Įvairūs keliautojo gundymai pirmame Kazachstano kaime [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Kelyje Sohar-Muscat, prie Barkos [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Laivai Hofno miesto prieplaukoje [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Į Sinajų buvo atvykęs ir kiauliukas [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

"Kelio broliai" autostopo varžybose "Baltija'99"

Tai istorija, paremta tikrais ir neišgalvotais faktais, užfiksuotais kronikoje, dar žinomoje kaip "KB2 kronika autostopo varžybose Baltija'99". Tai buvo pirmos autostopo varžybos, kuriose teko sudalyvauti mūsų klubui. Ir vyko jos Lietuvos bei Latvijos keliais. Kauno autostopo klubas "Kelio broliai" tą pavasarį į varžybas delegavo net septynis savo narius. "Vilniaus autostopo klubas" atsiuntė tik vieną. Susikomplektavom taip: KB1(Justas ir Mikas), KB2(Donatas ir Gintė), KB3(Ana ir Remigijus), VAK1(Jotvingė ir Vladas). Išsitraukėm burtus kam kokia tvarka startuot ir startavom kas penkiolika minučių, pagal varžybų reglamentą.

Taigi, viskas prasideda 1999 metų balandžio 24 dieną. Nežiūrint į nepalankias sąlygas, tokias kaip konkurencija ar išvažiavimas tretiems, mes pradedam kovą. Tuo tikslu gan greitai sutranzuojam mašiną, pavežinėjančią mus Kauno apvažiavimu. Ir išsilaipinam Raudondvario plente. Iš čia tiesus kelias į Jurbarką. 10:20 val. - Raudondvaris. 10:47 val. - Seredžius. 11.20 val. - Raudonė. Čia mus bando aplenkti KB3 pora, bet jiems to padaryti nepavyksta. Juos vežęs vairuotojas toks geras, kad pasiima į savo automobilį ir mus. Ir nuveža iki Jurbarko. Mes visi keturi einam per Jurbarką. Aišku, be vairuotojo. Tranzuojam už Jurbarko. Po kiek laiko pas mus atvyksta ir VAK1 pora. Mes greitai, bet ne greičiau už juos sutranzuojam ratus iki Smalininkų. Ten stringam 2 valandoms. Mašinomis važiuoja vien sukikai, piktybiškai sukantys tai į kairę, tai į dešinę. Pravalas varžybose. Galų gale, 14:15 val. mus pasiima iš Prancūzijos važiuojanti "Volvo" fūra, vežanti net iki Šilutės. Čia tranzo galimybės neblogos ir gana greitai būnam Klaipėdoj. Į kur po kiek laiko atvažiuoja ir KB1 pora. Nuo Klaipėdos mus veža kažkokie jaunuoliai. O sužinoję apie varžybas, nusprendžia mums net padėti ir atlieka nusukimą link KP2 Šventojoje, kur mes sutvarkom visus reikalus. Ta prasme, užklijuojam lipduką ant stulpo. Lipduke parašyta, kad mūsų atvykimo laikas į šį punktą yra 17:50 val. Ir tai yra tiesa. Kaip tiesa ir tai, kad iki mūsų šiame punkte jau buvo apsilankę VAK1 pora. Jų lipdukas informuoja, kad jie tai padarė 15:30 val. Ir KB3 jau buvo apsilankę iki mūsų, bet tos poros nariai lipduką užklijavo Palangoje, kas yra negerai. Nepaklausę jokių patarimų, kuriuos turejom iki varžybų, toliau nusprendžiam važiuoti link Rygos per Liepoją. Apie 18:00 val. sustabdom vel fūrą, šįkart "Scania", kuri mus ir nuveža į tą Latvijos pajūrio uostą. Vairuotojas, sužinojęs kokiais mes tikslais taip trankomės, pavadina mus kažkaip taip "Čioknutyje vy, riebiata". Gal jis ir teisus, mes tada tikrai tokiais buvom. Liepaja, kiek spėjam pamatyti - gražus miestas su senamiesčiu. Gaila, laiko tam nėra. Tad pačiam mieste sutranzinam mašiną iki Durbe, dar po to - iki Skrunda. Ir galų gale 21:30 val. atsirandam Saldus miestelyje, jau 100 km. nuo Liepaja ir tik 100 km. iki Rygos. Antra dienos dalis tranzo prasme buvo tiesiog puiki. Naktimis reikia miegoti, tad imam REST-ą. Ant žemės turbūt nesimiegos, tad reikia patogumų. Nueinam į kokios tai dujų kontoros ofisą, kur pašnekam su sargu ir gaunam nemokamą stogą virš galvos. Pasitiesiam mums išskirtas antklodes ir miegam. Visą dieną gynę klubo garbę, poilsio jaučiamės tiesiog nusipelnę.

