Trys Kijevo oro uosto sargybinių nameliai [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Saulė slepiasi už kalno [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Jų buvo daug, o vienas - pats pirmasis. Sako, patį Jėzų Kristų jis pažinojo, buvo jį matęs ir lietęs. Romos popiežių kolekcija [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Portugalija. Pabaiga [Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose, 2009]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

        Ne į svetimus kraštus šį kartą mes išvažiuojame. Todėl ir pergyventi dėl to niekas per daug neturėtų - nei mamos, nei brolis, nei krikšto sūnus, nei darbdaviai, nei mes patys. Aš tarybinis vaikis, augęs ir užaugęs Lietuvoje, kai ji buvo tarybinė ir tvarka joje buvo rusų. Nors tame mažame pasienio su Latvija mieste kur aš augau niekas rusiškai nekalbėjo ir mūsų nevertė to daryti - nei gatvėse, nei kiemuose, nei mokykloje. Tačiau tą kalbą aš išmokau gerai, labai gerai ir savaime. Kaip tai gavosi nežinau, tačiau kaip šiandien pamenu, kad dešimtoje klasėje dar besimokydamas perskaičiau Levo Tolstojaus "Karą ir taiką" originalo kalba, nes manęs netenkino skaityti privalomas to romano ištraukas. Seniai visa tai buvo, o dabar man jokio skirtumo kuria kalba kalbėti - gimtąja lietuvių, ar svetima rusų. Ir nors ne kalbos žinių tikrinti į Rusiją aš išvažiuoju, tačiau su ja ten bus ir paprasčiau, ir įdomiau - ir man kažką papasakos ir aš pats viską ką noriu pasakysiu. O Evelina iš ten grįžusi matyt daugiau supras ir pasakyti mokės, nes ten nebuvusi ji daugiau supranta negu kad pasako. Taip, ji irgi važiuoja, kaip visada. O aš kaip visada esu dėl to patenkintas.


KELIO ROMANAS


DEVINTA DALIS


Su autostopu iš Rusijos


1133-1151 puslapiai. "Ban'ka po belomu" (Pirtis baltai)

       Kuria tik kryptimi ir kuriais keliais iš Vilniaus tu pabėgti norėtum, žiūrėk tas miestas vėl ir vėl dovanoja tau ir tavo draugei savo standartines dvi - tris valandas atsisveikinimui su juo. Mums to visai nereikia ir apsieitume be to, tačiau Utenos kryptimi ir vietą autostopui surasti nelengva, o ir suradus tokią geriausią iš blogų, nelabai kas ten sustoti nori. Tenka jaukinti visus iš eilės tuo keliu pravažiuojančius. O laukuose pavasaris, ir aš užuodęs kaip žemė kvėpuoja, noriu susirasti aukščiausią kalvą tose apylinkėse, kad ant jos užsikoręs praneščiau ir toms apylinkėms, ir likusiam pasauliui - "Mes išvažiuojame! Jūs girdite, mes išvažiuojame". O per kelią neleistinoje vietoje bėga vyriokas, paskui už kelių minučių jis grįžta jau nešinas pigaus alaus buteliu. "Kam tu geri, žmogau, ir dar tokį prastą alų?" - norėčiau paklausti aš jo. Tačiau nepaklausiu, nes atsikirsdamas jis turbūt paklaustų manęs - "Ko jūs į tą Rusiją ten važiuojate, ir dar tokiu būdu?". Atsakymas aiškus ir vienodas į abu klausimas - "Kiekvienam savo. Jam alų gerti, mums kilometrus autostopu skaičiuoti". Ir kol antro reiso į parduotuvę jis nedaro, dar galima stovėti, dar neužlinkome, dar viskas tvarkoj. Nors pravažiuojančių mašinų vairuotojams ir toliau apsimetinėjant nesuprantantiems ką mes ten veikiame. Visi savo reikalais, visi kaip visada ir taip baigiasi antra mūsų stovėjimo kelyje valanda bei prasideda trečia. Tai reiškia, kad Vilniuje nieko naujo ir kad Vilnius "zanuda" (tai, kas sukelia nuobodulį). Pradėjus tikėtis ketvirtos valandos nepasiekti, išvažiuojame. Veža netoli ir tik iki posūkio į Kaliną, bet užtat veža. Kartais to užtenka.

       Pora įveiktų kilometrų pakeičia tai, kad vieta ten geresnė. Ne už peizažo gražumą, asfalto lygumą ar kelkraščio švarumą tokios vietos autostopininkų vadinamos geromis, o už tai, kad iš ten eina greitai ir be vargo išvažiuoti. Taip atsitiko tą kartą toje kelių sankryžoje ir su mums sustojusiu vairuotoju aš laisvai galėjau susikeisti vietomis, nes jis kažkada keliavo autostopu, o aš kažkada turėjau mašiną. Skirtumas tik tas, kad mane stabdydavo ir aš paveždavau vienišas mamas su vaikais, važiuojančias iš Ukmergės į Panevėžį arba po nakties pasilinksminimų sostinėje į Ukmergę grįžtančius paauglius. Buvo dar keletas bobučių šiaurės Lietuvos rajonuose, bet tai ko gero ir viskas. O va susidurti su keliautojais kitoje barikadų pusėje man niekada neteko, todėl aš ir nežinau kas tai per jausmas, kai tokį su kuprine pavežus ir su juo išsiskiriant savo keliais supranti, kad jis laisvas, o tu - nelabai. Nesužinojau ir nepatyriau to aš ir tą kartą, kai atvažiavę į Uteną mes patraukėme ieškoti kitų kelių. Eidamas galvojau, kad kaip yra gerai, kad aš vis dar šioje barikadų pusėje, kad esu tas žmogus su kuprine. Priėjome degalinę, kurioje tas iš mūsų kas neturėjo maisto, juo apsirūpino ir greitai pagavę kad ir netoli važiuojančią mašiną, pakeitėme savo vietą žemėlapiuose. Šalta išpuolė tais metais balandžio pabaiga, tačiau valgyti norėjosi, o kadangi kelyje to kitaip mes to daryti nemokame, tai padengėme pietų stalą ant žolės šalia kelio, Daugailiuose, Utenos rajone. Dujinio balionėlio liepsnai kaip išprotėjusiai šokinėjant nuo vėjo, įdėmiai prižiūriu kaičiamą vandenį. Iš jo bus arbata - man ir Evelinai. Evelina mėgsta arbatą, aš mėgstu arbata ir ją.

       Latvijos mieste Rezeknėje, esančiame penkiasdešimt kilometrų nuo sienos su Rusija, atsiradome šeštadienio pavakarę, nors mums reikėjo ten atsirasti ne anksčiau sekmadienio vakaro. Taip jau atsitiko, kai papietavę Daugailiuose sustabdėme kirgizą, varantį mašiną pardavimui į Maskvą. Jis neturėjo žemėlapio ir mažai ką suprato kurioje šalyje - Lietuvoje ar Latvijoje važiavo, žinodamas tik du pavadinimus iš aplinkinių kraštų - Terechovo, kur yra sienos kirtimo punktas ir Maskvą, kur jam reikėjo pristatyti automobilį pirkėjui. Padėjau jam kuo galėdamas, o jis mus atvežė iki paskutinio Europos Sąjungos miesto kelyje į Rusiją, taip išvaduodamas nuo bereikalingų strigimų ant sienos ir ėjimo per gan nemažą Daugpilį. Tik pesimizmas, tik jis, primetant kiek laiko gali prireikti nuo Vilniaus iki Rezeknės atvažiuoti autostopu, padovanojo mums laisvą rytojaus dieną pažinčiai su tuo miestu, kadangi Rusijos viza galiojo nuo pirmadienio. Jis ne už kalnų, bet ne rytoj. Miesto pakraštyje ieškant maisto ir vandens, pirmos pasitaikiusios močiutės paklausėme kur stovi artimiausi maisto sandėliai. Paskambinusi sūnui ji pasakė, kad tokių netoliese nėra, užtat yra degalinė. Užteks ir tokios. O sužinojusi iš kur mes ir į kur, pakvietė vakarui ir nakvynei pas tą patį savo sūnų. Sako, ten ir pirtis. Bet ar būtų ji "Ban'ka po belomu", apie kurią kadaise dainavo Vladimiras Vysockis? Ar iškūrentų ją man šeimininkė? O aš ten uždegčiau save ir iki baltumo įkaitęs, ant atbrailos krašto (paties jos krašto), sėdėdamas, visas abejones savyje užgesinčiau? Ar mano kūnas atsipalaiduotų iki nepadorumo? Šalto vandens samtis - ir viskas pamiršta? Ir tatuiruotė (jeigu tokią turėčiau) iš asmenybės kulto laikų (jeigu tokiais būčiau gyvenęs), pamėlynuotų mano krūtinės kairėje pusėje (nes ten širdis)? Nesužinosime mes viso to ir nė vieno žodžio iš dainos pradžios neišmesime, nes pasiūlymo atsisakėme. Draugiška ponia ir pati viską suprato, iš mūsų atsakymo nustačiusi, kad mes norime į gamtą ir tai įvardino balsu už mus - miegoti ten, valgyti ten, gyventi ten. Gal tik kaitintis neteks, nes šis balandis kaip niekada šaltas, nors ant kiemo jau ir pabaiga jo. Ką gi, teks šildytis savo jėgomis.

       Miegojome tai mes kaip ponai Rezeknės pakraštyje, palapinėje miške. Prieš mums ten ateinant palapinės aišku nebuvo, patiems ją reikėjo pasistatyti. O iš ryto pirmu reikalu mieste ėmėmės lopyti pasiruošimo kelionei spragas - man verkiant reikėjo antrų kelnių po apačia, kadangi su mano dėvimomis tapo per šalta. Vakarykštė diena apie tai įspėjo, naktis patvirtino, šiandieninė diena priminė. Ant kelio pirma parduotuvė miesto centre kaip ir priklauso pasirodė besanti "Maxima", bet aš jau greičiau užsisakysiu kelionę per makalius.lt arba susipakuosiu kuprinę į lagaminą, negu kad pirksiu tame prekybos tinkle. Susiradau turgų po stogu, kur malonus vyriškis man pardavė kelnes už penkis latus. Sakė, pats nešiojąs tokias, kai dirba sode. Nežinau ar man tai buvo būtina žinoti, tačiau tikėjausi, kad ne tas pačias, kurias man ką tik pardavė. Miesto centre, vidury baltos dienos ir dar daug žmonių matant - nesiryžau jų apsimauti, kadangi tam prieš tai reikėjo nusimauti turimas. Šios problemos sprendimui nusprendžiau palaukti vakaro, kai mane matys tik Evelina. O va kitos problemos sprendimu užsiėmėme vakaro nelaukę, tiesiog miesto centre ant suoliuko, vidury baltos dienos ir visiems matant, čia ir dabar - pavalgėme, prieš tai apsirūpinę maistu vietinio prekybos tinklo parduotuvėje. Netrūko nieko, viskas buvo gerai ir prieš tai dar apžiūrėję miesto centre esančią cerkvę bei paminklus, išėjome link miesto apvažiavimo.

       Nuo ten iki Rusijos sienos - keturios dešimtys su puse kilometrų, tris dešimtis kurių įveikėme operatyviai sustabdyta mašina. Prieš tai kelio pakraštyje Evelina apsirūpino pagaliu, pritvirtindama jį savo kuprinės šone, kad reikalui esant galėtų jį iš ten pasiimti gynybai nuo šunų, kurių jos nuomone turėtų būti. Tik apsiginklavę ir galėjome važiuoti toliau. Teisybės dėlei verta paminėti, kad einant iš miesto girdėjosi vienas padrikas lojimas, tačiau jo autoriaus arti nesimatė. Pirmas ir vienintelis tą dieną mus pavežęs vairuotojas, pats dirbantis bei gyvenantis užsieniuose, pasakojo apie Latvijos kraštą - Latgalę, kuriame mes viešėjome. Tai, kad dauguma gyventojų ten rusai, man jokia naujiena. Naujiena sužinoti tai, kad Latvijai atgavus nepriklausomybę, jos piliečiais tapo ne visi kaip kad pas mus, o tik tie, kurie arba patys, arba jų tėvai bei seneliai gyveno ikikarinėje Latvijoje. Visi kiti gavo skirtingai atrodančius pasus su įrašu apie tai ir mažiau teisių. Galėjo jie tapti ir tikrais latviais kada tik panorėję, prieš tai išlaikę valstybinės kalbos egzaminą. Kas iš principo, kas dėl tingumo to nedarė ir iki šiol yra ne piliečiai. Stebėjausi ne tiek pačia situacija, kiek tuo, kaip aš, ne antrą ir ne trečią kartą po Latviją autostopu keliaudamas, galiu to nežinoti. Negali juk būti taip, kad niekas prieš tai nebūtų apie tai pasakojęs. O gal kur čia žmogus atsiminsi kiekvienos tautos problemas, kai su tiek tautų, tautelių keliauta, net jei jos ir būtų kaimyninė. Nuo Karsavos iki sienos tą pavakarę jau nebevažiavome, nors vairuotojas ir siūlėsi pavežti iki ten. Pagalvojom, kad tiek to - į Rusiją iki vidurnakčio vis tiek niekas mūsų neįleis, o ir priežasties į ją veržtis nėra jokios. Geriau mes pasiliksime nakvynei ramiame kaime, negu kad nuvažiavę ant sienos kovosime ten dėl nakvynės vietos su fūromis ar šunimis.

       Metas dar per ankstyvas miegui, tad mes išsitiesę miško proskynoje galvojome apie gerus dalykus. Aš nežinau apie ką galvojo Evelina ir neatsimenu apie ką tiksliai galvojau aš pats, bet žinau, kad tai buvo geros ir šviesios mintys. Gerai nerūpestingai niekur neskubant keliauti, kai visas laikas ir visi keliai tavo ir tos, kuri su tavimi. Čia niekas neprašo bilietų ir neaiškina kada tau įlipti ar išlipti. Čia ir nesistumdo niekas, ir netriukšmauja aplinkui. O dar visokių istorijų papasakoja. Kur tu geriau ir berastum? Ne, nėra geresnio bei patogesnio būdo keliauti, kaip kad autostopu. O ir vakaras autostopininkų paprastas - už medžių geriausiai paslėptoje nuo kelio teritorijoje pastatyti palapinę ir joje apsinakvoti, kuprinę po galva padėjus. Nieko geriau tada jau būti negali. Mums jau antras toks vakaras iš eilės šioje kelionėje. Prieš miegą dar pagalvoję kam už tai padėkoti reikėtų ir tokių neradę, užverčiam šimtas pirmą kelio romano skyrių. Rytoj - į Rusiją, klausytis ką žmonės ten kalba ir žiūrėti kaip jie ten gyvena.


1152-1171 puslapiai. "Major v otstavke" (Atsargos majoras)

       Pirmas tą rytą važiavęs sunkvežimis pro mus nepravažiavo. Vyriokas nuo Panevėžio, trumpai drūtai papasakojęs apie Rusiją, atvežė iki sienos. Ten tiems kam reikėjo parodėme vizas mūsų pasuose ir nuo jų gavome antspaudus į juos. Užpildėme registracijos korteles ir jas pasidalinome po lygiai - viena jiems, kita - mums. Savo dalį privalu saugoti, kad vėliau ją pateikti išvažiuojant už federacijos ribų, grįžtant namo. Prieš tai dar per septynias darbo dienas būtina registruotis. Tvarka visiškai tarybinė ir jos neįvykdžius gresia baudos bei nemalonumai. Per sieną eidamas dar sužinojau vieną naują rusišką žodį ir kaip ne keista tai buvo ne keiksmažodis, o dalis iš muitininko klausimo ar mes nevežame kokio tai augalo sodinukų. Nesupratęs kodėl mes juos turėtume vežti, tą žodį ten pat ir pamiršau. Kam jis man, ne sodininkui. Pagaliau įveikę visas sugalvotas biurokratines kliūtis, priešais savo akis išvydome baltą užrašą, bylojantį, kad štai mes jau ir Pskovo srityje. "Priviet, Rosija" ("Labas, Rusija") - sakau aš tau. O kur mašinos? Bent jau kelyje tokių nesimato. Kažką ne tokio vakar suvalgiusi, šiandien Evelina jautėsi prastokai, tačiau būti kelyje tai jai beveik netrukdė. Privažiavęs pasienietis patikrino mūsų dokumentus ir įsitikinęs, kad jie tvarkingi ir apskritai yra, pasiūlė mums su juo pavažiuoti iki pirmo Rusijos Federacijos kaimo. Mielai sutikome, kas atsisakytų? Už pirmą jis gaus atlyginimą iš valstybės, už antrą mes jam padėkosime, kai atveš į sutartą vietą.

