Princesė Astana ir jos polėkis, didybė, pinigai, prabanga [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Paliečiant Turkijos žemę Stambule [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Vandens paviršius (Prie ežero, ledo ežero. Jokulsarlon, Islandija) [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Tiesiog Eifelis [Ispanijos vynuogės II, 2003]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

Vienuolika ir viena naktis

(Arabijos pasakos)


Pasaka kaip įžanga

       Aš nusipirksiu lėktuvo bilietus, Frykis užsidės akinius nuo saulės, o nė viena iš trylikos kelio romano Evelinų nevažiuos su manimi jau į ketvirtą mano sugalvotą kelionę. Kažkas pasakys, kad taip man (jam) ir reikia, nes jam (man) taip yra gerai. Ir tas kažkas bus velniškai bei frykiškai teisus.

       Aš - tai autostopininkas-keliautojas-mąstytojas-fotografas-rašytojas Donatas, žinomas iš keturiasdešimt devynių mano kelionių istorijų prieš tai. Šita penkiasdešimtoji. Evelina - tai mano draugė, sutikta dviejuose tūkstančiuose devyniuose šimtuose dvidešimt penkiuose kelio romano puslapiuose, trylikoje jo dalių. Ji irgi nepakartojama. Frykis - tai mano guminė kiaulė-paršas, pažįstamas iš mano Kaukazo istorijų, šių metų vasaros pirmomis dienomis kaip reikiant pasprogdinęs internetą. Ne kiekvienas taip sugebėtų. Susipažinome.

       Mes jau visur buvom, kur sveiko proto žmogui galima šioje žemėje pabūti? Nė velnio! Mes dar būtinai atrasim kur pakeliauti! Tik deja jau (ach ir och) po vieną ir atskirai.

       Į gerą kelią. Į gerą skaitymą! Pabandom dar kartą? Šitą kelią aš žinau.


Nuskriausta pasaka

       Sugalvojęs tai ką sugalvojau, tapsiu gal net pačiu pirmuoju iš savo giminės bei pažįstamų, keliausiančių tuose kraštuose autostopu. Ne tai, kad nebūtų to darę kiti ten iki manęs. Greičiau jau mano pažįstamų ratas per siauras arba pažįstu visai ne tuos, kuriuos pažinti derėtų ir vertėtų. Na, o giminių kaip žinia nepasirinksi. Ir jei nei brolių, nei seserų, nei tėvų, nei senelių, nei vaikų, nei anūkų, keliaujančių autostopu dabar ar keliavusių juo kada nors praeityje mano šeimoje nėra, kaip kad ir nėra to dariusių nei pusbrolių, nei pusseserių, nei dėdžių, nei tetų, nei kaimynų, tai kas dėl to kaltas - aš ar aplinka? Jūs visi, giminės ir pažįstami kaip sau norite, tačiau aš taip negaliu ir keliauti autostopu man yra būtina, tiesiog b-ū-t-i-n-a. Ne veltui juk dar lietuvių klasikas senovėje rašė: "Kol jaunas, o broli..."

       Taip kad mano planas daugmaž toks - skrendu iš Vilniaus į Dubajų su persėdimu Stambule, nuskridęs į vietą keliauju autostopu po Jungtinius Arabų Emyratus bei Omano Sultonatą - savaime suprantama nemokėdamas už transportą nė sudilusio skatiko, kaip ir priklauso autostopo meną kultivuojantiems. Skrydžio bilietai tiek pirmyn, tiek atgal, prireiks keturių lėktuvų, išvykstu spalio vidury, dabar spalio pradžia. Tepadeda visame tame man Dievas ir (arba) jo sūnus Jėzus Kristus iš Nazareto ir tik ne neduokdie Alachas, kadangi tuo aš nepasitikiu. Amen. Labai, tiesiog patologiškai nekenčiu turtingų žmonių. Bet ne todėl, kad jie turtingi, o todėl, kad aš nesu jų vietoje. Tie kraštai manau bus puiki vieta tokių žmonių sutikti daug ir iš karto bei vienoje vietoje ir į juos kaip reikiant atsižiūrėti. Gal net ferarių kuris duos savo nuplauti ar bent batus nulaižyti.

       Paskui eis praeidamos dvi savaitės, kuomet kiekvienas iš mūsų užsiiminės savo reikalais. Aš programuosiu ir žiūrėsiu į priešais mane ant stalo stovintį atostoginį Frykį, tokį visą su juodais akiniais, tyliai juokdamasis iš jo mintyse ir žinodamas, kad niekur su manimi jis tikrai nevažiuos, kadangi kraštai ten kiti. Kažin ar pritaptų jis ten, kur vietiniams tokie žodžiai ar jų dariniai kaip kiaulė, kiauliena, kiaulienos lašiniai, kiaulienos dešrelės, kiaulienos mentė be kaulo, kiaulienos išpjova, kiaulienos šašlykas (niam, kaip skanu) reiškia asmeninį jų pačių, jų pranašo, jų Dievo, jų religijos, jų tradicijų, jų velnias dar žino ko įžeidimą, paniekinimą bei pažeminimą, o kiaulės savininkui - areštą, gal net iki gyvos galvos, su privaloma kiaulės konfiskacija. Taip kad Frykis lieka namie vien dėl tos paprastos priežasties, kad jis kiaulė. Nors ir guminė, bet kiaulė, kalbanti kiaulės balsu bei turintis visus atributus, būdingus kiaulei. Arabai jie juk ne durni, iš karto iššifruos. Tai jau nuspręsta, tik jis dar nežino, gal ir nesužinos. Sutinku - diskriminacija, bet ne aš tai sugalvojau. Per daug jis man brangus, kad rizikuočiau jį prarasti. Prisiminkite kas, kada ir kur jums paskutinį kartą sakė tokius žodžius, kad geriau mane suprastumėte, jei nesupratote. Be to ir pats gyvenime dar esu sugalvojęs nuveikti ką nors įdomesnio už likusių bei man skirtų dienų praleidimą kokiame nors susmirdusiame arabų kalėjime. Išvykimo dienai artėjant, man jau visai liūdna palieka žiūrėti į jį visą tokį vasariškai nusiteikusį ir dar su tais juodais akiniais nuo saulės, tačiau niekur nevažiuosiantį. Kokiu niekšu turėčiau būti, kad visą tai jam pasakyčiau? "Saldus melas geriau už skaudžią tiesą" - taip taria ne tik vienas kitą metų metus apgaudinėjantys sutuoktiniai, bet ir žmogus savo guminei kiaulei.

       Paskui vieną antradienio rytą mane išlydės kolegė iš Kauno, atvažiuojanti pas mus beveik kasdien į darbą Vilniuje (būna ir tokių), prieš tai dar leidusi atsigerti kavos ir išsiklausinėjusi viską apie skrydžių numerius, laikus bei nufotografavusi mane kylantį į kelią. Uždarant duris, Frykis taip ir liks stovėti ant stalo - su juodais akiniais nuo saulės ant šniobelio, su ląstais ant kanopų, su akvalangu bei kvėpavimo vamzdeliu ant juodų akinių. Jam vis dar atrodys, kad jis kažkur važiuoja, nors taip ir nėra. Dažnam mūsų kartais juk taip būna, tačiau mes stiprūs ir susitaikę su tuo, vėl ir vėl liekam gyventi savo tvarte bei šūde, kai kiti tuo tarpu skraido. Skaudu skirtis, tačiau kitaip negalima. Praverstų jis man, oi kaip praverstų toks draugas laukinių kraštuose, bet šį kartą tikrai negalima. Atleisk, nepyk, nepamiršk. Aš būtinai grįšiu, nes grįžta visi, išskyrus tuos, kurie reikalingesni, svarbesni, mylimesni. Taip besijausdamas tikru niekšu, atsiprašau - niekšu su bilietais kišenėje į tolimus kraštus, išeisiu į Vilniaus oro uostą, panašiai kaip išėjau šį pavasarį, keliaudamas į Kaukazą. Tas gerai žinomas keturiasdešimties minučių pėsčiomis kelias neprailgs ir ryte, kaip kad tada neprailgo jis vakare. Kuprinės pakeliui ir šį kartą niekas neatims, paties nežudys čigonai ir į čigonų taborą šniūrais traukiantys narkomanai, ant žemės prikritusių šlapių lapų neišsitiesiu, nors progų tam bus ne viena ir ne dvi. Ruduo Lietuvoj baigiasi spalio vidury, tai kaip ant delno matyti.


Išskrendanti pasaka

       Turkų avialinijos skraidins į Stambulą - saugiai ir sočiai, nes maistas pas juos įskaičiuotas į bilietą ir už kiekvieną gurkšnį vandens susimokėti niekas tau ten nepasiūlys. Ne ta kultūra, ne tie žmonės. Snobas? Buržujus? Ne, aš proletaras ir proletariato atstovas. Tik bilietai pas juos be maitinimo neparduodami, o pigios avialinijos geriausiu atveju į ten skraidina iš Budapešto, bet jų vieno skrydžio kaina gaunasi didesnė už turkų dviejų skrydžių. Matomai todėl, kad anos pigios, o turkų - ne ir visas anų pigumas baigiasi toje vietoje, kuomet reisų nedotuoja valstybė ar miestas, į kur skrenda. Ką jie gali pasiūlyti piniguose besivartantiems arabams? Tikrai ne daugiau pinigų.

       Stambulo oro uosto tranzitinėje zonoje pasiganysiu dešimtį valandų ir šiek tiek po vidurnakčio išskrisiu man iki šiol neregėto dydžio Boeing'u į Dubajų. Kuprinės tampytis nereikės, paskutinį kartą ją matęs Vilniuje, sekantį kartą ją išvysti tikiuosi (tiesiog labai tikiuosi) jau Arabijoje. Pakeliui ir vėl duos valgyti, o kai nevalgysiu, žiūrėsiu iš viršaus į dažniausiai tamsius žemės plotus, kuriuose mudviejų su Evelina kadaise keliauta autostopu. Turkija, Iranas... Nebebebebebėra ten mūsų. Nebebėra. Nepasiklydom, nepasimetėm, tik grįžom namo, likdami visiems laikams romano bei kalendorių lapeliuos.


Pasaka apie eskimą

       Mano pažintis su Jungtiniais Arabų Emyratais priminė man kaip tai eskimo apsilankymą pas Bahamų ar Karibų gražuolę, su kuria jis susirašinėjo dvi savaites iš savo jurtos Grenlandijoje, o kai ji jį pasikvietė pas save į svečius ir jis atvyko, tai pirmą susitikimo akimirką ištirpo ne nuo jos grožio ar žavesio, o nuo karštumo, tik ne jos, o jos šalies. Ir tada su siaubu supratęs, kad čia ne tik kad nėra sniego, kaip kad jo gimtajame kaime Grenlandijos pakrašty, bet dar ir pasislėpti nebus kur nuo tos, dėl kurios sniego nėra, garsiai ištarė sau ir kitiems girdint - "Chana" (liet. "Blogai, labai blogai") ir "Truba" (liet. "Vamzdis, pipiecas, dar blogiau nei chana"). Istorija nutyli, laukė jo ar nelaukė ta Bahamų ar Karibų gražuolė. Be to, jam tai jau nebuvo svarbu, nes karštesnių dalykų už ją jis rado. Konvejeriu atvažiuojanti kuprinė mane džiugina, bet ne taip, kaip kad džiugino ji mane šį pavasarį atvažiuodama, mums nusileidus Gruzijos Kutaisyje. Joje yra viskas tas pats kas ir ten buvo, tačiau joje nėra mano ištikimojo Frykio. Džiaugsmui priežasčių perpus mažiau.

       Man išėjus į gatvę buvo šešta valanda ryto, mačiau kylančią saulę ir dvidešimt aštuonis laipsnius karščio termometre. Šioje vietoje matomai derėtų paminėti, kad prieš susiruošdamas čia atvykti šiek tiek paišdykavau, nepažiūrėjęs koks klimatas vyrauja šiose platumose plytinčioje Arabijos dykumoje spalio viduryje, vadovaudamasis atsiminimais iš kelionių po kiek šiauriau esančius Izraelį ir Kiprą, kur keliavome panašiu metų laiku ir kur viskas buvo normaliai. Čia taip nebus ir kad dienomis tokiu metų laiku būna čia plius trisdešimt penki ir daugiau, be jokių debesų ir jokio lietaus, ir taip kasdien, sužinojau likus trims dienoms iki išvykimo, kuomet trauktis buvo jau per vėlu. Belieka tikėtis, kad lietuviai, kaip ir rusai - nepasiduoda.

       Pajaučiu tai dabar savo kailiu ir antra mintis po pirmos minties apie tai kur aš čia patekau ir kiek kainuoja bilietas atgal į tą patį lėktuvą kuriuo atskridau ir ar jis dar neišskrido atgal į Turkiją, yra logiškas klausimas apie tai, kur čia būtų galima gauti beržinių vantų, kad normaliai išsivanoti toje pirtyje. Kvailys tu kvailys, Donatai, keikiu save mintyse. Be to dar ir pats tikriausias asilas, kadangi pinigų išsikeitei, o vantų nepaieškojai. Tai kas dabar bus? O trečia mintis, pati baisiausia, yra apie tai, kas gi čia dėsis gerai įdienojus ir kas atsitiks su manimi visame tame, kada dabar dar tik kylanti saulė pasieks savo apogėjų ir imsis darbo iš peties, jei jau šeštą valandą ryto kvėpuoti nelabai yra kuo. Vydamas šią mintį iš galvos ir taksistus iš kelio, patraukiu ne į Dubajaus centrą, o į priešingą jam pusę, nes tai pagal planą, mano sugalvotą dar namie.

       Atsisukęs atgal dar spėju pamatyti žmogų, stumiantį valgomųjų ledų prikrautą šaldytuvą, besivejamą policijos. Lekia jis greitai, kaip dar nėra bėgęs ko gero nė nuo vieno baltojo lokio savo gimtinėje. Ir ne nuo Bahamų ar Karibų gražuolės lekia jis slėptis supratęs, kad ji ne visai tokia ir trūksta jai kur kas daugiau dantų nei kad ji rašė ir kad dantų galėtų trūkti moteriai iki trisdešimties. Ką gi, pagalvoju, kiekvienas su karščiu bei tvankuma kovoja savaip. Kaip ir su savo sidabrinėmis išsipildžiusiomis svajonėmis. Eskimas iš Grenlandijos rado savo metodą, o ką darysi tu? Neaišku.


Pasaka apie pasakų šalį

       "Jau turtingų kupranugarių šalyje?" - paklaus mano draugė Evelina. Ir šypsenėlė gale. Gaila man tos SMS žinutės nemačius bei neperskaičius tada. Būtų buvę kur kas linksmesnės pirmosios minutės pirtyje, nei kad jos buvo. O kol kas laikas sužinoti kur aš čia patekau ir kodėl tie kupranugariai turtingi.

       Jungtinius Arabų Emyratus sudaro septyni emyratai, bendras kurių plotas identiškas mūsų Lietuvos plotui ir gyvena visoje toje teritorijoje virš aštuonių milijonų žmonių. Tačiau kadangi didžiąją šalies dalį sudaro dykumos ar panašūs į jas dariniai, kur nelabai pagyvensi, tai norint įsivaizduoti realią viso to situaciją, reiktų Lietuvos gyventojus patrigubinti ir patalpinti visus juos į kokią Žemaitiją. Tokiu atveju nebus kur nusispjauti prie kokios Luokės, ar ne? O jie va taip gyvena ir nieko. Kas įdomiausia ir netikėčiausia, kad vietiniai čia tesudaro ketvirtadalį visos populiacijos, o visa kita - atvykėliai iš pietų ir pietryčių Azijos, už tam tikrą ir dažniausiai nedidelį atlygį mielai sutikę nuo naftos išpampusiems arabams pastatyti visus jų dangoraižius bei kitus pastatus, nutiesti jiems kelius, kasdien rinkti jų šiukšles, sėdėti už kasų jų parduotuvėse, laistyti žolytę parkuose, gaminti maistą kavinėse, virti ten pat kavą ir arbatą, ir taip toliau ir panašiai.

       Žmonės čia skirstomi į "baltuosius" ir "plebėjus". Kiekvienas šalies pilietis gimdamas gauna į savo sąskaitą didelę pinigų sumą, kas leidžia jam nerūpestingai bei aprūpintai gyventi visą likusį nuo kūdikystės gyvenimą nedirbant, o esant norui - užsiimti verslu. Dirba kaip jau minėjau visokio plauko atvykėliai - indai, pakistaniečiai (jie gi pakai), bengalai, bangladešiečiai (jie gi bangladešai), sudaniečiai, egiptiečiai - kokio tik gyvo velnio ten nerasi bei nesutiksi. Tačiau skirtingai nei savo šalyse-šiukšlynuose, čia jie elgiasi kultūringai - nei šiukšlina paskui save, nei užsiiminėja kokia nusikalstama veikla, kadangi baisiausia bausmė jiems yra ne sėsti į kalėjimą, o būti deportuotiems iš pasakų šalies.

       Ieškodamas pirmos vietos, tinkamos autostopui, nemažai tų žmonių sutinku savo kelyje, nuo šešių rytų dirbančių savo darbus. Matyt čia gerai moka arba namie pas juos taip blogai, kad tokiame karštyje sugalvotum dirbti strojkėse (liet. statybose). Čia dar fantazijos reikia turėti tam ir gana nemenkos. Jie tai turi. Tuo tarpu visi baltai apsirengę piliečiai, suprask - arabai, tikrieji šalies gyventojai ir gyvenimo šventės šeimininkai, kuriuos iki šiol mačiau bei sutikau, visi jie dirbo pasų kontrolėje, kur vieną antspaudą uždėjo ir mano pasan. Keista, kad jie tai darė taip anksti ryte, kai gali nedirbti. Bet kam dabar lengva šitam pasauly gyventi, išskyrus mane? Gal kūdikystėje gautos pilnos jų banko sąskaitos ištuštėjo ir jose vietoj klapsinčių naftos lašų švilpauja vėjai. Kap, kap, kap... Tu tik įsiklausyk, ar girdi? Tas kapsinčių į tavo sąskaitą pinigų garsas, kurio atrodo galėtumei klausytis ir klausytis, nes tai kur kas geriau, nei kad teliuko akimis žiūrėti į beprasmiškai tekantį vandenį, degančią liepsną ar byrantį iš tavo delnų smėlį.

       Bet vieną tolimą gražią dieną, kurios nė vienas iš mūsų ant šios žemės dabar vaikščiojančių taip ir nesulauksime, nafta baigsis. Aišku, kad baigsis, tokiais tempais pasauliui ją vartojant. Ir tada gasterbaiteriai, kas pažodžiui iš vokiečių kalbos žodžio "gastarbeiter" išvertus reiškia "svečias-darbininkas", tą pačią akimirką paliks šią šalį, o beduinai grįš į savo dykumas ganyti kupranugarių, kaip kad darė jų tėvai bei seneliai pusšimtį metų atgal, prieš atrandant čia didžiąją naftą. Kaip jie gyvens, kai visas aptarnaujantis personalas išvažiuos? Teisingai - niekaip jie negyvens. Kas jiems pakeis vystyklus bei pampersus, išvirs kavos ar arbatos, pagamins maisto, surinks jų šiukšles? Ne patys juk tai darys.

       Tad trumpa šios jaunos šalies istorija galėtų skambėti daugmaž taip: "Gyveno beduinai ir ganė avis, anglai rado naftą, beduinai liovėsi ganyti avis ir persėdo į džipus. Visus uždirbtus pinigus investavo ne į šalies vystymą, o į statymą rūmų ir kitų beprasmių globalių bei nuostolingų projektų iš serijos aukščiausias namas, plačiausia gatvė, brangiausias viešbutis. Dirba indai, pakai ir bangladešai, vadovauja - europiečiai ir amerikonai. Ir visi jie aptarnauja tą patį beduiną, kuris nedaug kuo skiriasi nuo savo protėvio su avimis, tik kad dabar sėdi džipe." Tokia ta pasakų šalis. Galite man nedėkoti už tai, kad apie ją jums papasakojau. O dabar laikas tranzuoti - tam aš čia atskraidintas, ne pasakoti svetimų valstybių, svetimo mums tikėjimo istoriją mokyklos pamokoje.


Prakaituota pasaka

       Kiek padoresnę vietą autostopui radęs, už kokios valandos ja kapitaliai nusiviliu, kadangi automobilių daug, o stoja vien taksistai. Nestabdau aš jų, o jie vis stoja ir stoja, stoja ir stoja. Ir nei galo, nei pabaigos tam nematyti. Turbūt taip ir turi būti, kuomet tranzuoji praktiškai mieste ir gatvėje, o ne kelyje. Tačiau čia visur miestas, namai, žmonės. Nelabai yra kur toliau eiti, bet jei taip bus ir toliau, eiti teks. Saulė kopia į viršų, girdžiu kaip kuprinėje tirpsta mano turima juodojo šokolado plytelė. Mintyse niūniuoju melodiją iš Juozo Erlicko dainos, kur autorius klausia vieno taksisto, kur tas jį nuveš. Koks tai gudruolis praeidamas paaiškina, kad aš apskritai jokių šansų čia neturiu, kadangi nelegaliems taksistams taikomos didelės baudos. Taip ir nesuprantu ką jis turi omenyje sakydamas "nelegalus taksistas". Gal mano, kad aš bijau važiuoti su oficialiais taksi ir laukiu neoficialių? Taip, aš bailus žmogus ir vienas keliauju autostopu Emyratuose, bet ne iki tokio lygio bailus, kad bijočiau važiuoti su taksi. Kam man tai, žmogau? Keistuolis kažkoks, ne mažiau, o tai ir durnas. Gal jis yra kažką girdėjęs apie autostopą ir nelegaliais taksistais vadina tuos, kurie paveža pakeleivį nemokamai, kaip kad priimta civilizuotose šalyse? Ai, suprasi ten juos, tad jam praėjus, spjaunu į jį ir tučtuojau jį pamiršęs, tranzuoju toliau. Dar po kiek laiko ima skaudėti galvą, tad nusprendžiu pakeisti aplinką ir užsimetęs kuprinę ant pečių, grįžtu į oro uostą ir išskrendu namo. Juokauju, juokauju. Nors neneigsiu, jog minčių tokių būta. Nedarau to, o nueinu gatve tolyn, kad nors kiek išeičiau iš visos tos prakeiktos namų masės.

       Namų mažėja, paskui beveik visai nebelieka, bet tai vis vien dar megapolio apylinkės. Pagaliau kažką sustabdau, bet tas važiuoja į Dubajų, kuriame aš ir taip esu. Ne, aš ne priešas sau, kad važiuočiau į megapolio centrą pirmą kelionės dieną. Dar einu, vėl stabdau, paskui vėl einu, bet ir toliau nieko gero, užtat vėl prasideda namai. Abi rankos jau užimtos, kiekvienoje jų nešu po kibirą prakaito. Norėčiau nusiųsti juos kiekvienam tvirtinančiam, kad autostopu keliauja tik našarnikai, nes tai už dyką. Tik ar verta? Išsitraukiu butelį mineralinio iš kuprinės, lietuviško "Vytautas", su daug mineralų ir druskų. Nežinau kurio tada sūresnio būta - vandens, ar mano prakaito, bet abu sueina gerai. Mano turėti šokoladas ir sūris jau ištirpę bei kiekvienas pavirtęs į vientisą masę, tačiau kol kas nusprendžiu jų neišmesti, o detaliau su situacija susipažinti vakare. Kam dabar lengvai? Tikrai ne sūriui ir šokoladui prie plius trisdešimt penkių. Atrodo, jau ir man nebelengva - ar yra, ar darosi.

       Dar pašnekėjęs su darbininku-gasterbaiteriu iš Nepalo, atradusiu mane pavėsyje tarp dviejų namų, išeinu toliau. Šį kartą jau neilgai ėjus ir neilgai stabdžius, pagaliau pavyksta išvažiuoti pirmu automobiliu šioje šalyje, kurio vairuotojo būta egiptiečio studento. Ir nors paveža jis mane netoli, tačiau išleidimo vietoje pagaliau turiu pilnavertį kelią. O ką daryti tokioje vietoje aš puikiai žinau, nes man tai įaugę į kraują. Arabija, laikykis! Seniausias bei geriausias Lietuvos autostopininkas pradeda tave užkariauti, atsižymėk šią dieną savo kalendoriuje.


Pasaka apie vaišingumą

       Greitai toje vietoje sustabdau automobilį, labai greitai. Ir būta tai ne kokio pako, indo ar egiptiečio, o tikro ir viso tokio baltai apsirengusio arabo, kaip kad ir priklauso. Aišku, gal vėliau kai sustabdysiu ne vieną ir ne du tokius tai neatrodys verta dėmesio, tačiau tuo metu man tai svarbus įvykis mano gyvenime. Važiuoja jis į Ras al Chaimą (Ra'sal-Khaymah arba Ras el-Kheima) - vieno iš septynių emyratų sostinę, esančią kažkur už šimto kilometrų į šiaurę. Nors dar tik vidurdienis, likusį šviesų dienos metą iki šeštos valandos vakaro praleisiu su juo. Ne automobilio jo būta tokio prasto, kad šimtą kilometrų važiuotų šešias valandas, tik jo paties vaišingumo bei draugiškumo būta beribio.

       Tik atvežęs į miestą, neišmeta jis manęs, kaip kad priklauso civilizuotose šalyse, o nuveža į kalnus, kur būta ne tik gražių, bet ir pritrenkiančių vaizdų. Jau vien ko verta nuotrauka, kur baltai apsirengęs arabas stovi kalnų fone. O kur dar visokie kalnų ožiai ir beribiai toliai, atsiveriantys nuo viršaus. Paskui vežioja po miestą, perka ledus, arbatą, kavą, o jo draugo kavinėje gaunu paragauti net keturis skirtingus patiekalus. Savaime suprantama, visa tai nemokamai. Jaučiuosi gerbiamu bei lauktu svečiu šioje gyvenimo šventėje. Be to tame mieste pirmą kartą gyvenime nusiplaunu savo vis dar jauną veidą Persijos įlankoje. Būta tokios progos prieš keturis su puse metų, mudviem su Evelina keliavus Irane, bet tada nafta bei pinigais kvepiančios įlankos neprivažiavome, nors trūko nedaug, kelių šimtų kilometrų nuo senovinio Persepolio miesto. Pliažas tuščias, vanduo šiltas, maudytis nenoriu, naftos neužuodžiu. Gerai, kad anoje pusėje būdami tada ir nevažiavome.


Pasaka apie asilą ir bailį

       Įdomiausias pasiūlymas, kurį gaunu iš savo naujojo vienadienio draugo arabo? Ne, ne tas, apie kurį čia pagalvojote, prunkšdami sau į saują. Įdomiausiu pasiūlymu tampa jo pasiūlymas man paplaukioti vandens motociklu - tik man vienam ir už vairo. Skirtingai nei bet kuris kitas iš jūsų, aš atsisakau. Paklausite kodėl? Atsakysiu. Ogi todėl, kad kaip jau minėjau anksčiau, aš esu bailys. Turbūt per didelis bailys, kad palikčiau kuprinę, dokumentus, pinigus ir kelnes ant kranto arabams. Dar aš esu asilas, bet konkrečiai šioje vietoje bailys nugali, nes jei būtų nugalėjęs asilas bailį, tai asilas gal ir būtų paplaukiojęs vandens motociklu po Persijos įlanką, bet grįžęs į krantą toliau autostopu po Arabiją turėtų šansų keliauti vienais triusikais, jei arabai būtų nusprendę pajuokauti. Taip kad vandens motociklu aš taip ir nepaplaukioju, užtat mano kuprinė, dokumentai ir pinigai liks su manimi, kaip kad ir mano kelnės ant manęs.

       Asilo ir bailio kova - dažnas reiškinys kiekvieno žmogaus gyvenime ir tikrai ne visada turi laimėti bailys, kaip kad nutinka šį kartą. Pavyzdžiui jei asilas liepa važiuoti į Omano Sultonatą - šalį, kurios vien pavadinimas skamba nejaukiai, o bailys ten važiuoti nesutinka dėl vienos paprastos priežasties, kad jis yra bailys, tai šioje vietoje aišku reikia klausyti asilo ir leisti asilui įtikinti bailį, kad viskas jiems abiem ir jų šeimininkui (man) bus gerai. Bet jei tas pats asilas liepia ženytis, o bailys ar tai nenori, ar tai negali, ar paprasčiausiai tingi ir nemato tame jokios prasmės, tai būtent pastarojo lūpomis kalba tiesa ir joks asilas neturi moralinės teisės tvirtinti kitaip. Geriausia aišku būna, kuomet bailys ir asilas sugeba susitarti, kaip kad pavyzdžiui yra mano profesinėje srityje, kur kaip tik savaitę prieš išvykdamas atšvenčiau šešiolikos metų viename darbe jubiliejų. Galite ką norite siūlyti - niekur neisiu, per stipri asilo ir bailio sąjunga šioje vietoje.


Pasaka apie nemandagumą

       Artėjant vakarui pats laikas pasišalinti iš miesto, ko ir paprašau vairuotojo. Pastebiu, kad jis kaip tai nelieka tuo patenkintas. Velnias, o gal aukščiau esančiose pasakojimo eilutėse teisingai pagalvojote apie įdomiausią pasiūlymą iš jo ir jis iš tiesų turėjo kokių negerų kėslų mano atžvilgiu? Nieko nelaukęs tada dar kartą pasitikslinu užrašuose, kuriuos buvau įsikėlęs į savo telefoną prieš kelionę iš interneto. Viskas taip, aiškiai parašyta, kad tiek gėjai, tiek lesbietės Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra uždrausti. Kaip kad uždrausti ir visokie biseksualai, transseksualai ir panašūs visokie seksualai iš bliadseksualų serijos. Pasakų šalis, net akmuo nuo širdies nusirita. Sunkus, didelis akmuo. Ramina tai, kad mūsų pokalbiuose jis ne kartą minėjo savo žmoną, kuri šiuo metu su ką tik gimusiu jų bendru kūdikiu namie, kur jai ir vieta. Neramina tai, kad už kelių savaičių pasakojo jis išvykstantis į Tailandą, savaime suprantama be žmonos. Į šalį, kur kaip žinia visokio plauko iškrypėlių netrūksta ir nors vežimais juos ten vežk, kuomet vyrai apsimeta moterimis, moterys - vyrais, pyderai - gėjais, lesbietės - ne lesbietėmis ir taip toliau ir panašiai, kad nei pažinsi, nei suprasi kas yra kas. Iš kitos pusės tiems kurie ten važiuoja to suprasti bei žinoti visai ir nereikia, nes tame draivas, kai koks tūlas vokiečių pensininkas vedasi į viešbučio numerį damą ir visą kelią gali spėlioti kas bus kai ateis ir nusirengs - moteris, vyras, o gal net "ono" - rusų kalboje vartojamas įvardis, skirtas apibūdinti viduriniai lyčiai, tai yra nei moteris, nei vyras, o kažkas per vidurį. Spėju paskutinis variantas tokį draivą mėgstančių žmonių rate skaitomas didžiausia sėkme, kuo vėliau galima girtis bei didžiuotis metų metus. Čia panašiai kaip Lietuvos pensininkui užbraukus įstrižaines sekmadienio vakarą "Teleloto" žaidime. Ką aš galiu pasakyti - drąsūs žmonės, ir nors aš pats tokiu drąsiu nebūdamas, vis dėlto nusprendžiu su arabu važiuoti ir toliau, jam pažadant nuvežti mane į miesto pabaigą. Svarbu, kad ne mišką žada parodyti, nes tai jau sukeltų įtarimą, kadangi miškų čia nėra.

       Veža mane jis visai ne į savo miesto Ras al Chaimo pabaigą ir ne į mišką, o į sekantį miestą Fudžeirą - kito emyrato sostinę, įsikūrusią prie kitos įlankos - Omano ir esančią už gero šimto kilometrų į pietryčius. Bet aš nenoriu nakčiai važiuoti į jokią Fudžeirą kaip ir į bet kokį kitą miestą, todėl išvydęs už lango tinkamas vietas žaliam namukui, paprašau mane išleisti čia ir dabar tose akmenuotose dykynėse. Tačiau skirtingai nei aš, arabas yra kitos nuomonės ir šimtu procentų įsitikinęs, kad man reikia važiuoti į viešbutį, nes kur aš čia miegosiu. Ir iš viso, kaip aš galiu eiti miegoti penktą valandą vakaro. Noriu jam nemandagiai atsakyti, kad tai ne jo reikalas, bet atsakau mandagiai, kad praeitą naktį nemiegojau, buvo du skrydžiai, bendra kurių trukmė septynios valandos, o paskui kokias aštuonias valandų praleidau pirtyje prie plius trisdešimties. Ar tai ne pakankama priežastis eiti miegoti penktą valandą vakaro? Tuo labiau, kad šeštą valandą bus tamsu kaip subinėj ir autostopininkui tokiu metu veikti nelabai yra kas.

       Paprašau dar kartą, vėl mandagiai. Vėl nesutinka, irgi mandagiai. Tada prisimenu pas vieną rusų-žydų keliautoją skaitytą mintį, kad arabui jokiu būdu negalima leisti jaustis viršesniam (nuo žodžio viršus) už tave, o tau - veršesniam (nuo žodžio veršis) už jį, nes tada jis tavęs negerbs. Paprašius trečią kartą ir jam vėl nesutikus, suprantu, kad laikas visiems mandagumams baigėsi. Ir iš tiesų - pakeltas balsas daro stebuklus, arabas apsuka automobilį ir padėjęs iškelti kuprinę iš bagažinės, palinki gero kelio, net ranką paspausdamas. Lieku nesupratęs kur jis mane vežė prieš tai, nes vietinių prekiautojų paklausus į kurią pusę yra Fudžeira, jie man rodo kryptį, veidu į kurią stoviu dabar. Tai taip išeina, kad kol arabas neapsuko savo automobilio, vežė jis mane atgal į savo Ras al Chaimą? Kaip čia taip? Trisdešimties ir daugiau laipsnių karštis dvylika valandų per dieną nėra gerai.

       Apie patį miestą mažai ką tegaliu pasakyti, kadangi jį pažinau labiau iš gastronominės pusės. Jame valgiau ir gėriau, paskui vėl valgiau ir gėriau, taip ir neužsukęs nė į vieną muziejų, jei tokių ten yra, ar į panašią laiko gaišinimo įstaigą. Tikiuosi, taip bus ir toliau. Žinau tai, kad šį miestą įkūrė armėnai, labai seniai į šias vietas atplaukę iš Persijos ir vadino jį tada Džulfa. Taigi kuomet kada girdėsite dainuojant apie Ararato kalną kaip apie "Didžios nacijos kalną", žinokite, kad ne apie turkus toje dainoje dainuojama, kuriems Araratas priklauso dabar, o apie armėnus, kuriems Araratas dabar nebepriklauso. Nuo Džulfos iki Jerevano - du tūkstančiai kilometrų. Didžia nacija reikia būti, kad tokiais apglėbiamais plotais galėtumei pasigirti. Bet taip buvo. O dabar emyrate net pusę gyventojų sudaro arabai, kas kitiems emyratams nėra būdinga. Nemėgsta gasterbaiteriai šio emyrato. Kažin ar dėl to, kad armėnai jos sotinę įkūrė. Jau greičiau mažai moka.


Pasaka apie ramybę

       Tą naktį, pirmą Arabijoje, nežinau absoliučiai nieko apie tai, kaip į miegojimą palapinėje žiūri Alachas ar jo pasiuntinys žemėje pranašas Mahometas, užtat esu skaitęs šiai šaliai esant itin saugiai bei draugiškai keliautojų atžvilgiu. Trumpai tariant miegoti tu čia gali bet kur ir niekas prie tavęs nei eis, nei tave užkabins ar ką negero tau darys. Tik ką nusileidusi karštoji Arabijos saulė, per dvylika savo pasirodymo valandų šiandien pakankamai iškankinusi žemę bei tą pačią žemę užklojančios sutemos, suteiks puikią progą man tai išbandyti. Abiejose kelio pusėse paieškojęs vietos žaliam namukui, randu tokią priešingoje kelio pusėje. Paieškas apsunkina nebent kalnuota vietovė, kadangi nėra lengva rasti pakankamo ploto lygų paviršių. Stadiono ploto nereikia, bet ir mažesnių pasirinkimas menkas. Bet aš randu, nes keliautojas.

       Jau palapinėje gulėdamas suprantu, kad už trisdešimt penkių laipsnių karštį dienomis kur kas baisiau čia bus dvidešimt aštuonių laipsnių karštis naktimis. Ir nors šią naktį išsisuksiu užmigdamas greitai, kad ir prie atvirų abiejų palapinės durų, tai tik dėl to, kad esu kaip reikiant pavargęs po pirmos adaptacijos dienos ir prieš tai nemiegojęs trisdešimt šešias valandas. Patvirtindamas mano žodžius, nuo rankos nukrenta laikrodis, per vieną dieną prakaitui suėdus apyrankę, kurios būta visai ne kokios kinietiškos, o originalios, pirktos kartu su laikrodžiu. Reiškia, laikrodžio nebus, tariu pats sau, tai kas liko iš jo supakuodamas fotoaparato tašėje. Man taip atrodo, kad bus linksma. O dabar miegoti, rytoj nuo ryto su saule kilti.

       Ryte keliuosi prieš šešias, aplenkdamas kiek po šešių kylančią saulę. Lietuvoje tokiu laiku dar tik penkta ryto. Niekaip neatsikelčiau. Tačiau čia ilgiau miegoti nėra jokio reikalo. Aišku, jei nesi priešas pats sau, nes už valandos taps karšta ir pakuotis savo namą bei rakandus bus kur kas mažiau patogu, nei kad tai daryti dar nespėjus žemei bei dangui įkaisti. O būtent tuo ir grasina tas sparčiai viršun kopiantis geltonas kamuolys danguje. Delsti nevalia. Tuo labiau, kad prieš kelionę visiškai nepasipraktikavau palapinės pakavime pirties sąlygomis, tad šioje srityje nesijaučiu nei pakankamai užtikrintas, nei bent kiek pasitikintis savo jėgomis. O juk būtent tokiai praktikai turėjau visas sąlygas šių metų rugsėjo viduryje Šalčininkų rajone, viešėdamas vanojimosi įstaigoje su kolegomis ir bendradarbiais. Tik va bėda, kad tuo metu nežinojau visiškai nieko apie tai, kad nė mėnesiui nepraėjus išvyksiu pirtyje praleisti dviejų savaičių. Dabar ne tik žinau, bet ten ir esu.

       O dar žinau, kad čia nėra benamių šunų - nemačiau anei vieno, anei vieno ir negirdėjau. Po šių metų pavasario Kaukaze, kur buvau nuskriaustas vieno iš tų gyvūnų, man tai yra ir atrodo svarbu. Pasakų šalis, ne kaip kitaip. Galiu prisijungti prie visų indų bei pakų taip manančių, nors man arabai už tai pinigų ir nemoka. Nemoka tai nemoka, duoda pavalgyti ir gerai. Užtat ir statybose pirties sąlygomis dirbti nereikia. Dar pagalvoju apie tai, kad va apsidžiaugtų Frykis. Aha, tas pats, su juodais akiniais nuo saulės, paniekintas ir paliktas namie ant stalo, kuriam čia būtų visiškos atostogos ir absoliuti lafa, kuomet nei paties šeimininko, nei jo bailio, nei asilo jo nereiktų saugoti nuo šunų, ką jam teko daryti (pripažinkime, kartais ne visai sėkmingai) šių metų pavasarį Kaukaze. Tai vargo jis ten diena iš dienos ir naktis iš nakties, mano aprašytoje bei didžiulio atgarsio sulaukusioje ir internetą tiesiog susprogdinusioje mudviejų su juo bendrų nuotykių istorijoje, pavadintoje "Žmogus ir kiaulė". Nepamenate? Neskaitėte? Ką jūs sakote? Didelė gėda jums. Iš kitos pusės gal ir gerai, kad Frykio čia nėra, nes jis ištirptų, kaip kad ištirpo šokoladas ir sūris. Jų vis dar neišmetu, nusprendęs atlikti eksperimentą ir pažiūrėti, kad iš jų liks po savaitės, praleistos po Arabijos saule. Aišku, jeigu iki to laiko kas nors liks iš manęs paties.


Pasaka apie sostinę ir kaimą

       O kol kas mikliai darau po kelias nuotraukas kylančios virš Arabijos saulės ir ant Arabijos žemės stovinčio žalia namuko-palapinės, pakuojuosi, padėkoju šiems namams, pažadėdamas eiti ieškoti kitų ir išeinu į kelią. Taip, nes nėra kur daugiau autostopininkui eiti, nes toks jo likimas, jo laimė, džiaugsmas, katarsis ir sielos būsena - būti Kelyje. Su autostopu ilgai neužtrukęs ir sustabdęs nuo ryto į paskaitas važiuojantį baltai apsirengusį arabų studentą, aštuntą valandą pasiekiu Fudžeiros pakraštį. Būtų pavežęs ir arčiau centro, bet skambutis universitete aštuntą ir vėluoti nevalia. Pakeliui užpirko arbatos bei butelį šalto vandens. Arbata su pienu skani, o vanduo nors ir neilgai bus šaltas, bet man pravers, nes lietuviškas iš namų pasiimtas baigiasi ir jo stiprybė tik tame, kad gazuotas, nes be to jau seniai nebūtų tinkamas gerti. Matomai todėl ir Vytautu vadinasi, kad stiprus. Neimti juk į kelionę mineralinio vandens, pavadinto Birutės ar Akvilės vardu.

       Nors ir emyrato sostinė, Fudžeira nėra labai didelis miestas, jei per svilinantį karštį bei su penkiolikos kilogramų kuprine ant pečių jį praeinu per pusantros valandos, prieš tai dar pabandęs patekti į ko gero didžiausią mieste esančią mečetę. Šventovė didelė, vidun neleidžia prižiūrėtojas indas, tad nuotraukos tik iš lauko - su manimi, mečete ir be indo. Būtų Frykis, tai taip papozuotų, kad mažai nepasirodytų ir po trijų kadrų mes visi keturi užsieniečiai (aš, mano guminė kiaulė, manyje gyvenantys bailys ir asilas) sėdėtumėme vietinėje policijos nuovadoje už šventovės išniekinimą. Tikrą bei skurdžią vyrišką ašarą nubraukiu šioje vietoje, prisiminęs ką Frykis išdarinėjo šį pavasarį Gruzijoje, gavęs galimybę papozuoti Akhaltsikhe pilyje. Tik jau nesakykite, kad ir tų nuotraukų nematėte, kaip kad neskaitėte pasakojimo. Nepatikėsiu.

