Kuprinė Murmansko srities kelyje, šiek tiek už Murmansko [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017] Mano žalias namas baltų (ir meluojančių) ramunėlių apsuptyje [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Bekraščiai Tingveliro toliai, į kurią pusę bežiūrėtum [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Vestfjorden Lofotenuose [Šiaurėje su turistais, 2007]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

       Knygyne, bibliotekoje ar internete, paprašęs naujausios kelio romano dalies, Tu labai nenustebk, gavęs ne metų senumo šeštąją, o šiųmetinę jau septintą. Ir neieškok aprašymo paskutiniame lape kaip kad esi įpratęs - nerasi ten tu jo, o neradęs žinosi, kad vis apie tą patį - mano autostopą, kuriam kaip stabui meldžiuosi štai jau keturiolikti metai ir draugę Eveliną, kuriai esu metams ketvirtiems dar nesibaigus. Dar apie tolimą mums neregėtą kraštą ir apie kelius į jį, atrastus per tas trisdešimt kelionės dienų. Kur gyventa, važiuota, vaikščiota. Šalia kurių miegota, valgyta, mylėta. Vis apie tą patį. Su paveiksliukais.


KELIO ROMANAS


SEPTINTA DALIS


Persija, (metai) 1391


822-832 puslapiai. Didžiosios lenktynės

       Mano nerūpestingas gegužis atėjo!? Švarkas ant vinies, durys užantspauduotos, turtas aprašytas. Kad manęs čia nebūtų ir viso to man nereikėtų. Jau laikas. Savanorių prospektu mudu su Evelina pakilom į kalną ir pakėlėm rankas iš Vilniaus išvažiuojančioms mašinoms. Pamenu, kaip prieš kelias valandas nubudęs ir radęs save sau neįprastai geros nuotaikos, jau tada supratau, kad kažkas tą dieną ne taip. Nepakeldamas galvos nuo pagalvės ir žvilgsniu bėgiodamas po lubas, mintyse ieškojau tam priežasties. Ar tai susapnavau kažką tokio tyro ir gražaus, ar tai vakar laimėjau lažybose, ar tai trečią atlyginimą už tą patį mėnesį gavau. Ne, visa tai buvo ne apie tai. Mane pasiekė kvapas ir uoslę galėjau duoti atimti jeigu aš klysčiau - taip kvepia tik ji, senoji ir ištikimoji mano draugė: žole ir jūra, benzinu ir smėliu, neišdžiuvusiomis kažkada ir kažkur kojinėmis, pigiais kažkada kažkieno dovanotais turkiškais kvepalais. Iš lubų platybių nusileidęs žvilgsnis už jos ir užkliūna - kampe pastatytos mėlynos mano kuprinės. Jos poilsio laikas jau baigės. Kaip ir mano, beje. Tad ilgiau pasilikti lovoje nebuvo jokios prasmės ir pakilęs bei sudėliojęs paskutinius trūkstamus štrichus keliautojo komplektacijoje, aš išėjau. O neužilgo išvydęs Eveliną, ir dar su kuprine, galutinai įsitikinau, kad kažkas tą dieną tikrai buvo ne taip ir kad gera bei pakili nuotaika, kurioje šiandien save radau, niekur nepradings ir artimiausias trisdešimt dienų. Būtent to man ir reikėjo. Džiaugias pirmo sakinio šauktukas, praspyręs iš paskos ėjusį klaustuką - mano nerūpestingas gegužis atėjo!

       Išvažiuojančių iš Vilniaus mašinų vairuotojai mus atvirai niekino ir žemino, ne tik kad nesustodami geras dvi valandas, bet ir gestų mažai rodydami - padorių ar mažiau padorių. Matyt dėl visko kaltos didžiosios lenktynės, kurias kaip tik tą pirmą gegužės šeštadienį buvo organizavęs vietinis autostopo klubas. Ir nors jų dalyvių nesimatė, bet žmonės vairuotojai šiais laikais gerai informuoti ir matyt saugojosi. O gal neišvažiavimo problema buvo mumyse, kadangi tiems patiems žmonėms vairuotojams jau iki gyvo kaulo matyt pabodę išvežti vėl ir vėl mus į kelionę, kai mes kiekvieną kartą grįžę, vėl ir vėl norime būti išvežti. Ką padarysi, tokios taisyklės, kai mes priklausomi nuo jų, nes be jų viso to ir nebūtų. O štai pirmosios sustojusios mašinos vairuotojas daug žinojo apie Lietuvos autostopo grandus, nors kalbėdamas apie juos kiek maišė juos tarpusavyje. Manęs tame sąraše nebuvo, aš per kūdas. Per miestą Kauną - už tris litus, nors buvo galima bandyti apvažiavimu nemokamai. Už miesto Kauno - minimalūs užkandžiai prie degalinės ir greitai sustabdyta šaunaus marijampoliečio mašina iki Marijampolės. Šaunaus todėl, kad atvežęs neišleido ant pirmo miesto įvažiavimo, o nuvežė toliau.

       Ten išvydome pirmus ir paskutinius didžiųjų lenktynių dalyvius, aprengtus žaliai bei mojuojančius vėliava užrašu "AUTO STOP". Pro mus visus pravažiuojantys marijampoliečiai atrodė mažų mažiausiai sumišę, ir lyg neapsispręsdami kam čia reiktų sustoti - ar tai savo apranga į kelio darbininkus panašiems, be kuprinių ir neaišku ko vėliava mojuojantiems, ar tai savo apranga į kelio darbininkus nepanašiems, be vėliavos ir dar su kuprinėmis - nestojo niekam, kad būtų ramiau. Suvalkijoje vakarėjo ir tokie būna tik pavasario vakarai ir tik Lietuvoje. Ten mes buvom dviese, kai šalia mūsų ir mums už nugarų plytėjo ilgas ir tolimas kelias. Septintą kartą visa tai prasideda. Kaip aš laukiau šio laiko ir buvau dėkingas, kad jis atėjo. Man nereikėjo vėliavos ar atrodyti kaip klounui, kad sustabdyčiau mašiną. Nuo laukų sklido manajai natūrai artimas mėšlo kvapas ką tik patręštų Lietuvos laukų. Buvo gerai tą pavakarę besibaigiančioje Lietuvoje. Neužilgo didžiųjų lenktynių dalyviai nusprendė nusiimti nuo trasos ir praeidami pro mus, telefonu derino susitikimo su kitais didžiųjų lenktynių dalyviais detales. Užkalbino ir mus ar mes juos, bet apie ką kalbėjom aš jau nepamenu, truko tai neilgai. Cirkui išvykus susistabdėme lenkų automobilį iki Suvalkų. Tebuvo minučių klausimas. Taip nuvažiavę porą kilometrų ir pasiviję bei aplenkę jau nerūpestingai žingsniuojančius didžiųjų lenktynių dalyvius, kurių jau keturi, užverčiam septyniasdešimt penktą kelio romano skyrių. Nueinančių jų matyt laukė geras vakaras, nuvažiuojančių mūsų - Lenkija, per kurią autostopu keliausiu sau jubiliejinį jau dvidešimtą kartą.


833-848 puslapiai. Trys dienos Varšuvoje

       Nesudėtinga, o paprasta ir elementaru man buvo rasti nakvynę sau ir savo moteriai Suvalkuose. O ir pati ji prisiminė. Tam nereikėjo nei į viešbučio duris belstis, nei stotyje ant suoliuko vietos ieškotis ar po daugiabučių balkonais gultis. Stoties benamiai, sukčiai, žulikai ir viešbučių šeimininkai nulydėjo mus nepatenkintais žvilgsniais, taip nieko iš mūsų negavę. Ką padarysi, patenkintais visi nebus. Svarbiausia, tokiais esame mes, nakčiai apsistoję ten pat kur ir pernai vakaro užklupti - už miesto, šalia bėgių. Sako moterims patinka vyrai, žinantys ko nori. Tą vakarą Suvalkuose aš tokiu buvau. O kadangi šiemet aplinkui pylimą smirdėjo benzinu, teko trauktis gilyn į šalia esančius erkių pilnus miškus. Palapinė apsaugos nuo neprašytų svečių, iš kur jie bebūtų - miško ar miesto. Pirma kelionės diena geso ir jos jau buvo beveik nebelikę, tad pavakarieniavę ir atsigėrę biržietiško alučio, pasišalinome į palapinę. Kūnas sulenda į miegmaišį, galva atsitrenkia į kuprinę, rankos apkabina tą kuri šalia ir prieš užmigdamas aš tikrai žinau, kad mes namie. Sekmadienio rytą, kaip ir visais kitais sekmadienio rytais prieš tai, Lenkijos bažnyčiose vyko pamaldos. Ir jeigu Dievas tą rytą nebuvo per daug užsiėmęs į bažnyčias susirinkusių lenkų prašymais ir maldavimais, jis būtinai išgirdo ir mano padėką už galimybę vėl keliauti autostopu per šią šalį. Nėra geresnės šalies autostopui už Lenkiją. Tuo įsitikinome dar kartą, popietę pasiekę Varšuvą dviem mašinomis. Ir jeigu pirma vežė netoli nuo Suvalkų, tai su antrąją ne tik kad saugiai ir greitai atvažiavome į paskirties vietą, bet su jos vairuotoju Kristianu ir jo žmona Krystina pasilikome mieste ir jų namuose iki rytojaus ryto, kuomet Varšuvoje turėjome reikalų. Diena neprailgo, vakaras irgi.

       Iranas, šalis į kurią važiavome, nėra draugiškai nusiteikusi atvykstančiųjų atžvilgiu ir vien už teisę į ją patekti būtina pakratyti piniginę mažiausiai du kartus, o mūsų atveju - ir visus tris. Jeigu iš piniginės byrės smėlis arba smulkios kupiūros arba jų bus nedaug, matysi tą šalį kaip savo ausis ne veidrodiniame atspindy. Dar būdami namie išsiuntėme tenykštei vietinei turizmo agentūrai dokumentus ir pinigų, kad gauti iš tenykštės užsienio reikalų ministerijos specialų kodą. Kitų variantų nėra. Pats sau kodo susigeneruoti negali, variantas apie tai, kad kodai bus nulaužti, irgi netinka. Buvo balandžio trečioji ir paskui mėnesį laukėme kol tą kodą generuos ir sugeneruos bei mus patikrins ar tinkami įvažiuoti į islamiškąją Irano respubliką. Pačią pirmą gegužės dieną leidimo sulaukėme, penktą išvažiavome, septintą nuo ryto, Kristiano įsodinti į tinkamą tramvajų ir pasiekę reikiamą gatvę Varšuvoje, pasibeldėme į "I.R. of Iran" ambasados vartus. Ten teko dar kartą papurtyti pinigines, kad ambasadorius gautą kodą paverstų į vizas ir teiktųsi jas įklijuoti į mūsų pasus. O kad klijuotų ne septynias dienas kaip priklauso, o vieną, pinigines papurtėme ir po trečią kartą. Matyt geresniems klijams, kurie išdžiūsta ne per septynias dienas, o per vieną. Biurokratai.

       Taigi, trečią kelionės dieną išleidę po keturis šimtus litų ant galvos, buvome pamatę Kauną, Marijampolę, Suvalkus ir Varšuvą. Lijo ir nors tebuvo rytas, miesto žemėlapiuose jau rinkomės tinkamą vietą nakvynei. Pasiūliau šalia oro uosto, vienbalsiai priimta. Po pietų apvaikščiojęs jo apylinkes radau neblogą vietelę nakvynei - pievą šalia pakilimo tako pradžios. Tikro keliautojo, kaip ir dresiruoto šuns, uoslė neapgaus. Tvarkaraštyje nakčiai nusimatė nemažas bandysiančių kilti lėktuvų skaičius, o pagal mano nuotaiką buvo panašu į tai, kad nakčiai aš pats esu nusiteikęs normaliai ir kokybiškai paknarkti. Evelinai neliko nieko kito kaip prieš užmiegant tris kartus pasitikrinti ar gerai užsikimšo ausis. Įsibėgėjančių ir kylančių lėktuvų garsas tą vakarą mane užliūliavo kūdikio miegu. Gulėjau savo žaliame namuke ir džiaugiausi esantis ne viename iš tų krentančių aparatų. Jeigu ką, Evelina žinojo ką daryti naktį triukšmui tapus nepakeliamu, kad pašalinti bent vieną iš to triukšmo šaltinių. Su kitu teks susitaikyti. Ryte nakvynė abiems rodės gera ir abiejų išsimiegota buvo puikiai bei kokybiškai. Kiti to įrodymai bus pateikti vėliau, kelyje namo.

       Varšuvos senamiesčio akmenimis grįsta aikštė man priminė jaunystę. Nutaikęs progą, kai Evelinos nebuvo dešimčiai minučių, nugrimzdau į prisiminimus, savo keliautojo pradžią. Neveltui sakoma, kad autostopininkas pamiršęs savo praeitį, neturi ir ateities. Juk visai ne 1999-aisias aš pirmą kartą keliavau autostopu į užsienį, kaip kad visur minima ir rašoma. Tai buvo kiek anksčiau, gūdžiais 1997-aisias ir ne patį šilčiausią lapkričio mėnesį. Tada ir be kuprinės, ir be miegmaišio, ir be palapinės, su kažkokia merga, kurios vardo nepamenu, keliavau autostopu į Varšuvoje vykusį tarptautinį autostopininkų susitikimą. Keliavo ir daugiau mano pažįstamų vaikinų ir merginų iš Kauno. Bet nei kas tai buvo per susitikimas, nei kodėl atvažiavę jo vietos mes taip ir neradome, dabar jau neprisiminsiu, o be to ir nereikia. Užtat prisimenu tamsų vakarą ir už Lomžos sustabdytą lietuvį turgaus prekeivį, kuris ne tik kad atvežė mus būtent į šią Varšuvos vietą, bet kitą dieną dar ir namo į Lietuvą sugrąžino. Tada naktis praleista Varšuvoje buvo tragiškai ilga ir šalta, bet fantazija neatšoko. Matyt tuomet ir tapau tuo kuo dabar esu, nors iki tikrų kelionių pradžios paskui dar ir praeis pusantrų metų. Iš tų laikų likusi viena nuotrauka albume ir įrašas čia. Evelina sugrįžo.

       Vienoje iš bažnyčių detaliai apžiūrinėjau antkapį, ant kurio pavaizduoti du apsikabinę senoliai - kunigas ir riteris, lyg pasakodami savo seną istoriją, kurioje kryžius ir kardas visada kartu ir šalia. Radome paminklą Mikalojui Kopernikui ir prie jo ilgai svarstėme ką gi vis dėlto jis atrado, sužinojo ir papasakojo to meto bažnyčiai - ar kad Žemė sukasi aplinkui savo ašį ir jai apsisukus susidaro para, ar kad Žemė keliauja aplinkui Saulę ir jai apkeliavus susidaro metai. Nebuvome labai protingi tą popietę Varšuvoje - atleistina, atostogos juk. Pakeliui man dar suvalgius kebabą, o Evelinai laikantis įžadų kebabų nevalgyti mažiausiai iki Turkijos, patraukėme šturmuoti Irano ambasados, kad atgauti vakar ten paliktus dokumentus. Taip juos pasiėmę ir susidaužę juose įklijuotomis vizomis, užverčiam septyniasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Varšuvoje liko mūsų nauji pažįstami ir mano penkiolikos metų senumo prisiminimai, biurokratams liko mūsų pinigai, mūsų pačių čia tuoj nebeliks.


849-866 puslapiai. Nosferatu, 1922

       Iki Kielcų nuo Varšuvos atlėkėme viena mašina ir visą kelią jos vairuotoja tvarkė verslo reikalus telefonu. Kiek leidžia mano lenkų kalbos žinios, įgytos keliaujant per šią šalį tiek kartų autostopu, tie reikalai buvo ne kokie ir su problemomis. Vieniems ji teisinosi, antriems įsakinėjo, tretiems guodėsi. Intonuojama taip, kad klausydamasis nesumaišytum net ir su mano turimomis lenkų kalbos žiniomis. Išleido mus ant pirmo miesto įvažiavimo. Blogiau būtų tik vidury autostrados, nes kaip žinia greičiai Kielcų apvažiavime ne patys mažiausi. Rytas už vakarą protingesnis ir Evelinos siūlymas šiandien nebetranzuoti buvo vienbalsiai priimtas. Prieš įsikuriant nakvynei dar užkopiau ant tilto ir nužvelgęs horizontą išvydau, kad už kokio kilometro į kalną kylantis kelias apstatytas kelio darbų ženklais, neišvengiamai sumažinančiais pravažiuojančių mašinų greičius, ko mums ir reikėjo. Viskas, Kielcų apvažiavimas mano. Rytoj. Man grįžus iš žvalgybos prie mūsų dar nepastatyto namo manęs laukė Evelina. Džiaugiausi. Nenorėčiau be jos čia būti. Neužilgo kaito virdulys, atsirado padengtas stalas, garavo arbata. Delnuose spausdamas puodelį karšto gėrimo, klausiausi užburiančio pralekiančių mašinų garso. Su juo ir su apkabinta Evelina aš užmigau. Per naktį niekas nepasikeitė ir toliau paėjus kelias išties buvo ardomas, taigi jokių problemų su greičiais ir autostopu. Lengvoji, paskui sunkvežimis ir štai jums sekantis apvažiavimas - Krokuvos. Dorokite. Tas jau kur kas rimtesnis, su visai kitu mašinų srautu ir visai kitais jų greičiais. Bet ir ten atsirado normalus bachūras, pavežęs kur reikia ir kiek reikia.

