi kultūringai ir mandagiai, žiūri pagarbiai - reiškia arba bijo, arba gerbia, arba ir tas ir tas. Viskas, gatvė ir kaimas baigiasi, aš Mėnulyje.


Ką aš galiu papasakoti tau apie dykumą

       Ir tikrai - ką aš galiu papasakoti apie dykumą? Ir ar reikia apskritai apie ją kam nors ir ką nors pasakoti? Ko verti bus mano žodžiai apie tai, kas žodžiais gal nenusakoma? O jei ir ne taip, tai kas bus tie niekingo manęs niekingi žodžiai prieš gamtą, sukūrusią visa tai? Kur jų vieta? Todėl paverskim viską kiek paprasčiau, prisiminę mano parašytą pasaką iš Omano dykumos apie byrantį smėlį ir bėgantį laiką... "O tada visiems juokams atėjo pabaiga ir galas, kai į savo delną paėmęs kiek į jį telpa smėlio ir stipriai, stipriai jį jame suspaudęs, leidau jam iš jo bėgti. Lengvai, po truputį ir pavėjui. Smiltelė po smiltelės. Ne, toje vietoje aš nesijaučiau smėlio laikrodžiu. Tik man tai priminė mano, tavo, jų ir mūsų visų, šioje Žemėje vaikštančių, kada nors joje vaikščiojusių ar dar tik daryti tai besiruošiančių, gyvenimus. Turbūt nereikia pasakoti kas nutinka, kai kiekvieno iš mūsų jam skirtas smėlis Viešpaties delne baigiasi.". Nors ir vadinasi pasaka, viena iš mano Arabijos pasakų, viso to būta iš tiesų. Tai parašiau prieš du metus. Kad po dviejų metų tai pakartočiau - ir žodžius, ir veiksmą, tik jau kitoje - Vadi Rumo dykumoje. Nors joje ir nėra tokių smėlio kalnų, kokių būta ten. Joje apskritai nėra smėlio kalnų, nes tai Mėnulio slėnis, o ne Vahibos smėlynai. Saulė zenite neužtruks, o jai artėjant link laidos - suksiu atgal. Išdidžiai ir lėtai "praplauks" dykumų laivai kupranugariai. Jie pro mane arba aš pro juos. Buvo verta čia ateiti, vaikščioti, sėdėti, žiūrėti, visą tai pamatyti, su visais susitikti. Jeigu Jordanija kada nors dar susigrąžins mane pas save, tegul laiko tik čia.


Nakvynė dykumoje

       Nors dykumoje ir daug kelių, kad ir laikinų, pažymėtų tik ratų vėžėmis, šiandien esančių čia, rytoj būsiančių ten arba jau nebūsiančių išvis ("Kai sužydės akacija. Mano ten, tavo čia. Tu prisimink pavasarį. Mes buvom ten, buvom čia"), nė vienas jų man netinka ir visi kaip tyčia yra ne pakeliui. Tai ne todėl, kad būčiau bent kiek išrankus, o todėl, kad visi jie veda į pietus, kai man reikia į šiaurę. Einu atgal, o pravažiuojantys beduinai šaukia (grasina) vešiantys ir pavešiantys "for free" (liet. už dyką). Tai arba mato žmogų su kuprine ir gerbia, arba ieško durnių ir atvažiavus tas "for free" taps nebe už dyką. Be to, ir su lochais-turistais man ne pakeliui, kurie net atvažiavę į dykumą negali pabūti vieni, jausdami poreikį būti su kažkuo, būtų tas kažkas beduinas ar kitas turistas. Neduokdie dar koks ims ir papjaus toje kabinoje, iš pykčio ar pavydo, kad jam mokėti teko, o "šitam" - ne. Be to ir "našarnykas" (liet. asmuo, kuris stengiasi ką gauti už dyką) aš nesu, aš autostopininkas. Ir tik absoliutus kvailys bei visiškas analfabetas šias dvi sąvokas gali palaikyti sinonimais ir panašios reikšmės žodžiais. Toks tegul užsideda kuprinę ir bent savaitę pabando gyventi taip kaip gyvenu aš. Tada ir pakalbėsim apie tai, kas "našarnykas", o kas - asilas. Vėl einu to paties kaimo ta pačia gatve, tik šį kartą jau priešinga kryptimi. Kaimo gale siūlosi taksistai (vis dar vežti ir nieko daugiau), bet man su jais vis dar ir vėl ne pakeliui. Nors jie to ir nesupranta bei aiškina, kad pakeliui. Gal aš geriau žinau - pakeliui man ar nelabai su jumis, ponai? Ir gal eikit jūs po velnių? Buvot? Tada gal dar kartą vertėtų suvaikščioti? Vėl netranzuoju, vėl einu. O kur skubėti, juk nakvynė ar taip ar taip bus kažkur čia. Sustoja policijos ekipažas ir supakuoja, kad pavežtų iki ten, nuo kur atvežė prancūzai. Pavežti, tai pavežti, galima. Paskui jie toliau nevažiuoja, o kodėl aš nenoriu važiuoti su taksi, lyg specialiai manęs ten laukusiu - nesigilina. Ir eik tu žmogau po velnių kur pageidauji, kad ir į visas keturias puses. Tik į keturias nereikia, man užteks ir į vieną. Ir darkart lengvu mostu užsimetęs kuprinę bei pasišvilpaudamas, patraukiu per dykumą nutiestu keliu eiti sekančių savo kilometrų, kurie dar ne visi nueiti. Ir ačiū Dievui, kad dar ne visi jie. Nors šiandien sustoti niekam nebereikia, vienas vis tik sustoja. Pasakius, kad nereikia - nuvažiuoja.

       Vietos nakvynei nors kastuvais semk, vietos trūkumas ne problema. Bėda tik tame, kad smėlis išraižytas automobilių vėžėmis, todėl statyti palapinę "bet kur ant smėlio" reikštų visišką atsidavimą Dievo valiai. Tokiu atveju užtektų maldos, kad ir tokios: "Viešpatie, padaryk taip, kad šią naktį nė vienas beduinas su savo ratais neišvažiuotų į dykumą padraginti, palenktyniauti ar turistų pavežioti". Ir numeti palapinę bet kur, vietos juk daug, o smėlis - jis visur tas pats smėlis. Tačiau mes juk vis dar atsimename, kad Dievas saugo tik tuos, kurie jam padeda tai daryti, ar ne? Kitiems gi gulėti šalimais kelio kaip tas visas asilas, mano matytas vakar, arba stovėti pradžioj prie altoriaus, o paskui prie suskilusios geldos. Įsikuriu netoli kelio tarp dviejų žemų krūmų. Dykuma, mažai kas auga, ačiū ir už tokius. "Bet argi ant tokių pasikarsi?" - paskutinį kvapą išleidęs paklaustų Frykis, sugebėdavęs kartis (bet taip ir nepasikarti) ant visko, visur ir visada. Jei jau tam neužtektų, tai ką kalbėti apie mane. Keista, bet ar tai nesant jam čia, ar nesant medžių apskritai, man tokio noro net nėra. Ne, tai ne mano jau minėtieji Vahibos smėlynai Omane, kur prieš dykumą net virvę pakabintą radau (be juokų), kaip pasiūlymą gerai pagalvoti - ar eiti į dykumą, ar baigti viską čia, dabar ir pačiam, nesikankinus po karštąja Arabijos saule. Ko niekad? negalėjau suprasti, tai kodėl rusų kalboje žodis pasikarti (rus. "povesit`sja") savo skambesiu ir rašyba toks labai panašus į kitą tos kalbos žodį "poveselit`sja" (liet. pasilinksminti). Mano guminė kiaulė matomai tai suprato, todėl ir kariasi linksminasi taip dažnai - reikalui esant ar be jokio reikalo. O man... Man to suprasti turbūt neduota. "Dvi upės, gyvenimai du, kaip joms neišdžiūti kartu..." - žmogaus ir guminės kiaulės. Su moterimi irgi ne kas būtų, neina namie susikalbėti. Vyro į namus parsivesti nebandžiau, tegul taip ir lieka. Belieka guminė kiaulė. Tai jauni būdami mes galvojam, kad nealkoholinis alus - pirmas žingsnis link guminės kiaulės moters. Ir tik paaugę suprantam, kad toks alus ne taip jau ir blogai - jis nei prie guminės moters veda, nei blogiausia kas vyro gyvenime gali nutikti.

       O vieta pasikorimui nakvynei tai visai tokia tinkama. Jie (tie krūmai) aišku nesustabdys ko nors važiuojančio, bet gal beduinai ne asilai, kad ant krūmų važinėtų, kada šalimais švaraus smėlio plotai. Nebent nusišlapinti koks sugalvotų, bet ne iš važiuojančios juk mašinos jam tai daryti. Nors... Kas ten žino vietinių pomėgius, įpročius, galų gale jų papročius. Dar gali kupranugaris koks ateiti ar Frykio man keršyti siųstas skorpionas atropoti, bet gal neateis ir neatropos. Bet kuriuo atveju nieko geriau aplinkui nėra, o jau ne tik temsta, bet neužilgo ir visai sutems. Sėdėdamas dar palaukiu kol sutems visai, kad keliu važiuojantys negalėtų matyti manęs ir kuo aš čia užsiiminėju - statomos palapinės, turinčios bjaurią madą iš pradžių būti ryškia ir geltona, kol ant jos neužmeti žalio audeklo. Bijau ne būti nužudytas ar apiplėštas, o kad koks nepakviestų-nepriverstų važiuoti nakvoti į beduinų fermą. Visai nenoriu ir nesiruošiu iškeisti nakvynės dykumoje į nakvynę ne joje. Viskas, sutemo. Ir kiek galėjau, tiek mane apsaugoti Dievui padėjau. Toliau jau tik jo vieno reikalas bei atsakomybė už mane. Jo, tai ne vieno iš tų sugalvotų - pranašų, bepročių ar kunigų, karštyje ar iš neturėjimo kas veikti (Alaho, Jėzaus, Budos, Ra, dar velniai žino kurio), o Visatos - erdvės atžvilgiu beribės, o laiko - kintančios. Tos pačios Visatos, tą naktį dykumoje virš mano žalio namo stogo uždegsiančios bei įžiebsiančios milijonus žvaigždžių. Juk žvaigždžių pilnas dangus būna ne tik rugpjūčio naktimis Lietuvoje, dar toks būna dykumoje. Tad dar kelis kartus trauksiu savo galvą iš palapinės, liepdamas visam kitam pavargusiam kūnui neburbuliuoti, kad pasigrožėti tuo vaizdu. Kad dar ir dar kartą pasijusti niekingu ir mažu prieš visą tą galybę. Nebandėt? Būtinai pabandykit. Tada ir nesąmonių visokių šitoj Žemėj mažiau bus, ir neva svarbių žmonių sumažės. Netrukus ir užmiegu, būdamas beduinų globoje arba jiems esant manojoje - kaip kam patogiau, abipusio pasitikėjimo užliūliuotas. Ilsėkis, dykuma. Miegok, keliautojau.

       Prieš miegą (kaip mes čia atsiradom). Ir kodėl. Ne Žemėj šitoj, o kelionėj. Jordanijos laukiau ilgai, bet nesiruošiau mokėti už jos pasiekimą neadekvačių sumų visokioms buržujiškoms avia kompanijoms, skraidinančioms ten ir atgal už keturis šimtus eurų. Ne todėl, kad keturių šimtų eurų neturėčiau, o todėl, kad nenoriu už du šimtus skristi, o už kitus du šimtus valgyti sumuštinius "on-board" (liet. lėktuve), kokių namie nevalgyčiau net esant jiems paskutiniams sumuštiniams Žemėje. "Ryanair" tuo laiku kol aš laukiau laiko veltui negaišo ir susitarusi su Jordanija, kad jiems atgabens žmonių, kiekvienas kurių paliks šalyje kalnus pinigų, bei gavusi iš arabų rėmimą (ne bilietų pardavimas juk po penkiasdešimt eurų už tris-keturias valandas ore neša pelną kompanijai, net jei lėktuvas ir būna pilnas), pasiūlė adekvačią kainą. Todėl dar pavasarį, tik grįžęs iš Pietų Korėjos ir Japonijos, sekančią dieną ką padariau paskutiniu reikalu - pervedžiau jiems nepilnus du šimtus eurų. Būčiau be kuprinės, būtų užtekę ir pusės to. Bet aš be kuprinės nebūnu. Taip, keturias valandas nevalgysiu skrisdamas į ten ir tiek pat valandų būsiu alkanas skrisdamas atgal. Bet atskridęs už sutaupytus du šimtus eurų manau rasiu kur nusipirkti šavarmos, jei toks poreikis bus ir per tas keturias valandas (tik pagalvok, NET keturias valandas be maisto) vos nemirsiu, kaip kad nutinka kitiems. O dar - po civilizuotos ir kultūringos Japonijos norėjosi į tokį lengvą balaganiuką. Todėl ir tapau vienu iš pirmo "Ryanair" reiso į Jordaniją keleiviu lapkričiui. Septyni mėnesiai praeis greitai, kaip greitai praeina ir gyvenimas.

       Puikiai išmiegojęs - gal todėl, kad niekieno nesuvažinėtas, gal kad užburtas vakarykščio dangaus vaizdų, o gal šiaip, ryto saulei virš Vadi Rumo kylant... Nepastebiu jokio skirtumo tarp dykumos, kokia ji atrodė saulei buvus zenite ar jai leidžiantis, ir kokia ji dabar. Nors ir buvo žadėta. Tad susipakavęs, pafotografavęs ir papozavęs, nieko netranzavęs ir niekieno nepavėžėtas per prievartą, pasiekiu už kelių kilometrų esančią sankryžą. Ten kaip ir vakar budi policininkai. Gal ir ne tie patys, gal ir nerūpi. Šiems kraštams ilgas pusvalandis stovint kelyje neprailgsta, nes tai vis dar dykuma, į kurią galėtumei žiūrėti turbūt taip pat ilgai, kaip ir į tekantį vandenį, degančią ugnį, besiparkuojančią moterį, išmokamą atlyginimą. Ilgai, iki išprotėjimo. Dykuma graži, žmonės - ne patys kultūringiausi, pakeliui primėtę popierinių lėkščių, visokių butelių, cigarečių pakelių. Aišku, palyginus su standartinėmis Jordanijos pakelėmis - gal net nepastebėtum, bet yra. Sustoja pilietis, senais laikais studijavęs Moldovoje, kai ji dar buvo Moldavija. Rusų kalba liejasi vėl, tik šį kartą jau visai laisvai. Sugrįžęs į didelį kelią ir pakelės parduotuvėje apsirūpinęs maistu bei gėrimais, viltį būti apgautas prarandu galutinai. Neužsiiminėja čia žmonės tuo, gali kad ir su dviem kuprinėm į krautuvę užeiti - nieko nebus. Nebent apgautų tave pačiam to paprašius, bet taip nesiskaito ir nesąžininga. Beveik viską prie tos parduotuvės ir suvalgau (bet ne viską), karts nuo kartų išgirsdamas pratisą šuns kaukimą. Ana va turbūt iš duobės po medžiu priešais. Bijau net pagalvoti kas ir kokiam nabagui ten atsitiko, žiūrėti neinu. O dar sako, kad svetimo skausmo nebūna.


Važiuoju pas Petrą

       Jei kas nors ir kada nors jums sakys, kad Jordanijoje karvių nėra, netikėkite - meluoja arba nežino. Bent dvi melžiamos karvės šalyje tikrai yra. Pirmoji - tai Petra (nemaišyti su kaimynu Petru iš antros laiptinės). Petra (gr. šis žodis reiškia "akmuo", arab. skamba kaip Al-Batra) - archeologinė vietovė Jordanijoje, garsėjanti akmens statulomis, išskaptuotomis tiesiog uolose keli šimtai metų prieš Kristų (turbūt Jėzų). Tai ne tik pamirštas nabatėjų miestas, bet ir vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų. Antroji - tai turistai, norintis tą Petrą pamatyti. Net atskirą kainininką jie ten turi sudarę pagal lankytojų kategorijas, garsėjantį "konskimi cenami" (liet. arkliškomis kainomis). Pasaulio stebuklui ir kainos stebuklingos, kodėl nenumelžus visų. Spręskite patys - 50 JD (JD - Jordanijos dinaras) kainuoja vienos dienos bilietas, kas yra 60 eurų. Pusei dienos už pusę kainos - neparduoda. Jokių akcijų ir nuolaidų, čia ne varškė prekybos centre, o nacionalinis šalies turtas. Toliau dar įdomiau - tokia kaina galioja tik su sąlyga, kad esi ne pirmą dieną Jordanijoje. Jei esi pirmą dieną (t.y. niekur šalyje nenakvojai ir galimai nenakvosi, o išvažiuosi atgal į Izraelį) - mokėsi 90 JD, kas jau visas šimtas eurų ir dar su kapeikom. Nakvynė palapinėje tinka, to netikrina - ar viešbutyje tu miegojai, ar stotyje, ar iš viso nemiegojai. Tiesiog jei bent vieną naktį praleidai Jordanijoje pagal įvažiavimo į šalį antspaudą pase, būsi išganytas. Nepraleidai - būsi apiplėštas ir numelžtas pagal pilną programą ir be variantų. Jei iš šalies išvažiuosi tik kitą dieną - 40 JD permoką tau grąžins ant sienos (taip rašoma), kad nieko blogo nepagalvotum ir numelžtas jaustumeisi mažiau arba jaustumeisi mažiau numelžtas. Ne per sudėtinga? Ir ar ne per daug išsipisinėjimo, ponai beduinai ir ne beduinai? Aišku, kad per daug, todėl ir žvaigždutės nededu tame negražiame žodyje sakinyje prieš tai. Į kvailą klausimą: "Ar čia nagus prikišę UNESCO?", leisiu sau atsakyti irgi tokiu pat kvailu klausimu: "O ar Romos popiežius katalikas?".

