Chudžando (toks miestas Tadžikistane) gatvė [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Ledai ir arbata Kutaisyje. Kas čia per arbata tokia iš pakelio? Juk Gruzija. Deja, nesakė, kad bus iš pakelio [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Augmenija Hverfjall kraterio papėdėje (Rudens spalvos pavasarį) [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Nordkapo apylinkėse - IV [Nordkapas ir kita šiaurė, 2008]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 1 Spausdinti

Bąstymasis po Europą - be tikslų, be pinigų

Einam kažkur per Lenkiją. Taip lyja ir mes sušlapę, o tu man sakai, kad kada nors mes didžiuosimės tuo ką dabar darom. O ką gi mes darom? Išvažiuojam be tikslų ir be pinigų, paliekam namus tik todėl, kad mums jie atsibodo. Mes turim susigalvoję kažkokį pseudo tikslą, nors nelabai tikim, kad jo sieksim. Ir viskas prasidėjo šiandien ryte, kai viską ką turim susimetę į kuprines, išėjom į didelį kelią. Taip gera žinoti, kad visas tavo gyvenimas telpa kuprinėje. Ir netgi šitas stadionas, kur dabar miegam po suoliukais, man sukuria gerą nuotaiką. Aplinkui sninga, nes dar tik ankstyvas pavasaris, o mes jau turim pirmuosius namus savo kelionėje. Juk namai yra ten kur tu miegi.
Gostynin, Lenkija, stadionas


Tai kas, kad lenkų vairuotojas mus nuvežė į geležinkelio stotį – mes ir iš ten patraukėm į kelią ir jį suradom. Tai kas, kad ten kelio ženklai mums trukdė tranzuoti – mes juos šiek tiek paderinom nusukimo į kitą pusę būdu ir problemos nebeliko. Važiavom su baltarusių banditais, užsiiminėjančiais reketu ir kitokiais nešvariais darbeliais pakeliui. Pasiūlė jie mums pervaryti mašiną per Vokietijos sieną, bet mes nuo tokios galimybės aišku atsisakėm. Už tai buvom nubausti - paleido mus Poznanės vidury. Priešui nepalinkėtum tokios nelaimės. Oras nors pasitaisė. Žingsniavom ilgą kelią per miestą. O kelio gale sustojo misionerius ir pavežė iki kryžkelės. Ten sutranzavom vokietį ir pasiekėm Frankfurt Oderį. Štai mes ir vakaruose! Vokietijos degalinėje lijo. Su lietuvių fūristais pasitraukėm iki sekančios degalinės ant Berlyno žiedo. Ten nebelijo, užtat snigo. Išėjom į kaimą ieškoti nakvynės. Kaime radom bažnyčią. Bažnyčios vartai buvo atviri. Bažnyčios kieme radom zakristiją. Zakristijos durys buvo atrakintos. Nebuvo priežasties ten neužeiti. Užėjom. Nebuvo priežasties ten neapsinakvoti. Apsinakvojom. Ryte grįžom į degalinę ir padarėm kelias geras nuotraukas apie kai kaip teka saulė ir kaip mes važiuojam vakarų kryptim. Nuo degalinės iki degalinės, su vokiečiais ir olandais, iki vakaro pasiekėm Amsterdamą. Amsterdame lijo ir buvo daug vandens aplinkui. Prasitarėm vienas kitam, kad miestai mus užkniso. Žinot, tas didžiųjų miestų liūdesys. Paėję nuo centro radom Statoil degalinę, kurios kampe stovėjo kelios priekabos. Ant vienos jų pakabinom įsivaizduojamą lentelę "Išnuomota" ir užmigom joje. Ryte vaikščiojom po Amsterdamo senovinių laivų uostą. Ankstyvas rytas be žmonių ir be mašinų. Dienai prasidėjus patraukėm iš miesto ir prabangia mašina pasiekėm Belgiją, o dar vėliau ir Briuselio pakraštį. Pietavom pievelėje prie Briuselio dangoraižių. Ten fotografavo kokias tai reklamas į kurias mes taip ir nepatekom. Vakare senamiesčio aikštėje gėrėm alų ir kalbėjom apie kelią. Miegojom strojkėse, nes strojkėse stoparams miegoti tinka. Sekančią dieną iki pietų nuvažiavom į Belgijos pakraštį. Ten sustojo automobilis, atvežęs mus į Paryžiaus Luvro požemius. Čia vyks kažkoks renginys ir mes padedam mūsų vairuotojui su visokiomis instaliacijomis. Kai tai baigsim, trauksim į Paryžiaus centrą ieškoti Eifelio.
Paryžius, Luvras