       Pirmas kaimas, šalia kurio driekiasi kelias ir kur mus atvežė - tai Vyšgorodokas, Pytalovo rajone. Iki antro pasaulinio karo pats rajono centras Pytalovo kartu su apylinkėmis priklausė Latvijai bei vadinosi pradžioje Pitalova, paskui Jaunlatgale, dar vėliau Abrene. Karui besibaigiant buvo prijungtas prie Pskovo srities ir nuo to laiko vadinasi taip kaip vadinasi. Po nepriklausomybės paskelbimo Latvija turėjo norų tą kraštą susigrąžinti, į ką jau kiek vėliau Rusijos prezidentas Putinas ištarė savo sparnuotą frazę - "Ne Pytalovo rajoną jie gaus, o mirusio asilo ausis". O kadangi aplinkui nei mirusių asilų, nei jų ausų nesimatė, nuėjome keliu iki tos vietos kur baigiasi trobos, kur išbandę autostopą ir nieko per valandą negavę, nusprendėme pasiimti pietų pertrauką. Evelina ramiai pamiegojo saulės atokaitoje, aš tuo tarpu irgi ramiai patvarkiau konservą, besižvalgydamas į Rusijos laukus nuo kalno. Ten stovintis paminklinis akmuo man pabylojo apie tos vietos kažkada buvusią strateginę svarbą ir reikšmę, jai ilgus amžius saugant rytines Pskovo ir Novgorodo žemių sienas.

       Grįžus į autostopo vietą prie mūsų iš greta kelio stovinčios sodybos atėjo atsargos majoras ir pradėjo pasakoti istorijas, kad teroristų Pskovo srityje nebus. Šalia to, kad buvo jis atsargos majoras, tai jis dar buvo ir girtas atsargos majoras. Jo kalbai pabodus ir juo atsikratyti neinant, grįžome keliu kiek atgal, šalia kelių policijos stacionaraus posto. Mano žiniomis Rusijoje daug tokių likę ir čia vienas jų. Milicijos Rusijoje nebėra, dabar tai jau policija. Žmonės papasakos, kad pasikeitė tik pavadinimas ir nieko daugiau. O kur ne taip? Netrukus pas ten budėjusį ekipažą dviračiu atvyko ir atsargos majoras, visas toks vingiuodamas. Apie kažką su jais kalbėjosi - įstatymai to nedraudžia, kaip kad matyt nedraudžia ir važinėti keliu dviratininkui, ant savo kojų jau vargiai bepastovinčiam. Mačiau jį dar nuvažiuojant į kioską šalia kelio ir matyt ne saldainių vaikams ar anūkams pirkti. Praeinančios kaimo moterys pasakė, kad niekas mums toje vietoje nesustos, o norint žinoti kodėl, reikėjo gerai mokykloje mokytis. Ir nors aš kaip vyras žinau, kad praeinančių moterų ir nereikia ir negalima klausytis, bet tą kartą joms neprieštaravau. Aptarę situaciją nusprendėme grįžti į ankstesnę vietą. Tuo labiau, kad ir ta vieta ten geresnė, o kadangi majoro namie nėra, tai mums trukdyti pasakodamas visokius niekus, jis negalės. Kodėl niekas nesustotų vietoje, kurioje dabar mes stovime, man taip ir liko neaišku, nes rusiškoje mokykloje, kur to moko aš nesimokiau ir sužinoti man to neteko. Arba mažiau klausytis reikia visokių praeinančių moterų. Kartais pasekmės jų kalbomis patikėjus būna kur kas rimtesnės, nei paeiti kelis šimtus metrų į vieną ar kitą pusę, kaip kad nutiko šį kartą.

       Laikas atėjo iš ten išvažiuoti. Ne tai, kad baiminomės sugrįžtant majorui, kiek kad norėjosi pažiūrėti kas ten toliau. Ir nors aš nežinau nuo ko kilęs rajono centro pavadinimas Pytalovo, bet išvertus panašų rusišką žodį į mūsų kalbą, gautume žodžius kankinimas, kankinti, kankintojas. To visai nesinorėjo linkėti sau, ypač dabar, kai mano draugė vis dar jautėsi prastai. Nuotaiką skaidrino kiemo sodyboje įsikūręs gandras, reguliariai skraidęs į kitą kelio pusę, kad ten telkšančiame vandens tvenkinyje apsirūpintų varlėmis. Kol jis žvejojo, mums kelias dulkėjo, važiuojant juo sunkvežimiams, kuriuos prieš tai visus iki vieno susistabdydavo sau policija. Naivu būtų tikėtis, kad po to jie dar kartą sustotų mums. Ypač žinant, kad po du pašalinius asmenis ten vežti negalima. Nors ir yra šalių kur to niekas nesilaiko arba net atvirai iš tos kelių eismo taisyklės tyčiojasi, tačiau Rusija su savo patikros postais ant kelių vargu bau ar patenka į jų sąrašą. Bus matyti kaip ten toliau bus, o čia ir dabar beliko tikėtis sulaukti dėmesio iš lengvųjų automobilių - gal atsiras koks ne lokalas, keturiasdešimčiai kilometrų iki pirmo rimtesnio miesto Ostrovo. Tuo ne lokalu pasirodė esantis vietinis azerbaidžanietis, sustojęs mums "Lada" markės automobiliu. Tokias mašinas vaikystėje mes vadinome "aštuntukais" arba "devintukais" ir pasirodo iš tų laikų dar likę jų važiuojančių. Pasakojo jis mums savo istoriją kaip šiuose kraštuose gyvena ir ką veikia, parodė iki kur anksčiau buvo Latvija (žmonės pasakojo jam), užvežė į Ostrovo miestą, kuriame susitvarkęs savo reikalus, nuvežė ir iki paties Pskovo. Neblogai, kai pirma šimtinė kilometrų Rusijos keliais įveikta.

       Miesto pakraštys atrodė ne kaip, su baisiomis tvoromis ir rimtais šunimis kiemuose. "Jei taip ir toliau, ko ten važiuoti" - ne aš tai pasakiau. Tiesą sakant neįsivaizdavau ar taip ir bus toliau, o gal dar baisiau, o gal ir gražiau, todėl Evelinos pirmo įspūdžio apie Rusiją keisti ir griauti nesiruošiau. Tegul pati Rusija tuo užsiima. Tuo labiau, kad laiko tam ji turės pakankamai - dvi savaites mažiausiai. O toje vietoje per kelias minutes sustojęs prabangus "BMW X5" pavežėjo dar šimtinę kilometrų iki posūkio į Pliusą. Bevažiuojant vairuotojas man kumštelėjo į šoną ir parodė į gale sėdinčią Evelina - miegančiąją Eveliną. Gerai, kad miega, atvažiavusi jausis geriau. Apie nieką nekalbėjome, mašinoje garsiai grojo radijas, už lango lėkė peizažas su miškais. Atvažiavus į vietą, ten stūksojo kaimas ir aš pirmą kartą mačiau tiek apleistų namų - arba tik negyvenamų, arba griauti pradėtų, arba jau sudegintų iki pamatų. Ten ieškojome vietos nakvynei. Pirmas skersgatvis iš karto tapo neteisingu vos tik į jį pasukus, kur mus pasitiko svetingas šunų lojimas iš aplinkinių kiemų. Atsitraukėme be problemų. Antras skersgatvis, pradžioje atrodęs teisingu, kiek paėjus tapo nebe tokiu, kai išvedė prie apleistos fermos. Papildomų įspūdžių pirmą dieną Rusijoje nesinorėjo, tad grįžome į pagrindinį kelią, palikdami nakvynės galimybę prie fermos ar fermoje ateičiai, jei tokių pasitaikys. Nemelavo tik trečias kartas, kai perlipę šiukšles, kurių pilna visose pakelėse, atradome pakankamai nuo kelio nutolusią pievą, kurioje ir įsikūrėme pirmai nakvynei palapinėje rusų žemėse. Ryte tapo aišku, kad nakvynė praėjo sklandžiai ir be jokių kazusų. Tai džiugino, ypač žinant tai, kad sekantį kartą savo žaliame namuke susitiksime tik už trijų dienų, kurias viešėsime Peterburge. Palapinei vietos ten neatsiras.

       Kitą pusę kelio iki Peterburgo mus atvežė kirgizas, palikęs savo šalį, kad užsidirbtų pinigų svetimoje šalyje, o jų užsidirbęs grįžtų namo. Dirba jis vairuotoju logistikos įmonėje, vežiodamas įvairius produktus. Ir pasakojo jis mums tuos pačius dalykus, kuriuos matyt pasakotų koks emigrantas lietuvis Anglijoje ar Norvegijoje sustojęs (jeigu tik sustotų) keliautojui - apie tai, kaip namie nėra darbo (kiek tame tiesos?) ir kad svetimoje šalyje jam gyventi jau taip nepatinka (bet ar tikrai?), tačiau čia geras atlyginimas ir kelis metus čia padirbėjęs, namie jis baigs statyti savo namą ir kavinę šalia jo, kur grįžęs galėtų ramiai ir laimingai gyventi bei dirbti. Aš nežinau ar tikrai taip, bet man tai priminė popo iš "Dvylikos kėdžių" istoriją apie žvakių fabrikėlį šalia Samaros. Dar jis pasakojo kaip jo šalyje vyrui surandama žmona, kai močiutė atveda kokią merginą ir jeigu pasikalbėję jie vienas kitam patinka, tai ir eina tuoktis. Šioje vietoje Evelina sukluso, reiškia suprato viską iš tos kalbos, o ne kelis žodžius kaip kad yra įpratusi. Taip pasiekę Peterburgo apvažiavimą, užverčiam šimtas antrą kelio romano skyrių. Prieš jį užversdami su kirgizu važiuodami tuos du šimtus kilometrų, daug apie ką kalbėjome ir daug ką aptarėme, ieškodami bendrų nūdienos ir praeities dalykų distancijoje Lietuva - Rusija - Kirgizija. Jam aišku nėra tekę būti Lietuvoje, kaip kad ir mums Kirgizijoje, ir siejo mus tik Rusija.


1172-1188 puslapiai. "Peterburg - krasivyj gorod, no provincija" (Peterburgas - gražus miestas, bet provincija)

       Ne Leningradas, o Peterburgas, Piteris - gražus miestas, bet provincija. Taip sakė viename tokiame filme, o mes net dvi su puse dienos skirsime tam, kad tuo įsitikinti arba tai paneigti, nusprendę šiame mieste rimtai pasikultūrinti. Net neatsimenu kuriam dar iš miestų buvo skirta tiek dėmesio. Bet tai bus vėliau, o kol kas nuo apvažiavimo mums kiek paėjus Pulkovo plentu, miestas mus pasitinka įspūdingo dydžio paminkline aikšte su aukso raidėmis granite įrašytu užrašu "Tavo žygdarbiui, Leningrade". Ten kaip ir priklauso dega amžinoji ugnis, skamba plaukianti karinė melodija, stovi paminklai, granite iškalti bareljefai, daug ir visko prirašyta. Šventas reikalas ir visa tai Leningrado blokadai bei jos žmonėms ir jų žygdarbiui atminti. Susiglaudę kaip balandėliai pasėdėjome, pailsėjome ir nuėjome toliau. Maskvos prospekto pradžioje jau visai kitas užrašas, šį kartą mėlynai - raudonai - baltas skelbia "Sveiki atvykę į Sankt-Peterburgą". Keičiasi laikai, keičiasi miesto pavadinimas, keičiasi ir užrašai. Apie tai ir byloja mus sveikinanti "Pepsi" reklama stende virš galvų. Maistas, maistas, maistas - pagaliau mes jo gauname ir nieko nelaukę pirmame kieme jį sutvarkome. Pusantros dienos valgyti negalėjusi Evelina atsigauna tiesiog mano akyse, o ir aš pastarąsias dvi dienas ne keptais kalakutais mitau.

       Tik pavalgę ir atsigavę, leidžiamės į požemius artimiausioje metro stotyje ir ten kursuojančiu traukiniu išvykstame į miesto centrą. Ir koks tu netikėtumas man, kai pakilus iš požemių būtent mane iš visos minios pirmu taikymu stabdo policininkas dokumentų patikrai. Ar aš dar neatrodau kaip rusas? O gal viskas dėl kuprinės? Tačiau sužinojęs, kad aš tik vakar atvykęs į Rusiją ir stebuklingos septynios dienos, per kurias užsieniečiui būtina registruotis toje šalyje dar nepraėję, paleidžia. Evelinos nestabdo išvis kaip žinodamas, kad ta protinga ir dar namie pasiruošusi atsakymą į galimą klausimą apie jos registraciją. Įsivaizduojamas policininkas klausia - "Gdie registracija?" ("Kur registracija?"). Pasiruošusi Evelina atsako - "Registracija? Niet, nie slyšala." ("Registracija? Ne, negirdėjau."). Tada policininkas arba priregistruoja mus abu pas save namie, arba paleidžia. Parodykite man tą pareigūną, kuris atsilaikytų prieš tokį atsakymą. Mes paleisti ir nesulaikyti einame pagal adresą, išpeštą internete ir perkame ten hostelio kambarį trims naktims. Kaina gaunasi visai normali ir siekia kažkur po septyniasdešimt litų nuo galvos nakčiai, įskaičiuojant privalomą registraciją, kurios už dyką ten irgi niekas nedaro.

       Nevos upės krantinė ir pakeliami tiltai per ją. Platūs ir ilgi prospektai, išraižę visą miestą. Žiemos rūmai ir Ermitažas su grožybėmis perkrautomis salėmis. Kreiseris "Aurora", menantis audringas dienas praeityje, bolševikų Spalio revoliucijos priešaušryje, o dabar ramiai sau plūduriuojantis užutekyje. Peterhofo parkai, su fontanais ir auksu dengtomis statulomis bei tiesiomis kaip strėlė alėjomis ir Baltijos jūros pakrante. Zuikių sala, kurioje stovi Petropavlovsko tvirtovė, nuo kur ir prasidėjo pelkių sausinimas, Petrui pirmajam užsigeidus Nevos žiotyse pastatyti naują miestą. Visa tai Peterburgas, kurį mes matėme tas dienas. Ne visose vietose man kaip autostopininkui buvo aišku ką daryti ir kaip elgtis, tad jei bus kas ir kur neaišku, žiūrėsiu į kitus. Suprantama ką veikti upės pakrantėje ar prospektuose - esu tai daręs daugybėje miestų. Peterhofe irgi daugmaž aišku kuo užsiiminėti - nors ten karts nuo karto ir reikia slėpti akis nuo saulėje atsispindinčio aukso blizgesio, tačiau yra ir jūra ir medžių alėjos akims paganyti ir atsigauti. Prie kreiserio - ramiai sau pasėdėti, kojas nukabinus į vandenį, tuos laikus įsivaizduojant. O va ką daryti Žiemos rūmuose ir Ermitaže man buvo tamsus miškas, bet tikėjausi, kad ir į juos įleis. Gerai, kad bent be kuprinių nuėjome, nes su jomis jokių šansų patekti vidun. Rūmuose man patiko lygiai nuo to momento, kai užėjome į karo galeriją. Sienos kur nukabinėtos portretais generolų, dalyvavusių 1812-ųjų metų kare su Napoleonu. Visi jie tokie rimti ir išdidūs - apie tai byloja jų veido išraiškos, ordinai ir medaliai ant jų krūtinių bei kariniai laipsniai užrašyti po kiekvienu iš jų. Kažkada tokiais jie ir buvo, nes į tą salę patekti portreto pavidalu buvo galima tik tuo atveju, jei karo prieš Napoleono armiją metu tu buvai generolas arba tapai juo neužilgo karo pasibaigus. Kai kurie nepateko, kai kurie, keičiantis laikams ir istorijos traktavimui, buvo iš ten pašalinti. Ar jiems koks skirtumas dabar dėl to? To aš nežinau, tačiau toje salėje jaučiausi gerai ir beveik kaip namie, nors nė vieno iš tų generolų ir nepažinojau - skirtingais laikais mums išpuolė gyventi. O visa kita - aukso kambariai, malachito svetainės, imperatoriaus sostas ir dar daug dalykų bylojo apie tai, kiek žmonių turėjo dirbti, kad keli jų tėvynainiai galėtų gyventi taip. Arba kad po dviejų su puse šimtų metų tomis salėmis vaikščiotų visokie svetimšaliai. Rūsyje dar apžiūrėjome iš Egipto atgabentą mumiją, bet čia tais sumetimais, kad jeigu Maskvoje tektų išvysti Leniną, kad būtų su kuo sulyginti.

