Rygai viso [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Poti 14 [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Evelina, jos kuprinė ir kilimėlis Palestinos sostinės Ramalos pradžioje [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Varšuvos aikštėje [Ispanijos vynuogės I, 2002]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Komentarai 5 Spausdinti

Aktyvus poilsis Norvegijoje, 2005


       Ji man parodė Europos miestus, aš jai parodžiau kelius į juos. Ji penkerius metus turėjo svajonę išvažiuoti į Norvegiją dirbti, ir penktų metų pabaigoj ten išskrido, likus dviems dienoms iki pavasario. Pats nuvežiau ją iki lėktuvo ir pats likau vienas. Ji sėkmingai nuskrido pas savo draugus, kurie ten gyveno ir buvo radę jai darbą. O aš gaudavau laiškus iš ten, kuriuos skaičiau kone visą kovą ir iš kurių sužinojau daug gražių dalykų. Tada atėjo jau ne kalendorinis pavasaris. Balandis, ir man vėl atsibodo viskas, kas mane supo čia. Tai, ir ne tik tai pasakiau Jai, o Ji man rado darbą toje fermoje ir pasakė, kad galiu atvažiuoti.

        Aš parašiau trumpą pareiškimą ir išėjau iš ilgo darbo. Mazda 626 dviejų litrų 8 vožtuvų benzininis variklis negalėjo dirbti ramiau, nes aš buvau laisvas. Rygoje manęs laukė keltas "Kristina", kuriuo išplaukiau į atvirą jūrą. Kelionė per jūrą trunka lygiai vieną saulėlydį ir vieną saulėtekį. Jūroje būna šalta ir jauku. Aš tryniausi po keltą, gėriau arbatą, stovėjau tamsoje ant denio, o nakčiai atėjus nakvojau kajutėje. Kitą rytą pamačiau Švedijos krantus ir atplaukiau į Stoholmą. Švedų pasieniečiams kažkas nepatiko ir jie vartė mašiną. Jų neapleido viltis, kad kažką ras. Jų tarnybinis šuo juos nuvylė, nes nieko nerado. Kelionės tikslo jiems negalėjau suformuluoti, nes pats nelabai žinojau, nes tik Norvegijoje jį man pasakys. Ironiškai skambėtų. O aš spaudžiau Švedijos greitkeliu, naudodamas penktą pavarą. Sustojęs tebuvau vienoje aikštelėje ir viename kaime. Vakarop buvau ant Norvegijos sienos, kur mane sustabdė ir tos šalies muitininkai. Jų per daug nekankintas ir paleistas tęsiau savo kelionę, nevažiavau į Oslą, o kėliausi per sąsiaurį, mažai miegojau degalinėje, ryte įveikiau Kristiansandą, įvažiavau į kalnus, pravažiavau kalnus, pasiekiau Šiaurės jūrą, važiavau pakrante ir pasiekiau kaimą Bryne, kur buvo beveik susitikimo vieta. Vienkiemio paieškos nevyko sklandžiai, bet radau.

        Prie durų aš Ją apkabinau. Nes tai ir buvo mano kelionės tikslas, o viskas kas bus toliau, tai tik kaina, kurią reikia mokėti už susitikimo akimirkas. Aš sėdau prie pietų stalo. Prie jo atėjo ir asmuo, kurį Ji man buvo įvardinusi šeimininku. Kažkoks juokingas žodis, bet tiek to. Nors ne, visai ne "tiek to" galvoju, kiek mes šiame gyvenime turime šeimininkų? Man atrodo, kad tas šeimininkas man nepatiko. Taigi, sėdėjome tryse - Ji, aš ir šeimininkas. Pietums buvo kažkas panašaus į dešreles. Žodis "panašaus" čia tinka labiausiai. Man atrodo, aš šeimininkui nepatikau. Gerai, kad abipusis gavos jausmas. Tada Ji mane nusivedė parodyti, kaip vyksta darbas prie gyvulio, nes aš labai norėjau tai pamatyti. Man patiko, nors iki tol nebuvau net prisilietęs prie karvės. Dar sekančią dieną buvo vakarėlis, kuriame pastačiau butelį lietuviškos degtinės. Vakarėlyje dalyvavo šeimininkas, jo draugas su žmona, Ji ir aš. Šeimininkas gėrė norvegišką silpną alų ir lietuvišką degtinę, ko pasekoj nulūžo. Turbūt nuo alaus. Pasibaigus prisiminiau dainą, kuri skamba maždaug taip: "turtingi namai, sotūs veidai...". Matant tą vaizdą, aš norėjau apsivemti. Sekančią dieną nuvažiavom prie jūros ir uostėm jūros kopūstus. Tai buvo įdomu.