       Išsitaškyti ne tai kad negalintiems, bet visai to nenorintiems, o be Petro-Petros likti nesutinkantiems, šioje vietoje gelbsti mano jau minėtasis "Jordan Pass", į kurio 70 JD kainą įeina ne tik viza, kainuojanti 40 JD (be variantų, jei nesi arabas), bet ir Petros (ar Petro) lankymas. Kaip ir eilė kitų objektų, nors ir kur kas pigesnių, tokių kaip mano jau vizituotieji Karako pilis ar Vadi Rumas. Su "Jordan Pass" irgi ne viskas taip paprasta, ir už tokią kainą jį gali pirkti tik su ta sąlyga, kad praleisi Jordanijoje tris naktis. Kur tu jas leisi ir su kuo - niekam neįdomu, bet jei bandysi šalį palikti tiek naktų joje nepraleidęs, vargas tau bus ir bausmė - išvykdamas turėsi mokėti už vizą 40 JD. Ką, dar vienas ir vėl išsip*sinėjimas eina? Tai kas po velnių per stebuklas yra ta Petra? Ir ar tas Petras jau išsiblaivė po prieš kelias dienas mano guminės kiaulės Frykio jam pasiųsto prakeiksmo, paskandinusio jį degtinės vandens potvyniuose. Nieko asmeniško prieš Petrą, čia jis taip kerštauja man, kad neišleidau iš jo oro kaip iš moters kokios ir nepasiėmiau jo pas arabus. Važiuoju aiškintis, tuo tikslu eidamas į kelią, kad ten sustabdyti ką nors, kas vežtų iki man reikalingo posūkio. O tada jau tiesiai pas Petrą. Kelyje kažkas kažkuo prekiauja, kažkas kažką stabdo, priekyje šalia degalinės slampinėja šuo (čia jų pasitaiko nors ir retai, bet pasitaiko), o aš praspyręs kelis šalia retkarčiais vis sustojančius taksistus, limpančius prie manęs kaip musės prie medaus, laukiu jei ir ne tos vienintelės mašinos, tai bent tos, kurios vairuotojas sutiks būti nemokamas. Aš ne "našarnykas", norintis visko už dyką, bet toks yra autostopo principas ir ne kitoks.

       Tik va tarpinio sustojimo nebus, kuomet mano profesionalumas duoda apie save žinoti ir grakštesniu nei įprasta rankos nykščio mostu stabdomas automobilis žaliais numeriais (kas reiškia nuomotą transportą) ima ir sustoja. Na ką aš galiu pasakyti šioje vietoje, išskyrus tai, kad... Valio!!! Naujieji mano draugai (kaip visada - laikini, kelyje ar namie), tai rumunų porelė - vaikinas už vairo ir mergina šalia jo, šiandien paliekantys šalį, bet prieš tai dar važiuojantys į Petrą. Kaip puiku, kaip nuostabu - jiems į Petrą, man pas Petrą. Ar tai vienas ir tas pats, aiškinsimės juos pasiekę. O faktas tas, kad Petras jau išsiblaivęs ir visus priima. Būtent tai man patvirtina rumunai, dvi dienas prieš tai beviltiškai bandę ten patekti bet taip ir nepatekę dėl neadekvataus objekto stovio. Apie Frykį jiems nesakau nieko. Na, bet Fryki, na ir padla tu - keršiji man (neaišku už ką) namie likęs, o kenčia niekuo dėti žmonės. Angliška kelionė neprailgsta, nes aš žinau apie Rumuniją kaip ten kelis kartus buvęs, o jiems patinka tai, kad apie juos kažkas žino - senasis gerasis Drakula (lankiausi), protestai Bukarešte (girdėjau), korupcija (visi žino), čigonai ("promyšljaet", t.y. verčiasi negerais darbeliais Vilniuje), diktatorius Čaušesku ir jo rūmai (prie rūmų buvau), Konstanca (nebuvau, užtat gražiai skamba ir prie Juodosios jūros) bei panašūs dalykėliai - tam kilometrų skaičiui užteks. Bent vienas rumunas tiek žinotų apie Lietuvą kiek kad aš žinau apie Rumuniją. Prieš tai miestelyje visi užsipirkę šavarmos, o aš dar ir "Pepsi" bambalį gavęs, atvykstam kažkur, kur pastatyta didelė raudona širdis ir sustatytos šešios baltos raidės "I" ir "PETRA". Būdamas vyras, prie užrašo apie tai, kad "Aš myliu Petrą", fotografuojuosi tik gerai pasislėpęs, ir tai bus nuotraukos nebent asmeniniam naudojimui arba tam atvejui, jei kada nors (apsaugok Viešpatie) tapčiau gėjumi ir užsinorėčiau, kad Petras būtų mano ir tik mano. Dar pas Petrą yra aplinkui jo vardą slampinėjantis šuo (turbūt irgi UNESCO saugomas), reguliariai prišikantis į dūšią apšlapinantis širdį - tokią didelę ir tokią raudoną. Na ir "sabaka" (liet. šuo) - tu su juo kaip su žmogumi šunimi, o jis tau ima ir į sielą pridirba, ir dar prie užsieniečių. Nejau niekam nėra taip buvę kaip Petrui? Šuo čia ne prie ko, užteks prisiminti gimines, draugus ir bendradarbius.

       O su gėrimu gavosi taip, kad nors ir bandėm šavarmos kepėją įtikinti, kad jis iš mūsų per mažai pinigų paėmė (keturis su puse dinaro už tris vienetus šavarmos), tas buvo kitos nuomonės, tvirtindamas, kad ar tai pinigų tikrai užtenka, ar nesuprasdamas, jog to gėrimo aš neatsinešiau su savimi, o paėmiau ne iš kur kitur, o iš jo vitrinos. Kelis kartus jam rodai, aiškini, o jis nei angliškai kalba, nei papildomą dinarą ima. Nenori imti - neimk, mano sąžinė lai lieka švari. Tik paskui nepasakok, kad ir tarp čigonų vagių pasitaiko. Na bet rumunai čia ne prie ko, tai ir čigonai šį kartą irgi ne su jais, gėrimas mano. Bet ot ir laikai atėjo - ne keliautoją arabas apgauna, o keliautojas apgauna arabą. Tai ką, dabar teks visiems gerai žinomą priežodį "Nepūsk arabų" keisti į "Nepūsk keliautojų"? Dilema, ne kaip kitaip.


"In memoriam" ir "Pro memoria"

       Pati Petra man nei patinka, nei nepatinka, kokio tai didesnio įspūdžio nepalikdama. Gal todėl kad aš vyras (o vyrui Petras patikti negali, nes abu jie vyrai ir taip gamtos surėdyta). O gal kad jau viską matęs (kalnų ir griuvėsių pasaulyje į valias ir kur kas pigesnių). Arba dar todėl, kad man, kaip ir šveicarų archeologui bei rytų tyrinėtojui Džonui Liudvikui Burckhardtui (vok. Johann Ludwig Burckhardt), pirmajam iš europiečių prieš du šimtus metų atradusiam Petrą ir apie ją papasakojusiam Senajame žemyne - Europoje, ji tėra tik tarpinė ir mažai ką reiškianti stotelė ilgam ar mažiau ilgam mano kely. Jam Petra tebuvo žingsnis į išsvajotąjį Sacharos perėjimą link Nigerio upės žiočių. Tam besiruošdamas, tas velnių priėdęs vyrukas apsimetęs arabu net kelis metus gyveno Sirijoje, išstudijavęs šariatą (arab. šari'a - "kelias prie vandens", "religinis įstatymas" - šventasis islamo įstatymas, islamo teisės dalis) iki tokio lygio, kad Korano skaitymuose laisvai būtų davęs prirūkyti pačiam Mahometui, prieš tai tą Koraną sugalvojusiam prie plius penkiasdešimties ar daugiau pavėsyje be medžių po karšta Arabijos saule. O dar jo būta vieno iš nedaugelio krikščionių, suskaičiuojamų ant vienos rankos pirštų, po įžūliojo italų keliautojo Ludoviko di Vartemos (it. Ludovico di Varthema), aplankiusio šventuosius musulmonų miestus Meką ir Mediną. Jis juos ne tik aplankė, kaip lanko ligonius, bet dar ir pagyveno tris mėnesius ten. Aišku tais laikais užrašo anglų kalba "Muslims only" (liet. "Tik musulmonams") ant posūkio į Meką nebuvo, koks kad yra dabar ant kelio ženklų. Bet tai ne todėl, kad ne musulmonams ten buvo galima patekti, o todėl, kad ne musulmonų ten būti negalėjo. Juk sakau - ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti tuos didžiavyrius, spjovusius į kvailių kvailus išmislus. Aišku - žinomus. O nežinomi visi tie, kuriuos tais laikais ten demaskavę, nukirsdindavo.

       Beje, apie drąsuolius - jų ir mūsų laikais pasitaiko, spjaunančių į Valstybinę kalbos komisiją bei vartojančių žodį "išmislas". Nors tie klounai ir draudžia, tokį gražų žodį vadindami svetimybe, liepdami keisti jį visai kitas prasmes turinčiais žodžiais: pramanas, prasimanymas, išdaiga, išmonė. Argi ne klounai? Kaip jums: "Musulmonų draudimas ne musulmonams patekti į Meką yra joks ne išmislas, o... išdaiga.". Nieko sau išdykėliai ir išdaigininkai. Išmislų išmislas, ne kaip kitaip ir tik taip. Išmislas, išmislas ir dar kartą išmislas. Draudimas kitatikiams lankytis ne tik Mekoje, bet ir visame Hidžaze (arab. al-Higaz) - istoriniame Arabijos regione, pavadinimas kurio išvertus iš arabų kalbos reiškia "riba", siejamas neva tai su paties pranašo (vardų neminėsim, bet ne todėl, kad Dievo vardo liepiama neminėti be reikalo, o todėl, kad jau daug kartų tas vardas paminėtas) išmislu nurodymu. Tačiau taip nėra, kadangi nei prie paties senio, nei prie pirmojo jo paveldėtojo - jo žento kalifo Abu Bakro (liet. turbūt būtų Abrakadabra), viso to nebuvo, ir arabai, tuomet išpažinę krikščionybę, judaizmą ar dar velnias žino ką, galėjo netrukdomi atlikti piligriminę kelionę į savo istorinę šventovę - Kabą Mekoje, taip sekdami protėvių tradicijomis. Viskas pasikeitė prie antrojo pranašo paveldėtojo - kalifo Omaro (gerai, kad ne Omano ir ne Amano) kažkelintojo ten, kuris nusileido musulmonų reikalavimams ir "išvaikė iš Arabijos visus, kas nepanoro priimti islamo". Ir susiję tai visai ne su tuo, jog tose apylinkėse, dar vadinamose "Dviejų uždraustųjų" - Mekos ir Medinos, palaidotas islamo sugalvotojas išgalvotojas Mahometas ("Oops!... I did it again", liet. "Ups!... Aš ir vėl padariau tai paminėjau tą vardą"), o su musulmonų skundais, teigiančiais, kad "Pradėjo būti skiriami dideli atlyginimai atskiriems asmenims, nepriklausomai nuo nuopelnų prieš islamą, tame tarpe jordaniečiams ir netgi netikintiems.". Jordaniečiai minimi, reiškia sukčių būta bei nachalų jų tarpe ne taip ir mažai. Ir jokio čia šventumo, tik pinigai, pavydas bei panašūs ir visai nešventi dalykėliai. ...Trisdešimt penki tūkstančiai kupranugarių, keturiasdešimt tūkstančių žmonių, šešiasdešimt sargybinių - to meto prekybos mastais tebūta vidutinio karavano, kuriuo į Meką keliavo vienas iš europiečių, vėliau tai aprašęs... Net sunku įsivaizduoti, tad gal nieko keisto, kad "adatą šieno kupetoje lengviau būtų rasti", nei kitatikį tokiame karavane, pasibeldžiančiame į šventųjų miestų vartus.

       Tad pagarba tau, Džonai Liudvikai Burckhardtai. Ne už Petrą aišku. Už tą tau pagarbą tegul atiduoda jordaniečiai, kad tavo atrasta karvutė vis nepatrūksta, nešdama jiems pasakiškus turtus, kokių pavydėtų net dosniausi lietuvių mitologijos aitvarai, visi susimetę negebėdami nė per metus sunešti tiek, kiek kad šita melžiama karvutė suneša per dieną. Ir ne už Korano, Šariato ar arabų (kalbos ir žmonių) išmanymą dėkoju tau. Tu suprastum už ką žemai lenkiu savo jau žilstančią galvą prieš tave. Klausimas tik vienas - ar tavajam laikui atėjus, 1817-ųjų metų spalio 15-ąją dieną iš Kairo (tada buvusio Osmanų imperijoje) į dangų pasukai kryptimi "For non muslims" (liet. "Ne musulmonams"), ar apgavai visus dar kartą, nueidamas ten, kur tau eiti nepriklausė. Jei vis dėlto antras variantas, tuomet jau mano laikui atėjus, mudu taip ir nesusitiksim. "In memoriam" ir "Pro memoria" - kieno nors atminimui ir kam nors atminti. "Nuo Vilniaus ir Kauno Mekos ir Medinos bokštų, kyla man noras, pokštaut..." - nuskamba melodija ir žodžiai mano galvoje, pokštininkui iš Šveicarijos atminti. Jei kartais ir po mirties liko jis pokštininku, kokiu buvo gyvenime ir į klausimą Danguje: "Kur eisi?", atsakęs, kad su musulmonais. O kad keturiasdešimt nekaltų mergelių laukia dangiškuosiuose soduose ne visų muslimų (visiems tiek ir tokių neužteks), o tik savižudžių, manau jis ir pats žinojo, ir Korano studijos veltui nepraėjo. Be to ir "blatą" (liet. produktų ar paslaugų gavimą pasinaudojant pažintimis) pas Dangaus vartus saugojantį šventą Petrą ji turėjęs, gyvas būdamas Žemėje suradęs jo bendravardį, nors ir kito titulo ir nešventą - Petrą Jordanijoje. Ir kaip tokio nepraleisi kur jis pageidauja.


Svečiuose pas Petrą

       Prie įėjimo iš manęs konfiskuoja kuprinę, motyvuodami tuo, kad kuprinėje yra palapinė ir aš galimai planuoju permiegoti su Petru. Tfu (spjaudytis galima, aplinkui ir taip pilna tai darančių kupranugarių) - t.y. permiegoti Petroje, kas beje irgi skamba ne mažiau vulgariai, o tai ir vulgariau. Tokia logika remiantis, tas apsauginis gali laisvai nušauti mane iš pistoleto, prisegto prie jo diržo, nes jis jį turi. Reikia skirti sąvokas, mano tamsusis brolau, kadangi galėjimas kažką daryti ir to darymas - tai du skirtingi dalykai ir tai nėra vienas bei tas pats. Ir kodėl aš apskritai turėčiau (norėčiau, sugalvočiau) miegoti aptvertas, kuomet dar tik rytas ir šalyje, kurioje pilna neaptvertų vietų. Na bet tiek to - be kuprinės, tai be kuprinės, viršininkas čia tu. O jau kaip apsidžiaugtų ne mano panelė Kristina Evelina, kad kuprines kas nors saugos ir jų nereiks tampytis su savimi. Bet neapsidžiaugs, nes ji ne mano ir jos čia nėra. Tik dabar suvalgęs jau beveik ataušusią šavarmą bei užgėręs ją kola, kol ta dar per daug neužkaito, einu pas Petrą. Iš karto kokie tai neaiškūs siūlymai pajodinėti ant arklio, su pasakomis apie tai, kad neva tas reikalas įskaičiuotas į kainą. "Žmogau, nenoriu aš jodinėti ant jokio arklio, tu geriau toms pagyvenusioms vokiečių turistėms pasiūlyk pajodinėti ant savo arkliuko" - puikios nuotaikos būdamas (gal ir man patinka, kad kuprinę atėmė ir aš toks lengvas) atsakau tam mačo (isp. macho - "patinas" - agresyvus, tiesmukiškas vyras, pasižymintis ryškiai išreikštu seksualiniu patrauklumu). Na, žiūrim ką turim, Petra ar Petrai. Ir nors mes ne striptizo klube, bet kadangi mokėjai ne tu, o aš, tai tu ir rodyk savo grožybes. Na gerai, tiesą sakant aš Donatas-keliautojas nemokėjau, nes už mane sumokėjo Donatas-programuotojas, bet vis tiek. Kur čia ir į ką žiūrėti? Ir kodėl ne "privatas", o tiek daug klientų-konkurentų?

       Skirtingai nuo Vadi Rumo, apie kurį daug nerašiau supratęs, kad žodžių tam ar taip ar taip nerasiu ir nė neverta pradėti, Petros detaliau neaprašinėti buvau nusprendęs dėl kitų priežasčių, o ne dėl to, kad būtų sunku parinkti žodžius, prieš tai žado netekus ir atvėpus. O gal pabandyti? Manote nesusidorosiu? Bus per sunku? Suintriguotas priimu iššūkį, kaip kad Puškinas savo laiku priėmė Danteso kvietimą pasišaudyti vieną tokį tamsų žiemos vasario vakarą už Peterburgo. Koks ten sunkumas aprašyti turgų tarp kalnų, už įėjimą į kurį reikia mokėti didelius pinigus ir kuriame nieko vertingo ar naudingo nenusipirksi. Yra kelios kolonos olose, olų viduje tuščia ir nėra nieko, vidun įeiti galima mažai kur, lauke pilna senų apgriuvusių sienų, kokių pilna bet kur kitur. Arkliai, kupranugariai, asilai - dirba, šunys - guli išsidrėbę saulės nutvieksti ir jos pavėsyje. Minios kažką pardavinėjančių ar siūlančių žmonių - pradedant visiškais pypliais, įpusėjant moterimis ir baigiant seniais. Vietiniai vyrukai tie kur jaunesni, siūlo nesuprasi kokias pramogas ar išbandymus, primenančius ėjimą Amsterdamo gatve, karts nuo karto iš tamsios pakampės išlindus kokiai tai žmogystai siūlant tau kreko, marichuanos ar ko stipriau. Vieni jų siūlo pajodinėti arkliais, kiti - asilais, treti - gal ant jų pačių (pasiūlymas tik moterims), dar kiti siūlo kažkur nuvesti (ant kalno, už kampo), įžūlesni - iš ten ir parvesti. Ir taip toliau ir panašiai. Bandai sau meluoti, kad bent tokių kalnų vaizdų nesi matęs ir tai atperka turgų aplinkui. Bet nieko nebus, nes tokius jau esi matęs Turkijos Kapadokijoje, kur irgi urvai, užtat jokių žmonių. Ir dar kas tai buvo sugalvojęs prie įėjimo, kad visame šitame balagane galima miegoti palapinėje. Tam daug ne tik fantazijos reiktų, bet ir sėkmės neįlipant į arklio, asilo, šuns ar kupranugario šūdą, o įlipus - daug laiko suprasti, kieno to šūdo vis dėlto būta - arklio, asilo, šuns, kupranugario ar turisto. Vietiniams kiek žinau Petroje šikti apskritai uždrausta (šiukšlinti irgi), nes tai prilyginama valstybės simbolių niokojimui, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

       Va kas palieka didžiausią įspūdį ir ko kartu labai gaila, tai asilai-asiliukai. Bet ne tų, kurie asilais tampa per gyvenimą, šiaip jau tėvų padaryti ir motinų pagimdyti vaikščioti ant dviejų kojų, o tų, kuriems asilais Dievas liepė ir lėmė būti nuo paties jų gimimo. Vargšai, mieli, eksploatuojami gyvuliukai. Kokių tik spalvų jų ten nėra - balti (ne arkliai, kad vaidentųsi), pilki, rudi, maišyti, ir kaip taisyklė visi tokie liūdnai išsišiepę. Čia aš ko gero pirmą kartą gyvenime taip aiškiai bei blaiviai suvokiu frazės "Juokas pro ašaras" prasmę. Ir man labai liūdna. Laikykitės jūs ten.


