Emyras Ismailas Samani iš Samanidų dinastijos - gerbiama figūra Tadžikistane [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Saulės laikrodis Jerevane [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Raudų siena link mėlyno dangaus. Kai dangus atrodo taip arti, kur čia susilaikysi nepasiuntęs laiško pačiam ponui Dievui [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Miestelis pavadinimu A [Šiaurėje su turistais, 2007]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 1 Spausdinti

Šešiolika dienų Britų salose


1 dalis. Pasiekti Škotiją

       Jie sako jiems negalima rizikuoti, nes jie turi namus. Tuose namuose dega šviesos. Ir aš nežinau tiksliai kas iš mūsų yra teisūs. Jų namuose laukia pietūs, manęs gatvėje laukia lietus... Rūkantys ir apžiūrinėjantys mano kuprinę. Fotografuojantys mane šalia jos. Spaudžiantys man ranką ir linkintys man gero kelio. Tai mano bendradarbiai, darbo metu gaištantys savo brangų darbo laiką tik tam, kad išlydėtų mane į kelią. Tai tiesiog paskutiniai žmonės, žinantys kas aš toks ar kuo aš vardu. Ir nors kelionė autostopu prasidės tik kažkur už dviejų parų, aš jau dabar užsimetu kuprinę ant pečių ir išeinu į Vilniaus autobusų stotį. Šalia aikštelės pilna pankiškos išvaizdos vaikinų ir merginų, važiuojančių į Prahą. Kadangi aš nesu pankas, tai į Prahą nevažiuoju, bet užtat važiuoju į pietvakarių Lenkijos miestą, Žemutinės Silezijos sostinę Wroclavą. Atrieda autobusas. Atidavęs kuprinę į bagažinę, pats nueinu vidun į saloną ir užimu pirmą pasitaikiusią vietą. Aišku, šalia lango. Galim važiuoti! Va taip aš ir apie keturiasdešimt kitų keleivių, plius du vairuotojai ir viena palydovė pradedam kelionę autobusu. Kol dar nesutemę, aš apžiūrinėju tai šen tai ten po autobusą vaikštančią ir keleiviais besirūpinančią palydovę. Nors ji ir ne visai mano skonio, bet kadangi daugiau nėra kas veikti, tai domiuosi išskirtinai tik ja. Susipažįstu ir su kaimynais. Priešais mane sėdi įsimylėjėlių porelė, šalia manęs bazuojasi trumpai kirptas vaikinas, o už manęs gyvena lenkiškai kalbančios tetos. Temstant užsnūstu, jau Lenkijoje. Prabundu kai vyksta kažkoks sujudimas priešais mane esančiose autobuso vietose. Kaip suprantu, mergina iš įsimylėjėlių porelės turi problemų su sėdyne(ne savo, autobuso). Ar tai pastaroji nepakankamai atsilošia ar kažkas tokio panašaus. Vaikinas nusprendžia gauti porą taškų ir siūlo jai apsikeisti vietomis. Atsisėdusi tiesiai priešais mane, ji atlošia autobuso sėdynę na polnuju katušku ir tiesiog labai patogiai įsitaiso. Aš tampu pilnai suspaustas ir negalintis net krustelti. Vaikinas klausia ar patogu. Klausia jis aišku ne manęs, o savo damos. Ji atsako, kad taip, jai patogu ir jie pasibučiuoja. Kaip romantiška, pagalvoju. Gerai ble, chrienov tu džentelmene, tvaja pacanskaja volia. Ir nors šiaip esu įžūlus žmogus, dabar garsiai nekonfliktuoju ir prava nikačiaju. Baisu kad pakeliui manęs nenužudytų, nes tada nepasieksiu Škotijos. Už geros valandos autobusas sustoja degalinėje ir keleiviai išeina. Kas į tualetą, kas parūkyti, kas šiaip kojas ar kumščius pramankštinti. Išeina ir mano kankintojai. Suprantu, kad laiko turiu mažai ir reikia arba sugadinti autobuso sėdynę, arba dar kažką sugalvoti. Persisvėręs per krėslą, gražinu jį į normalią padėtį. Įkalu energetinio gėrimo ir atremiu kairės kojos kelią į tą prakeiktą krėslą, o galvą priglaudžiu prie stiklo. Keleiviai neskubėdami grįžta į savo vietas ir autobusas pajuda. Neužilgo prasideda kuitimasis priešais. Turbūt mergina beviltiškai bando grąžinti viską kaip buvo, bet jau per vėlu. Nepadeda net jos džentelmeno pastangos. Aš tipo vaidinu miegantį, bet žiauriai sunku nesijuokti. Dabar jau mano kieme šventė, galutinis rezultatas vienas-vienas, kova baigta. Vaikinas turbūt praranda gautus taškus, kelionė naktiniais Lenkijos keliais tęsiasi. Gal kam toks mano elgesys ir atrodys nehumaniškas, bet ką daryti žmogui, kai esi aukštesnio ūgio ir kai nori pasiekti Wroclavą fiziškai sveikas, o ne sulaužytu stuburu.

        Į Wroclav miestą atvažiuojam anksti ryte ir pirmas kelionės etapas, atėmęs tiek daug jėgų, pagaliau baigiasi. Išeidamas matau, kaip mergina saldžiai miega padėjusi galvą savo vaikinui ant pečių. Kaip romantiška, vėl pagalvoju. Iš bagažo skyriaus pasiimu savo kuprinę ir išeinu į gatves. Iki lėktuvo lieka 28 valandos. Suku laikrodį valandą atgal, nes tokios laiko taisyklės Lenkijoje. Iki lėktuvo lieka jau 29 valandos. Mieste per daug nevaikštau. Nusiperku morkų sulčių ir maisto. Ramiai sau leidžiu laiką gulėdamas ant suoliuko, kuprinę pasidėjęs po galva, o batus prie kojų. Apie vidurdienį išvažiuoju į oro uostą. Ten stebiu žmones ir lėktuvus, kurių nėra daug. Nakčiai atėjus guluosi po geltonųjų slyvukų medžiu. Kiaurą naktį į mano miegmaišį daužosi krentantys geltonieji slyvukai. Bumpt, bumpt, bumpt. Ryte atsikelęs nueinu į lėktuvą. Laukimo salėj praneša, kad lėktuvas būtinai vėluos pusantros valandos. Vėl reikia laukti, bet aš laukiu. Lėktuvas atskrenda ir aš užsiimu jame neblogą vietą prie lango. Į lėktuvą patenka ar tai bitė ar tai vapsva. Airių stiuardesės kovoja su tuo padaru, kad jį išvaryti. Kai joms tai pagaliau pavyksta, susiduriam su kita nenumatyta problema, kurios esmė nepilnai užsidarančios lėktuvo durys. Jeigu sėdėtumėme autobuse, tai vairuotojas nekreiptų į tai per didelio dėmesio ir jau būtume išvažiavę. Lėktuvo pilotai taip negali, nes turbūt liktų nesuprasti, jei pakeltų lainerį į dangų su nepilnai uždarytomis durimis. Kantriai laukiam specialisto. Specialistas atvažiuoja per pusvalandį ir nesklandumą šalina greitai. Prikrautas lenkų ir manęs, Ryanair lėktuvas pagaliau pakyla. Pro langą matau miestus, kaimus ir laukus. Vėliau nematau nieko, apart debesų. Dar vėliau matau jūrą. Ir tik pamatęs kalnuotas vietoves intuityviai suprantu, kad tai jau Škotija. Neužilgo leidžiamės. Taip, tai jau tikra Škotija. Suku laikrodį dar valandą atgal, nes tokios laiko taisyklės Britų salose. Pasienio kontrolę praeinu lengvai ir belaukdamas konvejeriu atvažiuojančio savo bagažo, skaitau užrašą ant sienos. Tai pasveikinimas atvykus į gražiausią Europos šalį iš mažų - į Škotiją. Ar taip yra iš tiesų? Būtinai reiks išsiaiškinti. Pamatau atvažiuojančią savo kuprinę ir ant širdies tampa lengviau, kad nepasimetėm. Užsimetu savo sunkiąją draugę ant pečių ir taip pilnai ekipiruotas patraukiu pro duris. Kas manęs ten laukia - paslaptis. Bet ją įminti aš čia ir atvykau. Sveika, Škotija! Aš visas tavo, rodyk man save!