       O šiaip mieste užtenka aukštų pastatų, bet pagal mane tai jokie ne dangoraižiai. Išilgai driekiasi plati gatvė, auga palmės, laistoma žolytė, šaligatviais vaikšto daug vyrų ir vos kelios kaip taisyklė juodai apsirengusios moterys. Manau, kad kaip emyrato sostinei, tai kaimas. Nesu tikras ar galėčiau tai ištarti šio emyrato emyrui į akis ir tegul jis man atleidžia, bet jo emyrato sostinė man primena kaimą. Atrodo viską pasakiau. Gatvės pabaigoje atsitrenkiu į Omano įlanką, o ir iki paties Omano nebetoli - gal dešimt kilometrų, gal kiek daugiau.

       Logiška būtų šioje vietoje čia ir dabar nieko nelaukus išsimaudyti, nes ir pliažas tuščias, ir vandens temperatūra primena ne iki galo atvėsusią arbatą. Bet kam rūpi logika, kai keliauju aš. Pabraidžioju. Vanduo sūrus, bet kažin ar jis sūresnis už mano prakaitą. Stebiu vėžlius ar panašius į juos gyvius, kurie čia gyvena, bet vos tik arčiau jų priėjus, tie mikliai sulenda į smėlį. Nedraugiški, išdidūs, bailūs. Visai kaip aš. Dar po kiek laiko pati pirmoji biržiečio pažintis su Omano įlanka baigiasi. Išsiskyrimas be ašarų, nes tų pažinčių bus dar ne viena ir ne dvi. Visi mane čia sutinkantys žino, kad esu biržietis, nes ant mano žalių marškinėlių puikuojasi miesto herbas bei pavadinimas, širdies pusėje užrašytas ir širdyje įrašytas - Biržai. Štai jau pusantros paros kaip apie tai žino Jungtiniuose Arabų Emyratuose, tuoj apie tai sužinos ir Omano Sultonate, link kurio sienos dabar ir patraukiu - pradžioje kelis šimtus metrų pėsčiomis, paskui kelis kilometrus sustabdyta mašina, kol galų gale atsitrenkęs į kažkokio (Kalba berods pavadinimu) kaimo pradžios pavadinimą - vėl autostopu. Taip, taip, viskas teisingai parašyta ir šiuose kraštuose tranzuojama ne pasiekus miesto pabaigos ženklą, o jo pradžios ženklą. Arba dar geriau - gatvėje. Galima ir taip.

       Rezultato ilgai laukti netenka, kuomet visas patenkintas lipu į vietinio gydytojo vairuojamą automobilį, pažadančio mane nuvežti iki Omano sienos jei aš prieš tai jam padarysiu mažą paslaugą - apžiūrėsiu kartu su juo statomą jo namą. Tik tiek. Ką vėl negero pagalvojote? Man tai kas, aš nieko prieš, visas pasaulio laikas mano ir visi keliai man. Stato aišku ne jis pats tą namą, o būrelis atvykėlių, kuriems visai nė motais lauke svilinantis trisdešimt penkių laipsnių karštis be jokio debesies danguje. Sako nieko tokio, būna ir šilčiau, plius penkiasdešimt vasarą. Kaip jums tai? Padirbėti statybose prie plius penkiasdešimties, kai ir prie plius trisdešimt penkių nėra kuo kvėpuoti ir nežinai kur prakaitą dėti, nes kibirai jo pilni. Apžiūrinėdamas namą su siaubu pastebiu, kad rankoje belaikau vieną žemėlapį iš turėtų dviejų. Ir nors jie dubliuojantys vienas kitą bei praktiškai apie tą patį, tačiau aš visai nenoriu prarasti nė vieno iš jų. Aišku yra dar vilties, kad iškrito jis automobilyje, į kur noriu kaip galima greičiau sugrįžti. Tai viena priežastis ten grįžti. O antra - visuose automobiliuose yra kondicionierius, be jo čia niekaip, tad ten bus vėl vėsu ir tik ten aš vėl būsiu laimingas. Viskas gerai, žemėlapis voliojasi ant grindų. Vairuotojas savo pažado laikosi ir atveža iki pat Omano Sultonato sienos. Manyje gyvenantys tiek bailys, tiek asilas slepiasi. Gal dėl to, kad bailys bijo važiuoti į šalį tokiu pavadinimu, o asilas nenori prisiimti atsakomybės. Galbūt. Tačiau abiem jiems per galvas lipa trečiasis - nerimas. Jis man ir pasiūlo išplėšti iš paso lapą, kuriame yra Izraelio antspaudai, kadangi Omanas kaip žinia gali neįsileisti tokio keliautojo. Tai nėra griežtai ir būtinai, o priklausomai nuo pareigūno nuotaikos. Asilas sutinka išplėšti tą nelemtą lapą, bailys jam neleidžia. Laiko toliau aiškintis nėra ir visa draugiška mūsų kompanija patraukia pirmyn. Trūksta tik Frykio, bet jis neatvyko. Laikas parodys, kad problemų vertėjo laukti ne patenkant į naują šalį, o išeinant iš esamos. Bet apie tai jau kitame skyriuje ir kitoje pasakoje.


Pasaka apie nekultūringą elgesį

       Kiekvienas, paliekantis Jungtinius Arabų Emyratus sausumos siena, privalo susimokėti už tai 33 dirhamų mokestį, kas yra apie 8 eurai. Kol asilas piktinasi kodėl mes turime savo pinigais pildyti nuo naftos ir taip išpampusį arabų valstybės puodą, bailys jį ramina ir guodžia. Nerimui giliai vienodai, kadangi jis jau seniai stovi kitoje šlagbaumo pusėje, svarstydamas įvertins ar ne Omano pareigūnai beveik metų senumo paišdykavimus Izraelyje. Aš gi susirandu banko kortelę, nes kitaip atsiskaityti ten negalima. Būdelėje sėdi vienas arabas ir jis aptarnauja automobilius, visiems pėstiesiems liepdamas eiti prie kito langelio, kur turėtų būti kitas baltai apsirengęs arabas, tačiau jo ten nėra. Greitai susirenka nemažas būrelis fūristų - nemūsiškai atrodančių indų, pakų ar kažko panašaus. Ne baltai apsirengusiems arabams juk fūras vairuoti. Pareigūnas prisistato po gero pusvalandžio, iš jo eisenos nesunku suprasti, kas šio punkto karalius ir kam rankas bei kojas bučiuoti. Paklausia manęs kas aš toks ir ko noriu. Atsakau kaip yra - kad esu biržietis ir noriu į Omaną. Apie Omaną jis žinojo, apie Biržus - ne. Apie Lietuvą net nesakau. Paėmęs kortelę, perbraukia ją aparatu tris kartus, aparatas jį visus tris kartus pasiunčia garsiniu signalu, jis man atiduoda kortelę ir su visa ja pasiunčia mane ant trijų raidžių, suprask į JAE (Jungtinius Arabų Emyratus). Belieka arba ten eiti, arba rasti išeitį iš šios nemalonios situacijos, arba eiti ant trijų raidžių ten, kur eina visi, kuriuos ten siunčia rusiškai.

       Matydami kad niekur neinu, pasiūlo man nueiti už statomo pastato, kur turėčiau rasti kokį tai statybininką indą, galintį man padėti. Jokio indo ten nerandu, o grįžęs atgal toliau maldauju, kad leistų mane ten, kur man liepė važiuoti asilas. Tačiau pareigūnai neperkalbami ir į visus mano grasinimus susimokėti grynais turi vieną ir tą patį jau kiek pabodusį atsakymą - "No cash" bei plačią arabišką šypseną ne visai baltais dantimis. Negaliu jų smerkti, nes ir pas mus tas pats, kai ant bet kurio pasų tikrinimo langelio bet kuriame pasienio kontrolės punkte aiškiai parašyta "Jokių grynųjų". Atveda tą indą patys, tas sutinka sumokėti reikalaujamą mokestį savo kortele, taręs "I want commission". Tuoj aš tau organizuosiu komisiją, galvoju. Parazite, tu kaip elgiesi svečioje šalyje, apiplėšinėdamas keliautoją, kuris čia toks pats svečias, kaip kad ir tu. Čia tau kas, tavo šalis-šiukšlynas-sąvartynas Indija? Sunervina mane jis nerealiai. Taip sunervina, kad nervai nelaiko. Skirtingai nei šlapimas, kuris laikosi, kuomet tvyrant tokiam karščiui ir geriant tokiais kiekiais vandenį, viskas išeina per prakaitą. Ne, na rimtai, suprasčiau taip besielgiant bei sukčiauti bandant arabui savo žemėje. O čia kas? Kažkoks lūšnynas, sugalvojęs svečioje šalyje tapti lūšnynų milijonieriumi keliautojo-svetimšalio sąskaita. Paskui nusiraminu prisiminęs su kuo turiu reikalą ir kadangi ar taip ar taip pas mane smulkesnio banknoto anei 10 dirhamų nėra, duodu jam tuos 7 viršaus. Ne durnas, supratau, ne pirmą kartą jie taip daro čia, durnas nesuprastų. Net asilas, žiūrėk ir tas suprato. Taip vakar oro uoste išsikeitęs 150 eurų į 570 dirhamų, pirmuosius jų išleidžiu išvykdamas iš šalies. Nors prieš tai pusantros dienos ir valgiau, ir gėriau, ir važiavau. Gavęs pinigus, indas paduoda savo kortelę pareigūnams, pats pasišalindamas toliau plušėti prie plius trisdešimt penkių. Tik va bėda ta, kad įnoringasis kortelių skaitytuvas pasiunčia ir indo kortelę, nes kaip suprantu ji tuščia. Ne laiku, oi ne laiku mokami atlyginimai.

       Šioje vietoje tas aparatas priminė man moterį, pasiunčiančią vyrą ant trijų raidžių, kuomet jo kortelė vieną dieną ima ir tampa tuščia. Ir ką jam tada daryti, kai tos mylimosios ištartos trys raidės visai ne JAE, o rusiškos? Bet juk mano kortelė ne tuščia ir kam po velnių visas šitas cirkas? Sukrušti bankininkai, susitarti negali tarpusavyje. Jei asilas reikalaus, namo grįžęs būtinai rašysiu pretenziją. Aišku, jei grįšiu. Pyktį pakeičia nenumaldomas juokas, kuomet baltai apsirengęs ponas arabas išeina ieškoti jo apgavusio vergo indo, davusio tuščią kortelę. Aiškinkitės patys, antrą kartą nei indams, nei arabams nemokėsiu. Juokiuosi, nors nieko tokio labai juokingo tame ir nėra, o į Omaną kažkaip patekti reikia. Praeina dar gal penkiolika minučių, kol manasis gelbėtojas grįžta su kita kortele. Gerai, kad bent ne su jį apgauti bandžiusio indo galva. Stebuklas - ta praeina ir mano kančios pagaliau buvo baigtos. Gaunu net čekį ir mums visiems trims - man, asilui ir bailiui šiaip ne taip pasivijus ketvirtąjį - nerimą, nueiname mes pas Omaną, lyg kokie Bremeno muzikantai. Omane, laikykis!


Pasaka apie pirmą sutiktą moterį

       Pirmoje Omano Sultonato būdelėje randu daug fūristų vyrų, vieną pareigūną vyrą bei vieną pareigūnę moterį. Per tas dienas neišpasakytai išsiilgęs moteriško švelnumo bei dėmesio, pas pastarąją ir einu, kreipdamasis žodžiais "Noriu" bei "Man labai reikia". Nors asilas ir liepė eiti pas vyrą, tačiau todėl jis ir asilas. Pasakyk tu man, koks vyras eis pas vyrą, kai yra moteris? Na bet tu ir asilas. Ji greitai supranta ko aš iš jos noriu ir ko man reikia, paprašydama už tai 20 Omano rialų. Tačiau ir vėl ne grynais, o ta prakeikta banko kortele. Bet kuriuo atveju, Omano pinigų aš neturiu nė kapeikos ir matydamas, kad kitaip susitarti neis, paduodu jai tą kortelę, tikėdamasis, kad prie moterų kortelių skaitytuvas elgsis bent kiek padoriau ir keliautojų ant trijų raidžių, atsiprašau - ant trijų signalų, nesiuntinės. O šventas naivume! Aparatas ir čia nekultūringas kaip tas indas anoje šlagbaumo pusėje, pasiųsdamas mus visus toje būdelėje buvusius ant tų pačių trijų raidžių. Ką dabar daryt? Hmmm... Nepatogu prieš moterį, nors tu ką. Kaina sutarta, velnio kortelė neaptarnaujama, grynų ji neima, bet turi tai, ko man iš jos reikia - antspaudą į pasą, leisiantį dešimčiai dienų paviešėti Omano Sultonate. Visa laimė, kad toje minioje susispaudusių piliečių greitai atsiranda malonus vyriškis, sutikęs iš manęs paimti pinigus JAE dirhamomis ir sumokėti už mane savo kortele. Kas įdomiausia, jis man dar grąžos duoda, lygiai vieną Omano rialą, kadangi būtent toks skirtumas gaunasi tarp man jam duotų 190 JAE dirhamų ir jo kortele sumokėtų 20 Omano rialų. Va čia tai kultūra!


Ačiū mano nesibaigiančiai autostopo pasakai

       Viskas, procesas baigtas, antspaudas mano pase. Sekančiomis dienomis Omanas turės ne tik savo sultoną, bet ir savo kelių karalių. Taip, jūs teisingai supratote, juo pabūsiu aš. Dėkui tau, juodai apsirengusi mergina iš Omano Sultonato, kad žaliai apsirengusiam vaikinui iš Biržų ir Lietuvos neturėjai daugiau klausimų ar priekaištų, nei kad tau jų derėjo turėti pagal pareigas. Mano nerimas liks būdelėje, atvėpusiu iki grindų žandikauliu, taip ir nesulaukęs klausimų apie tai, ką jo šeimininkas prieš metus veikė Izraelyje. Einu neatsisukdamas, paspartinęs žingsnį, su savimi kartu nusivesdamas tik asilą ir bailį, kadangi jie naudingi, kadangi jie - tai aš. Kartais po vieną, kartais abu kartu, niekada be nė vieno iš jų. Jei ne jie, nebūtų nė vieno iš tų 140 000 (vieno šimto keturiasdešimties tūkstančių) kilometrų, mano nukeliautų autostopu kartu su jais. Tad ačiū jums, mano geriausi bei ištikimiausi draugai. Ačiū už tai, kad vis dar esate su manimi.

       O nerimas? Žinau anksčiau ar vėliau jam mane pasivysiant, kad ir kaip greitai aš eičiau ar kad ir kaip man jo nereikėtų. Tegul. Kaip ne kaip keli tūkstančiai kilometrų iš mano autostopo kilometrų kolekcijos priklauso ir jam.


Sinbado miesto pasaka

       Kad jau neskaitėte mano kelio romano ir nieko negirdėjote apie mano Kaukazo istorijas, tai gal bent jūreivį Sinbadą žinote iš "Septynių jūreivio Sinbado kelionių", aprašytų "Tūkstantis ir viena naktis" knygoje? Jei taip, tuomet jums pakeliui su manimi pirmuoju automobiliu Omane. Jei ne, tuomet jums pakeliui visai ne su manimi, o į artimiausią miesto ar kaimo biblioteką. Negaliu rašyti "pirmuoju Omane sustabdytu automobiliu", kadangi jo aš nestabdžiau, kai jis sustojo pats, man dar tik žengiant pirmuosius žingsnius Omano Sultonato žemėmis. Prie ko čia tas jūreivis Sinbadas? Nes aš važiuoju į jo gimtinę - už beveik šimto kilometrų esantį miestą Soharą.

       Daug įdomių dalykų sužinau apie naują man šalį, savo tos neilgos su pirmuoju omaniečiu kelionės metu. O kad sužinočiau dar daugiau, pakviečia jis mane apsilankyti pas jį namuose. Aš aišku sutinku, tikėdamasis ten rasti kondicionierių, panašų į tą, kuris dirba automobilyje. Kokioje Suomijoje tai kažin ar sudomintų, o čia tas aparatas tapęs geriausiu mano draugu nuo pirmos pažinties akimirkos, vakar man įsėdus į egiptiečio automobilį. Atvykus į vietą, tai yra į jo namą miesto pašonėje, man skiriamas atskiras didžiulis kambarys. Visuose namuose toks yra, jame vietiniai priima svečius. Taip sako jis man. Patikrinti to kol kas negaliu, kadangi Omane tesu kelias valandas ir pas nieką daugiau svečiuose nebuvau. Kam jam meluoti? Atneša maisto ir gėrimų, atveda po vieną parodyti abu savo vaikus. O va žmonos nerodo ir savo akyse jos matyti nematysiu visą savo viešnagės tuose svetinguose namuose laiką.

       Pavežioja po miestą, parodo tvirtovę, jūrą. Nusiveža už miesto, kur su draugu laiko ožkų ūkį. Randu ten ir kupranugarį, tik ne jo, o kaimyniniame ūkyje. Kupranugaris manęs neapspjauna. Gal netikras? Spjauk ant manęs, parazite. Nespjauna. Matomai kultūringas. Paskui važinėjuosi po miestą (su žmogumi ir jo automobiliu, o ne su kaimyno kupranugariu), jam beieškant kokių tai dalių dviračiams, nes šalia savo pagrindinio darbo automobilių salone, jis ne tik augina ožkas už miesto, bet dar ir surinkinėja dviračius namo kieme. O kam dabar lengva? Aišku, išskyrus mane. Abiejose gatvės pusėse pilna parduotuvių, prekiaujančių visokiu šlamštu bei senienomis. Tai ne tik parduotuvės, jos kartu ir dirbtuvės ir jų labai ir labai daug. Ko ten tik nėra ir kurių metų technikos ten neišvysi - seni šaldytuvai, mikrobangų krosnelės, skalbyklės, skrudintuvai, dviračiai, mopedai, ir taip toliau, ir panašiai. Jei tik kam ko reikia, važiuoja čia, kur meistriukai greitai ras pritaikymą dalims iš penkiasdešimtųjų metų šaldytuvo ar skalbyklės. Pats savo akimis matau, kaip šaldytuvo dalį pritaiko dviračiui. Dirba šiose įstaigose indai, pakai, bangladešai bei panašūs į juos. Tautybių neklausiu, pasų rodyti neprašau. Tačiau viskas priklauso vietiniams ir atvykėliai žino savo vietą. Situacija su jais Omano Sultonate panaši į esančią Emyratuose - gasterbaiterių čia irgi pilna bei užtenka, tik aišku ne tokiais kiekiais kaip ten. Kadangi šiandien ketvirtadienio vakaras, o penktadienis kaip žinia arabų kraštuose yra nedarbo diena, tai centre išvystu gyvą velnią visokių piliečių iš kito Arabijos jūros kranto. Dar užsukame į mečetę, vidun kurios man eiti neleidžia, užtat po maldos atneša vandens. Ar tai ne vanduo, skirtas tik išrinktiesiems, kaip kad tokia yra mečetė?

       Pažinties su miestu pabaigai mane nuveža į banką, kur perku Omano rialų, už 150 amerikoniškų dolerių kurių išeina nepilni 60. Net nežinau kam tiek daug keičiausi ir kur man juos reiks dėti. Transportas nekainuoja, nes tai autostopas. Maistas ir gėrimai taip pat už dyką, nes tai Rytai. Nakvynei pinigų irgi nereikia, nes ne tik kad kaip visada su savimi turiu palapinę, bet čia dar ir Rytai, kur kviečia pas save į svečius, Keliautojui esant svečiui nuo Dievo. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Septinta dalis. Persija, (metai) 1391. Aštuoniasdešimt devintas skyrius, 998 puslapis. O ir būti šalyje galiu ne ilgiau dešimties dienų, nes taip užrašyta pase ant vizos. Bliamba, reikėjo keistis kokius penkis dolerius. Įdomu, o po vieną keičia? Per dvi šiuose kraštuose keliautas dienas susidariau įspūdį, kad ir vieną dolerį išsikeitęs, nelabai sugalvosi kur jį čia išleisti, o išvažiuodamas būsi priverstas ieškoti valiutos keityklos. Be to, vieną rialą turiu kaip grąžą, gautą ant sienos, o tai didžiuliai pinigai - visi du eurai su viršum. Kam autostopininkui tokie milijonai?


Pasaka apie lašinius

       Mums grįžus į namą, man jau pažįstamame jo svečių kambaryje esu paliekamas vienas, kur įsitaisęs geriausioje vietoje ant sofos po kondicionieriumi, stebiu per televizorių rodomas popiežiaus Pranciškaus iniciatyva surengtas futbolo labdaros rungtynes, skambiu pavadinimu "Taikos rungtynės". Ir žaidžia tose rungtynėse ne kokie mesiai ar ronaldai, beilai ar rūniai, o visas būrys praeities žvaigždžių - pasenusių ir sudribusių. Kas per didelių pinigų, kas per stiprių ir per dažnų narkotikų, kas nesuskaičiuojamo kiekio žmonų ir meilužių, o kas viso to iš karto ir ne po truputį išvargintų vyriškių, iš kolekcijos kam virš penkiasdešimties, o tai ir daugiau. Filmas "Nuvarytus arklius nušauna" - tikrai ne apie juos. Bėgioja po aikštę, tampo savo viršsvorius, bandydami įrodyti turintys dar parako parakinėse, tačiau primenantys tuos, kuriems smėlis ar pelenai iš subinės seniai jau byra, o pas kai kuriuos jau ir išbyrėjo. Neatrodytų įdomus ar vertas bent menkiausio dėmesio visas tas pensininkų pasibėgiojimas, surengtas popiežiaus pramogai ir linksminimui, jei ekrane neišvystum pažįstamo veido - kadaise "Dievo ranka" vadinto bei pravardžiuoto, o pastaraisiais metais nebent laikraščių ar interneto antraštėse šalia žodžio "Narkotikai" minimo, daugelio mūsų tarybinių vaikų dievuko - Maradonos. Diego Maradonos. Man tada nė dešimties nebuvo, kuomet 1986-aisiais per Pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalį įmušė jis būtent ta savo kūno dalimi įvartį į anglus vartus ir visą pasaulį įtikino, kad taip galima.

       Žiūriu į tą lašinį dabar, tragiškai nesuspėjantį paskui kamuolį, matau ir suprasti negaliu - kam tai gali būti gražu, kilnu, įdomu, kas turi akis? Aišku, išskyrus patį popiežių. Popiežiai, jie juk visais laikais mėgo ne visai standartines bei visiems suprantamas pramogas. Todėl jie ir popiežiai. Kuo dabartinis blogesnis už buvusius? Gal tai jam primena gladiatorių kautynes, rengtas Romos imperatorių? Vatikanas ir Roma, jis ir ji juk taip netoli vienas kito. Man tai labiau primena bulių kautynes, rengiamas iki šiol. Na, gal dar bukmekeriams įdomu, priimantiems statymus "Užsilenks ar ne" vienas ar kitas rungtynių-kautynių-lašinynių dalyvis, santykiu vienas prie vieno.

       Dar tame kontekste prisimenu savo jaunystės draugus ir pagalvojęs apie tai kas jiems nutiktų dabar ant jų pečių uždėjus kuprines ir išleidus į kelią, kaip kad jie tai darė prieš nepilnus dvidešimtį metų. Pagalvojęs suprantu, kad gal tiek to ir geriau nereikia. Vaizdas būtų apgailėtinas, o Maradonos bėgiojimas paskui kamuolį atrodytų dar visai nieko ir visai gražu, kaip kad tai dabar atrodo popiežiui, visą šį reikalą organizavusiam. Paskui prisiminęs kur besantis nusprendžiu, kad gal šiose sultonų žemėse nereiktų taip dažnai minėti popiežiaus vardo. O tuo labiau žiūrėti jo organizuotas rungtynes. Skubiai ir nieko nelaukęs televizorių išjungiu, taip ir nesulaukęs rungtynių pabaigos. Garantuotai - laimėjo ten ne draugystė, o senatvė, popiežius ir bukmekeriai. Patogiai įsitaisęs šone kondicionieriaus, prieš užmigdamas lieku prie savo nuomonės, kad kai kuriems iš tų aikštėje bėgiojusių vyrukų vis dėlto vertėtų užsidarius savyje ar su savo šeimos nariais persvarstyti frazę apie nuvarytus arklius, kuriuos nušauna. Čia tikrai ne tas atvejis, minimas lietuvių liaudies patarlėje apie seną arklį, vagos neva negadinantį. Vagos jis tai gal ir negadina, bet kam visiems likusiems žiūrėti į jo kankynes? Duokit liaudžiai mesius, ronaldus, beilus ir rūnius - už juos geriau moka, ant jų daugiau stato. Ir žiūrėti į juos estetiškiau, kuomet tai neprimena viešo kankinimo apeigų. Tik kas manęs to paklaus ar manęs paklausys.


Pasaka apie šaltį ir ledą

       Tą naktį, antrą Arabijoje, šone ledinio kondicionieriaus gulėdamas, suprantu - reikia man tokio į palapinę. Tai gerai būtų. Užmigęs tai ir susapnuoju, kaip esu palapinėje Suomijos šiaurėje sausio vidury, kurioje be atvangos dirba oro kondicionierius. Kitą kartą svajoti reiks atsargiau.

       Praeitą dieną nuo karščio išsisukęs gan lengvai ir be pasekmių, nes daug laiko praleidau automobiliuose ir patalpose, trečią kelionės rytą esu sugrąžinamas į žiaurią realybę ir nuleistas ant žemės, kuomet stovėdamas kelyje link sostinės jaučiu ir žinau - lengva nebus, per karšta. Gal kas gali po velnių imti ir užgesinti tą geltoną daiktą danguje bent dešimčiai artimiausių dienų? Ne, negali. Reiškia reikia ne dykaduoniauti kelyje, ką galima sau leisti kokioje Europos šiaurėje, spjovus į niekines kalbas apie įsivaizduojamą profesionalumą autostope, o stengtis kaip galima greičiau sustabdyti automobilį. Bet kokį automobilį, absoliučiai bet kokį, kadangi net ir atrodytų beviltiškiausiame kledare bus kondicionierius, su galimybe oro temperatūrą lauke, prilygstančią žmogaus kūno temperatūrai, iškeisti į dvigubai žemesnę ir dar su šaltu vėjeliu. Dirbam, dirbam. O viešnagė Sinbado iš Rytų pasakų mieste baigta, kuomet vakar mano sutiktas draugas šiandien atveža mane iki pat kelio ir patapšnojęs per petį bei liepęs būti atsargiam, nuvažiuoja savo reikalais. Nenoriu ilgiau jo trukdyti, penktadienis kaip ne kaip pas juos tas pats, kaip kad pas mus šeštadienis. Gero žmogaus būta, vakar ir vakare nešusio man valgyti į svečių kambarį pačiam, kaip kad darė tai per pietus, žmonos taip ir nerodydamas. Puiku, kuomet vyras išmokintas saugoti tai, kas jam brangiausia. Turbūt tai yra gerai. Mūsų kraštuose tokie kažin ar būtų suprasti.


Pasaka apie žmonas

       Omano sultonate žmonų vienas vyras vienu metu oficialiai gali turėti keturias. Jei nori penktos, privalo skirtis su viena iš turimų. Čia matomai įstatymo leidėjai taip rūpinasi tuo, kad žmonų ir kitiems liktų bei užtektų visiems ir nebūtų taip kaip tam drakoniukui šokolado fabrike iš animacinio filmo, kur "Viskas tik man ir man". Be to ir pačiam žmonų mėgėjui eržilui toks valstybės rūpestis juo visai į naudą, kad apsaugoti jį nuo to, kad tos keturios nenuvarytų į kapus anksčiau laiko ir jis dar pagyventų bei pasidžiaugtų karšta Arabijos saule, o ne penkta papildoma galimybe anksčiau laiko palikti šią ašarų pakalnę. Dar svarbu yra tai, kad tokių plačių galimybių apakinti moterų gurmanai visai nepamestų galvų ir nepamirštų vieno svarbaus fakto, kad kiekviena nauja žmona dažniausiai reiškia ir papildomą uošvienę. Tai vis dar nori penktos žmonos su įskaičiuota penkta uošviene? O kur dar zanačkė - vedusio vyro asmeniniams reikalams bei pramogoms skirti pinigai, kuriuos kiekvienas toks save bent gerbiantis vyras slepia nuo likusių šeimos narių, tik ir laukiančių progos juos atrasti bei išleisti visokiems bereikalingiems niekams. Penkias žmonas turint, zanačkių irgi reiktų penkių. Nė vienas neina jaunyn, tad su amžiumi vis sunkiau ir sunkiau būtų prisiminti, kur kiekviena iš tų penkių atsargų paslėpta. To irgi nederėtų pamiršti.

       Tik ką daryti, jei ima ir atsitinka vyriškiui taip, kad gyvena jis sau ilgai, laimingai ir gražiai su savo visomis keturiomis žmonomis ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus kaip toj dainoj: "Akyse jos išsipildymą aistrų ir norų ir beribę meilę pamačiau"? Reiškia, reikia skirtis. Tiesa, žmonai mirus, vakansija atsilaisvina automatiškai. Tai variantas, tačiau ką daryti, jei nė viena žmona kaip tyčia nemiršta, o tau labai reikia naujos - kol nužiūrėtosios moteriškės nepaėmė bistresnis (greitesnis) kaimynas, kol ji dar jauna, kol tau pačiam dar stovi, kol dar turi pinigų išlaikyti naujajai damai ir būsimiems jūsų vaikams. Ne, kitaip nieko nebus, reikia skirtis. Tokiu atveju pats nelaimingosios (o gal kaip tik laimingosios?) atrinkimo principas man nėra iki galo aiškus bei suprantamas, tačiau matomai galėtų būti vienas iš trijų, žemiau išvardintų. Ir nors tai yra programavime paplitę terminai, manau savo pritaikymą rastų jie ir čia. Galima būtų net pagalvoti, kad visų trijų pavadinimai sugalvoti kokio tai musulmono.

       1. FIFO (angl. "First in, first out", liet. "Pirma į, pirma iš") reiškia tvarką, kad ta, kuri pirmiau patenka į eilę, pirmiau iš jos ir išeina. Patogus tuo, kad tokiu atveju žmona nespėja atsibosti, įkyrėti bei įgristi, o jos kūnas - suvysti. Vyrų ne tik itin mėgstamas bei dažniausiai naudojamas, bet dar ir draugams mielai rekomenduojamas principas.

       2. FILO (angl. "First in, last out", liet. "Pirma į, paskutinė iš") reiškia tvarką, kad ta, kuri pirmiau patenka į eilę, vėliausiai iš jos išeina. Patogus tuo, kad tokia žmona žino visus vyro pomėgius ir bus su juo iki jo grabo lentos arba kol jam nebereiks moterų, kas yra vienas ir tas pats. Vyrų rečiausiai naudojamas principas, kadangi mažai kuris iš jų to sulaukia, o tuo labiau išdrįs rekomenduoti kam nors, išskyrus savo priešą.

       3. RANDOM principas, reiškiantis atsitiktinę tvarką. Viskas tuo pasakyta, skirtas tik itin azartiškiems bei rizikuoti linkusiems žmonėms, kadangi kaip taisyklė ir pagal Merfio dėsnį visada išeis jauniausia bei gražiausia žmona, o liks seniausia ir baisiausia ragana, laukianti savo FILO (žr. aukščiau) dienos.

       O kurį rinktumeisi tu, jei Lietuvos Respublikos seimas, vietoj beprasmių ir atrodytų niekad nesibaigiančių svarstymų dėl pensijų padindinimo trimis eurais bei kaip tai paveiktų šalies ekonomiką ir ūkį, imtų vieną dieną ir nuspręstų Lietuvoje įteisinti daugpatystę? Tiesa, tada ir pačią šalį tektų pervadinti, būtų ne Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikonatas, kaip kad Omano Sultonatas, kur tai įteisinta bei oficialu. Aišku, galima ir Lietuvos Grybauskonatas. Bet ar to reikia? Gal spjovęs į visą tai prisijungtumei prie iškilių rusų aktorių Jurijaus Nikulino, Georgijaus Vicino bei Jevgenijaus Morgunovo dainos iš "Kaukazo belaisvės" apie tai, kaip sunku būti sultonu ir kaip nelengva nuspręsti kiek žmonų turėti, kad galų gale dainos finale kartu su jais prieitumei išvados, jog jeigu sultonas būtum tu, tai būtum viengungis. Rekomenduojama pasiklausyti daina prieš vestuves, būtų jos pirmos, antros ar paskutinės.


Šiaip sau pasaka

       Nors kelyje ir netrūko vairuotojų, norinčių vežti mane į Omano sostinę, nė su vienu jų aš niekur nevažiavau, kadangi visi jie buvo autostopininko nekenčiami taksistai. Verta paminėti, kad skirtingai nei Jungtiniuose Arabų Emyratuose, taksistais Sultonate dirba tik omaniečiai - šiai specialybei esant pagarboje, tai yra šalies piliečių privilegija, o ne jokių indų, pakų ar bangladešų. Man tai kas, už taksi vairo galite kad ir patį Omano sultoną sodinti, niekur aš su tokiu ar kitokiu taksi nevažiuosiu. Sustojęs nevietinis gal ir norėjo kokio atlygio už pavežimą, o gal ir ne, veždamas mane netoli, iki autobusų bei taksi sustojimo. Dar kvietė jis mane pas save į namus, tačiau kadangi buvo tik rytas, maloniai kvietimo atsisakiau. Taksistai pamatę mane visą tokį su kuprine bei lengvą grobį pajutę, pasileido manęs sutikti išskėstomis rankomis. Turėjau juos nuvilti, tardamas jiems tą patį, ką šį pavasarį sakiau visiems Armėnijos bei Gruzijos taksistams - "Pashol ty...!" (liet. "Eik tu...!"). Man atrodo jie suprato ką jiems norėjau pasakyti, nors ir kalbėjau svetima tiek sau, tiek ir jiems kalba. O jei nesuprato to ką ir kodėl norėjau pasakyti, tai tuo labiau nesupras kuo užsiiminėsiu kelyje, paėjęs šiek tiek toliau nuo jų. Ogi autostopu aš užsiiminėsiu, kuo gi daugiau gali užsiiminėti vyras ant kelio. Kiek teko bendrauti su vietiniais bei skaičiau prieš tai, nei autostopo sąvokos, nei jo idėjos šiuose kraštuose niekas nei žino, nei yra girdėjęs, nei ją supranta. Paradoksas - niekas apie autostopą nieko nežino, užtat visi veža. Štai ir sekanti mašina stoja, jos vairuotojas irgi garantuotai nieko nežinos apie autostopą. Pasakų šalis - sakiau ir sakysiu tai dar ne kartą. Bent jau iki tol, kol kas neapiplėš ar neužmuš.

       Iš šalia kelio stovinčios mečetės ataidi namazo garsai, kad net krūpteliu. Mano pasąmonėje tai skerdžiamo avino bliovimas, persipynęs su visų aplinkui esančių musulmonų kvietimu eiti kur nors į Europą žudyti kitatikių. Jiems tai leidžia šventos knygos. Nors jei tikėti vietiniais, iš tiesų taip yra skaitomi pamokslai apie tai, kaip gyventi draugiškai, visus mylėti, atjausti bei suprasti. Na bet tas balsas, tai ką aš žinau. Šiaip musulmonai yra mielaširdingi žmonės savo priešų atžvilgiu, nes jų religija moko, kad karas yra paskutinė priemonė po dviejų galimybių nesusitarti su tais, į kurių žemes jie atėjo - jei anie nesutinka pasiduoti patys (pirma galimybė nekariauti prarasta) ir atsisako mokėti duoklę (ir antra galimybė nekariauti parasta). Mielaširdingi, rūpestingi žmonės, suteikiantys plačią pasirinkimo laisvę - arba tu pasiduoti, arba moki duoklę, arba mes kariaujame. Dauguma Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto užpultųjų tegalėjo tik pasvajoti apie tai, kadangi Vytautas musulmonu nebuvo.

       Kelias toje vietoje greitas, automobiliai prašvilpia, netrūksta sunkiojo transporto, iš dešinės gąsdina ir grasina namazas, iš viršaus kaip pasiutusi kepina saulė. Sveiki, nepasakytumėte kartais, toli nuo čia iki pragaro? Ir kuriuo keliu eiti ar važiuoti? Paklausčiau to, bet nėra ko. Barka miesto pašonė, pusvalandis po vidurdienio. Beje, girdėjau šiame mieste neseniai pradėjus vykti koridai. Tai gal čia skamba bei mane gąsdina visai ne skerdžiamo avino balsas, o klišiaus idijoto gyvūnų žudytojo bei kankintojo matadoro sužeistas bulius taip staugia ir niekas jokių musulmonų eiti žudyti į Europą nekviečia?


Muskatinė pasaka

       Nusifotografavęs, pafilmavęs ir vos nepraradęs kepurės nuo galvos, toje vietoje sustabdau studentą, važiuojantį į sostinę ir pakeliui turintį užvežti maisto savo seseriai. Tinka. Pasakoja jis man apie savo šeimą ir savo šalį, kuri kaip suprantu kažkur Afrikoje ar kažkas panašaus. Čia ne aš geografijos nežinau, o jis labai prastai šneka angliškai. Pereiti ant lietuvių ar rusų kalbų nesiūlau. Dirba jis apsauginiu, dabar skuba į darbą. Pakeliui aplankome seserį. Nieko ypatingo - sesuo kaip sesuo. Išleidžia blogiausioje vietoje, kokia tik gali būti - šalia oro uosto, nuo kurio realiai ir prasideda didžiausias Omano miestas. Gerai, kad ne Afrikoj.

       Toliau man yra du variantai - arba prisiduoti taksistams, besibūriuojantiems pakelėje, arba šalyje, kurioje niekas nežino apie autostopą, bandyti ką nors sustabdyti prieš pat miesto ženklą ir įtikinti, kad man reikia į miesto centrą. Trečio varianto - eiti pėsčiomis net nesvarstau, kadangi itin prastos ir visiškai netinkamos tam klimato sąlygos, termometrui perkopus plius trisdešimt penkis ir vis nerimstant. Pasirinkęs antrąjį variantą, greitai būnu apdovanotas prabangia mašina, kurios vairuotojas nieko nežino apie autostopą, bet pati idėja nemokamai keliauti jį taip sudomina, kad paėmęs pakeliui kokius tai du darbininkus, nuveža mane į patį miesto centrą. Koks skirtumas, sako jis man, šiandien išeiginė, veikti ar taip ar taip nėra ko. Ar jau esu minėjęs kažką apie pasakų šalį?

       Maskatas (angl. Muscat) - taip vadinasi Omano Sultonato sostinė. Gražus pavadinimas, primenantis riešutą. Miesto centras itin kompaktiškas bei jaukus, nieko daugiau apart Omano įlankos ir šalia jos esančių kelių tvirtovių nematau, kadangi nieko daugiau matyti man ir nereikia. Ai, dar pasėdžiu prie nacionalinio muziejaus, bet tik todėl, kad būta ten gero bei itin kokybiško pavėsio, o ne kad domėčiausi menu. Nors, beveik tris dienas praleidus pirtyje, gal ir nereiktų labai stebėtis išvydus mane kad ir tokioje įstaigoje. Žinokite, kad frazė "Šiluma kaulų nelaužo" yra neteisinga, ne ji juos tikrai laužo. Ir dar kaip laužo. Aišku su ta sąlyga, jei trisdešimties ir daugiau laipsnių temperatūrą galima būtų vadinti šiluma. Šios šalies sostinė ko gero taps sostine, kurioje praleidau mažiausiai laiko. Dar gera naujiena yra ta, kad pagal žemėlapį išeiti iš jos pietų kryptimi nebus sunku, tik prieš tai reikia rasti kur eiti. Ženklų su nuorodomis nėra jokių, patraukiu keliuku palei jūrą, pėsčiomis praeinu kelias žvejų gyvenvietes, apsiprekinu parduotuvėje, paklausinėju kelio vietinių ir sustojus kažkokiems veikėjams, su jais nuvažiuoju į kažkur, kur turėtų būti tikras kelias į pietus, į kurį veda šis keliukas. Nei aš juos stabdžiau, nei ką, patys jie sustojo. Tai ir gerai, man mažiau eiti reiks, kojos ne valstybinės, batai irgi.


Pasaka apie makaronus

       Sutemos visai jau ant nosies, tad su nakvynės paieškomis derėtų kaip ir pasiskubinti, keliautojau Donatai. Aplinkui kalnai, kabarotis po kuriuos tamsoje ko gero nebūtų pats geriausias sprendimas nei tau pačiam, nei labiausiai patinkantis tavo užsiėmimas namie tavęs laukiantiems ir tik kas tris dienas sužinantiems apie tai, kad gyvas tu ir sveikas. Puikiai su savimi pasišnekėjau, visada malonu pabendrauti su kuo nors protingu ir dar lietuviškai tolimoje šalyje. Visa laimė kad vieta į kurią atvežė - visuomeninio transporto stotelė, esanti visai miesto pakraštyje. Reiškia labai toli eiti niekur nereiks. Vežė tai ilgai, kokiais tai kvadratais bei apskritimais, tad beliko tikėtis, kad pusė ta. Klystu manydamas, kad šios dienos nuotykiai baigti. O kas dar gali nutikti einant keliu ir besidairant nakvynės? Gali. Dar prieš galutinai sutemstant.

       Tą automobilį pastebiu iš toli, nors ir nemačiau paties momento kada jis ten sustojo. Man pro jį einant išaiškėja, kad ne šiaip sau jis ten stovi, o laukia būtent manęs. Langas atsidaro, žodžiai iš salono: "Hello". Hello, hello, jei nejuokauji. Susipažinkite, naujasis mano draugas - tai omanietis Muhamedas, besidarbuojantis turizmo agentūroje. Dienomis aišku, ne naktimis. Gyvena jis kažkur sostinės apylinkėse, važiavo sau namo, kai pamatęs žmogų su kuprine, nusprendė juo pasirūpinti. Viskas logiška bei suprantama. Kiekvienas taip pasielgtų, tačiau pasielgė tik jis, nors pravažiuojančių bei mačiusių buvo ir daugiau. Matomai kiti nedrįso.