Gėlininkas

       Kaip Petra? Visai nieko, kaip už pusantro euro, trauktų gal net iki kokių trijų, bet su sąlyga, kad už papildomai duotą pusantrinę nupirktų jie ten dirbantiems, triūsiantiems bei plušantiems asiliukams ėdalo. Bet žmogau, tu už ją sumokėjai kažkur dvidešimt penkis. Jopštararai... Aš nemokėjau, ten kitas Donatas sumokėjo, tas kur programuoja. O tas Donatas kur keliauja, įveikęs vieną iššūkį - tris su puse valandos absoliučiai turistiniame objekte bei po viso to atgavęs kuprinę ir taip vėl tapęs keliautoju (uch...), ginklų šiai dienai sudėti dar nesiruošia. Nors ir išvargintas, nors saulei jau ir sukant link laidos, metu sau dar vieną iššūkį - įveikti nemenkas įkalnes, kad palikęs Wadi Musa miestelį, kuriame yra Petra ir gyvena Petras, atsidurčiau aukščiau esančiame kelyje, kuriame nėra jokio Petro, bet kur mano, kaip autostopininko vieta. Sunkiai puškuodamas (įkalnių tikrai nemenkų besama), su sustojimu krautuvėlėje (vėl neapgauna) ir pasisėdėjimu su vaizdu ir dėl vaizdo į visą tą apačioje paliekančią Wadi Musą (verta, ne tik prakaitui nubraukti ar kvapui atgauti, bet ir šiaip "glazu"-gražu), po pusantros valandos prakaitavimo-puškavimo, atsižymiu šalimais kelio ženklo, rodančio į Amaną. Beje tame miestelyje ant stogo jie net Eifelio bokštą turi, stipriai pamažintą, kuris naktimis galimai šviečia. Dar ten yra restoranas pavadinimu "My mom's recipe", kas yra netiesa, kadangi tiek mano mama, tiek jos receptai su visa virtuve bazuojasi-yra Biržuose Lietuvoje, o ne Wadi Musoje Jordanijoje.

       Faktas, kad miegosiu kažkur čia aplinkui, bet iki sutemų dar pusvalandis, tad nusprendžiu išmėginti autostopą. O kodėl gi ne, prasiblaškymui, pažiūrėti kaip kimba ar nekimba. Sustoja du, abu pageidauja vežti už pinigus, kaina daugiau negu juokinga - penki dinarai arba septyni eurai už du šimtus su kapeikomis kilometrų. Aišku nevažiuoju, bet linksma. Ir kaip po to keliauti autostopu? Nakvynei paeinu kokį kilometrą į priekį, kol šalimais kelio esančios akmeninės kalvos tampa nors kiek sukalbamesnės, kad būtų galima į jas kabarotis ir tai padaręs, tik prieš tai perėjęs kelią į kitą pusę, turiu žemės lopinėlį, kurį šią naktį vadinsiu savo namais. Ne bet kokie tai namai ir ne bet kur, o vietovėje, kuri iš arabų kalbos išvertus reiškia Mozės slėnį. To paties pranašo Mozės, išvadavusio izraelitus iš Egipto vergovės, atvedusio juos per dykumą iki kažkur ir paklojusio judaizmo pamatus. O šioje vietovėje kažkuriuo tai savo gyvenimo periodu valkataudamas, jis sėmėsi vandens iš uolų savo gėlėms. Buvo gėlininkas? Gal net iš tų pačių uolų, ant kurių jau pasistatęs palapinę, gėriuosi fantastiškai raudonu dangumi, nelygioje kovoje lenktyniaujančiu su sutemomis, užklojančiomis Wadi Musą arabiškai arba Mozės slėnį mūsiškai. Labos nakties tau, keliautojau. Ir ramios. Saldžių košmarų. Nors tokioje vietoje nieko blogo nutikti ir negali. Miegok saldžiai, ilsėkis už du, šiandien jau atsikankinai savo.

       Prieš miegą (kaip mes čia atsiradom). Jau labai greitai. Apie kelionę prisimenu paskutinę vasaros dieną, atėjus elektroniniam laiškui iš vežėjo apie tai, kad vežimas į Jordaniją iš Vilniaus bus paduotas ne septintą ryte, kaip sutarta ir susitarta šių metų kovą, o antrą po pietų. Ko pasekoje išlaipinimas ten būtų ne vienuoliktą valandą ir šviesus, o tamsut tamsutėlis, likus šešioms valandoms iki vidurnakčio. Kaip negerai, juk vietoj to, kad nuo borto tiesiai į kelią tranzuoti, teks lodyti šunis. Aš juk nežinau kas per šalis Jordanija ir kaip ten būna sutemus. Užknisa, kai nesilaiko duoto žodžio, būtų tai skrydis į Jordaniją mano atveju ar moters pažadas vyrui prie altoriaus-pas altorių: "Aš tokia ir tokia, imu tave, tokį ir tokį, savo vyru ir prisiekiu visada tau būti ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas.". Su visu tuo nesutikus, grasina grąžinti pinigus. "Ryanair'as", ne moteris. Keičiasi ir skrydžių laikai iš ten į namus, bet tai mažiau aktualu ir turbūt vienodai. Artėjant pažadėtajai dienai, elektroninių laiškų ateis dar keli, bet jau apie visokius niekus, keliautojui nereikalingus - užsisakyti viešbutį, užsisakyti automobilį. Nusiųsčiau ir aš jiems laišką-atsakymą, kad eitų jie visi po velnių. Bet nenoriu, baimindamasis kad nesuprastų pažodžiui, nesugalvoję po velnių eiti kaip tik vieną iš tų dienų, kuomet pas juos "on-board" (liet. lėktuvo salone) būsiu aš, darydami tai daugybės kilometrų aukštyje ar iš daugybės kilometrų aukščio. Kad į kelionę laikas, suprasiu vieną vakarą pirkdamas parduotuvėje, pamatęs už kasos stovinčią japoniškos išvaizdos moterį, beviltiškai bandančią kažko paklausti kasininkės, siunčiančios ją kur toliau ir dar rusiškai, angliškai nei kalbant, nei suprantant. Būtų kaimo parduotuvė, o čia sostinės ir dar prie stoties. Prisiminęs pavasarį Japonijoje, kur žmonės dažniau lankstosi nei sako labas, negaliu to palikti taip, tad einame kartu su svetimšale (japone, ne ruse-lenke) iki informacijos, kur paaiškinęs situaciją apie norimą grąžinti prekę, vėl rusiškai išgirstu burbesį: "Bliad', ponabiraet tut vsjakogo..." (liet. "Kur*a, prisirenka čia visko..."). Taip ir lieku nesupratęs - ar čia kokia kur*a prisirinko visko, ar čia kur*ų prisirinko visokių. Nežinau iš kur ji žino tai azijietei apskritai besant laisvo elgesio ir visiems duodančiai moteriai, todėl neverčiu (pasakyto teksto, o ne jos), savo misiją atlikęs, girdėdamas išmušamo čekio bei atidaromo kasos stalčiaus garsus. Man nueinant, japonė nusilenkia. Tikrai laikas. O kad į kelionę jau visai metas, pagalvosiu netyčia nugirdęs elgetos-pijoko prie prekybos centro kažkam ištartą žodį: "Išvažiuosiu". Gal ir nieko keisto tame nebūtų, jei to žmogaus nebūtų bekojo. Jei jau jis išvažiuos, ką kalbėti man ir kuo pasiteisinti kodėl neišvažiuoju. Išvažiuosiu...


Fantazijos - teisingos ir nelabai

       Šįryt atsikėlęs ne prieš šešias, o tik prieš septynias ir dėl to jausdamasis kur kas mažesniu bepročiu, susipakavęs grįžtu į vakarykštę ne tik nužiūrėtą, bet ir išbandytą autostopo vietą. Tačiau minutę pastovėjęs ir supratęs, kad autostopas yra ne visai tai, ko mano kūnas nuo ryto nori antru reikalu (pirmas kaip visada standartinis ir dar prie gyvos palapinės), išeinu keliu žemyn - ten degalinė, ten neabejotinai gausiu kavos. Deja, bet abejotinai. Nors kavinė ir yra, kad ir kišeninė, kavos ten įpila tik po aštuonių, ir tai ne faktas. Pusvalandį laukti kavos - ne variantas ir tai irgi yra ne tai, ko nori mano kūnas. Koks įnoringas nuo ryto. Baslio per šonus. Tada jau geriau autostopas. Nusileisti keliu buvus lengva, atgal teks sumokėti dvigubai jėgų pakylant. Bet sportas - jis sveikata ir palaiminti sportuojantys su septyniolika kilogramų ant pečių. Sustoja profesorius, veža iki universiteto. Pakeliui važiuojant pakyla toks rūkas, jog rimtai imu abejoti, ar užvakar ant mokyklos sienos perskaitytas užrašas (dėl kurio fotografavimo manęs vos nenušovė dykumos kaime) apie tai, kad mokslas yra judėjimas iš tamsos į šviesą, teisingas. Ko tai visai nepanašu į tai - toliau nuo univero švietė saulutė ir dangus buvo giedras, o kuo "Alma mater" (lot. "Maitinančioji motina", nuo almus - "maitinantis, duodantis pradžią") arčiau, tuo rūkas darosi vis tirštesnis ir tirštesnis, kad tuoj atrodo apskritai nebus nieko matyti. O dar sako mokytojams atlyginimus padidinti. Baslio per šonus.

       Išleidžia šalimais... kavos kiosko. Miesto dar matyt nematyti, abiejose kelio pusėse kokie tai pastatai, ir lyg pagal užsakymą šalikelėje "vidury nieko" stovi kavos girdyklos. Kavos! "Parniša" (liet. vaikinukas) padaro toookios skanios kavutės, kad ją išgėręs esu pasiruošęs ne tik jos tirščius suvalgyti, bet ir dar paprašyti - ir jos, ir jų. O tranzuoju aš šalimais... studenčių bendrabučio. Gaila, kad rytas - jos išeina į kitoje kelio pusėje esantį universitetą, vis dar skendintį miglose. Vakare vieno manęs čia kuri nors jų tikrai nepaliktų ir mudu pamiršę visus "šariatus, marijatus" bei "zabyv privyčki, zakryv kavyčki" (liet. "užmiršę įpročius, uždarę kabutes") atrastume ką veikti, ir nei vakaras, nei naktis neprailgtų. Bet dabar studentės eina kitur, iškeitusios vienus geidulius į visai kitus - mokslo ir žinių, ir nieko žmogau tu čia nepadarysi. Laukti vakaro, kol jų migracijos kryptis pasikeis - irgi ne variantas, kadangi ne tik ilgai, bet ir apskritai - moterų laukti yra mažų mažiausiai kvaila, nepalaiminti to nežinantys. Be to neatsakau už save ir galiu išgerti visą tame kioske esančią kavą. Gerti ar negerti man dar vieną kavos? Laukti ar nelaukti man nors vienos studentės? Skęstu ne tik rūke, bet ir dvejonėse. Tad netrukus sustojęs vietinis džentelmenas bus pačiu laiku, kad su juo sekantiems keliems kilometrams užsidaręs jo automobilyje, pasiekčiau Maano miesto pakraštį. Ne tai kad "nėr bobų, bus gerai vyrai", bet tai, kad jis su mašina, o man reikia važiuoti. Maanas - tai ne Amanas, jame man kas veikti nėra ko, todėl šioje vietoje grįžęs vėl į didelį kelią, keliu nykštį juo važiuoti.

       Greitai sustabdyto sunkvežimio vairuotojas man pasirodo "koks tai ne toks", tad su juo nuvažiavus ne daugiau pusšimčio kilometrų ir jam pasakius, kad toliau jis eina miegoti (dėkui Dievui be manęs ir man kartu nesiūlo), tuo tik apsidžiaugiu. Būtų arčiau vakaro, gal ir man pasiūlęs būtų, o dabar turbūt esu ne jo skonio, tad nusprendžia manimi atsikratyti, sekdamas pasakas apie kokį tai neva ėjimą miegoti devintą valandą ryto. Tiesiog visi tie jo klausimai apie mano šeimyninę padėtį bei pinigų turėjimą ar jų neturėjimą, toje uždaroje sunkvežimio kabinoje mano ausims nuskamba mažų mažiausiai keistai. Atrodo tik žvakių šviesos ir betrūksta. Koks gali būti skirtumas vienam vyrui, ar kitas vyras vedęs ir ar jis turi pinigų, kada abu tie klausimai užduodami vienas paskui kitą? Aš aišku nieko nenoriu pasakyti, bet... Spręskite patys. Todėl man jis ir koks tai ne toks, o kitiems gal būtų ir visai nieko. Reikalas subjektyvus, o ir dėl skonio nesiginčijama. Bet tai aišku ne jo bėda, o mano - maža kas ten ir kam rodosi. O jeigu jau iš tiesų rodosi, tai reikia ne blogai apie žmones galvoti, o suvaikščioti į bažnyčią, keliautojau Donatai. Ten berods renkasi tie, kuriems rodosi. Nežinau ar tas pats galioja ir mečetėms, kadangi bažnyčios čia gali tekti paieškoti ne trumpai ir be jokios garantijos apskritai tokią rasti. Tai ne mečetės, kurių ant kiekvieno kampo primėtyta. Tiek to - neveža šitas, veš kitas. O gal tikrai pervargo ir eina miegoti? Bet kuriuo atveju, netrukdysiu. Ko jau ko, bet fūrų šiame kelyje ir šioje šalyje užtenka. Kaip kad užtenka ir šiukšlių, kuriomis verste užversti šalikelių grioviai, šitos - ne išimtis. Pakelės pardėje prieš tai apsirūpinęs maistu bei juo pasistiprinęs ir viską turėto geriamo, išskyrus vandenį, išgėręs, tęsiu savo nelengvą kelią Negyvosios jūros link.


Nuo vilko ant... Mozės

       ...Arba kaip antrą kartą išvengti sostinės Amano, kad pagal lietuvių liaudies patarlę-posakį nesigautų nuo vilko bėgant ant meškos pataikyti...

       Stabdydamas mašinas ir neužmuštas link manęs ėjusių bei pro mane praėjusių vaikinų su kapišonais gaujos (kuprinės neslepiu, ne Panevėžy esam), pastebiu menką ir mažą cūcą, vaikštantį šalimais toliau besančios tvoros ir ieškantį visoje toje šiukšlių krūvoje ko nors užkąsti. Prisimenu save, atėjusį prieš aštuoniolika metų į darbą. Tada tenorėjau pavalgyti, o viskas baigėsi taip kaip baigėsi. Kaip jam atrasti savo vietą po saule? Ir ar nebaigs jis savo pasirodymo kaip jo gentainis, mano ką tik matytas pakelės griovyje prieš man čia ateinant? Tu pats žiūrėk tik nebaik taip ir ten. Šitie šunys šalia kelio praleidžia visą savo gyvenimą ir ne tau, kelyje būnančiam ne daugiau keturių savaičių per metus, juos mokinti. Bet to šuniuko tai mielo būta, kad atrodo spjovęs į viską, imtum jį ir įsišunintum, negalvodamas net apie už kelių dienų laukiantį išsiskyrimą. Linksma būtų su juo, o gal ir apgintų nuo ko. Dieną nesunkiai tilptų kuprinėje, o naktį pririščiau prie palapinės. "Galvokite patys, spręskite patys - turėti ar neturėti..." - orkestras gaus bosais, trimitininkas pūs varį, o mano skruostu nuriedės šykšti vyriška ašara. Viso gero, cūce!

       Kitas sustabdytas sunkvežimio vairuotojas kuo tai primena užvakar mane vežusį - mažai kalba ir kas svarbiausia - neklausinėja nesąmonių. Kuo skiriasi, tai kad nuperka kavos ir važiuoja šiaurės kryptimi, anam kavos nepirkus ir važiavus į pietus. Ką prisiminsiu iš Jordanijos, tai Vadi Rumo dykumą ir šitų žmonių geriamą kavą. Jis palestinietis, gyvenantis ne Palestinoje, dirbantis irgi ne ten. O kur? O tai kur mes dabar esame ir kieno keliu važiuojame? Ne Mėnulyje juk ir ne Mėnulio keliu. Kadangi kelias ilgas, o greičiai nedideli, tai kad laikas visai neprailgtų, į vieną krūvą sumetę jo anglų kalbos nežinojimą ir identiškas mano arabų kalbos žinias, aiškinamės Izraelio-Palestinos konfliktą. Naudos jokios, bet vis tiek nėra kas veikti. Apie tai, kaip jo tautos žmonėms gyvenasi ten kur žydai (priešui nepalinkėsi). O kaip jiems gali gyventis, kuomet Vakarų Krantas yra padalintas atskiromis zonomis, ir tik maža jo dalis yra visiškai pavaldi Palestinai. Likusioje dalyje laisvai veikia Izraelio armija, gausu nelegaliai įkurtų žydų gyvenviečių-nausėdijų. Palestiniečių valdomos teritorijos Vakarų Krante apjuostos sienomis, ribojančiomis galimybė pasiekti vandens telkinius, dirbamas žemes, kelius. Skriaudžia juos, ne kaip kitaip, bet Palestinos man jau buvo gaila prieš tris metus, cituoju: "...kaip kad vaikui būna gaila našlaitės, mamai baigus pasaką skaityti…". Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Trylikta dalis. Pranašų keliais. Šimtas šešiasdešimt antras skyrius. Dar yra Gazos ruožas, toliau nuo čia ir ne prie Jordanijos, kurį žydai paliko ir kuris visas pavaldus Palestinos valdžiai ir iš kur karts nuo karto pašaudo vieni į kitus raketomis. Va taip ir gyvena, taip tos "dienelės slenka bei nė vieno neaplenkia...". Tonams perėjus į kiek aukštesnius, o gestams tapus įnirtingesniems, nusprendžiu, kad toliau mudviem čia spręsti Izraelio-Palestinos konflikto nebeapsimoka, dar išlaipins ne taip supratęs. Tegul sprendžia "svarbesni" žmonės, šioje ar kitoje Jordano upės ar Negyvosios jūros pusėje. Tik kiek žinau, ir tų "svarbių" visos diskusijos primena nebylio pokalbį su kurčnebyliu, kai Jungtinės Tautos žydų reikalauja nekurti Paleistinoje naujų nausėdijų, o žydai deda skersą ant visų jungtinių tautų bei ant visų palestinų ir kuria ten ką nori, kur nori ir kiek nori. Kas per žmonės, lyg vietos ant šios žemės maža būtų.

