Kavos Rovaniemyje užsakėte? [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017] Akhaltsikhe autobusų stotis, šiaip, geriant kavą bei niekur nevažiuojant [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Įsikūrę kalnų pavėsyje bei užuovėjoje... Hofno apylinkės, pietryčių Islandija [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Suomijos-Švedijos siena upe [Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti, 2009]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 1 Spausdinti

Šeši šimtai trisdešimt trys valandos Portugalijoj ir valanda jos beieškant

Visai tavęs nepažįstu, o ir tu ne ką daugiau žinai apie mane. Viskas kas mus sieja šiandien, tai tik du susitikimai ir kelios valandos bendravimo. Ar man reiktų žinoti kokia tu esi ir kokia būni, kaip elgiesi ir ką galvoji? Turbūt tai visai nesvarbu. Mažai kas svarbu ir taip daug įdomiau.Visai tavęs nepažįstu, o išvažiuojam net mėnesiui į tolimus kraštus kartu. Pasitikėjimas tavim man reikalingas, bet nebūtinas - aš remiuosi intuicija ir visas dvejones palieku čia, Lietuvoj. Kaip ir kas bus vėliau - dar nežinau, bet tikiuosi grįšim namo kartu. Kaip ir išvažiavom - visur kartu, visą mėnesį kartu ir beveik vienodai. Šeši šimtai trisdešimt tris valandas Portugalijoj ir valandą jos beieškant.

Nuo

Pirmas dvi mūsų kelionės dienas stengiuosi visai nekalbėti rimtai. Tiesa, taip bus ir toliau. O ir pastangų tam nereikia, nes su tavim viskas paprasta ir man atrodo, kad mes pažįstami kur kas seniau nei iš tiesų. Ar taip? Būtent taip viskas ir tęsias - pirmą dieną pravažiuojam nuo Vilniaus iki Lodzės ir tik antros dienos pavakare atsirandam už Wroclawo. Tos dvi dienos išvargino jau vien tuo, kad nesant jokiems papildomiems įspūdžiams iš aplinkos, labai daug ką reiškia bendravimas. Net nepastebėsi kaip greitai artėjam vienas prie kito. Artyn, artyn. Aš linksmas ir atviras naujoms emocijoms, bet tik per atstumą. Ir gan nemažą. Juk taip reikia. Juk ir pati nedaug ką leidi. Tolyn, tolyn. Į vakarus. Nuotaikos baigiant įveikinėti Lenkiją ne kokios. Bet tai pradeda sklaidytis, kai dar tą pavakarę sustabdom mašiną vokiškais numeriais, važiuojančią vos ne iki Miuncheno. Kur vairuotojas linksmas vyrukas nuo Bavarijos. Ir važiuojam temstančiais kalnų keliais - pasakiškas ir magiškas grožis. Temstant ir ateinant nakčiai. Vairuotojas pavargęs, tai pasiūlo mašiną vairuoti vienam iš mūsų. Tu vairuoji tokia rimta susikaupus - ko gero pirmas ir paskutinis kartas, kai teko matyti tave tokią. Taip pravažiuojam ir Prahą, ir Plzeną, o ryte jau Vokietija. Likusį kelią matau tave miegančią, o kas slepiasi užmerktose akyse man lieka paslaptimi. Anksti ryte Vokietijos prigeriam arbatos, o dar vėliau patenkam pas tą vyruką į namus. Ten prisivalgom, susitvarkom ir vos ne visą dieną ilsimės vokiečio fermerio sodyboje. Namus prisimenu, o ir pamiegoti reiktų, bet kai esu šalia tavęs, man tai neišeina. Visai kitos mintys lenda į galvą. Nemiegu. Tik poilsiauju.