       Pirmas dalykas, kurį jis padaro, tai užveža mane ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria fantastiška naktinio ir viso tokio apšviesto Maskato panorama. Tai vienas iš gražiausių vaizdų, mano matytų šioje kelionėje. Ir nors naktiniame darbo režime maniškis senukas fotoaparatas švelniai tariant yra silpnokas, jaučiasi neužtikrintas ir mažai jam ten kas gaunasi, toje vietoje jis kaip beįmanydamas stengiasi išspausti viską ką sugeba ir kas įmanoma. Prisiminkite savo pirmąją naktį su vyru ar žmona ir suprasite apie ką aš čia. Ačiū jam už tai, po šios kelionės jo dar neišmesiu, kadangi jis man brangus, o po sekančios - pagalvosiu.

       Antras dalykas, kurį padaro vairuotojas, tai parodo namą, kuriame jis gyvena su šeima. Namas kaip namas, o šeima kaip supratau tėvai. Trečias dalykas, kurio jis nepadaro, tai į tą namą manęs nenusiveža. O trečias dalykas, kurį jis padaro, tai nusiveža į krautuvę, iš kur atbėgęs indas gauna užduotį atnešti maisto bei gėrimų. Su užduotimi susidoroja jis greitai ir be jokių priekaištų, matomai dėl to jį ten ir laiko. Gėrimas - koks tai labai populiarus vietinis energetinis, kurių šiaip jau aš negeriu, maistas - greitai paruošiami makaronai, kaip ir priklauso tokiems makaronams būti su mononatrio glutamatu, liaudyje labiau žinomu E621 skonio stipriklio pavadinimu, ko aš nevalgau. Prisipažinsiu netardomas ir nekankinamas - šioje vietoje paišdykauju, nusižengdamas abejoms taisyklėms ir pamynęs abu principus išgeriu tiek tą tonizuojantį gėrimą bei suvalgau abu pasiūlytus indelius makaronų su visu E621 nuodu juose. Trečio valgyti atsisakau, bet ne todėl, kad bijau mirti nuo mano minėto nuodo, o todėl, kad daugiau nebetelpa makaronų į mane.

       Toliau nuo namų pavežęs, Muhamedas išleidžia mane lengvai kalnuotoje vietovėje. Visos sąlygos žaliam namukui ir tai bus jo pirmasis kartas Omano Sultonate. Už visus pirmus kartus! Ačiū tau Muhamedai už tai, kad nesikvietei manęs į svečius pas save. Žalias namukas tau padėkos, neliksiu skolingas ir aš. Beje, vieną bendrą temą su Muhamedu atradome - abu mes esame buvę Gruzijoje. Rodė savo telefone nuotraukas iš ten, kuriose jis man mažai kuo priminė vaikiną, tą naktį mane vežiojusį Omano sostinės Maskato apylinkėmis. Jau labiau jose jis buvo panašus į kokį bachūrą nuo Panevėžio ar Šiaulių. Ar buvęs jis šiuose miestuose - neklausiu, tegul tai lieka mažyte jo paslaptimi.


Pasaka apie tai, ko nėra

       Sėdėdamas tą vakarą šalia palapinės Omano dykynėse apšviestas mėnulio, kuris tas pats ant kiekvieno mus žemėje kelio, buvau patenkintas. Taip, čia labai sunku keliauti dėl to prakeikto karščio, užtat čia nėra to, kas diena iš dienos persekioja mane namie. Visų pirma čia nėra mane gerbiančių darbdavių iš sostinės. Tai toks pliusas, kad sekančių būtų galima toliau ir nevardinti. Bet aš išvardinsiu ir juos. Taigi, nėra čia mane kasdien liaupsinančios programų diegėjos nuo pajūrio, kuriai patinka praktiškai viskas, ką aš užprogramuoju. Jai tai gal ir atrodo juokinga, o man neramu, nes tik jos dėka kasdien sužinau bei atrandu naujas savo kantrybės ribas, nepaliaudamas savimi stebėtis. Dar daugiau - čia nėra nė vieno iš mano kolegų programuotojų iš įvairių Lietuvos kampelių, kurie manęs nekenčia už tai, jog prieš šešiolika metų duomenų bazė, su kuria jie priversti dirbti diena iš dienos, buvo suprojektuota ne taip, kaip kad dabar ją suprojektuotų jie. Kaip ne mažiau svarbu ir tai, kad čia ir dabar po šita mėnulio šviesa nėra mano atrodytų jau seniai sukurtos, tačiau vis dar kuriamos programos parametrų formos su keliais šimtais nustatytų joje. O dar čia nėra kokios nors jos, verčiančios tuoktis bei liepiančios tempti turtą į namus vaikams bei anūkams, nes tokios neliko ir ten, namie.

       Pasaka, lengvas ir patogus gyvenimas, manoji "Dolce vita", iš italų kalbos išvertus kas reikštų saldų gyvenimą. Lyg pritardami visam tam liejasi rusiški žodžiai iš telefono ir tai skambina ne uošvė, grūmodama necenzūriniu tekstu: "Kur šlaistaisi, parazite, kuomet dukra mano, žmona tavo, vaikai jūsų valgyti neturi ko, o kaimynas pasižiūrėti televizoriaus į tavo namus ateina per dažnai". Ne anyta bamba, o groja daug kam žinoma ir ne kartą girdėta daina apie tai, kad galvoti ir spręsti apie tai - turėti ar neturėti, reikia patiems. Dabar jau visai nieko keisto atvažiavus man į pasakų šalį. Juk jeigu žmonos neturi, tai ir neišeis ji pas kitą. Nesvarbu, keliauji tu Emyratuose, Omane, ar tik trumpam nuėjai į šalia namų esančią parduotuvę degtukų. Ir šuns nenunuodys kaimynas, jei šuns paprasčiausiai nėra. Ar gali tas kaimynas nunuodyti Frykį? Sunkiai tikėtina. Nebent pavogtų. Muštynių su draugu irgi nebus tik tada, kai draugo tu neturi. Nėra tetos? Reiškia jos ir neprarasi. Negyveni? Tuomet ir nemirsi. Tai-ra-ra-rai, tai-ra-ra-rai, ta-ra-rai. Galvokite patys, spręskite patys, turėti ar neturėti.

       Nuskambant pirmiesiems akordams jau kitos dainos, bet iš to paties daugelio ir ypač prieš naujuosius metus pamėgto žiūrėti filmo, suprantu - laikas man į žalią namuką. Omano dykynėmis skriejantys Boriso Pasternako žodžiai apie tai, kad nebus nieko name, išskyrus sutemas - tai žodžiai apie mano žalią namuką-palapinę, kažkada buvusį mudviejų su Evelina. Ir nors dabar ne žiema, apie kurią ten pasakojama toliau, tiks ir vidurvasariui. Čia, Omane, spalio vidury, kai ten, Lietuvoje vidurys rudens. Namas tuščias, jame nebus nieko, sutemoms seniai uždengus mus visus.

       Tą naktį, trečią Arabijoje, prisimenu, kad visose kelionėse iki šiol pirmosios trys dienos man visada būdavo skirtos adaptacijai prie šiek tiek pasikeitusių sąlygų ir mano kūnas būtent taip jas suprasdavo - laikas, skirtas priprasti. Keliaudamas su kuprine ant pečių eini greičiau, nei kad tai darai namie, eidamas be kuprinės. Prie to juk reikia priprasti. Miegodamas palapinėje miegi minkščiau, nei kad tai darai savo lovoje. Prie to irgi būtina priprasti. Šiandien kaip tik baigiasi ta trečia kelionės diena. Kelionės, kurioje mano kūnas pateko į naujus jam potyrius, adaptacija kurių nepavadinsi. Tai galėtų vadintis jau greičiau bandymu patikrinti liaudies patarlę, kalbančią apie šunį, priprantantį ir kariamą. Kaip jam seksis, tai dar tik bus matyti. Kol kas laikausi, nors dėl pastovaus karščio praktiškai negaliu nieko valgyti, norėdamas tik gerti, gerti, gerti ir dar kartą gerti. Savaime suprantama, negali tai neatsiliepti. Ir atsilieps. Ne pliaže sėdžiu ar guliu, o vaikštau, be to visai nemažai. Gerai yra bent tai, jog kelionės medicininių išlaidų draudime juodu ant balto aiškiai užrašyta, kad repatriacija (lot. repatriation, liet. "sugrįžimas į tėvynę" arba kitaip "palaikų grąžinimas į nuolat gyvenamą šalį") yra įskaičiuota, kas reiškia, kad tokiu atveju liūdesys namiškiams ir beveik visiems mane pažįstamiems bus atvirkščiai proporcingas išlaidoms.

       Tai va tokia pasaka apie tai ko nėra ir kaip gerai yra, kad to nėra.


Pasaka apie vandenį

       Gėda prisipažinti, tačiau rašydamas šias eilutes tepraėjus lygiai keturioms savaitėms nuo akimirkos, kuomet pravėriau namų duris grįžęs iš šios kelionės, visai neatsimenu vairuotojo, su kuriuo įveikiau pirmą neilgą atstumą tą rytą. Nepasakyčiau tiksliai ir vietos, kur jis mane išleido. Žinau tik tiek, kad tai kažkur pakrantės kelyje tarp didelio miesto Maskato ir mažos gyvenvietės Tiwi. Užtat labai gerai atsimenu sekantį vairuotoją, sustojusį beveik tuščiame kelyje ir nuvežusį mane tiesiai į vietą šalia mano jau minėtojo Tiwi kaimo, kur pirmą kartą šioje kelionėje ir savo gyvenime surengiau tikrų tikriausias maudynes Omano įlankoje, kas yra Arabijos jūros dalis. Pradžioje visa pakrantė priklausė tik man ir aš karaliavau tiek sūriame vandenyje, tiek ir ant kranto. Paskui atėjo būrys ožkų, kurios pasirodė besančios visai nebaikščios ir bendraujančios, o viena jų net sugalvojo patikrinti mano kuprinės turinį. Pasekoje nieko sau įdomaus joje neradusi, sumekeno savo gentainėms kaip supratau kažką apie tai, kad, cituoju: "Asilas kažkoks, net žolės kuprinėje neturi". Už kiek laiko prie mūsų visų prisijungė arabų šeima. Vyras maudėsi apsirengęs baltu chalatu, vaikai su trumpikėmis, o žmona kaip ir priklauso moteriai pliuškenosi apsirengusi juodai. Asilas į moterį tą nežiūrėjo, nes jis asilas, bailys žiūrėti į ją bijojo, nes vyras jos buvo stambus, beliko tai daryti man. Atmosfera kaip reikiant įkaito, laikrodžiai mušė devintą valandą ryto. Nenorėdamas būti apkaltintas nešvankumu bei nepadorumu, moters stebėjimą nutraukiau, tačiau iš to ką mačiau man susidarė įspūdis, jog visiems šioje žemėje gyventi gera. Pažadu, ir man vėl taip bus, kai bent kiek atvės. O kol kas - maudynės, pliuškynės.

       Suvaikščiojęs kilometrą pirmyn ir kilometrą atgal į kaimą, kad nusipirkti vandens, grįžtu į kelią, kuriame vėl greitai ir be jokių kančių gaunu automobilį savo nemokamai kelionei toliau į pietus. Greitai, tai čia ne daugiau dešimties minučių. Man sustoję du pagyvenę vyriškiai kaip ir priklauso vėl absoliučiai nieko nežinojo apie autostopą, tačiau atveža iki paties trečio pagal dydį Omano miesto Suro (Sur) centro, kur patys turi reikalų. Jiems reikalai savo, man - savi. Bet kuriuo atveju, su autostopo idėjomis bei terminais supažindinti ir šie. Pats gi pirmu reikalu einu link didelės mečetės, šaukiančios maldomis iš bokšto taip, kad neišgirsti to galėtų kurčias arba jau numiręs. Vėl nepatenku šventovės vidun, užtat įsikūręs pavėsyje šalia trečio pagal svarbumą (po Alacho ir pranašo Mahometo) veikėjo kabineto, ant durų kurio užrašyta "Imam's room" (Tuk tuk, tuk, kas kabinete gyvena?), relaksuoju - niekam netrukdydamas ir apsikabinęs bebaigiantį sušilti vandens butelį. Vanduo kaip taisyklė čia negazuotas ir geriamas ne daugiau valanda po to, kai jį nusiperki šaltą. Paskui jis vimdo ir reikia ieškoti naujo. Vandens! Duokite man vandens. Pilu jį į save ir ant savęs, o jo vis mažai ir mažai. Vanduo čia gyvybės šaltinis. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Septinta dalis. Persija, (metai) 1391. Aštuoniasdešimt septintas skyrius, 966 puslapis.


Pasaka apie toleranciją

       Skirtingai nei likusiame musulmoniškame pasaulyje, vyraujanti islamo atšaka Omane yra ibaditai, kurią išpažįsta net trys ketvirtadaliai šalies piliečių, kas yra apie du milijonus galvų. Šios atšakos pasekėjų ir taip nedaug gyvena pasaulyje, o Omanas vienintelė valstybė, kur jie sudaro daugumą. Tai ne mums girdėti ir žinomi bei amžinai tarpusavyje besipjaunantys, o kartais vieni kitus profilaktiškai ar su kokiu tik jiems suprantamu reikalu pasprogdinantys šiitai ir sunitai, o nuosaikiausia charidžitų (arab. haradža - palikti, apleisti) sekta, įsteigta Irane, praėjus 52 metams po pranašo Mahometo išėjimo ten kur jam geriau ir kur jį supras - pas Alachą. Ibaditai garsėja tolerancija, organizuoja tarpreligines diskusijas, o sunitai ir šiitai kviečiami melstis kartu. Kraujo praliejimas dėl religinių įsitikimų ibaditų laikomas smerktinu, tuo tarpu kai sunitams ir šiitams tai "no problem" ir viskas normaliai. Ką gi, belieka tikėtis, kad į ibaditų organizuojamas tarpreligines diskusijas tiek šiitai, tiek ir sunitai susirenka be granatų ir kulkosvaidžių. Kad neduokdie jiems ten visiems taip draugiškai diskutuojant ir kurioje nors diskusijos vietoje kilus bent mažiausiems prieštaravimams ar nesutarimams apie tai, kuriuos Dievas Alachas myli labiau ar kurie yra tikrieji pranašo Mahometo pasekėjai, o kurie nuo jo toliau, konfliktinės situacijos nebūtų sprendžiamos paleidus šūvių seriją ar numetus kelias granatas į oponentų pusę, kaip kad jie yra įpratę per amžių amžius. Amen.

       Tada man visai tampa neaišku prie kieno kabineto aš čia dabar sėdžiu ir relaksuoju. Taip, kabinetas imamo, tai faktas. Išvertus iš arabų kalbos, imamas reiškia vadovą. Tačiau šiitai imamą laiko svarbiausiu savo tikėjimo mokytoju, gerai išmanančiu Koraną ir visiškai pasitiki savo imamu, manydami, kad jis paskirtas paties Alacho. Pas sunitus imamas tėra asmuo, vedantis maldą ir juo gali būti vyriškos lyties atstovas, kuriam ne mažiau aštuonerių metų. Suprantama, kad aštuonių metų pacanas-imanas kažin ar išmanys Koraną, bet ar Korano išmanymas būtinas pagyvenusiam ne pacanui-imanui pas sunitus? Štai kur klausimas. Kas yra imamas pas ibaditus, to aš nežinau apskritai. Panašu, kad to žinoti man ir nereikia, kadangi pakėlęs akis į dangų išvystu ne Alachą, o minaretus (bokštus), o kaip žinia pagal ibadizmo tradiciją mečetės Omane statomos be minaretų. Tik nesakykite, kad ir to nežinote. Kas per žmonės. Suprantu, galima būti neskaičius apie mudviejų su Evelina gyvenimą mano parašytame kelio romane, kaip ir mano parašytų Kaukazo istorijų, galų gale galima nieko nežinoti apie jūreivį Sinbadą iš "Tūkstančio ir vienos nakties" Arabijos pasakų, tačiau nežinoti kuo ibaditų mečetės skiriasi nuo ne ibaditų - atleiskite, to jau per daug.

       Padaręs logišką išvadą, kad mečetė greičiausiai priklauso ne daugumai - ibaditams, o vienai iš mažumų - sunitams arba šiitams bei supratęs, kad ketvirtą dieną mano smegenims džiūstant saulėje logiškas mąstymas iš mano galvos niekur nedingo, keliu nuo žemės sunkią kaip islamo supratimas kuprinę ir išeinu vaikščioti toliau. Pervargau aš nuo visų tų ibaditų, šiitų, sunitų, Mahometo, Alacho, einu geriau po gatves pasidairyti, gal sutiksiu moterų, kurių kūnas uždengtas bus ne 99 procentais, o bent 98. Jau ir tai būtų gerai.

       Donatas, iš pasakų šalies Omano


Pasaka apie laivus

       Kad Suras, miestas kuriame viešiu šį eilinį eilinio spalio šeštadienį, nuo seno žymus laivais, čia statomais amžių amžiais, sužinau sudalyvaudamas geros valandos trukmės ekskursijoje po jį. Nepirkta ji kokiame turistų ofise, o gauta už dyką iš vietinio, vairavusio prabangiausią iki šiol šioje kelionėje man sustojusią mašiną. Atsimenu kaip tik ką tik buvau išsukęs iš centrinės gatvės į gatvę po dešine ir ramiai sau keikdamas saulę ėjau link autostopui tinkamos vietos, kuomet jis sustojo ir pasakęs, kad yra kitas ir naujesnis kelias, kuriuo visi važiuoja ten, kur matomai važiuosiu ir aš, pakvietė lipti vidun. Nesu priešas sau, kad to atsisakyčiau. Kaip taisyklė automobiliai čia juodi arba balti, kitokios spalvos būna nebent taksi, šį kartą man teko juodasis variantas. Ką gi, juodas tai juodas, prabangus tai prabangus, pirmyn į ekskursiją. Apsisukame važiuoti atgal į centrinę gatvę, štai mes jau joje, nuo virš gatvės esančio pėsčiųjų tilto savo žvilgsniu mus palydi koks tai barzdotas ir galvą apsimuturiavęs dėdė, kurį neseniai apžiūrėjau iš arti. Ne Alacho juk ten būta, Alachas nevaizduojamas. Aš juk žingeidus keliautojas.

       Suro istorija tokia, kad jau šeštame amžiuje miesto būta svarbaus centro prekiaujant su rytų Afrika. Paskui čia, pavadinkime taip "užsuko", portugalai kolonistai, šešioliktajame amžiuje užėmę beveik visą Omano pakrantę. Kaip atėjo taip ir išeis, likite ramūs, po pusantro šimto metų tuo pasirūpinus omaniečių imamui, vardas kurio nė vienam lietuviui nieko nesako - Nasir ibn Murshid. Gal šalio jo kabineto prie mečetės aš ir sėdėjau neseniai? Miestas tada (ne tada kai aš sėdėjau prie imamo kabineto, o tada kai imamas jį atėmė iš portugalų) ne juokais suklestėjo, atgimdamas kaip prekybos su rytų Afrika centras, be to tapdamas dar ir prekybos su Indija centru. Matomai tuo metu plukdant prekes iš Indijos kažkuris iš jūreivių, o gal net ir pats kurio nors laivo kapitonas ant bajerio sugalvojo atsivežti prie to paties ir kelis indus bei pažiūrėti kas iš viso to gausis. Be to, patiems nereiks rinkti šiukšlių ir bus kas atneša kavos ar arbatos į lovą. Jei taip ir buvo, tai pokštas pavyko, kadangi dabar iš visų Omane gyvenančių keturių milijonų žmonių, beveik pusė jų yra atvykėliai. Situacija aišku ne tokia katastrofiška kaip kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose, tačiau irgi įspūdinga. O Suras klestėjo iki pat devynioliktojo amžiaus vidurio, kai britai uždraudė vergų prekybą. Daugybė laivų buvo pastatyta šiame mieste ir iškeliavo į daugelį šalių. Naujasis mano draugas vežiojo mane po visur, aprodydamas laivus, švyturį. Tų laivų, laivelių įlankoje šalia miesto pilna ir iki šiol, jais neįmanoma nesigrožėti.

       Paskui nuperka jis man arbatos su pienu bei šalto vandens butelį į kelią ir atvežęs į kelią šalia jūros pasako, kad štai tavo kryptis, žmogau. Fantastika. Tai ne šalis, o kažkokia nesibaigianti pasaka. Arbatos gerti irgi neišvaro laukan, liepęs atsigerti neskubant ir gerai kondicionuojamoje patalpoje, tai yra jo automobilyje. Būtų dar pasakęs kažką panašaus į "Ačiū kad žiūrėjot (į Surą) mieli žiūrovai", ko gero vietoje taip ir būčiau nukritęs. Žmonės aišku galvotų, kad ana va dar vienas svetimšalis nuo karščio užsilenkė ir apstoję ratu šnabždėtųsi tarpusavyje: "Tai skystalai Europoje gyvena. Ir kas būtų tokiam atvažiavus pas mus vasarą, kuomet oro temperatūra pasiekia beveik penkiasdešimt, o tai ir daugiau?". Tokiems turiu vieną atsakymą, ne kartą ir ne du kartojęs jį mane pavežusiems vairuotojams, kuomet tik kalba pasisukdavo apie orą: "I will die" (liet." Aš mirčiau"). Ir tai absoliuti nė kiek nepagrąžinta tiesa. Kaip galima gyventi aplinkoje, kurios temperatūra keliais laipsniais viršija temperatūrą žmogaus, kuriam jau būna šakiai ir kapai?


Pasaka apie Lietuvą

       Ekskursiją Sure pravedęs vietinis omanietis buvo pirmasis iš šiuose arabų kraštuose per keturias dienas mano sutiktų žmonių, žinojęs Lietuvą. Pirmasis, kuris ne tik žinojo, kad tokia yra, bet dar ir tiksliai įvardino kur ji yra. Nei padėto žemėlapio, nei įjungto telefono šalia nemačiau. Reiškia nesukčiavo. Kam jam tai? Tikras eruditas, išvardinęs visas tris Baltijos seseris - Estiją, Latviją, Lietuvą. Kitiems mano pašnekovams taip gerai nesisekdavo, švelniai tariant. O juk apie ją, tą vienintelę, vardan kurios net seimo nariai duodami priesaiką ir per valstybines šventes grasina dirbti ir būti vieningais, visa gerkle plėšdami "vardan tos..." (kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia "vardan savęs, savo vaikų, anūkų, pusbrolių, dėdžių bei tetų...") taip, kad net tų eilučių autorius Vincas Kudirka grabe vartosi Šakių rajone Kudirkos Naumiestyje esančiose Meištų kapinėse, užsimindavau kiekvienam, kurio ne kurčio būta. Dažnai tai baigdavosi klausimu "Italia?", kadangi Lit(h)uania skamba kaip Italia. Į ką išgirdus neigiamą atsakymą, tema toje pokalbio vietoje dažniausiai būdavo ir uždaroma - ar tai iš nusivylimo, kad aš ne iš Italijos, ar tai iš nežinojimo kas per velnias ta Lietuva. Kai kuriems dar bandydavau aiškinti, kad mano šalis (kur mėlynas Nemuno vingis, kuriam aš dėkingas už savo skausmą ir viltį) yra šalia Lenkijos, tarp Rusijos ir Vokietijos. Tos tai didelės šalys, turėtų susiorientuoti. Tačiau viskas beviltiška ir kuolu galvą daužyk, niekaip neprisibelsi. Netolimoje ateityje viliuosi čia sutikti ir tokių, kuriems neužteks net tokio Lietuvos dislokacijos apibrėžimo kaip Europa. Manau, tam reikia susistabdyti bent vieną indą ar paką.

       Vis dėlto gal ir nereiktų labai smerkti šių žmonių, nežinančių kur yra kažkokia ten Lietuva. Panašiai nutiktų gal ir pačiam, toje pačioje Lietuvoje sustojus pavežti Marijos žemėje autostopu keliaujantį svečią iš Afrikos žemyne esančių Botsvanos, Gabono ar Griaučių kranto. Ilgai jis man galėtų pasakoti apie savo kraštą, tačiau kol nepaminėtų didesnių Afrikos valstybių, šalia kurių tas jo gimtasis krantas yra, sunkiais suprasčiau ko jis iš manęs nori.

       Ir iš viso tą asilą, sugalvojusį Lietuvos pavadinimą angliškai rašyti Lithuania, kad paskui visiems normaliems žmonėms reiktų laužyti liežuvį tariant tą "Lifjueinija", reiktų sodinti ant baslio vidury aikštės už tokius dalykus. Arba ant Gedimino kalno, vietoj pilies, kuri slenkant šlaitui ar taip ar taip tuoj nugrius. Kodėl kaimynai estai ir latviai savo šalių pavadinimus sugebėjo pateikti normaliai, o lietuviams ir vėl nepavyko? Kodėl negalėjo būti Lietuva ar bent Lituania? Kam ta "huania" gale? Negi tikrai nieko paprasčiau nebuvo galima sugalvoti, kad Lietuvos vardą užsienyje garsinantiems keliautojams, tokiems kaip aš, būtų lengva ir malonu tai daryti, o svetimų žemių vietiniams eitų suprasti, ko nori tas svetimšalis iš kažkokios "lithuanijos". Ne, pastoviai per užpakalį viską reikia daryti.


Ginkluota pasaka

       Viešnagė laivų mieste baigta, toliau pagal žemėlapį kelyje būsiantis koks tai Al Hadd kaip suprantu yra joks ne miestas, bet totalus kaimas. To man daugmaž ir reikia, kadangi vakar buvo sostinė, šiandien vėl didokas miestas, reiškia pats laikas į kaimą bei provinciją. Ar jis kuo žymus ir ar yra jame ko įdomaus, tai sužinosiu už keturiasdešimties kilometrų. Žemėlapyje parašyta, kad turi būti fortas. Tai matomai jį ten ir rasiu, jei iki to laiko kol važiuosiu kas nors jo nesugriaus. Kaip pasakytų rusai: "Delo mastera boitsa" (liet. "Darbas meistro bijo"), kas reiškia jog bet kuris darbas įveikiamas, jei jo imsis tikras savo srities meistras bei specialistas. Čia ne lemputės įsukimas namie ir ne vaiko užauginimas šalia pasodinto medžio ir pastatyto namo, tai jaučiuosi savo vietoje ir tuoj patikrinsiu šią liaudies išmintį, įveikdamas autostopu atkarpą nuo Suro iki Hado. Su pavadinimu jie čia tikiuosi pajuokavo ir nuvažiavęs ten nerasiu nei požemio pasaulio karalystės, nei mirusiųjų buveinės, nei graikų mitologijos dievo, nei požemio pasaulio valdovo, ką turėjo omenyje graikai, vartodami tokį žodį savo kalboje.

       Sustoję pavežti du barzdoti dėdulės-seniukai man labai primena tuos vyrukus iš televizijos ekranų, kuriuos rodo iš nevisiškai ramių kraštų, tokių kaip Sirija, Irakas, Libija, Afganistanas ir panašių. Visą kelią rodo jie vienas kitam kažką savo išmaniuosiuose telefonuose, nors labiau jų rankose būtų tikę koks Kalašnikovo automatas ar granata. Nieko nepadarysi, iškreiptas požiūris ir stereotipai, akivaizdi VdIP (Visuomeninių (dez)informavimo priemonių) įtaka. Yra nuotrauka, kurią darydamas rizikuoju savo gyvybe ir bijau gauti kulką į kaktą. Atvažiavus į kaimą pragaro pavadinimu, vienas tų dėdulių išlipa ir nueina kažkur, kitas lieka sėdėti savo vietoje. Ką, dabar jau šaus? Hmmm... "Nušaus, nenušaus, nušaus, nenušaus". Nušaus? Velnias, blogai jeigu nušaus. Grrr... Man taip netinka. Paskutinį kartą panašiai būriausi ramunėle Gruzijoje, persekiojamas šunų, tik žodžių būta kitų: "Neįkas, įkas, neįkas, įkas". Neįkas? Ramunėlė tada apgavo, nes moteriškos giminės. Čia dėkui Dievui ramunėlės neauga. Tai turbūt nenušaus. Gal ir neįkas. Ir jau tikrai neapgaus. Nelabai suprantu mes jau atvažiavome ar dar ne visai. Sėdi, nieko nesako. Intuityviai supratęs, kad laikas pasišalinti, tą ir padarau. Per visą bendros kelionės laiką nė vienas jų man nepasakė nė žodžio, telinktelėdami į mašiną lipant ir iš jos išlipant. Už solidų, tikrą, vyrišką tylėjimą. Negeriame alkoholio, būtų puikus tostas. Jiems negalima, man nereikia.


Pasaka apie pacanus ir gasterbaiterius

       Nuėjęs link forto tikrai jį ten randu - šiek tiek apgriautą bei su būriu besiganančių ožkų aplinkui šimtametes jo sienas. Verktų Maironiui širdis, oi verktų, kada tik keliu važiuotų jis pro Ras Al Haddą, gaili ašarėlė beplautų skruostus ir mėlynas temdytų akis. Prie paveldo objekto ilgai neužtrukęs, einu link kaimo centro. Antra valanda dienos, karšta, eiti sunku. Ar tai gatvėje, ar tai kelyje stabdau pirmą pasitaikiusią mašiną, kuri ir taip lėtai važiavo. Bachūras nekalba angliškai, o aš jam nepuolu aiškinti kad esu iš Lietuvos, teklausdamas kur čia kelias toliau į pietus bei kišdamas žemėlapį jam po nosimi. Nežino, nesupranta, nesako. Privažiuoja kitas automobilis, su keturiais baltai apsirengusiais bachūrais viduje. Ir tai ne sanitarai iš vietinės psichuškės ar ligoninės, o jo draugai. Draugai irgi nekalba angliškai. Jau ir taip karšta atmosfera kaista dar labiau, kuomet vienas angliškai kalbantis lietuvis nesugebu penkiems angliškai nekalbantiems omaniečiams išaiškinti ko jis nori, privažiuoja trečias automobilis, kurio salone irgi bachūras. Jis ne su beisbolo lazda, kaip kad galėtų nutikti bei ko tikėtumeisi Panevėžyje, o su nors ir minimaliu, bet anglų kalbos žodžių bagažu. Atsisveikinęs su kitais bei sėdęs į mašiną, su trečiuoju grįžtu kelis kilometrus atgal keliu, kuriuo atvažiavau su dėdulėmis į kaimą pragaro pavadinimu, norėdamas tame kaime aplankyti fortą ir pamatyti ožkas. Štai ir man reikalinga sankryža.

       Sekančiame automobilyje randu (sutinku) net keturis indus ar pakus. Va čia tai nusišypsojo sėkmė, va čia tai fartas. Ir koks nusivylimas seka iš paskos bei netrukus, kai man vos tik pradėjus pasakoti kas aš toks ir iš kur, jie pasirodo žinantys kas yra ta Europa. Tiksliau žino jie vieną valstybę ten - Angliją. Ne Lietuvą jiems gi žinoti. Ką padarysi, Britanijos kolonijinės imperijos palikimas gyvas anoje Arabijos jūros pusėje gyvenančių žmonių anūkų galvose. Dar nė šimto metų nepraėjo nuo tos dienos, kai baigėsi beveik šimtą metų trukęs anglų šeimininkavimas tuose kraštuose, valdant jiems feodalinę valstybę - Britų Indiją (angl. British India, British Raj), apėmusią dabartinę Indiją, Pakistaną ir Bangladešą. Be to jie sugalvoja, kad ir aš pats esu iš Anglijos bei galiu (turiu) jiems papasakoti apie tai, sunku ten gauti darbą, ar nelabai. Ta mažytė smulkmena, kad daugiau negu dešimt žodžių anglų kalba iš mūsų visų težinau aš vienas, savaime suprantama nieko neglumina. Žino jie po du-tris žodžius kiekvienas, ant visų bus visas tuzinas ir pirmyn, pasakok. Galėjau čia ir dabar išvardinti mažiausiai penkias šalis iš savo aplankytų, kur sustabdžius tokį kontingentą ir likus su jais automobilyje, būčiau paprašytas pasidalinti turimais pinigais. Omanas į tų šalių sąrašą nepatektų, kadangi tai pasakų šalis, kur visi draugiški ir paslaugūs. Turbūt galėjau su jais pavažiuoti kiek toliau, tačiau kadangi pasakę visus savo žinotus žodžius anglų kalba jie ėmė kalbėtis tarpusavyje man nežinoma kalba, radęs bet kokią priežastį, paprašiau mane išleisti. Sutiko, atsisveikinimui parodydami keliuką, vedantį link jūros, kur galima stebėtis vėžlius. Nejausdamas jokio poreikio vėžlių stebėjimui, likau tranzuoti kelyje, laukdamas naujų mašinų bei naujų nuotykių.


Pasaka apie nusikaltimą ir bausmę

       Vieną akimirką atrodytų visas pasaulis priklauso tau, ar bent jau siauras jo gabalėlis tavo, ribojamas nesibaigiančio kelio, o kitą - žiūrėk jau sėdi tu policijos automobilyje grotuotais langais. Būtent taip ir nutiko tą popietę man. Mano nusikaltimas - mėgstu keliauti autostopu, kuomet radęs menkiausią galimybę tarp nesibaigiančių savo darbų ir kitų rūpesčių, vėl ir vėl grįžtu į savo jaunystės laikus, į amžiną ir niekada nesibaigiantį kelią. Bausmė man už tai - sekantis geras pusšimtis kilometrų šarvuota policijos mašina, pasodintam ant galinės sėdynės mėgautis už grotuotų langų lekiančiais Omano peizažais. Nufotografavau ir juos, ir policininkus, du kurių sėdėjo priekyje, o vienas gale šalia manęs, laikydamas šautuvą rankose. Tą patį šautuvą, kurį atidaręs dureles prieš įlipdamas į šarvuotą automobilį mačiau vietoje, kurioje dabar sėdžiu. Tada vienas jų ginklą maloniai patraukęs, liepė ten sėsti. Nenorėdamas sužinoti ar ginklas užtaisytas, ar nelabai, tą pačią akimirką pareigūnui paklusau, prieš tai dar gavęs niuksą iš manyje gyvenančio bailio, ten pat gyvenančiam asilui neleidus tarti nė garso. Daug galimybių pasireikšti asilas turės mums atvykus į sekantį kaimą, pavadintą jo vardu, bet apie tai jau kita istorija ir kita pasaka iš vienuolikos ir vienos nakties Arabijos pasakų.

       O kol kas - su vėjeliu ir trijų nesilpnai ginkluotų Omano Sultonato pareigūnų kompanijoje, besidairydamas pro grotuotus šarvuoto džipo langus, svarsčiau kiek gi metų man duos ir ant kiek pakenčiamos sėdėjimo sąlygos Asylaho kaimo kalėjime. Ne veltui matomai niekas apie autostopą čia nežino. Matomai rimtas straipsnis yra už tai, baudžiamasis, kad visi net šnekėti apie tai bijo, jau nekalbant apie keliavimą tokiu būdu. Gaila džiūvėsių iš namų nepasiėmiau.


Pasaka tik apie asilą, radusį gyvenvietę, pavadintą jo vardu

       Lyg perskaitęs mano mintis, asilas jau visai netvėrė savo asiliškame kailyje. Kaip kitaip, juk važiuojame ir tuoj atvažiuosime į kaimą, pavadintą jo vardu. Paskutinį kartą aš, jis ir mano draugė Evelina tokiame buvome Maroke, tą tolimą 2010-ųjų metų pavasarį. Ir nors ten kaimas vadinosi nes Asylah, o Asilah, tačiau kažin ar viena raidė ką nors keičia ir galėtų užtemdyti asilo džiaugsmą. Kaip kad ir nė vienas debesis nepajėgtų užtemdyti Arabijos saulės danguje, kadangi debesų čia paprasčiausiai nėra. Ten, Maroke, prieš šešis su puse metų sutikome mes tada angelą Gabrielių, draugišką bei už pinigus paslaugų traukinių stoties prižiūrėtoją marokietį, suteikusį tą naktį mums nakvynę šalyje, kur kiekviena nakvynė palapinėje po atviru dangumi tapdavo iššūkiu. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Ketvirta dalis. Kitas pavasaris. Penkiasdešimt šeštas skyrius, 610 puslapis. Ar greitai? Kada pagaliau mes atvažiuosime? Tylėk, asile! Tylėk ir lauk. Ta prasme ne eik lauk, o lauk kol atvažiuosime.

       Atvažiavome. Bausmė nenumatyta, sultonas mielaširdingas, gali eiti sau į visas keturias puses. Jūs labai geri - ir pavežėte, ir nenušovėte, ir į kalėjimą nesodinate. Na o klausimas "Kur čia centras?" gal ir galėjo nuskambėti juokingai kaime su viena gatve, bet tik ne kaime tokiu pavadinimu. Jie iš mandagumo vis dėlto nusijuokė ir palinkėję gero kelio, nuvažiavo. Nors ir leido eiti į visas keturias puses, tik eiti aš niekur neskubėjau, surengdamas fotosesiją prie kaimo įvažiavimo ženklo, ant kurio buvo parašytas mano vardas. Atsiprašau, asilo vardas. Žemėlapyje besivadinantis Asylah kaimu, iš tiesų vadinosi jis Asila. Menkas praradimas, taip dar geriau, lietuviškiau, o trūkstamos raidės dingimą žodžio gale, draugams bei namiškiams namie nesunkiai galėsiu paaiškinti vietinių vaikų ar vandalų išdaiga. Įvairių nuotraukų pasidariau toje vietoje ir stovėdamas po tuo ženklu - rudame fone, baltais arabiškais bei lotyniškais simboliais parašyto.

       Nuotrauka pirma: Aš ir ženklas "Asila" virš mano galvos. Šita bus padalinti draugams, namiškiams, mane pažįstančioms, pažinojusioms ar dar tik besiruošiančioms susipažinti moterims. Tiks ir darbdaviams.

       Nuotrauka antra: Aš, asilas ir ženklas "Asila" virš mudviejų galvų. Bus apsikeisti su manęs nepažįstančiais, dalykinio susitikimo metu, kaip vizitinė kortelė.

       Nuotrauka trečia: Aš, absoliučiai visi mano kuprinėje esantys drabužiai ir ženklas "Asila" virš mano galvos ir išverstos kuprinės turinio. Bus nemokantiems planuoti kelionės.

       Nuotrauka ketvirta: Aš, ištirpę fermentinis sūris bei juodasis šokoladas ir ženklas "Asila" virš mano galvos ir maisto produktų. Bus nesuprantantiems saulės poveikio ir jėgos šiose platumose rudens vidury.

       Nuotrauka penkta: Aš, mano žieminis miegmaišis, skirtas miegoti iki minus dvidešimties ir ženklas "Asila" virš mano galvos. Bus atminimui pirmąjį kelionės rytą Dubajaus oro uoste sutiktam eskimui iš Grenlandijos, taip išreiškiant solidarumą su juo bei parodant, kad ne jam vienam čia sunku.

       Nuotrauka šešta: Aš apsirengęs žaliais marškinėliai ir ženklas "Asila" virš mano galvos. Bet tokia nuotrauka atrodo jau buvo.

       Ir vis dėlto, kur čia centras? Kadangi kaime esant vienai gatvei pasirinkimo didelio nėra, ja ir patraukiu kairėn, link jūros. Praeinu paminklą laiveliui - mažą valtį, užkeltą ant pjedestalo, kokioje Baltarusijoje toje vietoje garantuotai stovėtų Leninas. Toliau eidamas gatvėje po kaire išvystu "Barber shop" - demono kirpėjo ir barzdaskučio arba paprasto kirpėjo ir barzdaskučio namą. Galvą pakėlus - nuo vieno iš namų sienos su manimi sveikinasi trys piliečiai, du kurių kariškomis uniformomis, o vienas vidury visas toks baltas. Sveiki, sveiki, bet man dar ne 43-eji, kas užrašyta šalia jūsų. Nepasakysite kur čia centras? Mečetė, pakistaniečių restoranas ir jūra. Vis tos pačios Omano įlankos pakrantės čia būta kokios tai žalios nuo žolių ir ji man primena pakrantes iš dokumentinių filmų apie Afriką. Gyvenimas verda. Vaikai gaudo rankomis žuvis ir neša jas rodyti tėvams ar bendraamžiams. Tėvams - kad tie jais didžiuotųsi, bendraamžiams - kad jiems pavydėtų. Seniokai sėdi mečetės pavėsyje, gerdami karštuosius gėrimus ir apie kažką besišnekučiuodami. Kas žino, gal ir apie mane - svetimšalį keliautoją su kuprine, praeinantį greitu žingsniu jų asiliško kaimo gatve Arabijos jūros pakrante. Taip greitai, kaip kad praėjo jų jaunystė ir didžioji dalis gyvenimo. Tas bėgantis laikas, tas skubantis keliautojas. Dar kažkas pravažiuodami iš automobilio paklausia ar manęs nereikia kur pavežti ir ko aš čia ieškau. Visai kaip toj dainoj, kur vienišo jūreivio paklausia "Ko ieškai čia broli?", o jis atsako "Aš nieko nenoriu!".

       Kad ir koks mielas bebūtų tas kaimas, anksčiau ar vėliau ateina laikas jį palikti. Kaip kad visada ateina laikas palikti kažką mielo, artimo, patinkančio ir palikti nenorimo. Grįžtu atgal tuo pačiu keliu kaip atėjęs ir vos begalėdamas patempti asilą, nusprendusį čia pasilikti visiems laikams ir su tais senukais laukti savo pabaigos bežiūrint į Arabijos jūrą. Taip negalima, asile, nepalik manęs vieno, tu man dar reikalingas - ir čia, ir namie, ir kelionėse, kurios dar bus. Nori, va dar prie to paties ženklo, tik šį kartą šimtas septynioliktąjį kartą nusifotografuosime? Nori, nuotrauką tą pavadinsiu ne "Aš ir asilas", o "Aš ir geriausias mano draugas atostogauja šiltuose kraštuose"? Nori? Tik tu pasakyk. Nepalik manęs, asile. Būk žmogus. Kad ir kaip sunkiai sekėsi man įtikinti asilą apleisti kaimą pavadintą jo vardu, galų gale man tai vis dėlto pavyko ir nelaukęs kol asilas apsigalvos bei sustabdęs pakistanietį, nuvažiavau su juo keliu jau į vakarus, Omano įlankai ir Arabijos jūrai taręs sudiev. Asilo širdis liko ten ir jeigu vieną dieną asilas iš mano gyvenimo dings, aš žinosiu kur jo ieškoti.


