Šiaurė 2017 (578) [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017] Persijos įlankos kranto linija [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Jafai skirtas laikas baigėsi, einame į autostopo trasą [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Autostopininkas Donatas Druskininkuose [Aplink Lietuvą III, 2004]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 1 Spausdinti

Po Latviją ir Estiją


Penktadienis

       Įdomu, koks šiandien bus oras… Būtų gerai, kad nelytų. Ir nors rytinis dangus nieko konkretaus nepažada, viltis lieka, kad oras mums nesutrukdys. Nors iš kitos pusės, ką jis gali padaryti - gal tik šiek tiek sugadinti nuotaiką, bet tai ir viskas. Sausi ar šlapi, linksmi ar liūdni, pavargę ar ne, mes vis tiek pasieksime Estiją ir jos miestą Taliną. Mes - tai 5 žmonės iš kauno autostopo klubo “Kelio Broliai”, šia kelione pradedantys aktyvią klubo veiklą 1999 metais. Prie mūsų Rygoje taip pat pažadėjo prisijungti dvi mergičkos iš Vilniaus(Daiva ir Ramunė) - taigi, kelionė žada būti gausi dalyvių skaičiumi ir įspūdžiais. Tad pirmyn, tuo labiau, kad jau 15.00 valanda. Būtų gerai Rygoje būti 22.00val. Šioje kelionėje gyvensime Lietuvos laiku - jis mums tinka prie veido.

       Važiuojame dviese: aš ir Jotvingė. Kita pora - Saulius ir Edita, o Remigijus važiuos vienas. Pradinis kelionės taškas - IX fortas Kaune, kaip ir kiekvieną penktadienį, užkištas ruoniais, jų gal koks 30 ir visi jie nori kuo greičiau namo. Bet mums tai ne kliūtis, mes irgi norime kuo greičiau išnykti iš Kauno. Atsistojam trasos gale ir kilojam rankutes, rodom vairuotojams, kad nesustodami mums, jie daug ką praranda. Viena, antra, trečia mašina, po to dar kelios ir… taip!!! yra!!! - mes pagavom džipą ir važiuoja jis iki Panevėžio. Visas tranzavimas užtruko gal tik kokias penkias minutes. Panevėžyje būname 16:50val. ir judame tolyn Rygos kelio kryptimi. 20 minučių tranzavimo - ir mes jau mašinoje, kuri mus galėtų vežti iki Biržų, bet tiek toli nereikia, mes apsiribojame sankryža Ryga - Biržai, ten ir išlipame. Na ir vėjas ten - aplinkui nė vieno medžio, gerai. kad nors mašinų yra. Čia mes susitinkam su kita mūsų pora - su Sauliumi ir Edita. Taip, jie jau irgi čia - bus linksmiau. Laikas eina, mašinos važiuoja, mes stovime. Pagaliau sustoja koks tai autobusiukas ir noriai paima mus iki Saločių. Ten ilgai stabdyti nereikia - mūsų poros išsiskiria - juos paima kokie tai latvių biznieriai, o mus po kokių dešimt minučių lietuviai, važiuojantys į Rygą iš neturėjimo ką veikti - reiškia saviškiai. Pasienyje dirbantiems žmonėms mes pasirodome tiek įdomūs, kad pralaiko mus apie valandą, na bet mes niekur labai ir neskubame, o kitaip ir supykti galėjome. Turbūt atsisveikinimui su Lietuva reikalingas ilgas laikas. Bet kuriuo atveju neužilgo lekiame Latvijos keliais Rygos link. Apie 22.00 val mes jau Rygos centre - o ten tai naktinis gyvenimas - Kaune ko gero dieną nebūna tiek žmonių, kiek ten naktį. Ir šiaip, Ryga man gražiausia naktį. Pasimėgaujame tais vaizdais ir 23.00 val. susitinkam su chebra. Čia mes septyniese - reiškia, visi atvyko. Prie McDonald’o susitinkam su lietuvaitėmis (Ieva ir ???) studentėmis. Jų mokykloje koks tai tūsas ir mes nuskubam tenai - gal ir nieko, bet alus ten lievas, muzika irgi savotiška. Nors žmonės ir moka linksmintis. Ten pasirodo dar yra lietuvių (kažin ar yra tokia vieta pasaulyje kur jų nebūtų). Kas nori, šoka, kas nori kalbasi, o dar kiti ilsisi. Beje, Ieva labai domisi visu Lietuvos autostopo gyvenimu, mes su ja apie tai ir kalbame. Na tikrai įdomu pašnekėti su tokiais žmonėmis.

       Kas toliau? A, gerai būtų šiek tiek pasiilsėti. Važiuojam į studentų barakus(tipo sutranzuojam troleibusą, bet kažkiek reikia mokėti). Ten bazuojamės dviejuose kambariuose - pas lietuvius, kurie mus vaišina visokiomis gėrybėmis ir mumis rūpinasi. Dar po kiek laiko ateina rytas ir mes su pirmaisiais šviesos apsireiškimais pajudame trasos Ryga - Talinas link.