Už darbą Luvro požemiuose gavom frankų. Jais nešini patraukėm Senos pakrante. Prie Eifelio apsilankėm parduotuvėj ir ten palankiu kursu iškeitėm frankus į vyną ir pupeles. Įsitaisę Marso laukuose vartojom vyną ir žiūrėjom į Eifelį. Nakčiai grįžom į Luvrą ir miegojom po statybininkų vagonėliu. Ryte atėjo statybininkai ir triukšmavo. Išėjom į miestą. Vėl ankstyvas rytas be žmonių ir be mašinų. Prie Noterdamo katedros prisiminiau pasaką apie Paryžiaus kuprių. Šiandien tokia pirma pavasariška diena. Parašiau atviruką į namus. Skirtingomis Senos upės pakrantėmis nuėjom link Eifelio. Aš berods ėjau dešiniąją. Buvau prie Triumfo Arkos ir Eliziejaus laukuose. Susitikom po pietų po Eifelio konstrukcijomis. Užduotis - išsigauti iš Paryžiaus. Tam pro slaptą langą įlindom į metro, perėjom bėgius ir išvažiavom į Paryžiaus šiaurėje esantį "Šarlio de Golio" oro uostą. O ten toks platus pasirinkimas, kai gali skristi į bet kurį pasaulio kraštą. Bet mums nereikia, mes juk turim pseudo tikslą – važiuoti į Angliją ir rasti ten darbą. Ir jau nuo rytoj prasidės jo siekimas. Miegojom vėl statybose. Ryte vėl nebebuvo pavasario ir mes ėjom per autobaną, ieškodami degalinės. Šeštame ėjimo kilometre pasivijo policija ir nuvežė iki degalinės. Gerai. Toliau lijo ir niekas nevažiavo į Angliją. Pasistūmėjom į šiaurę labai jau nedaug. Apsilankėm vienos iš degalinių restorane, kur radau skanaus pudingo ir jį nemokamai vartojau. Neatsimenu ar tą dieną ar kitą, bet mes pamiršom savo pseudo tikslą apie darbą Anglijoje ir sugalvojom naują tikslą, turbūt irgi pseudo – važiuoti ieškoti darbo į Švediją. Taip mes ir vėl Belgijoje. Kodėl nepaieškojus darbo čia? Paėjom per kelias sodybas, bet veltui. O iš visur matės autobanas ir mes intuityviai grįžom į kelią. Stoparai mes, ne darbininkai. Vėliau bus matyt, o dabar - darbui griežtas ne. Sustabėm portugalų fūristą, kuris prisipažino besantis nacistas. Nacistas tai nacistas. Nuo jo dvelkė alkoholio kvapas ir greitai sužinojom kodėl. Jis turėjo vyno tiesiog čia po fūros gultu. Ir nemažai turėjo. Tikro portugališko vyno. Prisijungėm prie jo. Neužilgo jau ir nuo mūsų dvelkė tas pats kvapas. Įvažiavom į Olandiją kur prie Roterdamo pamačiau fantastišką vaizdą. Buvo vakaras ir transporto žiedas atrodė nepakartojamai, nes ten susikerta per daug kelių. Norėčiau tai dar kada nors pamatyti. Portugalas buvo apgirtęs ir leido pavairuoti fūrą mano draugui. Kai tam bevairuojant mus šiek tiek sumėtė, portugalas iškart prasiblaivė ir vairą perėmė į savo rankas. Klaidžiojom Olandijos autobanais kol radom krovinio pristatymo vietą. Tame kaime portugalas per daug užsuko priekabą ir užstrigom pievoje. Teko kviesti traktorių, kad tas ištrauktų. O traktoristų paslaugos Olandijoje tai brangios. Krovinio pristatymo vietoje gavom vakarienę ir nakvynę. Ryte važiavom pasiimti kito krovinio į Heineken alaus gamyklą. Ten ofise stovėjo karšto šokolado ir kavos aparatai, kur viskas už dyką. Mes nesikuklinom ir apsigyvenom prie tų aparatų. Po valandos bendravimo su jais paliko bloga. Neapsivėmėm, bet netoli to. Portugalas mums siūlė važiuoti su juo į Madridą, mes atsisakėm. Vaikštinėjom autobanais, kad pasiekti Amsterdamo apvažiavimą. Su keliais ne olandais atvažiavom į Olandijos rytus. Mus sutiko pavežti dvi lietuvių fūros. Susitikom vakare jau Vokietijos autohofe. Toje fūrų stovėjimo aikštelėj apsirūpinom alumi. Radom medinę trobelę, kur ir durys, ir langai, ir grindys. Sėdom ant grindų ir gurkšnodami alų kalbėjom vėl apie kelią. Kur mes esam, kur buvom ir kur būsim. Mes dažnai apie tai kalbėdavom. Nenorėdami pražiopsoti vakarykštės fūros, atsikėlėm labai anksti. Sumetėm daiktus prie tos fūros. Pabudę fūristai galvojo, kad mes ten ir miegojom. Pakvietė mus į vidų, įpylė po šimtą gramų baltos, vaišino kotletais frikadelkomis. Vėliau į fūrą susirinko gal kokie šeši fūristai ir priėmėm vienbalsį sprendimą, kad reikia važiuoti į parduotuvę. Kaip tarė, taip ir padarė – atkabino kažkieno kabiną nuo priekabos ir išvažiavo. O aš pasilikau fūroje, klausiausi Paškevičiaus rusiškų romansų. Va tuoj grįš mano draugas su fūristais, vėl vartosim degtinę ir klausysimės nešvankių fūristų istorijų.
Autohofas, Vokietijos vakarai