2 dalis. Apkeliauti aplink Škotiją

       Pirmas tikslas Škotijoje - pasiekti Glasgow miestą, esantį už 20 mylių. Nusprendžiu tai padaryti traukiniu. Aišku nemokamai, kaip senais gerais laikais. Būtinai nemokamai. Deja čia viskas daug paprasčiau ir važiuoti nemokamai jokių pastangų nereikalauja. Užtenka parodyti lėktuvo bilietą ir gali važiuoti. Pro priemiestinio traukinio langus - žali golfo laukai, kur ne kur šmėžuojančios būtinai juodos pilys ir būtinai tamsiai mėlyna jūra. Pirmi Škotijos vaizdai man būtent tokie. Kažkur apie 15:00 val. atvykstu į didžiausią Škotijos miestą ir tris valandas vaikštau jame. Apžiūrinėju jį. Ant vieno iš tiltų sutinku girtą ir besikeikiantį lenką. Turbūt čia to gero daug, pagalvoju. Bo Glasgow kaip ne kaip pramoninis miestas ir čia daug darbo vietų. Lenku atsikratyti nelengva ir dar kurį laiką jis persekioja mane. Gal užuodė lenkiškus lašinius, kuriuos turėjau kuprinėj ir jį pagavo tėvynės ilgesys? Taip ir nepavyksta sužinoti tikrosios mano persekiojimo priežasties, nes pakeliui jis sutinka draugelį ir toliau nebeina. Nusprendžiu, kad bus saugiau jei atsivežto lenkiško maisto likučius suvalgysiu. Tai ir atlieku centrinėje miesto aikštėje. Tada visas sotus bei patenkintas sėdžiu ant suoliuko ir stebiu žmones. Praleidęs keturias valandas mieste ir jį pažinęs einu lauk. Priemiesčiuose viskas kažkaip neįprasta, labai ramu ir tvarkinga, daug namų iš rudų plytų. Net slogu nuo spengiančios tylos aplinkui. Nusprendžiu tą vakarą netranzuoti ir statau palapinę violetinių gėlių lauke. Gražu aplinkui. Šitoj kelionėj save lepinsiu ir niekur neskubėsiu. Užmiegu dar net nesutemus. Naktį sapnuoju, kad miegu violetinių gėlių lauke. Ryte atsikėlęs iškeliu sau antrą tikslą Škotijoje - išmokti tranzuoti kaire kelio puse. Pradžioj keista, bet ne taip labai keista kaip kad įsivaizdavau. Viskas normaliai. Pirma mašina veža iki Fort William. Keliai į ten siauri ir suspausti kalnų. Vairuotojas pasitaikė nekalbus. Ir nuvažiavęs su juo 100 mylių, apie Škotiją žinau beveik tiek pat, kiek žinojau joje ir nebuvęs. Kaime pasiklausau žuvėdrų, paskui pietauju pievelėje ir randu neblogą vietą tranzavimui ant degalinės išvažiavimo. Su sekančia mašina atvykstu prie Loch Neso, į svečius pas Nesę, Škotijos monstrą - pabaisą. Eidamas link šalia ežero stovinčios pilies, atkreipiu dėmesį į begales ežero pakrantėje besiganančių avių. Tai arba ežere pabaisa tikrai negyvena arba ji yra vegetarė, nes avys labai jau drąsiai vaikštinėja arti vandens. Kol prieinu pilį, pradeda lyti. Stilinga tai pilis ir stilingi vaizdai į Loch Nesą. Verta pamatyti, verta pabūti, verta žiūrėti į tą ežerą ir gaudyti save ant minties, kad gal jame tikrai yra kažkas tokio mistiško. Ir visai nebūtina viskuo tikėti. Jau nebelyja. Tik Nesės aš taip ir nepamatau ir į ją mačiusių sąrašą nepapulsiu. Sako, kad realūs šansai ją pamatyti atsiranda prieš tai nemiegojus mažiausiai tris naktis. Ilgai dar taip sėdžiu ir žiūriu. Vakarop šalia kelio pamatau kempingą ir statau palapinę. Prinial daže duš. Ryte pakuoju daiktus ir niekam nieko nemokėjęs už kempingo paslaugas, išeinu į kelią. Kaip senais gerais laikais. Atvažiuoju į Inverness. Atvežęs vairuotojas suteikė įvairiapusiškos ir neįkainuojamos informacijos apie šalį. Jeigu ten būsit ir jį sustabdysit - jis ir jums suteiks. Inverness yra labai gražus ir jaukus miestas. Aš labai džiaugiuosi jame apsilankęs. O miesto pabaigoje yra didžiulis tiltas. Būtent už to tilto oficialiai ir prasideda Škotijos šiaurė. Taip bent jau sakoma. Patikrinsiu!