        Tada prasidėjo mano darbas ūkyje. Keliamės penkios taškas penkiasdešimt ryte. Einam apie du šimtus metrų iki fermos, įjungiam šviesas, apsivelkam kombinezonus, apsimaunam guminius batus. Karvės stovi dviejose eilėse, viena prieš kitą, po 23 gyvulio vienetus eilėje. Paleidžiu kombikormo aparatą, kuris važiuoja taku ir prie kiekvienos karvės papila jai skirtą to skanumyno kiekį. Karvės labai mėgsta kombikormą. Mes tuo laiku pasiimam grėblius ir valom karvių šūdus nuo tako, kad jie sukristų į apačią. Dar nesmirdi? Kai abu takai nuvalyti ir karvėms pabarstytas kombikormas, karvių galvos uždaromos. Paruošiama melžimo sistema. Tada einame prie kiekvienos karvės ir su skudurėliais valome jų spenius, kurių kiekvienas gyvulys turi keturis vienetus. Nuvalius reikia numelžti iš kiekvieno spenio po čiurkšlę pieno, kad nebūtų bakterijų. Kai speniai nuvalyti, prieini prie gyvulio ir paglostai, kad būtų ramus, juk gyvulį reikia gerbti. Tada pritrauki melžimo aparatą prie karvės ir užmauni ant spenių. Melžimo aparatai yra šeši. Taip ir vyksta melžimo procesas, o mes tęsiam spenių nuvalymo procedūrą sekančioms karvėms. Kai kurios karvės yra piktos ir neramios, nuo tokių lengvai ir elegantiškai gali gauti gerą smūgį, ir nebūtinai vieną. Patikrinta ir įsitikinta. O baltas baltas pienas vamzdžiais bėga į bačką. Aš dar turiu paduoti kombikormą jaučiams, kurie uždaryti garduose ir atrodo kaip koridiniai. Su jais vienas vargas, nes jie stumdo mane ir vežimaitį, kuriame yra jų skanumynas kombikormas. Daug keikiuosi ir daužau juos per galvas. Dar reikia pamaitinti su soske mažus teliokus. Su jais vargo vakarienė, nes jie nelabai nori valgyti, daug juda, o mušti tokių nekyla rankos. Tenka kovoti. Kai melžimas baigiasi, konvejeris barsto silosą. Stveriu šakes ir skirstau silosą, kad būtų po lygiai ant viso tako. Kai visos karvės pamelžtos, vienas iš mūsų išplauna melžimo sistemą. Tai būnu ne aš. O man reikia karvių spenius ištepti su kremu nuo saulės. Na tai taip ir einu nuo gyvulio prie gyvulio, tepu ant delno kremą, tada ant kiekvieno karvės spenio. Man šitas darbas nepatinka. Jį pabaigęs atkabinu karvių apykakles, atlaisvinu galvas, ir prasideda masinė panika bei stumdymasis karvių tarpe. Šiaip ne taip išgrūdu visas karves į lauką, kad eitų taku link ganyklos, o pats važiuoju su motoriniu aparatu paskui ir kontroliuoju jų patekimą į ganyklą. Uždaręs vartus grįžtu į fermą. Su grėbliu valau šūdus, kad ferma būtų švari. Nusivelku kombinezoną, nusimaunu guminius batus ir einu į namą pusryčių valgyti, nes manau, kad nusipelniau.