Grįžo visi. Tęsėsi istorijos ir alkoholio vartojimas. Vienas fūristas iš priekabos atnešė šaldytos mėsos gabalą, nes tokį krovinį gabeno į Maskvą. Buvo nuspręsta, kad vakare bus kepamas šašlykas, geriama degtinė. Bet mums neteks, nes mūsų fūrą nelieka čia ir gerokai po pietų išvažiavom į šiaurę. Važiuodami kalbėjom. Tik niekas manęs nesuprato, kodėl aš išvažiavau į kelią, metęs ir darbą, ir mokslą universiteto penktame kurse. Su fūristu atsisveikinom degalinėje prieš posūkį į Kylį. Mums atidavė turėtus konservus, kuriuos mes nieko nelaukdami suvartojom. Beveik išsiblaivėm ir nuvažiavom į Flensburgą. Papildėm maisto atsargas ir nuėjom link Danijos. Muitinės darbuotojas nelabai norėjo mūsų ten įleisti, teko jam parodyti banko kortelę. Danijos kaime stovėjo fūros priekaba ir neliko jokių klausimų, kur mes miegosim. Ryte Patborge lijo. Nuėjom į degalinę ir sunkiai pasiekėm Odense. Tada Nyborgą. Iš ten sėdom į traukinį, bet neilgai tevažiavom, nes neturėjom bilietų. Neturėjom jų ir sekančiam traukiniui, bet į Kopenhagą nuvažiavom. Kitas traukinys dėl tos pačios priežasties pavežė tik tris stotis. Įlipus į sekantį traukinį, tas nepajudėjo iš vietos ir to priežastis buvom mes, nes konduktorių pasiekė gandas, kad du žmonės piktybiškai keliauja be bilietų. Mus išlaipino ir beliko eiti ieškoti nakvynės. Nakvynę mes radom daugiabučio rūsyje. Buvo dalis patogumų - elektra ir vieta patiesti miegmaišius. Ryte vėl apsilankę traukinių stotyje, sulaukę traukinio ir susitarę su palydove, ramiai važiavom iki Danijos miesto iš kur matosi Švedija. Keltas šiek tiek kainavo ir mes jau Švedijoje. Na ką, reikia ieškoti darbo. Bandėm apie valandą. Neradom. Priėjom mėšlo krūvą ir susėdom. Nusprendėm, kad darbo ieškosim tris dienas ir jei nerasim, keliausim į pietus. Dar po kiek laiko nusprendėm, kad darbo ieškosim tik šiandien ir jei nerasim, keliausim į pietus. Dar po kiek laiko nusprendėm, kad nueisim į kelias sodybas ir jei ten darbo nerasim, keliausim į pietus. Galų gale priėmėm vieningą sprendimą jokio darbo apskritai neieškoti ir keliauti į pietus tiesiog dabar. Kodėl gi ne? Juk mums taip patinka keliauti, o šiaurė mums dabar patinka nelabai. Tokius sprendimus priimdami mes nieko nevartojom. Truko tai pusvalandį ir kelionės likimas buvo nulemtas. Ramiai ilsėjomės prieš mūsų laukiantį didelį kelią į pietus. Ir tai jau tikslas, pats tikriausias, o ne kažkoks pseudo. Pats tikriausias mūsų tikslas - būti ir gyventi Kelyje.
Mėšlo krūva, Švedijos pietūs


Švediją palikom dar tą patį vakarą. Tuo pačiu keltu pasiekėm Daniją ir traukiniu nuvažiavom į Kopenhagą. Vakarą praleidom sėdėdami ant suoliuko ir žiūrėdami į neonines reklamas. Mes žinojom, kad važiuojam į pietus, kad važiuojam į kalnus ir kad artimiausiomis dienomis mūsų Danijoje neliks nė kvapo. Sostinės priemiesčiuose radom kažkokios firmos neužrakintą ofisą, bet miegoti ten nesiryžom. Nuėjom link supermarketo ir miegojom vežimėlių aikštelėje su vežimėliais. Ryte nuo Danijos jau buvo konkrečiai bloga, bet tranzuoti reikėjo. Dar kaip tyčia sustojo vairuotojas, kilęs iš Ispanijos ir dabar gyvenantis Danijoje. Nyborge apsirūpinom maistu ir bandėm paimti traukinį. Traukiniui pajudėjus, atėjusiai konduktorei pasakėm, kad ruošiamės važiuoti be bilietų. Jai tas nepatiko ir ji sustabdė traukinį, kad mus išmesti vidury laukų. Gera žinoti, kad dėl mūsų sustoja net traukiniai. Grįžom atgal ir keliavom autostopu. Vėlai vakare buvom netoli Vokietijos. Tai buvo aikštelė ir jokio stogo. Nuėjom į vaikų žaidimo aikštelę ir ten radom kažkokį statinį. Vienas iš mūsų pirmame aukšte, kitas – antrame. Vietos nebuvo net apsiversti ant kito šono. Rytas buvo itin šaltas ir itin apsiniaukęs. Išsiskirstę per dvi fūras pasiekėm beveik sieną. Einant likusius kilometrus mus tradiciškai supakavo policija. Be pasekmių patekom į Vokietiją ir visą dieną kryptingai važiavom į pietus. Naktis užklupo ne autobane, o kaime. Kur apsirūpinę alumi ir čipsais radom nakvynę – tvarkingai sudėtus ilgus vamzdžius. Vienas vamzdis teko man, kitas tau. Sunkiai sulindom kiekvienas į savo vamzdį ir pradėjom miegoti. Miegoti buvo sunku, nes buvo per mažai vietos. Ryte vėl šalta, todėl neliko nieko kito kaip tik bėgioti aplink tuos pačius vamzdžius, kad nors kiek sušilti. Įdomi gavos nakvynė. Be didesnių problemų patekom į autobano degalinę. Jautėsi, kad važiuojam į pietus, nes oras tapo pavasariškas. Geros nuotaikos būdami paėmėm prabangų Audi A6 automobilį. Važiavom ilgai ir toli, beveik iki Šveicarijos. Tada nuėjom į regioninį keliuką ir nuvažiavom į Lindau miestą, esantį prie Bodensee ežero. Siunčiu atviruką į namus. Kitoje ežero pusėje Šveicarijos kalnai. Atrodo grėsmingi ir laukiniai. Po kaire Austrija. Ten ir patraukėm. Vakare sėdėjom prie ežero, gėrėm alų, braidžiojom po ežerą ir žiūrėjom į Šveicariją. Rytoj į ją ir nueisim.
Bodensee ežeras, Lindau, D/A/CH siena