        Per tris valandas ir dviejų mašinų pagalba pasiekiu šiaurės rytuose esantį miestuką Wick. Pakeliui fantastiški vaizdai. Tai žiūrėk sodriai žalios pievos, tai pilkų akmenų pilni laukai, tai jūra ir neaukšti kalnai. Negaliu akių atitraukt nuo to ką matau. Ir nuoširdžiai jūsų atsiprašau, kad apie šią savo kelionę nepaskelbiau iš anksto ir neturėjot jokios galimybės atvažiuoti čia su manim. Taigi, pradžioj kas atsitinka Wick miestuke, tai durniuoja muzikos pilnas plėjeris ir aš su siaubu akyse suprantu, kad muzikos daugiau nebebus. Ne bėda, dainuosiu pats. Prieinu futbolo aikštę ir neilgai stebiu rungtynes, kur vietos komanda lošia kažkelintos Škotijos futbolo lygos rungtynes. Tada pagal nuorodas "Castle of Old Wick" ateinu prie jūros. Ech... Va čia tai pakrantė, tikra šiaurės jūrų istorija su šiaurės vėju ir sąmanomis ant akmenų. Ir nors Škotijos šiaurė yra ne ką šiauriau nei Talinas, neapsigaukit. Čia tikrai viskas kitaip atrodo. Pavojingu keliu palei skardžius prieinu iki pilies. Užrašas ant vartelių skelbia, kad ėjimas toliau gali būti pavojingas ar tai jūsų gyvybei, ar tai sveikatai. Apie tai informuoja "Historic Scotland" organizacija. Mažai ten kas likę iš tos pilies, bet tai kas likę daro įspūdį. Ant uolos krašto stoviu ir galvoju kaip visdėlto lengva žmogui pradingti. Žengtum vieną vienintelį neatsargų žingsnį ir tau aleliuja. Bet kaip čia dabar bus. Na jau ne, galvoju, kam jau kam, bet man tai pradingti negalima. Netampau likimo už ūsų, o pasirenku saugesnį laiko leidimo būdą. Jo esmė tokia: sėdėti prie jūros, klausytis avių ir po kojomis besidaužančių bangų. Sugrįžtu į miestuką, kurio gatvėmis vaikšto žuvėdros. Užmetu akį net į WillHill bukmekerių kontorą. Einu į kelią. Nuo čia ir prasideda ta tikroji Škotijos šiaurė, kurios aš ieškojau ir kurią pagaliau atrodo radau. Mašinų stygius... Ir tai jau jaučiasi. Medžių aplinkui irgi nerasta... Ir taip tylu, tylu. Atrodo nykokai, bet aš kaifuoju. Užtrunku valandą, kad pagauti mašiną. Su sutuoktinių porele atvažiuoju į Thurso - nedidelį ir tiesiog labai labai jaukų miestuką. Prašau manimi patikėti, ten tikrai jauku. Vakarop ateinu prie jūros ir randu kempingą. Bandau statyti palatkę, bet nė velnio man nesigauna. Per stiprus vėjas palapinę sugriauna. Einu į kažkokios patalpos priemenę ir pastatau palapinę tenais. Man pavyksta! Plius tas pastatas turi stogą, todėl šiąnakt nakvosiu po dvigubu stogu. Naktį lijo ir lyja ryte. Bet Škotijos lietūs kitokie - nestiprūs nors ir dažni, bet trunkantys tik kelias minutes. Tiesiog jie nebaisūs. Mašinų beveik nėra, o aš atkakliai tranzuoju dar į šiaurę. Kažkada sustoja moteris, važanti du savo sūnus į golfo varžybas. Įdomūs žmonės, galvoju. Taigi lauke ir lyja ir vėjas stiprus, o jie dar sugeba žaisti golfą. Ir ne bet kur, o laukuose šalia jūros. Sekančios mašinos irgi tenka laukti virš valandos, tai domiuosi šios sporto šakos subtilybėmis. Vėjas darosi man per stiprus ir nusprendžiu eiti į priešais esantį kaimą. Nueidamas matau kaip jie vis dar žaidžia golfą. Toliau keliai būna dažniausiai tik vienos juostos. Kas šimtą metrų yra aikštelės, kur privalu sustoti jei priešais pamatai atvažiuojančią kitą mašiną. Prasilenkti dviems mašinoms ten nėra jokių šansų, nes kelių plotis kaip mūsų dviračių takų. Pavažiuoju dar kelias mylias ir stringu jau trims valandoms.

        Šiaurė... Norėjau ir radau. Kaip jauku ir kaip gerai, kai niekur neskubi. Pavažiuoju dar pusantros mylios. Ir tai po trijų valandų laukimo. Kitos mašinos taip ilgai laukti jau nereikia ir aš atvykstu į Bettyhill. Šalia jūros kapinės, o jų vidury namas kažkoks. Norėčiau būti režisierium ir čia filmuoti siaubo filmą. Turbūt stilingas tai būtų filmas. Nueinu į pakrantę. Ir... Stop! Ką daryti toliau - jau visai nebežinau. Aš pasimetęs. Tokių vaizdų Europos žemyne nemačiau dar niekur, nors buvau jau atrodo visur arba beveik visur. Jaučiuosi kaip filmuose apie piratus, išmestas į tokį nežinomą ir atšiaurų krantą. Kokios ten erdvės ir kokie vaizdai. Sviedžiu į jūrą visas turėtas monetas. Ir lietuviškus centus, ir lenkiškus zlotus, ir angliškus pensus. Nes noriu kada nors čia dar sugrįžti. Eidamas atgal į kaimą pamatau ant skardžio stovinčią avį. Kažin ar tai tikra avis, jau greičiau avis-vaiduoklis. Nusifotkinu. Kuo tolyn tuo tuštyn. Čia aš apie kelią. Tik laiko veltui neleidžiu ir stebiu orų kaitą. Saulė ir lietus kartu. Plius vėjas nuo jūros. Viskas keičiasi ir maišosi tarpusavyje. Dažnai ir įvairiomis proporcijomis. Dar kartą atsiprašau jūsų, kad apie šią savo kelionę nepaskelbiau iš anksto ir jūs neturit galimybės viso to pamatyti. Sekančia mašina pavažiuoju tik kelias mylias. Tada labai netrukus sustabdau turistą iš Slovėnijos, keliaujantį nuomuota mašina. Taip atvažiuoju į Durness, iš kur šiauriau jau nėra kelių. Po pokalbio su Slovėnijos piliečiu supratau, kad ne man vienam šitas kraštas palieka tokį įspūdį. Vėl išeinu prie jūros. Kelyje bendrauju su avimi. Dar nepriėjus jūros pamatyti vaizdai man galutinai pakerta kojas. Čia darau gražiausią kelionės nuotrauką. Šalia jūros laukiniam krante stovi namas vaiduoklis. Šalia jo senos kapinės, datuojamos septyniolikto amžiaus įrašais ant paminklų. Viršum galvos pilkas dangus. Taip nejučiom tame krante nusėdžiu geras tris valandas. Grįžtu į miestuką ir paskambinu mamai. Spėju pasakyti, kad sekasi gerai, kad čia labai gražu, kad dabar čia lyja. Tai kur aš miegosiu? Nors šalia jūros tradiciškai yra kempingas, nusprendžiu paieškoti stogo. Kas ieško, tas randa. Vaikų darželio kieme aptinku miniatiūrinį namuką. Namukas su stogu, sienomis, langais, durimis ir grindimis. Namuko aukštis sulig mano ūgiu. Patogiai įsitaisau viduj, pavalgau skanią vakarienę, pasikloju savo patalus ir miegu. Naktį tikrai lyja. Ryte keliauju toliau, tik dabar jau pietų kryptimi. Nors mašinų tradiciškai mažai, nesunkiai ir greitai pasiekiu Skiag Bridge. Ten ežero saloj stovi apgriuvusi pilis, o ežero pakrantėj matosi namo likučiai. Tai Calda House, baltasis namas. Dabar tai jis visai ne baltas, bet kažkada turbūt buvo. Ir ten taip lengva įsivaizduoti, kad ta tave supanti aplinka yra kažkokia netikra. Laiko, praleisto tokiose vietose niekada nebūna gaila. Su anglais atvažiuoju į Ullapool ir su vietiniais paukščiais leidžiu laiką laivelių prieplaukoje. Su belgų merginomis atvažiuoju iki kažkur. Jos geros, tik važiuoja ne ten ir mums nepakeliui. Nemetu kelio ir nusibaigimui atvažiuoju į Inverness. Arba grįžtu į Inverness, nes čia jau esu buvęs. Dabar pirmadienio vakaras ir Škotijos šiaurės pabaiga.