        Pusryčiams minkštai virtas kiaušinis, duona, sūris, margarinas, silkė, uogienė, ikrai, pienas, kava. Norvegai kaip išprotėję dideliais kiekiais geria kavą, ir būtinai be cukraus. Jie nemėgsta saldžios kavos, užtat mėgsta sūrį su uogiene, kefyrą su cukrumi, silkę su cukrumi. Turbūt, tai nėra keista. Ant stalo visko turi būti daug, nors pusės sudėto maisto niekas net nepalies. Man tai patinka pienas. Po pusryčių prasideda darbas ūkyje. Man reikia nusileisti į siloso bokštą ir iškelti du arba tris kubikus supresuoto siloso. Su pultu nuleidžiu šešiakojį, pats kopėčiomis nusileidžiu į kokių devynių metų gylį, imu didžiulį kūjį ir sukalu tuos šešis kablius į supresuotą silosą. Kiekvienam reikia apie devynių smūgių, stiprių smūgių. Tada imu pultą ir keliu silosą į viršų. Šitą darbą reikia daryti kiekvieną dieną, nes aparatas, daręs tai anksčiau, sugedo, o be to imdavo labai daug elektros. Tada būna įvairūs darbai, kiekvieną dieną vis kitokie. Keturias dienas rinkom nukapotas medžių šakas nuo elektros tvoros. Gerai, kad elektra buvo atjungta. Kitą dieną transportavom gyvulius iš vienos fermos į kitą. Į fermą A atvažiuoja gardas ant ratų ir į jį reikia suvaryti šešis gyvulio vienetus. Karvės kaip išprotėjusios stumdosi, daužosi, reikia labiau saugoti save. Suvarius, jos išvežamos į fermą B ir paleidžiamos pievoje. Po pervežimo liko apdirbtas šūdais vežimas, kurį aš pavadinau "Šūdų vagonėliu". Ir man teko atsakinga užduotis tą vežimėlį išplauti. Tada kaip niekad supratau, ką reiškia frazė "Šūdinas gyvenimas". O reiškia ji štai ką - lauke pavasaris ir šviečia saulė, o tu su šlanga stipria vandens srove plauni šūdus nuo grindų ir nuo sienų. Šūdai taškosi tau į akis, o iš vandens prieš saulę matai susidarančią vaivorykštę, tokią ryškią ir spalvotą. Nuostabi gyvenimo akimirka. Čia ne ironija, čia tai, ką tu gali padaryti, kad būtum laimingesnis. Kažkurias tris dienas tvarkiau fermą B, iš kurios gyvuliai buvo išvežti į pievas. Ten labai smirdėjo ir buvo mažų jaučiokų per metus prišiktas gardas. Teko ir jame pasidarbuoti su šlanga ir vandeniu. Ir čia šūdai tiško į akis, tik vaivorykštės jau nebuvo, o gal aš tiesiog nebemačiau. Kelias dienas rinkau akmenis nuo lauko, o ten akmenų begalės ir rink juos nerinkęs, bet rinkau. Taip diena iš dienos ir dirbau darbus, kurių gyvenime nebuvo tekę dirbti, dabar jau visų ir nebeatsimenu.

        Apie keturioliktą valandą būna norvegiški pietūs. Debilizmas ten, o ne pietūs. Pietų ruošimas susiveda į tai, kad reikia atšildyti sušaldytus kotletus ar dešras, sušaldytas daržoves, sušaldytas bulves. Ir visada vienas per tą patį. Kai mano mergina jiems padaro normalių salotų, jie žiūri kreivai ir murma apie triušių maistą. Kai iškepa normalių bulvių ir siūlo valgyti su kefyru, jie murma kažką, kad tai netinka. Todėl kefyrą jie valgo su cukrumi. Tada geria daug kavos ir rūko. Po pietų būna valanda poilsio. Po poilsio prasideda vakarinis melžimas. Aš nueinu į fermą ir į žalią vežimą prisipilu kombikormo. Važiuoju ir barstau prie kiekvienos karvės, kurių dar nėra ir kurios dar pievoje. Mano mergina važiuoja į ganyklą ir surenka visas karves. Tos gerai nusiteikusios ir neskubėdamos traukia į fermą. Kai visos sueina, prasideda panika. Panikuoja ir gyvuliai, ir žmonės. Todėl gyvulys daužomas, spardomas, ant jo rėkiama, kol šiaip ne taip visos karvės sustatomos į gardus. Tada atidaromi vartai, kur jos mielai sukiša galvas, nes ten yra mano pabarstytas kombikormas. Vartai uždaromi, gyvulys apgautas ir paruoštas melžimui. Toliau viskas kaip ir ryte, tos pačios procedūros, tos pačios karvės. Per dieną karvė duoda apie 20 litrų pieno. Tik vieną vakarą paįvairinau sau gyvenimą ir nusideginau koją su beveik verdančiu 80 laipsnių temperatūros vandeniu. Ploviau guminius batus su šlanga ir šiek tiek vandens per bato viršų įbėgo vidun. Buvo pizdiec iš karto, ir nors pakišau koją po šaltu vandeniu per kelias sekundes, nuėjo nemažai sluoksnių odos. Koja labai ilgai negijo ir skaudėjo, o norvegiški vaistai nieko nedarė, apart to, kad kvepėjo. Bet aš laikiausi ir dirbau diena iš dienos. Tik šiek tiek vėliau, iš ten gyvenusių lietuvių, gavau vyšnevskio ir vandenilio peroksido. Šitie vaistai nekvepėjo, o smirdėjo, užtat darė savo darbą, gydė žaizdą.