       Amano neprivažiuoju visai ne todėl, kad vairuotojas manyje įžvelgia žydą (apsaugok mus Viešpatie nuo blogo-blogio ir viso kito) ar kad žydų-arabų konfliktą išsprendžiam bei išgvildenam ne arabams palankia linkme. Ne, bet čia tas atvejis, kuomet abiejų norai sutampa, nors tie abu ir ne lovoje. Reikalas tame, kad nei jis su savo sunkvežimiu važiuoja į tą miestą, nei man su savo kuprine į tą miestą reikia. O jei niekam nieko ten nereikia, tai ko ten ir važiuoti. Na gerai, šiandien nereikia, o rytoj jau pažadu būti geras berniukas ir nuo Amano nebebėgioti, lyg nepilnametė kokia nuo pirmojo savo kadro, susiradusi antrą. Išleistas jau už posūkio į oro uostą, kelis kilometrus bandau nueiti iki reikalingo posūkio į kairę-vakarus. Ačiū Dievui ne tamsu, nes jei tamsu būtų, pavojaus sirenos ir vėl sukauktų galvoje. Kaip kad paskutinį kartą jos kaukė Japonijoje, vaikštant panašaus apkrovimo keliais tamsiai. Ne Lietuvos automobilių kelių direkcijos jurisdikcija, galima ir be atšvaitų. Kad būtų drąsiau, palydėtų to paties pavadinimo lietuvių Lemon Joy daina apie tai, kad "Pabandom dar kartą, mes ne tokie kaip visi, leisk, šitą kelią aš žinau, šitas kelias mano...". Ir nors tamsiai eiti nereikia, bet kad ką nors prieisi iš tau reikalingo - irgi neaišku. Galų gale sustojus savanoriui (ne tik todėl, kas nestabdomas, bet dar ir todėl, kad kariškis) bei pasitelkus jo telefone esančią navigaciją, už kelių kilometrų privažiuojame reikalingą nusukimą. Ant ženklo parašyta visai bile kas, tai pats niekaip nebūčiau sugalvojęs ten sukti. Ačiū savanoriui nuo pasienio su Sirija kaimo Jordanijos šiaurėje. Nusiėmęs nuo didelio kelio, vėl traukiu keliuku. Savaime suprantama ir aišku - autostopu. Kitaip keliauti man apskritai uždrausta.

       Netoliese esančią Madabą operatyviai pasiekęs, tame mieste iškrečiu penkis dalykus, iš kurių gailiuosi nebent tik dėl vieno. Visų pirma ir tik atvykęs, atsisakau nakvynės pas mane vežusį pilietį. Pilietis kaip pilietis, tačiau metas per ankstyvas, kad eiti nakvynės, pažįstami ar nelabai tie piliečiai būtų. Na kas eina miegoti antrą valandą popiet? Tada pakeliui-pagatviui kavinėje pas sirus suvalgau šavarmos - būta kažkas toookio ir verto, dešimt iš dešimties. Net nežinau ar šavarma čia iš viso gali būti neskani - bent jau aš ir bent jau kol kas šioje šalyje tokios nesutikau. Tikiuosi ir nesutikti. Po maisto vonių (o taip, vonios būna ne tik purvo - išpindėjusiems SPA viešbučių poilsiautojams, bet ir maisto - keliautojams), Madabą pereinu. Rodyklės aiškiai rodo kur eiti, jokių problemų. Bent iki žiedo su keliais išvažiavimais, kur kurį rinktis jau nebeaišku. Šioje vietoje ir gailiuosi pasirinkęs ne tą - pirmą, kada reikėjo rinktis antrą. Bet problema maža ir sustabdęs trumpiausią šioje kelionėje pavėžėją, grįžtu su juo tuos net tris šimtus nelemtų metrų (!!!) atgal, iki reikalingo - sekančio išvažiavimo. Ir penktu, paskutiniu reikalu, Madabą palieku - be kančių, be trypčiojimų ir be per daug iš savo gyvenimo išbrauktų minučių, jei tik Kelyje praleistas minutes liežuvis apskritai apsiverstų vadinti išbrauktomis iš gyvenimo. Kas gulėdamas mirties patale (jei į tokį atsiguls), gailėsis darbe praleidęs per mažai laiko... Čia ne tas atvejis.


Nuo Mozės nepabėgsi

       Vieta, į kurią važiuoju - šventa. "Todėl būkite palaiminti jūs, mane ten atvežę" - akimirkai susitapatinęs su tuo, pas kurį atvažiavau, laiminu vaikiną ir merginą, lipdamas laukan iš jų mašinos su visais savo puodais su visa savo kuprine. Nebo kalnas (arab. Jabal Nibu, hebr. Har Nevo, arba tiesiog Mount Nebo, kaip parašyta ant ženklų kelyje) - kalnas Jordanijoje, Madabos muchafazoje, Jordano slėnio rytiniame šlaite, ant kurio (neva) užkopęs Mozė (hebr. Mošė, arab. Musa) pamatė pažadėtąją žemę. Bent jau taip tvirtinama Senojo Testamento. Kodėl jis senasis, kam jis skirtas ir kas prieš numirdamas jį parašė (o kada dar rašo testamentus, jei ne prieš suklijuojant ląstus) - ne mano reikalas. Kaip ne mano reikalas ir tai, kas, kada, už ką ir už kiek, ir ar jam vienam, ar dar kam nors ir kurią žemę ten žadėjo-pažadėjo, kad ėmė ji ir iš paprastos žemės tapo kokia tai pažadėtąja. "...Nežinau kada ir kas, tarsi pakeitė tave, palytėjęs magiška ranka, tu tiesiog man akyse, sumirgėjus pavirtai, iš pelenės žemės princese pažadėtąja žeme...". Tribute to (liet. Duoklė kam): Rondo. "Pelenė", 1985-ieji. Turbūt buvo taip, tik kur kas anksčiau. Yra daug pažadėtų žemių ir tai žemės, kurias Viešpats pažada kaip paveldą savo ištikimiems sekėjams, o dažnai ir jų palikuonims. Kokis tai pažadukas. Pavyzdžiui lenkams jis yra pažadėjęs Vilnių ir kad tas bus joks ne Vilnius, o Wilno. Ir vos ne kas penktas jų užmiega bei prisikelia su mintimi, kad jei ne šiandien, tai greitai ir kad jei ne jam, tai bent jo vaikams ar anūkams. Taip jau yra buvę, kol rusai 1939-aisiais neatėjo ir iš lenkų neatėmė to, ką dievai Lenkijos sūnūs Želigovskis ir Pilsudskis (2 in 1) buvo ne tik pažadėję, bet ir davę trumpai palaikyti bei pasidžiaugti - "...Kaip mažas vaikas, praradęs saiką...". O rusai (tie kur mūsų dienomis kas trečią, o tai ir kas antrą lietuvį puola) atėjo, tą žaislą atėmė ir taip lenkams pažadėtoji žemė tapo paprasta žeme ir tų kieno buvo - lietuvių. Tai gal ir žydui Mozei Dievas ten visko prižadėjo, ant Nebo kalno ar kur kitur, su kuo aplinkiniai arabai nesutiko, nes galimai prieš tai tas pats ar kitas Dievas tą žemę buvo pažadėjęs dar kam nors. Kas per žmonės, lyg vietos ant šios Žemės per maža būtų? Tam davė, tam nedavė, tam pažadėjo, iš to atėmė. Eitų geriau dantis išsivalyti.

       Dar sako ant to kalno yra IV-ojo amžiaus Mozės bazilika (ar jos liekanos), šalia kurios 2000-aisiais metais kalną aplankęs popiežius Jonas Paulius II pasodino alyvmedį. 2009-aisiais ant kalno pamokslą sakė (sekė pasaką) popiežius Benediktas XVI, matomai sumaišęs save su Jėzumi, o Jordaniją - su Izraeliu, kur netoliese yra kitas kalnas, ant kurio Jėzus sakė savo žymųjį Kalno pamokslą. Kam nepasitaiko, ypač tokiuose metuose. Apie tos bazilikos buvimą negaliu nei patvirtinti nei paneigti, kadangi man paaiškino, jog už tvoros esanti teritorija yra privati valda ir norėdamas į ją patekti, turiu mokėti. O savo turimą "Jordan Pass", į kurį neva įskaičiuoti Jordanijos objektų lankymai, galiu susikišti arba sau į užpakalį, arba Mozei ten pat. Kaina nesvarbu, mokėti nesiruošiu. Ot laikai atėjo, nieko švento nebeliko.

       Įsikūręs kelyje prie ženklo "Dead sea" (liet. "Negyvoji jūra") bei atlikęs kelis kontrolinius negausių mašinų stabdymus, saulei jau sukant link laidos, nusprendžiu link laidos sukti ir aš pats. Taip šis kalnas ir jo apylinkės taps žymus ne tik tuo, kad čia tūsinosi Dievas, Mozė ir du popiežiai, bet dar ir kad miegojo keliautojas. Iki tamsos dar kiek laiko, kurį leidžiu žiūrėdamas į Negyvosios jūros fone besileidžiančią saulę. Gražu, po velnių. Jei galima ant šito švento kalno keiktis. O tai, kad šiame kalne Mozė buvo tariamai palaidotas paties Dievo, todėl jo kapavietė nėra žinoma, mano būsimai nakvynei tik suteiks papildomo šarmo. Ir taip vakar miegojęs vienoje vietoje kur tūsinosi Mozė, šiandien užmiegu antroje jo tūso vietoje, nuo pirmos nutolusioje per du šimtus kilometrų. Gerą sveikatą turėjo vyrukas, kad tokiomis distancijomis tūsindavo, ko gero ne vienam šiuolaikiniam ištižėliui jaunuoliui duotų prirūkyti. Ką konkrečiai jis rūkė, po ko ima atrodyti, kad Dievas tau žada žemę, to pasakyti negaliu. Gal tai galėtų pasakyti tie, apsilankę jo privatizuotoje bazilikoje ant Nebo kalno, kuri ir kuris dabar man virš galvos ir virš mano palapinės žalio stogo.

       Ką pastebėjau Jordanijoje, tai kad kol šviesu - neišgirsi nė vieno šuns aplinkui lojančio. Bet užtenka tik sutemti ir iš visų pusių pasigirsta jų-šunų lojimas. Ne tai, kad arti, bet kažkur ir iš visur. Nėra labai faina, nors gyventi ir galima. Trukdo užmigti, pažadina naktį, varto ant kito šono. Kas, iš kur ir kodėl juos paleidžia? Ryte atsikeli - vėl tylu ir ramu. Vilkolakiai gal kokie? Trečia naktis jau tokia - užvakar dykumoje buvo taip, vakar Petro Petros pašonėje ir šiandien - kur Mozei vaidenosi, kur jis numirė ir kur jį palaidojo, kur jam pastatė bažnyčią, kurią privatizavo. Toks įspūdis, kad nakčiai juos-šunis kažkas išleidžia pabėgioti. Naktimis oras čia geras - vėsus, gaivus ir be lietaus, o ne iš serijos "Kuomet geras šeimininkas šuns į lauką iš namų nevaro, o išvaręs - parsiveda vidun.". Kaip yra iš tiesų - nežinia, neisiu juk tikrinti. Juk kaip byloja lietuvių liaudies patarlė: "Bijai vilko - neiki į mišką", taip ir keliautojų liaudies išmintis sako: "Bijai šuns - neik iš palapinės". O ir ko ten eiti - palapinėje ir šilta, ir jauku, ir saugu. Kitaip joje ir nebūna. Todėl sutemus mane galima rasti tik vienu adresu - palapinėje. Aš ne Mozė ir Dievas man žemių nežada. Jis mane tik saugo. Ir tai tik todėl, kad pats jam padedu.

       Prieš miegą (kaip mes čia atsiradom). Ne slaptai. Išganingajai dienai atėjus, pasišalinti inkognito arba visiškai slaptai - nepavyksta. Visų pirma, mane, susiruošusį kažkur su kuprine, aptinka mano kelionių mūza, pas mus į darbą (kuris kartu ir mano namai) atvykstanti kiekvieną mielą rytą iš Kauno ir ten pat išvykstanti kiekvieną dar mielesnį vakarą. Lyg to būtų maža, jai iš paskos mane aptinka dar ir mano šeimininkas, sugalvodamas net naują užduotį tam pačiam man mano programuojamoje programoje. Lyg aštuoniolikos metų kol tai darau, būtų jam neužtekę. Taip tau ir reikia, bus tau gyventi darbe. Slaptai pavyksta praeiti nebent Naujininkus, kurių vagys ir čigonai neinformuoti apie tai, kad tą rytą pro jų rajoną eis keliautojas, su visokių gėrybių pilna savo kuprine. Net lėktuvų stotyje (kuri kažkodėl vadinama ne stotimi, kaip kad autobusų ar traukinių, o uostu, nors jokie laivai į ten ir iš ten neplaukioja) nepastebėtam likti nepavyksta, kuomet pridavus kuprinę (gėrybių pilną) bei pačiam jau pradedant eiti pro saugumo patikrą, ant visos stoties pasigirsta mano vardas ir pavardė, turintys sugrįžti į bagažo pridavimo vietą. Negaliu jų paleisti vienų, teks kartu. Ot velnias, nejau mano guminė kiaulė Frykis prasmuko į kuprinę? Bet lietuviams koks skirtumas, kiauliena čia juk nedraudžiama - guminė ar ne guminė. Ar neduokdie registruotojas apsigalvojo, mano prieš tai įtikintas, kad manasis turistinis kilimėlis, pririštas prie kuprinės, yra ta pati kuprinė, o ne antra kuprinė, ką jis man "vtiral" (liet. "trynė į mano smegenis"), laikydamas mane už kokį tai kvailį, nemokantį suskaičiuoti iki dviejų. O gal (irgi neduokdie) mano programavimo mūza, į darbą pas mus nors ir neateinanti nei rytą, nei vakarą iš jo išeinanti, o tik "mūzaujanti" man iš Klaipėdos, nepatikėjo ką tik išsiųsta žinute-atsakymu, kad grįžti iš atostogų ji nespėjo ir jos pirma diena darbe sutampa su mano pirma diena ne darbe. Nei Frykio, nei mūzos, o problema techninė - negali bagaže būti "Power bank" arba pakrovėjas lietuviškai. Negali tai negali, svarbu kad galima jam su manim. Ne tai, kad man su juo linksmiau bus, bet kito varianto, apart palikti ir išmesti - nėra. Ne moteris, kad rinkčiausi pastaruosius, todėl renkuosi pasiimti. Ir kadangi daugiau nieko neleidžiamo neturiu ir niekam bei nieko neskolingas, ramia širdimi uždaręs duris už pasų kontrolės, tampu inkognito (lot. incognito) - žmogumi, kuris dangstosi norėdamas likti nežinomas, neatpažintas, nepasakantis savo vardo.

       Ryte pakylu kaip ir kiekvieną rytą čia - pažadintas rytinio namazo garsų. Tai tokios giesmės, giedamos-skleidžiamos prieš aušrą, labiau primenančios avino, galimai net skerdžiamo, bliovimą, nei kad Dievo šlovinimą ar garbinimą. O gal kas tokiu paros metu ir skerdžia avinus, nežinau. Mozė nei naktį vaidenosi, nei ryte ateina - tai arba jis ne Nebo kalno apylinkėse palaidotas, arba aš miegojau ne ant jo (kapo). Užtat man tik prisikėlus ir nusišlapinus bei pradėjus pakuotis, ateina koks tai senis, kuris sugalvoja, jog aš jam turiu mokėti už nakvojimą ant tų akmenų. Matomai vaidenimasis šioje vietoje yra ne toks ir retas reiškinys, gal net perduodamas iš kartos į kartą. Prieš daug metų vienam vaidenosi, kad Dievas žemes jam žada, dabar kitam ir vėl vaidenasi, kad keliautojas pinigų jam skolingas. Bėda ta, kad mano palapinė nesupakuota, todėl galimai visi koziriai to bepročio rankose. O jei jis ką padarys palapinei? Dar kaip tyčia neatsimenu kur šautuvą pasidėjęs nakčiai. Jam kelis kartus kartojant "money" (liet. "Duok pinigų"), nesugalvoju nieko kito, kaip lietuviškai jam pasiūlyti apsišikti galvą ir eiti po velnių. Jis ir nueina... Nebo kalno link. Ei, žmogau, aš visai ne tai turėjau omeny, liepdamas-siūlydamas eiti tau po velnių. Ir ant kalno nešik, jis šventas. Nereikia šiame gyvenime (kaip ir šiame pasakojime) visko suprasti pažodžiui. Juokiuosi geras dešimtį minučių, o tai ir daugiau - pasiunčiau po velnių (būta už ką), o tas ėmė ir nuėjo ant šventojo kalno. Ir kokią po to pažadėtąją žemę nuo jo gali pamatyti? Mozė tu būtum, ar nelabai. O gal čia sakau būta paties Mozės dvasios, kiekvieną rytą klajojančios Nebo kalno papėdėmis ir žiūrinčios į ją - tą vienintelę ir pažadėtąją žemę. Nei jam kas ką žadėjo, nei ką. Vyro metuose būta, o tokius niekus paisčiusio. Bet čia turbūt kaip su Kalėdų seneliu, kuomet pradžioj tiki juo, paskui nebetiki, o galų gale pats tampi juo. Ir kur kiekvieno iš mūsų pažadėtoji žemė? Ar rasiu tokią sau? O gal jau radau? Ech, Moze tu Moze Donatai tu Donatai.