       Jautėmės nusipelnę prizo, kurį ir atsiėmėme degalinėje, dviejų alaus skardinių pavidalu. Retai vartojame alkoholį, bet jeigu jau vartojame, tai tik progomis panašiomis į šią. Toliau entuziastingas lenkas pavežė kiek toliau už Krokuvos. Bevažiuodami nuvylėme jį savo kalbomis apie Graikiją, kur jis planavo apsilankyti šiemet, pasakodami tik tiesą ir nieko daugiau apie tos pasikėlusios ir šlykščios šalies natūrą. Toliau sustabdyta fūra ispaniškais numeriais, vairuojama turko. Ir prasidėjo - pradžioj kalbos, vėliau problemos. Su jais kitaip nebūna ir būti negali. Diedui koks šešiasdešimt metų, o ant liežuvio trys frazės: "Turkey, no problem", "Iran, alcohol problem", "Iran, sex problem". Dar jis mus žadėjo vežti iki Antalijos ir net maršrutą nupasakojo. O man juokas, galvoju - tu dieduk bent mažytę Slovakiją mus pravežtum ir tai tau didelis ačiū už tai būtų. Problemų ilgai laukti nereikėjo. Prieš tai dar pakelės kavinėje pavaišino kava, už kurią netrukus daug ir brangiai sumokėsime. Nors ant Lenkijos ir Slovakijos sienos belikę tik niekieno nebenaudojami pastatai, kuriuose kažkada virė gyvenimas, policija ir dabar retkarčiais ten patruliuoja. Sunkvežimis ispaniškais numeriais ir dar be priekabos negalėjo jų nesudominti. Sudomino, sustabdė. Paėmė turko pasą ir iš policininko sužinojome, kad anas visai ne turkas besantis, o afganistanietis. Va tai tau. Paskui policininkas paėmė ir mūsų pasus, kuriuos vėliau norint atgauti, teko sumokėti penkiasdešimties eurų baudą ant abiejų, už važiavimą dviese ten kur galima tik vienam. Nežinau, ar mes turėjome pasirinkimą nemokėti ir koks jis buvo, tad teko atsiskaityti. Bet manęs neapleido bloga nuojauta, kad apie tą sunkvežimį policiją informavo prieš tai aplankytoje kavinėje sėdėję du tipai, pastoviai šnairavę mūsų pusėn ir su kažkuo kalbėję telefonu. Labai jau iš toli stabdė, nebent pas juos visus ten sakalo akys. Toliau su afganistaniečiu nevažiavome ir nuėjome į Slovakiją. Autostope kaip ir gyvenime, visko nutinka. Man nebuvo gaila tų pinigų, kaip kad ir nė sekundei nepagalvojau, kad gal geriau už tuos pinigus būčiau atvažiavęs sau ramiai ir be rūpesčių autobusu nuo Vilniaus iki Slovakijos. Jokiu būdu, tai dabar aš važiavau be rūpesčių. Tik nežinau ar taip pat galvojo ir Evelina, šito jau neklausiau. Neužilgo mus pradžiugino sustoję slovakai. Neprivažiavus Dolny Kubino, mums po dešine temstančių kalnų kontūruose kaip vaiduoklis išniro Oravos pilis.

       1921-aisiais metais vokiečių režisierius Frydrichas Vilhelmas Murnau prašo Bremo Stokerio našlės leisti Vokietijoje ekranizuoti romaną "Drakula". Tačiau našlė atsako. Režisierius jau pilnai užvaldytas tos idėjos, keičia scenarijuje pagrindinių personažų vardus, perkelia veiksmą iš Londono į Visborgą ir pradeda filmavimus. Taip tad vienos bobos užsispyrimo ar godumo dėka, atsiranda naujas personažas - Nosferatu arba grafas Orlokas. 1922-aisiais metais filmas pavadinimu "Nosferatu. Siaubo simfonija" išvysta kino sales. Visos vampyro pilies scenos filmuotos Oravos pilyje. Ir nors vėliau našlė per teismus pasiekia, kad visos filmo kopijos būtų sunaikintos, tačiau jau per vėlu - piratinės filmo kopijos išsivaikščiojusios po visą pasaulį. 2012-aisiais į Oravos pilį atvyksta kelio romano dalyviai Donatas su Evelina ir Oravos pilis pirmą kartą paminima rašytiniuose kelio romano šaltiniuose.

       Dėl vėlyvo paros meto tegavome pabučiuoti pilies vartus. Ne bėda. Nusileidę kalno šlaitu jo apačioje radome pievą žalią, kurioje nakčiai ir apsistojome. Kol Evelina dairėsi ir bijojo benamių šunų, aš įsivaizdavau kur kas realesnius šioms vietoms gyventojus: žymiojo režisieriaus Murnau, jo kūrinio grafo Orloko - Nosferatu ar godžiosios našlės vaiduoklius. Prieš miegą specialiai neperžegnojau palapinės, slapčia tikėdamasis, kad bent vienas iš jų nakčiai aplankys mūsų namus. O gal net visi trys. Ryte kalnų slėnio žalioje pievoje krito rasa ir viskas aplinkui garavo. Ypatingai atrodė garuojanti palapinė, niekada anksčiau neteko matyti tokio vaizdo. Upėje išsiplovėme kojines. Kadangi nuo ryto nei turistų nei klasikos mėgėjų daugiau nebuvo, pilyje turėjau asmeninę gidę, kuri mane pasišovė vedžioti, nes kitaip ten negalima. Aš iš karto ėjau prie reikalo, kategoriškai reikalaudamas kad pirmiausia man būtų parodyti tretieji Oravos pilies vartai, prie kurių stovėjo Maksas Šrekas, suvaidinęs grafą Orloką - Nosferatu klasikinėje ir baisiausioje juodai balto nebylaus kino scenoje prieš devyniasdešimt metų. Juos pamatęs ir prie jų nusifotografavęs, likau patenkintas. Tada sekė valandos trukmės vaikščiojimas po pilį. Pilis įspūdinga ir neturinti nieko bendro su Rumunijoje esančio kur kas įžymesnio vampyro Drakulos nutriušusia pilimi, kurią pernai aplankiusi ir ja nusivylusi, į šią mano Evelina nėjo. Žinojau, kad vėliau to teks gailėtis. Atvykę į Ružomberoką ir apsirūpinę maistu vietiniame Lidle, prie tvoros surengėme tikrų tikriausią puotą be svečių. Net jeigu ir būčiau žinojęs jog taip sočiai bei skaniai sekantį kartą pavalgyti teks tik už dviejų savaičių, daugiau suvalgyti ten nebegalėjau fiziškai. Slovakijai šį kartą ir toliau stebinant jai nebūdingu puikiu autostopu, viena mašina pasiekėme Banska Bystrica apvažiavimą. Jame kiek sugaišome tranzuodami vietines mašinas, kol galų gale neapsikentę įveikėme savo jėgomis. Nedaug ten, keli kilometrai, o pasivaikščioti pavalgius yra gerai. Kaimyninį Zvoleną pravežė iki tinkamos vietos autostopui už miesto. Taip neužilgo sustabdę vengro vairuojamą mašiną, iki lubų prigrūstą morkų, jau nuvažiuodami link Vengrijos ir jos miesto Budapešto, užverčiam septyniasdešimt septintą kelio romano skyrių. Slovakijai ačiū - už klasiką, gerą šiam kartui autostopą, nedidelius miestus kelyje, draugiškus žmones, saugią nakvynę.


867-883 puslapiai. Rytų ekspresas

       Vengras, tik kirtęs Slovakijos - Vengrijos sieną, dėkojo Dievui grįžęs namo. Žinojau, mes irgi taip darysime sugrįžę, nors tai ir bus dar negreitai. Šešta kelionės diena geso ir mums nebuvo jokio reikalo nakčiai belstis į Budapeštą, tad išlipome šalia degalinės ant apvažiavimo. Kitą rytą tą Budapeštą dar reikėjo pasiekti. Pabandę ką sustabdyti ir nieko negavę, nusprendėme eiti kol prieisime visuomeninio transporto stotelę arba kol kas sustos. Įvyko antras variantas. Nelabai pykau ant Evelinos, pykusios ant Budapešto, kad miestas pasirodė ne toks gražus beesantis kaip kad buvau jai pasakojęs. Dėl manęs ten iš viso nebuvo kas veikti, man ketvirtą kartą jame vaikštant. Ir nors didingasis Dunojus abejingais nepalieka, bet tai jau ne miesto nuopelnas. Autostopu iš Budapešto į Szegedą dar niekada prieš tai man nebuvo tekę keliauti, tad džiaugiausi seniai pažįstamame ir išvaikščiotame mieste radęs kažką naujo ir sau. Sekėsi normaliai - tiek iš miesto išvažiuoti į autostrados pradžią, tiek ir apsirūpinti transportu ten. Kaip nutrynė kojas sužinojau tik Kecskemet mieste. Ir tai ne man, o Evelinai, tad skubiai teko ją gelbėti ir pirkti pigias šlepetes vietiniame supermarkete. Išsprendę šią mažo žmogaus didelę problemą ir susistabdę dar vieną trumpai ir netoli važiuojančią mašiną, pasiekėme autostradą, ko mums ir reikėjo. Plytėjo didelė paslaptinga pieva tarp autostrados ir nuvažiavimo į ją, kurioje netrukus ir surentėme žalią namą. Va taip ir baigėsi pirma kelionės savaitė kelyje. Laikas parodys ką prisiminsime ir ką pamiršime iš to kaip pragyvenome tas septynias dienas kelyje ir kur juo nuvažiavome, ką pamatėme ir kiek sužinojome. Žvaigždėtas dangus stoge, tyla ir ramybė aplinkui, gero poilsio po sunkios dienos vertas gyvenimas. Labanakt, mieloji. Žvaigždžių tą naktį niekas jau negesino.

       Taksi lėkė Vengrijos autostrada ir mudu sėdėjome jame - įsitaisę kartu ant galinės sėdynės kaip kad retai būna, gurkšnojome vieną energetinį gėrimą ir dairėmės pro langus. Šaunus transportas, ir laukti visai nereikėjo, ir mokėti nė už vieną iš septyniasdešimties juo nuvažiuotų kilometrų taip pat nereikės, nes tokios buvo įlipimo sąlygos. O išlipome atvažiavę į vietą kur iki Serbijos sienos likę dvylika kilometrų, tačiau visi jie autostrada. Kaip ir pernai taip ir šiemet vengrai tiki, kad jų autostrada panaši į vokiečių ir būti joje mums negalima, kadangi tai kenkia tiek mūsų pačių, tiek ir visų pravažiuojančių saugumui. Ir ką jie ten bando apgauti - mašinų pas juos ne daugiau negu mūsiškėje autostradoje iš Vilniaus į Panevėžį prie Raguvos. Saulės atokaitoje mus besikepinančius aplankęs policininkas atrodo nežinojo nieko nei apie autostradą iš Vilniaus į Panevėžį, nei tuo labiau apie kažkokią ten Raguvą. Dorai pastabdyti ir vėl neteko, tačiau net ir pasiųsti ant šunkelio tikėjome, kad ir jame važinėja normalių bachūrų, bent kartą į dieną. Pralauktas pusvalandis suteikė nedaug vilčių. Nejaugi teks eiti į miestą, paskui iš jo ir visas tas vargas dėl červonco kilometrų? Iš kur ten atsirasti italams? Bet jie atsirado ir dar su mašina, jau daug metų gyvenantys tuose kraštuose. Ir jie nematė jokios priežasties mums sustoti Szegede kaip kad nematė ir jokios priežasties sau nenuvežti mūsų iki sienos. Vengrija, atlikta. Priešais laukė, šaukė ir viliojo kelias į Didžiosios Serbijos sostinę Belgradą.

       Pirmas pavežimas netolimas, po dešine lieka Subotica. Autostrada beviltiškai tuščia, aplinkui girdėti šunų lojimas ir gaidžių giedojimas iš netoliese esančių sodybų. Kuo ne kaimo sodyba tau pas bobutę, o ir tranzuoti niekas netrukdo kaip kad trukdė ryte Vengrijoje. Stabdyti tik būtų ką. Ant tos minties pamačiau artėjančią fūrą, gerai prisitaikiau ir ką jūs sau manote - ji buvo mūsų, eiliniam šimtui kilometrų. Novi Sad - miestas menantis NATO bombardavimus, kai 1999-aiais pasaulio policininkas, negalėdamas rasti kitų priemonių apraminti tuometinę Jugoslaviją Kosovo kare, svaidėsi bombomis ant įvairių jos miestų. Kliuvo ir Novi Sadui, tada likusiam be visų trijų savo tiltų per Dunojų. Ar dabar tie tiltai atstatyti aš nežinau, nes mieste mums pabūti neteko. Ir ką veikti autostopininkui mieste, kai kelias eina šalia miesto? Evelina užsiėmė žemiškesniais reikalais, nuskubėjusi į šalimais buvusį supermarketą, kad aprūpinti mus maistu. Tai ką ji parnešė mane labai pradžiugino ir buvau jai dėkingas. Tam vakarui toliau niekur nebevažiavę, pasišalinome nakvynei į pievas šalia kelio. Aštuntai kelionės dienai pasibaigus man atrodys, kad viskas jau rutina - apkabinimas prieš miegą ir prabudimas nusisukus, palapinės statymas ir jos sugriovimas, miegmaišio išpakavimas ir vėl supakavimas, dujinio balionėlio dujų atsukimas ir užsukimas, kojinių neplovimas vakar, šiandien, turbūt kad ir rytoj. Gerai, kad vakaras ir laikas miegui. O nuo ryto oras prastas - su vėjais ir lietumi, ir kaip tyčia autostopo jokio. Nors iki Belgrado ten nepilnas šimtukas ir dar tiesiu keliu. Šaltos valandos praleistos kelyje vis prie to paties Novi Sado, paėjus iki paskutinio miesto išvažiavimo. Belgradą šiaip ne taip pasiekiam dvejomis mašinos su vienu išlipimu autostradoje. Atvežęs diedukas dar pasirūpina, kad būtų visuomeninio transporto stotelė. O kai miestiniame autobuse panorome įsigyti pravažiavimo bilietus, vairuotojas mums paaiškino, kad autobuse sugedęs komposteris ir šiaip bilietų apskritai pas jį nėra. Į klausimą ką gi mums tokiu atveju daryti, jis patarė "Enjoy your trip". Man tai pradėjo patikti.

       10.500 - tiek kilometrų autostopu iš viso bus nuvažiuota šioje kelionėje. Aišku tada, devintai kelionės dienai baigiantis, žinoti to aš negalėjau kaip kad ir negalėjau pagalvoti šiai kelionei tapsiant ilgiausia kilometrais visoje mano kelionių istorijoje. Taip prieš tai užrašytais dviem sakiniais nuraminę visus autostopo mėgėjus, užverčiam septyniasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Tik tam, kad vėlai vakare Belgrade sėstume į rytų ekspresą, pradėsiantį pusantros paros trukmės mūsų kelią ne autostopu iki Turkijos sostinės Ankaros, kaip kad ir buvome sutarę dar namie.

       O iš tiesų tai jokio rytų ekspreso ir nebuvo. Buvo tik visą naktį važiuojantis traukinys iš Belgrado į Sofiją, paskui dieną važiuojantis autobusą iš Sofijos į Stambulo, paskui dar vieną naktį važiuojantis autobusas iš Stambulo į Ankarą. Ką ir besakyti - visas jėgas mums atėmė tokia kelionė. Nors traukinyje buvo galima miegoti, o autobusuose davė užkandžių bei gėrimų, paskutiniame net internetas buvo. Tačiau ne mano tai ir ne man. Traukinyje triukšmavo ir čiauškėjo kaimynai, viename autobuse važiavo visas darželis vaikų, o kitame kažkas įnirtingai knarkė pusę nakties. Ir tik autostopas, tik žalias namukas išgelbės mus nuo viso šito. Per pusantros paros nuvešiantis tiek kiek autostopu mūsų buvo nuvažiuota per devynias praėjusias kelionės dienas, rytų ekspresas pajudėjo iš Belgrado rytų kryptimi. Kaip jam ir priklauso. Todėl jis ir rytų. Dabar jau tikrai užverčiam vis dar tą patį septyniasdešimt aštuntą kelio romano skyrių.