Pasaka apie pagalbą

       Žemėlapyje aiškiai buvo parašyta, kad trys miestai ar kaimai panašiais pavadinimais Bilad Bani Bu Ali, Bilad Bani Bu Hasan ir Jalan Bani Bu Hasan eina vienas paskui kitą, kelių kilometrų atstumu vienas nuo kito. Tačiau žemėlapis arba melavo, arba nežinojo, kad iš tiesų visi tie Baniai yra vienas ir tas pats miestas, savo namais besitęsiantis palei kelią gerą dešimtį kilometrų, o tai ir daugiau. Saulei jau beveik nusileidus nesunkiai supratau, kad niekur iš tų namų masės aš neišeisiu, tad pirmą kartą šioje kelionė nusprendžiau patranzuoti sutemoms užklojant žemę. Sustoję kokie tai vaikai pajuokavo, paprašydami dviejų rialų už tai, kad nuvežtų mane ten, kur namų nebėra. Jokių rialų aišku aš jiems nedaviau, nusprendęs niekur jų nepaleisti ir apeliuodamas į jaunas jų sąžines paklausiau, ar negalėtų jie man padėti be pinigų. Ne tai, kad automobilių tame kelyje būtų mažai, kurių iš tiesų buvo daug, o tai, kad viršų ėmė azartas bei noras sužinoti, ar ir pinigų prašantys gali pavežti be jų. Jie sutiko, su jais pavažiavau ne daugiau penkių šimtų metrų, iki parduotuvės. Irgi gerai, bet tai nesprendžia problemos, kadangi aplinkui ir toliau vien namai, o to mieliausio ir žalio namo - mano palapinės dar nematyti.

       Tuos du vaikinus palikęs (niekad negalvojau ištarsiantis tokius žodžius savo gyvenime), per sekančias penkias minutes sustabdau dėdę, nenorintį pinigų, užtat trokštantį bei galintį man padėti. O planas mano toks - jis turi automobilį, kuris važiuoja, aš turiu palapinę, kuri nepastatyta. Taigi, jis mane veža į kokią nuošalią vietą ir toliau važiuoja savo keliais, o aš einu miegoti. Toks planas jam visai patinka, o kadangi aš pats žinau čia kažkur netoliese turinčią prasidėti dykumą su smėlio kalnais, kupranugariais ir panašiais dalykėliais, užvedu jį ant kelio, duodamas mintį kur mano žalias namas labai norėtų šiai nakčiai atsirasti. Taręs "no problem", nupasakoja jis man apie kažkokias vietinių prilaikomas kupranugarių fermas, šalia kurių pastatęs savo palapinę, ryte ant smėlio kalnų galėsiu kad ir šlapintis. Čia Arabijos pasakos, pasakomis tikėti galima. Juo patikėjęs, su juo ir nuvažiavau. Tuo labiau kad ir rinktis labai iš ko nėra.

       Mudviem įsišnekėjus sužinau, kad seniokas tai dirba naftos pramonėje biologu, kažkur viduryje nieko (angl. "no man's land"), šalia Omano Sultonato, Jungtinių Arabų Emyratų, Saudo Arabijos bei Jemeno valstybinių sienų. Garantuotai naftą skiedžia, šelmis. Jei kas nežinojo, tai toje vietoje plyti viena didžiausių smėlio dykumų pasaulyje, vadinamasis "Tuščiasis ketvirtis" (arab. Rub'al-Khali, angl. "Empty Quarter", liet. Rub el Halis) - smėlio karalystė, kurioje niekas tiksliai nežino bei nėra apibrėžę kur baigiasi viena iš tų keturių valstybių ir kur prasideda kita. Tokiu atveju kaip žinia sienos tiksliau nustatomos radus eilinį naftos telkinį ir visai ne faktas, kad visada tai vyksta taikiu bei visiems priimtinu būdu. Kalba eina apie žemės plotą, lygų Lietuvos plotui. Kaip gaila, kad to aš niekada nepamatysiu. Dirba jis po dvi savaites, paskui dvi savaitės išeiginė. Aš irgi taip noriu. Jo pasakojimų apie tas vietas besiklausydamas, užuodžiu naftos, pinigų ir prakaito kvapą. Pirmieji du kvapai dvelkia nuo jo, trečiasis - nuo manęs.

       Iš pagrindinio kelio išsukę, ilgai ieškome jo prieš tai nupasakotų vietų su kupranugariais, smėlio kalnais bei panašiais dalykėliais. Kelis kartus klausiame labiau vietinių, tačiau tie arba ne taip supranta, arba nežino, arba nukreipinėja velniai žino kur. Pavyzdžiui vienas jų liepia sekti iš paskos jo automobilį, o atvažiavus į vietą prie kiemo smėlio dėžės dydžio kalvos aiškina ne taip supratęs ir galvojęs, kad smėlio mums reikia statyboms. Tad nieko keisto, kas visas šis geros valandos pasivažinėjimas baigiasi skambiu "Gerais norais kelias į pragarą grįstas" akordu. Nieko baisaus neatsitinka, tik pasukę į kažkokį jau visai kaimo šunkelį, vedantį pro palmes ir absoliučioje tamsoje, atsitrenkiame į aklavietę. Ten stovi koks tai automobilis ir su juo perkalbėjęs vairuotojas man paaiškina, kad tas žmogus turi kupranugarių fermą ir gali man parodyti dykumą. Galėjau čia ir dabar išvardinti mažiausiai septynias šalis iš savo aplankytų, kuriose stovėdamas visiškoje tamsoje su dviem nepažįstamais vyrais kaime, jų būčiau paprašytas pasidalinti savo turimais pinigais, o kai kuriose iš tų šalių ir kai kuo daugiau.

       Atsisveikinęs su paslaugiuoju omaniečiu, persikeliu savo kuprinę į naujosios mašinos bagažinę, pats sėsdamas į keleivio vietą. Gaunu mažą buteliuką vandens ir energetinio gėrimo skardinę. Vandenį geriu čia ir dabar, energiją pasilikdamas rytojui, kuomet bus karšta ir kada to saldaus gėrimo norėsis kur kas labiau, nei kad jo norisi dabar. Anam nuvažiavus, o man likus su nepažįstamu vyru absoliutaus kaimo absoliučioje tamsoje po palmėmis, ima jis kalbėti kitaip. Ir nors nieko nepadoraus nesiūlo, tačiau ir tai ką jis sako man visai nepatinka. Esmė, kad jis iš tiesų turi fermą ir organizuoja išvykas į dykumą, tačiau tai tik rytoj ir tai ne už dyką. Kaip sako rusai: "Razumeetsia eto ni besplatno" (liet. "Savaime suprantama tai ne nemokamai"). Apsišik galvą, žmogau! Ko iš karto to nesakei? Dėl rytojaus tai viskas aišku bei suprantama, ne durnas, durnas nesuprastų, ne naktį po dykumą vaikščioti. O štai dėl mokamų paslaugų, tai mes taip nesitarėme, išgraužk. Lipu iš automobilio, netrukdomas pasiimu savo kuprinę ir taręs, kad jį palieku, ryžtingu žingsniu pasuku takeliu link kaimo, iki kur geras kilometras, o paskui dar koks dvidešimt kilometrų iki pagrindinio kelio. Norėdami suprasti mano ryžtingumą bei kaip ryžtingai toje vietoje buvau nusiteikęs, prisiminkite paskutinį kartą, kai išsiskyrėte su savo vaikinu ar mergina, tarę jam "Sudie, brangus, man rodos mūsų meilė baigės".

       Tačiau čia Omanas ir niekas likimo valiai žmogaus nepaliks. Vairuotojas mane stabdo, klausdamas ko aš noriu ir ką jis gali dėl manęs padaryti. Pas juos tai į kraują įaugę. Sakau norintis, kad vežtų mane iki pagrindinio kelio. Jis be jokių papildomų klausimų sutinka ir atvežęs iki lengvai smėliuoto kalno, kur aš galėčiau statyti palapinę, pats pažada rytoj apie pusę aštuonių ryte sugrįžti, kad parodytų man savo kupranugarių fermą bei ne savo, o visų dykumą. Gerai, kad aš miegu iki šešių ryto ir rytoj tokiu laiku, kai jis čia atvažiuos (jeigu atvažiuos), manęs nebus nė kvapo. Sakysite nesąžininga taip? O sąžininga žadėti parodyti dykumą ir kupranugarius, prieš tai nė žodžiu neužsimenant apie tai, jog tai už pinigus? Taip kad ne jam ir ne jums mane teisti. Ir iš viso - jei ne jis, nebūčiau tada praradęs čia atvežusio paslaugiojo omaniečio. Taip kad lygiosios, rezultatu 1:1. Viso to reikalo geroji bei šviesioji pusė? Yra tokia - turiu vietą nakvynei šiai nakčiai bei skardinę energetinio gėrimo rytojui. Viso to reikalo moralas? Jokio.

       Tą naktį, ketvirtą Arabijoje, miegojau itin prastai. Galvojau arba asilas trukdo, besiilgintis kaimo savo pavadinimu, iš kurio ne per seniausiai jėga buvo ištemptas, arba bailys bijo gyvačių, kurių sakė čia yra ir kurios gali atšliaužti ne smėliu, o nukristi ant tavęs iš medžio. O miegu tai aš prie atvirų palapinės durų. Ryte prasto miego priežastis buvo kaip ant delno - tai būrys skruzdėlių, okupavusių mano palapinę. Daug jų tą naktį žuvo, tik kelios grįžo tą rytą į savo namus. Tikiuosi repatriacijos išlaidos buvo numatytos jų draudimo sutartyse, prieš lendant į dažnai besivartančio keliautojo palapinę. Ir ko jos ten ieškojo? Maisto nėra, kadangi aš jo nevartoju, vanduo užsuktas, saldus gėrimas neatidarytas. Tai dėl ko jo žuvo? Ir kas dabar jų vaikams parneš maisto?


Pasaka apie auksą

       Saldus vandenėlis - energetinis gėrimas pusryčiams ir pirmyn į kelią, iki kurio ne daugiau kilometro. Būtų puiki mankšta, jei ne man beeinant sustojęs vyras su vaiku. Ir nors sakau, kad nereikia ir čia netoli, vairuotojas primygtinai kviečia vidun. Ką gi, pats kaltas, ko tik nepadarysi dėl šeimininko. Mašina jo pavargusi, durelės ne visai užsidaro, vietos mažai, kelias netolimas, atvažiavę visi laimingi - man nereikėjo eiti, jis ir jo sūnus pabendravo su svetimšaliu. Nedaug ką spėju jiems papasakoti, viskas vyksta greitai, spėk suktis ir kiloti kuprinę iš vieno transporto į kitą. Jau pagrindiniame kelyje sustoję du pagyvenę vyriškiai vienu automobiliu pristato į sekantį kaimą, ten nuperka arbatos ir vandens, o paskui nuvežę prie taksi sustojimo bei pasakę kiek kainuoja kelionė su tais, nuvažiuoja. Aš jų neklausau ir niekur su jokiais taksi aišku nevažiuoju, o vėl nusprendęs būti blogu berniuku, stabdau mašinas pakelyje. Taksistai lenda į akis ir nervuojasi. Sekančiu automobiliu važiuodamas galėčiau lažintis kad ir iš visų turimų grynųjų, jog priešais akis ant kapoto šviečiantis geltonas "Toyota" ženkliukas yra iš grynų gryniausio aukso ir ne pačios žemiausios prabos. Ech, kaip jis tada žibėjo saulės šviesoje, visą kelią laikydamas prikaustęs mano žvilgsnį. Šiaip ne taip, didelės valios pastangų dėka iš aukso hipnozės išėjęs bei matydamas mums jau bebaigiant įveikti Ibra miestą apvažiavimu, jo pabaigoje vairuotojo prašau būti išlaipinamas, jam toliau važiuojant į Mascatą, man norint į dykumą. Jis sutinka, sustoja, aš išlipu, jis nuvažiuoja. Visi prie savų - su manim mano kuprinė, su juo - jo auksas. Kada nors ir aš toksai būsiu, mama.

       Ibra - tai vartai į Vahibos smėlynus (angl. Wahiba Sands, Ramlat al-Wahiba, Sharqiya Sands) - penktadalį Lietuvos ploto apimantį dykumų regioną Omane, pilną smėlio ir vietomis apgyvendintą beduinų. Gyventojai beduinai manęs visai nedomina, smėlis - jis yra tai, ko aš ieškau, tikėdamasis pagaliau išvysti savo akimis tikrą dykumą, po visų bevaisių jos ieškojimų prieš tai Maroke ar Irane. Be to tuose smėlynuose aptikta 16 tūkstančių rūšių bestuburių, 200 kitų gyvūnų rūšių bei 150 rūšių vietinių dykumos augalų. Nedomina ir tie, tenoriu smėlio, daug smėlio, dar daugiau smėlio. Vartai tai vartai, tačiau kol kas esu miesto pakrašty ir reikia rasti nemokamą gidą, kuris pasakytų į kurią pusę eiti ar važiuoti, kad pamatyti smėlį. Kadangi kaip žinia vienas svarbiausių dalykų, kuriuos būtina pasiimti į kelionę, yra smegenys, nieko nelaukęs patikrinu savuosius. Kad iš namų pasiėmiau tai atsimenu, bet neaišku ar per keturias dienas neišdžiūvo jie šitame pragariškame karštyje. Viskas tvarkoj, dar likę, net ne šiek tiek, gal net per daug. Smegenys pasufleruos, kad į miestą eiti ir ilgai užtruks, ir karšta, ir kuprinė sunki, ir vanduo šiltas, todėl to daryti visai nereikia bei neapsimoka. Protingi smegenys, ne veltui reiškia juos pasiėmiau, kojos ir nugara padėkos. Neliks patenkinta gal tik dešinė ranka, kuriai reiks atlikti visą darbą ir sustabdyti mašiną. Bet pervargti nespės ir ji, kuomet sustos pats pirmas važiavęs automobilis ir aš grįžinėsiu atgal į rytus, tik ne apvažiavimu, o pagrindine miesto gatve.

       Vairuotojo būta ant tiek paslaugaus, kad jis ne tik visą miestą praveš, bet dar ir ant lapelio surašys kelis pavadinimus, man turėsiančius tapti orientyrais ieškant netoliese esančių Vahibos smėlynų. Miesto pabaigoje išleis, šalia taksi aikštelės, aš jam spėsiu dar paaiškinti, kad tomis pragaro mašinomis nesinaudoju. Mane jis supras, bei palinkėjęs gero kelio ir pakartojęs kelis raktinius žodžius, nuvažiuos atgal į miestą savo reikalais. Netrukus sustabdyto indo pagalba grįšiu kelias dešimtis kilometrų atgal tuo pačiu keliu, kuriuo čia ir atvažiavau. Matomai pirmyn vežamas taip buvau užhipnotizuotas auksinio "Toyota" ženklelio, kad tuomet kairėje kelio pusėje buvusių smėlynų nepastebėjau. O gal prieš tai jų todėl nemačiau, kad jie pasirodė besantys kiek toliau kelio ir kad juos pamatyti, reikia žinoti kada ir kur žiūrėti. Tą kartą žinojau, kuomet paėjęs kiek už namų, išvydau juos - tolumoje dunksančius smėlio kalnus. Ir tai nebuvo smėlio ar žvyro karjeras prie babytės Bronės sodybos. Mane link savęs kvietė bei viliojo jie - Vahibos smėlynai.


Pasaka apie jubiliejų

       Po dvidešimties minučių ėjimo štai aš jau ir vietoje. Ilgiau nebegalėdamas laikyti šlapimo... Ups, gerai jau gerai - juokauju. Iš tiesų tai nebegalėdamas ilgiau laikyti saulėje kairės rankos žasto, kuris kaip reikiant pasvilęs, nudegęs, raudonas ir skauda, priverstas esu jį dengti kuo nors. Kad ir kaip liūdna bei karšta būtų, vienintelė tam tinkanti priemonė pasirodo besantis mėlynasis mano megztukas. Tas pats, sėkmę nešantis, daugybėje kelionių mane lydintis, kuriam ši kelionė beje jau dvidešimt penktoji. Jubiliejus šioks toks, ir nors čia jis retai nešiojamas, bet irgi dalyvauja. O liūdna todėl, kad nelabai faina prie plius trisdešimties su kapeikomis vidurdienį saulei kepinant trintis palei dykumą su megztiniu. Jei manimi netikite, galite patys pabandyti ir jei patiks - man parašyti. Lauksiu laiškų, iš Jaltos.


Pasaka apie pasiūlymą

       Smėlynų papėdėje randu medį ir ant jo pakabintą virvę su kilpa. Atrodytų konkretus bei aiškus pasiūlymas, kad aiškiau turbūt net būti negali - imti ir pasikarti. Čia ir dabar, nieko nelaukus, nieko apie nieką neklausinėjant. Ne veltui ta virvė čia pakabinta visiems gerai matomoje vietoje ir matomai kažkas prieš mane dykumoje buvęs tokiu ženklu bando apie kažką įspėti, žinodamas tai, ko nežinau aš, gyvenime dykumoje nebuvęs. Nuspręsti nelengva, su kuo pasitarti aplinkui nė gyvos dvasios, pasiūlymas tame karštyje atrodo toks viliojantis, gundantis bei daug žadantis. Gal rimtai pasikarti? Bet tada atleistų iš darbo. Ne variantas. Užtat pasikorus nebus nei karšta, nei į dykumą reiks eiti. Aišku visada lieka tikimybė po mirties patekti į pragarą, kur velniai smalą verda, o aplinkos temperatūra irgi ne minusinė, bet labai abejoju, kad ten bus karščiau negu kad yra čia. Hmmm... Neklausiu ką darytumei tu, nes tavęs ten nėra.

       Ir nors pasirinkti tikrai nelengva, kuomet galvoje pilna argumentų tiek už, tiek prieš, tačiau baimė būti atleistam iš darbo ima viršų ir atidėjęs tą pasiūlymą ateičiai bei pažadėjęs sau jį apsvarstyti iš dykumos grįžęs, jeigu taip kartais nutiktų, lieku sėdėti medžio pavėsyje, o ne kabėti kilpoje. Be to ir pačios kilpos nenoriu užimti - gal ją čia kas pasiruošė sau ir išėjęs paskutinį kartą atsisveikinti su dykuma, pamylėti gražuolės meilužės gretimame kaime ir suvalgyti paskutinio skaniausio kebabo, grįžęs labai supyktų, radęs savo kilpą užimtą kokio tai neaiškaus pakaruoklio-svetimšalio. Kam pykdyti vietinius? Arba dar blogiau, kuomet savo kilpoje radęs neestetiškai bei nefotogeniškai atrodantį suprakaitavusį pakaruoklį-svetimšalį, imtų jis ir suprastų, kad jo gyvenimas ne toks jau blogas, pilkas ir liūdnas, bei pažvelgęs į jį (tą gyvenimą, ne pakaruoklį) kitu žvilgsniu ir iš kito rakurso, bėgtų neatsigręždamas nuo to, ką sugalvojęs. Va to tai aš visai nenoriu, ne psichologinėje jaunimo linijoje dirbu, kur kam nors kas nors rūpi, ar bent jau taip sako. Kam trukdyti žmonėms daryti tai, ką jie sumanę? Niekas tokios teisės nedavė mums Danguje ir paskutiniojo teismo dieną neabejotinai tektų už tai atsakyti.

       Įdomu, o jeigu pasikarti, tai su kuprine ar be jos vertėtų tai daryti? Su kuprine atrodytų patogiau, kadangi papildomi penkiolika kilogramų galėtų būti kaip garantas patikimesniam bei kokybiškesniam kaklo užveržimui virve. Tai dar vienas klausimas, atsakymo į kurį nežinodamas, nusprendžiu ir toliau nepasikarti, o kęsti tą pragarą, tvyrantį ore. Be to nepasikorus ir iš darbo neatleis. Užtat teks eiti į dykumą. Kaip sako rusai: "Nado Fedia, nado" (liet. "Reikia Fedia, reikia").

       Bandau atgauti kvapą. Čia dėl to, kad prieš tai ėjau, o ne kad ištrauktas iš kilpos. Galiu patikinti - kilpoje aš tikrai nebuvau, dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Dar bandau patikėti tuo, kad mano turimas vanduo yra nors kiek geriamas. Tačiau taip nėra, kuomet kiekvienas išgertas jo gurkšnis nori atgal. Sunkiai susilaikau nevėmęs, kaip kad ir nepasikoręs. Paskui įkvėpęs daug, daug oro, kylu į statų kalną, šturmuoti pirmosios jo dalies. Galvoje skamba melodija su žodžiais: "Padėk man Viešpatie, nesibijau pavojų, neieškau dvasiai poilsio, kūnui atgaivos". Beje, apie atgaivą, ji praverstų, bent kokiais penkiais niekingais litrais ledinio vandens, nukritusio po kojomis man iš dangaus. Ir nors čia Arabijos pasakos, tokių stebuklų nenutinka. Einu toliau.

       Smėlis kaip pasiutęs slysta iš po kojų, greitai jo pilni visi batai, prakaitas bėga upeliais, širdis tabaluojasi, mano gyvenimas man vis dar atrodo saldus, kad ir su prakaito bei smėlio prieskoniu. Pasiekęs pirmą vietą poilsiui, jaučiuosi didvyriu ir nugalėtoju, žvilgsniu ieškodamas aplinkui paminklo sau. Tačiau čia nieko nėra, tik smėlis ir keli skurdūs augaliukai. Pailsėjęs toliau (aukščiau) nusprendžiu kabarotis jau be kuprinės. Man be jos lengviau, tačiau užkopęs į dar vieną kalną ir pamatęs ją tokią mažytę, paliekančią toli nuo manęs ten apačioje, suprantu - be jos aš negaliu, be jos aš esu niekas ir niekur toliau be jos aš neisiu. Žemyn ridentis smėliu lengva, greitai sugrįžęs pasiimu tai, kas priklauso man.


Pasaka apie draugę

       Ech, sunkioji mano drauge. Mėlynoji, suplyšusioji, nepakeliamoji, talpioji. Kur tik mudviejų su tavim nebūta, kur tik nekeliauta ir ko tik nematyta. Taip, tu suplyšusi ir pavargusi, tačiau ir raktai spindi tik nešiojami, bet nenaudojami. Tu visada su manim, kai aš su Keliu. Tavyje rado prieglobstį mano miegmaišis ir mano žali namai, diena iš dienos prie tavęs prisirišęs važiuoja kilimėlis, o galimybei esant tavyje telpa visi virtuvės rakandai. Tik tu sugebi palikti žymes ant mano kūno tose jo vietose, kuriose negalėtų to padaryti jokia moteris. Mano pečiai, mano nugara, paskui dar daug laiko po kelionės praėjus tave prisimena ir keikia. Kažkada net Frykio namais tu buvai. O kiekvieną naktį man esi už pagalvę, ant kurios dedu savo dienos įspūdžių išvargintą galvą. Ir nors prieš šią kelionę tau gal ir vertėjo pasilaikyti dietos, ko tu nepadarei, prisidėjusi į save visokio bereikalingo šlamšto, kurio čia tikrai nereikėjo, nereikia ir nereiks, aš tau atleidžiu. Taip, taip, tu teisingai išgirdai - atleidžiu tau visus tuos penkiolika tavo kilogramų, diena iš dienos mano išsišiepusio tempiamų ant savo kupros. Ar tu supranti ką man reiškia ištarti šiuos žodžius? Visus, alei vieno gramo, kasdien spaudžiančius mane. Ar gerai taip? Pasakyk, ar reikia dar daugiau. Ir nepyk, kad silpnumo akimirką tave palikau vieną. Daugiau to tikrai nedarysiu, o vienintelės vietos, kur mes išsiskirsime, bus automobiliai, lėktuvai, parduotuvės ir tualetai. Nori, vakarais net už palapinės šlapintis eisiu su tavim, ko įprastai nedarau, o namie programuodamas sėdėsiu prie kompiuterio ant nugaros tavo užsidėjęs, ko irgi nesu iki šiol daręs. Nori? Tu tik nepyk.

       O tą kopimo dalį smėliu viršun pakartoju iš naujo, tyliai sau po nosimi murmėdamas bei bambėdamas: "Draugų tu nepalieki, Donatai! Ne-pa-lie-ki! Niekada nepalieki. Nie-ka-da!". Atmink tai visiems laikams ir visiems keliams. O jeigu kartais pamirštum, kaip kad nutiko dabar, prisimink jaunystę, kuomet pats buvai ne kartą ir ne du paliktas Kelyje. Visa laimė, kad ne draugų tada būta, o šiaip, su kuriais gyvenimas papokštaudamas leido tau atsidurti Prancūzijos Marselyje, Vokietijos degalinėje, Norvegijos Stavangeryje Graikijos Atėnuose ar Ukrainos Kijeve. Papėdėje smėlio kalnų likusios neišnaudotos galimybės pasikarti nepamirštu nė akimirkai. Ir kuo toliau, tuo mažiau abejonių lieka, kad grįžus ta galimybė man pravers bei bus apsvarstyta iš naujo. Šį kartą jau su kur kas daugiau argumentų "už", nei kad "prieš". Ir dabar jau tiksliai žinau, kad jei ir nuspręsiu čia pasikarti, darysiu tai su kuprine. Ne todėl, kad patikimiau būtų, o todėl, kad ji man brangiausia ką čia turiu.


Pasaka apie dykumą

       O kol kas tam pačiam man reikia užlipti į ana va tą smėlio kalną. Sakau tai gal sau, gal savo kuprinei, o gal smėliui po kojomis ir saulei virš galvos, sekundė paskui sekundę trukdantiems man tai daryti. Žingsnis po žingsnio, prakaito lašas po prakaito lašo, keiksmažodis po keiksmažodžio, gerklėje persipinant malonumui nuo gauto vandens su noru jį išvemti, einu toliau. Žingsnis po žingsnio pirmyn, žvilgsnis po žvilgsnio aukštyn. Tai mano olimpinis šūkis, tai mano suknistas "Citius, Altius, Fortius!" (liet. "Greičiau, Aukščiau, Tvirčiau!"). Mes dar pakovosim, nors jau ir seniukai. Linkėjimai prancūzui Pjerui nuo lietuvio Donato. Siunčiu širdingą pasveikinimą į XIX-ojo amžiaus pabaigą Pjerui de Kubertenui (pranc. Pierre de Coubertin), tam pačiam, Tarptautinio Olimpinio Komiteto įkūrėjui, šį šūkį, o gal ir iššūkį sugalvojusiam. Taigi - prancūzui Pjerui, nuo lietuvio Donato, iš Omano smėlynų. Atsakymas nebūtinas, jo ir nebus, kadangi tai iš serijos "Lost and found" (liet."Pamesta ir atrasta"), jam seniai mirus bei pasimetus laike, o man dar tik bandant tai padaryti. Ir jei kas nors Danguje tą akimirką iš viršaus į mane žiūrėdamas būtų sugalvojęs priiminėti statymus ant to, pavyks ar ne man užkopti į tuos smėlio kalnus, o iš jų grįžus pavyks ar nepavyks pasikarti, nežinau kurio pusėje būčiau abejais iš tų spėjimų.

       Toje milžiniškoje smėlio dėžėje radau kas veikti, praleisdamas ten valandų valandas - dvi ar tris. Laipiojau smėlio kalnais ir leidausi žemyn nuo jų, fotografavau ir fotografavausi, filmavau, dainavau, žvilgsniu ieškojau beduinų ir jų kupranugarių ar tiesiog žiūrėjau į nieką. O kai visa tai nusibosdavo, guldavau ant žemės, tai yra smėlio, leisdamas savo kūnui jaustis kaip steiko gabalui orkaitėje, kaitinam iš visų pusių. Namų šeimininkės mane supras. Buvo pats vidurdienis, ir smėliui kaip reikiant įkaitus, ilgai ant jo gulėti negalėjau, tačiau kaip jaučiasi kiaušinis keptuvėje nuo šiol žinau. Paskui vėl laipiojau, bėgiojau, ir vėl iš naujo, ir taip toliau, ir panašiai. Dykumoje buvusios namų šeimininkės mane supras.

       Ir vis dėl to dykumoje nesu vienas. Frykis neatvyko su manimi, užtat vietoj savęs delegavo kietesnį savo draugą - molinį kiauliuką, savo laiku lydėjusį mudu su Evelina Izraelyje. Jam nebaisūs jokie musulmoniški ar kiaulienos nemėgstantys kraštai, kadangi kietas jis ne tik tiesiogine žodžio prasme, būdamas molinis, bet iš tiesų "kietas", kokie kieti būna Panevėžio bachūrai, penkiese sutikę negrą savo gimtajame mieste. Sėkmingai prasprūdęs pro visų sultonų bei emyrų kontrolę, džiugina jis mane ta popietę karštą Vahibos smėlynuose po karšta Arabijos saule. Sakau, kad kietas (cool). Mes abu kieti. Frykis irgi kietas, tik kur yra šunų. Čia jų nėra, todėl Frykis čia nekietas.


Pasaka apie byrantį smėlį ir bėgantį laiką

       O tada visiems juokams atėjo pabaiga ir galas, kai į savo delną paėmęs kiek į jį telpa smėlio ir stipriai, stipriai jį jame suspaudęs, leidau jam iš jo bėgti. Lengvai, po truputį ir pavėjui. Smiltelė po smiltelės. Ne, toje vietoje aš nesijaučiau smėlio laikrodžiu. Tik man tai priminė mano, tavo, jų ir mūsų visų, šioje Žemėje vaikštančių, kada nors joje vaikščiojusių ar dar tik daryti tai besiruošiančių, gyvenimus. Turbūt nereikia pasakoti kas nutinka, kai kiekvieno iš mūsų jam skirtas smėlis Viešpaties delne baigiasi.


Skeleto pasaka

       Iš dykumos grįžęs gal ir būčiau pasikoręs, kaip kad planavau prieš tai, tačiau kadangi labai norėjau gerti, o vandens neturėjau nė lašo, net nestabtelėjęs patraukiau link namų. Kilpa mačiau dar buvo laisva ir laukė savo išrinktojo. Gali būti, kad ją ten pakabinęs ir kartis besiruošęs asmuo pasiklydo dykumoje, su kuria atsisveikinti ėjo. Ką daryti dykumoje norinčiam bei pageidaujančiam pasikarti, kur aplinkui nėra ne vieno medžio? Ne ant žolės gi jam kartis, kaip ir ne ant kupranugario kaklo ar by***. Tai matomai ieško kelio atgal. Tokiu atveju jam pačiam palinkėkime sėkmės, o jo kilpai - kantrybės ir sulaukti ko laukia. O gal jį, pamylintį meilužę - gražiausią bei ištikimiausią kaime, užtiko tos moteriškės vyras ir išvaduodamas nelaimingąjį nuo nuodėmės kelti ranką prieš save, pasiuntė jį į aną pasaulį savo, jam svetimomis rankomis. Jeigu taip ir nutiko, tuomet posakis "Toliau nuo nuodėmės" apie tuos žmones bei jų santykius, kuomet pas gražiausią ir ištikimiausią kaimo moterį atėjus ne jos vyrui, sugalvojusiam pasikarti, viską išsprendžia jos vyras, pasikarti nesugalvojęs. Be to ir eiti įsibrovėliui toli nereikia. O gal valgydamas paskutinį ir skaniausią kebabą savo gyvenime, nepastebėjo jis jame vinies, kaip kad kiti nepastebi rąsto savo akyse, matydami krislą pas kitus, ko pasekoje tas vinis sudraskė jam žarnas ir savo gyvenimą baigė jis nežmoniškose kančiose šalia tos pačios kebabinės. Niekas nežino ir nesužinos kaip ten buvo ir atsitiko iš tiesų, kaip kad niekas nežino to, kur ir kokia kilpa laukia kiekvieno iš mūsų. Faktas, kad ši buvo skirta ne man.

       Tuos kelis kilometrus iš dykumos iki parduotuvės paršliaužiu, beveik tikrąja to žodžio prasme. Pakeliui ant žemės dar išvystu baltą skeletą kažkieno, kas prieš tai vaikščiojo, bėgiojo ir turbūt džiaugėsi gyvenimu po šia saule, kaip kad juo dabar džiaugiuosi aš. Nejučiomis paspartinu žingsnį, kaip tai visai nenorėdamas prigulti šalia. Gali būti, kai tai būta ne gyvūno, o žmogaus. Gal net to paties, kuris ir kartis norėjo, ir kilpą pasikabino, tačiau neapskaičiavo savo jėgų, prieš tai dar nusprendęs atsisveikinti su dykuma (nes kaip kitaip, juk šalia jos tiek metų gyventa), pamylėti meilužę (nes ji nors ir tapo kito žmona, bet yra dar pakankamai karšta, o ir jis ne paskutinis vaikinas kaime) ir suvalgyti kebabą (nes skaniau už jį juk nieko nebūna, išskyrus šaltibarščius, kurių čia nėra). Ir krito jis tada kilpos nepriėjęs bei tikslo savo taip ir nepasiekęs. Prioritetai gal ir svarbūs mūsų gyvenimuose, kaip kad ir tikslai, tačiau pabaiga vienoda juk visų, mielasis mano drauge. Iliustracija to ana voliojasi po mano kojomis, balto skeleto ir griaučių pavidalu. Gaila, kuomet taip nutinka tada, kuomet tikslas atrodo ranka pasiekiamas. Ant medžio šakos kabaliuojanti kilpa nuo tos vietos jau matėsi, jam trūko tikrai nedaug. Jo nebėra, o ji liko, lyg vaiduoklis pasitinkanti visus, atklystančius į Vahibos smėlynus. Tarsi laukdama savo išrinktojo, to vienintelio, kuriam ji skirta ir kuris susigundys jos siūlomais malonumais. Muahahahaha! Fryki, čia tu? Pasakos pabaiga.

       Skeleto pasakos moralas? Frykis, ir tas negyvens amžinai, nors galimai ir ilgiau už mus visus, kadangi jis guminis, o mes ne tokie. Ilgiau, tai ne tas pats, kas amžinai. Skeleto pasakos finalas? Tik skeletas užusnūdo ir jo pasaka baigta. Tribute to (Duoklė kam): Salomėja Nėris. Senelės pasaka. Balta, balta, kur dairais. Prieš akis iki šiol stovi antrą kelionės dieną JAE Fudžeiroje matyta parduotuvės iškaba, su užrašu "SNOWHITE" baltomis raidėmis raudoname fone. Būtų visai "BaltasSniegas", jei netrūktų vienos pasikartojančios raidės viduryje. Puikus vietinių humoro jausmas nelieka mano nepastebėtas, neužfiksuotas bei neįvertintas. Vitrinoje ten būta kokių tai baltų plakatų, šalia stovėjo baltas automobilis, tačiau baltais skeletais prekiaujant - nemačiau.


Pasaka apie neatsisakymą

       Nors parduotuvėje ir prisiperku visokių niekų, grasinančių rimtai pakelti gliukozės kiekį mano kraujyje, vienas geras dalykas tame pirkinių krepšelyje vis dėlto yra. Kalbu ir rašau aš apie šaldytų vaisių ledus, į kuriuos tik čia pirmą kartą atkreipiu dėmesį ir kurie nuo šiol taps pagrindiniu mano ginklu nelygioje kovoje su karščiu. Įsivaizduokite kas tai per jausmas, kuomet gauni tikrų tikriausio ledo gabalą prie plius trisdešimties ir daugiau. Sunkiai nupasakojama, net nebandysiu to daryti, užtat ateinančiomis dienomis tokių ledų valgysiu po dvi-tris porcijas iš karto. Nors tai ir nėra labai gerai, tačiau tai bent padės nenumirti. Sakai cukraus daug? Dejuoji, kad gliukozės kiekis kraujyje padidės? Matomai taip ir turi būti saldžiam gyvenimui "Dolce vita". Vandens aišku irgi perku, bet kadangi jo gerti negaliu dėl jo savybės mane vimdyti, troškulį bent jau kol kas malšinu sultimis - dideliu kiekiu bei kuo įvairiausių. Studijuojant etiketes nesunkiai galima pastebėti, kad sultys čia atvežtinės, kaip taisyklė iš Saudo Arabijos. Tas pats pasakytina ir apie jogurtus, kurie irgi iš ten pat ir iš karvės pieno. Matomai sauditams savo dykumose sekasi geriau auginti karves, nei kad tai sekasi daryti jungtiniams emyratiečiams bei omano sultoniečiams.

       Daugiau tame kaime veikti nelabai yra kas, einu į kelią, kur praktiškai iš karto sudalyvauju šou, pavadinimu "Tiesa, bet neįtikėtina". Šou programą parengė, pristatė bei pademonstravo vietinio cirko klounas, vairavęs pusantro aukšto blizgantį naujutėlaitį baltą automobilį ir sustojęs prie manęs tranzuojančio, kad paklausti, kiek už kelionę aš jam mokėsiu. O kam dabar lengva? Tikrai ne jam, vairuojančiam automobilį, kokių didžioji dalis žmonijos net nepamatys gyvenime. Turbūt nuo vakar dienos naftą visame pasaulyje ėmė dalinti už dyką, kad šių kraštų naftininkams atėjo sunkios dienos ir tie kaip beišmanydami stengiasi prisidurti, prašinėdami pinigų kelyje iš autostopininkų. Pataręs jam grįžti į savo cirką, kol tas neišvažiavo ir jo nepaliko, stabdymo procesą pratęsiu. Greitai sėdžiu indo mašinoje. Su juo bei jo istorijomis pasiekiu vis tos pačios Ibros, mano lankytos pirmoje dienos pusėje, pakraštį. Kadangi šį kartą į miestą nereikia - ne antrą juk ratą man daryti į dykumą, sekančių susidomėjusių mano tranzuojančia persona - vietinių ar nelabai vietinių, laukiu šiaurės kryptimi. Kelias toje vietoje kiek remontuojamas, einu pro gasterbaiterių išmėtytus rakandus bei paliktas jų darbo priemones, o radęs padoresnę vietą, keliu ranką - vėl ir vėl. Pačių gasterbaiterių niekur nematyti. Sekmadienio vakaras, pusantros valandos iki sutemų.

       Vietiniai gyventojai sustoja mane pavežti sekantį šimtą kilometrų iki kaimo juokingu pavadinimu Bid Bid. Tikrai juokinga - su dviem vyrais važiuoju į Bid Bidą. Kažkur kelio pusiaukelėje manęs paklausia, ar nesutikčiau aš su jais pavakarieniauti. Kodėl gi ne? Galiu ne tik kad sutikti pavakarieniauti, dar galiu ir pavakarieniauti. Sutarta! Ką valgyti ir kur? Vieta - poilsio aikštelė šalia kelio, maistas - naminis, jūros gėrybės ir ryžiai. Valgoma rankomis, prieš tai viską sudėjus ant žemės, prieš tai ant jos patiesus staltiesę. Skanumas, skanumėlis. Pasirodo vis dėlto galiu valgyti, kai noriu. Ar dėl to, kad maistas naminis, ar kad saulė jau beveik nusileidus, ar kad už dyką. Mums į tą Bid Bidą atvažiavus, skiriamės. Jie toliau važiuoja į sostinę Maskatą, o aš einu į Bid Bidą statyti žalio namuko. Palaipiojęs kalnais ir parašęs SMS'us kam reikia, įsikuriu už kalno - šalia akmenų ir netoli palmės. Toliau lyg ir namas kažkoks, tačiau per tamsu įžiūrėti, yra jis ten ar tik vaidenasi. Galų gale koks skirtumas, čia juk Omanas, kur nei šunų, nei blogų žmonių.


Pasaka apie religiją

       Tą naktį, penktą Arabijoje, gulėdamas palapinėje ir stebėdamas virš galvos kylantį didžiulį mėnulį, tik vieno teklausiu: "Dieve, už ką tu baudi šį kraštą ir jo žmones? Na suprantu, pajuokavo ten vienas, šiose platumose VI-ojo ir VII-ojo amžių sandūroje vaikščiojęs pilietis, apsiskelbdamas, kad tu per jį žmonėms perdavei svarbiausią jų religinę knygą. Bet kam reikia už tai bausti visas ateities kartas, gyvenančias šiose platumose? Kam tie plius penkiasdešimt laipsnių Celsijaus vasarą ir kam tie plius trisdešimt septyni laipsniai to paties Celsijaus rudens vidury?". Tai dabar čia visas jų gyvenimas po oro kondicionieriais, o kas buvo prieš šimtą ar du šimtus metų, kai tokių nebuvo. Todėl matomai nieko keisto tame ir nėra, kad antra pagal dydį religija pasaulyje buvo sugalvota būtent šiose platumose, Arabijos dykumos apylinkėse, kiek vakariau nuo Omano. Prie plius penkiasdešimties dieną ir taip diena iš dienos be jokio pavėsio - dar ne tą sugalvotum ir ne tas tau į kaip reikiant užkaitusią (perkaitusią) galvą ateitų - tai pats Dievas tau šventąją knygą perdavė, tai paskui tave ištisos tautos eiti privalo. Labos nakties, karščio išsekinta žeme bei karščio iškankintas keliautojau! Mėnulis turi puikią savybę - jis šviečia, bet nešildo.


Pasaka apie sultoną

       Užgerdamas iš Lietuvos pasiimtus latviškus sausainius arbata su pienu pakelės kavinėje pas indus, esu vis dar niekam nereikalingas tą rytą ankstyvą. Reikalai pasitaisys kiek vėliau, man įsijungus telefoną ir jame perskaičius atsakymus į abu SMS'us, išsiųstus vakar. Bet tai bus už gero pusvalandžio, jau tranzuojant kelyje. O kol kas sėdėdamas kavinėje, relaksuoju ir skaičiuoju omaniškus pinigus. Arbata čia kainuoja 100 rialo cento ar kaip ten juos pavadinti. Tai yra tokios mažesnės kupiūros, 10 kurių ir sudaro vieną rialą. Vienas rialas savo ruožtu vertas dviejų su puse euro arba aštuonių su puse lito. Primetus, arbata su pienu kainuoja 25 euro centus arba 85 lietuviškus centus. Arbatpinigių nedalinu niekam, niekada, be to tai čia nepriimta. Skirtingo nominalo kupiūros tarpusavyje skiriasi savo spalva, tačiau ne piliečiu, pavaizduotu ant jų. Galimai tai sultonas - ant vienų pinigų jis jaunesnis, ant kitų - senesnis, tačiau ant visų tas pats. Myli savo sultoną piliečiai, ne vieno jų klausiau apie tai ir nė vienas jų blogo žodžio apie valdovą nepasakė. Turbūt nesunku būti geram savo liaudžiai sėdint ant naftos bačkos.