Vaiduoklyne

       Šventintis Pakuotis baigęs, nors ir sunkiai, bet šiaip ne taip vis dėlto nusileidžiu ant kelio, kuriuo paeiti nepavyksta daugiau šimto metrų - iš sustojusios mašinos su dviem vyriškiais gaunu visai padorų pasiūlymą būti pavėžėtas ne tai kad iki Negyvosios jūros, bet iki kelio, einančio link tos negyvėlės iš Amano. Dar kartą posūkis į Amaną ir dar kartą ne man. Man bus, tik kiek vėliau. O toje kryžkelėje vaizdas kaip iš siaubo filmo - virš laukų rūkas, pakelėje šiukšlės, žmonių aplinkui nematyti, per kelią ant trijų kojų nušokinėja šuo, vieną jų jau kažkur palikęs. Net nupurto. Brrr... Operatyviai bandau ką nors susistabdyti, kad visame tame neužtrukti. Man pavyksta - manimi kaip autostopininku susidomi "Marriott" viešbučio tarnautojas, važiuojantis į rytinę pamainą. Iki savo darbovietės kažkodėl neveža, kur būtų viešbutis ant jūros kranto. Vietoj to pasakęs, kad štai jūra ir ją nuo tos vietos kaip nors pasieksiu. Išsigando matomai, kad bendradarbiai ar viršininkai, pamatę jį su kitu vyru, išlipančiu septintą valandą ryto iš jo mašinos, nepagalvotų ko nors ne to. Ir tikrai - iš kur tu gausi vyrą septintą ryto. Nekaltinu ir nesmerkiu jo, viskas gerai, jūra po dešine.

       Net ir atvažiavus čia, į vietą, situacija nelabai ką tepasikeičia. Ir nors trikojo šuns nebėra, vaizdas aplinkui toks, lyg kas būtų sustatę dekoracijas, nufilmavę siaubo filmą ir patys jo išsigandę, viską metę bei viską palikę kaip yra - išvažiavo, atgal ir į puses nesidairydami. Žmonės, aūūū! Ko čia rėkauji, kvaily, dar tik septynios. Kadangi priekyje keliu - viešbučiai, o nuo čia iki vandens atrodo ranka paduoti, nusprendžiu perlipęs turėklus link ten ir paėjėti. Maudynių nenumatyta, jų būta prieš tris metus kitoje jūros pusėje. Turėklus perlipu, ne kokią tvorą - tai svarbu. Einasi visai neblogai iki to momento, kol neišgirstu lojant pradžioj vieną šunį, o netrukus prie jo savo lojimu prisijungiant ir jo kolegai. Bėgasi irgi gerai, tik jau atgal. Šunų nematau, bet pagal balsus tai ne pudeliai. Yra dar parako pas mane parakinėje, kad taip bistriai įveikiu ristele tą distanciją net su kuprine. Paėjus kelis kilometrus keliu ir praėjus viešbučius, užėmusius visą pakrantę, prieinu užrašą "Amman Beach". Amano paplūdimys yra gerai ir tai skamba išdidžiai, net jei iki paties to Amano yra daugiau nei penkiasdešimt kilometrų. Ir kaip tik tada, kai tikslas jau šalia, sužinau, jog įėjimas ten kainuoja... dvylika JD. Apie išėjimą neklausiu, "Jordan Pass" turbūt irgi galiu susikišti, kaip ir klausimus apie tai, kodėl taip nežmoniškai brangu patekti prie vandens. Ir ką tu ten man ruošiesi daryti už tuos penkiolika eurų, žmogau? Nebūtai masažą kokį? Tai aš atsisakau. Dušai sakai yra? Tai darysi masažą duše? Eiti po velnių? Pats eik po velnių! Jei paprasčiausiai paplūdimio nėra, be jokių ten "pribumbasų", tai nėra.

       Toliau niekur nebeisiu, išskyrus kitą kelio pusę, nuo kur žiūrėsiu į Jordanijos vėliavą, plazdančią tų negyvų vandenų, kuriuose man neteko numirti, fone. Neilgai, nes jau greitai sėdėsiu sunkvežimyje, irgi greitai grįždamas į tą pačią sankryžą, kurioje buvęs prieš kelias valandas. Ir nuo kur būsiu geras berniukas, nuo Amano daugiau nebėgiodamas (rimtai, kiek galima), kelsiu ranką į kelią link jo. Tiesa, prieš tai dar pusryčiai. Turiu aš teisę pavalgyti, jau nekalbant apie tai, kad nusipelniau. Žmonių aplinkui atsiradę daugiau, šiukšlių mažiau netapę, trikojo šuns nematyti, parduotuvės dirba, maisto ir gėrimų yra. Slogus kelias ir slogūs prisiminimai iš šios vietos, visai kitokie nei likę jordaniški. Bet todėl ir keliaujam autostopu, kad matyti kraštą visokį, glamūrinį palikę tiems - dar neišsikuitusiems iš viešbučių, sėdantiems į nuomotas mašinas, aikčiojantiems Petroje. Jiems daugiau nereikia, jiems gerai ką turi ir kas paduota, viso to apie kiek kitonišką Jordaniją jie gal ir nesužinos. Taip jai ir jiems reikia. Bet mes juk ne tokie ir ne mums su jais nepakeliui, o jiems su mumis.


Bibliotekoje

       Nėra lengva ką nors susistabdyti nemokamo, stabdant į milijoninį miestą visai netoli jo, kuomet absoliuti dauguma pravažiuojančiųjų šalia kelio mato ne keliautoją ir jo kuprinę, o pinigų maišą ir piniginę. Tad visai ne netikėtai šioje vietoje užtrukęs pusvalandį, žinau kainas, kurios kaip taisyklė suapvalintos - penki arba dešimt dinarų už tris-keturias dešimtis kilometrų iki miesto. Čia arba kad keliautojui būtų patogiau, arba pas juos irgi neseniai įvedė tą dinarą, kaip kad pas mus eurą. Tada irgi tik iš pradžių viskas buvo "perskaičiuota sąžiningai", net mėnesį prieš tai atsimenu bobos iš prižiūrinčių tarnybų vaikščiojo po Vilniaus maitinimo įstaigas visokias buržujiškas, su skaičiuotuvais rankose kalkuliuodamos (nors labiau įpratusios kukuliuoti virtuvėse), kad kainos būtų padalintos lygiai iš "trys kablis keturi penki du aštuoni" ir ne kitaip. O tie skaičiuotuvai visi lyg susitarę būtent tą ir rodė, ką norėjo matyti visi euro įvedimo šalininkai. Ir tik tų maitinimo įstaigų frančizės turėtojai stovėjo ir žvengė iš visko apie tai, kad nieko tokio, palauksim mėnesį kitą ir galėsit tuos savo skaičiuotuvus susikišti į užpakalius arba nusiųsti juos į briuselius, kur ne tik to paties pavadinimo kopūstus augina, bet dar ir makaronus neblogus gamina kabina. Kur dabar tos bobos su tais savo kalkuliatoriais, kodėl jos nebevaikšto? Skaičiuotuvų baterijos baigės, ar į vibratorius perdėjo, ar dar kas, kuomet beveik keturiems metams praėjus, kainos suapvalintos iki kitokių skaičių, irgi matomai tik "pirkėjo patogumui". Kaip kad jas keliautojo patogumui kelyje apvalina Jordanijos taksistai ar tik šiaip pasipelnyti sumanę bei taksisto pašaukimą savyje atradę pravažiuojantys. O gaila, kad nebevaikšto, briuselio kopūstų makaronų priėdusios - įdomių dalykų pamatytų, nes skaičiuotuvai jau seniai rodo nesąmones, per keturis metus visi lyg susitarę ir pamiršę daugybos bei dalybos veiksmus, kai "trys kablis keturi penki du aštuoni" seniai jau nebėra vienas. Skirtingai nei po euro įvedimo, čia pasirinkimą turiu ir sustabdęs gerą tuziną (nepabijosiu to skaičiaus) mašinų, lieku ten kur stovėjęs. Man tai kas - ne aš čia skubu, o tik jie savo šalį žemina keliautojo akyse. Paskui kaip dažnai tokiais atvejais būna, sustos sunkvežimis ir valio bei "ūra" draugai (ir "tovariščiai") - aš važiuoju į Amaną. Kad papasakočiau babytėms kaime, Bronės jos ar Nijolės būtų, jog Omanas ir Amanas - tai ne tas pats, kad ir kaip panašiai skambėtų. Ir tai ne jų kaimo buvę pirmi vaikinai kaime - Jonas ir Janis (jis gi Petras), iš kurių jos rinkosi, o pasirinkusios neteisingai sakė, kad tas pats velnias. O dar todėl, kad to Amano nesu lankęs (nors jis ir ne ligonis), savo laiku kitą Omaną pažinęs. Ir dar todėl, kad daugiau nelabai yra kur važiuoti. Reiškia, žvaigždės taip lėmė, o fūra sustojo ir aš važiuoju į Omaną Amaną.

       Mandarinai kabinoje, kava pakelėje. Šaunaus vyruko būta (tikiuosi ir esama), net angliškai kiek kalbėjusio (kažin ar kalbančio), kas Jordanijos šoferių-vairuotojų tarpe nors ir nėra koks tai nematytas-negirdėtas reiškinys, bet fūristų tarpe - tai tikrai taip ir dažniausiai ne kitaip. Įprastai sunkvežimio kabinoje mudu su vairuotoju užsiiminėjame kiek kitokiais dalykais, o ne kalbėjimu angliškai. Tik nepagalvokite nieko blogo ar ko tai dviprasmiško, nors būtent taip ir užrašiau, kad pagalvotumėte. Na ir šelmis. Kaip taisyklė, sunkvežimių kabinose dažniausiai tenka linkčioti galva, apsimetant supratus ką vairuotojas pasakė (norėjo pasakyti?) savo kalba ir kad tai man rūpi, nors iš tiesų aš nė velnio nesupratau ir kažin ar man tai rūpėtų, jei ir būčiau ką nors iš viso to supratęs. Ir kodėl lietuvių keliautojui turėtų rūpėti žydų engiami palestiniečiai ar badaujantys Afrikos vaikai, kuomet jam nerūpi net Lietuvos engiami-badaujantys vaikai ar Vilniaus krašto engiami lenkai? Galų gale Biržų krašte engiami latviai, tie jam iri nerūpi. Kaip žinia kelias, kuriuo važiavau šiandien ryte prie Negyvosios jūros ir kuriuo irgi šiandien ir irgi ryte grįžau - tai žemiausiai jūros lygio esantis kelias visoje mūsų planetoje. Nežinojote? Tada arba jūs ne iš šios planetos (ji beje Žemė vadinasi, jei ne iš šios ir tik dabar į ją atvykote iš Visatos-kosmoso platybių-juodybių), arba per mažai laiko praleidžiate bibliotekoje, vietoje jos rinkdamiesi ne tokias protingas vietas. Sunkvežimis sunkiai ropščiasi į kalną, kad pasiekti jūros lygį, pasiekus kurį apie tai informuoja šalikelėje pastatytas ženklas, nuo šiol būsiantis ne tik šalikelėje, bet dar ir mano kelionių nuotraukų kolekcijoje. Dėkui tą ženklą kadaise pastačiusiems, dėkui vairuotojui tą ženklą parodžiusiam, prie jo sustojusiam bei pravėrusiam langą su vaizdu į jį. Ką aš be jo būčiau daręs. Kava baigsis išgerta, o miestas beveik prasidės chaotiškai išmėtytais namais kalvose. Ir nors mandarinų dar likę, ir nors jie visi velniškai rūgščiai skanūs (o kaip kitaip, auginami juk čia - Jordano slėnyje), ateis laikas skirtis. Baigsis kalbos apie Siriją, Iraką, Saudo Arabiją. Libaną - kraštus taip dominančius, bet kažin (labai jau kažin) ar man kada aplankytinus, vairuotojui ten buvus ne kartą (juk fūristas), o be to musulmonas, lankyti kuriam tokias Meką ir Mediną - paties ar tai Mahometo, ar tai Alaho liepta. Jis tuos paliepimus išpildęs. Geriau už bet kokią biblioteką, nors vietomis toks "knygų skaitymas" primena jų skaitymą ar tai nežinoma, ar tai seniai užmiršta kalba. Ir apie žemiausią pasaulyje jūros lygyje esantį kelią, to irgi nepamirškite. O perskaitę šį mano pasakojimo skyrių, šiandien į biblioteką galite ir nebeiti.


Beveik Amane

       Taip aš ir pasiekiu Amano pakraščius (tokius pasakyčiau labai pakraščius), rudens lapkričio mėnesio keturioliktosios dienos laiku dar prieš vidurdienį, toliau nuo tos vietos turėdamas du pasirinkimus - Amman West ir Amman East, rašomus ant kelio ženklų. O kurį Amaną rinktumeisi tu? Ar babytė iš kaimo, kaip kad savo jaunystėje rinkosi tarp Jono ir Petro, kažkur šalimais vaikščiojus dar ir Antanui. Vakarų Amanas man reikalingas, o gal Pietų Amanas? Ir kam jis man, berniokui paprastam? Kuris jų geresnis, įdomesnis? Nelengvas pasirinkimas, aš nežinioje. Kaip savo laiku nežinioje buvo ir babytės - Bronė ir Nijolė, prieš aštuonias dešimtis metų besirinkdamos - Jonas ar Petras (ir ech kaip gaila, kad abiejų negalima iš karto ar bent pakaitom), o gal vis dėto Antanas. Ir nuo kurio jų vaikai bus gražesni, protingesni, kuris mažiau žiūrės į kairę ją einančią ar pats mažiau į kairę eis. Ir ar laimės pasirinkusi pirma, ar ta, kuriai liks rinktis iš to kas likę. Kai žmogus renkasi, jam duota klysti. Ir jei dangus kenčiantiems, tai klaidos besirenkantiems. Rankose teturėdamas miesto centro planą, pasirinkimą parinkimą kurio Amano man reikia - Vakarų kur kelias tiesiai ar Rytų kur nusuka į dešinę, nusprendžiu atiduoti į vairuotojų rankas, dar kartą ir vėl keldamas ranką į kelią autostopui mieste. Lai Amanas bus vienas tų didžiųjų miestų, kuriuose aš tranzavau, kompanijoje su tokiais kaip Stambulas, Stokholmas ir dar gal kuris, čia neatsimintas. Autostopas ilgai neužtrunka - gal dvi minutes, o gal ir tris, sustojęs vairuotojas nieko nenori žinoti apie pinigus, anot jo norėdamas man tik padėti, o ne ant manęs padėti.

       Atveža kažkur, ko vis dar nėra mano turimame miesto žemėlapyje, bet namų jau daugiau, kamščiai gatvėse yra, žmonių irgi netrūksta. Reiškia, kryptis teisinga. Toliau jau visos kortos Dievui į rankas, kuris neišduos. Kiaulė irgi suėsti neturėtų, kadangi kiaulių čia paprasčiausiai nėra (beveik nėra, išskyrus šiukšlintojus ir mano kuprinėje gyvenančią molinę), joms būti čia uždrausta. Juk vis dar "Dievas neišduos, o kiaulė nesuės". Žiūrėk ir žemėlapis tuoj pradės ką nors rodyti, supratęs, kad jau jau kažkas panašaus jame užrašyta į tuos pavadinimus, kurie lentelėse ant namų. Rasim, nepaklysim. Ne tokius radom ir ne tokiuose nepaklydom. O kol kas - atsižymiu McDonald's, su viskuo kas įprasta, kas priklauso ir kas įskaičiuota bei nieko daugiau. Pavyksta pakrauti ne tik save, bet ir mirusias ar mirštančias baterijas tų, atmintis kurių ilgesnė už manąją - fotografuojančių, įamžinančių, saugančių, rodančių. Teeeip... ir kur čia miesto centras toliau? Sankryža kad ir rimta, bandom eiti per ją. Reikia juk nuo kažko pradėti ir tas kažkas mano atveju nebus visuomeninis transportas, nežinant-nemačius tokiam apskritai čia besant. Taksi? Taksi netinka, taksi kitiems, taksi ne autostopininkams. Nebent už dyką vežtų, bet tai tik Švedijoje ir tik ne mieste. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Trečia dalis. Šiaurės pasiimti. Keturiasdešimt septintas skyrius. Tavo kojos tavo taksi. Gal ir keistai Amano priemiesčiuose nuskambės klausimas: "Kur čia romėnų amfiteatras?", panašiai kaip keistas būna klausimas naktį apie tai kur yra biblioteka ir kaip iki jos nueiti, bet... Nuo kažko juk reikia pradėti. Kadangi toks dalykas miesto centre pagal mano turimą žemėlapį tikrai yra, tai gal kas bus girdėjęs apie tokį ir ne centre. O jeigu turima informacija dar ir su manimi pasidalins, tai išvis pasaka bus.

       Nors ir būdamas ne rusas, bet kaip rusai sako "otvažnyj malyj" (liet. drąsus ir ant daug ko dėjęs vaikinas), nesu ant tiek "otvažnas", kad statyčiau palapinę namų, žmonių bei visokio plauko sirų pabėgėlių perpildytame Amane. Net nežinau ko labiau trūktų - drąsos ar vietos. Dėl jo aš ir taip daug padarysiu, per artimiausias keturias valandas ateidamas iki paties centro velnias žino iš kokio ne centro, pakeliui kelio klausęs tris kartus ir tik didžiausiose sankryžose, visus tris kartus nukreiptas teisinga kryptimi. Ačiū vietiniams, kad nors ir ne visada suprasdami ko tas su mėlyna kuprine nori ir kodėl jis neima taksi, manęs nepaniekino ir rodė kur eiti. Nelyg kelrodės žvaigždės, visomis tomis man tai popietei iškritusiomis eiti gatvėmis, dviejų iš kurių pavadinimai nepalieka abejingu, vienai - sudominus, antrai - supažindinus.


Kompozitorius ir karalienė

       Arba visiškai svetimas ir (beveik) sava.