Nakvojom tuščiame prekiniame traukinio vagone. Ryte apsirūpinom vynu ir patraukėm šturmuoti Šveicarijos sienos. Ėjom apie dešimt kilometrų ežero pakrantės miesteliais. Šveicarai norėjo žinoti kiek mes turim pinigų. Parodėm korteles ir pasakėm, kad ten yra po 500 dolerių. Tada paklause ar po 500 dolerių kiekvienai buvimo Šveicarijoje dienai. Na taip atsakėm. Jis gal ir patikėjo, mes ne. Degalinėje bandėm rasti mašiną į Lichtenšteiną, bet neradom kelias valandas. Grįžom į kaimą prie įvažiavimo į autostradą. Niekas nestojo ir ten. Nuėjom į traukinių stotį. Traukinys bus rytoj ryte. Lauksim. Radom skladuką, kuriame vėl buvo elektra. Prieš tai dar radom maišą obuolių, kuriais pasivaišinom. Skladuke gėrėm vyną, valgėm šokoladą ir kalbėjom apie kelią. Nes tada mes dar buvom "Kelio broliai". Ryte važiavom traukiniu. Bet neilgai, nes kontrolierius mumis nepatikėjo ir išlaipino. Grįžom prie autobano ir sustabdėm mašiną iki beveik Lichtenšteino. Perėjom Reiną ir buvom jau nebe Šveicarijoje. Vaducas – Lichtenšteino kunigaikštystės sostinė. Buvo pavasaris ir išmečiau pirštines. Aplinkui nepakartojami kalnų vaizdai ir mes sugalvojom lipti į Alpes. O ten tokios pievos. Po kalnus vaikšto piemenys ir ganosi karvės su varpeliais po kaklais. Prie mano kojų sniegas ir mes lipom vis aukščiau, kol pasiekėm sugriautą tvirtovę. Ten radom tuščią vyno butelį. Gaila, kad tuščią. Aplinkui grėsmingos viršūnės ir tapekliai, o apačioje vos vos pro rūką matosi Vaducas. Aš pirmą kartą taip aukštai kalnuose. Per sniegą bridom link viršūnės ir pavasario čia jau nė ženklo. Pasiekę viršūnę susėdom ant apžvalgos bokšto. Išsigręžiau šlapias kojines. Gėrėjomės Alpėmis ir džiūgavom, kad dabar mes nedirbame susmirdusioj Švedijoj, o sėdim čia kalnuose. Tikrai gerai. Žemyn nusileidom keliu. Parduotuvėje apsirūpinome skerdiena iš kurios planavom ryt-poryt daryti šašlyką. Prie parduotuvės ir nakvojom, o išsimiegoję patraukėm per Lichtenšteiną. Nedaug ten jo yra. Pakeliui priėjau senovinį fortą ir atsisėdęs ant patrankos laukiu savo draugo, su kuriuo paskutinius kilometrus ėjom atskirai, nes reikia pailsėti vienas nuo kito. Kartais reikia. Gerai, kad tai ilgai netrunka ir mes vėl susitiksim. Neužilgo. Ir keliausim toliau.
Šveicarija, senovinis fortas kalnuose


Atėjom į nuostabų miestelį Mayenfeld. Ten nuostabi atmosfera lyg eitum per kokią pasaką. Aplinkui kalnai, vynuogynai, vingiuoti keliukai. Autostradoje radom degalinę, apsirūpinom sumuštiniais ir kitokiais patiekalais. Ilgai tuo negalėjom mėgautis, nes sustabdėm mašiną. O kokios ten spalvos ežerai kalnų tarpekliuose. Ech... Vakarop buvom Ciuriche. Sėdėdamas prie upės, gerdamas pieną ir klausydamasis varpų muzikos, aš galvojau apie Atlantą kurio link mes dabar važiuojam. Kitos dienos pradžioj pasiekėm Berną ir ten vėl vaikščiojom atskirai. Susitikę nusprendėm, kad šis miestas yra nuobodus. Ir vieningai nusprendėm jį palikti. Atvažiavom į Lozaną. Nuėjom į McDonalds užeigą ir joje sugalvojom sekantį mūsų kelionės tikslą – tai bus Sicilija, Italijos pietuose, toli nuo čia. O dabar sukam link Atlanto, į Prancūzijos vakarus. O į Siciliją todėl, kad ten auga alyvuogės, kad ten yra miestelis Carleonė – argi to neužtenka, kad trenktis į kitą Europos galą? Mums užtenka. Užeigoje pamatėm ant žemės paliktą hamburgerį ir jį suvalgėm. Kodėl mes jį valgėm aš jau nebeprisimenu, gal iš idėjos. Nakvojom vėl statybose, šįkart su vaizdu į Lozanos ežerą. Ryte pagal kvapą prisiminiau mėsą, kurią tempiausi nuo Lichtenšteino ir kuri turėjo tapti šašlyku, bet netapo. Išmečiau. Lozanoje kur beeitum visada reikia lipti į kalną. Mes ilsėjomės prie ežero, apsilankėm olimpiniam parke kur daug statulų. Iš Lozanos nukeliavom į Ženevą, kur ilgai neužsibuvom. Niekas į Prancūziją nevežė, todėl ėjom per sieną pėsčiomis. Turbūt tai nepatiko šveicarų pasieniečiams ir jie nusprendė mus išpurtyti. Vyko detali mūsų kuprinių analizė, labai nemandagiu būdu. Nepatikėtum, kad čia Šveicarija. Prancūzai buvo kur kas geriau nusiteikę ir mūsų prašymu net įdėjo antspaudus į pasus, atminčiai. Penkis kilometrus ėjom autobanu, kol priėjom degalinę, kuri buvo uždaryta. Pasukom į Prancūzijos kaimus. Kažkurioj vietoj palikau žemėlapį, bet apie tai nežinojau. Sutemus priėjom sudegusį namą ir jame ruošėmės nakvoti. Pastebėjau, kad nebeturiu žemėlapio ir tamsiu keliu patraukiau apie penkis kilometrus atgal į tą vietą, kur paskutinį kartą sėdėjom šalikelėje. Žemėlapį radau ir sudegusį namą radau, kuriame ramiai miegojo mano draugas. Apsuptas ten buvusių nuodėgulių kritau ir aš.
Prancūzija, sudegęs namas