       Prie kreiserio "Auroros" mintimis sugrįžau daug metų atgal - į Leningradą. Būtent į Leningradą, nes mieste tokiu pavadinimu man teko lankytis vaikystėje, kai jis jau vadinosi ne Sankt Peterburgu. Matau save vaiką nuotraukose mamos albume - aikštėje prie Žiemos rūmų ir krantinėje prie kreiserio. Vienoje tų nuotraukų esu įsiamžinęs su stipriausiu Lietuvos žmogumi Žydrūnu Savicku - jis irgi tada buvo vaikas iš Biržų, jo mama dirbo ten pat kur ir mano ir mes važiavome traukiniu į ekskursiją. Dar atsimenu Didįjį Novgorodą ir vienuolyną jame, Karelijos sostinę Petrozavodską ir Onegos ežerą šalia jo bei plaukimą laivu tuo ežeru iki Kižių salos, kur stovi cerkvė, pastatyta vien tik kirviu (be vinių). Atrodo kaip seniai visa tai buvo, kad per tuos metus neliko nei Leningrado, nei Tarybų Sąjungos. Matyt gerai, kad aš čia sugrįžau.

       Atsirado ką veikti tame mieste ar jo apylinkėse autostopininkams. O va gyvenome tai mes ten buržujiškai ir tris vakarus gulėmės, o paskui tris rytus kėlėmės ne ten kur kad esame įpratę, ne palapinėje. Arbatos bei kavos irgi nė karto nevirėme. Paskui viešnagė Peterburge baigėsi. Paskutinį vakarą žiūrėdamas į dangų virš miesto prisiminiau, kad tai juk baltųjų naktų miestas. Ir nors dabar dar tik balandžio pabaiga, tačiau tas dangaus spalvas aš labai gerai atsimenu ir ką jos reiškia aš irgi žinau. Greitai ateis juk laikas, kai naktimis šiose platumose ir aukščiau jų nebesutems. Ir kur tada būsime mudu? Faktas, kad ne Peterburge. O sako, vasaros naktimis čia pakelia tiltus... Žingeidi Evelina labai norėjo tai pamatyti ir net bandė organizuoti mudviejų išvyką naktį prie upės, tačiau aš žinojau, kad tokie dalykai pavasarį čia nevyksta, kai laivybos sezonas upe dar neatidarytas. Vieno dalyko gailėjausi šį miestą palikdamas, kad vaikščiodamas jo gatvėmis taip ir neradau laiko arba pamiršau įsivaizduoti kaip visa tai kas dabar spindi ir šviečia, atrodė Leningrado blokados metais. Nors apie tai, ar dar likę žmonių iš tų laikų, mes ir šnekučiavomės. Taip penktadienį ryte pasišalinę iš Petro I-ojo sugalvoto ir pelkėse įkurto miesto, užverčiam šimtas trečią kelio romano skyrių. Kad ne Leningradas, o Peterburgas - tas tiesa. Kad tokį miesto pavadinimą išgirsi kur kas rečiau nei kad Piteris - irgi tiesa. Kad gražus miestas - neapgavo. O ar tai provincija, ar ne - tą gali pasakyti tik Maskvos gyventojai. Mes ne iš Maskvos, mes į ją išvažiuojame. Savaime suprantama kaip ir priklauso - autostopu.


1189-1207 puslapiai. Kaip mes važiavome į Maskvą. Košmaras Voločioke

       Ir štai stebėtinai lengvai išsigavę iš miesto (tam reikėjo pavažiuoti metro, o paskui pusvalandį eiti įveikiant apvažiavimo nuvažiavimus) mes ir vėl kelyje. Vietos nežinomos, vairuotojų įpročiai irgi, bet mes tam čia ir esame, kad išsiaiškintumėme, o besiaiškindami pasiektume Rusijos sostinę Maskvą. Apšilimui dviem automobiliais pavažiavome iki Liubanės, taip nutoldami pirmuosius septyniasdešimt kilometrų nuo megapolio. Tame kaime situacija stipriai pablogėjo, kadangi kelias siauras ir dviejų juostų, kelkraščių praktiškai jokių šalia jo nerasta, o pakeliui ženklų "Draudžiama sustoti" irgi nepagailėta. Visai neįmanoma dirbti. Kovojome nors dėl kokio automobilio kažkur dvi valandas. Deja. O ir toliau nieko teigiamo nevykstant, nusprendžiau panaudoti savo seną autostopininko triuką - nusišlapinti už krūmų šalia kelio, nes tai yra geras ženklas ir prietaras. Atlikus tai ir grįžus į kelią, "bukval'no za nieskol'ko minut" (per kelias minutes) sustojo sunkvežimis. Geras ir valio - juk tai kaip ne kaip pirma sustabdyta fūra Rusijoje. Reiškia veikia dar triukas, paskutinį kartą naudotas pernai Lenkijoje netoli Krokuvos, grįžtant mums autostopu iš rytų kraštų, kai skubėjome ir nestojant mašinoms būtina buvo kažką daryti. Nors šį kartą ir neskubėjome niekur, tačiau buvo jau pabodę laukti pravažiuojančiųjų malonės. Piktnaudžiauti tuo aišku nederėtų.

       Naujasis mūsų draugas vežė kačių maistą į Maskvą, jo sunkvežimis buvo sunkiai pakrautas ir jis keikė visus lengvųjų mašinų vairuotojus, nemokančius anot jo važiuoti bei susirinkusius kelyje tik tam, kad trukdytų jam dirbti jo sunkų darbą. Nežinau gal ir kitose šalyse mus vežę fūristai tą patį kalbėdavo, tik ten to suprasti neidavo. Čia gi iš jo kalbos ir rusiško mato viskas buvo daugiau negu aišku ir mažai niekam nepasirodytų - visi ožiai ir žiopliai, o vairuoti moka tik jis vienas. Kelias ten aišku žiaurus ir visas išdaužytas, mašinų daug, kiekviena kryptimi po vieną juostą ir visi važiuoja vos nesistumdydami. Bet ką manau pykdytų tokios darbo sąlygos. Dar jis mums papasakojo mėgstąs vairuoti išgėręs ir dėl to pakeitęs jau ne vieną darbovietę. Manau, galima juo tikėti. O apie kačių maistą iš Italijos, kurio jam iki lubų prikrovė Peterburge, pasakojo jis, kad sandėlio vedėjas jam sakęs, jog tą maistą pats fabriko direktorius vakarienei valgo. Prajuokina nerealiai. Nu gal, kaip ne kaip mononatrio glutamato (E621) ten nededa, nes katės nesuprastų. Ne taip kaip į žmonių valgymui skirtas dešras. Ir kodėl jo ten nedėti, jei visi vis tiek valgo. Žino kas per brudas, bet valgo. Tai gal fabriko direktorius ir suprato kaip reikia sveikai maitintis. Įdomu, jis ten vienas valgo, pasislėpęs, ar namie su šeima? Keikė fūristas ir savo kolegas, važiuojančius tuščiomis arba lengvai pakrautomis fūromis, anot jo vežiojančius orą ir aplenkinėjančius sunkiai pakrautus kolegas, tai yra jį. O kai į kokią rimtesnę įkalnę mašina nebetraukdavo, tada keikė ir visus "Whiskas" kačių maistus. O dar mes čia su savo kuprinėmis. Patiko man klausytis jo kalbų ir keiksmų, o taip linksmai bevažiuojant ir laikas neprailgo, ir sutemo.

       Tada per raciją išgirdau artėjant šio vakaro kelionės tikslui, nes tiek mūsiškis vairuotojas, tiek ir tie su kuriais jis šnekėjosi - visi jie ieškojo Voločioko - kaip supratau stebuklingo pakelės miestelio, kur yra ir degalinė, ir aikštelė nakvynei. Manė jis iki tos vietos besant ne daugiau dešimčiai kilometrų. Tada Evelina man sušnibždėjo, kad ant kelio ženklo ji ne per seniausiai mačiusi, kad tas Voločiokas bus už penkiasdešimties kilometrų. Šiuos jos žodžius, prieš tai išvertęs į rusų kalbą ir paruošęs jo laukiančiam moraliniam smūgiui, perdaviau vairuotojui. Gautą informaciją jis kaip ir priklauso palydėjo keiksmažodžiais - iš jo gimtosios kalbos neverčiamais, tačiau daugumai suprantamais ir be žodyno. Važiuoti naktį duobėmis užsikniso, bake nenumaldomai seko dyzelino atsargos. Reikėjo Voločioko, Voločioko nebuvo, važiavome toliau. "Eto što, uže Voločiok? Ili kak?" ("Čia ką, jau Voločiokas? Ar kaip?") - iš racijos aidėjo pasipiktinę balsai, papildyti riebiais keiksmažodžiais. Aš galvojau kas ten per degalinė tokia ir ar atsiras jos apylinkėse vietos autostopininkų porelės nakvynei. Atvažiavome. Pasiūlė jis mums duoti jam penkis šimtus rublių (tiek kainuoja du degtinės buteliai), kad nemiegojęs mus vežtų į Maskvą. Atvyktume ten anksti ryte, su pirmaisiais gaidžiais. Tačiau nei mes pinigus vairuotojams daliname, nei mums ką toje Maskvoje paryčiais veikti. Tad mandagiai atsisakę šios mokamos paslaugos ir padėkoję už nemokamą - tris šimtus kilometrų, nuvažiuotų su juo, pasišalinome nakvynės paieškai. Jeigu rytoj ryte šeštą valandą atsikelsime, tai galėsime toliau su juo važiuoti. Pažadėjo jis mums, tačiau aš nelabai tuo tikėjau. Na, kad taip anksti mes atsikelsime, tuo aš netikėjau. Todėl ištariau ne "Dosvidanija" ("Iki"), o "Vsio, davaj" ("Viso gero"). Tą patį pasakė ir sunerimusi Evelina. Sunerimusi, kadangi nepatinka jai naktį ieškotis nakvynės. "O kam patinka?" - paklausiau, kitaip paguosti jos nemokėdamas.

       Degalinės teritorijoje ar jos apylinkėse nakvynei vietos mums neatsirado. Aplinkui stūksojęs miškas abiejose kelio pusėse plaukte plaukė nuo pavasarinių potvynių, vietomis baltavo sniegas. O pačioje degalinėje nebuvo nė vienos nuošalios vietos ir viskas aplinkui skendėjo šlapioje purvo košėje. Šalia tekėjo upė, tačiau kitoje kelio pusėje kur mes nuėjome, pakrantėje stovėjo mašina ir šmėžavo žmonių su buteliais rankose siluetai. Vaikščiojo koks tai žvejys ar dar kas, metas buvo arti vidurnakčio. Situacija pasirodė besanti ant tiek beviltiška, kad šalia mašinų plovyklos suradę mažą plytinę pavėsinę, kur atsisėdę be vargo sutilpome abu, buvome pasiruošę ten sėdėti šešias valandas ir laukti kol prašvis. Gal taip ir būtų nutikę tais laikais, kai tik keliauti pradėjau. Tada ir kur kas blogesnės vietos tarnaudavo nakvynės vietomis, nors atsikėlus ryte to kas ten vykdavo miegu ir negalėdavai pavadinti. Tačiau dabar aš išlepęs keliautojas ir naktimis mėgstu miegoti savo palapinėje. Tad kiek toje pavėsinėje pasėdėję, išėjome dar kartą apžiūrėti teritorijos, šį kartą jau lemiamam šturmui. Šioje kelio pusėje nieko gero ir naujo neatsirado. Dėl vienos nuošalesnės vietos bandžiau derinti su degalinės darbuotoju, tačiau tas baiminosi kad atvažiuos "načialnikas" (viršininkas) ryte ir jam bus papeikimas už tai - ką ten su juo daugiau kalbėti. Užtat kitoje kelio pusėje, paėjus pagal upę kiek toliau negu kad ėjome pirmą kartą, stūksojo nedidelis miškelis - su medžiais ir svarbiausia nešlapia bei be sniego likučių žeme. Nors kiek toliau matėsi kiemai ir lyg sulojo vienas kitas šuo, bet tai jau neatrodė svarbu. Greitai ten išdygo žalia palapinė ir miškas tapo pilnas gyvybės. Voločioko košmaras baigėsi, kai įsikūrę bei išgėrę arbatos, apsikabinome savo miegmaišiuose ir užmigome ne košmarų sapnuoti.

       Ryte taip man įdomu pamatyti kaip ta baisioji kaimo degalinė atrodo dienos šviesoje. Pasirodo, nakvynės vietą mes išsirinkome normalią ir jokių pavojų aplinkui nesimatė. O va pakelės ir degalinė, kur šią naktį pusantros valandos kankinomės, dieną atrodė taip pat baisiai. Nusipirkome sausainių, o padoresnėje vietoje išsivirėme kavos. Papusryčiavę tranzavome. Kelias siauras, visas duobėtas ir perkrautas sunkiuoju transportu. Pats nepamatęs nepatikėčiau, kad tai du didžiausius Rusijos miestus jungianti magistralė. Vienas tų miestų yra kultūros sostinė, kitas visos šalies sostinė. Matyt, vieni pas kitus jie nevažinėja ir šis tarptautinis E105 kelias paliktas sunkvežimių poreikiams bei jų vairuotojų savivalei. Kas gero laukė tame kelyje mūsų? Tikėtis antros fūros būtų buvę ir naivu, ir įžūlu. Buvo sustojęs pilietis, važiavęs iki Tverės, tačiau už tai kad su juo važiuotume ir mes, anas norėjo šlamančių. Negavo, nuvažiavo. Ten jam ir kelias. Įdienojant šalikelėje pradėjo rinktis laisvo elgesio moterys, aptarnaujančios sunkvežimių vairuotojus ir ne apie gyvenimo problemas su jais besišnekančios. Prisiminiau kaip panašūs procesai dienos bėgyje vykdavo Lenkijos keliuose senais laikais. Dabar atrodo nebevyksta. Taip sustabdę automobilį, vairuojamą mažai kalbančio pensininko, nuvažiavome likusius tris šimtus kilometrų. Per visą mūsų kelionės laiką jis nepasakė nė vieno žodžio, o kai jam paskambino žmona, tai jai pasakė lygiai tris žodžius, vienas kurių - "Alo" ("Alio"). Užtat mes buvome beveik Maskvoje - ant jos apvažiavimo - MKAD'o.


