Dar labiau pritraukti Iskanderulis ir jo upė [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Kelias į Omano Sutonato sostinę Maskatą [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Žiūriu į dykumos kelią, nuo Eilato link Negyvosios jūros važiuodamas [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Šalia Patras miesto pietų Graikijoje [Kelio romanas. I dalis. R.K., 2008]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

Danija, laikykis

Pradžiai

Jeigu dar nebuvote, tai būtinai aplankykit. Jei matėt tą šalį, tai esu tikras, kad norėsit ten vėl ir vėl sugrįžti. Traukia ta šalis- ir visai ne gamtos gražumu ar žmonių išskirtinumu- Danija traukia savo Lengvumu...

08.03 d. Donatas ir Remigijus sutinka "tiulienių".

Danijos link, mudu su Remigijum, pradėjom keliauti gal tik kokią 16.00 val. Tai laikas, kai mes atsiradom Garliavoje. Kadangi šį kartą nusprendėm tranzuoti kelyje, tai tikėjomės, kad problemų nebus. Deja, vos tik atėjęs, aš pamačiau, kad mano pastovi tranzo vieta (11,5 m.) nuo sankryžos, Europos kryptimi jau kaip ir užimta. Taip, mano vietoje buvo kitas- visas tvarkingas ir dailiai susišukavęs, mandagiai kilojantis rankutę ir besišypsantis tipas. Ir staiga aš supratau, kad tai ko gero ir bus taip vadinamasis "tiulienius"- beišnykstanti autostopininkų rūšis Lietuvoje, kurios gelbėjimu man ir pačiam kažkada teko užsiimti. Deja, ši ekologinė idėja buvo iš anksto pasmerkta žlugimui, nes "tiulienių" nedraugai visaip juos niekino ir stūmė lauk iš Lietuvos kelių. Tuo tikslu Nemenchinėje net buvo įkurtas Vlado Autostopo Klubas, vykdęs žiaurią ir bekompromisę kovą su šiais kelių parazitais. Nerasdami supratimo čia, Tėvynėje, "tiulieniai" pradėjo masiškai emigruoti iš Lietuvos. Dalis jų paklydo Lenkijos toliuose(sako, ten ir dabar dar vaidenas), kiti žuvo Vokietijos autobanuose, o patys ištvermingiausi, pabuvoję vakarų degalinėse ir grįžę traukiniais ir autobusais į Lietuvą, būriais traukė į Vlado Autostopo Klubą. Lietuvoje gimė "nauja tranzuotojų karta"... Atsiprašau- "nauja autostopininkų karta".

Taigi, galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai aš pamačiau tikrą "tiulienių". Ir tai šiais laikais, ir tai Lietuvoj. Taip ir stovėjau žado netekęs, kol tas veikėjas pranyko. Tada stojom į trasą mes. Tą pavakarę tranzas buvo puikus ir mums pavyko pasiekti net Lazdijus.Laimingas užmigau.

08.04 d. Moteris, Cabrioletas ir Paryžius.

Ryte pavyko nubusti ten, kur ir užmigau. Tai man pasirodė šiek tiek keista, bet užgrūdintas kelionių, išmokau nekreipti dėmesio net į pačius keisčiausius dalykus. Taigi, pavalgiau dešros, nuo kurios man eilinį kartą pasidarė bloga ir patraukėm link šlagbaumo. Ten jau radom kokį tai tranzuotoją su moterimi. Tas bičas atrodė, lyg 5-ą dieną keliaujantis maršrutu Lazdijai- Suwalki. Ir vis dėlto, jis buvo su moterim, kuo aš negalėjau šiuo metu pasigirti. Iš tiesų tai jie keliavo maršrutu Šlagbaumas- Paryžius. Tą akimirką man norėjosi sulaužyti šlagbaumą, pasiimti tą moterį su savim, o tam bičui ir Remigijui nupirkti bilietus į Panevėžį- juk ten irgi kaip Paryžiuj. Viskas būtų buvę kaip pasakoj.