Vakarop einam prie Vokietijos autobano. Šimtas kilometrų iki Miuncheno. Tai pirmas tranzas Vokietijoje ir Miunchene būnam praėjus dviem valandom. Vaikštom po centrą ir šnekam bile ką, nesirūpindami per daug kaip tai pasirodys kitam. Kaip gerai, kad mūsų nesieja jokie įsipareigojimai. Bendravimas kaip jausmas, kad nesi vienas. Klausiu tavęs kur važiuosim toliau. Tu sakai "Su tavim - bet kur". Gal juokais, gal romantiškai, gal dar kaip. Daug ką suprantam skirtingai ir esam kartu. Miegoti nueinam tik paryčiais. Visą sekančią dieną klaidžiojam mieste. Atsibodo tai, bet ką darysi - juk turim sulaukti draugų. Tik jų taip ir nesulaukėm. Bus gerai ir dviese. Tik kažin ar ilgai, o dabar galėčiau pasakyti - "glavnoje, jiest ty u mienia". Prie autobano rastame parke užmiegam. Nelabai ramu, bet tau teks prie to priprasti. Kaip ir prie manęs. Ryte ieškom vietos tranzavimui ir kai tokią randam, sustabdom mašiną iki Innsbrucko. Tai jau Austrija. Aplinkui kalnai ir tai jau gražu. Degalinėj prie didelės upės užtrukom itin ilgai. Iki kol atvyko laukta mašina, kuria 4 bičai keliavo po Europą. Su jais ir mes. Kelias į Italiją kaip neaprašomas dalykas. Ir pats to nepamatęs nelabai ką suprasi. Jausmas tai. Važiavom ilgai ir galėjom pailsėti vienas nuo kito. Tai reikalinga visai ne todėl, kad būtumėm atsibodę vienas kitam. Tai labai reikalinga, nes nežiūrint to koks esu aš ir kokia ten bebūtum tu, mes pradedam nežymiai vargint viens kitą. Bet ar tai blogai? Asmeniško čia nieko nėra, paprasčiausiai atsitinka taip. Garsiai apie tai nekalbam, gal tik išsprūstančios užuominos pasakys. Bet ir tai juokas. Venecijoje buvom jau nakties metu ir nuvažiavom su tais bičais į kempingą. Dalį nakties niekas nemiegojo. Tai Italija, baltas ir raudonas vynas. Geriu iš butelio ir iš antro, gal už tave. Ir taip dar ilgai, geriant vyną tuose kraštuose su tavim. Jau nieko daugiau nereikia.

Jos

Jau vėliau, būnant Ispanijoj, pasakysi, kad su manimi pradžioje tau nebuvo lengva. Keista ir gerai. Nelabai įdomu, kai viskas paprasta - tada tas viskas ir atsibosta greitai, o žodžiai baigias. Tik pažvelgęs į tave aš tikiu, kad taip kelionėje neatsitiks. Neturėtų. Kai atsikeliam, tai su anglais nuvažiuojam praleisti laiko viename iš daugelio Adrijos jūros kurortų. Lėtai gilėjanti, šiltu vandeniu jūra, greičiau ne gaivina, o tik atvėsina. Tau patinkantis dalykas, visa diena paplūdimy - saulė ir jūra, nauji draugai, nors ir trumpam. Vakare grįžom į kempingą, atsisveikinom su anglais, apsikeitėm adresais ir patraukėm tranzuoti į Veneciją. Beeinant keliu sustojo mašina, joje - italas, su drauge, bekalbančia rusiškai. Su tais simpatiškais žmonėmis pasiekėme Veneciją. Buvo vakaras, tad paklaidžioję keletu skersgatvių, susėdome balkone virš vieno iš kanalų. Taip jau sutarėm, kad miegosi tu. Visą naktį neužmigau. Virš galvos milijonai žvaigždžių, po kojomis plaukioja valtys, tu šalia. Ir jeigu taip liksi šalia dar kažkiek laiko - rytas ateis. Jame bjauri tavo nuotaika man nepatiks, o kaip tai pakeisti net negalvosiu. Susėsim ant kažkokios bažnyčios slenksčio, atkimšiu butelį itališko vyno. Gertumėm kartu, bet tu pareikši, kad tokiose vietose negerianti. Šventa. Gal ir pyktis ims, bet nekreipsiu dėmesio. Gersim kartu, vėliau klaidžiosim painiomis gatvelėmis, sėdėsime prie kanalų ir kažkas atsitiks tokio. Tu kitaip negali, kitaip ir nereikia. Mes Venecijoj...