1208-1227 puslapiai. "Kto v Moskve nie byval, krasoty nie vidal" (Kas Maskvoje nebuvo, grožio nematė)

       Šią rusų liaudies išmintį reikėjo patikrinti ir pažiūrėti ar ji galioja ir tiems, kurie augę bei užaugę Biržuose ir juose grožio prisižiūrėję į valias. Tuo tikslu iš Peterburgo ir atvykome į Maskvą. Susipažinimui su miesto grožybėmis buvo nuspręsta skirti pusantros dienos, taigi išsitraukiau žemėlapį ir buržujiškų nakvynės vietų sąrašą. Prieš tai dar apsirūpinome maistu supermarkete ir nemokamu autobusu išvažiavome iki pirmos metro stotelės. Autobuse karaliavo neblaivūs Maskvos "Dinamo" futbolo klubo sirgaliai, šlovindami dainomis ir giesmėmis savo numylėtinius. Pagyvenusios moterys juos drausmino, tačiau nesėkmingai. Buvo jie girti ir giedojo himną po himno. Metro stotelėje "Rechnoy Vokzal" nusileidome į požemius ir kelionėje pakeitę du traukinius išlipome į viršų "Tul'skaya" stotelėje. Nuopelnas žemėlapio, kurį pirkau dar Lietuvoje, kad Maskvoje orientavomės. Dominančioje gatvėje tik vietinių pagalba suradome mus dominantį namą. Hostelis pasirodė besantis įkurtas pirmame daugiabučio namo aukšte ir ten mus aptarnavo tokia rusaitė. Jai buvo smalsu sužinoti iš kur aš taip gerai kalbu rusiškai. "Na...", pradėjau aš savo pasakojimą. Tačiau prisiminęs, kad Evelinai nelabai patiko kai mane kalbino samių tautybės moterys Norvegijoje, pamaniau, kad nepatiks ir panašus rusų moterų elgesys Rusijoje. Tai neišsiplėsdamas paaiškinau, kad rusų kalbą išmokau gerai besimokydamas mokykloje. O atsisukęs į Evelina pasakiau, kad ta administratorė yra šiaip sau pana. Visos liko patenkintos. Pasidėjęs daiktus aštuonviečiame kambaryje, patenkintu tapau ir aš. Ir nors lauke tą vakarą žiauriai lijo, bet noras pamatyti kremlių čia ir dabar ėmė viršų. Tai nejaugi smirdėsi hostelio kambaryje? O ir autostopininko gyvenime tie kambariai tais retais atvejais skirti tik nakvynei bei daiktams susidėti, kai nėra kur statyti palapinės ant miesto šaligatvio. Evelina man pasigyrė savo kambaryje sutikusi gyventoją, kuri suprato ką ji jai pasakė rusiškai - tai yra jos pasikalbėjo. Kadangi aš moterų kalbų nesuprantu, kalbėtų jos lietuviškai, ar rusiškai, tai ja patikėjau. Per šaltut šaltutėlį lietų grįžome atgal į metro stotelę ir nusileidę į apačią išvažiavome po žeme kursuojančiais traukiniais ten kur reikia.

       Kai pamačiau Maskvos Kremliaus bokštą, tą su laikrodžiu, viskas manyje apsivertė. Per akimirką praplaukė vaizdai iš vaikystės - jų daug, bet vienas jų ypač ryškus - žiemos vakarą, namie Biržuose, sėdint prie televizoriaus, po "Labanakt, vaikučiai", ekrane pradeda rodyti Maskvos Kremliaus bokštą ir laikrodį jame, mušantį devintą valandą, o viršuje to bokšto ryškiai raudona šviečianti žvaigždė ir fone užgroja visiems gerai žinoma melodija bei prasideda pagrindinė TSRS informacinė laida "Vremia" ("Laikas"). Man kaip vaikui tada visai nesvarbu buvo nei ką ten rodo, nei apie ką ten šneka (ir dar nemūsiškai), tačiau ta melodija ir tas vaizdas liko atmintyje iki šiol. Kai jau būdamas vyras atvažiavau į Maskvą. Ir nors daug gražių dalykų aš pamačiau keliaudamas, bet nė vienas jų nepaliko tokio įspūdžio kaip kad tas pirmas kremliaus vaizdas, kurį išvydau tą vakarą Maskvą merkiant šaltam pavasario lietui. Labai džiaugiasi, kad pirmą kartą tai pamačiau tamsoje, kai ir žvaigždė raudona šviečia, ir laikrodis pritemdintas. Muzikos aišku trūko, bet aš ją ir taip gerai prisiminiau, net jeigu man prieš tai kažkur ir kažkada meška ant ausies užlipo ne kartą.

       Emocijoms atlėgus ir nurimus, nuėjome ieškoti Raudonosios aikštės, pradžioje neprotingai bandydami įveikti neįveikiamą ir net tokiu vėlyvu metu automobiliais perkrautą gatvę. Kai iki tos aikštės nuėjome ir ją atradome paslėptą už kremliaus sienų, tai daug joje fotografavomės ir vaikštinėjome, o ledinis lietus kaip įmanydamas trukdė mums tai daryti. Kas jį čia užsiundė, lyg šunį kokį, nekviestiems svečiams į kiemą įsibrovus išvaikyti? Tada atsisakė fotoaparatas, kai sušlapęs jo objektyvas niekaip nebenorėjo užsidaryti, o lietaus lašai kaupėsi ten kur jiems jokiu būdu negalima būti, lyg ragindami grįžti į nakvynės vietą po stogu, kol neatsisakėme mes patys. Grįžome ir paros metas buvo jau gan vėlyvas - arti vidurnakčio. Mano kambariokui, kažkokiam seniui nepatiko, kad aš norėdamas kuprinėje susirasti puodelį, įjungiau šviesą. Tai jis išreiškė kokiu tai priekaištu mano adresu. "Čio ty tut raskomandovalsia?" ("Ko tu čia komanduoji?"* *Vertimas į lietuvių kalbą netikslus ir ne visai atitinka šio klausimo prasmę) - atsakiau aš jam ir pasiėmęs surastus arbatos gėrimui reikalingus rakandus bei medžiagas, pasišalinau. Daug protingų, pagalvojau, sumokėjusių kelis šimtus rublių ir įsivaizduojančių, kad "Kempinsi" viešbutyje nakvoja. O šviesą kaip įjungęs taip ir išjungiau, ne vandalas juk aš, tegul miega. Virtuvėje manęs jau laukė Evelina ir užkaitęs vanduo virdulyje. Evelina miela, vanduo karštas, o aš permirkęs ir sušalęs. Ta proga išgėriau net du puodelius arbatos, rizikuodamas paskui ilgai neužmigti. Bus matyti. Nors ir nedaug tokių nakvynių vietų po stogu per savo keliones mes aplankėme, tačiau maskviškėje, kaip ir Maroko dykumų mieste Smaroje, teko mums išsiskirstyti po atskirus kambarius. Ir jeigu Maroke tai vyko dėl to krašto papročių ir tradicijų, tai čia tiesiog kitokių kambarių nebuvo. Nieko tokio - labanakt vienas kitam ir pažadas rytoj susitikti.

       Mums vaikštinėjant žinomiausioje ir brangiausioje Maskvos gatvėje Arbate, aš lieku nemaloniai nustebintas, kad gatvės grindinys ne auksu ten klotas. O aš tai maniau. Na maskviečiai, na jūs ir duodate - Arbatas, o ne aukso plytelėmis klotas. Kam į galvą ateitų tokia šventvagiška mintis ir niekaip ja nepatikėčiau, pats tuo grindiniu nevaikščiojęs. Bet aš juk vaikščiojau ir jokio aukso ten neradau. O tai kaip tada jame esančiose parduotuvėse visokios vietinės ir importuotos užjūrio įžymybės apsiperka? Nejaugi atsiveža savo raudonus kilimus paauksuotais kraštais, kad nuo limuzino durelių iki krautuvės durų juos pasitiestų? Keista, bet tiek to. Arbate aptikome mėlyną namą, kuriame beveik pusmetį butą nuomavosi Aleksandras Sergejevičius Puškinas, čia atsivežęs ir savo jauną žmoną, o prieš vestuves dar ir bernvakarį su savo draugeliais surengęs. Įdomu, ar rusai ant visų namų, kuriuose Puškinas gyveno ir tūsinosi, prikala memorialines paminklines lentas ir įrengia ten muziejus, kaip kad šiame? Daug lentelių matyt reikėtų. Gogolio bulvare žvilgsnis užkliūna už paminklo Šolochovui ir skęstantiems arkliams. Nėra pas ką išsiaiškinti nei kas tas valtyje sėdintis Šolochovas, nei kodėl skęsta tie arkliai, tačiau grįžęs į Lietuvą pažadu tai padaryti. Ir kodėl vieni arkliai plaukia į dešinę, o kiti į kairę? Tai irgi pažadu sužinoti. Aš dažnai taip darau - pradžioje pamatau, o paskui jau aiškinuosi kas tai buvo. Man taip įdomiau. Metro stotelėje matau, kad mūsų čia dar nepamiršo visai. Ten sienos bareljefe iškaltas medis, augantis iš Maskvos bokštų, o to medžio vainike, kurio forma tai TSRS kontūrai - penkiolika žmonių, simbolizuojančių kiekvieną iš tarybinių respublikų. Ėjo 1980-ieji metai, liko iki šiol. Lietuva su Latvija ten kažkodėl pavaizduotos kaip kaimiečiai, tuo tarpu kai Estiją bareljefe atstovauja inteligentiškas ir kostiumuotas vyriškis.

       Maniežo aikštėje šalia kremliaus atradome vaikystės pasakų herojus, jų skulptūrų parke. Aš tarybinis vaikas, augęs užaugęs Tarybų Lietuvoje, kur ir pasakos buvo sekamos rusiškos. Taip kad beveik visus tuos herojus aš ir pažinau. Ten ir aukso paukštė, kiekvieną rudenį mirštanti ir pavasarį atgimstanti, o surasti ją gali tik jauniausias iš caro sūnų, tėvo užduotį vykdydamas. Ten ir senis su auksine žuvele, žmonos paliepimu ją terorizavęs ir gavęs iš jos viską ko tik panorėjęs, o paskui visko taip pat lengvai netekęs, kai jų šeimos norai tapo per dideli. Ten ir gervė iš Krylovo pasakėčių, vaišinanti lapę žuvimi. Ir caraitis Ivanas su savo varle karaliene. Ir antis su šešiais ančiukais, iš kurios pasakos nežinau. Ir dar daug kitų. Ne man tas pasakas sekti. Pas Leniną taip ir nepatekome, nes aikštė buvo ruošiama artėjančiam pergalės dienos paradui ir Lenino buveinė mauzoliejus stovėjo po pastoliais. Užtat apsilankėme kultinėje Maskvos bohemos vietoje "Čistyje prudy" (Švarūs tvenkiniai). Pakeliui link jų Vysockio paminklą matėme, prie kurio Evelina susirungė su žymiuoju aktoriumi ir dainininku, kuris iš judviejų plačiau rankas ištiesęs pastovės. Cerkvėje irgi buvome ir daug gražių paveiksliukų ten išvydome. Radome paminką Petrui pirmajam, nors ne visai aišku ką jam Maskvoje veikti - jo miestas juk Peterburgas. McDonald'e pietavome, pavadinimas kurio čia kaip ir Peterburge užrašytas rusiškais rašmenimis. Lijo. Evelina apsirūpino madingu geltonu celofaniniu apvalkalu, tačiau per vėlai ir tai jos jau neišgelbėjo. Vakare grįžus į nakvynės vietą tapo aišku, kad bus negerai. Taip mano draugei sloguojant, čiaudint ir kosint, užverčiam šimtas ketvirtą kelio romano skyrių. Man tai nieko, bet kodėl - po tuo pačiu juk lietumi Maskvos ieškojome, į ją žiūrėjome. Ir kodėl jai teko jo daugiau?


1228-1235 puslapiai. Susirgo

       Dar tik vakar mes buvome laimingi ir visa Maskva priklausė mums. O šiandien ryte taip jau nėra, kai pamatavę temperatūrą sužinome, jog Evelina serga. Ji tai žinojo jau nuo vakar vakaro ir visą naktį kankinosi, nors ir gavo vaistų. Reikėjo kažką daryti. Aš esu matęs filmuose ir skaitęs kažkur, kad jei kelionės metu vienas keliautojas suserga, tai tas kitas kuris neserga, palieka tą sergantį ir pats keliauja toliau. Kam jam rūpesčiai? Gerai, kad ne apie mane tie filmai pastatyti ir tos eilutės ne apie mane rašytos. Sugirdžiau jai porciją paracetamolio, išgėriau jo ir pats. Už lango lyg tyčiodamasi iš mūsų švietė ir spigino saulė. Nusprendėme pasilikti dar vienai parai čia, kad niekur neinant pasitaisytų sveikata. Sąlygos tam atrodė besančios palankios, kadangi kambariokių tame kambaryje nebuvo ir visos aštuonios lovos priklausė vienai keliautojai. Nuėjus užsakyti papildomos paros, registracijoje pamačiau besitrinančią ar tai japonę, ar tai kinietę. O juodvi su administratore pasekus, mano nuogąstavimai pasitvirtino, kadangi ji ją atvedė į kambarį pas Eveliną. Paskui atvedė dar dvi mergas. Kas norėtų sirgti tokioje minioje, tad susirinkome daiktus ir išėjome į gatvę. Kitas variantas - rasti nakvynės namus, kur būtų atskira palata, tai yra kambarys, ligoniui. Patikrinome du tokius pagal turėtus adresus. Tačiau jų savininkai įsivaizdavo laikantys savo nutriušusius nakvynės namus ne eilinėje "Chruščiovkėje" (neverčiama), o name prie jūros su palmėmis ir reikalavo nerealių sumų už nakvynę pas juos. Pasiuntėme juos velniop, sėdome į metro ir nuvažiavome iki paskutinės metro stotelės rytų kryptimi, kuri vadinasi "Šose Entuziastov" ("Entuziastų plentas").

       Kartais šios mielos ir trapios būtybės paklausius galėtų pasirodytų, kad nenuvažiuotų ji autostopu nuo Vilniaus iki Ignalinos, jau nekalbant apie Teheraną, Stambulą, Lisaboną, Nordkapą ar Maskvą. Tačiau tai apgaulingas įspūdis ir tokiu atveju pirmu reikalu reikėtų ne pulti žegnotis, kai rodosi, o ieškoti aplinkui šuns, o dar geriau kelių šunų. Ir kuo didesnio ar didesnių, tuo geriau. Nes tik tokiam arba tokiems kažkur aplinkui slampinėjant ir tegali susidaryti šis klaidingas ir nieko vertas įspūdis. Kad ir tą pirmadienio popietę mums einant Entuziastų plentu iš Maskvos. Tai kas, kad iš miesto centro išvažiavome metro, tačiau prie metro stotelės nestabdysi mašinų - ten aplinkui daugiabučiai ir kamščiai gatvėje. Tad teko eiti ne mažiau dešimties kilometrų, iki Balašichos priemiesčio, esančio jau už Maskvos žiedo. O kadangi šunų tame plente nei matėsi, nei girdėjosi, tai nors ir sloguojanti bei kosinti, Evelina be problemų ėjo šalia. Pakeliui sustojome atgauti jėgas viename iš kiemų, kuris visai niekuo nesiskyrė nuo kiemų, esančių Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Juk visi tie namai statyti pagal vieną ir tą patį projektą. Dar pakeliui sužinojau turintis ir didesnio mastelio Rusijos žemėlapį, o ne tik tą, į kurį žiūrėjau iki šiol ir kuriame nieko doro įžiūrėti nėjo. Tam užteko tik išlankstyti jį į kitą pusę. Matyt man jo anksčiau nereikėjo, kadangi jokio įtarimo nesukėlė du masteliai, užrašyti jo viršelyje. Ir atverčiau tik todėl, kad netyčia užmačiau pažįstamų vietovių pavadinimus iš Suomijos. Priėjus tinkamą autostopui vietą priešais pat Balašichos pradžios ženklą, sustojo mašina sulig pirmuoju rankos pakėlimu. Ne tik sustojo, bet ir nuvežė šešiasdešimt kilometrų iki posūkio į Pavlovskiy Posad. Ten už trobų išvydome apsemtą pievą ir jos pašonėje, per balas nušokinėję, pastatėme žalią namuką. Visa laimė, kad temperatūros matavimo rezultatai aukštesnės temperatūros pas Eveliną nepatvirtino. Tačiau dėl visa ko atidaviau jai savo megztinį. Laikas parodė, kad atgausiu aš jį tik namie. Reiškia, ne veltui buvau pasiėmęs - pravertė ir šildė. Taip medžiams aplinkui sprogdinant pumpurus (pavasaris juk), o netoli nakvynės vietos šmėžuojant mediniam apgriautam malūno siluetui, užverčiam šimtas penktą kelio romano skyrių. Arbata, šiltas miegmaišis ir jos žodžiai prieš mums užmiegant - "Man čia geriau"...