        Kelias valandas niekur netranzuoju, o sėdžiu šalia kelio. Čia jau ne šiaurė ir čia mašinų jau daug. Pirmas sustojęs vairuotojas nuveža iki šalia Forres miestelio augančios vyšnios. Na, sako, tranzuodamas ir pavalgysi. Geras ir rūpestingas dėdė. Jo patarimu ir pasinaudoju. Kai vyšnios atsibosta, išvažiuoju toliau. Nakvoju kempinge šalia Fochabers. Bet ryte tiesiog išeiti nepavyksta ir manimi susidomi kempingo prižiūrėtojas. Tenka atsiskaityti grynais. Ale ir brangi ten žemė pas juos, pagalvoju. Už kelių kvadratinių metrų plotą, reikalingą pastatyti palapinei, tas diedas iš manęs nulupo septynis svarus. Net kainininką parodė ir čekį išmušė. Ir kaip mane paima juokas, kai išėjus į kelią ir pakėlus ranką, sustoja pati pirma važiavusi mašina. Nuoskauda dėl netikėtai prarastų pinigų nuplauta. Atvažiuoju beveik iki Aberdeeno. Likusias kelias mylias įveikiu netrukus sustojusio airio pagalba. Aberdeenas nėra jau labai ten gražus miestas. Kaip nėra jis ir jaukus. Todėl pavalgęs pats ir palesinęs žuvėdras, tiesiu taikymu išeinu į kelią. Kelyje sustabdau škoto vairuojamą mašiną. Šalia jo sėdi mergina iš Slovakijos. Pagal tai kurias kūno vietas jie vienas kitam čiupinėja, intuityviai suprantu, kad jie labai artimi. Paveža mane iki Forfar. Pakeliui net kavos žada nupirkti, bet degalinėj jos tiesiog nebūna. Bloga degalinė. Tada sustoja pirma šios kelionės fūra. Gali nuvežti į Glasgow. Tik aš to nenoriu, nes dabar esu žmogus važiuojantis į Škotijos sostinę Edinburgą. Tai paveža iki Perth. Mieste pietauju ir pasipildau maisto bei gėrimo atsargas. Geras dvi valandas niekas ten nesustoja, kol galų gale sustabdau du azijietiškos išvaizdos jaunuolius. Klausydamasis "nuostabios" kiniečių kalbos, aš atvažiuoju į Edinburgą. Temstant į centrą nebeinu, o lendu už reklaminių stendų ir nakvoju po medžiais. Palapinės aišku nestatau, nes tiesiog nėra vietos tam reikalui. O nuo ryto vaikštau po Edinburgą. Labai norėčiau papasakoti kas tai per miestas, kaip jis atrodo ir kas jame gero, bet deja nemoku. Tiesiog pažiūrėkit nuotraukas ir viską patys suprasit. Kai jau visai po pietų, einu iš Edinburgo. Tranzuoti sekasi puikiai ir vakarop atvykstu į Ayr. Ten prie jūros stebiu škotišką saulėlydį ir braidžioju po šaltą vandenį. Tai pirmasis pabraidžiojimas jūroje. Iki sutemstant pastatau palapinę už miesto. Šalia apdegusio medinio namo ir šalia kelio. Apsinakvoju. Kitą rytą važiuoju iki Girvan. Tai miestelis dar vadinamas Home of Ailsa Craig. Ailsa Craig - tai tolumoj besimatanti ir labai jau įdomių kontūrų sala. Nuo to miestelio man lieka 29 mylios iki Škotijos pabaigos. Kelias šalia jūros. Sustojęs automobilis atveža į Stranraer. Iš čia tris kartus per dieną plaukia keltai į Airiją. Iš vairuotojo sužinau konkretų atsakymą į konkretų klausimą. Klausimo turinys: kodėl Škotijoje tiek daug pilių? Atsakymas paprastas ir elementarus: tiesiog visą šalies istoriją jie labai mėgo kariauti su anglais. Visą laiką...

3 dalis. Pasiekti Airijos salą

Tai yra daroma labai paprastai. Visų pirma reikia atvažiuoti į Stranraer ir susirasti uostą jame. Būtinai reikia turėti pinigų ir už 27 svarus nusipirkti registracijos lapą su kodu. Lipti į šalia esantį autobusiuką, vežantį keleivius į keleivių terminalą. Išlipti iš autobusiuko ir iškeisti registracijos lapą į bilietą. Atiduoti kuprinę į bagažo skyrių ir jau be kuprinės laukti laukimo salėje. Pamačius, kad iš laukimo salės visi kažkur eina, eiti paskui juos, nieko neklausinėjant. Parodyti bilietą, kai uniformuoti pareigūnai paprašys. Po visų šių procedūrų pagaliau patekti į keltą. Apie pusantros valandos kantriai praleisti kelte ir žiūrėti į jūrą. Iškristi iš kelto neįmanoma, nes jame yra tik du maži deniai ir tie aptverti grotomis. Pamačius sausumą sukiotis netoli išėjimo. Keltui prisišvartavus lipti lauk. Sulaukti savo kuprinės ant bagažo konvejerio. Užsimesti ją ant pečių ir eiti. Viskas. Juk paprasta, ar ne?

4 dalis. Keliauti per Šiaurės Airiją

       Va taip aš ir atsiduriu Belfaste. Uoste neužsibūnu. Keliaujant vienam morališkai labai nesveika sukiotis stotyse, nes stotyse gaudo liūdesys. Ten tiek daug laukiančių ir laukiamų žmonių, kad net nejauku. Brrr... Belfasto centre papietavęs patraukiu zonduoti miesto, kad surasti kokių nors grožybių. Nelabai ten jų yra, todėl pavaikščiojęs geras kelias valandas, įsitaisau ant suoliuko ir stebiu aplinką. Taip ir sutemsta, o aš vistiek niekur neinu. Kartais man patinka taip sėdėti ir visiškai nieko neveikti. Prieš vidurnaktį nueinu pažiūrėti ar turiu kokių šansų ištranzuoti iš miesto šiaurės vakarų kryptimi. Bo žiūrint į žemėlapį atrodo, kad šansų labai mažai. Taip ir yra, žemėlapis nemelavo ir iš miesto centro prasidedančiame trijų juostų greitkelyje man nelabai yra kas veikti. Ne bėda, prarviomsia. Nusprendžiu važiuoti pietvakarių kryptimi. Tik tai bus rytoj, o dabar jaučiu poreikį kur nors apsinakvoti. Pradeda lyti ir aišku, kad nakvynės vietai iškeliu dar didesnius reikalavimus. Akys dirba greičiau už kojas, besiblaškydamos nuo objekto prie objekto. Pora potencialių nakvynės vietų atkrenta, kadangi yra aptvertos tvoromis. Ir pagaliau aš po daugiabučio namo balkonu. Ten ir stogas ir užuovėja. Įsitaisau ir pradedu miegoti. Dar spėju pagalvoti, jog paskutinį kartą po balkonu nakvojau Belgrade, prieš gerus du metus. Ryte nužingsniuoju nei daug nei mažai, o lygiai dešimt mylių iki Lisburn miestelio. Praktiškai be sustojimo. Vargstu, bet užtat turiu laiko susipažinti su aplinka. O aplinkoje viskas labai jau panašu į Lietuvą - pievos ir jokių kalnų. Nuobodu. Lisburne pamatau automobilį Panevėžio apskrities numeriais. Su kelio darbininku važiuoju iki Portadown. Iš ten su lenkais važiuoju iki Armagh. Ten randu įspūdingą katedrą. Tik vėliau teks sužinoti, jog ši katedra yra Niujorke esančios katedros sumažintas variantas. Atrodo, nieko nesumaišiau. Didingoje aplinkoje nusprendžiu papietauti. Autostopas šitame žaliosios salos kampelyje irgi geras, tai netrukus aš ir vėl važiuoju. Šįkart iki Omagh. Nuvažiavęs ten, gerą valandą guliu pievelėje ir vėl visiškai nieko neveikiu. Atostogos. Kai nieko neveikti pabosta, išeinu į kelią. Kelyje man sustoja du vyriškiai, važiuojantys iš darbo.