884-902 puslapiai. Du ežerai

       Ankaroje tereikėjo prisiminti priemiesčio pavadinimą ir nieko daugiau. Golbaši tas priemiestis vadinas ir nuo ten mumis vėl rūpinsis kelias kaip kad ne kartą prieš tai ir visados jau yra buvę. Bet prieš tai reikėjo sulaukti kol atsidarys pinigų keitykla. Mano dėmesį patraukė ant pievelės besivoliojanti šlanga, iš kurios bėgo vanduo. Nepraleidau progos nusiplauti kojas ir išsiskalbti kojines, kadangi tai jau seniai buvau daręs. Paskui kaip ir priklauso džentelmenui, ją perleidau Evelinai, grįžusiai iš žvalgybos. Maudynėms pasibaigus ir išsikeitus pinigų, nesunkiai radome kaip į tą priemiestį nusigauti, o nusigavus prisiminiau ir visą kitą - vėl tas tvenkinys po dešine, o toliau kitoje kelio pusėje ir nakvynės vieta, kur pernai plačiais laukais mūsų bėgiota nuo šunų ir kur miegota nakčiai atėjus. Tai buvo pernai, dabar ne vakaras, nepasiliekam. Mes ir vėl Turkijos kelyje, šį kartą išdidūs, nusprendę kaip galima ilgiau prasilaikyti be turkų sunkvežimių paslaugų. Ir visai ne dėl to nelemto įvykio ant Slovakijos sienos - kur jau kur, bet čia važiuoti trise ar keturiese sunkvežimio kabinoje yra nieko keisto dalykas ir už tai niekas niekada nieko nenubaus. Dėl kitko - kai kurie tų sunkvežimių važiuoja žudančiai lėtai, o vairuotojo noras kalbėtis su svetimšaliais keliautojais neretai būna atvirkščiai proporcingas vairuotojo užsienio kalbos žinioms. O kur dar anų nesvietiškas domėjimasis svetimomis moterimis, visus aplinkinius varantis į neviltį. Bet ar apsieisime, ir jeigu taip, tai kiek ilgai? Sustoja pirma važiuojanti. Klausimo nebelieka. Nestabdėme. Kur išdidumas? Išdidumo nėra. Kiprietis kviečia pas save. Nuo kelio susirinkę kuprines, bėgam. Kiekvienu žingsniu jaučiu - Turkija vėl įtraukia į tuos pačius savo žaidimus. Gerai, kad bent jau taisykles žinome, o be to būtų kur kas sunkiau.

       Už šimto kilometrų turi būti Druskos ežeras. Turi išnirti man prieš akis ir šį kartą iki jo pritrūkti man nebegali kaip kad pernai pritrūko. Tuščios druskinės neturiu, bet štai ežerą pagaliau pamatęs, veržiuosi laukan. Aš noriu sustoti, išlipti, nebevažiuoti. Fūristas nestabdo, sako kad dar suspėsiu. Daug kilometrų ežero pakrante mums dar važiuoti, tad lauksim ir pažiūrėsim ką jis ten sugalvojęs. O sugalvojęs jis pietus ant to paties ežero kranto. Ten mūsų laukė jo draugas. Jiems paruošus vaišes, mums beliko išsitraukti savo šaukštus. Tai buvo tikai sotūs ir tikrai skanūs turkiški pietūs. Dar su nerealiais vaizdais ežero. Tuz Golu jis vietinių vadinamas. Paskui draugai sunkvežimių vairuotojai panoro, kad mes važiuotume atskirai, kaip kad dažniausiai būna susitikus šios profesijos atstovams kelyje. Beliko su jais atsisveikinus nutolti ežero link. Taisykles mes žinojome. Ir liūdėti dėl to niekas neliūdės. Pabraidyti ežeru, pavaikščioti jo pakrante, paganyti žvilgsnį jo toliuose buvo svarbiau. Ir jei ne ta jų mums pametėta priežastis, būtinai būčiau ieškojęs kitos, kad čia pasilikus valandai kitai. Neabejoju, kad būčiau ir radęs. Kelias atsidėkojo, mes sugrįžom. O vėliau bus trys mašinos ir nakvynė Kapadokijoje. Nežinojome kur pastaroji tiksliai besanti, tad pagelbėjo antras mus vežęs fūristas. Pasirodo ir jie kartais žino naudingų ir pamokančių dalykų. Urvų mieste kaip ir priklauso suradome sau geriausią urvą ir jį rezervavę ateinančiam vakarui, nakčiai bei rytui, tapome urviniais. Pastatėme ten palapinę ne taip arti žemės. Neaišku kas, kada ir kokiais tikslais išrausė tuos urvus kalnuose. Sako tai buvo labai seniai, o man mažai tai ir rūpėjo. Užteko gražių vaizdų, kai ramybė ir tyla tą naktį sustojusios kažkur šalia galvų, tapo miego sargais. Patikėsite ar ne, tačiau po dviejų tragiškų naktų ne kelyje, tam vakarui sunkiai bebūčiau sugalvojęs ko dar ten galėjo mums trūkti.

       Sekanti diena Turkijoje gausi įvykiais nebuvo ir kelias leido tiesiog važiuoti. Mes ir važiavome - pradžioje trumpa mašina iš senovinio urvų miesto grįžome į Nevsehirą, paskui sunkvežimiu pasiekėme Kayseri apvažiavimą, o iš ten su žalio paso savininku diplomatu nuriedėjome beveik iki Pinarbaši. Dar nereikia žiūrėti į žemėlapį, kad viską prisimintum. Trūko tą dieną kelyje ir maisto. Dienai baigiantis gavome jo Malatya miesto kebabinėje. Atvykimą į Malatya lydėjo nebūtas dalykas Turkijoje - atvežusios mašinos vairuotojas panoro pinigų už pavežimą. Tai spjūvis į veidą keliautojui. Teko evakuotis kiemais ir šoninėmis gatvėmis, pastoviai dairantis per pečius pavojaus. Pakeliui už devynias liras, kas yra dvylika litų, nusipirkau batus, nes mano turėtuose tapo jau per karšta. Iš miesto einant visą kelią taip ir vaidenosi, kad kiekviena pravažiuojanti tos spalvos mašina yra ta, kurios vairuotojas vis dar desperatiškai ieško mūsų. Nemaloni situacija, o dar ir naktis ant nosies. Bet sutemti iki galo nespėjo, kai neilgai pastabdę pasiėmėme fūrą, išvešiančią mus už miesto kur netrukdomi galėtume susirasti nakvynės vietą. Už dviejų dešimčių kilometrų taip ir padarėme. Prie degalinės ten lojo šuo, bet kadangi jis pririštas ir jokios grėsmės nekėlė, apsistojome sodo pakraštyje, nakvynei su palapine. Aplinkui augo aguonos. Dar sekantį vakarą, Turkijos šiaurės rytų mieste Dogubayazite, namams tolstant ir Iranui artėjant, žiūrėk jau tik dvidešimt niekingų kilometrų iki pastarojo ir belikę. Vieta nakvynei sėkmingai išrinkta, palapinė joje pastatyta, šunys vėl loja ir vėl kažkur toli. Po dešine pilkais grėsmingais lietaus debesimis aptraukta kalnų grandinė, po kaire kaip visada didingas Ararato kalnas. Šią naktį mes čia miegosime, išdžiuvusiame vandens griovyje pastatę savo namus. Dar prieš nepilną amžių šios apylinkės, kartu su visu Araratu ir keliais Turkijos miestais, tokiais kaip Igdiras ir Ardahanas, priklausė Armėnijai. Iki jos čia ranka paduoti. Viskas pasikeitė po 1921-iaisiais metais tuometinės Tarybų Sąjungos ir Turkijos pasirašytos Karso sutarties. Armėnai to iki šiol nepripažįsta. Sienos perėjimo punktas tarp šių šalių lieka uždarytas.

       Prieš užmiegant geras laikas prisiminti kas šiandien nuveikta kelyje. O sekėsi puikiai, kai didžiąją septynių šimtų kilometrų kelio dalį nuo Malatya iki Dogubayazito pravažiavome dviem lengvaisiais automobiliais. Pirmojo vairuotojas kiek pakoregavo savo maršrutą - jam tai panašu jokio skirtumo, o mums vis arčiau. Bingol, tai jau kurdų miestas. Nuo jo antrasis vairuotojas - verslininkas iš miesto Vano vežė iki ežero Vano šiaurės rytinio kranto. Kai vienoje kelio atkarpoje radijas užgrojo rusiškas dainas, likau kažko nesupratęs. Tačiau pats jis rusiškai nekalbėjo, patikrinau. Pakeliui apsilankėme kebabinėje Tatvane, kol verslininkas tvarkė savo verslo reikalus. Laikas ten neprailgo, o ir veltui jo neleidome ir nešvaistėme, kai užsisakę tris kebabus, dorojome juos visą tai užgerdami airanu. Tatvanas nebuvo ir nebus mums svetimas miestas, nes daugiau negu prieš tris metus, 2008-ųjų rudenį, kelio romano pirmojoje dalyje čia būta mūsų nakvynės. Ar prisimeni dar? Šį kartą ežerą teko apvažinėti kitu krantu. Jis ir vėl buvo smaragdinis, užburiantis toks ežeras. Ercis miestuke Evelina papildė savo garderobą būtinais atributais prieš įvažiuojant į Iraną. Netrukus kelionė su šiuo vairuotoju baigėsi. Mums išlipus, ežeras Vanas vėl nerimo. Iš kažkur pakilęs gūsingas vėjas plukdė dangumi švininius lietaus debesis, tačiau be didesnių nuotykių pasprukome nuo jų lengvuoju automobiliu, o paskui sunkvežimiu nuvažiavome ir likusius paskutinius kilometrus iki būsimos nakvynės vietos, pakeliui dar patikrinti kareivių poste. Karinė technika ir armija tame neramiame krašte dažnas reiškinys. Temstant ir pasiekėme tai kur dabar bandome užmigti. Taip vis dar to nepadarydami, atmerktomis akimis ir blaivaus proto būdami, bandom užversti septyniasdešimt devintą kelio romano skyrių. Bet tas vis neužsiverčia.

       Evelina prasitarė bijanti Irano. Moterys nesupras, pavydės ir paklaus - ir ko jai bijoti su tokiu vyru? Devyniolikai kelionės dienų praėjus, aš jau buvau užsiauginęs barzdą iki padoraus lygio, tinkančio atvažiuoti pas radikalius musulmonus. Aš nežinojau ar ir man reikėjo išsigąsti to paties Irano ir ar tai padaryti šiandien ar geriau palaukti rytojaus, kai jį pasieksime. Bet bent jau kol kas ta šalis man rodėsi kokia tai žaislinė, butaforinė ir netikra. Ta proga su šypsena užmigau. Taip pasakotojui pasišalinus, septyniasdešimt devintas kelio romano skyrius užsiverčia pats. Ryte atėjęs piemuo pasiūlė arbatos. Neatsisakėme, nors ir turėjome savo.


903-906 puslapiai. Legenda

       Apsigobti galvą skara, apsivilkti viską dengiantį baltą sarafaną, pažiūrėti ar yra tas su kuriuo tiek dienų čia važiuota ir keliauta ir liautis Irano bijoti. Tiek tą rytą reikėjo padaryti Evelinai. Pirmas - ok, antras - ok, trečias - buvo, ketvirtas - nežinau. Balta su skarele, kuprinę ant pečių užsimetusi, horizonte su Ararato kalnu susiliejanti, link kelio nueinanti ji man atrodė kaip nužengusi iš senovinės legendos - keliautoja, su paskutiniu nebegaliojančiu bilietu skubanti į Nojaus arką. Yra žmonių iki šiol manančių ir tikinčių, kad būtent ant Ararato kalno buvo sustojusi Nojaus Arka, pakrauta visokiais gyviais, pasauliniam potvyniui atslūgus. Kiekvieną kartą čia atvykęs aš irgi taip manau ir tuo tikiu. Ir jeigu kartais taip jau nutiktų, kad sekančios kelionės dienos atneštų daug naujų įspūdžių ir nutikimų, vietos kuriems neužtenkant senesnius jų reiktų iš atminties ištrinti, kad tie neužgožtų ir nemaišytų naujiems, tarp pašalintų nebus tų vaizdinių, kuriuos mačiau ar kuriuos tik įsivaizdavau tą rytą prie Ararato kalno. Tai mano pažadas legendai.

       Reikėjo liautis fotografuoti ir vytis savo draugę. Viena fūra įveikiame likusius kelis kilometrus iki sienos. Turkija - complete ir dabar eilė atėjo Iranui, kur devyniolika dienų atvykstant mūsų laukė. Turkų pasienietis pagal antspaudus pasuose nesunkiai iki keturių suskaičiuos praleistas dienas jo šalyje ir paklaus - "Ar bėgote?". Paskui ir savo antspaudą įdės. Kitoje tvoros pusėje pasitiks didelis dviejų barzdotų diedų portretas, matomas turbūt ir nuo paties Ararato kalno viršūnės. Nieko čia nepadarysi - asmenybės kultas, o saulės atokaitoje besikaitinantis Irano pasienietis tingiai parodys kryptį kur mums eiti toliau. Taip ten nuėję, atidavę pasus ir kiek laiko pasėdėję laukiamojoje salėje, užverčiam aštuoniasdešimtą kelio romano skyrių. "Welcome to my country" - pasakys pareigūnas, pasus atidavęs ir mes į ten išeisim. Priešais laukė nauja šalis, kur viskas nauja ir nematyta, tačiau aš vis dar gyvenau legenda - iš tūkstantmečių atklydusia, mano papildyta.


907-921 puslapiai. Vienas doleris arba istorija apie dingusį dolerį

       Turkijos - Irano siena buvo ta vieta, kur iš Evelinos turėjau sužinoti kas gero tame Irane yra ir ką jame reiktų pamatyti, nes asmeniškai pats tuo prieš išvažiuodamas nė kiek nesidomėjau. O jai vis paslaptingai tylint ir nieko nepasakojant, supratau - bus įdomu, kaip kad ir visada. Irano pirmame kaime Bazargane ne be vargo išsikeitę po penkis dolerius, nuėjome į miestelio pabaigą stabdyti sunkvežimių. Nepraėjus nė parai autostopu pasieksime už devynių šimtų kilometrų nuo čia esančią šalies sostinę, Teheraną. Ten būdamas kišenėje jau beturėsiu keturis dolerius vietiniais pinigais ir nustebęs klausiu - "Kur dingo vienas mano doleris?" Apie jį ir šis kelio romano skyrius.

       Ar tikrai Iranas - pasaulio blogio ašis? Ar tikrai Irane bobos (tiek vietinės, tiek ir atvykusios) neturi jokių teisių, o vyrai neturi tik teisės vaikščioti apsirengę šortais? Ar tikrai Iranas - radikalaus islamo šalis su griežtomis taisyklėmis ir dar griežtesnėmis bausmėmis už tų taisyklių nesilaikymą? Ar tikrai vos ne kiekvienas Irano gyventojas šventai tiki, kad jų šalies vykdoma branduolinė programa - tai tik taikus pasivaikščiojimas saulėtoje pievelėje? Ar tikrai Irane nėra nė lašo alkoholio? Ar tikrai visa valdžia Irane po 1979-aisiais įvykdytos revoliucijos, kurios pasekoje neliko Persijos bei atsirado Islamiškoji Irano respublika, priklauso barzdotiems ajotoloms, žymiausi kurių du Khomeni - jau pakavotas revoliucijos sumanytojas ir vykdytojas Imam Khomeini ir dar gyvas jo pasekėjas Ali Khamenei, kurių bendra fotografija iki šiol puikuojasi kiekvienoje šalies įstaigoje, daugelio miestų ir miestelių gatvėse ir reikia manyti kiekvieno iraniečio namuose? Ar tikrai visuose Irane esančiuose žemėlapiuose gali rasti bet kurią pasaulio valstybę išskyrus Izraelį, kaip kad paskambinti gali į visas, išskyrus pastarąjį? Ar tikrai iraniečių vaišingumas neturi ribų, o visų prekių ir paslaugų kainos ten neįtikėtinai žemos? Ar tikrai Irane visi užrašai užrašyti mums nesuprantamais hieroglifais, o vietiniai kalba mums negirdėta farsi kalba? Ar nors vienas iš šių klausimų man tada nors kiek rūpėjo? Pasakysiu, kad nelabai. Kaip kad mažai ką ir žinojau apie šią šalį į ją atvažiavęs, kai buvo ten 1391-ųjų metų antro mėnesio kažkelinta diena arba šešiasdešimta tų metų diena. Amžių skirtumas nuo mūsų pasaulio - virš šešių, kažkur 620 metų ir 286 dienų. Laiko skirtumas nuo mūsų Lietuvos - plius pusantros valandos, į rytus.