Pasaka apie miestą

       Už šimto kilometrų esančią Nizwa pasiekiu net trimis automobiliais, tačiau antras ir trečias skirti pasiekti miesto pakraštį nuo miesto apvažiavimo ir miesto centrą nuo miesto pakraščio. Tarpe antro ir trečio automobilio dar šturmuojamu maisto prekių parduotuvę, populiariausia prekė iš kurios - be abejo ledai. Kitoje šalyje to trečio automobilio ir visai nereiktų, o iki centro garantuotai eičiau, tačiau ne čia, vietinių dėmesio bei jų rūpestingumo išlepintas ir vietinės saulės iškankintas. Vairuojančių moterų kol kas nemačiau nė vienos, turbūt ir nepamatysiu, nes gali būti, kad tokių čia nėra. Nieko tokio, šiuo klausimu man ir vairuojantys vyrai gerai. Jokių problemų ir čia, kuomet per dešimt minučių praspyręs ne vieną ir ne du taksistus, gaunu transportą iki paties centro. Būtent tai, ko reikėjo ir dėl ko kelyje susirinkta. Ne taksistus gi šerti man. Visi, absoliučiai visi mano sutiktieji taksistai puikiai žino kelią kur jiems važiuoti toliau - "Pashol ty!" (liet. "Eik tu!") ir visiems viskas aišku. Pas nemokamai pavežti sustojusį vairuotoją pasirodo besantis įskaičiuotas nemokamas pasakojimas apie miesto įžymybes, su trumpu įvadu į jo istoriją. Taksistas galbūt irgi tai papasakotų, sukdamas ratus ir skaitliuką aplinkui miestą, vis apsimesdamas negalintis jo rasti. Aktoriumi tau būti. Gal tau padėti? Nereikia man tokios laimės, todėl jie ir žino kur jiems važiuoti. O patys įkyriausi, kurie sustoję ilgai nesupranta, kad nei aš juos stabdžiau, nei man iš jų ko reikia, gaus ir įdomesnių žodelių.

       Pats miestas įžymus ne tik tuo, kad yra geriausio Lietuvos autostopininko kelyje šiandien, bet dar ir tuo, kad seniai, seniai, prieš daug, daug metų, būtent jis buvo Omano sostine. Jei tiksliai, tai VI-ame bei VII-ame amžiuose taip buvo. Būtent tuo laiku, kai šiose platumose tik kiek vakariau užgimė naujoji religija, su Dievu Alachu priešakyje ir pranašu Mahometu už jo, perdavusio visiems ne pranašams šventą knygą, kurią prieš tai jis gavo iš Dievo. Ir niekam neatrodė tai juokinga. Senoji miesto dalis kompaktiška ir jauki, toks pasakyčiau light (liet. lengvas) Marokas - yra šiek tiek smarvės, šiek tiek gyvulių, šiek tiek skalbinių gatvėse, šiek tiek apgriuvusių namų, šiek tiek bomžiškai atrodančių piliečių, nuo kurių, skirtingai nei Maroke, kūno dalys nekrenta tiesiog gatvėje. Kaip yra sakęs rusų keliautojas bei mąstytojas Antonas Krotovas - autostopininkas nuo bomžo skiriasi tuo, kad autostopininkas vaikšto su kuprine, o bomžas - su pavogtu iš parduotuvės vežimėliu - būtent tokius bomžus jis matė bei sutiko Amerikos didmiesčiuose.

       Nizwoje dar pabandau patekti į mečetės vidų, tačiau dėl savaime suprantamų aplinkybių, labai toli tais mėlynais jų kilimais nenueinu. Po vakarykščio pasivaikščiojimo dykumoje per daug smėlio būta ant mano kojinių ir tai nepatinka indui prižiūrėtojui. Belieka pasidžiaugti nebent tuo, kad Alacho ar pranašo įžeidimu neapkaltino. Žinau, kad sako, jog kojines bent kartą į savaitę reikia skalbti, tačiau kur tai padaryti šalyje, vienintelis vandens telkinys kurioje - jūra, kadangi nei upių nei ežerų čia nemačiau ir drįsčiau abejoti, ar tokių apskritai čia yra. O nuo jūros dabar aš toli. Bet iš kur tiek smėlio? Nejaugi jau tapau vaikinu, apie kurį liaudies išmintis byloja: "Smėlis byra iš subinės", "Pelenai iš rūros byra". Kada tai atsitiko? Juk dar keliauju autostopu savo amžiuje. Lyg ir neturėtų dar byrėti.

       Ir nors indas siūlo kokį tai variantą, priimtiną mums abiem, nelabai jį suprantu. Ar tai kojines mano jis nori išplauti, ar parduoti savas, ar atvesti į naują ir man svetimą tikėjimą. Velnias su juo. Grįžęs pas savo batus kol jų dar nepavogė koks kolekcionierius, nieko nelaukęs šoku į juos. Štai aš ir vėl pilnai komplektuotas. Kuprinę ir taip nešiausi su savimi. Gal indui tai nepatiko? Bet čia jau jo problemos, nes kaip ir žadėjau, kuprinę be savęs palikti stengsiuosi kaip įmanoma rečiau ir tik neišvengiamose situacijoje. Mečetės lankymas man neatrodė tokia.

       Kaip sau norite - nėra mečetės, bus užkandinė. Ten įdomiau, o be to ir laiką joje praleisiu kur kas turiningiau, nei kad jį praleisčiau mečetėje. Dievu aš kažin ar tikiu, Alachu - tikrai ne. Kavinėje kaip ir mečetėje viską kontroliuoja indai, tačiau bent jau batų nusimauti nereikalauja. Užsisakęs gerą patiekalą ir gaivinančių mėtų bei citrinų sulčių, laukiu kol mane aptarnaus, vis spėliodamas - pavyks pavalgyti ar ne, lįs maistas į gerklę ar strigs kiekvienas kąsnis joje. Vakar vakare pavyko, bet gal taip tik todėl, kad maistas tas buvo chaliavnas (liet. nemokamas). O, štai ir mano patiekalas, už mano pinigus, berods tris eurus. Niam, niam, niam. Čiap, čiap, čiap. Pavyko. Viską suvalgiau ir viską išgėriau. Daugiau čia veikti - nieko, sultys - klasiškos.

       Nizwa yra paskutinis taškas, nuo kurio dar galėčiau sukti į pietus ir važiuoti iki už beveik tūkstančio kilometrų esančio piečiausio Omano miesto - Salalos. Bėda ne tiek tame, kad atstumas didelis ar vizos galiojimas ribotas, kiek tame, kad į ten iš šiaurės veda vienas vienintelis kelias ir ten nuvažiavus, grįžti atgal tektų taip pat ir be jokių variantų. Ačiū, nenoriu, tikrai ne šį kartą. Dar Nizwa įžymi tuo, kad jos šaligatviuose kas penki-dešimt metrų padaryti grioveliai. Einant tai konkrečiai užknisa, nes tokio griovelio vienu žingsniu neperžengsi, o be to reikia pataikyti. Tai yra tikrai sunkiau, nei kad vyrui pataikyti į unitazą besišlapinant. Tad ir tenka arba dėti koją žemyn, rizikuojant ją išsisukti, arba eiti važiuojamąja gatvės dalimi. Čia aš apie griovelius šaligatviuose. Kaip suprantu miesto valdžia tokiais drastiškais metodais kovoja su dviratininkais, kad tie liautųsi užsiiminėti niekais ir pirktų automobilius bei piltųsi į juos pigų kaip vanduo kurą ir važinėtų kaip visi normalūs žmonės.


Pasaka apie neturėjimą kas veikti

       Likusią dienos dalį, nors dar tik vidurdienis, būsiu vežiojamas po Omano kalnus, jo provincijos kaimus ir šiaip gražias ar kuo įžymias bei įsimintinas vietas, kurių šiaip jau keliaudamas autostopu nepasiekčiau niekaip, kadangi pats niekada nesugalvočiau į jas važiuoti. Provincija, kažkokie kaimo ir kalnų keliukai, kur nei ženklų kokių yra, nei žmonių daugiau trijų ant viso kaimo pamatysi. Už visa tai turėčiau būti dėkingas Nizwos ligoninės darbuotojui, šalia kurio darbovietės man tranzuojant, o jam važiuojant pro šalį, ėmė jis ir nesusilaikė man nesustojęs. Ne pirmą ir ne antrą kartą pastebiu, kad Omane pilna žmonių, neturinčių kas veikti. Pridėjus šalies degalinėse pardavinėjamą pigų kurą, kadangi valstybės vadovas-sultonas sėdi ant naftos bačkos, ir gaunasi situacija, kad tokie neturintys kas veikti, tačiau turintys automobilius piliečiai yra visai nieko prieš pavežioti svetimšalį, jam to net neprašant ir tuo labiau to nereikalaujant.

       Daug vietų jis man aprodo, mažai jų galėčiau parodyti žemėlapyje kur tai yra. Tiesiog tai kažkur tarp Nizwos ir Bahlos - miestų, kuriuos teskiria niekingi keturiasdešimt kilometrų. Pirmą kartą savo gyvenime pamatau taip vadinamą kiarizą - senovinę požeminę hidrotechninę sistemą, skirtą gruntinio vandens surinkimui bei tiekimui. Angliškai tai vadinama Qanat, Omane - Falaj. Ji funkcionuojanti iki šiol ir nors iš išorės atrodo gan paprastai - griovys, vanduo, žuvytės, iš tiesų ne viskas taip paprasta ir daug ko nematyti. Pavaikštau po apgriuvusius namus. Mano vairuotojas-gidas kartais eina kartu, o kartais manęs laukia automobilyje. Rizikuoju palikdamas kuprinę pas jį? Nelabai, kadangi gatvės per siauros, kad imtų ir paspruktų su mano daiktais. O be to, kam jam tai? Nuveža į vietą, kur galima suprasti tam tikru metų laiku besant upės. Ir ne pačios siauriausios, beje. Dabar tam per karšta, tad vandens nė lašo. Paskui keturiasdešimt kilometrų į kalnus ir tiek pat atgal tik dėl to, kad aš pamatyčiau kokie kalnai Omane ir kaip Omanas atrodo iš viršaus. Kalnai kaip kalnai, man tai kas - vežioja ir gerai. Lauke karšta, mašinoje šalta. Be to salone yra nealkoholinio alaus, kuriuo jis mane aprūpino. O kur dar kelionė į Misfat Al Abriyeen - seną, iš molio drėbtą kaimą, įsikūrusį kilometro aukštyje virš jūros lygio ir pastatytą ant akmens, apsupto datulių terasomis, kurioms iš kalnų rezervuaro vandenį tiekia dar viena mano minėta vandens sistema. Tame vandenyje kas nori tas maudosi, yra ir turistų. Aš nei turistas, nei maudytis noriu, tad to nedarau.

       Jis kažką pastoviai šneka į telefoną, tačiau kaip suprantu ne kalbėdamas su kuo nors, o įrašinėdamas savo balsą. Jeigu šneka apie mane, tuomet jaučiuosi kaip beždžionė zoologijos sode. Jeigu ne apie mane, tai tegul - visi mes turime savo paslapčių bei silpnybių ir kitiems nei būtina apie jas žinoti, nei reikia suprasti. Rodo telefone nuotraukas iš to paties Tailando, kuris kaip suprantu besantis itin populiari tiek Omano, tiek JAE piliečių atostogų kryptis. Tose nuotraukose jis su šortais ir marškinėliais, mažai kuo primenantis tą baltai nuo galvos iki kojų apsirengusį ir mane dabar vežiojantį žmogų. Pastatęs jį šalia panevėžiečio neatskirtum kas yra kas ir kuris iš kur.

       Šiek tiek po ketvirtos valandos vakaro atsisveikiname. Sužinojęs, kad toliau važiuosiu į Dubajų, pats sako ten būsiantis savaitės pabaigoje ir duoda savo telefono numerį, jei man ko nors reiktų. Numerį leidžiu užrašyti ant lapo, nors ir žinau, kad neskambinsiu. Ko man ten gali reikėti iš jo? Be to neaišku kaip jie ten elgiasi, nuvažiavę į nuodėmių miestą numeris vienas Arabijoje. Kad tik nebūtų kaip Tailande ir kad nebūtų kaip su turkų fūristais, kurie Turkijoje vienokie, o iš jos išvažiavę - visai kiti. Tiek to, ačiū už ekskursijas ir užteks apie tai. Planas Bahlos mieste - apžiūrėti iš visų pusių fortą kol dar nesutemo, nusipirkti vandens ir išvažiuoti - pageidautina irgi to laiko, kol nesutemo. Penkiolika minučių forto apžiūrai, kelios minutės ėjimo, dešimt minučių apsiprekinimui bei arbatai, dar kelios minutės ėjimo ir lygiai penktą valandą aš vietoje.


Pasaka apie kompiuterius

       Tik ilgai pastabdyti toje vietoje nepavyksta. Ir kaltas dėl to visai ne mano profesionalumas, o iš kažkur atvažiavusios mašinos vairuotojas, pasiteiravęs manęs ar aš čia kartais netranzuoju. Kaip tu tai atspėjai, žmogau? Nejaugi taip matosi? Matomai ateityje reiks geriau maskuotis. Gavęs teigiamą atsakymą, kad taip "I am hitchhiking" (liet. "Aš keliauju autostopu"), klausinėja manęs jis toliau, ar nenorėčiau aš to, ką darau dabar, daryti rytoj, o šiandien važiuoti pas jį, kur bus man nakvynė. Norėčiau, kodėl iš karto nenorėčiau? Aš visada atviras naujiems pasiūlymams. Dėl visa ko dar išsiaiškinęs, jog tai tikrai nemokamai ir už dyką, puikią autostopo vietą apleidžiu, grįžti ten pažadėdamas rytoj. Važiuoti netoli, galėjau ir nueiti, namas tas už kelių šimtų metrų. Ar name bus kondicionierius neklausiu, nes už durnus klausimus sako ir bažnyčioje muša. Visai gali būti, kad su durniais tą patį daro ir mečetėje. Patikrinti tai bandžiau šiandien, tačiau kaip žinia nepavyko.

       Namas tas pasirodo besantis ne toks paprastas, o koks tai bendrabutis, sezono metu priimantis dviratininkų delegacijas. Naujasis mano šeimininkas pats toks, per atostogas minantis dviratį po Omaną bei įvairias kitas pasaulio šalis. Per kitas va ruošiasi į Europą - Bosniją, Čekiją ir panašiai. Prisimenu Eveliną, nebekeliaujančią autostopu, užtat taip mėgstančią dviračiu važinėtis pavasarį-vasarą-rudenį. Reiks jai pasiūlyti ar ką, sako gegužės-rugsėjo mėnesiais čia pats sezono įkarštis, dviratininkų daug atvažiuoja, metų metus tik tą ir tedarančių, kaip svajojančių paminti dviračiu Omane prie plius 40-50 laipsnių Celsijaus. Gal užteks fantazijos ir jai. O kol kas ne sezonas ir name gyvena indai, pakai bei bangladešai. Gavęs atskirą kambarį ir raktus nuo jo, bei palikęs ten savo kuprinę ir ją užrakinęs, išvažiuoju su naujuoju savo draugu, nes dar darbo metas ir jis turi reikalų. Nereikėjo palikti kuprinės? Žadėjau jos nepalikti? Atsargumas gal ir yra geras dalykas, bet tik tol, kol jis netampa paranoja.

       Pirmas jo planas palikti mane kokioje tai už miesto esančioje pilyje neišdega, kadangi pilis ta jau nebedirba. Laimė ir gerai, kadangi jei vėliau manęs pasiimti atvažiuoti jis pamirštų ar po darbų pavargęs daryti tai tingėtų, tektų į miestą gerą dešimtį kilometrų eiti pėsčiomis. Kam man tai? Geriau aš jau su juo pasiliksiu. O ir ekskursijų šiai dienai per akis. Vykstame į kokį tai baldų gamybos-prekybos saloną, kur operatyviai sprendžiama darbuotojo ir jo kompiuterio problema, pastarajam nesusikalbant su spausdintuvu. Kaip jau teisingai supratote, jo darbas - kompiuterių priežiūra. Be to jis dar turi nuosavą kompiuterių parduotuvę, vieną iš trijų mieste esančių, į kurią važiuojame trečiu reikalu, prieš tai antru reikalu jam parodžius man sutemų uždengiamą jo miestą nuo aukščiausio kalno. Ne į sostinę Mascatą vaizdas aišku, mano prieš tris paras matytas, o be to dar ir ne tamsu, tačiau pažiūrėti galima ir niekam nepakenks.

       Parduotuvė miesto pakraštyje. Kol jis prekiauja kompiuterine technika ar moko daryti tai savo personalą, pats esu nuvedamas į šalia esančią kišenės dydžio saldumynų krautuvėlę, kur gaunu kiek noriu kavos ir keturių rūšių saldumynų, kuriuos visi kabina iš dviejų didelių bliūdų, padėtų ant stalo. Abiejose vietose vėl prisimenu autostopu nebekeliaujančią Eveliną, nes abiejose vietose jai labai patiktų - mėgsta ji ir kompiuterius, mėgsta ir saldumynus. Net nežinau kurioje iš tų patalpų praleistų ji daugiau laiko. Išgėręs kokius dešimt puodelių kavos, vieno kurių dydis primena antpirštį siuvimui bei pakabinęs saldumynų, einu į kompiuterių saloną, kad apžiūrėti ten asortimentą, kainas bei stebėti kaip kompiuterius perka nuo galvos iki kojų baltai apsirengę vyrai. Nei Vilniuje, nei Biržuose, nei Panevėžyje to nepamatysi. O jei ir pamatytum, tai vaizdas tas ilgai netruktų, atvažiavus sanitarams iš artimiausios ligoninės, kad išsivežti iš jų pabėgusį pacientą baltu chalatu. Gali būti, kad vardas jo būtų Napoleonas. Tas pats, iš trečios palatos.


Pasaka apie rojų

       Omanas yra ta šalis, kur nėra asmeninių pajamų ar kapitalo mokesčių. Viskas, ką piliečiai privalo valstybei, tai 6,5 procento nuo mėnesinio savo atlyginimo skirti socialiniam draudimui. Mane skaitantys Lietuvos verslininkai ir darbininkai šioje vietoje turėtų mažiausiai tris-keturis kartus prasitrinti akis ir pažiūrėti, ar kablelis tarp 6 ir 5 yra tikras, ar tai tik dėmė ant jų kompiuterio monitoriaus arba lapo, priklausomai kuriame variante skaito šią mano istoriją iš pasakų šalies, kurioje ne tik kad puikus autostopas, kur vaišina, vežioja po šalį, į namus pas save kviečia, bet dar ir mokesčių nemoka. Sultonui, sėdinčiam ant naftos bačkos, nereikia svetimų pinigų ir ką liaudis uždirbo - tas liaudies. Mums bent metelius taip susikeitus su jais pagyventi tame mokesčių rojuje.

       Antra rojaus dalis manęs laukia kambaryje, iš kurio kuprinė nepavogta, kuris tvarkingas, kuriame yra bei veikia kondicionierius, be to šalia atskiras dušas ir tualetas. Dušo nereikia, o dėl tualeto bus matyti, gal ir pravers, jei manyje dar liko ko, kas su prakaitu neišėjo. Šlapintis čia kaip taisyklė einama du kartus per parą - anksti ryte ir anksti vakare. Intervalas tarp tų kartų - dvylika valandų. Turintiems prostatos problemų ir apie tokį šlapinimosi intervalą galintiems tik pasvajoti vyrams vertėtų rimtai susimąstyti apie atvykimą į Omaną. Vasarą, prie plius penkiasdešimties, tas intervalas galimai dar didesnis. To nežinau, matomai reiktų klausti pas vietinius. Paklausite patys, nuvažiavę ne vasarą, arba sužinosite patys, nuvažiavę vasarą. Kaip angliškai yra šlapintis ar prostata - nežinau. Gal todėl ir neklausiu, o gal mano amžiuje to klausti dar per anksti. Kraunu fotoaparato ir telefonų baterijas, suvalgau Biržų duonos likučius. Čia kas per duona tokia, savaitę keliaudama per tokį karštį nei sudžiūvo, nei bent kiek pakeitė savo prekinę išvaizdą. Ko jie į ją prideda? Ne veltui vadinasi "Vieno kepaliuko legenda".

       Tą naktį, šeštą Arabijoje, žinau ir tegalvoju apie viena - Omano pasakiškumas ribų arba neturi, arba man taip ir nepavyko jų pamatyti. Gal blogai žiūrėjau, gal ne ten. Negerai čia tik vienas dalykas - tas amžinas, dieną, naktį nesibaigiantis karštis, lyg prakeiksmas ir bausmė persekiojantis vietinius ir neaišku už ką baudžiantis keliautojus. Tačiau Omanas nekaltas esantis šalia Saudo Arabijos, už kurios teritorijoje VI-ajame bei VII-ajame amžiuose vaikščiojusio žmogaus-pranašo išsišokimus, Dievas baudžia ne tik tą žemę, bet ir aplinkui ją esančias teritorijas. Ar naftą galima pavadinti bausme? Ne, tai jau greičiau kompensacija už karštį. Dievas juk kartais irgi būna gailestingas, mielaširdingas bei geras. Nežinau, ar toks yra ir Alachas. Rytoj galimai paskutinė mano diena šioje šalyje. Emyratai, į kur grįžtu, Omano greičiausiai nepralenks, bet labai blogiau tikiuosi ten nebus. O kol kas man laikas užsiiminėti Zzz... reikalais. Ką ir bandau daryti, tiesa ne visai sėkmingai.


Pasaka apie sugriautą kino teatrą

       Problema - kaimynas indas, pavadinkime taip triukšmauja, leisdamas garsiai savo muziką, asmeniškai man primenančią tolimus mano vaikystės laikus Biržuose, kuomet indų filmai būdavo vieni mėgstamiausių vietiniame kino teatre. Vaikystė seniai jau baigėsi, o ir vietoje prieš tai nugriauto kino teatro miesto centre pastatė prekybos centrą, kad vietiniams žmonės būtų laimė. Ir vis dėlto. Tais laikais tų filmų būta kažko tokio, žavėjusio mūsų vaikiškas dar ne visai bei iki galo susiformavusias smegenis, kur vargšai kaip taisyklė tapdavo turtingais, o geri vyrukai visada atkeršydavo blogiems vyrukams. Yra žmonių iki šiol tikinčių, kad taip būna ne tik filmuose. Nors jų vaikystė irgi seniai jau baigėsi. Nesu vienas iš jų, kadangi žinau apie tai, jog viskas kiekvieno iš mūsų gyvenime yra nulemta iš anksto. Pavyzdžiui tam indui, garsiai leidžiančiam muziką, nėra nulemta žūti nuo svetimšalio-autostopininko rankos tik dėl to, kad aš esu pavargęs, noriu miego ir tingiu keltis. Būtų mano vietoje koks kitas keliautojas, tam indui jau seniai skambėtų Frederiko Šopeno "Laidotuvių maršas" arba Mocarto "Requiem". Nesu tikras ar spėtų pageidaujamą kūrinį bent pasirinkti. Šopenas va spėjo, kadangi prieš tai sirgdamas, daugiau laiko tam turėjo. Nebūta jo išdidaus, ir vietoj to, kad per savo laidotuves būtų prašęs groti savo paties parašytą "Laidotuvių maršą", pageidavo jis Mocarto "Requiem".


Pasaka apie pabaigą

       Gėda ir negarbė man, kadangi pirmąjį tą rytą sustojusį automobilį ir jo vairuotoją buvau visai pamiršęs, kai skaičiavau sustabdytus automobilius laukdamas atgalinio reiso Dubajuje. Visa laimė, kad paskui prisiminsiu ir nė vienas prapuolęs neliks, o bus suskaičiuotas kaip viščiukas, kuriuos kaip žinia ir skaičiuoja rudenį. Vakarykščio savo draugo daugiau taip ir nepamatau, tą rytą uždaręs svetingo namo duris šiek tiek po septintos valandos. Tranzuoti grįšiu į tą pačią vietą, į kurią vakar sugrįžti žadėjau, tik prieš tai dar kaip koks tikras anglas išgersiu arbatos su pienu pas tikrus indus. Tada ateis laikas tai pačiai vietai kelyje ir pirmam tą dieną sustojusiam transportui, kurį paskui ir pamiršiu, nes vežė jis mane labai netoli. Užtat atveža, šiek tiek už miesto. Tai visada gerai, kadangi nuima bereikalingo transporto srautą. Sekantis automobilis rimtesnis, jame visą šimtą kilometrų ir vėl neišgirsiu vėl nė vieno blogo žodžio apie šalies valdovą-sultoną. Sultonas geras, žmonės šalyje aprūpinti bei laimingi. Galvoju, o jeigu taip Landsbergį tais tolimais 88-aisiais pasodinus ant naftos bačkos, ar Lietuvos liaudis apie jį irgi taip gerai atsilieptų, atleidę jam neva jo išardytus kolūkius, kurie ir taip buvo prasigėrę ar sugriautas gamyklas, kurios ir taip buvo išvogtos. Galingo žmogaus būta, nors ir ne sultono, o tik muzikanto.

       Prasideda miestas Ibri. Panašiu pavadinimu vienas jau buvo užvakar. Tačiau čia ne Ibra, o Ibri - negeras miestas, besitęsiantis abiejose kelio pusėje gerą dešimtį kilometrų, o tai ir daugiau. Tiksliai nepasakysiu, įspūdis toks susidarys per jį važiuojant. Dar kaip tyčia išlaipina pačioje miesto pradžioje. Jokių ženklų į niekur nėra, reiškia tiesiai. Užrašas baltomis raidėmis raudoname fone "STOP IF WATER IS AT RED" leidžia manyti, kad vandens čia vis dėlto būna ir nemažai, jei tokie ženklai šalia kelio. Šiek tiek einu, kadangi kojos nutirpę. Galėčiau ir neiti. Eiti vis tiek niekur nenueisi, o tranzuoti galima bet kur. Kojoms atitirpus, tą ir padarau, susistabdydamas angliškai nė bum-bum nešnekantį seniuką, su kuriuo daug nesiaiškinęs bei nieko jam per daug neaiškinęs, visus savo rakandus bei patį save sukeliu į ankštą jo automobilį. Nieko tokio, kaip nors, ne į Paryžių juk važiuojame. Tenesupyks jis ant manęs labai už mano tokį įžūlumą, tiesiog taupiau jo ir savo laiką. Juk kaip visada neaišku nei kiek jo mums dar likę gyvenime, nei kiek man jo dar likę Omane. Miestas šis tai jau paskutinis.

       Taip ir nuvažiuojame - jis nesupranta ko man iš jo reikia, aš nežinau kaip jam išaiškinti kur važiuoju. Jokių ženklų kelyje-gatvėje ir toliau nėra, o žemėlapio lotyniškais užrašais jis nesupranta. Važiuojant kelis kartus bandau rodyti, aiškinti, tačiau viskas beprasmiška. Todėl ir negaišinau jo laiko prieš įlipdamas. Praretėjus namams ir kol maniškio pagyvenusio vairuotojo dar neištiko širdies smūgis, o pas mane patį nesibaigė kantrybė, sakau, kad man čia ir mes jau atvažiavome. Jis kaip tai kreivai pažiūri į mane, suka nuo kelio, išleisdamas prie kokio tai pastato, besančio ar tai policijos, ar armijos būstine - su vėliava, sargyba, viskas kaip priklauso. Gal net paties sultono tai rezidencija. Vietiniai minėjo jų esant ne vienai ir ne dviems įvairiuose šalies regionuose. Sultonas mėgsta būti arti savo liaudies. Viskas gerai, dėkui dėdule. Pagal žemėlapį šis kelias mane turi išvežti į Emyratus. Nedaug gyvenime būna atveju, kada kažkas mums kažką privalo. Šis kelias tai privalėjo padaryti man. Su sekančia mašina Omanas baigsis. Vanduo bei sultys įskaičiuoti joje nemokami, laukti jos irgi ilgai nereikės. Ačiū už šiltą priėmimą. Norėčiau pažadėti sugrįžti. Tačiau bijodamas prisižadėti ir netesėti, nežadėsiu. Ne moteris, paskui dar nesupras ir neatleis.


Pasaka apie sugrįžimą

       Kaip mėgsta sakyti didis mūsų dienų rusų keliautojas, mano jau minėtas Antonas Krotovas, didžiausi keliautojo priešai yra ne žmonės ar žvėrys, o biurokratai. Kadangi šis sienos perėjimo punktas matosi būsiantis kur kas didesnis už tą, per kurį į Omaną patekau, reiškia biurokratų čia netrūks, gal bus ir problemų ar konfliktinių situacijų su jais. Dar į tą kenkėjų kategoriją patenka maliariniai uodai, bet tie tik Afrikoje. Išleistas iš Omano ir nusifotografavęs priešais užrašą "ELCOME TO THE SULTANATE OF OMAN", nuotraukoje pradanginu pirmą "W" raidę, užstodamas ją savo didele galva. Nuotraukoje be mano galvos ta raidė yra. Kadro pakartoti neapsiimu, jis ir taip jau antras. Nederėtų piktnaudžiauti tuo teritorijoje, kur fotografuoti apskritai draudžiama ir tai užrašyta bei nupiešta perbraukto fotiko pavidalu. Tačiau aš dar net visus tris kartus surizikuoju, prieš tai aišku užtildęs manyje gyvenantį bailį bei įamžindamas jau kitą užrašą - "WELCOME TO THE EMIRATE OF ABHU DABI UNITED ARAB EMIRATES". Yra šis ženklas ir iš toliau, yra ir su mano galva bei visomis raidėmis, yra jis ir iš arčiau. Rizika - jis reikalas garbingas.

       Ir nors į Jungtinius Arabų Emyratus patenkant pinigų nereikalauja, kaip kad iš jų išvykstant, procesas čia ilgesnis nei tada. Pirmu reikalu patikrinamas pasas būdelėje, tada reikia eiti į patalpą, kurioje neaišku ką daryti ir kur toliau eiti. Ant trijų raidžių pasiuntus reikštų, kad galima eiti toliau, tai yra į JAE, bet taip nėra. Pasiimu talonėlį, tačiau nei ką su juo veikti, nei kur su juo eiti - nežinau. Jokie skaičiukai su eilės numeriu jokiame tablo nešviečia. Galvočiau kad į tualetą, bet tualetinio popieriaus arabai nenaudoja. Aišku visada lieka variantas susikišti ne kur tą popieriuką, kur saulė nešviečia, tačiau čia tokios vietos nėra, o be to ir žmonių per daug, kad tai daryčiau.

       Nusprendęs pasinaudoti prancūzų patarimu "Ieškokite moters" (pranc. "Cherchez la femme", liet. "šeršė lia fam"), patraukiu prie už stalo sėdinčios juodai apsirengusios moters. Patį posakį į pasaulį paleido Aleksandras Diuma-tėvas, romane "Paryžiaus Mohikanai", kur šią fazę mėgo vartoti vienas seklys, turėdamas omenyje, kad visi nusikaltimai vienaip ar kitaip daromi dėl moterų. Nusikaltimą dėl moters galimai darau ir aš pats, kadangi salėje yra daugiau interesantų, o aš einu pirmas, atėjęs paskutinis. Tačiau jie visi sėdi kaip prikalti, kažko laukia, gal bijo, man nesako, aš neklausiu. Patikrinusi mano pasą ir kažką kažkur užsirašiusi bei uždėjusi atvykimo atspaudą, paleidžia. Lauke dar prie vieno langelio dar viena moteris pasą skenuoja, kažką surašo į lapą ir davusi jį man, liepia eiti dar prie vienos būdelės. Tai ne tualetas, ta jau paskutinė, joje sėdintis pareigūnas pasiima prieš tai vienos iš moterų man duotą lapą, taip mane praleisdamas bei įleisdamas tiek į Jungtinius Arabų Emyratus, tiek ir į Abu Dabio emyratą. Uch... Na ir sukaitau, tokio skaičiaus moterų per pusvalandį paskutinį kartą aptarnautas neatsimenu kada. Dvigubai karšta dienelė pasitaikė, dabar jau galiu bent įsivaizduoti kas vasarą čia yra plius penkiasdešimt.


Pasaka apie trečiąjį "Welcome"

       Na ir pagaliau trečiasis mano šiandien sutiktas "Welcome" (liet. "Sveiki atvykę"), tikiuosi jau paskutinis, skelbia, kad "Welcome to Al Ain City". Sveiki, sveiki, labas ir labas. Kiek galima sveikinti ir sveikintis? Automobilių bent turite? Man jų reikės ne vieno ir ne dviejų. Esu nusiteikęs kokybiškai pakeliauti autostopu jūsų šalyje, ką esu jau daręs vieną dieną ir ką ruošiuosi pratęsti. Į mano klausimą netrukus atsiliepia vienas sustojęs, pas kurį susikrovus daiktus ir atsisėdus pačiam, užrašo jis telefone kainą - 70 dirhamų. Žmogui matomai kažkas negerai su nervais, o gal saulėje perkaito, o gal ir tai ir tai, ir dar plius tai, ko aš nežinau, kadangi tai daugiau nei 15 eurų už tiek pat kilometrų iki miesto. "Klounas" - sakau aš jam, ir pataręs grįžti į savo cirką, kol to gastrolės dar nesibaigė, lipu laukan ir pasiimu daiktus. Toks mano poelgis padaro jam įspūdį ir kaina krenta iki 50 dirhamų. Dar didesnis klounas. Jis ką, nemato, kad priešais jį kelyje tikras autostopininkas. Nors gal ir nežino, nebedaug tokių kaip aš likę. Tiek to, tegul ieško savo Korane to, kas mūsų Biblijoje įvardinta kaip "Ir atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino, ką daro". Dar kartą pagalvojus, kad na ir klounas, man pačiam gi kyla nenumaldomas noras apsilankyti cirke, kuris man patinka dar nuo vaikystės.

       Tranzuojant iš karto už sienos, automobilių daug nepravažiuoja. Tokiose vietose dažnai taip būna ir nieko tame keisto nėra. Dar kartą sustoja ta pati mašina, iš 70 dirhamų telikę 30. Paskaičiuoju, kad tokiais tempais, kažkur už valandos jis pradės man pats siūlyti pinigus, kad tik su juo kur nors važiuočiau. To nesulaukiu, už kelių minučių sustabdęs jordanietį, važiuojantį į Abu Dabį ieškoti darbo. O kam dabar lengva? Vieni pinigų bando užsidirbti nelegaliai taksistaudami, kiti gi darbo priversti ieškoti dideliame mieste, prieš tai palikę savo valstybę Jordaniją, o paskui ir savo kaimą ne Jordanijoje. Visiems sunku, man lengva. Kad ir iki miesto autostopu nusigauti visai nesunku, kuomet nuo žiedo viena mašina kelis kilometrus paveža iki prekybos centro, o nuo ten dar viena - ir iki paties miesto. Aš centre.


Turtinga pasaka

       Bureimio oazėje esantis turtingas miestas Al Ainas yra (buvo) paties šeicho Zaido globoje, kuris čia gimė ir augo. Istorikai nesutaria dėl tikslios piliečio Zaido gimimo datos, užtat žino vietą. Būtent jam esant Abu Dabio emyru bei įkalbėjus kelis kaimyninius emyrus, 1971-ais ir buvo įkurti Jungtiniai Arabų Emyratai, pačiam šeichui Zaidui, jis gi Zayed bin Sultan Al Nahyan, tampant naujai iškeptos valstybės prezidentu. Taip nusprendė jie patys - jis ir kiti emyrai, kad federacijos vadovas-valdovas turi būti iš turtingiausio, didžiausio bei daugiausiai gyventojų turinčio emyrato. Man įdomu tai, kas likusiems gal ir visai nesvarbu, kad JAE buvo įkurti tą pačią dieną, kuomet už penkių metų gimsiu aš. Taip per penkis metus pasaulis bus nudžiugintas net du kartus. O prezidentavo jis ilgai, beveik keturias dešimtis metų. Matomai galima būti prezidentu ir tuose kraštuose, kur mėgstamiausia vietinių valdymo forma yra monarchija, kuomet tai federacija. Yra tokia valdymo forma.

       Pagal oficialią versiją, JAE pilietis Zairas, jis gi emyras, be to prezidentas, o dar ir šeichas, numirė 2004-ųjų lapkričio 2-ąją. Savaime suprantama padarė tai jis (ar jam kas padėjo) ne šiame palyginti kaime, kuris tėra ketvirtas pagal dydį miestas Emyratuose ir kur iki jūros visai ne ranka paduoti, o mėgstamuose savo rūmuose rytiniame Abu Dabio pakraštyje. Kaip ir priklauso - prie jūros, liaudyje dar žinomos bei vadinamos Persijos įlanka. Galėjo sau tai leisti, būdamas turtingas kaip velnias, žurnalui "Forbes" jo turtus vertinant 20 milijardų dolerių. Prieš mirtį dar spėjo atlikti radikalias pertvarkas valstybės valdyme, tokias kaip pavyzdžiui pirmą kartą visose Persų įlankos šalyse į ministro postą paskirti moterį. Todėl matomai ir numirė. "Ieškokite moters" (pranc. "Cherchez la femme", liet. "šeršė lia fam") - ištartų mano jau minėtas seklys iš Aleksandro Diuma-tėvo romano. Už tokią drąsą šeichą Zaidą neabejotinai būtų galima statyti į vieną eilę šalia Tarybų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo, sugalvojusio riboti bei uždrausti liaudžiai gerti degtinę. Oficiali mirties priežastis paskelbta nebuvo. Matomai skambėtų ji taip: "Taip reikia".

       Beje, apie moteris. Istorikai gal ir sužinos kada tikslią šeicho gimimo datą, buvo tai 1916-ųjų gruodžio 1-oji ar 1918-ųjų gruodžio 1-oji, dėl ko dabar nesutinka vieni su kitais ir ginčijasi. Kaip kad sužinos ir ar nutiko tai likus 60-čiai metų bei vienai dienai ar 58-iems metams bei vienai dienai iki kitos džiugios žinios pasauliui, kuomet penkiais-šešiais tūkstančiais kilometrų šiauriau-vakariau gimsiu aš. Bet nė vienas neturi nė mažiausio šanso sužinoti kiek žmonų bei vaikų turėjo senis per visą gyvenimą, užsilenkdamas beveik devyniasdešimties. Oficialūs šaltiniai tvirtina jam išauklėjus 19 sūnų bei turėjus 14 dukterų. Vieni sako, kad vedęs jis buvo devynis kartus, kiti - kad "tik" septynis, tačiau pagal islamo taisykles, o gal jau greičiau trukdymus, vienu metu turėjo 3-4 žmonas.

       Spėju ne tiek islamas jam trukdė turėti žmonų daugiau, o kiek baimė laikyti rūmuose per didelį kiekį uošvienių vienu metu, kurios galėjo nuvaryti žmogelį į kapus anksčiau laiko. Ir būtų jis savo tuos beveik devyniasdešimtį metų, kurių sulaukė, grabe matęs. Gal dar trukdė ir tai, kad neturėjo jis daugiau 3-4 vietų, kur slėpti zanačkės - vedusio vyro asmeniniams reikalams bei pramogoms skirtų pinigų. Sutikite, ne juokas paslėpti turimus 20 milijardų taip, kad paskui nepamirštum kur padėjai. O jei žmonų tik 3-4, tai ir uošvienių skaičius rūmuose pakenčiamas, ir pinigų atsargas, paslėptas per 3-4 vietas ne taip sunku atrasti bei atsiminti kur ir kiek padėta. Be to ir pranašo Mahometo nurodymai nei paminti, nei sutrypti, nei ant jų padėtas skersas. Viskas turbūt taip ir buvo, kaip čia jums papasakojau, o ne islamas draudžia ir neleidžia. Ne savo, o jo turtingoje pasakoje.


Žalia pasaka

       Leidęs šeichui ilsėtis, apsikabinusiam savo dvidešimtinę milijardų dolerių, kuriuos į kapus jis vis dėlto nusinešė, grįžtu į gimtąjį jo miestą. Iš arabų kalbos išvertus, pats miesto pavadinimas reiškia pavasarį. Ten būdamas kad ir rudenį greitai supranti, jog kažkas ten ne taip ir besiskiriančio nuo šalia esančio Omano. Jis žalias! Žalias, kaip mano marškinėliai. Medžių, žolytės - visko yra. Toks įspūdis, kad esi kur nors prie Viduržiemio jūros, o ne dykumos viduryje. Už tai galima dėkoti arba šeichui Zaidui, mylėjusiam bei puoselėjusiam šį miestą, tačiau numirusiam, arba indams, pakams ir bangladešams, kurie kad ir kaip keista bebūtų po ta saule žemėse besikuičiantys, vis dar gyvi. Tai jie diena iš dienos visą tą žalumą laisto, ravi, sodina bei prižiūri. Kaip jau minėjau, tą pačią akimirką, kai naftas baigsis ir tie nelaimingieji savo žaislus susirinkę išeis, per mėnesį to žalumo neliks nė kvapo ir dykuma vėl bus dykuma. Tokia, kokia gamta ją sugalvojo.

       Šeichai, jie gal ir jaučiasi dievais šioje žemėje ir tokie yra, tačiau virš jų visada ir visur yra tikrasis Dievas bei šeimininkas. Ir visai tai ne Alachas ar jo pranašas - šventų knygų mėgėjas ir nešiotojas Mahometas. Ne, tai ne jie. Tai gamta, prieš kurią tiek žmogus (aš, vaikštantis po žolytę dykumoje), tiek šeichas (sugalvojęs dykumą pažalinti), tiek indas-pakas-bangladešas (atsinešęs žalios spalvos), esame niekas. Ir ji dar atsiims savo, o dykuma vėl bus dykuma. Tu man grasini?


Dvi karštos pasakos

       Apžiūrėjęs miesto centre stūksantį fortą tiek iš išorės, tiek iš vidaus, aikštėje sutinku keliautojų porą. Užkalbinu juos pats, klausdamas iš kur jie. Pačiam keista, kaip taisyklė to nedarau, su nepažįstamais kalbėdamas tik jiems ko paklausus ar pakalbinus. Pateisinama, galiu pasiaiškinti karščiui darant savo ir tiek. Kitiems dar blogiau būna. Kai kuriems net pasirodo, jog Dievas įteikia knygą, liepdamas perduoti ją kitiems, kuriems tos knygos jie neįteikė ir kurie nieko apie tai nežino. Yra buvę bei vaikščioję aplinkiniuose kraštuose čia tokių. Na, bet tai jau matomai paskutinė karščio poveikio stadija, pasiekiama prie plius penkiasdešimties ar daugiau, šventojo mėnesio Ramadano pabaigoje, kondicionieriams dar nesant išrastiems. Sutikti svetimšaliai yra iš Ukrainos. Beveik kaimynai, galima rusiškai. Taip jie sako iš pradžių, vėliau patikslindami, kad iš tiesų jie iš Donbaso. Tada viskas aišku, karštį jie turi pernešti kur kas lengviau nei aš. Likusioje Ukrainoje taip karšta gal ir nebūna, tačiau tik ne Donbase, kur pastaruoju metu karšta ištisus metus - ten juk karas. Reiškia skirtingai ne aš, prie karščio jie pripratę. Bajeris suprastas, galima eiti toliau - iš miesto. Panašu, kad daryti tai teks ilgai. Automobilių daug, šaligatviai, tranzuoti nelabai kaip.