        Taip aš atkeliauju iki Strabane miestelio, ant dviejų Airijų sienos. Plėvesuoja airiškos vėliavos. Vieną vyriškį nuvežam į jo namus, o kitas vyriškis atsiveža pas save į namus. Ten mus sutinka jo žmona ir paklausia ar aš neatsisakyčiau su jais pavakarieniauti. Aišku, atsisakau. Juokauju! Virtuvėje ruošiama vakarienė. Aš maudausi duše. Gaunu net pasiūlymą išsiskalbti drabužius. Numojęs lengva ranka klausiu - o kam? Juk vistiek po dviejų dienų jie bus tokie pat permirkę kelio dulkėmis. Ir kokia tai galinga buvo airiška vakarienė. Dar dabar atsimenu tą žuvį apkeptą bulvėse. Aišku ir kitokių gėrybių buvo ant stalo. Po vakarienės esu vaišinamas airiška arbata. Naudojuosi internetine pašto dėžute bei skambinu mamai. Galėčiau dar kam nors paskambinti, bet neskambinsiu. Specialiai neskambinsiu. Vakare į svečius ateina šeimos draugas. Žiūrim televizorių. Išgeriu dvi pintas alaus. Ir tai pirmas kartas šioje kelionėje, kai vartoju alkoholį. Domiuosi šunų ir arklių lenktynėmis. Aišku jie lenktyniauja ne tarpusavyje. Abiejose Airijose tai labai populiarios pramogos ir aš norėčiau jas išbandyti. Prieš miegą man nesiūlo statyti palapinės kieme, o suteikia atskirą miegamąjį. Pasakysiu, kad tokioj minkštoj lovoj gyvenime nebuvau dar miegojęs. Ar reikia sakyti, kad gavęs visą patogumų komplektą, miegu kaip kūdikis. Ryte manęs jau laukia nesulaukia tikri airiški pusryčiai. Suvalgęs juos prasitariu, jog man tai trims dienoms į priekį. Juokiasi jie. Galvoju, kad jeigu čia jau tokio dydžio pusryčiai, tai kiek jie suvalgo per pietus? Jie pagauna mano nerimastingą klausimą ir ramina mane. Tokie pusryčiai valgomi ne kas rytą. Turbūt kas antrą, pagalvoju. Gaunu ir dovanų - pilną maišą maisto. Jo turinio kol kas neanalizuoju, o viską suslepiu kuprinėje. Kai tik būsiu vienas - būtinai patikrinsiu. Viešnagės pabaigoje mane sodina mašinon ir išveža į už 15 mylių esantį Derry miestą. Atsisveikindami net apsikabinam. Aš jiems pažadu būtinai būtinai atsiųsti nuotraukų apie lietuvišką žiemą. Apie tokią tikrą ir su daug daug sniego. Juk pas juos čia žiemų nebūna, man gi papasakojo. Labai retai čia atsitinka penki laipsniai žemiau nulio ir iškrenta du centimetrai sniego. Ir tas kelias dienas gyvenimas čia stabteli. Tokios čia žiemos. Bet dabar vasara ir baigiam atsisveikinti. Ir jie nuvažiuoja savo keliais. Derry miestas vadinamas dvejopai. Kovojantys už vieną Airiją Airijos saloje, miestą vadina Derry. Pasisakantys už dvi Airijas Airijos saloje, tą patį miestą vadina LondonDerry. Aš vadinu Deriu. Miestas gražus ir juosiamas gynybinės sienos. Ant gynybinės sienos sutiksi ir turistų ir bomžų. Merginos iš saulėtos Ispanijos prašo jas nufotografuoti. Jos taip įsijautusios į gražius vaizdus, kad nepastebi jų norimo kadro pakrašty ant suoliuko besivoliojančio bomžo. Nusprendžiu joms padėti ir siūlau perstumti nuotrauką šiek tiek į šoną. Jos sutinka. Ant pastatų sienų skaitau kovos tarp katalikų ir protestantų likučius. Kažkada čia buvo konflikto zona, bet dabar jau ne. Einu iki Airijų sienos pėstute, grožėdamasis Foyle upės panoramomis. Deja, iki pat sienos nueiti nepavyksta, nes sustoja diedukas ir nuveža. Su šitas Airijos dalimi man baigta. Nuotaika pakili.

5 dalis. Keliauti per Airiją

       Čia jau nebe mylios, o kilometrai. Autostopininkui tai svarbu, nes mylios labai jau apgaulingas mato vienetas. Ir čia vaikščioja jau ne svarai sterlingai, o eurai. Tai man visai nesvarbu, nes turiu ir tų ir anų. Be to čia jau nebe Jungtinė Karalystė. Tai man svarbu, nes aš atvykstu į naują man valstybę ir turėsiu teisę įrašyti ją į savo aplankytų valstybių sąrašą. Visa kita čia panašu kaip ir toj Airijoj iš kurios ką tik atvažiavau. Kol ruošiuosi tranzuoti, sustoja mašina. Nuveža 32 mylias. T.y. nuveža 32 kilometrus. Kelio ženkluose vyrauja dvikalbystė. Pirmiausia užrašytas miesto pavadinimas airių kalba ir tik žemiau anglų kalba. Nors moku tik vieną iš jų man tai netrukdo. Tęsiu kelionę. Sekantis vairuotojas - man super įdomus pašnekovas, kažkada gyvenęs Kanadoje ir besantis aistringas ledo ritulio gerbėjas. Ir nors jo mėgstamiausia komanda yra Toronto Mapple Leafs, o mano - Otawa Senators, tai mums netrukdo draugiškai šnekėtis visomis temomis apie ledo ritulį. Keista Airijoje sutikti ledo ritulio faną. Jis net yra buvęs Kanados ledo ritulio arenose ir stebėjęs rungtynes gyvai. Laimingasis, pagalvoju. Gal ir aš toks būsiu, sėdėsiu Otawa ledo ritulio arenoje ir stebėsiu rungtynes gyvai. Turiu tokią svajonę. Užtenka apie tai. Likusį atstumą iki Sligo miesto nuvažiuoju trijų mašinų pagalba. Antroje iš jų sutinku vaikinus iš Kroatijos. Vieno jų žmona yra lietuvė, bet mašinoje jos nėra. Sligo mieste pamatau stilingiausią paminklą iš kada nors ir kur nors matytų. Tai paminklas airių emigrantams arba emigracijai apskritai. Ne paslaptis, kad keli šimtai metų atgal daugybė airių plaukė ieškoti geresnio gyvenimo į Ameriką. Paminkle pavaizduotas vyriškis. Jis yra emigrantas, kaip suprantu. Vyriškis apkabinęs moterį. Ji yra jo žmona, kaip suprantu. O juos abu apkabinusi mergaitė. Ji yra jų duktė, kaip suprantu. Na, arba kažkaip panašiai. Plius ten parašyta, kad iš šio uosto tokiais ir tokiais metais emigravo tiek ir tiek žmonių. Gal ašarą net nubraukt, pagalvoju. Stiliovas paminklas.