1236-1248 puslapiai. Miša (Michailas)

       "Miša, Michail" - dar nespėjus susikrauti savo daiktų ir patiems sulipti į jo kabiną, sveikinosi tą rytą su mumis jaunas sunkvežimio vairuotojas Miša iš Kirovo. Sutarę, kad su juo pavažiuosime iki Nižnij Novgorodo, įsikūrusio pusiaukelėje tarp Maskvos ir Kirovo, mes nurūkome vidurio Rusijos keliais. "Tai pas jus ten ir vakaruose vairuotojai vežioja krovinį per dieną ne daugiau aštuonių valandų, o pas mus viskas paprasčiau ir važiuoji tiek valandų per parą, kiek tau reikia. Jeigu viršininkas pasakė, kad būtų gerai jog krovinys iki to ir to laiko pasiektų vietą, tai ir veži jį iki to laiko. Arba jeigu kitas viršininkas - žmona, paprašė, kad iki to ir to laiko būtum namie, tai ir važiuoji namo. Nemiegojęs ir nesiskutęs. Va taip kažkaip" - baigė savo kalbą kirovietis. Miša "dal'neboiščikas" (fūristas) ir jo mašinoje kaip priklauso skambėjo "Dorožnyj šanson" ("Kelio šansonas") - muzika apie vairuotojus, jų gyvenimo rūpesčius bei džiaugsmus. Kai kurios dainos pasirodė besančios visai normalios, kai kurios - visiškos pievos. Iš to, kokias dainas jis prasukdavo aš supratau, kad mūsų muzikinis skonis daugmaž sutampa. Na, o ką apie mus ir tą muziką galvojo muzikali ir be muzikos negalinti gyventi bei pati reguliariai muzikuojanti ir dainuojanti Evelina, aš geriau patylėsiu. Nieko ji nesakė, tik karts nuo karto kosėjo ir tyliai sau sirgo. Na kas čia atsitiko? Privažiavę užeigą šalia kelio, sugužėjome vidun ten, kad ką nors suvalgyti - Evelinai reikėjo karštos sriubos, neatsisakyčiau jos ir aš, o nuo paryčių iš Maskvos fūrą varantis Miša buvo tiesiog alkanas. Tai todėl mes ten ir nuėjome, o nuėję nepasigailėjome. Sriuba - normaliai. Ech, Miša, Miša kaip gerai, kad tu mums sustojai. Tau juk tai tik stabdžio paspaudimas ir bėgio perjungimas, o mums nukeliauti kilometrai ir tokiame ore stovėti ant kelio nereikia.

       "Rusijos šiaurėje kelių nėra, ten tik žiemos keliai. Ir po vieną niekas ten nevažinėja. Užges tavo mašina, pats tu sušalsi ir niekas laiku tavęs neatras. Nuo Kirovo iki Syktyvkaro į viršų tai dar kaip nors, bet šiauriau tai ten..." - savo kalbos nebaigęs Miša staigiai ėmė sukti fūrą į kelkraštį, galų gale ją ir visai sustabdydamas. Pasakęs, kad priekaba pati kažko stabdo, nuėjo žiūrėti kame ten reikalas. Per veidrodžius mačiau jį ten kažką meistraujantį. Grįžęs konstatavo atjungęs stabdžius, o kadangi priekaba ne jo, o "naparniko" (kolegos), tai skambino jis tam kolegai, kad išsiaiškintų kame reikalas su jo "telega" (vežėčiomis). Tas matyt dar miegojo ir nieko tikslaus pasakyti negalėjo, išskyrus frazes "pažiūrėk tą" ar "pabandyk atjungti aną". Paskambino dar viršininkui, tas davė meistriuko telefono numerį. Paskambino tam, nieko konkretaus nežinojo ir tas. Surengė per raciją pravažiuojančių vairuotojų apklausą - tie dalino patarimus padaryti tą, ką jis jau buvo padaręs. "Da lando, dojedim" ("Tiek to, nuvažiuosim") - pasakė Miša, užkurdamas ir iš naujo į kelią varydamas savo plieninį žirgą. Toliau pasakojo apie darbą šiaurėje. Ir apie tarnybą armijoje, iš kurios jis pasitraukė, dar spėjęs pabūti Kaukazo karuose snaiperiu. Klausimas, ar nukovė jis ten kiek žmonių, būtų buvęs visai ne vietoje ir neaišku kokio atsakymo dar galėjau sulaukti, tad to neklausiau. Ir vėl sunkvežimį stabdanti priekaba dar kartą nunešė mus visus į kelkraštį. Pakvipo degančia guma. Išlipęs ir nuėjęs ten, jis vėl kažką derino. Vėl važiavome, o važiuodami pravažiavome Vladimirą jo apvažiavimu. Miestas sako gražus, bet ten neužsukome, nors pradiniuose planuose tai ir buvo.

       Trečias kartas nemelavo, kai išgirdau kaip iki tol ramus buvęs Miša nusikeikė, žiūrėdamas į šoninį veidrodį ir staigiai sukdamas mašinos vairą į dešinę. Priekabos vidurys visas rūko dūmais, guma užkvipo irgi jau rimtai, o iš paskos važiavusio sunkvežimio vairuotojas pasakė, kad pas mus viskas dega. Ačiū jam už tai, lyg patys to būtume nematę. Staigiai čiupęs šalia gulėjusį limonado butelį ir iššokęs iš kabinos, vairuotojas nubėgo raminti to kas dega. O grįžęs pasakė - "Nu vsio, ja priechal. Dal'še vy už sami" ("Na viskas, aš jau atvažiavau. Toliau jau jūs patys"). Paklausėme ar galėtume kuo padėti. Negalėjome niekuo. Ir ką mes padarytume, jei nulėkė priekabos ratas su visa ašimi. Liūdna ir gaila. Ne tiek to, kad neprivažiavome Nižnij Novgorodo, iki kurio belikę kiek daugiau negu šimtas kilometrų, kiek draugiško vairuotojo Michailo. Dabar jau tikrai aišku, kad namo gegužės 1-osios dienos šventėms jis negrįš kaip kad tikėjosi jo žmona. Dar ir lijo kaip tyčia, o Evelina vis dar sirgo ir buvome ant kelio vidury miškų. Po tuo lietumi pastovėjome ir patranzavome. Nieko tai nesudomino ir niekas nesustojo, nes greičiai ten pasirodė besantys visai padorūs, kad kas stabdytų. Ilgai stovėti po lietumi negalėjome - ne, ne tai kad cukriniai, tiesiog vienam iš mūsų jokiu būdu negalima buvo dar labiau peršalti. Vieną iš mūsų jau reikėjo saugoti ir tai turėjo daryti kitas. Tai visa laimė (kiek kartais jos nedaug ir tereikia), kad šalia kelio stūksojo autobusų stotelė, kur tikėjomės sulaukti lietui pasibaigiant ar bent jau jam aprimstant. Atvažiavo "Kamazas" ir prikabinęs suniokotą sunkvežimį, patraukė jį kelis metrus nuo kelio. Vis dar lijo ir debesys nesisklaidė. Reikėjo saulės ir gero oro, tačiau jų nebuvo. Išėjome dar kartą į kelią, kad gauti ten tai kas mums priklauso - mašiną. Ir gavome. Taip dviems mus sustojusiems vyriokams pensininkams piktinantis prastu oru, kadangi rytoj darbo žmonių šventė ir neis kepti šašlykų, bei klausinėjant mūsų - kas tokie, iš kur ir kokiais keliais, užverčiam šimtas šeštą kelio romano skyrių. Pro mus išvežančios mašinos galinį langą dar ilgai žvilgsniu lydėjau sugedusį sunkvežimį, kuriuo čia atvažiavome ir palikdamas jį ten bandžiau rasti nors vieną priežastį, dėl kurios su savo mašina keliauti būtų geriau, negu kad taip kaip įpratę esame ir keliaujame mes - su kitų. Tik nė vienos tokios mintyse taip ir neradęs, Vyaznikų kaime išlipau. Kartu su Evelina. Va taip ir važinėjamės po Rusiją.


1249-1268 puslapiai. Mieste kur "Volgų" jau nebegamina

       Kaip kad neseniai pas fūristą Mišą grojo "Kelio šansonas", kadangi jis vairuotojas, taip Vyaznikuose sustojusioje mašinoje grojo kiek kitoks, tačiau irgi šansonas - "Blatnoj šanson" ("Blatnas šansonas" arba "Kalėjimo šansonas"). Ir nors pagal muziką nebūtina spręsti apie jos besiklausantįjį asmenį, nes jeigu tu pavyzdžiui klausaisi dainos apie gervę, tai dar nereiškia, kad pats esi ornitologas (žmogus stebintis paukščius), tačiau čia buvo tas atvejis. Tatuiruotės ant rankos pirštų išdavė tą žmogų matyt kad sėdėjus. Tokios tikros, o ne kur soliariumų berniukai "išsitatuiruoja" ant kaklo ar ant pečių. Mums tai netrukdė. Ne jis ir vairavo, o jo draugė. Tačiau sukabintos ant priekinių sėdynių striukės leido suprasti, kad ta draugė vairuoja laikinai ir mašina greičiausiai priklausanti bachūrui. Pasijutau beveik kokiu tai Šerloku Holmsu - tai pradžioje aš nusprendžiu, kad bičas sėdėjęs, o dabar dar žiūrėk išsiaiškinu ir kieno tai mašina. Man to reikia?

       O liaudies patarlę bylojančią apie tai, kad kuo mažiau žinai tuo geriau miegi, nesunkiai patikrinome prie miesto Dzeržinsko. Taip kad jeigu kas planuojate ten važiuoti, o nuvažiavęs dar ir ramiai miegoti, sekančių kelio romano eilučių skaityti nederėtų. O aš ir pats tik dabar, paskaitęs kas tai per miestas, pradedu suprasti apie ką konkrečiai mums pasakojo tada tas malonus vyriškis, pavežęs nuo Gorokhovetso. Pasirodo dar tarybiniais metais žmonės į Dzeržinską buvo viliojami kur kas didesniais atlyginimais nei priimta ir įvairiomis socialinėmis paskatomis, tokiomis kaip nemokamas butas ar panašiomis. Tai ir važiavo ten - dirbti ir gyventi. O kadangi už tai ne žibutes ir ne grybus miškuose nuvažiavę jie ten rinko, tai dabar nedaug jų ir belikę. Taip viso to klausydamiesi, artėjome mes prie vieno užterščiausių Rusijos miestų, turtingo chemijos ir statybos pramonės gamyklomis. Už miesto net jūra sako besanti, miestiečių meiliai vadinama "Baltąja", kur vietoje vandens - cheminės ir kitokios atliekos, piltos ten daugelį metų ir pilamos iki šiol. Nutūpę paukščiai dažniausiai jau nebepakyla. Nebuvome mes ten ir to nematėme, kai atvažiavę iki posūkio į Dzeržinską, likome ant kelio. Tačiau manau galima žmonėmis tikėti. Ypač tais, kurie pasakoja apie savo draugus ir klasiokus, kurių seniai jau nebėra.

       Vakaro metas ir trenktis į Nižnij Novgorodą mums jokių priežasčių, tad degalinėje apsirūpiname greito paruošimo makaronais ir traukiame į šalia kelio esantį mišką nakvynės. Beje, tie makaronai itin populiarūs visoje Rusijoje kur jiems išskirtos net atskiros nemažos lentynos parduotuvėse. Jų prieskoniuose standartiškai pridėta visokių negerų dalykų, valgyti kurių niekam nederėtų. Namie tokių aš ir nevalgau, tad ir ten ne iš karto sumojau nenaudoti tų atskiruose pakeliuose esančių prieskonių, o valgyti tik makaronus. Na, bet kas suvalgyta, to jau neišvemsi, tačiau ateityje pažadėjau sau būti kiek nuovokesniu. O kadangi nei mes ką tokio apie tą Dzeržinską žinojome, ką dabar apie jį aš žinau, nei toje jo pusėje kur gamyklos ar ta jų "Baltoji jūra" buvome, tai ir miegojome ramiai. Niekas mums netrukdė - nei sunkios mintys, nei žmonės aplinkui. Nubudus ryte pagaliau buvo ir šilta, ir saulėta. Pagaliau! Ta proga priskyniau mėlynų pavasario gėlių ir įteikiau jų Evelinai. Kas dar be manęs jai jų priskintų, Dzeržinsko pakrašty? Paskui susipakavę daiktus nuėjome ant kelio ir ten greitai pasigavome mašiną į miestą, nes kaip žinia, miestas traukia - ir žmones, ir mašinas.

       Upių motinos Volgos ir jos intako Okos santakoje įsikūręs gražuolis Nižnij Novgorodas (Žemutinis Naugardas), tarybiniais laikais vadintas Gorkiu. Tą rytą jis mus sutiko kamščiais gatvėse ir užkaitusiu "Gazelės", mašinos kuria atvažiavome, varikliu. Kadangi tai ne svetima miestui mašina, o jame gaminama, tai man iki šiol ne visai aišku kodėl ji užkaito ir toliau važiuoti atsisakė. Atsisveikinę su vairuotoju ir palikę jį vėdinti savo kaprizingosios "Gazelės", mes gi nuėjome savo keliais. Pirmoje sutiktoje vaistinėje aprūpinome vaistais Eveliną, kadangi trečią dieną jai sergant peršalimo ligomis, mano vaistinėlės turinys katastrofiškai tuštėjo ir toliau su ja dalintis vaistais aš nebuvau nusiteikęs. Pajuokavau. Reikalas tas, kad pas mane nebebuvo vitamino C, kuriuo ir reikėjo apsirūpinti. O daugiau tai visko prašom. Toliau sprendėme dilemą - kokia prasmė važiuoti miesto transportu, jam stovint kamštyje? Jokios. Ir ne pačią siauriausią iš upių - Oką, įveikėme tiltu pėsčiomis. Nors šoninio vėjo ten ir užteko abiems, tačiau bendra nuotrauka gavosi. Jos autorius - aš. Tuo tarpu visuomeniniu transportu pasinaudojome jau kitoje upės pusėje, sulipdami į prieš tai paslaugios moteriškės nurodyto numerio autobusą. O kadangi ta diena buvo gegužės pirmoji, tai ir nuotaika mieste vyravo šventinė bei pakili. Centriniame parke prie Gorkio paminko jau baiginėjosi koncertas, kai mes apsirūpinę bandelėmis su įvairiais įdarais, jomis stiprinomės. Mano visai ne muzikalias ir tiek kartų meškos numindytas ausis pasiekė muzikantų atliekama daina apie miestą Gorkį. Daina tarybinė, kadangi dabar tokio miesto jau nebėra. Manote ten dar kas nors tokią dieną vaikšto mitinguose su raudonomis vėliavomis? Nieko panašaus. Tikitės išvysti bent vieną neblaivų pilietį? Tai kad ne ir pats savo akimis mačiau ant parduotuvės durų pakabintą lapelį, informuojantį apie tai, kad tą dieną iki pietų alkoholis pardavinėjamas nebus. Va tau ir Rusija. O svaigalų nusipirkti bandžiusį pilietį pardavėja pasiuntė atgal, kad išdėliotų butelius ten iš kur juos paėmęs. Matyt ne vietinis, pagalvojau, o koks anglas ar airis - tie visuose kraštuose pilti įpratę. Bala jų nematė - esmė ta, kad tą popietę neblaivių mieste nesimatė, o tai aš jau daugiau kaip pusę metų negaliu pernešti reguliariai save alkoholiu išbandančiųjų.