Ryte nuėjom prie supermarketo, o ten tokia tvarka, kad vakar neparduotus batonus palieka už durų. Kaip mes supratom, tie batonai skirti tokiems kaip mes. Tai ir pasiėmėm. Nemažai pasiėmėm. Nuėjom tranzuoti kur niekas nestojo. Vėl patraukėm per kaimus, karts nuo karto prisėsdami pakelėse pavalgyti batono su dešra, atsigerti vyno ir pakalbėti apie gyvenimą kelyje, nes būtent toks jis mūsų ir buvo. Kažkuriam kaime supratom, kad laikas grįžti į autostradą, tad perlipom tvorą ir priėję degalinę iš jos atvažiavom į Lyoną. Mieste praradom orientaciją apvažiavimuose, susimaišėm kur kuri upė teka ir prisėdom pailsėti. Po konsultacijų su vietiniais radom degalinę, kurios kampe po kažkokiu stogu apsinakvojom. Paryčiais miegmaišis permirko nuo lietaus, nes stogas matyt buvo kiauras. Mus aptiko degalinės personalas ir liepė apleisti tą plotą. Apleidom ir važiavom į vakarus. Pravažiavom Montepelier kur šaltas vėjas nuo Viduržiemio jūros. Iš ten pasukom dar labiau į vakarus ir pasiekėm Tolouse degalinę. Mintis apie nakvynę purtė, nes miegmaišiai buvo šlapi po vakarykščio lietaus. Bet nakvynė neišvengiamai artėjo ir mašinų nebuvo. Užkalbinau vieną vairuotoją, paklausdamas jo ar jis nevažiuoja į Bordo. Jis atsakė, kad ne ir nuėjo į parduotuvę. Grįžęs priėjo prie mūsų ir pasakė, kad į Bordo jis tikrai nevažiuoja, bet mus nuvežti ten gali. Ir nuvežė. Pasakojo jis mums, kad kažkada pats taip keliavęs ir dabar jaučiantis tam reikalui nostaligiją. Gal todėl Bordo mieste jis mums rado viešbutį ir už jį sumokėjo. Mes turėjom kambarį viešbutyje. Ten buvo dušas. Ten buvo telikas. Ten buvo lova. Nuo ryto sužinojom, kad pramiegojom pusryčius ir už tai mums grąžins pinigus. Pinigų buvo pakankamai daug ir mintyse juos pavertę į vyną supratom, kad prie Atlanto liūdėti tikrai neteks. Atlantą pasiekėm po pietų. Arcachon miestelyje apsirūpinom vynu ir nuėjom prie vandenyno ant "Dune de Pyla" kopų. Tą vakarą gyvenom Atlanto pakrante ir laukėm saulėlydžio kopose. Vyno turėjom daug ir jį sau ramiai gurgšnojom. Saulėlydis ten trunka trumpai, tai nutaikę tinkamą momentą, nusifotografavom su juo ir vynu. Tinka jie vienas kitam, pagalvojau. Sutemus nusileidom į kitą kopų pusę ir radom daug turistinių priekabų. Vieną jų atidarėm ir apsinakvojom. Ryte patraukėm keliu palei vandenyną. Ėjom atskirai. Nesupratom mes vienas kito ir po kiek laiko grįžęs į vandenyno pakrantę, draugo ten neradau. Kur jis? Neramu. O dar vandenyne kaip tyčia prasidėjo audra. Su gamtos stichija ne juokai. Bandžiau grįžti atgal, bet kelyje buvo aukštos kopos. Keturiom lipau į jas. Aplink žaibavo, lijo, buvo audra. Aš visas išsigandęs. Ir kas neišsigąstų? Pasiekės kitą kopų pusę atsikvėpiau lengviau ir į vandenyną jau nebežiūrėjau. Nusileidęs radau namuką ir ten apsistojau. Audrai ir lietui pasibaigus grįžau prie Atlanto, bet to ko ieškojau ten nebuvo. Kur jis? Ką toliau daryti? Kaip elgtis? Nežinau. Keliu patraukiau link Biscarose Plage, į kur mes ir planavom eiti prieš pasimesdami. Kartais nueidavau prie vandenyno, kad apsidairyti ir rasti vienas kitą. Nepavyko. Taip ir atėjau į tą kaimą. Draugo nebuvo ir man buvo negerai. Liūdnas saulėlydis. Visai ne toks kaip vakar, kai mes sėdėjom kopose gerdami vyną. Beliko laukti. Ir aš laukiau. Artėjo naktis. Smėlyje užrašiau kur as nakvosiu, įsmeigiau šaką ir prie jos pririšau mėlyną šaliką, kurį buvau radęs Danijoje. Tai ženklai ir jei jis čia ateis, juos būtinai pamatys. Nuėjau į gelbėtojų namą ant kalno. Ten buvo tiek daug kambarių, o aš vienas. Visiškai vienas Prancūzijos vakaruose. Kas manęs laukia rytoj?
Prancūzijos vakarai, Atlanto vandenynas