        Temstant aš jau nebe mieste ir ieškau pirmosios nakvynės Airijoje. Mano dėmesį atkreipia pašiūrė vidury pievos. Braunuosi per tvoras iki jos ir džiaugiuosi būsimu stogu, nes naktį atrodo lis. Visas laimingas prieinu prie pašiūrės. Ir... Ten gyvena arklys. Stovi ir ramiai sau kramsnoja šieną. Bliamba, net kojas pakerta iš nevilties. Ar esate kada nors gyvenime pavydėję arkliui? Aš esu. Persimetam žvilgsniais ir aš pasakau jam viską ką apie jį galvoju. Nieko kito nelieka kaip tik statyti palapinę šalia upės. Naktį beveik nelijo ir mano pavydas arkliui buvo be pagrindo. Ryte atsisveikinu su kaimynu - arkliu, ir atsiprašęs jo už negražius jam vakar pasakytus žodžius, einu tranzuoti. Kiekvienoj kelionėj būna pavojingai vežanti mašina. Tą rytą tokią ir sustabdžiau sau. Joje trys airių jaunuoliai durniuoja, nors ir blaivūs. Pradžioj nusiperka braškių, kurias valgom visi. Kai kurias braškes jie mėto pro langą ant lenkiamų mašinų. Vairuotojas karts nuo karto staigiai sukteli vairą tai kairėn, tai dešinėn ir mašina mėtosi po kelią. Aplinkiniai reaguoja gan ramiai. Šalia sėdintis tipas nori iš manęs už 20 eurų pirkti mano palapinę. Pasakau, kad aš draugų neparduodu. Jam to užtenka ir daugiau su tokiais nepadoriais pasiūlymais jis nelenda į akis. Kelionę baigiam už 40 km. Atsisveikinant vienas jų į mano pusę arba į mane net meta braškę. Pakeliu uogą nuo žemės ir metu atgal. Jie nuvažiuoja iškišę galvas pro langus ir žvengdami. Durniai. Tęsiu kelionę autostopu ir atvažiuoju į Knock miestelį. Yra sekmadienis ir turbūt ta proga ten užpirktos galingos mišios. Aplinkui zuja begalės žmonių, skubančių tai į bažnyčią tai iš jos. Religinga aplinka man nepatinka ir tame chaose neužsibūnu. Su močiute atvažiuoju dar į vieną kaimą. Ten sustoja žavios vokiečių turistės ir atveža mane į šalia jūros esantį Galway miestą. Žavios moterys atveža mane į žavų miestą. Na ir sekasi gi man. Mieste sklando legenda, kad čia kažkada lankėsi pats Kristupas Kolumbas. Nežinau ar lankėsi ar ne, bet šiam įvykiui skirtą paminklą randu. Po patį miestą vaikštau mažai, o kur kas daugiau laiko praleidžiu paplūdimyje. Vartoju iš Lietuvos atsivežtas saulėgrąžas. O vakare manęs laukia religinis košmaras. Tiesiog sustabdau labai religingą moterį. Ir kokio velnio man reikėjo ją stabdyti. Pirmus 50 km. ji man pasakoja kažkokią liūdną istoriją iš Biblijos. Nieko doro nesuprantu ir bet kokie mano bandymai nukreipti temą kita linkme visada baigiasi vienodai nesėkmingai. Privažiuojam Ennis miestą. Sustojam vienoj iš sankryžų, degant raudonam šviesoforo signalui. Ji staigiai užrakina visas mašinos dureles. Kas dabar čia bus, galvoju. Ji man rodo į praeinančius juodaodžius ir pasakoja apie juos kažką labai negero. Važiuojam toliau ir ji vėl pasakoja. Aš vėl klausau eilinės religinės istorijos. Pavargstu nerealiai. Pagaliau išsiskirstom Limerick mieste. Tik gaila jau vakaras ir bažnyčios nebedirba, o tai būtume ko gero dar ir pasimelsti nuėję. Ir nakvynės savo namuose ji man taip ir nepasiūlo, nors prieš tai tiek daug kalbėjo apie tai kaip reikia rūpintis kitais žmonėmis. Užtat duoda Šv.Marijos paveiksliukų ir kažkokių laimę nešančių medalionų. Į kišenę metu tuos penkis laimingus medalionus ir einu ieškoti nakvynės, nes metas jau tikrai vėlyvas. Miegu privataus namo kieme po labai žemais medžiais. Ryte pavaikštau po miestą. Nuosprendis - nieko gero. Gal tik ilgiausia Airijos upė Shannon miestui suteikia kažką įdomesnio. Šiaip visi Airijos miestai kažkokie labai panašūs vienas į kitą.

        Išvažiuoju Cork kryptimi, nes prieš tai net iš kelių vairuotojų teko girdėti koks tai gražus miestas. Arba aš kažko nesupratau arba kažką ne taip įsivaizdavau, bet ir tame mieste beveik nieko gero nerandu. Apart vienos vienintelės dėmesio vertos bažnyčios. Tai ją apeinu iš visų pusių. Graži bažnyčia ir tiek. Miesto pakrašty pagaliau atsikratau visais vakar gautais religiniais lapeliais ir prisėdęs krantinėje žiūriu į uostą. Būtent čia buvo paskutinis legendinio laivo Titaniko sustojimas prieš jam negrįžtamai nugrimztant į Atlanto vandenyno dugną. Na buvo jis čia sustojęs, tikrai buvo. O kelyje per minutę sustoja fūra. Nors aš net ir nestabdžiau nieko, o ieškojau kuprinėje gėrimo, kad atsigaivinti ir tik ruošiausi tranzuoti. Na bet jei sustojo, tai reikia ir važiuoti. Nesimėtysiu gi transportu, bo paskui dar kelio dievas gali nubausti. Ir nebebus man mašinų. Vairuotojas gerai pasikaustęs žiniomis apie Lietuvą ir pasakoja man, kad Lietuva yra ne tik kad vargana šalis, bet net ir labai labai vargana. Very, very poor country. Na ką, teks užsiimti švietėjiška veikla ir šiek tiek padirbėti su juo. Ir po trijų valandų važiavimo mano draugijoje jis jau žinos, kad Lietuva visai ne tokia šalis, apie kokią jam papasakojo kažkada jo sutikti lietuviai emigrantai. Gal ir nepamirš. Toks vakaras Dubline ir pamažu temsta... Su paskutiniu vairuotoju Airijoje susitikom visai ne kelyje kaip yra įprasta, o parduotuvėje. Man tai pirmas kartas per visą autostopininko karjerą, kai transportą gaunu pirkdamas limonadą. Viskas buvo taip. Baigęs kelionę su fūra, keliavau dar dviem mašinom. Paskui kaime užėjau apsipirkti. Krautuvėje prie manęs priėjo dėdė ir prisipažino matęs mane kelyje tik sustoti dėl kažkokios priežasties negalėjęs. Ir dabar norintis mane pavežti. Sutinku, o kodėl nesutikti. Ir likusį kelią iki Dublino gaudau iš jo kuo įvairesnę informaciją apie Airiją. Net juokas ima iš airių dabartinio gerbūvio istorijos, kurios esmė maždaug tokia: kažkada airiai statė anglams ir kelius ir miestus ir tiltus, dirbo jų žemę ir rinko jų šiukšles. Paskui bukvalno per dešimtmetį viskas radikaliai pasikeitė. Dabar jau pas juos daug kas atvažiuoja ką nors statyti, remontuoti ir prižiūrėti. Aišku atvažiuoja ne anglai. Nejuokinga? Man tai labai. Dubline nakvoju po medžiais šalia gaisrinės. Naktį mieste niekas neužsidega ir aš miegu ramiai beveik miesto centre. Ryte su skubančiais į darbą žmonėmis skubu ir aš. Miesto pažinimui skiriu visą pusdienį. Ten yra graži alėja su įdomių skulptūrų parku. Toje alėjoje pastatytas labai aukštas plieninis stulpas. Tiesiog 120 metrų plieno link dangaus. Saulėtą dieną tai taip įdomiai ir nepakartojamai spindi. O paėjęs į šoną randu vėl paminklą: trys žmonės palinkę prie žemės, o virš jų - keturios į dangų kylančios gulbės. Arba ne į dangų, o gal link žaliai-baltos-oranžinės Airijos vėliavos... Tai laisvės tema. Velniškai stilingas paminklas. Man taip patinka stilingi paminklai, ką ir besakyt. Eidamas iš miesto randu Molly Malone statulą. Tai tokia moteris šalia vežimo. Su Dublinu kaip ir viskas, o Dublino pabaigoj yra ir kelionės Airijoje pabaiga. Ar man čia patiko? Gal... Ar norėčiau čia kada nors grįžti? Tai kad nelabai. Vaikinas su kuprine - tai yra aš, palieka pažadėtąją žemę - tai yra Airiją.