       Stabdysime tik sunkvežimius, nes lengvųjų vairuotojai jau nuo sienos per daug akivaizdžiai patys nori kažkur mus vežti, besisiūlydami visokiais gestais bei signalais, kas nieko gero tokioje šalyje nežada. Kol neperprasime sistemos, apsiribosime sunkvežimiais. Neilgai stabdėme. Kadangi Irano žemėlapio neturėjome, o tik menką gabaliuką iki pirmo miesto Maku, tai ir fūros vairuotojui sunkokai sekėsi išsipasakoti kur važiuoti mes norime. Nuvažiavome bet kur, juk pakeliui turėtų būti kelio ženklų, kuriuose parašyta "Teheran". Tai, ką pamačiau pirmajame jų, manęs visai nedžiugino. Iki Teherano pasirodė besantis nemenkas skaičius kilometrų, arti tūkstančio. Daugoka kaip pirmam kartui. Tačiau korta jau buvo mesta. Sunkvežimio kabinoje pamatęs kavą pavadinimu "1 in 1" supratau, kad šioje žemyno pusėje su humoro jausmu pas žmones viskas tvarkoje. Atvežęs iki Marando, fūristas mus gatvėje pridavė nepažįstamam lengvojo automobilio vairuotojui. Tačiau pavažiavę su juo ne daugiau kilometro, tučtuojau pareikalavome būti išleisti, baimindamiesi, kad pastarasis nenuvežtų į kokią stotį. Sunkvežimių nebuvo, iki miesto kaip supratau netoli, nusprendėme rizikuoti ir stabdyti lengvuosius automobilius. Sustabdę prieš išvažiuodami dėl visa ko išsiaiškinome vairuotojo požiūrį į pinigus ir priėję bendros išvados, kad jis galintis mus pavežti kaip ir priklauso nemokamai, nuvažiavome. Neapgavo.

       Ant kelio pirmas rimtas Irano miestas - Tabrizas. Kažką buvau girdėjęs tokiam beesant, bet kad jame bus dar ir trys milijonai gyventojų šalia viso kito, to tai tikrai nežinojau. Žemėlapio vis dar neturėjome, o jo gauti nebuvo kur. Ne ką padėjo ir tai, kad buvo ketvirtadienis, o ta diena Irane kaip žinia yra išeiginė. Viskas ne kaip pas žmones. Klaidžiodami aptikome knygyną, tačiau ir ten žemėlapių neturėjo. Geranoriškas darbuotojas atspausdino maršrutą iš interneto. Vis šis tas. Paskui jis sugalvojo, kad tą popietę darbe veikti jam nėra ko, užrakino duris ir pasišovė mus palydėti iš miesto. Ilgai ir sunkiai mums sekėsi jam išaiškinti kodėl mums reikia už miesto, o ne į autobusų ar traukinių stotį arba kodėl pavyzdžiui nepaėmus taksi. Miestiniame autobuse teko išsiskirti su Evelina, kai įlipus ji nuėjo į kairę, o aš pasukau į dešinę. Kitaip čia negalima. Visuomeninio transporto autobuso vidus perskirtas į dvi dalis: jo priekyje - vyrai, gale - moterys. Gal ir gerai. Visa balta, juodai apsirengusių moterų palaipsniui apsupama, ji tepasakė - "Viską palieku mamai". Paskui mačiau ji ten susirado draugių ir kažką su jomis šnekėjosi man nežinoma ir nesuprantama moterų kalba. Mūsų naujasis pažįstamas mūsų neapgavo ir nuo paskutinės stotelės palydėjo iki kelio. Viską jie ten supranta, kai nori.

       Šiaurės vakarų Irano sritis istoriškai ir geografiškai vadinama Irano Azerbaidžanu, o čia gyvenantys azerai - patys vaišingiausi žmonės Irane. Užbėgant įvykiams už akių verta paminėti, kad daugiau tokių vaišingų tautų šioje šalyje sutikti neteks. Kadangi ir už miesto buvo tas pats nesibaigiantis miestas, stabdėme tiesiog ten kur stovėjome - gatvėje, o visai išsidrąsinę vėl važiavome lengvąja mašina, kadangi sunkvežimių ten matytis nesimatė. Netoli pavažiavę, veiksmą pratęsėme autostradoje. Azero vairuojamame sunkvežimiuke buvo galima daryti viską - mesti ant grindų gliaudomų saulėgrąžų lukštus, gerti jo arbatą, valgyti iranietiškus saldumynus. Ir iki Teherano buvo galima su juo važiuoti, tai mes ir nuvažiavome. Prieš nakvynę sočiai pavalgydinti pakelės užeigoje, nakvynės atvykome į degalinę. Palapinė ant siauros pievelės ir mudu su Evelina - joje, o vairuotojas azeras su draugu - kiekvienas savo sunkvežimiuose, sustatę juos priešais mūsų namus, kad nuo pravažiuojančių mašinų paslėptų. Kadangi metas vėlyvas, o rytoj keltis labai anksti, tai ir pamiegoti čia teks tik kelias valandas. Mes sutinkame su taisyklėmis ir sąlygomis, kurias pasiūlo ir iškelia kelias keliautojo kasdienybėje. Ryte degalinės prižiūrėtojas kažką ir murmės apie sumindytą tą menką žolės gabaliuką. "Nieko tokio, ataugs" - nuraminsiu aš jį, kol Evelina dar palapinėje. Taip, saulei kylant pasiekę Teherano priemiesčius, užverčiam aštuoniasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Apie vienos dienos devynių šimtų kilometrų kelionę už vieną dolerį, išleistą geriamojo vandens buteliui krautuvėje už Tabrizo.


922-927 puslapiai. Juodoji moteris

       Pasak absoliučios daugumos mūsų sutiktų iraniečių, tokio reiškinio kaip autostopas jų šalyje nėra ir būti negali. Mudu su Evelina buvome kiek kitos nuomonės ir visą viešnagės šioje šalyje laiką keliavome tik autostopu. Nuvažiuoti keturis tūkstančius kilometrų tuo ko anot vietinių pas juos nėra, ko jie nežino bei apie ką negirdėję - nemenkas iššūkis. Bet čia užbėgant įvykiams už akių. Taip kad net ir kankinamas nedaug ką tepapasakočiau apie visuomeninį tos šalies transportą, išskyrus vieną miestinį autobusą Tabrize kuriuo jau važiavome, ir dar apie Teherano metropoliteną, kurio pagalba tikėjomės pasiekti septyniais milijonais gyventojų apgyvendinto megapolio centrą. Pasiekėme. Teherane buvo karšta, nebuvo kur įsigyti žemėlapio, nebuvo kur išsikeisti dolerių, nebuvo į ką žiūrėti, nebuvo ko valgyti. Ir visas šias problemas skubiai reikėjo spręsti.

       Bankai Irane pinigų keitimo paslaugų neteikia ir tai galima padaryti tik neaišku kur esančiuose valiutos keitimo punktuose. Tada to net žinoti nežinojome, o ir kiek praėję miesto gatvėmis tokių nematėme ir nesutikome. Banko vestibiulyje palikęs Eveliną, banko tarnautojo vedinas patraukiau aš paskui jį į antrą aukštą. Nuvedė jis mane į didelį kabinetą antrame aukšte, kuriame prie stalo sėdėjo nuo galvos iki kojų juodai apsirengusi moteris, o ant sienos už jos kabėjo Khomenių potretas. Likęs vienas prieš juos tris, drebančiomis rankomis ištraukiau sulankstytą šimto dolerių kupiūrą ir pralemenau kažką panašaus į "Man juos iškeisti reiktų". Mano dolerius paėmė ir kažkur išnešė atėjusi banko tarnautoja ir jie jau buvo nebe mano. Aš pats likau vienas su juodai apsirengusia moterimi uždaroje patalpoje, jos valdose. Praėjo gal kokios penkiolika minučių, vietinės valiutos vis dar nebuvo, dolerių irgi. Velnias nematė jų, galvoju, kad tik gyvam iš čia ištrūkus. Įdomu, ar Evelina dar tikisi mane išvysti? O gal jau ir ją pačią su visomis mūsų kuprinėmis išsivedė? "Geri žmonės, bet valdžią tai netikusią turi" - taip iraniečiai sako apie amerikonus. Nemėgsta jie ten Amerikos. Nors aš ir ne amerikonas, bet doleriai tai amerikoniški. Kas ten labai aiškinsis, išsives ir tiek žinių nuo manęs. Vis dar laukiau, kol pagaliau iranietiški milijonai surado savo naująjį šeimininką. Keitimo kursas palyginti su tuo, kuriuo keitėme vakar ant sienos, tragiškas. Tačiau įvertinus mane ten supusią aplinką, prieštarauti norų kažkaip ir nekilo. Grįžęs radau savo Eveliną ir tuo labai apsidžiaugiau. Taip, su tokiomis pinigų sumomis rankose tapę milijonieriais, užverčiam aštuoniasdešimt antrą kelio romano skyrių ir pasišaliname laukan, toliau nuo juodosios moters.


928-939 puslapiai. Gerbiami vyrukai

       Pagal pirminį planą, Teherane buvome sumąstę rasti kokį hostelį ir pasilikti mieste porai dienų. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Šio miesto atveju tas kuris juokiasi turėjo tikrai neblogą humoro jausmą. Į ką ten Teherane žiūrėti taip ir neradome, o paklausti vietiniai arba apsimetė nekalbantis nė viena mums žinomų kalbų, arba tame mieste išties į ką žiūrėti nėra. Vieną sukalbamesnį žmogų sutikę ir jo įsodinti į metro reikiama kryptimi, išvažiavome į miesto pakraštyje esantį Behesht-e Zahra, didžiausias Irane esančias kapines. Radome mečečių kompleksą. Patekti vidun nepavyko, nors kažkiek ir bandėme. Gal todėl, kad nelabai įnirtingai tai darėme. Kaip vėliau sužinojau, ten besantis didžiojo Khomeini mauzoliejus. Grįžę į miestą pagaliau gavome žemėlapių, kuriame išvydau koks didelis tas Iranas. Laukė ilgas ir tolimas kelias į pietus ir kažkodėl netikėjau, kad bus taip lengva kaip iki šiol. Teherane ilgai nepasilikome, o nusiplovę kojas aikštėje kur visi tai daro prieš eidami į mečetę ar iš jos, nusileidome į metro. Buvo vakaras ir išvažiuoti nepaprasta, nes traukiniai perpildyti. Praleidus kelis jų ir nematant jokių prošvaisčių, susižvalgę su Evelina vienas kitą supratome - reikia lipti į vagonus, esančius kiekvieno traukinio gale, kurie skirti tik moterims ir ant kurių apie tai parašyta: "Only women". Nors aš ir ne moteris, bet čia sostinė ir gal keliautojo akmenimis neužmėtys įpykusios keleivės. Radikalaus islamo šalyje buvo kiek keista tame vagone matyti dar kelis vyriškius, nors į turistus jie neužnešė. Kur žiūri Khomeini? Kitas man nesuprantamas dalykas buvo tas, kad moterims čia važiuoti galima visuose vagonuose. Nuovoki Evelina iškėlė savo versiją, kad tie vagonai tik moterims padaryti visai ne dėl religinio lyčių atskyrimo, kuris akivaizdus šventovėse, o dėl kur kas žemiškesnės priežasties - kad bendruose vagonuose vyriškiai nepriekabiautų prie moteriškių. Nei paneigti, nei patvirtinti šios versijos negalėjau nei tada, negaliu ir dabar.

       Važiuoti metro reikėjo ten pat kur buvome nuvažiavę per pietus. Ir nors miegoti ten nuvažiavus praktiškai nebuvo kur, bet mes nebūtume mes jeigu nerastume. Ne tokiose vietose rasdavome, tai ne išimtis ir Teherano užmiestis, kur dviejų kelių susikirtime stūksojo apgriuvusi siena, puikiai galinti paslėpti išvargusius keliautojų kūnus jų žaliame name. Kadangi pradžioje buvome užpulti skruzdėlių, teko atsitraukti kiek tolėliau. Pažymėtina, kad naktį Teherano gyventojų skaičius sumažėja nuo septynių iki keturių milijonų, o mes tikėjomės, kad ta masė žmonių nepatrauks pro mūsų laikinus namus. Nakvynė vyko normaliai, be jokių kazusų ir netikėtumų. Nuo ryto nuėjome iki autostrados ir per kelias minutes susistabdėme sau automobilį, važiuojantį iki šventojo šiitų miesto Qomo. Kaip žinia, šiitai yra vyraujanti islamo pakraipa Irane ir kaimyniniame Irake. Kita islamo pakraipa - sunitai vyrauja visuose kituose islamiškuose kraštuose. Pirmieji jų tiki tik Koranu, antrieji - dar ir Suna, kurią laiko Korano papildymu. Karts nuo karto šių religinių grupuočių atstovai mėgsta pasprogdinti vieni kitus.

       Jaunas vairuotojas sakė besąs anglų kalbos mokytojas, o Evelina man sakė tuo netikėti, nes ji girdėjusi, kad daug kas taip save tuose kraštuose vadina. Iš kur ji tai žino aš nežinau, lyg ir nėra prieš tai čia buvusi. Visą šimtą kilometrų iranietis kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo, o priekyje sėdėjusi jo žmona mums neištarė nė žodžio. Nepamiršo paminėti ir apie Irano vykdomą branduolinę programą, būtinai pridėdamas žodelį "taikią". Dar jis skundėsi Amerika ir Europa, kaip jos nesupranta jo šalies siekių ir ketinimų bei tenori padaryti juos savo vasalais. Aš jį supratau - juk niekas nenori būti kieno nors tarnais ir vasalais. Per daug nesikišome į jo monologą, ir elgėmės pagal lietuvių liaudies patarlę "Kieno ratuose sėdi, to dainą ir dainuoji", kad nebūtų kaip pagal kitą tos pačios liaudies patarlę "Boba iš ratų, ratams lengviau". Dar jis mums parodė didelius plakatus šalia kelio, kuriuose pavaizduota viena didelė galva ir daug mažų galvyčių aplinkui ją, išdėstytų pusmėnuliu. Jis džiaugėsi tik dėka tokių galintis gyventi savo šalyje, joje kurti ir melstis savo Dievui. Tai garbingi ir gerbiami vyrukai, kritę už islamą kovose su kitatikiais. Kuo toliau važiuodami į pietus, Irane dažnai matysime gatvėse iškabinėtas tų pačių ar kitų vyrukų, kritusių ar tai už Khomeni, ar tai už islamą, nuotraukas. Kai kurie jų dar vaikai. Kvietė jis mus ir į svečius, ar tai dabar, ar tai grįžtant atgal, bet nesinorėjo. Per daug jis kalbėjo apie tą patį. Atsisveikinant padavė man ranką. Norėjo su juo atsisveikinti ir Evelina, bet jis pasakė besantis musulmonas ir rankos moteriai paspausti negalintis. Gal ir taip, bet kaip tik tuo metu atsisuko jo žmona. Taip į Qomą nevažiavę, kadangi mes ne šiitai, o išlipę autostradoje prie miesto, užverčiam aštuoniasdešimt trečią kelio romano skyrių. Apie Teheraną ir gerbiamus vyrukus, kurie pas mus vadinami kiek kitokiais vardais, nesunkiai prisiminsite kokiais, iš žinių suvestinių.


940-950 puslapiai. Aritmetika

       "What you are doing in Iran without money?" - taip manęs klausė eilinės sustojusios mašinos vairuotojas prie šventojo šiitų miesto Qomo. Sistema man buvo jau daugmaž aiški. Absoliuti dauguma kaip taisyklė baltų senesnių mašinų važinėjančių keliuose - tai nelegalūs taksi, kuriuos Irane vietinių yra visuotinai priimta stabdyti ir su jais pavažiuoti iki kur reikia. Savaime suprantama, ne nemokamai. Savaime suprantama, mums tai netiko. O kadangi sunkvežimių nesimatė, sprendėme ką čia daryti toliau. Ateičiai sugalvojau ant balto popieriaus lapo markeriu užsirašyti "No Taxi" ir jį rodyti potencialiems pinigų prašytojams, nes jau buvo pabodę aiškinti tą patį apie autostopo idėją, kurios jie čia nežinojo ir suprasti nenorėjo kaip taip galima važiuoti be pinigų. Vyriškis su vaiku pavežė kilometrą ir bandė įsiūlyti mus į autobusą. Atsisakėme. Kadangi Irane labai pigus benzinas, tai keliuose važinėja daugybė žmonių iš neturėjimo ką veikti ir užsiiminėja visokiais niekais. Vėliau tokių sutiksime dar ne vieną. Einančiais per mokėjimo už kelius punktą mumis susidomėjo kiti iraniečiai ir nestabdomi pakvietė nemokamai nuvažiuoti į Esfahaną su jais. Sutikome. Pakeliui daug klausinėjo apie pinigus Lietuvoje, apie mūsų gaunamus atlyginimus, kainas ir panašiai. Ateičiai nusprendžiau visiems sakyti besantis studentas. Dėl šventos ramybės, kad neišlaipintų.