Šeštadienis

       Rytas nei šaltas, nei šiltas, chebra dar nepavargusi, pavalgiusi, šiek tiek pasiilsėjusi. Kol kas viskas tvarkoj. Teko daug girdėti apie pavojus, tykančius šiame kelyje(miestelis Saulkraste), bet šiaip kelias atrodo lyg ir neblogas. Pirma mašina išvažiuoja trise(Remigijus, Saulius, Edita), o mes po kiek laiko išvažiuojame kita(keturiese). Paleidžia ant Rygos apvažiavimo, o po to gana greitai sustabdome mašiną į Saulkraste. Čia vėl susitinkam. Net nežianau, ar tas miestelis turi kokių įžymių vietų, bet jūra ten tikrai yra. Vaizdas gana neblogas - didelės bangos, vėjas ir šiaip graži pakrantė. Gaila, kad ne vasara - o tai ir išsimaugdyti būtų galima. Kiek dar iki Talino? - ai, dar toli. Grįžtam į trasą, visos sustojančios mašinos - vietinės, su jomis ir važiuojame. Šiaip judėjimas ten tikrai nedidelis - (gal todėl, kad šeštadienis), bet vairuotojai stoja noriai. Teko važiuoti net su šunimi ant galinės sėdynės. Gal ir nieko. Taip keliomis mašinomis atsirandame prie estų sienos. Ten stabdyti beveik neįmanoma, tad einam prie stovinčių mašinų. Žiūrim - PONTIAC’as stovi - na ir mašinėlė, net prieti nedrąsu, bet žmogus ten supratingas ir sutinka mus pavežti iki Parnu. Kaip gražu viskas - važiuojame tokia mašina, aplinkui gražūs Estijos miškai, nuotaika pakili. Nors vairuotojui gal ir ne - gavo baudą už greičio viršyjimą, nors jo vietoje su tokia mašina ir aš taip padaryčiau - negi važiuosi ant kokio 120 km/h - tokia mašina ne tam. Nekalbus tas mūsų vairuotojas, kaip gaila, nors mus ir įspėjo, kad estai - žmonės šalti, kalba mažai (bet aš tuo vis tiek netikiu).

       Parnu pasitinka savo vaizdais - tai miestas prie pat jūros, uostas, bet mažai kuo besiskiriantys nuo Lietuvos miestų. Bet man gražus - dideli laivai, stovintys prieš upės žiotis, suteikia jam kokį tai didingą žavesį. Čia kurį tai laiką stringam ant Talino apvažiavimo, kol neatsiranda žmogelis, nuvežantis mus tiesiai į trasą. Ko gero čia mes pirmą kartą susipažįstame su estų abejingumu, pas mus vairuotojai nors kaip nors reaguoja, o ten - iš daugumos vairuotojų jokios reakcijos - ką aš žinau. Šiaip ne taip sudominame viena estuką ir jis mus paveža- gaila, ne iki Talino, bet paveža. Dar vienas strigimas kažkur pusiaukelėje tarp Parnu ir Talino, kol galų gale sustoja koks tai vokietis, labai besidomintis Estijos gamta ir kultūra, važiuojantis į Taliną. Yra proga šiek tiek prisiminti anglų kalbą. Taigi, įveikę visas kliūtis, mes 17.00 jau Taline, prie Rotušės. Taip, “Juodosios Gulbės” vardas jai tikrai tinka- fantastiškas vaizdas. Ir nors atvažiavom paskutiniai, ne tai svarbiausia. Svarbiausia- mes jau čia. Kelionės tikslas pasiektas.

       Na, ką veikiam Taline? Miegoti juk neisime- apžiūrime senamiestį. Man tai paliko įspūdį, tikrai gražus, gal tik kiek niūrokas. Toliau išsiskiriame- Saulius ir Edita, eina atskirai, o mes penkiese pasukame jūros link. Su chebra linksmiau, keliai neprailgsta- man visada buvo įdomūs nepažįstami miestai. O Talinas toks, ten yra į ką pažiūrėti. Pakeliui į uostą apterėm svarbiausius klausimus(apie tranzavimą “Via Baltica” trasa,apie Talino vietas, kuriose verta nusifotografuoti, apie tai, kas čia ką veikia atvažiavę ir kam važiavo). Bet kuriuo atveju, temų radome. Ėjome kažkokiomis gatvelėmis, kol galų gale, išklausinėję, radome Talino prieplauką. Buvo jau prietema ir vaizdas, atsiveriantis į jūrą tikrai nuostabus - kame tas grožis, net nežinau, bet gražu. Reikia tai pamatyti. Verta. Dar buvo mintis apžiūrėti kokį tai sugriautą vienuolyną, bet nepavyko. Gal kitą kartą.