Ryte ošė Atlantas ir potvynis buvo nunešęs visus mano paliktus ženklus. Kažko laukti turbūt nebuvo jokios prasmės. Dar kartą praėjau per miestelį ir ant skelbimų lentų palikau kelis raštelius apie tai kur aš važiuoju. Nelabai atsimenu ką aš ant jų tada parašiau. Nelabai ir tikėjau, kad per kvailą nesusipratimą išsiskyrę, mes dar kada susitiksim. Saugokim savo kelionių draugus. Net jeigu jie kartais tave užknisa, net jeigu tu kartais užknisi juos. Be draugo Kelyje yra negerai. Be draugo Kelyje nėra kas veikti. Be draugo ir Kelias ne Kelias. Viskas baigta. Važiuoju namo. Nespėjus prieiti miestelio pabaigos ženklo, už manęs sustoja mašina. Kas iš jos išlipa atspėti sunku nebus. O aš patikėt negaliu. Pirma mintis - dar miegu tame gelbėtojų namuke ir sapnuoju. Bet ne, po velnių, ne. Nelaimingo atsitiktinumo dėka išsiskyrę, mes laimingo atsitiktinumo dėka susitinkam. Viskas vyksta iš tiesų, košmaras baigias. Ech ir ko tik nenutinka tame Kelyje. Kelionė tęsias. Sekančiam miestuke apsirūpinom maistu ir vynu. Išsiunčiau atviruką į namus. Atviruke Atlanto vandenynas. Atvažiavom į Biaritz ir vėl nuėjom prie vandenyno atsigerti vyno. Degalinėje sutikom lietuvius, karštligiškai ieškančius kam parduoti butelį alkoholio, kad nusipirkti benzino ir keliauti toliau. Mes degalinėj užlinkom, tad nuėję už tvoros ir radę eilinį turistų namuką, sulipom pro langą ir apsistojom jame nakčiai. Ryte į autostradą nebegrįžom, o pasirinkom kelią palei vandenyną. Tame kelyje mums puikiai sekėsi ir be problemų pasiekėm ispanų Baskų kraštą. Apsilankėm Donostia San Sebastian. Miestas, kuriuo reikia mėgautis. Užlipom į senovinę tvirtovę ant kalno ir gėrėjomės miesto panorama. Vėliau nuėjom prie vandenyno. Dar vėliau užlipom į uolas nuo kurių labai įdomu nulipti prie vandens, besidaužančio į tas uolas didžiule jėga. Juk vandenynas kaip ne kaip. Nuo uolų patraukėm prie Don Kichoto paminklo ir stebėjom ispanus. Vakarop radom ligoninę ir jos priestate užmigom. Atsimenu, kad buvo didelis vėjas. O ryte susipykom dėl kelio pasirinkimo ir išsiskyrėm neilgam, lyg buvo dar maža Atlanto išsiskyrimo. Durniai. Kol nuvažiavom i Bilbao kaip ir susitaikėm, bet po tą miestą vėl vaikščiojom atskirai. Ten mačiau gerą dalyką – ramiai gatve važiavęs motociklas staigiai padidino greitį, pradėjo važiuoti ant vieno rato(galinio), o motociklininkas kažką šaukė ir rodė nepadorius gestus. Tikiuosi ne man. Susitikom Bilbao centre ir patraukėm į autostradą, kuria reikėjo nueiti iki degalinės. Mes tai ir darėn, o likus 300m. iki jos, atvažiavo policija ir liepė eiti lauk. Atsiradom miškuose ir tą kelių šimtų metrų atstumą ėjom dvi valandas per bruzgynus ir kalnus, bet degalinę pasiekėm. Sėdėjom valgykloj ir neturėjom ko valgyti. Lauke buvo tikrai šalta ir radom kažkokius blokus, panašius į šuns būdą, bet negalėjom įlysti, nes netilpom pro įėjimą. Teko miegoti po tiltu, kuris virš autostrados. Naktį girdėjau vėją ir autostrada pralekiančias mašinas ir abu šie garsai man patiko. Ryte buvo dar šalčiau ir kažkas mus nuvežė iki Lagrona degalinės, pavaišino maistu bei kava. Degalinėj sėdom ilgam, mašinų beveik nebuvo, darbuotojai nedraugiški. Ir tik vėlai po pietų radau Audi A6 mašiną, kurios vairuotojas mus sutiko kur nors vežti. Taip mes pasiekėm Zaragoza. Ir nors buvo vakaras, spėjom rasti mašiną iki Lleida. Vietos ten niūrios, tiesiog geltonos dykumos, kur anksčiau filmuodavo vesternus, bent jau mums taip sakė. Čia sužinojau frazę, kad anot prancūzų, Europa baigiasi ties Ispanija. Prie Lleida buvo statybų aikštelė, kur radom blokus ir šiferio, iš kurių susirentėm visai neblogą namuką. Kitą rytą beviltiškai bandėm pajudėti link Andoros, bet per keturias valandas tesustojo viena mašina ir ta niekur nevežė, todėl tos minties atsisakėm. Per Lleidą apie dešimt kilometrų nuėjom į autostrados degalinę. Einant autostrada pravažiavo policija, atskaitė moralą, bet degalinę pasiekti leido. Nuo ten mus pavežė iki Tarragona degalinės. Maisto neturėjom jau kelinta diena iš eilės. Alkani sėdėjom degalinės restorane ir žiūrėjom į ispanus, kurie žiūrėjo futbolą. Mes žiūrėjom į jų lėkštes. Mes taip tikėjomės, kad jie paliks nors kiek maisto. Nepaliko ir viskas ką tada radom, buvo čipsų pakelis, kurį patvarkėm. Jie tiek daug valgo ir aš jiems taip pavydžiu. Kaip aš tą vakarą norėjau būt namie ir valgyt keptas bulves. Ech kaip aš norėjau. Pasibaigus futbolui miegoti nuėjom po restorano langais.
Ispanijos degalinės restoranas, alkanas vakaras