Bet... Šlagbaumas pasikėlė ir jie nuvažiavo. Likęs ant ledo ir dar su Remigijum, visai nusiminiau. Liūdnas nuotaikas greit išsklaidė privažiavęs vokietis. Lievas tai buvo bičas, kaip vėliau supratau, bet ratus tai fantastiškus turėjo- WV Golf Cabriolet. Taigi, visą dieną, stebėdami kiekvieno lenko akyse gimstantį pavydą, pasinešėm per Lenkiją- tradiciniu maršrutu (Augustow- Konin- Poznan). Ir jau šiek tiek po vidurnakčio atsiradom vokiškoj degalinėj, priešais Hannoverį. Sako, naktimis reikia miegoti. Klausau aš jų.

08.05 d. Donatas ir Remigijus aplanko Kopenhagą ir Kristijaniją

Ryte baigiau suvalgyti dešrą... Po paskutinio kąsnio supratau, kad jei greit nepakeisiu maisto, man taps bloga. Teisybę sakant, bloga jau buvo. Remigijus beviltiškai ieškojo to, kas mus pametėtų iki Hamburgo. Jo pastangos nuėjo vėjais. Tada darėm pagal mane- nuėjom prie išvažiavimo iš degalinės ir kantriai laukėm. Ir sulaukėm- žavi moteris, žavia šypsena(tokios jos man ir patinka labiausiai) sustojo. Man irgi stoja, dar spėjau pagalvoti. Greitai buvom prieš Hamburgą. Šioje degalinėje į kupriaką įsimečiau bateriją (bliamba, kokia ji sunki). Tuoj po to sustojo danų turistai ir palaidojo visas mūsų viltis važiuoti į Daniją per Flensburgą (D)- mes važiuosime į Daniją (tiksliau- plauksime) trumpesniu keliu- per Baltijos jūrą. Didelis keltas ir valanda jūros, kai išnykus Vokietijai, 16.00 val. buvom Skandinavijoje, o dar po valandos- ir Koopenhagoje. Tie turistai pridalino mums pinigų, pripirko maisto (labiau, būtų tikęs alus, aišku) ir paliko kažkokiam Koopenhagos priemiesty, iš kurio, traukiniu, pasiekėm centrą. Kas gi nežino šio miesto- tiek girdėta pasakų apie Undinėlę ir apie Kristijaniją... Bet, undinėlę palikom rytojui, o dabar patraukėm į Kristijaniją.

Taigi, seni Danijos hiperiai, apsvaigę nuo hašišo, pasakoja, kad Kristijanija atsirado apie 1968 metus, pačiame Koopenhagos centre ir tapo šventa vieta, į kurią net policija neturi teisės kelti kojos. Tuo mes greitai įsitikinom, kai apsilankėm ten patys. Vaizdas toks- eini Koopenhagos gatve ir pasuki pro tokius vartus. Tu jau Kristijanijoj(didelis kiemas tai). Čia viskas savaip- narkotikai pardavinėjami už kiekvieno staliuko, aplinkui mėtosi kaifuojantys žmogeliai, be alaus butelio ar hašišo cigaretės nė vieno nepamatysi. Ir daugybė landynių, kurios atrodo gan kultūringai. Sekdami visuotiniu pavyzdžiu, mes, su Remigijum, patys nebūdami hašišininkai, stvėrėm į delnus po butelį alaus ir bastėmės po tą kiemą. Nakčiai atėjus buvo lemta ten ir užmigti. Įvertinęs ten buvusią atmosferą, atsikelti nesitikėjau.

08.06 d. Nuobodus pasididžiavimas

Tą rytą atsikėlėm Kristijanijoj- niekas musų nei apiplėšė, nei užmušė. Tai savaime sugadino nuotaiką. Jos pataisyti patraukėme rytinėmis Koopenhagos gatvėmis. Nuėjome tai šen, tai ten, pagėrėm alaus. Tada, anksti ryte, supratom žiaurią tiesą- tie tušti alaus buteliai,kuriuos mes, išgėrę alų, lengva ranka atiduodavom bomžams, turi visai neblogą vertę- 75 ct. Šį faktą nusprendėm įsidėmėti ir tokių klaidų daugiau nedaryti- juk už tris tuščius išeina vienas pilnas... Antra žiauri tiesa buvo ta, kad Koopenhaga, kad ir koks jis ten gražus miestas bebūtų, labai jau greitai atsibosta. Man tai atsitiko apie vidudienį. Kitą dienos dalį praleidom prieplaukose ir centriniuose bulvaruose, kadangi jokioms iškilmėms pinigų nebuvo. O be to ir ne turistas gi aš.