       Teko girdėti Esfahaną besant vienu gražiausiu Irano miestu. Aplankyta ir paneigta. Na yra ten tiltas, bet dar klausimas ar jis kuo gražesnis už Biržuose esantį senąjį plytinį Astravo tiltą. Kur kas įdomiau buvo ar mums pagaliau pavyks apsirūpinti maistu šioje šalyje. Normalių parduotuvių ten nėra, o yra tik mažytės kišenės, kurių asortimentas dažnai apsiriboja čipsais, pupelėmis, vaisiais, gėrimais ir panašiais niekais. Nėra jose užrašyta ir kainų ir tai tik pardavėjo sąžinės reikalas už kiek jis sugalvos parduoti vieną ar kitą prekę. O sąžinę to krašto prekeiviai naudoja retai ir pastoviai bando apgauti keliautoją. Pirmas požymis, kad tave jau apgaudinėja arba tuoj apgaudinės, tai pardavėjui skaičiuojant prekių kainas šalia stovinčio jo padėjėjo kikenimas. Pajutus apgaulę reikia daryti sekančiai - atsiminti sumą, kurią jis tau paskaičiavo ir grąžinti jam viską atgal, tegul skaičiuoja iš naujo, bet šį kartą jau po vieną. Tuo metu būtina akylai stebėti kalkuliatoriaus ekraną. Jam skaičiuoti baigus, suma garantuotai skirsis nuo pirmosios. Visada skirdavosi. Toks mano sugalvotas metodas puikiai veikė ir ne kartą patikrintas. Su pinigais dar painiau - jei ant tavo turimo banknoto užrašyta šimtas tūkstančių, o parduotuvėje paskaičiuos kainą dešimt tūkstančių, tai reiškia, kad tau ir reikia atiduoti tą banknotą ant kurio parašyta šimtas tūkstančių. Jokios apgaulės, kadangi kainos privačiame sektoriuje pateikiamos "červoncais", reiškiančiais kad dešimt pinigų tavo piniginėje atitinka vieną pinigą parduotuvėje. Ant visų pinigų tas pats Khomeni portretas, skirtingų nominalų kupiūros tesiskiria tik spalva.

       Esfahanas turistinis miestas, tad daug žmonių jo gatvėse ir pievelėse moka angliškai pasisveikinti "Hiliou", taip neduodami ramybės keliautojams. O šiaip mieste viskas labai tvarkinga ir gražu - pievos miesto parkuose laistomos ir prižiūrimos, šiukšlių irgi niekur nepamatysi, visi gražūs ir pasipuošę vaikštinėja. Turbūt panašiai kaip pas kokį Lukašenką Minske. Bet Evelina nusivylė - trečias Irano miestas, o jame ir vėl nieko gero. Man buvo tas pats, ne to čia važiavau. Nuotaika turėtų pasitaisyti gal tik rytoj, nuvažiavus ten kur nuvažiuoti turėtume. Surandant nakvynę, vėl kaip ir vakar Teherane, iškilo rimtų problemų, kadangi temo, o pirma nužiūrėta vieta pasirodė besanti neaiškaus kontingento žmonių susibūrimams ir tūsams pritaikyta bei naudojama. Nerizikavome ten miegoti, nes miegoti mes mėgstame ramiai. Ėjome per miestą toliau. Priešais trimis eismo juostomis kiekviena kryptimi lėkė apvažiavimas, tad teko prisiminti jaunystę, kai bėgiojome per Vokietijos autobaną. Čia reikalą apsunkino tai, kad paros metas tamsus. Ilgai taikėmės ir ruošėmės, bėgome, rizikavome. Kitoje pusėje radome mišką su aukštos įtampos stulpais virš galvų ir su ant žemės primėtytais neaišku kokiais laidais. Ryte matysim, kad tie skirti laistymui, bet naktį to nesimatė, tad atsitraukę dar kiek įrengėme nakvynės vietą kelių susikirtime, apsodintame medžiais. Taip mažai ką supratę apie Irano parduotuves ir pinigus, užverčiam aštuoniasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Ne vien maistu autostopininkas gyvas kelyje. Gyvas jis nuvažiuotais autostopu kilometrais. Kaip tik rytoj tikėjomės įveikti dar tris - keturis šimtus, kad pasiekti senąjį miestą Persepolį.


951-963 puslapiai. Senajame mieste

       Vienas vaikinas pravežė likusią dalį apvažiavimo. Jau turėjau užrašą "No Taxi" ir intensyviai juo naudojausi. Baltas lapas, juodos raidės, baltoms mašinoms, kurių vairuotojai skaityti moka. Vienas dėdė pavežė kiek jam buvo pakeliui tą rytą į darbą, o iš ten sunkvežimis vežė tiek kol jam neatsibodome. Kur išleido - aplinkui dykynės, o saulė svilina jau kaip reikiant. Pavasaris. Kelyje pasirodo visos tokios kaip eglutės išpuoštos fūros, kaip suprantu pakistaniečių. Važiuoja lėtai, o iš duslintuvų virsta juodų dūmų kamuoliai. Norėtųsi vieną tokį šoferiuką ištraukus iš kabinos iškvosti viską apie ozono skylę, apie kurią panašu jie mažai ką girdėję. Kai aplinkui smogas ir karštis, gelbsti vanduo. Čia jis nebrangus, o degalinėse galima gauti ir ledinio. Fūros ir toliau pro mus pravažiuoja ir tai yra gerai, laukiam normalios mašinos. Sustojęs mažai kuo į iranietį panašus pilietis, dar ir puikiai šnekantis anglų kalba bei vairuojantis naują "Peugeot" markės automobilį, pažada nuvežti likusius du šimtus kilometrų iki Shirazo. Pakelės kebabinėje pietų metas, porcijos mažos, o kaina jų didžiulė. Gerai, vieną kartą pavalgysim, bet ateityje patys tegul valgo savo tuos nupiepusius kebabus po šešiolika litų vienam. Važiuojam toliau.

       Vargas man, kai Evelina padavė vairuotojui paklausyti savo turimos muzikos. Ten jis aptiko kelias Lady Gaga kompozicijas ir pasirodė besąs pasiutęs jos fanas. Tada ir prasidėjo - mašinos stiklai iki durelių, karštas vėjas į veidą, o tas klykia kiek beišgalėdamas ir balso kiek turėdamas arba jau greičiau jo išvis neturėdamas. Išleiskite mane, kad ir dykumos vidury, kelias yra, aš kaip nors, kad tik nereiktų klausytis to šlamšto. Ir tik jam savo fonotekoje ar radijuje suradus Stingo "Fields of Gold" ("Tu mane prisiminsi, kai vakarų vėjas lakstys miežių laukais..."), kiek nusiraminau, kad galiu dar pabūti. Kelionei su juo baigiantis, užrašas "No Taxi" vis dar tebebuvo mano rankose, kartu su žemėlapiu. Paklausė jis manęs kas tas baltas lapas, aš jam keliais žodžiais paaiškinau reikalo esmę. Pradžioje jisai ilgai ir gardžiai juokėsi, o paskui labai rimtu veidu pasakė, kad jis ir esantis taksistas, o šita mašina, kurioje mes dabar sėdime ir su kuria nuvažiavome du šimtus kilometrų, yra jo darbo priemonė, su kuria jis užsidirbantis pragyvenimui. Bet sakė iš mūsų daug neimsiantis ir kokio šimto dolerių turėtų užtekti. Į klausimą ką dabar jis turėtų daryti, atsakiau, kad nieko ir ne juokais sunerimęs atsigręžiau į Eveliną. Ji olimpinės ramybės kupinu veidu pasakė, kad mes galime išvalyti jo namus arba nuplauti jo mašiną. Kelionė su juo baigėsi, kai neprivažiavus Shirazo kelio rodyklės rodė į Persepolį. Keldamas kuprines iš bagažinės pasijuokė, kad joks jis ne taksistas ir kad visa tai tebuvęs pokštas. Evelina viską žinojo ir kaip supratau kažkuriuo momentu jie buvo susimokę taip mane pagąsdinti. Mintyse nepažadėjau jai atkeršyti. Jau žingsniuodamas keliu link senovinio miesto prisiminiau, kad mums įlipant į jo mašiną, jam kaip ir visiems prieš tai sustabdytų baltų mašinų savininkams, uždaviau tą patį klausimą, ar nesąs jis taksistas. Tada jis man atsakė "Not actually now". Dar ilgai nedavė ramybės ką tada reiškė jo pasakyta frazė "Ne dabar". Yra dalykų Irane, kurių nesuprasi. Svarbu, kad jie patys ten save supranta.

       Persijos valdovo Darijaus I pradėtas statyti miestas, po dviejų su puse tūkstančių metų pagaliau sulaukė ir mūsų. Nors ir maniau senąjį miestą besantį prie kalnų, tačiau jokių kelio ženklų į tą pusę nesimatė, tad nusprendėme neklajoti ir važiuoti pagal rodykles iki Marvdashto. Atstumą įveikę viena mašina, priešais save ir išvydome tiesų kaip Darijaus I strėlė, medžiais iš abiejų pusių apsodintą kelią, vedantį ten kur reikia - į senovės Persijos sostinę Persepolį. O sumokėjus po litą už bilietus, artimiausias dvi valandas miestas tapo mūsų. Vaikštinėdamas po tuos griuvėsius saulei leidžiantis įsivaizdavau visokius baisius būtus ir nebūtus dalykus, vykusius ten penki šimtai metų prieš užgimstant žmonijos išganytojui. Keturi Persijos valdovai, pusantro šimto metų, keisdami vienas kitą, statė miestą, o statyti iki galo nebaigus, paties Aleksandro Makedoniečio kariai nepasivargino sunaikinti jo ugnimi. Mes radome tik tai kas likę nuo tų neramių laikų. Prieš nakvynę draugė Evelina pasišalino švarintis, o man besėdint ir jos belaukiant, jaunos iraniečių poros buvau pavaišintas mažais, žaliais ir rūgščiais vaisiais. Nejaugi iš tiesų taip blogai atrodžiau? Nenustebčiau, juk Irane valgyti tai nėra ko, teks palaukti iki Turkijos ir čia atrodyti prastai. Paklausčiau Evelinos, bet šiuo klausimu ji neobjektyvi. Nakvynės toli eiti nėjome, šalia senojo miesto mūrų matėsi medžiai, palapinėje už jų nakvojome. Naktį svečių nesulaukėme, nei ant žirgų iš praeities, nei su blogais ketinimais iš dabarties. Nubudus, susipakavus, išgėrus arbatos atėjo laikas atsisveikinti. Atsisveikinome. Eiti šešis kilometrus iki kelio aplinkui nesinorėjo, tad paėję senojo miesto pašone ir atradę naujovišką vielos tvorą, ją perlipome. Ne Darijus I aš ir mūsų nereikia išlydėti plačia medžių alėja, ir paprasto keliuko užteks. Taip Persepolio stulpams tolstant mums už nugarų, kairėje plytint žaliems javų laukams ir kur ne kur stūksant piemenų troboms, o dešinėje prie kalno slankiojant vienišam šuniui, užverčiam aštuoniasdešimt penktą kelio romano skyrių. Evelina patenkinta, man irgi patiko. Ko daugiau gali reikėti, kelionei sukant link namų į tolimą kelią atgalios.


964 puslapis. Naftos uostymas

       Iki Persijos įlankos (Gulf of Persia) - trys šimtai kilometrų, o vienas iš nedaugelio mano tikslų Irane ir buvo ten nuvažiavus pauostyti naftos kvapo, sklindančio ar tai iš vietinių naftos gavybos platformų, ar tai iš kitoje įlankos pusėje esančių Kuveito ar Saudo Arabijos naftos gavybos platformų. Atstumas vandeniu nedidelis ir palankiam vėjui esant turėčiau nesunkiai užuosti. Tačiau tada važiuoti ten ir tik dėl to jau tingėjome. Taip ir toje vietoje užverčiam aštuoniasdešimt šeštą kelio romano skyrių, kurio net nebuvo. Taip atsitinka, kad kai kurių dalykų tau nereikia ir apie tai sužinai tik ten nuvažiavęs. Kas dėl to dabar labai liūdės?


965-985 puslapiai. Neišraiškingas

       Juodi dūmai virsta ne iš duslintuvo, o iš kamino. Ir viduje erdvės tiek, kad sutilptumei ko gero penkiese ir tai dar vietos liktų. Mes atvažiuojam sena amerikoniška fūra, pasitraukit iš kelio kol dar galite. Sėdim kabinoje kaip fotelyje, žiūrim į kelią kaip filmą, užkandam iranietiškais saldumynais. Va taip kelyje link Yazdo, tarp Abarkuho ir Dehshiro, išsipildė sena mano svajonė pavažiuoti tokiu aparatu. Anksčiau tai mokėjo mašinas gaminti. Gaila, kad netoli važiavome. Vairuotojas atsisveikindamas dar įpila vandens. Neilgam mums jo užteks, nes populiarus jis tarp mūsų šioje šalyje ir kad ir kiek jo begertum, vis bus mažai, kai apie tai primena amžinai džiūstanti burna. Be vandens čia nė žingsnio ir nelaimingi tie, kurio jo neturi. Vanduo čia gyvybės šaltinis.

       Toliau šį vakarą niekur nebevažiuosime, nors dar ir galėtume. Čia aplinkui dykynės ir mums čia patinka, kad tai būtų nakvynės vieta. Vėjas lenkia prie žemės ir taip varganus dykumos augalus, o mes susėdę ant kuprinių ir dujinį balionėlį apsukę kilimėliu, kantriai laukiame kol užvirs vanduo, kad šiam vakarui turėtume arbatos. Laiko nedaug ir jau reiktų skubėti, tačiau kas iš savęs norėtų ar galėtų atimti tuos dykumos vaizdus, kuriuos radome tą vakarą tose vietose. Nelengva liepsnai kovoti su vėju, kaip kad nelengva išpuolė ir besibaigianti mūsų diena, kai keliavome autostopu nuo Persepolio link Yazdo, dienai baigiantis savo noru jo taip ir neprivažiavę.

       Pirmame sustojusiame sunkvežimyje viskas buvo gerai, išskyrus tą momentą, kad fūristai ten buvo du. Ir nors nieko blogo mums jie nedarė, bet ar tai jų įkyrumas, ar tai mūsų nenoras varyti Dievo į medį, paskatino pirmai tinkamai progai pasitaikius kelionę su jais baigti. Vos išlipus privažiavo neturintis ką veikti pilietis, iškvietė mums taksi ir net palaukė kol tas atvažiuos. Jam atvažiavus man ir vėl teko parodyti savo magišką užrašą juodomis raidėmis ant balto lapo. Paskui tykojo nelaimė ir gavosi kaip nuo vilko ant meškos. Žirniais pakrautos lengvos krovininės mašinos vairuotojas man neatrodė kažkuo pavojingas, nors atrodyti turėjo. Pradžioje važiavosi normaliai, neskaitant jo durnų klausimų apie pinigus ir šeimyninę mūsų padėtį. Paskui kelyje sustojęs bandė įtikinti, kad jam reikia patikrinti ar gerai pririštas krovinys. Pats tempė virves vienoje pusėje, o man rodė daryti tą patį nuėjus į kitą pusę. Svarbiausia čia buvo nepalikti Evelinos vienoje mašinos pusėje su juo, tad kiekvieną kartą eidamas kviečiausi su savimi. Manau, jam tai nepatiko. Ir nuojauta manęs nepagavo, kai man lipant į mašiną ir akimirkai nusukus akis, Evelina sulaukė iš jo nepadorių gestų. Geriausia aišku būtų buvę iš karto dingti, tačiau tai ne taip paprasta, kadangi mūsų kuprinės pririštos ant mašinos stogo. Važiuoti likę nedaug, kaip nors. Užėjus kalbai apie mano amžių, tas kažką suprunkštė. Tu į save pažiūrėk, pasakiau jam lietuviškai ir pagalvojau: "Pats visas apsmurgęs, vairuoji kokį tai padvėsusį sunkvežimiuką, o pilvas vos ne akseleratoriaus pedalą siekia. Matyt nuo vairo toliau stalo ar šikinyko kažin ar išvis nueini bei puikiai tiktum kokiai socialinei reklamai apie apsileidimo ir apsirijimo žalą. Tokio atvaizdas galėtų būti naudojamas ant plakatų tarptautinių greitojo maisto restoranų rėmėjų eitynėse, demonstruojant kaip pavyzdį, kad ir šalyse kur šių restoranų tinklų nėra, apsirijėlių užtenka". Supykdė jis mane konkrečiai. Kas jis toks, kad manytų, jog mano amžiaus vyrukas negali keliauti autostopu? Dar ir kaip gali, ne vienas jaunuolis mane vytųsi, ne vienam ir forą duočiau. Va toks aš ir nėra čia ko purkštauti. Dar norėjau jam pasiūlyti išsivalyti dantis, tačiau atvažiavus į vietą, nespėjau. Atvažiavus tas nemalonus tipas dar ir pinigų užsinorėjo už pavežimą, tačiau matyt tikėjosi juos gauti nukėlęs kuprines. Jas atgavę ir jam vis dar stovint ant stogo, skubiai pasišalinome laukais link netoliese buvusios mečetės. Ten ir pavalgėme. Diedukas atvežė iki Abarkuho. Per visą miestą teko eiti, užtat jo gale sudorojome raudoną arbūzą, nes arbūze daug vandens, o vanduo - gyvybės šaltinis.