Nuotaika taip sugrįžta ir kalbos įgauna kažkokią gilesnę prasmę. Kada ateina popietė ir lietus, mes traukiam iš Venecijos. Tranzuoti Italijoj sunku. Kuomet kiekvienas vyras spokso pro mašinos langą į tave, tau nelengva tai atlaikyti, o ir italų žvilgsniai kažkokie tokie. Nusiraminti reikia. Man tai lengva kalbėti, o tau reikia laiko. Viskas praeina. Nusigaunam už Padovos ir radę vietą apsistojame kaime. Ilgas vakaras tau ir man, dar kažkas truputis itališko. Itališkas vynas ir tavo balsas, danguje milijonai žvaigždžių. Vėliau pasakysi, kad tai buvo romantika. Gal ir taip, o tu vis nenorėjai patikėti, kad mano akys gali taip meluoti - žiūrėti su šiluma ir nieko nepasakyti. Man tik gera su tavim ir nieko daugiau. Baigias vakaras, sekančią dieną lyja, tad pasistatom palapinę ir niekur nevažiuojam. Juk irgi gerai - ir kada gi būna blogai. Dar kitą rytą patraukiam per Italijos provinciją, sustabdom mašiną iki Padovos autobano, vedančio į Milano. Tenka tranzuoti prie įvažiavimo, kur be mūsų ten buvo daugiau tranzuotojų, ir visai ne tiulienių. Mes stovim keli metrai nuo prostitučių, kurių ten buvo trys. Daug mašinų važiuoja, bet visų vairuotojai pastebi tik tas kekšes. Jiems tai atrakcija. Vėliau sustojo mašina, kuria pasiekėm degalinę esančią prie Veronos, o iš ten - į Milano. Patekti į miesto centrą vakare, kaip kad mes - negerai. Susipykstam, nes tau baisu. Ir aš tai suprantu nors tu ir netiki tuo. Bandau raminti, tik tu sakai, kad didvyrio vaizdas man netinka. Gal ir taip, bet nieko blogo tą naktį, neskaitant lietaus, neatsitiko. Gal todėl, kad miegojom prie Versace salono vitrinos. Taip ir išsipildo mažų mergaičių svajonės - kai visai to nelauki.

Tu daugiau ar mažiau miegojai ramiai. Atsikėlusi, aišku labai geros nuotaikos nebuvai, bet kaip jau buvau pastebėjęs - tau tai praeina. Taip pasiblaškėm po Milano, viskas kuriame labai gigantiška, bet grožio maža. Toliau nesėkmingai sprendėm kaip išsigauti iš miesto. Pykomės gal vienuolika kartų per dvi valandas. Tau nepatinka mano sprendimai, o man tavieji atrodo kvaili. Kiek kartų tavęs neapkenčiau tada, buvo akimirkos, kad akyse matyti nenorėjau. Mintis, kad grįžę į Lietuvą liksim draugais, kaip kad kažkada sakei, atrodė juokinga. Bet likom kartu eilinį kartą. Kelią radom miesto gatve išėję į degalinę. Greitai jau važiavom mašina į Savoną. Ir jeigu paskutines dienas peizažas nebuvo įdomus, tai dabar prasidėjo kalnai, tokie kalnai, o kelias eina per begalę tunelių. Man tai taip patinka tas jausmas, kai važiuojant tuneliu užgula ausis. Galutiniu dienos tašku tapo degalinė, kurioje vakarop pasistatėm palapinę ir pramiegojom visą naktį. Ryte man pavyko rasti moteriškę, kuri mus nuvežė į Imperia ir dar ledų nupirko - mes labai simpatiška pora anot jos. Tirėnų jūros kurortas Imperia. Paplūdimys, didžiuliai akmenys ir ne silpnos bangos besidaužančios į juos. Gaivinanti jūra ir palmės. Ir ką mes ten veikėm. Vakarop išsigavom į autobane esančią degalinę, kur prie mūsų priėjęs bičas pasisiūlė nuvežti į Monako. Mes jo net neprašėm, o jis sako. Do you wan'a go to Monaco?