       Toliau vaikštome po Talino senamiestį, pusiau rimtai, pusiau juokais ieškodami nakvynės. Nors kur ją rasi, o ir naktis ne tokia ilga. Pasėdime MCDonald’e(ten labai gera arbata), pasižvalgom į susirinkusią liaudį ir kiek tai pasiilsėję, einame lauk(nesinori daugiau nervuoti apsaugos - jie juk irgi žmonės). Mūsiškiai jau pavargę, todėl nusprendžiam eiti link trąsos, kad ryte būtų galima išvažiuoti. Viena pora išvažiuoja naktį, o mes(aš, Jotvingė, Remigijus, Daiva ir Ramunė) bandome rasti nakvynę. Naktinis Talinas niekuo neišsiskiria, tuo labiau, kad einame jau ne senamiesčiu. Eilinis miestas.

       Štai ir trąsa, bet į ją eisime ryte, o dabar būtų gerai pasiilsėti. Įlendam į kokias tai statybas - namas jau beveik pastatytas - gera užuovėja ir ne taip jau šalta. Kai kas ten užmiega. Bet apie 1.30 val einame ieškoti šiltesnės vietos (lyja). Perėjus gatvę randame šildomą laiptinę, o jos viršuje - net lovą, joje sugriūname ir užmiegame. Ten irgi visokių nuotykių, juokingų, bet nereikšmingų.


Sekmadienis

       Kaip sunku keltis, šalta, akys užmiegotos. Bet ta būsena greitai praeina ir po kelių minučių, mes jau atsigavę ir pasiilsėję išeiname į trasą. Judėjimas yra, tad gana greitai nusigauname į kažkokią skylę, esančią 50 km nuo Talino, vidury miškų. Ten ir stringam. Gal kokioms trims valandoms - judėjimas beveik nulinis(viena mašina per 20min), o ir pravažiuojančios nekreipia didesnio dėmesio į mus(gal buvome nesusišukavę ar ką - kas supras tuos estus). Panaudojome visus veiksmus, kurie priimti tranzavime - nieko. Gal po kokių 3 valandų sustojo džipas ir pavežė iki Parnu. Dėkui jam už tai, o tai galvojau, kad iš tos skylės jau neišsigausime. Dar kartą pasigrožėjome tuo miestu, jį perėjome ir tranzinam toliau.

       Mašinų srautą daugiausia sudaro vietinės, o trenktis su jomis į miškus perspektyva nelabai viliojanti. Laukiam tos vienintelės, kuri nuveš nors iki sienos. Bet jos vis nėra - per valandą gal viena mašina su Latvijos numeriais. O fūros poros neima. Tada nutariame išsiskirti, susitarę susitikti ant sienos. Taip ir padarome ir po kelių minučių mano kompanionę paima fūra, o aš lieku ant kelio(bet ne ant ledo). Ir toliau nieko naujo, o dar pradeda lyti ir kažkas panašaus į užtemimą, mano šansai mažėja. Galų gale sustoja koks tai bičas ir aš matydamas visą situacijos beviltiškumą(stoviu čia jau porą valandų,per 8 valandas nuvažiavęs kokius tai varganus 130km.) važiuoju su juo iki Haademeeste(miestelis 20 km nuo sienos), o nuo ten greitai pagaunu fūrą iki sienos.

       Na va, jau ir Latvija čia pat, net palengvėja ant širdies.O mano kompanionė, kaip aš išsiaiškinu, manęs nalaukė nė trupučio ir išvažiavo viena(kaip vėliau tapo aišku, ją paėmęs prie Parnu bičas važiavo į Jonavą,tad ir ji su juo skubėjo namo) - na ir gerai, tiek to. Ant sienos surandu didelę fūrą, važiuojančią į Vilnių. Reiškia, kažkiek pakeliui. Taip ir važiuoju - karts nuo karto pasigrožėdamas pajūrio vaizdais(kelias eina pagal pačią jūrą - puikūs vaizdai), ir nepamiršdamas pamiegoti kokį posmelį. Už poros valandų 18.30 aš jau ant Lietuvos sienos. Į Kauną nakčiai kaip ir nėra prasmės važiuoti, o šalia ir mano gimtasis miestas Biržai, tad greitai sutranzuoju mašiną į ten ir 20.00 aš jau namuose.


Pirmadienis

       Pasiilsėjęs, įvertinęs visus civilizuoto gyvenimo malonumus, 15.30val. išvažiuoju iš Biržų ir per 3 valandas atsirandu Kaune - geras rezultatas. Štai dabar mano kelionė kaip ir baigta. Pavyko. Reikia išgerti arbatos už šią ir būsimas keliones. Į jūsų visų sveikatą ! Bet kuriuo atveju, išvyka buvo įdomi, visiems patiko. Todėl ir nesinori daryti kokių tai reikšmingų išvadų ar vertinimų. Kelionės aidai liko nuotraukose ir žmonių pasakojimuose.


Donatas, 1999
[First time edition]


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Talinas ir estų juodoji gulbė. Visi...
02. Standartinė mūsų nakvynė. Ne visada...
03. Talinas. Lipame laiptais į kažkur. ...
04. Talino uoste. Tranzuojant mašiną, m...
05. Pirmoji Kauno autostopo klubo Kelio...
06. Laukiant mašinų ant LV/EST sienos. ...
Visos nuotraukos>