       Užviręs vanduo ragina skubintis. Nieko nelaukdami paverčiam jį arbata. Aš - juodąja, Evelina - mėtų. Po dykumą pasklinda skirtingi jų aromatai. Saulė seniai jau nusileidusi, dykuma paskęsta prietemoje, puodelius arbatos spaudžia mūsų delnai. Viskas tobula ir viskas mūsų, mums ir su mumis, kai ne tiek daug ir reikia. SMS lekia į Lietuvą, pasveikinu brolį su gimtadieniu. Žiūrėti ir žiūrėti man į tą dykumą ir amžiais sėdėti taip apsikabinus Eveliną, kad tik amžiais tai tęstus. Kur tavo triukšmas, triukšminga šalie ir kur tavo žmonės iš tavo megapolių skruzdėlynų? Viso to čia nelikę - tik vėjas, akmenys, smėlis, kelias, keli namai toliau ir kalnų grandinės horizonte. Niekas čia neateis, nei iš namų, nei iš kalnų. Geros nakties ir labanakt, kai mane miegoti pakviečia žalias namas ir jame jau įsitaisiusi mano gyvenimo draugė. Ne taip viskas čia būtų be jos.

       Kitą rytą atsibusiu labai anksti, dar švintant. Nežadinsiu nieko daugiau, nes Evelinai ir taip nepatinka kad anksti keliuosi kai kelyje, o aplinkui dykumoje daugiau nieko gyvo ir nėra. Ir ką pasakyčiau pažadinęs. Supykęs ant daiktų, vis netelpančių į kuprinę, susiraižysiu ranką į brūzgynus. Visai tokia ne kokia mano dienos pradžia. Kelyje link Yazdo atsiduoda benzinu. Juokas iš europiečių pastangų ir norų Europoje saugoti aplinką bei gyventi švariau. Čia dėl to galvos niekas nesuka. Net ir sustojęs kur su reikalais, retas kuris gesins variklį, palikęs jį dirbti kad ir keliolikai minučių. Kokios problemos? Yazdo parduotuvėje dar kartą turėjau progą įsitikinti, kad atrodau matyt tikrai prastokai, kai pardavėjas atsisakė iš manęs paimti pinigus už mano pasirinktus produktus. Nors ir suma nedidelė, bet vis tiek malonu, kad ne visi šios šalies prekeiviai sukčiai ir apgavikai. Džiaugiausi tuo grįžęs pas manęs laukiančią draugę. Paskui ilgai ėjome iš Yazdo, o išeiti niekaip negalėdami, suvalgėme eilinį arbūzą ir stabdėme mašinas gatvėje. Toks vaikinas sustojo ir nors jam buvo neįmanoma išaiškinti ko mums reikia už miesto, bet kol ta kryptimi vežė, tol mums gerai. Pakeliui dar bandelių vaikis sau nusipirko. O atvežęs prie miesto pakraštyje įsikūrusios autobusų stoties, išlipant mūsų užklausė - "Where is my money?". Kvailys, neaišku kur atveža, o atvežęs dar kažkokių nebūtai "savo" pinigų nori. Nuėjome tolyn, o tas nuvažiavo atgal, matyt gražinti bandelių, kadangi pinigų iš mūsų negavęs, vargiai kuo turės už jas susimokėti.

       Tarp Yazdo ir Teherano plyti didžiulė Dasht-e Kavir dykuma. Išsiruošėme autostopu į jos pakraštyje įsikūrusį Bafq miestelį. Kelias - visiškas šunkelis, mašinų - nerasta. Buvau jau visai praradęs viltį ten nuvažiuoti, tačiau iki paskutinės akimirkos gerbiau Evelinos norą ir užsispyrimą. O tada ir mašina atsirado, ir šimtas kilometrų nepakeliui neprailgo. Aplinkui - tik smėlis, akmenys, kalnai ir minimali augmenija. Kada ir kur dar tai pamatysi? Išlipome įvažiavę į Bafq, nes tikslas ne jame. Buvo vidurdienis ir nuo dykumų pučiantis vėjas vertė jaustis lyg į tave būtų atsukti didžiuliai be perstojo dirbantys karšto oro ventiliatoriai. Kada ir kur dar tai pajusi? Pasėdėjome, atsigėrėme gaivinančių gėrimų, pasižvalgėme, o tada stabdėme mašinas atgal. Ir vėl sustojo amerikoniška fūra. Joje vietos kaip salione prie televizoriaus, o vairuotojui kad perjungti bėgį, kiekvieną kartą tekdavo nemažai paplušėti prakaitą nuo kaktos braukiant. Tik gaila, kad neilgai su juo važiavome, nes kelyje sustabdė policija ir įsodino mus į prabangią iraniečių šeimos mašiną. Nesutrukdė jų visų ir tai, kad gale jau sėdėjo du šeimos vaikai, tilpome visi. Nors mašina važiavo greitai, o vairuotojo žmona visą kelią vaišino saldumynais ir vaisiais, mums abiems buvo liūdna išlaipintiems iš ano sunkvežimio. Kada ir kur dar tokiu pavažiuosime? Dar vienu automobiliu įveikę Yazdo apvažiavimą, o fūra neprivažiavę Meybodo, nakvynei vėl apsistojome dykynėje, šį kartą kiek apsodintoje medžiais. Nakvynė kaip nakvynė, visai nieko ypatingo. Prieš tai dar paskutinė iš Irano SMS žinutė mamai už 2,40 Lt. - mes gyvi, sveiki, laimingi ir kartu, viskas gerai, neužilgo ieškokite ir surasite Turkijoje.

       Atvažiavę į artimiausią miestą, kurio vakar dėl artėjusios nakties nebepasiekinėjome, miesto fontane surengėme maudynes. Centrinė gatvė ir čia standartiškai nukabinėta gerbiamų vaikinų nuotraukomis, dauguma jų jaunesni už mane. Šiurpiai ir bauginančiai atrodo toks mirties afišavimas, nors galbūt toks ir yra tų kas tai iškabinėjo tikslas. Meybode neužsibuvome, kaip neužsibuvome ir aplinkiniuose miestuose, kadangi sustabdėme mašiną su dviem vaikinais, važiuojančiais keturis šimtus kilometrų iki to paties šventojo šiitų miesto Qomo. Į miestą ir vėl neužsukome, o prie kelių mokėjimo punkto jo pašonėje ruošėmės kovai su taksistais. Bet prieš tai trumpam išsiskyrėme, kai berniukai į dešinę, o mergaitės į kairę. Ne į tualetą mes ėjome, o į jų šventovę. Tokios taisyklės, o jų nežinantiems lentelė pakabinta su rodyklėmis kam ir kur eiti. Kiek mačiau vyrų pusėje, tai jie ten kas gulėjo, kas klūpėjo, kas sėdėjo, taip bendraudami su savo aukščiausiuoju. Kelias į Teheraną kaip ir reikėjo tikėtis pasirodė besantis gardus kąsnelis kiekvienam norinčiam užsidirbti pinigo, taigi ko jau ko, bet nelegalių taksistų ten netrūko. Pinigų norėjo visi - jaunimas, suaugę vyrai, pensininkai. Galų gale sustojo atrodo normalus jaunas bachūras su nauju baltu "Peugeot" markės automobiliu. Į mano pasakymą, kad pinigų mes neturime ir neduosime, jis paklausė "Where is your money?", kas reiškia kur mūsų pinigai. Pagalvojau, kad matyt ten kur jiems ir priklauso būti - mūsų kišenėse. Pokalbį jis tęsė toliau "All this country working for money", kas reiškia jog visa šita šalis dirba dėl pinigų arba pinigams. Pagalvojau, pas mus irgi panašiai, bet ne nelegaliais taksistais gi visiems dirbti. Aš ir toliau išlikau kategoriškas - "No money. Is it problem for you?", kas reiškia nėra pinigų ir ar tai kokia problema jam? Tas atsakė "No". No tai no ir mes sėdėjome jo mašinoje, lekiančioje į Irano sostinę Teheraną. Taip į ten atvažiavę ir išlipę prie pirmos metro stotelės, užverčiam aštuoniasdešimt septintą kelio romano skyrių. Laukė dviejų valandų trukmės jau gerai žinomas maršrutas trimis metro linijomis su galybe žmonių.


986-988 puslapiai. Persų vaišingumas

       Kaip ir reikėjo tikėtis, už Teherano nakvynės vietos nebuvo. Sparčiai temo ir sutemo, o mes ėjome atrodytų niekada nesibaigiančiu miestu. Nepuoselėdami vilčių, kad jis kada nors baigsis, tikėjomės rasti kokį tai nuošalesnį kampą, kad išsimiegoti. Priėjome šalia kelio apgriautą aukštą sieną, už kurios nieko, išskyrus degėsių žymes, nebuvo. Ta siena saugojo iš vienos pusės nuo kelio, kai iš kitų trijų pusių stovėjo namai. Geriau kažin ar ką rasi, tad daug negalvoję įrengėme nakvynės vietą, paslėptą už aukštų žolių. Ryte kaip žinodami pažeidėme nusistovėjusią tvarką ir arbatą virėme jau susikrovę daiktus į kuprines, o ne kaip įprastai rytais prie palapinės. Tą senį ateinantį pamačiau jau iš toli. Ir kaip baslį pasigriebė, irgi mačiau. Reiškia reikėjo skubiai dingti, tačiau buvo jau per vėlu - senis mosikavosi basliu prieš pat nosis. Pataikyti tai jis nepataikė, bet arbatos pusę puodelio per jį išlaisčiau. Ot bjaurybė. Vytis nesivijo. Jau prie kelio gerdamas tai kas liko, dairiausi to kas galėtų nors ką paaiškinti. Tokių neatsirado. Nei ta teritorija buvo aptverta, nei joje ko buvo, išskyrus kelis apdžiuvusios žolės stagarus. Taip nurašę tai dainomis apdainuotam ir legendomis apipintam persų vaišingumui, užverčiam aštuoniasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Kad dar kada sugalvočiau Teherane miegoti.


989-998 puslapiai. Keliautojas kaip svečias nuo Dievo

       Kiekvienam veiksmui turi būti ir atoveiksmis ir ryte vos negavus per kupras, vakarui lauk pakvietimo į svečius vakarienės. Kelyje už Teherano mus vėl pasitiko taksistų tuntai, o sunkvežimio sustojimas tų zujančių mašinyčių sraute atrodė išties įspūdingai. Sunkiai pakrauta mašina važiavo į Tabrizą, o fūristai keikė Khomenį ir visą sistemą, vaišindamas mus apelsinais ir saldumynais. Jautėmės grįžę į vaišingų ir draugiškų azerų kraštą. Ir kaip supratau, šiaurės Irane žmonės nelabai mėgsta visa tai kas vyksta jų šalyje, o ir gerbiamų vaikinų nuotraukų gatvėse matyti jau nebeteko. Tačiau iki Tabrizo su juo nevažiavo, nes netenkino greitis, tad paprašėme būti išlaipinti prie pirmo miesto kelyje, Quazvino. Irane prie kiekvieno miesto autostradoje yra mokėjimo už kelius punktas, turėjo būti ir čia. Sustabdę kelio priežiūros mašiną, jį pasiekėme. "Tai ne mašina, o restoranas", sakė sekantis mūsų vairuotojas. Ir buvo jis teisus - priekyje sėdėjusi jo žmona virė kava, plovė uogas, traukė sausainius ir saldainius, viską atiduodama mums. Nors nesijautėme iš bado krašto besantys, tačiau jeigu duoda reikia ir imti. Važiavo jie ten kur mums reikėjo - į Tabrizą, o tai daugiau negu keturi šimtai kilometrų.

       Už Zanjano prasidėjo peizažai su žaliais kalnais abiejose kelio pusėse. Nors į priekį irgi važiavome šiuo keliu, bet tada naktį to matyti ką matėme dabar, negalėjome. Artėjant prie tikslo pasikvietė jie mus pas save į svečius, tačiau mes atsisakėme motyvuodami laiko stoka. Ir tai buvo tiesa, kadangi laikas nenumaldomai seko, palikdamas mums tik devynias dienas keturiems su puse tūkstančio kilometrų iki namų nuvažiuoti. Bet anie nenusiramino ir paskambinę savo sūnui davė pakalbėti su juo. Tas irgi kvietė. Sutikome, nebuvo labai sunku įkalbėti. Atvažiavę į miestą ir apsipirkę turguje, mūsų geradariai keikė visus to miesto prekeivius, išvadindami juos sukčiais bei vagimis. Gera buvo žinoti, kad ne mes vieni tokios nuomonės apie šios profesijos atstovus toje šalyje. Namuose mus visus sutiko sūnus, duktė ir šeimininko sesuo. Svetainėje vėl reikėjo valgyti, šį kartą vaisių popuri. Kokių tik ten jų nepridėta, didesnės dalies nei matęs prieš tai buvau, nei jų pavadinimų žinojau. Šnekėjome apie įvairius dalykus, išskyrus religinius ir aš nekantriai laukiau, kada užeis kalba apie juos. Kai paklausė, ar jau norime važiuoti toliau, ar pasiliekame nakvynės, tai pasirinkome antrą variantą. Jų sūnus laisvai kalbėjo vokiškai ir angliškai, žadėjo aprodyti miestą Tabrizą. Kas to atsisakytų. O ir devynias likusias dienas pradėsime skaičiuoti nuo rytojaus.

       Iki to laiko nežinojau didelio skirtumo tarp žodžių "krikščionis" ir "katalikas". O ten sužinojau, kai Evelinai atsakant į namų šeimininko klausimą apie mūsų religiją, ji pasakė, jog mes esame "Christians". Po šio žodžio vyro akys vos neiššoko ant kaktos. "Juwes?" - paklausė jis, nutęsdamas "u" raidę? Paskui dar papildė - "I dont Juwes". Kalba ėjo apie žydus ir teko skubiai jį raminti, jei nenorėjome savo viešnagės tuose namuose baigti. Žodis "Catholics" jam pasirodė besantis priimtinesnis ir jokių neigiamų emocijų jau nesukėlė. Situacija suvaldyta. Užvalgius sausainių ir atsigėrus sulčių, man pasidarė bloga. Tą vakarą vaikinuko vedžiojami po Tabrizą ieškojome ten kažko gražaus ir įsimintino, tačiau nieko tokio neradome. Jeigu jau vietiniai tokių vietų nežino, tai matyt nieko ten ir nėra. Jam pasiūlius ko nors nupirkti iš greito maisto, mandagiai atsisakėme. Bent jau aš dar ne visai gerai jaučiausi po popietinio nokauto, tad nusprendžiau kiek pailsėti, nes nujaučiau kad gausim dar ir vakarienę grįžę į namus. O kol kas apžiūrėjome kilimus parduotuvėje ir vakarinę musulmonų maldą pro mečetės langą. Paskui važiavome taksi, kurio vairuotojas jautėsi kaip žuvis vandenyje, nardydamas perkrautomis miesto gatvėmis. Grįžus taip ir atsitiko, kur namie mūsų visų jau laukė vakarienė. Susėdę ant žemės mėgavomės patiekalais iš jūrų gėrybių. Aš vėl galėjau valgyti ir tuo labai džiaugiausi. Nuodėmė būtų neparagauti tokio gėrio. Tėvas, motina, sūnus ir keliautojai nuo grindų nesikels, maistą ir arbatą atneš arba dukra, arba netekėjusi šeimininko sesuo, gyvenanti kartu su jo šeima. Ten tokios taisyklės. Ir Khomeni portretas rėmelyje ant sekcijos padėtas. Ir lentelė su išgraviruotu Alaho vardu pakabinta, bet pats šeimininkas mane patikino, kad tai tik vardas ir lentelei nesimeldžiama. Radikalaus islamo šalyje mums paklojo patalus ant žemės. Kaip sako patys iraniečiai, grįžus namo ir uždarius namų duris už savęs, galima daryti ką nori. Taip išsimiegoję ir ryte nuvežti į kelią už miesto, užverčiam aštuoniasdešimt devintą kelio romano skyrių. Islamo religijoje su Alahu priešakyje yra sakoma, kad keliautojas - tai svečias nuo Dievo ir jam apsilankius musulmono namuose, tiems namams bus laimė ir ramybė. Gerai, kad vieną tokią dieną ir mes buvome laimę ir ramybę namams nešantys.