       Nepatikės kam pasakyčiau, kaip kad ir pats nepatikėčiau iš ko nors išgirdęs, bet... Tą popietę tenka man eiti Frederiko Šopeno gatve, ne tik kad nesuprantama iš kur ir už ką tokioje tolybėje atsiradusioje, bet dar ir arabų kalba užrašytoje, šalia man suprantamo "Fryderyk Chopin st.". Ir ne todėl tuo metu jaučiu virpulį savo ne lenkiškoje širdyje, dėl ko tokį ar panašų jaustų lenkas savo lenkiškoje širdyje, o prisiminęs kompozitoriaus parašytą "Laidotuvių maršą" ir jo neišdidumą-nepasikėlimą, ilgai sergant ir prieš mirštant paprašius-liepus, kad jam jau užsilenkus, per jo laidotuves sugrotų... jo konkurento - Mocarto "Requiem". Lietuvių liaudies išmintis apie batsiuvį be batų - jo variantas. Tribute to (liet. Duoklė kam): Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) bei didžiam lenkų kompozitoriui ir visiems paprastiems žmonėms. Tiesa, Vilniuje Šopeno gatvė irgi yra, net vedanti link mano namų, bet kito - Vilhelmo, nors irgi Šopeno. Ir jokio ne kompozitoriaus, o pirklio ir aludario. Kas kam rūpi prie stoties. Frederiko gatvė tėra tik kokiame tai nupiepusiame Kairėnų kaime (kas tokiame buvęs ar tokį bent girdėjęs), kuris nors ir Vilniaus rajone, bet tai nei Vilnius (lenkų svajose - Wilno), nei nors kiek rimta. O iš kur lenko gatvė Amane, man (tegul) lieka paslaptimi. Kaip ir lenkams, kodėl jie prarado neva savo, o iš tiesų - pavogtą, Vilnių. Bet tai Lietuvoje, dabar aš Jordanijoje, tad užteks apie pirmąją, grįžus į antrą.

       Konkrečiau - į šalies sostinę, kur prieš nevietinio lenko gatvę teko paeiti beveik vietinės karalienės gatve. Tik štai jos vardo gatvės buvime tuose kraštuose nieko keisto nėra - ji nors ir nevietinė, bet beveik tokia, o jos vardu ne tik gatvė pavadinta - nupiepusi ar nenupiepusi ji būtų, bet ir visas oro uostas. Ir jos virsmo karaliene istorija - tai ne pelenės istorija, į pokylį atvykusios moliūgo karietoje. Ne, į gyvenimo šventę ji pateko vos tik gimusi, nors ir ne princese, ištraukusi vieną iš nedaugelio laimingų bilietų, skirtų šio pasaulio žmonėms. Kilusi iš kilmingos palestiniečių šeimos, gimė ji Egipte, daug kur mokėsi ir studijavo, dar buvo sportiška ir planavo tapti diplomate. Kol viename pokylių netikėtai (bla?) sutiko tuomet vedusį (antrą kartą ir moterį, o ne ožką į turgų) vyriškį, kuris pasirodė besantis ne šiaip sau vyriškis (ir čia ne tas atvejis, kuomet rodantis reikia žegnotis ar bėgti į bažnyčią), o pats Jordanijos karalius Hussein bin Talal. Kodėl "bla"? Į tai tegul atsako moterys, prisiminusios bei suskaičiavusios kiek kartų joms per savo gyvenimus teko sutikti karalių ar princų. Ir nebūtinai tikėtai ar "netikėtai", o apskritai - domina skaičius. Suskaičiavusios bent iki vieno, aukščiau esantį žodelytį "bla" gali išbraukti, aš leidžiu. Sportininkų žmonos apskritai gali nieko neskaičiuoti ir į nieką iš viso neatsakinėti - skaičiuoti ne visos moka, jei tai ne pinigai, o atsakinėjant nemokant skaičiuoti, gali ne tik įskausti galvą, bet dar ir tušas nukristi nuo blakstienų, per daug dažnai jomis mirkčiojant ir bandant prisiminti visus princus. Talalas tai Talalas, Huseinas tai Huseinas, koks skirtumas, išmoks net tokį vardą tarti - ir lovoje, ir oficialiuose priėmimuose. Juk kaip tokiu atveju byloja rusų liaudies išmintis: "Igra stoit sveč" (liet. "Žaidimas vertas žvakių"), kas reiškia, jog reikalas pateisina save, jei jį privesti iki rezultato. O čia rezultatas nusimato tai ohoho ir ojojoj. Vedęs, tai vedęs, irgi koks skirtumas - išsiskirs ir bus nebevedęs.

       Tuo labiau kad ir jos pačios vardo ne dovanos būta - Alia Baha ud-din Toukan. Tokią kažin "zuikučiu", "zuika" ar "zaika" pavadinsi. Aišku būtų galima ir kiek sutrumpinti, tik va bėda tam paskutiniam reiškiant minėtą kilmingą palestiniečių giminę, o be to kažin ar vedę karaliai žiūrės, nebūdami gurmanais, kuriems visiškos pelenės patinka. Savaime suprantama, kad ne kiekvienas vyriškis bus pasiruošęs tokį vardą tarti kiekvieną kartą lovoje, bijodamas nesusimaišyti pats ir savo karalienės nesumaišyti su kita karaliene-princese-pelene, todėl Alia Baha ud-din Toukant taps tiesiog Alia Al-Hussein - vyrui ir mažiau kalbėti-tuščiažodžiauti, ir ne taip sunku prisiminti, kuomet pusė žmonos vardo sutampa su jo paties. Bet tai dar bus, iki tol esamam karaliui būsimą karalienę paėmus mažiausiai tris kartus - a) Lovoje, b) Vadovauti pirmojo tarptautinio vandens (gerai, kad bent ne sniego) slidžių čempionato organizavimui Akaboje, c) Į žmonas ir karalienes. Dėl a) ir b) punktų eiliškumo informacijos neturiu, o a) punktas iš principo nors ir galėjo būti paskiau c) punkto, bet sunkiai tikėtina. Ir taip visiems sportams rugsėjį praėjus bei pasibaigus, tų pačių metų gruodį Huseinas ir Alija susituoks. Garbingo tai vyro būta, nekabinusio moteriai makaronų, kad čempionatas bus ne su slidėmis ant sniego, o su slidėmis vandenyje ir nežadėjusio sniego Akaboje už jos palankumą ir širdį, kur net žiemos vidury retai kada būna mažiau plius penkiolikos Celsijaus. Bardas ir poetas Vladimiras Vysockis kadaise dainavo apie tai, kad "Kto končil žizn` tragičeski - tot istinnyj poet" (liet. "Kas gyvenimą baigė tragiškai - tas tikrasis poetas"). Turbūt kažkas panašaus galioja ir princesėms-karalienėms. Karalienė Alija žus visai jauna, per sraigtasparnio katastrofą, kaip sako grįždama iš ligonių lankymo kokioje tai ligoninėje. Gal ir taip, gal ir ne, o gal kas ten žino ir nesvarbu. Anglijos princesė Diana irgi žus, neaišku su kuo važinėdamasi Paryžiuje. Matyt iš tiesų taip ir yra, kad "kuri gyvenimą baigė tragiškai - ta tikroji princesė". Ir ne mums mirtingiesiems turbūt apie tai spręsti. Todėl mes ir mirtingieji, ir kur ten mums iki karalių, karalienių, princesių ir... sportinykų žmonų.

       Tokių va būta dviejų Amano gatvių, kuriomis keliautojui lemta buvo praeiti, o skaitytojams apie jas sužinoti ir su jomis susijusių istorijų paklausyti. Net jei jie nei lenkai, nei palestiniečiai, nei egiptiečiai, nei jordaniečiai. Kuo tos gatvės-istorijos susijusios su kelione? Tuo, kad aš jomis ėjau būdamas kelionėje. Reikia juk žinoti kieno vardais pavadintomis gatvėmis vaikštai. O kuriems to žinoti nereikia ir tai nesvarbu, tie tegul ir Vilniuje Lenino prospektu vaikšto, o ne kokio ten valdovo Gedimino. Ir Stalino gatvė tokiems bus gerai, o ne kokio ten senio Basanavičiaus, prislapsčiusio Nepriklausomybės aktų tiek, kad net pats velnias profesorius Mažylis koją nusilaužtų. Kalvarijų gatvė - tokiems ji irgi jokia ne Kalvarijų, o Dzeržinskio. Geros "progulkės" (liet. pasivaikščiojimo).


Amane

       Kažkurioje tai vietoje pakeliui siūnuosi kelnes, jau kelios dienos (nebuvo laiko) kaip suplyšusias itin intymioje vietoje, darydamas tai ant šaligatvio ir besidairantis į visas puses, taip rizikuodamas prisisiūti ko nereikia ir kuo didžiuojasi kiekvienas vyras. Vyrai gailėtus, moterys - nesuprastų. Dar kitoje vietoje į foto objektyvą patenka viena tokia sakyčiau visai nieko mečetė, pavadinta karaliaus Abdulos kažkelintojo ten ir dar Al Bin Husseino vardu. Ei, aš irgi noriu tokio vardo, kurį baigęs tarti, pamirši ką pasakęs jo pradžioje. Tai patiktų suomiams, pas juos ten žodžiai iš trisdešimties raidžių ir daugiau. Pats mečetės valdovas kviečia fotografuoti, bet ne vidun. Ir nereikia. Be to man ten užėjus, visi kiti išeitų. Ir tai ne dėl to, kad mano Dievas - tai ne jų Dievas, o todėl, kad mano kojinės neplautos ir dievai čia visai ne prie ko. Šalimais kitoje gatvės pusėje yra Jordanijos parlamentas, fotografuoti kurį nenušautam galima tik "otvažnym malym", nes tai strateginis objektas. Nei man tos nuotraukos reikia, nei ką, tačiau noras būti dėjusiu ant kvailų draudimų ima viršų ir nuotrauka pas mane. Nors nei kam parodysi tokią, nei kas supras. Kad taip su Meka ir Medina... Dar toje vietoje pamatau pėsčiųjų perėją, kurią irgi nufotografuoju kaip itin retą reiškinį ne tik Amane, bet ir visoje Jordanijoje. Nesakau, kad pirma mano matyta, nors ir neatsimenu daug tokių matęs. Na bet čia juk reikia iš parlamento kaip tai saugiai-saugiau nueiti į mečetę, kad pakeliui Alachas už padarytus negerus darbus šaliai ir jos žmonėms, nepasiųstų kaip atpildo tokiems geradariams lekiančios mašinos. Ir nebūtinai su mirtininku už vairo ar bagažinėje. Kad taip šalimais Lietuvos seimo panaikinus visas perėjas... Tai apsidžiaugtų žmonės, tai sulauktų atpildo visi vagys, vagiai, banditai ir žulikai. "Aš apskritai su žmonėmis minkštas, net švelnus, bet jei tai žmonės, o ne kalės vaikai.".

       Taip pagrinde eidamas ir tik šiek tiek pramogaudamas, Amano centrą pasiekiu kaip tik ant sutemų. Priešui nepalinkėčiau tokiu laiku patekti į tokį miestą, o man tenka. Pirmoje patikrintoje vietoje pasiūlo nerealią kainą už kambarį - dvidešimt penkis dinarus, kas virš trisdešimties eurų. Tai nėra daug, užtat yra nesąžininga. Čia tas pats kas negerti kavos visokiose buržujiškose Vilniaus vietose ne todėl, kad neturi dviejų eurų, o todėl, kad kava negali tiek kainuoti. Lyg ir neprašiau nei moters, nei šampano į kambarį, bet gal visa tai įskaičiuota pagal nutylėjimą ir kitaip negalima. Negalima tai negalima, eisim kur būtų be moterų ir be šampano. O gal ir tu man nugarą ruošiesi trinti? Jei taip, tai ne tu pirmas šiandien tai siūlęs ir būk malonus atsistoti į eilę iš paskos nuo ryto Amano pliaže toli nuo Amano siūliusiems. Kokie kvaili pasiūlymai ir kokios kvailos kainos, kai reikia tiek nedaug - lovos po stogu čia ar jūros kranto ten. Sekančioje vietoje pasiunčia, bet ne po velnių, kaip esu įpratęs pats ir patį, o į kitą gatvės pusę. Ten nuėjus irgi pasiunčia, sužinoję, kad aš nieko nerezervavau prieš tai ir todėl esu nelaukiamas. Ech, neva laukiantys ir tikrai nelaukiami, visai kaip iš pirmo šios mano istorijos skyriaus. Nemeluoja tik ketvirtas kartas, pagal patarlę nemeluoti turėjus trečiam. Tiek to, tai jo valia. "Al Adel Hotel" skamba išdidžiai, nors pagal dešimties dinarų kainą ir aišku, kad jokia Adelė nakčiai pas mane į kambarį turbūt neateis. Bet norėjau be moterų, tai be jų ir bus. Užtat senis šeimininkas neapsimeta manęs laukęs ir taręs "Ten džidi" (liet. "Dešimt dinarų"), palydi iki kambario, atiduodamas man raktą. Tai, ką galima gauti pačiame miesto centre už dvylika eurų, manęs vos nepriverčia nukristi ant vienos iš dviejų lovų. Susivaldau, nenorėdamas būti ne taip suprastas, kad šeimininkas nekristų ant lovos šalimais arba neduokdie ant tos pačios šalimais manęs. Viskam savo laikas - jis ateis, ir nukrisiu, be šeimininko aišku. Dar dušas, tūlikas, telikas, ventiliatorius, šaldytuvas ir langas. Čia iš to kas matoma, o kiek dar nematomo.

       Dar jis (tas senis) nori mano kūno paso ir nelabai supranta, kodėl noriu eiti ir einu paskui jį, manąjį pasą jam nešantis rankoje kelis šimtus metrų žmonių pilna gatve, kad padaryti jo kopiją pas tuos, kurie tuo užsiima. Tai keistuolis. Ir tikrai - kam gali būti reikalingas lietuviškas pasas arabų pilname mieste. Lietuviškas gal ir niekam, bet kaip dėl Europos Sąjungos piliečio? Ne sirų pabėgėliams juk toks (pasas, ne pilietis) reikalingas, nuo karo pradžios kaimyninėje Sirijoje kaip reikiant papildžiusiems Amano gyventojų gretas, ir ko gero tik ir tesvajojantiems apie tai kaip mauti-išmauti į Vakarų Europą. Nejau tikrai nepraverstų, ypač kai koks tai senis žingsniuoja juo mosikuodamas gatve? "Nesidžiauk radęs, neverk pametęs" - ir džiaugtųsi, ir verkčiau, todėl ši lietuvių liaudies išmintis gal ir apie tą viešbučio savininką, bet tikrai ne apie vieną iš sirų pabėgėlių ir ne apie mane. Visi formalumai sutvarkyti, mano pasas pas mane, ne mano raktas - irgi. Amane aš turiu namus, laikas pažinti naktinį miestą, kuris nors jau ir tamsus, bet dar tik labiau vakarinis. Kokį turim...

       Iš maisto - šavarma, iš kultūros - romėnų amfiteatras, vietoj muzikos - giesmės iš mečetės, iš lauktuvių - apelsinai vakarienei, prieš miegą ir tik sau. Prekystaliai lūžta nuo prekių ir derliaus, triukšmas "zaškalivajet" (liet. viršija leistinas ribas) ar tai nuo turgaus prekeivių balsų, ar tai nuo mašinų, ar tai ir nuo to ir nuo to ir nuo dar kažko. Viskas geriausiose arabiško miesto tradicijose. "Miega niekam jau nepriklausantys grobiai... Niekam niekada nepasiekiami lobiai..." - dainos žodžiai ant liežuvio galo, žabtams atvėpus prie vieno iš prekystalių su grandinėmis, spynomis ir jūriniu binokliu, vainikuojančiu visa tai. Kitur žiūrėk pamatysi kortas su paties buvusio Irako lyderio Sadamo Huseino atvaizdu. Buvusiu, nes pakorė, prieš tai jam tironavus Irake bei per daug pamėgus šalimais esančio Kuveito naftą. Tironauti pas save jis turbūt būtų galėjęs ilgai, bet va aistra svetimai naftai nepatiko amerikonams, tad jie jį atp*so už tai, o paskui patys irakiečiai pakorė, įvykdydami mirties bausmę kažkur šalies šiaurėje. Belieka tik įsivaizduoti kokio plataus esama Korano mokymo ir jo tiesų, senio užrašytų prie plius penkiasdešimties Arabijos dykumų pavėsiuose (cha, lygtai tokių būtų), kad net žudikas ir tironas į mirties bausmės vykdymo vietą atsinešė tą knygelę, jausdamasis teisus prieš Alachą bei nieko blogo niekam nepadaręs. Ir bausmės vykdytojui-korikui-korėjui taręs: "Nebijok", pasiliko kilpoje - teisus prieš Dievą ir nesuprastas žmonių. Nebent amerikonams negero ką iškrėtė, bet tie Alachu netiki - ne doleris. Nežinau kaip Irake, bet Jordanijoje gerbėjų jis turi. Doleris aišku irgi, bet ir Sadamui jų netrūksta. Iš kitos pusės žiūrint, galima suprasti ir juos - ne Putino atvaizdams čia būti, kaip plačioje imperijoje ar jos pakraščiuose, su užrašais "Mandagūs žmonės". Kaip ir ne Stalino, su šalimais dūsaujančiais gruzinais apie savo tautietį Tbilisio turguje. Sadamas kaip suprantu čia gerbiamas, pagarbą išreiškiant ne tik ant kortų pakelių, ant kurių įprastai būna karalius ar klounas-džokeris, bet ir ant lengvų krovininių automobilių priekabų. Šalimais vienos tokių ir šalimais ant jos išpaišyto-išpurkšto-nupiešto Sadamo, arba piliečio, labai (per daug) panašaus į tą barzdočių, nusifotografuoju ir pats, įamžindamas savo "abrozdėlį"-veidą. Tą nuotrauką kol kas tik mintyse pavadindamas, o vėliau ir foto albume pavadinsiantis "Keliautojas ir diktatorius". Kas tokią turi, tas į klubą. Nuotrauka tokiu pavadinimu su Putinu - netinka, čia jums į klubą Ukrainoje.