Ryte apsilankėm restorane ir nelegaliai pasivaišinom sumuštiniais su kumpiu ir kiaušiniene. Tai buvo skaniausi sumuštiniai gyvenime. Sekanti degalinė buvo prie Barselonos. Iš ten vėl teko važiuoti atskirai – aš su vokiečių fūra, mano darugas su lengvąja mašina. Vokietis fūristas mokėjo kelis žodžius rusiškai – „dievočki“ ir „vodka“. La Jangueroje mes vėl susitikom. Tą vakarą nusprendėm jau niekur nebevažiuoti, o susikurti laužą šalia esančiam miške. Ant laužo kepėm dešrelės, gėrėm vyną, žiūrėjom į laužą ir galvojom apie Ispaniją, kurią mes jau rytoj paliksim. Ir palikom, atskiromis fūromis, iki posūkio į Marselį. Vairuotojas patarė geriau jau nevažiuoti į Siciliją, nes ten bus pavojinga. Bet mes nė nemanėm jo klausyti. Nuo posūkio į Marselį mus vežė moteris ir atvežė į Marselį. Visada norėjau pamatyti tą miestą ir tą vakarą pamačiau. Vaikščiodami tarp laivų uostėm žuvies kvapą, kuriuo ten persismelkusi aplinka. Vakare užlipom į Noterdam Le Garde kalną ir ten gėrėm vyną. Žiūrėdami kaip Viduržiemio jūroje plaukia laivai. Šnekėjom apie tai, kad mums nieko netrūksta ir esam ten kur turim būti. Tada dar nežinojau, bet jau poryt sužinosiu kaip visa tai laikina. Kitą dieną išvaikščiojom miestą. Net jūroj norėjom maudytis, bet buvo per šaltas vėjas ir ne ką šiltesnis vanduo. Gal Marselis ir nėra įspūdingo grožio miestas, bet jis yra labai geras miestas. Tai jau tikrai. Dar buvom žuvų turguj, o sekančią naktį vėl praleidom ant to paties kalno, žiūrėdami į jūrą, laivus ir miesto šviesas. Juk tai nenusibosta. Kodėl Marselyje lijo kitą rytą? Aš sužinojau, kad tas lietus turėjo prasmę – mūsų kelionė baigias. Nes mano draugas "turi" važiuoti namo. Nes jis paskambino namo ir jam pasakė, kad Lietuvoje giminaičiai rado jam darbą. Jis tuo patikėjo ir spjovė į mūsų kelionę. Koks jis po to draugas? Jaučiausi bjauriai ir tikrai nevažiuosiu vienas į Siciliją. O mes juk buvom tiesiam kelyje į ten. Nuo to laiko jam patinka lietus, jis pats tai man sakė jau Lietuvoj. Jis dažnai prisimena Marselio lietų. O aš dažnai prisimenu Marselį ir tai kaip baigėsi šita kelionė.
Marselis, lietus, kelionės pabaiga