999-1015 puslapiai. "Brolis"

       Tabriz - Ankara - Istanbul galėtų skambėti kaip autobuso ar traukinio maršruto pavadinimas stotyje, tačiau neskambės, nes ir tai mes važiavome autostopu ir tai tapo dar viena dviejų tūkstančiai kilometrų užkandėle keliautojo meniu. O kol kas paskutiniai Irano kilometrai tirpo kaip ledai saulėje, be didesnių nuotykių ir reikšmingesnių įvykių. Važiavome kaip mokėjome - šešios mašinos, du šimtai kilometrų ir žiūrėk jau pažįstamas tau ir matytas Bazarganas. Ten belikę išsikeisti į dolerius turimas vietinės valiutos atsargas. Nesugebėjome išleisti šimto dešimties dolerių per abu, nes nėra ten ko pirkti. Gegužės 26 dienos vakaras, kai devynios Irane praleistos dienos uždaromos antspaudu į pasą apie mūsų išvykimą iš tos šalies. Ir kai pareigūnas manęs paklaus kaip man Iranas, sakysiu jam tiesą - "Normal". "Just normal?" - manęs nesupratęs, akis nuo savo popierių pakėlęs, pasitikslins jis. Aš nepratęs meluoti ir girti to ko nėra, o Iranas tiesiog norma. Ir tai pakankamai aukštas įvertinimas. Žinau tik vieną, kad tai nėra šalis iš kurios būtų gaila išvykti, tačiau nežinau ar tai yra šalis, į kurią kada nors dar norėčiau sugrįžti. Ko tikrai pasiilgsiu iš Irano, tai jo autostopo - sunkaus, užknisančio, pavojingo, užtat įtraukiančio ir nė minutei nepaleidžiančio iš veiksmo. Na, dviejų dalykų, dar Evelinos - baltai apsirengusios ir su skara ant galvos. Kitoje geležinės tvoros pusėje Turkijos pasieniečiai kvailų klausimų jau neuždavinėjo.

       Beribės akimis neaprėpiamos pievos prie Ararato kvieste kvietė ten ir apsinakvoti. O ir laikas tam jau buvo tinkamas, tad per daug negalvoję ir neieškoję, patraukėme tomis pievomis kur akys veda. Sunkiai įsivaizduoti galėčiau gražesnę ir įspūdingesnę vietą nakvynei, nei tą vakarą turėjome, kada nieko įsivaizduoti nereikėjo. Evelinai besitaisant guolį palapinėje, aš padirbėjau fotoaparatu. O man pagaliau susiruošus lįsti į namus, tolumoje pamačiau pieva link mūsų ateinančius svečius su automatais ant pečių. Prisistatė jie kaip Turkijos pasienio apsauga ir paprašė mūsų iš čia pasišalinti. Nei pasų, nei pirštų antspaudų netikrino, elgėsi draugiškai ir maloniai. Taip gražiai paprašytiems teko sugriauti namą ir eiti ieškoti jam vietos kitur, nors visą kelią juos ir keikėme. Nelengva man įtikinti Eveliną, kad tolumoje lojantys šunys mūsų nepuls. O ir vietos nakvynei jau sutemus nelabai kur ir buvo ieškoti. Tad perėjome į kitą kelio pusę, kur stovėjo ilga vilkikų eilė ir pievose ne per toliausiai nuo jų įsikūrėme. Ryte tolumoje išgirdau ganomų avių mykimą, kai didžiulė jų banda, genama piemens ir kelių šunų, judėjo tik jiems žinomais keliais. Mes nemiegojome ant jų tako ir mums buvo ramu. Su iraniečiu, tikiuosi jau paskutiniu, nuvažiavome iki pirmo miesto Dogubayazito, kur atvežęs tas užsinorėjo pinigų. Atsibodo jie man ir pinigų jis kaip ir priklauso negavo, užtat kelis metrus važiavo paskui mus nueinančius reikalaudamas to ko jam nepriklauso. Ne šuo, ramiai sau vaikštinėjęs prie degalinės ir niekam per daug netrukdęs, turėjo kelti nerimą, o būrys vaikų, šalia kelio ganiusių avis. Neužilgo jie atsirado prie mūsų ir klausinėjo visokių nesąmonių, prašinėjo rūkalų bei pinigų. Kaip visada pilnai pasitikėjau savo jėgomis reikalui esant apginti savo Eveliną nuo šunų, tačiau mažai ką galėjau sugalvoti gindamas nuo murzinų ir apdriskusių vaikiščių. Beliko nekreipti į juos dėmesio ir laukti.

       Kaip visada tokiais atvejais atsitinka, išgelbėjo sustojusios mašinos vairuotojas, su pertrauka pakelės kavinėje atvežęs mus į Agri. Prieš tai čia buvus Kurdų valstybei, miestas vadintas Karakose, kas reiškė juodas vyras be ūsų. O dar prieš tai, šimtas metų nuo mūsų dienų, miesto gyventojų daugumą du trečdalius sudarant armėnams - Karakilise. Mieste armėnų neliko turkų vykdyto armėnų genocido metu dvidešimto amžiaus pradžioje - visi buvo arba išžudyti arba išvaryti. Tai kitas reikalas, šalia atimto iš jos Ararato kalno, dėl ko Armėnija su Turkija nepalaiko diplomatinių santykių iki šiol. Taigi viešnagę Agri mieste taip ir būtume baigę šia liūdna gaida, jeigu už miesto nebūtų pralinksminęs sustojusio sunkvežimio vairuotojas. O norėjo jis, kad madam sėstų tarpe tarp jo ir manęs. Įdomu, kodėl ne ant kelių iš karto? O gal man ten reiktų atsisėsti? Linksma ir tenka išlipti dar net nepradėjus važiuoti - ir man, ir madam Evelinai. Tik gaila žmogaus, už neatsargiai ne vietoje ir ne laiku ištartą žodį netekusio galimybės pabendrauti su užsieniečiais. Kada dar jam kita tokia galimybė pasitaikys? Sekančiu sustabdytu vėl sunkvežimiu išvažiuojame Erzurumo link, į kurį užsukti jokio reikalo nėra, tad pakelės kebabinėje sukirtę po porciją kebabų, galime tęsti kelionę namo. Grįžus į kelią oras stipriai atšalęs, tenka papildomai apsirengti. Fūra nuvažiavus šį kartą minimaliai kilometrų, vairuotojas iškviečia gerti arbatos, o ir niekur toliau nevažiuoja, tačiau siūlo važiuoti su iš kažkur atsiradusiu jo draugu. Žinom mes tuos jų draugus. Atsisakome ir toms minutės pertraukėlėms su jais galutinai pabodus, Askale kaimą pasiekiame lengvuoju automobiliu.

       Vėl ir vėl mintimis grįžau į tą rytą, kai dar nebuvau jos praradęs. Prisiminiau jos kartoką skonį ir aromatą, žadinusius mane rytais ir migdžiusius vakarais. Kaip dabar bus be jos, šiandien ryte jai pasibaigus? Kad viskas būtų kaip buvę, pakeliui esančioje parduotuvėje jos atsargas ir atnaujinau. Aš vėl turėjau arbatos ir dabar tai jau tikrai užteks. Beje, toje parduotuvėje Turkijoje, pastebėjau keistą dalyką - ten matėsi surašytos kainos. Ne taip kaip kaimyninėje šalyje, iš kurios vakar atvažiavome. Galvojau, kodėl aniems nepasimokius iš savo kaimynų? Kelyje rinktis vėl nelabai buvo iš ko, tad teko imti dar vieną kelio mums pasiūlytą sunkvežimį kelionei į Erzincaną. Standartiškai miesto neprivažiavę, nusiėmėme nakvynės. Tam vakarui tapau varlių choro dirigentu, kurios matyt mūsų atvykimo proga surengė ypatingą ir tik mums skirtą koncertą. Malonu buvo man jų klausytis, o žalias gamtos peizažas aplinkui su kalnais snieguotomis viršūnėmis tolumoje mažai kuo tepriminė Turkiją, jau greičiau kokią šiaurės Švediją ar Norvegiją. Žalioje palapinėje žalios gamtos apsupti ten ir miegojome. Kitą dieną, pagal skaičių jau dvidešimt ketvirtąją kelionės, nuo ryto nesustabdę pirmos pravažiuojančios mašinos, o sustabdę tik antrą ir ja atvykę į Erzincaną bei sutvarkę ten asmeninius reikalus vietinėje kebabinėje, nužingsniavome per miestą už jo, kadangi mums reikalingas apvažiavimas pasirodė besantis atiduotas į remontą. Popiet be didesnių nuotykių ir su fūristo nupirktais pietumis atsiradome Sivas. Tam prireikė viso dviejų mašinų. Iš Sivas važiavome iki ne per toliausiai esančių kelių susikirtimo, kur aplinkui mus ir vėl kaip maitvanagiai rinkosi vaikai. Laukėme kas išgelbėtų.

       Visą ilgą kelią, kurį kartu su juo nuvažiuosime iki Stambulo, vadins jis mane broliu. Rusiškai, nors ir ne rusas jis, o tik kažkada Rusijoje dirbęs turkas. Nors ir aš jam ne brolis joks, o tik kelyje sutiktas nepažįstamas trijų savaičių barzda apžėlęs keliautojas. Į Stambulą nenuvažiavome tiesiu taikymu, bet su dviem visai netrumpais sustojimais ilgame aštuonių šimtų kilometrų kelyje. Pirmas - visai netrukus, pas jo seniai matytą armijos draugą. Prisimenu buvo didelis namas kaime su daug gyventojų jame - tėvas, motina, trys sūnus su žmonomis ir vaikais, dar duktė. Vyrai šnekučiavosi susėdę priemenėje, keliautojai klausėsi jų ne per daug ką suprasdami ir kartais sulaukdami išverčiamo vieno ar kito sakinio į rusų kalbą, moterys zujo gamindamos vakarienę, vaikai mokėsi vaikščioti. Nė lašo alkoholio armijos draugų susitikime nereikėjo, kaip kad neretai pas mus atsitinka. Turkų moterims baigus ruoštis ir gaminti valgį, turkų vyrams ir keliautojams ant žemės buvo patiesta staltiesė ir ten sudėtos visos gėrybės - blynai, alyvuogės, arbata, dar kažkas. Po sočios vakarienės dar už trijų šimtų kilometrų jau Kirikkale mieste laukė sotūs naktipiečiai pas dar vieną iš jo draugų. Kur matyta - atvažiuoji po vidurnakčio pas žmones, o jie tavęs jau laukia visa šeima ir stalą padengę. Jeigu pavalgęs daugiau arbatos neišgersi, šeimininkas per galvą versis, kad įsiūlytų papildomą puodelį kitą. Netrukus privažiavome Ankarą ir jos autobusų stotyje sutikę dar vieną jo draugą, jau keturiese nuvažiavome link Stambulo. Taip paryčiais pasiekę šio didžiausio Turkijos miesto prieigas prie Izmito, užverčiam devyniasdešimtą kelio romano skyrių. Nors mūsų sutiktas vairuotojas turkas tą vakarą ir naktį neturėjo namų, tačiau mes pabuvome svečiais nuo Dievo net trijuose namuose - jo mašinoje ir dviejų jo draugų namuose. Ramybė ir laimė tiems namams.


1016-1028 puslapiai. Laukinių reksų šalyje

       Priėmėme Stambulo mums mestą iššūkį įveikti jį autostopu. Iššūkis, kadangi niekas tiksliai nežino nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi, nei kiek tęsiasi. Ženkluose parašyta, kad iki centro devyniasdešimt septyni kilometrai ir laikas buvo pradėti juos kaip saulėgrąžas gliaudyti. Tam pirmiausia reikėjo patekti į autostradą, tai padarėme ant įvažiavimo sustabdę fūrą. Išlipome už Korfezo, palikę keturias dešimtis nuvažiuotų kilometrų už nugarų. Nuo ten ne autostrada ir dvejomis mašinomis pasistūmėjome šiek tiek už Gebze. Antros jų vairuotojas fūristas patarė, kad mums geriau į autostradą, nes ten praeina visas tranzitas. Lyg patys to nežinotume. Sekančia mašina grįžome į per miestą einančią autostradą ir sėkmingai ja pasiekėme tiltą per Bosforo sąsiaurį. Nuo kaktų prakaitą galima nusibraukti, kažkur apie pusę kelio jau įveikta. Bet poilsiui laiko nėra, norisi greitai apsiforminti. Prieš tiltą patekę į totalų kamštį, stabdėme tiesiog jame ir tokiomis sąlygomis. Sustojęs kebabinių turėtojas daug kalbėjo ir vežė per kaip visada nesibaigiantį miestą iki kažkur, jau Europinėje Stambulo dalyje. Kadangi aplinkui namų dar buvo, reiškia tai dar ne pabaiga. Ten palaukus ne daugiau penkių minučių, sustojo gamyklos savininkas ir galutinai išvežė iš to skruzdėlyno, paleidęs autostradoje ties nusukimu į Luleburgazą. Išsitiesę pievoje, galėjome atsikvėpti, Stambulas buvo mūsų. Pašėlęs tempas - be sustojimų ir poilsio, be dvejonių ir atvangos, be klausimų ir atsakymų. Tik važiuoti, važiuoti, važiuoti. Jaučiausi maloniai pavargęs, lyg ką tik būčiau nuravėjęs kokį hektarą cukrinių runkelių, prisiminimas iš vaikystės. Ir laimingas. Iš tų laikų, kai dviese autostopu įveikinėjome ir įveikėme didžiausią Turkijos miestą, liko dvi nuotraukos. O kelias iki sienos pasirodė besantis tuštokas, tik retkarčiais juo pravažiuodavo viena kita mašina. Sustoja mašinos ir veža, kad ir netoli. Užtat ir reikia jų dar keturių. O paskui Turkija pasibaigia, nes jau ir laikas, o ir užteks.

       Mano planų autostopu pravažiuoti per Bulgariją vos nesugriovė trys nupiepę šunys, slampinėję kitoje sienos pusėje ir savo slampinėjimu įbauginę šunų bijančią Eveliną. Nors tu ką, niekaip manimi ji netiki, kad šioje šalyje palaidų ir benamių šunų nėra ir kad tai ne kokia Rumunija. Tai kas kad prie sienos vaikšto vienas kitas jų atstovas, prie sienos tai galima ir prie sienos nesiskaito. Konfliktinę situaciją išsprendė turkų fūristas, pavežęs kelis kilometrus iki turkų stovėjimo aikštelės, netoli kurios suradome tikrai neblogą, ramią ir tykią vietelę nakvynei. Ko daugiau reikia keliautojams, praeitą naktį nemiegojusiems? Nebent kad šuo neateitų. Naktį šunų neužsuko, ryte irgi, tada supratau - Bulgarija mano. Moteriškė nuo ryto nepasididžiavo sustoti ir atiduoti savo pusryčius, pirktus degalinėje. Su ja pavažiavome iki Haskovo. Į miestą nelindome, užteko ir kelio šalia jo. Kitoje pusėje stūksojo didžiulis ir baisiai atrodantis pastatas išdaužytais langais. Matyt kokia gamykla. Sunku buvo tuo patikėti, bet ji veikė. Kiekvieną kartą mums važiuojant per šią šalį su turkų fūristais, tie amžinai dejuoja ir skundžiasi, kad Turkijos nepriima į Europos sąjungą. O va tokią Bulgariją, kurioje nėra net ekonomikos, ėmė ir priėmė. Ką, aš koks euro komisaras kad nuo manęs tai priklausytų? Jie teisūs - Turkija tikrai kur kas geriau atrodo, tačiau gal bent į žemėlapį kada pažiūrėtų? Skundėsi ir šis vairuotojas, keikė Bulgarijos kelius, tačiau džiaugėsi, kad čia daug turkų vairuotojų ir daug kavinių, dirbančių jiems. Sustojus vienoje tokių buvau nemaloniai nustebintas, kai Evelina parodė į prie baro atėjusį turką, kuriam ant kelnių užpakalio srityje matėsi dvi šlapios dėmės, matyt nuo rankų. Jis kažką kalbėjo su darbuotoja, atėjusia kartu su juo. Abejonių neliko - padavėjomis čia tikrai dirba ne vien mokytojos ir darželių auklėtojos laisvu nuo darbo metu. O aš tai galvojau. Mūsų vairuotojas užpirko mums pietus, skaniai ir sočiai pavalgėme. Jo draugas rusiškai siūlė dar, bet mes jau atsisakėme. Sofijoje nusprendėme nelipti, koks buvo pradinis planas nuo ten iki Budapešto važiuoti traukiniu, kadangi transportas, kuriame sėdėjome, važiavo iki Serbijos sienos. Ten nuvažiavę ir išsiskyrėme, su vairuotoju.