Sekmadienio rytas Latvijos kaime mums prasideda 5:30 val. Išnaudoję aštuonias valandas poilsio, pajudam trąsos link. Viską fiksuojam kronikoje. Na, ir kokios ten gali būti mašinos tokiu laiku. Teisingai - jokių. Tad einam link Broceni kaimo, kur vėl nieko naujo ir gero ankstyvų mašinų klausimu. Apie 8:00 val. atsirandam kokioj tai skylėj, pavadinimu Upenieke. Čia sėkmingai sugaištam dar valandą brangaus laiko ir galų gale lekiam tarybiniais "Žiguliais" Rygos link. 10:30 val. Jau gaudom mašinas ant Rygos apvažiavimo, kad jos mus nuvežtų iki KP3 Kekavoje. Sustoja "Volvo" fūra - gera mašinikė, važiuojanti į Ogre, kuri yra mums pakeliui i Rezekne. Bet, yra vienas bet… Mums reikia užsukti i Kekava, kuri jau nelabai pakeliui. Vairuotojui patinka mūsų pasakojimas apie varžybas ir jis atveža mus iki Kekavos riboženklio. O toliau ir nereikia. Ant lipduko rašom savo laiką. Lipduką klijuojam ant ženklo. Lai visi dabar žinos, kad mes atvažiavom 11:05 val. VAK1 pora čia jau buvo 7:00 val., o KB3 - 8:30 val. Atvažiuojam į miestą prie Dauguvos upės - Ogre. Einam pakrante ir stabdom. Sustoja autobusiukas, nuvežantis mus iki Koknese. Dėkui vairuotojui uz čipsus, kuriais mus vaišino. Jau 12:30 val. Bandom lėkti toliau? Na gerai, bandom. Sustoja kokie tai bičai ir nuveža mus į Madona. Va čia tai miestelis - mašinų beveik nėra, stovim šalia cerkvės ir pagaliau suprantam, kad esant iki Ludzos, kuri tolimiausiam varžybų taške, apie 120 km. mes jau tikrai nesutilpsim į laiką. O ir mašinų nėra. Beviltiška. Nuobodu. Čia juk kelionė, o įspūdžių tuščiuos keliuos nelabai rasi. Lygiai 14:00 val. nusprendžiam grįžti atgal iki Jekabpils, o po to per Daugavpils - namo. Toks mūsų planas. Būtent čia ir nutrūksta varžybų kronikoje fiksuoti įvykiai. Toliau bus remiamasi mūsų atsiminimais ir žmonių pasakojimais. Atsimenu kaip šiandien, kad kita kryptim iš Madonos per nepilnas 5 minutes sustoja mašina, kuri mus nuveža atgal, į kelią netoli Jekabpils. Ir jeigu kas nors iš jūsų pažįstamų važiavo keliu Ryga-Jekabpils ir buvo po 16:00 val. netoli Jekabpils, tai jie galėtų papasakoti tokį vaizdą: stovi du žmonės. Vienas jų stabdo į Daugavpils pusę, kitas - į Rygos. Taip, tai buvom mes. Sprendimas buvo priimtas paprastas ir elegantiškas - kur pirmiau sustos, į tą pusę ir nuvažiuosim. Toks variantas gal ir buvo aiškus mums, bet ne kitiems, nes niekas nesustoja. Gerai, tada mes tvirtai nusprendžiam važiuoti į Rygą - keliu atgal. Toks mūsų išsigelbėjimo planas. Sustoja diedas, važiuojantis į pačią Rygą. Negalvojau, kad taip atsitinka. Beviltiška situacija tampa spalvota, mes vėl laimingi. Apie 18:30 val. atvažiuojam į Kekavą. Tą patį miestelį, kur dar šiandien ryte klijavom lipduką. Mes tiesiam kely į Lietuvą. Sustoja mašina iki Bauskės. Bauskėje mus pasitinka lietus. Lietuva - lietus, o kaip kitaip. Iki 19:30 val. mes su viena fūra ir viena muitinės darbuotojo mašina pasiekiam valstybinę sieną. Iš čia važiuosim arčiausiai iki Kauno. Temsta. Einu nuo fūros iki fūros, bet jos važiuos tik rytoj ryte - negi lauksi. O mano "naparnikė" suranda mašiną Kauno numeriais. Mašinos vairuotojas sutinka mus abu nuvežti į Kauną. Taip ir važiuojam temstančiais Lietuvos keliais, bendraudami su jais. Vienas jų nelabai blaivus, tad šneka gaunas visai draugiška. Pilnai reabilituojamės po tų nuotykių, patirtų Latvijos keliuose, kur sekmadieniais tiek mažai važiuojančių ir sustojančių mašinų. Bent jau tiek mažai jų buvo tą sekmadienį.