        Po vakarinio melžimo grįžtam į namą, kuriame laukia maloni maudymosi procedūra. Niekada iki šiol nemaniau, kad gali būti taip malonu maudytis. Ir kiekvienos dienos ryte aš Jai ir sau sakau, kad gyvulį reikia mylėti, o kiekvienos dienos vakare sakau, kad gyvulio reikia nekęsti. Dar vakare kas savaitę reikia važiuoti į parduotuvę ir pirkti tai, kas vadinama maistu. Aš procese nedalyvauju, o viską stebiu iš šalies, nes nelabai suprantu ką ir kiek pirkti. Viskas nerealiai brangu ir gerai, kad pinigai nors ne mūsų, nes maitinimas įeina į sutarties sąlygas. Ką aš ten veikiu vakare, irgi galiu prisiminti. Dažniausiai žiūriu "Eurosport" kanalą per kabelinę, ypač kai rodo tenisą ir kai žaidžia mano mėgstamiausia tenisininkė J.Henin-Hardene. Kartais žiūriu futbolą. O kai kuriais vakarais mudu kalbam ilgiau, nei įprasta. Vieną tokį vakarą ir sužinojau apie savo kelionės tikslą. Pasirodo, tai pinigai. Va tai tau, galvoju, o aš nežinojau ir ilgai bandžiau Jai pasakoti visai apie kitokį tikslą. Matyt, nelabai įtikinamai sakiau, arba buvo per daug sutapimų, kurie vertė galvoti kitaip. Kas dabar čia supras. Todėl, pasibaigus mėnesiui, kai šeimininkas man pasakė, kad aš tipo nepraėjau kažkokio ten bandomojo laikotarpio, man buvo tas pats, liksiu aš ten ar ne. Kai paklausiau, kas tas bandomasis laikotarpis, jis man papasakojo, kad negerai važiavau su traktorium atbuline eiga, dar ten kažkokios chiernios, bet taip ir nieko konkretaus - esminis norvegų bruožas. Jie nieko niekada nesako tiesiai. Dar dabar prisimenu momentą, kai buvo sekmadienis ir buvom suplanavę važiuoti į draugų lietuvių gimtadienį. Tai protingas šeimininkas paleido fermoje kelias karves, kad turėtumėme darbo. Tik mes greitai susitvarkėme. Ir tokių momentų būdavo vos ne kiekvieną dieną.

        Už dviejų dienų susikroviau daiktus į mašiną, atsisveikinau su Ja, nes ji pasiliko ten ir bus tol, kol neišvarys. Man buvo skaudu atsisveikinti, paliekant Ją tarp tų laukinių. Bet Ji sakė, kad pati renkasi tokį gyvenimą. Ir aš jau labai seniai žinau, kad žmonėms negalima trukdyti rinktis savo gyvenimo kelią, nes niekas mums nedavė tokios teisės danguje. Aš nusipirkau lauktuvių kaimo krautuvėje ir myniau per kalnus, kurie buvo nerealūs ir kuriuose sugaišau kelias valandas. Vėl nevažiavau į Oslą, o kirtau kampą per sąsiaurį ir beveik temstant buvau Švedijoje. Ten pagaliau galėjau pasinaudoti penkta pavara, kad nuostabiais Švedijos keliais lėkčiau į Stoholmą. Šiek tiek numigau pakelės degalinėje ir apie šeštą ryte buvau Stoholme, kur patekau į nerealius mašinų srautus, bet uostą radau pagal nuorodas, nes ten su tuo reikalu viskas tvarkoj. Uoste sužinojau, kad šiai dienai bilietų nei į Rygą, nei į Taliną nėra ir nebus. Buvo ankstyvas rytas ir nebuvo jokio noro būti Skandinavijoje. Išėjau į Stoholmą prasiblaškyti, bet nieko gero ten nemačiau. Arba ten iš tiesų nieko gero nėra, arba aš per daug mačiau Europos miestų. Mieste užėjau į tą pačią bilietų pardavimo kontorą, kaip ir uoste. Joje bilietas į Taliną atsirado. Aš buvau laimingas, kaip tik retai moku būti. Grįžęs į uostą miegojau ir apie penkioliktą valandą įvažiavau į keltą. Keltas buvo kur kas didesnis ir prabangesnis, nei plaukiantis į Rygą. Kelte buvo daug pensijinio amžiaus švedų, ir jie plaukė į Taliną gerai leisti jiems likusio laiko. Aš gavau vietą keturvietėje kajutėje, kurią dalinausi su estu ir dviem tamsaus gymio jaunuoliais. Ramiai sau snaudžiau, kol neišgirdau žodžio "vamos" ir man neliko abejonių, kad jie ispanai. To ir paklausiau. Jie buvo ispanai, iš Ciudad Real regiono, kuriame aš du savo gyvenimo rugsėjus skyniau vynuoges. Dabar vienas jų mokėsi Taline, kitas keliavo pas jį į svečius. Rekomendavau pasilikti iki žiemos, kad pamatytų, kokios čia nuostabios žiemos. Kelte tiesiog gerai leidau laiką, nes nusipirkau alkoholio ir maisto. Turtingas sėdėjau denyje, spjaudžiau į vandenį, gėriau alkoholį, žiūrėjau į nutolstančią Skandinaviją, kurioje pasilieka mano draugė Ji. Negerai, kad pasilieka... Naktį praleidau ramiai, o ryte stovėjau ant denio su estu, kuris man pasakojo apie šalį, kur aš nebuvau nuo auksinių "Kelio brolių" laikų. Taline niekas nepaklausė kur ir kodėl aš važiuoju, o važiavau aš namo. Estijoje keliai geri, greitis ribojamas mažai, tai myniau normaliai. Latvijoje buvau sustojęs tik prie Baltijos jūros. Į Lietuvą įvažiavau apie penktą vakare ir pasukau į Nemunėlio Radviliškį, kur yra Jos namai. Į Jos namus parvežiau Jos linkėjimus tėvams. Vėliau atvažiavau į Biržus ir paskambinau mamai, kuriai tai buvo netikėtumas, kad grįžo sūnus, ir grįžo kur kas anksčiau. Manau, ji apsidžiaugė.