       Einu ilgai, vienu tiesiog gatvėje sustabdytu automobiliu net pavažiuoju. Bet niekur toli niekas neveža, nes tai miestas. Neramina ne tik tai, bet dar ir tai, kad net keli sustoję piliečiai ne taksistai reikalauja pinigų už pavežimą. Tikrai nemaloni situacija - nei pirmą dieną keliaujant čia, nei paskui visas dienas keliaujant Omane, nieko panašaus nebuvo. Nejaugi tikrai baigėsi nafta ar ją išpampę arabai ėmė dalinti likusiam pasauliui už dyką? Nusiramink, priežastis greičiausiai tame, kad kelias šis į megapolį, o tokiuose keliuose kaip taisyklė trinasi begalės lengvo uždarbio mėgėjų. Gruzijoje ir Armėnijoje šį pavasarį būtent taip ir buvo, kuomet keliaujant autostopu į Tbilisį ar Jerevaną, pinigų prašytojų padidėdavo kelis kartus, palyginus su keliais, nevedančiais nei į Tbilisį, nei į Jerevaną. Kraštai ten aišku ne tokie turtingi, švelniai tariant, tačiau ir indų, pakų, bei bangladešų mažiau yra, tariant irgi švelniai.

       Dar vieną eilinį žiedą man praėjus, iš karto už jo sustoja automobilis, man vis dar einant. O pasaulio stebukle! O šventas Petrai ir irgi šventas Morkau iš Biblijos, Popiežiau mūsų iš Romos, Jėzau Kristau ir Nazareto, Dievo avinėli iš mano maldų, Mahometai iš Medinos, Alahe iš dangaus ar Visatos, Zairai iš Al Aino, Landsbergi Lietuvos, to negali būti - už automobilio vairo sėdi moteris. Taip ir nukrentu toje vietoje. Laimė ne ant šaligatvio, o į jos automobilį. Tik būkit ramūs, nieko nebus, kadangi ji ne arabė, o Emyratuose studijuojanti kanadietė. Ta prasme nenuveš ji manęs į kebabinę, todėl ir nieko nebus. Na, o kad jau pati sustojo, kaip sako iš toli supratusi jog man reikia pagalbos, turiu jai pasiūlymą, nuo kurio ji garantuotai nesugebės atsisakyti. Ką, ar aš ne žavus prakaituotas vyriškis? Beje, pirmas iš savo kaimo, iš kurio niekas iki manęs Emyratuose autostopu nekeliavo. O mano, pirmo vaikino iš kaimo, pasiūlymas jai toks - jos automobiliu mes važiuojame į kokį miesto pakraštį, kur aš galėčiau įsikurti nakvynei savo palapinėje. Ji pasiūlo mane nuvežti į miesto pašonėje esančius smėlynus, aš sutinku. Padūkėlė bei išdykėlė. Gal pagalbos reikia jai, o ne man? Bus matyt, o kol kas elgiuosi kaip liepia dainos žodžiai: "Sutinku, nors gal to ir nereikia".

       Kol važinėjamės po miestą, jai pasakojant apie miestą ir gyvenimą jame, pažadėtuosius smėlynus tikiuosi rasti geltonus, kaip kad priklauso smėlynams būti, o ne žalius, kokiais juos pavertė šeichas Zairas bei jo parankiniai indai, pakai ir bangladešai. Nutiko tai pirmajam kad ir trumpam įsivaizdavus dievu žemėje, o likusiems norėjus sočiau, skaniau ir gausiau pavalgyti, nei kad valgydina jų gimtinėse kitoje Arabijos jūros pusėje. Atvažiavom. Šiek tiek į šoną nei man reikia, bet bus gerai. Rytoj per valandą grįšiu į kelią, pamatysit. Bet tai bus rytoj, o kol kas - miestas už nugaros, dykuma priešais, butelyje nė lašo vandens. Parduotuvę rasti arba nerealu, arba tektų ilgai ieškoti. Užsuku į antrą pasitaikiusį kiemą, pirmame nieko geriamo ar kalbančio neradęs. Sargybinis indas parodo vietą, kur vandens galima gauti kiek tik mano lietuviška širdis geidžia, prisileidus jo iš šalia įrengtų kranų. Būtų čia kokia kita šalis, sargybinis ne indas, o šuo, būtų suėdęs ar bent jau apkandžiojęs. Tačiau čia ne kita šalis, nes čia pasakų šalis.

       Tą naktį, septintą Arabijoje, jau įsikūręs ant smėlio šalia smėlio kalnų žaliame namuke-palapinėje džiaugiuosi, kad čia su manimi nėra beveik nepažįstamos ir mane ką tik pavežusios kanadietės. Džiaugiausi, kadangi žinojau, žinau ir žinosiu tik vieną merginą šioje Žemėje, kuriai žaliame namuke būti galima. O kažkada ir buvo skirta, jam buvus mudviejų namais.


Pasaka apie kelią į Abu Dabį

       Naktį puikiai tarp miesto ir smėlio miegojęs, ryte dar po tuos smėlio kalnus palaipioju, irgi puikiai. Septintą valandą išeinu aiškintis kiek toli į šoną mane atvežė, darydamas tai iki pusės devynių. Einant pakeliui nerealiai supykdo vienas pilietis, sustojęs gatvėje bei kviečiantis važiuoti pas jį į svečius - gerti arbatos bei pusryčiauti. Kur tu vakar buvai, žmogau? Sakau, kad nenoriu, neturiu laiko, vakar reikėjo. O tas vis savo, kad va nuvešiu žmoną į namus, nes mašinoje nėra vietos (ne žmona didelė, mašina maža), namai čia netoli, už kelių minučių atvažiuosiu tavęs. Gerai, sakau, daryk ką nori, pats nueidamas gatve tolyn. Kadangi gatvė tiesi ir nusukti nėra kur, už kelių minučių jis mane tikrai pasiveja, kaip ir žadėjęs - jau be žmonės, vis su tais pačiais trimis ne pačiais mažiausiais šunimis priekaboje. Sakau, kad nenoriu. Jis manimi netiki ir... Siūlo pinigų už tai, kad važiuočiau pas jį į svečius. Man dar nėra taip buvę prieš tai niekada. Sakau, kad nenoriu. Net mano parašytos programos diegėja iš pajūrio, su kuria kasdien dirbu, nors ir nesu priverstas to daryti, įkyrumo galėtų iš jo pasimokinti. Ir dar neaišku, kuri kuriam ar kuris kuriai prirūkyti duotų, kuomet kaip žinia prirūkyti duoda tas, kuris kietesnis bei stipresnis savo srityje - arba tokiu išties yra, arba bent jau jaučiasi tokiu besantis.

       Kelyje iš Al Ain į Abu Dhabi susidariusi situacija sujaudina mane iki širdies gelmių, kadangi vienas paskui kitą sustojančių automobilių vairuotojai prašo pinigų, taksistais visai nebūdami. Kai kurie nepanašūs į juos patys, kai kurių automobiliai per geri vežioti kitiems. Niekur su tokiais aš aišku nevažiuoju, bet abejingu manęs tai nepalieka. Kai kurie tų žmonių ryškiai nedraugauja su galva, arba skirtingai nei aš, savo smegenis paliko namie išvažiuodami. Jie ką rimtai galvoja, kad aš kelias valandas išsišiepęs, suprakaitavęs ir sunkiai pakrautas tik tam ėjau iš miesto pėsčiomis, kad galėčiau su jais už pinigus nuvažiuoti į Abu Dabį? Jeigu taip ir yra, tuomet pyktį keičia gailestis bei patarimas kitą kartą smegenų nepalikti namie, o pasiimti su savimi. Žiūrėk gal ir pravers.

       Dar vienas sustojęs lyg ir ne taksistas, tačiau paklausęs kur tiksliai Abu Dabyje man reikia, o man kaip Abu Dabyje prieš tai nebuvusiam nė karto to nežinant, kur nors vežti jis mane atsisako. Atsakymas "Į bet kurią miesto transporto stotelę, kad ir pačią pirmą", jo netenkina. Primenu, kad vis dar ir kaip visada yra karšta. Ir nors prieš tai saulėje nudegintos kairės rankos žastas nebe taip skauda, malonių emocijų tai irgi nesukelia. Pagaliau, pagaliau pavyksta pagauti pakistanietį, kurio už netolimą kelionę su juo esu nubaudžiamas, priverčiant mane žiūrėti kelių minučių trukmės filmą jo telefone apie narsią bei galingą Pakistano armiją, kurios pagrindinė užduotis kaip suprantu yra kariauti su draugiškos kaimyninės šalies Indijos armija. Visi tie marširuojantys bei žygiuojantys vaikinai manęs neįtikina nė per nago juodymą, kad tarnavimas Pakistano, kaip ir bet kurios kitos šalies kariuomenėje, yra vertas jų motinų ašarų. Jas ten beje irgi rodo, kuomet sūnus-didvyris grįžta visas toks su medaliu. Normaliai, viskas būtų lyg ir gerai - medalis yra, Tėvynė apginta, tėvai ir kaimas gali didžiuotis. Tik va bėda viena - sūnus tas tai horizontalioje padėtyje bei pailgoje dėžutėje namo grįžo ir jau niekada nebebus vertikalus. Tokiu atveju rusų režisieriaus Aleksejaus Balabanovo beveik dešimties metų senumo filmas pavadinimu "Krovinys 200" (rus. "Gruz 200") yra iš "Must see" (liet. "Privalomos pamatyti") serijos. Jeigu šį mano pasakojimą skaitote būdami Abu Dabyje ar į jį važiuodami, grįžę namo būtinai pažiūrėkite.

       Man toliau stabdant, šį kartą jau vidury autostrados, bet pačiam nesant stabdžiu, sustoja dar vieni panašūs. Ar jie indai, ar pakai, ar bangladešai, ar dar velnias žino kas ir iš kur, to nežinau, neklausinėju ir nepasakysiu. Faktas, kad jie ne arabai ir ne lietuviai. Su jais ir atvažiuoju į Abu Dabį, o tai Jungtinių Arabų Emyratų sostinė. Miestas atrodo grėsmingai, atgal teks išsigaudinėti tuo pačiu keliu. Sunkiai man sekasi jiems paaiškinti kur man reikia, nes tokių žodžių, susijusių su jūra, kaip "sea" (liet. "jūra") ar "port" (liet. "uostas") jie nesupranta, nežino ir girdėti negirdėję. Arba apsimeta. Nepadeda ir rodymas rankomis, kad plaukiu ir noriu maudytis. Matomai galvoja: "Kaip jis gali plaukti, jei ne šūdas, pas mus tik šūdai plaukioja šventojoje Gango upėje". Aiškesnis bei suprantamesnis žodis jiems pasirodo besantis "beach" (liet. "paplūdimys"). Matomai dėl savo panašaus skambesio su kitu anglišku žodžiu "bitch" (liet. "kalė", "laisvo elgesio moteris", "moteris už pinigus"). Bingo, štai aš apsuptas aukštų namų prie Persijos įlankos. Gali, supranta, kai nori.


Broliai Grimai. Baisi pasaka

       Man tarus "Thank you" (liet. "Ačiū"), jie nori kai ko daugiau, sakydami "Change", ką turbūt turėčiau suprasti kaip pinigus. Idijotai. Ne todėl, kad pinigų prašo, o todėl, kad iš anksto negali to pasakyti. Nekenčiu tokių - veža, visą kelią lyg partizanai tyli, o paskui pinigus prisimena. Siųsčiau juos po velnių čia ir dabar, bet negaliu, kadangi mano kuprinė jų automobilio bagažinėje. Pasakęs, kad ramiai vaikinai, pinigai kuprinėje, bei palikęs atviras galines automobilio dureles, kad tie nesugalvotų kur nuvažiuoti kol aš kuprinę imsiu, lipu laukan. Kokia nemaloni situacija, neišeina kaip su žmonėmis nors tu ką. Kuprinę pasiimu, grįžęs dar kartą padėkoju ir trinktelėjęs dureles, nueinu. Būtų kita šalis, eičiau neatsisukdamas, o čia įdomu pažiūrėti jų reakciją. Atsisukęs vieną matau išlipus ir kažką aiškinant. "Ir ką tu padarysi, kvaily?" - galvoju. Nejaugi kviesi policiją? O gal pulsi mane vytis? Tuomet aš rėksiu ir greitai čia vidury baltos dienos ir vidury sostinės bus tau policija. Kas toliau? Sakysi, kad aš nesumokėjau tau pinigų už pavežimą? Pabandyk. Tai tave ta pati policija taip išp** vietoje už tai, kad nebūdamas taksi užsiimi keleivių vežimu, kad maža nepasirodys ir likusią baudos dalį, kurios nesumokėsi už čia uždirbtus pinigus, atidirbinėsi savo sukruštoje šūdų bei sutrų šalyje - Pakistane, Indijoje ar Bangladeše, priklausomai iš kur tu esi. Savaime suprantama manęs jie nesiveja ir jokios policijos nekviečia, nes baisiausia bausmė šiems žmonėms - būti deportuotiems iš pasakų šalies. O man didžiausia bausmė - sutikti debilus savo kelyje, bet ne tik Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Gerai, kad bent čia jų mažai.

       Pliaže nusimetu kuprinę, batus, drabužius, kad nieko nelaukęs panirčiau į Persijos įlankos vandenis. Tai pirmosios mano maudynės gyvenime šioje naftos baloje. Maudausi ilgai, būčiau dar ilgiau, jei ne iš kito pliažo galo mane pastebėjęs bei iki manęs atėjęs negras su švilpuku. Paaiškina jis man kažką iš toli, kad dėl man nesuprantamų priežasčių maudytis čia negalima ir norint tai pratęsti, būtina paeiti kelias dešimtis metrų į tą pusę, iš kurios jis atėjo. Išgraužk, žmogau, aš jau nusimaudžiau. Čia to paties pliažo teritorija, jokių draudžiamų ženklų nėra nei arabų, nei anglų kalbomis. Tiesiog išgraužk ir tiek, neturiu nei jėgų, nei noro su tavim kovoti, nei ką nors tau aiškinti ar aiškintis su tavimi savo teises. Negras aišku dirbo savo darbą, bet faktas tas, kad negras jis ne tik Afrikoje negras, Emyratuose irgi.

       Nuo tos vietos kur maudžiausi jokio skirtumo į kurią pusę eiti. Ar į rytus, ar į pietus, ar į vakarus, visur bus tas pats - gatvė ir dangoraižiai, paskui dar viena tokia pati gatvė ir vėl tie patys dangoraižiai. Į šiaurę tik eiti nereikia, nes toje pusėje Persijos įlanka, ir jeigu vaikščioti vandeniu nemoki, toli nenueisi. Daugiau eiti galima bet kur, tik ar to reikia, visur pamatysi tą patį. Nueinu į vakarus, paėjęs 2-3 kilometrus matau, kad ten nėra nieko kitokio, nei kad mačiau atvežtas iš pietų pusės - tokia pati gatvė ir tie patys dangoraižiai. Ką ir reikėjo įrodyti. Grįžtu atgal. Ėjimą nerealiai apsunkina karštis ir kuprinės svoris, pavėsiuose sėdu kas 10-15 minučių ir sėdžiu ten tiek pat laiko, kiek einu, o tai ir daugiau. Prakeikti kuprinę tokiose situacijose labai lengva. Gali būti, kad taip ir padariau. Gali būti, kad ir ne vieną kartą. Pievelėje visai šalia dangoraižių galima išvysti ženklą, draudžiantį statyti palapines. Juokinga tokioje vietoje būtų pasistatyti palapinę, bet jei ženklas "No tents allowed" su jame perbraukta palapine tai daryti draudžia, reiškia bandžiusių buvo. Ir ne tik atvykėlių, bet ir vietinių, nes draudimas užrašytas ir arabų kalba. Bandau įsivaizduoti arabą palapinėje apskritai. Ko tai sunkiai sekasi.

       Nėra čia jokių senamiesčių, apžiūrėtinų objektų, turinčių bent kokią istoriją. Iš kur jiems atsirasti, kuomet net iki XX-ojo amžiaus septintojo dešimtmečio miestą sudarė paprasti statiniai, dažnai be elektros tiekimo ir kanalizacijos, o pats miestas tebuvo vietinės reikšmės. Atradus naftą viskas pasikeitė, čia gyvenę beduinai bei panašūs į juos nuo kupranugarių persėdo į džipus ir matomai kažkur išvažiavo, kadangi šiomis dienomis net aštuoniasdešimt (80!!!) procentų miesto gyventojų sudaro imigrantai, kurie teisybę sakant tą miestą ir pastatė. Taip išeina, kad visokie indai, pakai ir bangladešai pasistatė miestą sau už arabų pinigus, kuriame dabar patys ir gyvena, arabams išvykus velniai žino kur. Kad suprasti situacijos katastrofiškumą bei beviltiškumą, įsivaizduokite vieną dieną išėjus į Vilniaus gatves ir ant bajerio lenkiškai paklausus "Wilno nasze?" (liet. "Vilnius mūsų?"), net keturi iš penkių sutiktųjų visai ne ant bajerio, net nemirktelėję ir be mažiausio gėdos jausmo atsakytų "Tak" (liet. "Taip"). Jeigu įsivaizduoti nepavyksta, reiškia arba neturite vaizduotės, arba esate lenkas.

       Pavaikščiojęs pagrindine sostinės gatve - Corniche bulvaru, besidriekiančiu net septynis kilometrus išilgai Persijos jūros pakrantės, suku į bet kurį po kojomis pasitaikiusį pirmą skersgatvį. Savaime suprantama visų tų kilometrų aš nenuėjau, kadangi aš apskritai ne ėjau, o šliaužiau. Nusprendęs, kad Abu Dabio man užteks ir jau per akis, o vienai dienai numatytą prakaito kiekį geriau išnaudosiu iš to Abu Dabio eidamas laukan. Perku skardinę "Fantos", berods dvi porcijas vaisinių ledų ir visas tas šaltas nesąmones vartoju kiosko-parduotuvės šone, kur pavėsis. Toliau kur eiti visai neaišku, keli apklausti praeiviai situaciją išaiškins. Dingti iš miesto pradedu apie pirmą valandą po pietų, baigiu tai daryti apie ketvirtą. Visas ėjimas - viena tiesi gatvė. Ta pati, kuria ir atvažiavau. Atvažiuoti buvo greičiau, patogiau, ne taip sunku ir ne taip karšta. Einant gelbėja šalia gatvės augančių palmių pavėsiai - dažnas svečias būnu po jomis, ne penkias ir ne dešimt minučių ten praleisdamas. Ant vieno iš tilto turėklų pastebiu kažką labai panašaus į žydų Dovydo žvaigždę. Nenupiešta ant tilto, o kaip tilto tvorelės dalis. Ir ne viena tokia. Žinant faktą, kad su Izraelio pasais į Emyratus apskritai neįleidžia, čia arba tilto statytojai pajuokavo, o arabai nesuprato ir jų atlikto darbo netikrino, arba tai ne Dovydo žvaigždė, arba man jau tikrai šakiai nuo saulės. Greičiausiai tai paskutinis variantas.

       Vis dar mieste ir vis dar toje pačioj gatvėje, niekada ir niekur atrodo neišeisiu. Gal jau laikas rašyti ir testamentą. Indai, pakai, bangladešai geriau turbūt už mane atrodo. Kaip gerai, kad tu manęs čia nematai, mama. Išsigąstum, ar bent nepažintum. Stabdau autobusų stotelėje. Tik po riebaus pusvalandžio pastangų pavyksta bent ką nors pagauti. Automobilių daug, kimba prastai, trukdo taksistai. Kokius penkis kilometrus pavežę bachūrai sutaupo man vieną kibirą prakaito ir pusantros valandos mano gyvenimo. Nereikia eiti, tai jau gerai. Kondicionierius dirba - išvis fantastika. Išleidžia šalia įspūdingos Grand mečetės, dėmesį į kurią buvau atkreipęs dar ryte į sostinę vežamas. Neįmanoma nepastebėti. Nors ji ir didžiulė, tačiau niekaip negali bei nesugeba užgožti ant mano marškinėlių užrašyto pavadinimo "BIRŽAI", kadangi jie savi, o ji svetima. Beje, spėkite kaip ji vadinasi. Turbūt nepatikėsite, bet pavadinta ji mūsų seno pažįstamo - šeicho Zaido vardu. Ką ir bepridursi, plačių užmojų būta žmogaus, misterio "Dvidešimt milijardų pagal Forbes", ne vieną ir ne dvi zanačkes, paslėptas nuo savo nesuskaičiuojamų žmonų, palikusio šiam baltam reikalui pastatyti. Gerai, kad viskas aptverta ir arčiau eiti nereikia.

       Užtat neaptvertas kelias ir šioje vietoje jau greitai sustabdau automobilį, vairuotojas kurio sutinka mane vežti kur tik aš noriu. Kadangi į Lietuvą tiesaus kelio nėra, apsiriboju keliu už Abu Dabio vakarų kryptimi, kuria rytoj važiuosiu į dykumas. Dar užveža į parduotuvę, kur sako imk ko nori. Tą ir padarau, tenorėdamas šalto vandens ir nedidelio butelaičio sulčių. Jokie kiti norai į mano skrandį nelenda. Vandens yra ir gerai. O tuoj bus ir vieta žaliam namukui, tada bus išvis gerai. Nakvynei įsikuriu šalia kelio. Pakelėje matau tai atvažiuojančius, tai išvažiuojančius indus, pakus ir bangladešus. Ta jų migracija man nesuprantama, bet man jos suprasti ir nereikia, nes tai ne mano reikalas, o jų. Jie mane irgi mato, jei ne akli, mus skiria ne daugiau šimto metrų, tačiau nė vienas jų artyn manęs ir mano žalio namo neina. Pasakų šalyje nepriimta lįsti į akis ar kaip kitaip trukdyti svetimšaliui keliauti. Todėl ji ir pasakų šalis.

       Tą naktį, aštuntą Arabijoje, nakvoju vietoje, kur miegoti mėgstu labiausiai - palapinėje šalia kelio. Kai kelio garsas tau neleidžia užmigti, o tu nesi tikras, kad tai tau bent kiek nepatinka. Tai aišku po velnių, kad man tai patinka. Dar ir kaip patinka. Kelias judrus, jis gyvas. Kaip ir aš. Bent jau kol kas. "Aplankęs Abu Dabį, ten nusimaudęs naftingoje Persų įlankoje, įsikūriau žaliam namuke šalia kelio, kuriuo rytoj trauksiu ieškoti kupranugarių. Atvėso iki +28" - beveik žodis žodin, tik be lietuviškų raidžių, tokia SMS žinutė buvo išsiųsta tą vakarą autostopu Emyratuose keliaujančio lietuvio, autostopu nebekeliaujančiai lietuvei Lietuvoje. Ir šypsenėlė gale, kad jam būtų lengviau, o jai - ramiau. Tai padaręs, ramia širdimi ir švaria sąžine pasišalinu užsiiminėti zzz... reikalais. Eiti toli niekur nereikia, viskas čia vietoje, palapinėje. Abu Dabis nugalėtas. Po Tbilisio ir Jerevano, šiemet man tai jau trečia sostinė, iš kurios išsigavau tik savo kojų bei smegenų pagalba.


Pasaka apie kailio keitimą

       Žali mano marškinėliai su užrašu "BIRŽAI" savo pasirodymą baigia, atsiragavę bei atsigėrę prakaito per aštuonias dienas kaip reikiant. Toliau pereinu ant sunkiosios artilerijos, vilkdamasis mėlynus marškinėlius, ant kurių aiškiai baltu ant mėlyno parašyta "I HAVE CROSSED THE ARCTIC CIRCLE" (liet. "AŠ KIRTAU ARKTIES RATĄ"). Pagal mane prie plius trisdešimties ir daugiau bus pats tas, o angliškai skaitantys, suprantantys bei žinantys kur tas Arkties ratas yra, neabejotinai įvertins mano humoro jausmą. Nors aišku protingiausia čia būtų iš viso be marškinėlių važinėtis, bet man atrodo taip negalima bei nepriimta čia. Patys suprantate - islamas, Mahometas, Alachas, moterys ir panašūs dalykėliai.


Pasaka apie kelią iš Abu Dabio

       Nuo ryto sustojęs anglas Malkas (angl. Malcom) man neišrašo malkų, už tai, kad užsiiminėju čia visokiais niekais keliaudamas autostopu, vietoj to, kad kelčiau savo šalies gerbūvį, sodinčiau medį, statyčiau namą, auginčiau sūnų. Dėkui tau, Malkai. Veža netoli, išleidžia pragare. Didelės kelio statybos ir pertvarkos vyksta toje vietoje. Karštis nuo paties ankstyvo ryto vėl nepakeliamas, aplinkui vien dulkės, lėtai ir susigrūdusios važiuoja mašinos, o šalia kelio dirbantys ir asfaltą gaminantys gasterbaiteriai man primena velnius, pragare verdančius smalą. Bandau prisiminti visas savo nuodėmes, už kurias galėčiau bei turėčiau patekti į pragarą. Tokių nėra. Kelio ženklai rodo, kad pasirinkta kryptimi toliau keliu tik Saudo Arabija. Net nupurto, bet aš juk žinau, kad pakeliui yra ir kitų vietų - normalių, apie kurias kelio ženklai kažkodėl nieko nerašo. Manęs taip lengvai neapgausi, jeigu ant žemėlapio yra parašyta, reiškia ir turi būti tai, kas parašyta.

       Kiek palaukęs bei pakentėjęs, susistabdau turtingą verslininką-arabą, važiuojantį link ten, kur važiuoti noriu ir aš. Ir nors iki pačios Livos oazės jis manęs nepriveš, tačiau iki pakeliui esančio Madinat Zayid miesto - tikrai taip. Ir bus man transportas, ir bus man laimė. Paklausęs dėl ko čia tas visas sujudimas, kuomet funkcionavęs kelias griaunamas ir statomas naujas, išsiaiškinu, kad vienintelė trasa, jungianti Jungtinius Arabų Emyratus su Saudo Arabija turi būti platesnė, nei kad buvo iki šiol. Aišku, vėl neturi kur pinigų dėti. Matomai emyras išsiskyrė su viena iš žmonų ir radęs nuo jos kažkada paslėptą bei pamirštą zanačkę, nusprendė ją panaudoti. Kelyje transporto tai beveik nėra ir kam čia reikalinga platesnė magistralė - nesuprantama. Garantuotai, vėl pamiršo manęs paklausti. Pakeliui atsitinka įdomus dalykas, kuomet mums užvažiavus į degalinę, nuperka jis man "Starbucks" kavos bei šviežiai spaustų sulčių, už šiuos du pirkinius sumokėdamas tiek, kiek aš ant maisto ir gėrimų ko gero neišleidau per visas aštuonias dienas iki šios čia keliaudamas. Ir nors kainos toje degalinėje iš serijos "Ach ir och, bei aš patyliu", prie kasų nėra vietos nei obuoliui nukristi, nei kur nusispjauti. Tiesa, obuoliai čia neauga, o spjaudytis nepriimta.

       Mums atvažiavus ir turtingajam vairuotojui miesto pakraštyje tvarkant kokius tai savo verslo reikalus, aš sėdžiu paliktas jo automobilyje, kondicionieriaus priežiūroje, relaksuoju. Taip man liepė jis, pažadėjęs greitai grįžti ir tada nuvežti į kelią už miesto, kad pačiam eiti ten netektų. Ne priešas sau, kad daryčiau atvirkščiai. Pastebiu vieną įdomų dalyką, besidarantį su mano kūnu, ko nesu matęs niekad anksčiau. Ligos istorija tokia, kad dešinės rankos kaulas, jungiantis mažąjį pirštą su delnu, pasislenka žemyn, taip lyg nusileisdamas "gilyn" į delną, kad turiu jį atstatinėti, stumdamas į viršų. Neskauda, užtat atrodo ne kaip, tai mėšlungis. Mineralinių medžiagų praradimas pradeda duoti apie save žinoti. Tik iš kur man jų gauti, kai visos turimos išeina per prakaitą, o kąsnio į burną įsidėti negaliu. Bent sulčių atsigersiu - jos šviežiai spaustos, tris eurus kainavusios, bet man už dyką ir kito sąskaita atitekusios. Geros turėtų būti, su vitaminais. Atvežtas į kelią, jame tranzavęs ir ilgai su tuo reikalu netrukęs, Livos oazę pasiekinėju su draugišku sudaniečiu, nemokančiu nė žodžio angliškai. Tai nesutrukdo mums bendrauti, tą kartą gestais. Juk autostopininkas iš Biržų visada supras išeivį iš Afrikoje esančio Sudano. Besigrožėdami pakeliui bėgančiais dykumos vaizdais, matydami besiganančius kupranugarius, atvažiuojame kur reikia ir kur važiavome. Lietuva ir Sudanas - tautų draugystė amžiams.

       Vietoje, kur mane išleidžia sudanietis, yra parduotuvė. Žinau ką joje veikti, o laikas su įsigytais produktais bei gėrimais mečetės pavėsyje neprailgsta.


Skundikų (pikta) pasaka

       Mane pagamino Vilkyškiuose, Pagėgių savivaldybėje, Lietuvoje. Brandino tris mėnesius, supjaustė riekutėmis, sudėjo į tamsiai mėlyną dėžutę, ant kurios užrašę "PRUSSIA Kietasis sūris", atvežė į parduotuvę. Taip ir gulėjau diena iš dienos sau šaldytuve, svajodamas kaip pateksiu ant kokio Vilniaus inteligento pusryčių stalo, kur prieš mane suvalgant bent pasiklausysiu protingų kalbų. Tik kur tau. Vieną spalio antro pirmadienio vakarą į parduotuvę atėjo koks tai asilas ir nupirko mane jis. Ką gi, toks matomai likimas ir ne kiekvienam sūriui tenka laimė būti suvalgytam inteligento, kaip ir ne kiekvienai žvaigždei tapti supernova paskutinėje jos gyvavimo stadijoje. Tai fermentinių sūrių apsupty aš, kaip tris mėnesius brandintas, esu išskirtinis. Inteligentai į tokius kaip aš, mažiau dviejų metų brandinimo, net nežiūri.

       Mane pagamino Neveronyse, Kauno rajone, Lietuvoje. Riekutėmis nepjaustė, tik suskirstė kvadratėliais, sudėjo į baltą dėžutę, ant kurios užrašę "EXCLUSIVE Selection 82% Dark Chocolate", atvežė į parduotuvę. Taip ir gulėjau diena iš dienos sau lentynoje, svajodamas apie tai, kaip mane koks vaikinas padovanos savo merginai. Ir ne šiaip sau kokiai panai, o išrinktajai. Juk aš ne bet koks, aš "Exclusive" (liet. išskirtinis). Vieną spalio pirmą sekmadienio vakarą į parduotuvę atėjo koks tai asilas ir nupirko mane jis. O ir merginos kaip žinia tamsaus juodojo šokolado, kaip ir daug ko tikro - nemėgsta. Aš kartus, manyje nedaug cukraus - retos merginos svajonė ar bent dėmesio objektas. Ana va mano kaimynus graibstyte išgraibsto, cukrus kurių sudaro pusę visos masės. Aš nė pusės to neturiu savyje. Todėl gal ir nieko keisto, kad nuo parduotuvės lentynos mane paėmė tas asilas.

       Mes susitikome kuprinėje, spalio antro antradienio ryte. Dvidešimt pirmų valandų viskas buvo daugmaž normaliai - šiek tiek purtymo, šiek tiek mėtymo, tačiau skųstis labai negalėjome. Užtat tamsu ir vėsu, kaip mums ir patinka. Ypač man, sūriui. Mano juodasis bendrakeleivis ištvermingesnis, bet ir jam patiko. O paskui atsitiko kažkas baisaus. Rėkėme tam asilui iš visų jėgų ir kiek galėdami, kad pažiūrėk tu asile, vieno iš mūsų laikymo sąlygos nuo nulio iki šešių Celsijaus, kito - nuo penkiolikos iki dvidešimt dviejų. Tik jis negirdėjo nieko, jo ir paties laikymo sąlygos buvo stipriai viršytos. Tad nieko keisto, jog greitai iš vieno mūsų liko geltona masė, o iš kito - juoda. Kas liko iš jo paties smegenų - neaišku. Juk matydamas, kad mums viskas ir chana, galėjo pasielgti humaniškai ir pribaigti vietoje, išmesdamas į bet kurią šiukšlių dėžę. Tačiau jis to nepadarė, tampydamasis mūsų lavonus devynias dienas po šį pragarą. Kaip kokia babytė Nijolė iš Kauno rajono Laumėnų kaimo, laikiusi savo dukros lavoną rūsyje keturis metus.

       Ir ačiū Dievui ar kaip ten šis šių kraštų globėjas vadinasi (Alachas berods), devintos dienos Arabijoje ryte jis pagaliau atsikratė mumis, išmesdamas į konteinerį ir taip atsikratydamas dviejų nelaimingų bei išniekintų lavonų, po karšta Arabijos saule nepritapusių juodojo sūrio ir kietojo šokolado. Tfu, nusispjauna kaip kupranugaris - kietojo sūrio ir juodojo šokolado. Bet kam reikėjo tyčiotis iš lavonų, daugiau negu savaitę tampant juos prie plius trisdešimties ir daugiau? Dienomis nešiotis po dykumas, miestus ir kaimus, naktimis laikyti po galva. Ir taip diena iš dienos bei naktis iš nakties, kol galų gale pačiam sugalvojus ar kažkieno priverstam, išmesti juos dykumos pašonėje. Nejaugi kvapas tapo visai nebepakenčiamu? Ar dar kas? Matomai ne tik mes ištirpome, bet ir jo smegenys iš paskos. Kitaip to paaiškinti negalime.

       Vis dėlto gaila, kad inteligentai nevalgo kietojo sūrio. Ir liūdna, kad merginos nemėgsta juodojo šokolado. Taip galvojo sūris ir šokoladas, iš konteinerio palydėdami nutolstantį keliautoją ir papasakoję jums visiems šią baisią pasaką su liūdna pabaiga. O aš, ją užrašęs bei patalpinęs, patiems broliams Grimams duočiau prirūkyti ir mes dar pažiūrėtume kieno pasaka baisesnė - ar lietuvių keliautojo-mąstytojo, ar jų - vokiečių kalbininkų, tautosakininkų bei pasakorių, gąsdinusių iš pradžių vokiečius XIX-ame amžiuje, o paskui ir visą pasaulį tebegąsdinančių iki šiol.


Užpakalinė pasaka

       Livos oazė - tai šimto kilometrų ilgio puslankiu išsidėsčiusių gyvenviečių grandinė, prieš tai mano jau minėtoje Rub el Halio dykumoje arba "Tuščiajame ketvirtyje". Kaimų tų ten yra apie penkios dešimtys, tikslaus gyventojų skaičiaus juose niekas nežino, niekam tai per daug nerūpi ir niekas to sužinoti nenori bei negali. Įdomu tai, kad iki 2005-ųjų metų gyventojų skaičius buvo nustatomas pagal satelitinius duomenis ir svyravo tarp 50 ir 150 tūkstančių. Nieko sau paklaida, sakyčiau. Kaip jie tai darė ir kaip skaičiavo - tai man nėra aišku. O minimais metais matomai kokiu tai kitokiu metodu buvo nuspręsta ar nustatyta, kad iš tiesų žmonių ten gyvena apie 20 tūkstančių. Juokinga. Didis mūsų laikų rusų keliautojas bei mąstytojas Antonas Krotovas tokias vietas vadina "Pasaulio subinė" (rus. "Zadnica mira" arba tiesiog "Zadnica"). Už 16-35 kilometrų į pietus nuo oazės per negyvenamą dykumą eina siena su Saudo Arabija, kurios vietos niekas tiksliai nežino, iš čia ir ta 20 kilometrų paklaida. Tai ir gyvena jie ten visi plius minus taip - valstybė baigiasi daugmaž ten, oazėje žmonių gyvena daugmaž tiek. Juokinga.

       Sankryžoje ant ženklo parašyta, kad į kairę važiuosi - rasi rytų miestus (Eastern Towns), į vakarus suksi - bus tau vakarų miestai (Western Towns). Neturėdamas jokio plano, tiesiog intuityviai suku į vakarus. Tam net monetos mesti nereikia, nes įtariu abejose pusėse tas pats. Pasakysiu - tikra pasaulio subinė. Kelias tuščias, žmonių nėra, mašinų irgi, karšta, o mano turimas vanduo, atrodytų ką tik buvęs šaltas, tampa negeriamu vėmalu. Sustojęs siras paveža iki ten kur pats važiuoja, gabendamas pietus gasterbaiteriams. Tiems viskas pochui, dirba prie +37 ir vargo nemato. Prieš tai buvusi pasaulio subinė, čia jau tampa absoliuti "žopa". Smėlio kalnai šalia kelio aptverti aukštomis tvoromis, kupranugarį matau tik kelio ženkle, vietiniai augina datules, pilna šiltnamių, stypso kažkokie bokštai bei antenos, niekas niekur toliau sekančio posūkio nevažiuoja. Klesti turizmas, pilna buržujiškų pramogų - safariai, chujariai ir taip toliau. Tai yra visa tai, kas ne man. Jau skaudančia galva grįžinėju atgal, sustabdęs automobilį su keturiais arabais jame - vienas mano metų, kitas vyresnis, plius du vaikai. Visi apsirengę baltai nuo galvos iki kojų. Atvažiavus iki kokio tai posūkio ir man išlipant, vienas tų vaikų užduoda man tokį įdomų klausimą anglų kalba: "Are you traveller?". Net nežinau ką jam ir atsakyti.

       Paėjęs, o galų gale eiti užsiknisęs, susistabdau automobilį ir grįžtu į pradinę sankryžą. Rytų pusėje esančių miestų nebesirenku, vietoj to šturmuodamas jau kitą parduotuvėlę, prie kurios suvalgau iš karto dvi porcijas ledinių šaldytų vaisių sulčių ledų. Sakiau ir nemelavau, kad jie manęs gelbės šitame pragare. Nuo Abu Dabio esu nuvažiavęs apie pusantro šimto kilometrų, toliau čia važiuoti nėra kur, tik atgal. Net neabejoju, kad tiek posakio "Pasaulio subinė" autorius, tiek ir aš pats esame buvę didesnėse šiai vietovei giminingose vietose, kurias jungia vienas ir tas pats pavadinimas. Tačiau tų metų, to spalio, tos dienos, tą popietę, man ir šita neatrodė maža. Ir dar kiek laiko atrodys, daugiau nei kad aš noriu ir per prievartą, kadangi išvykimas iš jos stabdomas mažiausiai valandai, vykstant kokiam tai dviračių maratonui, pavadinimu "Ride to Abu Dhabi". Tai apsidžiaugtų Evelina, pagalvoju. Miesto gatvė imama ir paprasčiausiai uždaroma neribotam laikui. Automobiliai lieka laukti patekimo į kelią gatvėje priešais žiedą, o aš einu to daryti po palme vidury kelio. Va taip. Pažadinkite, kai dviračiai važiuoti baigs, o mašinos - pradės.


Kvailių pasaka

       "Kad pavežei keliautoją šešiasdešimt kilometrų, tai gerai. Bet kodėl tu parazite už tai iš jo prašai pinigų?" - tokį pamokslą lietuvių kalba skaičiau indui, atvežusiam mane iš Livos oazės į jau ryte mano lankytą Madinat Zayid miestą. Šiaip didelio skirtumo ar lietuvių kalba su juo kalbėti, ar anglų - nebuvo, jam nesuprantant nė vienos ir ko gero esant iš prasčiausiai apmokamų darbininkų kategorijos čia, o gimtojoje Indijoje galimai iš pačios žemiausios - šudrų kąstos. Jie gi ten pas save nesveiki, susiskirstę visi kam kur priklauso būti, lyg kokiam kalėjime. Šudra kaip žinia yra vienas iš keturių luomų hinduizmo socialinėje santvarkoje, žemiausias iš visų, neskaitant neliečiamųjų, kurių niekas neliečia, todėl jie matomai ir neliečiamieji. Šudrų luomą sudaro juodadarbiai ir tarnai, nuo neatmetamų laikų dirbę kitų luomų atstovams - brahmanams, kšatrijams ir vaišijams, o šiais laikais dirbantys geriau bašliuojantiems arabams kitoje Arabijos jūros pusėje, kur mes visi dabar ir esame susirinkę. Aš - pakeliauti autostopu, jie - aptarnauti arabus. Kol kas visiems mums sekasi neblogai, kadangi čia pasakų šalis ir mane veža kur man reikia, o jiems leidžia padirbėti statybose prie +37 ir daugiau. Spėjama, kad luomas susiformavo iš karo belaisvių ir vergų, arijams atsikėlus į Indiją.

       O kadangi šudrų kasta sudaro pusę Indijos žmonių, kurie kaip taisyklė yra mažai raštingi bei dideliu protu nepasižymi, smegenis dažnai laikydami namie spintelėje, nes per sunku nešiotis kasdien su savimi, galiu drąsiai statyti kad ir šimtą dirhamų, jog ką tik su vienu jų važiavau. Ne todėl, kad pinigų prašė už tai kas nemokama, o todėl, kad ką jam bepasakydavau ir jau atrodydavo viską išaiškinome ta tema iki galo, už dešimties minučių jis apsisukęs vėl savo klausimą tą patį užduoda. Pavyzdžiui, klausia jis manęs, ar atvažiavau aš su taksi. Sakau, kad ne, kadangi Lietuva per toli tam, o čia keliauju autostopu "point-to-point" (liet. "nuo taško iki taško"), kadangi esu autostopininkas, man taip Dievo liepta, turiu daug pinigų ir nekenčiu taksistų. Dar parodau kažką žemėlapyje, tas linksi, tipo suprato. Gerai, vedu prie sekančios temos, prie kurios tik gali eiti žmogus, žinantis dešimt žodžių anglų kalba. Na štai, vieną žodį "Taxi" jau praėjome, Praėjus dar kelias temas, jis vėl manęs klausia, ar aš čia atvažiavau su taksi. Ne, na kiek galima, žmogau? Vėl paaiškinu, už kiek laiko vėl tas pats. Primena bažnyčioje klausinėjančius "Dieve, už ką man tai?". Metai iš metų jie tai daro, to paties klausinėdami, o atsakymo kaip jokio taip jokio. Tada jie dar daugiau klausinėja, lyg tai labiau užvestų. Galima būtų pagalvoti, kad rūpi ten tam aukštybėse sėdinčiam Dievui kiekvienas, bažnyčioje nesąmonių klausinėjantis žemės kirminas.