Dar

Lekiam į Monaco. Ir lekiam tikrąja to žodžio prasme link Prancūzijos. Kertam sieną viename iš tunelių ir po kiek laiko nuo kalno atsiveria Monaco vaizdai, o greitai ir pats Monte Carlo po mūsų kojom. Prieš tai vos nepatekom į avariją, kai mūsų transportą į uolą norėjo įmūryt traktorius. Ir išvis - iš kur Monake traktorius? Tada buvo baisu. Kažkodėl į kiekvieną miestą pakliūnam temstant. Perėjom tą valstybėlę, pamatėm lošimo namus. Kaip ten viskas šviečia. Magija tai. Pusę nakties praleidom viename iš pliažų. Ar tau tada ką nors žadėjau nepamenu. Ramų miegą sutrukdė policija. Sako jie kad miegoti pliažuose negalima - teko eiti į Prancūziją. Po pusvalandžio jau miegojom ten. Sekančią dieną praleidom pliaže. Kaip visada. Vakare patraukėm į Nicą. Beeinant taip susipykom, kad net baisu dabar prisimint. Pasakiau jau Nicoje, kad nusibodo man trankytis po pliažus, kad noriu į Ispaniją. Kas buvo toliau pasakoti ir neverta. Ne per geriausiai pasijutai, vos nesusimušėm ir nutilom. Blogiau už tylą žodžiai iš tavęs, jog toliau galiu važiuoti vienas. Galiu tai galiu, bet aš nevažiuosiu. Nebuvo tai gerai ir net susitaikius, sekančias dienas jaučiau, kad palaipsniui daug kas blėsta. Gal kažkas baigės, o gal kažkoks mus siejęs įsivaizduojamas jausmas kaip ir nutrūko. Ir atsitiko ramybė. Pasakydavai kažką labai ironiško, kartais gal nusišypsodavai, bet tik jau kartais. O Nica kaip vaizdas iš filmo, kaip atvirukas - su palmėmis, pliažais. Tenai man liūdna, tenai jaučiuosi dar kartą praradęs tave. Jei iš vis kada nors turėjau. Kodėl taip gaunas. Galvojam vienaip, o darom kitaip. Aiškinamės santykius, siuntinėjam vienas kitą įvairiausiomis kryptimis. Neturėtų taip būti, kažkas ne taip. Noriu tau tai pasakyti, bet vos pažvelgęs į akis, nerandu žodžių. Kai reiktų tavęs už ką nors atsiprašyti - neina, nes tavo akys juokias. Turbūt jos nesupranta pykčio. Sakai, kad santykiai tarp mūsų - tai jau ne tie, buvę ankščiau. Aš netikiu. Pats tai jaučiu, bet netikiu. Praeis gi viskas. Bent jau dabar sudiev vienas kitam nepasakom.