       Serbijos pusėje apie gerą autostopą nebuvo nė kalbos. Tris valandas prastovėjome pačiame pirmame kaime už sienos. Visi pravažiuojantys važiavo kokie tai nelaimingi ir susirūpinę, lyg Izraelis būtų paskelbęs karą Iranui. Išgelbėjo dar viena dar vieno turko fūra. Kadangi turkų tranzitas per Serbiją važiuoja link Kroatijos, tai reiškė tik vieną, kad Belgradą su juo mes pasieksime. Pravažiavę siauru keliu su žemais ir kompaktiškais tuneliais, išvydome miestą Nišą, o autostradoje už jo palydėję nusileidžiančią saulę, nurūkome link Didžiosios Serbijos sostinės. Prieš vidurnaktį atvykome prie Belgrado, tačiau ne į Belgradą. Eiti nelabai kur, autostrada. O dar ir viena kelio pusė uždaryta remontui, tad visos mašinos nemažais greičiais lėkė visai šalia. Kiek paėję ir pamatę kad toliau kelias net neapšviestas, idėjos eiti juo atsisakėme. Buvo baisu. Grįžę į išeities tašką ėjome į kitą pusę, kur mano prisiminimais pravažiuodamas mačiau mokėjimo už kelius punktą. Atmintis neapgavo. Blogiausiu atveju miegosime šalia esančioje pievoje, geriausiu atveju sustabdysime mašiną, kurios čia važiavo kiek lėčiau. Taip ir toje vietoje vidury nakties atsiradus normaliam bachūrui ir jau gerokai po vidurnakčio pasiekus miesto centrą, užverčiam devyniasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Apie įveiktą autostopu Stambulą, apie pasiektą autostopu Belgradą ir apie laukinius reksus, kurių Bulgarijoje gal ir yra, bet tą kartą nesimatė.


1029-1043 puslapiai. Nutrintais keliais. Kelias viską išspręs

       Likę keturios dienos grįžti namo. Mažai. Tad Belgrade naktį laukėme traukinio, kad pavažiuoti tris šimtus penkiasdešimt kilometrų iki Budapešto. Pirminis planas važiuoti traukiniu iki Budapešto jau nuo Turkijos pabaigos, taip ir liko planu. Teisingai susiklosčius aplinkybėms, Eveliną atsiviliojau net iki Belgrado. Pasakytų - apgavikas, kaip visi vyrai, kur per filmus rodo, bet ji atrodė patenkinta ir neliūdėjo. O ir fūrai pravažiuojant Sofiją galėjo rinktis kur labiau norinti - ar į baisią to miesto stotį, ar likti kelyje. Taip kad ne visišku apgaviku aš ir jaučiausi. Naktis Belgrade neprailgo, o Budapešte atsiradome po pietų. Ten, Europos Sąjungos valstybėje, geležinkelio stotyje visiems matant ir ant akių, mus stipriai apgavo ant oficialaus dolerio keitimo kurso. Gerai, kad bent nedaug keitėme, tačiau pats faktas abejingais nepaliko. Apsirūpinę maistu išėjome ir išvažiavome už miesto. Ketvirtą kartą ta kryptimi iš miesto išsigaudamas, aš geriau žinojau kaip tai daryti, kur eiti ar kiek nemokamai pavažiuoti miesto transportu. Nemokamai todėl, kad atkeršyti Vengrijos sostinei už apgavystę valiutos keitimo punkte ir susigrąžinti tai kas prarasta. Tai principo reikalas. Jau už miesto einant keliu ir beieškant vietos autostopui, sustojo automobilis. Jo vairuotojas iš paskos sustojusiems ir garsiniais signalais dirbantiems piliečiams labai aiškiai ir vienareikšmiškai parodė ką apie juos galvoja, iškėlęs vidurinį pirštą. Supratome, kad labai skubėti susikraunant kuprines nebūtina. Pats taip daug keliavęs vyrukas mus suprato, kvietė ir nakvynės pas save į kaimo turizmo sodybą, tačiau po praeitos nemiegotos nakties jautėmės pavargę, tad atsisakėme. Vengrijos belikę dvidešimt kilometrų, o iki namų - visas tūkstantis ir trys dienos - penktadienis, šeštadienis ir sekmadienis. Nebevažiavome toliau tą vakarą, kai pieva šalia kelio rodėsi gundančia ir viliojančia nakvynės vieta. Parodykite man tuos, kurie atsilaikytų prieš tokį gundymą? Tikrai ne keliautojai, naktį prieš tai nemiegoję.

       Kitą dieną jau Slovakijoje su autostopu buvo katastrofa, nors rytas nieko blogo ir nežadėjo. Su vengru pasiekę sieną ir ten už likusius vengriškus pinigus pasistiprinę, nuėjome už pirmo kaimo Šahy. Mačiau ir tą pievelę prie Lidlo, kur prieš tris su puse metų kelio romano pirmoje dalyje mums grįžtant iš Turkijos, stovėjo mūsų palapinė. Šaltas ir tamsus tada buvo metas, lapkričio pabaiga, ir viskas tada ten atrodė kiek kitaip. Bent jau kad miegame šalia kapinių tikrai nemačiau, o ir nerūpėjo. Per visą dieną ir su keturiomis mašinomis tepasiekėme Zvoleną, esantį už septyniasdešimties kilometrų. Galima pagalvoti, kad jeigu taip ir toliau, tai namus neaišku kada pasieksime. Bet aš žinojau - kelias viską išspręs ir sudėlios kaip reikia ir kaip turi būti. Visada taip būdavo, reiškia taip bus ir šį kartą. Nakvojome už Zvoleno, pievoje šalia kelio ir prekybos centro, kur prieš tai apsilankius man kilo noras užduoti porą klausimų tarptautiniams mažmeninės prekybos koncernams, valdantiems visą Slovakijos rinką, kokiu šlamštu jie maitina žmones.

       Šeštadienį nuo ryto man jau ir pačiam tapo žingeidu - kaip kelias šį kartą išsisuks iš keblios situacijos, į kurią mes jį pastatėme gerai leisdami laiką jame. Ir kaip jis viską sudėlios, kad per dvi dienas autostopu pasiektume namus, iki kurių vis dar tas pats tūkstantis kilometrų. Tačiau jau dienos pradžia pasirodė daug žadanti, kai mosikuojantis rankomis vyriškis, bandydamas taip mums išaiškinti kad negeroje vietoje stovime už ištisinės linijos, galų gale vis dėlto sustojo ir nuvežė nemenką gabalą iki Ružomberoko. O tai jau tiek pat, kiek kad nuvažiavome vakar per visą dieną. Nuo ten dviem mašinomis pasiekėme Tvrodšiną. Prieš tai kelyje betranzuojant prisistatė policininkas ir patikrino dokumentus, tačiau nieko blogo juose neradęs, paleido. Evelina nuliūdo dar kartą išvydusi Oravos pilį, kurioje tada taip ir neapsilankė. Miestelio pabaigoje papietavome ir iki Lenkijos sienos likus dvylikai kilometrų, užlinkome. Vietiniai rodė nusukantys į Trsteną ir negalvojo kad mums irgi ten, o važiuojantys naujai pastatytu apvažiavimu nestojo matyt dėl to, kad manė mus važiuojant į Trsteną. Šachmatų terminais kalbant - patinė situacija. Nebuvo laiko žaisti šachmatais, pasitarę nuėjome apvažiavimu. Paėjus kokius tris kilometrus, sustojo serbo iš Suboticos vairuojamas sunkvežimis. Sieną kirsti reikėjo toje pat vietoje kur į priekį važiuodami su afganu netekome pinigų. Serbas - ne afganistanietis, jis žmogus atsakingas ir prieš važiuojant per sieną mane paslėpė ant grindų. Nors pagal tai kaip atrodžiau nemanau, kad apskritai mačiausi nuo kelio. Tačiau kaip sakoma, tą kuris saugosi pats, saugo ir Dievas. Atsisveikindamas serbas Evelinai padovanojo stačiatikių ikonomis padabintą apyrankę. Ta (Evelina) visa švytėjo iš laimės.

       Jau Lenkijoje, kelyje už Rabkos važiavo daug mašinų, tačiau šeštadienio popietę visos jos buvo perkrautos žmonėmis ir vietos jose mums vis neatsirasdavo. Iki to momento, kol galų gale sustabdžiau mašiną Varšuvos numeriais. Dar mums nepriėjus prie jos, vairuotojas jau atidarinėjo bagažinę. Net neklausiau ar jis važiuojantis iki arčiausiai esančios Krokuvos, o nusprendęs imti jautį už ragų, klausiau konkrečiai dėl Varšuvos. Numeriai manęs neapgavo, važiavo jis į Varšuvą. Jis ir jo draugė. Dideliu greičiu ir prabangia mašina lekiant Krokuvos apvažiavimu abejonių nebeliko - kelias vėl viską sprendė tiesiog akyse. Kaip kad nebuvo abejonių ir kai naktį artėjant prie Varšuvos mūsų paklausė kur miegosime tą naktį ir kur norime būti išlaipinti. Paprašėme, kad nuvežtų prie oro uosto, kaip tik esančio toje miesto pusėje. Juk ten kelyje į priekį radome puikią nakvynės vietą su palei ausį kylančių lėktuvų lopšinėmis. Panašiai buvo ir šį kartą. Saldžių. Būsite kada Lenkijos sostinėje, žinokite ten esant puikią nakvynės vietą, netoli išskrendančiųjų.

       Nuo ryto kelyje už Varšuvos aš ir vėl siautėjau, paimdamas lietuvio vairuojamą automobilį iki Vilniaus. Važiuojant su juo per Lenkiją ir Lietuvą, daug galvojau apie kelią - jis vėl viską išsprendė ir sudėliojo į savo vietas. Tik tam, kad grįžtume laiku. Tik tiems, kurie juo tiki ir jo nepalieka ir kad ir kiek laiko praleidę ne jame, vėl ir vėl į jį sugrįžta. Nes ten gerai, nes ten jiems kaip namai. Kelias neprailgo, nes taip arti Lietuvos būnant į Lietuvą važiuoti - man pats didžiausias malonumas koks tik begalintis būti bet kurioje kelionėje. Trumpam prisiminęs vengrą vairuotoją, grįžusį į savo šalį ir dėkojusį Aukščiausiajam už tai, dėkojau ir aš, grįžęs į savąją. Ir žingsniuodami Vilniaus gatvėmis mažai kuo stebėjomės, o pievelėje šalia geležinkelio atsigėrę biržietiško "Senovinio" alučio be žodžių vienas kitą supratome - kelionė baigėsi. Belikus užversti priešpaskutinį šios kelio romano dalies skyrių, devyniasdešimt antrą, slėpsiu ašaras - juk vyras. Laikas skusti barzdą.


1044-1048 puslapiai. Atsigręžus atgal

       Mes nedalyvavome didžiosiose lenktynėse, nes iš vietinio autostopo klubo negavome asmeninių kvietimų nei kaip dalyviai, nei kaip žiūrovai. Ir Varšuva ne mums buvo išpuošta mūsų viešnagės joje metu, o tik artėjančiam Europos futbolo čempionatui. Ir vokiečių režisierius Frydrichas Vilhelmas Murnau apie mus nenufilmuos filmo, nes juodai balto kino era jau seniai pasibaigusi, o ir paties režisieriaus jau nėra. Rytų ekspresu mes nevažiavome iki pat rytų, o tik šiek tiek į rytus. Kaip kad ir nė viename iš dviejų didžiausių Turkijos ežerų nesimaudėme, o tik vieno vandenį lietėme, o kitu gėrėjomės per automobilio stiklą. Ir legenda mes netapome, nes dabar kitos ir apie kitką legendos kuriamos. Ir prarasto vieno dolerio važiuojant į Teheraną nesusigrąžinsi, nes vanduo ten vertingesnis už jį. Su juodąja moterimis aš nepasilikau, nes su nepažįstama moterimi nereikia būti ilgiau negu būtina arba kol ji neleidžia suprasti, kad jau gana. Ir gerbiamu vyruku aš nebūsiu, nes nei už Khomeini, nei už kokį kitą stabą kristi kraujo klane nesutiksiu. Ir iranietiškos aritmetikos mes neišmokome, nes ji skirta ir suprantama tik vietiniams. Senajame mieste irgi nepasilikome, nes tas miestas tai paminklas Darijui I-ajam, bet ne mums. Neužuodėme ir naftos kvapo prie Persijos įlankos, nes ten ir nebuvome. Tačiau net ir neišraiškingame skyriuje turėjome tris nepamirštamus dalykus - nakvynę dykumoje, dvi senas fūras ir dykumos vaizdus. Tikrąjį persų vaišingumą patyrėme tik prieš tai vos negavę per kupras. Ir iš svečių nuo Dievo, dėl vieno ne vietoje ir ne taip pasakyto žodžio, labai greitai galėjome tapti tų namų priešais. O broliu mane vadinęs turkas - joks man ne brolis, nes mano brolis gyvena Lietuvoje ir Turkijoje nėra net buvęs. Ir laukinių reksų šalyje pastarųjų mes nesutikome, nes jų ten tiesiog nėra. Trylika dienų į namus vežęs ir pagaliau parvežęs kelias, paskutiniame skyriuje sudėliojo visus taškus.

       Matydamas tiek jaunimo, autobusų stotyje apspitusius visokio plauko "Lux Express", "Simple Express", "Chrien Express", galinčių dabar už dešimt litų kiekvieną norintį nuvežti į Varšuvą, Rygą, Taliną, Berlyną ar dar kur, aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano laikais tokių nebuvo. Kas žino, gal ir aš būčiau tada su vienu tokiu išvažiavęs ir niekada negavęs iš kelio to ką gavau. Kas žino. Bet juk taip nebuvo ir tai svarbiausia. Taip, tą vakarą vis dar kelionės nors jau ir paskutinį, vaikštinėdamas Vilniaus autobusų stotyje ir ar tai su gailesčiu, ar su liūdesiu, ar su užuojauta, ar su visais iš karto "3 in 1" išlydėjęs išvažiuojančius autobusais, užverčiu devyniasdešimt trečią kelio romano skyrių. Kurio galėjo ir nebūti, jei prieš tai ėję aštuoniolika kitų nebūtų paprašę jo trumpai apie juos prisiminti. Užverčiu vienas, nes Evelina tokiu laiku turbūt jau miegojo arba miegoti ruošėsi - saugiai savo lovoje, be manęs. Man - švarkas nuo vinies, mano kuprinei vėl po stalu drybsoti. Ir prisiminti tuos kelius, kur man kiekvienas kilometras mielas.


1049-1050 puslapiai. Septinta dalis baigias

       Kelio dulkes nuplaus Širvėnos ežeras Biržuose, dar po penkių dienų. Tai mano vaikystės ežeras, prie kurio dabar taip retai tenka pabūti. Bet iki šiol jis man pats gražiausias, mėlyniausias, didžiausias, giliausiais, plačiausias, švariausias, mieliausias. Ir dar Irane būdamas žinojau, kad nuo mano kūno ir dūšios kelio dulkes plaus tik šio ežero vanduo ir joks kitas vanduo to nedarys. Dešimt tūkstančių penki šimtai kilometrų autostopu per trisdešimt kelionės dienų, kartu su Evelina - geresnės pabaigos tam nesugalvočiau. Tik va - mano nerūpestingas gegužis baigės. Ir iš šios kelio romano dalies pirmo sakinio per visus skyrius atlėkęs klaustukas klausia: "Kur važiuoti toliau?" Ir ar dar reikia...


Donatas, 2012.07.23
[Farsi edition]

Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Po nakvynės prie Ararato kalno
02. Autostopininko kasdienybė Irane
03. Rytas Suvalkuose
04. Oravos pilis, Slovakija
05. Išsirikiavusios fūros, vaizdas iš p...
06. Išsirikiavusios fūros ir Ararato ka...
07. Kilimas - paveikslas religine temat...
08. Su šita fūra mes važiavome Irane
09. Oravos pilis ir vėliava
10. Keliautojas prie Oravos pilies, Slo...
11. Kojinių skalbimas Slovakijoje
12. Senovinio miesto Persepolio vaizdai...
13. Nesiskutęs keliautojas
14. Snieguota Ararato viršukalnė
15. Haskovo apvažiavimas, Bulgarija
16. Kelias prie Ararato
17. Ararato kalno fone. Wonderful scene
18. Nakvynės vietoje už Varšuvos
19. Keliautojas prie savo namo Ararato ...
20. Evelinos žiūrėjimas, Kapadokija
21. Dviese Tabrize
22. Nakvynės vieta Bulgarijoje, palapin...
23. Rytas Bulgarijoje su arbatos puodel...
24. Paskutiniai Slovakijos kilometrai
25. Serbijos kelias: atsargiai mašinų s...
26. Nakvynės vieta prie Zvoleno Slovaki...
27. Evelina dykumų mieste Yazde, Iranas
28. Kalno viršūnėje prie Sivas
29. Varšuvos senamiestyje
30. Avių banda Irane
Visos nuotraukos>