Kas link kultūros, tai galiu visus nuraminti pamatėm ir mes tą undinę- niekingo dydžio statulą, vadinamą danų pasididžiavimu. Dėjau aš ant jų. Reiktų tą undinę perkelti į Kristijaniją- o tai žiūri ji vis ilgesingai į jūrą ir jūreivius savo žvilgsniu žudo... Geriau jau ji narkašoms vaidentus. Miegojau tą naktį prie kažkokios upės, šalia gatvės, po medžiu.

08.07 d. Donatas ir Remigijus traukia į Danijos provinciją.

Ryte palikom Danijos sostinę. Susirinkę visus savo daiktus- be ašarų ir kultūringai. Sėdom į priemiestinį (prieš tai iš geriausių Lietuvos autostopininkų buvom girdėję, kad važiavimas be bilietų nelaikomas vagyste) ir išsirovėm į kokį tai rajoną, nuo kurio lėtai traukėm į autobaną. Prieš tai nuo vieno pensininko dar "nureketavom" 24 kronas(12 Lt)- mat jis mums norėjo padėti išsigauti į kažkokį kaimą, iš kur tranzas geresnis. Tie pinigai buvo skirti autobusui... Aš dar matau to pensininko akis, kurioms mes taip ir nepadėkojom. Pinigus pasidalinom ir nuvarėm į autobaną- tai mūsų pirmasis stopas Danijoj. Gal todėl, po pusvalandžio, buvom degalinėj, apie 30 km. nuo Koopenhagos, Odense (DK) kryptimi. Geras tranzas. Apie laiką to nepasakyčiau.

Tai va, stovim toj degalinėj, žiūriu, atvažiuoja sunkvežimiukas. Pažvelgus į vairuotoją iš kokių 10 metrų, man tapo aišku- arba jis sustos, arba duos į snukį (prieš tai, aišku, irgi sustojęs). Dar kokis du metrus mąsčiau, o po to staigiai pakėliau ranką... Kaip manot- ogi jis tai sustojo (na, jo mašina). O į galvą negavom tik todėl, kad mes buvom dviese ir tas negalėjo išsirinkti, į kurią gi galvelę vožtelti. Kaip vėliau supratom, tas bičas nebuvo blogas (gerų žmonių keliuose gi nebūna- tie sėdi namie). Pakeliui turėjom progą pravažiuoti ilgiausiu Danijos tiltu (gal koks 10 km.) ir progą parūkyti hašišo. Mat tas vyrukas, sužinojęs, kad mes nesame rūkę, beveik susinervino(juk penktadalis Danijos rūko pastoviai) ir pakvietė mus prie vaišių stalo. Surūkėm mes su juo tą garbės pypkę. Nieko man ten tokio ypatingo neįvyko. Kur kas labiau patiko, kai tas bičas nuvežė mus į McDonaldą, davė po 50 Lt. Pinigai plaukia, pagalvojau aš.

Atsisveikinom su tuo biču, nes vis dar jautėm baimę- o ims ir dar pasiūlys hašišo- juk žinot kaip būna: nugirdo (atsiprašau, hašišas juk rūkomas daiktas), taigi- nurūko, apiplėšia ir paleidžia. Ir jis mus paleido. Pasinaudojom tuo. Ir štai, mes Odense- tai trečias pagal dydį Danijos miestas. Prisipažinsiu, tokio kaimo dar nebuvau matęs- viskas išmirę. Kolka Latvijoj, ir ta gyvesnė buvo. Greitai nešėm mes iš ten muilą. Tranzas Danijoj užtikrintas ir kiekvienas vairuotojas tau pasiūlys hašišo- myliu aš tą šalį. O tą vakarą mes atsiradome Skandeborge, kur vyko koks tai muzikos festivalis.Grok muzika, grok- oi kaip linksma... Nors mes ir ne muzkantai. Gerokai po vidurnakčio ėjom miegoti- mašinų stovėjimo aikštelėj, po kažkokiais langais..

08.08 d. Danijos peizažai, arbūzas ir bažnyčia.