       O miesto alėja mus nulydėjo įsimylėjėlių žvilgsnis, sustingęs skulptūroje. Aš pažiūrėjau į Eveliną ir man gavosi kažkas panašaus. Ir mes nueiname tolyn. Fotografas siūlo fotografuotis, tik niekam išskyrus jo šunelį tai neįdomu. Pirklys - kažką pirkti, tačiau kaip tyčia viską turime ir ką ten iš jo nusipirksi. Paštininkas taip ir lieka stovėti į dviratį atsirėmęs, nes laiškų čia toli nuo namų mes nelaukiam ir iš nieko jų gauti nesitikim. Dama, visai praeivių nesivaržydama, apžiūrinėja savo suknią veidrodyje - skrybėlė jai tinka. Ant kelio išdygsta ožka dideliu tešmeniu, lyg prašydama ją pamelžti, tik kad aš jau seniai gyvulių nebemelžiu. Batų valytoja kviečia padėti batus, kad juos nuvalytų, tačiau maniškiai nei lakuoti, nei vašku blizginami - jie kelioniniai ir jų nenuvalysi. O sienos atbraila prasėlina katinas, tikėdamasis pagauti vieną iš tų dviejų paukščių, o gal ir abu iš karto - kas ten žino, jeigu šiandien jo diena ir jam pasisektų. Tokie XIX-ojo amžiaus pabaigos miesto gyventojai, įamžinti juodose skulptūrose, rodė mums kelią į miesto kremlių ir ten nuvedė. Pakeliui ištroškę dar atsigėrėme giros iš statinės, tačiau ne iš stiklinių bokalų, o iš plastmasinių stiklinių. Giros skonio tai negadino. Prieš patenkant už kremliaus sienų dar reikėjo įrodyti sargybiniui, kad mūsų kuprinėse inventorius ne teroristinis, o turistinis. Tuo tikslu teko jas atidaryti, tačiau būtent tokiems atvejams pas mane viršuje ir yra maišelis su pora - kita nešvarių kojinių, kad jį pasiekęs bet koks tikrintojas toliau nelįstų, jeigu jam jo uoslė brangi. Taip tam policininkui apsiribojus paviršutiniška mūsų kuprinių apžiūra, patekome už bokštų mūrų. Pati tvirtovė. kaip jai ir priklauso, bestovinti ant kalno, dviejų upių - Okos ir Volgos santakoje. Vaizdai ir oras buvo tinkami pramogoms, keliautojų sąmonėje įsijungė atsipalaidavimo programos.

       Kol gatvėje laukiau Evelinos, nuėjusios į batų parduotuvę nusipirkti naujų batų, svarsčiau ką ji nusipirks šį kartą - kedus ar kedus? O kai ji grįžo visa tokia spindinti ir su baltai mėlyna dėže rankose, supratau - nusipirko kedus. Anuos, kuriais atvažiavo iki čia, irgi kedus, susidėjo į kuprinę - bus muziejui, o naujus apsimovė - bus keliauti toliau. Priežasčių toliau sirgti jai nebeliko ir tegul ji tik man pabando. Iš miesto į jo pakraštį išsigavome panašiai kaip kad į miestą patekome iš jo pakraščio - autobusu, kadangi kelias į rytuose esančią Kazanę yra kelio, kuriuo atvažiavome iš vakaruose esančios Maskvos, tęsinys. Paskui dar reikėjo kiek paeiti, o einant kilometrai tirpo akyse - ant vieno ženklo jų keturi šimtai iki Kazanės užrašyta, ant kito jau dvidešimčia mažiau. Kur jie dingo? Negi viskas dėl naujų batų? Taip normalią vietą autostopui suradę, užverčiam šimtas septintą kelio romano skyrių. Apie gražų ir jaukų miestą Nižnij Novgorodą, kur legendinių "Volgų" niekas gaminti jau nebenori, kai gamina kitas mašinas, užsienietiškais pavadinimais.


1269-1292 puslapiai. "Diadia Vania" (Dėdė Vania)

       "Niet, kto v Moskve požil, eto uže nie liudi" ("Ne, kas Maskvoje pagyveno, tie jau ne žmonės") - taip kalbėjo per racijas sunkvežimių vairuotojai, manevruodami tarp lengvųjų mašinų, išsiruošusių gegužės šventėms į gimtines. Nors mes ir nesėdėjome viename tų sunkvežimių, tačiau visas jų kalbas girdėjome per raciją įmontuotą mašinoje, kuria važiavome. O šventinių dienų tą kartą daug išpuolė ruso sielai, labai daug - šiandien darbo žmonių diena, po savaitės - pergalės diena. Tame šventinių datų periode nemažai kas apskritai nedirbs. Svarstė jie toliau - iš kur ir ko ten žmonės suvažiavo į tą Maskvą bei joje pasiliko didžiųjų socializmo statybų metais, kad šventėms atėjus visi vėl ir vėl pasklinda beribiais Rusijos toliais, savo šaknų ir ištakų ieškodami. Kai kurie tas protėvių vietas itin skubėjo rasti, vairuodami bet kaip, o pritrūkę kelio važiuodavo ir kelkraščiu, taip pavojingai manevruodami ir lenkdami sunkvežimius iš dešinės. Vis greičiaus bus. Ir nebuvo iki galo aišku, pas kuriuos protėvius jie ten skuba - ar pas tuos kurie jų sodybose jų dar laukia, ar pas tuos, kurie kapinaitėse šalia tų sodybų seniai jau atgulę. Mūsiškis vairuotojas pasirodė besantis kultūringas ir matydamas tokią betvarkę, pats nuvažiavo į kelkraštį ir lėtai juo vilkosi sunkvežimių greičiu, kad niekas į tą kelio dalį įvažiuoti nebegalėtų. Būtų ne vietinis, už tokį veiksmą laisvai gautų į galvą. Tačiau jis vietinis, toks net labai vietinis, kad pamatęs kamštį kelyje už miesto nė nemanė jame stovėti ir apsisukęs nurūko aplinkiniais keliais keliukais. "Umnyje idut v obchod" ("Protingi eina aplinkui") - paaiškino kodėl. "Doroga sičias budet frontovaja" ("Kelias dabar bus frontinis") - įspėjo. "Miesta u nas tut spokojnyje" ("Vietos pas mus čia ramios") - geros mums nakvynės palapinėje palinkėjo. Evelinai ta mašina važiuoti patiko, nes ir mašina gera bei patogi, ir vyriokas vairavo užtikrintai, greičiams vėliau visai nemažais tapus. Gyventų jis kur netoli Lietuvos - pavydėti pradėčiau. Tačiau kadangi jis ne iš mūsų kraštų, tai galvojau pasižiūrėjo ir užteks. Neblogą vietą nakvynę nesunkiai radome miškelyje tarp kelio ir laukų. Nieko nelaukę ten ir įsikūrėme.

       Jo didenybė Autostopas Rusijoje nėra labai geras ir dažnai tik didelis mašinų kiekis keliuose neleidžia jam pulti purvu į veidą prieš autostopininkus iš artimo ar tolimo užsienio. Visa tai nežiūrint į faktą kiek šioje šalyje veikia autostopo klubų, kai vos ne kiekviename didesniame mieste rastum po vieną tokį, o kai kuriuose ir ne po vieną. Ir visi jie ten kuo įmantresniais pavadinimais, vienas už kitą protingesniais, su savo įstatais bei taisyklėmis. Prisiminiau aš tuos laikus, kai ir Lietuvoje buvo autostopo klubas, netgi pusantro autostopo klubo. Tai buvo laikai, kada penktadienio popietėmis Kaune prie IX-ojo forto išsirikiuodavo tokios minios žmonių kaip kad prie bananų Biržų parduotuvėje pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Ir viena iš autostopo klubo veiklos sričių susivesdavo į tai, kad tuos autostopu keliauti nemokančius, anie autostopu keliauti mokantys bei klubui priklausę, pašiepiamai vadindavo "tiulieniais" (ruoniais), patys didžiuodamiesi tokiais nesantys ir kiekvienai progai pasitaikius apie tai primindavo. Važiuotum tu autostopu prie jūros ar pas mamą - tu "tiulienius". O gal tavo apranga ne geltona - tada tu irgi "tiulienius". O jei dar ir ne taip ranką keli - tai tu "tiulienius" kvadratu. Taip mokė ir auklėjo mus tais laikais autostopo klubas. Laikas parodė - kur nuvažiavo tie, penktadieniais ten stovėję, ir kur liko tie, juos tada niekinę bei žeminę. Nežinau ar dabar dar kas ten stovi penktadienio vakarais Kaune prie IX-ojo forto, ant to didelio kelio, vėliau visus išskirstančio po Lietuvą. Kada tai buvo ir kur aš nukeliavau? "Jaunystė baigiasi ne per vieną dieną ir tos dienos nepažymėsi kalendoriuje: Šiandien baigėsi mano jaunystė. Ji išeina nepastebimai - taip nepastebimai, kad nespėji su ja atsisveikinti" - prieš užmigdamas citavau mintyse frazę iš Venjamino Kaverino romano "Du Kapitonai". Ir džiaugiausi, kad bent jau rytoj man su savąją jaunyste atsisveikinti dar nereikės, kadangi rytoj aš ir vėl keliausiu autostopu.

       Aplinkui tą vietą kur nakvojome nesimatė jokių kaimų - tik kelias ir dirbamos žemės laukai, kuriuose pavasaris jau traktoriais burzgė. Ant kelio radome susprogusią sunkvežimio padangą. Nejaugi ir čia pravažiavo fūristas Miša? Miša, čia tu? Nors ne, negali būti, juk Kirovas į šiaurės rytus nuo Nižnij Novgorodo, o ne tiesiog į rytus kaip kad Kazanė. Taip kad matyt ne jo čia ta padanga. Kadangi autostopas toje vietoje buvo standartinis Rusijai, tai užteko laiko ir akis po tuos laukus paganyti, ir ant neaišku kam priklausiusios padangos pasėdėti. Kol nesustojo buvęs milicininkas, o dabar pensininkas, važiuojantis į Čeboksarus. Tą miestą mes aišku galėtume palikti savo kelio šone ir nekreipti į jį jokio dėmesio, tačiau taip nebus ir mes būtinai į jį užsuksime, nes juk tai Čeboksarai - Čiuvašijos respublikos sostinė bei narsaus vyro, o paskui ir anekdotų herojaus - Vasilijaus Čiapajevo gimtinė. Naujasis mūsų vairuotojas pasirodė besantis malonus ir daug kalbantis žmogus, tai daug ką papasakojo, man vis nesiliaujant jo klausinėti apie man ne tiek aktualius kiek įdomius dalykus iš tų kraštų, kuriuose dabar važiavome ir kuriuose anksčiau būti neteko, tačiau apie juos skaityta ir girdėta. O labai užsikalbėdavęs, sakydavo jis sau ir man - "Vsio boltaieš, diadia Vania" ("Pliauški vis, dėde Vania"). Tačiau tai nebuvo tiesa, kadangi pasakojo jis esmę ir teisingus dalykus. Ir nėra jokių kitų galimybių tiek sužinoti apie svetimus kraštus, kaip kad tik keliaujant autostopu. Aš jau daug metų tai žinau, todėl iki šiol taip ir keliauju. Atvežęs į Čeboksarus, išleido jis mus miesto krantinėje. Prieš tai papasakojo kaip iš miesto išsigauti, o pravažiuodamas visiems gerai žinomo piliečio paminklą įvardino - "Gospodin Lenin" ("Ponas Leninas"), kurio tėvas Uljanovas šiuose kraštuose mokytoju kažkada dirbęs. Ne draugas Leninas, o ponas Leninas - kaip ir priklauso tais laikais susigalvojęs slapyvardį. Ir paminklą trečiajam Rusijos kosmonautui, kilusiam iš šių kraštų, parodė. Tai kas kad trečias tai ne pirmas, vis tiek įžymybė ir paminklas stovėti jam privalo.

       "Kažetsia, Čeboksary" ("Atrodo, Čeboksarai") - taip sakė Kisa Vorobjaninovas iš kultinio Ilfo ir Petrovo romano "Dvylika kėdžių", jiems su Ostapu Benderiu plaukiant valtimi Volga po pastarojo pasirodymo Vasiukų šachmatų mėgėjų klube, prasidėjusio jo ėjimu "E2:E4" šachmatų lentoje ir pasibaigusio skraidančiomis tomis pačiomis šachmatų lentomis jiems į galvas. "Kažetsia, Čeboksary" ("Atrodo, Čeboksarai") - taip sakiau ir aš Evelinai, rodydamas jai miesto krantinę, lyg būčiau prieš tai čia buvęs. Ir išėjau parnešti maisto. O tada aprūpinę savo organizmus baltymais, riebalais ir angliavandeniais, nuėjome prie upės Volgos, prieš tai dar užsukę į vietinę cerkvę mėlynais kupolais. Kodėl jie mėlyni, o ne auksiniai aš nežinau ir matyt ne apie juos Vladimiras Vysockis kažkada dainavo vienoje iš savo dainų "Kupola" ("Kupolai"). Anot jo - "Kupola v Rosiji krojut čistym zolotom, štob lučie Gospod' zamiečial" ("Kupolus Rusijoje dengia tikru auksu, kad geriau Dievas matytų"). O gal Čiuvašija tai ne visai Rusija? Kaip ne kaip respublika turi savo kalbą ir gatvių pavadinimus mieste rašo dvejomis kalbomis - rusų ir savo gimtają - čiuvašų.

       Nenuostabu, jog tarybiniais metais, šaliai reikalaujant vis daugiau ir daugiau elektros energijos naujoms statyboms ir karinei pramonei, inžinierių ir konstruktorių žvilgsniai pirmiausiai krypo į Volgą ir jos neišnaudotas galias. Ko pasekoje šioje upėje, plukdančioje savo ir kitų upių vandenis į Kaspijos jūrą daugiau negu tris su puse tūkstančio kilometrų, buvo pristatyta tiek užtvankų bei sukurta tiek dirbtinių vandens telkinių, kad dabar matyt patiems rusams baisu darosi pažiūrėjus į tuos vandens kiekius, kuriuos reiktų suvaldyti nelaimės atveju. Vien ko vertas Rybinsko tvenkinys, tiesa esantis ne čia, o kiek aukščiau, prie Jaroslavlio. Kad sukurti tą savo laikais didžiausią dirbtinį vandens darinį, buvo palaidotas visas istorinis miestas Mologa, gyventojams liepus iš tų apylinkių išsinešdinti. Visa tai tik tam, kad pakelti vandens lygį papildomus keturis metrus, taip padidinant planuojamos statyti hidroelektrinės galią penkiasdešimčia procentų. Inžinieriai skaičiavo, šaliai reikėjo elektros energijos, žmonės mažai kam rūpėjo. Taip šis sumanymas popieriuje, netrukus partijos buvo pradėtas įgyvendinti ir realybėje. Buvo ir tokių, kurie išsikelti iš savo vietų niekur nesiruošė bei pasirinko nuskęsti su savo miestu, prisirakinę prie savo namų. Archyvuose yra eilutės apie tai. Ėjo metai 1937-ieji. Savo vandens telkinį aišku turi ir Čeboksarai, o Volga tose vietose įspūdingo pločio. Žiūrėdamas į tą upę ir plaudamas joje savo jauną veidą, bandžiau suprasti ir savo vietą po saule. O Evelina įamžino mano pomėgį save fotografuoti. Fotografuoti, tai ne liesti - galima, nieko baisaus. Besigrožėdami vaizdais dar negreitai pasišalinome iš ten. Paskui atėjo laikas eiti. Galų gale kiek galima fotografuoti tą pačią upę? Net jei ji ir Volga. Raminau save nuo jos toldamas. Įspūdingų gabaritų paminklas Čiuvašijos motinoms irgi neliko mūsų nepastebėtas. Gražūs tie Čeboksarai.