6 dalis. Palikti Airijos salą

       Tai yra daroma irgi labai paprastai. Pirmiausia reikia ateiti į vieną iš Dublino uostų. Aš pasirenku ateiti į Dun Laognaire. Ir ką man reiškia tie niekingi 10 km. Taigi jau seniai nieko nebereiškia. Aš pripratęs ir vaikštau greitai. Namie aš net turiu problemų su tuo, nes kartu einantys žmonės nespėja. Ką daryti atėjus į uostą? Ogi beveik nieko. Tik paruošti 37 eurus, už kuriuos tau būtinai parduos bilietą. Turint bilietą belieka sulaukti kelto. Sulaukus - tiesiog išplaukti. Juk paprasta, ar ne? Tiesa, plaukiant dar galima dairytis į jūrą. Ir kai visur aplinkui liks tik vanduo, nesunkiai suprasti apie kelionės Airijoje pabaigą.

7 dalis. Keliauti per Velsą ir po Angliją

       Į Velsą atplaukiam jau beveik temstant ir to pasekoj nespėju į parduotuvę. Negavus šviežienos, tenka valgyti tai kas likę. Suvalgau kuprinėje rastus likučius ir pastatau palapinę šalia bėgių. Nueinu miegoti. Nuo ryto šturmuoju parduotuvę ir nusipirkęs visokių gėrybių, jas tiesiog prie parduotuvės vartoju. Kokia palaima po brangios šalies Airijos atvažiuoti į kur kas pigesnes UK parduotuves. Geras dvi valandas kelyje niekas net nepabando sustoti. O kai sustoja, tai tą veiksmą atlieka įspūdingai. Vos manęs paties nenuneša nuo kelkraščio. Važiuoju bile kur link Manchester megapolio. Nusiimu nuo kelio degalinėje prie Chester. Vaikštau po Velso kaimus ir kvėpuoju mėšlu. Prisimenu Velso princesę Dianą. Autostradoj kertu Anglijos sieną. Vakare aš jau Shrewsbury mieste. Koks pašėlęs tempas. Mašina prieš tai - vairuojama merginos ir pilna tuščių šampano butelių. Mašina dar prieš tai - tėvas su dukra kartu rūkantys kažkokias narkotines medžiagas. Anglijoje stopas ne pats geriausias. Miestas tai man patinka. Ypač tie baltai juodi ir pasvirę tipiški Anglijos namukai. Problemos su nuorodomis iš miesto, pastoviai rodančiomis į aplinkelius. To pasekoj vėl nukenčia mano kojos. Eidamas filmuoju lietų, nes jis lyja. Ir miegu palapinėje kai tik nustoja. Nekenčiu lietaus, kai esu ne namie. Kitą dieną kažkur Anglijoje sustoja tikrai ne anglų vairuojamas autobusiukas ir teiraujasi manęs ar kartais neieškau darbo. Iš autobusiuko smirdi dvėslena. Atsakau, kad tikrai neieškau darbo nei pas juos nei kur kitur. Jie nuvažiuoja kažkokie nustebę. Vakare dar vienas vairuotojas, tik dabar jau anglas pasakoja man apie tai kiek daug pas juos vištienos fabrike dirba lenkų ir lietuvių. Ir kokie visi patenkinti gaunantys 200 svarų per savaitę. Ir tai yra didžiuliai pinigai, nes savo tėvynėse už tiek jie dirba mėnesį. Ir vėl neteisinga informacija, bet tegul jis galvoja taip kaip jam pasakojo. Vienam kaime pamatau technikos stebuklą - autobusų stotelę su saulės baterijomis, iškeltomis ant stogo. O ant sienos parašyta, kad kai bus tamsu tereikia paspausti mygtuką ir taps šviesu. Gaila, neturiu progos tai išbandyti. Vakare pasiekiu Gloucester ir miestą apžiūrėjęs miegu prie autostrados. Ant krūmų džiaunu drabužius, kurie vis pastoviai neišdžiųsta. Mylių tai šiandien nuvažiavau tikrai mažai. Bet aš juk žinau, kad stopas Anglijoj tikrai ne koks. Todėl visai savęs ir nekaltinu. Ryte drabužiai dar šlapesni nei buvo prieš padžiaunant, todėl daugiau jų nedžiovinsiu. Maišiuke jiems vieta.

        Kitos dienos vidurdienį aš atvažiuoju į didžiausią Europos miestą - Londoną. Ir ne bet kaip atvažiuoju, o padarau tai prabangiai. Su nuliovu džipu aš atvažiuoju. Ir susidūriu su gan rimta problema, kurios esmė tokia: kaip įveikti likusias 19 mylių iki centro. Už pinigus aš to daryti nenoriu, nes tai ne mano stilius, kai keliauju autostopu. Nusprendžiu gerai išstudijuoti naudojimosi metro ypatumus. Pirmoj stotelėj prasmukti nepavyksta. Gaunu progą pasivaikščioti Londono priemiesčiais. Pasakysiu - baltųjų ten mažai. Nebuvau aš nei Afrikoj nei Indijoj ir net nesiruošiu ten važiuoti, bet čia jaučiuos kaip būdamas. Kyla logiškas klausimas: kur dingo anglų džentelmenai ir ledi? Gal kur pasislėpę geria arbatą? Hm... Sekančioj metro stotelėj irgi nieko nepešu, bet užtat sistemą jau perkandu. O ji labai paprasta ir ja pasinaudoju trečioj mano prieitoj stotelėj. Reikia ramiai stovėti prie durų ir laukti momento. O momentas yra tada, kai užsikerta praleidimo mechanizmas. Tada stoties darbuotojas atidaro plačius vartus ir visi eina pro juos. Prieš tai aišku kišdami bilietą į tam skirtą vietą. Bet kadangi esi minioje, tai darbuotojui turbūt nelengva pastebėti tą vieną iš praeinančiųjų, kuris yra ne toks kaip visi ir jokio bilieto niekur nekiša. Easy... Taip aš ir atvažiuoju į Londono centrą. Sėkmingai baigiu kelionę Britų salose. Už tai triskart: valio, valio, valio! Londonas yra labai gražus miestas. Jis yra net gražesnis už Paryžių. Bet tik su viena sąlyga: išmokti nepastebėti viso ten šmirinėjančio internacionalinio popuri. Ir ko tu tik ten nepamatysi... Bet apie tai man geriau turbūt patylėti, nes lengvai galiu būti apkaltintas rasizmu. Londonas yra tikrai gražus miestas vakare, kai vaizdo niekas netrukdo ir kai visas tas internacionalas išsiskirstęs po namus. Tik tada pamatysi tą miesto veidą, apie kokį mes skaitėm senose knygose ar matėm senuose filmuose. Nuo vidurnakčio lyja. Lyja toks tikras Londono lietus. Fantastika. Bomžai ten miega prie bankomatų ir jiems niekas netrukdo. Ėto nazyvajietsia polnyj pyzdiec, pasakys rusiškai kalbančios mergos išeidamos iš baro į gatvę be skėčių. O tūlas lietuvis emigrantas, pasisodinęs savo esamą ar būsimą moterį ant Temzės krantinės priešais Big Beną, kalbės jai gražius žodžius apie ją. Lietuviškai. Miestas nemiega, nes miestas gyvena. Magiškas miestas.