Ryte žiauriai lijo. O ir rytinis Skandeborgas pasirodė besantis visai ne joks miestas, o tik kaimas. Gerai, kad su savim turėjom didžiulį arbūzą. Nusprendėm jį sunaudoti pagal paskirtį- tai yra, suvalgyti. Tiesa, dar prieš tai pagalvojau, kad arbūzą galima ir kur kas įdomiau panaudoti, pavyzdžiui, užmesti kam nors ant galvos. Kadangi buvo ankstoka ir to ko nors nebuvo, pasiūliau šią pramogą Remigijui. Jis atsisakė, nes, anot jo žodžių, nelabai supranta tokio veiksmo tikslą. Jis dar daug ko nesupranta, pagalvojau. O kas gi čia neaiškaus- meti arbūzą ir žiūri- tas suduš, ar galva taps arbūzuota. Vienas iš dviejų- taip juk retai gyvenime būna. O čia tokia proga... Liūdna. Šlapia. Nors imk ir arbūzus daužyk. Dar lyja- velnias žino, kam skirtas toks gyvenimas. Na nelabai norėdami tranzuoti po danišku lietumi, radom prieglaudą ant senos bažnyčios slenksčio. Čia vėl pagalvojau- kaip gaila, kad aš ne turistas. Gal vis dėlto reiktų apžiūrėti tos šventovės architektūrą. Bet po to prisiminiau, kad toli mums dar iki šventumo. Išpažintį atlikti būtų galima, bet meluoti nemoku- net sau. Tai kaip aš eisiu į bažnyčią ? Vienintelė vieta, kur tą kart galėjau nueiti- tai iš proto. Lyja, lyja, lyja. Kam skirtas toks gyvenimas... Lyti baigė tik po pietų. Supratę, kad mums čia veikti nebėra ko (niekada ir nebuvo), patraukėm link trasos. Visai nesvarbu buvo, kur važiuoti. Ir su kuo. Ir stačia galva nėrėm gilyn- į Danijos provinciją. Arbūzas, ne galva... Tą dieną važiavom ir ėjom- Danijos peizažas, niekuo nesiskiriantis nuo Lietuvos, kėlė nuobodulį. Viskas kaip Lietuvoj, spėjau dar pagalvoti. Ir daugiau tą dieną neužsiėmiau galvojimu- yra kam ir be manęs tai daryti, o tuo labiau- viskas jau seniai ir kažkino sugalvota. Pasivaikščiojom Danijos miškais ir nuėję kokius 12 km. užmigom.

08.09 d. Kaip mes nevarginom kitų ir Šiaurės jūrą pamatėm.

Ryte atsikėliau. Ir taip visada, pagalvojau- nieko niekad neatsitinka. Ilgame savo kelyje link Sondervingo ir Šiaurės jūros nieko netrūko - jaučiausi lyg radęs rojų. Ech, kokia graži ir svarbiausia, širdžiai, bet ne sąžinei artima, ta Danijos provincija. Kaimai ir miesteliai- jie nevargina. Nevarginam ir mes jų- vos tik užėję į kokį, tuoj ir vėl jį paliekam- negadinam santykių su vietiniais ir jiems neatsibostam. Mes- kultūringi ir tvarkingi, mes nemeluojam nors ir nesakom tiesos. Gyvenimas juk turi būti ramus- nė žingsnio į šoną. Mano mintys nesuterštos- tik rankos. Apie 13.00 val. pasiekėm Koobenringą ir Šiaurės jūrą. Visą tai padarėm autostopu. Ką ir kalbėti- man šią vasarą tai jau ketvirta jūra, kurioje teks išsimaugdyti. Aš tai ir padariau. -Šalta? Taip. -Liūdna? Ne. -Ką galvoji? Kad išplauksiu. Ir atsitiko taip- ir savo ketvirtoj šios vasaros jūroj nenuskendau- ar tai aš taip gerai plaukiu, ar jau visai nemoku pramogų pasidaryti. Tai va- ten ilgai neužtrukom, nes vanduo tikrai šaltas, o ir šiaip, ką ten gali veikti. Vis dar svajoju šiais metais pamatyti nematytą Baltiją.