        Dar po dešimties dienų grįžau į Vilnių ir į savo darbą. Dabar man vis dažniau atrodo, kad aš net nebuvau ten ir negirdėjau tų Jos žodžių. Man vis dar atrodo, kad laiškai, kuriuos skaičiau kovo mėnesį, buvo nuoširdūs, o tie žodžiai - visai ne. Laikas parodys... Man patiko dirbti prie gyvulio. Gal todėl, kad dirbant prie gyvulio, kiekvieną dieną viskas prasideda iš naujo. Ir dar man labai gaila karvės, kuri vaikščiojo dvi savaites po pievą sužeista koja, o šeimininkas visai nesirūpino, kad iškviesti veterinarą. O kai karvei tapo visai chrienovai, pasiuntė mus ją parvesti į fermą. Ji labai sunkiai ėjo, o kai eiti nebegalėjo, nukrito po elektros tvora. Tada atvažiavo šeimininkas su traktoriumi, pakabino karvę ant virvių, ir taip pakeltą atvežė į kiemą. Tada atvažiavo veterinaras ir pasakė, kad karvei jau kapai. Tada atvažiavo skerdykla ant ratų ir kiemo vidury ją pribaigė, kažkokiu ginklu į kaktą. Sako, tai humaniška, bet aš tuo nebetikiu. Aš temačiau tik raudoną dėmę ant smėlio ir dideles karvės akis, kai ji gulėjo po elektros tvora ir žiūrėjo į mane, bandantį ją išjudinti. Įdomu, ką ji tada galvojo ir ar suprato, kad ši graži ir saulėta pavasario diena jai jau paskutinė? Aišku, čia tik gyvulio mirtis, bet dabar jau aš galvoju, ar ne per dažnai kažkas panašaus vyksta ir su mumis mūsų gyvenimuose. Ir ar ne per dažnai įvyksta tokia frazė: jeigu draugas pateko į bėdą, tai koks jis tada tau draugas? Pamirškit tokią frazę.

Donatas, 2005.06.27


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Norvegijos vaizdai - 2
02. Norvegijos peizažas
03. Aš ir audra jūroje
04. Atvirukas iš Biržų (Ten kur namai)
05. Norvegijos kelyje
06. Keltas Kristina
07. Aš prie gyvulio. O kuriam programuo...
08. Vaivorykštė nuo namo slenksčio
09. Vikingų pakrantė
10. Norvegijos vaizdai - 1
11. Aš ir karvės
12. Aš Norvegijos kalnuose
13. Aš prie Šiaurės jūros
14. Aš ganykloje
15. Saulėlydis Baltijoje
16. Stokholmo gatvėse
17. Lėktuvas leidžiasi Osle
18. Saulėtekis Baltijoje
19. Vairuojant automobilį
20. Irgi aš, irgi prie Šiaurės jūros
21. Aš Stavangeryje - 1
22. Šiaurės jūra
23. Keltas į Taliną
24. Saulėlydis virš debesų
25. Aš Latvijos pajūryje
26. Stokholme prie vandens
27. Lėktuvas kyla iš Rygos
28. Talinas
29. Lėktuvas suka į Skandinaviją
30. Aš Stavangeryje - 2
Visos nuotraukos>