8 dalis. Sugrįžti namo

       Naktį patraukiu ieškoti autobusų stoties. Išgirdęs sakinį "Traukitės iš kelio čiurkos, mes atvažiavom" ir pamatęs tų žodžių autorius - du vaikinus su tašėmis, suprantu kad einu teisinga kryptimi. Todėl netrukus aš jau Viktorijos stotyje, kuri naktimis pasirodo būna užrakinta. Miegu tiesiog prie stoties durų. Net vietą sunkiai randu, bo ten jau ir taip daug tokių miegančių. Žiauriai sunki ir įtempta naktis, bet aš atsilaikau. Ryte bilietų kasose bilietų į Lietuvą aišku nėra. Likęs tik beveik paskutinis aptriušęs bilietas į Lenkijos miestą Radom. Stveriu kad ir tokį - vis arčiau namų bus. Šeši pilni autobusai. Ir taip kiekvieną dieną. Va tokie lenkų emigracijos mąstai šiais laikais. Publika autobuse pati įvairiausia. Taip ir važiuojam visi. Jie skaičiuodami svečioj šaly uždirbtus pinigus, aš - patirtus įspūdžius, pamatytus naujus kraštus ir sutiktus žmones juose. Aš tikrai nežinau kas dabar yra svarbiau... Turbūt kiekvienam savo. Taip važiuojam per Angliją, keliamės per Lamanšą, važiuojam per Prancūziją, važiuojam per Belgiją, važiuojam per Olandiją, važiuojam per Vokietiją. Kol paryčiais pasiekiam absoliučios autobuso keleivių daugumos tėvynę Lenkiją. Tėvynė Lenkija pasitinka savo sūnus ir dukras su saule danguje. Net autobusu per Lenkiją važiuoti užknisa nerealiai. Iš neturėjimo ką veikti mintyse suskaičiuoju visas mašinas, kurias pavyko šitoj kelionėj sustabdyti. Gaunasi po keturias per dieną. Toliau - iš Radom į Varšuvą. Spėju į Vilniaus autobusą. Tiesa prieš tai dar pabendrauju su bankomatu, kad gauti pinigų bilietui namo. Aš tuojau būsiu namie ir jaučiuosi pakiliai. Stoty mane apžiūrinėja bomžas, bet aš ramus ir žinau, kad nebūsiu šiąnakt jo apiplėštas, nes aš čia nepasilieku. Autobuse atsisėdu šalia kiniečio. Tai jis mane užkalbina pirmas, o ne aš jį. Pasakoja savo istoriją. Sužinau apie jį nemažai faktų. Jis iš Šanchajaus ir turi merginą Lietuvoje. Jam reikia vizos į Lietuvą. Jis turi sausainių. Iš Lietuvos jis važiuos į Rygą ir iš ten skris į Angliją. Ką jis ten veiks, aš taip ir nesupratau. Bet geriau pagalvojus - koks man skirtumas. Jis tiesiog nepažįstamas kinietis su kuriuo mes trumpam susitikom kelyje. Artėjant prie sienos mano sieloje nerimas gimsta, kurio esmė: mūsų į Lietuvą tiesiog neįleis, nes visas autobusas dvokia tualetu. Įleidžia... Lazdijai, Valkininkai, Vilnius. Kokie gražūs pavadinimai. Taip vėl visą naktį nemiegojęs aš pagaliau pamatau Vilnių. Už manęs sėdėjusi autobuso keleivė prabunda ir klausia koks čia miestas. Vilnius, atsakau. Vilnius čia. Ji manęs dar klausia ar aš atvažiavau čia pagal Erasmus programą. Pagal kokią dar chrienov programą, galvoju. Negi nieko nesuprantat, taigi aš grįžau namo. Ir nejau nesimato? Gal ir pačiam ne taip lengva tuo patikėti, bet tai tiesa. Dešimt minučių kelio nuo stoties aš turiu lovą. Tai link jos dabar ir einu. Ji taip netoli ir belikęs tik vienas vienintelis niekingas kilometras iki jos.

        ...Kai danguje kažkas sugalvojo keliones, tai jų pabaigoj įdėjo gražiausią ir daugiausiai emocijų suteikiantį akcentą - grįžimo jausmą. Dėl to jausmo ko gero ir verta keliauti: stabdyti svetimas mašinas, miegoti kur papuola, kartais nepavalgyti, kartais nenusiprausti ar neišsivalyti dantų, kartais neišsiplauti kojinių, kartais permirkti lietuje, kartais pavargti einant per daug kilometrų, kartais keikti savo durną galvą, kartais rizikuoti daugiau negu reikia... O namie kaip namie. Atrakinu duris, nusimetu kuprinę ir atsisėdu ant lovos. Nusiaunu batus ir padedu juos priešais save. Ir mintyse lyg klausčiau: ...pasakyk ar leidi man kelius nuo kojų nusirišt...?

Donatas, 2006.09.16
[T&B (Tent and Breakfast) edition]


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Mane palaimino Lenkijoje
02. Avių pilnas laukas Škotijoje
03. Urquhart pilis, Škotija
04. Pirma nakvynė Škotijoje
05. Poilsis ant suoliuko
06. Šiaurės Airijos greitkelis
07. Škotija iš dangaus
08. Škotijos greitkelis
09. Glasgow mieste
10. Loch Ness
11. Pasiekti Škotiją
12. Glasgow gatvėje
13. Modernus pastatas Londone
14. Wick pilis ir Šiaurės jūra
15. Ežeras Škotijoje
16. Ardvrech pilis iš arti
17. Golfo laukai prie jūros
18. Dumbarton panorama
19. Aš buvau prie Loch Neso
20. Wick pilis iš arčiau
21. Kelyje į Škotijos šiaurę
22. Avys, avys, avys
23. Belfasto gatvėje
24. Be komentarų... Dublinas
25. Paliekant Glasgow
26. Avis - vaiduoklis
27. Taip kartais nakvoja stoparai
28. Prie Šiaurės jūros
29. Stilingiausia nakvynės vieta
30. Toks aš grįžau iš Britų salų
Visos nuotraukos>