Toliau patraukėm į pietus- eini keliu, po dešine Šiaurės jūra, po kaire- kažkoks didžiulis ežeras (kas dabar jau pamena visus vardus), o aplinkui kelyje- vien vokiečių turistai. Reikalas tas, kad jie ten turi vasarnamius ir tuo metu kaip tik suplūdę į šį kraštą. Tai buvo tragedija- likusią dienos dalį kulniavom. Bjauri Danijos savybė- kilometrai ir čia turi tokį pat ilgį, lygų 12 minučių eisenos. Kažkur, tolumoje matosi vėjo malūnai, bet nelinki jie gero vėjo. Jie elektrą gamina. O šiaip, viskas kaip Nidoj, viskas telpa į smėlį- viskas, kaip dienos užmiršimas.Nakvynę radom prie jūros, paplūdimy. Jūroje plūduriavo tankeris ir siurbė naftą, paplūdimy trikšmavo buldozeris, kas 15 minučių pravažiuodamas ir lygindamas smėlį. Tada pagalvojau, jog būtų gerai, kad mūsų neužlygintų. Nors, koks skirtumas... Vistiek ryte atsikelsim. Čia juk nieko nenutinka. Dangus buvo žvaigždėtas, todėl kitą rytą ir lijo. O dabar aš tik žiūrėjau į jūrą ir žvaigždes, nes daugiau nebuvo kur žiūrėti..

08.10 d. Keisti rytiniai norai. Ir kaip elgtis su "mobiliaku".

Ryte, dar bemiegant, pradėjo lyti. Fantastiškas dalykas, kai aplink jokio stogo. Kelio romantika. Gaila, kad nuo lietaus ji nesaugo. Nešėm muilą iš ten (nors ir to neturėjau). Mūsų paskaičiavimais, praėję 15 km. turėtume rasti normalų kelią, kur nebebus tų prakeiktų vokiškų turistų. O šiaip, ko gero nesvarbu, kiek reikia nueiti. Svarbiausia juk išgyventi kelyje. Aš kaip ir visi kiti, norėjau dar gyventi, nors nepilnai supratau šitokį norą. Kartais man dar taip pasitaiko. Silpnumo akimirkomis. Kai neturi nei pinigų, nei maisto... Tam juk ir skirtas toks gyvenimas. Kelyje. Susitvarkysiu, pagalvojau. Tiesa, pirma reikėjo tvarkyti kuprinę, o po to jau nuotaikas, bet kam tai rūpi? Mano organizmas, per paskutines dienas pripratęs prie visokių gėrybių, negalėjo taikytis prie jų trūkumo. O dar tas lietus. Gyvenimo džiaugsmas buvo prarastas. Šiaip ne taip pasiekėm tą kaimą ir tada atsigavom. Ką ir bepridursi- atgaiva visame kame. O ir kelias normaliai žemėlapinis- su mašinomis. Pradėjom tranzą gal tik kokią 15.00 val. Sustabdyto Faxe sunkvežimio vairuotojas kažkodėl pavaišino mus Pepsi. Kodėl ne alumi- iki šiol nesuprantu. Nuo to gėrimo man bloga paliko. Ir mus paliko tas vairuotojas- artėjom prie autostrados. Dar su vienu šoferiu, iš kurio ničnieko negavom. Na, nebent pakalbėjom, bet ką gi tu naujo pasakysi, kai viskas jau pasakyta. Ech, geriau gal kartais ir patyliukais. Kaip kiti- gyventi, mąstyti, girtis, VO...- tyliai. Atsiprašau. Ša !!!

Po to pasiekėm Sondervingą, o ten, autostradose, pasirodo sustoja net fūros. Nors ne, mums tai nepasirodė. Žmonės geri, nors ir buvę "hiparikai". Po to buvom prieš Koldingą. Mus vežusio vairuotojo buvau prileistas prie jo nuosavo (!!!) mobiliako. Ir tai jo mašinoje, jo taip saugomoje tvirtovėje. Ir kodėl gi jie, tie mobiliakų savininkai, prieš patikėdami man tą aparatą, visomet įspėja, kad tik trumpam. Aš gi ir sakau- vieną minutę, o kalbu net visą minutę. Atleiskit. Tik kartais man atrodo, kad turiu gyvenime žmonių, kuriems dar ne viską pasakiau. O ir pats kažką išgirsti juk noriu... Tiesa, minutės viskam gal ir per daug. Todėl- atleisk man, nepažįstamas Danijos vairuotojau..

Mes, linksmi ir žvalūs, patraukėm autostrada link degalinės. Kartais būna, kad ir žemėlapis nemeluoja. Degalinė ten buvo. Buvo ir tiesus kelias į Vokietiją. Priedo atsirado vokiečio mašina. Tai buvo ženklai, kad reikia varyti į Vokietiją. Muitinė, autobanas, Hamburgas, degalinė. Priešais Bremeną. Nuo tos minties, kad rytoj pamatysiu Bremeno muzikantus, tapo gera.