Rytas... Eidamas per degalinę randu fūrą, važiuojančią iki Ispanijos, bet vairuotojas sutinka vežti tik vieną iš mūsų. Reiks skirtis. Man neramu dėl tavęs - išsiskyrimas ir dar taip toli nuo namų. Koks tai jausmas suprantant, kad lieki vienas. Turbūt nerimas. Susitiksim jau Ispanijoj, o dabar išlydėsiu tave. Bučiniu į skruostą, žvilgsniu į kelią. Ir kur jo galas po velnių, ir kiek dar taip reiks. Nenoriu aš taip, nes tik dabar suprantu, ką reiškia likti vienam. Ir nereiks taip, mes važiuosim kartu. Tikiu tuo iki paskutinės akimirkos ir išsipildo - vairuotojas sutinka mus vežti abu. Ir visą tą dieną kelionė per Prancūziją. Mes dar kartą likom kartu. La Jangueira Ispanijoje. Vakaras ten. Atsisveikindamas vairuotojas pasakė, kad Ispanijoje niekad nesiskirčiau su savo drauge - tai jau ne Prancūzija. Aš išmokau šią jo pamoką ir ateity niekad nesiskirsiu su kelionės draugais. Ilgai sėdėjom ant pievelės ir kažką tau sakiau. Apie namus, kaip jie dabar toli, apie Ispaniją, kurioj esam ir kas mūsų laukia. Pokalbiai mūsų. Kitos dienos popietę buvom Barselonoj. Grožis - miesto bulvarai ir aikštės, olimpinis stadionas. Nepakartojamas vaizdas atsiveriantis nuo kalvų. Į kurią pusę bežiūrėtum. Vienoj - Viduržiemio jūra su didžiuliais laivais uoste, kitoj - vienas prie kito prisispaudę namai mieste. Diena praėjo. Tik su nakvyne gavosi nelabai kas - miegojom zoologijos sode, ką supratom tik atsikėlę. Labai anksti ryte ir savotiška nuotaika. Man tai visai ir patiko. Tu man tokia įdomi kai pyksti, ypatingai tą rytą. Per daug neklausinėju nieko ir nekreipiu dėmesio. Gal tau taip reikia. Ne mano tai reikalas.

Nusipirkom vyno ir nuėjom į paplūdimį kur praleidom vos ne visą dieną ir tik vakarop patraukėm lauk iš miesto. Toliau - link Portugalijos. Deja, tą vakarą teko sugrįžti atgal į paplūdimį, nes geresnės vietos nakvynei nežinojom, o kelio iš Barselonos neradom. Gulėjom nieko blogo neįtardami, klausydamiesi Viduržiemio jūros bangų, šnekėjom. Nepajutau, kada užmigom. Kai kažkaip netikėtai ir kažkurią nakties akimirką pramerkęs akis išvydau priešais save negro veidą, pasijutau nekaip. Vienas jų tesugebėjo paklausti, ar neturime cigarečių. Aš jų neturėjau ir tuo baigėsi. Greitai prasidėjo liūtis. Pasirodo ir ten lyja lietūs. Kol susirinkom daiktus, spėjom permirkti kiaurai. Vėliau radom stogą ir lietui pasibaigsu grįžom į paplūdimį toliau miegoti. Atsikėliau paryčiui, tekant saulei ir prieš akis išvydau žmogų - tai buvo lengvai išgėręs ispanas. Jis mums pasiūlė atnešti pilstomo vyno, ką greitai ir padarė. Tad sekančias porą valandų praleidom jo draugijoje. Kol jis nebuvo per daug girtas, šnekėjom angliškai. Pas save į namus pakvietė. Keisčiausia, kad tu sutikai. Na ir pasitikėjimas. Gal pradžioj laikei mane per daug įtariu, bet vėliau manau supratai, kad teisus buvau būtent aš. Reikalas tas, kad išgėręs daugiau, ispanas prakalbo tik ispaniškai ir baisiai supyko, kad mes su juo nekalbam. Viskas baigės tuo, kad teko kuo greičiau skirtis. Ypač man nepatiko akimirka, kai jo rankose išvydau kastetą. Šiaip ne taip atsikratę juo, patraukėme Barselonos gatvėmis. Ir tik po pietų buvom užmiesty. Toliau buvo įspūdingas kelias uolomis, vingiuojantis skardžiais - įspūdingiausias iš mano matytų kelių. Juo pasiekėme pajūrio kaimelį, įsitaisėme prie jūros. Buvo vynas ir šiaip ką veikti ar šnekėti. Juokais ir rimtai klausi, ką aš jaučiu tau. Nežinau ką sakyti, tad šypsaus, o tu ir be žodžių viską supranti.