23:00 val. aš jau namuose, KTU studentų barake. Norėčiau atsigerti arbatos ir prigulti. Bet čia jau gaunas kaip visada - arbatą išsiverdu vakare, ir prigulu vakare, o arbatą išgeriu jau tik ryte. Tai tiesiog tampa gera tradicija po visų mano kelionių. Va taip varžybos ir baigėsi. McDonald užeigoje, kur visi turėjom susitikti po varžybų, tą balandžio 25 dienos vakarą mūsų nė vieno ten taip ir nebuvo. Gaila, bet varžybų trąsa apgavo visus. Tačiau pakankamai linksmai čia viskas vyko ir buvo. Gal dar kada nors ir vėl sudalyvausim. Beje, visiems tranzo fanams siūlau išbandyti kelią Madona-Rezekne. Ir pageidautina sekmadienį. Geriausi jums linkėjimai, drąsuoliai. O grįžę būtinai papasakokit kaip sekės. Nes man kyla įtarimas, kad iki mūsų ten vargiai kas yra tranzavęs.

Protokolas. Tokios tad mūsų pirmosios autostopo varžybos, vykusios 1999 metų balandžio 24-25 dienomis. Kur ir kada nuo trąsos nusiėmė KB1 pora aš net nežinau. Mes, t.y. KB2 pora nuo trąsos nusiėmėm 14:00 val. rytų Latvijos mieste Madona. KB3 pora nuo trąsos nusiėmė 8:30 val. dar Kekavoj, netoli Rygos. VAK1 pora vienintelė atsižymėjo visuose punktuose, tačiau į kontrolinį laiką netilpo, nusiimdami nuo trąsos 21:00 val. Utenoje. Protokolo pabaiga.


"Kelio broliai" autostopo varžybose "Baltijos vieškelis'99"

Tai buvo spalio 11 d. Ruduo. Kaune tą rytą lijo lietus. Nežiūrint į blogas oro sąlygas, iš Kauno į trąsą atvyko dvi "Kelio brolių" poros. Tai KB1(Donatas ir Remigijus) ir KB2(Asta ir Mikas). Sulaukėm svečių ir iš Vilniaus, kurį atstovauti atvyko viena pora VAK1(Aistė ir Vladas). Išsitraukėm burtus kam kokia tvarka startuot. Fortūna buvo geranoriška mums ir mes su Remigijum startavom pirmi - 8:10 val. Trąsa tuščia ilgai nebuvo. Iš kažkur išdygo keli tiulieniai su maišiukais. Nei jiems, nei mums niekas nesustojo visą pusvalandį, tai turėjom galimybę pamatyti ir kitų dalyvių startavimo akimirkas. Jiems, aišku, sekėsi ne ką geriau. Ir tik 8:50 val. mes pagaliau pajudėjom iš starto pozicijos. Pirma mašina pasiekėm Ukmergę, kur atsižymėjom KP1 punkte. Iki tol to nebuvo padarę niekas, tai mes tapom kaip ir lyderiais. Toliau dviejų mašinų pagalba nuvažiavom dar kokius 15 km. už Ukmergės ir smigom pusantros valandos laikotarpiui. Žiauriai lijo lietus. Negana to pastebėjom, kad mus aplenkė VAK1 pora. Nuliūdom nerealiai, nes mes tapom jau nebe lyderiais. Lietuje sustojo "BMW" ir atvežė mus į Uteną. Atėję į KP2 pamatėm, kad ten jau stoviniuoja ir mus ne per seniausiai aplenkusi VAK1 pora. Atsižymėjom 12:10 val. ir paėję už ten stoviniavusios poros, pradėjom tranzuoti. Po 2 min. išvažiavom link Zarasų. Išlipom Daugailiuose, ant kelio į Obelius. Čia prastovėjom 20 min. Per tą laiką mus aplenkė kita KB pora - bet mes juos pasivijom jau Dusetose. Kova aštrėjo. Už nugaros jautėm trečiosios poros kvėpavimą. Link Obelių mašinų nebuvo. Trumpam pamiršom konkurenciją ir žygiavom keturiese keliu. Mums sustojo pienovežis - lietučkė ir nuvežė mus į Obelius. KP3 punkte nustatėm, kad mes pirmi. Ta proga atsižymėjom, ant lipduko užrašydami savo laiką. Buvo tai 14:20 val. Po neilgų 5 min. išvažiavom link Rokiškio. Ten kelias link Panevėžio buvo nykokas. Mus pasivijo Mikas su Asta. Mašinų vis nebuvo. Patraukėm į kelią link Anykščių. Bet vėliau mes su Remigijum grįžom atgal. O Mikas su Asta išvažiavo link Anykščių. Mes ir toliau kantriai laukėm ratų į Panevėžį. Ir nieko. Tada pagaliau atvyko ir VAK1 pora. Mašinų nuo to nepadaugėjo. Apie 17:00 val. mums sustojo ponia, važiuojanti iki Kupiškio. Kažkaip toje mašinoje atsidūrė ir VAK1 pora. Kupiškyje tranzas buvo geresnis. Per 20 min. sustojo kelios mašinos, bet nė vienos jų siūlomas maršrutas mūsų netenkino. Kova tarp mūsų ir VAK1 poros aštrėjo su kiekviena minute. Jie išvažiavo pirmi, mes lipom jiems ant kulnų. Temstant atvažiavom į Panevėžį. Atsižymėjom KP4 punkte 18:20 val. Lipdukų ten daugiau nebuvo, tai mes kaip ir pirmavom. Tačiau tilpti į kontrolinį laiką kažin ar pavyks. Iš Panevėžio išvažiavom į Ramygalą, kur ir smigom.