       Čeboksarų McDonald'e palieku kepurę ir per pusvalandį pasigedęs jos ant savo galvos, bėgu kilometrą atgal. Atbėgęs matau, kad ji vis dar ten, tik po kėdėmis voliojasi. Matyt pasislėpė, kad niekas kitas nepaimtų. Ne taip blogai kažką palikti, kaip kad to laiku neprisiminti. Įdomu, o kur dabar yra ir ką veikia mano kepurės, kažkada paliktos Albanijoje ir Prancūzijoje? Ant kieno jos galvų dabar ar kam monetas renka prie bažnyčių? O ką veikia Evelinos kepurės dvynės, viena kurių palikta Lenkijoje, o kita - Turkijoje? Niekada to jau nesužinosime. Tad grįžęs atgal ir radęs tą pačią Eveliną kur palikęs, labai apsidžiaugiau, kad nepamiršau kur ieškoti. Gavosi taip, kad ji pailsėjo, o aš pasportavau, tad dabar galėjome eiti ir ramiai sau pasėdėti prie Čiuvašijos sūnaus Čiapajevo paminklo. Narsus tai buvo vyras, kariavęs už bolševikus, o paskui tapęs anekdotų herojumi, kai iš jo buvo sukurtas kultas. Taip aikštėje šalia šio didžiavyrio sėdėdami ir vienuoliktai mūsų kelionės Rusijoje dienai einant į pabaigą pamatę antrą neblaivų pilietį per visą tą laiką, užverčiam šimtas aštuntą kelio romano skyrių. Pirmas, kurį matėme - atsargos majoras iš Pskovo srities, matyt jau bus išsiblaivęs. Sveikatą reikia tausoti, ypač, kai profesinė šventė - pergalės diena ant nosies. O iš miesto išsigavome pagal dėdės Vanios (vardas netikras ir šių eilučių autoriui nežinomas) instrukcijas. Viskas tiksliai ir be jokių "kasiakų" (kažko, padaryto neteisingai).


1293-1304 puslapiai. Pas totorius

       Mūsuose dar gajus mitas, kad Rusijoje tvarka yra penkiasdešimt kilometrų aplinkui Maskvą, o toliau "gluchota i vse buchaet" ("šabakštynas ir visi geria"). Mes nuo pastarosios buvome nutolę arti septynių šimtų kilometrų, tačiau vietos, kurias visą tą laiką matėme, palyginus su Pskovo sritimi atrodė kaip Nica arba Kanai. Kad ir tą vakarą, ieškant nakvynės už Čeboksarų - jokių problemų, tereikia paeiti kur baigiasi namai, ten rasi pievą su keliais krūmais ar medžiais ir pasistatysi palapinę, jei ne tinginys būsi. Į akis krenta tik vietinių ar atvažiuojančių pomėgis versti šiukšles kelių ir miškų pakraščiuose. Kodėl jie taip daro man neaišku, bet faktas tas, kad nei miškas, nei keliautojai už tai jiems nepadėkotų. Menkas malonumas braidyti po šiukšles, ne indai mes juk. Kitos dienos popietę, prieš tai kelyje pakeitę tris mašinas, pasieksime ryčiausią kelionės tašką - Kazanę. O tai dar vienos respublikos dar viena sostinė, šį kartą Tatarstano - vieno ekonomiškai stipriausių Rusijos regionų. To kaltininkė kaip ir priklauso - jos didenybė nafta. Juk tik tie, kas turi naftos, ir tegali būti ekonomiškai stiprūs bei galingi. Galingu norėčiau būti ir aš. Užbėgęs įvykiams už akių, sugrįžtų į mūsų žalią namuką. Tatarstanas su Kazane bus rytoj, o iki to laiko bus ką veikti mums ir savo kilnojamuose namuose.

       Pirma mašina galutinai išvežė už Čeboksarų. Jos vairuotojui ačiū už tai. Iš antros mašinos apskritai džiaugiausi laiku išlipęs, kol prieš tai manęs nepaėmė į armiją, kadangi ją vairavo kariškis - visas toks pasitempęs net ir sėdėdamas už vairo. Įdomu kaip ji atrodo, kai vaikšto? O mums belaukiant trečios mašinos, prie mūsų priėjo kol kas vienintelis šioje šalyje sutiktas autostopininkas ir atsiklausęs ar jam galima atsistoti priešais mus bei tokį mūsų leidimą gavęs, netrukus iš ten ir išvažiavo. Gerai, kad išvažiavo ir nesimaišė. Vėliau jį dar mačiau tranzuojantį prie kokio tai šunkelio, bet jau pro mašinos langą, mums važiuojant į Kazanę. Pats miestas didesnio įspūdžio nepaliko. Kremliuje buvome - jis baltas ir jame šalia senų sienų ir cerkvių stovi naujai suręsta mečetė mėlynais minaretais. Totoriai - jie juk musulmonai kaip ne kaip, tad ir mečečių turėti privalo. Tegul meldžiasi, jeigu meldžiasi, o mes nuėjome į traukinių stotį, kur tikėjomės gauti du bilietus į naktinį traukinį, važiuojantį į Maskvą. Jeigu toks yra. Ne tai, kad kažkur labai skubėjome ar pinigų neturėtume kur dėti. Mat Evelina jau senokai norinti pavažiuoti traukiniu Rusijoje, kad sužinotų kas tai per procesas. O aš, nors ir važinėjęs traukiniais panašiose šalyse, tokiose kaip Baltarusija ar Ukraina, irgi norėjau kai ką sužinoti, tiksliau patikrinti vieną tokį labai delikatų teiginį, apie kurį esu skaitęs. Du žmonės, du tikslai, du bilietai ir vienas traukinys, tą vakarą išvežęs mus iš Kazanės. O dar traukinių stotis nuvylė nerealiai, kadangi ten ji nauja. Kad į ją patektum, turi praeiti patikrinimą kaip oro uoste. Pati laukimo salė niekuo neprimena traukinių stočių laukimo salių - viskas ten blizga ir spindi, jau nekalbant apie tai, kad saulėgrąžų niekas nespjaudo ir jokia įtartina publika nesirenka. Iš tokios stoties gali tenorėti tik vieno - kaip galima greičiau išvažiuoti. Neilgai laukę tą ir padarėme.

       Kiek esu skaitęs apie keliavimą traukiniais, tuose aprašymuose kaip taisyklė būdavo parašytas sakinys, kad vienas iš keliavimo plackarto vagone trūkumų yra tas, kad ne visi keleiviai reguliariai plauna kojines ir kojas. Įdomiausia, kad niekas nerašo, kad jis ir yra vienas tų piliečių. Rašo tik tie apie tai, kuriems batus nusimovus po visą vagoną (o gal ir per visus du) pasklinda žibučių ir pakalnučių aromatas, ko pasekoje visos tuo metu vagone keliaujančios namų šeimininkės skuba atidaryti langus besitikėdamos, kad vėjas tą aromatą išnešios ant jų džiovinamų skalbinių. Kojinės smirdi visų kitų tik ne to kas apie tai rašo? Tokį teiginį aš ir norėjau patikrinti. Mums užėjus į plackarto vagoną išvydau daug žmonių ir nesunkiai supratau, kad gavome pačias prasčiausias vietas kokios tik gali bebūti - šone ir viršutinės. Gerai tas, kad nors abidvi šalia ir labai skirtis nereikės. Tačiau jokio kojinių kvapo bent jau kol kas neužuodžiau. Kur jis? Paklausčiau Evelinos ar ir ji neužuodžia, tik kad iš jos mažai naudos šiuo klausimu - jai juk sloga - neužuostų net jei aš nusimaučiau batus čia ir dabar. Ir vis dėlto - kodėl nėra neplautų kojinių kvapo? Tai supratau tik pažiūrėjęs žemyn - taigi aš dar su batais. Užtektų man juos nusimauti ir pusę vagono keleivių neliktų, o likusieji mane išgrūstų laukan. Už tai, kad aš keliautojas. Nenorėdamas gadinti vagone tvyrojusio žibučių ir pakalnučių kvapų aromato, nuėjau į tualetą ir nusiploviau ten kojas, o nešvarias kojines sukišau į maišelį, į kitą sugrūdęs ir batus. Grįžęs atsiguliau kur man priklauso, o kadangi batų po galva nedėjau, tai ir vagone kvapų proporcijos liko panašios kaip ir iki man ateinant. Batai su kojinėmis ramiai sau gulėjo maišeliuose, maišeliai patikimi, garantuoju. Taip viską ką norėjau sužinoti keliaudamas traukiniais, aš sužinojau dar prieš užmigdamas. Ir tegul tik pabando kas parašyti, kad tą naktį tame vagone važiavo pilietis, plaunantis kojas ir kojines nereguliariai, kadangi yra keliautojas. Taip visą tą naktį mums važiuojant traukiniu tuos aštuonis šimtus kilometrų, skiriančius Kazanę nuo Maskvos, užverčiam šimtas devintą kelio romano skyrių. Kryptis nors ir ta pati iš kur atvažiavome, tačiau traukinys važiuoja ne pro tuos pačius miestus, o kiek piečiau. Galų gale koks skirtumas - naktį vis tiek nieko ten nepamatysi ir niekas tau nieko apie nieką nepapasakos. Čia juk ne autostopas. Bet kaip vienai nakčiai - tinka.


1305-1322 puslapiai. Laikas namo

       Ryte atvykome į ir vėl aplijusią Maskvą. Ir kas tame mieste užsakinėja orus? Trečią kartą mirkti po lietumi niekas ten jau nesiruošė, tad metro išvažiavome į vieną iš stotelių, esančių arčiau miesto pabaigos, jei tas miestas apskritai pabaigą turi. Truputuką paėjome, visai taip nedaug, kažkur apie dvylika kilometrų. Eidamas stebėjau įdomų reginį - įsivaizduokite stovi naujos statybos daugiabučiai, visi tokie spalvoti ir gražūs, šalia McDonald'as neaišku kada spėjęs išdygti, o viso to vidury stūkso pastatas su kaminais, kažkuo primenantis krematoriumą. Viskas vienoje vietoje ko žmogui gali prireikti šiame gyvenime - gyventi yra kur, pavalgyti irgi, susideginti taip pat netoli reiks važiuoti. Mano viziją sugriovė Evelina, paaiškinusi, kad tas pastatas - tai katilinė, aprūpinanti gyventojus pigesne šiluma. Nustebau dar kartą - nejaugi Maskvoje yra žmonių, skaičiuojančių pinigus? Daugiau progų nustebti nepasitaikė, kadangi Krasnogorsko priemiestis baigėsi, o su juo baigėsi ir Maskva. Priešais akis driekėsi kelias namo ir jame išvystas mašinų kiekis mus nuteikė optimistiškai, tad tie šeši šimtai kilometrų iki Latvijos prailgti neturėtų.

       Nors tame kelio ruože ir vyko remonto darbai, tačiau tai mums nesutrukdė per kelias minutes sustabdyti gruziną (neklausiau, man taip atrodo), prieš tai praspyrus maskviečius, irgi sustojusius greitai, tačiau reikalavusius šlamančiųjų. "Kozly Moskovskije" ("Maskvos ožiai") - pagalvojau, bet nepasakiau pavymui, jiems nuvažiuojant. Jau (dar tik?) trečias kartas šioje šalyje, kai sustojęs vairuotojas nemandagiai elgiasi su autostopininkais, įžeidinėdamas juos ir prašydamas pinigų už pavežimą. Laimė, daro tai iš karto ir menka čia bėda - vienas nevežė, veš kitas - taip jau tas autostopininko pasaulis surėdytas. Vyko remonto darbai ir sekančiame kelio ruože kur mus išleido, o dar ir lietui užplaukus, skuodėme kiek beįmanydami link netoliese pastebėtos degalinės. Pakeliui, apeidinėjant remontuojamą tiltą, Evelina išsipurvino savo baltus kedus ir jie tapo juodais kedais, tačiau neatsimenu ar tai ją nors kiek supykdė. Degalinėje po stogeliu stovint ir skaitant pagyrūnišką informacinę lentą apie tą jų vietinės reikšmės Pamaskvės degalinių tinklą, man kilo mintis kaip ir pačiam tapti galingu - tereikia įkurti savo degalinių tinklą. Tada ir daryti daugiau nieko nereikės, o žmonės patys savo pinigus atveš "na bliudočke s goluboj kajomočkoj" ("ant lėkštutės mėlynais kraštais"). Kaip kad vežė į tą kuro pilstymo stotį - vos ne per galvas vienas kitam lipdami ir dėl vietos prie kuro žarnų kovodami. Kaip ir priklauso, juos aptarnaudavo svečiai iš vidurinės Azijos, nes maskviečiai ir rusai tokių darbų jau seniai nebedirba.

       Dar vienas svečias iš tų kraštų mums tada ir sustojo, o kadangi jis ne pirmas iš ten, kurie mus vežė, tai nieko tokio per daug naujo ir nepapasakojo: "Šeima namie, aš čia, pas mus viskas blogai, čia viskas gerai, kai užsidirbsiu - grįšiu namo". "Na, ką aš žinau, brolau. Galbūt. Laikykis" - svarsčiau mintyse ir ten pat džiaugiausi, kad mums dar nereikia važiuoti dirbti rusams. O pavežė tai jis normaliai, kokią šimtinę kilometrų, iki Volokolamsko. Ten visai nesupratome kam tam miestui reikalingi net trys išvažiavimai į kelią, išsidėstę vienas šalia kito kelių šimtų metrų atstumu. O mašinų kelyje praktiškai nebelikus, lyjant lietui, kai šalta ir šlapia, sustojo moldavas, irgi dirbantis bei gyvenantis tuose kraštuose. Santechnikas jis ir jam darbo užtenka. Važiuodami aptarėme Moldavijos nūdieną ir aktualijas. Nesijaučiau visai svetimas jo mašinoje, kadangi man ir pačiam yra tekę viešėti jo gimtinėje ir daug ką iš ten dar prisiminiau. Kalbai pakrypus apie moldavų kaimynus ir brolius rumunus ir apie ten klajojančias benamių šunų minias, jo verdiktas nuskambėjo vienareikšmiškai - "Kad tik tokios problemos pas juos būtų". Buvo juokinga. Kaip juokinga buvo ir ant kelio, prieš tai su moldavu atsisveikinus, kai mašinų nebeliko visai. Maskva jau nutolusi padoriai, ant nosies (rytoj) sekmadienis ir rusų Velykos, vakaras, lyja. Ir tik viena mintis neleido eiti miegoti - juk tą dieną iki tos vietos važiavome vien su kitataučiais, taigi tikimybių teorija rėkte rėkė, kad dienos pabaigai turi sustoti nors vienas rusas. Ji neapgavo, kai mes pasigavome mašiną iki Nelidovo. Įdomių dalykų papasakojo vairuotojas, tuose kraštuose gimęs ir augęs, o dabar tik sugrįžtantis šventėms. Važiuojame, o tokio tragiško kelio jau seniai netekę matyti, bet vis tiek važiuojame - vietomis trisdešimties kilometrų per valandą greičiu, vietomis kiek greičiau. Vaikais būdami jie tą kelią vadino "Dikaja doroga" (Laukinis, apleistas kelias), kai dienos vidury galėdavai atsisėdęs jame kad ir pusvalandį sėdėti ir niekam tai netrukdė, nes niekas juo nevažiuodavo. Tie žodžiai pasirodys besantys pranašiškais, tačiau ne tą vakarą, kai nekreipiau į juos didesnio dėmesio. Pasakojo jis dar, kad Rusijoje yra dvi bėdos - vagys ir keliai. Ir jeigu ką daryti su vienais aišku (pakišti po asfaltu), tai ką daryti su keliais? Ir apie armėnus pasakojo, kurie tarybiniais metais rekonstravo Maskvos apvažiavimą ir kaip tais laikais prasigyveno. Įdomus žmogus ir daug jo tarybinių istorijų, tą vakarą tarybinio vaikio išgirstų, mums važiuojant tragišku Tverės srities keliu. Apibendrinęs ką išgirdau suprantu, kad ko gero teisus buvo Rusijos caras Aleksandras II-asis, kažkada pasakęs - "Rusiją valdyti nesunku, tačiau beprasmiška". Nors ne man jis tai pasakė ir valdė jis (bandė vadyti) beveik prieš du šimtus metų, bet manau galima juo tikėti, kad ir dviems šimtams metų praėjus.