08.11 d. Bremeno gyvuliai ir kamščiai be butelių.

Nuo ryto radom ratus į Bremeną. Vairuotojas paleido mus priemiesty, davė 15 DM (autobusui, aišku), bet po to apsigalvojo ir nuvežė mus į centrą. Markių aš tai jam jau neatidaviau- ir patiems pravers, pagalvojau. Tai va. Paklaidžiojom po tą Bremeną, kol pagaliau radom įžymiuosius muzikantus- keturis niekingo dydžio gyvulius, stovinčius vienas ant kito. Na, pažiūrėjau aš į juos, išgėriau šalia jų daniško alaus, nusifotkinau ir patraukiau toliau zonduoti Bremeną. Galvoju aš juk ir apie namus- suvenyrų net persivežiau. Apie kultūrą pakaks.

Mūsų noras išsigauti iš Bremeno į autobaną link Oldenburgo (D), iš kur ruošėmės traukti į Olandiją, buvo komplikuotas. O dar ir mano skrandis juoktis iš mano kišenių pradėjo. Visai liūdna. Tad nuotaikai praskaidrinti, ėjom kelkraščiu kelio, vedančio į autobaną. Ten buvo nedideli 140 km/h greičiai. Pagalvojom, kad bus daugiau erdvės keikti vokiečius, kurių mašinos turi savybę nesustoti mums. Eikit na..., kurv.. jūs, sukos, gadai, pideras... Tuos žodžius padauginom n kartų ir apdalinom jais kiekvieną pro šalį pravažiuojantį. Negaila juk. Tai dalis mūsų folkloro. Tiesa, jokiu būdu nedarykit taip- teršia tai autostopininko vardą. Ramybė man, kad aš tai ne toks- tranzuotojas gi aš, po velnių. Tranzuotojas aš.

Buvo gan įdomu, kol nepamatėm kamščių. Keista, kamščiai yra, o butelių nesimato. Remigijus man paaiškino, kad tai automobilių kamščiai. Ir kur jie ten tuos kamščius įsikiša, galvoju. Tada "mano draugas" galutinai man išaiškino, kad Kamštis- tai toks reiškinys Vokietijos keliuose, kai visų mašinų greitis sumažėja iki minimalaus120 km/h greičio. Ne visos mašinos tai perneša. O be to, reiktų jums pamatyti to reiškinio dalyvius- tas vokiškas mordas, besikeikiančias ir kitaip besitampančias "Speed limit" konvulsijose. Nepakartojama. Dar plius mūsų folkloras. Nuostabu. Mes padėties šeimininkai. Nuotaika žiauriai pasitaisė. Vis dėlto radom degalinę, iš kurios pavažiavom iki paskutinės E-28 autobane esančios degalinės, pakeliui į Olandiją. Čia buvo miręs taškas. Per 3 valandas nė viena mašina mūsų taip ir nepaėmė. Pradėjau nekęsti olandų. Šį kart folkloro neskleidžiau- jie ir taip viską suprato.Su ta mintim ir miegoti nuėjau.

08.12 d. Donato rytinė mankšta ir pavojus gyvybei. Milimetrovkės.

Ryte atsikėlęs ir padaręs mankštą (perėjom Vokietijos autobaną- mums reikėjo į kitą pusę). Tai buvo pirmas kartas šią dieną, po kurio iš kart prisistatė policija. Ir sako jis man angliškai :"You have change direction?". Aš atsakau: "Yes". Tada jis: "but it is big shit, it is very big shit". Tada ir pagalvojau- gerai, kad jis man tai pasakė, o tai pats nesuprasčiau, kad mašinoms lekiant ant 180 km/h (taip važiuoja lėčiausia) ir dar trijomis eilėmis, vaikštinėti Vokietijos autobane nelabai ir galima, a ne? gyvybės negaila, ar ką. NEdarykit taip, autostopininkai. Geriau po žemėmis rauskitės į kitą pusę, ar, kaip pasakytų "profai"- ieškokit geresnės pozicijos- pavyzdžiui, juk visada galima pavažiuoti kokis 200 km. iki sekančio miesto (nereikia jų bijoti, sugaišite juose tik pusę savo gyvenimo dienos). Kitas variantas, degalinėje paėjėti 1 metrą pirmyn ar atgal ir tęsti tranzavimą.