Buvo tamsu, šalta ir lijo lietus. Tad apie 20:30 val. kilo natūralus klausimas - kur miegoti? Šalia kelio buvo objektas, atkreipęs mūsų dėmesį, o netrukus tapęs ir mūsų nakvynės vieta. Tai šiltnamis, kur vasarą bobutės pomidorus augina. Bjauru ten ir šalta, bet nors nelija ant galvos. Kažkur apie 1:00 val. nakties atėjo į šiltnamį kažkoks senis. Kadangi aš gulėjau arčiau durų, tai pradžioj jis matė tik mane. O ant Remigijaus pagalvojo, kad ten guli šuo, nes buvo tamsu. Ir įsivaizduokit to senio nuostabą, kai jo tas įsivaizduojamas šuo pakėlė galvą ir pradėjo atsiprašinėti. Mat Remigijus, prikeltas iš miegų pagalvojo, kad tas senis yra šiltnamio savininkas. O tėvas ryškiai atėjęs kosėti kokių nors šiltnamy likusių gėrybių. Ir radęs tiktai mus, ir dar jo atsiprašinėjančius, buvo gerokai priblokštas ir šokiruotas. Tai sugebėjo nerišliu tekstu išlementi kažką tipo "Aaa, tai jūs čia dviese. Tai gal aš jau ir uždarysiu duris"… Ir uždarė. Aišku iš kitos pusės. Kur jis toliau nuėjo, aš nesidomėjau, bet juokiaus iki ašarų, net šilčiau paliko. Tačiau paryčiais vėl patapo taip šalta, kad aš tiesiog šiltnamy susikūriau laužą iš ten rastų skudurų ir vasaros derliaus likučių. Plius sudeginau pusę savo užrašų knygutės su adresais, kad palaikyti liepsną. Ech, bet liepsnelė tai gera buvo, ką ir besakyt. Vos prašvitus pradingom iš ten. Tikiuosi mums atleido už ten paliktą betvarkę. Tuo labiau, kad mes apsaugojom šiltnamį nuo vagies. Jau stovėdami kelyje matėm, kaip po kiemą sukiojosi ankstyva bobutė. Ar ji užsuko į šiltnamį - neatsimenu. Tranzas irgi nelabai ėjo ir į Kauną grįžom tik apie vidurdienį. Grįžęs Remigijui sakiau, kad šį rudenį daugiau niekur nebetranzuosiu. Sekančią dieną jau žinojau, kad klydau. Aš tiesiog visada taip sakau, bet į kelią vis sugrįžtu ir sugrįžtu.

Protokolas. Tokios tad mūsų antrosios autostopo varžybos, vykusios 1999 metų spalio 11-12 dienomis. VAK1 pora, Panevėžyje nuo mūsų atsilikinėdama apie 10 min., į kontrolinį laiką vis dėlto tilpo ir Kauną pasiekė 19:58 val. taip laimėdami varžybas. Mes, t.y. KB1 pora nuo trąsos nusiėmėm 18:20 val. šiaurės Lietuvos mieste Panevėžys. KB2 pora nuo trąsos nusiėmė apie 16:00 val. dar Rokiškyje, kai išvažiavo į Anykščius, aplenkdami paskutinį kontrolinį punktą. Protokolo pabaiga.

Donatas, 1999.04.26, 1999.10.12, 2006.07.09
[Lost & Found edition]