Dvelkia

Dieną praleidom poilsiaudami. Ir tik vakarop patraukėm į Tarragoną, kurią sėkmingai pasiekėm ir tą naktį miegojom ant kažkokios uolos. Kas atsitiko sekančią dieną sunku suprasti. Per 9 valandas tesugebėjom nuvažiuoti kokis 30 kilometrų. Man tai nepatiko. Dar daugiau - mane tai nervino ir siutino. Tas didžiulis mašinų srautas ir nė viena nesustoja. Tu visą laiką randi sprendimus ir paaiškinimus bet kam. Man atrodo kitaip. Pykstamės. Tapo tai jau tradicija ir gera norma. Tada pabūnam atskirai, po to kažkuris iš mūsų randa tą vieną žodį. Ir pykčio kaip nebūta. Svarbiausia rasti laiku žodį, ištarti jį šiltai ir viskas baigsis, ir iš visko bus pasijuokta. Visada taip ir būna. Naktis užklupo prie įvažiavimo į autobaną. Laukuose pastatėm palapinę. Prieš kiekvieną naktį turėdavom vyno, kurį dažniausiai jau ryte, pabaigdavau aš. Sekančią dieną vėl buvo karšta, vėl nestojo mašinos, vėl pykomės. Kas šį kart nedavė ramybės tau. Na nepatiko, kad aš nuo ryto gurkšnoju vynelį. Anot tavęs niekas niekur mūsų neveš. Aš galvoju, kad tai kvaila, tau atrodo kitaip. Buvom net sutarę, kad grįžinėsim namo jau atskirai, tik nerimta visa tai. Na, dešimčiai minučių gal rimta. Po pietų pasiekėm Zaragoza, prieš tai kirtę dienovidinį. Tą vietą ten žymi tiltas. Negerai buvo, kad patekome į patį miestą - kaltini tuo mane. Ot velnias, galvoju, pati pabandyk ispanui išaiškinti kur mums reikia, o po to jau šūkauk. O dabar ne. Supykau ir patraukiau tolyn autobanu į kažkur esančią degalinę. Nieko negalvodamas ėjau tiesiai ir nieko neaiškinau tau. Norėjau dingti tau iš akių, nes bijojau, kad tuoj pasakysiu kažką tokio baisaus.Tu ėjai šiek tiek atsilikusi nuo manęs, kartais vėjas atnešdavo tavo žodžius, tipo: "Kur tu eini, pyd***. Bl***, palauk manęs. Kokio byb** tu ten eini". Na, negražu. Bet aš geriau patylėsiu, nes nenoriu vadinti tavęs nei k**va ar dar kokias negražiais žodžiais. Visai nesinori. Ne toks gi aš. Kažkada eiti nusibodo ir palaukęs tavęs, aš paklausiau taip, "Ką darom, pupa ?". Nepasirodė juokinga, tad panorai užvožti man. Gal to ir reikėjo. Pokalbis, kad mums geriau išsiskirti, nedavė rezultatų, o vėliau grįžom atgal penkis kilometrus į miestą. Pyktis išgaravo ir viskas buvo baigta, net nepasakysi, kad neseniai taip nemėgom vienas kito. O dabar jau iš visko juokėmės. Kaip ir visada - todėl ir lengva.