       Nelidovo po kaire, tai vairuotojas ten, o mes į mišką po dešine. Palapinę pasistatome be problemų radę sauso ploto tiek kiek reikia, tačiau arbatai virti ar tai jėgų, ar tai noro, ar tai abiejų iš karto - jau neužtenka. Neverdame, užmiegame be jos. Maisto minimaliai, bet pusryčiams užteks. Ateinanti diena duos žinoti, kad jo reikėjo turėti ne pusryčiams, o visai dienai. Pirmas gegužės sekmadienis. Pas mus - Motinos diena, pas stačiatikius - neįtikėtinai vėlyvos Velykos, net penkiomis savaitėmis vėliau mūsiškių. Senose knygose užrašyta, kad būna jos po pavasario lygiadienio, pirmą sekmadienį po pilnaties. Grigaliaus kalendoriui, pagal kurį gyvena vakarų krikščionys, pavasario lygiadienis astronominis matas - pažiūri į dangų kada dienos trukmė lygi nakties ir gauni lygiadienį. O kas sugalvos Velykų datą skaičiuoti pagal Julijaus kalendorių, kurį naudoja rytų krikščionys ir kur lygiadienis visai ne astronominis matas, tas sugaiš nemažai laiko ir skaičiavimų vidury spjovęs į tą užsiėmimą patikės tais, kurie tą datą suskaičiuos ir paskelbs už jį. Jau vien ką reiškia taisyklė, kad rytų krikščionių Velykos jokiu būdu negali sutapti su judėjų. Ta proga tą šventinę dieną sumušėme visų laikų savo autostopo rekordą, kelyje ant tos sankryžos prastovėję nuo dešimtos valandos ryto iki penktos valandos vakaro. Mus kalbino kelio darbininkas, vežiojantis savivarčiu žvyrą ir siūlęs mums išsiskirti, kad pavažiuoti bent dvi dešimtis kilometrų su juo. Buvo juokinga (mums) įsivaizduoti, kad ir tokias mašinas kaip jo stabdo policija ir dėl to jis negalintis vežti mūsų abiejų. Buvo juokinga (jam ir mums), kai jis pravažiavo pro mus mažiausiai penkis kartus viena kryptimi. Dar buvo atėjęs vyriškis kariška apranga bei atsistojęs priešais mus ir kiek pastovėjęs išvažiavo sustabdytu sunkvežimiu. "Arba dėl to, kad vienas, arba dėl to, kad kariškis" - kaip beįmanydamas raminau Eveliną, kurią toks pastarojo netaktas ir įžūlumas supykdė. Kartais ji nori pakeisti pasaulį ir pabandyk tu jai tada išaiškinti, kad gale stovėti yra geriau ir kad tas stovintis priekyje atlieka filtro vaidmenį, ko pasekoje vairuotojas pamatęs jį ir važiuodamas atstumą nuo jo iki mūsų, mums ir sustos. Tą dieną tai ir neveikė, bet taip turėtų būti. O ir toliau iš kelio nieko negaudami, jau visai vakarop patraukėme tuo pačiu keliu pirmyn. Priešingoje jo pusėje pasimatė lyg ir veikianti degalinė, tad aš kaip vyras buvau pasiųstas į ją aprūpinti mus mamutu (maistu). Iš maisto ten pardavinėjo visokius niekus, tačiau aš radau kas alkanus keliautojus sudominti galėtų. O man sugrįžus į kelią ir nė vienam iš mūsų nespėjus atsikąsti savo sausainio, sustojo mašina. Važiavo ja kelio darbininkai, su jais nuvažiavome ir mes. Netoli, tačiau važiavome ir jau nieko geresnio tam vakarui sugalvoti negalėčiau. Trisdešimt kilometrų - tai ne trys šimtai, bet ir ne nulis. Taip užverčiam šimtas dešimtą kelio romano skyrių. Jau laikas.


1323-1334 puslapiai. Briedžio ragai

       Tą naktį, kai kėliausi apraminti vėjo daužomo papildomo brezentinio stogo (irgi žalio), mūsų iš vakaro kruopščiai pririšto palapinės viršuje besibaiminant lietaus (dangus jį žadėjo, nors ir apgavo), aš išvydau žvaigždžių pilną dangų. Ir švytėjo jos kur kas arčiau negu kad esu įpratęs jas matyti. Ir dangus buvo juodo rašalo spalvos. Grįžęs papasakojau ką matęs ir regėjęs nemiegančiai Evelinai. Nors aš ir nemoku vaizdžiai pasakoti ką matęs ir regėjęs, bet tai ją sugundė ir nors nedrąsiai, tačiau iškišo galvą laukan. Dėkingas jai esu už tai, kad tą naktį buvo su kuo tais vaizdais pasidalinti. Gaila, kad nėra Velykų žvaigždės, kaip kad yra Kalėdų žvaigždė. Nebūtų geresnės nakties ją išvysti už tą naktį, kurią mūsų namukas stovėjo Rusijos kemsynuose. Ryte tarptautinis kelias Maskva - Ryga buvo toks pat tuščias kaip ir vakar, tik jau ir ne Velykinis. Sustojo moteriškė, kurios mašinoje grojo viena vienintelė daina apie tai, kaip pusiau tamsiame priepirtyje kur ilgesys dviems, dainos autorius gavo cigaretę iš "pacankės" (merginos, galimai laisvo elgesio) rankų švelnių ir nuo tos tolimos dienos visą ilgą kelią kentėjo. Daina trunka tris minutes, važiavome mes su ja dvidešimt kilometrų, taigi nesunku paskaičiuoti, kad perklausėme šią kompoziciją mažiausiai penkis kartus. Sau pažadėjau grįžęs namo ją (dainą) būtinai susirasti, kaip kad dainos autorius ne vieną kartą žadėjo susirasti tą "pacankę" (merginą, tikėtina laisvo elgesio). Ar susirado - nežinau, kadangi ten apie tai neminima, tačiau aš tai padariau. O išlipus prie kelių sankryžos į Zapadnaya Dvina, pirmą kartą šioje šalyje į mus iš šalia kelio esančio kiemo ėjo šuo. Evelina išsigando, man kilo noras užsitaisyti šautuvą. Tik kad šautuvo aš neturėjau. Toliau matėsi dar vienas šuo, irgi ne pats mažiausias ir visai ne draugiškai nusiteikęs. Tad po truputį atsitraukinėjome, grįždami keliu atgal, taip nenorėdami jų sudominti iki tiek, kad eitų arčiau mūsų. Šunų lojimas nutilo tik paėjus iki tos vietos, kur kelias iš abiejų pusių apsuptas miško. Net nežinau kas būtų nutikę mums čia patekus vakare ir dar be šautuvo. Nemanau, kad būtų labai faina. Stebuklingai greitai sustoja mašina ir paveža iki kelių susikirtimo grynai miškų vidury. Vairuotojas pasakojo apie savo seserį, gyvenančią Lietuvoje. "Saviakai" (savi), pagalvoju. Ir niekaip iki šiol negaliu patikėti, kad mes tarptautiniame kelyje Maskva - Ryga.

       Sustoja mašina, man nematyto regiono numeriais. Malonus vyriškis iš Murmansko, atvažiavęs ant švenčių mamai ūkyje padėti - "Staraja ona uže u mienia" ("Sena ji jau pas mane"). Murmanskas - juk tai šiaurė ir daug įdomių dalykų skubu sužinoti per tą neilgą laiką, skirtą mums važiuoti iki Velikye Luki. Žino jis Lietuvą, Rukloje tarnavo armijoje kažkada seniai. Pasakoja apie Kareliją. Ir visai neįdomu, kai ateina laikas sakyti viso gero. Neilgai palaukus, sustoja čekas. Mašina maža, viena laisva vieta priekyje, o gale briedžio ragai, šalia kurių vienam iš mūsų reiks sėdėti. Kadangi važiavimą netradicinėje vietoje su netradiciniu kaimynu renkasi Evelina, aš sėdu priekyje. Ištaręs pirmas frazes anglų kalba suprantu, kad čia ne vieta ir ne laikas laužyti liežuvį, tad bandau išsiaiškinti ar čekas kalba rusiškai? Bingo, jis kalba. Nors ir su akcentu, bet daugiau viskas teisingai. Jo istorija tokia, kad kelis metus mokėsi Sankt Peterburge, o dabar va pirmą kartą į Rusiją atvažiavo su mašina. Ir ne šiaip sau atvažiavo, o kad parvežti į Prahą iš Maskvos briedžio ragus, kuriuos prieš tai atskraidino iš Kamčiatkos. Hm... Čia kiek turi būti verti briedžio ragai, kad dėl jų važiuoti iš Prahos į Maskvą? Tai juk du tūkstančiai kilometrų į vieną pusę. Kažkas su tais ragais čia ne taip. Galų gale, koks man skirtumas. Sako jis vakar mus matęs toje užkeiktoje vietoje ir dar pagalvojęs kaip negerai, kad važiuoja ne ta kryptimi. Nauja diena leido jam tai ištaisyti. O Rusija jau baigiasi, reiškia baigiasi ir mūsų dvi savaitės, praleistos joje. Sieną įveikiame be problemų. Rusų pasienietis pastebi faktą, kad pernai buvome Irane. Linkčiojame jam galvomis - "Da, byli" ("Taip, buvome"). Latvių pasienietis klausia ar mums taip keliauti įprotis? Aš žinau ką jam atsakyti. Už tai jis mums suranda mašiną, kurios mes atsisakome, kadangi mašiną turime, o dviejų mums nereikia.

       Gabalėlis Latvijos pralekia po mašinos ratais labai greitai ir man truputį gaila, kad Latvijoje tranzuoti tą kartą neteks. Paskui privažiuojame Daugpilį ir čekui pasidomėjus, ar galima vežti keleivius ten kur sėdi Evelina ir man į tai atsakymo nežinant, abu prieiname bendros nuomonės, kad blogiausiu atveju mus visus pasodins į Daugpilio seną, seną caro laikų kalėjimą, kurį kaip tik pravažiuojame. Už Utenos čekiškai kalbančiai navigacijai rodant nesąmones ir liepiant važiuoti į Kauną pro Vilnių, jau nebegaliu tylėti. Nenoriu, kad jis važiuotų aplinkui, kaip kad nenoriu ir to, kad dar tą vakarą atsirastume Vilniuje. Apsisukti per vėlu ir jis to nenori daryti, tad pasakau, kad privažiavus Molėtus galima sukti link Ukmergės, o nuo ten jau ir Kaunas. Jis sutinka ir iki ten atvažiavus, su juo atsisveikiname. Molėtuose apsirūpiname maistu kiek vėliau nei galėtume, kai šiaip ne taip pavyksta įkalbėti Eveliną paeiti kiek toliau nuo prie kelio stovinčios "Maximos", kuriose aš neperku ir tai darau ne šiaip sau, o "za dielo" (yra už ką). Matyt net neįsivaizdavo kaip buvau jai už tai dėkingas. Ir tik apsirūpinę maistu bei gaiviaisiais gėrimais, nueiname į kitą kelio Utena - Vilnius pusę, kur ant kalvos statome palapinę, pranešdami, kad tą naktį ta kalva bus mūsų ir niekieno kito. O kas antradienį ryte važiavo tuo keliu ir kam neverkė iš skausmo širdis, tas turėjo matyti. Tuo labiau, kad ir kėlėmės mes vėlai, o atsikėlę dar ilgai niekur iš ten nėjome, pavasario žalumoje gulėdami. O su tais briedžio ragais vis tiek kažkas ne taip.


1335 puslapis. Devintą dalį jis užvers

       Bet laikas ateina ir kelionė turi baigtis. Kitaip juk nebūna. Taip sustabdę paskutinį šiai kelionei, jau trisdešimt penktą automobilį, užverčiam šimtas vienuoliktą kelio romano skyrių ir visą devintą to paties romano dalį. Aš visus juos (vairuotojus) suskaičiavau ir čia paminėjau, nes jie geri žmonės, neleidę mums prapulti ir paklysti beribės Rusijos platybėse. Aš visus juos (kelio romanų skyrius) jau daug metų skaičiuoju.

       O viską, ką šiose eilutėse parašiau apie Rusiją, aš pasiliksiu sau. Pažadėčiau sugrįžti (ar į Rusiją, ar į kelio romaną), bet nežinau ar taip bus. Nors to ir norėčiau - ir sugrįžti, ir žinoti. Ir ne tik dabar, lygiai keturioms savaitėms praėjus nuo tos dienos, kai grįžome ir kai baigiau apie tai rašyti.

       Ir aš dar niekad prieš tai nebuvau tokioje kelionėje, kur viskas atrodytų taip artima ir sava.


Donatas, 2013.06.04
[007 edition]

Bonus:
V. Vysockio daina: Pirtis "baltai" | A. Banderos daina: Pacanka
Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Pirmas Rusijos kaimas, Pskovo sriti...
02. Raudonoji aikštė vakare
03. Malachito kambarys Žiemos rūmuose, ...
04. Peterhofas, vaizdas į Baltijos jūrą
05. Kreiseris Aurora
06. Žvilgsnis į Volgą, Čeboksarai
07. Įsimylėjėlių žvilgsnis, sustingęs s...
08. Nusprendėme atsigerti giros Rusijoj...
09. Žiemos rūmų aikštė, Peterburgas
10. Leningrado metai 1941 - 1945
11. Tiek kilometrų iki Sankt Peterburgo
12. Caro sostas Žiemos rūmuose, Peterbu...
13. Po pirmos nakvynės Rusijoje
14. Kazanės kremliaus balta siena
15. Po nakvynės Latvijoje, Rezeknėje
16. Žiemos rūmų kampas Peterburgas
17. Peterhofas - tai ne tik fontanai au...
18. Paminklas Leningrado blokadai atmin...
19. Peterhofo alėja
20. Viskas keičiasi - laikai, pavadinim...
21. Kreiseris Aurora ir aš
22. Pirmą kartą pamačiau Maskvos Kremli...
23. Paminklas Gorkiui
24. Peterburgo tramvajus
25. Netikro arklio susimąstymas Kazanėj...
26. Peterburgo gatvė lyjant
27. Neva Peterburge
28. Dviese Rezeknėje, Latvija
29. Tavo žygdarbiui, Leningrade
30. Vaizdas prie Žiemos rūmų langą
Visos nuotraukos>