Vienžo taip, pamatę, kad mūsų galimybės pasiekti Olandiją tuo autobanu yra nelabai didelės, nusprendėm sukti į "lietuvių" kelią- t.y. antrąjį autobaną. Gerų dėdžių pagalba grįžom Bremeno kryptimi, pasiekėm degalinę už Bremeno Osnabrucko(D) kryptimi ir iš ten nusibeldėm į tiesų kelią link Amsterdamo. Beje, kad tas kelias būtų tiesus, teko dar kartą pasimankštinti. Po šito autobano perėjimo širdis maskatavos 3 min. ir 12 sek. Ech, patinka man tos Milimetrovkės. Nuotaikos buvo bjaurios, o galų gale dar ir Remigijus susirgo (pankas) ir mes nusprendėm palikti Amsderdamo užkariavimą "tiulieniams", o patys pasukti namų kryptim. Dar tą patį vakarą buvom ant Berlyno žiedo. Mus atvežė iki ten toks lenkas, būtų gal ir toliau pavežęs, bet toj degalinėj užsinorėjo, kad mes jam už benziną sumokėtumėm. Eina jis... Juokų nesupranta- gi mes tranzotojai, o ne šiaip, kokio autobuso, vidury autobano paleisti. Nors gali būti, kad net ir ten, Vokietijoj, pasitaiko sutinkančių už kelionę sumokėti. Juk minėjau: "ir traukė "tiulieniai" į Vakarus". Taigi, traukė, tai traukė, o grįžti tai jiems irgi juk reikia. A ne. Jūsų bilietai, keleiviai..

08.13 d. Apie Lenkijos grožį ir lašinius.

Pirmas dalykas, kurį padariau, tai nusipirkau duonos. Daugiau pinigų nebuvo, bet dar buvo lašinių- nuo Lietuvos laikų. Tie lašiniai, jau istoriniai, su manim prieš porą mėnesių nukeliavę net į Budapeštą. Tik Vengrijoj galima ir be jų- ten vynas tai pigus. Tad ir sugrįžau su jais- visais ištirpusiais, po to, tiesa, ilgai šąldžiau, o dar vėliau ir į Daniją, žiūrėk, pasiėmiau. Svajok... Nuėjom tranzuoti ir po kokios valandos tranzo sustojo lietuviai. 12.30 val. buvome jau Lenkijoje ir visą tą dieną bildėjom tos valstybės teritorija. Ėdėm jogurtus ir kitas gėrybes, kurių tie lietuviai turėjo. Ir ką čia dar papasakosi. Nejaugi apie Lenkiją, kurioje šioje kelionėj taip ir neteko patranzuoti. Klausykit- Lenkijoj labai įdomu ir gražu.Ypač man, kai ją pravažiuoju jau 8-ą kartą, skersai išilgai. Vėlai naktį buvom ant PL/LT sienos, ten ir miegojom, nes reikėjo laukti kitų mašinų- draugų, o ir mums nelabai norėjos eiti į šaltį.

08.14 d. Namai. Turiu aš juos, bet jie manęs neturi.

Lietuva pasitiko ankstyvu rytu ir didžiuliu rūku. Buvo 5 valanda ir Kalvarija. Tie gadai lietuviai mus ten paleido. Aš dar sugebėjau palikti mašinoj savo žemėlapį. O gaila- ne todėl, kad aš kelio iki Kauno nerasčiau, visai ne todėl. Juk geras tai buvo daiktas, galvojau, braukdamas ašarą... Gerai, kad nors greitai sustojo ratai į Marijampolę. O iš ten- Remigijus pas save į "chatą", o aš- į Kauną. Čia, aišku, ta diena nesibaigia, bet kelionė- tai jau taip. Likusi dienos dalis buvo beje, geresnė. Ir visai aš nemiegojau. Gyvenimas juk tęsias...


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Prie undinės Kopenhagoje. Niekingai...
02. Šiaurės jūra vakarų Danijoje. Laimi...
03. Pažįstat juos? Tai Bremeno muzikant...
04. Prie Danijos. Danija, laikykis, juk...
Visos nuotraukos>