Iš Marselio prasidėjo grįžimas namo. Tai jau ne kelionė. Pasivaikščioję autostrados pakraščiais priėjome mokesčio už kelius punktą. Ten suvalgiau paskutines šokolado atsargas ir sustabdėm mašiną iki Lyono. Lyono degalinėj sustabdėm olandų pankų autobusiuką. Sulipom ir pasijutau kaip skaitydamas knygą „Kelyje“ – bičas su pana pilnai apsirūkę, prikrauta visokios mantos, tarp kurios gyvena šuo. Pavežė mus vieną kilometrą ir pareiškė, kad važiuos ne autostrada. Išlipom iš to tvarto ir grįžom į degalinę. Nuvažiavom iki Dijon degalinės kita mašina. Ten apsinakvojom po tilteliu. Ryte mus pasiūlė pavežti vaikinas su Golfu. Pradėję važiuoti supratom, kad vairuotojas išprotėjęs. Golfą spaudė kiek tempia, pasileido muziką ir atsidarė visus langus, daužė vairą ir viską aplinkui. Degalinėj sustojo ir pareiškė einantis pauostyti klijų. Visą kelią rūkė žolę. Ant Paryžiaus apvažiavimo naudojosi autostrados juosta, esančia tarp antros ir trečios, nes antra ir trečia buvo užimtos tuo laiku. Labai dažnai mane apimdavo nuojauta, kad iš to Golfo nebeišlipsim, o kas nors išneš. Prie Lille jis mums pasiūlė važiuoti su juo. Mes aišku atsisakėm, kuo jis liko nepatenkintas. Išlipęs iš Golfo, jaučiausi kaip iš naujo gimęs. Degalinė mums buvo pažįstama, čia buvom sustoję kelionės pradžioj, kai keliavom į Švediją. Radom mašiną, nuvežusią mus į Amsterdamą. Mieste aplankėm raudonųjų žibintų kvartalą. Kuris namas neužimtas to lange neužtraukta užuolaida, o jame stovi/sėdi/guli moteris. Jei užuolaida užtraukta ir moters lange nėra, žinok ji užimta. Užuolaidos nepermatomos, sienos garso nepraleidžiančios. Amsterdame sutikom kelis lietuvius, kurie per daug dažnai vartojo žodžius „kekšės“ ir „markės“. Nakvoti nuėjom į Statoil priekabą, kaip ir pirmos viešnagės Amsterdame metu. Dviejų šimtų kilometrų atstumą iki Vokietijos važiavom visą dieną. Nakvojom degalinėje, kurioje nebuvo jokio stogo, šalia skladuko. Savaime suprantama buvo šalta. Ryte prabudau nuo to, kad mane žadino mano pažįstamas. Per miegus supratau, kad jis rado sau fūrą ir išvažiuoja namo. Manęs jau nelaukė. Atrodo, palinkėjo man sėkmės ir išėjo išvažiuoti. Skatiertju doroga. Ir varyk. Per kelias valandas radau lenkų dieduką su fūra, kuris mane mielai sutiko nuvežti iki Lenkijos. Tikrai ačiū jam, nes toje degalinėje buvau katastrofiškos nuotaikos. Naktį pasiekėm sieną ir aš sėdėjau fūroje kol jis tvarkė dokumentus. Mane pakvietė į kavinę ir nupirko valgyti. Tada davė fūros raktus ir aš grįžau ten. Po vidurnakčio atėjo jo draugas ir mes visi gėrėm degtinę. Ramiai užmigau. 2.30 val. pažadino lenkas ir pranešė, kad rado man transporto priemonę į Lietuvą. Greitai susirinkau šmutkes, privažiavo lietuvio fūra, atsisveikinau su geruoju lenku ir peršokau į lietuviškos fūros kabiną. Pradėjus važiuoti, pradėjo groti Viktoro Cojaus muzika. Lenkijoje švito, fūroje buvo šilta, skambėjo mano mėgstama muzika ir aš važiavau namo. Naktį buvau Kaune. Lijo ir aš prisiminiau, kad Kaune nebeturiu kur eiti, nes iš bendrabučio išsikrausčiau, mokslus ir darbą mečiau. Kaunas man buvo svetimas. Vistik nuėjau į bendrabutį kur buvusiame kambaryje mane priėmė mano kambariokai. Pavalgiau ir išsimiegojau, o anksti ryte autostopu grįžau į Biržus. Perskaičiau visus atvirukus, kuriuos siunčiau iš vakarų. Atviruką iš Marselio aplenkiau viena diena.
Biržai, mano namai, po visų kelionių


Aš žinojau, kad ateis laikas, kai turėsiu parašyti šį pasakojimą. Aš labai nenorėjau, kad tas laikas ateitų, bet jis atėjo, kai prieš du mėnesius kelio brolių nebeliko. Mes keistai susitikom, keistai ir pasibaigiam. Ir šitas pasakojimas apie tai, kokiais mes tada buvom. O gal ir likom... Ar dar yra klausimų? Į patį svarbiausią atsakymą aš turiu - į Siciliją nuvažiavau, lygiai po pusantro mėnesio

Donatas, 2004.12.19
[Friends edition]


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Aš prie Lozanos ežero Šveicarijoje
02. La Janguera, E/F siena. Belaukiant ...
03. Amsterdamo gatvėje, vaikštant po mi...
04. Turbūt, čia prasideda Vakarai. PL/D...
05. Po geros nakvynės klebonijoje, mes ...
06. Žinot, kad čia Paryžius. Trečia sos...
07. Briuselio dangoraižiai. Prabanga, s...
08. Irgi tas pats Amsterdamas. Poilsis ...
09. Marselis, gražiausias ir jaukiausia...
10. Geras tūsas LT fūroje, D autohofe. ...
11. Prašau, pavežkite į Briuselį. Belgi...
12. Triumfo arka ir beprotiškas eismas ...
13. Gerbiamieji, mes Amsterdame. Ir vis...
14. Paryžius, Sena, Eifelis. Ir leidžia...
15. Čia ką tik fotografavo nuotraukas r...
16. Juk čia mano tikrieji namai. Vienas...
17. Mūsų pastatytas namas prie Lleida, ...
18. Piknikas ten. Daug maisto ir vyno i...
19. Briuselis. Milžiniška atomo imitaci...
20. Marselio uostas ir išplaukiantys la...
21. Jau paliekam Amsterdamą, po geros n...
22. Sulaukėm ryto Amsterdame. Trinamės ...
23. Atvykom į Briuselį iš priemiesčių. ...
24. Prisiminimui iš Marselio gatvių. Ap...
25. Notredamo katedra. Ieškom katedros ...
26. Ispanijos greitkeliuose, beieškant ...
27. O taip atrodau aš, nukritęs nuo uol...
28. Vaduzas, Lichtenšteino sostinė. Čia...
29. Poilsis prie Viduržiemio jūros. Sup...
30. Kaip jis, Atlantas, be manęs. Turbū...
Visos nuotraukos>