       Pinigų aš aišku jam neduodu, nes jis nežinos ką su jais daryti, užtat aišku, kad padėkoju kaip ir visiems. Šudra, jis juk irgi žmogus. Gal tai net pirmasis šudra, pavežęs mane autostopu. Turbūt taip ir yra. Tai turėsiu kuo pasigirti namie, tai gerbs mane aplinkiniai. Jam nei vejantis, nei šaukiant, užsuku į pakeliui esančią indų kavinę, kad nusipirkti vandens nakčiai ir išgerti karštos arbatos su pienu vakarui. Kavinėje matau sėdinčius kelis gerbiamus arabus, reiškia šudrų nėra.


Pasaka apie kelią pro Abu Dabį

       Tą naktį, devintą Arabijoje, kaip ir naktį prieš tai, įsikursiu šalia kelio. Tik kelias tas bus koks tai leisgyvis ir absoliuti priešingybė tam, prie kurio užmigta vakar. Ai, bent užmigsiu greičiau. Kad ir ne anksčiau devintos, lauko temperatūrai nukritus bent iki kokių +25. Tada bus sapnai - dažniau baisūs, nei gražūs ar spalvoti, kaip kad baisiausia brolių Grimų pasaka, mamos skaityta vaikystėje. Miegoti tai tvanku. Paskui vėl ir vėl atsitiks nemaloni situacija, atsitinkanti kiekvieną rytą, kada dar prieš saulei kylant apie penktą valandą mane, tave ir mus visus pažadins namazo garsai. Tai tokia musulmonų religinė apeiga, kuomet penkis kartus per dieną kalbama malda, prieš kurią atliekamas ritualinis apsiplovimas. Nežinau ką jie ten apsiplauna, bet kam tai daryti penktą valandą ryto ir apie tai skelbti visam likusiam pasauliui, turinčiam ausis? O jie lyg susitarę vienas paskui kitą iš visų mečečių, esančių dešimties kilometrų spinduliu, skerdžiamo avino balsu pradės skleisti islamo tiesas. Lyg tai kam nors rūpėtų penktą valandą ryto. Kiekvieną rytą taip, taip bus ir tą. Daugiau neužmigsi, gali arba gulėti, arba lįsti laukan. Ir sveikinti kylančią saulę, kurios šiaip jau čia nekenti.

       Naktį visai netriukšmavęs, ryte po laukimo jame apie valandą, kelias paduoda man lyg ant lėkštutės malonią indų šeimą - vyrą ir žmoną su dviem vaikais-mergaitėmis. Kodėl ant lėkštutės (gal net mėlynais krašteliais? (Tribute to: Ostapas Benderis)), suprasite vėliau. Ir tai visai ne todėl, kad būčiau kanibalas. Skiriasi jie nuo iki šiol čia sutiktų indų, kaip kad skiriasi ką tik prasidėjęs rytas nuo pasibaigusios nakties. Ne tik kalba angliškai, ko kaip taisyklė nedarė kiti jų tėvynainiai, bet dar ir žino kur yra Lietuva, ko kaip taisyklė jų tėvynainiai nežinojo ir apie tokią girdėdavo pirmą kartą. Daug dar ko jie žino ir papasakoja man, kadangi aš klausinėju, kadangi aš žingeidus. Be to pasidalina jie savo pusryčiais su manimi. Tai ilgiausiai mano valgytas sumuštinis gyvenime. Bet ne todėl, kad didelis, o todėl, kad mano rijimo refleksas sutrikęs. Man, kaip mėgstančiam pavalgyti, tai prilysta tragedijai. Kramtau ir kramtau, žiaumoju ir žiaumoju, tačiau bandant ryti, gaunasi tai sunkiai bei ilgai užtrunka. Ši kelionė - keistų potyrių laikas. Blogai, dar pagalvos, kad neskanu.

       "Houston, we have a problem" (liet. "Hiustone, mes turime problemą") - nieko nelaukęs kreipiuosi į savo smegenis, Apollo-13 astronauto Džeko Svigerto (angl. Jack Swigert) žodžiais, kuriuos jis ištarė skrydžių valdymo centrui apie nesklandumus kosminio laivo borte 1970-aisiais, eilinės amerikiečių misijos į Mėnulį metu. "Kas tau yra, ko tu nori?" - klausia smegenys. "Rijimo refleksas sutrikęs, jis beveik neveikia" - mandagiai atsakau jiems. "Pavalgyk" - liepia smegenys. "Kaip?" - klausiu aš. "Atsiknisk, mes dar miegam" - pataria smegenys. Ei, tai kaip man pavalgyti, kada pagrindinis to refleksas neveikia? Man ką, tą sumuštinį per užpakalį susikišti? Ar dar kaip? Protingi smegenys nutyla - gal susimąsto, gal miega, o gal juos kartu su palapine bei miegmaišiu šį rytą sunervintas rytinio namazo garsų ir per neapsižiūrėjimą sukišau į kuprinę, eteryje stoja tyla. Tikiuosi skrydžių centras Hiustone tais tolimais 1970-aisiais pasakė ir patarė daugiau. Iki Jungtinių Arabų Emyratų įkūrimo buvo likusios 598 dienos, iki mano gimimo - 2425 dienos. Atvažiavom.

       Gal rimtai smegenis reikėjo palikti namie, kaip kad tai daro kiti? Tada ir problemų mažiau, ir klausimų ne tiek daug.

       Pirmu reikalu degalinėje užsiperku puslitrį "Fantos" ir visą jį išgeriu, reikalaudamas dar, dar ir dar. Po velniais, ar šiame krašte yra ko atsigerti? Vandens dabar negersiu net jei ir už tai kas nors pinigus mokėtų. Nesinori nuo ryto apsivemti, vėmimas numatytas po pietų. Tai buvo keistų potyrių laikas.


Plaukianti pasaka

       Laukia panaši, tik šį kartą gal kiek ilgesnė, drįsčiau spėti kokių 3-4 kilometrų kelionė per pragarą, kurioje dalyvavau ir vakar. Juk kelias nuo JAE megapolių Abu Dabio ar Dubajaus į vakarus tėra vienas ir jei juo jau nuvažiavai kur nors, tai tuo pačiu ir teks grįžti. Čia klimatas kitas ir nėra visko įskaičiuota. Čia už viską reikia kovoti. Čia sunkiau nei kalnuose, bet linksmiau nei pliaže. Čia sūrus prakaitas, o pergalės skonis kartus. Nežiūrėk į mane taip, karštoji Arabijos saule! Aš niekuo nekaltas. Taip, viskas savo noru, tai suprantama ir niekas nieko nekaltina. Tad jei gali, nedaryk to ir tu. Nes aš tikrai niekuo nekaltas. Čia atrodo kvepia pavojais, kur gasterbaiteriai verda smalą, o mašinos grūdasi nepravažiuodamos ir jokio kelkraščio žmogui su didele kuprine eiti. Čia keisti ženklai ir užrašai, čia visos galimybės prapulti. Bet pasilik sau tą savo "Bijau", kol dar plaka mano širdis ir kol neatlaisvinsiu savo prakaituotų delnų, pavirtusių į kumščius ir spaudžiančių kuprinės diržus savyje. Tai mano "Citius, Altius, Fortius!" (liet. "Greičiau, Aukščiau, Tvirčiau!") dar kartą. Reiškia, aš dar einu. Mes juk irgi ne pirštu daryti ir mes dar pakovosim. Nors jau ir seniukai.

       Palikęs eilinį prakaito kibirą pakelėje, kad toliau eiti būtų lengviau ir jo nešti nebereiktų, ten - toliau ir tolyn nueinu. Nežiūrėk į mane taip, karštoji Arabijos saule! Aš tikrai niekuo nekaltas. Čia klimatas kitas ir liaudis kita. Paleisk mane iš savo geltonų nasrų.

       Kūnas siunčia aliarmo signalus vieną po kito. Smegenys vis dar miega, jiems pochui. Pochui kaip Maxim'ai Lietuvoje. Visus tuos kelio remonto darbus praėjęs, jų gale krentu ant kuprinės ir dar ilgai neatsistoju. Gal jau ir niekad nebeatsistosiu. Ir tai padaryti grasina ne mano vyriškumas, o mano kojos, ištiestos ant žemės. Smegenys, pasiuntusios žinutę "Žinokitės patys" arba paprasčiausiai "pasiuntusios ant trijų raidžių", toliau poilsiauja. Pro šalį vienas po kito eina gasterbaiteriai, kaip kad eina žmogaus metai pro jo akis. Tik niekur jie nenueina, o praėję kažko laukia pakelėje, ana va tiesiai už manęs. Gasterbaiteriai. Visai kaip tie žmogaus metais - jie praėjo, tačiau niekur nedingo ir tu atsisukęs visus juos matai. Tokius stoviniuojančius pakely, lyg kažko laukiančius, lyg kviečiančius sugrįžti tave atgal pas juos, kur tu galimai buvai laimingas. O priekyje, kas tavęs laukia priekyje ir ko dar liko? Priekyje kelias į Abu Dabį.


Priplaukusi pasaka

       Kad to bachūro bus nepaprasto, galima buvo suprasti jam tik sustojus. Kelyje vietos mažai, visi ir taip vos pravažiuoja, o jis sustoja iš karto už manęs ir dar mašiną pastato vos ne įstrižai kelio. Garsinių signalų iš kitų eismo dalyvių ilgai laukti netenka. Vairuotojo padedamas, kuprinę metu į balto, naujutėlaičio bei nuliovo "GMC" priekabą, pats - su juo ir pas jį į kabiną. GMC - tai General Motors priklausančios automobilių kompanijos produkcija, itin populiari Artimuosiuose Rytuose, kaip ir Šiaurės Amerikoje. Nežinau kaip ten pas juos Šiaurės Amerikoje, tačiau čia, Artimuosiuose Rytuose, tai kaip taisyklė baltos ir visos tokios blizgančios mašinos, noriai bei dažnai sustojančios pavežti autostopininko.

       Pradžioje sako galintis jis mane vežti iki vieno iš milijono posūkių į Abu Dabį, paskiau - jau iki pusiaukelės kažkur tarp Abu Dabio ir Dubajaus, galų gale - ir iki paties Dubajaus. Jei švęsti, tai švęsti, ko čia smulkintis. Ne turtingų bei neturinčių ko veikti žmonių tai reikalas. Sustojo jis man todėl, kad galvojo, jog esu vienas iš gasterbaiterių, besibūriavusių kiek tolėliau. O tas faktas, kad aš su kuprine, kuri gerai matyti, nes visada stovi priešais mane, jo nesuklaidino ir apie tai, kad aš galiu būti arba net esu keliautojas, jis nepagalvojo. Gasterbaiteris tai gasterbaiteris. Pakeliui pasiūlau jam užvažiuoti į degalinę, nes gerklė visai išdžiūvusi, kalbėti reikia, o kalbėti vos galiu. Jei šalia rijimo reflekso prarasiu dar ir kalbos dovaną, bus visai negerai. Degalinėje pasiimu kokių tai pigių sulčių, tas sako daugmaž kokias čia nesąmones darai ir liepia imti visko ko noriu. Ne priešas sau, kad reiktų antrą kartą manęs to prašyti. Pasiimu ko noriu - šviežiai spaustų sulčių ir dar kažko, ko dabar jau neatsimenu, 40 dienų nuo tos dienos praėjus.

       Matydamas, kad apsirengęs aš kiek ne pagal sezoną, duoda jis man šortus ir marškinėlius, prieš tai radęs juos priekaboje. Mandagiai paimu, vėliau, jam nematant, aišku paliksiu. Nenešioju kitų vyrų šortų. Gal ir durnas įprotis, bet kaip sakoma "Koks jau yra". Sako besantis kažkur nuo Al Ain ir turintis ten ūkį. Pasakoja apie griežtų pažiūrų tėvą, šiuo metu iš jo atėmusį pasą, dėl ko dabar jis negali niekur išvažiuoti iš šalies. Kažką padarė blogai, kas tėvui nepatiko. Gerai, kad bent pinigų neatėmė, galvoju. Kaip suprantu turi jis jų kaip šieno, Dubajuje planuodamas mane vežti į viešbutį ir ten apgyvendinti savo sąskaita. Su jūra ir pliažu šalia. Juokinga. Svarbu, kad kambarys būtų ne dviems. Tokiu atveju (jei ne dviems) gal ir būčiau sutikęs, bet jam pasakius, kad daug grynųjų jis neturi ir už mano pragyvenimą apmokės kortele, sakau, kad nereikia.

       Juk patys suprantate - mano pasas, jo kortelė. Kažkas čia ne taip. Jei kada tapsiu įžymiu ir gerbiamu žmogumi, su kuriuo sveikinsis bei kuriam prirūkyti duos kiti gerbiami ir įžymūs žmonės, o žurnalistai-paparaciai tai iššniukštinės, turėsiu rimtų problemų, antraščių vietinėje spaudoje pavidalu: "Tai dabar jis veda tautą, o prieš tai arabai jam apmokėdavo pragyvenimą Dubajaus viešbučiuose". Man to reikia? Visuomeninės dezinformavimo priemonės (VdIP) į jokį Dubajų juk neskris ir nesiaiškins kaip ten buvo iš tiesų. O ir šiaip, gal geriau tegul lieka viskas kaip yra, kuomet keliautojai nakvoja palapinėse, o nekeliautojai - viešbučiuose. Kam griauti tai, kas nuo pasaulio pradžios sugalvota?

       Dar mini kokį tai pamestą ar praganytą brolį, jei teisingai jį suprantu. Nesu tuo visai tikras. Apsirengęs jis ne arabiškai, dėvi šortus, ne visai arabą ir primena. Gal koks pusiau. Atsigėręs sulčių, aš ir vėl galiu kalbėti. Maisto ir toliau atsisakinėju. Priešais išnyra Dubajaus dangoraižiai.


Pasaka apie paminklą

       Tai yra paminklas po atviru dangumi pinigams ir ką galima su jais padaryti. Gali turėti kiek nori idėjų, planų, fantazijų, tačiau kol nebus pinigų, visa tai ir teliks idėjomis, planais, fantazijomis, įdomiomis bei svarbiomis tik tau pačiam. Dar prieš atkeliaudamas čia buvau įsitikinęs, kad vaikus iš viso pasaulio pačioje pirmoje pamokoje pirmą jų dieną mokykloje turi mokinti ne visų tų nesąmonių, kurias mokina, o atskraidinti čia. Gal pačių tėvų sąskaita, o gal ir valstybės. Juos būtina pavedžioti šio miesto gatvėmis ir vaizdžiai jiems paaiškinti, kad jų dar ne iki galo susiformavusius smegenis pasiektų žinutė apie tai, kas šioje žemėje yra svarbiausia. O paskui jau grįžę galėtų imtis visų tų matematikų, geometrijų, muzikų, tikybų ir dailių, niekada nepamiršdami to, kas pasaulyje yra svarbiausia ir ko kiekvienas privalo bei turi siekti, prisimindami tą dieną, praleistą muziejuje po atviru dangumi šalia Persijos įlankos. Dubajų pamatęs esu tuo tikras.

       Arabai turėjo pinigų ir fantazijų, europiečiai, amerikiečiai, australai - idėjų. Tokia Dubajaus istorija. Tiesa, dar buvo indai, pakai bei bangladešai, kurie visa tai pastatė.


Pasaka apie pirmą ir pirmuosius žmones pasaulyje

       Pačiame Dubajuje nebuvau net išlipęs iš automobilio, taip tapdamas ko gero pirmu tokiu žmogumi šioje žemėje. Visiškai nieko nenorėjau įrodyti nei tada taip elgdamasis, nei noriu ką nors įrodyti dabar apie tai rašydamas. Man tada tebuvo karšta ir nieko daugiau, apart kondicionieriaus, Dubajuje aš nenorėjau. O ką pamatyti reikėjo, tą pamačiau pro automobilio langą, mums kelias valandas važinėjantis pirmyn ir atgal to miesto gatvėmis. Prabangiausias pasaulio viešbutis Burdž al Arabas (Burj Al Arab, Tower of the Arabs), vienintelis septynių žvaigždučių žemėje. Aukščiausias pasaulio dangoraižis Burdž Chalifa (Burj Khalifa, Khalifa Tower), 828 metrų aukštis. Pirmą tai tikrai mačiau, antrą atrodo kad mačiau. Nesvarbu. Dar sako Dubajuje yra didžiausias gėlių sodas pasaulyje. Tai turbūt irgi nesvarbu, o tik parodo, kaip arabai tyčiojasi iš viso to likusio pasaulio, demonstruodami, kad turint pinigų galima viskas - net gėles auginti ten, kur nė lašo lietaus, o tik dykuma ir diena iš dienos bei metai po metų kepinanti ir viską žudanti saulė.

       Beje, jei kas nežinojo, tai Burdž Chalifos viršutiniuose aukštuose gyvenantys musulmonai šventojo Ramadano mėnesio metu pasninko turi laikytis keliomis minutėmis ilgiau, negu kad likę musulmonai Dubajuje, kadangi jie tomis keliomis minutėmis ilgiau mato nenusileidusią saulę. Ir tai joks ne bajeris, o oficialios rekomendacijos. Jei manimi netikite, paklauskite to savo pažįstamų ir Burdž Chalifoje gyvenusių musulmonų. Sakau, kad jie ten priplaukę, su visais tais savo dievais, pranašais, burdžarabais ir burdžchalifomis. O ką tada daryti musulmonui, žiauraus ir negailestingo likimo numestam ir gyvenančiam Europos šiaurėje, vasarą saulė kur daugiau negu mėnesį iš viso nenusileidžia (ech tos romantiškos šiaurės Suomijos saulėtos vidurnakčio naktys, kurias dar menu), jei Ramadano mėnuo yra būtent tas? Ogi mirti iš bado, kadangi saulei nenusileidus, valgyti kaip žinia nevalia. Matomai apie tai nei pats Alachas, nei jo Mahometas nepagalvojo, įsivaizduoti negalėję, kad jų vardai bei idėjos taip paplis, pasiekdami toli, toli nuo Arabijos smėlynų esančią užpoliarę. Šią problemą pats iškėliau dar prieš du metus ir tris mėnesius, plačiai ją aprašęs bei pavadinęs tai "Vidurnakčio saulės ir Ramadano paradoksu" savo tų metų kelionių veikale "54 liudininkai", man tada keliavus tose užpoliarės žemėse - pačiam nebūnant musulmonu, užtat Ramadanui tais metais atsitikus kaip tik birželio-liepos mėnesiais.

       Aišku, čia dar gėlytės, būna ir blogiau, kaip pavyzdžiui netoliese esančioje Saudo Arabijoje, kur keliu privažiavęs visiems musulmonams šventąjį miestą Meką, pamatysi ženklus, kuriuose aiškiai užrašyta, kad vienas kelias - musulmonams, tas kur į Meką, kitas kelias - nemusulmonams, tas kur ne į Meką. "Muslims Only" vs. "FOR NON MUSLIMS". Kurį rinktumeisi tu? Pirmasis užrašas žaliame fone, antrasis - raudoname ir vien didžiosiomis raidėmis. Kas įdomiausia, užrašai ne tik anglų kalba, bet ir arabų. Pirmu atveju tai viskas aišku bei suprantama, tačiau kam užrašas arabų kalba antru atveju? Čia kaip pagal tą posakį, kad šeimoje ne be idijoto, taip ir tarp arabų pasitaiko ne musulmonų, kaip kad ir tarp čigonų pasitaiko ne vagių? Būta ten bandžiusių patekti, kuriems daryti to nederėjo. Istorija žino tris tokius atvejus. Pirmasis - italų keliautojas iš Bolonijos Ludovico di Varthema, padaręs tai XVI-o amžiaus pradžioje. Antrasis - anglų keliautojas kapitonas seras Richard Francis Burton, išgalvotu vardu patekęs ten XIX-ojo amžiaus pradžioje. Ir galų gale tai prancūzų spec. antiteroristinis būrys, daugumą kurių sudarė nemusulmonai, darbo reikalais, Saudo Arabijos vyriausybės prašymu 1979-aisiais vadavęs teroristų užimtą mečetę su įkaitais. Gerbiami žmonės, spjovę į kvailius. Turbūt yra ir daugiau patekusių, tačiau apie juos jau nieko nebesužinoma.

       Ir viskas tik dėl to, kad kažkada ir kažkam prie +52 neradus pavėsio pasirodė, jog Dievas perdavė jam šventąją knygą, kurią jis privalo parodyti kitiems. Tada ir pasidėjo tai, kas nesibaigia beveik pusantro tūkstančio metų ir baigtis negali.

       Na, o mes dar užvažiuojame į reptilijų ir visokių roplių parduotuvę, kuri nedirba ir visokius driežus, vėžlius bei panašius į juos padarus auginantis bei po Dubajų mane vežiojantis vaikinas, savo augintinių kolekcijos papildyti negalės. Kokių tik gyvūnų nebūna, rodė jis savo telefone prieš tai. Galvoju gal ir man kada reiktų pagalvoti apie chameleono auginimą bei auklėjimą namuose. Tai apsidžiaugtų Frykis, mano guminė kiaulė.


Pasaka su trimis nuliais

       Po vidurdienio nuvažiuojame į oro uostą, kur bandau išsiaiškinti skrydžio namo statusą. Arabas-ne arabas su manimi neina, bijodamas sulaukti klausimų, kodėl jis su šortais ir kodėl tuo metu yra ne mečetėje. Šitos vietos ne visai suprantu. Nejau iš tiesų kuriame iš septynių JAE sudarančių emyratų yra tai kontroliuojančios bei nusižengėlius gaudančios tarnybos? Gal dėl to, kad šiandien penktadienis? O gal dėl to, kad čia jau kaimyninis Šardžos emyratas, kuriame normos griežtesnės, nei kad laisvamaniškajame Dubajaus emyrate? Tiek to, ne mano reikalas, aiškinkitės patys - kam su šortais vaikščioti galima, o kam nelabai, ir kur daryti taip galima, o kur geriau nereikia. Aš šortų neturiu, nors ir galėjau turėti, gavęs panešiotus dovanų. Kuprinės aišku pas jį nepalieku, tempdamasis ją su savimi. Ir išvis esu nieko prieš, jei jis manęs nebelauktų. O jis ir nelaukė, susirasdamas mane oro uosto salėje. Ar buvo jis su šortais, ar be jų, šito neatsimenu. Man tai nesvarbu, tegul aiškinasi tai bei tai atsimena "Musulmonų su šortais, tuo paros metu turinčių būti mečetėje" gaudymo bei sulaikymo tarnybos. Nepriklausau jų gretoms ir nesiruošiu to daryti. Nuvažiuojam iki prekybos centro, kur laikas skirtis.

       Tą man jo duoda kupiūrą savo rankose vartau ilgai, negalėdamas patikėti ir kelis kartus vis iš naujo perskaičiuodamas joje už vieneto stovinčius nulius. Jų ne vienas, net ne du, o visi trys. Dėkui Dievui, iki trijų skaičiuoti aš dar moku. Matomai smegenys jau visai atsibudo. Sveiki sugrįžę! Tokios kupiūros aš čia net rankose nesu laikęs, kuomet atskridęs į šalį prieš devynias dienas gavau 570 dirhamų, atidavęs ne tiek ir mažai, o visus 150 eurų. Ir štai dabar taip paprastai imu ir gaunu dovanų 1000 dirhamų. Nors ir sako, kad svetimus pinigus skaičiuoti negražu, nemandagu ir to daryti nereikia, aš jums leidžiu suskaičiuoti kiek tai yra patiems. Be to ir patarimas tas neteisingas. Na ką, galvoju, dar septynios tokios kupiūros ir išeis nakvynė Burdž al Arabe - viešbutyje-burėje, pigiausia naktis kuriame kainuoja du tūkstančius eurų. Ir bus man laimė tada. Apie brangiausią nakvynę ten baisu net pagalvoti, kainuoja ji dvylika tūkstančių eurų. O dar jis man atiduoda savo telefono kortelę (ačiū Dievui ne patį telefoną), iš prekybos centro atneša šviežiai spaustų sulčių ir į kelią įdeda du butelius gazuoto datulių gėrimo, savo pakuote primenančio šampaną ir išpilstyto Prancūzijoje iš JAE išaugintų datulių.

       Noriu tikėti, kad visa tai už tai, jog esu keliautojas - kad ir panašus į gasterbaiterį, bet keliautojas, o ne už tai, kad ėmiau patikti vyrams. Atsisveikinęs nueinu tolyn, paspartindamas žingsnį, nes bijau, kad neatiduotų jis man dar ir savo automobilio. Kur aš jį dėčiau? Namie aišku toks praverstų, bet ne per Siriją man su juo namo važiuoti.

       Jau sėdėdamas prekybos centro gerai kondicionuojamoje patalpoje ir gerdamas ten šaltas šviežiai spaustas apelsinų sultis, atsimenu savo jaunystę, kuomet vienos mano kelionių autostopu metu iš pavežusio vairuotojo gavau 100 Vokietijos markių, kas tada beveik dvi markes keitus į vieną eurą, eurų tų gautųsi 51. Tribute to (liet. Duoklė kam): Kartais, naktimis, man atrodo, kad vis dar lyja. Slovėnijoj... 1999-ųjų paskutinė vasaros diena (Vasara baigiasi rudenį). Šį kartą eurų gaunasi visi 232. Skaičius tiems, kurie skaičiuoti tingėjo arba kurie tiki kvailių patarimais apie tai, kad svetimus pinigus skaičiuoti negražu, nemandagu ir to daryti nereikia. Reikia, dar ir kaip reikia. Įvertinus infliaciją bei kelis eurus atmetus jai padengti, o be to atskaičiavus valiutos keitimo mokestį, eurų čia gaunasi penkis kartus daugiau. Manote per daug kalbu (rašau) apie pinigus? Tada perskaitykite kitą pasaką, gal taip nebemanysite.


Pasaka apie susirinkusiuosius

       Vis dar manote, kad per daug kalbu (rašau) apie pinigus? Aš pats tai visai taip nemanau. O kaip kitaip? Nederėtų pamiršti kur esame. Ne apie knygas ir poeziją kalbėti ir rašyti. Kur jau ten bekurti eiles... Ne to žmonės ten susirinko, visai ne to. Nežinantiems ko ir (arba) ten nebuvusiems, galiu pasakyti kaip žinantis bei ten buvęs. O susirinko jie visi vieno labai paprasto dalyko, kurio esmė, kad pusei amžiaus praėjus, nė vienas, absoliučiai nė vienas planetos Žemės gyventojas nežinotų bei neprisimintų nieko apie tai, kad iki XX-jo amžiaus vidurio Dubajus tebuvo eilinis uostas, kokių pilna aplinkui, gyvenęs iš prekybos ir perlų žvejybos. Gyveno sau dubajiečiai, naftos neturintys ir pavydėjo šalia gyvenusiems abudabiečiams, naftos turėjusiems bei rieškutėmis ją sėmusiems. Kol vieną dieną tos pačios naftos buvo rasta ir pas juos pačius.

       Šiemet kaip tik jubiliejus, penkiasdešimtmetis nuo tų tolimų 1966-ųjų, kuomet dubajiečiai (Dubajaus gyventojai), užuodę pirmąjį naftos kvapą, suprato - būti mūsų mylimam miestui ant Persijos įlankos krantų antru pagal brangumą miestu pasaulyje. O savo žinomumu perspjausim ir patį turtingąjį Abu Dabį, dar duodami abudabiečiams (Abu Dabio gyventojams) prirūkyti. Ir jiems puikiai tai pavyko, kadangi dabar mažai kas žino apie kažkokią skurdžią gyvenvietę ant Persijos įlankos kranto, kažkada besivertusią perlų žvejyba dykumos pakrašty. Užtat visi žino aukščiausią pastatą pasaulyje ar prabangiausią viešbutį tame pačiame pasaulyje. Apie kokias ten dar knygas ir poeziją kalba gali būti.


Deganti pasaka

       Toliau aritmetika gana paprasta - iki atgalinio reiso namo man likusios keturios dienos neskaitant šios, daugiau kas veikti čia nelabai yra ko. Reiškia, reiks važiuoti bet kur. Gal net ten, kur buvau. O kam dabar lengva? Sunkiai, bet vis dėlto radęs išėjimą iš prekybos centro, išeinu ieškoti kelio, kurio rasti negaliu. Nėra ženklų, kurie nukreiptų, kaip kad ir nėra žmonių, kurių paklausčiau. Visi lyg išmirę, sulindę į automobilius arba tą prekybos centrą. Klausiu gasterbaiterio, jis irgi žmogus, prieš tai einant ir tokių nemačiau.

       Kryptis daugmaž ta, greitai vietą autostopui pasiekęs, greitai iš jos ir išvažiuoju, šį kartą trijų šaunių gasterbaiterių iš Indijos kompanijoje. Jie nežino kur yra Lietuva, užtat per visus tris kalba bent kiek angliškai ir visi trys yra adekvatūs. Be to dar nuperka saldaus gėrimo. O kiekvienas, duodantis atsigerti, tą pačią akimirką tampa mano draugu. Automatiškai ir be variantų. Nori mane pakviesti į draugus - duok atsigerti. Išlipant iš jų mašinos man kaip niekad praverčia mano įprotis apsičiupinėti save, o ne kitus, kuomet pastebiu kelnių kišenėje nebesant telefono dar nespėjęs užtrenkti durelių. O štai ir jis, ana va voliojasi nukritęs ant grindų. Gale sėdėdami važiavome itin susispaudę bei persisukę - gasterbaiteris, mano kuprinė ir aš pats, tai jis-telefonas ir iškrito.

       Toliau tranzuodamas saulei visai artėjant prie laidos, nelieku nepastebėtas dviejų arabų baltu automobiliu, kurie ne tik pažada nuvežti į vietą smėlynuose, tinkamą nakvynei, bet pakeliui dar ir vandens užperka. Nei daug, nei mažai, o tris pusantro litro butelius. Taigi viso vandens dabar turėsiu kažkur apie penkis litrus. Dar šaldytuvą taip su savimi. Lyg ir nesakiau jiems, kad eisiu per dykumą, o tik minėjau planuojantis joje apsinakvoti. Matomai pajuokavo. Arba ne taip suprato. Arba ne taip suprato, o paskui pajuokavo. Beje, parduotuvės čia visur kaip taisyklė nedidelės, ir tiek Omane, tiek JAE, norėdamas apsipirkti pilietis neprivalo net išlipti iš automobilio. Užtenka pasignalizuoti ir netrukus iš krautuvės atbėgęs indas-pakas-bangladešas priims tavo užsakymą, o dar už kiek laiko grįš produktais bei gėrimais nešinas. Yra ir tokių, sakančių: "Man kaip visada". Panašiai ir degalinėse - niekur eiti tau pačiam nereikia, o priėjusiam darbuotojui kaip taisyklė sakoma "Full" (angl. "Pilną"). Būtent angliškai, šitą žodį ten dirbantys indai-pakai-bangladešai žino bei supranta.

       Tą naktį, dešimtą Arabijoje, palapinėje guliu neilgai. Nepagalvokite, kad man tai atsibodo ir į viską spjovęs išėjau link septynių žvaigždučių Burdž al Arabo, kad gaučiau ten pigiausią kambarį už kokius tai niekingus aštuonis tūkstančius dirhamų arba du tūkstančius eurų. Kam man tai? Nakvynės žvaigždučių skaičiumi niekada nesiskundžiau kelionėse, jų pas mane visada milijonas. Ne mažiau jų tą naktį buvo ir giedrame Arabijos danguje. Jau statymas palapinę ten žinau, kad vakaras ramus nebus, o dėl nakties bus matyt, kadangi šalia smėlyje žmonės važinėjasi visokiomis technikomis. Vietą renkuosi tokią, kad ant manęs bent neužvažiuotų, bet garso izoliuoti niekaip negaliu. Galvoju taip, kad vakare pasivažinės, atsibos ir nakčiai atėjus važiuos namo. Klystu. Link nakties triukšmas ne tik nenurimsta, bet dar ir didėja, o šalia manęs arabai, matomai prisiminę savo beduinišką prigimtį, susikuria laužus ir tokių ne vienas. Joninės? Hmmm... Lyg ir per vėlu. Kad ir tingėdamas, bet būdamas ne durnas, pakuojuosi palapinę. Ant drąsos dar išgeriu datulių gėrimo ir pirmyn be vėjelio.

       Naujos vietos namui-palapinei ieškau gerą pusvalandį, kadangi tik išėjęs į kelią pamatau viso to mąstą - laužų ne vienas, ne du ir ne dešimt. Jie visur aplinkui. Lyg sužeistas žvėris, kurio irštvą atrado medžiotojai, bandau iš tos apsupties išsiveržti. Eiti pasiutusiai sunku, kojos klimpsta į smėlį, rankose nešu tris butelius vandens, ant pečių kuprinė. O arabai lyg juokiasi iš manęs, švęsdami kokią tai šventę man nežinomu pavadinimu arba tiesiog gyvenimo šventę. Gal jie taip daro kiekvieną penktadienį, gal šis penktadienis kuo neeilinis, o gal penktadienis čia visai ne prie ko. Antrą kartą palapinę statau už tvoros prie statomo namo. Prieš tai vienas panašus netiko. Jokių šunų, jokių klausimų. Yra jau taip tekę daryti ir ne kartą, kad vienai nakvynei reikia įsikurti per du kartus. Trečio karto dar nėra buvę, ir jei šis nebaigtas statyti namas, šalia kurio pastačiau savo namą, yra ne namas-vaiduoklis, nenutiks to ir šį kartą. O jei ryte kas turės kokių klausimų, mielai į juos atsakysiu. Dabar miegoti, pirmą kartą šioje kelionėje taip vėlai.


Kiauliška pasaka

       Penktą valandą rytą dar tamsoje patraukiu šlapintis. Iš turėtų penkių litrų vandens visų penkių negėriau, matomai tas gazuotas datulių gėrimas. Po penkių dvidešimt skerdžia du avinus, paleisdami du namazus iš dviejų skirtingų mečečių. Mix'as neblogas, didžėjai žinotų bei turėtų ką veikti. Eikit jūs...! Be dešimt šešios pradedu pakuotis. Pats neisiu ten, kur prieš tai pasiunčiau namazo mėgėjus. Po šešių dvidešimt kyla saulė. Ji irgi tegul eina ten pat, paskui rytinio namazo mėgėjus, su visais jų skerdžiamais avinais, tiesomis bei pamokslais. Pusė septynių į namą, šalia kurio nakvojau, renkasi gasterbaiteriai. Eikit jūs irgi ten pat...! Paskui namazo skleidėjus ir paskui kylančią saulę. Šeštadienio rytas, kas čia kaip pas mus sekmadienio rytas, o jie namo susirinko statyti. Be dvidešimt septynios kylanti saulė lieka už mane kuprinės. Ne kaip šią naktį miegojau.

       Prieš tai supratęs kodėl islamas gimė būtent šiose platumose (buvo karšta, +52 Celsijaus, kondicionierių nebuvo, pavėsio irgi, dar ne tas į galvą ateitų), tą rytą suprantu dar ir tai, kodėl musulmonai nemėgsta kiaulių, visaip kaip neigdami jų egzistavimą bei jų teisę gyventi ant šios žemės ir galimybę būti suvalgytoms žmonių. Tiesiog dalis tų žmonių bijo žiūrėdami į lėkštę, kurioje voliojasi sultingas kiaulienos karbonadas ar kebabas, pamatyti ten save, lyg atspindį veidrodyje. Kodėl taip? Nes kai kurie jų elgiasi kaip tikri kiaulės. Matau tai pats ir už savo žodžius galiu atsakyti, tą rytą eidamas kelkraščiu kelio, šalia kurio vakar vyko šventė, buvo deginami laužai, valgoma, geriama (jokiu būdu ne alkoholis) bei linksminamasi. Ir tai nebuvo gasterbaiterių šventė, tai buvo arabų tūsas. Šiukšlės, šiukšlės, šiukšlės. O dar sako kiaulė nešvarus gyvulys. O štai ir jie, tvarkos saugotojai. Septintą valandą ryto gasterbaiterių būrelis jau renka arabų šiukšles. Jau rašiau - kai nafta čia baigsis, o darbininkai grįš į savo protėvių žemes, arabai paskęs savo šiukšlėse. Pro vaizdų pavyzdį to, nužingsniuoju tolyn. Tai mano kelias!


Pasikartojusi pasaka

       Vakar, kai paskutinių mane pavežusių ir į nakvynės vietą atvežusių paklausiau link kur reiks važiuoti į ten, į kur važiuoti sugalvojau, jie man nurodė, kad atgal. Nebūčiau paklausęs, rinkčiausi pirmyn. Kadangi ženklų jokių nėra, viską aiškinsiuosi pas man sustosiančius vairuotojus, jei tokių atsiras. O jei neatsiras, tai ištiks mane dalia skeleto, mano sutikto Vahibos smėlynuose Omane. Juk skaitėte. Einant, kita kelio puse pravažiuoja dviratininkai, kelia man ranką, atsakau tuo pačiu. Tranzuojant, ta pačia kelio puse pravažiuoja dviratininkai, tie patys. Rankos šį kartą nekelia, užtat sustoja. Pasišnekam. Jie iš Pietų Afrikos, aš iš Lietuvos. Jie nebuvo Lietuvoje, o aš nebuvau Pietų Afrikoje. Apie ką dar kalbėti? Apie orą? Jis chrienovas (liet. blogas, labai blogas, nepernešamas, nepakeliamas). Jie nuvažiuoja, aš lieku stovėti. O šiaip tai netikėtai labai lengvai trimis lokaliais automobiliais pasiekiu autostradą. Visi tą rytą vežę vairuotojai - nevietiniai, visi darbo reikalais, visi aptarnauja tą patį arabą-beduiną, prieš pusšimtį metų nužengusį iš dykumos į dangoraižį ir nuo kupranugario persėdusį į džipą. Beje, o kur jis dabar? Gal matėte? Gal girdėjote? Pagal tai, kad nė vienas jo brolis šį rytą man nesustojo, tai matomai miega. Šeštadienis kaip ne kaip, kas kaip mūsų sekmadienis. Ko nemiegoti? Gasterbaiteriai namą stato, šiukšles renka.

       Be dvidešimt aštuonios, aš 44-ajame JAE kelyje, prie 24-ojo išvažiavimo. Išvažiavimas nedomina, dominas pats kelias. Važiuojam į Hatta? Kas ten gero? Nieko, bet kažkur važiuoti reikia. Pažvelgus į žemėlapį matyti, kad norint iš Dubajaus pasiekti Hatta, reikia važiuoti 44-uoju keliu, tada trumpam įvažiuoti į Omano teritoriją ir už kelių kilometrų pratęsti kelionę tuo pačiu 44-uoju keliu vėl JAE teritorija. Taip buvo anksčiau, dabar šis reikalas uždraustas ir privalu daryti lanką. Visa tai žinau, namų darbai atlikti dar namie, su geografija draugauju.

       O štai ir pirmasis arabas, sustojęs pavežti mane, šį rytą dar ankstyvą. Vaikinas jaunas, savo kalboje nevengiantis taisyklingų angliškų keiksmažodžių. Rūkantis, kaip dauguma mane vežusių arabų. Pats rūkymo procesas pas juos visus toks - į kokią tai pypkę prikiša tabako, jį uždega, įtraukia į save vieną, maksimum du kartus ir pypkę išpurto pro langą. Sako - stipru. Dar sako, kad kenkia. Pažada, kad tai paskutinis jo dūmas ir dėkoja už tai man. Bajeristas. Pakeliui kavinėje pavaišina arbata bei pasiūlo tai, ko nė vienam arabui nedrįsau pasiūlyti pats - nusifotografuoti save su juo. Sako - bus tau namie ką parodyti. It's selfie time (liet. Laikas asmenukei). Pasiselfinę nuvažiuojame toliau. O kadangi kelią į tą velnio neštą ir kažkur už Omano pamestą Hatta aš ar tai praleidžiu ar tai nuorodų visai ir nebuvo, nuvažiuoju su arabu-jaunuoliu link Fudžeiros. Jeigu taip lemta, sugrįšiu į Fudžeirą vienuoliktą kelionės dieną, joje buvęs antrą tos pačios kelionės dieną.

       Vis dar turėdamas vilčių į tą Hatta nuvažiuoti, išlipu pačioje Fudžeiros pradžioje. Kažkoks kelias į ten lyg ir yra. Pabandom dar kartą? Negaliu paaiškinti kam man ta Hatta, noriu ir tiek. Kas tau ten, babytė Bronė palaidota, ar mylimoji tavęs ten laukia? Ne - nei babytės, nei mylimosios. Kiek žinau, kokie tai vandens šaltiniai yra, gal net gydomieji. Sustojęs seniokas atskaito pamokslą, kad keliauju ne su taksi ir be pinigų, paskui paveža kilometrą kokiu tai lanku, ko pasekoje grįžtu į kelią, kuriuo ir atvažiavau. Meškos paslauga, ji kaip sakoma irgi paslauga. Kadangi niekas į Hatta nevažiuoja arba ten važiuoja visi, tik man nestoja, nusprendžiu traukti į Fudžeirą. Tą pačią, kurią antrą kelionės dieną išvadinau kaimu, nors tai emyrato sostinė. Ohoho. Gal atleis ir neteis. O Hatta? Eina ji po velniais! Velnias kaip karšta. Gal kas gali nušauti?