Naktis buvo netoli upės, pamenu didelį, vos palapinės nenunešantį vėją ir mūsų ilgas šnekas apie viską. Gyvenimas, skaitomas kaip knyga. Viskas įdomu. Man pasirodo, kad taip pažįstu tave, net nesuprantu, ar tu man tik draugė, ar kažkas daugiau. Nors neilgai taip bus, kol baigsis Ispanija, bet man ir taip gerai ir nieko kito nenoriu. Mes vienas kitam per tiek laiko neatsibodom, neaišku kodėl. Rodos viskas jau seniai pasakyta, bet vis atsiranda kažkas naujo. Ir negerai būna, ir pykstamės, bet visa tai pamirštama. Sekančią dieną nusprendėm grįžti namo. Privalgiau žiauriai skanių ispaniškų batonų ir pupų, patraukėm ieškoti kelio į Huescą. Link Prancūzijos. Kažkaip einant keliu, tau labai nepatiko, kur mes einam, tad užsinorėjai žvilgterti į žemėlapį. "Kokio velnio jis tau. Žiūrėk į rodykles ir viskas ten parašyta". Pasakiau tai. Didelio pykčio nebuvo, bet vis tiek nesmagu, kad reikia taip. Pavežė mus iki kažkokio kaimo, o tas kelias, kuriuo važiavom, pasirodė besantis visai ne paprastas, o taip vadinamas Via. Ten tas pats autobanas. Kadangi aplinkui tebuvo laukai, tranzavom greitai lekiančias mašinas, kurios aišku nestojo. Ir tik vėliau buvo lėčiau važiavusi mašina iki Jaca miestelio. Ispanijos pabaiga. Jaučiau, kad su ja ir dar kažkas baigias. Ilgesys - Ispanijos ir tavęs, nepasakytų žodžių ir praradimo. Su pasieniečiais nuvažiavom iki sienos. Ispanija išlydėjo fantastiškais vaizdais. Visur tokie kalnai. Pats pasienio postas yra 1800m. aukštyje ir ten tikrai viskas įspūdinga. Tad tą naktį miegojom kalnuose, Prancūzijos pusėje, mėlynių lauke. Kiek jų ten daug, jas valgėm ir gėrėm ispanišką vyną, naktį miegojom nuo rasos šlapioje palapinėje. Ir atsikėlėm tik vidurdienį. Debesys, pasiekiami ranka. Ten didingi kalnai, radau tiek daug juose visko, ką vėliau prisiminsiu. Ir dar ilgai buvau su tavim.

Dieną praleidom kalnuose. Vėl, pamiršę visus nesutarimus, buvom kartu. Tinka tau - vynas ir kalnai. Patinka man tai, ką matau ir ką įsivaizduoju. Nepasakosi to. Popietę ištranzavom, vakarop pasiekėm degalinę priešais Toulouse, netoli kurios ir miegojom. Nuo ryto kažką ten tokio pasakei, aš pagalvojau, kad reiktų pykti, nors šiaip aš ir nelabai tai moku. Dabar pavyko ir nors tai panašu tik į nervų karą, priėmei tai rimtai ir net atsiprašei. Kam to reikia, nežinau. Žaidimas. Vėliau sustojo prancūzų studentės, su kuriomis pasiekėm kitą degalinę. Prasidėjo tavo psichozės, tipo rask tau fūrą iki Lietuvos. Nieko tokio aš nedariau. Gi praeis tau viskas. Taip pasakiau ir pagalvojau. Apsieisi. Tik fūra buvo, ispanų, važiuojanti į Vokietiją. Ir vienas iš įdomiausių vairuotojų. Kai mes jam papasakojom, kad važiavom į Lisaboną, bet aplankėm tik Zaragozą, jis taip ilgai juokėsi, pasakojo šį bajerį savo žmonai mobiliu telefonu ir visą kelią tai primindavo mums. Tai tas pats, jei Lietuvon kas nors važiuotų pamatyti Vilnių, o pabuvotų Pasvaly. Juokinga. Taip su juo važiavom tą vakarą - naktinės Prancūzijos keliais, kai skamba "Gipsy Kings" ritmai. Tai irgi jausmas. Ir sekančią dieną. Nuėjom į restoraną, kur pirmą kartą per tą mėnesį taip gerai teko pavalgyti. Jis vis klausinėjo, kas mudu su tavim sieja. Būčiau atsakęs, bet kad pats nelabai tai žinojau. Atsiradom Vokietijoje, o dar vėliau degalinėje už Frankfurto prie Maino. Užkalbinom ten buvusį lietuvį fūristą ir jis sutiko rytoj mus pavežti iki Lenkijos. Paskutinis ramus vakaras palapinėje ir prie jos. Išgėrėm vokiško alaus, gal kažką ir norėjom vienas kitam pasakyti. Gal ir pasakėm, bet man jau buvo tas pats. Viskas gi kažkada baigias. Tai atsisveikinimas. Ir liūdnai nuėjau miegoti, prieš tai dar išgirdęs, kad aš gal ir būčiau nieko, bet per daug keistas. Gerai, kad nors nebuvau vienodas. Ir koks man skirtumas, ką tu galvoji. Visą sekančią dieną važiavom per Vokietiją. Viskas tarp mūsų buvo nepakenčiama. Vakarop liko 50 km. iki Lenkijos, kurią pasiekėm dar tą vakarą.