       Prieš miegą (kaip mes čia atsiradom). Viskas (ne)įskaičiuota. Ech kaip aš buvau pasiilgęs skrydžio su "Ryanair", kur gauni tik vietą ir nieko daugiau, tame mėlynai-geltonam ar geltonai-mėlynam ir iki ašarų-skausmo pažįstamam lėktuvo salone. Čia skrydžio metu nevaikščios įkyrios stiuardesės, klausinėdamos ar tau nieko netrūksta, o gal ko nori - kavos, arbatos, sulčių, ko stipresnio, o gal... baslio per šonus. Čia nebus padėtų ir neva (tik) tavęs laukiančių pagalvių, pledų, ausinių ir skrydžio metu tau nereiks galvoti kur ir kam juos visus sukišti, o atskridus - spręsti apie tai, kad gal tą pagalvę ir visai neblogai būtų pasiimti į palapinę. Čia tau nekils dilemos ką gerti ir ką valgyti, nes valgyti ir gerti už tokias kainas gali nebent tik su protu susipykęs - stipriai ir seniai. Buržujiškose avialinijose visa tai duoda "nemokamai", bet kad tai "nemokamai" taptų, sumoki visai kitus pinigus prieš tai. Man teko tai patirti - turbūt savo noru, nors ir ne visai, kadangi nei į Artimuosius Rytus, nei į Vidurinę Aziją, nei į Tolimuosius Rytus "Ryanair" ar panašūs į juos - deja ir och bei ach, tačiau neskraido. Dar blogiau būna verslo klasėse, kur skraido pižonai, mokėdami du-tris kartus daugiau už vietą tame pačiame lėktuve ir tik už tai, kad būtų daugiau vietos b*biui kojoms ištiesti, kad tą patį maistą, bet atskirai atneštų, gal kad dar ką padarytų, ko aš kaip ten neskridęs - nežinau ir ko niekada nesužinosiu pižonu nebūdamas. Sako stiuardesės ten net dulkes nurinkinėja nuo tokių (pižonų, ne b*bių, nors gal ir jų), kuomet už tuos pačius pinigus, kuriuos permokėjai už bilietą, ant žemės jos pasiūlytų kur kas platesnį, įdomesnį bei įvairesnį paslaugų paketą, mažai kurį sveiką vyrą paliksiantį abejingu. Čia viso to nėra, čia ramu ir tylu, bent jau kol koks pyplys neužkauks ant viso salono, pirmas iš visų sužinojęs, kad mums visiems pizdiecas arba pamatęs siūlomo maisto bei siūlomų gėrimų kainas. O kol to nėra, prie stiuardesės prie lango prisiglaudęs, gali ramiai sau žiūrėti į visa tai, kas dešimt kilometrų žemiau tavęs. Per tas keturias valandas daug vaizdų plaukia ir praplaukia tame ilgame lėktuvo kelyje iš Vilniaus į Amaną, neišdildomą įspūdį ko gero paliekant tik vėjo jėgainėms, atrodančioms lyg kryžiai kapinėse. Spėjęs dar pagalvoti apie tai, kad tai apsidžiaugtų kapinių princesė nuo tokių vaizdų, nieko nelaukęs įamžinu tai. Bus vietoj lauktuvių jai. Paskui sutemsta, kai Dievas savo šviesą-saulę išjungia, nors ir neilgam, netrukus viską nušviečiant nesuskaičiuojamoms, neužmatomoms šviesoms-švieselėms ant žemės. Kokio tai dydžio miestas, kuriame žmonės turi tiek elektros. Aiškinsimės.

       Na štai, daugmaž ir išsiaiškinau apie šį miestą, apie kurį ir ką aiškintis žadėjau prieš penkias dienas padebesiuose skrajodamas. Kaip tas miestas? O koks jis gali būti keliautojui be kuprinės, jei ne toks pats kaip ir kitiems? Turistas, kuomet jam mieste nereikia ieškotis nakvynės, jame ir tegali likti turistu, žiūrinčiu į jį taip, kaip žiūri bet kuris kitas turistas, kurių čia šimtai - nei aš pirmas, nei paskutinis. Ir nieko daugiau. Tai ne su kuprine vaikščioti, nakvynės ieškant, kas leistų pamatyti kitas miesto spalvas ir puses, užuosti kitus jo kvapus, sutikti kitoniškus jo žmones. Miestas kaip miestas - nors ir triukšmingas, bet jaukus, nors ir tolimas, bet nesvetimas. Visai toks nieko. O dar ir pažįstamų atrodo "sutinku", rankoje laikydamas maišelį, į kurį supakuota šavarma ir ant kurio nupiešta višta, prisiminęs savo pažįstamas moteris-bendradarbes, kudakuojančias iš toliau ar iš arčiau, bet kasdien išskyrus savaitgalius, nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Bet tai ten, o dabar čia. Man dar likęs "viršutinis" Amanas, bet tai jau rytojui ir su kuprine. Su ja jis turėtų būti kitoks, gal ir bus. Naktį jokiai Adelei į kambarį neatėjus ir nenusirengus, ryte nieko su ja neteks aiškintis apie tai, kad tai nebūta vienos nakties nuotykio ir grįžęs namo bei pardavęs visus savo lobius ir turtus bei metęs darbą, būtinai grįšiu gyventi pas ją. Ir viešbučio kambarį apleisiu tyliai, išeidamas baukščiai besidairydamas, kad kas nepamatytų, kaip kad laimė išeina iš mano namų, per klaidą ten kartais užsukus. Bet skirtingai nuo jos, aš nors ilgiau pabuvau ten, kur man būti nepriklausė.

       Antrame Amano aukšte atrodo nieko įdomaus, išskyrus vaizdą į vakar tamsoje ir šiandien šviesoje apžiūrėtą romėnų amfiteatrą. Kadangi iš viršaus jo nematęs, tai tiks. Trečiame gi Amano aukšte aptinku kai ką netikėto - Amano citadelę, įėjimas į kur mokamas ir kur ne tik pilna visokių senienų, bet ir vaizdai tokie neblogi į miestą atsiveriantys. Apie visą tai sužinosiu prieš tai taręs "Abrakadabra" parodęs "Jordan Pass" - nemokamai, kuomet už viską sumokėjo kitas aš, iš savo kruvinų programavimo pinigų. Jaučiuosi kaip nepilnametis, taškantis tėvų sunkiai uždirbtuosius į kairę ir į dešinę. O griuvėsiai kaip griuvėsiai, kokių pilna daug kur, Lietuvoje tokių gal irgi dar kur rastum, pavyzdžiui Landsbergio sugriautuose ir kolūkiečių prieš tai ar po to išvogtuose kolūkiuose. Leidžiuosi žemyn iš kur atėjęs ir kur buvęs bei kur miegojęs. Sekantis ir paskutinis mano klausimas Amanui būtų: "Kaip iš tavęs išsigauti?". Skamba beviltiškai. Skamba kaip ir turi skambėti, nesant jokių ženklų ir užrašytų krypčių apie tai nė "murmur". Galėčiau pagalbos prašyti aplinkinių, bet baiminuosi, kad išgirdę mano klausimą apie tai, kuria kryptimi yra už trijų-keturių dešimčių kilometrų esantis oro uostas, jie neiškviestų man kiek kitokios pagalbos - su švyturėliais ir medikų brigados pavidalu. Ar kaip klausinėjančiam nesąmonių, ar kaip susiruošusiam ten ir tiek nueiti. Imk tu ir paaiškink jiems kad protingas, jog niekas eiti tiek neis, nors trečdalį to - ir gali tekti, ir nieko prieš. Kada aš buvau prieš gerai bei kokybiškai pasivaikščioti, ypač su kuprine, man uždėta paties likimo. Atsakau - niekada.


Santykiai su Amanu

       Smegenų veiklą nusprendžiu pagyvinti šavarma. Nepadeda ir daugiau minčių neatsiranda. Užtat atsiradęs sotumo jausmas apskritai niekur nebenori eiti ir veda iš kelio likusį kūną, prieš tai eiti taip norėjusį, kad ir bet kur. Gal taip ir geriau, nei kad poreikis eiti, kur eiti nežinant. Reikia žemėlapio, yra telefonas, nėra interneto. Aplinkui knibždėte knibžda "Wi-Fi" prisijungimų, bet visi nepasitikintys - reikia slaptažodžio. Neturėtų būti sunku atspėti-nulaužti, nieko nelaukęs bei daug negalvojęs vedu: "alahakbar", kas lietuviškai reikštų kažką panašaus į "Alahas didis". Bliamba, netinka. Kas čia per "vaifajai" tokie? Ir kaip čia taip gali būti? Tai arba jis ne didis, arba niekas aplinkui Amano centre tuo netiki, arba dar blogiau - to apskritai nežino. Tokio nenaudoja, nes visi žinos? Galbūt ir taip, bet tai jau būtų šventvagiškumas ir virš visko - laužti tai, kas užrakinta tavo Dievo vardu. Man galima, Dievas tai juk ne mano. Reiškia, žemėlapio nebus. Tik kaip paaiškinti kad jų Dievas ne didis tiems, kurie "alahakbar" daro-rėkauja savo kraštuose ar Europoje, sprogdindami save ir niekuo dėtus aplinkinius? Tokiems belieka nebent tikėtis, kad nors tos kaip bonusas pažadėtos keturiasdešimt nekaltų mergelių, laukiančių jų danguje, nėra dar vienas ir eilinis senio iš Arabijos dykumų išmislas, jam daug dienų neradus nė menkiausio šešėlio prie plius penkiasdešimties. O man galų gale vis tiek kažkur eiti reikia, tad iš dviejų užrašų - "Jabal Amman" ir "South Amman" renkuosi pirmąjį, kaip nepadoriau bei nešvankiau skambantį, žodžiui "jabal" rusų kalba reiškiant "pi*au", gal nuo lietuviško žodžio pist pyst. Tai arba aš Amaną, arba jis mane. Babytei kaime apie tai galima ir nepasakoti. Žmonės ten ne tik tamsūs, bet dar ir rusiškai kalbantys ir tokius žodžius neabejotinai žinantys, gali ir nesuprasti šiuolaikinių madų, keliautojui pasirinkus "Pi*au Amaną", kaip atsarginį variantą pasirinkus, kad ir Amanas su juo tą patį gali padaryti.

       Pats išėjimas iš Jordanijos sostinės nėra sudėtingas, nors ir netrumpas. Tačiau ženklai kur eiti atsiranda gan greitai ir pamatęs užrašus "Airport", pradžioj apsidžiaugiu, o po dviejų valandų ėjimo sužinojęs kiek liko - nuliūstų. Ne dėl to, kad likę dvidešimt aštuoni kilometrai, o todėl, kad mažai kur nuėjau. Nors ėjau, ėjau, ėjau. Ir nors pakeliui gėriau kavą pakelės kavinėje ir sėdėjau pakelės gėlyne, bet tai ne daugiau dvidešimties minučių per abi vietas. Dar kitame gėlyne šalimais kelio mačiau ten gyvenantį šunį, turbūt gėlių vaiką. Dieną eiti iki čia iki kur atėjau - jokių problemų, bet temstant, sutemus ar švintant nelabai norėčiau tai daryti - per daug atviri plotai šalia kelio iš abiejų pusių, su ten kokiose tai pašiūrėse gyvenančiais ar tai piliečiais, ar tai pabėgėliais, kaip taisyklė šalimais savo griuvenų laikančius ne tik porelę asilų, bet ir vieną kitą šunį-cūcą. Matant, kad pudeliai šioje šalyje nėra populiarūs bei žinant, kad devyniasdešimt devyni procentai šuns genofondo sutampa su vilko, pasivaikščioti tuo keliu nelabai norėčiau kitonišku paros laiku nei vidurdienį. Na bet toliau eiti jau nebereikės, nes geras kilometras už tunelio kelias jau tinkamas autostopui. Nuodėmė prieš jį ir nusikaltimas savo kojoms bei batams būtų nepasinaudoti tokiu pasiūlymu. Stabdymą apsunkina nebent legalūs ir nelegalūs taksistai, bet taip ir turi būti, nes keliautojas su tokia didele šalimais jo atremta mėlyna pinigine tokiame kelyje kaip į oro uostą - gardus ir viliojantis kąsnelis. O jeigu tas kąsnelis-keliautojas dar kvailas pasirodys-pasitaikys, tai ir valgyti visą savaitę bus galima ne tik vežėjui, bet ir visai jo šeimai. Kad tik nepaspringtumėt. Išvažiuoju su palestiniečiu, kažką ten statančiu oro uoste. Nemokamai. Aš važiuoju nemokamai su juo, o stato tai jis ten aišku mokamai. Bet tai jau nebe mano reikalas. Pasakysiu tiek, jog palestiniečiai - malonūs žmonės, dėmesingi ir rūpestingi. Tik va su žydais jiems kad nepasisekė tai nepasisekė ir neaišku už ką jų Dievas juos žydais nubaudė. Bet kam sekasi su žydais? Iki sutemų esant dar kažkur pusantros valandos, pravažiuoju su juo posūkį į oro uostą, išlipdamas kaime kilometras-du nuo tos vietos. Pro tą kaimą jau važiavau pirmą savo autostopo dieną Jordanijoje, ne iki jo man tada būta, kai Jordanija tik žadėjo save ir buvo visa tokia nepažinta ir nematyta, kaip kad mergaitė būna nepažinta ilgam tavo kely su ja iki altoriaus.


Aladino lempa

       Arba Arabijos pasaka. Ir kas galėjo pagalvoti, kad eiliniame kaime šalia kelio galima rasti tokį grožį, kuris tave verstų iš klumpių. Tave, ne tik gyvenusį Biržuose, bet ir likusiame pasaulyje kai ko mačiusį. Gal prie to prisideda ir saulėlydis, gal dar kas, bet kitoje kaimo pusėje transporto žiede stovinti įspūdingo dydžio Aladino lempa mane grąžina į vaikystėje skaitytas Arabijos pasakas ir ten pat matytus animacinius filmus apie tai. Fantastika. Ir tikra, lyg visa tai ne pasaka būtų. O išpildymas koks, o detalės, o spalvos. Ir dar ta saulė palmių fone link zenito. Gal ir nesupranta kaimiečiai, ko tas svetimšalis lyg išprotėjęs skraido aplinkui tą lempą, nebūtai koks Aladinas. Bet jiems to nei duota, nei reikia suprasti, patiems tai matant kasdien, o man - (turbūt) vieną kartą gyvenime ir pirmą kartą tame pačiame. Vakarėjančiu bei sutemų užklojamu keliu, palydės po kaire benusileidžiantis didelis ir geltonas - saulės rutulys. Baigiasi ne tik dar viena diena, bet ir dar viena mano autostopo istorija. Geresnio vaizdo jos pabaigai ir uždangai - turbūt nesugalvotum. Ir tos vėjyje besiplaikstančios šalimais kelio sukabintų nacionalinių kostiumų rankovės ir skvernai - tai lyg kokie vaiduokliai, šnabždantys ir kuždantys tau, kad viso to gal ir nebuvo, ir kad visa tai tėra pasaka - tavo Arabijos pasaka. Ir nors tu dar būsi rytoj joje, bet jau be autostopo. O tai pabaiga. Nors ir iki kito karto, bet pabaiga.


Apartamentai

       Pamatęs ir priėjęs užrašą "Amman Airport Hotel", žinau - aš namie. Tik man ne į dešinę, kur suka kas nors, o keli metrai tiesiai iki žiedo, kad paskui tiesiai į to žiedo vidurį. Geras, pasirodo čia dar ir bėgiojančių-lakstančių-sportuojančių pasitaiko. Ir nepanašu, kad nuo kokio šuns bėgtų. A, šitam į viešbutį. Buržujus. Kaip aš norėčiau uždėti tokiam "sportininkui" ant pečių savo kuprinę ir leisti jam nueiti bent pusę savo dienos normos. Baigtųsi jam visi šitie parodomieji sportai. Sveiki, mano seniai bematytieji, šeštadienį ryte palikti, ketvirtadienį vakare atrasti. Sutemsta netrukus, kuriuosi ten pat, prieš tai prisiminęs, kad prieš tai čia buvęs niekur aplinkui neprišikau ir patikrinęs, kad to nebūtų padarę kiti. Pagal kvapą lyg ir nieko. Nori vaizdo į palmių viršūnes? Tada tau su manimi buvo, o ne su lavonais iš turistinių kelialapių. O dabar tas vaizdas man vienam. Nežinau - gerai tai ar blogai, bet ką žinau tiksliai kas yra gerai, tai kad ne tik vaizdas man vienam, bet ir maistas bei gėrimai - jis ir jie irgi man vienam. Tuoj bus niam-niam-niam, paskui kliu-kliu-kliu, o galų gale ir viso ko pabaigoje - zzz. Ir tikrai, pasijuntu lyg namie, kuomet per šešias dienas čia atrodo niekas nepasikeitę, nes mentai-policajai kaip važinėjo ir rėkė ant visų be reikalo prisiparkavusių šalimais šaligatvių, taip klykauja ir dabar. Ir lėktuvai kaip leidosi, taip ir leidžiasi. Sveiki, sveiki, namai mieli.

       Prieš miegą. Be žodžių. "Galbūt realesnės buvo svajonės aukštųjų kalnų, nusileidus paliesti motiną Žemę, negu didžiosios viltys mažųjų žmonių, surasti gyvenime savąja laimę. Juk laimė - tai lyg sapnas ar miražas, neturi formos, vardo ar minčių, ir tik prieš ją žmogus pasijunti toks mažas, ir toks priklausantis nuo josios geidulių. Jinai klastinga, kaip ir pats gyvenimas, mums duoda ranką, o pati išnyksta tolumoj, ir lieka visą griaunantis kikenimas, ir šauksmas, o gal noras bėgti nežinion. Tas šauksmas toks saldus ir paslaptingas, užvaldo mūsų protus, širdis ir jausmus, ir tartum pranašas iš ateities (iš praeities?) lemtingas, jis per gyvenimą ir laiką veda mus. Ir vargas tam, kuris suklumpa kelyje, kuris nesugeba gyventi amžinąja viltimi, kad laimė paskandins jį savyje, kad pavadins jį savo dalimi. Jį sunaikins, kaip sunaikino jau ne vieną, pasiųs jam skausmą, viską griaunantį kely, jis vakar buvo vergas, dar didesnis taps šiandieną, ir garbins ją iš naujo neapykantos pilnoj širdy. Ta neapykanta kasdieną vis labiau stiprės, kol pagaliau žmogus ištirps, sudegs joje, tada ir laimė aplankys, gėles ant kapo jam padės ir pasakys, kad per gyvenimą praėjo jie drauge. Kai degs, liepsnos savąja šiluma ant kapo žvakė, primindama mums žmogų nors ir nedažnai, jo laimė bus vėl čia, nelyginant gražuolė mėlynakė, nuleidusi akis ji lūpomis šypsosis nekaltai."... Čia ne tas atvejis, kuomet eilių autorystės nežinant, užtenka sakyti-spėti: "Puškinas", su nemaža tikimybe atspėti-pataikyti. Gal kitiems toks spėjimas įtiks, tik ne vienam tokiam KTU Informatikos fakulteto studentui iš 1995-1999 metų, tada parašiusiam tai, kas niekur neišliko, išskyrus jo galvą ir atmintį. Turbūt tuomet jam tai būta svarbaus, jei išliko iki šiol, o nuo šiol - ir ne tik jo galvoje. Paprastas kaip dvi kapeikos rimas (miražas-mažas, minčių-geidulių, paslaptingas-lemtingas, jausmus-mus) apie tai, ko nebūna. Gal ir įdomu.