Burgerio pasaka

       Kūnas siunčia aliarmo signalus vieną po kito. Prakaitas varo upeliais, ilgai stovėti negaliu, o pasėdėjus ir vėl stojant tranzuoti - svaigsta galva. Būčiau senesnis, turbūt ir numirčiau. Mano amžiuje to gal dar nepavyks. Esu dėkingas už tai savo amžiui. Sakyk širdele, ar tu dar laikais? Prisimenu Vilnių, kur mėgstamiausias patiekalas per pietus yra vištienos širdelės. Tranzuoju tai priešais miestą ir praktiškai mieste, nelabai kas supranta. Sėdėdamas pakeliu galvą ir matau, kad priešais sustojusi mašina. Ei, aš ją jau mačiau, ji prieš tai pravažiavo pro mane, dar dėmesį į ją tada atkreipiau, už jos vairo sėdint europietiškų bruožų pagyvenusiai moteriškei. Neatsimenu gerai, bet atrodo, kad tada jos lyg ir nepasiunčiau niekur. Tikėkimės taip ir buvo. Ji anglė, daugybę metų dirbanti Emyratuose. Dabar jau neatsimenu kuo, nors ir sakė, bet tikrai ne tuo, kuo dirba dauguma ten nuvažiavusių moterų. Sako Fudžeiroje dar niekada nemačiusi autostopininko, nors gyvena ten virš dešimties metų. O ką aš sakiau - garantuotai tapsiu pirmu giminių bei pažįstamų rate, keliavęs autostopu JAE. Ir bus man laimė bei garbė. Man paprašius, sutinka ji mane pravežti per visą miestą, į šiaurinę jo dalį. Teisybę sakant, ji to čia ir atvažiavo, prieš tai apsisukusi ir grįžusi. Jei ir buvo kas mane šioje kelionėje gelbėjo iš beviltiškų situacijų, tai ji antra tokia. Pirmuoju buvo vakarykštis vyrukas, tėvas iš kurio atėmė pasą, užtat neatėmė pinigų, kuriais jis mielai, savo noru bei neprašomas pasidalino su manimi.

       Ir tikrai, ji ne tik kad praveža mane per visą Fudžeirą, bet dar ir papasakoja kažką apie tą miestą. Nemokantis anglų kalbos čia jau esu aš, kadangi anglė ji, bet ne aš. Tikrai ne visus žodžius suprantu, kuomet kalba tikra anglė, o pats stengiuosi šnekėti kiek galima mažiau. Ims dar netyčia iš mano lūpų ir išsprūs koks žodis "waind", kas iš tiesų yra "wind" ir reiškia vėją, bet man gražiau skamba "waind". Tribute to (liet. Duoklė kam): Evelinai. Atsisveikinęs su gerąja bei rūpestingąja angle, tuoj sustabdysiu kitą europietį - belgą. Bet prieš tai - į šalia kelio esantį McDonald's. Tuoj patikrinsime ant kiek sudėtinga situacija su rijimo reflekso praradimu ir ar tai galimai visam laikui.

       Ta burgerį valgau ilgai. Lyg atrodytų, kad nieko daugiau visas tas dienas čia ir neveikiau, kaip tik po 10-15 štukų tokių į save kimšau. Tačiau tai netiesa ir nuo vakar, kuomet anksti ryte suvartojau mažiuką maisto davinį, gautą iš mane pavežusių indų šeimos, nieko kramtomo burnoje neturėjau. Ne koks iš manęs reklaminis McDonald's veidas ir žmonės į mane žiūrėdami dar ilgai pagalvotų, eiti jiems ten ar neiti ir ar iš tiesų taip neskanu, kaip rodo tas tipas. Susirūpinimas, nerimas ir kančia jauname veide, kurių fone ant sienos kabantis motinos Teresės rūpestis (kaip visada dėl badaujančių ir nepritekliuje gyvenančių Afrikos ar Indijos vaikų) susiraukšlėjusiame bei sename kaip pasaulis jos veide, teatrodo lengvu pasivaikščiojimu saulėtoje pievelėje močiutės su anūkais. Nežiūrėk į mane taip, motina senoji. Ir tu nežiūrėk, baltoji dykumos saule. Smegenys liepia, dantys kramto, tačiau kai visą tą sukramtytą turinį reikia siųsti toliau - problemos. Užtat kola su ledukais eina kaip per sviestą. Gal reiktų ir burgerį apdėlioti ledukais? O gal paprašyti jį suplaukti ir valgyti per šiaudelį? Nejau ir pas mane atėjo ta diena, kurios kiekvienas ant šios žemės vaikštantis bijo, kuomet apie jį pasako - "Jis valgys tik per šiaudelį". Ar išsigandęs būtent to, ar gavęs grasinimą iš smegenų, kad arba aš valgau, ar man tą burgerį paslaugūs užeigos padavėjai sugrūs per užpakalį, šiaip ne taip tą nelaimingąjį pribaigiu.


Pasaka apie vienus paskutiniųjų

       Taigi, kas ten toliau? Buvau burgerinėj, kur apvalią valandą valgiau vieną burgerį, išėjau iš burgerinės, pasiunčiau saulę ant trijų raidžių, ji pasiuntė man papildomų laipsnių. Bet kas toliau? Nieko neatsimenu. Eureka! Bingo! Taigi tada šalia manęs sustoja belgas, kuriam aš ne po dešine, kaip kad priklauso, o po kaire. Žmogus pateisina savo vardą, apie tokius sakoma "ramus kaip belgas", sustojęs degalinėje, lengvu rankos mostu kviečiasi mane savęs link. Atėjęs randu vyrą ir šalia sėdinčią ar tai žmoną, ar tai draugę - rytietiškų veido bruožų, bet ne iš Artimųjų Rytų, o iš Tolimųjų. Tokiu atveju mano vieta gale prie lango. Žmonės irgi skundžiasi prastu klimatu. Tačiau dėl to, kad čia gerai moka, pasilikę dirba toliau, nevarydami Dievo į medį. Pasiūlo alaus. Atsakau, kad nenoriu. Pasiūlo jį išgerti vakare. Aha, turbūt nieko geriau nebūna čia, kaip vakare po dienos karščių atsigaivinti karštu alučiu. Tos šaltos merginos ir karštas alus. Irgi atsisakau. Bet ne todėl, kad alus bus karštas, o todėl, kad keli metai jo negeriu. Lengva čia tokiems keliauti, alkoholio nė lašo, belgas matomai iš namų užsitarinęs (liet. apsirūpinęs). Dar jiems pasakau savo internetinio puslapio adresą - lietuviškai gal ir nemoka, tai bent paveiksliukus pažiūrės. Patys prašė.

       Sekantis vairuotojas labai supyksta už tai, kad aš tranzuoju. Nors ne, supyksta ne tas žodis. Jį tiesiog nerealiai sunervina tas faktas, kad mane kažkas išleido vidury kažkokio kelio ir kad aš stabdau visus iš eilės automobilius, kurie ne geltoni. Atvežęs iki sekančio miesto-kaimo, skambina bei iškviečia taksi. Nors ir sakau, kad nereikia, bet jis laikosi savo. Taksi atvažiuoja, einame prie jo, tas išaiškina kur man reikia, taksistas palinksi galva, tas traukia iš kišenės piniginę. O pagrindinis viso to sujudimo kaltininkas-aš jam padėkoja ir nueina tolyn neatsisukdamas. Nekenčiu taksistų, net už svetimus pinigus niekur su jais nevažiuosiu. Kaip jau seniai turbūt supratote, ne piniguose esmė, laimė keliauti nemokamai. Vairuotojas tai nerealus, kaip ir nereali jo reakcija į tai, kas mūsų kraštuose priimta ir suprantama - keliauti autostopu. Toks paprastas dalykas ima jį ir sunervina. Beje, būta jo iš Malaizijos. Ne visi jie čia adekvatūs, ne visus ir suprasi, o be to ir nereikia, nes taip įdomiau.

       Pajūrio miestelio Khor (Khawr) Fakkan vieną iš gatvių bei jos šaligatvius irgi kaip reikiant palaistau savo prakaitu, eidamas palei jūrą šiaurės kryptimi. Kol dar parduotuvėse ledinių vaisinių ledų yra, tol eisiu. O dėl laistymo, tai gasterbaiteriams mažiau reiks. Norma. Eiti ilgai, o tranzuoti trumpai, kuomet iškart už degalinės pasigaunu sportinį automobilį. Pirmas toks ir paskutinis, baltas ir prispaustas prie žemės. Ar tai lambordžinis, ar tai feraris. Apeinant mašiną iš priekio per galą, atsidaro bagažinė, man vairuotojui netarus dar nė žodžio ir per užtamsintus stiklus apskritai nemačius kas ten toks sėdi. Už ką? Klausiu mintyse ne už kokius nuopelnus jis man sustojo, o už kokius pinigus negras jį nusipirko. Sveikas, mano juodasis brolau. Aš iš Lietuvos, o tu geriau nesakyk iš kur besąs. Anksčiau stabdyti nebuvo kur, nes gatvė palei jūrą, šaligatviai, tvorelės. O čia per penkiolika minučių tokia laimė, prieš tai degalinėje išpylus ant savęs pusę butelio šalto vandens. Būtų man laimė, jei nebūtų man karšta. Dibba - paskutinis miestas šiaurės kryptimi.


Strateginė pasaka

       Toliau tik Musandamo pusiasalis (angl. The Musandam Governorate, arab. Muhafazat Musandam) - Omano Sultonato teritorija, pusiau eksklavas, nuo visų kitų sultono žemių atskirtas Jungtinių Arabų Emyratų, kuriuose dabar ir esu bei kieno žemes savo prakaitu dabar laistau. O pusiau eksklavu jis vadinamas todėl, kad turi išėjimą prie jūros, kaip ir Omanas. Reiškia vieni pas kitus jie ten gali laivais nevaržomi nuplaukti, tačiau negali važiuoti žeme be kontrolės. Tokiam laivui žinau net kursuojant iš sostinės Maskato. Kaip žinau ir tai, kad neturiu teisės Musandame apsilankyti. Biurokratai - jie didžiausi žmogaus priešai.

       Atrodytų vėl kažkokie vaikų žaidimai ir kam ta maža dalis Omano reikalinga atskirta nuo likusio Omano. Tačiau taip tikrai nėra, ir bet kuris su smegenimis nors kiek draugaujantis ir juos besinešiojantis su savimi kartu, pažvelgęs į žemėlapį pamatys, kad to pusiasalio savininkas kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį - siaurą, tačiau strategiškai itin svarbų vandens kelią tarp Omano įlankos pietryčiuose ir Persijos įlankos pietvakariuose. Taip iš šiaurės šį reikalą prižiūri Iranas, o iš pietų - JAE bei Omano eksklavas Musandamas. Hormūzo sąsiauris (angl. The Strait of Hormuz, pers. Tangeh-ye Hormoz, arab. Madiq Hurmuz) yra vienintelis jūros kelias į atvirą vandenyną iš nafta pertekusių Persijos įlankos šalių. Juo praplukdoma penktadalis visos pasaulio naftos pasiūlos ir trečdalis visos naftos, plukdomos vandens keliais. Kas atsisakys tokio gardaus kąsnelio?

       Vienu metu Iranas kažko nepasidalino šiame sąsiauryje su kažkuo, ko pasekoje amerikonai 1988-iaisiais nuskandino jų karinę fregatą, o už kelių mėnesių priedo dar numušė jų keleivinį lėktuvą. Kad mažai nepasirodytų ir kad patikėtų. Pasaulio policininkams galima. Todėl jie ir yra pasaulio policininkai, o ne pasaulio gaidžiai.


Pasaka apie vieno tokio gėrimo legendą

       Vakare iš tos Dibbos daugiau niekur nebeišvažiuoju. Nors ir bandau. Ir Dievas, ir Alachas mato - geras dvi valandas bandau, tačiau nieko, išskyrus vieną pinigų prašytoją ir kelis taksi. Ką gi, tokiu atveju sveikas ir tu, pirmasis mano strigime ir užlinkime šioje kelionėje. Pasirodo įmanomas esi tu ir čia, o tai galvojau nebeatrasi manęs ir visai mane pamiršai. Tada dar prieš galutinai sutemstant paeisiu kiek į priekį, tačiau ir ten nieko negausiu. Aišku, dviejų valandų irgi jau nestovėsiu, nes tiek laiko iki visiškos tamsas paprasčiausiai nebėra.

       Tą naktį, vienuoliktą Arabijoje, turiu tik vieną tikslą prieš užmigdamas - kaip galima ilgiau pratęsti gėrimą vieno tokio 300 ml. sulčių buteliuko. Geriu mažais gurkšneliais, o pusę išgėręs, trūkstamą pusę pripilu vandens. Vanduo tas šlykščiai šiltas, o sultys kaip prieš kelias valandas pirktos ir buvusios kuprinėje - dar nelabai. Bet svarbiausia - jos saldžios ir tokios vis dar lieka jas praskiedus vandeniu. Juk reikėjo užsipirkti tų prakeiktų ir kaip velnias skanių sulčių daugiau. Jos kiek rūgščios ir saldžios, kivių ir citrinų. Galėjau, galėjau, žinojau, žinojau. Tribute to (Duoklė kam): Juozukui nuo Biržų, tų tolimų 1979-ųjų metų lapkričio 19-osios dienos Lietuvos televizijos eteryje nepažįstančiam tų draugų, su kuriais prieš tai gėrė. Ir nors paties Juozo jau keli metai kaip nebėra, bet sako tv-radio bangos, kada nors paleistos į eterį, niekur nedingsta, likdamos amžiams klajoti kosmose. Tikiuosi su mano viešnage šiame kaime taip nenutiks ir rytoj nuo paties pačio ryto gyvas bei sveikas jį paliksiu. Jeigu to ryto sulauksiu.

       Juk galėjau tomis prakeiktomis sultimis apsirūpinti, tačiau negalvodamas, jog šiame kaime užstrigsiu kelioms valandoms, maniau bus dar tų sulčių. Nuo krautuvės ėjau, tranzavau, strigau, vėl ėjau, vėl tranzavau ir taip ta parduotuvė liko toli už manęs. Ko verti visi šitie savęs kaltinimai dabar? Prie ko jie prives? Kilpos aplinkui juk nėra. Čia tas pats kas nepastatyti ant Jokeritų (suomių ledo ritulio komandos), pirmame kėlinyje jiems įmuš šešis įvarčius. Nieko, mes dar pakovosim. Kaip ir visi geri dalykai, net ir mažais gurkšneliais geriamos bei vis vandeniu skiedžiamos sultys baigiasi ir saldumo nebelieka. O gerti norisi. Yra vandens, tačiau jį gerti tas pats, kas pijokui nuo ryto ant pachmielo gerti šiltą alų, prieš tai pašildytą mylimos moters pažastyse. Norėtumėte tokio? Palikti palapinę stovėti, o pačiam eiti kelis kilometrus atgal iki parduotuvės? Būtų Frykis, kurį galėčiau pastatyti sargyboje, pagalvočiau apie tai. Dabar tai ne variantas. Ima skaudėti galvą, kaip ir vakar ryte. Bent nakvynei įsikūręs geroje vietoje - plyname lauke šalia betono gamyklos, kurios kaminai sutemus iš tolo atrodo lyg kokie šviečiantys dangoraižiai. Iki Dubajaus per toli, kad galėčiau apsirikti. Nešviesti juk jo dangoraižiams iš už šimto kilometrų. Arabų užmojų plačių būta ir vis dar besama, bet ne ant tiek. Ne, tai ne Dubajus, tai Dibba.

       O tas tuščias ir mažas sulčių buteliukas taps vienu iš nedaugelio daiktų, kurį parsigabensiu iš šios kelionės, kaip atsiminimą apie šį kraštą ir apie tą vakarą-naktį. Paminklas mano kankynei iš troškulio.


Pasaka apie paskutiniuosius

       Nuo ryto - jų namazas ir mano keiksmažodžiai. Kokio velnio? Rytų naktis, pusė penkių. Susikišk tas savo tiesas į užpakalį. Čia sau sakau ar jam? Mano pakavimasis ir grįžimas į kelią. Lankstydamas palapinę esu beveik įsitikinęs, kad tai būta paskutinės nakvynės Arabijoje. Mečetės pašonėje dvi, pakuojuosi greitai, kelias netoli. Tai trumpas, valandos-pusantros laikas, kuomet oro temperatūra čia optimaliausia, o gyvenimo sąlygos geriausios - jau šviesu ir dar nekaršta. Tik ana va iš už kalnų man po dešine kylanti saulė vėl tai sugadins, kaip darė tai kiekvieną rytą. Netaps išimtini ir šis, kuomet nuo aštuntos ryto gyvenimas vėl taps nemielu ir tokiu bus iki devintos vakaro. Nė vienos bent kiek apsiniaukusios dienos, nė vieno didesnio debesies danguje per visas vienuolika dienų. Ach tie metų laikai kaip gerai, kad jie mus malonumais gaivina. Vargšai žmonės, neduota jiems tokios laimės. Gal vertėtų pagalvoti apie vieno kito milijardo investavimą į dirbtinį sniegą, o ne tik į dirbtines salas ar į dirbtinius gėlynus? Tai mano patarimas visiems emyrams, už kurie jie gali man nedėkoti.

       Nemažai mašinų važiuoja, nė viena nesustoja. Matomai žmonės masiškai traukia į darbą betono gamykloje ir man padėti niekuo negali. Ir tik po pusvalandžio sustojęs pakistanietis nežino nieko apie šios vietos prakeiksmą. Ne apie saulės, o apie autostopo vietos prakeikimą. Užtat jis žino kur keliautoją reikia užvežti pakeliui - į kavinę. Te pašauktas jo tautietis atneš ne tik kavos, bet dar ir sumuštinį. Kava sueina lengvai ir saldžiai, o su maistu ir vėl kankinuosi. Prie viso to apsidrabstau padažu. O dar sako šiuose kraštuose kiaulių nėra. Tai kad yra, visos dvi - apsidrabstęs aš ir kiauliukas-molinukas mano fotoaparato dėkle, prieš tai sudalyvavęs fotosesijoje Omano dykumoje ir nuo to laiko nekišantis savo molinės nosies laukan. Įsivaizduojate kaip čia karšta, kad net moliniu būdamas bijai ištirpti.

       Kelių sankryžoje, man tranzuojant vidury nieko, sustoja trys beduinai naujutėlaičiu baltu automobiliu. Čia matomai tiesioginiai palikuonys tų, kurie ganė kupranugarius ir pas kuriuos vieną dieną atėję europiečiai bei amerikiečiai tarė: "Viskas, jūsų kupranugarių apšiktose žemėse rasta naftos, štai jums po džipą ir varykit tūsintis. Kai norėsit naujo ar pritrūksit kuro šitam - atvažiuokit, bus jums naujesnis". Geri, draugiški žmonės, ne tik kad pavežantys kelias dešimtis kilometrų iki autostrados, bet dar ir papasakojantys apie Dubajų ir kaip ten gerai. Prabangioje mašinoje sėdint, mėšlini vieno iš jų batai - tai kažkas iš kosmogoniško bei antgamtiško. Man patinka. Paskui kelios minutės autostopo autostradoje ir atsisukęs už savęs gan toli pamatau sustojusį automobilį, lėtai važiuojantį atgal link manęs. Nusprendęs jam padėti, nors gal to ir daryti nereiktų, pasiimu kuprinę nueidamas link jo pirmyn, jam vis dar važiuojant atgal.

       Šis sustojęs indas taps paskutiniu mane pavežusiu vairuotoju šioje kelionėje. Pradėjęs egiptiečiu, baigiu indu. O kadangi vyksta jis į darbą prie Dubajaus oro uosto, nusprendžiu, kad ir man laikas ten apsilankyti ir daugiau kankintis po karšta Arabijos saule aš ne tik kad nebenoriu, bet jau ir nebegaliu, kūnui kelintą dieną iš eilės vieną po kito siunčiant vis grėsmingesnius aliarmo signalus. Ne į visus jų aš nereaguoti galiu. O be to ir važiuoti čia daugiau nėra kur. Gulėti pliaže, vaikščioti viešbutyje - ne mano charakteriui, aš per daug žingeidus ir per mažai senas. Pakeliui indas atiduoda savo prieš tai nusipirktas apelsinų sultis ir dar nuperka kavos pas savo brolius indus kavinėje. Angliškai jis kalba prastai, užtat daugiau žodžių žino man užvedus kalbą apie pakistaniečius. Apie kažką kalbėti juk reikia, o šita tema su indais visada juos prakalbina. Kaip kad ir tema apie indus visada prakalbina pakistaniečius. Dauguma tų žodžių kaip suprantu necenzūriniai bei palydimi rankų gestais, kumščiu daužant į delną. Juokinga.


Pasaka apie praplautus smegenis

       Kadangi man iki atgalinio skrydžio namo be kelių valandų likę trys paros, tai į tą skrydį paprasčiausiai spjaunu ir šiek tiek investavęs pinigų iš man duotų arabo bei šiek tiek paėmęs iš asmeninių savo resursų, imu beveik identiškus bilietus per tą patį Stambulą ankstyvam sekančios dienos rytui. Likusį laiką Arabijoje praleisiu puikiai kondicionuojamo oro uosto patalpose, į lauką nosį iškišdamas tik kartais ir tik tam, kad žinoti kaip gerai yra ir kaip blogai būti gali. Nebepasieksi tu manęs, karštoji Arabijos saule ir manęs daugiau nebekankinsi! Gana jau! Prisiminkite savo žodžius, sakę išsiskirdami su mylimaisiais ir suprasite kaip aš jaučiuosi tardamas juos saulei. O be to ir eiti niekur nereikia, kadangi šaltieji gėrimai oro uosto kioskuose stumdomi ta pačia kaina, kaip ir likusioje šalies teritorijoje. Pavyzdžiui pusės litro kolos buteliukas kainuoja du dirhamus, kas yra pusė euro. Pasakų šalis. Kuriame pasaulio oro uoste rasi gėrimų tokia kaina? Kur čia beisi iš tokios rojaus. Eiti iš čia į lauką tas pats, kas Dubajuje rašyti eilėraščius po dangoraižiu atsisėdus.

       Kadangi viso oro uoste tenka praleisti apie aštuoniolika valandų, tai ir užsiėmimų privalu rasti kaip galima įvairesnių, kad vienam jų atsibodus, kitas džiugintų. Skaičiuoju mano per dvylika dienų sustabdytus automobilius - sunkiai, per kelis kartus, pasitelkdamas net nuotraukas. Taip man dar nėra buvę, dažnoje kelionėje juk skaičiuodavau juos palapinėje gulėdamas ir jokių problemų. Iš kai kurių kelionių juos galiu suskaičiuoti net dviems metams praėjus, o tai ir daugiau. Pasitikslinu, gal smegenys vėl kuprinėje. Ne, smegenys vietoje. Vėsta, garuoja. Tai kame reikalas, klausiu pats savęs, lapelyje vėl ir vėl pripliusuodamas (kaip kad kadaise žydai prie kryžiaus pripliusavo Jėzų) eilinį prieš tai pamirštą automobilį. Visi bus suskaičiuoti, nes ruduo - viščiukų skaičiavimo metas. Išsikeičiu pinigų, gaudamas kur kas daugiau, nei nusipirkau. Čia turbūt tik aš taip sugebu - per atostogas keliaudamas autostopu užsidirbti.

       Į vakaro pusę randu rusiškos literatūros apie islamą ir nusprendžiu kaip reikiant prasiplauti smegenis. Niekieno neverčiamas, savo noru, kaip ir viskas čia Arabijoje. Yra net trys skirtingos knygutės, kurių autoriai populiaria forma taip vadinamiems čiainikams (liet. žaliems, naujokams) dėsto islamo tiesas, atsako į jų ar savo klausimus ir panašiai. Pasakysiu tik vieną - jei prieš tai tos religijos nesupratau, tai perskaitęs tą ką perskaičiau - apie ją nei žinoti, nei girdėti nieko nenoriu. Užtat kelias valandas prastūmiau, be to ir smegenys kokybiškai praplauti. Tą ilgą kaip šimtmečiai dieną tai buvo svarbiausia. Artimiausios prie namų mečetės Lietuvoje kontaktų internete neieškau. Gal jūs ten visi kaip nors be manęs su visais savo tais alachais ir mahometais, su tuo kas ir ką turi užkariauti bei kas ir kam turi pasiduoti, ir kas būna su tais, kurie neklauso, bei kur moters vieta ir kada vyras ją gali pamylėti, o kada - nelabai. Kas užknisa labiausiai, tai šalia kiekvieno pranašo vardo paminėjimo šalia skliausteliuose rašomas "lai būna jam Viešpaties taika ir ramybė". Kiekviename puslapyje pranašas minimas mažiausiai dvidešimt kartų ir kiekvieną kartą ta pati frazė. Neįmanoma skaityti ir susikoncentruoti į tai, kas ten norima pasakyti. Dar valgau kokias tai nesąmones iš automatų, kadangi maistas oro uosto kioskuose, skirtingai nei gėrimai, brangus.

       Publika aplinkui kultūringa, nors skrydžiai ir vykdomi į kuo įvairiausias šalis, savo kultūra dažnai tolimas nuo to žodžio. Kokių tik žmonių ten nepamatysi. Nori iš Afrikos? Prašom. Nori iš Azijos? Irgi žiūrėk. Nori pako, indo, bangladešo? Ne, nenoriu, pakankamai prisižiūrėjau lauke. Gal tik iš Panevėžio nėra. Gal ir biržietis vienintelis toje minioje esu. Tačiau marškinėliai kiti ir niekas nežino, kad aš biržietis. Visada norėjau pamatyti žmones, skrendančius į Kuveitą. Kas jie tokie? Kaip jie atrodo? Ar būna moterų? Pamatau. Nieko ypatingo - dviem kojom, dviem rankom ir viena galva. Ir šiaip nieko naujo - vaikai absoliučiai visi bliauna vienodai, būtų jie arabai, negrai, ar indai.

       Vaidenasi kiniečiai, savo lagaminuose prisikišę sausainių tiek, kad atrodo Kinijoje sausainių nebėra. Į jų lagaminus nelendu, bet kam reikia visą jų turinį viešai demonstruoti, šito aš nesuprantu. Matomai man to suprasti ir nereikia. Dar to betrūko, kad statistinis lietuvis nuo Biržų imtų ir suprastų statistinį kinietį nuo Sun Chuj v Čiai (liet. Susikišk B*** į Arbatą). Kam tai afišuoti? Visi mes turime savo paslapčių, kam apie tai žinoti likusiems oro uoste susirinkusiems? Čia tas pats kas paieškojęs savo kuprinėje susmirdusių kojinių ir tokias radęs, iškelčiau jas į paviršių visų apžiūrai bei apuostymui. Žiūrėk tada ir žmonių nebe tiek daug bus aplinkui. Tikrai ne visi liktų.

       Prisitiesia kilimėlių pakistaniečiai, išsigandę kompasais ieškodami Mekos krypties, kad pasimelsti tam kam reikia ir kam tai rūpi. Koks triukšmas kyla, koks sujudimas aplinkui. O jeigu nespės? Arba dar blogiau - ne ten atsisuks, ir vietoj veido į Meką atsuks užpakalį? Kas tada bus? Ar pranašas supyks? Ar Alachas nubaus? O gal viskas bus kur kas žemiškiau ir tokį aplinkoje prastai besiorientuojantį pilietį minia vietoje užmėtys akmenimis, dar nespėjus policijai prisistatyti, kad nutempti jį į kalėjimą? Iš darbo bent neišmes?

       Gyvenimas verda, kad tik kas nesugalvotų pasprogdinti. Ne vienas tokį primenantis pro šalį praeina, atstumu nuo manęs kur kas mažesniu, nei būna atstumas nuo bombos, galinčios padaryti žalą jai sprogus. Dievo avinėli, tu naikini pasaulio nuodėmes... Pasigailėk, pasigailėk. Pats laikas tam.

       Rytas ateis... Pagaliau, pagaliau ilgai lauktas rytas ateina. Pagaliau iš balto arabo gaunu žalią išvykimo iš šalies antspaudą - išsvajotą bei sapnuotą. Ne arabą, antspaudą. Einant pro oro uosto keleivių patikros procedūras susiduriu su nenumatyta problema, kuomet nusiėmus kelnių diržą, kelnės smunka ir rizikuoju vidury salės likti vienais triusikais. O už ko joms laikytis? Valgyti tai nevalgiau, o viešoje vietoje statyti nestatysiu juk. Dar ne taip supras, aplinkui praktiškai vien vyrai. Kad suprastumėte kaip jaučiuosi kelnėms smunkant, prisiminkite tą gražią ir saulėtą dieną jums skiriantis su savo mylimąja. Priminkite, kuo ji ten grasino? Teisingai - palikti jus be kelnių ir tik su vienais triusikais. Ir kaip tie žodžiai skyrėsi nuo tų, jos jums sakytų prieš tai - "Amžinai tavo" ar kaip ten būna. Ai, dar grasino "Kol mirtis išskirs". Faktas, kad apie paskutines kelnes tada tikrai nebuvo jokios kalbos. Pasakyk tu man, koks asilas sutiktų atiduoti paskutines kelnes savo noru? Nesiruošiu jų atiduoti ir aš oro apsaugos tarnyboms, tad šiaip ne taip, prilaikydamas jas rankomis, einu pirmyn, kur turėčiau atgauti savo savigarbą - diržą.

       Traukiniu veža į kur kas didesnes sales, nei kad tos, kuriose laiką leidau prieš tai. Ten nuvežtas suprantu, kad fantazijos niekam neužtektų, jog visame tame Duty Free šlamšte rastum sau ar kitiems bent ką nors kiek reikalingo ar naudingo. Tai tik dar vienas smegenų plovimas ir nieko daugiau. Kainos kosminės, viskas tas pats kaip visur. Kame prasmė? Nejau išties piniguose ir blizgučiuose? Prieš tai tiesos neradęs man svetimoje religijoje, nesiruošiu jos ieškoti ir visuose tuose blizgučiuose. Tad kaip ir kiekvieną kartą, Duty Free zoną palieku aukštai iškelta galva, nenusižeminęs ir nieko nepirkęs. Nesakau, kad pirmas toks, yra ir be manęs protingų ten. Gal dėl to, kad rytas dar labai ankstyvas.


Pasaka apie misiją

       Viso gero tau, Arabija! Žeme, kurioje nėra autostopo ir kurioje taip lengva juo keliauti. Čia niekam tai nerūpi - sustoja ir veža. Turbūt taip geriau, nei kad visi žino, bet niekas niekur neveža. O kur dar tavieji "vaišina", "į svečius kviečia", "vandens į kelią įdeda", "miestą aprodo", "miegoti netrukdo". Ne, viso to aš irgi nepamiršau. Per dvylika savo gyvenimo dienų supažindinęs arabus bei jų svečius su autostopo sąvokomis bei terminais, šiandien palieku tave. Visas dienas tik tai ir tedariau, šviesdamas tavo ir ne visai tavo žmones apie tai, koks fantastiškas ir nepakartojamas dalykas yra autostopas ir kokia laimė juo keliauti. Ne visi mane suprato, ne visi ir palaikė. Bet juk Mahometui lengva irgi nebuvo, kuomet seniai, seniai ne visi ir jį suprato bei ne visi buvo su juo. Žinau, kad mano idėjos neras tokio atgarsio, kaip rado vieno iš pranašų, vaikščiojusio tavo smėliais beveik prieš pusantro tūkstančio metų. Man to ir nereikia. Viskas, ko aš iš tavęs norėjau, tą ir gavau - kokybiškai pakeliauti autostopu. Būk gera, neminėk bloguoju, jei kas buvo ne taip. Bet ar buvo? Pasistengsiu ir aš užmiršti tavo +37 Celsijaus dienomis ir +28 Celsijaus naktimis rudens vidury. Šiandien manęs to neprašyk, tam turi praeiti nors kiek laiko. Nes tik laikas gydo.

       Viso gero jums abejoms, pasakų šalys - Emyratai ir Omane! Nepamirškit dvylika dienų čia prakaitavusio vaikino su kuprine iš Lietuvos. O aš pasistengsiu kada nors pas jus sugrįžti. Gal net ne vienas. Kada nors, žiemos vidury...


Pasaka apie oro kelią namo

       Vėl skrendame virš Irano ir vėl prisimenu kelio romaną. Kadangi dabar šviesu, žvilgsniu ieškau ten sudraskytų popieriaus skutelių. Vėl duoda valgyti ir o šventas Dieve, ar kaip ten tave vadina, tai daryti aš vėl ir beveik jau galiu. Štai ką reiškia vakar dieną nepabūti saulėje. Ten prašyk ko nori ir visko valgyti bei gerti tau ten duos. Gal ir dar ko duotų, tačiau daugiau nieko neprašau. Net šiltas patiekalas priklauso, tik sriubos va nėra. Atskridus skrydis iš Stambulo numatytas už šešių valandų. Nežiūrint į tai, kad lėktuve į Vilnių valgyti bei gerti vėl duos, jau gerai pažįstamame oro uoste šturmuoju Burger King užkandinę. Valgau ten, geriu bei visaip kitaip karaliauju. Nieko nepadarysi, pavadinimas įpareigoja. Juk ne burgeriui ten karaliumi būti, o klientui. Atsiskaitau pinigais, likusiais iš vienos kelio romano dalies apie Turkiją. Pinigai tikri, reiškia ir romano tikro būta. Visada norėjau pažiūrėti į žmones, skrendančius į Iraką. Ir šį savo smalsumą patenkinu, tik jau ne Dubajaus oro uoste, o Stambulo. Ilgiau užtrukti nėra noro, vieta kaip ne kaip pavojinga, šių metų vasarą pasprogdinta. O štai ir mano reisas.

       Po skrydžių į Arabiją ir atgal, lėktuvas į Vilnių atrodo mažas ir juokingas, nors tai tas pats Boeing'as, su kuriais tiek kartų skraidyta pas pigiuosius. Užtat ir ne tokiame dideliame lėktuve yra daug maisto bei gėrimo. Ko tik tu paprašysi, visko tau duos. Kavos, arbatos, airano, sulčių? Galima ir ko nors stipresnio pageidaujantiems. Šiltas patiekalas privalomas. Tos stiuardesės matomai visiems duoda, iš maisto ir gėrimų aišku. Gal duoda ir ko daugiau, to reiktų klausti pas jas pačias. Dangus virš Lietuvos pasitinka su sniegu, kaip ir priklauso Lietuvos dangui. Tikrai įspūdingai atrodo ten aukštai. Pirmą kartą tai matau. Sniego yra ir ant žemės. Reiškia teisingai pataikėme, reiškia čia namai. Ach tie metų laikai kaip gerai, kad jie mus malonumais gaivina. Bent vieno dalyko arabai pas save nesugebėjo nusipirkti už lengvus naftos pinigus - tai sniego. Reiškia yra dar pasaulyje dalykų, nenupirktų bei nenuperkamų už pinigus. Tada gal dar ne viskas taip ir blogai. O nafta kada nors baigsis. Sniegas - kažin.


Pasaka apie taksistus

       Žinote, čia tik durniai pastoviai piktinasi kokie Vilniaus oro uoste dirbantys taksistai yra dušmanai ir kaip jie iš locho užsieniečio už pavežimą iki senamiesčio nugręžia 20 eurų ramia sąžine ir nemirksėdami. Ne taksisto bėda, kad užsienietis lochas, o locho bėda, kad jis lochas. Taksistai jie visur vienodi - Lietuvoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Emyratuose, Omane. Protingi jų paslaugomis nesinaudoja. Protingi eina pėsčiomis, važiuoja visuomeniniu transportu arba renkasi autostopą. Tą kartą pasirenku eiti pėsčiomis, ką jau esu daręs pirmyn. Kitą kartą gal pasirinksiu visuomeninį transportą. Bet niekad nevažiuosiu su taksi. O va autostopu tai kažin ar pavyktų čia.

       Į temą prisiminiau vieną pamokančią istoriją, skaitytą pas rusą-žydą keliautoją, nutikusią jam Bahreine, kas yra šalia Jungtinių Arabų Emyratų. Ant Bahreino taksi automobilių didžiulėmis raidėmis, gerai matomoje vietoje užrašyta: "Jei taksistas neįjungė skaitliuko - kelionė jo sąskaita". Tas įsėda, jie nuvažiuoja. Taksistas skaitliuko nejungia. Viskas aišku. Tas sako jam: "Dėkoju Jums už jūsų mielaširdingumą". Taksistas nustebęs bei išpūtęs akis žiūri. Tas tęsia, jog buvo girdėjęs prieš tai apie vietinių draugiškumą, bet sapnuoti nesapnavęs, kad oro uosto taksi veš į viešbutį nemokamai. Ir linkteli galva į neįjungtą skaitliuką. Juokinga. Cha, cha, cha. Taksistas pradeda rėkti bei triukšmauti, tipo mokestis 10 jų pinigų be skaitliuko. Tas nesutinka ir reikalauja būti išlipintas, kad susirastų kitą taksi. Taksistas irgi nesutinka, aiškindamas, kad kilometrą jie jau pravažiavo. Tuomet tas pasiūlo jiems pakeliui užvažiuoti į policijos nuovadą, kad šį klausimą apsvarstyti ten. Taksistas demonstratyviai įjungia skaitliuką. Kelionės gale išaiškėja, kad kainos iki viešbučio būta 4 jų pinigų, bet jokiu būdu ne 10. Dar prašo arbatpinigių.

       Pasakos moralas? Nebūkit lochais patys ir nebus jums blogų taksistų. Ir bus jums laimė bei vien geri įspūdžiai. O ieškoti tarp taksistų neapgavikų, tai tas pats, kas tarp čigonų dairytis nevagių.


Pasaka apie sausumos kelią namo

       Mano kuprinė jau ant manęs. Visi Lietuvoj. Kaip ir lietus Lietuvoj, kaip ir mano namai, kaip ir mano kapai - ar žeme raudi tu, ar grįžtančius guodi... Čia mano Lietuva. O kam čia nepatinka, varykit visi lauk!

       Supažindinęs arabus su autostopo sąvokomis bei terminais, dar įkaitęs po pirties, per šlapdribą trauksiu lyg gyvenamos vietos. Tą kelią nuo oro uosto iki namų, visas toks vasariškai apsirengęs ir ant manęs lengvai sningant, įveiksiu lyg ant sparnų. Oras fantastiškas, +1 laipsnis Celsijaus, sniegas ir lietus. Ausinėse skamba žodžiai iš rusiškos dainos Boriso Pasternako žodžiais: "Nieko nebus name..." Kaip gerai, kad tai ne tik eilėraščio ir dainos žodžiai.

       Į Lietuvą grįžtu visiškai inkognito, niekas nieko apie tai nežino. Visiems aš turėčiau grįžti už kelių dienų. Pirminiame variante buvo numatytas ir beveik paros trukmės sustojimas Stambule, kurio pakeistame variante nebuvo. Grįžti turėjęs ketvirtadienį po pietų, grįžau pirmadienį vakare. Gal kam tai bus siurprizas, likusiems - vienodai. Jei su vienu iš dviejų lėktuvų būtų kas nutikę, to nebūtų pamatę online (liet. realiu laiku) mano skrydžių kontrolės bokštai iš Kauno ir Ukmergės bei radę mane būtų (jei būtų ieškoję) tik keleivių sąrašuose, skelbiamuose po viso ko. Gerai, kad nieko nenutiko ir niekam nieko bei niekur ieškoti nereikėjo, man prisistačius pačiam "sobstvenoj personoj" (liet. asmeniškai).

       Arabija complete!


Pasaka apie norus

       Noriu kiaulienos lašinių su juoda duona. Retai kada taip valgau, bet tada noriu. Dar noriu gerti gazuoto vandens. Daugiau tam kartui nieko nenoriu. Bet paskiau norėsiu. Kaip tarybiniame filme "Maskva netiki ašaromis" sakė pagrindinė herojė ją jaunystėje suvedžiojusiam vyrui, sutikusi jį po daug, daug metų ir jau nebe jaunystėje - keturiasdešimties gyvenimas tik prasideda. Noriu, kad man taip už pusantro mėnesio ištartų mano nesibaigianti autostopo istorija.


Skaičių pasaka

       12 - Tiek dienų keliavau autostopu Arabijoje. 2750 - Tiek kilometrų įveikiau autostopu. 71 - Su tiek automobilių važiavau. 0 - Tiek pinigų išleidau transportui ten. 11 - Tiek kilogramų numečiau. 9 - Tiek naktų praleidau žaliame namuke-palapinėje. 2 - Tiek kartų buvau priimtas nakvynei svečiuose. 138 - Tiek eurų išleidau keliaudamas ten. 232 - Tiek eurų gavau dovanų. 2 - Tiek naujų šalių aplankiau. n - Tiek kibirų prakaito išliejau. 82 - Tiek pasakų sudaro šį mano Arabijos pasakų ciklą. 50 - Tiek viso pasakojimų iš savo kelionių parašiau, šitas jubiliejinis. 40 - Toks svarbiausias mano šių metų skaičius, kurį iššifruoti galima turtingoje pasakoje ir tai nėra sunki užduotis.


Pasaka apie tuos, kurie nieko nepamiršta ir dar ilgai neatleidžia

       Grįžęs namo ir pravėręs duris bei radęs ant stalo Frykį su akiniais nuo saulės ant užpakalio, suprasiu - ne viskas gerai. Pyksta, gal ir neatleis. Mes juk ne visada saugodami kitus gauname tokį atlygį, kokio esame verti ar kokio laukėme. Ir ne mūsų, o pykstančių reikalas - atleisti ar ne.


Donatas, 2016.12.04
[Fairy tale edition]

Bonus:
Muzika: Nieko nebus namie | Turėti arba neturėti | Kurara Čibana | Lietus Lietuvoj | Be atšvaitų | Apie tai, ko Arabijoje nėra | Pergalė bus mūsų! | Apie tikrąsias vertybes | Sultono daina
Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Aš (kairėje) ir arabas
02. Sugalvojęs nukeliauti į Jungtinius ...
03. Kelias grįžimui į Ras al Chaimą (Ra...
04. Mama įdėjo maisto į kelią
05. Viso gero, mano svetimas mieste!
06. Mano reisas (NacHui 6644)
07. Auksinį rudenį Lietuvoje už paros m...
08. Kaip gerai, kad dabar ne š.m. vasar...
09. Netikri flamingai (dvi štukos) Ras ...
10. Išgraužkit!
11. Vėl išeina vaikinai į Kelią...
12. Viso gero, auksinis Lietuvos ruduo!...
13. Kadangi aplinkui kur keliauti autos...
14. Maistas oro kelyje Vilnius-Stambula...
15. Kad visiems atvykusiems būtų aišku ...
16. Lėktuvas-limuzinas į Dubajų
17. Dar niekada nemindžiota Arabija (Ne...
18. Mano pirma nuotrauka Emyratuose
19. Saulė kyla Jungtiniuose Arabų Emyra...
20. Į kelią Jungtiniuose Arabų Emyratuo...
21. Arabas Arabijoje Ras Al Kaimah apyl...
22. Aš biržietis žmogus Vilniuje, už pa...
23. Dangus paliekant Europą
24. Stambulas
25. Stambulo stogai
26. Lėktuvo-limuzino į Dubajų viduje
27. Kadaise išmindžiotas Stambulas (Aš ...
28. Ieškau pirmos vietos autostopui Jun...
29. Pirmą vietą autostopui Jungtiniuose...
30. Visi važiuoja, aš stoviu
Visos nuotraukos>