Šiluma

Dabar namai jau buvo arti - tau ir man. Tik man jų ilgesys, taip kankinęs ten, Ispanijoje, jau buvo praėjęs. O štai tu norėjai kaip galima greičiau į Lietuvą. Nesinori pasakoti, kas buvo tą naktį ir sekančias dvi dienas - jei kartais skaitysi šias eilutes, tai tikiuosi, kad to jau nebeprisimeni, kaip kad aš pamiršau. Nereikia to prisiminti, nes visas tas dvi dienas atrodė, kad akimirka, kai galų gale išsiskirsim, bus pati geriausia abiejų mūsų gyvenimuose. Atrodė, kad tos dvi dienos galutinai išplėš visus šiltus prisiminimus, kad jos prives net iki neapykantos visam tam, kas buvo tarp mūsų. Dvi paskutines dienas aš laikiau tave, o ir tu nelabai bėgai. Niekaip nesuprantu - juk galėjai bet kurią akimirką pasitraukti nuo manęs, bet to nedarei. Delsei pasakyt, o aš kartojau, kad namo turim grįžti kartu. Tu tikrai buvai kitokios nuomonės. Kažin ar įmanoma dar labiau pyktis- ir taip kiekvieną minutę. Viskas jau negerai, o į Vilnių grįžom kartu. Tai jau namai. Aš nemoku kitaip, tad išsiskirti labai neskubėjau. Bet tik tada, kai tu įlipsi į troleibusą numeris 4, o aš patrauksiu link Kauno, tik tada ir bus išsiskyrimas. Gal ir neilgam, bet tikrai kažko trūks...

Šeši šimtai trisdešimt trys valandos Portugalijoj ir valanda jos beieškant. Visa tai daugiau svajonės, o realybės - mažai. Bet viskas lieka šalia - kad ir kaip toli nuo manęs būtumei tu, ar Portugalija. Kažkuo jūs panašios ir kažkuo nepasiekiamos. Man vis dar iki jūsų (toli)...


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Venecijos paplūdymiai, Italija. Neg...
02. Jurga ir anglai. Venecijoje. Jie mu...
03. Miunchenas. Aš ir Jurga. Su tavim -...
04. Vokietijoje,pas vairuotoją, vežusį ...
05. Šalia Ispanijos greitkelio, pakeliu...
06. Monakas. Do you wann'a go to Monaco...
07. Viename iš Italijos kurortų, Imperi...
08. Nežmoniškas karštis Barcelonoje, Is...
09. Atsisveikinant su anglais, šalia jų...
10. Venecijos pagrindinė aikštė. Visų m...
11. Bloga tavo nuotaika man nepatiks
12. Aukštai kalnuose, ant E/F sienos, p...
13. Anksti ryte Venecijoje. Miegojom ba...
14. Austrijos degalinėje, prie Insbruko...
Visos nuotraukos>