Likę arba "Like" (liet. patikti, mėgti)

       Geros nakvynės būta, kaip ir kelionės. Normaliai. Gerai pakeliavom, nors ir trumpai. Man "like" patiko. Iš to kas likę - nueiti iki lėktuvo, sulaukus kurio bei atsidavus kitų malonei, būti namuose. O viską kas priklausė nuo manęs, aš jau padariau, ir be kokių tai "kasiakų" (liet. klaidų, nukrypimų, prisidirbimų). Na beveik viską, kada šiek tiek žingsnių iki šiol man svetinga Jordanijos žeme dar likę. Tai kodėl likę turėtų būti nesvetinga žeme? Nebus to, nes Jordanija mane "like" mėgsta, nes aš keliautojas. Iš to kas dar likę, tai šiek tiek vietinių pinigų - atminčiai, didelę dalį jų Amane iškeitus atgal į mūsų kraštuose reikalingesnius eurus. Atsimenu vakar gautam čekiui tik patvirtinus mano nuogąstavimus apie tai, kad į Jordaniją atvykus ir tuos pinigus perkant oro uoste, padlos mane išdūrė kaip reikiant, paimdami ne tik penkiolika eurų komisijos, bet dar ir kursą šūdiną pritaikę. Nors ir viskas legaliai - pagal duotą kvitanciją, bet tai būta apiplėšimo vidury baltos dienos oro uosto. Laikas parodė, kad tai būta vienintelės apgaulės Jordanijoje, kas tik patvirtina seniai žinomą faktą ir seną kaip pasaulis tiesą, jog didžiausi pasaulio sukčiai renkasi gražiausiose, labiausiai apšviestose vietose ir ne patvoriuose ar užkaboriuose jų reikia saugotis. Tik pasirinkimo tada nebūta daug, ne Jordanijos dykumose man jų pinigų ieškoti juk reikėję. O dar likę pamatyti Jordano upę, abiejose pusėse jos buvus - dabar šioje, o prieš tris metus - kitoje, tačiau pačios upės taip ir nemačius. Ji kaip žinia besanti tokia biški ne biški šventa, pats Jėzus kurios vandenyse ar tai maudėsi, ar kitiems kojas plovė. Tiesa, dabar ta plovykla irgi privatizuota, panašiai kaip Nebo kalnas, kur net visagalis "Jordan Pass" negalioja ir bašliuoti reikia atskirai. Gal ir teisingai, kad nenorėtų ir nesugalvotų kiekvienas į Jėzaus rolę įsijautinėti ir juo pabūti. Tai arba kitą kartą, kelionę pavadinus kaip nors panašiai į "Jordano upės vandenyse", arba niekada. Šita kelionė vadinasi ne taip ir Jordano upės vandenyse keliautojo plaukiojimas nenumatytas - paties noru ar kieno nors ten įmestam, prieš tai jį kur nors apylinkėse nužudžius ir atvežus iki upės mašinos bagažinėje. O be to ir ne šūdas jis, kad upėje plaukiotų. Kojas nuplauti? Buvo jau vienas toks, prieš du tūkstančius metų, kojas ten plovęs, kas likę užrašyta pasakose Biblijoje.

       Būdelėje sėdintys pareigūnai žino, jog vaikščioti pėščiomis keliu neva čia jau esančioje oro uosto teritorijoje - negalima ir apie tai (mandagiai) informuoja čia vaikštantį mane. Šaunuoliai, bet nebent to negalima daryti šviesoje, kadangi tamsiai sėkmingai tą dariau, nors ir į priešingą pusę. Apie tai, kad oro uosto teritorijoje miegojau - nesakau, tuo labiau nesigirdamas daręs tai du kartus. Negalima tai negalima. Galų gale ir pistoletai pas juos, ne pas mane. Toliau eiti neleidžia, o sulaukę privažiavusios mašinos, įsodina mane į ją. Tuos kelis šimtus metrų vežamą, mane tekankina vienas klausimas - skaičiuoti šią mašiną prie sutranzuotų, ar nelabai? Kelionėje buvo net trumpesniam atstumui, tranzuojant link Nebo kalno, bet tą susistabdžiau pats. "Būti ar nebūti" - ko gero Šekspyro plunksnos vertas klausimas. Jeigu "būti", tada šioje kelionė važiavau su trisdešimčia mašinų. Jeigu "nebūti" - tada su dvidešimt devyniomis. Ir kaip nuspręsti?

       Nors karalienės Alijos oro uoste laiko skirta ir nemažai, prailgsta jis nebent tik jo pradžioje. Atsigeriu kavos lauke, kur ji kainuoja vieną dinarą, kas visai pakenčiama kaip oro uostui ir pigiau nebūna. Ten pat kažką suvalgau - irgi už pakenčiamą pusantro dinaro kainą, irgi žinant kur esi. Bandau atgaivinti nusprogusį telefoną, kuris skirtingai nei namie rugsėjo mėnesį ir dieną prieš kelionę, čia gaivintis nesiruošia. Ką gi, labai gaila. Ir nors atminties kortelėje esančios nuotraukos prarastos nebus, fiksavusios keliautojo kasdienybę bei jį supusią aplinką fotoaparatui pritrūkus energijos, telefono saugykloje įrašytų garsų iš Amano mečetės likimas kur kas liūdnesnis - tiutiu, chana ir sportbačiai "batai". Sakau, kad gaila, bet ne aš nusprogau, o technika. "Gal pasimatuojam kieno didesnė?" - klausiu aukštai plevėsuojančios įspūdingų matmenų Jordanijos vėliavos (panaši turėjo būti Akaboje, bet ją iš ten kažkas pavogė, tai gal čia ji), uždengdamas ją Lietuvos vėliava, atsivežta su savimi iš namų. Mūsiškė laimi be variantų, nes kaip nei Alpės, nei Pamyras neuždengs armėnui Ararato, taip lietuviui niekas ir niekur neuždengs Lietuvos trispalvės. Nebent Biržų herbo erelis, ištatuiruotas ant mano kūno marškinėlių šalimais širdies - tas turi šansų.

       Likusį laiką užsiiminėju tuo, kuo labiausiai mėgstu oro uostuose užsiiminėti. Ir tai nėra slampinėjimas po moterų tualetus ar bėgimas paskui nuo tų moterų. Ne, tiesiog dievinu vaikščioti ir žiūrėti kaip valgo ir geria kiti, pirkdami visą tai už neadekvačius pinigus, lyg būtų nevalgę kokias dvi-tris savaites ir skrisdami iš vieno bado krašto į kitą, netikėtai patekę į maisto bei gėrimų Eldorado. Antra to serija dar laukia lėktuve, o čia pirma. Tai mano fetišas, atsiradęs matomai dar nuo tų laikų-dienų, kuomet prieš beveik dvidešimtmetį su tada dar draugu Remigijumi keliavome autostopu po Vakarų Europą ir beveik neturėdami pinigų (vynui, ir tam užtekdavo ne visada, o ką jau ten kalbėti apie maistą), valandų valandas žiūrėdavome į valgančius ryjančius sunkvežimių vairuotojus Ispanijos degalinėse. Dabar pinigų daug, draugo nebėra, o pirkti maistą ar gėrimus panašiose vietose trukdo nebent sveiko proto perteklius. Bet... Prisiminimai likę, o gal ir poreikis grįžti į tuos laikus bent kartais. Man ne tai rūpi, ką ten kiti geria ir valgo ar už kiek, man tik patinka to neduoti sau - ne "mažas vaikas, praradęs saiką". O štai ir mano reisas. Mikliai perklijuoju nuotrauką pase, kad būčiau keliautojas - su kuprine ant pečių, suplyšusiomis kelnėmis ir basomis kojomis. Jeigu su tokia kontrolės nepraeisiu, tada teks parodyti savo netikrą veidą, kurį neaišku kodėl visi laiko už tikrą. Nusiperku du pokus kavos, atiduodamas po penkis dolerius už kiekvieną. Beveik niekam jos neduosiu, o jei duosiu - tai tik retai ir normuotai. Ta kava man turi priminti Jordanijos skonį, o ne kitiems. O ir doleriai tie tokie biški sušlapę ir išsilieję, kurių prieš pusantrų metų nepriėmė net Kazachstano valiutos keitykloje. Jordaniečiams tinka ir dar paprašo atvežti.

       Likę keli žingsniai Jordanijos žeme, baigiasi ir tie, man kylant-pakylant-užkylant trapu į Airijos nuosavybę ir nacionalinį jos pasididžiavimą. Viso, Jordanija. "Like"! Viso, jordaniečiai, likę. Nesakau kad sugrįšiu. Gal prisiskaitęs nesąmones rašančiųjų apie tai, kad į už du šimtus kilometrų esančias gimtąsias vietas jie (kaip gaila, ir ach bei och, o gal tik bla) tegrįžtantys tris-keturis kartus per metus, kadangi... nėra laiko. Bullshit (liet. Jaučio šūdas). Nesąmonė - nė vienas nėra ant tiek užimtas, kad nerastų laiko grįžti dažniau taip netoli. Aišku, jei tai Namai, o ne taškas žemėlapyje. Taškų daug, kaip ir žemėlapių, į visus tikrai nesuspėsi. Man tu tik taškas žemėlapyje. O gal per daug imi už įvažiavimą, suma juk nemenka ir visai už nieką. Pagalvok apie tai. O kol kas apie tave likę geriausi prisiminimai. Ilgėtis - kažin, prisiminti - dažnai, rekomenduoti - prašom.

       Prieš miegą (kaip mes čia parsiradom). Lovoje su žvaigžde keliautoju. Vežime Lėktuve jau visi susodinti ir kiekvienas žino kieno snukį po kaire ir po dešine matys artimiausias keturias valandas bei su kuo pasirinko eiti į mirtį. Juk jeigu kas, tai bus paskutiniai tavo gyvenime matyti snukiai. Hmmm.. O geresnių nebuvo? Man po dešine snukio nėra, ten bus dangaus begalybė ir visatos platybės. Nors jau ir dabar beveik tamsu kaip subinėje, tai pakilus bus tamsu be beveik, bet irgi kaip subinėje. Norite taip kaip aš, be papildomo snukio? Štai jums "lifehack" (liet. patarimas) - skrendant su bagažu, apsimoka imti ne atskirus bilietus sau ir Frykiui kuprinei, o kartu - sumoki keliais pinigais eurais daugiau, o gauni dar ir vietos pasirinkimą. Čia aišku ne tas atvejis, kada nori su kažkuo sėdėti šalimais, o negavęs to nemokamai - imi piktintis ir vadinti "Ryanair" niekšais žodžių nesirinkdamas, lyg tas kažkas per tiek laiko tavo gyvenime nebūtų atsibodęs, kad net kelių valandų be jo nepabūtum. Laikas būtų jau suprasti, kad šioje vietoje aviakompanija daro paslaugą, susodindama tokius negalinčius priešinguose lėktuvo galuose, o ne baudžia. Kad patys jau negali pasakyti vieni kitiems to, ką pasakyti seniai reikia: "Gal tu sėdėk kitame lėktuvo gale, o jam atskridus - ne tik išlipk pro kitas duris, bet dar ir eik į kitą pusę, tiek gyvenimo man sugadinęs.". O kaip dėl: "Dvi upės, gyvenimai du, kaip joms neišdžiūti kartu?". O kaip dėl: "Eik po velnių?". Laikui atėjus važiuoti kilti, nieko nevyksta ir visi sėdim lyg pabučiuoti. Matomai vežimą lėktuvą tempsiančio asilo nepaduota arba jis šiuo metu tempia kitą, o jo kolegos arba pasiėmė atostogų, arba išėjo į pensiją, arba uždarbiauja pas Petrą Petroje. Galų gale ne kylam, o lainerio kapitonas praneša, kad įgula neturi... skrydžio plano ir bent jau kol kas niekur nejudam, kol toks nebus atsiųstas iš Dublino. Be plano negalima - juk tamsu, o be to ir visa tokia kariaujanti Sirija šalimais, kurios "sprangią naikintuvų tylą užrakintą po žeme" ant kalėdinės eglutės nepakabinsi. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kardiofonas. Kalėdinė eglutė. Koks asilas skristų be skrydžio plano. Laukiam. Mano skrydį per "Flightradar" stebintys giminės, draugai, bendradarbiai ir artimieji jau turbūt užpirkinėja mišias, neradę lėktuvo danguje, kur tokiu laiku jis būti turėtų. Nesulauksit! Patys gi sulaukę plano iš Dublino ir asilo iš asilidžių (jeigu yra arklidės, tai kodėl nebūti asilidžių), riedam į kilimo taką ir kylam. Tikiuosi prieš pakylant asilas atsikabino - nesinorėtų į Lietuvą gabentis jo dar vieno, kur asilų ir taip pilna bei užtenka. Kad ir tų, perkančių kavą, guminį sumuštinį ir šnapso stakaną (liet. stiklinę) po penkis "jievrus". Vakaruose ant žemės Vilniaus Naujininkų čigonai, vagys ir banditai vėl neinformuoti apie jų rajonu praeisiantį keliautoją su gėrybių vis dar pilna savo mėlynąja kuprine. Arba visi jau formoje - po narkotikais ir alkoholiu, jiems ne iki manęs. Gal paprašys praeiti rytoj, bet rytoj aš jau nebepraeisiu. Pakeliui eiti šalta, bet tai tik keturiasdešimčiai minučių.


Vilniaus naktis pusė pirmos

       Tuščiuose mano namuose lauks man paliktas maistas. Kažkas suodė ir paskundė. Reiškia, ne tokie ir tušti. Tūkstantis autostopu nukeliautų kilometrų įeis į stažą, kuprinė prisiglaus po stalu, batai tarę kad jiems "batai", išeis į amžiną bei užtarnautą poilsį, iš kur negrįžtama. Lova nors ir minkšta, bet ji ne kilimėlis palapinėje ant žemės. Kaip ir lubos nors ir aukštos, bet jos ne mano neišmatuojamas žalio namuko stogas. Na, gal ką nors dar ir sugalvosiu, šiame pasaulyje, kuriame visur jau buvau. Saldžių sapnų, apsikabinus šešiasdešimt ketvirtą savo aplankytą šalį. Ir neaišku kelintą, įveiktą vien tik autostopu - ji viena iš jų ir tokių. "Tai kas ten gero toj Jordanijoj, bro?" - paklaus Frykis, vienai sekundei visas "abydas" (liet. nuoskaudas) pamiršęs - ar tai ant Mahometo (prigalvojusio nesąmonių), ar tai ant arabų (tų ir kitų nesąmonių klausančių), ar galų gale ant manęs (nuo tų nesąmonių norėjusio apsaugoti), ar ant visų kartu ir kiekvieno atskirai. Žinosiu ką jam atsakyti, mano gyvenimui pasiekus etapą, kuomet imsiu kalbėtis su guminėmis kiaulėmis. Ir bus tada ilgų pasakų mažiemus klausos Frykis vakarais... Apie tolimą arabų šalį, smėlio dykumas, raudonuosius ar negyvuosius vandenis.


Geroji viltis

       Šituo mano autostopo istorija nesibaigia ir užbaigęs šią kelionę, aš ramiai ruošiuosi į kitą. Ir dabar jau visiškai aišku, kaip kad buvo aišku ir visus kartus prieš tai, jog kiekviename kelyje pilna žmonių, kuriems ne tas pats. Vieni suks pirštą prie smilkinio, kiti - stebėsis ir padės. Kodėl visada taip buvo ir bus? Pats paprasčiausias atsakymas - todėl, kad vaikas, svajojantis perplaukti vandenyną, gyvena kiekviename iš mūsų. Todėl, kad šauksmas nepatirto ir nepažinto atima mūsų ramybę, o pavyzdžiai žmonių, atliekančius didžius poelgius ir darbus, verčia ir mus pačius nubusti, kad padaryti savo žingsnį. Nepamirškite susitikti (su manimi) kelyje.


Donatas, 2018.12.28
[Camel edition]

Bonus:
Muzika: Du žodžiai
Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Gal vėjo malūnai, gal vėjo jėgainės...
02. Vėl šitas kažkur išeina, šį kartą -...
03. Kai pasirinkimas toks platus, o tau...
04. Pirma nakvynė Jordanijoje - complet...
05. Savarankišką kelionę po Jordaniją p...
06. Laikas į kelią Jordanijoje, pirmą k...
07. Arabų šalis, kurioje nuo ryto siūlo...
08. Čia būta mano pirmos nakvynės vieto...
09. Ten būta mano pirmos nakvynės vieto...
10. Iki kelio kokie du-trys kilometrai ...
11. Dar kažkas atskrenda pas mus į Jord...
12. Artėja nelengvo ir sunkaus pasirink...
13. Ką renkiesi tu? Į dešinę - vienas-k...
14. Kažkieno pažadas apie kažką sukurtą...
15. Ir štai aš Hašemitų karalystėje Jor...
16. Ačiū, nedomina. Į Amaną aš kelyje a...
17. Ne, ne, ne! (Lalala). Bent jau šian...
18. Kelias į Amaną nuo viaduko
19. Kelias ne į Amaną, irgi nuo viaduko
20. Nusileidimas nuo viaduko - stopariš...
21. Pasiūlymai ne man, mano pirmą dieną...
22. Kelias man, mano pirmą dieną Jordan...
23. Kažkieno prieplauka
24. Jei kas ateis į pirmą mano (buvusio...
25. Mano pirmoji autostopo vieta Jordan...
26. Mano pirmoji autostopo vieta Jordan...
27. Ten jau buvau, net miegojau
28. Vaizdas iš pirmo Jordanijoje vežanč...
29. Kava pirmame Jordanijoje važančiame...
30. Pirmas miestas Jordanijoje, kurį la...
Visos nuotraukos>